literatūros žurnalas

Gintarė Bernotienė. Mirties bylos

2022 m. Nr. 2

Leonardas Gutauskas. Raudonoji jūra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 496 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2021 m. rugpjūtį Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą Leonardo Gutausko apysakų rinkinį „Raudonoji jūra“ ėmiau skaityti kaip naujausią jo knygą, o baigiau – kaip paskutinę jam gyvam esant išėjusią. Storam keturių skirtingu laiku rašytų ilgų apysakų foliantui viršelį šį kartą sukūrė ne pats autorius, o dailininkė Deimantė Rybakovienė, fotografijų koliaže išgavusi ypatingo talpumo vaizdą, kurio centre – iš ankstesnės L. Gutausko prozos įsimintas luotas. Luotas, smygsantis vidur rudeniško peizažo, tarp medžių plikomis šakomis, smaigaliu pakilęs į viršų, lyg traukiamas kažkokios perkėlos viršun, bet ir – pilnas vandens, kuriame ribuliuodama atsispindi dangaus šviesa ir kreivoki nuogų medžių šešėliai. Luoto priekį peraugęs stipraus medžio kamienas šiam romantiškai grėsliam gamtovaizdžiui teikia vos juntamo siurrealumo.

Kodėl maga pradėti nuo simboliško viršelio vaizdo, ar visas apysakas sies viena tema? Tikrai ne (šioje recenzijoje visų jų ir neaprėpsiu), tačiau visose rasime mirties artėjimo situaciją, L. Gutausko įvilktą į vis kitą pasakojimą. Apysakų siužetų branduoliai jau yra šmėkštelėję kurioje nors iš gausių jo autobiografinės prozos knygų, trys – „Mirties sodas“, „Kaizerio kulka“, pakeisto pavadinimo „Liūtų kraujas“ – publikuotos „Metuose“, tad skaitydama jutau keistą įspūdį: lyg jau viską, kas pasakojama, žinau arba prisimenu, o vis dėlto nepastebėdavau, kaip sekamas pasakojimas tapdavo nenuspėjamas, lūkesčiai užsimiršdavo, ir pirmyn pateksčiui slinkdavau paklusniai susidomėjusi, įtraukta, užmiršusi spėlioti galimas atomazgas.

Žinia, L. Gutauskas rašė neskubantiems žmonėms. Ekstensyvus jo apysakų žodingumas, epizodų kartojimasis, siužetinių linijų susikirtimas atidžiai skaitančiam atveria aiškią laisvu atrodančio pasakojimo kompoziciją ir struktūrą, pastangas apysakų audinį tampriai perpinti metaforomis, plastiškais vaizdiniais, kurie, net ir kartodamiesi, skaitytoją įtraukia, ir gausybė pasakojamos istorijos detalių tikrumu užklečia taip, kad liaujiesi reflektavusi tekstą kaip sukurtąją tikrovę ir esi įtraukiama sudėtingų psichikos procesų gelmės (apysaka „Mirties sodas“) ar tiesiog – žmogaus prigimties, jo kaip moralinio subjekto veikimo studijon (apysaka „Nežemiška trauka“).

L. Gutauskas šiame rinkinyje pasirodo ne tik žinomu pasakotojo, atsiduodančio teksto diktato gaivalui, amplua, bet ir kaip įžvalgus psichologinių tipažų kūrėjas, apskritai – socialinės tvarkos, vertybių ir interesų derybų fiksuotojas, sakytume, etnometodologas tąja prasme, kokia etnometodologais gali būti laikomi, pavyzdžiui, Žemaitė ar Vaižgantas. Etnometodologinė perspektyva leidžia suvokti, kodėl tokį svarbų vaidmenį savo apysakose L. Gutauskas skiria pasakojimams ar tos pačios istorijos perrašymams iš vis kito personažo pozicijų (kaip apysakoje „Kaizerio kulka“): taip steigiamas dažniausiai retrospektyvus aiškinimas, per kurį veikėjai, reaguodami į išskirtines situacijas, jas vertindami, įvardydami, siekia suteikti prasmę socialinei tikrovei. Iš dabar humanitarikoje vis plačiau pritaikomų istorijos tyrimų L. Gutauskas yra perėmęs (o gal intuityviai savarankiškai atradęs) mikroistorijos metodą, išmėgintą 2003 m. sukurtoje apysakoje „Kaizerio kulka“ ir vėliau išplėtotą romane „Daiktai“ (2008). Naujausias traumos tyrimų tendencijas, o ypač šiuolaikinės hermeneutikos iškeltą idėją apie etinio pasakojimo kūrimą kaip vieną veiksmingiausių kultūrinės traumos iškalbėjimo būdų netgi kiek aplenkia meninis L. Gutausko sprendimas romane „Šešėliai“ (2001), paremtas aiškinimu kaip pastanga suvokti kito patirtį jos nesisavinant ir liekant jai atviram. Šiame rinkinyje tokia žiūra aiškiausiai įkūnyta apysakoje „Nežemiška trauka“, literatūros priemonėmis realizuojant etinio rašymo apie traumą galimybę.

