Valentinas Sventickas. Kategoriška poezija
2013 m. Nr. 2
Jonas Juškaitis. Eilėraščiai. – Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2012. – 63 p.
1. Prašom įsidėmėti, kad 2012 m. pabaigoje išėjo naujų Jono Juškaičio eilėraščių rinkinys. Kodėl pradedu tokiu keistu sakiniu? Rinkinys išleistas knygų serijoje „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“, kurioje laureatai dažniausiai prisistato arba yra pristatomi rinktiniais eilėraščiais iš ankstesnių knygų. Jonas Juškaitis pasielgė kitaip (anksčiau panašiai elgęsis, regis, tik Robertas Keturakis). Pateikė naujų eilėraščių rinkinį. „Autoriaus žodyje“ pranešė skaitytojams, kad jis vadintinas „Nusigandusi širdis“. Viršelyje ir antraštiniame puslapyje, laikantis serijos taisyklių, pavadinimas nenurodytas.
Taigi dvyliktais šio šimtmečio metais dvyliktą mėnesį J. Juškaitis išleido dvyliktą savo lyrikos rinkinį. 2013 m. pavasarį poetui sukaks aštuoniasdešimt. Svarbiausia knyga J. Juškaičio kūrybos raidai ir visumai pažinti yra pasirodžiusi 2006 m. Tai 879 puslapių tomas „Tolimos dainos. Lyrika“, į kurį sudėti visi dešimties jo rinkinių eilėraščiai. Vienuoliktas rinkinys „Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis“ išleistas 2009 m. Naujojo rinkinio pabaigos žodyje autorius, be kita ko, apie savo kūrybą sako: „<…> nesivaikiau madų, neslėpiau lietuviškumo ir katalikiškumo prasmės, pro estetiką vaizdais prasišvietę etiniai, socialiniai, ideologiniai, moraliniai asmenybės nusistatymai žmogaus, tautos ir žmonijos istorijoje.“ Pasakyta paprastai, aiškiai, teisingai. Sveikos savivokos pavyzdys.
2. Koks kategoriškas! Tai buvo pirmas įspūdis perskaičius „nusigandusios širdies“ eilėraščius.
Patriotizmas, dorovė, politinė laikysena, žmogaus ir Dievo santykiai – šių vertybinių būsenų meniniai vaizdai J. Juškaičio poezijoje tolydžio įgyja vis griežtesnių apybraižų. Daug „kietų“ intonacijų, nedvejojančio balso.
Tai pažymėtina ypatybė, jeigu pagalvotume apie kontekstą. Nemažai daliai šiuolaikinio meno būdinga kas kita – tiesioginiai ir netiesioginiai tvirtinimai „nėra vertybių“, „nėra vienos tiesos“, reliatyvumo atmosfera.
Tvirti principai reiškiasi ir formos dalykais. Beveik visi knygos eilėraščiai parašyti rimuotais ketureiliais, taigi tradiciškiausia lyrikos menine kalba. Poezijoje J. Juškaičiui neprireikė jokio kito žanro – rašė ir rašo tik eilėraščius. Reikia patikslinti – žodį „eilėraščiai“ čia pasakiau kaip bendrinantį, norėdamas pabrėžti pasitenkinimą trumposiomis formomis. Nes žinome, kad J. Juškaitis yra rašęs sonetų, rubajatų, haiku.
Jokie suabejojimai ar kritikų replikos neįstengė pakeisti savitos jo poetinės sintaksės, labai išsiskiriančios. Pavyzdžiai iš naujojo rinkinio:
Pravirko saulė mums dar viena
Diena: tu ašara, tamson, to
Dangaus spalvų, o diena, diena,
Krenti nuo žemės horizonto. (p. 8)
Verksmui akyje
Jūra būk, nors bus, kas
Bus: debesija
Miglos pilks kaip druskos. (p. 19)
Meninis poreikis trumpai pasakyti daug, aprėpti reikšmes bei niuansus ir kartu išsaugoti kanonų poetinę iškalbą skatina keisti žodžių tvarką sakinyje, diktuoja nuolatinius perkėlimus, metro ir sintaksės diskusiją. Raiškios transformacijos intensyvina skaitymą, grąžina žvilgsnį atgal, klausą veikia visai netikėti sąskambiai, suteikiantys žodžiams ir vaizdams kitaip nepasakytų reikšmių.
Savo kūrybinėje tvirtovėje poetas niekaip nereaguoja į šiandieninės poezijos meninės kalbos „naujienas“ – jo lyrikoje neatsirado nei pasakojimo elementų, nei personažų, nei kasdienės šnektos, nei įmantrių kompozicijų.
