literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2

Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai D. Grinkevičiūtė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune. Iki 1991-ųjų ši apysaka buvo laikoma dingusia. Cituojama iš 2005 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygos: Dalia Grinkevičiūtė, „Lietuviai prie Laptevų jūros“: atsiminimai, miniatiūros. Šią publikaciją autorius laiko patikimiausia. Pirma publikacija kitu pavadinimu buvo žurnale „Metai“, 1996, Nr. 10–12, 1997, Nr. 1. Straipsnis iš rašomos knygos apie D. Grinkevičiūtę.

 

Prisiminimų pasakojimas, įvykių tėkmės, realijų aprašymai, jausmų ir įspūdžių išlydžiai – taip galima apibūdinti didžiąją Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimų“ dalį. Tai priskirtina publicistiškam memuariniam kalbėjimui.

Kartu matyti, kad nemažai ką rašo prozininkės ranka. Epitetai, sąlygiškos formos, nusiteikimų vaizdai:

Borisas Charašas ligoninėj. Kiekviena diena, valanda – tai sekinanti kova su mirtimi, su baisiomis ledinėmis Šiaurės letenomis, kur kiekviename žingsnyje ledynai ir sniegai šaukia: „Mirk, mirk, sustingsi, žūsi, būsi mūsų grobis.“ Mes atbukom, mus mažai kas jaudina. Lavonai, šiltinė – viskas vis tiek. Nematyti žmonių Trofimovske, tik kasdien didėja nuogų į ragą sušalusių lavonų ant kalnelio. Kada mūsų eilė? Žiūrim vienas į kitą. (p. 82)

Prozininkės ranka, vaizdo ir nuotaikos kūrimo būdas pasirodo tada ir ten, kur nė nepagalvotum. Iš Trofimovsko pasprukusio produktų valdytojo Kespaiko, prisigrobusio maisto, drabužių ir pinigų iš parduotuvės kasos, paliktą vaizdelį piešia taip:

Aplink mėtėsi tušti spirito buteliai, kai kurie tyčia sudaužyti. Ant tuščių lentynų iškilmingai stovėjo vienas vienintelis pilnas puslitrinis spirito butelis, liūdnai stebėdamas skurdų aplinkinį vaizdą. Komisija [ji atvyko grobimo ir pabėgimo aplinkybių tirti] pasiskubino likviduoti ir jį – viskas Kespaiko sąskaiton. (p. 150)

Ar tikėsime, kad atsiminimų pasakotoja visa tai savo akimis matė? Bet parašė, nuspalvino, intonavo.

Vienas didžiųjų prozos menų – nupiešti žmogų, atskleisti charakterį.

Tebus toks pavyzdys. D. Grinkevičiūtė pasakoja apie Lidiją Vorobjovą. Pamini, kad ji buvo gailestingoji sesuo, nežinia kodėl (turbūt tai sovietinio jaunimo polėkis, paskatintas propagandos) užsiverbavo į Šiaurę, pakeliui visa, ką gera turėjo, prarado. Ir dabar jai teko gyventi Trofimovske beveik tokį patį gyvenimą, kokį gyveno lietuviai tremtiniai. Taigi – „Atsiminimų“ pasakotojos sukurtas paveikslas:

Vorobjovos kojas puošia milžiniški kareiviški batai be padų ir beveik be aulų. Autai per pusmetrį nutįsę, velkasi iš paskos per purvą. Vatinis kostiumas – ant gryno kūno. Vata krinta gabalais, pro skyles matyti suskretęs kūnas. Ant galvos ši 23 metų (kaip rodo dokumentai) panelė užsimaukšlinus gaubtą, kurio ausys nutįsusios iki kelių, o kai ji eina, jis skrieja užpakaly kaip sparnai – nei spalvos, nei medžiagos atpažinti negalima. Miega ant grynų lentų, mėnesių mėnesius nenusiauna nei drabužių nusivelka. (p. 152)