Žvilgtelkime į šią stipriausią ir vėliausiai sukurtą rinkinio apysaką atidžiau. Dėl pasakojamos istorijos apie pravardę kaip prakeiksmą iš žmonos gavusį žmogų ir jo nuolankų tarnavimą jai silpstant jos protui, „Nežemiška trauka“ atrodo lyg ankstesnio L. Gutausko apysakų rinkinio „Pravardės“ (2018) tąsa, pažeminto, apvilto žmogaus gyvenimo aprašymu primenanti Romualdo Granausko novelių apysaką „Šventųjų gyvenimai“ (2013). Tai vieną budynių naktį detaliausiai, nuo žvakių liepsnos virpėjimo, maldų nuotrupų, giesmių, atodūsių iki nuosilpio ir netikėtos mirties, atkuriantis pasakojimas, skaudi poelgių analitika, už meilę tvaresnės ištikimybės ir pasiaukojimo istorijos narstymas, vis iš naujo prasidedantis įvykių, it tų rankose leidžiamo rožinio karoliukų, atkalbėjimas budint prie karsto. Jaunos moters gyvenimą perkeitęs jos brolio išėjimas į stribus, žvėriškas jo žiaurumas ir įtikėjimas durtuvų prilaikomu šviesiu rytojumi, kaip užkratas plintanti neapykanta „buržujams“ paliečia ir ją pačią, ir niekuo dėtą jos vyrą, mėginantį nuo svetimos kaltės ir pražūtingų, nevaldomų jausmų apsaugoti savo labilios psichikos žmoną, atsiduodančią bet kuriam garnizono kareiviui. Pradėjęs pasakojimą tuo, kaip į karstą velionei jos vyras vogčia įbruka mėlyną nulaužtų adatų prismaigstytą pagalvėlę tarsi atlygį už patirtus pažeminimus, konkretų vieno žmogaus Juozapo Buomos likimą L. Gutauskas praskleidžia kaip sudėtingą, nevienareikšmę, visos bendruomenės patirtų istorinių aplinkybių nulemtos elgsenos ir moralinių nuostatų, kurioms tuo sunkiu laiku sugebėta nenusikalsti, sampyną. Karo, pokario išgyvenimus, girtų stribų siautėjimą, o plačiau žvelgiant – kultūrinės traumos padarinius – L. Gutauskas atskleidžia mikrolygmeniu, per bevaikės poros gyvenimą, iš labai arti vaizduodamas, kaip žmones žlugdė išorinės aplinkybės – žmonos brolio Jankos pasinešimas valdžion, melagingi lozungai, sėjama neapykanta ir klaiką keliantis žiaurumas. L. Gutauskas apysakoje nusitaiko į panašų nužmogėjimo genezės klausimą, kurį romane „Pro rūdijančią naktį“ (2020) apie paskutinį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį yra kėlusi Renata Šerelytė. Jis gilinasi į kultūrinį lietuvių visuomenės lūžį, degradacijos šaknis, keitusias ir tradicinius lyčių vaidmenis: įtaigiai sukurti personažai – moteriškai atlaidaus, kantraus, lėto rūpestingo vyro ir proto ligos paliestos, dygios, neapykantos deginamos ir perversiško seksualumo nevaldančios buvusios gražuolės jo žmonos – iškyla kaip įdėmios tautinio charakterio studijos. Vis dėlto apysaka labiau patraukia ne psichologizmu, o meistrišku pasakojimu, kurio aiški loginė linija tarsi ištirpsta perkirsta platesnių panoraminių vaizdų, smulkaus buities piešinio, vaizdinių-metaforų, kuriomis grįstas vidinis pasakojimo junglumas, tolydus ir tikslingas prozos tekėjimas atomazgos link. Palyginus su kitais L. Gutausko kūriniais, kuriuose pasikartodavo anksčiau sukurtų istorijų fragmentai ir vaizdinija, „Nežemiškos traukos“ simbolių konglomeratas naujas, neišeksploatuotas: semantinį apysakos branduolį sudaro adatos, susmeigtos į siuvėjišką širdies formos pagalvėlę, besitaikančios įgelti pašarvotajai lyg jos pačios nuodėmės, kruvini ir pajuodę nuo adatų dūrių velionės pirštų galai, tik pasivaidenantys gedinčiam vyrui, o iš tiesų primenantys stribų kankinimus badant panages adatomis; Julios siuvamas skiautinys, įvairiausių raudonos spalvos audinių, buvusių kaimynų aprangos, lopiniuotis, panašus į didžiulę raudoną vėliavą su juodomis dėmėmis, vėliau, vizijoje prie karsto, pasirodantis kaip prie stribyno sienos lentų prikalta Julios širdis; viduržiemį Jankos plakamas dalgis adatoms šienauti, iš šieno Julios renkamos adatos, išgąsdinančios ją panašumu į kadaise įgėlusios gyvatės odos blizgėjimą; Jankos žodžiai, geliantys kaip gyvatės, juoda jo širdis, į kurią „susmigo visas naujosios valdžios prakeikimas“ (p. 261). Teksto junglumą sustiprina realius įvykius ir laisvą minčių klajojimą budint prie karsto sujungiantis vizijų lygmuo, vaizdų plastika ir groteskiškumu išraiškingai perteikiantis emocinę laikotarpio atmosferą. Štai Juozapas apžiūrinėja žmonos siūtą skiautinį-vėliavą:

