Sara Poisson. Kairė

2025 m. Nr. 4

Novelė

 

Atsipeikėjęs pasijuto gulįs. Praradęs sąmonę susmuko, priglusdamas prie grindų dešiniu smilkiniu. Kūnas pusiau susirietęs kūpsojo prie knygų lentynos šalia šuns maisto ir vandens dubenėlių. Po savimi jautė drėgmę. „Apsišlapinau“, – spėjo pamanyti. Vos pasijudinęs vėl atsijungė. Vis dėlto netrukus atgavo save, su palengvėjimu suvokė paliejęs šuniui skirtą vandenį. Tai geriau nei mirkti savo paties myžaluose.

Griūnant užkliudyto skardinio indo tarškėjimas prižadino šunį, šis pradėjo skalyti, pakėlė iš lovos seną tėvą.

„Kas atsitiko?“ – išgirdo pažįstamą kimų balsą. Kažkada buvo dingtelėję, kad senstant viskas ima skystėti, retėti, trupėti – kaulai, gyslos, smegenys, klausa, uoslė, balsas.

Senatvės sudarkytas, pasenęs garsas kybojo kažkur viršuje, tamsoje, lyg viltingas, šviesus dulkių ar vandens lašelių debesis. Nieko neatsakė, tik pasijudino. Tarsi duodamas ženklą, kad vis dar gyvas. „Per maža turiu jėgų, kad atsakinėčiau į klausimus, kai atsakymai ir pačiam migloti“, – pamanė. Pykinimas virto vidurių spazmais. Kartu su kosuliu iš burnos pasiliejo bespalvis putotas, tąsus skystis. „Gerai, nedvokia, ne taip bjauru“, – pagalvojo prieš užeinant naujai traukulių bangai.

Tėvas pukšėdamas šluostė pasiliejusį vandenį ir neiškalbingą sūnaus vidurių turinį. Prie veido ant grindų paklojo jam popierinių rankšluosčių. Šie sučežėjo kaip kažkas nebūtina, tačiau maloniai gyva.

„Čia nuo vaistų“, – pagaliau išlemeno, aprimus nežinia kelintai vidinių atakų serijai. Jautėsi dėkingas, iš paskutinių jėgų mezgė žmogišką ryšį. O galėjo nuskambėti kaip priekaištas. Juk tėvas buvo tasai, kuris labiausiai ragino išgerti aną tabletę.

„Gal padėti į lovą persikelti? Sušalsi, negerai“, – atsitūpęs greta sumurmėjo tėvas.

Padvelkė pažįstamu senatvės dvoku, sumišusiu su į barzdą įsigėrusiais maisto ir kūno riebalų kvapais. Dabar tai buvo ne tiek smarvė, kiek artimos būtybės aromatas. „Ne!“ – iššvokštė. Atstumas iki lovos Leonui atrodė neįveikiamas. Tada pabandė pajudinti kairę ranką.

Kaip tik nuo jos, kairiosios, viskas ir prasidėjo, kai nukrito nuo kopėčių, susilaužė stipinkaulį ir alkūnkaulio ataugą. Penktą savaitę po lūžio užklupę skausmai tęsėsi jau antras mėnuo. Vilties švieselę, kad pagerės, vis labiau temdė pilkas, beskonis nevilties kisielius. Vaistų nuo skausmo poveikis buvo nežymus, beveik nejuntamas. Ibupromas, feneitas, kokodamolis, kapsikamas, skirtingi nuskausminamieji geliai ir pleistrai, tada berikoksas, ksefas, nimesilis, breksinas. Skausmas, užeidavęs bangomis, pjaustė, varstė ir suko kaulus nuo pirštų galų iki alkūnės, kartais – ligi pat kairiojo peties. Pusę nakties jis masažuodavo ir judindavo nutirpusią ranką.

Šeštadienį jie laukė svečiuose sesers su vaikais. Leonui norėjosi pasirodyti tvirtam, reikėjo išsimiegoti. Penktadienio vakarą susigundė tėvo pasiūlytu tramadoliu, vienu iš opioidų. Buvo likę nuo pernai, kai tėvas malšino plyšusio ir vėliau operuoto raumens sopulį. Ko gi negalėtų padėti?

