Augminas Petronis. Pedofilų medžiotojai

2025 m. Nr. 4

Romano fragmentas

 

Kai po Kalėdų atostogų grįžome į mokyklą, Marčius man lyg didžiausią paslaptį pasakė:

– Seni, aš sugalvojau, kaip pagaut pedofilą.

Per pertrauką nuėjome į informatikos kabinetą. Ten tvarką prižiūrėdavo švariai nuplikęs ypatingo drovumo informatikos mokytojas. Mūsų buvo keturi ar penki, susigrūdome prie ekrano. Marčius, atsisėdęs ant girgždančios tamsiai žalios, su ratukais ir aptrinta sėdyne kėdės, rodė, ką sumanė. Feisbuke jis buvo sukūręs netikrą aštuonerių ar devynerių metų mergaitės profilį; panaudojo savo sesers nuotraukas. Profilis gyvavo jau savaitę, į draugus buvo prikvietęs sesės bendraklasių, prisprendęs ir pasidalinęs internetiniais testais („Kuris „Madagaskaro 2“ veikėjas esi tu?“); jis netgi augino skaitmeninį „Pet City“ triušį ir dalinosi žaidimo pasiekimais.

 – Aš noriu pagaut pedofilą. Jie visi panašiai apsimeta mergaitėm. Jis man pradės rašinėt žinutes, aš su juo susirašinėsiu. Tada jis man pradės siūlyt susitikt. Aš sakysiu pradžioj, kad negaliu, bet tada sutiksiu. Ir jis ateis visas laimingas, o mes jam duosim pizdon.

Susižavėjimas užmoju buvo išreikštas keiksmažodžiais (nenoriu čia visų jų rašyti žodis žodin, pasakojimą cenzūruosiu); pasipylė pasiūlymai ir pastabos – nereikia taip stengtis, viskas turi atrodyti natūraliau. Ištisas dvi dienas po mokyklą vaikščiojome apimti pakilios konspiratorių nuotaikos; tada viską pamiršome beveik dviem mėnesiams, kol vieną dieną Marčius į mokyklą atėjo rasodamas iš susijaudinimo.

– Užkibo, – pašnibždėjo man į ausį. – Supranti?

– Ne, – sutrikau.

– Taigi, – keiksmažodžių serija, – man parašė pedofilas! Į tą feik profilį. Kur sukūriau.

Per pačią pirmą pertrauką vėl susigrūdome prie kompiuterio informatikos kabinete. Į netikrą netikros mergaitės profilį žinutes siuntė kita panašaus amžiaus mergaitė – Aistukas Nesakysiu.

– Iš ko tu matai, kad čia pedofilas?

– Ką aš žinau, parašė vienuoliktą valandą vakaro, plius iš karto beveik paprašė atsiųst foto.

Keikėmės susiėmę už galvų. Kiekvienas turėjo nuomonę, ką reikia daryti toliau.

– Pasiūlyk susitikt iš karto!

– Ne, nesiūlyk, taigi bus per daug akivaizdu. Kaip tik vaidink, kad tau tipo neįdomu, atsakinėk maždaug į žinutes ir viskas, bet tegul jis pats viską siūlo. Kitaip jis supras, kad čia kažkas ne taip. Per daug aišku čia bus.

Neilgai trukus dėl susitikimo buvo sutarta. Po pamokų nuslinkome pratempti laiko į kebabinę Trakų gatvėje. Ėjo pirmosios kovo dienos; Vokiečių gatvėje vyko Kaziuko mugės palapinių statybos; dangus buvo apsiniaukęs, bet šnerves kuteno lyg drėgmė, lyg lengvumas, o gal mano įsivaizduojamas saldumas, reiškiantis žiemos pabaigą, nors dar nesimatė jokių tos pabaigos ženklų. Pavalgę sulindome į Reformatų skvero užkampį parūkyti. Danila vis skambinėjosi su mums nepažįstamais savo draugais, kurie iš miegamųjų rajonų atvažiavo į senamiestį ir negalėjo mūsų rasti. Iš viso susirinko apie dešimt dešimtokų, apimtų pakiliai rūsčios nuotaikos – kaip skolų išmušti susirengusių mafijozų. Pasitikome troleibusu atvažiavusią Marčiaus seserį – pagal planą, ji turėjo būti pedofilui į kampą įvilioti skirtas masalas.

Susitikimas turėjo įvykti ant Tauro kalno. Marčiaus sesuo stovėjo sutartoje vietoje. Kokie keturi mūsiškiai rūkė cigaretes tolėliau, prie automobilių stovėjimo aikštelės, apsimesdami, kad su ja neturi nieko bendra. Kiti pasislėpėme už medžių ir krūmų netoli jos. Kadangi po truputį temo, o mes sutūpėme, mūsų tikrai nesimatė.

