Vilius Jakubčionis. Skradžiai

2025 m. Nr. 7

Apsakymas

Pirmieji žingsniai į tikruosius namus, tarė iškilmingai, lyg sau, lyg rangovui. O rangovas tik kilstelėjo antakius. Su tokiu ponu tartis sunku, galop tenka su viskuo sutikti. Apie kitką, negu buvo sumanęs, nė nenorėjo klausyti, gal ir to sumanymo tiek tebuvo – greičiau viena užgaida. Tai buvo matyti iš namo, kurį statybininkai pravardžiavo Skradžių dvaru: prieš paradinį įėjimą – žemas tujų labirintas, fontanas, akmeniniai suolai, tolimam pakrašty sroveno upelis, vieną sklypo kraštą saugojo gėlynų juosta, o kitoje pusėje augo tėvo jaunystę menantis uosis. Namo langai buvo skirtingų dydžių – abiem dukroms, atseit, pagal augumą. O kas jam kitų nuomonė? Jau ir čia spėjo visas vidines sienas pagal poreikį perstatyti.

Įsitaisęs žmoną ir dvi dukras, ėmė nekęsti visko, kas vyksta savaime ir be jo valios: spigiai tariamų žodžių, kurių mergaites išmokiusi mama, nuosavybės teise jam priklausančių daiktų tvarkos, kurią nustačiusi žmona, apskritai buities, dienos eigos, šeimos, – šykštus tiek dėmesio, tiek švelnumo, dosniai atseikėdavo tiktai savo svajonių, planų, rutinų. Kažko per daug, o kitko per mažai – tiek ir tesuprato iš žmonos raštelio. Paliko jį merginos! Ir nereikia, toli nenubėgs, o kol bėga, pagaliau galima kaip reikiant įsikurti. Aš kiekvienai po kampą įrengiau, – ilgesingai prasitarė rangovui. Sako, esu nedėkingas, nesuprantu, ką turiu, – tai kas čia tada? – pergalingai šūktelėjo užkėlęs batą ant akmens luito su sava pavarde, iškalta didžiosiomis raidėmis – SKRADŽIUS. Nu jo, – pritarė rangovas.

Paplojęs rangovui per petį ir įdavęs jam storą voką, žengė į savo valdas, į viešpatiją (!), kokioje dar joks lietuvis nėra viešpatavęs. Su ūpu peršokęs lauko šviestuvą, kurį galėjo apeiti, jis nužingsniavo minkšta veja iki terasos ir pasukęs už kampo nudžiugo lyg išvydęs seną bičiulį – cha cha! – šezlongas! Šeiz longaz, brolyti! – mėgaudamasis pelnytu komfortu raitė liežuvį. Prieš akis pagaliau atsivėrė: veja, laukai, upelis ir girios, ir dangus, o toli už upės – ir viena kita sodybėlė, bet apskritai, nosies tiesumu bežiūrint, viskas (absoliučiai viskas) – nuo menkiausio žemės grumsto lig debesų – priklausė jam. Tobula ramybė, darna, oiii darna!.. Jis užsnūdo myluojamas darnių vaizdų ir darnių kvapų: švelnaus vėjo gūselis paglostė jam panosę sveikatingu tolėliau augančių obelų, beržų ir krūmokšnių alsavimu. Bet kažkas jų alsavime išsiskyrė, kažkas irgi alsavo, netgi dvėsavo, netgi, sakytumei, dvokė!