Betgi jis, Leonas, nebuvo tėvas, o tėvo kairės rankos raumuo nebuvo jo kairės rankos bėdos. Kaip to įrodymas dabar sūnaus skruostas mirksta skrandžio išskyrose. O ranka, gyvatė, regis, liko gyvutėlė. Tik ir jos skausmas nebeatrodo toks baisus, kai esi pargriautas kažko už tave stipresnio. Nesvarbu, kad nugalėtojas – menka nuodų tabletė – atrodo mažas, o galiausiai ir visai tapęs nematomas.

Pramerkęs kairiąją akį Leonas įsižiūrėjo į kairiąją ranką. Jos pirštai krutėjo, tarsi visiškai nevalingai. Matė, kad tai buvo banguojantys, nuo mažojo iki smiliaus perduodami judesiai. Buvo visiškai tokie patys, kokius jis tapatino su gera nuotaika, muzikalumu, gyvybingu gyvenimo ritmu. Jis pats su tam tikru malonumu taip nesąmoningai judindavo pirštus, kai jį apimdavo džiaugsmas, kai energijos savyje jausdavo daugiau, nei tuo metu buvo būtina. Dabar gi padėtis buvo visiškai priešinga. Jis gulėjo paslikas ant grindų, nepajėgdamas nušliaužti iki lovos, o ranka… Ji, panašu, tiesiog džiūgavo, rodėsi patenkinta, jei ne daugiau. Ji neigė tai, ką jautė pats Leonas. Ji gyveno savo gyvenimą. Leoną ir vėl supykino.

„Ar tikrai neisi į lovą?“ – „Ne! Ne!“ – išstenėjo kiek galėdamas rūsčiau, užtvirtindamas žodžius kosuliu ir kūno spazmais. Tada paprašė užkloti antklode. Ši užgulė švelniai, raminančiai. Po ja netrukus palindo šuo, jautė jį maloniai, kaip netikėtą paguodą, patikimą meilės pavidalą. Tėvas padavė vandens, sūnus gurkštelėjo, tuojau pat jį vėl suvimdė. Spazmams aprimus jautė beveik jaukią kambario ir sąmonės prieblandą. Buvo atleistas nuo visų įsipareigojimų. Galėjo už tai kaltinti tabletę, kūną, o galbūt jiems padėkoti?

Visas tas keturias valandas ant grindų su šunimi pašonėje, su šalia krėsle snūduriuojančiu tėvu vėliau prisiminė kaip savotišką dovanotą pertrauką ir ženklą: gali būti ir blogiau, tad džiaukis, kol taip nenutiko. Būk dėkingas už mažesnę bėdą kaip už įvertinimą, paslaugą. Anksčiau gi praktikuojantys krikščionys už skausmus Dievui dėkodavo tuo labiau, kuo labiau kentėdavo, netgi patys prašėsi skausmų. Leonui skausmai, kuriuos patirdavo visi gyvi organizmai, įskaitant mažus, nekaltus vaikus, neatrodė Dievo meilės ženklas. Ir kaip kitiems pavyksta tokiais atvejais įžvelgti kokią nors meilę? Kas yra jų tramadolis, nuslopinantis visus pasaulio skausmus?

Iki lovos nurėpliojo keturiomis, pakeliui sustabdomas vidurių maišto, palikdamas skaidrias, bekvapes išgerto vandens balas tarsi sraigė pėdsaką. Apnuodytas, skysčių netekęs organizmas pagalbos nepriėmė. Kūnas pyko, nepaisė sveiko ar ne visai sveiko proto, ėjo priešinga savo gerovei kryptimi tarsi paikas, niekieno netramdomas vaikigalis.

