2024 m. Nr. 7

Romano fragmentas

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.

(Henrikas Radauskas, „Pasaka“)

Teris vienas pasaulyje

Vaikai – tai tokie mitologiniai asmenys, kurie
nepaprastai artimi demonams, tačiau sudaro
atskirą religinių ar mitologinių būtybių klasę.

(Gintaras Beresnevičius, „Vaikai“)

Palė neatsidžiaugia likęs vienas pasaulyje. Dabar
jis gali daryti visa, kas tik šauna į galvą.

(Jens Sigsgaard, „Palė vienas pasaulyje“)

Laboratorija

Teris gyveno stiklinėje galvoje.

Graži ir vieniša, ji plaukė per kosminę naktį, o iš paskos driekėsi pieniški ūkai, panašūs į kraujo pėdsakus, sudarytus tik iš baltųjų kraujo kūnelių. Ir jai visai nerūpėjo, ar koks nors tolimas teleskopas ją mato, ar ne, o gal koks savimyla mokslininkas jau ruošiasi pavadinti ją savo vardu.

Modės nematė, tik girdėjo, kaip ji čiauška už nugaros („ar tulžis gali būti oranžinė? Gal čia ne tulžis?“, „O kas čia skrandyje? Akmenukas?“) ir mėto į dubenį organus. Jei dunksteli minkštai ir sunkiai – kepenys arba plaučiai. O jei čiūžteli ir stabteli kaip ledo šokėjas prieš publiką – ne kas kita kaip žarnų gniužulas, apsitraukęs slidžia žvilgančia plėvele. Kai šlepteli smegenys, garsas toks, lyg su gumine pompa atkimštum užakusią plautuvę.

Ak, tai tik ranidae, didžioji kūdrinė varlė, Modės pjaustoma į gabalėlius, bet Teriui atrodo, lyg Modė mėsinėtų vidutinio dydžio žinduolį.

Deja, jų Dantės Ausyje kol kas nepasitaikė. Tik smulkmė – amfibijos, bestuburiai ir vabzdžiai. Bet Modė neprarado entuziazmo – ji kantriai laukė.

Berniukas pakrapštė nagu tamsų iliuminatoriaus stiklą.

Nutaikęs progą, vis stengdavosi pasprukti nuo operacinio stalo – toks kruopštus Modės kuitimasis po gyvūnų vidurius jam atrodė bereikalingas. Jam ne kartą knietėjo paklausti: kam to reikia? Ko tu ieškai, Mode, tuose mikroskopiniuose plaučiukuose, kepenėlėse, žarnelėse ir gyslelėse?..

Bet neklausė.

Modę kamavo beprotiška idėja rasti sielą. Jai atrodė, kad siela – savotiškos rūšies mikrobiota, nepaliekanti kūno netgi ėmus jam pūti, mumifikuotis ar varškėti. Jeigu būtų galima įžvelgti plika akimi, siela panėšėtų į tirštą lašalų debesį, po audringo sukimosi nuklojantį visas aplinkines plokštumas pulsuojančiu sluoksniu. Kur bepažvelgtum, visur pilna vienadienių sparnuotų padarėlių su ilga trisiūle uodega.

Kiekviename biologiniame kūne turėtų slėptis kiaušinėlis, nimfa arba kokonas. Juk niekas iš nieko neatsiranda. Augalai turi sėklas, paukščiai – kiaušinius, žinduoliai – gemalus, grybai – sporas, bakterijos – ląsteles. Lašalų lervos kelerius metus gyvena po vandeniu, kol subręsta, o paskui virsta vabzdžiais ir po kelių valandų jų egzistavimas baigiasi.

Gal tik virusas nieko neturi, užtat stengiasi pasisavinti viską, kas svetima. Jis panašus į vampyrą, dūlantį kape ir prabundantį tada, kai užsimano šviežio kraujo.

Bet jis vis vien gyvas. Neląstelinė gyvybės forma, įgijusi keisčiausius pavidalus, kokius tik galima įsivaizduoti. Spiralės, briaunainio, verpstės ir miniatiūrinio slibino su trimis uodegomis.

„Kaip būtų puiku rasti negyvybės formą“, – mąstė Teris.

Už nugaros pasigirdo lengvas tektelėjimas – vienas, paskui kitas.

Teris atsisuko.

Modė stovėjo prie operacinio stalo ir mankštino pirštus – ką tik įmetė į asenizatorių latekso pirštines. Modės pirštai buvo trapūs ir neproporcingai ilgi, o ir ji pati atrodė lyg porceliano lėlė. Lygutėlė veido oda be jokio apgamėlio ar šlako, ant samanų žalumo kostiumėlio po laboratorijos chalatu – nei raukšlės, nei dėmelės, karė šukuosena lyg nupiešta, simetriškai užsirietusiais kampeliais ir prigludusi prie skruostų. Akys – mėlynos ir šaltos. Jeigu tik ilgiau į jas žiūrėdavai, dantenos nutirpdavo lyg gavus arklišką lidokaino injekciją.

Už Modės nugaros dulsvai švietė stiklinės šaldytuvo lentynos su įvairiaspalviais serumų buteliukais, kraujo plazmos maišeliais, maitinamaisiais mišiniais, atsarginėmis biodalimis hermetiškose talpose. Per operacinį stalą jau šliaužė sraigė, valydama gličius kraujo pėdsakus ir smulkius sutrupinto kaulo gabaliukus. Susiurbusi atliekas, paleido dezinfekcinio skysčio trykšlę.

Papūgėnui, tupinčiam narvelyje virš stalo, nepatiko aitrus skysčio kvapas. Plėstelėjęs nusišėrusiais sparnais, šaižiai suklykė.

Modė šnairomis dėbtelėjo į jį. Papūgėnas užsimerkė ir pakišo galvą po sparnu.

Atgijo virš šaldytuvo kabantis ekranas – paviršius nuraibuliavo lyg po vandeniu neriančios anakondos oda, pasirodė skaičiukai ir raidės.

– Temperatūra už kupolo sienų – minus 270 °C, – pranešė maloniu baritonu.

Daugiau kalbėti nesivargino, pasitenkino bėgančia eilute – apskaičiavo kosminių dulkių tankį, neutrinų kiekį, kosminę spinduliuotę ir elektromagnetines bangas, neatpažintus ir atpažintus objektus. Ir tik apie tamsiąją medžiagą nieko naujo nepasakė, nes tamsioji medžiaga nenorėjo būti nei atpažinta, nei apskaičiuota. Tiesiog glūdėjo šalia ir tuo pačiu metu driekėsi kaži kur už milijono šviesmečių. Kaip nakties tamsoje slypintis sapnas, kurio neatsikratytum, net jei sirgtum nemiga.

Tiesą pasakius, Teris nė nežinojo, ką veikti su šia informacija; stiklinė galva judėjo laiko tuneliu, o kur – Modė nesakė. Ekranas – irgi. Turbūt ir jis nežinojo.

– Dantės Ausis, kodas G, – pranešė ekranas.

Teris krūptelėjo.

Dantės Ausimi vadino gaudyklę, esančią nuošaliausioje kupolo vietoje, šiek tiek panašią į atsikišusią žmogaus ausį. Lyg juodoji skylė ji traukė įvairiausius daiktus, užstrigusius apendiksuose (taip Modė vadino aklas laiko kilpas). Žinoma, daugiausia pasitaikydavo visokio šlamšto – išėjusių iš rikiuotės palydovų, smulkių asteroidų, kosminių šiukšlių, nesprogusių balistinių raketų ir kosminėse kapsulėse sudūlėjusių šuniukų. Pagal tam tikrus kodus juos buvo galima patogiai surūšiuoti ir pašalinti: išmesti į kosmosą arba nukreipti į tą laiko kilpą, iš kurios atkeliavo. Tam buvo skirtas didelis pilkas konteineris už laboratorijos sienos, kurį jiedu vadino Pragaro Stemple.

