literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4

Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Apie šią knygą teko trumpai kalbėti Vilniaus knygų mugėje (ji ir išėjo mugės išvakarėse). Jau buvau po ją pavaikščiojęs, pasidairęs į naujų knygų lentynas, pasiklausęs renginių kalbėtojų. Ir patyręs, kad viena iš matomų tėkmių yra sovietmečio vertinimai bei apmąstymai. Tą daro ir meno žmonės, ir istorikai, ir politologai, ir publicistai. Knygos apie Eduardą Mieželaitį keliamos mintys įsilieja į šią tėkmę. Salė, tekusi šios knygos pristatymui, nebuvo iš didžiųjų, bet – pilnutėlė, nors tai buvo vienas iš dešimties tos valandos renginių, ir kalbėta ne apie kokį pagarsėjusį romaną, o apie literatūros mokslo veikalą. Manykime, kad tai aktualumo ir vertės ženklas.

Elena Baliutytė-Riliškienė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Šis institutas sovietmečio literatūros peržvalga ir vertinimais užsiima nuosekliai, sistemingai, šiam teiginiui patvirtinti galima būtų minėti daug knygų, tyrinėjimų, konferencijų. Literatūrologų garbei reikia pasakyti, kad jie beveik išvengia konjunktūrinių sovietologijos banalybių, kelia kartelę aukščiau.

Toks yra laukas, į kurį numanoma eigastimi ateina E. Baliutytės knyga. Jos pavadinimas – „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“ – dėl to, kad ilgas, nepradžiugins bibliografų ir nuorodų rašytojų, tačiau turi prasmių ir turbūt bent kiek pritaikytas Lietuvos mokslo tarybai, kad paremtų išleidimą. Tai dabarties smulkmenos. Išleista ši knyga deramai.

Sakykime paprastai. E. Mieželaitis šių dienų literatūrologui nėra patraukli empatiška figūra. Tačiau daugeliu požiūrių reikšminga, atskleidžianti ir jo gyvento laiko būdingumus, ir turinti visai individualių, vienintelių bruožų. Nelabai traukia, bet būtina, yra reikalas pasigilinti. Tokia galėjo būti E. Baliutytės apsisprendimo būsena. Jos pasiryžimas imtis šio veikalo nusipelno pagarbos. Juoba kad ji suprato, kokį kalną teks perakėti – vien E. Mieželaičio „Raštai“, baigti leisti 1984 m., sudarė vienuolika tomų (prisimenu, kad Vitas Areška pasigirdavo vienintelis perskaitęs „visą Mieželaitį“), o kur dar kitos knygos, begaliniai kūrinių perdirbiniai, autobiografijos, interviu, laiškai, visa, ką apie jį rašė Lietuvos ir ne tik Lietuvos kritikai (net ir „vidinės recenzijos“ cituojamos), memuaristai, skaitytojai, o kur dar biografijos žinių rankiojimas bei tikslinimas archyvuose. E. Baliutytė padarė didelį darbą, o veikalo tekste prakaito žymių nepaliko. Tiesiog dalykiškai, įžvalgiai, subtiliai pasinaudojo begale sukauptų žinių ir patirtų įspūdžių, be kita ko, kantriai referavo apie kūrinius, kurių daug kas net neskaitęs, nurodė E. Mieželaičio ir kitų menininkų kūrybos sąšaukas, paslėptas citatas ir nutylėtas pavardes, į jo tekstus įterptus vertimus, pavyzdžiui, japonų poetų, Grigoro Narekaci.

Knyga parašyta ramia objektą nuodugniai pažinusio literatūros tyrinėtojo kalba, santūriu stiliumi išsakant ir teigiamus, ir neigiamus vertinimus. Ne panegirikos tai, ne feljetonai, o profesionalus įtikinamas vertinimas.

Kai ką iš svarbiųjų teiginių reikia pacituoti.

<…> yra tekstų, kurie, mano nuomone, tebeturi estetinės gyvybės, yra tokių, kurie svarbūs poezijos istorijai kaip simbolinės formos, yra tokių, kurie atrodo kaip nepavykę eksperimentai ar tik kaip tuščia sovietinės ideologijos retorika“ (p. 10).

Poeto dvigubas žaidimas su valdžia, pastangos ją įtikinti savo lojalumu buvo nulemtas stipraus kūrėjo instinkto“ (p. 10).

<…> tačiau tai pareikalavo asmens ir poeto integralumo kainos“ (p. 10).

<…> poetas su knyga Žmogus tapo socialistinio modernizmo pradininku ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos mastu“ (p. 11).

Pabrėžtinai lojalia ideologine laikysena Mieželaitis tarsi dengė savo poeziją, kuri ir po Žmogaus daug kam atrodė nepakankamai tarybiška. Susiklostė savotiška paradoksali padėtis: ideologams naujoji Mieželaičio poezija atrodė įtartina dėl formos dalykų, o modernizmo besiilgintiems – ji buvo pernelyg ideologiška“ (p. 199).

