Valentinas Sventickas. Eilėraščiai metraščiui

1994 m. Nr. 11

Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai iš dienoraščio. – Kaunas: Spindulys, 1993. – 179 p.

„Eilėraščiai iš dienoraščio“ – taip Jus­tinas Marcinkevičius pavadino savo kny­gą, kurioje spausdinami 1988–1992 metų kūriniai.

Skaitytojams šį kartą knygos antraš­tės nieku būdu negalima pamiršti. Rinki­nio pradžios žodyje poetas primena, ko­kie buvo šių eilėraščių rašymo metai: At­gimimas, Sąjūdis, Baltijos kelias, Nepri­klausomybės atkūrimas. Kalba apie poe­zijos ir tikrovės emocinį suartėjimą. Tikisi, kad knyga „paliudys tą metą, primins iš­gyventą subjektyviąją ir objektyviąją žmo­gaus ir Lietuvos tikrovę“. Paaiškina, kad autentiškumo saugojimas drąsino nestumti šalin reportažinių posmų.

Mes savo ruožtu prisimename Justi­ną Marcinkevičių visų minėtų įvykių sraute, – kaip autoritetingą |r veiklia asmenybę. Keletą savo kalbų ir dienoraščio įrašų poetas saikingai įterpia tarp ellėraščių.

Tai pirma mūsų literatūroj knyga, raiškiai iškalbanti 1988–1992 metų, taigi esmingų lūžių laiko, polėkius, jausmus, nuotaikas, įvykių suvokimą. Be abejo, tai reikšminga, – kaip socialinis kūrybos reiškinys.

Kodėl sakiau, kad nevalia išleisti iš akių rinkinio pavadinimo?

Todėl, kad fiksuoti įvykius, liudyti „atspindėti“ idėjas ar požiūrius nėra toji lyrikos priedermė, kuri visų pirma pabrėžti­na. Gana ir kūrybinės patirties, ir teorinio žinojimo, kad poetas šitai suvoktų. Jeigu ne gyvenimo audros, kūryba klusniai lie­tųsi į tvarkingas teorijų tėkmes. Jeigu mū­sų tautos istorija būtų kitokia, kitaip bėgtų ir poetų plunksnos. Poezija pati šią kolizi­ją išgyvena:

Jis dar bando eiti, jis dar bando
amžinas eilėraštis – o, varge,
į tikrovę bėga – ir iš bado
jis žodžius nuo Dievo stalo vagia.

Šiąnakt, kai į langą pabarbeno,
įsileidau, kojas numazgojau,
ir klausiaus tylos, ir nemiegojau
laukdamas iš jo tų žodžių: mano. (p.87)

Just. Marcinkevičius yra „pasmerk­tas“ pirmiesiems žodžiams – jis tartum pri­valo pačiu laiku gražiai ištarti tas ore ple­venančias frazes, kurias norėtų sakyti daugelis, tačiau neįstengia arba nemoka. Šis įspūdis – ir tiesa, ir regimybė. Nes dažnai tik paskui – jau perskaitytos – jo ištarmės atrodo esančios daugeliui įstabios ir artimos. Jų respektavimas ir tikras populiarumas yra tapęs visuomeniniu reiškiniu. (Štai ir šią knygą, išleistą 4 tūkst. egzempliorių tiražu, netrukus je pakartoti – dabartinės poezijos leidyboje pastaraisiais metais tai vienintelis atvejis.) Jo poezijos eilutė nėra vien tik meno dalykas. Dėl to aišku, kodėl poetas įsigijo nuoseklių oponentų. Bet ginčas su juo dažniausiai nėra tiesus. Sakoma „čia per maža meno ir per daug retorikos“, o iš tiesų oponuojamos poeto pilietinės nuosta­ta ir apmaudaujama, kad jos – tokios – reiškiamos talentingai ir turi didelį poveikį žmonių sąmonei. Taigi vertinimų situacija yra ganėtinai banali, visos argumentų py­nės jos paraštėse lengvai permatomos. Yra vienas dūris, kurį poetas pasitinka be skydo. Tai grynų teoretikų ir visai kitokio braižo poetų įsitikinimas, kad šiandien jau nedera, jau negana eiliuotu žodžiu sakyti savo tiesas. Rimtai paisyčiau šio įsitikini­mo, jeigu jau gyventume normalių žmonių normalų gyvenimą. Ir jeigu visa knyga tik iš tokių „sakymų“ susidėtų.