Jis praplėšė akis, lyg išbudintas kadaise patirtos baisios nuoskaudos, ir ėmė dairytis. Tačiau aplinkui juk viskas buvo darnu, po galais. Neapsikentęs pašoko nuo šezlongo, pradėjo ieškoti – ir pritūpęs suuodė, iš kur ta į švelnų šviežių terasinių lentų kvapą įsimetusi smarvė – kažkur po terasa gulėjo pastipęs gyvis. Jis atsiklaupė ant vejos ir pamėgino ką nors įžiūrėti pro siauručius tarpus lentose, bet veltui. Kaip ta bjaurybė įlindo, galvojo, ir ieškodamas plyšių, kapstydamas aplinkui supiltą dekoratyvinį žvyrą, kaišiodamas pirštus į žemę apšliaužė visą terasą. Nieko! Jis atsitiesė keikdamas nugarą ir nusispjovė. Sušilęs ir įraudęs ponas Skradžius ūmai pasijuto taip, tarsi iš jo kažkas šaipytųsi. Jis nubraukė nuo kaktos prakaitą ir apžvelgė tuščią sklypą, kurio grožis ir tykumas jam dabar priminė didelę riebią špygą.

Telefonu pasivijo rangovą, dar nespėjusį grįžti namo. O tai ten, o tai, – bergždžiai mėgino įsiterpti anas. Tačiau sunkus vokas vidinėje švarko kišenėje spaudė širdį – jis suprato, kad norėdamas išsisukti turėtų mažų mažiausiai išvykti iš šalies, nors gal ir to nepakaktų… Taigi apgręžė visureigį ir po valandėlės jau šliaužiojo apie terasą ieškodamas landos. Galim išimt, tarė. Skradžius rūkė cigarilę ir laukė. Reiks išmontuot lenteles, čia gal rytoj kam nors pasuksiu, kas laisvesnis, vėl pabandė rangovas, bet anas reikšmingai tylėjo. Nu pala, iš paskutiniųjų šyptelėjo ir nuėjo pasiimti įrankių.

Į dienos pabaigą aplinkui mėtėsi trečdalis terasos šoninių lentelių ir kelios grindinės lentos. Ponas susiraukęs nusišluostė medžio dulkes ir dar kartą pažiūrėjo į rangovo ištrauktą nudvėsusią, sudžiūvusią, dvokiančią katę, kuri dabar atrodė kaip suglamžyto kilimo kampas. Jopšikmat, pasakė Skradžius. Aš ketinau jau šį savaitgalį nakvoti, mostelėjo į išrinktą terasą. Jis čia nakvoti negalėjo – ne fasonas. Rangovas liūdnai palinksėjo, bet perlietas Skradžiaus žvilgsnio pasitaisė – atvažiuos ryt sudėti lentelių į vietą. Ponas grįžo kitą dieną vakarop, kai rangovas su nematytu pražiotalūpiu jaunuoliu gurkė mineralinį. Terasa kaip nauja. Jie atsisveikino, ir Skradžius vėl liko vienas, nusiteikęs pasimėgauti paskutiniu savaitgalio vakaru, kaip buvo sumanęs – su viskiuku, su biškiuku. Tačiau į terasą nėjo, nes ėjo fulė, – bus laiko kitą dieną, kitą savaitgalį. Jeigu ne šįvakar, tuomet visą likusį gyvenimą, tikėjo, akimis lydės pagaliau įsigytą, užsitarnautą saulėlydį.

Rytas išaušo belsdamas Skradžiui į kaktą kaip antstolis. Jis diediškai suvaitojo ir išsivertęs iš lovos ėmė varstyti stalčius. Vaisto nebuvo. Vaistas apačioje. Jis išsvirduliavo į laiptų aikštelę, kur jo laukė ne tiesiai žemyn, o palei tris holo sienas išsiraitę laiptai. Nužengė porą pakopų ir sustojo nepatenkintas dienos pradžia. Tada grįžtelėjo į keltuvą, kurį įmontavo tikindamas žmoną, kad reikia viskam pasiruošti. Spustelėjo įjungimo mygtuką ir išskleidęs keltuvo platformą atsisėdo ant pliko metalo. Viena ranka laikydamas rodyklės mygtuką, o kita spausdamas smilkinius pajudėjo žemyn prunkšdamas iš juoko. Paskambins bičiuliui Mareliui – tas jį supras, abu gardžiai pasijuoks. Bet pirmiausia reikėjo įkalt paracitramono ir užkaist kavutės.

– Olio, – atsiliepė Marelis.