Leonui dingojosi, kad dar niekada iki šiol nebuvo pasijutęs toks bejėgis, atskirtas nuo savo kūno, susipykęs su juo. Valdomas savo paties galūnės. Rankos. Savo organizmo dalies, kuri jaučiasi kitaip nei jis pats. Tarsi jame būtų įsikūrusi kita būtybė. Turinti kitokių poreikių nei jis. Galbūt netgi protaujanti. Ar tai nereiškia, kad, lūžus stipinkauliui, jo kūne atsirado anga ir dėl to jis tapo atviras velniui? Radiologinis tyrimas rodė, kad kaulas sugijo, tačiau per sužeidimą žaibiškai – mūsų supratimu, juk dvasių pasaulyje laikas turi kitus pavidalus – galėjo įsėlinti kažin kas svetima, kitoniška.

Skausmai Leoną ėmė varginti prabėgus penkioms savaitėms po lūžio. Ilgainiui visas vyro gyvenimas pradėjo suktis apie vargšę kairę ranką. Vis reikėjo judinti ir masažuoti sustingusius, nutirpusius pirštus, įsiskaudusią plaštaką, šildyti karštu vandeniu ar vandens pūsle, šaldyti ledu. Skausmas prikeldavo naktį po keletą kartų.

Ranką gaivinančios ir skausmą malšinančios procedūros nakties miegą sutrumpindavo perpus. Jis prisileisdavo platų ąsotį karšto vandens ir murdydavo jame kairę ranką. Galėjai pamanyti, kad bando ją įbauginti, grasindamas prigirdyti. Panardinęs vis prileisdavo dar karštesnio vandens, jis svilindavo odą, buvo vos ištveriamas. Ir ką gi – ranka pasiduodavo, raumenys, sausgyslės ir nervai atsipalaiduodavo, sąnariai bent iš dalies atgaudavo lankstumą. „Aha, matai, nugalėjau tave“,  – mintyse tarsi sau, tarsi rankai tardavo Leonas. Vis dėlto pergalė nebūdavo ilgalaikė. Kartais prireikdavo procedūrą kartoti tris ar keturis kartus. Keikdavosi, ne sykį paslapčia netgi paverkė, prisiminęs bandė sukalbėti poterius. Ranka jį suvarpė, asmenybė tapo tarsi ažūrinė, dėl nuolatinio skausmo ir negilaus miego pasidarė dirglus, kūnas imdavo virpėti dėl menkiausios buitinės bėdos. Bandant išlaikyti gyvenimo tvarką viena ranka tokių nesėkmių netrūko.

Šeštadienio rytą po apsinuodijimo Leonas susitaikė su dar vienu pralaimėjimu: pakilti iš lovos nepavyks. Kartu su seseria, jos vaikais atvyko ir motina – tarškėdama tarsi verdantis puodas. Kalbos apie netinkamą sūnaus elgesį, rankos lūžiui tapus bausme, išvedžiojimai apie skausmą kaip nuskaistinančią priemonę veržėsi iš jos tarsi nepaliaujamai gaminamas garas. Įvairiausi sūnų kaltinantys komentarai nerimo ištisą pusdienį. Leonas mintyse netgi padėkojo jį apnuodijusiam vaistui – vis dar buvo apspangęs, jį nesiliovė pykinti, visos jam skirtos kalbos kabėjo ore jo nepaliesdamos. Ar taip pat būtų reagavęs ir į paguodą? Jo motina niekada nebuvo didelė guodėja. Nuo pat mažų dienų Levukas ją prisiminė kaip teisėją.

Dabar motina ne tik teisė sūnų, bet ir tarytum saugojosi jį apsėdusio velnio – savo dėmesį rodė per atstumą. Strikinėjo aplink tarsi šuniukas apie pirmąsyk matomą keistą daiktą, nenustodama loti. „Kai gyvenimas ima suktis vien apie kairę, nelauk nieko gero“, – aiškino ji. Motina netgi prisiminė, kad dešinės rankos ir „sėdėjimo Dievo dešinėje“ simbolika atsispindi daugelyje kultūrų ir religijų tradicijų. Dešinė pusė esą buvo ir tebėra laikoma gėrio ir teisumo puse, siejama su tvarka ir moraline gerove, kai tuo tarpu kairė – su nenormalumu, chaosu, blogiu, velniu. Europoje, ypač Viduramžiais, kairiarankiškumas tapdavo pretekstu apkaltinti raganystėmis. Neatsitiktinai iki dvidešimto amžiaus vidurio daugelyje šalių vaikai kairiarankiai buvo verčiami mokytis rašyti ir dirbti dešine ranka. Dėl to buvo taikomos fizinės bausmės, kairė ranka supančiojama. Kai kuriuose Afrikos ir Azijos kraštuose iki šiol nepagarbu sveikintis ar valgyti kaire ranka – ji laikoma „nešvaria“. Ir pasaulis vis dar labiau pritaikytas dešiniarankiams. Jiems projektuojami įrankiai ir įrenginiai, rašymo ant lentos, muzikos instrumentai, kompiuterio klaviatūros logika.

