Valentinas Sventickas. Rankraščiai kaip rankdarbiai

2015 m. Nr. 2

Nugirstas pokalbis. Dviejų mažvaikių.
– O kur tavo brolis?
– Aš pats brolis!

Šiuo straipsniu bandoma papasakoti apie poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos procesą. Bet tik tiek, kiek teikia galimybių pažintis su dalimi jo rankraščių. Nuodugnų bendresnį to proceso atvaizdą skaitytojai gali rasti Viktorijos Daujotytės monografijoje „Boružė, ropojanti plentu: prigimtinės kultūros kasinėjimai Marcelijaus Martinaičio kūryboje“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013).

Kokia rankraščių žvalgymo prasmė? Atsakyti į klausimą, ar tie eilėraščiai, kuriuos skaitome, yra „išsilieję“ iš karto, ar perėję bandymų lauką. Paliudyti autorinius taisymus bei jų kryptį ir kartu aiškintis, ar tai ką nors sako apie M. Martinaičio kūrybinius principus ir jo poezijos esmingus bruožus. Pateikti faktų apie paskelbtus kūrinių variantus. Parodyti meistro darbą jauniems literatams, gal pravers. Pasakyti visuomenei, kad paukštelių čiulbėjimas ir poetinė kūryba nėra tas pats.

Apie analizės ribas ir šįkart svarbiausią objektą.

M. Martinaitis priskirtinas prie tų mūsų rašytojų, kurie yra sutikę, gal ir nusiteikę bent kiek atsiverti, t. y. kalbėti apie savo kūrybą, jos ištakas, motyvaciją, pobūdį, formas, autoritetus ir pan. Tokių jo pasipasakojimų svarbiausiu šaltiniu dabar laikyčiau V. Daujotytės ir M. Martinaičio dialogą – literatūrinių laiškų knygą „Sugrįžęs iš gyvenimo“ (Vilnius: Alma littera, 2013). Išskirti vieną knygą teisinga tiek pat, kiek rizikinga. Neužmiršdamas kitų – straipsnių, esė, dienoraščių, atsiminimų, atsakymų į klausimus, – vis dėlto kartočiau, kad kone visi svarbieji jo kūrybos procesą nušviečiantys išpažinimai atėję į minėtąją knygą, ir V. Daujotytė čia nėra niekuo dėta. Kaip sakoma sporto pasaulyje, – ji padėjo suformuoti žinių rinktinę. Inspiravo šį veiksmą savo laiškais, kurie, žinoma, ir savaime vertingi.

Šio straipsnio skaitytojus įsivaizduoju kaip tą knygą skaičiusius. Dėl to įgyju teisę į jos suvokimą kaip į pasakojimo foną, teikiantį galimybių apsiriboti čia konkretybėmis.

Analizės fone tenka palikti ir paties poeto tvirtinimą „tikrasis esu eilėraščiuose“. Tai pernelyg dažnai girdimas posakis, tariamas visai skirtingo rango poetų, ir dėl to tapęs klaidžiu, nelabai ką reiškiančiu. Bet – kai poetą suvoki kaip reikšmingą, tai ir jo žodžių paisai.

Svarbiausias tyrinėjimo objektas šįsyk palyginti konkretus. Tai tie M. Martinaičio rankraščiai, iš kurių susiformavo pirmoji pomirtinė jo poezijos knyga, pavadinome ją „Nenoriu nieko neveikti“. Knygą 2014 m. vasario mėn. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla¹. Joje – nauji ir ankstesnėse knygose nespausdinti eilėraščiai. Leidinio sandara ypatinga. Greta galutinių tekstų, paties autoriaus surinktų kompiuteriu, pateikiami eilėraščių rankraščiai. Paskutinės eilėraščių versijos dažnai gerokai nutolusios nuo rankraštinių. Manau, kad yra knygos skaitytojų, kuriems įdomūs ir rankraščiai, nors perskaityti juos nelengva. Leidinys nėra dokumentinio pobūdžio, taigi rankraščių bei mašinraščių kopijos atlieka ir informacinę, ir apipavidalinimo funkciją (dailininkė Deimantė Rybakovienė). Panašiai vertintinos ir Vytauto Balčyčio fotografijos. Martinaičių sodo namelio Vanaginėje interjerus jis fotografavo praėjus bemaž trims savaitėms po poeto mirties. Tekstus knygai, peržiūrėjusi M. Martinaičio kompiuterį ir atspaudus, leidyklai pateikė poeto žmona Gražina Martinaitienė². Knygos parengėjo paprašyta ji surado didžios dalies eilėraščių rankraščius. (M. Martinaitis rankraščius degindavo židinyje, kas sudegė, kas išliko, žmona sako, kad pati nemažai ką išgelbėjo.) Dažniausiai – po keletą skirtingų versijų. Leidiniui kopijuota viena kuri – sudarytojo parinkta. Keletu atvejų sąmoningai rinkausi pradinius juodraščius, labiausiai besiskiriančius nuo paskutinės redakcijos. Kad geriau matytume nueitą kelią. Kaip tik pažintis su M. Martinaičio rankraščiais, jų žiūrinėjimo ir skaitymo metu patirti įspūdžiai tapo pirmuoju šio rašinio pretekstu. Simptomiška, kad rankraštinių versijų ir spausdintų tekstų gretinimas ypač sudomino pirmąją knygos „Nenoriu nieko neveikti“ recenzentę³.