– Ai, – pasisveikino Skradžius. – Šiandien galva švininė.

– Oi blee, – juokdamasis pritarė Marelis.

– Einu, va, reabilituotis, – paaiškino, viena ranka nešdamas puodelį, o kita telefoną. – Palauk biškį, reik duris atsidaryt…

Pastatęs puodelį ant palangės žvilgtelėjo laukan.

– Kas čia dabar! – nustėro Skradžius.

Kieme, nerūpestingai trypdami veją, sviedinį spardė būrelis vaikų. Ne šiaip vaikų, o tikrų rajoninių smurglių, kurių mamos, ištaikiusios progą, viena kitai dosniai dalija saviškių išaugtus treningus ir megztinius.

– Tu pasakyk jiems, – paragino Marelis.

Skradžius išlindęs į terasą treptelėjo, bet vaikai nekreipė dėmesio. Tada žlibinamas švelnios saulutės suriko ir nuo savo riksmo skausmingai išsiviepė. Vaikai sustingo kaip ežiai.

– Kas darosi? – paklausė.

– Nieko, – atsakė vaikai.

– Eikit iš čia.

– O jūs čia gyvenat?

– Ne, blet, – šiaip su chalatu ir tapkėm!

Įsižeidę vaikai pasigriebė sviedinį ir nupėdino upės link.

– Tvorą perlipo? – domėjosi Marelis.

– Nėr tvoros, čia du hektarai – viskas betarpiškai, darniai, tik su riboženkliais, – paaiškino Skradžius.

– Oi, baik tu, vaikeli, nieko nebus čia su tais kuoleliais, – susirūpino Marelis. – Tau ištisai žolę tryps.

– Kad čia nėra nieko! – supyko Skradžius.

– Ne, pamatysi, – toliau rūpinosi Marelis. – Tu patikėk manimi – kur tik susirandi gražesnę vietą, jeigu įsikuri, iš karto visi kaip musės limpa – savo neturi. Pamato, kad veja kaip su liniuote nupjauta, tai reik užlipt būtinai, pradeda aplinkui šliaužiot. Ar tu dėl to pirkai, braižei, važinėjai, kad į kažkokius šiukšlius žiūrėtum nuo supamo krėslo? Pas mane Labanore tas pats buvo, galvojau, kaip tu sakai, darniai, šveicariškai, – mano žemė, o žmonės susipras, kad nereikia lįsti, gi namas prie pat kranto – ne, išlenda kažkokie murziai iš miško kaip šernai su botais, tada aunasi, pradeda braidžiot!

– Nesąmonė! – pritarė Skradžius.

– Nu nesąmonė! Tai aš tvorą į ežerą įleidau, karoče. Tegu plaukia aplinkui. Žinok, nieko nebus kitaip.

Skradžius susiurbė espresą ir nusispyręs šliures nuėjo apžiūrėti vejos, kur žaidė vaikai. Atsigrįžęs į namą apžvelgė visą savo teritoriją ir pamėgino įsivaizduoti, kokia tvora mažiausiai darkytų vaizdą. Tada pamatė iš miškelio išlendant ūsuotą vyrioką su žvejo kombinezonu ir meškere. Jis ėjo tiesiai į sklypą. Skradžius sunerimęs pasiskubino link riboženklio, tačiau žvejys nestojo. Ei, sušuko. Žvejys iš tolo jį pasitiko giedra šypsena, bet žingsnio nesulėtino. Neik, vėl sušuko artindamasis. Žvejys sustojo prie pat teritorijos kampo, kur veją nuo pievos skyrė tiktai laukinėmis gėlėmis apaugęs kupstas. Gerą dieną, vėl šyptelėjęs pasilabino žvejys, tada pasižiūrėjo į kupstą, į Skradžių, į veją, tūptelėjo… Skradžius suriko, tačiau jau buvo vėlu. Žvejys peršoko kupstą ir su visa manta dunkstelėjo į jo žemę kaip iš labai toli mestas akmuo.