Kodas G reiškė „gyvūnai“ ir aprėpė visas žinomas biologines formas nuo mėlynųjų banginių iki žarnyno lazdelių.

– Kiekis? – paklausė Modė, kabindama chalatą į spintą.

– Du, – atsakė ekranas.

Modė uždarė spintos duris, nubraukė delnu nematomus šapelius nuo sterilaus kostiumėlio.

– Oho, net du. Tikiuosi, nors vienas iš jų bus didesnis nei pievinė varlė. Nes kitaip man teks mesti skalpelį ir imtis mikroskopo.

Ji atsisuko į Terį ir šyptelėjo.

– Leidžiamės pasižiūrėt?

Dantės Ausis

Stiklinis liftas be garso smigo žemyn.

Iš pradžių, leidžiantis liftu, Teriui svaigdavo galva – bandė iškart, vienu žvilgsniu aprėpti visą sferą – skaidrų ovalą, apgaubtą nepramušamo stiklo gaubtu. Tačiau nė sykio nepavyko – sfera buvo per didelė, per judri, gili kaip šulinys ir netolygiai kibirkščiuojanti. Užuot ką pamatęs, Teris vos neapvėmė Modei zomšinių aulinukų.

Dabar, leisdamasis liftu, žinojo: jeigu žiūri, tai žiūrėk žemyn. Arba užsimerk.

Liftas lėkė lyg strėlė, pro šalį šmėkščiojo aukštai, skirti laboratorijoms, ūkinėms patalpoms, sandėliams ir hidroponinei žemdirbystei, dirbtuvėms ir robotų kameroms. Juos jungė permatomi stikliniai koridoriai, kuriais be perstojo kas nors zujo – ūkio robotai, androidai, kurie dirbo laboratorijose, šiltnamiuose ir daržuose, sraigės, valančios dulkes ir nešvarumus, o palubėse plevenantys telepatinio ryšio siūlai, panašūs į neuronų tinklą, mirgėjo nuo įvairių perduodamos informacijos dažnių. Vienas kitas užsiliepsnojęs perdegdavo, bet juodą brūkšnį greitai pakeisdavo kitas, tamprus ir švytintis.

Švytėjo ir Modės oda – balta kaip porcelianas.

Ji nesistengė užmegzti pokalbio, kad būtų jaukiau.

Liftas pranėrė pro tamsią dirbtinių medžių tankmę – sodą, kuriame dar nebuvo jokios gyvybės, tik dulsvas rūkas pleveno virš tuščio tvenkinio.

Liftas sudrebėjęs sustojo. Durys atsivėrė, ir jiedu su Mode išėjo.

Siaurame ilgame koridoriuje švietė pasenusios kaitrinės lempos, mesdamos ant sienų lygius baltus atšvaitus. Koridoriaus gale bolavo pakeliamos metalinės durys, ant kurių nupieštame raudoname rate švietė raidė D.

Modė atsitūpė ir trapia rankele paklebeno durų apačią. Metalinis gargaras pakilo, kraupiai džergžtelėjęs it užrūdijusi giljotina.

Jiedu įėjo į didelę, tuščią ir baisiai šaltą patalpą. Ant tamsiai mėlynų grindų, panašių į iškorijusią gumą, augo baltai melsvi stalagmitai, primenantys ne taisyklingus varveklius, o veikiau pievagrybius speigo iškramtytomis kepurėlėmis. Kvėpavimas virto šerkšnu ir trupėdamas žiro ore, skaidydamasis į molekules.

Prie sienos stovėjo du konteineriai, panašūs į stiklinius karstus. Pirmajame tupėjo pilka žiurkė apšerkšnijusiu snukučiu. Nejudėjo – atrodė, kad miega.

– O! – apsidžiaugė Modė. – Pagaliau turime žinduolį! Puiku!..

Antrajame tįsojo lapė – visu ilgiu, suleidusi nagus į konteinerio sieną. Iš perkreipto snukio išvirtusios ir šalčio sustingdytos baltos putos buvo panašios į popieriaus karpinius.

– Antras žinduolis! Tiesiog neįtikima!..

Blizganti lyg karoliukas akis piktai spoksojo į Terį. Teris nusigręžė.

Dirstelėjo į Modę – toji švietė iš džiaugsmo, plačiai šypsodamasi pamėlusiomis lūpomis. Ir jis norėjo šyptelt, bet neįstengė.

Tokiame šaltyje trupa viskas: šypsenos, žandikauliai, dantys.

Miegas

Modė paliko jį trečiajame aukšte – nuėjo į hidroponines kameras pasižiūrėti, ar tinkamai įsišaknijo kukurūzo ir putpelės hibridas. Teriui teko keltis į viršų vienam.

Tiesą pasakius, jam tai patiko. Nejuto nė menkiausio noro, kad Modė jį lydėtų.

Atsisėdęs laboratorijoje į krėslą, juto, kaip palengva atitirpsta – kojų pirštai krusteli, blauzdas ima dilgčioti, per nugarą pereina silpna elektros srovė. Pajutęs alkį, atsidarė šaldytuvą, ištraukė apatinį stalčių, skirtą daržovėms. Jame gulėjo į plastiką įpakuotas sumuštinis su hidroponiniu agurku – kad čia agurkas, liudijo tik etiketė, spalva jis priminė oranžinį čederio sūrį, o forma – gumbuotą bulvę. Etiketė dar skelbė, kad dalį agurko sudaro apvaliosios kirmėlės DNR.

Tikrų agurkų čia neaugino – per daug jie buvo lepūs ir aikštingi, reikalavo daug vandens ir šilumos.

Suvalgęs sumuštinį, Teris dirstelėjo į mygtukų pultą. Paskui – į ekraną. Ekranas rodė MIEGO laiką.

Teris susiraukė. MIEGAS jam nepatiko – mieliau būtų būdravęs, bet Modė neleido.

– MIEGAS turi labai gerą antibakterinį poveikį, – sakė ji. – Jeigu nemiegosi, pasigausi infekciją. Tai išbalansuotų tavo psichinę pusiausvyrą.

Teris nedrįso to užginčyti.

– Man nepatinka lova, – burbtelėjo, bet Modė tik nusijuokė.

– Eik tu!.. Kuom gi?

Teris prikando lūpą.

– Na, tie juodi guminiai čiuptuvai… O dar kvaila dainelė, kai paspaudžiu mygtuką… „Mik, mano meile, miegok…“

– Dainelę galima pakeisti, čiuptuvų – ne, – atkirto Modė. – Juk ne glėbesčiavimams skirti, pats žinai. Dezinfekcijai.

Taip, Teris tai žinojo.

Čiuptuvai greitai ir tyliai pašalindavo negyvas odos daleles, pleiskanas, nulūžusius nagus, plaukus ir plaukelius, bakterijas, susikūrusias trumpalaikę oazę ant prakaito, seilių ir riebalų pėdsakų. Ir nors Teris žinojo, kad lova labai tiksliai užprogramuota ir jos programoje negali būti jokių nukrypimų, kartais jam atrodydavo, kad kada nors pabus išsiurbtas ir tuščias kaip kokoso kevalas.