O iš tiesų grynos lyrinės saviraiškos ir bendražmogiško mąstymo puslapių knygoje yra daugiausia. Tarkim, apie gy­venimą – ką tik apie jį prasitariau. Iš „Te­zių absurdui“: Štai:

gyvenimas toks panašus į tikrą,
bet ir negyvenimas toks tikras,
kad atrodo,
jog iš tikro gyveni. (p. 162)

Žiūrėkime, per kokias būsenas rinki­nyje eina tas žodis: „sakau jam / mano gyvenime / jis purto galvą“ (p. 113); „gailė­tis gyvenimo – gyvenimo negalėt“ (p. 96); „sako tik mirdamas / supranti: gyvenai“ (p. 133). Eidami paskui šį kasdien valkio­jamą žodį, knygoje galime pasitikrinti, – poeto įžvalgos tebėra skvarbios, žodžiai taupūs ir tikslūs, potekstės erdvios.

Tačiau recenzija nėra toji erdvė, ku­rioje gali iškalbėti visa. Turi sakyti, kas lygoje paryškinta, kas svarbiausia. Vyrauja joje susimąstymas apie žmogų, per­ėjusį tarybinius priespaudos dešimtmečius. Kaip jis išliko, budo ir kaip jaučiasi dabar, kokius polėkius ir savigraužas išgyvena, ką žino tesėjęs ir ką praradęs, ką patiria besiklausydamas „teisiųjų“, kaip slegia jo sielą to praeito laiko dvilypumai. Nesantarvė ir nesantaika, kurstoma politinių arba banaliausių „įsitvirtinimo“ intencijų, čia iškyla kaip liūdnoji mūsų prarastis. Yra pakilumo ir prošvaisčių, tačiau graudesio, kentėjimo, nerimo būsenos knygoje tolydžio įsivyrauja. Jos nuotaikų ir situ­acijų būdingu atvaizdu galėtų buti „Šiuo­laikinės baladės“ (p. 171) pradžia:

kolonos pražydėjimo belaukiant
lietus dar plovė grindinį bet vėjas
jau rimo
                    tolo debesio sunkumas
palydimas pridususio griaustinio
virš miesto skrido angelas (atleisk
kad aš buvau ne pirmas kurs mačiau jį)
virš miesto skrido angelas (vis tek
tai banalu)

                    per miestą ėjo velnias
neįtikėtina tačiau jis ėjo
gal buvo kiek išgėręs svirduliavo
bet ėjo prie kolonos (taip prie tos
kuri jau skleidėsi) atleisk kad nebandžiau
pastot jam kelio savimi pridengti

Aukštai skrendantis angelas, grindi­niu einantis velnias (prie bepražystančios kolonos jis pakelia koją kaip šuo), nege­bėjimas jį sustabdyti („o tu verkei“) – toks yra šiuokart paraboliškai išreikštas veiks­mas, kartu rėpiantis daugelio kitų kurinių konkrečiąsias prasmes. Dažnai jos komplikuotesnės, tarkime, yra „tamsybių ange­las“ (skaitydamas šį eilėraštį – p. 112, gali nuspėti anagraminį įvaizdžio skambesį). Knygos intonaciją apibrėžčiau tarp: lūžio laiku turėjome, galėjome būti išmintinges­ni ir širdingesni.

Rinkinio pirmosios dalies (1988–1989) pakilumas telkiasi žinomame eilė­raščių cikle „1989 m. rugpjūčio 23-oji“. Tai aukštoji laisvės kalba. Antroje dalyje (1990) daug nerimo ir gėlos dėl įtarinėji­mų, niršulio, nesantarvės („Neapykantos ir pykčio sodai žydi. / Nuoskaudų lyg pikt­žolių pilni laukai“ – p. 56). Šios grėsmės akivaizdoje – laisvė bus skydas ar auka?

– juoda.
Ir vėl juoda upė.
Aš bijau atsigręžti.
Bet girdžiu
       juodą žvėrį šnopuojant.