M. Martinaitis, jau senokai prisijaukinęs kompiuterį, eilėraščius visų pirma užsirašydavo ranka, taisydavo irgi ranka. Tai faktas, vertas kiekvieno mūsų asmeniškų interpretacijų. Labai martinaitiškas sąmojis – savo rankraščius pavadindavo rankdarbiais. Pasitaiko mašinraščių – turbūt iš ankstesnio laiko. Rašė dažniausiai ant A4 formato lapų ir buvo ekologiškas, popieriaus be reikalo negadino: imdavo visokius kitų prirašytus (duotus ar atsiųstus) lapus ir rašydavo kitoje jų pusėje. Kas tuose lapuose? Lietuvos radijo ir televizijos programų suvestinės (buvo LRT tarybos narys), visokių kultūrinių ir etninės veiklos projektų sąrašai (tuos projektus jam tekdavo ekspertuoti arba domėtis jais), organizacijų ir fondų įstatai (Nepriklausomybės pradžioje būdavo pravardžiuojamas nemokamu kultūros ministru). Ir panašiai, paminėjau tik kelis pavyzdžius. Valdiškų popierių, kurių kitą pusę uždengė poezija! Puslapiai M. Martinaičio dažnai primarginti nuo krašto iki krašto, skersai išilgai⁴. Rašė šratinuku, rečiau pieštuku. Įskaityti jo rašyseną tikrai nelengva⁵. Panašu į skubius stenografo užsirašymus, jam pačiam suprantamus, o kitiems – vargiai. Gali būti, kad gūdžiuoju sovietmečiu buvo net stengiamasi rašyti taip, kad ne visi suprastų (opoziciškai nusiteikusių rašytojų rankraščius būdavo kas slapta paskaito⁶). Visa tai minėtina štai dėl ko: M. Martinaitis mokyklos metais buvo išmokęs dailyraščio, ir, kai norėdavo ir galėdavo, rašydavo gražiai ir įskaitomai. Gali būti, net labai tikėtina, kad eilėraštį šis poetas dažnai užsirašydavo ne patogiai padėjęs alkūnes ant rašomojo stalo, o prisėdęs bet kur. Taigi bet kaip. O jo kruopštumo gražiausias įrodymas yra velykiniai margučiai – buvo taip įgudęs juos skutinėti, kad tapo pripažintu meistru (didelė M. Martinaičio margučių kolekcija saugoma Lietuvos dailės muziejuje).

Grįžtant prie įpročio rašyti spausdintų lapų kitoje pusėje. Iš rašytojų (dažniausiai vyresnių kartų) prasitarimų galima spręsti, kad taip vengiama susireikšminimo, kūrybos akto patetiškų pakylėjimų. Gal yra ir įprotis taupyti, atsiradęs dėl nepriteklių jaunystėje. Įpročiai išlieka.

Dar apie rankraščius. Yra įrašų „Spausdinti“. Yra pabrauktų posakių ir strofų. Yra šauktukų (turbūt sau) greta kai kurių eilučių ir posmų. Yra paglamžytų, aplaistytų, gal kokios katės pripėduotų lapų. Kai kas rašyta (Kukučio baladės, pavyzdžiui) dirbant visai kitus darbus – statybininko, dailidės. Statybininko ir užsirašyta, sąsiuvinyje, kuris buvo po ranka. Kalbu apie tą metą, kai M. Martinaitis statė sodo namelį Vanaginėje.

Gretinant su Justino Marcinkevičiaus rankraščiais, viena panašu, kita skirtinga.

Kas panašu. Nėra rankraštinių bandymų, kuriuos, žiūrėdami iš šalies, galėtume pavadinti keistais, netikėtais ar net paikais. Taip, yra rankraščių aplankas, į kurį sudėti eiliavimai „iš rašytojų gyvenimo“, taigi visokie poeto pokštai, tačiau matyti, kad net ir progines humoristines papliauškas M. Martinaitis stengdavosi gludinti, tobulinti, redaguoti. Trumpai tariant, rankraščiai sako, kad M. Martinaitis, viešajame gyvenime nesidėjęs rimtuoliu, turėjęs neeilinių gebėjimų atlikti giliamintiško šmaikštuolio vaidmenį⁷, – kai likdavo vienas pats su savimi, su popieriaus lapu prieš akis, – tapdavo labai rimtai, atsakingai, dorai rašančiu žmogumi. Ir jo, ir Just. Marcinkevičiaus rankraščiai gali būti eksponuojami literatūros klasikų kūrybinio gyvenimo parodoje kaip puikūs pavyzdžiai. M. Martinaičio įdomesnėms tobulybėms priskirčiau ganėtinai profesionalius projektinius sodo namelio brėžinius. Yra ir matmenys, ir statybinių medžiagų poreikio aprašai. Visa tai – didoko formato (kiek didesnio nei A4) kontoriniame sąsiuvinyje tamsiai rudos spalvos viršeliu, lapai langeliais. Tiktų jį vadinti Kukučio baladžių sąsiuviniu, nes vyrauja jos. Spausdintos ir ne, skaitytos ir nematytos versijos. Yra tų baladžių (jau kaip rengiamų knygų) pavadinimų sąrašų. Žinoma, pasitaiko ir ko kito, minėčiau žinomo eilėraščio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“ rankraščius, poezijos vertimus ir kitką.

Kas skiriasi. Just. Marcinkevičiaus kūrybos sąsiuviniuose gausu visokių užrašų, skaitytos literatūros citatų, šiaip refleksijų. M. Martinaičio rankraščiuose tokių įrašų palyginti nedaug. Kiek ko vis dėlto yra – čia bus parodyta. Galima manyti, kad visa, kas nėra poezija, M. Martinaitis užsirašinėdavo atskirai, kur kitur.

M. Martinaičio rankraščiuose nėra datų. Nėra nė publikacijose. Jis datų nenorėjo, ne kartą yra tai pareiškęs. Rankraščius, apie kuriuos čia daugiausia rašau, galima datuoti apytikriai taip: nuo 2002 metų, kai išėjo eilėraščių rinkinys „Tolstantis“.

Eidamas prie žadėtų konkretybių, iš karto paminėsiu tris vaizdus, kurie aptariamu laiku M. Martinaitį tiesiog persekiojo. Tie vaizdai rankraščiuose reiškiami nebūtinai vienodais žodžiais. Yra eilėraščių, kuriuose jie matomi kaip esmingi. Bet – jie gali išdygti bet kur, tarkim, eilėraščių, kuriuose kalbama visai kas kita, paraštėse. Arba tiesiog lapo kertelėje. Arba tarp kitų, kitokių vaizdų ir žodžių. Tenka sakyti išvadą, kad tiems neatsikratomiems vaizdams nuolat ieškota tinkamiausios vietos, išraiškos, plėtotės.

Štai tie vaizdai ar būsenos. Sugrįžimas iš gyvenimo. Vabalėlis tarp knygos lapų. Patiriama būsena, išreikšta žodžiais „nebūtina net gyvent“.

Analizės kalba tai sunkiai nusakomos būsenos, tad nė nebandau, bet galima manyti, kad nuolatiniams M. Martinaičio poezijos skaitytojams čia viskas suprantama. Reikia pridėti tokį pagalvojimą: visi trys minėtieji vaizdai kažin kaip siejasi. Su jais sukibusi vis pasirodanti metafora – medžio lapas, kurį gal tik vėjas pakels.