„Bet jei man lūžo kairė ranka, kuri tapo nebetinkama, tai gal kaip tik čia Dievo pirštas ar ženklas. Nutarė mane nuo kairės ar nuo velnio apsaugot. Teks labiau įdarbinti dešinę, kairioji pailsės“, – bandė pajuokauti Leonas.

„Kad ir kiek bandysi ja naudotis, vis tiek iki gyvenimo galo liksi kairiarankis. Arba dar blogiau – neįgalus kairiarankis“, – motina atrodė visai praradusi gailestį. Bet galbūt tai nebuvo visiškai tiesa. Leonas žinojo: ją tiesiog pagauna kalbėjimo banga, neretai nuneša visai į kitą pusę, nei pati norėtų. Panašiai kaip dabar Leono kairioji – jisai sau, o toji sau.

„Bet taigi ne aš pats save kairiarankį pagimdžiau. Ir ne aš sau kairiarankį tėvą, nuo kurio mane pagimdei, pasirinkau. Turėjai tikėtis pagimdyti kairiarankį. Ir jei jau traukė prie kairiarankių, tai gal tavimi pačia velnias buvo susidomėjęs. Įdomu, kas čia dėl visko kalčiausias“, – įtrūkį motinos logikoje bandė užčiuopti Leonas. Na ir kas, kad motina retai kada supranta juokus, ypač jeigu jie kaip nors susiję su jos asmeniu. Reikia kaip nors žmogui parodyti, kad jo logika paremta nelogiškai parinktais faktais. Ypač tada, kai ir pats jautiesi vis labiau prie sienos remiamas sunkiai paaiškinamų dalykų.

Po šių žodžių motinos šlepečių čiužėjimas ūmai nutrūko. Leonas būtų prisiekęs, kad prie šluostomos viryklės ir plautuvės palinkusi motina sunkiai atsiduso. Gal net šniurkštelėjo nosimi, kaip tai daro pravirkusieji. Žingsniai tapo atsargūs, tarsi būtų vaikščiojusi ant pirštų galų. Iš kiemo girdėjosi žaidžiančių sesers dvynukų balsai. Sesuo, kuri buvo dešiniarankė, į tokį verdančio puodo tarškėjimą, o vėliau į staigų nutilimą, regis, apskritai nekreipė dėmesio. Kėpsojo bežadė ant sofos kaip dar viena pagalvė, su išmaniuoju ant pariestų kelių, bereikšmės akys spindėjo ekranėlio šviesoje. Leonui buvo skaudu, kad sesuo jo negalia nuo pat pirmų lūžio dienų domėjosi tiek mažai. Ir šiandien net nepasivargino paklausti, kaip tas jaučiasi. Tarsi vien jos pasirodymas jau būtų pati geriausia dėmesio broliui forma. Gal jai atrodė, kad Leonas simuliuoja, kad iš tiesų jam neskauda?

Jiems išsinešdinus – motinai su priekaištingai pakeltu smakru, nuvargusiems vaikams zyziant, o seseriai likus tokiai pat abejingai ar tiesiog gyvenančiai kitoje realybėje – Leonas tikėjosi palengvėjimo. Tačiau Dievo, o gal rankos planai buvo kiti. Narkotikų veikimui išsivadėjus, grįžo skausmai. Leono bėdas išklausęs ortopedas, pasitikrinęs, kad kaulai sugijo gerai, išrašė dar vienų nuskausminamųjų. Kniaukiančiu balsu papriekaištavo, kad, po lūžio trečiam mėnesiui einant į pabaigą, ranka turėtų būti lankstesnė. Dėl jos menko judrumo ir lėto sveikimo kaltas ne kas kitas, vien tingus ligonis. Turėtų riešo sąnarį ir pirštus mankštinti aktyviau, atsakingiau, o skausmą temalšina vaistai.