Visas grožis ir visas įdomumas, kad reiškinių atspindys J. Juškaičio sąmonėje yra ypač individualus. Ir kad tą ypatingumą perteikia jo poezijos kalba. Meno žmogus tokių gebėjimų arba turi, arba ne. Nei pridėsi, nei atimsi.
3. Reikia cituoti eilėraštį, iš kurio (žinoma, ne tik iš jo) ateina knygos pavadinimas. Pirma strofa:
Klausyk tylos, ar prisikels didysis
Atsakymas pačiu žmogum ir dings
Visatos vienumoj, neklausk, aš visas,
Aš visas – nusigandusi širdis… (p. 12)
Nusigandusi širdis – lig šiol nepatirta būsena J. Juškaičio poezijos skaitytojams. Patirtos, atpažįstamos būsenos – rimtis, nustebimas, liūdesys, stoicizmas, nuolankumas Dievo pasaulio akivaizdoje. Naujos savijautos žodžiai įsiterpia į senokai susiformavusį šio poeto pasaulėvaizdžio žodyną: tyla, vienuma, graudulys, gėlė, liūdesys, atsiminimai, širdis, amžinybė, visa sielos pasaulio frazeologija. autentiką puoselėjančio poeto kūryboje atsispindi asmeniškos patirtys, tačiau taip transformuotos, kad ne visada lengvai atpažįstamos. Cituotasis eilėraštis parašytas 2010-aisiais. 2009 m. mirė J. Juškaičio žmona, rašytoja Danutė Žilaitytė. Šeštas to paties eilėraščio posmas:
Atsiminimų liūdesyj į randus
Šilkinės dulkių rankos nelengvai
Pataiko – netikėtai nusigandus
Širdis, širdis: nėra, tačiau buvai…
Artimosios netekimo ženklų rinkinyje yra ir daugiau. Tik jie, kaip ir visa, kas autentiška įeina į šio poeto kūrybą, neturi žinomų literatūrinės retorikos bruožų. Taigi įsilieja į gyvybės ir mirties suvokimų tėkmę, vieną svarbiųjų J. Juškaičio kūrybos motyvų (kritika seniai jį konstatavusi).
Intymiai, tauriai, žmogiškai skamba eilėraščiai apie pokarį – partizanus, tremtį, to meto atmosferą. Išsiskiria „Juodas vanduo tekėjo…“, tiesiog chrestomatinis. J. Juškaičio nepavadinsi atokiu nuo politikos. Jis jautriai reaguoja į socialinius reiškinius – skaitydamas tą tiesiog jauti, nors atvirų deklaracijų beveik nematyti. Dabartis kaskart terpiama į istorijos refleksijas. Tenka konstatuoti neįprastą dermę: jo pasaulėvaizdis persmelktas egzistencinio liūdesio; nelaimei, bėdai, mirčiai jis žiūri tiesiai į akis; visa tai formuoja, kad ir kaip būtų netikėta, pozityvią stoiko laikyseną.
J. Juškaitis savąja kalba raiškiai persako dabarties vertybinį sujauktumą, kaip atrodytų – padėtį beveik be išeities, tačiau kartu siunčia žinią, kad yra visa gelbstinti galimybė žmogiškumui, padorumui, teisybei, grožiui reikštis. Kur ta galimybė? Poezijoje (mene). Tai metonimija. Kalbama apie žmogaus galią atsispirti blogiui kliaujantis savimi.
4. Kas pasirodė abejotina?
Skaitydami rinkinio eilėraščius vieną po kito, atėję iki eilėraščio „Ruduo…“ (p. 39), pažaidžiančio garsais, toliau pajusite (kaip įprasta sakyti) nuotaikų pagyvėjimą, įvairesnę, rupesnę vaizdų faktūrą. Visai įdomu, tikrai. Bet savo sugebėjimais naudotis margaspalve ironizavimų bei pajuokavimų palete meditacijų poetas pasitiki per daug. Panašiai sykiais įklimpdavo, pavyzdžiui, Alfonsas Maldonis.
Recenzentui tenka redaguoti poeziją, ir dėl to jis užsikrėtęs profesiniu priekabumu smulkmenoms. Kartais vietoj gyvo žodžio ar vaizdo skaitome abstrakcijas („amžinas moteriškumas“, „būsena vidinė“), nudėvėtus įvaizdžius („gyvenimo vitražai“, „savimi pasaulį atrakinti“). Eilėraščiai „Net perlus išminčių…“, „Dienos ir naktys – kaip viena…“ tiesiog nesutvarkyti metro, sintaksės ir leksikos dermių požiūriu. Matyt, plunksnai įstrigus raminamasi įsivaizdavimu „a, turbūt čia viskas gerai“. Apie tokias būsenas pasitaiko išgirsti bendraujant su autoriais. Net ir su didžiais meistrais. Tik jau nesakykite, kad čia toks aukštasis eilėdaros džiazas, kokio kritikui nelemta suprasti!