Šįkart man svarbiausia paliudyti, ką sako rankraščiai. Bet visa tai turbūt matoma ir viešumoje, t. y. į knygą „Nenoriu nieko neveikti“ patekusiuose eilėraščiuose. Iš eilėraščio „Te ilgiau dar pabūna žiema…“:

Te ilgai vakarais
Kūrenas ugnis židiny,
Kad ilgiau prie jos pasėdėčiau,
Nieko daugiau nenorėdamas,
Tik jausdamas šilumą, kaip sugrįžęs namo
Iš gyvenimo. (p. 33)

Kitas trumpas eilėraštis⁸ pavadintas „Sugrįžęs iš gyvenimo“:

Kas rytą matau debesis,
Girdžiu vėją, geriu kavą,
Taupau maistą,
Trupinius suberiu į lesyklėlę.
Vakarais ilgai sėdžiu prie lango
Nieko nelaukdamas,
Sugrįžęs iš gyvenimo. (p. 127)

„Sugrįžęs iš gyvenimo“ pavadinta ir minėtoji V. Daujotytės ir M. Martinaičio pokalbių laiškais knyga. Viename iš M. Martinaičio laiškų rastume cituotąjį eilėraštį „Te ilgiau dar pabūna žiema…“, šiek tiek kitokią jo redakciją (p. 95). Bet svarbiausia – tame laiške poetas plačiai komentuoja aptariamą vaizdą. Iš pirmo žvilgsnio viskas aišku ir paprasta. Poetas atsisakė darbų ir kitų privalomų priedermių, jam jau nereikia skubėti į jokią tarnybą, jis mėgaujasi gyvenimu Vanaginėje ir šia laisve⁹. Bet kartu jo pasakojime atsiranda daugiau žinių apie užliejusią būseną: „galiu mintyse vartyti prisiminimus“, „sėdėti ir tylėti“. Toliau: „Tylėdamas gali pabūti ten, kur gyvendamas niekada nebuvai ir negalėjai būti. O toks tylėjimas yra kūryba“ (p. 94). Dar toliau kalbama apie sugrįžimą mintyse į dingusią gimtinę, apie tai, kad visokių praradimų jausmą galima įveikti tekstais. Taigi sugrįžimas iš gyvenimo nėra tas pat, kas pasitraukimas iš jo ar atsitolinimas. Žodis „iš“ čia nieko neatskiria, atvirkščiai, jis jungia, būseną tegalima apibūdinti tariant visus tris žodžius kartu – sugrįžęs iš gyvenimo. Posakio prasminis intensyvumas paskatina suvokti, jog susitinkame su kūryba, su poezija, kad ir kokie artimi čia būtų M. Martinaitis ir eilėraščių kalbėtojas.

Eilėraštį „Te ilgiau dar pabūna žiema…“ pats poetas vertino kaip „gal nebaigtą rašyti“. Jo rankraštinių bandymų daug. Taigi rūpėjo. Yra minėtinų motyvų, galų gale likusių už paskelbto teksto ribų. Gal ir dėl to suvokė jį kaip ne visai tesėtą, kad nesisekė įpinti kai kurių svarbių gijų. Būta gyvenimo palyginimų su tolimu keliu ir su neatverstos knygos skaitymu. Būta posakių „iš gyvenimo grįžęs / į kurį jau nenori išeiti“¹⁰, „iš miesto bėgi kaip iš tuštumos“ (šis turbūt neskirtinas poezijai). Pieštuku užrašyta „Nei valstybė, nei bažnyčia / tik ugnies židinys / prie ko (kurio) / vakarais sugrįžti“. Dar kai kas:

1

Laikas, kai galima nieko neturėt
ir justi palaimą
Po truputį apleisti save

2

Saugoju prisiminimus,
kad jie neišsitrintų –
mūsų vidines fotografijas
jas apšviečia tik atminties
pakura, kur nėra išrinktųjų

3

Po to tamsoje
užsimerkęs matai daug geriau, –
kas buvo
lyg nesuprastum
iš kur esi grįžęs

Šiuos užsirašymus reikia matyti kaip buvusius eilėraščio traukos lauke. Jo skaitymas su šiomis žiniomis yra kitoks skaitymas. Bet suprantu, kad tik smalsuoliai gali taip daryti.

Tame traukos lauke būtų ir rankraštis „Sugrįžimas iš gyvenimo“:

Vis sugrįžtu prie ugnies
iš savo gyvenimo

Sapnuos skaitau knygas,
kurios guli lentynose neatverstos

Dabar moterys vis perdažomos
Kaip automobiliai

Mano žodynas¹¹ (už lango) turi
daiktus, medžius, gėles¹².

Nė vieno žodžio: kuris neturėtų
daiktų
       nebuvo vaikystėj.

Rankraštinio lapo apačioje užsirašyta: „Mano žodžiai pasiilgo (daiktų), kuriuos palikau, sudeginau, užmiršau.“

Dabar apie vaizdą, tapusį eilėraščio „Vasaros vabalėlis“ centru. Štai tas eilėraštis, visas:

Labai seniai skaitytoje knygoje
radau vabalėlį,
suspaustą tarp dviejų puslapių.

Galvoju, kaip atsitiko?
Tikriausiai, kai tave apglėbiau,
nes pasidarė staiga
neįdomu skaityt.
Iš viso to, kas buvo,
toj knygoj
liko tik vabalėlis,
kol kas –
ir aš dar. (p. 57)

Anksčiau apie vabalėlį gražiai yra rašęs Alfonsas Maldonis. Jo eilėraščio „Gelia širdį“ (1974–1977) viena strofa:

Vos vos junti,
Vos vos girdi
Oro ar odos,
Ar tekančio kraujo
Lengvą virpėjimą.
Kažkas nematomas –
Lyg mažas mažas
Vasaros vabalėlis
Atsispiria nuo tavęs,
Lekia ir nulekia,
Palieka ir pamiršta¹³.