Nežinojo, džiaugtųsi dėl to ar ne.

Savo kepenų jam būtų vis dėlto gaila. Ir plaučių, ir blužnies, ir viso kito, taip gerai ir patogiai įtaisytų. Netgi sapnų – tų kvailų neurono tinklo avarijų.

Modei nedrįso to pasakyti – jinai pasibaisėtų. Imtų laikyti jį neprotingu, prastesniu už save. O gal netgi išgrūstų iš laboratorijos į žemesnius aukštus ir lieptų dirbti kartu su hidroponinio ūkio androidais.

Teris atsiduso ir paspaudė mygtuką.

Siena prasivėrė, pasigirdo aksominis kontraltas, švelniai niūniuojantis: „Va, pensiero, sull’ali dorate…“¹ O paskui išsirangė čiuptuvai, godžiai grabinėdami orą.

Teris susiraukė ir užsimerkė. Pirmajam čiuptuvui palietus odą, laboratorijos šviesa ėmė blėsti, užplūdo šiluma ir pakalnučių kvapas, o papūgėno akys suapvalėjo lyg senos kaitrinės lempos, pranėrė pro grotas ir pakibo tamsaus sodo vidury.

Ir Teris užmigo.

Sapnas

M o k y k l a

Klasė, kaip įprastai, dvokė gudobelių ekstraktu. Mokytojas, praplikęs senis apskritu veidu, kuriame akys užėmė labai nedaug vietos, todėl niekas neįsidėmėdavo tikrosios jų spalvos, vaikštinėjo tarp suolų, stebėdamas, ką mokiniai skrebena į sąsiuvinius.

Prie lango sėdi Morka, pageltęs ir susiraukšlėjęs, galiniame suole – Žiurkytė (toji tai migruoja iš vietos į vietą, kiokso tai galiniame, tai priekiniame suole, tai per vidurį įsitaiso, ir nesuprasi, kodėl, gal jai dėmesio trūksta), o ant viduriniojo guli rausvas dienoraštis su drugeliais ir paauksuota spynele. Greičiausiai gražioji Elena paliko, nes Scilei rožinė spalva nepatinka, tik juodi nėriniai. Be to, Scilė mokyklos nekenčia, o Elena mano, kad mokytis reikia visą gyvenimą.

Kur ji susigriebė tokią beprotišką idėją, niekas nežino. Bet visi, aišku, dėl to ją nebyliai užjaučia. Juk ji jau sena, trisdešimties metų. Ir labai negabi. Niekas jai neužsilieka atminty – nei taisyklės, nei teoremos.

Kai mokytojas liepė parašyt ant lentos „Praeitis – mūsų viltis, sąžinė ir garbė“, Elena kiekviename žodyje padarė po kelias klaidas. Mokytojas griebėsi už širdies, paskui – už gudobelių ekstrakto.

– Nušaut tokias, – pasakė, kišdamas buteliuką į stalčių.

Elena nė kiek neišsigando.

– Tik pamanyk, šaus, – pasakė, pudruodamasi nosį. – Su kuom? Su špyga?..

Ir nusivaipė, žiūrėdama į Vaidevutį, stovintį prie durų. Tasai atsakė jai plačia šypsena – klasė nušvito, lyg auksinis ruduo būtų pro langą pažiūrėjęs.

Vaidevutis visiems patiko. Ne tiek jau daug rasi tikrų griaučių, ir dar su gryno aukso dantimis. Mokytojas irgi jautė jam simpatiją ir netgi laikė savo mokiniu – užsimiršęs kartais netgi liepdavo sėstis į suolą šalia Morkos. („Nestovėk, Vaidevuti, prie durų, ciongas pertrauks!“)

Vaidevutis turbūt buvo vienintelis, kuris žinojo viską: ir gramatikos taisykles, ir matematikos formules, ir literatūros klasikus, rašiusius hegzametru ir silabotonine eilėdara, ir istorines datas, kurių neįsiminęs žiloje praeityje galėjai gauti su liniuote per nagus. Bet jis tik šypsojosi ir nieko nesakė. Todėl teko kliautis mokytojo atmintimi, o ji visą laiką keitėsi. Ir niekas nežinojo kodėl. Pastaruoju metu žodį „sąžinė“ jis jau užrašydavo be nosinės ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad Antrąjį pasaulinį karą laimėjo vokiečiai su japonais.

Taigi jokio reikalo griebtis gudobelių ekstrakto nebuvo. Elena dėl to nekalta. Niekas nekaltas.

Štai jeigu viskas būtų surašyta į vadovėlį ir padėta kiekvienam ant stalo – visai nesvarbu, kokiu pavidalu, popieriniu, elektroniniu ar dar kitokiu (mokytojas, sukeldamas mokinių pasibaisėjimą, užsiminė, kad pirmieji žodžiai buvo įrėžti ant uolos), tada kitas reikalas. Betgi vadovėlių ir apskritai jokių knygų fiziniu pavidalu kvartale seniai nebeliko. Jos dūlėjo bibliotekoje, o biblioteka priklausė praeičiai. Ten eiti buvo pavojinga, nors beveik visi ten pabuvojo – tik gėdijosi prisipažinti. Vaikams tai buvo iniciacija į suaugusiųjų pasaulį, o suaugusiesiems – grįžimas į vaikystę.

Kai kurie ten eidavo iš nuobodumo, kai apnikdavo niūrus jausmas, kurį seniau vadindavo pasaulio pabaigos nuojauta, o dabar tokį jausmą vadino – „kad tik kas neprasidėtų“.

Nes šiaip juk smagu žinoti, kad gyveni laikais, kuriais nieko nebeatsitiks. Praeities nėra, o ateitis – už keliasdešimties metrų. Ir niekas tavęs ten nevaro – beje, ir patekti ten ne taip jau lengva.

Jinai stūksojo kvartalo pakrašty – tvirta, pilka betoninė siena, tokia aukšta, kad susiliejo su tokios pat spalvos dangumi. Jos link vedė išsiklaipę, tarsi girti bėgiai, tirštai priaugę amerikinių gelteklių, ir buvo matyti traukinio vagonas, iki pusės sulindęs į betoną: atrodė, kad įsmego į jį kaip į sviestą.

Kažkas bandė į ateitį nudardėti traukiniu. Ko gera, kontrabandiniu vagonu; šalip mėtėsi kelios sukiužusios dėžės su pjuvenomis. Spėtum, kad gabeno cigaretes, jei ne kietos rudos pupelės, įsimaišiusios į pjuvenas – atrodė panašios į kakučius. Veikiausiai bandė prasmukti su egzotiniais gyvūnais.

Sunku pasakyti, ar pavyko: šiaip ar taip, niekas to nežinojo. Ir nemėgino pakartoti šio bandymo – o jeigu nepasiseks ir, užuot pakliuvęs ateitin, tik prasiskelsi galvą?..

Kaži, ar į praeitį pakliūti irgi taip skausminga? Jeigu taip, tada kelionės laiku – bjaurus ir nenaudingas pramanas.

Teris pažvelgė pro langą.

Ant lango stiklo iš lauko pusės nutūpė žalias žiogas ir patrynė priekines kojas vieną į kitą.

– Teri, – griežtai tarė mokytojas. – Jau parašei?

Teris krūptelėjo. Papurtė galvą.

Mokytojas sustojo prie jo suolo. Teris užsikniaubė ant sąsiuvinio.

– Trūksta įkvėpimo? – pasiteiravo mokytojas.

