literatūros žurnalas

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11

Skaitau viską, ką šie autoriai parašo ir publikuoja. Danutė Kalinauskaitė, Jurga Tumasonytė, Valentinas Sventickas šiemet išleido naujas knygas, apie kurias norisi kalbėti literatūroje vykstančių pokyčių kontekste, nes jų kūriniai šiuos pokyčius atspindi ir sublimuoja. Prozai metai buvo dosnūs, o pastebimiausia tendencija įvardinčiau pamatinių (fundamentaliųjų) problemų koreliavimą su tarsi marginalia (nerišlaus pasakojimo, fragmentų) forma.

Tekstų fragmentaciją pastebėjau jau prieš keliolika metų, o šiandien ji įgavo pagreitį: paplito skaidymasis, įvairiausios pastraipos, lyg išgnybtos iš kažko didesnio (o gal jo ir nebūta): paraštės, užrašai, trupiniai, properšos, pabiros, gabalėliai, nuoskilos, užsklandos, skiautės, lapelių formatas. Anot V. Sventicko, lapeliai su įvairiais užrašais, jo originaliai pavadinti „guriniais“, gulė į dėžutę, kol kibi akis juos išrūšiavo ir sudarė kultūrinės eseistikos knygą „Ir dar“, beje, jau trečią tokio pobūdžio. (Panašiai elgėsi Leonardas Gutauskas taip kaupdamas eilėraščius, o vėliau išleido poezijos knygą „Popierinė dėžutė“, 1998.)

Vis gilėjantys naratyvo vientisumo įtrūkiai yra dabarties literatūros duotybė. Fragmentuotus „lapelius“ rašytojas gali kaupti ir galvoje, ne tik fizinėse talpose. Fragmentai laisvai juda lyg ižas upėje, jų kiekis ir komponavimo logika seniai nepriklauso didžiajam pasakojimui, kuris ne tik nemadingas, bet kai kurių kritikų laikomas net ydingu (atsiduodančiu pelėsiais). Romano mastai ir masteliai strimgalviais keičiasi, atsisakoma pasakojimo rišlumo (kai būdavo daug perteikiama pačiu siužetu). Prozos lauke daugėja rašymo be struktūros, be krantų, nes pastaraisiais metais literatūros pobūdį tiek formos, tiek turinio požiūriu ėmė stipriai veikti socialinių medijų įtaka. Įkomponuojamos laiškų, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, sapnai, psichologijos, zoologijos duomenys ir kitokios mokslo žinios, gandai ir melagienos, lyg atsitiktinės sakinių kompiliacijos iš interneto straipsnių ar postų (Vaivos Grainytės „Rožės ir bulvės“, 2022). Galima tarti, kad susiformavo dar vienas žanrinis darinys – koliažinis romanas, sudėliojamas iš visko, ką šiuolaikinis žmogus mato ir daro savo kasdienybėje.

Rašytojai vis daugiau dėmesio skiria performatyviai tapatybei, personažų gyvenimui „tarp“ – tarp lokalių ir globalių kontekstų, tarp skirtingų šalių, kalbų ir kultūrų. Ne Lietuvoje gyvenantys autoriai papildo visuminį prozos vaizdą. Vaivos Rykštaitės „Mėlynas namas Havajuose“ (2022) – naujo tipo skaitinys, nes dešimtos knygos autorė nuolat ardo ir peržengia įvairių žanrų ribas, o būdama tinklaraštininkė, natūraliai perima šmaikštų trumpasakį kalbėsenos tipą.

Laimei, didelės apimties pasakojimų nestinga, jų spektras platus. Nesu taip skeptiškai kaip dauguma kritikų nusiteikusi Mariaus Ivaškevičiaus romano „Tomas Mūras“ (2022) atžvilgiu, ten rimtai keliamas klausimas apie šiuolaikinio (o ir ateities menininko) lemtį, šlovės kainą, kai vis neišvengiamesnė tampa rašytojo priklausomybė nuo socialinės komercinės terpės.

