Augminas Petronis. Stiklo kalnas

2026 m. Nr. 4

Romano fragmentas

 

Į Stiklainius pirmą kartą atvažiavau baigęs septynias klases. Brolis Aronas pasitikinėjo atvažiuojančius stovyklautojus prie mašinų stovėjimo aikštelės – pilkas abitas, raudona barzda, strazdanos, plati šypsena.

– Nu, koks aukštas! – pasakė, kai priėjau. – Krepšininkas bus!

– Menininkas! – išdidžiai pataisė teta.

Antras žmogus, su kuriuo susipažinau, buvo Vėja.

– Džiugai! – šypsena, į oranžinį sijoną sukišta „Rolling Stones“ maikė, festų apyrankės ant riešų. Pirmą kursą pabaigusi studentė. Mano akimis – neįtikėtinai suaugusi. – Labas, smagu susipažint! Aš Vėja. Būsiu tavo būrio vadovė. Man tiek apie tave pasakojo! Skaičiau tavo eilėraščius „Žiburyje“!

Stripaitienė iš „Žiburio“ redakcijos buvo Vėjos giminaitė – teta ar panašiai.

Tą pačią dieną vienas sau mėčiau kamuolį į krepšį.

– Kas čia žaidžia pats sau vienas?

Vėja ėjo aikštelės link, banguoti plaukai su lankeliu pakelti virš kaktos, akys blizga iš susidomėjimo.

– Einam, ką parodysiu.

Nusekiau paskui ją – tokią grakščią, tokią nepasiekiamą. Stalo teniso salėje stovėjo dėžės su rekvizitu stovyklos pasirodymams – seni drabužiai, perukai, flomasteriai, dažai, žirklės, popierius, kartonas ir kitkas. Buvo ir keli didžiuliai kartoniniai plakatai, likę po kažkokio protesto. Vėja prunkšdama parodė man vieną su užrašu „Lesbietė gali dirbti mokykloje“.

– Dabar man reikia nukirpti tą žodį. Nu, supranti, kurį. Tu palaikyk, aš kirpsiu.

Paėmiau plakatą. Ji palietė mano ranką ir pastūmė į šoną, kad būtų patogiau kirpti. Jai kerpant pabandžiau nepastebimai ranką grąžinti atgal, kad Vėja perkeltų ją vėl.

Stovyklos prasidėdavo birželio gale, netrukus po Joninių, maždaug sutapdamos su gamtos gyvybingumo kulminacija. Stiklakalnio kaimas ant Dringio kranto davė stovyklavietei pravardę Stiklainiai. Manau, kad dabar stovyklavietės turbūt nebėra – bent jau tokios, kokia buvo, tai tikrai. Svarbus peizažo akcentas – laukinė sala ežere. Vieną vasarą, paskutinį arba priešpaskutinį mano kartą, uždarymo vakaro laužus kūrenome toje saloje. Aukštėliau, tarp pušų, stovėjo aštuonviečiai barakėliai, naujesni, švaresni, su elektra; ir du senesni, be elektros, lyjant prisigerdavę drėgmės, kuriuose tilpo keturiolika ar penkiolika lovų. Stovyklavietė turėjo vienintelį mūrinį pastatą – jame buvo virtuvė, valgykla, tualetai, dušai, susitikimų salės ir salės su stalo teniso stalais. Šalia – naujausias statinys, rąstinė šešiakampė koplyčia, kurioje lyjant lietui daugiau nei pusšimtis paauglių ir penkiolika stovyklos vadovų susispausdavo kaip šprotai skardinėje. Giedru oru brolis Aronas Mišias aukodavo lauke. Būdavo grojama gitaromis ir barškučiais. Mus ragindavo giedoti kartu, žodžius skaitant iš aplamdytų, nušiurusių, akivaizdžiai bent kartą stipriai sušlapusių stovyklos giesmynėlių žaliais susigarankščiavusiais viršeliais.