Tos dienos vakarą Skradžius vartėsi lovoje nesumerkdamas akių. Ne, jis čia likti nebegalėjo. Pagriebė telefoną ir paskambino rangovui.

– Aš Londone, – pasiguodė rangovas.

– Tai kai grįši, – suurzgė.

Jis pasidarys taip, kaip turi būti, o iki tol tik retkarčiais apsilankys įsitikinti, ar viskas jau iš tiesų taip, kaip turi būti. Išvažiavo tą pačią naktį stipriai gniauždamas vairą. Daugiau jokių nuolaidų ir jokių kompromisų. Gyvenimas gali būti toks, kokio nori, pasakė numylėtam kadilakui. Kadilakas pritarė besąlygiškai ir, tobula hidraulika saugodamas šeimininko užpakalį, vežė jį tolyn nuo to ramybės neduodančio sklypo atgal į ankštą, tvankų šimto kvadratų butą mieste. Vis dėlto praėjo mėnuo, kol jam pavyko tvorą įtaisyti; tvorą, kuri atrodo kaip šukos, tokia dabar madinga, matyt, dėl kuriamo darnos pojūčio. Patenkintas savo apdairumu Skradžius ėjo palei tvorą ir lyg sodininkas skabė neatsilupusias plastikinės plėvės skiautes nuo metalinių strypų.

Išleidęs rangovą įžengė į namus, bet jau su lengvu kartėliu, žinodamas, kad žengia nebe pirmą kartą ir ne taip palaimingai. Sunkiai lipdamas laiptais į miegamąjį, pro langą akies krašteliu pamatė skriejant spalvotą sviedinį. Įkritęs į kiemą, šis pasirideno iki minkštesnio žolės plotelio ir sustojo. Vaikai iš tolo atbėgo paskui kamuolį ir prisiplojo prie tvoros. Skradžius nusileido pora pakopų į laiptų aikštelę ir stebėjo, kaip anie mėgina pralįsti pro tarpus ir lipdami vieni kitiems ant pečių sveriasi per tvorą, bet peršokti vis dėlto nesiryžta – o kaip reikės išlipti? Tada vienas jų parodė pirštu į langą, prie kurio tykojo Skradžius. Vaikai pasitarė ir vyresnysis sušuko: gal galit išmest kamuolį? Jis nekrustelėjo. Vaikai pašaukė dar kartą, šįkart prašydami nuolankiai ir graudžiai. Jis tik papūtė lūpą ir nesijudino iš vietos. Dangui temstant vyresnysis susikeikė ir paragino visus eiti. Tik vienas jų pasiliko ilgiau ir irzdamas šaukė nuskubėjusiems, kad tai jo kamuolys. Vaikas laikėsi už strypo ir šokinėjo vietoje, mėgino prakišti galvą pro tvoros tarpą, bet nieko nepešęs pravirko ir nubėgo kitiems iš paskos. Patenkintas Skradžius pasitraukė šešėlin.

Tačiau jo piktdžiuga ilgai netvėrė. Ryte po naktinio lietaus krapnojo ir pilkos dangaus niūrenos dar nebuvo išsisklaidžiusios. Jis stovėjo prie stiklinių durų į terasą ir užtinusiomis akimis lydėjo palei tvorą einantį žvejį, kuris po jų paskutinio susidūrimo dabar link upės ėjo rūsčia išraiška ir užsispyręs į dvarą nė nedirstelėjo. Ir gerai. Skradžius patenkintas pažiūrėjo į jo valdose įkalintą sviedinį ir šalia jo pastebėjo žemės grublą. Ar tai anas sviedinys jam veją sugadino? Greitai susriuobęs dvigubą espresą įsispyrė į šlepetes ir nušlampsėjo iki įvykio vietos. Kurmiarausis! – nustėro, ir atsigręžęs išvydo gal tuziną žemės kauburėlių, kuriuos jo laikinai apleistose žemėse lyg vigvamus išsikėlė žebroti čiabuviai. Bet juk čia aš čiabuvis! – supyko Skradžius. Išties – tai jo paveldėta žemė, su visomis grožybėmis ir įkyriais gyviais. Jam nė nespėjus deramai pasibaisėti, kažkas sušmėžavo akies kamputyje. Iš tolėliau žiojėjusio kauburio Skradžiui nusišypsojo Rėjų Čarlzą primenantis kurmis. Skradžius tuojau ėmė plikomis rankomis pasiutusiai rausti žemę, tarsi norėdamas kurmiui pagadinti reikalus. Tada nusigando, virš savęs išgirdęs čaižų garsą – ant lietvamzdžio tipeno kuosos. Viena įžūliai dėbtelėjo jam į akis ir šiktelėjusi peršoko ant stogo. Atsistojęs jis pribėgo prie sviedinio ir spyrė klišai link kurmio, bet tas jau buvo pasislėpęs. Dar kurį laiką pavaikštinėjo pirmyn atgal, bet galop grįžo vidun.