Vienas iš ypatingesniųjų apysakos personažų – minėtasis estas Kespaiko. Produktų sandėlių viršininkas. Produktų, kurie tremtiniams išduodami skaičiuojant gramais arba neduodami išvis. Jis nuo jaunų dienų komunistas, per vėlai supratęs, kokia pragaištinga tai ideologija, ir negebėjęs pasitraukti iš tarnystės jai. Slapta duodavo ko nors lietuviams tremtiniams, bet saikingai, nes suprasdavo, kad gali būti pastebėta arba išplepėta. Padėjęs ir Daliai. Gal ir lemtingai. Kai buvo perkeliamas iš Trofimovsko į Bobrovską ruožo viršininku, darbininkais rinkosi lietuvius. Paėmė ir Dalią su motina. Bobrovske galima gauti ir pasivogti žuvies, jos rūsyje saugoma šimtai tonų. Jis visai neprieštaravo, kad varguoliai pasisavina žuvies, jis nekentė kitų viršininkų ir sakydavo, kad jie pavydi, jog lietuviai savo krašte gyvenę geriau, ir dėl to keršija, jam patiko lietuvių dainos. Jo likimo piešinį D. Grinkevičiūtė baigia taip, lyg būtų detektyvų rašytoja. Mįslingos užuominos. Trumpi dialogai. Lakoniški veiksmo vaizdai: Kespaiko, suviliojęs lietuvaitę Liudą, sutelkęs būrelį bendražygių, išplėšia maisto ir drabužių saugyklą, sėda į valtis, pakelia bures ir išplaukia. Į Ameriką! Iš valties patefono sklinda Liudos mylimas valsas „Myliu aš jūrą“.

Kitaip nei publicistas, savaime krypstantis į apibendrinimus, D. Grinkevičiūtė turėjo akivaizdų polinkį įsižiūrėti į žmones, galvoti apie juos.

Štai gražuolis Albertas, studijavęs teatro meną (palygina jį su Alioša iš Fiodoro Dostojevskio „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“). Krikštanis, visada pasirengęs nustumti bet kurį kitą. Ponia Žukienė su šilko apsiaustu, net baržos denyje nepamirštanti manikiūro, reikalaujanti paramos iš kitų ir žadanti už tai protekcijas po karo per savo įtakingą sutuoktinį. Pamaldžioji patriotė gražuolė Štarienė, visgi nesikratanti rusų kareivių glamonių. Šviesiaplaukis suomis Reino, sugebėjęs Dalią subtiliai paguosti. Baigiantis nuprotėti Kazlauskas, dėl kankinančio alkio ryjantis sušalusią žuvį ir atiminėjantis nartų šunų ėdalą. Tamulevičius, kuris, po mirusiosios skarmalais pamatęs gabalėlį duonos, „greitai nužeria utėles – ir gabalas dingsta jo burnoje“ (p. 78). Milė, buvusi Varšuvos konsulato tarnautojo ponia, negalinti pamiršti prašmatnaus ir smagaus gyvenimo Lietuvoje, dabar sutikusi lankytis pas Trofimovsko valdytojus. Sūnui išeidama ji sako parnešianti duonytės, o Daliai guodžiasi, kad sunku flirtuoti utėlėtai, alkanai, vaikštančiai į rendez-vous suplyšusiomis vatinėmis kelnėmis (p. 89). Produktų karalius Zagurskis, konservų dėže dėl menko nieko trenkiantis į veidą Markevičienei, traukinyje netekusiai trijų dukterų, sūnaus ir vyro. Zagurskis vadina lietuvius gyvuliais, piktinasi, kad jie aptekę utėlėm ir miega pasmirdusiuose barakuose, tyčiodamasis klausinėja, ar „jūs Lietuvoj irgi taip gyvenat?“ – lyg jie patys būtų susikūrę Trofimovsko sąlygas. Nausėdienė, Lietuvoje dirbusi anglų kalbos žinove Saugumo departamente, – mažakalbė, kraštutinai padori, niekad nedejuojanti („sunkiai pakėlė badą, bet niekada niekas taip tyliai, išdidžiai nemokėjo jo kęsti“, p. 105), žinojusi, kad Krikštanis skundė ją viršininkams, neva tarnavusi Lietuvos žvalgyboj, bet jam vis tiek nepriekaištavusi1.

Bręstančią mergaitę domino moterų elgesys. Ji įsimena flirto maišelį Milę tą valandą, kai visiems atrodė, kad ateina galas. Lena patvino, ledo grūstys grasino nušluoti baraką ir visą Trofimovsko salą.