Dabar tie maži anglinai juodi kvadratėliai tokie nelygūs, kreivi, žemyn krintantys be jokios tvarkos, kaip iš kibiro pažertos anglys, ir raudonumo mažiau, jis taip pat siauromis gyvatėlėmis rangosi tarp tų anglių, virva žemyn, niekuo jau neprimindamas vėliavų, greičiau jau plonas kraujo sroveles, srūvančias iš nematomos, nežinia kokiu ginklu prakirstos žaizdos, gal kelių žaizdų, ir tuomet jo galvoje nejučia iškyla nebūtas paveikslas: Julios širdis, prikalta prie stribyno sienos lentų, sušaudyta, ir iš kiekvienos mažytės, vos įžiūrimos žaizdelės sunkiasi plona kraujo srovelė, visos jos virva žemyn, aplenkdamos apdegusių lentų anglis, suanglėjusias šakų kalveles, o ant žemės padėtas didelis mėlynas bliūdas, kuriam poliaukoj plaukioja žuvų galvos, baltos jų akys išverstos į dangų, kuriuo rytų link važiuoja ir važiuoja rusų tankai, kareivių prisėdusios polutarkos, tik muzikos nesigirdi, nes garsiakalbiai nuvirtę ant miestelio grindinio akmenų, sulankstyti, rūdijantys… (p. 309)