M. Martinaičio vasaros vabalėlis, likęs tarp seniai skaitytos knygos lapų, sietinas su tuo prasmių lauku, kurio vardas yra sugrįžęs iš gyvenimo. Gyvenimo mirksnis ir likęs jo pėdsakas. Tiktų priminti, kad neatversta knyga šmėsčiojo eilėraščio „Te ilgiau dar pabūna žiema…“ juodraščiuose. Ir pasakyti, kad eilėraščio „Auksinis ruduo“ rankraščiuose rastume tokias eilutes: „Nakties nemiga, / lyg būtum vasaros vabalėlis / netyčia suspaustas / tarp dviejų knygos puslapių.“ „Auksinio rudens“ visa lemianti metafora yra parke nukritęs lapas, „kurį gal tik vėjas pakels“. Eilėraštyje „Vasaros vabalėlis“ pasakojama „istorija“ ir visa jo vaizdinija, intonacija tuoj pat pašaukia iš atminties M. Martinaičio meilės lyrikos albumą „Atmintys“ (pirmas leidimas 1986 m., buvo dar du). Taigi sugrįžimų ir gyvenimų įausta čia daug. Sanpynų gausai priskirtinas nukritusio lapo ir knygos susitikimas. Iš eilėraščio „Vienatvė“: „Ir vienišas, / toks vienišas / ant knygos atverstos / nukritęs lapas, / kurį gal tik vėjas pakels“ (p. 42). Priskirtinas ir kitką veikiantis vabalėlis: „Visi nutyla, / tik menkas vabalėlis / dar bando smilga kopt aukštyn / į begalinį dangų“ (iš eilėraščio „Vanaginėje“, p. 39; beje, šis vaizdas, nors ir kintantis, matomas bent trijose eilėraščio redakcijose).

Nukritusio lapo metafora. Taip, ją galima aptikti dažname rankraštyje. Atsiradusi ir paklaidžiojusi ji pasitelkta svarbiausiam vaidmeniui eilėraštyje „Auksinis ruduo“:

Toksai išnykimo gražumas.
Kuriam ir tavęs nebereikia –
Lyg parko nukritusiam lapui,
Kurį gal tik vėjas pakels. (p. 51)

Ruduo, krintantys lapai, pirmosios šalnos, išskrendantys paukščiai – šiais vaizdais irgi susiliečiama su grįžimo iš gyvenimo būsenomis. Įpinama dar viena gija – išnykimo gražumo, kuriam ir tavęs nebereikia. Ar tu esi, ar tavęs jau nėra – vis tiek krinta lapai, juos neša vėjas. Eilėraštyje „Vakaras Vanaginėje“ kalbama apie didįjį dangaus metą, baigiamas jis taip:

Tam dangui nieko nereikia,
net ir to,
kad gyventum. (p. 41)

Panašiai kaip J. Strielkūno lyrikoje, – sakoma, kad yra už mus visus didesnis gamtos pasaulis, ir reikia žinoti, kad mes jam nerūpime.

Kai kurie „Auksinio rudens“ rankraštiniai bandymai buvo dar aiškesnės kalbos: „ir vis labiau esi vienišas / tuščias kelias, kad, rodos, tiems laukams <…> / daugiau tavęs nebereikia“; „Dabar viskas sutampa – / metai ir vėjas už lango, / ruduo ir nemiga, / naktis ir diena, / gyvenimas ir nebūtis.“ Vieno rankraštinio puslapio apačioje – poeto autorefleksinis užrašas (kitos spalvos šratinuku): „širdis pavojingoje nakties zonoje.“

Prie nediduko eilėraščio „Senieji kaimiečiai“ galutinės versijos G. Martinaitienė pridėjo du rankraščių lapus. Vieną jų priskirčiau prie įdomiausių. Taip, jame radau minėto eilėraščio atraižą. Bet įdomu kas kita. Viename puslapyje knibžda bent keletas išsipildžiusių ir neišsipildžiusių eilėraščių. Lyg jie būtų autorių „apsėdę“ visi tą pačią akimirką. Ir dėl to vos vienu kitu vaizdu, viena kita eilute paskubom stenografuoti. Tai ne vienintelis rankraštis, jį apžiūrinėjančiam netiesiogiai paliudijantis, kad M. Martinaitis buvo kūrybinių antplūdžių poetas. Nepanašus į tą profesionalą, kuris kasdien nustatytu laiku „sėda rašyti“.

Į knygą „Nenoriu nieko neveikti“ greta eilėraščio „Gyvenu toli miškuose“ įdėta jo rankraščio kopija, p. 110. Verta ją apžiūrėti. Puslapio apačioje yra gražių įrašų, gal susijusių su tuo eilėraščiu, o gal ir ne. Šis turbūt susijęs:

Sode, atskridus kėkštui,
atsisakiau pasitikrint girtumą,
nuo varnos nuslėpiau…

O žemiau – pavadinimas „Mano žodynas“, lyg ir eilėraščio pradžia: „Savo sode apsitvėriau žodyną.“ Dar eilutė „Ogi gražus mano darželis“, ši pabraukta.

Rankraštis „Eilėraštis, parašytas ant obels lapo“ pavyzdingai atskleidžia dar vieną ryškią M. Martinaičio kūrybinio proceso ypatybę. Žiūrint į kintantį tekstą matyti, kaip nuosekliai atsisakoma nebūtinų vaizdų ir žodžių, kaip ryškinama svarbiausiojo poetinio veiksmo tėkmė. Įspūdis toks: prityręs sodininkas metodiškai nukarpo visas nereikalingas šakeles. Poetas nepasigaili net pasisekusių eilučių. Tarkim, eilėraščio „Tėvo balandinė“ juodraščiuose po žodžių apie tai, kad balandžiai imdavo lesalą iš vaiko burnos, buvo išties gražus vaizdas: „kažkodėl geriau atsimenu tą balandį, nei moterį.“ Nukirptas. Eilėraščio „Pelytė mano knygų lentynoje“ bandymuose prasmingi atrodė knygų pavadinimai – Hegelis, Kantas, šventraščiai, žodynai. Išbraukta, liko tik paties knygos. Vardinimų vėrinio atsisakyta ir rašant eilėraštį „Mano žodžiai“ (yra trys versijos). Paprastai M. Martinaičio tobulinamas tekstas trumpėja, darosi konkretesnis, išpurtomi nelabai aiškūs posakiai ir gražmenos, jeigu tik šmėsteli mintis, kad taip sakė ar galėtų pasakyti kitas poetas. Puikiai jautė savitumą ir nubraukdavo apnašas. Tarkim, minėto eilėraščio „Mano žodžiai“ rankraštinėje aplinkoje esama visai kitokių mėginimų: „žodžiai, padėkite mums saugoti / žolę dangų <…> / Žodžiai, išgelbėkit Nemuną <…> / padėkite Lietuvai.“ Tokia frazeologija ir intonacija labiau būtų būdinga Just. Marcinkevičiui. Taigi M. Martinaitis pasuko savu keliu, to eilėraščio pradžia: „Mano žodžiai / pasiilgo būt ištarti / prieblandoj / leidžiantis saulei / kažkam, / kas be galo toli“ (p. 99).