Teris giliai įkvėpė, parodydamas, kad netrūksta.

Bet mokytojas nesuprato.

– Dar dešimt minučių, – perspėjo.

Visas dešimt minučių žiogas anapus stiklo trynė kojas, tarsi džiaugdamasis, kad Teriui nesiseka.

– Viskas, – paskelbė mokytojas, pliaukštelėdamas delnu per stalą. – Skaitysi pirmas, – bedė pirštu į Terį.

Teris atsistojo.

– Prieš klasę, – pridūrė mokytojas.

Teris žvilgtelėjo į jį, paskui – į Morką ir Žiurkę. Tiedu spoksojo į savo sąsiuvinius, džiaugdamiesi, kad išvengė pirmumo garbės.

– Aš neparašiau, – pasakė Teris. – Nespėjau.

Koridoriaus gilumoje, trūkčiodamas ir gargdamas, sublerbė elektrinis skambutis ir kaipmat nutilo, lyg būtų paspringęs. Morka su Žiurke išlėkė iš klasės, o Teris liko, nes mokytojas užstojo jam kelią.

– Nespėjai, nes varnas gaudei, – pareiškė.

Teris susiraukė.

– Negaudžiau.

Vaizdingi mokytojo posakiai jam nepatiko.

– Kitą kartą turėsi atsivesti tėvus! – mokytojas pasistiebė ant pirštų galų, norėdamas rūsčiai pagrasyti, bet akimirkai neteko pusiausvyros ir vos nepargriuvo.

Teris tuo pasinaudojo – pranėrė jam pro pažastį ir išbėgo į koridorių.

– Ak tu mažas šikniau! – atsivijo iš paskos.

Šokuodamas ištrupėjusiais nešvariais laiptais, Teris grįžtelėjo. Nesitikėjo, kad mokytojas vysis, juk jau buvo senas ir sukiužęs, o jei pasivijęs šertų liniuote, tai, ko gero, nepataikytų, ne kartą taip nutiko.

Mokytojas ir nesivijo. Tik trenkė dienyną į grindis, net kibirkštys pažiro, o pelėsiai ant sienos subangavo kaip minkštas pūkuotas kilimas.

 

„K a t i l ė l i s“

Nusileidęs laiptais, Teris išėjo į gatvę.

Ten stovėjo Scilė ir traukė cigaretę. Lūkuriavo Elenos, kuri trynėsi „Katilėlyje“: gaus ar negaus šviežių produktų – kiaušinių, pieno ar plikytų pyragėlių.

„Katilėliu“ vadino nedidukę maisto prekių parduotuvę kvartalo centre – jos iškaboje buvo pavaizduotas anaiptol ne puodas ir ne katilas, o riestanosė merga su ilga kasa. Legendos bylojo, kad toji merga nuo ankstyvos vaikystės buvusi uždaryta aukštame bokšte. O uždarė ją ten sena bjauri ragana, kuri ištisas paras kaži kur trankydavosi, o kai grįždavo, subaubdavo: „Katilėli, Katilėli, leisk į žemę savo kasą…“ Tada Katilėlis nuleisdavo savo kasą ir užsitraukdavo raganą, kuri, be viso kito, buvo dar ir apkūni.

Keista, beprasmiška pasaka.

Paprasčiausia būtų nusikirpti plaukus, tada raganai tektų lipti siena.

„Katilėlyje“ šviežių prekių veik nebūdavo – koks gali būti šviežumas ar nešviežumas, kai prasmę teturi pats galiojimas, bet ne galiojimo laikas? Niekas dėl to nekaltas. Nei pardavėja Nataša, nei maisto prekių bazė, nei rudeninis paukštis už lango.

Niekas dėl to ir nesuko galvos. Jeigu pasitaikydavo toks čiūdas kaip šviežia prekė su aiškiai atspaustu galiojimo laiku, ją stengdavosi kuo skubiau išboginti iš parduotuvės. Juk jeigu yra data, vadinasi, kažkas gali prasidėti arba pasibaigti. O šito tai jau niekas nenorėjo.

Todėl visi labai džiaugėsi, kai pagaliau sugedo parduotuvės vaizdo kamera. Ji veikė taip ilgai, kad paplito net kelios sąmokslo teorijos: vieni teigė, kad kamera skenuoja jų atvaizdus, kurie vėliau bus išsiųsti į praeitį, į pačius seniausius laikus, silūrą ar kambrą, kai virš jūros neskraidė dar nė vienas archeopteriksas, tik šiltam vandeny pliuškenosi trilobitai, į vėdarėlius panašūs padarai su antenėlėmis, ir jeigu būsi paverstas į trilobitą, tai jau visam laikui, o tai neteisinga.

Kiti manė, kad kameroje gyvena Aukštesnysis Intelektas, kuris nori įkrėsti jiems visiems blaivaus proto – ši mintis kėlė siaubą netgi sąmokslo teorijų nepripažinėjams, nes blaivus protas buvo pats baisiausias dalykas, kuris galėjo ištikti pasaulį.

Be to, niekam ta kamera ir nebuvo reikalinga, nes vienintelė vagilė buvo Kvakutė, nimfomane apsimetanti aštuoniasdešimtmetė, panaši į Gogolio raganą. Kvakute ją praminė dėl juoko, primenančio kvaksėjimą. O kvakendavo ji dažnai, ypač tada, kai ją pagaudavo gvelbiančią „Fisherman friends“ ir prezervatyvų pakelius prie kasos.

Apsauginis, vyrukas metro penkiasdešimties, maža galva ir plačiais it komoda pečiais (šiaip jo vardas buvo Nikas, bet visi vadino Katilu), atimdamas prezervatyvus bardavo Kvakutę, sakydamas, kad čia ne ledinukai, akinius užsidėk, sena kvaiša. Tada senikė liaudavosi kvakenusi, akys priplūsdavo netikrų ašarų, ir kas nors pasigailėjęs pasišaudavo nupirkti jai saldainių, bet paskui dar labiau gailėdavosi, nes Kvakutė užsiprašydavo pačių brangiausių, šokoladinių ir su vyšnių likeriu viduje.

Taigi Scilė rūkė, atkišusi į priekį koją lyg barjerą. Ilga, liesa, šlaunų raumenys sausi, gysloti, kelis kreivas, juodos pėdkelnės ties čiurna praplyšusios, juodų nėrinių sijonas sukasi aplink liemenį kaip prakiuręs parašiutas.

Užgesino nuorūką į sieną ir piktai dėbtelėjo į Terį.

Labai nemėgo vaikų ir taisėsi jį apspjauti, bet pro duris, apsivilkusi sintetiniais rožiniais kailiniais, išplaukė gražioji Elena – nešėsi pirkinį popieriniame maiše, aštrūs jo krašteliai siekė smakrą. Gražioji Elena buvo meili, mėgo vaikus, gėles ir balandžius. Ji draugiškai mirktelėjo Teriui ir papūtė ančiuko lūpas.

Scilė ištiesė rankas į maišą. Akys godžiai sublizgo.

– Duok man, aš panešiu.

Elena atsitraukė.

– Ne, ne. O jei išmesi?

Scilės akys pritvinko juodos nevilties. Elena atsiduso.

– Gerai jau, imk.

Scilė suėmė maišą ilgomis sausomis rankomis ir prispaudė prie liesos krūtinės taip smarkiai, kad kažkas net trakštelėjo.

– Kiaušiniai! – sušuko Elena. – Kiaušinius sutraiškei!.. Su visa pakuote!..