L. Gutauskas, svarstydamas vienos šeimos likimą, apysakoje išgauna visuotinesnės, didesnę bendruomenę, visą tautą palietusios tragedijos vaizdą. Skriaudos, kančios ir atleidimo klausimas apysakoje yra esminis; visapusiškas jo gvildenimas, o ne išoriniai įvykiai yra pagrindinė apysakos linija, užsibaigianti adatų pagalvėlės išėmimu iš velionės karsto – atleidimo, susitaikymo ženklu. Su didžiausia atida narstomi personažų gyvenimai, kad būtų užčiuopta ir pasverta, kiek žmogiškosios kaltės, o kiek – Dievo siųsto išbandymo tenka kiekvienam iš šeimos, kurios narys tampa įtikėjusiu revoliucijos kareiviu. L. Gutausko apysakoje istorinės pokario Lietuvos kaime aplinkybės svarbios kaip situacijos, kuriose nuosekliai skleidžiasi moraliniai personažų pasirinkimai. Romane „Šešėliai“ savo kaltes vienas kitam iškalba mirties prieangyje užstrigę, nusikaltimo susieti lietuvis ir rusas karininkas, ir šis kalbėjimosi aktas yra įvykstančio atleidimo prielaida; šioje apysakoje Juozapas yra vienintelis, galintis permąstyti ir žmonos, pagal brolio darbus žmonių pramintos Revoliucija, ir jos brolio stribo, ir savo paties, iš Dievo meldusio jėgų nenusikalsti, neužmušti žmonos ir jos sugulovų, nuodėmes ir nusikaltimus: budėjimas prie karsto yra vienintelė proga atleisti kaltiesiems ir pačiam apsivalyti. Juozapą apninkančios dvejonės ne tik padeda sukurti pilnakraujo, psichologiškai įtikimo charakterio įspūdį, bet ir atstoja vidinei išpažinčiai būtino „kito“ – kieno nors, žinančio visą Juozapo istoriją, – sąmonę ir balsą. Kolektyvinis vertinimas išaiškėja tik iš keliais glaustais pasažais į pasakojimą įvedamų kaimynų teisingumo ir sykiu neskubėjimo teisti epizodų, patvirtinančių santūrų lietuvių būdą ir gebėjimą neperkelti svetimos kaltės nekaltajam; tik paskutiniuose fragmentuose atsiranda paties Juozapo šeimos, kilmės ir vietos, kurioje vyko apysakos veiksmas, trumpi apibūdinimai – t. y. aiškūs ženklai, kad tyrinėjamo atvejo singuliarumas buvo sureikšmintas intencionaliai, kad istorijos kalkė neužgožtų nagrinėjamų įvykių tikrenybės.

Nenustebina L. Gutausko primenamos evangelinės istorijos apie meilę dalijusias šventąsias paleistuves, kaip ir nėra netikėta jo kūriniuose įvedama dieviškoji perspektyva svarstant nusikaltimus ir kaltes. Aukščiausią emocinį tašką ši apysaka pasiekia, kai, įtikimai parodžius Juozapo gailestingumą, kasdienį rūpestį ir ištikimybę, sumišusi su kankinyste jo meilės pasija atsiskleidžia jam skaudžiai ištarus „aš, Julyte, tave už širdies skausmą mylėjau“ ir persmelkus suvokimui, kad, išlydėjęs bendra lemtimi susijusią velionę, šioje žemėje jis nebeturįs ką veikti: kaip žvaigždė naktyje švystelėjusi ši nusinešė visa, kas jam priklausė, kas buvo jo gyvenimas. Nepaaiškinama ir nesuvokiama ne tik Juozapo meilės gelmė ir tvermė, bet ir neįsisąmoninta mirties trauka taip ištuštėjus gyvenimui. Juozapas miršta tą akimirką, kai, iš visų jėgų atsimeldęs už žmonos nuodėmes, svarstęs, „kas čia kalčiausias, o kas tik prakeiktas“, galutinai atleidęs ir taip tapęs laisvas, jis paleidžia iš rankų vogčia iš karsto ištrauktą adatų pagalvėlę.

Istoriniai pasakojimo rėmai, prie kurių, artėdamas link atomazgos, trumpam stabteli L. Gutauskas, kiek papildo susidarytą vaizdą ir atskleidžia neišvengiamą antagonizmą: Juozapas rėmė partizanus už tai, kad „Dievas ir tėvynė jiems yra šventi“, Juozapas išsaugojo išsprogdinto kryžiaus kelio stočių paveikslus, tad juo daugiau slenksčių peržengianti, besąlygiška yra jo meilė Juliai, kaip ir visą jos ligos laiką trukęs jo meldimas jai tik dangaus… Kad visas pasakojimas nebūtų schematiškas, per anksti subendrintas, tik priešpaskutinėje apysakos pastraipoje išsitariama apie pasakotos istorijos archetipiškumą, taip atskleidžiant L. Gutauskui būdingą kultūros ruošinių perdirbimą – jo apysakoje nusidėjėlės ir ją globojusio švento žmogaus likimai įtaigiai praskleidžia dar ir tragišką epochos vaizdą.