„Jūsų sveikata jūsų rankose. Viskas priklauso tik nuo tamstos dėmesio rankai“, – pasakė gražuolis daktarėlis dailiomis, išpuoselėtomis rankomis, iki blizgesio nušlifuotais, manikiūro apdorotais nagais. Nežinia, ar tai rodė jo sveikatą, bet grožis tikrai buvo jo rankose. Savo rankomis jis tikrai gerai rūpinosi – tai buvo akivaizdu.

Kaip gyvenimo vairą paimti į savo rankas, jei viena, visą gyvenimą buvusi pagrindinė – kaip nesava? Neilgai trukus Leonui svetimas ėmė atrodyti ir visas kūnas. O gal taip manė dėl to, kad susvetimėjo galva?

Kineziterapeuto pamokytų pratimų iš naujo ėmėsi su įniršiu. Dejavo ir cypė, lankstydamas sąnarį į visas keturias puses, gniaužydamas kumštį. Daugiausia, ko pasiekė, buvo sustiprėjęs skausmas, užtirpę pirštai, dar labiau sutrumpėjęs nakties miegas. Prie menkos radijo imtuvo šviesos, klausydamasis naujienų iš viso pasaulio, nesibaigiančių komentarų apie karščiausius karinių konfliktų židinius, jis stebėdavo savo ranką. Išvarginta mankštų ji ne tik negulėjo rami ant jai parūpintos pagalvėlės su katiniškais ornamentais, bet vis judėjo. Krutino pirštus, sukiojo juos tarsi kam nors diriguodama… o gal greičiau raitydama ore rašmenis. Ar tai buvo prasmingi žodžiai, sakiniai? Gal jo kūnas nori jam perduoti svarbią žinią?

Vienu sykiu Leonui atrodė, kad ranka išvedžiojo žodį „labas“, paskui tai regėjosi panašu į „kapas“… o gal „karas“? Ar ranka ruošėsi su juo kariauti ir nuvaryti į kapus? Kodėl jai reikia jo mirties? O gal visa tai – nuo narkotikų, kuriuos pagal receptą vartoja kaip vaistus nuo skausmo? Leonui darėsi vis sunkiau atskirti tikrovę ir jos iškraipymus. Vis dažniau atskirdavo nuo savęs ranką, suteikdavo jai kitą vaidmenį nei sau. Ji tapo jo prieše, išnaudotoja, valdove. Savo paties rankai jis tarnavo tarsi vergas. Jeigu jau taip, gal įduoti jai rašiklį, tegu savo įsakymus pateikia raštu?

Stalčiuje, kuriame užrašams laikydavo sukarpytas pakuotes, susirado seno sieninio kalendoriaus lapą, viena jo pusė buvo balta, ir pieštuką. Aptirpę kairiosios pirštai jo beveik nenulaikė, o juk pieštuką dar reikia gerai paspausti, kad paliktų žymę. Tada pasiknisęs po stalčius aptiko storą žymeklį. Net ir jį buvo sunku ilgiau išlaikyti, todėl teko prisiklijuoti prie pirštų lipnia juosta.

Kurį laiką ranka buvo nuščiuvusi, tik retsykiais sutrūkčiodavo pirštai. Lipnia juostele apklijuota ji buvo panaši į nuskriaustą, kankinamą gyvūną. Šios egzekucijos sumanytojas – jis, iš proto einantis Leonas. Taip apie save pagalvojo. Tad skubiai nuplėšė nuo rankos pančius, palikdamas saujoje tik tą storą, žaliai rašantį žymeklį. Pavargęs nuo įtampos prigulė, nuleidęs ranką ant popieriaus. Atrodė, dar akimirka, ir rašiklis išslys iš nagų.