Rankdarbių reginiai raiškiai patvirtina žinomus M. Martinaičio poezijos ypatumų apibrėžimus. Paliudija jo kūrybinę atsakomybę, savigarbą, pagarbą poezijos menui ir meistrystei. Gali pasitarnauti kaip puiki mokykla jauniems rašytojams ir kūrybinio mokymo programoms.

Kai kurie jo sprendimai visai individualūs, nebūtinai kitu atveju ar kam kitam tinkami. Eilėraščio „Šimkaičių miško aikštelėje“ rankraščiuose rastume konkrečių realijų – tai aikštelė, kurioje galėjau būti pastatytas prie duobės, nušautas, galėjo stovėti joje paminklas. Galutinėje redakcijoje pokario, partizanų kovų vaizdai redukuoti, pereita į miško aikštelėje stovinčio dabarties žmogaus nuotaikas ir visa bendrinantį pabaigos klausimą „Kodėl tokie liūdni miškai / Lietuvoj?“ (p. 35). Konkretybių prislopinimas galų gale jas apglėbia ir duoda vaizdui egzistencinio aukščio.

Yra poetinio veiksmo objektyvizavimo tendencija, ją galima matyti, pavyzdžiui, eilėraščio „Mano diena“ juodraščiuose. Eilėraštis, be abejo, priklauso pastarųjų metų kūrybos centrui sugrįžęs iš gyvenimo, pacituosiu jo tėkmės punktyrą:

Iš ryto savo dieną užsidarau kambaryje,
– – – – –
Kad ji manęs nepaliktų vieno.
– – – – –
Jai padedu tuščius lapus,
– – – – –
Tada ji pradeda ką nors pasakoti,
– – – – –
Primena, ką padariau negerai…
Apie mane tiek daug žino…
– – – – –
Bet štai ateina vakaras,
Ją išleidžiu,
– – – – –
Ar rytoj jinai besugrįš? (p. 71)

Kartais, rodos, menkutė permaina keičia viską. Rankraštyje buvo: „Po to su ja [diena – V. S.] užsidarau kambary.“ Buvo ir daugiau žodžių, aiškiai sakančių, kad veiksme dalyvauja ir kalbėtojas, ir diena. Galutinėje versijoje pakeista, atskirta – pati sau gyvena diena, aš, kalbėtojas, tesu jos gyventojas. Nuostabus mažytis perkeitimas. Kur kas subtiliau. Ir sąmojis subtilesnis.

Kas yra tikrai mįslinga, kai rankraščiuose matai M. Martinaičio tekstų kitimo linkmę. Pastarojo dešimtmečio tekstų. Maždaug taip. Užrašomos ateinančio eilėraščio strofos, ir tas pirmesnis užrašas ganėtinai sklandus, gražus, vaizdų sistemos ir eilėdaros požiūriu, kaip įprasta sakyti, artimas tradicijai ir atpažįstamai M. Martinaičio poetikai. O toliau augdamas eilėraštis tą sklandumą slopina, nori būti šerpetotas, lyg ir negrabus, vengiantis vaizdo ir kalbos grožybių. Kodėl, kas čia vyksta? Štai klausimas, kurį mums visiems paliko M. Martinaičio paskutiniųjų metų kūryba¹⁴. Aš šį veiksmą, jeigu trumpai, vadinčiau sugrįžimu iš poezijos. Be abejo, gretindamasis prie sugrįžimo iš gyvenimo topikos, apie kurią čia jau kalbėta. Ir pasakydamas keistą, su rimta literatūrologija nieko bendra neturintį asmenišką įspūdį – metams bėgant M. Martinaičio eilėraščiai darėsi vis panašesni į jo figūrą ir eigastį.

Pažintis su rankraščiais gali padovanoti nesančių eilėraščių. Eilėraštis „Po jubiliejaus“ (yra pagrindo manyti, kad jis 2006 metų) tikrai vertas toks, koks išspausdintas (p. 121). Bet reikia pasakyti, kad jo versijų daug, aštuoni lapai, ir kad jose esama gražių dalykų. Pieštuku užsirašyta įspūdinga pradžia:

Dar rūksta cigaretė
kaip nebaigtas pokalbis.
Vieną po kito užpučiu
svečių pasakytus žodžius.
Pasikloju gerokai [neįskaitoma] gyvenimą
ir guluos lyg prie pragaro vartų,
kur netrukus būsiu pakeistas.

Vienoje iš versijų: „Rašau, ir (nieko) nesuprantu / tekstas pats kažką nori sakyti / (Tekstas mane ignoruoja)“¹⁵. Kitoje: „Ar tai tas kambarys, / iš kurio jau neišeisiu.“ Arba: „Poetus, kurie kažkada gyveno, vėlei pagimdo moterys.“

Būta išplėtotų sukaktuvininko įspūdžių, užsirašymų šypsant:

Pagaliau –
nesekioju paskui moteris
mažiau išgeriu
taupau pinigus
valgau pagal receptus
esu labiau priklausomas nuo nemigos
nei nuo valdžios.
Labiau myliu paukščius, žvėrelius.
Draugauju su šunimis ir vaikais.
Daugiau tvarkos –
jau daiktai sudėti lyg prie pragaro durų
užmiegu su knyga
ją stipriai priglaudęs prie šono

Pagalvoju – ko nereikėtų
sakyti per išpažintį.

Taigi eilėraštį „Po jubiliejaus“ supantys užrašai prisodrinti įvairiausių motyvų ir nuotaikų, nuo smagių iki minoriškų („Rytą bijau atvert duris / už kurių nebus nieko“). Reikšminga matyti, kad į šį eilėraštį atėjo „vasaros vabalėlio“ centrinis įvaizdis. Su korekcija. Puslapiai, tarp kurių suspaustas vabalėlis, esanti praeitis ir ateitis.