Ant jo puodelio krašto ropojo dvi skruzdėlytės. Dar viena ant stalo. Dar viena ant palangės. Dar keliolika lindo iš po grindjuostės. Kažkur ant stogo jį pravardžiavo kuosos. Kažkur po žeme pianinu skambino kurmis. Įtūžęs Skradžius pagriebė telefoną ir susmego į fotelį priešais vinilinių plokštelių lentyną, kurios kadaise įsigeidė žmona. Užsižiopsojęs pamiršo, kam ketino skambinti, tada prilaikydamas pilvą atsiklaupė ant grindų ir nušliaužė iki lentynos. Jis prisiminė, kaip žmona tikino, kad plokštelės bus pigi prabangos prekė, kuria galės puikuotis, kai bus svečių. Aš gi neklausau, sakė Skradžius. Su manimi klausysi, sakė ji. Skradžius ištraukė Rėjaus Čarlzo plokštelę, pačiupinėjo, pasižiūrėjo į akinius, į dantis… Netrukus garsiai užriaumojęs iš kiemo vėl išrūko kadilakas. Skradžiaus namai prieš jį susimokė.

– Aš Antalijoj, – apgailestaudamas pasilabino rangovas.

Skradžius nevyniojo žodžių į vatą: ar nesandarūs statiniai yra įprasta jo profesinė praktika, ar jis pažįsta riebaus ieškinio kvapą, ar jojo žmona su spirgais jau spėjo pietuose nurusti už padarytą chaltūrą?

– Kas paskiau, gal kurmis rūsy apsigyvens? Be nuomos, be nieko! – piktinosi Skradžius.

– Bet čia, žinokit, reikėtų specus kviest, kas su parazitais… – gynėsi rangovas.

– O taip! – liejo sarkazmą Skradžius. – Gal tiems specams ir abonementą po to mokėt, kad jau kas mėnesį kviesiu?

– Ne, tai… Nunuodiji, ir negrįš, – samprotavo rangovas.

– O paukščius irgi nuodysi? – užriko Skradžius.

Rangovas tesuprato, kad atostogas praleis skambinėdamas kolegoms. Praėjus dar porai savaičių jis vėl stovėjo Skradžių dvare mėgindamas suprasti pono užgaidą. Jo pražiotalūpis kolega tuo tarpu šliaužiojo apie namą ieškodamas plyšių. Ant jaunuolio nugaros kaip automatas kabėjo makroflekso šautuvas. Skradžius aiškino, kad žemė sultinga, archajinė – kurmiams patinka, – todėl teks viską išversti, perkasti, reiks be žolės apsieit. Kad gėlių neliktų, kad vabzdžiai neskristų. Medžius išraut, paukščius nušaut. Ant elektros stulpo – spyglį, kad gandras nesuneštų lizdo. Tvora yra – tvarka. Pamatus išplatint – taip, išplatint! Ir viskas turi darniai būt, pridūrė šluostydamasis kaktą.

– Ant stogo irgi spyglių? – atsiduso rangovas.

