Kasparas Pocius. Kolektyvinis Aš kaip poetinės kūrybos versmė: Allenas Ginsbergas ir jo geismo bendruomenė

2026 m. Nr. 5–6

Allenas Ginsbergas (1926–1997), kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, tapo išskirtiniu XX amžiaus poezijos vizionieriumi ir kontrkultūros dainiumi. Savo poemomis „Staugsmas“, „Kadišas“, eilėraščiais „Amerika“, „Saulėgrąžos sutra“ ir kt. jam pavyko pažadinti šeštojo dešimtmečio Amerikos maištininkus – bepročius, narkomanus, homoseksualus ir kartu su kitais bytnikų kartos poetais nutiesti kelią septintojo dešimtmečio politinio ir kultūrinio išsilaisvinimo judėjimams. Šiame straipsnyje į A. Ginsbergo brendimo istoriją bandysiu pažvelgti ne iš laiko ar erdvės, bet labiau iš „tapsmo“ perspektyvos bei parodyti, kad „Staugsmo“ autorystė priklauso ne tik pačiam A. Ginsbergui. Nei „Staugsmo“, nei kitų jo geriausių tekstų, nei daugybės XX amžiaus pradžios avangardinių judėjimų atstovų kūrinių neįmanoma traktuoti kaip individualiai sumeistrautų šedevrų. Drįstu teigti, kad juos gimdo kolektyvinis Aš, galinga ir intensyvi terpė, kurioje rašymas užima tik dalį laiko – šalia alkoholio, narkotikų, sekso, beprotybės ir netgi nusikaltimo.

Meno kūrinys tėra šalutinis tokių sąveikų produktas, įvairių terpėje vykstančių įvykių rezultatas, reakcijų nuosėda. Terpė, atsitiktinai, tarsi didžiojo sprogimo metu atsiradęs kolektyvinis Aš, gimdo įvairias plotmes, leidžia formuotis kūrybos, veiksmo ir geismo asambliažams. Tas kolektyvinis Aš yra vienu metu didysis nepakeičiamas buvimo kartu įvykis ir susitikimo vieta, miestas, kavinė, baras, scena, tualetas, metro stotis. Tokia terpė, kurią praėjusio amžiaus teoretikai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari bandė įvardyti kaip konsistencijos plokštumą, negali būti sukurta neatitolus nuo normos, sterilumo, nepatyrus tapsmo. Tapsmo metu atsiribojama nuo aiškių jau paauglystėje žmogui diegiamų disciplinuotos ateities perspektyvų, tarkime, „Kultūros“ kaip Karjeros ir Galimybių proceso. Kai poetas ir leidėjas Lawrence’as Ferlinghetti iš karto po garsiųjų skaitymų San Francisko „Six“ galerijoje nusiunčia A. Ginsbergui laišką ir jame, prašydamas būsimosios knygos rankraščio, panaudoja garsiąją Ralpho Waldo Emersono frazę „Sveikinu, tavęs laukia didžiulė karjera“, jis kalba ne apie kvietimus dalyvauti įvairiose programose, o apie įvairialypės menininko asmenybės skleidimąsi, realizavimąsi, galimybę peržengti visas įmanomas ribas.

Mus vis dar dažnai veikia modernūs stereotipai apie tai, kas yra ar gali būti geras kūrėjas ar kūrėja. Kai kurie iš mūsų nepaliaujamai kartoja, kad menas gimsta iš individualizmo, vienatvės, kad kultūra („Žodis“) neatskiriama nuo dramblio kaulo bokšto. Taip, yra ir toks tipas menininkų, kuriuos nuolat privilegijuoja ir proteguoja įvairūs globalios ir lokalios galios mechanizmai, kurie yra reprodukuojami tam, kad nuolat atstovautų valstybei, kalbėtų jos vardu, kurtų autonomišką Amžinosios Kultūros, Poetinio Parnaso, meno menui sritį. Tokia Autonomija palaikoma nuolatinėse kovose dėl statuso ir išskirtinumo. Bet „Staugsmo“ skaitymo patirtis iliuzijas apie tokią autonomiją sudaužo į šipulius. A. Ginsbergo šedevrą už jį parašė Niujorko Taimso aikštės aplinka, jis gimė ne tik iš jo dienoraščiuose kruopščiai vykdytos sapnų apskaitos, bet ir iš ten pat pateikto beveik mokslinio skirtingų narkotikų rūšių aprašymo. Šalia knygų sąrašų puikuojasi tarptautiniai seksualinių ir psichinių negalavimų pavadinimai.