Bernardo Gailiaus dokumentinis trileris „Kraujo kvapas“ (2022) – ypač stambių gabaritų. Seniai laukiau, kad atsirastų kūrinys apie partizanus, pagrįstas profesionalo išstudijuota medžiaga. Pagaliau sukurtas romanas moksliniu pagrindu, patikima dalykinė pusė ir detalės, kurį puslapį beatsiverstum – įdomu, bet pasakojimas buksuoja ir visuma pabosta. To nepasakysi apie Akvilinos Cicėnaitės ilgą romaną „Anglų kalbos žodynas“ (2022), kuris pirmiausia pakeri išradinga struktūra, tik vėliau įvertinau ilgų sakinių grožį ir išsakomus egzistencinius skaudulius. „Anglų kalbos žodyną“ galima iš dalies laikyti Dalios Staponkutės filosofuojančiam diskursui atitariančios prozos pavyzdžiu. Daugiausia Australijoje gyvenusi A. Cicėnaitė ne tik pristato šios šalies istorinį ir etninį savitumą, daugiasluoksnį Sidnėjų, bet ir sukuria savo žodyną, giliai analizuoja santykių, kalbinio neišverčiamumo, svetimos šalies prisijaukinimo / atstūmimo prakeiksmą, kai širdis „rodė kryptį į šiaurę“.

Tradicinę struktūrą išlaiko nebent sonetas ir novelė. Stebuklinga žinia, kad Baltijos Asamblėjos premiją šiemet gavo Antanas A. Jonynas kaip tik už sonetus. O novelę gerbiu už išlaikomą struktūrą, kitaip būtų paneigta pati žanro prigimtis ir jo „razinka“ – netikėta pabaiga. Bet ne taip ir svarbu, kaip kūrinį ar jų santalką pavadinsi. Nors žanro rėmai rašytojo laisvą polėkį pažaboja (tuo darbą palengvindami) ir padaro atpažįstamą, svarbiausia, kad autorius turėtų ką svarbaus papasakoti. Ar pavyksta skaitančiam iškristi iš realybės ir panirti į literatūros kuriamą vaizdiniją? Ar patenkinami lūkesčiai, o gal atvirkščiai – jie pažeidžiami, skaitytoją sukrečiant netikėtais viražais? Sklidus, birus, trūkčiojantis didesnės apimties pasakojimas invaziškai plinta. Jeigu nobelistė Olga Tokarczuk veria beveik nesisiejančias istorijas kaip skirtingus karoliukus tik ant kelionių siūlo (kokie trumpi kai kurie skyreliai knygoje „Bėgūnai“!) – ir vadina tai romanu, kodėl šis pavyzdys neturėtų mūsų įkvėpti?

Nedideli semantiniai vienetai irgi kuria potencialias reikšmes. Vis dėlto šįkart akiratyje esantys du romanai priklauso fundamentaliajai prozai, kur ir chronologiniai rėmai, ir epochos fonas, ir žmonių likimai, ir tautai tekę išbandymai skleidžiasi daug esmingiau, nei tai įmanoma sutalpinti į miniatiūrines monadas.

Valentinas Sventickas. Ir dar: užrašai, fragmentai, esė. – Vilnius: Homo liber, 2023. 248 p.