– Ė, Marčiau, pagalvok, koks prikolas: mes čia laukiam, o pedofilas, su kuriuo tu čiatinai, iš tikrųjų yra Džiugas.

Visi sukikeno. Ir tada pamatėme pedofilą – tikrą pedofilą: žemą, liesą kaip šakaliukas, susikūprinusį marozą, su ant kaktos užtraukta pilka „Nike“ kepure. Sparčiai ėjo kraipydamas pečius. Pradėjome šnabždėtis.

– Čia tas pydaras.

– Jis ne pydaras. Tu net nežinai, kas realiai yra pydaras.

– Pats tu pydaras.

Pamatęs Marčiaus seserį, pedofilas truputį pagreitino žingsnį. Marčius atsistojo, bet pedofilas jo nepastebėjo. Atstumas tarp jo ir mergaitės grėsmingai mažėjo.

Šokome iš krūmų. Atsidūrėme jam už nugaros. Jis sutrikęs atsisuko. Grupelė nuo automobilių stovėjimo aikštelės bėgte pasileido link mūsų. Per kelias sekundes jį apsupome.

Pradžioje visi tylėjo.

– Mes viską žinom, – kažin kodėl lyderystės ėmiausi aš.

– K-ką? – sumikčiojo žiurkė spąstuose.

– Jūs, – negalėjau nepažįstamam suaugusiam žmogui sakyti „tu“, – susirašinėjot ne su ja, o su mumis.

Pedofilas nebandė bėgti, muštis ar išsisukinėti. Jis ėmė graudintis ir maldauti pasigailėjimo:

– Vyrai, supraskit, taip, turiu tą problemą, supraskit, vyrai, man irgi sunku, nes ėjau jau pas psichologą ir viską, tikrai, vyrai, eisiu dar, vėl, toliau ir, supraskit, taip daugiau nedarysiu, vyrai, ištrinsiu visus puslapius, užblokuosiu visus, nes, vyrai, taip negalima, žinau, bet pačiam, supraskit, ant širdies taip sunku, kai gyventi su tokia problema…

Kalbėdamas jis nusitraukė nuo galvos kepurę ir gniaužydamas spaudė ją prie krūtinės kaip valkataujantis ubagėlis. Jo akys sudrėko. Vaikinai ėmė žvalgytis vienas į kitą ir nejaukiai mindžikuoti. Mano atmintyje staiga iškilo brolis Aronas, sakantis, kad turime būti gailestingi vieni kitiems, nes Dievas gailestingas mums; net ir didžiausiam nusidėjėliui.

– Gerai, – pertraukiau jį. – Tegul bus jums pamoka. – Ir nutaisęs grėsmingą balsą pridūriau: – Pyzdink iš čia.

– Gerai, vyrai, pasitaisysiu, vyrai…

 Ir per penkias sekundes pedofilas išgaravo.

– Tu debilas esi, Džiugai! – ant manęs rėkė Marčius. – Debilas! Kaip tu jį paleidai, autiste tu! Debilas! Išsigimėlis! Atsilikęs debilas!

Kiti irgi buvo nepatenkinti:

– Debilas!

– Pydaras!

– Tai jei norėjot su juo dubasintis, kas jums trukdė? – gyniausi. – Patys vapšče stovėjot apsišikę.

– Ė, – pasakė Danila, – o mergaitei viskas normaliai?

Sužiurome į mergaitę.

– Ė, tau viskas normaliai? – paklausė Marčius.

– Ne!

– O tai kas yra?

– Man nepatinka, kad jūs rūkot! – griežtai skiemenuodama pasakė ji.

– Taip, mes turim tą problemą, bet mes pažadam, kad pasitaisysim, – paplonintu balsu sumekeno kažkuris iš vaikinų. Visi ėmė žvengti; išskyrus Marčiaus sesę, kuri toliau stovėjo susiraukusi.

– Ar tu irgi rūkai? – paklausė ji Marčiaus.

– Ne, – ėmė meluoti tas. – Ne, ne, niekada, prisiekiu, niekada.

Antras pedofilas netikram Marčiaus profiliui ėmė rašinėti tą dieną, kai Marčius su Danila prikalbino mane pirmą kartą pabandyti marihuanos. Sėdėjom ant betonkės šalia Barbakano prisipirkę „Haribo Pico Balla“ guminukų – man žadėjo, kad parūkius norėsis saldumynų, bet buvo tik nejauku ir truputį bloga.