Žinoma, „Staugsmas“ pirmiausia ir yra skausminga reakcija į tai, kas Šaltojo karo pradžioje vyko amerikiečių visuomenėje. Tai buvo atsakas Centrinės žvalgybos agentūros palaikomam kultūriniam konformizmui ir visuotinei neseniai pačių amerikiečių Japonijoje pademonstruotų atominės bombos galimybių baimei. Jau ruošdamiesi minėtiems skaitymams poetai kalbėjo apie būtinybę numesti nedidelę poetinę bombikę, galinčią susprogdinti tą baimės kultūrą. 1948 metais, Harry’iui S. Trumanui laimėjus prezidento rinkimus, pasaulį apėmus branduolinei paranojai, o demokratijos idėjoms likus tik George’o Orwello knygose, amerikiečių dramaturgas Tennessee’is Williamsas straipsnyje rašė: „Reakcinga viešoji opinija tarsi krūva plytų prislegia bet kurį menininką, kuris neplaukia su dominuojančia srove.“ Dauguma kultūros istorikų pripažįsta, kad Amerikos kultūra ir jos kritika tuo metu buvo atsidūrusi Antrąjį pasaulinį karą laimėjusio ir smarkiai kylančio „plutokratijos Babilono“ – ekonominės ir politinės galios šešėlyje. Vienas tuo metu Jungtinėse Valstijose viešėjęs britų autorius teigė, kad Henry’į Millerį ir Kennethą Rexrothą (moderavusį jau minėtus San Francisko skaitymus) galima laikyti paskutiniaisiais „nepriklausomais rašytojais“, ir pabrėžė, kad Amerikos rašytojai susvetimėję, nekuria patvarių bendruomeninių saitų.

A. Ginsbergo jaunystė pražydo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Niujorke, bet jį visą gyvenimą persekiojo nelaimingos vaikystės šmėklos. Šiek tiek dramatizuodamas savo dienoraščiuose jis rašė: „Mano gyvenime nebuvo vaikystės, paauglystėje – meilės, tai buvo iškrypusio genijaus vienatvė. Kentėjau daugiau nei jūs visi. Jei žmonės mane geriau pažintų, turėčiau nusižudyti.“ Nors A. Ginsbergo vaikystės šiame tekste neaptarsiu, vis dėlto reikia pažymėti, kad didžioji jo vaikystės, o gal viso gyvenimo žaizda buvo jo motinos likimas. Naomi Ginsberg jau Alleno vaikystėje buvo diagnozuota dementia praecox, ji dažnai atsidurdavo psichiatrinėse ligoninėse. Allenas daugiau laiko leido su švelniu literatu tėvu ir vyresniuoju broliu, bet jam buvo patikėta pasirūpinti motina, o tai jautriam vaikinui tapo sunkia pareiga. Galime kalbėti ir apie ankstyvą jo vaikystės traumą, kurią biografai sieja su jo motinos nudizmu. Kita vertus, tokius sunkumus išgyventi padėjo ne tik paaugliškos pramogos ir šeimos ryšiai, bet ir literatūrinė ambicija, akivaizdi jau paauglystėje pradėtuose rašyti dienoraščiuose – iš jo puslapių į mus žvelgia būsimasis genijus, jau žinantis, kad šiuos užrašus skaitys jo būsimi gerbėjai. Pasitikėjimas savimi palikdavo jį kraštutinės nevilties, melancholijos akimirkomis, tačiau vėliau sugrįždavo ir tapdavo autentiškos kūrybos šaltiniu. 