Sąjūdžio idėjos (bent jų dauguma) jam turėjo būti priimtinos, bet poetą stabdė viešasis jo įvaizdis – žinojo, kad daugumos žmonių akyse jis atrodys nenuoširdus, sau naudos siekiantis atsivertėlis“ (p. 283).

[Mieželaičio] akiratis, erudicija, intelektualinis imlumas yra fenomenalus“ (p. 260).

Galima sakyti, Mieželaičio pavardę turi bent keli skirtingi poetai“ (p. 11).

Tai pagrįstos, vykusiai suformuluotos išvados, kurias, pasakysite, galima parašyti ir šiaip, žiūrint į lubas ar debesis. Tačiau E. Baliutytės kelionė iki šitų išvadų jos knygoje labai įdomi, visa ko prisodrinta. Pagirsiu vykusiai parinktas kūrybos citatas, svarbių žinių kupinus komentarus išnašose, „pakeliui“ aprašomus ypatingus įvykius, pavyzdžiui, kaip atsirado komunizmo statytojų kodeksas (p. 151). Reikšmingai įprasminami „žieduoto paukščio“ ir „banglaužio“ įvaizdžiai, poeto susigretinimai su Prometėjum ir Don Kichotu, įtikina E. Mieželaičio kūrybos nacionalinių šaknų piešinys, žaidybiškumo, virtuoziško manieringumo aprašai. Galime tikėti tvirtinimu, kad geniali kūryba, E. Mieželaičio supratimu, turėtų būti didelio masto, apibendrintų, sąlygiškų formų, pasižyminti vizijos ir pranašavimo galiomis, kad jam „rūpėjo žmogus Visatos kontekste“ (p. 251–252).

Apmąstydama E. Mieželaičio kūrybos išliekamąją vertę ir poveikį mūsų literatūros raidai, monografijos autorė pabrėžia visų pirma modernizmą. Tikriausiai taip. Tačiau viena jos išvada, kurią pati pavadino paradoksalia, iš tiesų nustebino. Tik paskaitykime:

Priėjau iš pirmo žvilgsnio paradoksalią išvadą, kad miesčioniškojo žmogaus variantas, Mieželaičio traktuotas ironiškai ir pristatytas kaip jo prometėjiškojo žmogaus antipodas, iš esmės priklauso tai pačiai pasaulėžiūrinei Žmogaus paradigmai: atpigusio pasaulio pajacas, instinktų herojus, „sintetinės“, vartotojiškos visuomenės „natūralus žmogus“ yra tolesnė jos perspektyva“ (p. 161).

Paradokso pliūpsniu, kad ir įdomiu, atsipirkti, man rodos, per lengva, mintį reikėtų grįsti ir plėtoti.

E. Baliutytės knygos skaitytojai, ypač tie, kurių sąmonėje E. Mieželaitis tėra įžymus tarybinis poetas, Lenino premijos laureatas, oficiozinių prezidiumų „iškamša“, gaus progą sužinoti, kad jis buvo ir kitas – įdomi, nestandartiška, nenuspėjama, savaip tragiška asmenybė.

Jeigu, pavyzdžiui, talentingas kino režisierius ir roko muzikantas serbas Emiras Kusturica savu slystančių kontrastų stiliumi sukurtų kinematografinį E. Mieželaičio atvaizdą, tai būtų dėl ko pasigraudenti, pasijuokti ir susimąstyti. Įsivaizduokime įsivaizduojamo filmo scenas: kairuoliškų pažiūrų rašinėjantis gimnazistas laikinojoje sostinėje vadovauja Vinco Kudirkos lavinimosi kuopelei; jaunas poetas karo metais Maskvoje, frontuose, prie propagandinių mikrofonų; Salomėja Nėris, paskaičiusi jaunuolio patikėtą rankraštį, nė nepaklaususi autoriaus, duoda leisti Maskvoje jo pirmą knygą „Lyrika“ (1943); iš Maskvos parsiveža pirmą žmoną (?) rusę, neilgam; aktyvus komjaunimo lyderis, išleidęs knygą „Tėviškės vėjas“ (1946), LKP CK sekretoriaus Kazio Preikšo žiauriai triuškinamas (nacionalistinė bala, bohemščina, latravimas, žus kaip kūrybinė jėga), mano būsiąs ištremtas, o to dorojimo rūmų prieigose jo laukia mylimoji Stasė, kuri dievagojasi keliausianti į tremtį kartu; ilga kūrybinė pauzė ir žygis į „tarybinę literatūrą“ su Stalino pagarbinimais ir „Broliška poema“, tada ir dėl to prasidedanti reikšmingų postų grandinė ir asmeninės dvilypumo depresijos su įspūdingomis girtuokliavimo scenomis bei meilės istorijomis (Monika Mironaitė); impulsyvi neužgesusio talento pastanga modernizuoti sovietinę literatūrą, knyga „Žmogus“ (1961), Lenino premija, o jos skyrimo aplinkybės, kaip atskleidžia monografija, pertekusios šių dienų žmonėms nežinomų ir nenumanomų įtampų, tarp kurių kine gerai atrodytų Genriko Zimano protesto raštas premijos komitetui ir Vilniaus universiteto filologų (turbūt studentų) kritiška peticija tuo pačiu adresu; dar vienas triuškinimas už formalizmą jau Nikitos Chruščiovo laikais; atskiri filmo motyvai būtų sovietinio poeto kelionės po pasaulį, susitikimai su įžymybėmis, pavyzdžiui, Allenu Ginsbergu, Jeanu Pauliu Sartre’u, su mūsų išeivijos talentais; bendravimo su sovietiniais valdininkais gudrybės ir šiurkštumai – iki obsceniškų posakių; amžinas konfliktas su kritika, konkurentų gniuždymas, prie Santakos pagautos lydekos, ir t. t., ir pan.