Vienas iš ryškiųjų knygos eilėraščių – „Vanduo nieko neatsimena“. Išspausdintos dvi versijos, abi vykusios. Yra dar trumpiausia trečioji, likusi juodraščiuose, irgi puiki:

Mes sėdėjom prie upės
Tave mačiau vandeny
Po daug metų
ateinu pasėdėt
bet tavęs vandeny jau nėra…

Juozas Aputis yra sugalvojęs „atverstines noveles“ (taip pavadino knygos „Vieškelyje džipai“ pirmą skyrių), seniai žinomų savo novelių savitus perrašus. Dailininkas Stasys Eidrigevičius sukūrė „pratęstų paveikslų“ ciklą, naujomis detalėmis ir vizijomis papildydamas jau publikuotus savo darbus.

Eilėraštis „Vanduo nieko neatsimena“ skatina iš naujo atversti vieną gražiausių M. Martinaičio „atminčių“:

Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo.

Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią…
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia¹⁶.

Į atverstinius eilėraščius persikelia upė, vanduo, tylėjimas, vyro ir moters ryšys, o vietoj atminčių kalbos ateina kita kalba – neatsimena, vanduo mūsų neatsimena.

Daugelis M. Martinaičio rankraščių patvirtina tikinimus, kad pirmąją eilutę diktuojantis Dievas. Šią tezę, kada visai teisingą, kada mistifikuotą (dažniausiai mistifikavimą paskatina patys poetai), geriausiai patvirtina tekstai, labai nutolusieji nuo pirminės versijos. Ryškus pavyzdys būtų eilėraštis „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“, išpopuliarintas Vytauto Kernagio dainavimų. Iš pirmojo juodraščio toliau tekstą tobulinant beliko dvi pirmosios eilutės („Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj / raudonos, kad pravirkt gali“). Dar trečios strofos pabaiga panaši. Ir tiek. Visa kita keitėsi, ir keitėsi į gera. Tačiau pradžia eilėraštį yra taip puikiai „užtaisiusi“, kad jis tartum negalėjo neišsipildyti. Kai pagalvoji apie jaunesnį dabarties žmogų, skaitantį tą eilėraštį ar girdintį jį dainuojamą šiandien, supranti turėsiąs paaiškinti, kad ne tik gražus graudžiai nuspalvintas vaizdas ir garsų skambesiai (aliteracijos) lemia stiprų pradžios impulsą. Daugiausia prisirpusių ir nenuskintų vyšnių sovietmečiu buvo tose Suvalkijos sodybvietėse, kurias žmonės turėjo palikti. Juos ištrėmė arba išvarė, nes okupacinė valdžia formavo pasienio zoną. Esu matęs tą keistą apleistų sodų klestėjimą. Taigi –

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj
raudonos, kad pravirkt gali, –
rasa ten laša nuo lelijų –
kaip dalgio ašmenys – gaili.

Ir pjauna širdį tarsi dobilą
lig gyvuonies, lig pašaknų,
o vakarais kažko taip tolima,
kažko nėra – lyg artimų.

Poetinio veiksmo realijoms priskirčiau sodybų pelenų metaforą, kuria eilėraštis baigiamas¹⁷.

Verta paminėti bandymus tą eilėraštį pavadinti. Kai jis buvo jau beveik toks, kokį radome knygose. Du variantai: „Važiuojant į Tolminkiemį pro Kybartus“; „Einant į Kybartus“. Spausdinta be pavadinimo, bet šie rankraštiniai mėginimai prasitaria apie ketinimą suteikti daugiau reikšmių. Abu vietovardžiai savaip konotuoti. Dar verta pasakyti, kad gyvuonis atsirado ne iš karto. Buvo anksčiau ir geluonis, ir gyvastis. Visko čia nepaliudysi ir neaprašysi. Tegaliu pasakyti savo įspūdį, pagrįstą rankraščių gretinimais, kūrybinio veiksmo tėkme: gyviausio ir tiksliausio žodžio ieškojimas buvo M. Martinaičio aistra. Ir jam sekėsi.

Vartant skersai išilgai prirašinėtus lapus ne visada aišku, ar tarp užrašytų eilučių ir posakių esama tiek ryšių, kiek pakaktų juos priskirti vienam besiklostančiam tekstui. Pavyzdžiui, čia, kur abu vaizdai gražūs ir kur juos skiria – kas? – gal pavadinimas:

vėjas atpučia liūdesį
kvepiantį pūvančiais lapais
      NAMAS, KURIO NĖRA
Niekada, niekada neatidarysiu durų
į kambarį, kuriame tu knygą skaitei

Rankraščiai skatina prabilti apie įdomų M. Martinaičio poezijos pokytį. Jis susijęs su poeto ir jo sukurtų personažų santykiais. Pradėjo formuotis tų santykių beveik neišpinama pynė. Štai į knygą patekęs eilėraštis „Biografija“, toliau kita, panaši, jo redakcija, irgi išspausdinta (p. 123–125). Iš pirmos versijos: „Aš pats rytą pabusdavau, keldavausi, / girdėjau vėją, verksmą, skundus.“ Iš antros: „Aš pats / Rytais pabundu, / Keliuosi, galvoju.“ Jų abiejų kalbėtojas sietinas su poetu, nors „kukučiavimo“, pradedant nuo posakio „Aš pats“, šiek tiek girdėti, betgi tai ne vienintelis atvejis. Ir štai žinia iš V. Daujotytės ir M. Martinaičio literatūrinių laiškų knygos „Sugrįžęs iš gyvenimo“: joje spausdinama toji antra redakcija (p. 132–133), ir poetas sako, kad tai „vienos neseniai parašytos „Kukučio baladės“ fragmentai“! Taigi nurodo kitą kalbėtoją. Čia dar ne viskas. Toliau knygoje „Nenoriu nieko neveikti“ skaitome tekstą, pavadintą „Naktį, ilgai neužmiegant. K. B. aš pats (K. B. pusryčiai)“:

Aš pats gyvenu,
vaikštau, galvoju, miegu,
rytą keliuos. (p. 131)

Tai jau trečias kalbėtojas, sakantis panašius žodžius. Jo ypatingą statusą geriausiai apibrėžia posakis „K. B. aš pats“. Spartindamas ir trumpindamas analizę sakyčiau, kad „aš pats“ vis dažniau prisiima Kukučio, K. B., Pliugžmos vaidmenį, kuria poetinį pasakojimą tariamai susitapatinęs arba sumaišęs kortas.