Studijos Kolumbijos universitete padėjo A. Ginsbergui atitolti nuo trauminių vaikystės patirčių, bet kartu suvokti savo homoseksualumą. Su berniukais (ir su tėvu) susijusias fantazijas jis išgyveno jau vaikystėje, o universitete atrado draugų, kurie apie „kitokią“ meilę kalbėjo atvirai. Ir vis dėlto duris į kitokį pažinimą šiam apsiskaičiusiam ir klasikinę muziką mėgstančiam jaunuoliui atvėrė platesnė pažintis su bendramoksliu Lucienu Carru. Susipažinęs su juo vieną vakarą bendrabutyje skambant Brahmsui, tuoj pat jį įsimyli. Geismas, įsimylėjimas, o gal su juo susijusi fantazija A. Ginsbergą visada ištraukdavo iš melancholijos nagų.

L. Carras A. Ginsbergą supažindina su savo draugais, kurie ilgainiui jam leis pamiršti Kolumbiją, plačiąją visuomenę, būtinybę pritapti. Šie dalykai jau mokykloje buvo svarbūs ne tik visuomeniškai, bet ir politiškai aktyviam Allenui. Neramiuose jo tėvų namuose ginčai dažnai kildavo ir dėl politikos – tėvas buvo nuosaikus kairysis, o motina – arši komunistų partijos narė. Allenas kartu su savo motina dalyvavo komunistų partijos grupelių susirinkimuose, rašė į spaudą, agitavo už demokratų kandidatus į valdžią. Ir visgi galima teigti, kad A. Ginsbergas, kuriam kairysis sentimentas išliks svarbus visą gyvenimą, kuria visai kitokią politiką. Ir tai leidžia padaryti būtent jo nesėkmė prisitaikyti prie „sveikos“, programuojamos visuomenės. Nors dėstytojai Alleną myli, bet jis jaučia, kad prisitaikyti nemoka, „sveikai“ heteronormatyviai visuomenei yra per jautrus. Tik suvokus šią neįmanomybę atsiveria tapsmo – tapimo kitokiam, tapimo visai kitokiems – horizontas. O šis tapsmas kuria naujos politikos naujoje vietoje, naujoje terpėje galimybę. Tokios politikos, kuri nebebėga nuo to, kas asmeniška, nuo kūno poreikių, dvasinių nušvitimų ir geismo, kuri neatsiejama nuo bytnikų kartos patirčių – ir ji buvo subrandinta tais paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais.

 

Vėliau A. Ginsbergas (galbūt šiek tiek bandydamas kurti hierarchijas, o tai visada būdinga savo atmintyje genealogiją kuriančiam, todėl niekad galutinės tiesos neatskleidžiančiam subjektui) šios grupės šerdimi laikys tris rašytojus – Jacką Kerouacą, Williamą Burroughsą ir save patį. Tačiau šalia jų buvo galybė kitų žmonių – nuo sterilaus gyvenimo bėgusių ir savo geismo objektų besivaikiusių moterų ir vyrų. Visi šie žmonės, nusivylę gyvenimu šiapus visuomenės nubrėžtų ribų, leidosi į kolektyvinį savo kelio paieškų eksperimentą: jie tarsi žirniai pabiro Niujorko Taimso aikštės aplinkoje, džiazo ir marihuanos, smulkių nusikaltimų ir seksualinių nuotykių terpėje. Šiandien ši vieta, kaip visi mes žinome, pasikeitė neatpažįstamai ir yra vienas komerciškai patraukliausių pasaulio taškų. Bet tuomet, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kaip yra sakęs A. Ginsbergas, čia buvo pilna tarsi apokalipsės paliestų veikėjų – mistikų, narkomanų, sekso maniakų ir pamišėlių. Visi jie nutūpė į pirmąsias A. Ginsbergo „Staugsmo“ eilutes.

