Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų

2024 m. Nr. 2 

Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27). Tiesą sakant, buvau anksčiau skaitęs, bet nebuvo leidimo cituoti ar komentuoti. Dabar kas kita. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia spaudai Justino Marcinkevičiaus „Rinktinius raštus“, ir laiškus bei dienoraštį ketinama dėti į tomą, kurį sąlygiškai pavadinkime varia. Gavau iš naujo paskaityti kaip koks patarėjas.

To tomo sudarytoja parašys tinkamą įvadą, redakcinius paaiškinimus, realijų komentarus, kaip priklauso.

Aš tik kai ką užsirašau.

Laiškai.

Didžioji dalis – studijų metų laiškai buvusiai mokytojai, auklėtojai, globėjai Genovaitei Andrašiūnienei (1905–1997). 1949 09 11 laiške netiesiogiai atsiklausęs nuo 1949 09 25 laiškuose kreipiasi į ją „Brangioji Mamyte!“. Ką ir kalbėti, išskirtinis, įsidėmėtinas bendravimo posūkis. Čia turime prisiminti, kad savo motinos poetas neteko būdamas keturiolikos, labai išgyveno dėl jos mirties, tų išgyvenimų pėdsakų liko viso laiko jo kūryboje ir pasaulėžiūroje. Karštai meldęsis, kad Viešpats paliktų ją gyvą, buvo nusivylęs Dievu.

Gudresni už mane psichologai išprotautų, kad ankstyva motinos mirtis ir jaunuolio troškimas bendrauti su mokytoja kaip su motina yra įsidėmėtinas, retas reiškinys, turbūt sietinas ir su charakteriu, ir su poetine sąmone. Meno žmogaus ypatinga prigimtimi.

Laiškuose G. Andrašiūnienei studentas pasakoja apie buitį, studijas, teatrų lankymus, lektūrą ir pan. Bet štai kas netikėta. Pasakoja apie savo įsimylėjimus (bent trys „mūzos“), pagirtavimus, rūkymą ir pastangas jo nusikratyti. Kažin, ar tikrai motinai sūnus tokius dalykus rašytų. Šie faktai ir tam tikras rašymo būdas skatintų manyti, kad „Brangiąją Mamytę“ adresantas suvokė iš dalies kaip artimą supratingą žmogų, iš dalies kaip „personažą“.

Taigi vėl menininkas.

Beje. Reikšmingų meno žmonių vaizdavimui reikia legendų. Maloniai prašom. Paskutinį kartą adresatę Mama poetas pavadina 1953 12 28. Vėlesniame laiške – 1956 03 13 – „Gerb. Mokytoja“. Kas per tą laiką įvyksta? Justinas Marcinkevičius veda Genovaitę Kalvaitytę (1955 m. gegužės mėn., civilinės metrikacijos skyrius ir Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčia). Legenda atrodo taip. Savo išrinktąją Justinas atsivežęs į Prienus supažindinti su mokytoja, sulaukti „palaiminimo“. Nepatikusi. Arba kas kita. G. Andrašiūnienė tikėjosi ištekinti už Justino savo dukrą. Taigi tapo „Gerb. Mokytoja“. Bet tai tik arba net legenda.

Viename iš laiškų studentas mokytojai pasakoja, kad jį į namus buvo pasikvietęs profesorius Kostas Korsakas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius. Pastebėjęs jaunuolio kūrybiškumą ir polinkius, skatino rinktis tautosakos aspirantūrą. Sulaukdamas dėmesio reflektavo. „Jūs man pranašaujat didelę ateitį“, – iš laiško G. Andrašiūnienei. Ir tuoj prisipažįsta, kad pats blaškosi, „mane vilioja daug dalykų“, „aš amžinai abejoju savo literatūriniais gabumais“, „nenoriu būti eiliniu rašytoju“. Įsimenantis savistabos epizodas iš 1952 03 11 laiško (po dvidešimt pirmo gimtadienio): „Manyje auga kažkokia keista natūra, aš sulaikęs kvapą stebiu jos augimą, man ir malonu, ir baisu.“

Gimnazisto Justino Marcinkevičiaus 1947 metų dienoraštis labiausiai sutrikdys ponias ir ponus, vaizduojančius jį nomenklatūrininku. Užjaučiu. Aukščiausios jo pareigos buvo Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojo ir žurnalo „Pergalė“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo, atlyginimas maždaug šimtas penkiasdešimt rb. Trumpai tedirbo.

Bet apie 1947 metus. Septyniolikmetis iš Važatkiemio (Prienų rajonas) skursta, badauja, aria, šienauja, skiedrom dengia stogą, vaikšto į gimnaziją penkis kilometrus pėsčiomis, laisvalaikiu skaito Puškiną, Rolaną, Mopasaną, Dostojevskį, studiją apie poeto psichologiją. Naktį eidamas namo verkia, kad negalėjo komedijos „Gieda gaideliai“ pažiūrėti iki galo – per vėlai pareitų. Tai šį, tai tą bando rašyti, pats sau įsipareigoja – reikia „penkis poemos posmus“.

Dienoraštis vertas nuodugnesnio aprašymo ir įvairių interpretacijų. Čia kol kas trumpai.