Pakeliu galvą ir staiga negalėdama susilaikyti imu kvatoti: Milė sėdi ant gultų, atsirėmus į sieną. Jos plaukai gražiai sušukuoti, o plaukuose du kaspinai – raudoni raudoni. Lūpos padažytos.
Noreikiene, jūs turbūt pakvaišot?
Aš noriu bent prieš mirtį gražiai atrodyti. Jeigu skęsti, tai su kaspinėliais. (p. 128)

Visko jau prisižiūrėjusi, supratusi, kad nežmoniškos sąlygos gali nužmoginti – daugiau ar mažiau, kad pastangos kaip nors išgyventi kainuoja, ji nesideda griežta teisėja, rašydama apie intymius santykius. Ir visgi brėžia ribą, reikėtų sakyti – krikščionišką. Įsimintinas epizodas – Digrevičienės išmetinėjimai Vincei, kuri nieko neslėpdama gyvena su kazoku Gorbunovu. Vincė, žinodama, kad Digrevičienė slapta bendrauja su jakutu Afonia, girdėjusi ir apie kitų moterų panašų elgesį, atsikerta: „Jūs paslapčiom tai darot, o aš atvirai, nes aš jį myliu.“

D. Grinkevičiūtės užsklanda:

Po to visi nuščiuvo. Ji jauna, ji žmogus, ji turi teisę mylėti ką nori. Tai ne Saulevičienė ir ne kitos, kurios tikrai parsidavė už miltus, nes bijojo bado, bijojo vargo.  (p. 140)

Kad jau apie prozą, tai ir apie kitas „menines priemones“.

Palyginimas.

Dalia ir Milė dvylika kilometrų tempia didelį rąstą. Toliau: „Mus aplenkia arklys. Jis, pasukęs galvą, žiūri į savo kolegas“ (p. 116).

Metaforiška situacija.

Miršta barake Atkočaitienė. Prie jos lavono iš šonų dega po žvakę. Per velionės drabužius ir veidą ropoja divizijos utėlių. Dalia: „Naudojuosi proga ir prie žvakių šviesos stovėdama skaitau viduramžių istoriją“ (p. 56). Daliai suteikta malonė vienai kitai valandai nueiti į mokyklą. Taigi mokosi. Skaito prie numirėlės, prie žvakių, prie krosnelėj degančių pačios vogtų lentų.

D. Grinkevičiūtės pasakojimo būdas kolegų yra lygintas su Balio Sruogos „Dievų miško“ stilistika. B. Sruoga atsiskleidė kaip neįtikėtinas ironikas, groteskų meistras, vaizduodamas nacių konclagerio tikrovę.

Tai pagrįstas gretinimas, turintis bendresnės reikšmės, – ir sovietų, ir nacių lageriai buvo nužmoginimo bei marinimo fabrikai, ir pasakojimai apie juos savaime įgijo grotesko formų. Ramus tvarkingas pasakojimas negalėjo perteikti to, kas vyko, ir pasakotojai taip rašyti tiesiog negalėjo.

Mįslingas, nuodugnios psichologinės analizės reikalaujantis tai reiškinys. Ironizavimai ir groteskai savaip slopina šiurpą keliančių veiksmų įspūdį. Autobiografiškieji autoriai tokiu būdu tartum gelbsti patys save. Kitaip sunku būtų suprasti, kodėl jie nekalba vien pasibaisėjimo, neigimo, kaltinimo balsu.

Panašiu stiliumi, sąmoningai įliedamas daugiau humoristinių spalvų, apie lagerininko patirtis pasakodavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Kas esame girdėję.

Literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda, samprotaudamas apie prozos, vaizduojančios XX amžiaus pragarus, autorių laikyseną, štai ką rašė: „Vienintelis savisaugos ir savigynos būdas – susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių, krikščioniškos dorovės, atjautos, pergalingo sąmojo. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti totalitarizmo, fašistinio ar komunistinio, sukeltiems košmarams“2.

D. Grinkevičiūtės ir B. Sruogos pasakojimo būdą visgi reikia gretinti su būtinomis išlygomis. „Dievų miško“ autoriui buvo pavaldžios europinio inteligento literatūrinės patirtys, ironiško ir humoristinio kalbėjimo poetiką jis buvo jau įsisavinęs, be to, ir Štuthofe profesoriaus padėtis bei patirtis buvo kitokia negu Trofimovsko paauglės.

Ir vis dėlto kai kas susiartina, tokie D. Grinkevičiūtės posakiai, kaip „utėlės didingai šliaužia per jos kaklą“ (p. 22); tokie jos aprašomi epizodai, kaip mirusio vaikelio kišimas po gultais – jis „nakvoja“ barake su visais (p. 80); kaip kova su utėlėmis („tas darbas teikia moralinį pasitenkinimą“, p. 58), ponia Jasinskienė „sukramto kiekvieną sumedžiotą utėlę ir išspjauna“ (ten pat); netikėtai sulaukę pirties vyrai ir moterys prausiasi kartu (kokia gali būti gėda, jeigu vieni kitus yra matę barake „atliekančius įvairius gamtos reikalus“, p. 86).