Valkatos, neturtėlio figūra viso pasaulio menininkams teikė įkvėpimo daugybę amžių, bet penktojo dešimtmečio viduryje, pasibaigus karui prieš fašistines ir nacistines valstybes ir pakibus atominio karo Damoklo kardui, visus mąstančius žmones apėmė apokaliptinės nuojautos. Amerikoje prieglobstį nuo nacių radęs filosofas Theodoras Adorno klausia, ar įmanoma kurti meną po Aušvico. Pokarinę atmosferą formavo nacizmo, Holokausto, tautinių mitų atneštų tragedijų įsisąmoninimas, bet kartu buvo skaitomas ir Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydis“. Turint omenyje rasistines šio autoriaus nuostatas, ši knyga buvo skaitoma „prieš plauką“, o neišvengiamai nyčiškai pervertinus tautines, valstybines ir imperialistines vertybes iš teksto gilumos iškyla felacho figūra. Felachais arabų kraštuose vadinami valstiečiai, bet iš „europietiškos“ perspektyvos pasaulį stebėjęs O. Spengleris taip vadino plačiąsias mases, gyvuojančias skirtingose civilizacijose, bet niekur neįleidžiančias šaknų. „Tai, ką protautės ir felachų tautos išgyvena, – sako O. Spengleris, – yra tie dažnai minimi zoologiniai pakilimai ir nuoslūgiai, neplaningas vyksmas, kai be tikslo ir apibrėžtos trukmės daug kas dedasi neva reikšminga, bet galiausiai vis tiek nieko nenutinka.“ Pasak O. Spenglerio, felachams nebūdingas „gylis“ ir „istoriškumas“ – jis būdingas tik „istorinėms tautoms“. A. Ginsbergas felachais vadina „žmones provincijose, kurių gyvenimas visur toks pat – visur ta pati priespauda, nepastebimumas“. Pasibaisėję „istorinių tautų gelme“ – sugriautų miestų vaizdais ir Aušvico aukų fotografijomis, jauni žmonės apkabina valkatą, raupsuotąjį, mokosi gyventi ir jausti taip, kaip jis, pamažu, leisdamiesi į gyvenimo eksperimentus, jie patys tampa… byto karta.

Vienas iš tų bytnikų apkabintų raupsuotųjų, įkvėpęs ne vieną jų knygą – tai Herbertas Huncke’is, už pinigus savo kūną pardavinėjęs ir narkotikus vartojęs Taimso aikštės vagiliautojas. Beje, seksologas Alfredas Kinsey’is, tais metais atlikęs tyrimą apie amerikiečių vyrų seksualinį elgesį, pakvietė H. Huncke’į būti jo pateikėju, o šis savo ruožtu į tyrimą įtraukė A. Ginsbergą, W. Burroughsą ir J. Kerouacą. Tuo metu A. Ginsbergas dar nebuvo turėjęs seksualinių patirčių.

H. Huncke’is jauniems literatams perteikia ne tik gatvės patirtį, ypatingą jos etosą, bet ir gatvės žodyną, kurį savo kūriniuose naudoja tiek J. Kerouacas, tiek W. Burroughsas, tiek A. Ginsbergas. Pokalbiai su juo leido jiems nebesigėdyti, patirti ir aprašyti tą „požeminio“ Niujorko pasaulio įvairovę: „Lošėjų ir kaimiečių barus, senbernių barus, prostitutų, narkomanų, žolės rūkytojų ir narkotikų prekeivių barus.“ Baruose su Kolumbijos studentais gėrė ir trynėsi mašinų vagys, įsilaužėliai, vogtų prekių perpardavinėtojai, žolės stumdytojai… Allenas metodiškai tvarkė savo paties vartotų narkotikų apskaitą. Bijodamas tapti priklausomas, jis juos vartojo menkomis dozėmis ir aprašinėjo jų poveikį. Jis lygino jaučiamą narkotikų poveikį su tuo, kurį buvo aprašę kiti rašytojai – Thomasas De Quincey’is, Charles’is Baudelaire’as, Arthuras Rimbaud…