Kitoks, paraboliškas, sovietmečio škicas pasitinka 2002 m. rašytoje apysakoje „Liūtų kraujas“, kurioje pasakojama apie berniokų žaidimus, Kauno Slabados miestovaizdį paverčiančius dviejų stovyklų – juodaodžių, kurių genties įstatymas draudžia švaistyti vandenį, ir civilizacijos labiau išlepintų raudonodžių – susirėmimų ir kovos vietomis. Pasakotojas, kurio akimis regėsime Kaune ir, jau vėliau, neįvardytoje Afrikos gentyje vykstančius įvykius, jau pirmaisiais puslapiais kuria ne linijinį, o apglėbiantį, į susivijusių gijų rutulį panašų pasakojimą. Nykios pokario metų buities aprašymas nejučia ištįsta – istorijų nuotrupos užgriebia plačią, net Pirmojo pasaulinio karo metų, panoramą, o paauglių žaidimas atsiveria kaip erdvė, kurioje išbandomas garbingas elgesys, suvokiant, kaip labai disonuoja grėslus laiko profilis ir mėginamos išlaikyti moralinės nuostatos: „Dvilypis gyvenimas, dviveidis elgesys. Rupi gyvenimo druska ir svajonių pustomas smėlis“ (p. 105). L. Gutauskas šią pradinę išeities situaciją, kai, pažeidus susitarimą nenaudoti vinių, paleista ietis su surūdijusiu vinimi sužeidžia Liūtų karčių genties „juodaodį“ vadą, plėtoja įvairiais vienas kitą papildančiais jutiminiais lygmenimis – čia svarbios spalvos, kūno pojūčiai – karštis ir troškulys, dėl kraujo užkrėtimo karščiuojančioje genties vado sąmonėje kylantys regėjimai, išaugantys į savarankišką istoriją apie egzotiškos genties papročius, tarpusavio santykius, jų išlikimo triūsą – vandens gavybą, jaunuolių iniciaciją, medžioklę, tapimą genties vadu ir tolumos šauksmą, išvedantį jaunąjį vadą Raudonosios jūros kryptimi. Epigrafas iš Karen Blixen autobiografinio pasakojimo „Iš Afrikos“, akcentuojantis ne kokią nors temą, o paaštrintą jutimiškumą („Spalvos sausos, išdegusios it keraminių rykų.“), užmena abiem pasakojimams – rėminančiam pokario žaidimų ir rėminamam genties gyvenimo – bendrą troškulio temą: name be vandentiekio gyvenantis paauglys su liežuvaujančiomis kaimynėmis ryte ir vakare turi atstovėti eilę prie gatvės hidranto, kad parneštų mamai kibirą vandens, kurį ši sunaudoja labai taupiai; klejojantis dėl kraujo užkrėtimo jis liežuviu lyti „sukepusias it keraminiai rykai lūpas“, o vandens gavybos Afrikos gentyje vaizdai atskleidžia kiekvieno genties nario priklausomybę nuo visos bendruomenės, įskaitant ir gyvulius. Prie šulinio pasimato tenykštė tvarka (pirmiau pagirdoma banda, tik po to prie vandens prisiartina moterys, vaikai ir mergaitės), silpnųjų ir stipriųjų santykiai. Nors abiejų dalių pasakojimas segmentuotas skirtingai (kur kas ilgesnė antroji dalis suskirstyta skirsneliais), perėjimas nuo žaidimo prie juodaodžių gyvenimo aprašymo L. Gutausko valia vos juntamas – skaitant atrodo, kad tai to paties vaiko pasakojimo tęsinys, jo sapno aprašymas, kol galų gale išryškėja antrosios dalies – sapnuojamo sapno, savotiško kultūrologinio etiudo, – savarankiškumas. Į naują pasakojimą įžengiama kelis kartus keičiant pagrindinio veikėjo patiriamos tikrovės – sapno – regėjimo – vaizdo registrus, kol tampa visiškai aišku, jog Slabados paauglio karščiuojant išvystamas dykumų berniukas yra atskiras veikėjas su savuoju gyvenimo keliu, nors jųdviejų ryšys ir nepertraukiamas, autoriui vis primenant, kad regima sapnuojant, o realūs įvykiai viename pasakojime turi simbolinius atitikmenis kitame. Skaitytojui veriasi egzotiško kraštovaizdžio, nepažįstamos genties buities ir apeigų tirštasis aprašymas, ritualai, sodrūs Afrikos vaizdai. Karščiuojantis paauglys sapnuoja vis pasikartojantį sapną: gentis ir jos gyvuliai įsitempę, nuščiuvę laukia, kol kreivakojo berniuko raginamas aklas asilas iš giliausio šulinio iškels odmaišį su vandeniu. Plytinčiu sutrūkinėjusiu dykumos raudonžemiu į tolybes už neužmatomo akiračio kaskart nutolstantis gyvulys ir jo varovas lyg Vakarų kultūros sizifai pluša, kad iš didžiulės gelmės ištrauktų gyvybės lašų, o ilgiausia plaušų virvė, jiems tolstant kylanti iš šulinio lyg gyvatė, raizgosi kaip čia užbėgantis į priekį, čia stabtelintis pasakojimas. Sakinys po sakinio, neskubėdamas, jutimiškai atkurdamas dykumos dvelksmą, į tikroviškus kraštovaizdžio aprašymus įterpdamas nuo tikrovės atplyštančių miražo, pasirodymo, dvasių, regėjimų pajautas, L. Gutauskas skaitytojo dėmesį nejučia kreipia už buities vaizdų ir genties hierarchijos stebėjimų. Tokia pat keliasluoksnė kaip miražas, sapno logika tepaaiškinama, yra, sakytumei, sudėtinė apysakos veikėjo vaiko figūra: tai ir kreivakojis aklo asilo vedlys, kuris yra ir genties vado sūnus, ir, prisimenant apysakos pradžią, sužeistasis „juodaodžių“ genties vadas, sapnuojantis Šulinio sapną ir skaudžia, iki kraujo kertančia rykšte nedrįstantis paliesti savo varomo paliegėlio asilo.