Nusileidęs plačiais mediniais laiptais atsidurdavai prie laužavietės ir maudyklos. Krantas buvo dumblinas, į vandenį šokinėdavom nuo plataus pilko liepto. Nuo laužavietės kelis šimtus metrų palei ežerą eidavai iki sporto aikštyno – krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelių. Aikštyną bandė susigrąžinti miškas – asfaltuotoje krepšinio aikštelėje žėlė samanos, baltai nudažytos krepšinio lentos buvo pažaliavusios nuo klevų šlako, futbolo aikštelėje, tegu ir ne pačiame viduryje, bet žaidimui gana svarbioje vietoje, augo didžiulis uosis.

Nuo sporto aikštyno, kitapus surūdijusios vielinės tvoros, buvo matyti kempingas, valčių ir vandens dviračių prieplauka. Ten ant lyg stadione lygios pievutės savo bemvus, audines, palapines, priekabas-namelius, kemperius statydavosi poilsiautojai. Vakarais įraudę vyrai šūkčiodami išbėgdavo iš pirties ir sušokdavo į ežerą. Riksmai ir pūkštelėjimai girdėdavosi ir prie laužų. Su jais nebendraudavome, žiūrėdavome (bent jau aš) iš aukšto. Vargšai suaugę žmonės. Tas kempingas stovykloje nuo seno buvo žinomas kaip Pižonų pliažas.

Prie ežero, tarp valčių prieplaukos ir sporto aikštyno buvo įsiterpusi vieta, žinoma kaip vandens dviračių kapinės. Niekieno teritorija, kur samanų ir kerpių, sraigių ir skruzdžių bičiulystėje dūlėjo ir dažų trupinius barstė vienas ant kito sukrauti, į žemę susmegę vandens dviračiai.

Vėja buvo mano būrio vadovė. Kitas vadovas buvo toks Jogintas – jau pirmą dieną pradėjom pravardžiuoti jį Jogurtu – amžinai sugižęs studentas. Jo moto buvo „Minimalios pastangos per minimalų laiką“. Gyveno su būrio vaikinais mūsų namelyje, nesistengdavo pakelti mūsų nei rytinei maldai, nei mankštai, naktį netildydavo šnekančių, užmigdavo pirmas, o berniukai pusbalsiu jį žadindavo – „Jogurtai! Jogurtai!“ – ir juokdavosi. Per pietus ant stalo stovėdavo apvali tarybinė sriubinė, Vėja jam liepdavo išpilstyti sriubą, lyg keturis namų kampus laikanti motina pasyviam tėvui. Pavydėdavau jam tos privilegijos – ne sriubos pilstymo, bet kad Vėja kalbasi su juo lyg mūsų motina su savo vyru; kad kartu prižiūrėdami mūsų būrį jiedu buvo savotiškai suporuoti.

Pirmą vakarą, kai reikėjo ruošti prisistatymo pasirodymą, Jogintas kritikavo visas Vėjos idėjas. Jiedu susipyko visam būriui matant. Po to jis nebedalyvaudavo ruošiantis vakaro programai – su mumis būdavo tik nebylus jo kūnas. Atsakomybę godžiai prisiėmė Vėja. Ji studijavo komunikaciją (tą vasarą buvo pabaigusi pirmą kursą) ir vis mums tai primindavo, tuo lyg ir pateisindama savo vaidmenų ir kostiumų dalinimo autokratiją.