Ironiškas motyvas, einantis per visus „Atsiminimus“ (literatūriškai nepakankamai išplėtotas), – kai kurių naivuolių įsivaizdavimas, kad juos veža į Ameriką. Gal kas nors iš traukinių palydos (šiaip sau ar sąmoningai), gal kas iš tremiamųjų paleido tokį gandą, sustiprėjusį tada, kai prasidėjo karas. (Suimtuosius birželio keturioliktąją iš tiesų paveikė po aštuonių dienų atėjusi žinia apie karo pradžią.) Kuo toliau dundėjo traukinys ir paskui kuo toliau plaukė baržos, tuo dažniau tas paikas gandas girdėjosi. Pašaipų jo vertinimą D. Grinkevičiūtė vainikuoja įspūdingu vaizdu, jau minėtu, – bėglio Kespaiko valtys išplaukia į Ameriką. Nesutrikdomoji „filosofė“ Vorobjova tikrąją kryptį nurodo kitaip, išlydėdama valtis ji sako: „Modestovič3, provalivaj na…“ (p. 154).

Į „Dievų miško“ skaitytojų atmintį ypač įsirėžę numirėlių ir jų naikinimo vaizdai. Pavyzdžiui, lagerininkų lavonų „transportavimo“, brukimo į perpildytus vežimus paveikslai. Arba štai pasakojimas apie konclagerio krematoriumą:

Krematorijaus darbininkai į pečių ima vis viršutinius lavonų sluoksnius, vėliau pakrautus. Apatiniai sluoksniai šunta. Kad ne ta baisi smarvė, pašutęs lavonas būtų patogiau kišti į pečių. Kai tik sveiką lavoną į pečių įkiši – jis tučtuojau iškelia aukštyn rankas ir kojas, lyg sąmoningai kito lavono nebenorėdamas įsileisti. Tačiau – negi jį vieną deginsi, reikia ir kiti kišti. Daug vargo būdavo su tokiu asocialiu lavonu, kol jam iškeltas kojas ir rankas nulenki, kol jam kaimyną pečiun įvarai.4

Trofimovsko mergaitės pasakojimas kartais turi panašumo. Žiemą iššokusi pro langą laukan atlikti, kaip ji rašo, „gamtos reikalų“, atsiduria tarp numirėlių:

Visur lavonai, nuogos kojos, krūtinės, kai kur plaukai šmėkščioja iš po sniego. Jie sušalę kaip medžio gabalai visokiomis pozomis – rankos, kojos sutrauktos ar išskėstos, kaip kas mirė. Klupdama bėgu atgal prie lango ir sprunku iš šios klaikios lavoninės. Sniegas iš lėto gracingai šoka menuetą ant numirėlių pilvų, atvirų akių. (p. 43)

Per kurį laiką susikaupę numirėliai (trys šimtai) turi būti kaip nors sukišti į duobę, nes tikrinti padėties atvyksta sanitarinė komisija. Šio veiksmo (darbą dirba kazokai) aprašyme taip pat šmėsčioja pikto ironizavimo spalvos. Tokio stiliaus ir epizodo užsklanda: „1942 metų produkcija… Greitai ir tvarkingai suštabeliuota“ (p. 104).

Ironijos, juodojo humoro kalba yra persmelkusi visą „Dievų miško“ pasakojimą. D. Grinkevičiūtės atsiminimuose ji įsiterpia kai kuriais atvejais. O vyrauja objektyvistiškas skalsus pasakojimas. Pasibaisėtinų realijų perteikimas tokiu būdu, kad ir kaip tai netikėta, daro didelį įspūdį.