Scilė pravirko.

Teris skubiai aplenkė jas, ir gailėdamasis, ir piktdžiugiaudamas – gaila buvo kiaušinių, o Scilės – nė kiek. Tai vėplai nieko neįmanoma paduoti – neseniai moliūgą sutrėškė, o dar anksčiau – suragėjusį imbierinį namelį. Lyg neturėtų kur dėt tų savo rankų, panašių į sulčių spaustuvus. O ir Elena gera – kam duoda, tegu pati neša.

Bet ko gi gali tikėtis iš žmogaus, kuris nori mokytis visą gyvenimą – tai yra tada, kai tas mokymosi laikas jau kadais praėjęs?

Sako, kad jos turi dar ir trečią seserį, tik niekas jos nėra matęs. Ji visada sėdi namuose už užtrauktų užuolaidų ir niekur neišeina. Tik kartais kažkas dunksteli, net namas sudreba. Matyt, nukrinta nuo taburetės, bandydama pasiekti lentyną su vaistais nuo cholesterolio.

Scilė ir Elena gyvena prie pat skulptūrų parko; trečiosios sesers kambario langas su aklinai užtraukta užuolaida yra tiesiai virš parko tvoros. Gali būti, kad kartais ta užuolaida prasiskiria, ir bėda tam, į ką įsminga trečiosios sesers žvilgsnis.

Jie pavirsta lakuotais medžio balvonais, sustingusiais klaikiose konvulsijose. Tos parko dalies niekas nemėgsta.

 

R a u d o n a s   s i ū l a s

Įsukęs į akligatvį, pro surūdijusius vartus Teris prasmuko į morgo kiemą. Ant suolelio po raudonu išskleidžiamu skėčiu sėdėjo susikūprinęs sargas Lionius ir garsiai deklamavo nepadorų eilėraštį:

 

Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas,
Į ateitį veda mus šviesūs keliai!..²

 

Visi kvartalo gyventojai žinojo, kad pagal nerašytus etikos įstatymus reikėtų jį pasmerkti už tokį elgesį, bet, ačiūdie, niekur tokio niekšo neatsirado. Kaip gali smerkt žmogų, taip atsidavusį savo profesijai, išmetinėt, kad jis šioks ir anoks? Nebent pats būtumei morgo sargas, tada gal.

Durys į salę buvo praviros, pro jas dvelkė lengvu puviniu. Matyt, Lionius vėl nugėrė nuo kurio nors eksponato spiritą. Turbūt nuo dvigalvio veršiuko – tasai buvo užmarinuotas tokioje didelėje talpoje, kad nugėrus kokį litrą nieko ir nepastebėtum. Teris šiek tiek jaudinosi dėl formaline mirkstančių eksponatų, ypač dėl milžiniškos uodeguotos varlės, panašios į ateivį iš kosmoso. Bet Lionius nebuvo kvailas – formalino negėrė, nors ką žinai, paragaut turbūt kada ir susigundė. Formaline laikomų eksponatų jis nemėgo, laikė juos sugadintais.

O štai plastinuotą žmogų apeidavo ratu, nežiūrėdamas į jį ir nekalbindamas – gal iš pagarbos, o gal iš baimės. Šiaip ar taip, vienintelis toks buvo – kur ten veršiukams ir rupūžėms su juo lygintis! Ir stovėjo jis kaip Dovydas ant atskiros platformos, ištiesęs į priekį ranką kaip alebastro spalvos smuiką su ištemptomis stygomis – kraujo spalvos sausgyslėmis.

Lioniui atrodė, kad tai būsiąs koks žymus žmogus. Artistas, o gal miesto meras. Niekas gi neplastinuos eilinio pasipūtėlio. Eilinis pasipūtėlis neturi teisės į asmeninį nemirtingumą.

– Šviesūs keliai, – pakartojo Lionius ir nesusivokdamas pažvelgė į Terį. – O tau čia ko?

Teris neatsakė. Žiūrėjo į Lionių ir laukė, kol tas susivoks.

– A, – atsigodėjo sargas ir meiliai nusišypsojo, parodydamas metalinius dantis. – Eik, eik, vaikeli.

Teriui nespėjus įsmukti į vidų, treptelėjo koja ir sušuko:

– Tik atsargiai!

Teris atsisuko. Sargo veidas atrodė susirūpinęs.

– Nejudink mero!

Išvydęs klausiamą Terio žvilgsnį, paaiškino:

– Meškėnai išnešė mero pėdos kaulą. Ir dabar jis negražiai pasviręs. Pririšau virvute, kad neišsitėkštų.

Atsiduso, rankove nusišluostydamas nosį.

– Jeigu kristų nosim į marmurą – man būtų baisi negarbė. Mano teritorijoj turi būti tvarka!

Trenkė kumščiu į krūtinę ir pridūrė:

– Dundėk į priekį, garvežy, komunoje sustosim³!

Mokėjo daug eilėraščių, bet visų – tik po dvi eilutes. Kitos jam lyg pelai išdulkėjo iš galvos, bet Lionius dėl to nesigraužė. Tik burbteldavo:

– Visų šedevrų puslapiai tušti. Cituot gali tik paskutiniąją eilutę⁴.

Nors žalioje morgo prietemoje skendintys eksponatai Teriui atrodė paslaptingi ir žavūs lyg senovinės poemos, parašytos mirusia kalba, labiausiai jį traukė atkampi tuščia kamera. Keturkampio formos, drėgnu pelėsiu apėjusiomis lubomis, sutręšusiais narais, ant kurių gulėjo mumifikavęsis skuduras: regis, tai būta marškinių. Pro mažą grotuotą langelį, panašų į šaudymo angą, patekdavo šiek tiek purvinos dienos šviesos.

O ant sienų – daugybė įrašų, išbrėžtų kažkuo aštriu – vinimi, smeigtuku, o gal kaulu. Į juos palengva smelkėsi pelėsis ir drėgmė.

„Mano …ieve……pa….ilėk …anęs… ma…a… būk…t prakeik… Zosy..e…ave my…u…“

Teris bandė atkrapštyti drėgmės surytas raides, bet tik nugremžė tinką. O mokytojas, paklaustas, ką jos galėtų reikšti, ilgai galvojo ir galiausiai pasakė, kad tai veikiausiai būsiąs dantiraštis iš šumerų laikų.

Tekstas, parašytas kaulu, emaliu, nusmailintomis auksinių dantų plombomis.

Kažkas trinktelėjo į praviras duris. Bet neužtrenkė – Teris įkišo tarpdurin plytą. Lionius perspėjo, kad meškėnai mėgsta taip daryti.

Teris žvilgtelėjo į koridorių.

Tamsion gelmėn nukurnėjo žvynuotas padaras, primenantis milžinišką eglės kankorėžį.

„Žiūrėk tu man, skujuotis“, – nusistebėjo Teris.

Matyt, iš kontrabandinio krovinio paspruko – ant uodegos dar pjuvenų užsilikę. Dabar valkiosis po mišką, bandydamas pritapti. Jeigu oposumai ir meškėnai jį ignoruos, o katės neprisileis (Hitleris tai tikrai ne, ta pretenzinga katė niekina skujuotinių porūšį), gal pavyks susidraugauti su kokiu žmogum. Su Katilu, pavyzdžiui.

Katilas eitų į stadioną pasivartyt ant turniko, o skujuotis sektų iš paskos. Ir budriai saugotų Katilo privatumą. O tasai šertų jį skruzdėlėmis ir šokoladiniais saldainiais.