Stovyklos turėjo savo gyvenimo ritmą. Ten viskas vykdavo pagal visai kitus dėsnius nei normalioje mokyklinėje kasdienybėje. Pabandyk įsivaizduoti: įprastiniai bernai – turim laisvo laiko, einam, pažaisim kašį, kas nors nepataiko iš po krepšio, garsiai keikiasi. Tada tie patys bernai nueina prie koplyčios, ant „Adidas“ maikučių užsimeta albas (tuos ilgus baltus bažnytinius rūbus), vienas paima maždaug pusantro metro aukščio patamsėjusio medžio kryžių su tautodailiškais padrožinėjimais. Dabar jie žengia Eucharistijos procesijos priekyje; kiti šaižiai skambina varpeliais; paskui juos eina keturios ar penkios aštuntokės ir barsto žiedlapius (brolis Aronas iš kažkur jų gaudavo – atsiveždavo „Maximos“ maiše, tada suberdavo į dekoratyvesnius krepšelius); toliau procesijoje Aronas neša auksinę Monstranciją su Kristaus Kūnu; jam iš paskos – šešiasdešimt ar septyniasdešimt paauglių ir stovyklos vadovų būrelis, daugiausia jaunesnių kursų studentai. Kadaise jie irgi atvažiavo į Stiklainius pirmą kartą, kadaise juos tai irgi stebino taip, kaip tuos du besišnabždančius keturiolikmečius. Kai keturiolikmečiai įsišneka per garsiai, vadovė prieina jų nutildyti. Per nešiojamą garsiakalbį griaudėja gitara, dauguma mūsų gieda „Dievo armija per pasaulį eina / Ir sudrebina pragaro vartus!“. Atmosfera – ypatinga. Demonstratyviai pamaldus, jaunas, truputį laukinis šėlas. Kai vėliau skaičiau, kaip Umberto Eco aprašo Viduramžių valstiečių sukilimus, atrodė, kad pažįstu tą religinio siautulio dvasią iš Stiklainių. Ir taip procesija eina aplink visą stovyklą; nuo Pižonų pliažo į mus akmeniniais veidais žiopso keli pusnuogiai poilsiautojai.

Šiaip jaunimui skirtuose katalikiškuose renginiuose neretai bijoma kuo nors pernelyg neįprastu išgąsdinti pirmą kartą į bažnytinę aplinką pakliuvusius žmones. Aronas tokių baimių neturėjo; jam buvo dzin, ar kas nors išsigąs religinių praktikų – gal net norėjo, kad tokia šoko terapija išryškintų kontrastą tarp krikščioniškumo ir pasaulietiškumo. Procesijos, pusantros valandos trunkančios adoracijos, išpažintys; net po pietų ar vakarienės buvo draudžiama prieš maldą pakilti nuo stalo. Nors dauguma dalyvių nebuvo ypač religingi, absoliuti dauguma tai priėmė be jokio priešinimosi; absoliučiai daugumai tai tiesiog buvo dalykai, kuriuos darai Stiklainiuose. Ir viskas.

Visa kita irgi vyko pagal nusistovėjusias stovyklos tradicijas, kurias, kaip suprantu, devyniasdešimtiniais įskiepijo vienas Amerikos lietuvis kunigas, atsivežęs schemą iš kitapus balos: malda, valgymas, sportas, maudynės ežere, pasiruošimas vakaro programai. Vakaro programose keturi arba penki būriai (priklausomai nuo dalyvių skaičiaus) rengdavo pasirodymus; pagal tradiciją juose būdavo privaloma kiek įmanoma daugiau kalbėti eiliuotai. Prigalvodavom visokių nesąmonių, kad tik eilutės rimuotųsi („Nujaučiu kažką negera / Lyg nustotų šniokšt Niagara“ ir pan.). Pasirodymai būdavo teminiai: prisistatymo vakaras (pavadinimas, šūkis, būrio daina, būrio narių pristatymas), pasakų vakaras (reikėdavo perdirbti kokią nors „Snieguolę“ arba „Batuotą Katiną“ pagal stovyklos aktualijas), muzikos vakaras (statome miuziklus) ir pan. Specifinis eiliuoto vaipymosi linksmumas, absurdo humoras su kikenančiomis tarpusavio pasišaipymo gaidomis. Aronas, gitara per Mišias grojanti stovyklos muzikantė ir medicinos seselė sudarydavo komisiją, kuri už pasirodymus duodavo taškų. Būriai varžydavosi rinkdami tuos taškus, kol stovyklai baigiantis paaiškėdavo būrys nugalėtojas.

 „Ką gi, poete, einam“, – sakydavo man Vėja, ir mes eidavome kartu rašyti eilių pasirodymams. Tais metais stovyklautojai į būrius buvo padalinti pagal amžių, tad vyresni, labiau patyrę stovyklos pasirodymų eilėkaliai negalėjo padėti Vėjai. Likdavome dviese. Maždaug taip: stalo teniso salėje ruošiamės vakaro programai „Pasakų vakaras“ – Vėja sėdi ant žemės sukryžiavusi kojas kaip Buda, veidas ir atidengtos rankos raudonos nuo saulės, tik skiepų žymės ant žasto – du balti taškai. Aš skanduoju, ką kartu užrašėme („…Jaunuoli, ar tu žinai, / Čia miega trys milžinai…“), ir pagaunu ilgą jos žvilgsnį. Paskui bandau pagauti antrą, bet Vėja taip lengvai nebepakliūna.