– Eina ši-ikt! – maigydamas telefoną šūktelėjo Marčius (jau tada beveik visi turėjome išmaniuosius). – Antras pedofilas rašo. Nu ką – rinksim brigadą. Mano tėvai bus išvažiavę į Palangą kitą savaitgalį – gal pabandom tada surinkt? Kur nors arčiau Lazdynų, arčiau manęs.

Bet brigadą surinkti sekėsi sunkiai. Abu Danilos draugai, prisijungę pirmą kartą, supasavo. Vienas negalėjo praleisti teniso treniruotės. Kito pėda buvo įrėminta gipso. Kai sutartos dienos popietę susirinkome Lazdynuose, mūsų turėjo būti šeši ir Marčiaus sesė, bet Danila vėlavo, nes įlipo ne į tą autobusą ir netyčia nuvažiavo į Pašilaičius. Išlipome iš autobuso, ir Marčius per Lazdynus mus nuvedė iki sutartos susitikimo vietos.

Man patinka medžiai – dažnai iš įvairių vietų, kuriose kas nors nutiko, atsimenu medžius; neatsimenu, kiek jų buvo, kokios rūšies – gan retai, bet atsimenu jų nuotaiką. Tą dieną einančius per Lazdynus mus tarsi santūrios pensininkės stebėjo liepos, panašiai kaip kiemuose vaikus stebi pro chruščiovkių langus kyšančios skarelėmis aprištos kaimynių galvos.

Iš karto pamatėme, kad Marčius susitarė susitikti labai jau netinkamoje vietoje. Takelis sukosi nuo kalniuko į nemažą aikštelę, šalia kurios stovėjo jai nugarą atgręžę baltų tarybinių plytų garažai. Vienas iš dažnesnių garažo lankytojų buvo ten pasistatęs šviesaus medžio suoliuką ir aprūdijusį kibirą nuorūkoms. Keistesnę vietą dviejų pradinukių susitikimui sunku įsivaizduoti. Bet pagrindinė problema buvo ta, kad nebuvo kur pasislėpti – visos galimos slaptavietės atrodė per daug nutolusios nuo suoliuko. Pasiūliau nesodinti mergaitės ant suoliuko, tegu ji ateina iš kokios netikėtos pusės, kai pedofilas pasirodys; mano planas Marčiui nepatiko. Galiausiai jo sesę pasodinome ant suoliuko, o patys pasidalinome į dvi grupes. Marčius su – kas ten tokie buvo? – Valavičiumi ir Poške sulindo už transformatorinės ant kalniuko. Aš krūmuose už garažų kampo slėpiausi su gal dviem metais jaunesniu, bet jau už mane aukštesniu ir platesniu Klaudijum, jis kartu su Marčium lankė krepšinį.

– Atstumas nuo mūsų iki mergaitės mažiausiai tris kartus didesnis nei aną kartą, – pasakiau. – O Marčius ten, kur stovi, tai dar pusantro karto toliau nei mes.

– O gal tu žinai, kelintą šiandien „Žalgiris“ su „Rytu“ lošia?

Pradžioje nustebau, tada truputį supykau.

– Klausyk, – pasakiau, – gaudyt pedofilą nėra prikolas…

– Ne, tai aš viską suprantu, – neslėpdamas susierzinimo pertraukė mane Klaudijus. – Tai aš todėl ir klausiu, nes galvoju, ar čia dar įmanoma vapšče spėt, ar ne.

Tada porą minučių pastovėjome tylėdami.

– „Rytas“ gaidys, – galbūt man, galbūt sau pasakė Klaudijus.

Dar po maždaug dešimties minučių jis paprašė:

– Gal turi parūkyt?

Pritūpęs ėmiau raustis kuprinėje. Cigaretes radau iškart, bet kol užčiuopiau žiebtuvėlį, užtrukau. Tada pridegiau cigaretę Klaudijui, kitą prisidegiau pats, atsistojau ir atsisukau atgal. Marčiaus sesės ant suoliuko nebebuvo.

– Kur mergaitė? – supanikavau.

– Ką aš žinau. Nuėjo kažkur.

– Kaip tai? Tu matei?

– Jo, nu, ką aš žinau, atsistojo ir nuėjo. Vat į tą pusę, – jis mostelėjo ranka.

– Ir tu nieko nesakei?

– Ką? – jis iš pradžių nustebo, o paskui supyko. – O tai mes, blet, tarėmės, kad aš turiu kažką sakyt, jeigu ji kažkur eis? Iš kur aš galiu žinot, kas jai ten susišvietė?

Nusisukau.