Mano širdis laisva.
Aš sviedžiu ją
      persekiotojams po kojų. (p. 116)

Iš vidinės būsenos einama įvykių erdvėn. Cikle „1991 m, sausio 13-oji“ lais­vė apsigaubia kruviną mantiją ir sako: aš esu jūsų kūnas ir kraujas, jūs esate mano namai (p. 128). Bet namuose yra sunkiau­sia – meilėje pateka nemeilė; politikas, puolantis savuosius (jau pasiduodančius), galų gale krinta ant kardo, kurį pats buvo iškėlęs (p. 121). Daugeliu požiūrių charak­teringas trečiosios dalies (1991–1992) ei­lėraštis:

Peleninis dangus. Susidrumstus gilybė.
Žaibo žydras botagas – per vakarą lėtą.
Nelaimingoji! Smilkstanti! Siela dvilype!
Paukšte Mykianti! Kur tavo lėkta?

Iš pasaulio suskilusio. Iš namų sugriautų.
Iš to, kas neauga. Iš to. kas nedygsta.
Taip norėtum surikt, kad be galo be krašto graudu,
bet nespėji – nes gyvenimas tik pasirodo ir dingsta. (p. 147)

Aktualijų menine iškalba ryškus yra eilėraščių ciklas „Žemės dalinimas(is)“. Pilietinio reagavimo aspektas šiuo atveju akivaizdus, nėra atsitiktina, kad šį ciklą poetas eksponavo laikraštyje. Džiaug­smas dėl „namo pareinančios žemės“ ir jį drumsčiantys nesutarimai bei piktumai – tatai turėtų būti matoma visos Just. Marcinkevičiaus kūrybos kontekste. Žemės mylėjimo poezijoje gailaus apmaudo išgy­venimai suvokiami kaip dramatiška per­maina. Dabar jau nebegali būti visai gerai – tokia yra abejotino tesėjimo metaforos reikšmė:

Prie Katedros nutūpė bežemė Dievo karvytė.
Ant taškuotos jos skepetos padėjau žemės grumstelį:
užsiaugink, sakau, rugį, kad turėtum kur pasisupt. (p. 154)

Išgelbėti gali tik laikas. Poetas greti­na gyvenimo velniavos nualintą rėkianti žmogų, apžergusį nuosavybės kupstą („vyras įsiutęs – tataigi! nevaisingas yra“) ir ateinantį vaiką („Gal tik tas vaikas bei jis dar tik mokosi vaikščiot“). Tai žinoma nuolat besikartojanti Just. MarcinkevičIaus retorikos figūra.

Sąlytis su dramatiškais įvykiais pasakojimo intarpai, nuotaikų dinamika, žanro ypatumai (eilėraščiai iš dienoraščio) perkėlė į šios knygos tekstus Just. Marcinkevičiaus poemoms būdingą meninę kalbą. Yra patetikos, taupių gyvenimo piešinių, reportažinio ironizavimo Klasikinės lyrinės saviraiškos tekstuose žodžių sintaksiniai ryšiai – tartum apirę, gyvenimų įtampos traukomi dažnai turtina ir plečia prasmes (p. 152). Deklaracijoms, eiliuotiems protavimams, sentimentalumui šiuolaikinės poezijos skaitytojo sąmonė vis mažiau palankumo bejaučia. „Lietuva, leisk mums atkimt. / Tebūna mūs polėkiai kilnūs“ – su tokia retorika eiti į knygos vir­šelį šiandieniniam poetui jau nepatartina. Juoba kad šis poetas geba ne tik teisybę pasakyti, bet ir pasakyti ją reikšmingai, iš­kiliai, gražiai.

Nėra visai aišku, ką čia baigdamas kalbu, tad pasivaduosiu įvaizdžiu. Justi­nas Marcinkevičius frakuotas šoka klasiki­nį valsą, dailiai atlikdamas visas figūras, – net ir tada, kai nuotaika prasta, partnerė netikusi, pokylis nemielas. Jo eilučių tėk­mėje, kūrinių sąrangoje, frazuotėje yra kažin kas senoviška, panašu į orų poezi­jos riteriškumą – žavų, geidžiamą saugoti, tolstantį.