Įsimylėjau ją iškart. Ji tai matė – negalėjo nematyti, nes stovyklos paštu mažne kasdien siųsdavau jai po eilėraštį, koks jau ten išeidavo („Tu mano vėjo ūžesys / Šviesi, ugninė kometa / Manęs jau nieks nesulaikys / Iš proto eisiu visada“). Be parašo, aišku, bet atspėti neturėjo būti sunku. Nežinau, kodėl ji nepastatė sienos vos tai pajutusi – gal jai patiko dėmesys, kad ir negrabiai rodomas ištįsusio keturiolikmečio. Gal jai buvo malonu įsivaizduoti, kad berniuke pažadina vyrą. O gal kaip tik galvojo, kad aš vaikas ir man tai – žaidimas. Aiškiausiai ribas peržengė, kai, mudviem nuėjus kažko pasiimti į merginų namelį, ji prie mano apstulbusių akių be jokio įspėjimo peršoko į sportinę aprangą. Panašių epizodų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, visi sėdim prie laužo, kiekvienas gauna po apelsiną. Lupame apelsinus, žieveles mėtome į laužą. Vėja pasilenkia prie manęs: „Kaip limpa rankos nuo tų apelsinų. Gal galiu nusivalyt į tavo kojų plaukus?“

Negaliu Vėjos laikyti nekalta nesusipratėle, bet jos naudai reikia pridurti, kad aplinkybės buvo idiotiškos. Stovyklų atmosfera – „mes visi čia tokie faini, visi tokie draugai“, kai žmonės po pirmų kelių susipažinimo dienų savaitę vaikšto lyg apsvaigę – neskatino vadovų palaikyti suaugusio žmogaus distanciją. Ir apskritai, kokios brandos gali tikėtis iš vadovų, kuriems aštuoniolika ar dvidešimt metų? Į vadovus priimdavo bet ką, kad tik nepritrūktų žmonių. Sistema, rodos, buvo sukurta remiantis prielaida, kad visai nekomplikuoti santykiai tarp jaunų priešingos lyties žmonių yra taisyklė, o visa kita – retos išimtys.

Vėliau, nuskambėjus Bažnyčios skandalams, Aronas sugriežtino taisykles. Kai pats tapau vadovu, pasiruošimą stovyklai jis pradėjo nuo griežtų įspėjimų: jokio bendravimo su vaikais po stovyklos, draudžiama dviese su vaiku likti patalpoje ar eiti į atokią vietą, kur nebūtume matomi kitiems – pavyzdžiui, į vandens dviračių kapines; draudžiamas bet koks fizinis kontaktas, nebent tai būtų rankos paspaudimas, apsikabinimas pasisveikinant ir atsisveikinant, bet tik tais atvejais, kuriuos inicijuoja pats vaikas, arba jei tektų gelbėti vaiko sveikatą bei gyvybę. Laiškai, kuriuos stovyklos paštu siunčiame vaikams, turi būti dedami į atskirą dėžutę. Brolis Aronas tikrai jų visų netikrins, bet norėtų galėti tai padaryti. Kas nesilaikys taisyklių ir rizikuos stovyklos reputacija, važiuos namo be įspėjimo ir daugiau niekada (reikšminga pauzė) čia negrįš.

Bet tais metais, kai įsimylėjau Vėją, tokių taisyklių nebuvo.

Paskutinę stovyklos dieną gavau nuo Vėjos laiškelį – ant žalsvo lapelio geliniu tušinuku privarvintą pustuštę saują banalybių: „Taip gera matyt, kad toks vyras auga! Esi labai kūrybingas, drąsus ir be galo nuoširdus! Lik toks ir toliau! Ačiū Tau už šitą stovyklą! Susitiksim kitais metais!“

Gal turėjau tai priimti kaip su šiurkštoku mandagumu uždaromas duris, o dabar nejučia kyla įtarimas, kad ten galėjo būti ir paslėpta patyčia – nors ne, tai nelabai derinasi su tuo, kaip Vėja bendraudavo. Bet kokiu atveju, įsimylėję paaugliai, matyt, linkę iš mažai prifantazuoti labai daug. Kai teta mane vežė atgal į Vilnių, laikiau tą laiškutį džinsų kišenėje, slaptomis vis įkišdavau du pirštus truputį jį paglostyti.

