Valentinas Sventickas. Eilėraščiai metraščiui
1994 m. Nr. 11
Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai iš dienoraščio. – Kaunas: Spindulys, 1993. – 179 p.
„Eilėraščiai iš dienoraščio“ – taip Justinas Marcinkevičius pavadino savo knygą, kurioje spausdinami 1988–1992 metų kūriniai.
Skaitytojams šį kartą knygos antraštės nieku būdu negalima pamiršti. Rinkinio pradžios žodyje poetas primena, kokie buvo šių eilėraščių rašymo metai: Atgimimas, Sąjūdis, Baltijos kelias, Nepriklausomybės atkūrimas. Kalba apie poezijos ir tikrovės emocinį suartėjimą. Tikisi, kad knyga „paliudys tą metą, primins išgyventą subjektyviąją ir objektyviąją žmogaus ir Lietuvos tikrovę“. Paaiškina, kad autentiškumo saugojimas drąsino nestumti šalin reportažinių posmų.
Mes savo ruožtu prisimename Justiną Marcinkevičių visų minėtų įvykių sraute, – kaip autoritetingą |r veiklia asmenybę. Keletą savo kalbų ir dienoraščio įrašų poetas saikingai įterpia tarp ellėraščių.
Tai pirma mūsų literatūroj knyga, raiškiai iškalbanti 1988–1992 metų, taigi esmingų lūžių laiko, polėkius, jausmus, nuotaikas, įvykių suvokimą. Be abejo, tai reikšminga, – kaip socialinis kūrybos reiškinys.
Kodėl sakiau, kad nevalia išleisti iš akių rinkinio pavadinimo?
Todėl, kad fiksuoti įvykius, liudyti „atspindėti“ idėjas ar požiūrius nėra toji lyrikos priedermė, kuri visų pirma pabrėžtina. Gana ir kūrybinės patirties, ir teorinio žinojimo, kad poetas šitai suvoktų. Jeigu ne gyvenimo audros, kūryba klusniai lietųsi į tvarkingas teorijų tėkmes. Jeigu mūsų tautos istorija būtų kitokia, kitaip bėgtų ir poetų plunksnos. Poezija pati šią koliziją išgyvena:
Jis dar bando eiti, jis dar bando
amžinas eilėraštis – o, varge,
į tikrovę bėga – ir iš bado
jis žodžius nuo Dievo stalo vagia.
Šiąnakt, kai į langą pabarbeno,
įsileidau, kojas numazgojau,
ir klausiaus tylos, ir nemiegojau
laukdamas iš jo tų žodžių: mano. (p.87)
Just. Marcinkevičius yra „pasmerktas“ pirmiesiems žodžiams – jis tartum privalo pačiu laiku gražiai ištarti tas ore plevenančias frazes, kurias norėtų sakyti daugelis, tačiau neįstengia arba nemoka. Šis įspūdis – ir tiesa, ir regimybė. Nes dažnai tik paskui – jau perskaitytos – jo ištarmės atrodo esančios daugeliui įstabios ir artimos. Jų respektavimas ir tikras populiarumas yra tapęs visuomeniniu reiškiniu. (Štai ir šią knygą, išleistą 4 tūkst. egzempliorių tiražu, netrukus je pakartoti – dabartinės poezijos leidyboje pastaraisiais metais tai vienintelis atvejis.) Jo poezijos eilutė nėra vien tik meno dalykas. Dėl to aišku, kodėl poetas įsigijo nuoseklių oponentų. Bet ginčas su juo dažniausiai nėra tiesus. Sakoma „čia per maža meno ir per daug retorikos“, o iš tiesų oponuojamos poeto pilietinės nuostata ir apmaudaujama, kad jos – tokios – reiškiamos talentingai ir turi didelį poveikį žmonių sąmonei. Taigi vertinimų situacija yra ganėtinai banali, visos argumentų pynės jos paraštėse lengvai permatomos. Yra vienas dūris, kurį poetas pasitinka be skydo. Tai grynų teoretikų ir visai kitokio braižo poetų įsitikinimas, kad šiandien jau nedera, jau negana eiliuotu žodžiu sakyti savo tiesas. Rimtai paisyčiau šio įsitikinimo, jeigu jau gyventume normalių žmonių normalų gyvenimą. Ir jeigu visa knyga tik iš tokių „sakymų“ susidėtų.