Už langelio kažkas sucaksėjo. Teris atsisuko.

Jam pasirodė, kad beldžia paukštis – aštriu lyg yla snapu, ketindamas išdaužti stiklą. Tačiau purviname keturkampyje nieko nebuvo matyti, o garsas pasikartojo.

Šmėstelėjo kažkoks pavidalas. Caksėjimas nutilo.

Teris prisimerkė.

Nebūtų nieko įžiūrėjęs, jeigu staiga pro debesis prasimušęs vakaro saulės spindulys nebūtų nutvieskęs morgo sienos.

Bateliai. Du raudoni bateliai smailiomis nosytėmis, siauručiai, labai grakštūs. Ant tokių pat grakščių, laibų kojyčių.

Teris išbėgo į kiemą. Jis buvo tuščias, tik Lionius mojavo palaikiu grėbliu, vaizduodamas, kad daro tvarką.

– Eik miegot, vaikeli, – pasakė, šnirpšdamasis nosį į rankovę.

– Nenoriu.

Lionius atsiduso.

– O kas nori, – suburbėjo, rinkdamas nuo grėblio dantų varnų plunksnas. – Kai pagalvoji, tai pramiegi pusę gyvenimo.

Mostelėjo į morgo duris ir pridūrė:

– Kuom tu skiriesi nuo jų?.. – ir atsidusęs padeklamavo: – Tu miegok, tavo sapnas bekraštis, ir iš to sapno tau nelemta pabust⁵.

Teris nuėjo prie morgo sienos ir pritūpė prie langelio.

Nesitikėjo rasti pėdsakų – juk kiemas išbetonuotas, o prie langelio dar ir neišdžiūstanti bala telkšo. Jeigu ką čia ir rastum, tai nebent paskendusių blusų po varnų maudynių.

Nieko ir nerado.

Tik siūlas draikėsi, prikibęs prie grotelių. Gal voratinklis, gal plaukas – Teris prietemoje neįžiūrėjo. Norėjo paimti, bet siūlas išslydo iš rankų, ir staiga užgriuvusi vakaro tamsa jį paslėpė.

Atrodo, buvo raudonos spalvos.

O gal ir juodas. Arba tamsiai žalias. Labai slidus, tikriausiai šilkinis.

Net parėjęs namo, nusiprausęs ir atsigulęs, nepamiršo to siūlo. Jau užsnūdęs pajuto, kaip jis plevena tamsoje, liesdamas plaukus. Skubiai atsimerkęs, išvydo tik tamsą, tirštą ir tankią. Žinojo, kad pro ją niekas neprasiskverbia, ir buvo tikras, kad jeigu paspaustų lempos jungiklį, neprasiskverbtų ir šviesa – liktų ploname volframo siūlelyje, pati savyje.

 

T u n e l i s į A u s t r a l i j ą

Kitą dieną į mokyklą jis nenuėjo.

Pusryčiams suvalgęs sumuštinį, šonu išslinko pro duris, stengdamasis nepakliūti ant kelio Lapei, išvertusiai visą apatinės spintelės turinį: norėjo pasiimt keptuvę ir išjudino visą kūgį indų, sukrautų ant jos. Neblogas būdas atsikratyti daiktų pertekliaus, ypač pigių kiniškų lėkščių.

Bet pasuko ne „Katilėlio“ link, kur stūksojo mūrinis mokyklos pastatas, o į priešingą pusę. Perlipo vielinę tvorą, laikydamasis įbetonuoto stulpelio, nušoko į kitą pusę ir pasižiūrėjo į statų krūmais apaugusį šlaitą.

Jeigu lipsi tiesiai, tai siaubingai apsibraižysi ir, ko gero, sėkmingai nudardėsi ir drėbsiesi ant tos pačios vielinės tvoros. Bet pasukus kairiau ir palenkus lazdyno šaką rūdžių išmargintais lapais, atsiveria tuneliukas tarp tankiai suaugusių krūmų. Lipdamas per susiraizgiusias ir iš dirvos išsimušusias gumbuotas pušų šaknis, neskubėdamas gali užkopti iki apleisto stadiono.

Kuriam galui reikėjo įrengti jį miško aikštelėj ant kalvos?.. Niekas nebežaidė čia futbolo, vartai riogsojo apaugę šventagaršvėmis ir avietynojais, turnikai ir lipynės žvaliai rūdijo po lietingu vasaros dangum. Tiesa, vieną turniką Šmėkla bandė išsikast ir priduot į metalo supirktuvę – pusę dienos keturpėsčias kasė duobę ir būtų rausęsis iki Australijos, bet Lapė, atėjusi pasirinkti barkūnų spuogams gydyti, jį sugėdino:

– Pusproti! Taigi kapitališkai įbetonuotas, negi nematai!..

Šmėkla pažvelgė į ją prakaitu pasruvusiomis akimis. Ilgai galvojo, paskui pažiūrėjo į duobę, kurioje gūdžiai riogsojo atkastas betoninis ketvirtainis, laikantis turniko koją, sunkiai atsiduso. Paprašė cigaretės, bet nerūkė – sėdėjo, panašus į iškepusią varlę, prilipusiais prie nugaros marškiniais. Taip sėdintį Lapė jį ir paliko.

Žinoma, Šmėkla duobės neužkasė. Toji ir liko žiojėti kaip tunelis į Australiją. Lapė sakė, kad gal kada pravers.

Teris neklausė, kam, o Lapė neaiškino.

Ant surūdijusio turniko kybojo pririšta padanga. Čia ateidavo treniruotis Katilas ir daužydavo tą niekuo dėtą padangą ištisas valandas – labai norėjo užsiauginti sparnus⁶ ir buvo įsitikinęs, kad daužymas tam labiau padeda nei prisitraukimai.

Teriui jo draugija nepatiko, tad jeigu netyčia užtikdavo Katilą jau besitreniruojantį arba Katilas užtikdavo jį besėdintį ant kieto kaip gipsas kurmiarausio ir mąstantį, Teris kardavosi į stačią kalvą ir prasibrovęs pro sudžiūvusių kėnių, ožekšnių ir sidabrinių eglių gyvatvorėje išlandžiotą skylę, atsidurdavo prie sienos.

Kurį laiką klausydavosi, kaip apačioje Katilas daužo padangą, paskui atsisėsdavo ant smėlio ir žiūrėdavo į gyvatvorę. Ji priminė senovinę fosiliją – į tarpus subirusi nušienauta žolė, smulkūs lapai ir spygliai, rožių ir rododendrų liekanos taip ją sutvirtino, kad nebent su lazeriu išpjautum; ant jos mielai laipiojo vėdarėliai ir šimtakojai, o kartais fosilijos viduje, po spyglių ir šakelių sluoksniu, nušvisdavo didelės fosforinės spangės – grybų, o gal ateivių.

Ir Teriui atrodė, kad jeigu skylė jam bežiūrint užsitrauktų, jis liktų atskirtas nuo visko. Nuo Lapės, nuo stadiono, nuo mokyklos. Nuo tunelio į Australiją. Nuo praeities ir ateities.

Liktų tik jis ir Siena.

Teris užvertė galvą.

Siena kilo į viršų, lygi ir glotni, ir šioje vietoje nebuvo matyti jokių veržimosi anapus pėdsakų – nei traukinio vagonų, nei dviračių, nei pamestų batų. Teris palietė sienos paviršių – jis buvo šiek tiek šiltas, kaip ataušusi krosnis. Ir paklydęs vakaro saulės spindulys brėžtelėjo jame raudoną griovelį, tuoj pat papilkusį ir išnykusį.