– Ar viskas gerai? – paklausė teta.

– Jo. O kas?

– Atrodai liūdnas truputį.

– Ne, – tada įsidrąsinau ir pridūriau: – Man labai patiko viena mergina.

– O.

– Ji buvo mano vadovė.

– O.

Iš pradžių teta tylėjo, lyg nežinotų, ką sakyti. Tada jai ėmė kilti klausimų:

– O tai ji už tave vyresnė?

– Šešeriais metais.

Iš tikrųjų – šešeriais metais ir dešimčia mėnesių, bet aš save drąsinau apvalindamas į mažesnę pusę.

– O ji iš bendruomenės?

– Tu jos nepažįsti.

– O koks jos vardas?

– Vėja.

– Tikrai nepažįstu.

Nepamiršau Vėjos. Rudenį dėl jos sekmadieniais verždavausi į Mišias brolių bažnyčioje. Įsivaizdavau, kad Vėja būtų tikusi prie parapijos jaunimo – už mane vyresnių, gitaromis nešinų ilgaplaukių dailioškės ar filologyno studentų, kurie vėliau sukūrė šeimas ar išsivažinėjo po užsienius; po jų nauja parapijos jaunimo karta taip ir neužaugo. Vėjos ten, aišku, nebūdavo, bet aš vis neprarasdavau vilties. Turėjau sąsiuvinį, į kurį parašiau eilėraščių, laiškų ir maldų. Niekada nerodžiau to sąsiuvinio močiutei, savo pagrindinei literatūros kritikei. Keletą kartų su mama pasikalbėjome apie Stripaitienę, Vėjos tetą, kurią mama šiek tiek pažinojo. Gaudydavau kiekvieną užuominą, bet mama, rodos, net nenutuokė apie Vėjos egzistavimą. Pavasarį, kai stovyklos kvapas ėmė kasdien stiprėti, pradėjau jos laukti.

Ir tada atėjo birželis, mokykloje pasibaigė net ir saugaus eismo pamokėlės, su mamos draugėmis atšventėme Jonines ir spurdančia širdimi išvažiavau į stovyklą.

Vėjos ten nebuvo.

Pirmą dieną liūdnas, susigūžęs slampinėjau prisiminimų ir naivių vilčių prisodrintomis pakampėmis – „Jei Vėjos čia nėra, tai kam išvis gyvenau tuos metus?“ ir pan. Bet kaukolę surakinęs lankas pamažu atsileido.

Tais metais didžiausia mano meilė buvo stovyklos rutina. Nevėluodavau į mankštas, suvalgydavau viską, ką man įdėdavo į lėkštę. Naktimis vaikinai iš manęs juokdavosi, nes tildydavau juos – „Davai, pamiegam, bus po to sunku keltis, nespėsim į mankštą.“

Tais metais į stovyklą pirmą kartą atvažiavo Konstancija. Jos vardas pase buvo Konstancija Klara – ir, kadangi tais metais kita mergina, viena vadovių irgi buvo Konstancija, Konstanciją Klarą žmonės praminė tiesiog K. K. Vėliau, po kelerių metų, ji man pasakė: „Niekada negalėčiau ištekėti už vyro, kurio pavardė prasideda K raide. Būčiau tikras vaikščiojantis kukluksklanas.“

Siauri, aptempti džinsai jau nebuvo naujiena, su tokiais vaikščiojo dauguma merginų. Konstancija didžiavosi, kad neturi tokių džinsų; ji išvis nemūvėdavo kelnių, išskyrus rudus treningus, kuriuos dėvėdavo tik sportuodama. Į stovyklą ji atvažiavo su didžiuliu lagaminu ir smuiko dėklu. Štai: pirmas stovyklos rytas, pusryčiai pasibaigę, o kitas programos punktas dar neprasidėjęs. Stovyklautojai maklinėja kas sau. Konstancija, plevėsuodama balta smulkiomis juodomis gėlytėmis puošta suknele, po didžiulėmis liepomis groja smuiku. Liepos stipriai kvepia, matyti, kaip lyg saldus lietus žemėn krenta žiedadulkės.