Jį pabudino lengvas smūgis į veidą, gal greičiau į lūpas. Burnoje juto kažin kokį cheminės medžiagos ar alkoholio skonį. Dėmesį patraukė žaliai prikeverzotas popieriaus lapas. Iš pradžių pasirodė, kad tai neprasmingos linijos, daugiausia apskritų formų. Geriau įsižiūrėjęs Leonas tarėsi matąs mažąsias a, keliose vietose po dvi, jungiamas sunkiai atpažįstamų priraizgymų. Tai galėjo būti ir „aha“, ir „arba“, ir „arka“. Nė vieno šių žodžių prasmė esamomis aplinkybėmis neatrodė aiški, tačiau piršo mintį apie mezgamą ryšį. Leoną nukrėtė šiurpas. O kai pažvelgė į veidrodį ir pamatė žaliai užpaišytą savo burną, jį tiesiog supykino. Puolė karštligiškai praustis ūkišku muilu, žiaukčiodamas nuo aštraus jo kvapo.

Žaliai prikraigaliotą lapą buvo besuplėšąs. Neprisivertė galvoti apie tai, kas nutiko ir ką tai reiškia. Patogiausia buvo viską tiesiog pamiršti. O dar greičiau – sugrąžinti popierių stalčiun. Kuo toliau nuo akių. Dar pamanė apie tai, kad, atsisakydamas plėšyti rankos laišką, tariamai tausoja skaudamą galūnę nuo jėgos reikalaujančių judesių. Tokių pratimų liepė vengti jį vėliausiai konsultavęs gydytojas, atlikęs vieną moderniausių procedūrų – suleidęs vaistų ties riešu tiesiai į sausgyslę. Ilgalaikio poveikio medikamentas, anot daktaro, turėtų užblokuoti skausmą ir mažinti uždegimą. Dar pridūrė, kad kilnoti sunkumus kairiąja irgi nerekomenduojąs. Procedūros metu, beje, papasakojo anekdotą apie blondinę. Ji ant operacinės stalo gulėsi su ausinėmis, medikai paprašė jas nusiimti, o netrukus ligonė pradėjusi mėlynuoti, regimai žengdama į kitą pasaulį. Paaiškėjo, kad per ausines ji klausiusis kvėpavimo pratimų komandų, o paskutinioji buvo „sulaikykite kvėpavimą“. Leono tai per daug nepralinksmino, bet suprato: daktarėliui linksma, jis pats irgi smagus. Argi tai blogai? Palaikydamas linksmybių dvasią Leonas padeklamavo savo mylimos poetės eilėraštį apie netaiklius šių laikų kupidonus, kurie šaudo pro šalį. Esą bet koks skausmas iš tiesų reiškia netaiklų kupidono šūvį. Kitaip sakant, visiškai nereiškia, kad kojos, rankos ar danties sopuliai nesusiję su meilės reikalais. „Mano skaudama ranka – tai netaiklaus kupidono darbas“, – pajuokavo Leonas, ir vėl vildamasis, kad šįsyk ranka pasiduos.

Tačiau ji atakavo toliau. Turėjo kitų planų. Laikėsi ankstesnio savo kurso. Leonui netgi pasirodė, kad kairė pasikėsino iš kelio išvesti dešiniąją. Pajuto, kad ir toji naktį aptirpsta, o kai kurie judesiai tampa šiek tiek skausmingi. Gal dėl to, kad taip stipriai ją įdarbino masažuoti kairiąją? Bet argi Leonas nedirbo sunkesnių darbų iki lūžio? Kilnojo baldus, tampė rąstus, skaldė malkas, vežiojo pilnus karučius žemių ar žvyro, padėdamas seseriai sode.