Dar vienas kitas paliudijimas iš rankraščių. Baladės „Rytmetinės radijo žinios Kukučiui“ ankstesniame mašinraštyje buvo ne Kukučiui, o Pliugžmai, šis ir buvo tos versijos veikėjas. Išspausdintos baladės „Kukutis neturi medalio“ pavadinime pirmiau irgi buvo Pliugžma, o baladėje „Sąmonės susvetimėjimas“ veikia Pliugžma, bet esama mašinraščio „Kukučio sąmonės susvetimėjimas“, pasakojimo esmė ta pati. Veiksmo pinklėms priklauso atsirandančios poetinių personažų „pažintys“. Štai baladė, pavadinta „Kukutis su mokslų kandidatu Pliugžma stebi Muziejaus gatvę“. Štai žinia, kad „Dekukutizacijos įstatymą“ (žr. p. 206–207) parengė Pliugžma.

Kalbėkime paprastai. Kai parašomas tekstas, kurio kalbėtoju arba / ir personažu paverčiamas vienas išgalvotas asmuo, o paskui plunksnos brūkštelėjimu visa susiejama su kitu, visai skirtingu, asmeniu, – šį veiksmą turime suvokti kaip sąmoningą, tikslingą. Sakysite, – niekas to nežinotų, jeigu nebūtų paliudijimų žvelgiančiojo į rankraščius, ir joks klausimas nekiltų. Ne visai taip. Pirma, tų pakaitaliojimų šiek tiek matyta ir spausdintuose tekstuose (gretinant publikacijas periodikoje ir skirtingose knygose). Antra, kalbėtojų / personažų kontaminacija jaučiama skaitant knygoje išspausdintus tekstus. M. Martinaičio baladėse buvo pradėjusi formuotis daugiaveidė chameleoniška būtybė. Deja, nedaug ji spėjo pasakyti, tad ir jos prasminės apybraižos lieka nelabai aiškios. Galėjo rastis originalus kūrybinis principas. Tokių savitų sprendimų būta ir gali būti. Tebus primintas portugalų poetas Fernandas Pessoa (1888–1935), vienas pats sėkmingai suvaidinęs bene penkis rašytojus ir skelbęs kūrybą jų vardais.

M. Martinaičio kūrybiniuose užrašuose, kaip minėta, kokių nors kitokių užsirašymų nedaug. Pasitaiko telefono numerių, adresų, žodžių apie dienos reikalus („1. Raseiniai – 2. „Šviesa“ – RS – Juknaitė – Televizija“).

Iš rankraščių, kuriuos teko peržiūrėti, šiek tiek poeto minčių vis dėlto verta čia pacituoti. Jos parodo susidomėjimų, interesų, reagavimų lauką ir būdą.

Pinigai greičiau nei bombos gali pakeist Vilniaus vaizdą.

Šis sakinys parašytas didžiosiomis raidėmis, mintis plėtojama: pinigai esantys didesnė griaunamoji jėga negu sienų daužymas taranais. Apie Vilnių kalbama ir toliau, kitur:

Vilnius: nuskurdusi istorinė sąmonė. Kas valdo Vilnių? Jis neturi savo sostinės statuso.

Tolesnis sakinys ne visas perskaitomas ir nerišlus, bet mintis maždaug tokia: Vilnius yra didesnių darinių – valstybės, savivaldybės, apskrities – nuosavybė, o ekonominių galių turi tik jos.

Iš publicistiškų M. Martinaičio svarstymų:

Galbūt Europa jau išeikvojo savo emocinę ar net seksualinę potenciją, jeigu reikia jai dirbtinių stimuliatorių. Lietuva yra išeivių šalis? (Išeiviai iš kaimo, tremtiniai.) Išoriniai ir vidiniai išeiviai. Baisiausia, kai pasmerktieji pradeda kaltinti vieni kitus (žydai lietuvius holokaustu, lietuviai žydus genocidu). „Lygių galimybių moterį“ apvaisins dirbtiniu būdu kaip karvę fermoje.

Sako, jog prezidentė labai drąsiai „kapoja galvas“. O kodėl ne, nes dėl to didėja minios autoritetas. Ar skaitėt, kokios minios susirinkdavo, kai būdavo kas nors giljotinuojamas Paryžiuje?

Nėra reikalo aiškinti, kas čia sakoma rimtai, kas ironiškai, ir juoba nurodinėti, kurių eilėraščių rankraštiniuose lapuose šie įrašai buvo, nes jų niekas nesieja, tik rašysena. Išimtis gal būtų eilėraščio „Žodžiai, ko jūs tylite…“ asociatyvus nuspėjamas ryšys su tokiais užrašais:

Tikrovės reiškiniai vis labiau perkeliami į informacinę erdvę, žmogus tiesiogiai su tikrovės faktais nesusiduria, o tik vienaip ar kitaip (teisiškai, politiškai, emociškai) apdorotais jų vaizdiniais. Todėl jis mažai ką gali patikrinti, todėl labai lengva juo manipuliuoti, nuo jo nuslėpti tikrovę.

Realybė žiniasklaidos tinkluose išnyksta ir žmogus pradeda gyventi, jausti, veikti tokioje virtualioje tikrovėje.

Panašius M. Martinaičio apmąstymus galėjo bent kiek veikti jo dalyvavimas LRT tarybos darbe (kiti tarybos nariai ir LRT vadovybė jo nuomonę ir jos reiškimo būdą labai vertino). Bet nebūtinai – žiniasklaidos ir visuomenės santykiais jis ir šiaip nuolat domėjosi, kalbėjo ir rašė apie tai, tikrovės ir virtualių jos vaizdinių apytaka buvo įsiliejusi į M. Martinaičio poezijos vaizdus.

M. Martinaičiui teko dalyvauti daugybėje diskusijų, jo monologai dažnai nustebindavo peršokimais į kitokius lygmenis ir parabolių kalbą. Bet labai nusimindavo patyręs neišsakytą priešiškumą. Matyt, po tokio epizodo kartą taip apibūdino savijautą:

Aiškinti lengviau, kai būni puolamas, negu kai tylima ir žiūrima piktom akim.

Martinaitiškai nusakyta būsena. Į jį panaši. Ir ši digresija priskirtina prie būdingųjų:

Gali kas nors paklaust, kam taip skaityti, jeigu niekur nebus panaudota? Tada galiu klaust, kam žiūrėt į saulėlydį, jis taip pat nepanaudojamas. Pagaliau – kam gyvent.