Ją laikė keistuole. Tai buvo tiesa. Iš dalies dėl to, kad nuo penkerių iki penkiolikos Konstancija su šeima gyveno Ispanijoje. Tada jos tėvai nusprendė, kad dešimt metų emigracijoje yra riba, ir grįžo į Lietuvą – iš pradžių tik mama su Konstancija. Jos brolis tuo metu studijavo Belgijoje. Po kurio laiko, pavažinėjęs pirmyn atgal, į Lietuvą grįžo ir tėtis. Konstancija kalbėjo be akcento – gal tik pirmą vasarą paskiemenuodavo ilgesnius žodžius – bet jos intonacijos kartais nuskambėdavo keistai: užduodama klausimą nutęsdavo paskutinį skiemenį ar šiek tiek stipriau, nei įprasta lietuviams, išreikšdavo nuostabą. Be to, ji garsiai, kažkaip ispaniškai juokdavosi.

Pirmomis stovyklos dienomis pasakodavo apie Ispaniją, nors niekas jos neklausdavo. Paskui, matyt, susivokė, kad nelabai kam įdomu. Mėgo pieniško šokolado gabaliuką užsidėti ant batono riekės; arba sumuštinius su sūriu, vietoje sviesto ant batono užsitepusi uogienės. Pirmą ar antrą dieną susiginčijo su Juliumi, archetipiniu ilgaplaukiu fiziku ir karingu liberalu; Konstancija buvo kategoriškai įsitikinusi, kad Ispanijos kolonijinė imperija, nors ir netobula, buvo daug geresnė už kitas kolonijines imperijas ir kad pasauliui davė daug gero. Koks dar actekų genocidas? Actekus išguldė ligos, apie kurias ispanai nieko nežinojo. O, be to, actekai aukodavo žmones, ir t. t. Ji nuoširdžiai piktinosi, kad Julius nenori to pripažinti. Ją matydavo einant į koplyčią, kur ji viena atsiklaupusi kalbėdavo rožinį – katalikiškoje stovykloje tai atrodė nenormalu. Likusi viena Konstancija melsdavosi ispaniškai. Vėliau pastebėjau, kad kartais užsisvajojusi imdavo tyliai ispaniškai pusiau dainuoti, pusiau niūniuoti po nosimi.

Aišku, daugelis stovyklos paauglių užaugo per televizorių žiūrėdami meksikietiškus serialus. Išgirdus ką nors ispaniško, jiems pirmiausia kildavo asociacija su tais serialais. Tik kartą gyvenime mačiau pavykusį tą holivudinį pokštą, kai prie nugaros žmogui prilipdomas užrašas, ir tas vaikšto jo nepastebėdamas. Konstancija gal dešimt penkiolika minučių pravaikščiojo su ant nugaros tabaluojančiu geltonu lapu „EINU PASIMELSIU GVADELUPĖS MERGELEI“. Lapas nukrito savaime, ir ji taip ir nesuprato, kas atsitiko. Geriausia Konstancijos drauge tapo Indrė, temperamentinga devintokė, kuri su bendraamžiais mėgo elgtis pusiau kaip kalbos kultūros inspektorė, pusiau kaip nepilnamečių kolonijos prižiūrėtoja. Pirmoji mano ir Indrės pažintis – ji įsakmiai liepė man nustoti kūprintis: „Ko toks susilenkęs?! Ištiesk nugarą staigiai! Nebūk klaustukas! Būk šauktukas!“

Arba per pietus:

– Indre, pasakyk „bèbras“!

– Bẽbras.

Visas stalas žvengia.