Prie narkotikų ir gatvės greitai grįšime, bet dabar pažvelkime, kaip A. Ginsbergas apibūdina savąją – byto – kartą. Jo teigimu, J. Kerouacas žodžio „bytas“ nesiejo su savo kartos kultūriniu išskirtinumu. Jis nenorėjo susireikšminti. Žodis „bytas“ Taimso aikštės aplinkoje reiškia „požeminius žmones“ – subkultūrą. Beje, šio žodžio ištakų kokia nors kultūros istorikė gali ieškoti Maskvoje ar Petrograde iškart po Spalio revoliucijos (1917–1921), kur „bytas“ reiškė represijų dar neįbauginto jaunimo naujo gyvenimo paieškas. Šis žodis taip pat siejasi su žmogumi, kuris yra muštas, pamuštas, primuštas – kaip korta. Esi muštas, kai lieki be pinigų, kai nebeturi kur apsistoti, esi išsekęs, atstumtas, išmestas į gatvę. Bet tik tam, kad taptum atviras visiems pasiūlymams, visoms galimybėms, visiems eksperimentams. Nuolankus, bet kartu pasiruošęs vizijai – Naujai vizijai. Atstumtis tiek kataliką J. Kerouacą, tiek budistu tapusį sekuliarų žydą A. Ginsbergą nukreipė į mistinį tamsios sielos nakties kelią, priartindama valkatą prie dieviškosios palaimos, prie beatifikacijos…

Vizijos ar išskirtinės religinės patirtys būdingos visiems bytnikų kartai priskiriamiems autoriams. Savo paskaitose A. Ginsbergas minėjo Gary’io Snyderio patirtą budistinį satori, J. Kerouaco nualpus regėtas aukso dulkes ar pelenus, W. Burroughso paauglystėje regėtus žmones mėnulyje, taip pat Peteriui Orlovsky’iui nusilenkusius ir su juo kalbėjusius medžius. Taigi, kaip sakė A. Ginsbergas, visi jie buvo patyrę tam tikrą sąmonės lūžį ir norėjo tyrinėti vizijas patirti gebančios sąmonės permainas. Tai jiems leido daryti rašymas, literatūra. Eilėraštis, kaip sako kitas bytnikų poetas Gregory’is Corso, yra tarsi zondas, leidžiantis tyrinėti viską – mirtį, plaukus, armiją, mamą, klounus, tyrinėti tai, kas realu ir nerealu. Žinoma – ir tai dar aptarsime – tiriant realybę buvo galima pasitelkti ir ypatingas priemones, tokias kaip žolė, pejotlis, ajahuaska, rūgštis…