Gurinius ėmiau atsargiai, vis dėlto jau trečia panaši autoriaus knyga. Taikliai apibūdintą žanrinį gurinių autentiškumą priimu besąlygiškai: „guriniai atsiranda patys, kaip užklupusių būsenų, nuotaikų, nežinia iš kur ir kodėl atėjusių pagalvojimų greitas užrašas“ (p. 6). Greitas nereiškia nereikšmingas. Šie užrašai pravers ne tik buvusio laiko bendrai nuovokai, bet ir literatūros esamybei, nes rašo susirūpinęs kultūros žmogus, daug žinantis ir turintis atsakomybės jausmą. Mano pačios atmintyje švysteli epizodas, kaip 1986 metų speiguotą gruodį per Kūčias V. Sventickas sakė kalbą prie mano tėvo kapo (pagal pareigybę buvo Rašytojų, tada dar LTSR, sąjungos valdybos sekretorius). Prieš keletą metų tvarkydamas popierius, galbūt valydamas stalčius, tą spausdinimo mašinėle rašytą kalbą rado ir man padovanojo. Neišmesti popierių, lapelių, užrašų skiaučių – supratingas požiūris į tai, kas laikui bėgant tampa dokumentu ar vertybe (sako, kad jaunoji karta vertybes dabar keičia interesais). Skaitant gurinius imponavo ir kiti dalykai, ypač – konkretumas ir žodžio skalsa (gurinio ar fragmento teigiamybė – neskiesti). V. Sventickas tikrai turi ką pasakyti, nes nuo pat studijų baigimo dirbo kultūros lauke: „Literatūroje ir mene“, „Vyturio“ ir „Vagos“ leidyklose, 1994–2002 m. buvo LRS pirmininkas, 1991–2015 m. Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, dalyvavo kuriant Lietuvos autorinių teisių asociaciją. Šiandien oficialumo togos nevaržomas rašo daug informacijos sukaupęs pilietis, ne tik literatūros žmogus, bet ir visuomenės kritikas, kuriam rūpi paraliteratūriniai, kontekstiniai reiškiniai.

Guriniai itin įvairūs – ir škicai, ir nuotrupos, ir meistrauti mėgstančio ūkiniai, gamtiniai pastebėjimai, ir gyva reakcija į skaitomas knygas. Pora eilučių epigrafinio lakoniškumo, greta – stamboki fragmentai, įsiterpia esė formatas. Įstrigo poeto Mykolo Karčiausko atvejis – šiandien pamirštas poetas prikeliamas, jo kūrybos citatos įtikina – tai rimto kūrėjo poetinė jausena ir žodžio valdymas. Radau ir daugiau nedidelių recenzijų. Kai kur tik trumpų sakinių ar frazių, charakterizuojančių rašytoją, bet kokių taiklių! Antai prie riešutus gliaudančio genio šliejama Vanda Juknaitė, kuri vėliau (po žodingo romano „Šermenys“, 1990) „nuo savo kūrybos šakelių nuskabė visus literatūrinius lapus ir įsismelkė į branduolius“ (p. 151). Kita vertus, V. Sventickas visų neprimins, nepaglostys, neaptars. Literatūros lauko nuošalėje yra atsidūrę daugybė nebeminimų rašytojų, knygų tėkmė ir kaita nežmoniška, o požiūris į sovietmečiu kūrusius vis dar neobjektyvus. Iš V. Sventicko minimalistinio paaiškinimo „Kodėl“ – kodėl jis nenustoja rašyti apie Justiną Marcinkevičių – galima cituoti kiekvieną sakinį, net nežinau, kuris sakinys svarbesnis: „Jį matau tarp žmonių, kurie net priklausomybės sąlygomis kūrė Lietuvos atvaizdą, skatindami jos prisikėlimą laisvei“ (p. 87). Tikiu V. Sventicku, nes niekas kitas nėra su poetu tiek bendravęs ir tiek jį bei jo kūrybą pažinęs. Beje, V. Sventicko dygus humoras Just. Marcinkevičiaus oponentams nepatiks: kai tarnavo kariuomenėje, kritiko specialybė buvo „Ypatingos svarbos objektų apsauga“ (p. 156).