Kelintą naktį iš eilės jis ne tiek miegojo, kiek mirkė karštame vandenyje ir masažavo ranką. Jau negalvojo apie tai, ką veiks dėl negalios nebegalėdamas dirbti technologijų mokytoju. Sėdėdavo ant klozeto ir verkdavo. Iš pradžių dar gėdijosi pats savęs – kol suprato, kad verksmas sustiprina nuskausminamųjų poveikį. Verkti nėra blogai. Vis dėlto ašaras netrukus išdžiovino tulžis, susikaupusi per porą mėnesių – tiek laiko juto skausmą. Prabudo kovos ryžtas. Kurią dieną jis netgi pakilnojo ir apžiūrėjo kirvį, patikrino jo aštrumą. Patikrino, ar gerai veikia akumuliatorinis pjūklas, įkrovė jo akumuliatorius. Jautėsi apsiginklavęs. Gal tai suveiks kaip atgrasymas? Kelissyk sukirbėjo mintis, kad eina iš proto. Kad kai kurie veiksmai nuo jo valios nebepriklauso.

Tąsyk guldamasis miegoti jis vėl įspraudė į kairę ranką žymeklį, šįsyk ryškiai rožinį. Be mažiausio skrupulo pasinaudojo lipnia pakavimo juostele – pritvirtino rašiklį prie pirštų.

Miegojo kaip niekad ramiai net iki penktos ryto. Atsibudo drebėdamas. Skausmas buvo pakenčiamas, nerimauti vertė negera nuojauta.

Pagaliau įžiebęs šviesą perskaitė: „arba – arba“. Rožinės raidės atrodė beveik kaip dailyraščiu surašytos. „Arba tu, arba aš. Argi galėtų būti dar aiškiau?“ – Leonas nė kiek neabejojo savo logika. Mintyse net pagyrė ranką už stilių: prireikė vos poros žodžių, kad pasakytų, kas svarbiausia. Jei tai būtų nutikę vieną iš naktų, kada kėlėsi iš lovos po keturis kartus ir verkė tupykloje, vargu ar būtų įvertinęs rašytojiškus rankos gebėjimus. Deja, po trumpo atokvėpio jam teko išgyventi visą skausmo tamsumos ir vienatvės serialą. Jautėsi tarytum pragare. Dargi tarėsi žinąs už ką. Visas jo nelaimių ir nesėkmių prielaidas buvo įvardijusi motina.

Naktį, kai užvedė benzopjūklą, prieš tai surijęs keletą įvairių nuskausminamųjų kapsulių ir tablečių, jautėsi bemaž šventiškai. Ant lėkštelės sudėjęs vaistus grožėjosi jų formomis, spalvomis, šypsojosi. Gelinės kapsulės spindėjo tarsi vabalai ar lėliukės, iš kurių išsiris kokie nors gyviai. Buvo šeštadienio vakaras, kažkur netoliese jo tautiečiai šventė, laidydami į dangų fejerverkus, spygaudami, demonstruodami, jog yra laimingi ir jų gyvenimas nusisekė.

Atsibudo ligoninės palatoje, prie gyvenimo prijungtas laideliais ir žarnelėmis. Kairės rankos nejautė. Tik matė, kaip toje vietoje, kur, kaip tikėtina, ji turėjo būti, kažkas nenustodamas kruta, raitosi, mušdamas jam į šoną. Atpažino valso ritmą.

„Ir kaipgi tas mūsų Kairys?“ – išgirdo netikėtai. Prie jo stovėjo smulkutė gražutė moteris, pagal išdidžią laikyseną, tiesią nugarą  – gydytoja.

„Keršys“, – patikslino Leonas.

Žydra uniforma apsirengusi moteris pasilenkė prie lovos kojūgalio, kur buvo pritvirtinta lentelė su pagrindiniais ligonio duomenimis. Prisimerkė, suraukė kaktą, pakilnojo antakius, krustelėjo jos žydra kepuraitė ir iš po jos kyšančios ausys.

„Nežinau, kas iš mūsų klysta, bet čia užrašyta „Leonas Kairys“, – atsidususi pratarė.

Priešais akis matydamas pasliką, bejėgį savo kūną, Leonas pastebėjo, kaip džiugiai šoktelėjo jo kairioji ranka. Sukaupęs jėgas pajudino dešiniąją, ją prispaudė ten, kur krutėjo. Po delnu daužėsi tarytum didžiulė, stipri žuvis. Aštrūs nelyginant žvėries nagai smigo į dešiniosios plaštaką.

„Tebūnie Kairys, jei taip norite“, – sušvokštė.