A. Ginsbergui viena iš jo vizijų leido priartėti prie anglų poeto, mistiko ir vizionieriaus Williamo Blake’o pasaulio. A. Ginsbergas jau nuo anksti ėmė žavėtis simbolių kupina W. Blake’o poezija, bet negalėjo iki galo suvokti didžiojo kūrėjo perduodamos žinutės. Sykį savo kambaryje jis vis iš naujo skaitė garsų W. Blake’o eilėraštį apie saulėgrąžą ir niekaip negalėjo suprasti, apie ką jis. Staiga jis ėmė masturbuotis ir orgazmo metu patyrė girdimąją haliucinaciją – išgirdo patį W. Blake’ą skaitantį savo tekstą ir galiausiai suvokė jo išmintį. Kaip vėliau rašytojas mėgdavo kartoti, W. Blake’o balsą jis girdėjo taip, kaip krikščionių šventieji girdėjo Mergelės Marijos balsą. Kol A. Ginsbergo žvilgsnis buvo nukreiptas anapus jo lango, kol jis klaidžiojo pilkumoje virš Niujorko stogų, savo ausyse jis girdėjo kitą W. Blake’o eilėraštį „Serganti rožė“. Kaip rašo biografai, tas keletą minučių Allenas jautė intensyvią gyvybę – kaip tomis dėmesingumo akimirkomis, kai intensyviausios kūrybinės patirtys išblokšdavo jį iš melancholijos liūno ir gydydavo jį susaistydamos su pasaulio paslaptimis. Jis ėmė įsivaizduoti, kad jo ką tik regėta realybė egzistavo visada, kad vaizduotės laukas yra beribis, kad jis pranoksta jo sąmonę, gali aprėpti W. Blake’o sąmonę ir nukeliauti iki istorijos pradžios. Jis matė nebe objektus, o tai, kaip jie kuriami. Tarsi atsivėrė visos pasaulio paslaptys. Gali būti, vėliau kartodavo A. Ginsbergas, kad tada jis matė ir Dievą – bet Dievas egzistavo tik tol, kol į jį buvo nukreiptos regėtojo akys. Viskas egzistavo tik tol, kol pasidavė vaizduotei. Pasaulio išmintis jam apsireiškė sklindanti iš pačių pasaulio daiktų, jai nebuvo reikalinga šviesa iš dausų. Taip poetas pamatė išbaigtą pasaulį, savąją jo viziją, kuri toli gražu nebuvo vienintelė ir paskutinė.

Daugeliui iš bytnikų rūpėjo klausimas, ką mato tie pažemintieji ir nuskriaustieji, kurių patirtys ir kliedesiai normaliame pasaulyje nepastebimi, ignoruojami: valkatos, bepročiai, narkomanai, smulkūs nusikaltėliai. A. Ginsbergui tai primena Raskolnikovo bandymus nusikaltimu prisiliesti prie realybės. Skirtingai nei švelnias poetines patirtis akcentavęs ir nuo nusikaltimų atsiribojęs J. Kerouacas, W. Burroughsas nusikaltimą ar svaigulį tyrinėjo šaltai, intelektualiai, bet kartu buvo nesuinteresuotas jo sėkminga pabaiga. Juk kažką suvoki tik sumuštas, atstumtas.

O nusikaltimo šešėlio taip pat būta. Vos būsimiems rašytojams susipažinus, vienas jų svarbiausių draugų Lucienas Carras sėda į kalėjimą už kito draugo Davido Kammererio nužudymą, nors teisinasi vyresniojo homoseksualaus draugo priekabiavimu. Trumpam areštuojami ir niekuo nenusikaltę jo „bendrininkai“ W. Burroughsas ir J. Kerouacas. Nusikaltimas leido A. Ginsbergui ir jo draugams pažinti žmogaus dvasios bedugnę, jos demonus. Beje, pačiam A. Ginsbergui jo paties demonus leido pažinti ir psichoanalizės seansai, kuriuos jam mėgėjiškai skyrė pats W. Burroughsas… Tiesa, po poros metų juo susirūpinę praktikuojantys psichoanalitikai pašiurpo sužinoję apie mėgėjiškus draugų užsiėmimus, bet ar įmanoma nuvertinti W. Burroughso pastangas, jei jis savo pacientą galbūt bandė orientuoti kitaip nei diplomuoti specialistai, bandantys nuo pasąmonės apsaugotą ego paversti bedvasės mašinos sraigteliu?