Nebaimė minėti odiozinėmis laikomas personas yra dar vienas svarbus šių gurinių bruožas. Su kuo kertasi mecenatystė, jei Karbauskių remtas XX amžiaus „Lietuvių literatūros lobynas“, klasikų kanonas, apimantis net keturiasdešimt keturias knygas, nebuvo viešai pristatytas ir pagerbtas? V. Sventickas iš savo stalčių dėžutės ištraukia visokių kuriozinių atvejų bei situacijų, kaip antai 1989 m. „Vagos“ išleista dvitomė ukrainiečių poezijos antologija pavadinimu „Putinų šalis“ (gurinys „Politinė grimasa“). Įdomiausia, kad antologijoje net nėra tokio pavadinimo eilėraščio.

Knygoje „Ir dar“ gausu humoristinių ar paradoksalių nutikimų iš renginių vedėjo patirties, akimirksniui „prisikelia“ ir Jonas Strielkūnas, ir Marcelijus Martinaitis, ir Algimantas Baltakis. Kartais kasdieniškos sutaptys pakoreguoja dydžius: besipiktindamas fikcine detektyvo Puaro mirtimi, sužino apie A. Baltakio netektį.

V. Sventickas pirmąkart taip išsamiai nušviečia savo šeimos tremties aplinkybes ir savo žygiuose į archyvus patirtus netikėtumus – bylas su klaidomis, pareigūnų neraštingumą, painiavas ir mįsles. Gal pirmąkart regiu V. Sventicko lingvistinį angažuotumą (W raidė senuosiuose raštuose buvo!), Sibiro upės, tekančios pro tremties kaimą Atgatjul, etimologijos bandymus (Jul-Ulujul).

Beveik visada remiantis tvirta nuomone, faktografija, dokumentu, suabejojama nebent atsiminimų reliatyvumu: ar taip iš tiesų buvo, ar tik atmintis sukonstravo? Beveik šimtas procentų gurinių paremti tuo, kaip iš tikrųjų buvo. Ir vienas – kaip turi būti: nesunaikinkim žemės, kasdien jos nebjaurokime („Kas svarbiausia“).

Jurga Tumasonytė. Naujagimiai: novelių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 248 p.

Visa, kas moteriška, uždaryti už dešimt durų…“ – taip savo pranešimą seminare šį spalį pavadino hum. m. dr. Nida Gaidauskienė, kalbėdama apie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės emancipacijos kelią. J. Tumasonytės romanas – tikra priešingybė buvusiam įslaptinimui, nors didelė kūrinio dalis apima kaip tik anuos laikus. Atviras, viešas, nuogas, kartais ant brutalumo ribos atsiduriantis moteriškumas skleidžiasi visais pavidalais ir amžiaus tarpsniais: mergytė, mergina, moteris, senė kelia savo prigimties naštą. Visos jos turi atsparią, nepaklusnią natūrą (išskyrus davatkas). Tai ne vyrų dominuojamas pasaulis (nors jie tai neigia ir išoriškai kartais parodo galią). Gimtis, gimimas, gimdymas – išimtinai moterų valdos. Čia ir dirbtinio apvaisinimo ritualai, ir nelegalūs abortai, ir ateities gemalų auginimas, ir eugenikos bandymai, kuriuos tariamai „moksliniais pagrindais“ atlieka, beje, vyriškis. Pamatinė čia ir vandenų, drėgmės semantika. Kaip tik ežere plaukiojant beveik mitinei būtybei užsimezga romano veiksmas, kurio eigoje iškyla daugybė vandens apraiškų per gamtos reiškinius ir žmogaus, kaip gyvo organizmo, funkcijas. Eksperimentams ir naujos veislės išvedimui pasirenkami aksolotliai – „sapniškos vandens būtybės“ (p. 95). Miglos, gelmių, požemių, gaivalų gausa atitaria įsčių tamsai ir slėpiniams, kaip ir fiziologijos perteklius (atstumiantys kvapai, kūno išskyros). Tokia nešvara būdinga seniems laikams, bet įvaizdina ir tamsiąją egzistencijos dimensiją, o pagaliau – tiesiog madinga (plg. O. Tokarczuk „Bėgūnus“).