Tikrovės ir netikrovės santykį L. Gutauskas prozoje dažnai pasitelkia moralinėms kolizijoms spręsti: taip iš įsivaizduojamų pokalbių su mirusiuoju sukomponuotas romanas „Šešėliai“ (2001), nagrinėjantis kaltės ir atleidimo problematiką, romane apie tremtį „Sapnų teologija“ (2006) šiurpinantys groteskiški vaizdai išauga iš realijų ir jas perkeičiančių simbolinių vaizdinių. Šioje apysakoje vis pasikartojantis sapnas apie šulinį ir nusiplūkusį aklą asilą iškyla kaip sapne teįgyvendinama vaiko širdyje karaliaujanti gailestingo, garbingo, jautraus elgesio galimybė, neįmanoma rupioje kasdienio genties gyvenimo tikrovėje. Rūstų jos grasumą L. Gutauskas perteikia daugybe raudonos spalvos siejamų asociacijų, tekste paryškintų smulkių detalių, iškylančių iš pažiūros realistiniame pasakojime, ir taip kuria pasakojamos istorijos metakomentarą, kuriame susiduria skaidraus vandens reprezentuojama idealybės sritis ir „hienų pyktis, nenumalšinamas kraujo ar kaži kokio keršto troškimas“ (p. 116). Spalvos šiame pasakojime aiškiai skiria sãva nuo svẽtima, turi pastovią reikšmę – mėlynos yra viską pasiglemžiančios sutemos, mėlynveidžiai yra ateiviai, baltos yra vizijų laivo burės ir blyški mėnulio kaukė, liepsnojantys yra liūto karčiai ir nuo liūtų kraujo paraudęs Raudonosios jūros vanduo. Įspūdingu degančio Afrikos oro ir vandens atspindžių sugretinimu L. Gutauskas perteikia jauną vyrą audrinantį ilgesį, paslaptingą kvietimą palikti suragėjusį sausrožemį, nusimesti išgyvenimo dykumoje primetamą pareigos naštą – alinantį vandens traukimą.