– Be ryšio atrodys, – numojo Skradžius.

Rangovas gūžtelėjo.

– Visas rudas grįžai, nieko per tiek laiko nesugalvojai? Ir dėl garso izoliacijos nieko nepasiūlei, – irzo Skradžius.

– Kad čia nelabai ką padarysi apskritai, – niūriai konstatavo rangovas. – Galima aukštesnę tvorą iškelt, bet per šitą ir taip jau niekas nelips; kas dar – gali lapė įsmukt, tai negi baidysi, argi negražu pažiūrėt? O paukščiai – gal baidyklę ant stogo užkelt, ką aš žinau. O su lietum ką daryt – gi barbens vis tiek, tai gal šieno sukraut, aš, žinokit, nežinau, – skėstelėjo rankom.

Skradžius suraukė antakius ir nudelbė žvilgsnį. Jis paleido rangovą ir jo jaunąjį kolegą, grįžo į miestą, į aidintį butą, ir tuojau susirangė balkone, kur girdėjosi pušų ošimas, o kažkur tolėliau miške klegėjo ir klykavo paaugliai. Jam paskambino Marelis. Skradžius pasiguodė, kad niekas niekada nėra taip, kaip turi būti.

– Paveldi žemę, Mariau, – žemę! – pasidarai, ir vis tiek!.. Vis tiek ramybės nėra.

– Čia klasika, – guodė Marelis. – Jau atrodo, kad baigei, o tada išlenda kas nors – tau visokia fauna, o man, kai dar statė, vieną dieną skambina statybininkai, sako, čia kalaviją radom, dar kažką ten, sako, reikia susisiekt su archeologais, sakau, pabandyk, ble.

– Aha, – drauge piktinosi Skradžius.

– Tam daviau į kišenę, kalaviją pakišau po stiklu svetainėj, duobę užvertėm, ant viršaus mūras – tegu pabando kapstyt… Pasakyk, kad tau šachtą izoliuotų, kodėl tau čia turi viskas girdėtis iš lauko? Ė, pala! – prisiminė Marelis.

– Nu? – sukluso. Skradžius girdėjo, kaip Marelis spragina kompiuterio klavišus.

– Būna tokie geodeziniai kupolai. Doum in a houm – ne. Houm in a doum – va. Pasižiūrėk.

Skradžius suvedė, pasižiūrėjo.

– Primesk, – padrąsino Marelis.

Iš tiesų, galvojo Skradžius. Darniau nebūna.

Praėjo beveik metai. Per tą laiką jis nė karto nesilankė dvare. Kartais rangovas atsiųsdavo nuotraukų, bet jis nežiūrėjo. Jis visą laiką dirbo, o kai nedirbo, siurbė absento kokteilius klube, kalbėjo telefonu arba kažką jame naršė – senus vardus ir nuotraukas, jaunų merginų profilius. Kartais važiuodamas iš ofiso prasukdavo pro namus, kuriuose dabar gyveno jo šeimyna, – buvo pakeliui į statybos prekių parduotuvę. Ten apžiūrėdavo brangią lauko techniką, nusipirkdavo batonėlį ir grįždamas paskambindavo rangovui. Miegojo jis sunkiai, sėdint balkone pušys užstodavo dangų, o cigarilės pasidarė neskanios. Bet pagaliau diena išaušo, rangovas atraportavo, ir vidudienį Skradžius su kadilaku jau stovėjo prie dvaro vartų.

Aplinkui susirinkę į neregėtą statinį žiopsojo smalsuoliai: statybininkai, vaikai, keli suaugę žmonės, tarp jų ir žvejys. Anas lyg gedėdamas lingavo galva. Išlipus iš kadilako net Skradžiui atvipo lūpa. Du hektarai – ir vienas žvyras, apjuostas metaline tvora. Nei medelio, net tėvo uosio, nei krūmo, nei gėlių, nei vieno žolės stiebo, jokių vabzdžių, jokių paukščių ir jokio kurmio. Vidury žvyro plynės stovėjo milžiniškas geodezinis kupolas, kurio viduje lyg žaislinis pūpsojo Skradžiaus namas.