Pabrėžtas erotizmas, „kūno akrobatika“ akto metu J. Tumasonytės kūrinyje išreiškia pakankamai tiesmuką kūnišką juslingumą. Anksčiau lietuvių literatūroje nebuvusių aukštumų pasiekė Eroso–Tanato įtampa ir įkaito iki tam tikro kraštutinumo. Ir M. Ivaškevičiaus minėto romano, ir Rasos Aškinytės neminėtų „Penkių istorijų apie meilę su laiminga pabaiga“ (2022) veikėjams būdingas demoniškas geidulys, drastiškas azartas, aistros pliūpsniai, net maniakiškas apsėdimas. O jei J. Tumasonytės romane moteris intelektuali (grafaitė Sofi), tai būtinai negraži, luoša, su kuria guolio karštis greit išblėsta.

Naujagimių“ noveliška struktūra turi savų teigiamybių – daugiau veiksmo aikštelių, skirtingų personažų, skaitytojui – intriga ieškoti jungčių tarp novelių, nors kai kurios kiek pritemptos arba trapios, bet vis dėlto jos yra, ir tai palaiko romano statusą. Žanro dėsniams paklūsta ir pagrindinių charakterių išplėtojimas: raganaujančios Elžbietos mįslingų veiksmų visuma, nuosekliai atskleistas Paulės gyvenimo kelias, kardinaliai perlūžęs Aniceto likimas, veterinaro-genetiko Boleslovo laboratoriniai eksperimentai su gyviais.

Nors romanas žiežirbuoja mitiniais, folkloriniais ir siurrealistiniais vaizdiniais, sugestyvus jų argumentas yra realistinė motyvacija. Norėdamas išvalyti kaminą, Anicetas nukrito nuo stogo ir susitrenkė galvą, o tada jau smegenys produkuoja regėjimus, košmarus ir net stebuklus. Logiška, įtikinama. Egzotikos turi ir žmonių santykiai, ir anuometinė buitis, rakandai, maistas, papročiai. Pirma romano pusė, kur daugiau magijos, burtų, netikėtumų ir spalvyno, labiau koresponduoja su J. Tumasonytės knyga „Undinės“ (2019), antroji pusė, pasakojanti apie sovietmečio ir naujesnių laikų realijas, arčiau jos romano „Remontas“ (2020) skurdesnio stilistinio kodo. Pokaris ir karas rūsčiai sudėtingi, o sovietinis gyvenimas tiesiog blankus? Nors šioje dalyje esama daugiau pasakojimo rišlumo, jis nestokoja reportažinio aprašymo „gyvenimas kaip toks“ – aktualijos stropiai (net per stropiai) užfiksuotos, pilka buitis, menka žmogaus savivoka, banalus mentalitetas, o dialogais parašytas visa tai sukarikatūrinantis priešpaskutinis skirsnis „Vestuvės“ nepritampa nei prie novelių, nei prie romano ir panašus į svetimkūnį. Finalo futurologija jau mena distopiją, tad vėl norisi atsiversti pirmą skyrių „Pradžių pradžia“.

Danutė Kalinauskaitė. Baltieji prieš juoduosius: romanas. Vilnius: Tyto alba, 2023. – 204 p.