Individualią vieno jaunuolio istoriją, atsiskleidžiančią dienoraštyje ir paskui laiškuose, galima bendrinti. Kaip atrodė iš kaimų kilusių vargo vaikų gyvenimas pokario metais. Kaip jie, brisdami iš nepriteklių, troško ir siekėsi mokslų, kaip visa kuo domėjosi, dainavo, šoko, rašė, vasaromis, grįžę iš auditorijų, talkino tėvams ir giminaičiams. Kaip savaime buvo persiėmę lietuviškomis aspiracijomis. Kiek energijos! Spalio 22 d. dienoraščio įrašas: „Ir kyla nenugalimas noras kabintis kojom, rankom, dantimis – iš paskutinių prasiveržti į gyvenimą. Prasiveršiu, tikrai, prasiveršiu į gyvenimą!“

Septyniolikmečio dienoraštyje pasitaiko pasažų, parašytų rašytojo ranka. Apie kalnelį gimtojo kaimo pakrašty:

Ypatingai čia gražu saulei leidžiantis. Aplinkui jau tamsa, o ten toli toli kažkur dar saulėje spindi skardiniai stogai, blyksi langai, vaikščioja tarytum gyvi šešėliai. <…> Po kojomis draikosi palšos ūkanos, prie šono, vakaro maldoj paskendę, rugiai, baubia namo genamos karvės, ūkauja piemenys ir, kaip vakaro varpas (kurio, deja, iš čia negirdėti), virpa vieversys. O, taip gražu!

Gerai, turėsiu ir aš, kaip Putino „Altorių šešėlyje“ Liudas Vasaris, savo „Aušrakalnį“.

Kitas gražus peizažas:

Dobilus nupjovėm vakar. Vidudienį smarkiai lijo ir šiek tiek sutrukdė darbą. Bet pabaigėm dar anksti. Tą pačią dieną parėjau ir namo. Ėjau ežiomis, pasiraitojęs kelnes, švytruodamas nuo rasos baltomis kojomis. Iš abiejų pusių, lyg procesijoj, lenkėsi brandžios rugių varpos, šypsojosi iš tankių akuotų glėbio išpampę grūdai ir šlamėjo kažkokią, tik jiems vieniems tesuprantamą, tylomis teišreiškiamą melodiją. Šlamėjo ir galbūt nė negalvojo, kad už savaitės, už kitos suskambės pabarėje dalgiai, juoksis baltomis skarelėmis merginos, kris vienas kitam į glėbį mirtinai išsigandę rugiai, tankių ražienų šepečiu putpelė išsineš savo vaikus, vakarais drieksis ilgi gubų šešėliai ir skambės iš nuvargusių krūtinių daina, pilna ilgesio, neišreiškiamo ilgesio ir dar kažko.

Pakartosiu. Taip rašo kaimo vaikas, septyniolikmetis, na, taip, jau pabandęs eiliuoti. Vis tiek nuostabu, netikėta.

Netikėtumas ištinka ir skaitant ankstyvuosius eilėraščius. Kaip minėta – nuo 1946 iki 1951 metų. Prisiminkime, ką ir kaip tuo pačiu laiku rašė, spaudoje ir knygose spausdino lietuvių tarybiniai poetai. Gelžbetoninė stalininė lektūra. Justino Marcinkevičiaus to meto eiliavimų sąsiuviniuose – nė vieno eilėraščio, vienaip ar kitaip sietino su sovietinėmis realijomis! Apie ką rašo Važatkiemio vaikinas? Kokios temos, mokykliškai kalbant? Gamta, darbai, meilė, santykiai su artimaisiais, tėvynės meilė („Palaimink tėviškę, meldžiu, / O Dieve, didis!“). Yra poemėlė apie Jūratę ir Kastytį, didesnė poema „Gedimino miestas“.

Reikia tęsti. Ne tik eilėraščiuose, bet ir laiškuose, dienoraštyje apie politines to sunkaus laiko realijas beveik nieko nėra. Apie skurdą, varginusius darbus, nepriteklius, užgulusius liūdesius – taip, yra, bet tik tiek.

Peršasi išvada, kad ką nors „sovietiška“ jis bus parašęs tada, kada užsidegė išleisti pirmąją knygą. Labai jos norėjo. Suprato, kad kitaip knygos nebus.

Ką galima pasakyti, jeigu trumpai, apie tų ankstyvųjų eilėraščių meninę vertę? Mėgindami gretinti su kitais to meto eiliuotojais, sakytume, kad visai neblogai. Bet ten dar ne Marcinkevičius. Brazdžioniška, maironiška, šis tas iš neoromantikų, iš liaudies dainų. Laiške G. Andrašiūnienei: „Jūs teisingai pastebėjote, kad aš dar neturiu „savo veido“.“ Eilėdara, poetinė kalba „įsisavinta“. Man pasirodė, kad Justino Marcinkevičiaus savasis braižas pradėjo ryškėti 1951 metų pradžioje.

Galime sugretinti. 1946 metai:

Nuvingiuos į tolį kelias vakarinis:
Tu pravirksi vienas rudenio laukuos,
O ant tavo veido, kaip rasa perlinė
Maža ašarėlė saulėj spinduliuos.

Ir 1951 metų sausis:

Eina žmonės, eina traukiniai,
Eina sunkiai.
Tartum bernas tėvo kailiniais,
Medžio klumpėm.

Yra skirtumas!

Tiek pastabų paraštėse.

2023.X.24