Oras degė, mirgėjo, tvaskėjo, ribuliavo, sukeldamas akių skausmą, nerimą, tačiau juto, kad privalo žiūrėti, nepasiduoti, nenuleisti vokų, neprisidengti akių delnais. Nes tas oro virpėjimas buvo panašus į bedugnio šulinio vandenį, kuris tekėjo sruvo purslavosi keitė spalvą, iš melsvo pavirsdamas rausvu ir auksiniu, o iš auksinio – kruvinu. Suvokė, kad tas regėjimų vanduo nenumalšintų troškulio, jog tai tik akių apgaulė, ir vis dėlto žiūrėjo tiesiai priešais save, ir mintyse kartojo vieną vienintelį šaukinį: tólintólintólin(p. 217–218)

Aklas asilas, tas silpnesnis bandos gyvulys, kuriam buvo išdurtos akys, kad nesipriešindamas, aklai tarnautų be lašo vandens ir atjautos, apysakoje iškyla kaip viena iš neišplėtotos parabolės apie stipresniųjų priespaudą figūrų. „Tik aklas gyvulys gali leistis taip niekinamas, taip kankinamas“ (p. 119) – iš asilo akių išskaito apysakos pradžioje pirmąjį sapną apie šulinį sapnuojantis vaikas, tas pats, kuris kasdien parnešdavo du kibirus vandens itin jį taupančiai motinai, vaikystėje turėjusiai kęsti šulinio šeimininko žeminimus. Taip pasitarnavimo rūpinantis vandeniu klausimas paverčiamas gyvos būtybės prigimto orumo klausimu.

Antrąjį pasakojimą L. Gutauskas užbaigia pabėgimo iš dykumos su nukaršusiu asilu epizodu. Iš tiesų šis išsilaisvinimas iš pareigų bendruomenei tampa įmanomas genties vado sūnui neišvengus mirtino medžiojamos gyvatės kirčio, būtent mirtis atriša jo saitus su artimaisiais, gedinčia gentimi, leidžia jam tolti Raudonosios jūros taku pasitinkant baltaburį mirties laivą. Figūratyvi perėjimo ritualo išraiška – karštis, troškulys, mirtis – susieja pirmąjį ir antrąjį pasakojimus: tada, kai antrojo pasakojimo veikėjas miršta, pirmojo veikėjas nubunda iš mėnesį trukusių klejonių, aiškiai regėjęs Afrikos genties gyvenimą.

Ir kitos knygos „Raudonoji jūra“ apysakos „Mirties sodas“ ir „Kaizerio kulka“ vertos dėmesingos analizės. Bendrajai rinkinio poetikai svarbu, kad ir jose, bylojančiose savas istorijas, L. Gutauskas skverbiasi į mirties galios, jos kaip savarankiškos, iki galo nepažinios antgamtinės valios, slėpinį.

Užverčiu knygą dar girdėdama sakinių, regis, tiksliai atmatuotų pagal skaitytojo suvokimo galimybes, ritmiką, personažų balsų polifoniją, net ir tas vos juntamas, atskirose frazėse atpažįstamas autoriaus intonacijas, tikro ir menamo vaizdų persiliejimus. Tai, kas dar gyva ir nenutrūkę, kas knygos audinį daro savitą kaip balsas, braižas, nepakartojama žmogaus netobulumo pažinimo ir gebėjimo jį regėti amžinesnėje dieviškoje perspektyvoje pastanga, sudaranti Leonardo Gutausko etikos branduolį, tarsi klausia, prašosi, yra reikalinga būti pratęsta. Rašytojo archyve rankraščiais likusieji jo paties sudarytų poezijos ir prozos rinkinių aplankai leistų tikėtis, kad mirtis meistro kūrybos byloje paskutinio žodžio netars. O ar galėtų tai patvirtinti leidėjai?

Gintarė Bernotienė. Apie pasiuntinius iš kito pasaulio

2022 m. Nr. 10 / Jurga Vilė. Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius. – Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – 360 p. Knygos dailininkė – Ula Rugevičiūtė Rugytė.

Gintarė Bernotienė. Autorystės slankiojoje eroje

2022 m. Nr. 5–6 / Metų pradžioje ėmiau skaityti 2021 m. išleistas lietuvių autorių knygas. Įdėmiau tik dalį jų – poezijos segmentą, kuriame ieškojau ne tik įspūdingų kūrinių, bet ir skaitymą praskaidrinančių sentencijų.

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Leonardas Gutauskas. Aštuonios parabolės

2021 m. Nr. 2 / Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl…

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Leonardas Gutauskas: „Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

Leonardas Gutauskas. Tylesnė už žolę

2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…

Gintarė Bernotienė. Sibiro haiku ir ritmingai kirčiuota tyla

2018 m. Nr. 10 / Jurga Vilė, Lina Itagaki. Sibiro haiku. – Vilnius: Aukso žuvys, 2018. – 240 p.

Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas