Knygmetis
Gintarė Bernotienė. Kokybiškas provincialumas
2025 m. Nr. 3
Prie pamintijimų apie 2024 metų kūrybiškiausias knygas šįkart artėju iš prozos skaitymų patirties. Kaip ir kasmet, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rinkdamiesi jas aptarti, sau keliame tikslą ne tik aprėpti ir įvertinti kuo platesnį naujausios literatūros spektrą, bet ir įžvelgti gana atsitiktinio metų kriterijaus jungiamos medžiagos tendencijas, panašumus, tam tikrą analizuojant pavienius kūrinius išgvildenamą platesnio diskurso „pasakymą“. Tad tebūnie šie pasvarstymai apie tai, kaip galvota ir kur vedė skaitinių refleksija.
Kolegės paakinta, ėmiau dėlioti argumentus už ir prieš Kotrynos Zylės ir Ievos Dumbrytės romanus „Mylimi kaulai“ ir „Negrįžtantys“, kuriuose meninės idėjos ir folkloro medžiaga išnaudotos taip panašiai, jog prašėsi plačiau analizuojamos. Gimta vieta, šaknų ieškojimas, matrilinija juose pritraukė ir panašius klausimus skvarbantį pernai išleistą Viktorijos Daujotytės autobiografinį, dienoraščių tomą „Kai rašai, nebijai“, o kaimo kultūros įtaka miesto kultūrai, jau kurį laiką apiblėsusi lietuvių literatūroje, pasiūlė mintį apie įsitvirtinantį kitokį regioniškumo vertinimą – į tai, kas anksčiau atrodė nepatraukliai provincialu, dabar atsigręžiame kaip į savivokos pamatus.
Abiem romanams būdingas fantasmagoriškumas, patriarchalinių santykių kritika, tautosakos dekonstravimas, per gastropoetiką vystoma tapatybės tema ir svetimumo, nežmoniškumo, netvarkos linija. Itin daug dėmesio skirta kūniškumui, tai kontrastuoja su reta romanuose savistaba ir psichologizmu. K. Zylės romane „Mylimi kaulai“ gausu replikų sovietmečiui, prievartinio kolektyvizmo laikams, o ir posovietmečiui, kuriam ryškiausiai atstovauja Šventojo linija – laukinio kapitalizmo ir paranormalių reiškinių simbiozės pavyzdys. Istorinė trauminė patirtis, tiesiogiai neįvardijama, iškyla siurrealistiniais vaizdais (troleibuse su šeimininkais keliauja gyvuliai) ir daug kur pasitelkiama kaip romano fabulos dekodavimo įrankis. „Mylimuose kauluose“ vaizduodama piemenėlių, snarglelių (t. y. našlaičių, internuotų) ir apskritai persikėlėlių bendruomenę, K. Zylė išsyk kalba apie daugelį dalykų – suirusį šeimos modelį, tragiškai sumenkusį vyro vaidmenį, atliepiantį V. Daujotytės dienoraštyje aprašytą traumuotumą (karas, pokaris), matriarchato iškilimą (motės, gyvenimas „kelmais“, kūnas, apstus lyg deivės motinos), tačiau sykiu ir apie tam tikrą progresą („plėšiniai“ ir naujų daugiabučių vystymas, savo gyvenimą bendruomenės labui užstatantis gerietis, empatiškas troleibuso vairuotojas). Romanas galėtų būti laikomas alegorija apie visuomenę, besivadovaujančią šimtmečių senumo paprotine teise ir maginiais veiksmais. Tai ir utopija, pasakojimas apie kuriamą geresnį gyvenimą (kaimiečių atsikėlimą į miestą) bei papročių inerciją pasikeitusiomis aplinkybėmis, atsiveriančią per sparčią kaitą išgyvenančiųjų sąmonę be gilesnių kultūrinių orientyrų, fiziologiškai. K. Zylė bendruomeniniam susietumui perteikti renkasi gana nuspėjamą, tačiau archetipiškai stiprų kaulų kaip genties psichinio ryšio įvaizdį, palaikantį jos romano individus. Romane kaulai ir kūnas yra gyvasties pusėje, o pačią mirtį, santykį su ja (neužmiršti mirusiųjų, visada juos turėti šalia) galime traktuoti kaip ironizuojamą imagologinę etnocharakteristiką. Skaitytojas paliekamas dorotis su būtinais ar nebūtinais šio romano rekvizitais – užgriūvančiomis etninio paveldo inkrustacijomis, atskirti, kurios yra reikalingos, o kurios – tik balagano repertuaras. Tačiau pasirinktas perregimos kvazitikrovės registras (šiuolaikiškai sutrumpinti Vilniaus mikrorajonų pavadinimai) atleidžia nuo kategoriškų vertinimų. Lyginant su I. Dumbrytės romanu, K. Zylės knyga atrodo kiek vaikiška, racionaliai apskaičiuota ir neatveria tos baugios psichinės gelmės, į kurią nyra I. Dumbrytė. Tokio masto tautosakos „įdarbinime“ vis dėlto įžiūriu egzotizavimą ir edukacinius tikslus.
I. Dumbrytės „Negrįžtantiems“ būdingesnė ne trilerio, o šiurpių ir bjaurumo estetika, skverbiantis ilgesys, aktyvuotas pasąmoningumas. Kaip ir K. Zylės romane, ryškus chtoniškumas, paranormalių reiškinių tema. Iš tautosakos, fantazmų ir natūralistiško grotesko pinamame pasakojime I. Dumbrytė tapatybės dekonstravimą atlieka intelektualiau, pasitelkusi savo kaip istorikės kompetencijas. Trumpas pasažas apie mitimą pušies žieve – aliuzija į tremtis. Rašydama apie pasidausojimą (tokia netikėta žodžio vartosena iš pradžių atrodo tiesiog žaisminga, ir tiek), ji į pasakojimą įtraukia Sovijaus mite aiškinamą religinę laidojimo reformą: sielų pernešėja, naujo ritualo ministrante tampa Marguolė – mergaitė gyvatės galva, apie kurią sukasi visas romano pasakojimas, ir taip (ne)normalumo svarstymas atsiduria kur kas platesniame kontekste. Nors pasakojimas buitiškas, esama filosofinių intarpų (epizodas apie sugrįžimą į vaikystę ir apsisprendimas joje nieko nekeisti yra glausta Maxo Frischo pjesės „Biografija: vaidinimas“ citata, motinų namų epizodas primena Donaldo Kajoko romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“). Kur kas sudėtingiau čia traktuojamas laikas, o kiek ironijos sutelkta į šūksnį „Erdvė ir laikas, erdvė ir laikas“ – savotišką priemonę išlikti šalto proto – ar į pranešimą apie būsimą tėvystę: „Mano drauge, turėk drąsos!“ I. Dumbrytės romano centre – dėl dukters sveikatos bet kam pasiryžusios protagonistės gyvenimas, taip pat ir bendruomenės, kaimo gyvenimas, vienas nuo kito priklausomi ta pačia frišiška prasme – kaip vienas kito likimus determinuojančios dalelės, besisukančios natūriniame ūkyje. Personažai charakterizuojami pagal išvaizdą, ligotumą, vestimentarinį kodą stelbia gastronominis. Pirmojo I. Dumbrytės romano „Šaltienos bistro“ (2021) groteskiškumas šiame pastiprintas magijos elementais, nesąmones ir šlykštalus autorė eksploatuoja iki pat fiziologinių jų ribų – kaip žmogiškajai egzistencijai būdingus ir nieko nestebinančius; įspūdį neutralizuoti labai padeda pasakų, liaudies medicinos kodas, apskritai – kasdieniškumą stelbianti ezoterika, dvasiniai, ne tik fiziniai, ryšiai. Santykių, lyčių vaidmenų atžvilgiu romane fiksuota žymi pažanga, ryški patriarchalinio kodekso kritika, kur kas modernesnis požiūris į kūniškumą, stumtelėtos tabu ribos moterų fiziologijos, protinio įgalumo atžvilgiu. I. Dumbrytė pasiekia stulbinantį archaikos ir protomodernumo lydinį. Mėnesines pavadinusi skarinėmis ir jas atvirai vaizduodama, moterį, dėl jos fiziologinio artumo kraujui ir su juo susijusios gyvybės ciklams, ji mato privilegijuotoje padėtyje, kur kas arčiau gelminių žinių nei vyrija.
Magiški ritualai – nuo vištos aukojimo, gimdymų pirtyje, gedėjimo, išlydėjimo iki naujų laidojimo papročių – priskirti moterų sferai; kaip ir K. Zylės „Mylimuose kauluose“ ar Jurgos Tumasonytės romane „Naujagimiai“ (2023), sociumo ateitis miglotai, tačiau neužginčijamai priklauso nuo matriarchato. Kaip giliai tai gali siekti, atskleidžia kraštovaizdį, o ir atsimenamą šeimos istoriją apimantis įsijautimas V. Daujotytės autobiografiniame tekste „Kai rašai, nebijai“ ir šiuose romanuose – ne tiek per jų skirtingumą, kiek dėl panašumo, gelminių sąsajų. Palyginkime: V. Daujotytės pasakojime motina, atidavusi visas fizines jėgas, meilę ir rūpestį, ne kažin ką galėdama pakeisti gyvenimui einant savo vaga, bent visomis išgalėmis gėrisi savais vaikais it patarlės pelėda; o štai I. Dumbrytės sakiniai: „Gi mamos nemiršta, nemiršta ir vaikai. Tai dieviškas saitas, kurio gylį norint suprast, reikia numirt, o norint jį pajaust, reikia gyvent taip, lyg vakar dienos niekada nebuvo, o rytojaus niekada ir nebus. Išturėk, kiek gali, ir kentėk su aistra“ (p. 298). K. Zylės romane neįšventinta motė sako: „Esu ta, kuri pasirūpina ir gimstančiais, ir mirusiais“, – tokios nuostatos mąžtančiai populiacijai turėtų būti viltingos. K. Zylės ir I. Dumbrytės romanai išsako nemaža kritikos – tai XXI amžiaus replikos XIX amžiui. Šiuo požiūriu, o ir dėl aktualinamo regioniškumo ir kaimo kultūros poveikio miestui, „Mylimi kaulai“ ir „Negrįžtantys“ atrodo esą arti tokio nacijos permąstymo kaip 2007 m. Estijoje išleistas, o 2020 m. ir į lietuvių kalbą Agnės Bernotaitės išverstas Andruso Kivirähko romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“, kuriame būtent gastronominė (r)evoliucija ryškiausiai tematizuoja lūžinių bendruomenės gyvensenos pokyčių – ūkininkavimo ir religijos – kaitą. Įsiminiau repliką esto romane – niekas (jokie autoritetai, jokios išorinės jėgos) negali mums nurodinėt. Tai ne tik tautos, bet ir eilinio istorijos subjekto emancipacija, steigiama nauja kultūrinė norma. Atlaikiusios skurdo išmėginimus ir santvarkų griūtį, K. Zylės ir I. Dumbrytės protagonistės stipriausiai remiasi jų pačių suharmonizuota aplinka, yra sau pakankamos, jų egzistencinė pilnatvė kyla iš artimiausios jų aplinkos.
Poezija tokių plačių sociumo kaitos panoramų paprastai neteikia, tačiau, atsivertus Jurgitos Jasponytės eilėraščių rinkinį „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, pastebėjimas apie neofolkloro transliuojamą egzistencinę pilnatvę ir harmonizuojamą aplinką išlieka aktualus. J. Jasponytė yra autentiškiausia tai praktikuojanti šiuolaikinė lietuvių poetė. Įspūdinga aptikti poezijos strofą, suglaudusią minėtų romanų giliąsias pasijas: „mano promotės / kas dabar žino, / kurios kūną esu dėvėjusi“ (p. 63). Giedros ir ramybės pojūtis, minimalizmo ir folkloro dermė, jaukus jutimiškumas („popietės gelsva šiluma / traukiasi gruodu“, p. 23), sklindantys ir iš ankstesnių jos rinkinių, grindžia ypatingą matymą ir šiame, kur susilieja gamtos, žmogaus, miesto buvimas, justi trapios gyvybės sankabos. Eilėraščiai iš motyvų, formulių kartojimo, jų sugrįžimo, iš balsinio prado, įglundančio į kuriamą vaizdą. Pasaulėvaizdis – šiuolaikybėje išnirusio žmogaus, kuriam visiškai aiški etnokultūros kalba („saulė / vanduo / trejos kibirkštys“, p. 35), kaimo etosas, darbais ir gyvensena apibrėžiamas oikos. Apie tęstinumo prasmę J. Jasponytė užrašo: „po žmogų nyksta / atmintys kalbos tikėjimai / žodžiai darbai šventės“ (p. 95). Klausantis jos pačios skaitomos poezijos kaskart užgirsti tvirtą įsitikinimą, įbalsintą žiniuonišką galėjimą, eilėraščiuose aidintį rečitatyvais, užkalbėjimais. Į bendrinę kalbą sugrąžinamu žodžiu luodyti ji grindžia eilėraštį „Zaraso susiuvimas“, regėjimo stereoskopiją jame – nuo ežero paviršiaus iki mėnulio: krago dygsniuojamas ežeras užgyja it šuns nuskabyta žole užsiūtas mėnulis. Girdėti tyla. Subtilus garsynas (apie Aušros vartus: „ryte aušros ašmena mena jį“, p. 77), lydimas skonio ir saiko. Galbūt todėl eilėraščiai apie karą Ukrainoje keli, bet iš tikrumo, iš ryšio.
Iš pastangų siektis atminties tikrumo atsiradusi Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga „Antra dalis“ įstrigo kaip meistriškai suaustas kalbos darinys, kuriame aukštasis rašymo pilotažas aiškėja ne tik iš įvaldytų tradicinių formų, bet labiau iš motyvų montažo, kinematografiško jų susiklostymo, iš sąmonės įvairiopai kadruojamų patirties gabaliukų sudaryto pasakojimo – apmąstymo, kas yra buvę tuo įkyriu topu jau tampančiu sovietmečiu ir kas toliau vyksta istorijos tiesėje. Šį kūrinį galėtume vadinti ir pjese ar filmo scenarijumi: plėtojamas pasakojimas daugiaplanis, dėstymas netiesiaeigis, numatyta, kurią vietą pakartoti, vienutėlė remarka galimą inscenizavimą ironizuoja, svarstoma apie vaizdo ryškumą. Vienas įdomiausių sprendimų – kaip eilėraščiu atveriamas hipertekstualumo veikimas (visas kūrinys yra vienas eilėraštis). Tikrovės, sapno, atminties modusai susipina, judūs vaizdiniai čia iškyla, čia atsiskiria, kad vėl susitiktų. Koherentiška jų jungtimi pasitelkta chtoniška tarpupio metaforika ir vietovardžiai (Mesopotamija, civilizacijos lopšys, ir vaikystės upelių Juodės, Petešos santaka, gretinami Mariupolis ir gimtasis Marijampolis) leidžia vienalaikiškai operuoti ir asmeniškais prisiminimais, ir skvarbyti kur kas universalesnę atminties tematiką. Žmoguje susitinka tikrovė, praeitis, susimezga svarbiausi egzistenciniai ryšiai – meilės, tikėjimo, įpėdinystės. M. Nastaravičius nyra į kuo adekvatesnį buvimo užrašymą. Ištarų įtaiga jį artina su poezijos „kentėtojais“, norviliškas chtoniškumas (kurmiai!) dar labiau ryškina vietos svarbą. Dalyje „Įžemis“ (žodyninė reikšmė – podirvis; tai, kas išlaiko pastatą) – Ukrainos laisvinimosi karas: nors nėra jokio tiesioginio ryšio, tik empatija, nėra ir kas ribotų patirčių sampyną, todėl patirto žiaurumo akivaizdoje istorijos subjektai sumyšta, deindividualizuojasi – „mes keitėmės veidais, dantimis“ (p. 47). Rašymas dantimis (dantiraštis) kaip tiesioginė žmonijos pažangos nuoroda čia pat veriasi savo siurrealiąja puse (sapnų dantiraštis), virsta progreso antiteze – (ne)iškalbama krize. Kaip meilės eilėraštis perskaitomoje dalyje „Mesopotamija“ vaizdinys „laiko griuvėsiuose blaškos įtrūkęs žmogus“ (p. 58) spinduliuoja egzistencialistinę kančią, žmogaus negalią prieš pasaulio byrėjimą, gruntinių vandenų išplaunamą atmintį, opozicijos „civilizacija vs regresas“ nevienareikšmiškumą. Apklausti žodžių tikrumą M. Nastaravičiui pavyksta, kaip ir perteikti tempą, kylant įtampai tankėjančią dikciją.
Agnės Žagrakalytės rinkinyje „Liekamieji reiškiniai“ – patiriamo pasaulio transformacijos į užrašomąjį ir jas jungianti šiuolaikinės moters, mamos, žmonos, poetės, atliekančios begalę vaidmenų ir matomos daugybe profilių, tema. Intensyvus kalbos vyksmas spėja fiksuoti šuolišką potyrių kaitą. Kunkuliuojanti tikrovė, ją patiriantis subjektas, tikrovę perkeičianti jo sąmonė ir jos generuojami vaizdiniai nesyk apsikeičia vadovaujančiais vaidmenimis. Iš šio spontaniško „užrašyti akimirką“ žaidimo („kokio tirštumo klampaus / yra esamasis laikas!“, p. 29) plieskia kintanti psichinė tikrovė, kuriai nusakyti išteklių A. Žagrakalytė nestokoja. Ankstesnių jos poezijos ir prozos knygų raiškos modeliai ir atradimai žymūs ir šioje, kur fragmentiškumas, dalių perkomponavimas, valingas pasklido pasakojimo sujungimas atpažįstami kaip žagrakalytiškas brikoliažas – iš ankstesnių diskurso nuolaužų kuriant sakymo vienkartiškumą, dabartiškumą, įvairiausių stilistikų lydinį. Dokumentalumas eina greta su asentimentalumu (p. 46, 56), šalia publikuojamos skirtingos eilėraščio versijos (puikus eil. „Suklijuota juostelė“, p. 26, 27), eilėraščio karkasą išlaiko detalės – kiekvienas žodis jame yra nepamainoma plėtojamo semantinio tinklo dalis, iš pažiūros išsklidusį tekstą sieja leksinės jungtys. Absoliučiai šiuolaikiškos, skalsios kalbos srauto įspūdį A. Žagrakalytė pasiekia supynusi šnekamąją kalbą, tarmybes, svetimžodžius, keiksmažodžius („macnai kurvinga gražuolė“, p. 9), naujadarus ir naminius žodelyčius, išmoningai skyrybai gausiai pasitelkusi „klyksninius“ ženklus ir dvitaškius, anžambemanais ir inversijomis primindama, kad užrašo poetinį tekstą, tegu ir atmieštą socialinių tinklų atvirumo stilistika. Ši poezijos knyga pilna sauja semia iš kasdienos, daugiakultūrio pasaulio įspūdžių, yra pralaidi pop ir vartojimo kultūros įtakai (eil. „Katitė“), svarbiausia – spinduliuoja sveiką optimizmą. Demaskuojantys, kibūs, o ne užglaistantys yra jos pasakojimai: emancipacija konfrontuoja su natūralumu; saviironija ir sarkazmas uždraudžia lyrinę introspekciją („nustok <…> gręžiotis / širdagraužiotis prieš šituos praeičių / veidrodžius“, p. 71); gyvastingas ir erotiškas moteriškumas („švęski mane dabar“, p. 81, ar eil. „Džiaugsmo giesmė yra“) pilnatvę apibrėžia kaip drąsų išsipildymą, tačiau pats yra daugialypis ir ne vien pozityvus („vidinė mamytė“, p. 68). Vis dėlto rinkinio pavadinimas „Liekamieji reiškiniai“ rodo egzistuojant ne tik momentinį dabartiškumą, bet ir suslapstytas jo šaknis: istorijos šleifą, emocinius kartų ir kartos ryšius, patį dekonstruojamą refleksyvumą. Asmeniška / bendruomeniška skirtį geriausiai atskleidžia rinkinio dalių pavadinimai („Tarp mūsų, mergaičių“, „Kraštotyra“, „Mamos istorijos“, „Dienoraštiniai“ ir pan.), o sutampantys jų numeriai ribas problemina. Archajiškumo dalies modernybėje, vietos impulso klausimai, krizės problematika A. Žagrakalytės kūryboje nėra centriniai. Tačiau niekada nežinai, kaip toli siekia liekamieji reiškiniai.
2024 m. knygose kokybiško provincialumo pavyzdžių galima privardinti ir daugiau: tai ir Donaldo Kajoko dienoraščių tomas „Leistinas privatumas“, ir Gyčio Norvilo esė rinkinys „Požemių paukščiai“, ypač dalis „Bestiariumas“, ir Erikos Drungytės poezijos rinkinys „Bukolikos“, ir Ievos Rudžianskaitės poezijos knyga „Švytuokle švytuokle“, ir debiutinė Rūtos Vyžintaitės poezijos knyga „Liuksemburgo jūra“. Ir V. Daujotės tercinų knyga „Kaulo gyvybė“, kurioje gamtojauta ir slaptieji dvasios gyvenimo punktyrai pasirodo labai paprastais žodžiais, švaria kalba, beveik nepatetiškai graudžiu laiko graudumu.
Locus, oikos, gimtos vietos arba vietos, kurioje šiuo metu gyveni, susvarbinimas matyti ir pro langą. Stebėjau, kaip nuo kovido, o ypač nuo karo Ukrainoje pradžios prie Kauno daugiabučių ir buvusiose smėlio dėžėse dygo gėlių darželiai; kaip pamažu jie apaugo lauko akmenų tvorelėmis, tais magiškais ratais, it būtų senoviniai palaidojimai; kaip tradicinės darželių gėlės buvo svetingos levandoms, roželėms iš „Maksimos“, žiemą žydintiems eleborams. Tai irgi poiesis – gėlėmis atkuriamas saugumo jausmas. Gyvenimo visur, ne vien tik centre, jausmas. Kokybiškas provincialumas.
Lina Ožeraitytė. Pasakiškos kasdienybės paieškos
2025 m. Nr. 2
Visi apžvalgoje aptariami autoriai pernai išleido antrąsias knygas, kuriose į tikrovę įsiveržia netikėtas elementas. Vladas Rožėnas romane „Katastrofa“ įtaigiai kuria fantastinį pasakojimą apie gresiantį susitikimą su ateiviais, Monika Baltrušaitytė knygoje „10 01“ siekia supinti realybę ir išgalvotą pasaulį, o Ieva Dumbrytė „Negrįžtančiuose“ plėtoja itin sodrų ir paveikų anachronistinį pasakojimą.
Autoriai pasirinko didesnės apimties žanrą – romaną. Tad skaitytojo dėmesį tenka išlaikyti ilgiau, kurti intrigą, skaitytoją vedžioti sakinių labirintais. Antrąsias knygas norisi vertinti kaip kūrybinės patirties turinčių kūrėjų tekstus, tad jiems esu griežtesnė.
Vladas Rožėnas. Katastrofa: romanas. – Kaunas: Hubris, 2024. – 384 p.
Prozininko, kino kritiko Vlado Rožėno „Katastrofa“ – antrasis jo romanas. Pirmoji knyga „Viskas gerai, aš dar jaunas“ (2019), laimėjusi „Pirmosios knygos“ konkursą, pasižymėjo itin išreikštu kinematografiniu pradu. Tai tęsiama ir naujajame kūrinyje, tačiau šįkart autorius pasirenka fantastiką, dėl šito jį itin sveikinu. Pastaruoju metu leidžiama daug autofikcinių knygų, o kuriančių, statančių pasaulio pamatus nuo nulio autorių mažėja. Tai reikalauja didesnio meistriškumo, lakesnės ir skaidresnės fantazijos.
„Katastrofoje“ pasakojama apie pirmojo žmonijos susidūrimo su nežemiška civilizacija laukimą, žmonių kvailumą, komunikacijos svarbą tarp individų ir visos visuomenės. Romano laikas – nenusakomas, veiksmo įtampą kuria laukimas. Buvęs mylimasis pakviečia dabar jau ištekėjusią, motina tapusią psichologinių knygų autorę Ooną prisijungti prie itin slaptos užduoties – sukurti pozityvią ir įkvepiančią žinutę prie Žemės artėjantiems ateiviams, universalia kalba galinčią ištransliuoti, kad siūlome draugauti. Jei ateiviai būtų nusiteikę karingai – juos perkalbėti. Romanas neišvengia aliuzijos į 2016-ųjų mokslinės fantastikos trilerį „Atvykimas“, kur žymiausia pasaulio lingvistė turi surasti kalbą su ateiviais, nekalbančiais jokia Žemės kalba. Skirtumas tas, kad V. Rožėno personažai turi rasti greitą sprendimą nematydami savo adresatų, o filme ateiviai – jau atvykę. V. Rožėnas kuria intertekstualų romaną, nebijo demonstruoti įtakų ir jomis žaisti. Jo tekste itin juntamas platus kinematografinis kontekstas. Nuorodomis į filmus ir serialus skaitytojas įtraukiamas į atpažinimo žaidimą, kuris dar labiau padidina skaitymo malonumą.
V. Rožėnas sukuria naują mokslo šaką – kosmosofiją, kurios atstove tampa Oona ir jos kolega Aldous. Tai gerokai primena kosmoso sociologiją, tik abiejų mokslų idėjos skiriasi. Kosmosofija – mokslas ryšiui su nežemiška civilizacija užmegzti, o kosmoso sociologija tiria, kaip elgtųsi žmogus, patekęs į kosmoso platybes. Kosmoso sociologijos sąvoką naudojo ir mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixin savo trilogijoje, pirmoje jos dalyje „Trijų kūnų problema“.
Autoriui pavyksta dėstyti logišką, įtikinamą romano protagonistės Oonos pasakojimą. Noriu pagirti autorių už sugebėjimą pakeisti savo pasakojimo toną, jis itin skiriasi nuo debiutinio romano, pasakotojo lytis nekelia abejonių. Oona yra romano konstanta – regis, viskas kinta, praranda savastį, tačiau ji, kaip ir ateiviai, lieka nepakitusi, tik įgauna patirties, – tai du pastovūs romano poliai, tvirtai laikantys istoriją. Oona pasakoja savo istoriją dukrai, kreipiasi tiesiai į ją, kartu ir į skaitytoją: „Tikiuosi, šįkart bus nuspręsta, kad tiesa nepavojinga, nieko savo užrašais juk neskatinu ir neprašau. Jei nenorėsi mano prisiminimų skaityti, nekvaršink sau galvos ir juos sudegink. Nors, žinoma, jei skaitai pabaigos eilutes, jau per vėlu“ (p. 365). Skaitant apima jausmas, lyg prieš akis turėtum itin intymų, brangiam žmogui skirtą kupiną paslapčių istoriją, išpažintį.
V. Rožėno sakiniai sveikai lakoniški, neperkrauti stilistiniais vijokliais. Itin juntamas kinematografiškumas – vaizdiniai tartum atgyja. Autoriaus profesija susisijusi su kinu, tad kino paralelės yra svarbios jo tekstuose.
Patiko, kad autorius rašo su ironija ir sveiko humoro doze. Romanas satyriškas, tačiau neperžengia gero tono ribos. Užaštrintos situacijos primena Adamo McKay’aus filmą „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t look up“, 2021), kuris pastatytas kaip popkultūros ir šiuolaikinio pasaulio satyra. Prezidento žentas romane kiek priminė veikėją iš filmo – abejotinų kompetencijų, tačiau užimantį itin svarbias pareigas. Filme šis paliekamas pražūti, knygoje – negali savarankiškai priimti sprendimų. Pagrindinės filmo ir romano veikėjos taip pat turi sąlyčio taškų – jos tiki morale, teisingais sprendimais. Jų porininkai – gabūs, tačiau slidūs oportunistiški personažai, kurie visuomet sieks naudos sau ir ieškos geriausio kurso savo žinių ar galimybių valiutai iškeisti.
Sužinoję apie atvykstančius ateivius, žmonės nekantrauja gauti daugiau informacijos, tačiau šios nėra. Vietoj tiesos valdantieji griebiasi meistriškų manipuliacijų visuomenės sąmone, pakiša melagienų – tai itin primena nedraugiškų valstybių propagandos kūrimą. Romane brėžiamos paralelės tarp šiuolaikinio žmogaus, egocentrizmo, paslėptų politinių ir galios ambicijų. Autorius nagrinėja gausybę problemų (galia, nemirtingumas ir jo kaina žmogui ir planetai, globalumas, sąžinė ir atsakomybė, santykiai tarp žmonių, klimato kaita), bet jos susijungia į vienį, užmačia išpildoma.
Apskritai tokia gausi kūrinio problematika gali lengvai pakišti koją, tačiau autorius geba žongliruoti globaliais klausimais jų nesumenkindamas ir nepamesdamas. Romane svarbūs Oonos apmąstymai, jų filosofinė dermė: „Sunku net įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Prasidės amžinoji dabartis. Jie sustabdys pačią ateitį. Kiekviena karta į pasaulį įauga tik per revoliuciją, mažų mažiausiai kultūrinę. Koks gali gimti naujumas pasaulyje, atspariame laikui?“ (p. 336). Kūrinio idėjos perteikiamos per protagonistės Oonos patirtį, santykius su aplinka, jos mintis ir poelgius. Būdama romano moralės švyturiu, ji nepabūgsta priimti itin sudėtingą ir skaudų sprendimą. Pasakodamas Oonos istoriją, nagrinėdamas jos psichologinį brendimą, moralines kolizijas, autorius kuria pasaulio istoriją.
V. Rožėnas „Katastrofoje“ įgyvendino itin didelį užmojį. Pasitelkęs fantastinę istoriją apie ateivių laukimą, jis gvildena komunikacijos, šeimos, moralės, propagandos ir pasiaukojimo temas. Užvertus paskutinį romano puslapį reikia laiko viskam apmąstyti. V. Rožėno knyga patiks intelektualios fantastikos mėgėjams. Tekste nemažai filosofinių užuomazgų ir idėjų, kurios dar labiau praturtina tekstą. Autorius įrodo, kad geram ir paveikiam tekstui parašyti nereikia įvairių perdėtų stilistinių figūrų. Tereikia sklandaus, aiškaus pasakojimo su idėja.
Monika Baltrušaitytė. 10 01: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 208 p.
Romanas „10 01“ leidyklos ir knygos autorės feisbuko paskyroje pristatomas įvykusios tragedijos kontekste: „<…> dvidešimties metų senumo istorija, kurią, maniau, visi pamiršo ir palaidojo, vėl nugriaudėjo visu garsu žiniasklaidoje, tarsi gimė iš naujo kartu su knyga. Spalio pirmoji išnyra vis kitokiais pavidalais, ji vis dar tyko už kampo.“ Taip mįslingai nurodoma į 2002 m. spalio 1 d. įvykusią Dainos Makarevičienės žūtį. Jos nužudymu kaltintas, tačiau vėliau išteisintas Tomas Kovėra tapo vienu iš romano veikėjų prototipų. Kuriamas lūkestis, jog skaitysime trilerį, detektyvą. O romane pasakojama vaikystėje geriausiais draugais ir kaimynais buvusių Vainiaus ir Marijos istorija: vaikai yra išskiriami kraupaus nutikimo – Vainiaus mama žūva (galimai nuo vyro, Vainiaus patėvio rankos), o jis su seserimis apsigyvena pas tėvą. Marija kuria teorijas, kas galėjo nutikti lemtingąją spalio 1-ąją, bando išsiaiškinti, kokie veiksmai galėjo nulemti tokią moters gyvenimo baigtį. Versija, kuria tiki Marija, – moteris nužudyta.
Skaitydama pasigedau stipresnės romano minties – autorė pasakoja apie santykį tarp draugų ir mylimųjų, tačiau tai visiškai neatitinka išsakyto pažado apie knygą. Bandoma kvestionuoti realybę – M. Baltrušaitytė siekia apgyvendinti personažus pusiau mistiniame, trūkinėjančios realybės pasaulyje: „Kartais mane apninka keista nuojauta, – pagaliau prabilo jis, vis dar nudelbęs akis į savo kojų pirštus. – Kartais pagalvoju, kad viskas yra išgalvota. Tu ir aš, šitas butas, visi mūsų draugai. Net tas paveikslas ant sienos“ (p. 131). Tačiau tokie vaizdiniai pradingsta tekste, netenka prasmės – duali realybė neatsiskleidžia. Vainius išsiskiria savotišku somnambulizmu – atmerktomis akimis klajoja susikurtuose labirintuose. Ši vis dažniau pasikartojanti būsena primena sapną, tačiau ji neaiškinama, jai nesuteikiama pakankamai reikšmės.
Autorei svarbus dualizmo motyvas. Jis pasirodo ir kaip data, ir „veidrodiniame“ romano pavadinime „10 01“, ir pačiame pasakojime. Romanas dvibalsis – kaitaliojasi Vainiaus ir Marijos balsai, tad jis turi du pasakotojus. Teoriškai idėja atrodo graži – pasakojimą girdime iš abiejų pagrindinių personažų perspektyvos. Nuliūdino, kad dvibalsė idėja liko neišpildyta. Abu pasakotojai pernelyg panašūs, jų kalbos maniera nesiskiria, sakiniai ir vartojami specifiniai žodžiai nėra saviti: „<…> viskas buvo tikra kaip ir nedidelis Liusės butas pirmame aukšte, grietinė su cukrumi, kurią godžiai šaukštais rijome, baikštus dairymasis pro langą“ (p. 33, Marija); „Judita atėjo su draugystės pyragu ir šypsena. Į namus, kuriuose gyveno apatiškas, kandus šešiolikmetis ir jo seserys dvynės“ (p. 41, Vainius). Nesunku skaitant susipainioti, kas viename ar kitame puslapyje pasakoja istoriją.
Susidaro įspūdis, kad Vainiaus ir Marijos portretai kuriami paviršutiniškai – per jų pomėgius prabėgant tartum klavišais, negebant užlaikyti skambančios natos. Veikėjų skirtumai nupasakojami pagal jų socialines tapatybes – rašytoja ir muzikantas. Dualumo autorei nepavyksta sukurti ir pagrindinių dviejų romano puselių charakteriais. Knygoje esama intarpų – pirmųjų Marijos rašymo bandymų iš vaikystės. Tokių prastų, kad net gelia: „Eleonora tikėjo į Velnią, apverstą kryžių ir Juodąją Bibliją. Taigi, ji norėjo, kad visi būtų antikristai kaip ji. Pirmoji jos auka buvo mergaitė Angelina Klar. Pasigavusi ją, mokė tikėti Velniu“ (p. 57).
Nuvilia ir šalutinių veikėjų kūrimas: atskirų personažų savybės nupasakojamos, tačiau neperteikiamos jų dialogais ar poelgiais. Itin skurdžiai, pasikartojančiai apibūdinami Vainiaus draugai. Pavyzdžiui, Saulius greta savo vardo visuomet gauna du „epitetus“ – buržujus ir leksusas: „Buržujus Saulius, matyt, nutaręs palikti leksusą ir grįžti namo taksi“ (p. 140); „Į tokius vakarėlius buržujus Saulius atrieda su prabangiuoju leksusu“ (p. 128); „Buržujus Saulius nustebino visą vakarą nieko negurkšnojęs – namo jį parvežė ne taksi, bet nuosavas leksusas“ (p. 151). Regis, personažams knygoje stinga ir vietos, ir svarbos. Noriu tikėti, kad pateikti juos kaip plokščius, be išskirtinių savybių, buvo siekis, gal tik nelabai pavykęs.
Nors M. Baltrušaitytė kuria gražų, poetišką, lengvai skaitomą tekstą, pagauti skaitytoją intrigos kabliuku, išlaikyti jo dėmesį sunkiai sekasi. Siužetas plėtojamas nuspėjamai, netgi nuklystant į pavojingą klišių zoną: „Žinojau, kad vestuvės yra mūsų pabaigos pradžia“ (p. 151); „Žali ežerai pažaliuotų iš pavydo“ (p. 148); „<…> mūsų traukinys per greitai įsibėgėjo ir jis nelėks per laukus ir pievas amžinai. Kažkada pasieksime paskutinę stotelę“ (p. 130). Autorė perdėtai stengiasi paversti tekstą menišku – naudoja itin daug poetiškų palyginimų, taip jie nebetenka prasmės ir, rodos, įpinami tik tam, kad būtų tekste.
Neišvengta banalybių – po ilgų išsiskyrimo metų pasimačiusių draugų žvilgsniai susitinka, jie patys nutirpsta, pašoka, žodžiu, įvyksta holivudinis sielas itin virpinantis klišinis susitikimas, kai aplink esantis pasaulis išgaruoja ir lieka tik du vienas į kitą žiūrintys personažai.
Knygos anotacijoje minima, kad pasakojimas kuriamas skaitytoją įtraukiant į faktų tikrinimo žaidimą. Tik romano pabaigoje įvyksta šioks toks realybės trikdis – suabejojama, ar pasakojama realybė išties įvyko. Tačiau po šio intarpo romanas vėl plėtojamas toliau. Veikiausiai norėta skaitytoją paklaidinti, tačiau paklaidinimas virsta abejingumu. Rezonansinė istorija subliūkšta jau po penkiasdešimto puslapio. Moteris žūsta, čia galima būtų dėti tašką ir užbaigti puikią novelę su visais jai priklausančiais bruožais – aiškia intriga ir kulminacija. Toliau vystomas pasakojimas – ištęstas, neturintis aiškios krypties ir atomazgos.
„Titas moka gražiai užrašyti, bet didžiausia jo problema yra ta, kad nelabai turi ką papasakoti“ (p. 77), – taip autorė apibūdina vieną knygos veikėjų. Liūdna, tačiau ši citata man puikiai atspindi ir visą romaną „10 01“.
Ieva Dumbrytė. Negrįžtantys: romanas. – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – 332 psl.
Ievos Dumbrytės pirmasis romanas „Šaltienos bistro“ 2022-aisiais buvo išrinktas kūrybiškiausia metų knyga. Toks apdovanojimas debiutuojančiai autorei buvo įteiktas pirmąkart per dvidešimt metų. Tai buvo itin stiprus pareiškimas tolesnei kūrybai. Pirmajame romane plėtojusi socialinės atskirties problemą, autorė nuo jos nepabėga ir antrajame – „Negrįžtantys“. Tiesa, veikėjai ir kuriamas pasaulis gerokai skiriasi, bet išlaikomas tam tikras stilistinis tirštumas.
„Negrįžtančių“ siužetas plėtojamas neįvardintame praeities laike, yra pasakojama mergaitės Rygos ir jos santykio su aplinka istorija. Po smurtinio tėvo išpuolio prieš keistuolį kaimyną mergaitė tampa atskirta nuo kaimo, o svarbiausia – nuo geriausios draugės, nes tėvo poelgis, kaimynų akimis, kaimui atneša nešlovę. Vienišumo ir kaltės slegiama mergaitė pamažu susidraugauja su keistuoliu kaimynu – du kaimo atskirti žmonės atranda bendrumą. Romane paliečiamos atskirties, žmogiškojo ryšio kūrimo temos. Jos atskleidžiamos per protagonistės gyvenimo istoriją. Psichologinis aspektas užčiuopiamas tik probėgšmais, nes personažai savo veiksmų neanalizuoja. Gyvenimo etapus I. Dumbrytės personažai mato kaip savaime suprantamus, neteikia jiems didelės reikšmės. Itin taikliai tai nurodo toks pasažas: „Kišt žmogų po žemėm, gyvą ar mirusį, pas mus iš tikro nebuvo papratimo. Anyta pasakojus, kad Vertėjuose duobėse laidoja jau apie pusšimtį metų, o pas mus viskas dar po senovei. Mirusieji mūsų kaime dažniausiai dingsta: atsisveikinę ir atsibučiavę išskrenda į dausas arba persikelia per upę“ (p. 245).
I. Dumbrytė istoriją pasakoja Rygos balsu, įtaigiai ir kūrybingai: „Tada ilgai mintijau, ką jis turėjo galvoj. Vis keldavau galvą į dangų, ten ieškodama slapto debesų rašto, ėjau prie upės – gal atsakymus išraitys ungurys, degiau žvakę ir ją užpūtus sekiau dūmą, tikėdama, kad jis nuves mane prie žinojimo. O tada tik šašt ir supratau: kenčiantiems – dangus, ir mano mama visai ne su velniu blynus kepa, o pina aukštybėse angelėliui kasytes“ (p. 25). Taip autorė kuria savitą literatūrinį pasaulį, nesivadovaudama realistiškais kasdienybės dėsniais. Čia vaikus atneša gandras arba jie randami kopūstuose. Jei mažiau pasiseka ir vaikas yra kitoks – jį atnešusi gervė. Gausu itin makabriškų ir groteskiškų vaizdinių: gydymas raugintais negimusiais kūdikiais, šlapimu ir virtu šunienos sultiniu; itin gausus mėnesinių kraujavimas virsta kraujo balomis; vyro smurtas – toks stiprus, kad iš kito žmogaus lieka faršas; seksas trunka tris dienas, be galimybės pailsėti ar atsigerti vandens. Tačiau toks pasakojimas yra ir labai natūralus. Kasdieniškai šitame pasaulyje atrodo net didelis violetinis mėnulis, į kurį galima nukeliauti turint troškimą, nieko nestebina bilietas kelionei atgal į vaikystę ar ateities spėjimai paimant už galvos. Anachronistinis žemaitiškas, sodria buitine kalba parašytas pasakojimas stebina savo raiškumu: „susirangė kaip sraigė ant vežimo dugno“ (p. 120); „Kažkas ją gąsdino kitoj sapno pusėj“ (p. 93); „varnalėša, prilipus prie čigono kelnių ir nujojus už miško“ (p. 6). Autorės stiprybė – gebėjimas sujungti iš pirmo žvilgsnio visiškai nederančius lygmenis.
Dėl panašių folklorinių motyvų šį romaną norisi gretinti su Kotrynos Zylės romanu „Mylimi kaulai“. Abu kūrinius sieja tie patys įvaizdžiai: gydymas šlapimu, sudžiūvęs žynys, nulūžęs žynio pirštelis, piemenėliai. Abi autorės kuria anachronistinį makabrišką pasakojimą, kur realybė pinasi su pasakiškais, maginiais elementais. Tačiau romanai labai skiriasi autorių rašymo maniera. K. Zylė naudoja itin daug kablelių, tekstas skaitomas tartum bėgant maratoną ar „skrolinant“ instagramą – vaizdiniai keičiasi itin dinamiškai, intriga nuolat palaikoma, o skaitytojas lekia klupinėdamas per kablelius ir kiek netvarkingą kalbą, tačiau tai nuvargina. I. Dumbrytė rašo tvarkingai, veiksmas plėtojamas kiek lėčiau, tačiau skaitytojas taip pat nepaleidžiamas. Mano akimis žiūrint, I. Dumbrytė pasaulį kuria meistriškiau, natūraliau, kūrybiškiau. „Mylimi kaulai“ pasirodė prisodrinti itin keistų, nederančių vaizdinių. Nors K. Zylės pasaulis šviesesnis, jame man trūksta to, kuo džiaugiausi I. Dumbrytės romane, – gyvumo, paveikumo, artumo, apgalvoto saikingumo.
„Negrįžtantys“ įtraukia savitumu, pasakiškumu. Net liūdni ir skaudūs nutikimai pasakojami lengvai, autorė veda veikėjus už rankos ir padeda jiems išgyventi negandas. Nors tekste gausu žiaurių ir makabriškų scenų, I. Dumbrytė jas pina su šviesiu naivumu. Ieškodami pagalbos, griebdamiesi burtų ir pasakiškų-liaudiškų gydymosi būdų, veikėjai galiausiai priima savo gyvenimą tokį, koks jis yra. K. Zylė romane „Mylimi kaulai“ viską pasakoja itin rimtai, o I. Dumbrytė įpina komiškų epizodų, kurie visą skaitymo patirtį paverčia gerokai malonesne.
Lina Buividavičiūtė. Pirmieji rašytojų romanai: dvi skirtingos perspektyvos, dvi panašios vienatvės
2025 m. Nr. 1
Pastaruoju metu pasirodė nemažai jaunosios kartos prozos kūrinių. Į šią apžvalgą pateko dviejų talentingų autorių – Ievos Marijos Sokolovaitės ir Mykolo Saukos – pirmieji romanai. Iš pirmo žvilgsnio – jie sąlyčio taškų neturi. Atidžiau įsižiūrėjusi jų randu – tai dėmesys kūniškumui, santykiui su savimi pačiu ir priešinga lytimi, vienatvės ir atskirties išgyvenimas. Ir nors nesu mėgėja kūrinius skirstyti remdamasi lyties aspektu, rašydama apžvalgą leidžiu sau šią nuodėmę. Du romanų protagonistai – moteris ir vyras. Du intelektualai, mėginantys perprasti pasaulį. Perversiški tarpusavio ryšiai – nuo sudėtingos mozaikos iki itin proziško, tiesmuko įvardijimo. Ir dvi esmingiausios vienatvės, dėl praeities ir šiuolaikinio gyvenimo atsivėrusios tuštumos, kurias taip sunku iki galo užpildyti.
Ieva Marija Sokolovaitė. Pozuotoja: romanas. – Vilnius: Baziliskas, 2024. – 264 p.
Prieš paimdama į rankas Ievos Marijos Sokolovaitės „Pozuotoją“, jau buvau girdėjusi atsiliepimų apie pavykusį, lūkesčius debiutui pranokusį kūrinį. Jį perskaičiusi galiu tik pritarti – debiutinis romanas gilus, įtraukiantis, žavintis raiška ir kalbos moduliacijomis.
Išorinis kūrinio karkasas – protagonistė menininkė V. (parafrazuojant vieną žinomos knygos pavadinimą – Veronika, kuri nesiryžta mirti) imasi pozuoti nepažįstamajam K. (Konstantinas, galbūt turintis šį tą čiurlioniško). Klostantis keistam modelio ir jos nematančio tapytojo santykiui, pagrindinė pasakojimo gija apauga protagonistės prisiminimais, kurie tampa kertiniu raktu, atrakinančiu V. dabartį, mąstymą, veikimo pasaulyje būdus.
Romane plačiai artikuliuojamos ir meno veikimo temos, autentiškumo–trivialumo diada, mąstoma apie pasaulį, kurį tiesiog reikia palikti ramybėje, iškeliamas netikrų, „pozuojančių“ pastangų nereikalingumas, žmogaus galimybių ribos. Taip nutinka todėl, kad klasikinis siužetas apie meną ir kūną, siūlantis filosofinę vizualumo sampratą, papildomas terapiniu aspektu. Pagrindinė romano herojė užaugo su psichikos liga sergančia motina ir prieš ją smurtaujančiu tėvu, namuose, kuriuose veidrodžiai rodė tik neviltį ir bejėgystę, todėl galiausiai jų neliko. Tokia savo tikro atvaizdo nematančios, piešiamos moters idėja, svarstymai apie vizualumą romane yra įkvėpti ne tik šiuolaikinio meno sampratos, dabarties tendencijų, bet ir trauminės patirties. Kūrinio pasaulio aiškinimas pasitelkiant geometriją (motinos – nejudraus kubo vaizdinys, trimatiškumas ir kt.) taip pat nulemtas ne tik protagonistės meniškos prigimties, gebėjimo vizualizuoti, bet ir praeityje būtinų išgyvenimo strategijų. Nemanau, kad romane viskas grindžiama vaikystės ir paauglystės traumomis, tačiau, norint suprasti tiek V., tiek K., jos yra labai svarbios. Egzistencialistinis protagonistės mąstysenos pamatas – šinšiliškos būties baimė (pamenate Antano Škėmos „Baltą drobulę“?) ir kone nuolatinis šleikštulys (Jeanas Paulis Sartre’as). Todėl „Pozuotojos“ išskirtinumas – modernaus intelektualumo bei vizualiosios kultūros ir trauminio diskurso dermė. Noriu pabrėžti, kad autorė šiuos skirtingus aspektus sujungia organiškai ir itin kūrybiškai.
Romanas išsiskiria feministiniu požiūriu – V. bijo tapti vyro-(seksualinio) grobuonies auka, bijo tapti vyro fiziologijai parankiu daiktu. Ir tik užtekant kruvinajam mėnuliui kūnas atsisako paklusti proto valiai. Šiuo laikotarpiu protagonistę ištinka tai, kas ištinka daugybę moterų visame pasaulyje – įsčios vis dar tikisi būti apvaisintos, todėl pagražėja oda, ima blizgėti plaukai, klubai viliokiškai švytuoja, o juokas tampa koketiškas. Ši romano siužeto linija skatina klausti apie kūno ir proto santykį, apie iliuziją kontroliuoti gamtos dėsnius dvasios pastangomis, apie pasąmoninius troškimus ir dviprasmybes (pavyzdžiui, faktas, kad K. yra homoseksualus, leidžia V. jam pozuoti, tačiau protagonistė kartu jaučia ir savotišką atstūmimą). Tai, kad pagrindinė herojė vengia vyrų-patinų, paaiškinama neįsisąmoninta transgeneracine trauma – pasirodo, V. motina yra pakliuvusi į tokio grobuonies nagus ir patyrusi seksualinį smurtą. K. taip pat yra paliestas gilios vaikystės traumos – jo tėvas ir buvo tas grobuonis, savotiškasis „meniškasis alfa patinas“, savo kūrybinę frustraciją išliedavęs ant jam pozavusių moterų. Taigi viskas susijungia į esminį ratą, knygos geštaltas uždaromas – man labai patiko tai, kur veda romano naratyvas.
Dar trumpai noriu pasvarstyti apie žvilgsnio, atspindžio fenomenologiją, psichoanalitinę veidrodžio stadijos teoriją. Kad vaikas tinkamai vystytųsi, jam reikia steigiančių akių – kito, kuris paliudija, leidžia vaikui įsisąmoninti: aš esu. Šiame romane veidrodis, kaip savotiška pirminė atspindinti medija, padeda protagonistei suvokti savo tapatybę, suteikia apčiuopiamybės (su tuo koreliuoja ir V. pasirinkimas pozuoti, atsispindėti (bent) drobėje). Motina dėl psichikos ligos ir jos nulemto atitolimo negebėjo atspindėti ir paliudyti dukters buvimo, tuose namuose veidrodžiai buvo nukabinti. Sėkmingai neįveikusi veidrodžio stadijos, V. patenka į suaugusiųjų pasaulį su jau kiek kitomis problemomis – žvilgsnis ir steigia, ir uzurpuoja, savinasi. Jis yra išganymas ir pragaištis, būtinybė ir skausmas. Šį dualumą patiria ir V., ir K. – kol galiausiai iniciacija įvyksta, akidangčiai nuimami, veidrodžiai vėl pakabinami. Ir protagonistė supranta, kad pirmiausia ji pozuoja, turi pozuoti pati sau.
Kaip jau užsiminiau pradžioje, mane žavėjo romano kalba, vis sprūstanti iš pastangų ją tinkamai apibūdinti. Slystanti, vingri, prikaustanti dėmesį ir jo reikalaujanti, organiška, darni, nebanali. Tiek šiandien randu epitetų.
Labai, net labai vertas dėmesio debiutas. I. M. Sokolovaitės „Pozuotoją“ galiausiai skaičiau ne kaip debiutą – kaip stiprų 2024-ųjų pabaigos romaną, kuris man liko vienu įsimintiniausių šių metų kūrinių.
Mykolas Sauka. Kambarys: romanas. – Vilnius: Odilė, 2024. – 272 p.
Jei skaitydama I. M. Sokolovaitės knygą turėjau vis stabtelėti, tai panirusi į Mykolo Saukos kuriamą pasaulį vos spėjau kvėpuoti – autofikcinį romaną tiesiog prarijau. Romano centre – skulptorius Mykolas ir „jo moterys“. Rašau kabutėse, nes jos – pažinčių programėlės „Tinder“ veikėjos. O visas išorinis romano karkasas grįstas nevykusiais ir neįvykusiais pasimatymais, nesusikalbėjimais.
Perskaičius „Kambarį“, pirmiausia kilo gal banalių, bet, manau, reikalingų minčių. Taip, apie seksizmą. Kūrinyje iš vyro pozicijos aprašoma daugybė moterų – jų išvaizda, manieros, kalba (ir nusišnekėjimai, ir ištartos frazės sekso metu). Neseniai teko žiūrėti dokumentinį Ninos Menkes filmą „Seksas – Kamera – Galia“ („Brainwashed: Sex-Camera-Power“), kuriame kalbama apie „vyro žvilgsnį“ ir moterų objektyvizaciją. Tačiau ilgai galvojau ir supratau, kad M. Saukos kuriamas autofikcinis personažas tuo pačiu žvilgsniu stebi ir pats save, ne tik aprašomas moteris. Tai savotiškas suaugusio nevykėlio dienoraštis – nebijoma pasirodyti nepakankamai „alfa“ (veikiau „sigma“, bet ir tai su klaustuku), nebijoma atskleisti lovos nesėkmių, fakto, kad neužmiegi be neuroleptikų, kad dalį moterų atstumi ir vis nepataikai į toną, kad, būdamas „pusiau vykęs“ intelektualas, turi savotišką priklausomybę nuo „Tinderio“. Protagonistas ironiškas ir personažių moterų, ir savo paties atžvilgiu. Vaizduojamas dvipusis nevykėliškumas grįstas ne tiek koncentravimusi į komiškai liūdnus nuotykius, ne į egocentrizmą, o tampa kartos simboliu, veikimo pasaulyje būdu, kurį žymi nutolimas, susvetimėjimas, nykuma.
Romane gražiai dera intelektualumas, intertekstai ir kūniškumas, taip pat aplinkinio pasaulio proziškumas. Skaitydama „Kambarį“ gyvai įsivaizdavau miesto kartos gyvenimą, prisiminiau festus, neišsipildymus ir nuolatinius egzistencinius prasilenkimus. Ir, žinoma, dar kartą išgyvenau savo nevykusius pasimatymus – sutikusi M. Saukos autofikcinį protagonistą, turėčiau apie ką su juo pasikalbėti. Romane parodomos skirtingos vienatvės pusės ir taikliai preparuojamas pats susitikimo fenomenas – vyras ir moteris, du skirtingi pasauliai, kitoniškos patirtys, lūkesčių horizontai, skirtingi kūnai. Ko jie tikisi vienas iš kito? Tikisi nebebūti vieniši, būti paguosti, suprasti ar nori tiesiog pasilinksminti, pasitvirtinti savo patrauklumą, dažniausiai taip tik gilindami savąją vienatvę. „Kambaryje“ užsimenama ir apie susvetimėjimą, jaučiamą ilgalaikiuose santykiuose, monotoniją, rutiną – kyla pagrįstas svarstymas: gal visi esame pasmerkti? Ar galime užkariauti trokštamą dėmesį, meilę pelnyti visam laikui?
Man taip pat patiko knygos kalba – kitokia nei prieš tai aptartos I. M. Sokolovaitės „Pozuotojos“, gerokai konkretesnė, grubesnė, (auto)ironiška, intertekstuali ir kartu itin proziška, labai tinkanti pasirinktam žanrui ir tematikai atskleisti: „Kažkada skaičiau katalikišką brošiūrą apie bendravimą porose. Ten buvo parašyta, kad egzistuoja vienuolika komunikacijos kanalų, kuriais poroje galima perduoti informaciją. Verbaliai, gestų kalba, balso tonu, kvapais, apranga… Bet Guillaume’as Appolinaire’as rašė apie devynias duris į moters kūną: akys, ausys, burna, šnervės… Durys devynios, o kanalų vienuolika. Tikriausiai dėl to mes ir nesusišnekame“ (p. 13). Kitų kalbų žodžių, ypač angliškų, gausa skatino mąstyti apie lietuvinglišką darinį, pastaruoju metu aptarinėjamą karštose diskusijose apie kalbą. Romane yra ir kitų kalbų intarpų, bet daugiausia čia anglicizmų. Man susidarė dvejopas įspūdis – viena vertus, protagonistas atskleidžia Z kartos pasaulį ir jų sąmoningai (ar ne?) vartojamą kalbų mišrainę. Pateikia šią tendenciją kaip faktą, drauge ją ironizuoja kaip daugumą dalykų romane. Taip tarsi patvirtinama, kad esame kelių laikmečių, kelių kartų „produktas“ – nuo rusiškai kalbančio armėno iki anglų kalbos žodžiais bombarduojančios merginos. Tai skatina svarstyti, kas tuomet yra autentiškumas? Ar nyki „Kambario“ atmosfera nulemta ir tokio vertybinio, kalbinio, taigi ir patirčių, kultūrų, (post)kolonializmo ir kapitalizmo maišymosi?
M. Saukos „Kambarys“ – lengvai skaitomas, tačiau pakankamai gilus kūrinys, skatinantis svarstyti ne vieną problemą. Drąsiai rekomenduoju.
Neringa Butnoriūtė. Skirtingo mėlynumo tapatybės
2024 m. Nr. 12
Šią vasarą Marius Burokas feisbuke paklausė sekėjų, kokia spalva tiktų nudažyti lietuvių literatūrą. Atsakymuose dominavo šiaurietiškų sakų ir Brisiaus kailio tonai. O man lietuvių literatūra visada mėlynavo. Tad šiemet net nenustebau, kad tris šių metų pirmąsias poezijos knygas galėjau rikiuoti pagal mėlynus atspalvius. Tinka. Mėlynume yra kažkas sunkaus ir tiršto. Šias knygas viduje sieja skirtingi bandymai kalbėti apie pažeistas tapatybes, atrasti savus balsus, liūdesį keičia šiek tiek juoko ir specialiųjų efektų. Bet apie viską – iš eilės.
Rūta Vyžintaitė. Liuksemburgo jūra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 132 p.
Rūta Vyžintaitė debiutinėje „Liuksemburgo jūroje“ prisistato per meilę ją užauginusiam kraštui. Vėl randasi švelniai patriotinės poezijos! Tačiau šiais laikais ją kuria klajojanti laisvės augintinė, puikiai suvokianti nepriklausomybės užtarnautą vertę ir jos galimybes. Knygos pavadinime „Liuksemburgo jūra“ talpiai apibrėžiamas geografinės ir mentalinės laisvės derinys.
R. Vyžintaitė tekstus rašo tarsi smagiai hipiaudama, per radiją sklindant „eric clapton, the beatles ir būv[iui]“ (p. 9). Kaip nurodo garso takelis, čia skamba populiarus nostalgijos popuri ir šiek tiek klasikinio rokenrolo. Tad maišto tikėtis nereikėtų: „Liuksemburgo jūroje“ R. Vyžintaitė atsiskleidžia kaip klusni jaunėlė, kuri mirko braškes piene, noriai klausosi vyresniųjų (senelių ir poetų) ir trumpu poetiniu vaizdeliu apdoroja įgytas žinias. Knygoje tvyro romantinis santykis – rasime rugiaveidės lietuvaitės autoportretą, kukliai paraustančią Lietuvą, grauduliuką dėl apleistų sodybų ir parduodamos armonikos. Poezijoje įsiklausant į kitą atgyja skirstymas į „mes“ ir „jie“, orientuotas į vertybių globėjus, kuriuos įkūnija amžėjanti visuomenės dalis. R. Vyžintaitė meiliai jiems tarpininkauja, pridėdama jaunatviškos meilės gimtajam kraštui, kartu versdama jų patirtis į šėliojančią šiuolaikinę kalbą („mano supermenų mantijos iš flanelės ir lino“, p. 14). Tad „Liuksemburgo jūra“ yra geros anūkės rinkinys – tai rašau kuo rimčiausiai, taip, kaip autorė – bemaž be ironijos.
Skaitydama „Liuksemburgo jūrą“ vis mąsčiau: na, gerai, smagu ir be dramų. Bet kur pati R. Vyžintaitė? Pasidarė įdomu, kaip jos knyga koreliuoja su bendresniu „Pirmosios knygos“ konkurso rankraščių lygiu, nes „Liuksemburgo jūra“ atrodo ankstyvos brendimo stadijos. Didžiausios krizės šioje knygoje ribojasi suvokimu, kad iš principo kažkas nebe taip, „kaip anksčiau“ („tik dešimtį metų smukles Kauno šildantis senis / prisimins kad buvai pastebėjęs panašią suknelę“, p. 60), o atsidūsėjimų didaktika užgožia bandymą suprasti, kas slypi pokytyje ir kas esame dabartyje, kokia ji. Dominuoja „čia ir dabar“ fiksuojami įspūdžiai ir smagių klajonių reportažai: miestas pasimatuojamas lyg drabužis mamos spintoje, Nevėžis ar Nemunas dar nenudžiūvęs nuo lūpų, butus perėmusių naujakurių norisi klausti, „ar saulė dar krenta ir ant taviškio katino“ (p. 53). R. Vyžintaitė nuolat užsilieka vaikiškos nuostabos ir jaukios nostalgijos lygmenyje. Jį įprasmina laisvai, su meile gyvenimui. Rimtumo stygių iš dalies kompensuoja keletas tekstų, kuriais intymiau tematizuoti vyresnės kartos, tremtinių ir partizanų, ukrainiečių liudijimai. Nors naudojamasi autentiškais šaltiniais, pranešama ne daugiau, nei aprėpia istorinis faktas.
Todėl „Liuksemburgo jūra“ išduoda, kad turėti domėjimosi sričių yra viena, o mokėti jomis ką nors pasakyti – kita. R. Vyžintaitės žaidybiškumas prilygsta dažnai poeto mėgėjo savybei: treniruotai kalbinei žaismei, leidžiančiai suvokimą sukoncentruoti į aforistišką abstrakciją ar paradoksalią įžvalgą. Šiandien ji retai nustebina; šias priemones įvaldė net reklamų sritis. „Liuksemburgo jūra“ primena stereotipą, kad kalbai poezijoje esame linkę suteikti didesnį pasitikėjimo kreditą. Esą, žodžiai veiks kaip tiršti teiginiai, darys tai, ko negali kasdienė kalba – sukurs netikėtos prasmės, būties švystelėjimo įspūdį. Tačiau panašios nuostatos R. Vyžintaitės poezijoje suveikia ne taip supermeniškai, kaip savo mąstymą poezijoje įtvirtinusiam jos pamėgtam Aidui Marčėnui. Skaitant „Liuksemburgo jūrą“ pasaulis atrodo margas, bet nepaslankiai plokščias. Kai stinga stipresnės savos refleksijos ir savo užnugario, nėra didelio skirtumo, ar išraiškingai kalbama apie Romo Kalantos auką, ar apie globalų lietuvį gandrą – tai tėra suliteratūrinti įvaizdžiai. Jų turinius R. Vyžintaitės poezijoje galima redukuoti iki vienos minties, nes už paviršinių sąskambių („do – re – mi – FAS!“, p. 58) tiesiog neslypi papildomas dugnas („o kas jeigu kelio tamsoj žibąs ženklas A1 / ir tereiškia / AŠ VIENAS“, p. 74). Perskaitei, šyptelėjai ir pamiršai.
Tam tikros ambicijos „Liuksemburgo jūrai“ galėjo pasiūlyti reikli tekstų atranka ir stipresnė struktūra. Juk daigus verta puoselėti. Kita vertus, nestebina, kad PK komisija dažnai orientuota į jau palengva klasika tampančią Kajoko-Marčėno poetiką. „Liuksemburgo jūra“ atskleidžia, kad ji paplitusi, bet nebūtinai sutampa su debiutantų branda.
Uršulė Toleikytė. Šuo vaiduoklis: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 116 p.
Pirmoji Uršulės Toleikytės poezijos knyga „Šuo vaiduoklis“ – ambicingesnė. Šios knygos pagrindu tampa idėja, kad vaikystėje ir paauglystėje patirti stiprūs trauminiai potyriai turi įtakos tolesnei asmenybės raidai. Pateikiama konkreti gairė – vaikystės dienoraščio įrašas apie augintinio Snaigiaus netektį; galima numanyti, kad tai pirmas susidūrimas su mirtimi kaip ribiniu reiškiniu. U. Toleikytę tai patyrusios asmenybės gijimo procesas, o „Šuo vaiduoklis“ tampa scena, kurioje šitai tyrinėjama.
Tai išties didelis užmojis, dėl kurio ši knyga ir sudomina, ir veikia apgaulingai. Nors iš pradžių pateikiama kaip išpažintinis pasakojimas (lipdukai, paaugliški nutikimai, dienoraštis), iš tikrųjų juo netampa. Jau pirmame eilėraštyje autorė dienoraščio įrašo temą perinterpretuoja kaip sakmišką siužetą: vientisas brolio šuns įvaizdis kaime suskaldomas kirviu. Sudėtiniame šuns-brolio įvaizdyje telpa universalus gyvybės pradmuo, kurį smurtas pažeidžia, dalindamas vientisumą į gyvulišką ir žmogišką. Įvykis apverčia nusistovėjusią tvarką, tai paliečia stebinčią „seserį“.
Toks kalbos ir pasąmonės sukomplikuotas siužetas artimas Vytauto P. Bložės poezijai. Panašia bložiška logika plėtojama visa knygos įvaizdžių sistema: realybė verčiama sapnu, gyvybė – mirtimi, buvimas – kauke, psichologinė trauma – fiziniais trūkumais. Ja U. Toleikytė išdidina nesaugumą, vaikystėje patirtą nemeilę, peraugusią į vienišumą, bet tikrovę pristato kaip pavojingą limbą, kuriame klajoja „skilę“ – nei gyvi, nei sapnuojantys – žmonės. Jie pasmerkti likti mistiškame košmaro būvyje, jei nesugebės susirinkti savęs, suartėti ir „skaityti“ kitų.
Kitaip sakant, savo trauminį kalbėjimą debiutantė konstruoja tradiciškai, kaip daugelis kančios paliestų metafizinės poezijos simpatikų. Jiems būdinga žmogiškų problemų sprendimą perkelti į sąlyginę erdvę, kur tos problemos tampa savotiškos kovos su aukštesnėmis jėgomis reiškimosi erdve. Tad net kasdienis veiksmas gali būti traktuojamas kaip „pagilintas“, t. y. pateiktas kaip ištisa kelionė į anapusybę ir atgal. Toks užmojis sukuria neįprastumą, išskiriantį „Šunį vaiduoklį“ iš pastarųjų metų poezijos debiutantų, tačiau yra rizikingas – perdozavus sunku tuo tikėti.
Stipriausia dalis – knygai suteiktas kitoks traumos rakursas ir nejauki atmosfera. Dar iki „Šuns vaiduoklio“ skelbtose publikacijose U. Toleikytės eilėraščiai kalbėjo tarsi vien sau suprantama kalba. O knygos struktūroje jos pasaulėvaizdis atgijo, šiek tiek sukonkretėjo ir tapo pretenzingesnis. Šioje poezijoje pinasi noras kalbėti giliai, intelektualiai, intertekstualiai, iškart keliomis dimensijomis užgriebti sudėtingą reiškinį (nei daugiau, nei mažiau – pačią mirtį, geismą, dialogą, tapatumą), rašyti skirtingos stilistikos tekstus. Bet tokiems tikslams U. Toleikytės poezija nepakankamai rišli: jai pristinga subtilumo ne atskiriems eilėraščių vaizdams, o bendresniam, tolygesniam pranešimui sutvirtinti. Ji labai greitai tampa paini, pernelyg žaižaruojanti (šio to pasiskolinusi tai iš vieno, tai iš kito poeto), nes kiekvieną subjekto minties krustelėjimą U. Toleikytė pateikia kaip be galo reikšmingą – jokiu būdu ne tiesmuką, vis kitaip apibūdintą. Todėl lieka įspūdis, kad nuolat padauginama pamėgtos fatalizmo ornamentikos, kuri išsikeroja net iki apokalipsės ar artumo stichijoms.
„Šuo vaiduoklis“ išduoda, kad su kančios metafizika neišvengiamai iš kitų poetų paveldima ir visumą pagadinančių drumzlių. Tai literatūriškumo perviršis, gudrus „vaikiškumas“ ir antžeminių signalų mistifikavimas, siekiant artumo ir dialogo kaip išeities. Natūralu, kad debiute jie dar labiau išryškinti. Kiek blogiau, kad šie poetei suteikia dvasingesnės pozą. Iki šiol nesu tikra, ar tai veiksmus poezijoje padaro gilesnius. Tačiau „Šuo vaiduoklis“ siūlo tokį trauminių įvykių sprendimą. Ir jo efektas paradoksalus: U. Toleikytės „dugno trauka“ ir sapno poetika pirmiausia formuluojama kaip uždaras šešėlių, atspindžių pasaulis, kuriame žmogaus buvimo įrodymai lieka suvenyrais sekcijoje ar inkliuzais, tarp fotokadrų ir paveikslų, tik taškais visatoje. Net jei sąmoningai kalbama lyg iš vaiko smėliadėžės, juntama, kad iš tiesų tai priedanga nevaikiškiems jausmams ir žaidimams, o labiausiai norisi kalbėti ne apie juos. Todėl įsimena nekaltų žaidimų parodijos, kurioms būdinga suaugusiojo distancija. Ir dėl to keistai atrodo sprendimas knyga komunikuoti per nostalgiją (kam?) žadinančius dizaino efektus: prie knygos pridėti vaikiški lipdukai, yra tarsi 2000-ųjų „word art“ stiliumi sumaketuotų tekstų. Per juos bandoma dirbtinai apeliuoti į bendresnį socialinį kontekstą. Jei jis nebūties (kaip mirties ir nevisaverčio buvimo) tematikos tekstuose yra, tai nebent antraplanis. O kas lieka pirmame? Priminimas, kad traumos sukurtą košmarą įveikia realus artumas ir tikras ryšys, kad gilus žvilgsnis vis dar gali būti iškalbingesnis už tūkstančius žodžių. Bet ar tikrai nesame to girdėję?
Austėja Jakas. Mėlynieji malonumai: eilėraščiai. – Vilnius: Baziliskas, 2024. – 80 p.
Austėjos Jakas debiutinė knyga „Mėlynieji malonumai“ irgi sugėrė nemažai šiuolaikinės poezijos bruožų: polinkį normalizuoti netobulumą, brendimo pasakojimą, kurio varomoji jėga – tapatybės klausimai, atspindimi per kūniškus ir trauminius išgyvenimus, netgi meditacijas Indijos ašramuose. Tačiau ši knyga stipriai išsiskiria savarankiškumu. A. Jakas poezijoje girdimas skausmo pažeistas dvidešimt devynerių, griežtai tapatybės neapsibrėžęs žmogus. Poetė apie tai rašo neakcentuodama nei diagnozių, nei patirčių ribiškumo, kurie neretai naudojami pabrėžti pridėtinę tekstų vertę. Tačiau šis balsas veikia kaip jautrus į aplinkos dirgiklius reaguojantis kolektorius. Jis pajėgia išskaityti aplinkinius (o gal jį patį?) gaubiantį vienišumą, nemeilę ir pažeidžiamumą. Taip paaiškėja svarbi linija – gilieji išgyvenimai yra užslėpti, tačiau jų poveikis nuolat juntamas, tarsi mėlynai švyti.
Simptomiška, kad „Mėlynųjų malonumų“ įžangoje cituojama ukrainiečių kilmės brazilų rašytoja Clarice Lispector. Ji man pasirodė išties artima A. Jakas poezijos mentalitetui: įprasmino sąmonės srautą, kuris stebina naivumu ir netgi gali atrodyti įžūlus, nes grynas ir apnuoginantis. Pasaulio pažinimo metodu C. Lispector parenka jausmus ir sąmoningai manipuliuoja standartiniu moters kaip jausmingo, kiek aukščiau tikrovės pakibusio sutvėrimo įvaizdžiu. Juslumas, rašymas su švelnia, neįsisąmoninta beprotyste jam suteikia autonomijos. Kadangi vadovavimąsi jausmais esame linkę vertinti kaip prastą toną ar bent jau silpnybę, tokio pobūdžio kūryboje jis suveikia kaip drąsus „švento kvailelio“ ginklas, nes tampa savotišku veidrodžiu, atspindinčiu kitų pretenzingumą.
Tyrinėdama pažeistą tapatybę, A. Jakas juda panašiu keliu, tačiau nesiūlo tokio kraštutinio naivumo. Jos sąmonės srautui būdingas buitinis „įsižeminimas“ ir „neužtylintas“ balsas – paplepėjimas, poetiškai nesušukuoti, „nefalšyvi“ palyginimai, nehierarchinis mąstymas (tarkime, gailestį kelia apvirtęs tarakonas). Ir toks kalbėjimas stiprus, nes jos asociacijos neturi literatūrinių paruoštukų, bandoma ieškoti racionalumo grūdo tame, kas reiškiasi fiziologiniais kūno signalais ir per kasdienybės paviršius. Pvz., eilėraštyje pasiūloma netikėta jungtis tarp vyro iš Kongo portreto, vyriškumo stereotipų (vyrai A. Jakas poezijoje irgi kenčia), senstančio šuns Žakio „savęs kompostavimo“ ir kūno laikinumo. Kaip A. Jakas įprasta, eilėraščio pagrindu tampa keisti „nesušukuoti“ elementai, kurie neatitinka jokių įsivaizduojamų dėsnių (koks turi būti vyras, vegetaras, depresikas), tačiau dėmesį atkreipia netikėta jų konsteliacija, parodanti tarpusavio darną – savitą skausmo perspektyvą. Įdomu, kad A. Jakas tekstai neatrodo pernelyg suatvirauti (jei atviravimą suvoksime kaip kažką ribinio, pasakomo apie save), tačiau įprasmina pasekmes. Tekstą apgaubęs suvokimas dažniausiai yra pateikiamas kaip skaidrus teiginys: „niekas neturi būti vienišas / nors kiekvienas turi teisę į vienišumą“ (p. 9), „ką tai sako apie mano širdį aš nežinau“ (p. 19), „jaučiu jam simpatiją“ (p. 35). Todėl „Mėlynuosiuose malonumuose“ įvykiu tampa ne dėstomi atsitikimai, vizijos, bet besiformuojančios sąmonės „atsitiktinumų“ atverti jautrūs ir brandūs suvokimai.
Smagu, kad A. Jakas menkai paiso socialinių ir literatūrinių normų arba nelabai stengiasi save pagal jas konstruoti. Jų įtaka labiausiai jaučiama tik knygą įrėminančioje budistinėje žmogaus-pažeisto medžio traktuotėje. Vis dėlto A. Jakas poezija gerokai paveikesnė tada, kai atsisako formuluoti idėjas per žinomus topus, apsieina be papildomo teatro ir nepuola iškart statyti Labai Rimtų Problemų Rūmo. Kalbėti apie Indiją, meditacijas ar nesėkmes renkasi be išmokto dvasingo, filosofinio interpretavimo, kuriam tradiciškai reikėtų „išminties“. Vietoj to gali primesti savarankišką, kiek nerangią logiką ar kalba „nuo savęs“: „kai buvau vaikas, visada labai norėdavau valgyt čipsus ir gerti kolą / man atrodė, kad dievas mane sutvėrė šiom veiklom“ (p. 15). Būtent dėl to „Mėlynieji malonumai“ kuria autentiškumo iliuziją, atkreipia dėmesį į tragikomišką gyvenimą ir žavi drąsa įgarsinti jautrumą. Netgi, tikėtina, sulauks pasekėjų – juk ne taip blogai jaustis vienišu ateiviu, jei gebi savarankiškai manipuliuoti detalėmis ir parodyti, kad esi gyvas. Tai sveika. Ypač poezijoje.
Henrikas Latvis. Išvirkščioji vertimų pusė
2024 m. Nr. 11
Pasibaigus latvių literatūros metams buvo daug kalbėta ir džiaugtasi. Metus koordinavusi vertėja Laura Laurušaitė džiaugėsi, kad pernai buvome pasauliniai latvių grožinės literatūros vertimo lyderiai, nes 2023 metais Lietuvoje pasirodė daugiausia vertimų iš latvių kalbos, net aštuoni, kad gausėja vertėjų iš latvių kalbos būrys. Iš pirmo žvilgsnio tikrai įspūdinga statistika. Bet atsiverskime keletą pastarųjų metų vertimų ir pažiūrėkime, ar šis optimizmas tikrai pamatuotas, ar tie kūriniai tikrai adekvačiai perteikia originalą ir suteikia skaitymo malonumą. Giriamės kiekybe, bet juk egzistuoja ir kita medalio pusė – kokybė? Ar ji jau šiais skubos, darymo ir produkcijos laikais visai nebesvarbi?
Toks įspūdis, kad kai kuriems vertėjams iš latvių kalbos būdingas, Antoine’o Bermano žodžiais tariant, „troškimas versti“1. Tas potraukis toks stiprus, kad skatina mane įvesti naują apibrėžimą ir kalbėti apie „vertimo grafomanus“, šitaip įvardijant tuos vertėjus, kurie yra linkę produkuoti kuo daugiau vertimų.
Neslėpsiu, šį tekstą išprovokavo nepasitenkinimas esamais vertimais iš latvių kalbos ir noras tą savo vidinį apmaudą paviešinti, o vertimų gausą probleminti, nes kai problema nutylėta, neišsakyta, rodos, kad jos ir apskritai nėra.
Net ne visada reikia mokėti originalo kalbą, kad suprastum, kada vertimas prastas, nesklandus, įvairių kalbos lygmenų klaidos tiesiog bado akis, o neadekvatus, kartais net ir klaidingas lingvistinis perteikimas trukdo suvokti prasmę. Skaitydamas tokius tekstus jauti tarp dantų girgždantį žvyrą, kuris sugadina visą originalaus teksto sklandumą ir žavesį.
Visada laikiausi nuomonės, kad geriau skaityti originalą, jei tik moki kalbą, bet toks jau paradoksas, kad latvių kalba, nors ir artimiausia, priklausanti tai pačiai baltų kalbų atšakai, lietuviams dažniausiai nėra paskaitoma. Todėl vertėjai turėtų jausti atsakomybę prieš skaitytojus – ir pasirinkdami kūrinį, ir perteikdami jį lietuviškai, nes juk jie yra ta grandis, kuri supažindina lietuvius su latvių literatūra, „atveda skaitytoją pas autorių“ ir „atveda autorių pas skaitytoją“2. Kultūrinis plyšys tarp savo ir svetimo dėl šios giminystės sumažėja.
Apskritai vertėtų pasvarstyti, kokių kompetencijų reikalauja grožinės literatūros vertimas. Kiekvieno vertimo alfa ir omega – reikšmės ir kalbos atitikimo komponentai. Norint kokybiškai versti, reikia pažinti kultūrinę tos šalies tikrovę, kultūros idėjų visumą, bet labiausiai reikia kalbos žinių. Kartais klaidų atsiranda nepakankamai mokant užsienio kalbą, kartais nepakankamai mokant gimtąją ir visada – per skubėjimą, kai „žalias“ tekstas, jo neperžiūrėjus ir nenugludinus, patenka į spąstus – kalbų panašumo, nepakankamos sinonimikos, pažodinio vertimo. Geras vertėjas negali apsieiti be kalbinės nuojautos, nes be žodžio, prasmės, niuanso pajautimo ir adekvatus perteikimas neįmanomas. Regis, dėl artimos kalbinės ir kultūrinės specifikos lietuvių ir latvių kalbinė pora turėtų būti lengvai verčiama. Latvių kalba labai apgaulingai panaši į lietuvių, bet iš tikrųjų verčiant pažodžiui labai lengvai galima paslysti ir apsigauti. Visi žino kuriozą apie alnį ir briedį – briedis latviškai reiškia elnią, o alnis – briedį.
Kuo toliau, tuo labiau esu linkęs manyti, kad norint tapti vertėju reikia turėti pamatinį filologinį išsilavinimą. Daug skaityti, gyventi tekstų apsuptyje. Kaip toj chrestomatinėj lietuvių liaudies dainoj – „nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė“, arba „nepabuvęs grėbėjėliu, nebus geras artojėlis“. Tas buvimo filologu faktas yra esminis.
Įvairios vertimo dirbtuvės, vertimo konkursai galėtų būti vertėjų iniciacijos katilas. Tikiu, kad daug galima išmokti tiesiog verčiant, bandymų ir klaidų metodu. Ir Paulis Ricoeuras konstatuoja, kad „tik per savos teorijos ieškančią praktiką vertėjas įveikia kliūtį – ir netgi teorinę prieštarą, – kurią iškelia principinis neišverčiamumas iš vienos kalbos į kitą“3. Tai puiku, bet kai visi prisvilę blynai ir pagrandukai išleidžiami, ir kartais tikrai neblogų, save gerbiančių leidyklų, kyla klausimas – kur žiūri leidėjai? Galbūt vertėjų priklausymas Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai suprantamas tarsi automatinis kokybės ženklas? Ar jau kartelė nuleista taip žemai, kad visos grandys toleruoja nekokybę – pradedant redaktoriais, leidėjais, baigiant skaitytojais ir recenzentais? Tenka konstatuoti, kad verstinių knygų recenzijų pasirodo mažokai, ypač atkreipiančių dėmesį į vertimų pavojus ir šių pavojų sąlygotus trūkumus. Apie vertimą geriausiu atveju randame kelis sakinius verstinės knygos recenzijos pabaigoje, o kartais vertėjas išvis ignoruojamas.
Instancija, kuri nusipelno atskiro dėmesio ir papeikimo – redaktoriai. Žinoma, vien redaktoriumi pasikliauti negalima, juk jis (dažniausiai net šaltinio kalbos nemokėdamas) neprivalo mėžti Augėjo arklidžių. Ydinga manyti, kad geras redaktorius gali „išgelbėti“ prastą vertimą, nes traukti iš balos neatsakingai skęstančius vertėjus – ne jo reikalas.
Panagrinėkime konkrečius pavyzdžius. Pasirinkau keletą gan atsitiktinių knygų, kurias teko skaityti, nes aprėpti viską net ir suinteresuotam latvių literatūros skaitytojui jau darosi keblu. Apsiribosiu prozos darbais. Vertindamas, kaip pavyko perteikti sunkesnes vietas, lyginau ir su originalu.
Reikia paminėti, kad mano toliau straipsnyje aptariami vertėjai toli gražu nėra vertimo pradinukai. Jurgis Banevičius ir Elga Dzintra Irbytė yra išvertę po keliolika knygų, o Laimantas Jonušys apskritai yra vertimo virtuozas, meistriškumo pavyzdys ir autoritetas daugeliui kitų vertėjų (įskaitant ir mane).
Aldis Bukšas. Broliai: kriminalinis romanas. Iš latvių k. vertė Dzintra Elga Irbytė. – Vilnius: Litera, 2021. – 261 p. /Aldis Bukšs. Brāļi. – Rīga: Dienas Grāmata, 2020.
Aldžio Bukšo kriminalinis romanas „Broliai“ išleistas nežinomos (bent jau man) leidyklos „Litera“, prisidėjus privatiems rėmėjams – Joniškio rajono savivaldybei, Lietuvos Respublikos Seimo nariui Liudui Jonaičiui ir Joniškio rajono savivaldybės tarybos nariui Romui Karūžnai. Šiaip jau romanas būtų visai smagus aštraus siužeto skaitinys, vertas kriminalinio trilerio vardo. Jame netrūksta įtampos, besikeičiančių peizažų – nuo Helsinkio kalėjimo iki Londono naktinio klubo ir kontrabandinių pasienio vietovių Latgaloje. Taip pat yra aliuzijų į partizanų temą, apie kurias byloja ir pavadinimas „Broliai“. Tačiau romano vertimas šokiruoja nesuskaičiuojama daugybe klaidų, ir tai ne atsitiktiniai paslydimai ar apsirikimai, o ištisinis klaidų sąvadas.
Vertėja Dzintra Elga Irbytė imasi romano, kurio socialinė ir kalbinė realybė svetima jos gyvenamajai tikrovei, ir vertime regima ši kultūrinio neadekvatumo spraga. Romanas pasakoja apie šiuolaikinį kriminalinį pasaulį, jame gausu šnekamosios kalbos, nenorminės leksikos, keiksmažodžių. Vertėjai nepavyksta perteikti šiuolaikinių mafijozų šnekos ypatybių, kad ji skambėtų įtikinamai ir natūraliai. Tai kito amžiaus ir socialinio sluoksnio leksika ir tam reikėtų specialių žargono studijų. Toks pasakymas kaip „apsikask lapais!“ (p. 138) – „Ej ieskrieties!“ (p. 160) mafijozų lūpose skamba juokingai.
Akivaizdu, kad tai tiesiog išspausdintas juodraštis, kuriame knibždėte knibžda grubių visų lygmenų klaidų – korektūros, rašybos, kalbos, skyrybos, sintaksės ir t. t.: „jiesuprato“ (p. 113), „prieš aks“, „akimirką įsvyravo tyla“ (abu p. 159), „prieš porą matų“ (p. 191), „jau pusė matų“ (p. 217), „laukųjų durų“ (p. 16), „braviūra“ (p. 203), „visi pasaulio medijai“ (p. 238) = medijos, veikėjas dirba „pagrinde su popieriais“ (p. 97), „tikėjausi, kad bus naujienų, kas liečia mano brolį“ (p. 98), „pasiėmė ilgą pauzę prieš kasimą“ (p. 199) – „paņēmis garu pauzi no rakšanas“ (p. 232). Tekste netrūksta vengtinų vartoti svetimybių, pvz., „aerouostas“ (p. 18), žestas (p. 19), kurių pirmąjį Valstybinė lietuvių kalbos komisija primygtinai siūlo keisti į „oro uostas“, o antrąjį į „gestas, mostas, judesys“.
Kai kuriuose sakiniuose yra net po kelias klaidas: „matomai, artėjo jų sustojimas“ (p. 46) – „acīmredzot tuvojās viņu pietura“ (p. 53), arba „mes esame atstovai iš Latvijos SIA „Burtliča mēbeles“ atstovai“ (p. 112). SIA yra įmonės forma, lietuviškai „uždaroji akcinė bendrovė“, verstina trumpiniu UAB. „Kalba eina apie mano karjerą, kuriai kažkas iš šalies stengiasi įtakoti“ (p. 76) – „Bļāviens, šeit ir runa arī par manu karjeru. To, kuru kāds no malas cenšas ietekmēt!“ (p. 88). Paskutiniame sakinyje dar praleistas žodis „bļāviens“, kuris šiame kontekste yra keiksmažodis, o du sakiniai nemotyvuotai sujungiami į vieną.
Kai kurie vertimo sprendimai skamba tiesiog kurioziškai: pradedant „rūžavais flamingais“ (p. 14) ir naujadaru „paliktos automobilio pėdos“ (p. 194) – „automašīnas atstātas sliedes“ (p. 225), „ekskorto mergaitės“ – „eskorta meitenes“ (p. 17), baigiant tuo, kad veikėjas užsisako „fry bulvyčių“ (p. 107) – „Frī kārtupeļi“ (p. 124), kurios, beje, kitame puslapyje jau „bulvytės fri“ (p. 108), o VLKK įvardijamos kaip nevartotina svetimybė, keistina į „gruzdintas bulvytes“.
Visoje knygoje krinta į akis neteisingo vietininko vartojimo atvejai, kurie kartais sukelia komišką efektą, pvz., „škotas kvadrate“ (p. 17) – „skots kvadrātā“ (p. 19) = škotas kvadratu, o kartais tiesiog skamba griozdiškai ir netaisyklingai: „naujienos pasirodė ir birželyje, ir rugpjūtyje“ (p. 107) – „ziņas parādījās gan augustā, gan jūnijā“ (p. 123), „kas tikrame pardavinėjime yra svarbiausia?“ (p. 79) – „kas īstā pārdošanā ir vissvarīgākais?“ (p. 93), „tame skaičiuje“ (p. 132, 243), „nežinioje mirksėjo akimis“ (p. 153) – „neziņā blisināja acis“ (p. 176), „nežinioje sukiojo pirštus“ (p. 217) – „neziņā lauzīja pirkstus“ (p. 252), „buvo treniravęsis tokių metodų naudojime“ (p. 234) – „bija trenējies šādu paņēmienu lietošanā“ (p. 272).
Atskirą klaidų grupę vertime sudaro prielinksnių vartojimo klaidos: „išeiti per duris“ (p. 105), „stovintieji ant gatvės“ (p. 119), „Edgaras delsė su atsakymu“ (p. 11), „jūs apie jį nebesidomėjote“ (p. 182), „neužveda ant minties“ (p. 228), „jo kūnas su dunkstelėjimu nukrito“ (p. 241).
Ištisai kartojasi pažodinio vertimo riktai: „Pamojo galva“ (p. 19) – „pamāja ar galvu“ (p. 21) = linktelėjo galva, „TV producentas“ (p. 23) = prodiuseris, „Kur tu ruošiesi palikti per naktį?“ (p. 36) – „Kur tad tu domā palikt pa nakti?“ (p. 46) = apsistoti nakčiai, „man buvo promilės“ (p. 213) – „Man bija promiles“ (p. 247) = pripūčiau promilių, „Ir ką tu dabar manai pradėti?“ (p. 258) – „Un ko tu domā tagad iesākt?“ (p. 300) = daryti.
Lietuviškai dešimtmečiai yra žymimi kitaip nei latviškai ar angliškai, bet panašu, kad vertėja to nežino, nes sako „septyniasdešimtaisiais“ (p. 88) – „septiņdesmitajos“ (p. 102), „devyniasdešimtaisiais“ (p. 56) – „deviņdesmitajos“ (p. 65) ir klaidina skaitytojus, nes kalbama apie aštuntąjį ir dešimtąjį dešimtmečius. Įkyriai kartojasi „sekantis“: „sekantis autobusas į Rygą“ (p. 44), „sekantį rytą“ (p. 55). Sirai vadinami „siriečiais“ (p. 90), „sirijiečiais“ (p. 169), o tautinio atgimimo jaunalatvių atstovai – „jaunalatviečiais“ ir t. t., ir pan.
Knygoje neįrašytas redaktorius, tad telieka spėti, kad jo išvis nebuvo – bet kodėl, jei vertėjas autoredakcija neužsiima? Sakoma, kad net labiausiai patyrusiems profesionalams praverčia papildoma specialisto akis. Suprantama, kad leidyklos finansiškai gyvena nekaip, yra linkusios pataupyti, bet ar pateisinama, kai tai daroma kokybės sąskaita? Sakyčiau, skandalinga, kad šitaip išverstos knygos yra leidžiamos, nes kompromituoja tiek lietuvių kalbą, tiek latvių literatūrą, tiek vertėjo profesiją, ir apskritai yra akibrokštas kultūrai. Perskaičius tokį opusą, pasinaudojant pačios vertėjos posakiu, „aimanavimas virsta konstantine žmogaus būkle“ (p. 208) – „vaimanāšana pārvēršas pa konstantu cilvēka stāvokli“ (p. 242). Jeigu netikite, „reikia išsiaiškinti akivaizdžiai“ (p. 57) – „jāpārliecinās klātienē“ (p. 66) = gyvai.
Inga Ābele. Potvynis: romanas. Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2023. – 270 p. / Inga Ābele. Paisums. – Rīga: Dienas Grāmata, 2008.
Ingos Abelės romanas „Potvynis“ yra komplikuotas ir daugiasluoksnis, būties prasmių prisodrintas pasakojimas apie vienos moters gyvenimą. Veiksmas jame suprojektuotas atvirkščiai – prasideda nuo dabarties ir tęsiasi į praeitį. Romanas yra laimėjęs Baltijos Asamblėjos premiją ir išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos serijoje „Naujoji klasika. Baltijos Asamblėjos premijos laureatų kūryba“. I. Abelė yra labai subtili autorė, kuriai svarbus kiekvienas stilistinis niuansas ir reikšminis atspalvis. Skaitant lietuviškai išverstą „Potvynį“ akis badė daugybė netikslumų, blogo vertimo atvejų, įvairiausio pobūdžio kalbos klaidų, ir visa tai gerokai aptemdė skaitymo patirtį.
Ištisai kyšo latviškos konstrukcijos, kai verčiama žodis žodin: „O mes net pasikalbėję nesame“ (p. 254) – „Un mēs pat parunājušies neesam“ (p. 295) – tai visiškai tiesioginis ir mechaninis vertimas, kuriame atsiranda nepageidautinas niuansas: galima suprasti, kad pasikalbėjom, bet mūsų vis tiek nėra, o juk mintis atvirkštinė, norėta pasakyti, kad dar nepasikalbėjom. „Pelėsiai nebuvo rūpestingi“ (p. 265) – „pelējums nav bijis saudzīgs“ (p. 310) – turėta galvoje, kad „pelėsiai buvo negailestingi“, t. y. viską aptraukė; „nusivelka Andriejaus marškinius, kiek tik įmanoma drebančiomis rankomis juos sulanksto“ (p. 138) – „novelk Andreja kreklu, cik vien iespējams rūpīgi ar drebošām rokām tos saloka“ (p. 166) – tik patikrinus latvišką sakinį paaiškėja, kad nusivilkusi vyro marškinius ji juos sulanksto kiek įmanoma kruopščiau, nors ir drebančiomis rankomis; „Akselis pakelia Montą, įkasa jos veidą į savo kaklo duobučių šilumą“ (p. 198) – „Aksels paceļ Montu, ierok viņas seju savas kakla bedrīdes siltumā“ (p. 234) – gal įsikniaubia į jos šiltą kaklo duobutę? Neturint originalo, kai kuriose vietose net sunku suprasti, kas norėta pasakyti: „jos žvilgsnis pakeliantis“ (p. 129) – „viņas skatiens ceļā līdzi“ (p. 157) = ji seka kelią žvilgsniu, jos žvilgsnis neatitrūksta nuo kelio.
Daugeliu atvejų vertėjas nesuka galvos ir tiesiog kalkiniu būdu perkelia: „nedaryk senelei rūpesčių“ (p. 129) – „nedari omei raizes“ (p. 157) – daug tiksliau būtų „nekelk“; „jos akys negerai spindi“ (p. 259) – „viņas acis nelabi spīd“ (p. 301) – galbūt „liguistai“?; „smilkinius padengia prakaitas“ (p. 131) – „deniņus noklāj sviedri“ (p. 159) – gal „išmuša“?; „mėtydamas aplink kraują iš prakirstos lūpos“ (p. 144) – „metādams sev visapkārt asinis no pārsistās lūpas“ (p. 174); „keltas įeina į uostą, išlygina eismą“ (p. 230) – „prāmis ienāk ostā, izlīdzina gaitu“ (p. 270); „valgomasis salonas“ (p. 250) – „ēdamsalons“ (p. 291) – atrodo, kad kambarys, kaip koks valgomasis grybas, yra skirtas maistui.
Kai kur praleidžiami sinonimiški žodžiai, kai sunku jiems rasti lietuvišką atitikmenį: veikėjas žingsniuoja „begaliniai ilgais, nelygiais žingsniais“ (p. 150) – „bezgalīgi ilgiem, gariem, nevienādiem soļiem“ (p. 181). Neretai pasitaiko, kad J. Banevičius panaudoja konstrukciją, kuri lietuviškai yra nepagrįsta ir jai reikėtų plėtinio. Ar jums nieko netrūksta: „Paskutinis, ką ji prisimena“ (p. 195) – „pēdējais, ko viņa atceras“ (p. 230); „vienintelis, aišku, kad tėvelio reikia laukti namuose“ (p. 129) – „vienīgais, kas ir skaidrs, ka tētiņš jāgaida mājās“ (p. 157–158) arba „Noriu vienintelio <…> Kaip kempinei prisitraukti neįmanomo – belaikio“ (p. 118–119) – „vienīgais, ko es vēlos, <…> kā sūklim pievilkties ar neiespējamo – ar bezlaiku“ (p. 144). Paprastai tokiu atveju lietuviškai pridedamas daiktavardis, pvz., „dalykas“ – „vienintelis dalykas“, „paskutinis dalykas“ arba įvardis „to“ – „to, kas neįmanoma, kas anapus laiko“.
Painiojamos prieveiksmio, būdvardžio, dalyvio funkcijos: moteris „mylinčiai sveikina savo vyrą“ (p. 270) – „mīļi sveic savu vīru“ (p. 315) = meiliai, „Artūras skubus“ (p. 233) – „Artūrs ir steidzīgs“ = skubrus, skubantis. Taip pat ir daugybė techninių neatidumo, o gal skubos klaidų: „Akselis vadina Ieva savąja Nense“ (p. 192), „Akselis kartai burbėdavo“ (p. 214), „pažiūri į iš Jonsi lango“ (p. 236), „džiaugdamavosi“ (p. 237) ir pan.
Aukšto meistriškumo vertėja Irena Balčiūnienė yra rašiusi apie kalbų įvairovę: „Jeigu viso pasaulio literatūros kūrinius galėtume skaityti ir suprasti taip, kaip girdime ir jaučiame įvairiabalsį paukščių kalbėjimą – žvirblio čirškimą, kregždės čiulbėjimą, gegutės kukavimą, karvelio burkavimą, lakštingalos suokimą, tetervino ulbėjimą, gulbės uldavimą, gandro klegenimą, zylės činkčiojimą, kielės kivikčiojimą, tilviko klyravimą, slankos pypčiojimą, griežlės griežimą, parplio parpimą, tūtlio tutnojimą, baublio baubimą, volungės klykimą, čeklelės čekšnojimą, kurtinio pakšnojimą, gaidelio ryliavimą, anties kvaksėjimą, žąsies girksėjimą, strazdo rykavimą, apuoko vaitojimą, pelėdos ūbavimą… – jų nereikėtų versti iš kalbos į kalbą“1. Ši citata atskleidžia vertėjo amato subtilumą ir kiekvienam meistrui tokius reikalingus kalbinės klausos pagavą ir gausų leksinį instrumentarijų. Kai J. Banevičius parašo „čireno kregždės“ (p. 209), nes latviškai – „bezdelīgas čivināja“ (p. 247), supranti, kad ne visiems duota, kai kurie „pasimeta vertime“ ir Babelio išbandymo neatlaiko.
Net paprastam skaitytojui neįmanoma nepastebėti vertėjo, redaktorės ir leidėjo neatsakingumo, profanavimo. Romane įrašyta redaktorės Lolitos Petrašiūnaitės pavardė, todėl kyla natūralus klausimas – ar tai ji aplaidžiai dirbo, ar vertimas buvo toks beviltiškas, kad betaisant kitas vietas pro akis prasprūdo antra tiek nelygumų ir grubių korektūros, kalbos klaidų. Pateikiau tik vieną kitą pavyzdį, nes, norint užfiksuoti visus netikslumus, straipsnis išsitęstų iki keliasdešimties puslapių. Apskritai kyla klausimas apie šiuolaikinę leidybos ir redagavimo kokybę, ką jau kalbėti apie tai, kad tai Baltijos Asamblėjos laureatės knyga, dėl kurios reikėtų jausti keliagubą atsakomybę, ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidinys – kas, jei ne Rašytojų sąjunga turėtų nustatyti profesionalumo etaloną? Nekontroliuodama leidžiamų knygų lygio, ji tikrai neprisideda prie kalbos saugojimo ir turtinimo.
Andris Kalnozols. Mane vadina Kalendorium: romanas. Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Odilė, 2022. – 325 p. / Andris Kalnozols. Kalendārs mani sauc. – Rīga: Orbīta, 2020.
Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ parašytas neįvardytą psichinį sutrikimą turinčio žmogaus dienoraščio forma, todėl tekstas išoriškai paprastas. Romano gale randame „vertėjo žodį“, kuriame Laimantas Jonušys paaiškina: „Oskaras yra baigęs devynias klases ir negali būti stiliaus meistras. Vertime stengiausi atspindėti paprastą, kai kur stilistiškai netobulą originalo stilių. Daugeliu atvejų ne tik pasakojimo primityvumas, bet ir charakterio naivumas yra esminis romano akcentas“ (p. 325). Lietuvoje neseniai pradėtos leisti knygos lengvai suprantama kalba, todėl toks romanas įgauna vėl nebūto aktualumo. Ir kitais požiūriais knyga aktuali – ji politkorektiška, antikanoniška, parašyta su humoru. Pagrindinis veikėjas Oskaras įsimyli ir išmoksta visus latviškame kalendoriuje esančius vardadienius, kad bent per vardą priartėtų prie savo simpatijos, todėl jis romane pakrikštijamas Kalendorium.
Vertėjui kyla tikrai kebli užduotis – parodyti autistiškų polinkių žmogaus mąstymo ir raiškos ribotumą, bet kartu perteikti visą gamą emocijų, jausmų, išgyvenimų ir netradicinį mąstymą. Jis su šia užduotim susidoroja tik iš dalies. Jau net ir pavadinimas gali būti interpretuojamas dvejopai: Kalendorium mane šaukia (vadina) ir Kalendorius mane šaukia (kviečia). Vertėjas neįžvelgė šios pavadinimo dviprasmybės ir pasirinko prasmę, kurią studentai išmoksta pirmoje latvių k. paskaitoje: mani sauc… (mane vadina…, mano vardas yra…).
Vertėjas pasimauna ant pažodiškumo kabliuko ir latvišką gramatiką perkelia, o ne perteikia, todėl tekstas, kurio originalas skamba gramatiškai gan taisyklingai (aišku, yra išimčių: praleistų žodžių, naujadarų, keistų posakių, supaprastinimų), lietuviškai stringa, netenka natūralaus skambesio, sklandumo. Labai sunku apibūdinti šį vertimo trūkumą, nes jis apima ir išraiškos plotmę (žodžių parinkimą, jų tvarką, sakinio struktūrą), ir stilistinį registrą. Kaip matyti iš cituoto L. Jonušio paaiškinimo, jis tai palaikė primityvesnio veikėjo mąstymo ypatybe, o dažnu atveju tai tėra latvių k. specifika – dažnesnis „buvo“ ir „yra“ vartojimas; jungtukas „ir“ nuolat verčiamas „ir“, nors puiki jo gretutinė reikšmė yra „o“; sakinių jungimas po daiktavardžio daugiskaitos vartojant „kas“, pvz., „tiek daug vaikų, kas čia galėtų žaisti“ (p. 81) – „tik daudz bērnu, kas te varētu spēlēties“ (p. 81) = kurie čia galėtų žaisti; parodomasis įvardis „tas, ta“, kuris į lietuvių k. verčiamas dažniausiai „tai“ arba „jis, ji“, o vertime neretai išlaikomas: „[t]ą mes puošdavom nuo vaikystės“ (p. 158) – „[t]o mēs pušķojam kopš bērnības“ (p. 158) = ją mes puošdavom nuo vaikystės; arba latviškas vietininko vartojimas, kuris lietuviškai nemotyvuotas: „man nieko nepavyko ir pralaimėjau visuose karuose“ (p. 31) = visus karus; „televizoriuje“ (p. 134) – „televizorā“ (p. 134) = per televizorių. Tokie gramatiniai variantai keičia santykį su turiniu ir teksto stilistinį poveikį.
Dalyvinės konstrukcijos, kurios automatiškai atsiduria vertime, irgi atrodo dirbtinokai. Latviškai „neesmu gulējis“, „neesmu darījis“ skamba natūraliai, bet kažin, ar žmogus lietuviškai sakytų: „[aš] labai išvargęs, nors nieko tokio nesu veikęs. Paprasčiausiai nemiegojęs“ (p. 54) = išvargau, nors nieko neveikiau. Paprasčiausiai nemiegojau.
Būdingas žodžių perkėlimas, nepasigilinant į jų variantus, sinonimiškas reikšmes, pvz., „mūsų miestas laikomas vienu gražiausių ir kalnuočiausių valstybėje“ (p. 131) – „valsts“ šiuo atveju būtų tiksliau versti „šalis“. Kitoje vietoje skaitome: „ant sienos užpūstas užrašas“ (p. 117) – „uz sienas ir uzpūsts uzraksts“ (p. 117) = užpurkštas, nes kalbama apie grafitį. Tokių žodžių vartosena yra ne Oskaro kalbos keistybė, o latvių kalbos ypatybė. Lietuviškai „užpūsti“ turi ne sukūrimo, o kaip tik sunaikinimo prasmę – užpučiame liepsną.
Greta šios paprastinimo strategijos, tekstas keistai intelektualizuojamas, atsiranda gan sudėtingų kalbinių formų, kurias vargu ar vartotų mūsų aptariamo romano vaikinas: „priklausytinai“ (p. 119) – „pēc piederības“ (p. 119) = ten, kur priklauso, „nebesutinkąs“ (p. 121) – „vairs nesatiek“ (p. 121) = nebesutinka. Atsiranda ir keistų improvizacijų, tarkime, sakinyje „esu didelė atbulai einanti plautuvė“ (p. 106) – „es esmu liela atpakaļejoša bļoda“ (p. 106) originalo žodis „dubuo“ kažkodėl virsta „plautuve“.
„Melnā virtuve“ išversta tiesiogiai kaip „juodoji virtuvė“, tačiau istoriškai (t. p. ir „melnais ķēķis“) taip vadinta aprūkusi patalpa, būdavusi rūsyje ar pusrūsyje, kurioje ruoštas ėdalas gyvuliams. Įvardijimas „juoda virtuvė“ bent man sukelia asociaciją su nešvariu verslu, o romane ši senovinė virtuvė yra bažnyčios pagalbinėse patalpose, ir neigiama asociacija yra nepageidautina.
Tokio aso kaip L. Jonušys vertimas, kuriame iki galo neperprastas stilistinis kamertonas ir pasirodo nemotyvuoto pažodiškumo, tik darsyk liudija, koks sudėtingas yra vertėjo darbas. Vis dėlto, lyginant su prieš tai aptartais kitų vertėjų darbais, vertimas akių nebado. Šią knygą vis tiek rekomenduoju skaityti. Nemačius originalo galima išties „nurašyti“ šią keistą kalbinę išraišką herojaus ligai ir pamanyti, kad viskas taip ir turi būti. O knyga verta dėmesio, Latvijoje tapusi absoliučiu bestseleriu.
Didelis aptartų vertimų minusas – pažodiškumas, automatinis latviškų konstrukcijų ir kalbinės struktūros perkėlimas, kai originalas ir vertimas koreliuoja per daug tiesmukai. Juo pasižymi ir E. Dz. Irbytės, ir J. Banevičiaus, ir iš dalies L. Jonušio vertimai, nors ir skirtingu lygmeniu. Tiesioginis kalbinis perkėlimas sunaikina grožinio sakinio „grožį“, galimybę visavertiškai estetiškai patirti kūrinį, juo pasimėgauti. Šiaip jau gaila aptariamų knygų, kurios – nepabijokime to žodžio – buvo pagadintos. I. Abelės gaila dėl to, kad ji elitinė autorė, kurios stiprybė yra kalbinis ir stilistinis lygmuo, reikalaujantis itin subtilaus ir pagavaus vertėjo. A. Bukšas, kuris šiaip jau yra populiariosios literatūros autorius, bet tikrai gebantis regzti intriguojantį siužetą, lietuviškai prabilo latviškomis kalkėmis ir kalbos klaidomis. Galbūt išvis nereikėtų rinktis kūrinio, kurio aktualijos, leksika, stilistiniai registrai neatitinka vertėjo polinkių, amžiaus, kompetencijų. Ir A. Kalnozolo truputį gaila, nes lietuviškas vertimas prislopino originalius kalbos žaismus ir humorą, kurie knygai suteikia papildomą matmenį.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastaruoju metu pasirodė tikrai pavyzdinių vertimų iš latvių kalbos, pavyzdžiui, latvių klasikės Annos Brigaderės „Dievas, Gamta, Darbas“ (vertė Lilija Kudirkienė) – tiesiog stulbinamos precizijos vertimas, kurį skaitydamas gėriesi vertėjos talentu ir kalbine išmone. Knygos pristatyme išgirdau, kad čia jos pirmas vertimas, bet ji pati redaktorė, ir tai daug ką paaiškina – stropumą ir atidumą kalbai. Ne veltui L. Kudirkienė 2024 m. buvo apdovanota „Metų vertėjo krėslo“ premija, kurią skiria Kultūros ministerija ir PEN centras „už geriausią pastarųjų vienų metų grožinės literatūros ir meninės eseistikos vertimą į lietuvių kalbą“1.
Palinkėčiau vertėjams prieš entuziastingai imantis naujų vertimų pakelti kvalifikaciją ir bent jau perskaityti rankraštį prieš atiduodant jį leidybai. Redaktoriams – atsakingiau žiūrėti ir atidžiau įsiskaityti. Leidykloms – kritiškiau žvelgti į vertėjų profesionalumą ir būtinai nusamdyti redaktorių, prieš tai įvertinus jo gebėjimus.
Gera mintis teikti Antipremiją už prasčiausią metų vertimą. Juk vertėjo chaltūra yra nepagarba autoriui ir originalui, nes sugadina, o blogiausiu atveju – net ir išniekina kūrinį. Nepagarba lietuvių kalbai, kurią išdarko. Žinoma, visada egzistuoja pakartotinio vertimo galimybė, apie kurią užsimena ir P. Ricoeuras, bet aptariami latvių kūriniai nepriklauso pasaulinei klasikai, o Baltijos Asamblėjos premija savo prestižu neprilygsta Nobelio premijai, todėl vargu ar kiti vertėjai imsis šių knygų iš naujo. O netikęs vertimas tekstą pasmerkia didesniam laikinumui.
1 Cit. pagal: Ricoeur P. Apie vertimą / iš prancūzų k. vertė Paulius Garbačiauskas. – Vilnius: Aidai, 2010. – P. 28.
2 Ten pat. – P. 8.
3Ten pat. – P. 42.
1 Balčiūnienė I. Iliuzija, kad skaitome Šekspyrą. – Vilnius: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2023.
1 Plačiau: https://www.llvs.lt/premijos?item=42&lang=lt.
Vitalija Maksvytė. Nuo Didžiosios Motinos iki nukryžiuotojo prie kelio pakraščio
2024 m. Nr. 10
Sulaukusi pasiūlymo parašyti „Metams“ ir nudžiungu, ir išsigąstu. Knygų vis dar skaitau daug, bet nuo tų laikų, kai mokiausi būti ir netgi buvau pradėjusi būti profesionalia literatūros mokslininke ir (ar) kritike, praėjo jau beveik dvidešimt metų.
Baisu, nes: galbūt netekau įrankių, nežinosiu, kaip rašyti apie kito rašymą, be to, nebemoku ir nenoriu tilpti į lyg ir privalomus profesionalumo rėmus. Maža to – neramu, kaip tai, ką parašysiu, įvertins kiti: buvę kolegės ir kolegos, o ir naujai atsiradusieji, kuriems aš geriausiu atveju esu vis dar vienos knygos poetė, dirbanti Rašytojų sąjungoje, blogiausiu atveju – žilstanti iš niekur išnirusi persona. Tačiau kylančias savivertės dilemas užgožia smalsumas, noras patyrinėti savo pačios santykį su rašymu apie knygas ir toks skaidrus, netgi virpantis džiaugsmas: noriu pasidalinti tuo, ką skaitau ir patiriu! Ilgiuosi dalijimosi su kitais apie kultūros ir literatūros artefaktus.
Nusprendusi, kad noras patenkinti ilgesį yra pakankamas motyvas į šalį atidėti baimėms, į užklausą atsakau „taip“. Tiesa, prieš tai davusi sau leidimą: a) atsisakyti siekio būti iliuziškai objektyviai ir b) maksimaliai įtraukti asmenines patirtis. Esu ir ketinu likti kūniška, kol būsiu gyva. Būti jautri savo kūno siunčiamoms žinutėms mokausi jau daug metų. Tai darau specialiai ir tikslingai. Taip darysiu ir rašydama apie literatūrą.
Telieka pasirinkti knygas, kurioms norėčiau skirti laiko ir dėmesio. Tebūnie tai lyg ir niekaip nesusijusios, tolimos viena kitai literatūros grando Alvydo Šlepiko „Namas anapus upės“ ir oficialiai debiutuojančios Renatos Karvelis „mOterOs“.
Alvydas Šlepikas. Namas anapus upės: apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 104 p.
Alvydo Šlepiko knygos „Namas anapus upės“ viršelyje – tarsi banaliai tradicinis paukštis (protas iš karto siūlo asociacijas: poezijos pavasaris, prisukamo paukščio kronikos, žvaigždžių paukštis…), jis vis dėlto labiau intriguoja nei kelia nuobodulį. Kas per tamsus daiktas jo snape? Kodėl sparno plunksnos mėlynos? Kodėl paukštis ir erdvė aplink jį suvarpyta? Suprantu, kad Zigmo Butaučio sukurtas viršelis labiau paveikus nei nepaveikus, bent jau mano atveju.
Kas po viršeliu? Knyga mano jau skaityta, primarginta pastabų. Tačiau, alkdama turinio, tąkart nesustojau prie paantraštės. „Įvairių laikų istorijos“, septyni apsakymai. Tikrinuosi internete: ar tikrai A. Šlepikas Sauliaus Tomo Kondroto apsakymų knygos pavadinimą pasirinko savo knygos paantraštei? Tai padaryta sąmoningai ar tiesiog pražiūrėta? Kyla pagunda grįžti prie S. T. Kondroto ir patyrinėti, kas sieja šiuos du trumposios prozos rinkinius, bet sau primenu: A. Šlepikas.
Verčiu puslapius, plūsteli prisiminimai apie atskirus apsakymus, bendrą įspūdį. Jis stiprus. Labiausiai dėl to, kad autorius itin kinematografiškas ir gabus išnaudoti literatūros įpojūtinimo galimybes. Ryškūs vaizdai, aktyvūs garsai, net tyla aktyvi, prisilietimo prie odos pojūčiai, kvapas. Autorius priverčia smegenis patikėti jo kuriamos realybės tikrumu, todėl jo kūriniai mane veikia.
Knyga pradedama apsakymu „Didžioji Motina“. Pavadinimas man, Marijos Gimbutienės skaitytojai, įtartinas. Ar tik ne padėvėta ši tema? Kiek naujai ji gali suskambėti net ir tokio ryškaus prozininko interpretacijoje?
Kad gali, suprantu vėl skaitydama apsakymą atidarančią dedikaciją Rolandui Rastauskui (atmintis per akimirksnį grąžina RoRa balso aidą prie jo urnos prieš kelias savaites Šv. Jonų bažnyčioje, ir ši dedikacija neabejotinai jau turi kitą krūvį nei prieš kelis mėnesius) ir Rainerio Marios Rilkės citatą. Jeder Engel ist schrecklich. Originaliame eilėraštyje vienu žodžiu daugiau: Ein jeder Engel ist schrecklich. Pradedu justi įtampą: tarp vokiškos citatos ir lietuviško jos vertimo susidaro keistai spengianti erdvė. R. M. Rilkei kiekvienas angelas yra baisus. Kiekvienas – tai konkretus, tas, šitas. Lietuviškajame vertime baisūs visi angelai – o kai visi, tai lyg ir nė vienas. Grėsmė niveliuojama iki beveidės, aptakios, beveik nejuntamos.
Tačiau apsakymą pradeda citata originalo kalba, o ne jos vertimas. Ir ši citata tiksliai perteikia apsakymo (ir viso rinkinio) atmosferą: čia maišomos ir permaišomos grožio ir bjaurasties, švelnumo ir žiaurumo, gyvenimo ir mirties kategorijos, perviršį suteikiant antrosioms. Autorius, kaip ir viršelio dailininkas, pasirenka kalbėti, regis, iki koktumo pažįstamais simboliais: kalnai, bedugnės, vandenys, aguonos, tėvo ir vaiko pora, dangus. Lyg klajotum tarp XX a. simbolistų tapytų ir aprašytų viršukalnių, senųjų kalniečių pasakojimų ir psichodelinių vizijų. Vis dėlto nuojauta kužda, kad nors apsakymo erdvėlaikis viliojamai mitinis (vaizduotė be jokios priežasties tėvą ir sūnų rengia drobiniais drabužiais ir apdovanoja ilgais plaukais), tai pasakojimas apie ateitį, gal net artimą. Distopiškumas ryškus visoje knygoje. Apsakymo pabaigoje nuojauta netikėtai išsipildo: slėnyje likę gyventojai važinėja motoroleriais. Pasakojimo erdvė tampa atpažįstama, ir tai nejauku, per daug artima.
Didžiosios Motinos galia nėra tik globianti – ji ir naikinanti. A. Šlepiko knygoje žmogaus (o per jį ir planetos) susidūrimas su naikinančiomis jėgomis yra šerdinis, o atvira pirmojo kūrinio pabaiga nepažada nieko gera. Tokios, atviros, pabaigos būdingos visiems „Namo anapus pusės“ apsakymams, ir jos gelbsti susidūrus su – neaišku, specialiai ar ne – juose pasirinktais vartoti tokiais dažnais simboliais ir vaizdiniais kaip krankliai ir figūra su daiktu „ant peties“ apsakyme „Debesis“, paukštis (viršelio kėkštas) ir senutė juodomis akimis apsakyme „Namas anapus upės“, kapinių paukščiai, lėlė ir vėl senelė apsakyme „Kelias tolimas“, žiurkės ir vaikai apsakyme „Kada ateis Mikis?“. Tokios pabaigos skaitytojui nepatogios, tačiau jos galingos. Kaip apsakyme „Debesis“ užtvirtina Danius: „dabar svarbiausia neužsimerkti“ (p. 18). Mano akimis, likti atvirame santykyje su mirtimi (arba užduotu svarbiu ir sunkiu klausimu) yra drąsu.
Atmintyje iškyla močiutės sekta pasaka apie varną, snape po vieną nešusį savo varniukus. „O ar tu mane neši, kai būsiu senas?“ – „Taip“, – atsako paukštukas, ir tą pat akimirką yra išmetamas žemyn. „Ne“, – atsako paskutinis, ir yra nunešamas iki lizdo. „Jei tu neši mane, senį, tai kas tada neš tavo vaikus?“ – apibendrina į lizdą sugrįžęs tėvas varnas. Mano močiutė sekdavo keistas pasakas. Nuo jų, kaip ir nuo A. Šlepiko apsakymų, irgi būdavo baugu, bet kuo toliau, tuo labiau imu perprasti, ką ji norėjo pasakyti.
Atskirai noriu pakalbėti apie trečiąjį apsakymą „Pavlovo šunys“. Dabarties aplinkybėmis apie jį rašyti bene jautriausia: Rusijos karas Ukrainoje, Rusijos propaganda Lietuvoje ir visame pasaulyje. Apsakyme pateikiami fiktyvūs rusų mokslininko Ivano Pavlovo asistentės dienoraščio fragmentai. Kas autorių paskatina žengti į šią emociškai ir politiškai užminuotą kalbėjimo apie Rusiją teritoriją?
Pirmąkart skaityti šį apsakymą buvo intensyvu. Protas ragino tikrinti istorinius faktus (kas per žmogus buvo tas Pavlovas? Ar egzistavo jo asistentė? O eksperimentai su vaikais?), tikrinti, kiek autoriui pavyko atkurti ar sukurti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios rusų kalbos stilistiką. Prisimenu, kaip protą sustabdžiau. Koks skirtumas, kaip buvo ir kiek tikslu. Svarbiausia, kokia yra kūrinio tikrovė. Esu įtraukta į ją. Jei ir nebuvo, taip galėjo būti.
Menamo dienoraščio fragmentai įtikina, nors balansuoja ties dirbtinumo riba. Galbūt – o ir ačiū dievui, likimui, aplinkybėms – nenuskaitau visų šio sunarvuoto proletarinio rašymo trūkumų, bet iškreipto pasaulėvaizdžio ir pasaulėvokos, etikos, propagandos ir nužmogėjimo kūrimo(si) bei veikimo mechanizmus A. Šlepikas pagauna paveikiai. Jaučiu kylant pasišlykštėjimą, norą atmesti, atsitraukti, pykstu dėl išpreparuotos atjautos: „Kolia žiūri į mus piktai, bet jis, kvailutis, nesupranta, kad yra mokslo eksperimentų dalyvis, jam turi būti laimė ir garbė, kad jis tarnauja proletariniam mokslui“ (p. 25).
Paraštėse randu savo pastabą, kad apsakymas galėtų ir turėtų būti verčiamas į kitas kalbas kaip galintis kritiškai perteikti Rusijos „dvasios“ esenciją. Prisimenu dar vaikystėje taip pat nemaloniai veikdavusį filmą „Šuns širdis“ pagal Michailo Bulgakovo novelę. Kiek pasaulis yra pajėgus suvokti, kad mes čia ne apie metaforas? Kiek gerovės visuomenės atstovai gali patikėti, kad Kolia ir kolios egzistuoja, kad egzistuoja asistentės ir žmonės šunų širdimis?
Apsakyme „Kelias tolimas“ našlaitis Helmutas ir trys jo šeimos moterys palieka namus ir traukiasi nuo artėjančios sužvėrėjusios Raudonosios armijos. Kietas, rūgštus ir sūrus pasakojimas primena prieš gerus metus skaitytą Rūtos Šepetys romaną „Druska jūrai“, tik R. Šepetys skaitytojui pateikia nors ir rūsčią, bet viltingą pabaigą. Tokia jos taktika. A. Šlepikas lieka ištikimas savajai: nesužinome, ar mažajam Helmutui pavyks surasti žmonių ir išgyventi. Didelė tikimybė, kad nutiks kitaip, ir ši tikimybė mane kaip skaitytoją veikia efektingiau nei laiminga pabaiga.
Beveik prašokčiau apsakymą „Kada ateis Mikis?“, kuris labiausiai iš visų mane nuvilia dėl autoriaus pasirinkto siužeto. Esu pavargusi nuo to apleisto miesto-išgyventi jame bandančių žmonių-siaučiančių banditų naratyvo. Dirbdama leidykloje, turėjau perskaityti daugybę tokio tipo rankraščių, ir nė vienas iš jų netapo knyga. Tačiau tam tikri šio apsakymo aspektai man įdomūs. Pirmiausia, fiziologiškumas. Tai viena iš autoriaus priemonių, kaip minėjau, įpojūtinti kuriamus tekstus. Šiame apsakyme iki geluonies apnuogintas fiziologiškumas ne tik aštrus, bet ir savitai elegantiškas, pasitelktas kaip gyvenimo prasmės deginančios klimato kaitos akivaizdoje metafora: „Ponas Virkau <…> pažvelgė į veidrodį, ir penis visai neatrodė kuo nors kitoks nei visada. Kaip kvaila, gyvenimas yra toks apgailėtinai tuščias ir kvailas dalykas, pamanė ponas Virkau, visiškai beprasmis ir kvailas, taip, taip, taip, toks pat beprasmis, kaip tas susitraukęs daiktas, kuris nėra susitraukęs, bet vis tiek beprasmis“ (p. 65).
Knygą A. Šlepikas pasirenka baigti apsakymu „Dykvietė“. Jis mane ir erzina, ir įtraukia. Erzina pirmiausia dėl smurtaujančio „didžiųjų motinų“ naratyvo asociacijos su Naomi Alderman knyga „Galybė“. Nujaučiu, kad A. Šlepikas jos greičiausiai nėra skaitęs, bet tai nepadeda išjungti prisiminimų: abiejų pasakojimų vaizdai mano mintyse persilieja, ir tai labiau trukdo nei padeda. Kita vertus, A. Šlepiko fokusas – vaikai, berniukai. Apleisti, traumuoti, įbauginti broliai Tomas ir Vikis šiukšlinoje, kaitros išdegintoje dykvietėje. Gyvybė kontroliuojama karinių automobilių ir motinų, kurios skaitytojui nežinomame laike nežinomu būdu yra įgijusios dominuojamą poziciją. Tai gydančią pirmojo apsakymo Didžiosios Motinos (beje, žiedinė knygos sandaros kompozicija pasiteisina) galią praradusios arba sunaikinusios motinos, žudančios ir kankinančios motinos. Apsakyme perkeičiama krikščioniškoji nukryžiavimo scena: prie kryžiaus prikalamos spygliuotos vielos vainikais karūnuotos trys moterys, jas stebint vaikams: Tomas „suprato, kad tokios kančios priežastis turėtų būti labai svarbi“ (p. 99). Tačiau, kaip ir galima tikėtis, tos priežasties nesužinome. Esame paliekami su senoje spintoje pasislėpusiu į nudėvėtus paltus susisukusiu vaiku, bandančiu atrasti atsakymą į atsakymo neturinį klausimą: kodėl? Prisipažįstu, kad bijau tos akimirkos, kai šį klausimą man užduos mano vaikai: kodėl šis pasaulis žūva, mama? Kodėl esame tokie žiaurūs? Kodėl nebuvo galima nieko pakeisti?
Spėju, kad pakviesti skaitytoją kritiškai pasitikrinti, o kaip jis elgtųsi vienu ar kitu sudėtingu laikotarpiu, galėjo būti vienas iš autoriaus tikslų. Skaityti ne tik dėl estetinio malonumo, vaizduotės pakutenimo, intensyvaus siužeto išgyvenimo, bet ir permąstant žmogaus ir žmogiškumo ribas. Knygoje vis sutinkama tam tikra įkyri monotonija, pasikartojantys žodžiai, frazės, veikėjų elgesio ir siužeto nuspėjamumas slopina skaitymo intensyvumą (lieku nesupratusi, ar autorius to siekė specialiai, ar tai tik atidesnio rankraščio suredagavimo stoka), tačiau, nepaisant to, bendras įspūdis stiprus. A. Šlepikas yra patyręs scenaristas, gebantis įtraukti mane į apsakymo siužetą ir užbaigti jį pakankamai efektingai, kad norėčiau skaityti toliau.
Renata Karvelis. mOterOs: eilėraščiai. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2023. – 77 p.
Debiutinis (oficialus) Renatos Karvelis eilėraščių rinkinys „mOterOs“ išvaizda irgi gyvūniškas. Tik vietoj paukščio plunksnų jį dengia marga, netgi raina, ryškiai rožinė gyvatės oda. Pirštais čiuopdama malonų viršelio popierių, prisimenu viešnagę nedidelio miestelio bibliotekoje. Lipdama laiptais tuomet nugirdau dviejų moterų pokalbį: „Bet tai kokia ji kūda“, – stebėjosi pirmoji. „Tai jo-o, gyvatės lašinių neturi“, – žvaliai nukirto antroji.
Ar gali būti, kad iš atminties paslaugiai išnirusi pokalbio nuotrupa taps raktu visai R. Karvelis knygai?
Nuojauta neapgauna – eilėraščių autorės nejaudina tiesiog akyse deganti žolė ir spirgančios senolių smegenys, nors I. Pavlovo „moksliniai eksperimentai“, įtariu, kai kurioms šios poezijos veikėjoms būtų artimi. R. Karvelis poeziją skaitau nuo jos pirmos, t. y. tikrai pirmos, savilaida išleistos knygos – čiabuko „Poems After Sex“. Jaučiu simpatiją: ir autorė, ir jos kūryba man kelia smalsumą. Kaip susiklostys autorės kaip poezijos atlikėjos, slemerės ir performerės karjera? Kaip kis jos eilėraščiai?
Šioje knygoje R. Karvelis jau kitokia, nei sutikau čiabuke. Iš pirmo žvilgsnio tarsi aiškiau apsibrėžusi išorinių temų ir problemų lauką. Lyg ir dar aktyviau feministiška, socialesnė, peržengusi lyrinio subjekto vidinio gyvenimo ribas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. O kas atsiskleidžia, jei priartėju labiau?
Leidykla ir autorė leisdami knygą žaidžia spalva, šriftais, formatais, vaizdu. Įtariu, kad norėtų, jog autorės ir dizainerio Roko Bilinsko siūlomi sprendimai skaitytojui sukeltų naujumo, netikėtumo pojūtį. Tik kad viskas nuo pirmo puslapio iki paskutinio atrodo keistai matyta. Prisimenu studijų laikais intrigavusius Manto Gimžausko-Šamano čekių eilėraščius, grįžtu į XX a. pradžios Prano Morkūno grafinius žaidimus, formalistinę poeziją, konkrytus. Šiame antropoceno laike, kai esu supama straipsnių apie DI susinaikinimą pagal Habsburgų dinastijos dauginimuisi būdingus algoritmus, hidrofeministinių tyrimų ir diskusijų apie interseksualumą, R. Karvelis eilėraščių forma grąžina net ne į postmodernizmą, o į modernizmą. Asmeniškai man šis triukas visai gražus. Jis primena apie ir mano spintoje kabančią ciklamenų spalvos suknelę ir studijų metais „Humanoje“ įsigytus vyšnių spalvos dirbtinės gyvatės odos batus. Nieko originalaus, kaip teigia ir pati autorė („nieko originalaus“, p. 13), bet kartu ir visai įdomu. Kartais forma yra tai, ko pakanka. Tik ar šįkart?
Antrąkart skaitydama eilėraščius, prisimenu, kuo R. Karvelis poezija „išlipa“ ir iš modernizmo, ir iš postmodernizmo – ji žaidžia šiuolaikybės atributais, reklamų lozungais ir socialinių tinklų terminais. Tai sukuria aktualaus ir įžvalgaus vartojimo visuomenės skenavimo įspūdį. Po juo – nejaukus, nesaugus, netgi brutalus pasaulis, kurį autorė arba sąmoningai kuria (jei tai yra dirbtinis kūrinio pasaulis, to iki galo nenuskaitau), arba jį atspindi iš savo gyvenamos realybės (kas kažkodėl atrodo labiau įmanoma): vienatvė, įtampa, baimė, noras būti pamatytai (-m), konkurencija („kimono tipo paltas kuriuo sesei / nosį nušluosčiau per vėlines“, p. 9), poreikis kontroliuoti ir būti sukontroliuotai (-m), netgi noras kenkti ir iki manifesto iškeltas susipriešinimas („kaip žagrakalytė nemėgstu nė vienos moters“, p. 15).
Užvertus paskutinį puslapį, lieka nemalonus pasyvios agresijos poskonis, aukos ir gynybos pozicijoje esančio ir su tuo dar distancijos negebančio kurti žmogaus pojūtis. Galbūt todėl, kad visi eilėraščiai tarsi sukasi hermetiškose ir kartu toksiškose kinesferose, nerasdami ir nenurodydami krypties, kaip išeiti iš ligos. Valerie Solanas išrėkta neapykanta vyrams čia transformuojasi į moterų neapykantą moterims, kuri rodosi visa apimanti, beviltiška: „kobra kobrai kobra“ (p. 18). Arba: „Būti moterim dvim pirmam amžiuje vis tiek nieko / gero“ (p. 41).
Ta proga pasidomiu kobromis. Sužinau, kad kobros yra drovios, vengia žmonių, medžioja pagal kvapą, yra protingiausios iš visų gyvačių. Agresyvios tampa tik poruojantis ir išgąsdintos. Galbūt tokios yra ir šios knygos veikėjos? Eilėraštis tarsi patvirtina: „žinai kobra būti visai / gerai visada keiti skūrą / keities iš kailio neries / augi tobulėji kai reikia / ginies // šiaip sau nepuoli tik / jeigu uodegą užmina / koks vaflis su kroksų / tapkėm“ (p. 29).
Eilėraščiuose gausu į išorę nukreiptų dialogų. Nusivylimas kyla, kad taip tarsi prasmenga, pradingsta vidiniai pokalbiai. Nors gal jie nėra įmanomi? Gal eilėraščių „moteros“ neturi kompetencijų jiems plėtoti? Tai ypač ryšku autorės balsu dažnai atliekamame eilėraštyje „kokia graži maikutė“ (p. 17). Dialogas čia atskleidžia jo dalyvių poreikį žeminti kitą, taip tarsi bandant pasikelti pažeistą savivertę. Galiu gerbti autorės pasirinkimą liudyti būtent tokį pasaulį, tačiau kartu gerbiu ir savo poreikį patirti daugiau refleksijos, pakviesti ieškoti išeičių, o ne tik naujai įtvirtinti etiketes, su jomis tapatintis ir jas dublikuoti.
Mūsų gyvenama tikrovė yra daugiasluoksnė. Kai kuriose kultūrose moterys jau pasiekusios tiek, kad kalbama apie feminizmo kovose apleistus berniukus ir vyrus. Kai kur moterų teisės vis dar griežtai ribojamos arba apribojamos vis labiau. R. Karvelis poezijos moterys įsikūrusios kažkur „tarp“ – kur aš turbūt jau nesu (kuo džiaugiuosi), bet kur turbūt dar tebėra dalis Lietuvos: „geriausiai sekės tiems sopranams kurie darė tai / na žinai ką moteris ar mergina gali padaryti“ (p. 21). Jų tapatybės kuriamos per lyginimąsi arba priešpriešą su kitomis ir kitais, o ne per autentiško santykio su pasauliu ir savimi paiešką. Tarsi ryšys yra, bet ir nėra ryšio.
„Aš būsiu žiertva“ (p. 29), – apsisprendžia vieno iš eilėraščių subjektė, ir mane šis sprendimas grąžina į žvėriškai žiaurias paskutinio A. Šlepiko apsakymo motinų dykras. Nežinau, kiek R. Karvelis gerai jaučia rusų kalbą ir šios frazės dviprasmiškumą, tačiau būtent šis dviprasmiškumas mane sukrečia, kaip kad sukrėtė tarp originalios R. M. Rilkės citatos ir jos vertimo susiklosčiusi įtampa. Rusų (okupantų) kalbos žodis originaliai reiškia neutralų „auka“ (nukentėjusioji), tačiau lietuviškame gatvės žargone „žiertva“ tampa žodžiu, kuris atitiktų lietuviškąjį „kalė“, t. y. bjauraus būdo moterį, kenkiančiąją, o ne kenčiančiąją. Ši frazė man tampa tikruoju knygos pavadinimu. Tačiau visos trys trikampio auka-agresorius-gelbėtojas sudedamosios, kaip teigia psichologijos klasika, yra to paties pažeistų santykių modelio dalys. Nė vienas iš šių vaidmenų nėra ir negali būti tikroji sveika žmogaus savastis. Negana to – visos šios trys dalys sužeistumo atveju veikia tame pačiame žmoguje. Vieną akimirką buvusi didi gelbėtoja po sekundės apsipylusi ašaromis jau gali kaltinti kitą arba bausti pati save. Tokį modelį beveik tobulai atspindi eilėraštis „Fuck off norėčiau parašyti…“ (p. 41), kurio subjektė pati save paneigia (nuo didvyriško noro „pasiųsti“ iki pasyvaus prisitaikymo) ir supaprastina iki mandagios formuluotės.
Eilėraščiuose autorė mini M. Gimbutienę, kitas lietuvių poetes moteris, taip tarsi įkūnydama bendrystės ir susietumo idėją. Tačiau čia pat telkiasi etiketę „netikros poetės“: „tada parašo po eilėraštį ir atsidūsta / kaip atsidūsta netikros poetės“ (p. 47). Tokiu būdu eilėraščių pasaulis savo esme visiškai supriešinamas su gimbutiškuoju, bendradarbiaujančių, bendruomeniškų ir autentiškų moterų pasauliu. Turbūt neatsitiktinai, kaip ir A. Šlepiko knygoje, išnyra nukryžiuotos moters vaizdinys: „esu viena vaikai anglijoje / pilis statos esu tas nukryžiuotasis prie kelio / pakraščio“ (p. 49). Suklūstu: autorė moteris kalbėdama apie veikėją moterį pavartoja vyrišką žodžio formą „nukryžiuotasis“. Tradiciniu paukščiu pasipuošusioje A. Šlepiko knygoje nukryžiavimas radikaliai perverčiamas, o štai ryškioje ir toli gražu nenuosaikiai atrodančioje R. Karvelis knygoje pasirodo tipinė ar net stereotipinė moteris-motina-nukryžiuotasis. Šiame vaizdinyje jaučiu slypint galimybę gilesnei studijai, bet šiame tekste jau laikas sustoti.