Buvo progų įsitikinti, kad dvidešimt dvejų–dvidešimt trejų metų mergina turėjo literatūrinių polinkių ir gabumų, atsiminimų apysakoje jie pasireiškė. Vienur kitur pasireiškė ir sentimentaliosios prozos klišės. Laikinojoj sostinėj tarpukariu tokia literatūra buvo ganėtinai paplitusi, bus jos ragavusi ir Dalia. Tokiu stiliumi parašyta 1940 m. jos gimtadienio scena (prisimena ją Trofimovske). Pavaišintos draugės išeina. Ir tada:

Kai pasilikau viena, į mano kambarį tyliai įėjo tėtukas, pabučiavo ir apsikabinęs mane stovėjo prie atviro lango. Prisimenu, jis tada man sakė:
Gyvenimas, Dalia, nėra vien tik malonumų serija. Gyvenimas – kova. Ruoškis jai, kad nepasirodytum lepšė. Viena noriu tau pasakyti, mano mergaite, – pridūrė jis patylėjęs, – neprekiauk savo sąžine.
Pakėliau akis, – paskutiniai saulės spinduliai apšvietė jo veidą, – akys buvo drėgnos, lūpos virpėjo. Matyt, jis norėjo dar kažką man pasakyti. Visas pasaulis kvepėjo žiedais, glamonėjo mus. „Ne, gyvenimas gražus, o ne sunkus, jis ir toliau bus kaip puikus sapnas“, – galvojau tada. Atrodė, kad jis visada bus toks pasakiškas. (p. 126)

Kritiko pastaba nemažina paties epizodo reikšmės. Mintys, kurias išsako tėvas, įsilieja į visą apysakos audinį. Nors jo pamokymų frazeologija, kokia užrašyta, taip pat priklausytų minėtai stilistikai.

Peizažai, reikšmingos detalės, įgyjančios metonimiškąją vertę, lyriniai intarpai, ypač dialogai, tikslus frazių intonavimas, gebėjimas kurti nuotaiką ir vaizdo spalvą taip pat priklauso prozos menui.

D. Grinkevičiūtė kur kas vėliau, praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, yra parašiusi miniatiūrų, kurias skaitydami galime vaizduotis, kad savo patirtis ir išgyvenimus ji turėjo sąmoningą ketinimą išreikšti prozos kalba. Juk buvo skaitytoja, jautri ir reaguojanti, ir literatūrinės saviraiškos, nejučia patirtos jaunystėje, polėkiai galėjo ryškėti. Ir reikštis galėjo visaip. Išlikusios miniatiūros sakytų, kad, kaip jau anksčiau konstatuota, jai ypač būdingas nuotaikų, atmosferos kūrimas ir ypač – įsižiūrėjimas į žmones. Į milicininką, ištrėmimo naktį slapta pasisavinusį tėvo Daliai dovanotą laikrodėlį. Į namų Kaune kaimynę senyvą leningradietę, kuri geriau už tremiamuosius suprato, kas jų laukia, ir, žvelgdama pro langą, peržegnojo juos rusišku kryžiumi. „Ir tą rusės Motinos žvilgsnį, kupiną užuojautos ir gerumo, Jos palaiminimą aš išsivežiau kaip vienintelį talismaną į savo vienintelį erškėčių kelią“ (p. 264).

Miniatiūra „Talismanas“ yra vienas vėlyvųjų D. Grinkevičiūtės kūrinių (1978 metai).

Puikiai parašyta „Atsiminimų“ scena – penkiolikmetės Dalios teismas už slapta paimtas lentas. (Jų reikėjo barakui bent kiek sušildyti.) Sukurta atmosfera. Nupieštas veiksmas, jo erdvė ir dalyviai. Teisiamosios sąmonėje kaitaliojasi skirtingų vietų ir laikų kontrastingi vaizdai. Ji stulbina teisėją jakutą trumpučiais netikėtais atsakymais į klausimus. Ir atomazga netikėta. Teksto, kurį skaitome nuo 64 iki 68 puslapio, galėtų pavydėti įgudęs rašytojas.

Mintis apie prozos ženklus D. Grinkevičiūtės kūryboje baigčiau žvilgsniu į „Atsiminimų“ kompoziciją.

Atsiminimai, kuriuos rašo jauna mergina, prasideda taip:

Kas tai? Ranka užčiuopiu… šaltą geležį. Guliu aukštielninka… Gražu… Saulė… Šešėlis…
Jaučiu, kad vienas mano gyvenimo etapas baigėsi. Taškas. <…> Tyliai plaukia 63 vagonų traukinio sąstatas, veždamas į nežinomą tolį, į nežinomą gyvenimą 1500 lietuvių. Ašaros visų akyse.5 (p. 17)

Ir pažiūrėkime, kaip baigiami.