5. Kalbos apie tai, kad šiuolaikinė poezija „pernelyg sudėtinga eiliniam skaitytojui“, turbūt niekad nesiliaus. Ir J. Juškaičio poezija ne kartą taip apkalbėta. Nežinau, gal jau beviltiška įrodinėti, kad jei rimtai skaitysi, tai permanysi, ir kad minėtu įsitikinimu sergantys neskaitytojai praranda malonumą grožėtis tais jo eilėraščiais, kuriems „nesuprantamumo“ neprikiši net labai pasistengęs.
Toli perkūnija girdėtis.
Vėjeliuos žybčioja žaibai.
Juos tu, mergaite, lyg erškėtis,
Plaukuos kaip kaspinus graibai.
Ir ateini iš miesto suodžių,
Ir nueini – ir kas man, tau?
Tave girdžiu, tave užuodžiu,
Tave žaibavime matau. (p. 7)
Vienas šio rinkinio šedevrų, užsitikrinsiančių vietą sakralinės poezijos antologijoje, prasideda taip:
Tėve mūsų, lietūs
Begaliniai žemę,
Kur visiems duos vietos
Nors po kapą, semia. (p. 14)
Katalikiško tikėjimo įkvėptais eilėraščiais J. Juškaitis religine vadinamos poezijos kartelę pakelia aukštai, ir ačiū Dievui. Nes daug joje tekstų (kitų, žinoma, autorių), kurie gal ir pasitarnauja tikėjimui, bet neteikia galimybių tikėti jų poetine verte. Jautrus tai reikalas, dėl to nutylimas.
Apie ypatingą J. Juškaičio poetinę sintaksę, „kaprizingai išsiraičiusius sakinius“ (Kęstučio Nastopkos apibūdinimas) jau užsiminiau. Man artimesnė natūrali kalbos tėkmė. Ne tik manau, bet ir matau, jog yra poetų, gyvu laisvu posakiu gebančių reikšti subtiliausius išgyvenimus. Tai stebuklinga. Tačiau kitoks kelias irgi yra ne tik individuali, bet visiems mums reikšminga vertybė. Trumpos eilutės, įsiurbiančios reikšmių telkinius ir sūkurius. Individualūs aforistiški posakiai: „Ne tiek laisvės, / Kiek laisvi“ (p. 16); „Galva liks – mintis nusiris“ (p. 25); „Neradę ieško, radę ko neieško. / Geriau nuo ko nė kiek nė negeriau“ (p. 44); „Negirdi nieks nieko, / Nes nieko nėra ko klausytis“ (p. 46). Menas, kurį Rimvydas Šilbajoris, rašydamas apie Joną Juškaitį, 1985 m. apibrėžė taip: žodžių tarpusavio meilėje iškilusi dar kita kalba.
P. S. Knygų serijos „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ leidiniuose, taigi ir J. Juškaičio rinkinyje, nurodomas projekto vadovas Petras Palilionis. Projektą remia Kauno miesto savivaldybė ir dar kas nors, dažniausiai Kultūros rėmimo fondas. Serija pradėta 2007 m., išeina nuo dviejų iki keturių knygų per metus. Leidėjas – Kauno meno kūrėjų asociacija ir leidykla „Naujasis lankas“. P. Palilionis kartą kitą yra pasiguodęs, kad mes, kritikai, neparodome deramo dėmesio šiai serijai ir jos knygoms. Teisybė. Kaip teisybė ir tai, kad kritika nespėja įvertinti net ir naujų kūrinių, o čia nedidukės rinktinės. Pusšimčio eilėraščių rinktinukė, be abejo, yra patogi ir skaitytojams, ir autoriams. Nesiginčysiu – gali būti ir analizės objektas. Kadangi visi autoriai – Poezijos pavasario laureatai, serijos leidimas savaip propaguoja vyriausią Lietuvos meno festivalį, jo herojus ir eina į žmones tartum su kokybės ženklu. Žvelgdami į šešiolikos jau išleistų knygų sąrašą, galime matyti jautrių pasirinkimų. Tarkim, pastangas laiku priminti visuomenei tuos poetus, kurie senokai beleidę knygas (Albinas Bernotas, Stasys Jonauskas), ir tuos, kurie patys savimi jau negali pasirūpinti (Alfonsas Maldonis, Bernardas Brazdžionis).
Tai tiek, mielas Petrai, žodinių kompensacijų. Ir ko gi dar? Na, taip, – sėkmės! Nejau dar tikiesi pasažo apie taurias pastangas ir pasiaukojimą?