– Atsakyk į klausimą, – pareikalavo Klaudijus.

Nekreipiau į jį dėmesio. Išlindau iš priedangos. Pamačiau Marčiaus sesę išlendant iš už kito kampo to paties garažo, už kurio slėpėmės mes. Ji be jokios skubos ėjo link manęs.

– Aš maniau, kad jūs ten, – pasakė priartėjusi. – O kodėl jūs rūkot? Martynas irgi rūko, – pridūrė su nusivylimu. – Jie pasislėpė už to namelio, – ji pirštu parodė į transformatorinę, – kad aš nematyčiau, kaip jie rūko. Bet aš viską mačiau.

– Gal nori pabūti su mumis? – pasiūliau.

– Gerai, bet jūs turėsit nerūkyt tada. Fui, kaip smirda.

Po kurio laiko pas mus atėjo Marčius.

– Kas čia darosi? Kodėl tu čia, o ne ten, kur susitarėm?

– Aš jai pasakiau, kad pabūtų su mumis, – įsiterpiau.

– Davai, eini ant suoliuko!

Marčiaus sesė parodė jam liežuvį ir nuėjo ant suoliuko.

– Skambino Danila. Jis laiku neišlipo iš autiko, pravažiavo dvi stoteles. Debilas. Nu, ką darysi, kažkada atvažiuos.

– Ar tu bent paaiškinai savo sesei iki galo, ką mes čia iš tikrųjų darom? – paklausiau.

– Ai, apsišik galvą.

Ir Marčius nuėjo atgal į savo postą.

– Pala, o tai ką mes galvojam daryt, kai pagausim tą pedofilą? – paklausė Klaudijus.

– Pagąsdint, – atsakiau, – turbūt nelabai daugiau ką galim.

Ilga vėlyvo pavasario popietė po truputį virto vakaru. Marčiaus sesė nuobodžiavo plačiai išsiskėtusi, ranka parėmusi smakrą, alkūnę atrėmusi į kelį. Po truputį tįso jos ir suoliuko šešėlis. Gerai atsimenu, kaip suūžė vėjas – vieną, paskui antrą kartą. Kitoje garažų pusėje mums už nugarų sučežėjo smėlis, nutilo dyzelinis variklis, taukštelėjo durelės. Įsitempiau.

Pedofilas išlindo iš kitos garažų pusės, tos pačios, kur mūsų prieš tai ieškojo Marčiaus sesuo. Aukštas, raumeningas, tatuiruotas, trumpai plaukus nusiskutęs pedofilas; milžiniškas ir neįveikiamas, jis dideliais žingsniais tyliai ėjo link mergaitės. Kadangi sėdėjo atsukusi jam nugarą, ji jo nematė.

Sustingau. Norėjau rėkti, bet lyg sapne negalėjau išleisti nė garso.

– ĖĖAAAGHĖĖĖĖ! – man už nugaros išgąstingai, bet garsiai suriko Klaudijus.

Pedofilas atsisuko. Atgijau, puoliau iš priedangos. Klaudijus, kaip sužinojau vėliau, šoko man iš paskos. Pedofilas atbulas žengė du žingsnius link mergaitės, kuri, pamačiusi, kas vyksta, atsistojo ir spoksojo išsižiojusi.

– PASITRAUKI! – iš priešingos pusės sušuko Marčius pusiau bėgte artėdamas su dviem saviškiais.

Pedofilas iš kišenės išsitraukė ir atlenkė šveicarišką peiliuką. Sustojome.

– BĖK! – liepiau mergaitei.

Manęs paklausė pedofilas; jis pasileido šuoliais atgal už garažų. Girdėjome, kaip užsiveda variklis, sucypia padangos, tolyn nuburzgia mašina.

Vėliau, kai „Maximoje“ Marčiaus sesuo rinkosi ledus, o Danila, ką tik atvažiavęs ir linksmai paklausęs, kiek pedofilų užkasėme, rinkosi čipsus, man paskambino mama.

– Aš su draugais dabar, taip, su Martynu, su Danilevičium. Nu, ką aš žinau, ką veikiam – tiesiog būnam, ir tiek. Ai, ištaisė matematikos kontrolinį. Aštuoni. Kaip suprast prastai – Marčius gavo šešis! Ką aš žinau, kada grįšiu… Ai, mama, aš norėjau paklaust: gal galiu šiandien nakvoti pas Martyną? Nu, ką aš žinau, ką veiksim, kašį gal pažiūrėsim. Plyz, plyz, mama. Jėė, jėga, ačiū, mama.

Autoriui skirta LTKT pradedančiojo kūrėjo stipendija šiam romanui rašyti.