O iš tiesų grynos lyrinės saviraiškos ir bendražmogiško mąstymo puslapių knygoje yra daugiausia. Tarkim, apie gyvenimą – ką tik apie jį prasitariau. Iš „Tezių absurdui“: Štai:
gyvenimas toks panašus į tikrą,
bet ir negyvenimas toks tikras,
kad atrodo,
jog iš tikro gyveni. (p. 162)
Žiūrėkime, per kokias būsenas rinkinyje eina tas žodis: „sakau jam / mano gyvenime / jis purto galvą“ (p. 113); „gailėtis gyvenimo – gyvenimo negalėt“ (p. 96); „sako tik mirdamas / supranti: gyvenai“ (p. 133). Eidami paskui šį kasdien valkiojamą žodį, knygoje galime pasitikrinti, – poeto įžvalgos tebėra skvarbios, žodžiai taupūs ir tikslūs, potekstės erdvios.
Tačiau recenzija nėra toji erdvė, kurioje gali iškalbėti visa. Turi sakyti, kas lygoje paryškinta, kas svarbiausia. Vyrauja joje susimąstymas apie žmogų, perėjusį tarybinius priespaudos dešimtmečius. Kaip jis išliko, budo ir kaip jaučiasi dabar, kokius polėkius ir savigraužas išgyvena, ką žino tesėjęs ir ką praradęs, ką patiria besiklausydamas „teisiųjų“, kaip slegia jo sielą to praeito laiko dvilypumai. Nesantarvė ir nesantaika, kurstoma politinių arba banaliausių „įsitvirtinimo“ intencijų, čia iškyla kaip liūdnoji mūsų prarastis. Yra pakilumo ir prošvaisčių, tačiau graudesio, kentėjimo, nerimo būsenos knygoje tolydžio įsivyrauja. Jos nuotaikų ir situacijų būdingu atvaizdu galėtų buti „Šiuolaikinės baladės“ (p. 171) pradžia:
kolonos pražydėjimo belaukiant
lietus dar plovė grindinį bet vėjas
jau rimo
tolo debesio sunkumas
palydimas pridususio griaustinio
virš miesto skrido angelas (atleisk
kad aš buvau ne pirmas kurs mačiau jį)
virš miesto skrido angelas (vis tek
tai banalu)
per miestą ėjo velnias
neįtikėtina tačiau jis ėjo
gal buvo kiek išgėręs svirduliavo
bet ėjo prie kolonos (taip prie tos
kuri jau skleidėsi) atleisk kad nebandžiau
pastot jam kelio savimi pridengti
Aukštai skrendantis angelas, grindiniu einantis velnias (prie bepražystančios kolonos jis pakelia koją kaip šuo), negebėjimas jį sustabdyti („o tu verkei“) – toks yra šiuokart paraboliškai išreikštas veiksmas, kartu rėpiantis daugelio kitų kurinių konkrečiąsias prasmes. Dažnai jos komplikuotesnės, tarkime, yra „tamsybių angelas“ (skaitydamas šį eilėraštį – p. 112, gali nuspėti anagraminį įvaizdžio skambesį). Knygos intonaciją apibrėžčiau tarp: lūžio laiku turėjome, galėjome būti išmintingesni ir širdingesni.
Rinkinio pirmosios dalies (1988–1989) pakilumas telkiasi žinomame eilėraščių cikle „1989 m. rugpjūčio 23-oji“. Tai aukštoji laisvės kalba. Antroje dalyje (1990) daug nerimo ir gėlos dėl įtarinėjimų, niršulio, nesantarvės („Neapykantos ir pykčio sodai žydi. / Nuoskaudų lyg piktžolių pilni laukai“ – p. 56). Šios grėsmės akivaizdoje – laisvė bus skydas ar auka?
– juoda.
Ir vėl juoda upė.
Aš bijau atsigręžti.
Bet girdžiu
juodą žvėrį šnopuojant.