 

B i b l i o t e k a

Biblioteka buvo viena pavojingiausių vietų, apgaubtų grėsmės nuojautos. Dėl nesuprantamų priežasčių toje baugioje vietoje dar buvo išlikusių knygų – tačiau išsinešti jų negalėjai, nes vos pakliuvusios į rankas jos imdavo trūnyti, švytėdamos vaiduokliška violetine šviesa. Nykstančios raidės atrodė ypač ryškios, aiškios ir tokios įsimenamos, kad kiekvienas, bibliotekoje apsilankęs, niekada nepamiršdavo, ką perskaitė.

Skaityti buvo baisu – atrodė, kad iširs ne tik knygos lapai, bet ir rankos, o paskui ir kitos kūno dalys; išsklisi prietemoj į atomus ir elementariąsias daleles, kurių jau joks burtažodis nebesuriš.

Užtat jeigu kas bibliotekoje apsilankydavo – o taip atsitikdavo, nes kiekvienam juk norisi nuotykių – būdavo iki kaulų smegenų persmelktas nemalonaus šiurpo. Ir jeigu galima tą šiurpą su kuo nors palyginti, tai, ko gero, tik su danties gėlimu, kai nusitrynusį emalį lyžteli citrinos rūgštis.

Teris bibliotekoje buvo du kartus.

Pirmąjį sykį į rankas jam pakliuvo stora knyga, ir kol jis susijaudinęs skaitė antraštę „Lietuviškos pasakos“, lapai jo rankose susiraitė lyg liepsnos apimti. Spėjo perskaityti tik tą dalį, kur laumė ragana nukirto našlaitei rankas, bet našlaitė rado gyvojo vandens šaltinį ir rankos ataugo.

Teris tris dienas nėjo į mokyklą – sėdėdamas stadione ant kurmiarausio, bandė visa tai suprasti. Kur laumė ragana padėjo nukirstąsias? Ar ataugusios rankos buvo tokios pat, o gal geresnės? Kaip našlaitė be rankų valgė ir gėrė? Kaip nusiskindavo varnalėšos lapą rukei nusišluostyt?.. Ir kiek laiko visa tai truko?..

Antra knygelė buvo mažutė, ir Teris ją spėjo perskaityt beveik visą – tai buvo „Palė vienas pasaulyje“, istorija apie berniuką, kuris, likęs vienas pasaulyje, užuot apsidžiaugęs, pasigedo žmonių.

Šitai Teriui nepatiko. Kaip gali nesidžiaugti, likęs vienas pasaulyje? Jis visas – tavo, nebereikia jo nei pertvarkyti, nei tobulinti. Juk visi žino, kad pasaulį labiausiai gadina žmonės. O pats pasaulis – niekuo dėtas.

Ir štai dabar Teris vėl stovėjo prie ambulatorijos, kamuojamas neaiškios vilties. Pro plačias stiklines duris matė priimamąjį – didelį kaip autobusų stoties keleivių salė. Tamsiai mėlyna cerata aptraukti suolai tvoskė žvarba – atrodė, jei prisėsi, pasturgalis prišals.

Ant vieno iš jų, parietusi kojas su rožiniais kroksais, kėpsojo Kvakutė su fetrine skrybėle, pasidažiusi morkų spalvos lūpdažiu. Šniaukštė šokoladinius saldainius, popierėlius kišdama į rankinę. Ne dėl to, kad rūpintųsi salės švara – popierėliais ji kimšdavo pagalvę, kad maloniai čiužėtų prieš miegą.

Teris stumtelėjo duris.

Kvakutė smalsiai į jį sužiuro. Teris apsimetė, kad Kvakutės nepastebi.

Įkišo galvą į kabinetą, ant kurio durų kybojo lentelė su užrašu „Procedūrinis“. Kabinete nebuvo nė gyvos dvasios, tik ant minkštasuolio gulėjo stetoskopas nutraukta žarnele. Teris nusikabino raktą nuo vinies – jis ten toks vienintelis ir tabalavo – ir nuėjo koridoriumi iki galo, pasuko į kairę ir sustojo priešais nusilaupiusias duris.

Medinėje lakuotoje lentelėje juodavo išdegintas užrašas „Biblioteka“.

Teris atrakino duris. Stumtelėjo.

Padvelkė gilaus vandens šiurpu.

Teris užsimerkė ir nėrė į tamsą, krečiamas baimės lyg elektros iškrovos. Nematė, bet jautė, kaip plevena jo pelekai, primenantys suplyšusį tiulį, užsikabinantį už išsilenkusių nuo senatvės lentynų – Leviatano šonkaulių, kaip paslaptinga jėga traukia jį į tamsiausią kampą, į Marianų įdubą – turbūt ten slypi seniausios ir baisiausios pasakos.

Jis negali pasirinkti knygos. Knyga pati jį pasirinks.

Pajutęs slidaus peleko brūkštelėjimą, atsimerkė.

Didžiulis žmogaus anatomijos atlasas glaudėsi jam prie šono, iššiepęs nasrus lyg baltasis ryklys. Ir kai Teris, dusdamas nuo įtampos ir baimės, pastvėrė jį už atsilapojusio viršelio, knyga trūko ir ėmė pleišėti, lyg būtų raižoma aštriu peiliu.

Teris virpėdamas laukė, kol atsiskleis paskutinis puslapis.

Žmogus – beodis ir beveidis, panašus į plastinuotąjį, tik jo sausgyslės vietoje ir pėdos kaulai sveiki; žalsvai švytinčios žarnos – lyg susuktų virvių kamuolys, trapeciją primena rudos kepenys, šonkauliai kaip kiaurasamtis, laikantis plaučių arterijas ir venas, kraujotakos sistema – kaip raudonas ištaršytas mezginys, užnarstytas ant plonų baltų virbalų.

Ir širdis, panaši į raudoną guminį žaisliuką. Jei spusteltum, sucypsėtų.

O paskui viskas išnyko.

Išsisklaidė, sutrupėjo, ištirpo – kaip mailius Leviatano nasruose.

M o k y t o j a s

Mokytojas gyveno prie ambulatorijos, aptręšusiame name, išlaikiusiame devyniolikto amžiaus medinės architektūros elementus – įstiklintos verandos stogelį juosė drožinių juosta, gerokai paploninta kirvarpų. Kadaise ant sienos netgi lentelė kybojo, liudijanti, kad namas – architektūros paminklas; iš jos tebuvo likusi stačiakampė dėmė. O ir tą pačią beveik užstojo dvimetrinės šventagaršvės, panašios į nėriniuotus seniai numirusių panelių skėčius.

Pro atvirą langą sklido padūmavusi rusva šviesa – ją skleidė stalinė lempa senovišku gaubtu. Tamsaus šešėlio slepiamos, lyg laiptuota uola palubėn kilo knygų lentynos.

Teriui net kvapą užėmė. Knygos?.. Negali būti!..

Geriau įsižiūrėjęs suprato, kad tai akmuo.

Neregimos nakties arterijos galingai pulsavo aplinkui, varydamos į tamsos raumenis kraują; tamsa augo ir pūtėsi lyg kobra, pasiruošusi spjauti nuodus.

– Šokam aplink erškėtį, aplink erškėtį penktą valandą ryto⁷, – tarė mokytojas, žiūrėdamas pro langą.

Teris pritūpė už šventagaršvių krūmo, nors žinojo, kad tokioje tamsoje jo pamatyti neįmanoma.