 

Atsiminimai – nepaklusni nuosavybės rūšis. Juodu tušu apvedžiotų kontūrų – ne taip daug. Viskas gerokai akvareliškiau, nei maniau. Galbūt iš pradžių mano dėmesys į Konstanciją krypo dėl to, kad man jos buvo gaila. Atsimenu, kaip paskutinę dieną, kai suvažiavo stovyklautojų tėvai ir mano teta, per Mišias netikėtai susivokiau, kad jau kurį laiką pernelyg dažnai į ją žvilgčioju. Jos veido bruožuose buvo kažkas, dėl ko ji nuolat atrodydavo truputį apsimiegojusi ar užsisvajojusi – turbūt dėl sunkių, truputį per daug nusileidusių akių vokų. Aukšta, trapių siaurų pečių, lyg angelas, netikėtai įsiurbtas į realybę, bandantis susigaudyti, kas čia darosi. Dar – ypatinga plaukų spalva: nenusakoma riba tarp skandinaviškai šviesių ir rusvų. Kai kas bandė pravardžiuoti ją spanieliu – pailgas veidas, įrėmintas ilgų lyg lapnojančios ausys plaukų, – bet taip ir neprilipo.

Tarp pirmosios ir antrosios Konstancijos stovyklos susitikome tik du kartus. Pirmą kartą – antroje rudens pusėje, Operhauze. Atėjau su savo mama, ji – su savo. Konstancija buvo susipynusi plaukus à la Tymošenko. Kraupoka, kaip ryškiai atsimenu visokias jos šukuosenas. Su mama lipome laiptais ir Konstancija iš nugaros pirštu palietė man petį – apsimečiau, kad nustebau, nors iš tikrųjų akies krašteliu sekiau ją jau kurį laiką.

Per pertrauką mama man davė dešimt litų ir liepė nueiti pavaišinti Konstanciją karštu šokoladu. Radau ją besikalbančią su savo mama ir dar kažkokia moterimi, gal mamos drauge ar giminaite.

– Labas, mama man davė dešimt litų, sakė pavaišinti tave karštu šokoladu, – išpyškinau.

Konstancija nuraudo, jos mama ir ta kita moteris pradėjo juoktis: „Jau kviečia tave, tai tu eik, eik.“

Vaikščiojome su riebaus karšto šokolado puodeliais rankose nerasdami kur atsisėsti. Konstancija sučiulbo:

– Mano tėtis pažįsta tavo tėtį!

Man apsisuko galva.

– Ką… Kaip… Kas jis?

Konstancija pradėjo pasakoti apie savo tėtį – kad jis kartu su mano tėčiu studijavo teisę; tiksliau, jos tėtis truputį vyresnis, bet jie buvo vienam kurse, nes jos tėtis vėliau įstojo, bet taip ir nebaigė, – visa tai aiškino nesupratusi, apie ką buvo mano klausimas. O aš nesupratau, kas vyksta, kol ji paklausė:

– Tu iš Kauno, taip?

– Ai, ne, ne, ne, – susigaudžiau. – Aš vilnietis. Mano dėdė gyvena Kaune. Jis studijavo irgi teisę. Tavo tėtis turbūt pažįsta mano dėdę. Mūsų tokia pati pavardė.

– Tai ten tavo tėčio brolis?

– Mamos brolis.

Konstancija susiraukė ir daugiau nebeklausinėjo.

Žiemą ar pavasario pradžioje – sunku tiksliai atsiminti tokias senas datas – buvau Kaune, regis, svečiuose pas vieną buvusį klasioką. Į Vilnių mane turėjo parvežti dėdė, kuris dalyvavo vienoje iš savo konferencijų. Buvo šalta. Į LSMU atvažiavau dar renginiui nepasibaigus. Dėdė parašė, kad ateičiau paklausyti konferencijos, jei noriu. O jei nenoriu, tada galiu palaukti koridoriuje.

Koridoriuje, už stalo, ant kurio gulėjo konferencijos dalyvių sąrašas ir neišdalintos dalyvių kortelės, sėdėjo Konstancija. Nustebęs pasisveikinau.

– Ką tu čia darai?

– Savanoriauju. Padedu registruoti, – nusišypsojo.