Tokio būdo asmenybė suteikė galimybę E. Baliutytei sukurti raiškų nekonvencionalų sovietmečio gyvenimo ir literatūros sąsajų vaizdą. Visai nepolemizuodama ji paneigė to vaizdo paprastintojus. Tiek apie individualiąsias spalvas. Kartu reikia pasakyti, kad ilgametis įvairios E. Mieželaičio kūrybos ir veiklos tyrinėjimas paakino patirčių sukaupusią mokslininkę greta konkrečiojo pasakojimo sukurti savąjį sovietmečio literatūros raidos paveikslą.

Kai skaitai gerai parašytą knygą, savaime bent kiek susisaistai su autoriaus būsenomis ir laikysenomis, šis išgyvenimas persikelia ir į recenziją. Kirba viena mintis, kurią lyg verta sakyti, lyg ne, ir dar stinga tikėjimo, kad ją tinkamai užrašysi. Kai knygoje apie poetą, susijusį su režimu, randama, ką gera apie jį reikia pasakyti, kai išsakoma supratimo ir atjautos, – tikrai žinai, kad šiandieninėje mūsų visuomenėje atsiras akių, ir knygos autorių, ir palankios recenzijos rašytoją pamatysiančių režimo atrūgų tamsybėse. Sovietija sugebėjo užmesti meškeres toli į tinkamą gylį, ir susipriešinimų bei kerštavimų žuvys tebekimba.

Baigiant.

Paradoksali išvada, kurią netiesiogiai siūlo ši knyga. E. Mieželaitis, bent jau Lietuvoje, mažai beturėjo nuolatinių ištikimų savo kūrybos gerbėjų, gerus žodžius – ar literatūros tyrinėtojų, ar kolegų, ar politikų, ar skaitytojų – kaskart lydėjo bet, tačiau, nors ir t. t. Nepaisant laimėjimų, premijų ir postų. Jo gyvenimo ir kūrybos visa kelionė – su debesiu virš galvos.

Padėjęs tašką išeinu į balkoną. Nuo Antakalnio baroko pusės virš pušų plaukia kovo debesys.

Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų

2024 m. Nr. 2 / Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27).

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Elena Baliutytė. Knyga apie Dalią Grinkevičiūtę

2023 m. Nr. 8–9 / Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. Skleidęs išmintį

2023 m. Nr. 2 / In memoriam Grigorijus Kanovičius (1929 06 18–2023 01 20) / Didelis, reikšmingas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje, nes verstas į daugybę kalbų.

Valentinas Sventickas. Nuo vasario

2023 m. Nr. 2 / Jeigu būčiau pasauliui žinomas žmogus ir jeigu būtų įjungti reikšmingos žiniasklaidos mikrofonai, tai pasakyčiau:

Valentinas Sventickas. Ir dar

2022 m. Nr. 1 / 2018 metais išleista mano knyga buvo pavadinta „Dar gurinių“. Jos pratarmėje paaiškinau, kad guriniais vadinu savaime atsirandančius trumpus užrašus. Sugalvojęs šios publikacijos antraštę, pamaniau…

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Elena Baliutytė. Keturiasdešimt aštuonios iliustracijos Homero poemoms

2021 m. Nr. 4 / Alvydas Valenta. Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2020. – 88 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2 / Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai autorė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Eduardas Mieželaitis. Mano grožio karaliene

2019 m. Nr. 10 / Publikacija skirta poeto Eduardo Mieželaičio 100-osioms gimimo metinėms. Publikuojamas Eduardo Mieželaičio (1919–1997) dvylikos eilėraščių ciklas „Mano grožio karaliene“ yra iš Lietuvių literatūros ir tautosakos institute esančio…