Dalia ir jos likimo draugė renka ir štabeliuoja rąstus Ledinuotojo vandenyno pakrantėje. Atsitiktinai joje pasirodo leningradiečiai radistai, pakviečia vakare į savo jurtą, ir per radiją jos išgirsta „Gulbių ežerą“. Kas atsitinka?

Prisimenu, pašokom, bėgom tolyn į tundrą, kritom sniegan, ir ašaros pylėsi iš akių, gerklę spazmiškai spaudė, rodos, uždusins. Kokia baisi, skausminga reakcija! Kas žino, kiek mes laiko gulėjom apsikabinusios ledinę tundrą rankom, drebėdamos visu kūnu, trūkčiodamos nuo begarsio verksmo. Tai pavogta jaunystė verkė pavogtos tėvynės. (p. 163–164)

Jeigu įsivaizduotume, kad visa parašyta rašytojo, turėtume sakyti, kad tai tobulas kompozicinis žiedas. Pradžia su šalta geležimi, saule, šešėliu ir į nežinią trinksinčiais vagonais. Ir pabaiga su tremties nualintų mergaičių spontaniška, joms pačioms nesuprantama reakcija į tundros plynėje netikėtai išgirstą puikią muziką.

Galime šaltai sakyti, kad žinome, kokios (jokios) kūrybinės patirties žmogus parašė „Atsiminimus“, taip pat žinome, kad rašančiajai literatūra, konkrečiau kalbant – kūrinio kompozicija nerūpėjo. Galime pridėti, ir tai būtų tikriausiai tiesa, kad cituotoji pabaiga yra atsitiktinė. Leidėjai parašė: „Čia rankraštis nutrūksta“6.

Bet kūrinys yra toks, koks yra. Jo vèrtės, ar sąmoningos, ar atsitiktinės, yra daug svarbesnės už racionalius svarstymus. Tad ir sakykime: D. Grinkevičiūtės „Atsiminimų“ žiedinė pradžios ir pabaigos kompozicija yra tobula. Tai tiesa. Apskritas buvo ir stiklainis, į kurį ji sudėjo „Atsiminimų“ rankraščio lapus ir užkasė.


1 Būdingas Dalios vertinimas: „Pajuntu norą būti tokia kaip ji. Kovoti tyliai, išdidžiai, didingai, nesitepti smulkmenomis, niekšybėmis, nebūti smulkmeniška“ (p. 105).
2 Kalėda A. Dievų miškas be dievų // Sruoga B. Dievų miškas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 11.
3 Modestovič – Kespaiko tėvavardis pagal rusišką vartoseną.
4 Sruoga B. Dievų miškas. – P. 342.
5 Viktorijos Daujotytės pastebėjimas: „Taip gali prasidėti ir modernus pasakojimas, ištekantis iš vidinės kalbos.“ Žr. Daujotytė V. Kelyje į literatūros lobyną // Grinkevičiūtė D. Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 13.
6 Atsitiktinumai irgi patvirtina dėsnius. Apybraižos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pabaiga taip pat susijusi su muzika. Stojamųjų egzaminų į Omsko medicinos institutą išvakarėse Dalia eina į operą, klausosi „Traviatos“. Vaikystėje ne kartą ją buvo mačiusi ir girdėjusi. „Bet dabar, po tiekos metų, mirčių ir praradimų, viskas skambėjo nauja prasme, nepaprastai sukrečiančiai. Sukilo visa, apie ką stengiausi negalvoti, neprisiminti, kad galima būtų gyventi. Ir aš verkiau“ (p. 198).

Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų

2024 m. Nr. 2 / Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27).

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Elena Baliutytė. Knyga apie Dalią Grinkevičiūtę

2023 m. Nr. 8–9 / Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. Skleidęs išmintį

2023 m. Nr. 2 / In memoriam Grigorijus Kanovičius (1929 06 18–2023 01 20) / Didelis, reikšmingas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje, nes verstas į daugybę kalbų.

Valentinas Sventickas. Nuo vasario

2023 m. Nr. 2 / Jeigu būčiau pasauliui žinomas žmogus ir jeigu būtų įjungti reikšmingos žiniasklaidos mikrofonai, tai pasakyčiau:

Valentinas Sventickas. Ir dar

2022 m. Nr. 1 / 2018 metais išleista mano knyga buvo pavadinta „Dar gurinių“. Jos pratarmėje paaiškinau, kad guriniais vadinu savaime atsirandančius trumpus užrašus. Sugalvojęs šios publikacijos antraštę, pamaniau…

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.