Knygas vertinu dar ir pagal tai, ar jos lieka mano namų knygų lentynose, ar yra paleidžiamos. R. Karvelis „mOterOs“ neabejotinai stosis šalia savo pirmtakės „Poems After Sex“ ir liks prie kitų man įdomių poezijos (ir ne poezijos) knygų. Tokios knygos nebūtinai liudija meninę kokybę ir literatūrinę vertę – jos gali būti ir apie gyvenimą, jo transformacijas, drąsias ir ribas plečiančias asmenybes.
Priėmusi iššūkį, supratau, kad tebepatiriu didžiulį rašymo apie kito sukurtą tekstą malonumą. Mano kūnas sugeria kiekvieną kompiuterio klavišo klaktelėjimą kaip ta perdžiūvusi dykviečių žemė. Mano protas su malonumu naršo po citatas, frazes, vaizdinius, iš jų kurdamas kažką nauja. Alvydas Šlepikas kalba mano kompiuterio ekrane Rašytojų sąjungos valdybos posėdyje, ciklameno spalvos Renatos Karvelis batai šmėkšteli socialinių tinklų paskyrose. Rugsėjis svilina ir skandina Europą vis didesniais karščiais ir liūtimis, mano vaikai auga ir prašo dar, dar, dar kažko naujo. Viskas akimirkai sukeistėja ir tampa vieno kūrinio dalimi. Kūrinio, virš kurio pradeda ryškėti iš beribės visatos erdvės išnyrantis Didžiosios Motinos veidas. O gal ir ne jos, kas žino.
Andrius Jakučiūnas. Kaip mokslininkai plaukė, keliavo ir utopijas kūrė
2024 m. Nr. 8–9
Šįsyk aptarsiu tris knygas, kurios turi nemažai bendro: visas jas parašė mokslininkai, kiekvienas savaip bandydamas įveikti ar išplėsti savo kaip mokslininko ribotumą; visos atspindi tam tikrą raidos procesą; visos – hibridinio, sunkiai apibrėžiamo žanro, turinčio ryšį su dokumentika, istorija (dvi iš jų – su asmeninio tobulėjimo istorija), bet linkstančios link grožinės prozos. Negana to, visas šias knygas įmanoma pavadinti tyrimais, visos – išmanios ir įtraukiančios, siūlančios specifinę žiūrą ir santykį su dvasinės raidos, politiniais ir kt. procesais. Galiausiai gilindamasis į šias tris knygas pastebėjau, kad vienos privalumai arba trūkumai netiesiogiai kalba apie kitos stiprybes ir silpnybes, skaitydami vieną pradedame geriau suprasti kitą, ėmęsi šiosios – regime panašumus, susiejančius ją su dviem ankstesniosiomis, ir t. t. Dvi iš jų nėra mano favoritės, o viena – patiko labai.
Narius Kairys. Yura yura. 88 šventyklų kelias. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 272 p.
Naujoji kinotyrininko, keliautojo Nariaus Kairio knyga „Yura yura“ tęsia anksčiau išleisto romano „Toliau nei vandenynas“ (2019) temą – kalba apie piligrimystę. Tik šįsyk keliauta ne daugeliui žinomu Šv. Jokūbo, o egzotiškesniu aštuoniasdešimt aštuonių šventyklų keliu Japonijoje. Tad teisėtai galime įžvelgti autoriaus intenciją tapti dvasinių ieškojimų dokumentalistu ir užimti profesionaliojoje literatūroje nišą, kuri po Jurgos Ivanauskaitės rašytojams, regis, nelabai rūpėjo.
Piligriminio kelio geografinė situacija kuria lūkestį, kad knyga bus „apie Japoniją“, ir tai iš dalies tiesa (čia rasime daug faktų ir įdomybių apie šią šalį), tačiau kūrinyje vis dėlto stipresnė vidinio kelio linija, į kurią nurodo ir pavadinimas: „yura yura“ japoniškai reiškia svyruoti, linguoti, siūbuoti, banguoti. Fonetiškai artimas lietuviškam žodžiui „jūra“, jis filosofiškai įprasmina ir ėjimo procesą. Taigi nors knygą formaliai (turbūt) reikėtų vadinti kelionių apybraiža, plačiąja prasme tai raidos, ieškojimo literatūra, kuri nepadarytų gėdos ir ezoteriniam knygynui.
Knyga sudėta iš penkiasdešimt trijų (iš dalies savarankiškų) nedidelių skyrelių, kurių kiekvienas apima vieną kelionės atkarpą. Pasakojimas linijinis, paremtas chronologija (nuo kelionės pradžios iki pabaigos), bet nevienodo intensyvumo – vienoms kelionės dalims skiriama daugiau dėmesio, kitos (pavyzdžiui, mėnesiai, praleisti įstrigus dėl karantino suvaržymų) apsakomos keliais bendrais sakiniais. Pasakotojas visiškai sutampa su autoriumi (knygoje liudijama: „Aš, Narius Kairys, 2020 m. kovo 7 d. pradedu…“, p. 60), šia prasme tai intymus kūrinys, parodantis ir autoriaus vidinius siūbavimus lingavimus, apipintus gausiomis filosofų ir kt. citatomis, ir santykius su namiškiais (rašomi tikri vardai ir pavardės), ir grumtynes tarp menininko ir mokslininko, kurių eigą galima stebėti sekant stiliaus „bangavimus“ nuo populiaraus-beletristinio iki sausai mokslinio.
Svarbu paminėti, kad autorius tikslingai naudojasi atminties fragmentiškumu, sąlygiškumu: pasakojama ne tiesiogiai, bet jau po kelionės, taigi tai ne patyrimai hic et nunc, o įspūdžiai. Suprasdamas, kad nepastoviame atminties formate atsidūrę faktai tampa fikcija, autorius (tiksliau, jame įsitaisęs mokslininkas) tarsi klausia: kur riba tarp fikcijos ir tikrovės? Ar įmanoma ją įveikti? Tiesa, pasakojimas iš jau pasibaigusios kelionės perspektyvos turi ir akivaizdžiai pragmatinę pusę: atminties netolygumas pateisina chaotiškumą ir „nefokusą“ – gali rašyt bet kaip ir bet ką, „nes taip veikia atmintis“.
Pasakotojas neslepia nuo skaitytojo, kad žino tolesnius įvykius, ir tuo žinojimu žaidžia, mėgaujasi – bet kokios konflikto šaknys nukapojamos vos jam pradėjus megztis, o kurti intrigą (kuriai medžiagos – nors vežimu vežk) principingai atsisakoma. Tenka manyti, kad tai – strategija, kuria skaitytojo dėmesys kreipiamas į kelionės dvasinį pobūdį ir jos daugiasluoksniškumą. Ir išties po paviršiniu lygmeniu, skirtu fiziniams kelionės išbandymams (šiuo požiūriu „Yura yura“ nedaug kuo skiriasi nuo įprastų kelionių knygų), veriasi pasaulis, kuriame grumiamasi su vidinėmis kliūtimis, įveikiamos baimės, mezgamas ryšys su nefizikine tikrove, kurią tradiciškai reprezentuoja dvasios ir kurių buvimu kartais paaiškinamos kelionės sėkmės arba nesėkmės. Tai toks tarsi susitaikymo, iššūkių prisijaukinimo lygmuo.
Kaip jau minėjau, autorius nevengia (deja, gan prikišamai) demonstruoti erudicijos – kartais susidaro įspūdis, kad vidinis mokslininkas kišasi į literatūros kūrėjo sprendinius norėdamas juos racionalizuoti. Be abejo, tai šiek tiek erzina, ypač kai tas mokslingumas atsiduria greta dvasingumo (ezoterine prasme); na, paskui pradedi galvoti, kad tai – dar vienas kelio lygmuo, pačiam autoriui-pasakotojui bene svarbiausias: suprask, piligrimystė vykstanti ne tik fiziniu ar patyriminiu-dvasiniu, bet ir filosofiniu lygmeniu – „prieinant“ svarbių filosofinių išvadų apie save ir pasaulį, paremiančių dvasinį pokytį ir (iš dalies) patvirtinančių, kad piligriminis žygis – ne veltui.
Teoriškai visa tai skamba labai neblogai. Deja, realybėje tenka nuolankiai kęsti naratyvo, kuris šokinėja iš praeities į ateitį, nuo aktualijų prie vidinių išgyvenimų, nuo turistinių įžymybių prie dvasių, ir apskritai nuo bet ko prie bet ko, chaosą. Tai atitinka autoriaus, kuris prisipažįsta norėjęs kurti struktūrą spontaniškai, neturėdamas jokios paruoštos klišės, sumanymą, tačiau drauge parodo, kad jis – gana vidutiniškas strategas.
Tiesa, kai kurios strategijos pasiteisina, gal tik ne visai taip, kaip planuota. Turiu galvoj jau minėtą sprendimą tekste vartoti tikrus draugų bei artimųjų vardus ir pavardes ir atskleisti jų asmeninio gyvenimo detales (nemažai informacijos apie seserį, santykius su tėvu, cituojamos žmonos žinutės). Tai tarsi toks netiesioginis pasiūlymas informacijos paieškas tęsti sistemoje google. Prisipažinsiu, mano atveju ši knygos patyrimo strategija konkuravo su tekstu ir smarkiai išplėtė apmąstymų lauką. Vis dėlto gaila, kad autorius, būdamas kone per žingsnį nuo to, kad kas nors jį pavadintų „lietuviškuoju Knausgårdu“, paliko skaitytoją vieną su anapus kūrinio besimezgančiomis intrigomis ir tokiais įdomiais, kaip štai šis, klausimais: kodėl žmona, veikli ir aktyvi realiame gyvenime, kūrinyje vaizduojama kaip romi vyro laukianti Penelopė?
Reziumuojant: plačių užmojų knyga, kuria, atsisakant potencialių konfliktų, siekiama atskleisti pirmiausia vidinio pokyčio, prieinamo keliaujant piligriminiu keliu, dinamiką. Tačiau būtent dinamikos knygoje labiausiai pristingama – užuot įvykęs tarsi savaime, pokytis papasakojamas, prikabinant jį pabaigoje kaip trūkstamą schemos „ieškojimas–supratimas“ detalę. Nepaisant šio trūkumo, kelionė – turiu galvoje kelionę skaitytojui, laikančiam „Yura yura“ savo rankose, – įvyksta. Ir įvyksta netgi tokia, sakyčiau, mįslingoka prasme: gali nė nesuprasti, kur slypi šios knygos patrauklumo raktas. Bet gal tokia ir turi būti piligriminė, ieškojimo ir radimo literatūra? Aš nežinau.
Norbertas Černiauskas. Fado: trumpa neįvykusi Lietuvos istorija. – Vilnius: Aukso žuvys, 2024. – 224 p.
Jeigu Narius Kairys siūlė savo knygoje procesą, kurio metu autorius keičia savo mąstymą, istorikas Norbertas Černiauskas kalba apie gerokai didesnio(?) subjekto, Lietuvos valstybės, „kelionę“ per laiką. „Fado“ – alternatyviosios istorijos tekstas, t. y. utopija, nukalta naudojant ankstesnėje knygoje „Paskutinė Lietuvos vasara“ (2021) sėkmingai išbandytą modelį: kurti pasakojimą fiksuojant jį ties vienu konkrečiu laikotarpiu. „Paskutinėje Lietuvos vasaroje“ vaizduotos dvi 1940-ųjų savaitės; „Fado“ taip pat spraudžiamas į konkretų (tiesa, gerokai platesnį) laiko rėmą – 1968-uosius metus, anot autoriaus, pasirinktus todėl, kad daugmaž tuo metu keitėsi kartos ir tai „paskutinė riba, kurią dar siekė tarpukarinės prognozės, planai ir idėjos“ (p. 213).
Beje, tikėtina, kad idėja kurti alternatyviąją istoriją taip pat kyla iš „Paskutinės Lietuvos vasaros“, kurioje ji iš dalies realizuota, – turbūt reikėtų sakyti „išbandyta“, – palikus jos herojus tam tikrame žinojimo vakuume. Šia prasme „Fado“ savotiškai tęsia pradėtą tyrimą, tik jam naudojamas kitas metodas – užuot apribojus žinojimą, piešiama Lietuvos ateitis, kokia ji būtų šaliai išvengus karo ir okupacijos. Bet tam apriboto žinojimo efekto nepakanka. Sudėtinga, pirmiausia didelių fantazijos resursų ir literatūrinių gebėjimų (taip pat drąsos, kurios, spėčiau, sukaupta blevyzgojant istorikų užstalėse) reikalaujanti užduotis įgyvendinama pasitelkus realius šaltinius ir faktus, kompiliuojant, perkilnojant juos arba interpretuojant naujoje istorinėje aplinkoje. Taigi neįvykęs pasaulis kuriamas naudojant tikras „plytas“ ir imituoja istorinio tyrimo metodologiją.
„Fado“ nėra linijinis pasakojimas. Kūrinį sudaro trys dalys, kurias visas sieja Vilniaus motyvas: pirmoji skirta atskleisti virsmams, subrendus 1940-ųjų generacijai, jos ašimi tampa futbolo rungtynės tarp Vilniaus „Maccabi“ ir Kauno „Elektrit“ bei studentų riaušės; antrojoje aptariami procesai mirus tautos tėvui Antanui Smetonai, kurių dinamika kurta atsižvelgiant į esą panašius kaip A. Smetonos režimus turėjusių Portugalijos ir Ispanijos istorines realijas; trečiojoje pasakojama apie Lietuvos kolonijos Angoloje „Naujasis Vilnius“ steigimą ir kasdienį gyvenimą. Pastaroji dalis, – nors istoriškai (ir dėstymo požiūriu) naivesnė, – suteikia daugiau erdvės apmąstymams; pasižymi atitrūkimu nuo mokslinės logikos, laisvesniu pasakojimu, tarsi autorius link pabaigos būtų atsipalaidavęs; išradingesniu šaltinių pritaikymu (pvz., kuriant Angolos lietuvių „portugališką“ dialektą remtasi M. Gumbrevičiūtės straipsniu „Portugališkos kalbos svetimžodžiai Brazilijos lietuvių kalboje“).
Atsižvelgiant į sumanymą, suskirstymas – logiškas. Jis leidžia patyrinėti skirtingus valstybės gyvenimo aspektus ir palyginti su tuo, kas realiai vyko ar vyksta (taip tekstas įgyja netiesioginio publicistinio aštrumo). Taip pat reikia pasakyti, kad centriniai kiekvienos dalies įvykiai kruopščiai apmąstyti, jie apima platų valstybės viešojo ir dvasinio gyvenimo sričių spektrą. Jie tarnauja kaip tam tikros struktūrinės ašys bei sudaro galimybę plačiau, kontekstualiau papasakoti apie visos valstybės gyvenimą.
Ar tai veikia? Deja, reikia pripažinti, kad ne. Taip, autorių yra už ką pagirti, – pradedant keista, provokuojančia, gluminančia Lietuvos ir Portugalijos bendrystės idėja, – beje, patrauklia ir komunikacine prasme, formuojant „Fado“ kaip bestselerio įvaizdį, – baigiant išradingu realių planų ir citatų panaudojimu kuriant utopiją. Įdomus bandymas atbuline data grąžinti Lietuvai miestą ir futbolą. Vis dėlto teoriškai logiškas ir nuoseklus autoriaus sumanymas praktikoje komplikuojasi. Visų pirma, dėl jo paties desperacijos žūtbūt įrodyti, kad sumanymas ir struktūra turi logiką. Neskaitant trijų knygą sudarančių dalių, dar yra įžanga ir užsklanda, kuriose apstu pa(si)aiškinimų, laiko juosta, šaltinių sąrašas, – na, pastarojo išvengti būtų netikslinga, tačiau išskaidytas naratyvas galiausiai susimala į tirštymę, kurioje daug tuščių žodžių, kai kas kartojasi, daug kas – apibendrinta arba / ir neartikuliuota, o viso to tikslas – neaiškus.
Antra, sudėtingą kompoziciją išmąstęs N. Černiauskas pats pakliūva į jos spąstus: paraleliai laike vykstančių įvykių kontekstualumas ignoruojamas, jie skaudžiai prasilenkia arba susiuvami, kaip sakoma, „baltais siūlais“ (tarkim, pirmose dviejose dalyse, kuriose pasakojama apie gyvenimą Lietuvoje, neminimi kolonijos Afrikoje steigimo reikalai, o vaizduojant „Naujojo Vilniaus“ kasdienybę trečiojoje dalyje, beveik neskirta vietos Lietuvos realijoms). Galiausiai į vientisą pasakojimą nepavyksta sujungti netgi faktų ir turinių, kurie tiesiogiai susiję su centriniais kiekvienos dalies įvykiais: dėstymas pakrikas, neįmanomai apibendrintas (trūkstant faktų ir nepasivarginus jų pramanyti), neproporcingai skirstomas dėmesys (ypač nuobodžiausioje dalyje „1968-ųjų vasara“). Taigi intencija sukurti plačią valstybės gyvenimo panoramą vaizduojantį pasakojimą lieka iš esmės neįgyvendinta.
Dar smarkiau nuvilia „Fado“ kalba, per skurdi ir per aptaki (nors formaliai ir taisyklinga) atspindėti kūrinio daugiasluoksniškumą. Negebėjimas artikuliuoti, sutelkti žodyną visumai lemia, kad tekstas tampa aptakiu ir beformiu įvairios informacijos bei pramanų kratiniu. N. Černiausko stilius ne jungia, o kaip tik išryškina nesugebėjimą susieti reiškinių ir faktų į visumą, pabrėžia sukurtojo pasaulio dirbtinumą, tampa pastangų utopijoje atrodyti moksliškam parodija. Koją pakiša ir santykis su istoriškumu: stokodamas realių faktų ir vengdamas arba nesugebėdamas naujų prasimanyti, autorius juos pakeičia bendro pobūdžio (ne visada rišliais) pasažais ir pastebėjimais („Nors konkrečių atvejų niekas neprisiminė“, p. 177; „Iš šių žodžių ir posakių matyti“, p. 178; „Tokius ir panašius reportažus rengdavo <…> įvairūs <…>“, p. 161; ir t. t.). Nerišlumas, abstraktumas, žinoma, blogina skaitymo patirtį. Pralaimi abu: ir istorikas, ir rašytojas.
Dar viena, šįsyk bendresnio pobūdžio problema: kūrinys – savitikslis. Autorius nesuvokia esminių utopijos poveikio principų, iš kurių bene svarbiausias: vaizduojamas pasaulis, nesvarbu, iš kokios medžiagos ir kur būtų sukurtas, privalo atliepti dabartį, šiandienos pavojus ir problemas. Tai utopinio teksto įtampos ir aktualumo sąlyga. Ar N. Černiausko Lietuva ką nors sako apie šių dienų Lietuvą? Taip, įdomių paralelių esama – debatai dėl A. Smetonos paminklo primena debatus dėl Vyčio; futbolo rungtynės naujame stadione netiesiogiai bylo apie Nacionalinio stadiono statybų epopėją. Tačiau tos paralelės neturi publicistinio, kritinio geluonies, tai – tik plokščias veidrodis. Tokiu atveju ir autoriaus išradingumas dirbant su šaltiniais, įdomios ir netikėtos paralelės su Portugalija, lietuvio-kolonisto vaizdinys, beje, labai provokatyvus, netikėtu rakursu išskleidžiantis lietuvių patirtis, tėra pavieniai žėručiai. Be abejo, apmaudu. Įsimeni pačią knygos idėją, o ne kas buvo parašyta.
Visa tai rodo, koks pravartus, netgi būtinas rašant utopijas yra literatūriškumas. (Teoriškai) kokį nors pasaulį įmanoma sukurti ir vien kliaujantis logika, tačiau norint atgaivinti jį ir priversti nebūtais dalykais patikėti skaitytojus – būtini rašytojo gabumai. Tuo tarpu N. Černiausko atveju susidaro įspūdis, kad net ir tie kuklūs rašymo gebėjimai buvo sutelkti ne literatūriškumui išspausti, bet tam, kad jo būtų atsikratyta, ir visom išgalėm, naudojant atseit mokslines tyrimo priemones, spraustasi į jam (arba bent jau šiam kūriniui) per ankštus istoriko šarvus. Tai – fatališka klaida.
Baigiant norėtųsi mestelėti pastabą ir leidybos industrijos pusėn: ar ne ciniška leisti pusžalę, neišdirbtą (nors savo sumanymu – puikią, vertingą, reikalingą) knygą į pasaulį, tikintis, kad „Paskutinę Lietuvos vasarą“ pamilęs skaitytojas mielai pirks bet kurį naują autoriaus kūrinį? Ar vis dėlto tikėta, kad keli deimančiukai ir fantazijos perlai nusvers pasakojimo, struktūros, kalbos, logikos trūkumus? Yra apie ką pamąstyti. Laikykime tai vienu iš negausių šios knygos (veikiau laikytinos knygos karkasu, medžiaga knygai nei užbaigtu kūriniu) privalumų.
Darius Žiūra. Diseris: autobiografinė proza. – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – 168 p.
Menininko Dariaus Žiūros „Diseris“ – man viena įdomiausių šių metų knygų. Pavadinimas liudija ją gimus iš mokslinės disertacijos, tačiau, žinoma, mokslo tradicine prasme joje nerasime. Tai labai laiku pasirodžiusi knyga, kuri aktualizuojasi kaip autofikcija, pasižyminti negailestinga savistaba ir atrodo autentiškesnė už daugelį populiarių autofikcinių romanų. Nors anotacijoje akcentuojami devyniasdešimtiniai ir pasakotojo santykiai su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis (pvz., stoties prostitutėmis), valkatavimas Paryžiuje, iš esmės kūrinys vaizduoja nematomą menininkų gyvenimo pusę, kurioje karaliauja skurdas, ir meno tapsmą šiomis sudėtingomis sąlygomis – iš to, kas pasitaikė po ranka ir nieko nekainuoja.
Greičiau nei per pusdienį perskaitoma knygelė neturi aiškaus siužeto. Kaip ir N. Kairio kūrinyje, siužetą iš dalies atstoja menininko gyvenimo chronologija, tačiau struktūrą ir pasakojimo dinamiką palaiko ne ji, o analogijos, atsikartojantys motyvai ir detalės. Pagaliau tam tikrą ritmą kuria ir pats kūrybą lydinčių meninių (bei narkotinių) paieškų rutiniškumas, kuriame meninė veikla atrodo tik kaip dar vienas įprastas kasdienis veiksmas, susijęs su buitimi netgi dvigubu ryšiu – jis kyla iš buities ir juo uždirbama pinigų buičiai.
Svarbu pabrėžti, kad iš esmės intuityviu pasakojimu grįsta D. Žiūros autofikcija – sklandesnė ir tam tikra prasme siužetiškesnė nei daugumos griežtesnius struktūros principus turinčių žanrinių kūrinių. Joje – nė krislo dirbtinumo. Neslėpkim, tai skamba kaip priekaištas anksčiau aptartoms knygoms, kurių nuoseklumas buvo sunkiai išvargtas, o struktūra (N. Černiausko atvejis) – painiai sudurstyta.
Be to, jeigu įsivaizduotume, kad egzistuoja žmogus, prieš tai iš eilės perskaitęs „Yura yura“ ir „Fado“, tai paėmęs į rankas „Diserį“ jis pajustų stiprų, pirmiausia su stilistika ir kalbos raiška susijusį pokytį. D. Žiūra valdo kalbą meistriškai, kaip preciziškai tikslų instrumentą, leidžiantį išgauti subtilius niuansus gana paprastomis priemonėmis – įgūdis naudingas ir, spėčiau, atsineštas iš meno pasaulio, vis dėlto turinčio didesnius fizinius apribojimus nei kalba, tad pratinančio prie taupumo. Drįsčiau teigti, kad savo teksto subalansuotumu ir tikslumu, sugebėjimu vienu lengvu brūkštelėjimu perskrosti kelis reikšmių lygmenis D. Žiūra lenkia dažną profesionalų rašytoją, – pavydėkite, kolegos.
Kaip jau minėjau, „Diseris“ yra iš esmės autofikcija, paremta autoriaus kūrybine biografija ir (kiek įmanoma) racionaliai parodanti kūrybinės idėjos kelią nuo jos gimimo iki įgyvendinimo. Skaitytojas sužinos, kaip sumanyti ir sukurti žinomiausi autoriaus vizualiniai kūriniai – „Miręs vanduo“; „Lydinys“; videodarbas „Palanga 2000“; fotografijų ciklai „Gustoniai“, 2004; prostitučių portretų serija „Veidai“ ir kt. Šiuo požiūriu, taip, į „Diserį“ įmanoma žvelgti ir kaip į tam tikrą, kokiu šimtas antruoju galu gal ir išties mokslinį, tyrimą, atseit pagrindžiantį pavadinimą. Tačiau reikia pasakyti, kad knyga gerokai nutolusi ir nuo tyrimo, ir nuo kūrybinės biografijos, o ypač – nuo stereotipų apie kūrėją ir menininką, kurių daugelis vis dar sukasi apie ypatingumą, išskirtinumą ir įkvėptumą / įkvėpimą.
Apskritai D. Žiūra – neįtikėtinai konkretus, racionalumą stengiasi patirti iš savo gyvenimo praktikos, ir toks išlieka kalbėdamas ne tik apie asmeninę biografiją, bet ir apie savo šiuolaikinio meno darbų radimąsi. Knygoje – matyt, tai iš dalies reikia sieti ir su sunkia devyniasdešimtinių buitimi, ypač menininkų buitimi – fokusuojamas ne vidinis išgyvenimas, ne dvasios kančia ir su įkvėpimu siejamas pakylėtumas, bet išimtinai fiziniai potyriai – skausmas, fizinė kančia (pvz., plaukiant arba susižeidus), kurie aprašomi labai skrupulingai. Stereotipinė menininko kančia virsta tikru fiziniu krauju.
Simptomiška, kad fiziniai skausmo ir fizinės kančios motyvai persmelkia ir meno kūrimą, ir patį meną: pavyzdžiui, sunku parengti erdvę parodos eksponavimui arba pergabenti kūrinius, pagaliau sunku (sudėtinga) juos ir pagaminti. Daug kalbama apie D. Žiūros fotografuojamų stoties prostitučių (pirmiausia fiziškai) sunkų gyvenimą, jų kūnų degradavimą, nusidėvėjimo ženklus, neužgožiančius – o gal net ir padedančius išryškinti – kažką tikro. Tai – nuoroda į galbūt abstraktoką (kaip, pavyzdžiui, „poezija“ poezijoje) žmogiškumą, kuris išlieka nepriklausomai nuo to, kokios būklės yra kūnas, – ir meno gebėjimą jį apčiuopti.