– Kodėl aš ne gruoblėtos vėžio žnyplės šiurkščiam laukinio sąsiaurio dugne⁸?..

Teris, tupėdamas šventagaršvėse, gūžtelėjo pečiais. Jeigu ir būtų žinojęs atsakymą, į tokius kvailus klausimus iš principo neatsakinėtų.

Mokytojas sustojo prie akmeninių knygų ir užvertė galvą į viršų.

– Prufrokas turbūt pačiame viršuj. Reikėtų pasitikslinti citatą… man atrodo, kad žnyplės ne vėžio, o vėžlio… bet ar vėžlys turi žnyples?

Kurį laiką galvojo – kol sprandą paskaudo. Nuleido galvą, spyrė į akmenį ir piktai tarė:

– Dėvėk chalatą ir nesijaudink. Ir valgyk sau ramiai vyšnias⁹.

Kartus piktžolių kvapas plūdo į kambarį. Gilumoj pasigirdo skambutis – blerbiantis, nemalonus. Mokytojas krūptelėjo. Puolė prie telefono, pakėlė ragelį.

– Alio?.. Taip… aš… Malonu, malonu… ne, ne, netrukdot, juk dar tik vidurnaktis, ką čia…

Teris žiūrėjo į mokytoją ir matė palinkusią prie telefono jo nugarą. Viena ranka mokytojas laikė ragelį, kita mojavo ore lyg muses vaikydamas.

– Tai kad sutrūnijo tos ataskaitos! Per pusmetį… ne, per tris mėnesius. Perkelti į kitą formatą? Į kokį?.. taip, taip… suprantu… nieko, nieko… bandysiu… su kalteliu, sakot? O kompresorius netinka?..

Kurį laiką nieko nesakė, tik dar labiau mosikavo ranka, dabar jau sugniaužęs kumštį.

– O gal atsiųstumėt inspektorių… kad paaiškintų detaliau… taip sakant, kad būtų ryšys… koks?.. na, žmogiškas… nebūtina, sakot? Tiesiog sekti, ir viskas… aha… aišku… viso gero…

Padėjęs ragelį, susilenkė dar labiau ir kurį laiką taip pastovėjo – atrodė, kad jam skauda pilvą. Pagaliau atsitiesė ir atsisuko į Terio pusę.

– Juokdariai, – sumurmėjo, kasydamasis plikę. – Aš Elioto nebeprisimenu, o jie man liepia sekti instrukcijomis!..

Priėjęs prie atviro lango, atsirėmė alkūnėmis ir įsistebeilijo į šventagaršves. Teris susigūžė.

– Taip, taip. Dėvėk chalatą ir nesijaudink, ir valgyk sau… Eikit šikt. Nenoriu aš tų vyšnių, – pasakė ir užtrenkė langą.

– Dar dešimt minučių, – tarė mokytojas.

Teris žvilgtelėjo į langą. Žiogas, patrynęs kojas vieną į kitą, šoktelėjo ir nulėkė. Teris palydėjo jį akimis.

– Viskas, – paskelbė mokytojas, pliaukštelėdamas delnu per stalą. – Skaitysi pirmas, – bedė pirštu į Terį.

Teris atsistojo.

– Prieš klasę, – pridūrė mokytojas.

Teris žvilgtelėjo į jį, paskui – į Morką ir Žiurkę. Tiedu spoksojo į savo sąsiuvinius, džiaugdamiesi, kad išvengė pirmumo garbės.

Teris paėmė sąsiuvinį. Aplaižęs džiūstančias lūpas, ėmė skaityti.

– Kuo aš norėčiau būti užaugęs.

Žiurkė muistėsi suole, lyg norėdama pasikasyti niežtinčią sėdynę, o Morka melancholiškai kramtė nagus, retsykiais aplaižydamas nušerpetojusius pirštų galiukus. Mokytojas nekreipė į juos dėmesio – spitrėjo į Terį.

– Aš nenoriu būti užaugęs.

Klasėje stojo tyla. Žiurkė persikreipusi sustingo, vieną ranką pakišusi po užpakaliu. Morka išspjovė šerpetą ir susiraukė.

Teris tęsė toliau:

– Aš būsiu vienas pasaulyje ir turėsiu gyvo vandens šaltinį. Jeigu nutrauktum kam nors kojas ir į jį pamerktum, tai kojos atgytų. Ir jos galėtų sau gyventi. Atskirai.

Pro duris įsispraudė gražioji Elena, atkišo ryškiai dažytas lūpas, ir Teriui pasirodė, kad prišoks prie mokytojo ir įžnybs.

– Ir tos kojos daugiau viena su kita nesusitiktų.

Mokytojas trenkė liniuote į suolą, taip smarkiai, kad toji perlūžo.

Elena dingo už durų, Žiurkė išgąstingai dėbtelėjo, viena akimi į Terį, kita – į lubas, o paskui staiga užsimerkė.

Mokytojas atsivertė dienyną ir įrašė dvejetą.

– Ir atsivesk rytoj tėvus.

– Neturiu tėvų.

Mokytojas paukštelėjęs užvertė dienyną.

– Bjaurybe, o su kuo gyveni? A?

– Su Lape.

Mokytojas atsidarė stalčių, išsitraukė naują gudobelių ekstrakto buteliuką, nusuko kamštį ir nugėrė pusę.

– Tai ateik su lape, po velnių.

 

S o m n a m b u l a i

Edeno sode tvyrojo mirtina tyla. Dirbtinės palmės kamienu, įsikibęs šiurkščių žievės atplaišų, korėsi daugiakojis vabalėlis, rūpestingai sukiodamas akis atstojančias antenas. Kartais sustodavo ir, pakreipęs juodą blizgančią galvutę, klausydavosi. Tarsi tikėdamasis, kad jis šioje tankynėje – ne vienas.

Stikliniu koridoriumi lėtai nušliaužė sraigė, išsipūtusi nuo šiukšlių. Androidas įleido ją pro dvivėres duris. Dvilktelėjo pūvančia mėsa. Sraigė prišliaužė prie šachtos ir išsivertė kaip pirštinė – visos atliekos nugarmėjo į apačią.

Modė stumtelėjo laboratorijos duris.

Teris kybojo ore – vienas juodas čiuptuvas jį laikė, kitas vyniojosi aplinkui nejudantį berniuko kūną kaip mumijos tvarstis. Įėjus Modei, čiuptuvai sustingo lyg užhipnotizuoti, tačiau berniuko nepaleido.

Teris pakibo žemyn galva. Jo vokai prasivėrė. Tamsios akys susidūrė su mėlynomis – šaltomis ir vaiskiomis.

Neištarė nė žodžio.

Ir Modė, ir Teris – abu giliai miegojo.

---

1 Vergų choro daina iš Giuseppės Verdi operos „Nabukas“.
2 Dainos žodžiai – Eduardo Mieželaičio.
3 Tarybinė proletarų daina: „Naš porovoz, vperiod leti, / V komune – ostanovka! / Drugovo net u nas puti – / V rukach u nas – vintovka!“
4 Renata Šerelytė, eilėraštis „Miesto planas“.
5 Nežinomas eilėraštis (Justino Marcinkevičiaus?).
6 Tam tikra nugaros raumenų grupė.
7 Thomas Stearns Eliot, eil. „Tuščiaviduriai žmonės“, vertė Tomas Venclova.
8 Thomas Stearns Eliot, eil. „Alfredo Prufroko meilės daina“, vertė Tomas Venclova.
9 Iš ten pat.