Numečiau striukę ir „The Exploited“ ženkliukų prisegiotą kuprinę ant palangės. Išsiprašiau Konstancijos, kad ir man duotų dalyvio kortelę. Paklausiau, kaip planuoja grįžti į Vilnių. Ji turėjo autobuso bilietą. Įkalbinėjau grįžti su manimi ir dėde: „Žėk, žėk, paklausyk tiesiog, tu tą bilietą jau turi, taip? Jau negrąžinsi, taip? Bet vis tiek gali patogiai važiuot su mašina tiesiai iš čia, arba trenktis iki autobusų stoties, ir tada dar su viešeku grūstis iki namų. Aš tik sakau, čia tau, žinai, spręst.“

Taigi, važiavome trise. Dėdė mašinoje entuziastingai kalbėjo apie konferenciją – ji buvo skirta gyvybės kultūrai, taigi, prieš abortus. Dėdė buvo gan smulkmeniškai išmokęs, ką turi ir sugeba trijų, penkių, aštuonių mėnesių ir t. t. amžiaus kūdikis dar būdamas gimdoje – kada pradeda girdėti ir atpažinti mamos balsą, kada ima sapnuoti ir reaguoti į muziką, kaip žaidžia, kaip vystosi smegenys. Konstancija klausėsi šiek tiek prasižiojusi – jai taip nutikdavo, kai stipriai į ką nors sutelkdavo dėmesį; linksėjo, klausinėjo dėdės apie jo darbą ir papasakojo istorijų iš savo mamos draugės, ginekologės, darbo Ispanijoje. Dėdė ėmė pasakoti apie organizacijas, politikus ir žurnalistus, kurie sako, kad „reikia gerbti moters pasirinkimą“ ir „visokių būna situacijų“, ir apie dirbtinius žodžius, kurie paslepia tikrąją dalykų esmę po gražiai skambančia maskuote – „reprodukcinė sveikata“, „reprodukcinės teisės“.

– Koks siaubas, kaip baisu, – susiėmusi už kaktos pasakė Konstancija.

Čia galbūt reikėtų šį tą paaiškinti (iš dalies ir dėl to, kas nutiko vėliau): absoliuti dauguma mane vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje supusių suaugusiųjų buvo kategoriškai nusistatę prieš abortus. Teta irgi buvo prieš abortus, nors ir nepasisakydavo taip kategoriškai. Veikiau: „Tai didžiulis blogis, aišku, bet reikia suprasti ir moters padėtį ir galvoti, kaip jai padėti.“ Ką nors apie tai kalbant girdėdavau retai, bet užteko, kad perimčiau pagrindinius argumentus už abortų draudimą. Kai septintoje ar aštuntoje klasėje apie tai diskutavome per tikybos pamoką, likau sukrėstas – iš dvidešimt septynių mano bendramokslių dvidešimt penki buvo kitoje pusėje; jų argumentai man atrodė absurdiški, bet jie sudarė daugumą. Su tuo susitaikiau; nuo tada maniau, kad nieko esmingai naujo šia tema nebeišgirsiu. Tad, mašinoje klausantis jų, koks penktadalis mano dėmesio buvo skirta pokalbiui, o likusi dalis – Konstancijai. Atlošęs galvą, lyg snausčiau, galėjau per veidrodėlį žvilgčioti į ją.

Ji gyveno Jeruzalėje, viename iš raudonplyčių daugiabučių, savotiškai derančių prie jos plaukų spalvos. Atsikalbinėjo, kad nevežtume iki pat durų, bet dėdė visada labai stengdavosi parodyti, kad jam rūpi jo renginiuose savanoriaujančių žmonių gerovė.

– Ar spėjai paklausyti? – paklausė dėdė manęs, kai Konstancija išlipo iš mašinos.

– Ko?

– Ar į konferenciją spėjai užeiti paklausyti?

– Ne. Kažkaip nedrįsau eit. Tiesiog palaukiau koridoriuj.

– Aišku. Nu, gaila, buvo geras renginys. Nors ir džiaugiuos truputį, kad pagaliau praėjo. Jei tau įdomu, tai galiu ir dažniau pakviesti, kai kas nors vyks.

Pirma mintis: kodėl jis mano, kad man tai gali būti įdomu? Antra mintis: gal ten bus ir Konstancija?

– Taip, – pasakiau. – Taip. Būtinai.