Knygos leitmotyvas – gyvybinis instinktas, siejamas su plaukimo įvaizdžiu (beje, šioje plotmėje paradoksaliai susikalbantis su N. Kairio įvaizdžiu „yura yura“) – išsilaikyti vandens paviršiuje, iškęsti skausmą, irtis pirmyn. Akivaizdu, kad drauge tai ir kūrybinio gyvenimo, visos meninės veiklos metafora. Taigi egzistencinė, prasminė versmė, nepaisant bandymo ją maskuoti fizine kančia, galiausiai vis dėlto prasimuša.
Tad verta prisiminti knygoje minimą akronimą, naudojamą siunčiant laiškus su narkotikais, kuris fonetiškai irgi susijęs su žodžiu „plaukimas“ – SWIM. Autorius, 2014 m. surengęs parodą tokiu pavadinimu, knygoje pateikia gausybę jo dešifravimo variantų, kiekvienam pagal įgeidžius, netgi ir specifinius, – nuo Some White Ignorant Male iki Some Wildly Intensive Masturbator. Manyčiau, jie irgi visai taikliai (su gera ironijos doze) pasakoja apie tai, kas yra menininkai ir menas. Tačiau galima pasirinkti ir tradiciškesnę, regis, paties autoriaus preferuojamą reikšmę: Someone Who Isn’t Me. Iš dalies joje galima įskaityti neįsipareigojimą vienam naratyvui, intuityvumą, ir drauge ji jaukiai dvelkia modernistine pasaulėžiūra, kurioje kūrėjas – tik įrankis. Ir šiuo atveju toks apibūdinimas (kažkodėl) atrodo įtikinamas.
Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai
2024 m. Nr. 5–6
Vienoje apžvalgoje aptarti du lietuvių poezijos klasikus – Aidą Marčėną ir Tomą Venclovą – skatina jų naujausias knygas siejantis pabaigos jausmas. Be to, yra ir daugiau panašumų: šie poetai eilėraštį pasirenka kaip pokalbį su kitais kūrėjais, abiejų kūryba įtakinga, pasižymi puikia poetine klausa, o jų poetinio „brendo“ dalis – klasikos ir stilių išmanymas. Tačiau kiekviena nauja knyga kaip kūrybos faktas traukia svarstyti, ar gera eilėraščio forma ir gera poeto forma – tas pats?
Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 232 p.
Pastaraisiais metais Aido Marčėno poeziją seku pasyviai. Priežastis paprasta: tiesiog įdomiausias jo poezijos poslinkis – iš Vakarų prie Rytų estetikos ir pasaulėjautos – regresavo, o taupi eilėraščių žaismė tapo priedanga rašymo inercijai. Pažiūrėti, kur link poetas naviguoja, užtekdavo kasmetinių publikacijų „Metuose“. Vis dėlto sausio numeryje pastebėjusi A. Marčėno poezijos prozėjimą (beje, šiuo metu būdingą ne vienam klasikui), nusprendžiau pasidomėti nauja knyga.
Poetas teigia, kad knygoje „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ tyrinėja, „kas, kaip, kiek yra dabar, dabartis, iš kokių sandų susideda dabartiena“. Iš atsainaus dabartiena aišku, kad tai ironija, kuria priverstinai intriguojama. Knygoje „Mirkt“ dabartiena reiškia asmeninį A. Marčėno gyvenimo laiką ir į kūrėjo akiratį patenkančius reiškinius, kurie aprašyti turėtų tapti nei daugiau, nei mažiau – poezija. Kelerių metų rutininis jos prieaugis – šimtas penkiasdešimt septyni eilėraščiai.
Jau įprasta, kad A. Marčėnas rašymą pateikia kaip komunikacijos aktą: tekstu dažniausiai atsiliepia į kitų kūrybos eilutes, pokalbius, prisiminimus ir taip apibrėžia eilėraščio veikimo lauką – bendrauti, sąveikauti ir stebėtis. Nauja tai, kad dabartinė A. Marčėno poezija perima „sAkinių“ ir „KasDienyno“ egodokumentikos formą, todėl joje literatūriškumą pramiešia prozai būdingesnis tiesmukumas ir komentarai, skirti atskleisti poetinių idėjų gamybą per atmintį ir įgytą išmintį. Taip poezija dar atviriau sutampa su kasdienybės registru, t. y. kasdienybė traktuojama kaip poezijos laukas, o gyvenimas – kaip poetinis veiksmas. Šis A. Marčėno poezijoje atsikartojantis principas dabar realizuojamas neambicingai, tiesiog viešu kūrėjo dienoraščiu: „nubundu šįryt laimingas: niekur – tartum manęs nebūtų – / skausmo nebejuntu, sapnuoja gyvenimą šalia mylimoji, ciksi zylė / pro langą“ (p. 93). Kita vertus, dalyje knygos A. Marčėnas dar linkęs pabrėžti, kad tai – eilėraščiai, taigi jiems būdinga meninė forma: paryškintas improvizacijos ir muzikos dėmuo, įvairių lygmenų sąskambiai (garsų, biografinės ir kultūrinės atminties), klasikui stilistiškai pritinkama leksika (manding, namuosna, vientulystė) ir palikta galimybė viską skaityti dviprasmiškai.
Deja, įvaldyta eilėraščio forma nebūtinai reiškia gerą poeto formą. A. Marčėno poezija jau seniai atvirai nesistengia nieko aktualizuoti, o jei bando – nebent savo status quo (esą yra „poetas iš dievo / iš ne šio pasaulio“). Knyga „Mirkt“ – dar vienas netrukdomo veikimo pavyzdys. Vienintelis stabdis – joks didis poetas negali pasipriešinti bėgančiam laikui. Iš tokios problemos susideda knygos potemės: pasaulio ribos susitraukė, nes artimųjų ir tikrų poetų gretos drastiškai sumažėjo; poetas sensta, t. y. vaikėja, jo jėgos silpsta; nei gyvenu, nei sapnuoju. Tenka griebtis ironijos, kuri neretai tampa eilėraščio turinio pakaitalu. Tačiau net ir tai nuobodu: A. Marčėnas reaguoja be papildomo intereso, daugina girdėtų dalykų („ko gi, mėnuli, / dėbsai? Gyvenimas / kaip gyvenimas“, p. 82), pats išdidina ydas ir taip bando užbėgti už akių skeptikams.
A. Marčėno eilėraščiai vis akivaizdžiau virsta ne atviru komunikacijos aktu, bet primena guru mokymus privačiai ezoterinei ložei (epigrafas: „kai ilgiau nerašau – mirštu“ „tai rašyk“ „pats negaliu“, p. 28). Čia iš anksto aišku, kad tarnaujama elitinei poezijos sferai, rūpinamasi vien sielos ir genijaus statuso reikalais, kūrybiniu įkvėpimu ir amžinybe. Kaip ir būdinga ezoteriniams mokymams, status quo grindžiamas atidirbta tradicija, nuolatine idėjų kartote ir ritualais (pvz., improvizacija S. Gedos poetika kaip galimybė „švęsti“ jo būtį literatūroje), kurie turi veikti abipusiu poeto-guru ir jo išrinktos aplinkos palaikymu („kur Liudvikas? Kur Jūratė? Kęstutis?.. Kur jie dingo, / kol jiems rašiau šitą knygą? Niekur?“, p. 215). Sprendžiant iš A. Marčėno knygų atrodo, kad jo aplinka klišes iki šiol mielai vartoja lyg vitaminus aukštosios poezijos imunitetui, net patį skirstymą į aukštąją poeziją priima nekritiškai. Tačiau ilgainiui tenkintis paradine ritualine forma, o ne idėjomis – žalinga bet kurio poeto kūrybai. Juk cituodamas asmeninės reikšmės pokalbius ir šventraščius, A. Marčėnas iš aukšto stebi pasaulį „lyg ne šį“ ir tik rutiniškai patvirtina, esą amžinybės požiūriu pasaulyje nenutinka nieko naujo.
Ar savanoriška izoliacija turi perspektyvų? Šiuo metu A. Marčėno dienoraštinis eilėraštis tėra abstraktus komentaras, kurio kerai skleidžiasi glotniais aforizmais. Jais galima bendrauti A. Marčėno metodu: į epigrafus kilnoti eilėraščių citatas ir atrašinėti improvizuojant (pvz., kaip sėkmingai nuo 1993 m. „aidi“ garsios eilutės „pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“, kuriomis remiasi „Mirkt“). Toks status quo veikimo būdas galbūt teoriškai panašus į amžinybę, tačiau praktiškai tik imituoja dialogą, nes „susimirksima“ su saviškiais. Vargu ar anapus knygos konteksto ir bendruomenės, kuriai pirmiausia toks status quo įtakingas, „Mirkt“ taip veikia. Lengvai įsivaizduoju, kaip skambioms A. Marčėno eilutėms jaunesni kūrėjai suteiktų daugiau turinio ir krypties. Juk jie dar siekia patirties autentikos ir turi aistros tikėti, kad tai poezijoje įmanoma. Todėl drįstu teigti, kad „Mirkt“ nepadoriai stora tokiai didelei kūrėjo savivertei ir taip žemai nuleistai poezijos kartelei.
A. Marčėno poezija jau seniai konstatavo, kad yra „ant pasibaigusio pasaulio“. Tai, kas prieš trisdešimt metų skambėjo kaip prie klasikinių vertybių grąžinęs estetinis iššūkis, dabar skatina klausti, ar verta gailėti, kad „baigiasi“ būtent tokios pervargusios poezijos era? Juk poetas sau nebekelia kokybės standartų (todėl skaitome ištęstas atsainios struktūros knygas), iš tikrųjų nekviečia idėjų dialogui, nesiūlo jokios estetinės atsvaros. Šis klausimas kyla ne tik todėl, kad su laiku keičiasi visuomenė, o su ja – poezijos veikimo būdai ir poetų kartos. Argi ne siurrealu: kasdienybę drebina karas, o A. Marčėno 2020–2023 m. eilėraščiuose pasaulio pabaiga ribojasi rūpesčiu dėl asmeninės įtakos.
Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų: 2016–2023 metų eilėraščiai. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 96 p.
Tomas Venclova ne kartą minėjo Nadeždos Mandelštam mintį, kad poetui per gyvenimą užtenka parašyti trisdešimt gerų eilėraščių. Pastaraisiais metais šį saiko principą jis įprasmino veiksmais: kaip nobelistų poezijos vertėjas (Czesławo Miłoszo, Wisławos Szymborskos, Josifo Brodskio poezijos knygos), o dabar – kaip poetas. 2016–2023 m. eilėraščių knygoje „Už Onos ir Bernardinų“ toji riba paties švelniai peržengiama – skelbiamas trisdešimt vienas eilėraštis.
Knyga „Už Onos ir Bernardinų“ pasižymi minoru: čia aiškus suvokimas, kad asmeninio gyvenimo laikas senka, tad akivaizdžiau atiduodama duoklė biografijos kontekstams ir palydovams. Tačiau skaitant tokią atsisveikinimo knygą įsimena ne stygius ir atgailos, bet tūris ir orumas. Kitaip nei A. Marčėno atveju, juntama, kad pasaulis, net ir baigdamasis, T. Venclovą domina ir už biografijos ribų.
Neatsitiktinai į knygos pavadinimą įterpti konkretūs Vilniaus vietovardžiai kaip liminalios erdvės dalis. Čia kažkas slypi „už“, „tarp“. Tai labai dėsninga poetui, kurio sąmoningumas aprėpia daug tikrovės fono ir į jį reaguoja (pvz., „mes – gamtos dalis, kuri suvokia mirtį“ su tamsa apsipratusiomis akimis, p. 49). Tad Vilnius – gimtosios šalies vieta ir įvairiapusis kultūrinis orientyras. Nesvarbu, ar tekste būtų atveriamos kultūrinės paralelės, ar būsenos – T. Venclovos tekstas kuria idėjas, jas struktūruoja kaip istorijas. Įdomu, kad jos dažnai plėtojamos tarsi talpioje kelio (peizažo) erdvėje. Eilėraštis, kalbantis apie tuštėjimą, užpildomas vaizduotės vyksmu ir suveikia priešingai – leidžia ieškoti įvairių simbolinių pėdsakų, prasmingai įsižiūrėti į detales, atrasti naujų sluoksnių (pvz., „gal iš tikro esi spinduliuos, / ten, kur dugną šlifuoja moliuskai“, p. 38). O svarbiausia – produktyviai mąstyti dabartyje, gebant suprasti laikų ir papročių kaitą (rašoma apie pokario Kauną ir Ukrainos karo kontekste).
Trumpoje apžvalgoje smulkiau neaptarinėsiu tekstų idėjų1, tik noriu pabrėžti: T. Venclovos poezija keičiasi. Skaitant „Už Onos ir Bernardinų“ taip aiškiai įsiminė pagrindinė kalbėjimo situacija – bendravimas esamuoju laiku. Asmeniškesni rūpesčiai paveikė ir jo kalbėjimo registrą, todėl dalyje tekstų šis tapo intymesnis. Knygoje poetas vis keičia vaidmenį: prabyla lyg keleivis (plaukiama, skrendama, iriamasi), vedlys, vedžiojantis po gyvybingai aprašytus peizažus, lyg bendrakeleivis pokalbininkas („Pastumk langinę. Dar tamsoką plotą / perkerta lieptas“, p. 40) ar asmuo, įgarsinantis vidinį dialogą. Kartais – visa viename. Toks būdas parankus siūlyti tekstą kaip eigą, tarpininkauti ir sykiu vengti iš anksto sufabrikuotos išminties, vienaprasmių apibrėžimų (pvz., daugiabriaunis beviltiškas miestas). Veiksmo erdvė poezijoje išplečiama – dabartis ir praeitis, asmeninės patirties ir kultūrinės atminties santykis. Viena iš T. Venclovos poezijos skaitymo intrigų – ar sugebama tai įtraukti į naujų idėjų apykaitą.
Daugelis T. Venclovos eilėraščių siekia būti viešos erdvės įvykiais, todėl dažniausiai pateikiami kaip pokalbiai ir terpė platesnio pobūdžio svarstymams. Taip rodomas vis rečiau deklaruojamas pasitikėjimas poezija kaip kultūros aktu. Kad poezija būtų laikoma autoritetinga, jai būtinas stiprus balsas. Poetui tai reiškia visapusį viešumą – būti skrupulingai vertinamam pagal kūrybinę veiklą, savo asmenybės pateikimą, todėl būtina išsiskirti savitu mąstymu apie pasaulį. Bendruomenę ištikę įvykiai čia priimami kaip asmeniškai veikiantys, ir atvirkščiai – asmeniškumai turi tapti verti poezijos siūlomo viešumo. Simpatiška, kad T. Venclova tai suderina, tarsi mokydamas skaityti poeziją kaip intensyvų egzistencinį pokalbį ir kaip nuolatinę kultūros polemiką (pvz., stiprus prieštaravimas garsiajam J. Brodskio antiukrainietiškam tekstui). Kartais pokalbiui pakanka neakivaizdžių priemonių – diskutuoti gali asmeninis skonis, į XXI a. realijas reaguoja ir kalba (atsiranda naratyvesnių eilėraščių, pvz., „Počobuto observatorija“). Taigi čia įvaldyta eilėraščio forma reiškia gerą poeto intelektualo formą.
Minėtas požiūris į meno paskirtį, be abejo, būdingas XX a., genijų „brendo“ kūrimo epochai. Akivaizdu, kad ne per daug rašantis T. Venclova jai atstovauja, nenuleisdamas kartelės. Nors jo biografijos partneriai (pvz., Cz. Miłoszas, Ana Achmatova), principai (kaipgi be paaiškinimų) ir kontekstai (Antika) numanomi ir sąmoningai pasirinkti, jie išlieka veiksmingi, nes priemonės naudojamos atidžiai ir tikslingai. Kiekviename poeto pasakyme jaučiamas tūris – pasverto jausmo, skaidrios minties ir, kol „blogis ir gėris / neapsikeitė vietomis“ (p. 86), žiaurumus atsveriančio saiko bei estetikos. Beje, šia prasme T. Venclovos tekstuose radau daugiau tolerancijos skaitytojui nei anksčiau: jo poezijos firminis ženklas – griežto mokytojo paaiškinimai po eilėraščiais – veikia kaip diplomatinis gestas: faktas, sąsajos su mitais praplečia teksto veikimo erdvę, tačiau neužstoja suvokėjo turimo žinojimo. Tai geras signalas, nes autoriteto vaidmenį gali užimti atviras teksto turinys, nes ir nuo mūsų priklauso, ar jo turinį laikysime įvykiu.
Anuomet rašydamas apie Maironį, T. Venclova rėmėsi Boriso Pasternako mintimi, esą „poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad“2. Pastarųjų metų poeto ir vertėjo veikla, jo vieša laikysena ir ištikimybė klasikiniams principams neatrodo bevaisė. Kas galėjo pamanyti, kad aštuoniasdešimt septynerių metų T. Venclova, kalbantis apie pasibaigiantį pasaulį, atrodys visapusiškai guvesnis ir išradingesnis už tą patį kartojantį šešiasdešimtmetį Aidą Marčėną? Knygą „Už Onos ir Bernardinų“ galima skaityti ne todėl, kad poetas 2016–2023 m. rašė šiek tiek eilėraščių, bet už tai, ką jais pasakė šiems laikams. Tad mielai pasiremsiu klasiko žodžiais jo labui: laimei, Tomas Venclova.
1 Į idėjų lygmenis recenzijose susitelkė Donata Mitaitė – „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“ (Metai, 2024, Nr. 2), Mindaugas Kvietkauskas – „Tarp konstantų ir nežinomybės“ (Literatūra ir menas, 2024, Nr. 6).
2 Venclova T. Vilties formos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991. – P. 282.
Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys
2024 m. Nr. 4
Per metus Lietuvos leidyklose išleistas poezijos knygas, bent jau geriausias iš jų, vienu gaistu aprėpti nėra taip paprasta. Įspūdžiai kloja vienas kitą, seniau sklaidyti tomeliai per laiką netenka dalies įtaigumo, o kur dar įvairūs vieši poezijos skaitymai, išjudinantys ir savaip pakreipiantys autentiškiausią pirminio knygos perskaitymo įtaigą, nuomonės, kurių sunku negirdėti, atsiliepimų inertiškumas, metai iš metų kai kurių rašytojų neatsikratomos renomė…
Vis dėlto žvelgiant į 2023 metais išleistas poezijos knygas bendresnis vaizdas matyti: turime ištobulintos klasikos ir jos užrašymų (rinkinių – Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“, Aido Marčėno „Mirkt“, rinktinių – Leonardo Gutausko „Pelynais švytintis laikas“, Antano A. Jonyno „153 sonetai“) – to fundamento, kuriam rezonuoja ne tai, kas fragmentiška, anot ne taip seniai apie prozą „Metuose“ rašiusios Jūratės Sprindytės, o visai kitos poetinės dikcijos, lyg pusbalsiu, sotto voce, sukurti poetiniai tekstai, nerėksmingi pareiškimai – Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“1, Dianos Paklonskaitės „Gėlės kaip šunys“, Dovilės Zelčiūtės „Koks tavo vardas“. Šiuose rinkiniuose slegiančios patirtys, kad ir kokios skaudžios būtų, formuluojamos taip, kad eilėraščiai ir skaitančiajam išliktų atsvaros, išgyvenimų subalansavimo priemone, tuo, kas nuo atskirybės ir egocentrizmo veda į bendrumą. Kai kada juose reikšmės iškilimas ir išblėsimas vos įskaitomas, pasitikint, kad skaitytojo ir autoriaus akcentai sutaps. Dar viena tendencija – 2023 metų debiutantų knygos pajėgiai konkuruoja visame naujų poezijos knygų sraute, išsiskiria savitomis koncepcijomis (Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“, Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Tado Zaronskio „Spalvinimo knygelė draugams“, Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“, harmoninga, tačiau mažiau originali Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“). Jauniausių autorių rinkinių pavadinimai signalizuoja poetiniuose apmąstymuose įsitvirtinus ne (vien tik) filologinę, literatūrinę problematiką – tai rodo reflektuojamas ekosąmoningumas, glaudus sąlytis su gamtos sfera, iš biologijos mokslų paradigmos perimtos atramos vaizduotei ir su tokiu pasaulio matymu derantys jausmai. Po kelias knygas iš šių sąlygiškai išskirtų grupių ir aptarsiu.
Pastarųjų aštuonerių metų Tomo Venclovos eilėraščiuose, kaip ir esam įpratę, – ritmiškai organizuotas atminimų srautas, asmeninės istorijos įvykiai, apgaubti faktologiškai tikslių kultūros paveldo deskripcijų, gausių intertekstų, autokomentarų. Smelkianti gyvenimo peržvalgos, atsisveikinimo gaida ir stojiška laikysena, eilėraščiuose įgudusiai suklostomas miestų, žmonių, jų likimų, kraštovaizdžio, mitologijos vienis, viena kitą perdengiančios jo gijos, ekfrastiškų aprašymų skaidrumas ir klasikinių įvaizdžių glosarijus. Tikrinių daiktavardžių tinklas – ir rašymo kultūros istorija ženklas, ir globalisto, svarstančio apie „kalbos empirėjų“, mostas: eilėraštyje Czesławui Miłoszui „giedras“ natūros žodynas, eilėraštyje „Už Onos ir Bernardinų“ liturginė onomastika paklūsta, įsitraukia į galbūt visai ne toponiminę paradigmą – duotosios kalbos valdas. Vis dėlto išradingos poetinės formos neįveikia jausmų užvaržų, kaip būdinga ne tik T. Venclovai, bet ir visai poesis docta tradicijai, o istorija, suvokiama kaip besikartojanti nuosmukių grandinė, diktuoja heroizmu dvelkiančias maksimas ad se ipsum ir neabsoliutina vietos, o pamažėl ir laiko svarbos.
Leonardo Gutausko poezijos rinktinės „Pelynais švytintis laikas“, kurią sudariau iš neskelbtais likusių jo poezijos rinkinių, rašytų 1991–2021 m., ryškiausias bruožas yra rekompozicija. L. Gutauskas, kaip kadaise Aby Warburgas, atminties darbą nukreipęs meno vaizdinių katalogui sukurti, imasi etiudų: susitelkęs į poetinės išraiškos tobulinimą, perrašo asmeninius patyrimus; transformuojančiais minties ir vaizdiniais impulsais išmėgina kalbos paslankumą ir gebėjimą perteikti simbolinius vaizdinius, kultūros siužetus; pagaliau – sukuria originalios metrinės struktūros strofą ir ja parašo dvidešimt du meilės eilėraščius žmonai ir devynis ištikimybės laiškus Juozui Apučiui. Šios aukštojo klasicizmo pratybos kartais primena glotnių, iškilnių temų ir harmonijoje sustingusių pozų puotą. Tačiau tokį prie daugybės perimamų stilių prisiderinantį rašymą galima palyginti ir su mikronine kalbos brangakmenių dėlione, jautriu tikrinių daiktavardžių pažadinimu – paskyrimai, epigrafai, inkrustuotos kitų poetų citatos žymiai išplečia intertekstualių sambalsių erdvę L. Gutausko poezijoje ir pateikia tapatybinei navigacijai svarbų vertybinį žemėlapį. Įspūdinga yra paskutinė poema „Išėjusiems sugrįžti“, dedikuota Mariui Katiliškiui, o bendriau visiems, kurie turėjo palikti Tėvynę, – ji atveria istoriosofinę gimtinės, jos kraštovaizdžio ir kūrėjų ryšių dimensiją.
Iš tyliųjų, kamerinio skambesio rinkinių Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“ išsiskiria santūriu tonu, distancija, netiesiogine jausmų raiška ir sudėtingesniu kalbėjimu. Smagu konstatuoti, jog šiame rinkinyje sklandžiau susisieja vaizdavimas abstrahuojant, kurio programiškai laikosi autorė, ir konkretūs išgyvenimai. Gana vykęs eksperimentas yra eil. „nuojauta“, kuriame vienas ant kito klojami spalvų ir muzikos sluoksniai perteikia vos sučiuopiamo atmosferos pokyčio artėjimą. I. Rudžianskaitė ir recenzuodama kitų poeziją pirmiausia yra atidi tam, kaip ir ką rašantysis suvokia, koks jo pasaulėvaizdis, tad nenuostabu šitai aptikti išskleista ir jos pačios lyrikoje. Ji išnaudoja kelialypę perspektyvą, skirtingų suvokėjų akiratį – ir tik per plauką, kaip eil. „dykynė“, žmogaus ir šuns voka sukimba, painioms būsenų asociacijoms nenugramzdinus eilėraščio. Yra ir jokių aiškinimų nereikalaujančių ir lengvai „įskaitomų“ eilėraščių, kurių patikimiausias laidininkas yra jausmas (pvz., diptikas močiutei), yra jaudinančio trapumo pajutimo meilės eilėraščiuose („kone įmatau tarp kraujagyslių / besiblaškančią tavąją sielą“). Sotto voce modusas čia apima introspekciją, reiškiasi subtiliomis pajautomis („vakarėjančio dangaus spalva / susigeria į šūkaujančius vaikus“), jungiamomis skirtingų juslių fiksuojamų pokyčių. Sakytume, regime labai artimą paveikslo planą ir kartu – to plano įrėminimą didesniame piešinyje, prie vaizdinio mąstymo ir spalvų pajautų jungiantis dar ir muzikos jutimui ir dažniau neskubriam nei greitėjančiam laiko ritmui.
Vytauto Kazielos rinkinys „Neatsimerk, Viešpatie“ nuo anksčiau išleistų lietuvių autorių karo tematikos poezijos knygų (Gintaro Patacko, Vainiaus Bako) skiriasi kokybiškai: išgryninimas, o ne detalizavimas, taisyklingi rimai, skambūs šūkiai ar obsceniška leksika jo eilėraščius daro stiprius, – ir ypač jautri, išgyvenimais ne spekuliuojanti, o juos suvisuotinanti poetinė dikcija. Metaforos kyla iš archetipinių klodų, talpių vaizdinių, nugludintų dar tautosakos ir jau išmėgintų ankstesnėje autoriaus kūryboje. Įsimenanti šio rinkinio metafora „kaulų šviesa / iš istorijos vingių“ turi bendro su Prisikėlusiojo, t. y. Atpirkėjo, vaizdavimusi (anksčiau V. Kaziela rašė: „jo kaulai / čia šviečia baltai / lyg varpučio šaknys / keistai mus visus apsivijusios“), o šiuos perkeičiančio gyvenimo vaizdinius rinkinyje jungia karo tikrovės ir vėl iškelta abejonė, ar dar įmanoma tikėti. Rinkinio pavadinimas „Neatsimerk, Viešpatie“ yra dar viena nematymo, V. Kazielos poezijoje pasikartojančio gelbėjimosi nuo tikrovės įvaizdžio, variacija (tvarstis ant akių, akis užgulusi katarakta, raginimas Dievui – „Viešpatie neateik / nematyk“ – ar jie ką gali pakeisti?). Eilėraščiai nevienadieniai, jie aprėpia besikartojančius istorijos ciklus: raudonos aguonos yra Pirmojo pasaulinio karo aukų atminimo emblema, XX a. 4–5-ojo dešimtmečio (ir lietuvių patirtus) žiaurumus priartina prekinių vagonų ir Holodomoro sąskambis, santūrus naikinamų vietovių išvardijimas ir tautos-agresorės įvardijimas liudija genocidą tęsiantis mūsų amžiuje.