Kai kurie užrašai gali būti suvokiami kaip eilėraščio pradmuo ar atskiras šmėstelėjęs vaizdas:

1

Poezija seka paskui žodžius
kartais nespėja

2

Buvo taip gražu,
kad nebūtina net ir gyvent

3

neturiu su kuo ilgai kalbėt apie nieką

4

jaunystės panelė
kuri niekada mano atminty nepareis
ji vienintelė

Bendrinant.

M. Martinaičio rankraščių (tam tikros jų dalies) apžvalga skatina sakyti, kad pirmąjį ateinančio eilėraščio užrašą dažniausiai jis keisdavo, tobulindavo, galų gale elgdavosi su tekstu kaip pats sau redaktorius. Kad ir kaip keisdavosi tekstai, raiškiausios eilutės ir svarbiausi vaizdai bei įvaizdžiai paprastai išlikdavo. Ankstesniųjų ir galutinių (spausdinamų) versijų gretinimas rodo, kad poetinis pasakojimas dažniausiai trumpėjo. Buvo ryškinama svarbiausioji linija, o visokie atsišakojimai, net ir gražūs bei efektingi, – slopinami ir naikinami. Ne visi geri poetai taip daro, ir nėra būtina taip daryti – nuokrypiai, peršokimai, digresijos kartais sukuria reikšmingų prasmių. Taigi lakoniškumo linkmė skirtina prie būdingųjų M. Martinaičio poezijos bruožų. Pastarųjų metų rankraščiai paliudija, kad poetas pradėjo vengti gražaus pakylėto kalbėjimo, eilėraštį paprastino. Ir kad savo sukurtus poetinius personažus sąmoningai perkėlė į mįslingų metamorfozių lauką. Yra rankraštinių puslapių, aiškiai rodančių, kad šį poetą kai kada užplūsdavo keletas kūrybinių sumanymų vienu kartu. Taigi apie pašaukimą, mediumo būseną kalbėti šiuo atveju natūralu. Ne tiek viešieji tekstai, kiek rankraščiai suteikia galimybę patirti, kad tam tikrais laikotarpiais poeto sąmonėje įsirėždavo raiškių vaizdų, ir jie ilgokai ieškodavo tinkamiausios poetinės terpės bei struktūros. Svarbus paliudijimas būtų tas, kad M. Martinaičio rankraščiuose nėra jokių paikysčių, blevyzgų ar „eksperimentų“. Rankraščių Martinaitis yra tas pats Martinaitis, kurį seniai skaitome.

Straipsnio autoriui atrodo, kad M. Martinaičio rankraščiuose tebėra eilėraščių, kuriuos bus verta paskelbti. O rankraštinės versijos ateis į jo „Raštus“, kai jie bus rengiami.

---

1 Pavadinimui pasitelkti žodžiai iš eilėraščio „Nenoriu nieko neveikti po mirties…“, p. 81. Dabar manau, kad renkantis pavadinimą pasąmonėje šmėsčiojo atmintinas Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Nenoriu išnykti“, spausdintas rinkinyje „Langas“ (Vilnius: Vaga, 1966).
2 Gražina Martinaitienė yra menotyrininkė, tad buvo sumani, tvarkinga ir dalykiška pateikėja, jeigu taip tinka vadinti.
3 Žr.: Mitaitė D. Marcelijus Martinaičio ruduo // Literatūra ir menas. – 2014. – Balandžio 4. – P. 14–16.
4 Iš dar uoliau prirašytų puslapių minėčiau Jono Mikelinsko rankraščius. Tai žinoma jo tekstų rinkėjoms.
5 Sunkiau įskaitomų rašysenų meistrams priskirčiau Joną Strielkūną, Vytautą Martinkų ir Vitą Arešką. M. Martinaičio įprotis – aiškiau parašyti tik keletą pirmųjų raidžių.
6 Slėpimo būdas buvo ne tik rašysena. Iš poelgių, apie kuriuos teko girdėti. Tarkim, eilėraštis rankraštyje „apiforminamas“ taip: „Iš Bairono“. Arba: „Sekant Nekrasovu“. Ir panašiai, poetams išradingumo nestigo.
7 Paliudijimas. Kurį laiką M. Martinaitis buvo Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Buvau to komiteto narys, jo paties prikalbintas. Pirmininkas yra pirmininkas, jam reikia pradėti posėdžius, organizuoti ir vesti juos, prižiūrėti visą premijos kandidatų svarstymo, balsavimo, skyrimo ir įteikimo veiksmą. Tad štai. M. Martinaitis visa tai darė grakščiu žaismingu stiliumi, bet – nenusižengdamas komiteto darbo nuostatams, reglamentui ir žodiniams susitarimams, be kurių toks darbas neįmanomas. Dėl to viskas vyko kaip pridera ir kartu – be įtampos. O ji, kaip vėliau pasirodė pirmininkaujant kitam, gali atsirasti bemat.
8 Rankraštyje pavadinimo vietoje užrašyta: „Prie eil. SUGRĮŽĘS IŠ GYVENIMO“.
9 Pastaraisiais metais, kai tekdavo kalbinti poetą, kad dalyvautų skaitymuose ar kitokiuose renginiuose, iš karto išgirsdavau: „Oi, oi, tai reiks važiuoti į miestą, baisu, ar negalima taip padaryti, kad nereikėtų nieko daryti“ ir pan.
10 M. Martinaičio rankraščiuose eilučių ribos ne visada aiškios, tad publikacijos autoriui čia ir toliau kartais tenka pasikliauti savo nuovoka arba kai kuriais rankraščių ženklais. Taip pat per atsakinga būtų tvirtinti, kad tikrai nėra žodžių įskaitymo klaidų. Iš rankraščių cituojami tekstai netaisomi.
11 Savo žodynu, kaip galima spręsti iš kitų tekstų, poetas vadino gėlių darželį.
12 Dėl linksnių šios eilutės žodžiuose yra abejonių.
13 Maldonis A. Šviesa pro lapus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – P. 229.
14 D. Mitaitė čia minėtoje recenzijoje tarė, kad M. Martinaitis „priartėjo prie tokio poetinęs kalbos paprastumo, kuris ne vienam rašančiam eilėraščius atrodo kaip siekiamybė“.
15 Vieno kito lapo rašysenos ypatumai rodytų, kad šis tas užsirašinėta iš tikrųjų gal ką tik išėjus jubiliejinio vakarėlio svečiams.
16 Martinaitis M. Atmintys. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 47.
17 Martinaitis M. Sugrįžimas: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 1998. – P. 185.