Fundamentalumu 2022–2023 m. prozą nurungia šis romanas, nestandartiškai išsiskiriantis visų tendencijų sūkuryje. Šių dienų būtinybė – kuo ryškiau išvesti kūrinį į žmones – išpildyta su kaupu (dėl pagirtinos leidyklos iniciatyvos, dėl pačios autorės aktyvumo). Kaip reta intensyvi romano recepcija (autorės susitikimai su skaitytojais, interviu, recenzijos) niekais verčia recenzento prievolę dar kartą kūrinį aptarti. Tad iškart paminėsiu, kas romane labiausiai nustebino. Rašydama apie visiems pažįstamus, interpretuotus ir perinterpretuotus laikotarpius (tarpukario Kaunas, pirmieji ir antrieji rusai, karas, pokario Vilnius, tremtis Sibire, KGB spąstai, naujųjų laikų verslai ir t. t.) D. Kalinauskaitė nesemia iš kultūrinių bendrybių duobės, o kiekvieno žmogaus gyvenimo laužytai linijai suranda absoliučiai tikrų, kitur negirdėtų situacijų ir detalių. Šis romanas patvirtina ypatingąją D. Kalinauskaitės talento savybę – fiziškai apčiuopiamai liudyti gyvenimo Apstumą. Jos kuriamas pasaulis ne kontūrinis, o tūrinis. Tūris kupa daiktais ir jų faktūromis, spalvomis, kvapais, pavadinimais, giminių vardais ir jų kampuotų charakterių bruožais. Pasakojimas toks empiriškai tirštas, kad net stabdo siužeto slinktį. Kai kurie skaitytojai tai traktuoja kaip minusą, esą, stinga dinaminio variklio. Romano imtį sudaro giminės genealogijos aiškinimasis, procesas lėtas ir iš dalies statiškas, kol brėžiamos linijos, atkuriamos šakos, šakelės, atšakos ir ūgliai, t. y. pasakojamas kiekvieno giminaičio įspūdingas gyvenimo kelias. Skverbtis gilyn į praeitį priverčia netikėtai gauta žinia iš Liuksemburgo apie numanomą palikimą, o paveldėjimo bylai reikia giminystės įrodymų. Prasideda toli siekiantis (net nuo XIX amžiaus vidurio) genealoginio medžio auginimas.

Pripratusiems prie lakių vientisų naratyvų šiame romane visko gali būti per daug (pati autorė žino, kad jos novelės nuo gausos braška per siūles, o kiekvieno giminaičio istorija – nelyginant atskira didelė novelė). Bet čia dinamika egzistuoja kiekviename sakinyje: veržlus gyvenimas, turtinga leksika, konkretybių paradas. Kad ir kokį epizodą skaitytum – empirinis turtingumas pribloškia. Šią savybę iliustruoja bet kuris fragmentas, antai užtenka žvilgtert į porą puslapių, kur pasakojama apie prosenelio aistrą medicinai. Autorė demonstruoja neeilinį išmanymą farmacijos srityje, ir taip visur – kad ir apie ką rašytų, ji turi tyrėjos uoslę ir įdirbį, jau nekalbant apie estetinį žvilgsnį. Štai kaip vykusiai „įdarbinta“ ožka: Ožka ne tik suėdusi šeimos mėnesio uždarbį, bet per karą iš smukusio ūkio simbolio – vėl pagerbta kaip Dievo gyvulys, nes „išsiganantis ant akmens ir duodantis kasdien po du litrus pieno“ (p. 80).

Tarpukario Kauno autentika skleidžiasi visais įmanomais pavidalais – nuo restoranų ir cukrainių meniu ir fabrikų sirenų iki prancūziškos prabangos apraiškų ir paprasto žmogelio buities. Pirmą kartą susidūriau su 1946 m. Kauno potvynio taip įsikertančiais sąmonėn vaizdais.

Tai istorinis romanas ne tik dėl aprėpto laiko ir geografijos (Kaunas, Vilnius, Sibiras, Rytprūsiai, Kazachstanas, JAV), bet ir dėl socialinių pjūvių jungties su katastrofų kontekstais, psichologinių tipažų – su atitinkamo meto materialaus išgyvenimo galimybėmis. Aktualioji dabartis reiškiasi pasakotojos Dalios motinos liga – senatviniu užmaršumu, o tik ji gali atkurti visą giminės medį (giminė tokia svarbi, o jos nariai labiau charizmatiški nei simpatiški).

Smegenų veiklos sutrikimas nauju rakursu iškelia Atminties problematiką. Atminties reikšmė tampa romane strategine ašimi: prašviesėjimo akimirką motina prašo dukros: „išpirk man gabalėlį atminties“ (p. 9). Mamos ir dukters epizodai parašyti absoliučia klausa pasižyminčios prozininkės.