Tarp debiutuojančių ypač grakščiu gyvybės ir atminties sanglaudos pojūčiu išsiskiria Marijos Mažulės rinkinys „Fosilijos yra nėriniai“, kuriame juntamas „neišmatuojamas gyvybės slėgis“, susijungiančios istorijos gijos – paleo ir naujausios, išgyvenamos dabar. M. Mažulė sukuria gražių metaforų („fosilijos yra nėriniai“, „ankstyvo ryto kava yra tamsus sirupas“, „Lapkritis <…> / yra išvirkščia to paties / švelnaus aksomo pusė“) žmogiškiems tarpusavio santykiams nusakyti. Per visą rinkinį plėtojami gyvybės kūrimo, gyvybės srauto vaizdiniai, tokie organiški moters savimonei, kogeneruoja susijusius vėrinio, kartų grandinės, kaulų motyvus. Asmeninė istorija čia determinuota ankstesnių šeimos kartų, kurių istorijos punktyriškai nužymėtos gilinantis į laikysenas ir pasirinkimus konkrečiu laikotarpiu – vienam seneliui atsisakius kolaboruoti, o kitam pasirinkus kuo užtikrintesnį kelią išlikti. M. Mažulė apie tą laiką klausia su rūpesčiu, solidariai ir sykiu reikliai, gilindamasi į žmogaus galimybes, tačiau jusdama ir išbalansuojantį poelgių poveikį būsimoms generacijoms, įvykusių tragedijų pasėtą nedarną ir slogutį. Rašydama, regis, tik apie savo patiriamus jausmus, M. Mažulė knygoje kalba ir apie bendruomenės ryšius bei atsakomybę. (Užpernai panašią tematiką gvildeno Greta Ambrazaitė rinkinyje „Adela“, o Ramunės Brundzaitės rinkinyje „Tuščių butelių draugija“ girdima panaši santūri, nekaltinanti intonacija.) Stiprus „paveldėtos įgimtos įgytos“, „visiškai savos vietos“ jutimas veda prie pastangų įveikti disharmoniją, stiprinti prasmės pajautą, įsilieti į didesnį darnaus buvimo piešinį – matyti save žuvies, kėkšto, žolių ir lapų žvilgsniu, pajusti, jog įmanoma pozityvioji savikūra – lyg fosilijai atsiskiriant nuo slegiančių minčių, įtraukiant į tai ir kalbos žaismą – nerti ir išsinerti, iš sukalkėjusių liekanų kuriant nėrinių švelnumą.
Patricijos Gudeikaitės pirmoji poezijos knyga „Kontaktas“ kalba apie maištą, kerštą, priešinimąsi, prigimties gynimą, taip pat apie ligą. Visa išmoningai sudaryto ir iliustruoto rinkinio struktūra, daugybė įgilinančių intertekstų kelialypį pasakojimą apie sudirgusią, dvilypuojančią sąmonę pateikia kaip jau žinomų, skirtingose kultūrose vykusių ir fiksuotų reiškinių atitikmenų bei vidinių jų sąsajų grandį, prie kurios jungiasi ir asmeninė rašančiosios patirtis. Kiek atsitraukus nuo tiesioginio išsisakymo, eilėraščiuose dėmesys perkeliamas daugybei kitų balsų ir patirčių, suartintų mirties bei geismo varos, baimės, gaivališko, instinktyvaus, archetipų valdomo maišto. Prie paskyrimo portugalų rašytojui Fernandui Pessoa, kaip rašo autorė, žaidusiam su savimi pokerį ir diskutavusiam su savo heteronimais, jungiasi Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ veikėjų remarkos, kuriose sublyksi fantasmagoriška Franzo Kafkos Jozefo K. byla, įkyrūs persekiotojai, literatūrinį Michailo Bulgakovo eksperimentą su Šarikovu nurodo aukų vertimas šunimis (galbūt taip P. Gudeikaitė įprasmina R. Gavelio kanukų, iš kurių atimamas protas ir dvasios galios, kildinimą iš lot. ž. canis – šuo). Asmeninę istoriją autorė pasakoja įtraukdama išoriškus, ne jai nutikusius įvykius, su kuriais ji saistosi iš solidarumo ir moralinio jautrumo skriaudžiamiesiems, priešindamasi baimei būti užvaldytai, jusdama nuolat tykančius, gaveliškus sielą skrodžiančius svetimų / jų žvilgsnius. Rašyti iškalbant šią įtampą – gydantis kontaktas, nors ir paliekantis skausmingą apsėdimo mediumo įspūdį. Kitus viešos psichoanalizės tekstus (bent penkerių pastarųjų metų) lietuvių poezijoje P. Gudeikaitės poezijos rinkinys nustelbia atvirumu tolimų kultūrų (juodaodžių vergų), iš priespaudos besilaisvinančių mažumų kančiai ir slegiančiu pasąmonės dirgiklių tankiu, tarsi išrašomos traumos ne gytų, o plėstųsi vis labiau komplikuodamos tapatybę iki ribos, kai imama geisti „kito Aš“. Kovos už buvimą laisvam ir savos erdvės gynimo įtampa nebeišsitenka viename žemyne, šaknijasi ne vienoje kultūroje, yra nulemta ne vienos kartos patirčių. Ribines situacijas vaizduojančiuose eilėraščiuose religinę ekstazę ir pamišimą, geismą ir revoliuciją, žudymą ir kraują atmiešia stulbinantys ironijos gūsiai, signalizuojantys esant ir kitonišką, galios necentralizuojamą žiūrą: uždaroje kančioje būti „savo genties vadu“ – jau išeitis. Vieną iš eilėraščių paskyrusi didžiulį kančios archyvą palikusiam Henriui Dargeriui, P. Gudeikaitė sau numato panašų visuomenės paraščių meno kūrėjos vaidmenį.
Tado Zaronskio debiutiniame rinkinyje „Spalvinimo knygelė draugams“ liguistumo, didžiulio savęs ardymo, nepasitenkinimo problematika yra viena iš ašių, aplink kurią išsidėsto didžiuma jo eilėraščių – būsenų škicų. Sinoptinis jų turinys – aštriai išgyvenamas neprisirišimas, ne tik autoriui, bet ir visai trisdešimtmečių kartai būdingas radikalus suabejojimas gyvenimo prasmingumu, balansavimas tarp „savižudybės ir laimės“. Poetinė eilėraščių struktūra gana vienoda ir vis taip pat komplikuojama: trūkinėjantiems ryšiams perteikti taikomi įvairūs eilučių skaidymo, tarpų ir minties užrašymo būdai, sintaksinį siejimą pagal linksnius suardo logiškai neįmanomi reikšmių junginiai, įgalinti netikėtų, paradoksalių gretinimų, staigių paneigimų, eilėraštyje kartojant žodžius atsirandančios polisemijos. Toks užrašymas eksponuoja greitą ekspresionistišką vaizdinių kaitą, prieštaringiausių minčių takumą, ištinkantį pyktį, staiga ištuštėjančią kalbą („visos reikšmės nusipiso nuo žodžių“). Leksika pabrėžtinai nepoetiška, kasdieniška, kaip kasdieniška ir tai, kas užrašoma eilėraščiu, tačiau poetiškumą skleidžia pats teksto „drebėjimas“, netiesiaeigė minties slinktis, svyruojantys kalbos dariniai, nestabilios jų reikšmės, o labiausiai – autentiškas, nieko nekopijuojantis stilius, juntamas intelektualus podirvis, keliasluoksnis matymas, ironija. Rinkinys pasiūlo taiklių charakteristikų („industrinė vienatvė“; apie savasties išsluoksniavimą, vaikščiojimą po „Jungo kambarius“: „tai lieso vaikino schema, pirmas sluoksnis, ant kurio / užvelkama neurozė ir pareigos“) ir leidžia pajusti labai šiuolaikišką tikrovę, čiuopiamą nauja sudėtinga kalba – ir erotiniuose eilėraščiuose.
Jau ne pirmus metus debiutantų poezijoje randu vis įvairesnių požiūrių ir santykių su pasauliu, ją skaityti tiesiog įdomu dėl platesnio akiračio. Būtent šiame segmente fiksuojamas greitėjantis kalbos tempas (čia tiktų ir T. Zaronskio pavyzdys, ir užpernykščio Dovilės Bagdonaitės rinkinio „Takeliai_žolėje“), eilėraštyje jausminės pagavos konkuruoja su analitika – anketomis, diagramomis (kaip Renatos Karvelis rinkinyje „mOterOs“), tipiška technologijų kartos poezijos tema tampa virtualėjanti tikrovė. Padidintas dėmesys savo patirties autentifikavimui (kuris, kaip mini Andriaus Jakučiūno „Metuose“ kalbinama Giedrė Kazlauskaitė, yra ne tik asmens išskirtinumo, bet ir traumuotumo požymis), regis, pamažu slūgsta, traukiasi iš eilėraščio centro. Poezijos literatūriškumas, didžiausias vyresniųjų kūrybos kapitalas, kaktomuša susiduria su nesortiruojama gyvenimo tikrove. Identifikavimasis per kančią, jos išdidinimas ir apsinuoginimo įsiūtis išspjaunant nebūtinai savus išgyvenimus visame metų poezijos sraute sutinka ir stabilesnę, atsparesnę poziciją, tylesnį, labiau niuansuotą balsą.
1 Neseniai apie juos rašiau apžvalgoje „Kalbos šuorais, kalbos jaukumu“ (Metai, 2023 m., Nr. 12).
Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“
2024 m. Nr. 3
Aš nekenčiu vaikų literatūros, nekenčiu aš jos!!! Štai žodžiai, kuriuos jau senokai norėjau parašyti. Ištarusi juo esu ne kartą, bet tik kamerinėje aplinkoje. Itin kamerinėje, kai girdi tik vienas žmogus, kartu su manimi gyvenantis, galbūt dar koks priklydėlis po langu. Šie neapykantos priepuoliai ištinka, kai patenku į tokią ar anokią vaikų literatūros komisiją ir esu priversta (pati kalta, pati) skaityti viską, ką man siūlo bibliografinį sąrašą stropiai sudarę žmonės.
Pastaruoju metu pykina ne tik absoliučiai grafomaniškos knygos, tokių gal mažėja. Glumina kitos, apie kurias galėčiau pasakyti: jokios. Lyg skiestas drungnas pienas. Be skonio, be kvapo, kitaip tariant – su lengvai įsimenamu ir čia pat pamirštamu siužetu (voverytės nemokėjo draugiškai dalintis riešutais, bet išmoko, juk pabaiga turi būti laiminga), deminutyvų jūra (rankutės, delniukai, veideliai), moralizavimu (Jonukas vienas niekada nebėjo į mišką).
Tai ką aš tose vaikų literatūros pievose veikiu? „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“, – sako vienos man patikusios knygos personažė. Apie ją, tą knygą, dar pasakosiu, o kol kas tvirtinu: taip, kai jau nukrenta, tai ilgam – seniau rašyti ar naujutėliai kūriniai, verstiniai ar lietuviški.
Tie trys, apie kuriuos pasakosiu, yra gana netikėti, dėmesio verti dalykai.
Juhanis Püttsepp, Gundega Muzikante. Delčia kaip aukso valtis. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. – Vilnius: Gelmės, 2023. – 134 p.
„Delčia kaip aukso valtis“ – savita knyga, nepanaši į jokias kitas, kurias esu skaičiusi. Ji tikrai gelminga, įrodanti, kad „Gelmės“ tokį pavadinimą pasirinko ne šiaip sau. Estijoje knyga apdovanota bent keliomis premijomis, o apie jos vertėją daug pasakoti būtų net nepatogu: juk visi mes žinome, kas ji ir kokia ji – Danutė Sirijos-Giraitė.
Apie Lietuvoje mažai girdėtą knygos autorių svarbu kalbėti daugiau.
Juhanis Püttseppas (g. 1964) yra biologas, mokytojas ir rašytojas, kuriantis vaikams bei paaugliams. Baigė Tartu universitetą ir yra dirbęs Zoologijos ir botanikos institute bei Tartu universitete. J. Püttseppas parašė daugiau nei dvidešimt negrožinės literatūros kūrinių ir vaikiškų pasakų knygų. Mėgstamiausios jo temos – gamta, žmogaus požiūris į aplinką, kultūros ištvermė ir senėjimas.
Viršelyje matome lygiaverčiai parašytas abi pavardes – rašytojo ir dailininkės. Tad ir apie ją keli žodžiai.
Gundega Muzikante (g. 1964) – latvių iliustratorė, menininkė, maketuotoja ir animatorė. Savo misiją ir užduotis įvardina taip: įsigilinti į kiekvieną tekstą, susidraugauti su juo, o paskui atsargiai aprengti geriausiais „būtybei“ tinkančiais drabužiais. Ji iliustravo daugiau nei keturiasdešimt vaikiškų knygų ir dalyvavo daugelyje tarptautinių parodų.
Rašydama žodžius iliustratorė, iliustruotojas ar iliustracijos visada sutrinku. Žinau, kaip Lietuvos dailininkės ir dailininkai nemėgsta šio apibūdinimo, iliustravimą laikydami jų pastangas siaurinančiu, menkinančiu apibūdinimu. Įvaizdinti knygą – štai vis plačiau plintantis posakis, bent jau manęs nė kiek nepykinantis, nors, kaip pastebėjau, daug ką gluminantis.
Vien pavarčius šią knygą akivaizdu: tai – ne iliustracijos, tai knygos matymas, tai rašytojo sumanytos istorijos pateikimas spalvomis ir atspalviais, šešėliais ir nušvitimais. Siužetas dėmesingai sekamas, skaitytojui nei užbėgama prieš akis, nei atsiliekama. Trūkumas vienas vienintelis: skaityti tamsiuosius puslapius labai sunku, šriftas susilieja su fonu. Teksto aiškumas aukojamas vizualinės įtaigos labui.
O siužetas štai koks: mažame Estijos pajūrio miestelyje gyvenanti šeima vieną rudens dieną nusprendžia išvykti į Švediją. Antrasis pasaulinis karas beveik jau baigiasi, bet pasibaigti niekaip negali – vis kur nors kas nors sprogsta, užsidega, žūsta, dingsta. Rusų okupacijos baiminamasi labiau nei vokiečių, štai kodėl ir ši, ir dar kelios šeimos net neabejoja, kad būtina plaukti į neutralią Švediją. Taip, jie gelbėjimosi valtimi atplaukia į saugią Gotlando salą – tėtis Edas, mama Juta, jų dukra Kėtė, patirdami daug… nuotykių? Pavojų? Kur jau ten, šie žodžiai tiktų lengvabūdiškoms knygoms apie piratus ar nuotykių ieškotojus.
Santūriais žodžiais, taupiais sakiniais parašytame tekste – mirties artumas, jos akivaizda. Nėra nė vieno šaržuoto personažo, o charakteriai – yra. Nė lašo tuščio pajuokinimo ar patyčių, kuriomis knibždėte knibžda populiarūs vaikų literatūros kūriniai ar skuboti „tvariniai“.
Skaitytojai išmoksta naujų žodžių: kas yra skiaurinė valtis, kas avynas (mamos brolis), kas lotos (savanorės Gotlando salos gyventojos, besirūpinančios pabėgėliais). Visa tai paaiškinama tekste, rašytojui neprireikia išnašų – jis žino, kad ne tik išnašos ir kiti priedai vargina neįgudusius skaitytojus.
Paskutinis knygos sakinys štai koks: „Skiriu šią knygą savo mažiesiems giminaičiams – Reetai, Reinui, Riinai ir Villui, kurie 1944 metų vasarą žuvo Baltijos jūroje.“
Knygoje minimi ne tik estų, bet ir lyvių, latvių pabėgėliai. Lietuviai ne, nors savo ausimis esu girdėjusi uošvio pasakojimą, kaip jis paskutinę akimirką nutarė neplaukti į Švediją ir savo akimis pamatė susprogusį laivą, gabenusį jo pažįstamus žmones.
Knyga „Delčia kaip aukso valtis“ giminaičių Lietuvoje turi. Ją galima dėti šalia Justino Žilinsko „Bėglių“, Mariaus Marcinkevičiaus „Akmenėlio“, Linos Itagaki ir Jurgos Vilės „Sibiro haiku“. Rimtos, liūdnos, įtraukiančios knygos, svarbios visais pagrindiniais vaikų literatūros aspektais: meniškumo, originalumo, pedagogikos.
Negaliu susilaikyti nežengusi šiek tiek į šoną. Kadaise į panašią kelionę iš Haapsalu miestelio išplaukė ir mergaitė Ilona. Apie savo estišką kilmę ilgokai niekam nepasakojo. Neišsitarė net tada, kaip tapo žymia dailininke Ilona Vikland (pasirinkusi vyro, Švedijos karininko, pavardę). Taip, tai ji – Astridos Lindgren knygų įvaizdintoja, Karlsono, Ronjos ir jos plėšikų gaujos autorė.
O dabar jau žengsiu į visai kitus laikus, kitokį pasaulį. Vis dėlto Astridą Lindgren dar minėsiu.
Laurie Halse Anderson. Kalbėk. Iš anglų k. vertė Vilma Rinkevičiūtė. – Vilnius: Alma littera, 2023. – 222 p.
Į Ignalinos biblioteką nupėdinau ne todėl, kad ieškočiau knygų, apdovanotų svariomis premijomis. Priešingai. Norėjau rasti knygą, kurią savo noru, ne dėl sąrašų ar žodinių suaugusių žmonių rekomendacijų skaito paaugliai bei paauglės. Nustebau, kai bibliotekininkė man įteikė ką tik grąžintą „Kalbėk“. Ar patikėsite, ką visų pirma pamačiau viršelyje? Taip, ją, Astridą Lindgren – Laurie Halsės Anderson kūryba yra pelniusi žymiosios švedų rašytojos premiją visai neseniai, 2023 metais. Kad ir kaip svarstysi, tai solidžiausias vaikų literatūros apdovanojimas, skiriamas ne tik rašantiems – lygiomis teisėmis nominuojami ir dailininkai, skaitymo skatintojai, pasakotojai. Premijos dydis – penki milijonai Švedijos kronų. Jei kam rūpi, ar bent panašią finansinę vertę turi žymusis daniškasis apdovanojimas – Hanso Christiano Anderseno medalis – tai ne, nė iš tolo. Jį gauti neapsakoma garbė, bet tik ji.
O dabar, pasvarstę premijas ir jų dydį, galime atsiversti knygą, pirmą kartą JAV pasirodžiusią… 1999 metais. Seniai, labai seniai, juk paauglių literatūra laikoma beveik vienadiene, labai greitai senstančia.
Nebūtinai, ne visada ji sensta. Išmintingi paauglių literatūros kūrėjai žino, kad neverta knygose užsižaisti madomis, populiariomis muzikos grupėmis, kompiuteriniais žaidimais, žymiausių sportininkų pavardėmis. Tai keičiasi, sensta, nusibosta.
Kas kita – esminiai rūpesčiai, išliekantys pernelyg ilgam. „Kalbėk“ – pasakojimas apie bendramokslių vakarėlyje išprievartautą Melindą, drįsusią kviesti policiją, bet pabėgusią, kai tik pamatė pareigūnų automobilius – pajuto, kad nepajėgs išsipasakoti. Jos gyvenimas dūžta ir byra, mokykloje ji atstumtoji, nes tame vakarėlyje policija rado oi kiek draudžiamų dalykų.
Melindai belieka tylėti, ji beveik nebyli, tik retsykiais ištarianti žodį ar kitą. Slegiantis tekstas: mokykla neapsakomo dydžio, vien devintokų keturi šimtai, o mokytojai abejingi. Dar abejingesni Melindos tėvai, arba paskendę darbuose, arba besibarantys dėl smulkmenų. Su prievartautoju Melinda susitinka beveik kasdieną – jis krepšinio žvaigždė, mokykloje dievinamas, nuolat lydimas šokėjų komandos.
Jei tai būtų Lietuvoje kurtas tekstas, greičiausiai Melindą gelbėtų lituanistė ar lituanistas. Sirakjuzo mokykloje nuoširdžiausias, atviriausias yra dailės mokytojas. Visus mokslo metus Melinda piešia (arba tapo, lieja, linoleume raižo) medį, neatsitokėdama, kokia tai sudėtinga, o kartu – ir patraukli užduotis. Kartu su mokiniais savąjį paveikslą tapo mokytojas, nesivaržydamas emocijų. Energingai jį suraižo tą dieną, kai pats kolegų yra pasmerkiamas už neva netinkamą metodiką.
Kad ir kokias skaityčiau knygas, visada atkreipiu dėmesį į vietos jausmą: kur vyksta svarbiausi įvykiai? L. H. Anderson knygoje – apleistame, visų primirštame mokyklos sandėliuke. Būtent jame Melinda susikuria savo asmeninę erdvę, slepiasi nuo viso pasaulio, pasineria į saugią vienatvę. Tarp šluotų ir kitų buities įrankių ji dar sykį patiria sužvaigždėjusio krepšininko agresiją ir – neįtikėtina – atgauna balsą, jau gali prisišaukti pagalbą.
Ši L. H. Anderson knyga vienose valstijų mokyklose ar koledžuose buvo įtraukta į rekomenduojamų sąrašus, kitose priešingai – menkinama ir net draudžiama. Ji parašyta aiškiu, suprantamu stiliumi, bet turi savitą pasakojimo manierą. Beveik linijinę, tik tas išprievartavimas ilgokai nutylimas, nors beveik atspėjamas. Skyrių ir skyrelių daug, jie trumpi. Matyt, atsižvelgiama į sunkiai dėmesį sukaupiančių poreikius, stengiamasi skaitančiajam padėti.
Ar galiu lyginti šią knygą su Lietuvos autoriais bei autorėmis? Dar ir kaip. Nė kiek ne prastesnės yra Ignė Zarambaitė, Ilona Ežerinytė, Daina Opolskaitė. Jei kyla klausimas, ar tikrai vyresnio amžiaus žmogus gali kurti paaugliams, tai prisiminkime Kristiną Gudonytę. Ji mėgo paauglius, suvokė paauglystės košmarus (būtent šis žodis), mokėjo bendrauti net su nemenkomis salėmis. Tvirtinu tai, nes bent kelis kartus po mokyklas keliavome kartu. „Nu, chebryte, tai ką jums skaityti?“ – taip ji pradėdavo pokalbį kuo plačiausiai nusišypsodama, ir „chebrytė“ šypsodavosi jai.
Baigdama pasakojimą apie amerikietišką knygą, pacituosiu Wellesley koledžo profesorės Evelinos Gužauskytės pastebėjimus apie skaitymą JAV.
„JAV knygos jauniesiems skaitytojams yra labai perkamos. Kaip ir visose literatūros srityse, taip ir vaikams bei paaugliams skirtoje literatūroje galima rasti neįdomių, nekūrybingų, trafaretinių ar moralizuojančių pavyzdžių, bet galima rasti ir puikių, įkvepiančių, savitu stiliumi, gyva, raiškia kalba parašytų kūrinių, kurie duoda vaikams bei paaugliams nenuneigiamą lobį ir gali palikti įspūdį visam gyvenimui. Tokias knygas rašyti tikrai nėra lengva, bet jos yra labai reikalingos“, – portale menobangos.lt teigia Evelina. Jos debiutinei knygai, pasirašytai pseudonimu Jūra Smiltė, būtinai skirsiu kelias eilutes.
Jūra Smiltė. Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai. Gintarės Laurikėnaitės piešiniai. –Vilnius: Homo liber, 2023. – 165 p.
Dabar galiu lengvai atsidusti, juk baigiau pasakoti apie slogias knygas. Slogias, bet būtinas, skaitytinas. Į Jūros Smiltės knygą galima palaimingai įsikniaubti – visai kaip į pagalvėlę ar minkštą žaislą.
Apie minkštų žaislų įtaką vaikų, paauglių ir suaugusių žmonių gyvenimams tikriausiai galima būtų parašyti net ir mokslinį darbą. Džiugu, kad nutolo tie laikai, kai minkštas žaislas vyresnio vaiko rankose buvo laikomas gėda, banalybe, nebranda. Dabar juos nesibaimindami nešiojamės kiek giliau užkišę, bet dažniausiai – pačiame kuprinės paviršiuje – kad ir iki žilos senatvės ar karsto lentos.
Brigita Begemotaitė yra žaislas, bet knygoje ne mažiau svarbi ir jos šeimininkė Sofija, teptukais, dažais popieriuje kurianti naują, įdomų Brigitos gyvenimą – Begemotaitei teks laimė ir išbandymas įveikti ribą tarp vaikų kambario ir gamtos pasaulio, kuriame gyvens savarankiškai.
Iškeliavusi iš saugaus Sofijos glėbio, Begemotaitė įsikuria Palaukiuose, sargo namelyje prie apleisto geležinkelio ir dairosi, kaip ir su kuo reikės gyventi. Būtent gamta – metų laikai, bruzdėjimas lysvėse, netolimas miškas, upelio purslai, žvaigždėtas dangus, voro siūbavimas palubėje – Brigitai Begemotaitei ir jos naujiems draugams (kiaunei, liūtui, šarkai, bebrams) diktuoja gyvenimo ritmą.
Nuotykių daug, bet jie nei pavojingi, nei baisūs: tai vėjo pačiupta skrybėlaitė ir jos atradimas, į banginį panašaus mėlyno skėčio žvejojimas upelyje, nepaaiškinamos kilmės krebždėjimas kambaryje ar visiems pažįstami nakties baubai. Tekste itin svarbios veikėjų būsenos. Kalbama apie baimę, svajonių ir galimybių neatitikimą, vienatvę, išmokstama naujo sudėtingo žodžio – melancholija.
Nesunku spėti, į kokio amžiaus adresatą taikytasi. Jis turėtų būti vienmetis su Begemotaitės šeimininke Sofija, besimokančia skaityti, o knygos pabaigoje – jau beveik ir išmokusia. Neabejoju, kad knyga tiks ir vyresniems, ne tik pirmokams, antrokams. Juk tai ne knygelė, tai tikra nemenka knyga, joje daug skaitymo, o piešiniai atitinka turinį, kuria personalijų įvairovę ir švelnumo atmosferą, balansuojančią ties saldumo riba.
Sakinys „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“, tapęs mano apžvalgos pavadinimu, yra ištartas kiaunės Kamilės. Knygoje pasibraukiau ir kitą žodį: išeitingas. Jį ištardama Begemotaitė giria Leonardą Liūtą, visada randantį išeitį.
Išeitinga jau laikas būti ir man – baigti šį tekstą ir išeiti anaiptol ne į minkštų žaislų parduotuvę ar žaisloteką bibliotekoje, o ten, kur plasnoja grįžtantys paukščiai. „Pavasario nepražiopsosi“, – tvirtina Jūros Smiltės knygos personažai.
Įdomių knygų taip pat.