Mano širdis laisva.
Aš sviedžiu ją
persekiotojams po kojų. (p. 116)
Iš vidinės būsenos einama įvykių erdvėn. Cikle „1991 m, sausio 13-oji“ laisvė apsigaubia kruviną mantiją ir sako: aš esu jūsų kūnas ir kraujas, jūs esate mano namai (p. 128). Bet namuose yra sunkiausia – meilėje pateka nemeilė; politikas, puolantis savuosius (jau pasiduodančius), galų gale krinta ant kardo, kurį pats buvo iškėlęs (p. 121). Daugeliu požiūrių charakteringas trečiosios dalies (1991–1992) eilėraštis:
Peleninis dangus. Susidrumstus gilybė.
Žaibo žydras botagas – per vakarą lėtą.
Nelaimingoji! Smilkstanti! Siela dvilype!
Paukšte Mykianti! Kur tavo lėkta?
Iš pasaulio suskilusio. Iš namų sugriautų.
Iš to, kas neauga. Iš to. kas nedygsta.
Taip norėtum surikt, kad be galo be krašto graudu,
bet nespėji – nes gyvenimas tik pasirodo ir dingsta. (p. 147)
Aktualijų menine iškalba ryškus yra eilėraščių ciklas „Žemės dalinimas(is)“. Pilietinio reagavimo aspektas šiuo atveju akivaizdus, nėra atsitiktina, kad šį ciklą poetas eksponavo laikraštyje. Džiaugsmas dėl „namo pareinančios žemės“ ir jį drumsčiantys nesutarimai bei piktumai – tatai turėtų būti matoma visos Just. Marcinkevičiaus kūrybos kontekste. Žemės mylėjimo poezijoje gailaus apmaudo išgyvenimai suvokiami kaip dramatiška permaina. Dabar jau nebegali būti visai gerai – tokia yra abejotino tesėjimo metaforos reikšmė:
Prie Katedros nutūpė bežemė Dievo karvytė.
Ant taškuotos jos skepetos padėjau žemės grumstelį:
užsiaugink, sakau, rugį, kad turėtum kur pasisupt. (p. 154)
Išgelbėti gali tik laikas. Poetas gretina gyvenimo velniavos nualintą rėkianti žmogų, apžergusį nuosavybės kupstą („vyras įsiutęs – tataigi! nevaisingas yra“) ir ateinantį vaiką („Gal tik tas vaikas bei jis dar tik mokosi vaikščiot“). Tai žinoma nuolat besikartojanti Just. MarcinkevičIaus retorikos figūra.
Sąlytis su dramatiškais įvykiais pasakojimo intarpai, nuotaikų dinamika, žanro ypatumai (eilėraščiai iš dienoraščio) perkėlė į šios knygos tekstus Just. Marcinkevičiaus poemoms būdingą meninę kalbą. Yra patetikos, taupių gyvenimo piešinių, reportažinio ironizavimo Klasikinės lyrinės saviraiškos tekstuose žodžių sintaksiniai ryšiai – tartum apirę, gyvenimų įtampos traukomi dažnai turtina ir plečia prasmes (p. 152). Deklaracijoms, eiliuotiems protavimams, sentimentalumui šiuolaikinės poezijos skaitytojo sąmonė vis mažiau palankumo bejaučia. „Lietuva, leisk mums atkimt. / Tebūna mūs polėkiai kilnūs“ – su tokia retorika eiti į knygos viršelį šiandieniniam poetui jau nepatartina. Juoba kad šis poetas geba ne tik teisybę pasakyti, bet ir pasakyti ją reikšmingai, iškiliai, gražiai.
Nėra visai aišku, ką čia baigdamas kalbu, tad pasivaduosiu įvaizdžiu. Justinas Marcinkevičius frakuotas šoka klasikinį valsą, dailiai atlikdamas visas figūras, – net ir tada, kai nuotaika prasta, partnerė netikusi, pokylis nemielas. Jo eilučių tėkmėje, kūrinių sąrangoje, frazuotėje yra kažin kas senoviška, panašu į orų poezijos riteriškumą – žavų, geidžiamą saugoti, tolstantį.