– Bet tai kaip mėnuly kokiam, – susijuokė žvejys ir mostelėjo į kupolą.

Publikai iš linksmumo kilnojosi antakiai. Statybininkai kasėsi sprandus ir slėpė žvilgsnius. O rangovas, kietai sučiaupęs lūpas, atidžiai stebėjo poną laukdamas bėdos. Skradžius užėjo į kiemą neatitraukdamas akių nuo kupolo, nekreipė dėmesio į prašalaičius. Neiškentęs rangovas prabilo pirmas, kad statybininkai ryte sudėjo paskutines takelio plyteles, tada paaiškino apie kupolo mikroklimatą ir dar bala žino ką. Skradžius jo beveik nesiklausė. Pamindžiukavę statybininkai išsivaikščiojo, o žmonės krizendami patraukė kartu į vieną pusę. Tik žvejys užsibuvo. Kur jie gyveno, Skradžius vis dar nežinojo. Galop ir rangovas atsargiai pasisakė važiuosiąs, bet stabtelėjo prie tvoros ir tarė:

– Neprašėt, bet, galvoju, galėsim vėliau kokias sūpynes įrengt, ar ką. Pats vaikams sodyboj pastačiau, tai patinka – aišku, nusibos vėliau, bet vis tiek. Tik mes dabar į Sidnėjų išskrendam mėnesiui.

– Nereiks, – teatsakė.

Rangovas išvažiavo. Skradžius apėjo kupolą, tada šlubinėdamas po čežančią skaldą pasiekė patį sklypo vidurį ir įsižiūrėjo į tolyje žėrintį upelį, į už jo žemės vešančią žalumą, į saulės nubalintą dangų. Kupolas tviskėjo kaip šventovė visiems jo įnoriams. Jis priklaupė ir pasėmęs saują karšto žvyro išsirinko gražesnę nuoskalą, tada metė į orą virš kupolo. Bilst. Dar paspoksojo, tada užėjo vidun pasižiūrėti, ar liko žymė, bet nesimatė.

Diena greitai prabėgo, gurkšnoti pradėjo anksti. Viename kambaryje ošė televizorius, kitame – muzikinis centras. Jis sėdėjo ant grindų sandėliuke atsirėmęs į stelažą, laikydamas iškraustytą daiktadėžę, užsidėjęs kadaise žmonos dovanotus akinius nuo saulės. Grįžęs į virtuvę patapšnojo šaldytuvą, šis jam į stiklą pribėrė ledukų. Viena ranka čiurkšt – dar viskiuko. Kita ranka pypt – trigubą espreso. Kavos aparatas šaižiai užklykė. Vėlai vakare – fulė. O prieš fulę – saulėlydis. Pasiramstydamas išėjo į terasą ir įsitaisęs šezlonge užsirūkė. Priešais atsivėrė skaidrių heksagonų voratinklis. Skradžius užvertė galvą ir įsižiūrėjo viršun, fokusuodamas žvilgsnį tai į dangų, tai į kupolo pertvaras. Tada sumišęs susiraukė ir pasižiūrėjo į horizontą. Danguje virš nujuodusių medžių viršūnių degė vakaro gaisai, žemiau spindėjo upė, o po ja į visus kraštus pilkavo žvyras. Stodamasis išlaistė gėralą ir svirduliuodamas išlindo iš kupolo laukan. Smaksojo, smaksojo, bet saulės nerado. Tada apsigręžė ir paėjęs atgal išvydo išsvajotą saulėlydį visai kitoje namo pusėje.

Tvoros pakraštyje kažkas sukrebždėjo. Skradžius pamirksėjęs įžiūrėjo rymant ūsuotą žmogaus siluetą. Tas parodė pirštu į besileidžiančią saulę ir tarė linksmai žvejo balsu:

– A va. Reiks ir namą apsukt.