Visada pavydėjau latvių rašytojams, kad jie nesibodi dokumentiškai rinkti būsimo kūrinio medžiagą, o lietuviai romanistai koncentruojasi į ego diskursą, kuriam užtenka asmeninės patirties, jiems nebūtini archyvuose iškapstomi turtai. D. Kalinauskaitė par excellence paneigia tokį požiūrį. Pasakotoja Dalia romanui baigiantis prisipažįsta, kad daug ką atkūrė prikurdama, bet juk atgamino ne iš debesų, o iš dokumentinių šaltinių, nuotraukų, laiškų, prisiminimų, pasakojimų. Gal tik finale trūksta giminystės gijelės su liuksemburgiečiu Vaibzdžiu (tai palikta advokato kompetencijai), o skaitytojas tikėjosi daugiau apie tą abstraktoką pilietį sužinoti. Tuo tarpu apsišaukėliai (juodieji, mafijozai) Vaibzdžiai pristatyti kuo nuodugniausiais monologais. Vis šmėsčiojantys vyrai juodais kostiumais, atklydę iš magiškojo realizmo ūkų, padidina poetinį romano tūrį, bet ne blogio kiekį. Gyvenimo įvairovė tokia intensyvi, kad tarp balto–juodo autorė sukuria (išlaiko) pusiausvyrą (J. Tumasonytės romane juoduma nusveria). D. Kalinauskaitė pasakoja taip, kaip kalba ir mato žmonės (šmaikščiai, su nenormine leksika), o ne kaip kabinetinė rašytoja.

Kūrinys dovanoja daugelio žinomų realijų naujumą, nes skleidžiasi visiškai unikaliomis konkretaus laikotarpio detalėmis, sukeliant netikėtumo efektą ir taip aktualizuojant jau žinomus istorinius faktus. Apie santvarkų kaitą, okupacijas, tautų santykius (lenkų, rusų, žydų), lagerį, alkį ir badą, KGB veiklą ir pan. skaitome su nuostaba, kaip to nežinojome. Tai papildyta tikrovė – nelyginant priedas prie pasaulio, kurio anksčiau nebuvo.

O kas yra palikimas? Juk anaiptol ne iš Liuksemburgo paveldėtas, o sukauptas iš konkrečių žmonių istorijų tapybiškas epochos paveikslas, išaugintas giminės medis, atminties dėka atkurtas turtas.

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Andrius Jakučiūnas. Tarp dogmų ir grybų

2024 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariami du romanai: Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“ ir Undinės Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“.

Neringa Butnoriūtė. Tarp sričių ir sferų

2024 m. Nr. 1 / Apžvalgoje aptariami šie poezijos debiutai: Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Renatos Karvelis „mOterOs“ ir Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“.

Gintarė Bernotienė. Kalbos šuorais, kalbos jaukumu

2023 m. Nr. 12 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Simono Bernoto „Pasakų parkas“ ir Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“.

Asta Skujytė-Razmienė. Sustok, pasauli, aš noriu išlipti

2023 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariami du distopiniai romanai – Dainiaus Vanago „Oderis“ ir Unės Kaunaitės „2084“.

Neringa Butnoriūtė. Užburtas ratas: trys poečių pasakojimai apie krizę

2023 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos: Gretos Ambrazaitės „Adela“, Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“ ir Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“.

Asta Skujytė-Razmienė. Be namų negerai

2023 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos – Vaivos Rykštaitės „Mėlynas namas Havajuose“ ir Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“.

Gintarė Bernotienė. „Apie amžinatvę, riksmą ir tylą“

2023 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2022 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Neringa Butnoriūtė. Kai vaizduotė yra valiuta

2023 m. Nr. 3 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Dovilės Bagdonaitės „Takeliai_žolėje“ ir Ernesto Noreikos „Akvanautai“.

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.