Bet valkatos nebūtų valkatos, jei nesiilgėtų kelionės. Kelionė tapo bytnikų literatūros simboliu, jos forma. Filosofai ir kultūros teoretikai kalba apie deteritorizaciją kaip vieną iš sudėtinių tapsmo dalių, padedančių kurtis geismui. Geismas keliauja pats ir padeda keliauti visiems, prie ko jis prisiliečia. Tai – beasmenė jėga, kuri mus nuolat pričiumpa ir niekuomet nepaleidžia, kuri veda į nusivylimą, kančią, riziką, kartais net mirtį, bet padeda mums suvokti, kas mes esame, nes dažnai esame tokie, kokie norime būti. Kitokie būti nebegalime. Kelio idėją mūsų draugų būrelyje pažadino vyrukas iš Denverio, toks pat nušvitęs pogrindinio pasaulio atstovas Nealas Cassady’is. Taip, taip, tas pats Dinas Moriartis iš J. Kerouaco „Kelyje“. A. Ginsbergui, iki tol vis dar bijojusiam atskleisti savo homoseksualumą, jis tapo persekiojimo objektu ir pasmerkė jį ne lyriškoms, Amerikos gamtos didybę pagarbinti leidusioms keruakiškoms klajonėms, o begalinei kūno ir sielos kančiai. Nealas galėjo leistis į seksualinį nuotykį ir taip patenkinti poeto aistrą, bet niekaip negalėjo priklausyti vien A. Ginsbergui, negalėjo to padaryti dėl savo prigimties, vertusios jį nuolat ieškoti naujų nuotykių, dažniausiai su moterimis. Tai buvo žmogus-kelias, gebėjęs vienu metu kalbėtis su daugybe pašnekovų, girdėti daugybę realių ir nerealių balsų. Būtent jo laiškas įkvėpė J. Kerouacą parašyti „Kelyje“. Jo gyvenimas buvo sąmonės srautas, leidęs bytnikams savomis kelionėmis apkabinti Ameriką taip, kaip kadaise tai buvo padaręs Waltas Whitmanas. „Girdžiu, Amerika dainuoja“…

Burroughsas išsikraustė į nuošalią vietelę Teksase auginti kanapių, jo deteritorizacija vedė jį į narkotines vizijas, pasibaigusias košmaru – atsitiktiniu arba ne visai žmonos Joanos nužudymu, po kurio W. Burroughsas faustiškai atgimsta kaip pačią tikrovę haliucinuoti privertęs rašytojas. A. Ginsbergas kelyje tikėjosi seksualinio pasitenkinimo, kaip jam būdinga, maldavo Nealo „ištikimybės, sąjungos, angeliškų įžvalgų, visko, ko galėjau tikėtis“. Visa tai Nealas galėjo žadėti nebent juokais – tai niekad netapo, negalėjo tapti tikrove. Bet juk toji – pati intensyviausia – geismo dalis, kuri netampa tikrove, gali tapti stipriausiu motyvu kurti, virsta nesunaikinama ir mus per gyvenimą vedančia vara, draivu.

Nesugebėjęs – bent kol kas – sau užsitikrinti galimybės amžinai mylėti, A. Ginsbergas neria atgal į Niujorko dugną. Jo psichinė sveikata tuo metu, kaip galima tikėtis, nėra gera. Kuriam laikui jis išplaukia į jūrą, bet grįžęs namo priėmė gyventi neseniai iš kalėjimo paleistą draugą H. Huncke’į. Pasinaudojęs keista A. Ginsbergo būkle, šis su draugais pavertė butą vogtų daiktų ir narkotikų sandėliu. Tačiau tai dar ne viskas. A. Ginsbergas visus tuos metus rašė dienoraštį. Rašė jį ateičiai, pasakojo jame apie viską, kas nutiko jam ir jo draugams. W. Burroughsas ir L. Carras išsigandę laukė atomazgos ir prašė kuo greičiau dienoraštį paslėpti, nes nuo jo priklausė ir jų likimas. Galiausiai automobilis, kuriame buvo paslėpti dienoraščio sąsiuviniai, pateko į avariją, o pareigūnai radę įdėmiai perskaitė sultingą medžiagą, skirtą ateities kartoms. Tėvo ir universiteto profesorių pastangomis jis vietoj kalėjimo atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Čia sutinka kitą intelektualų pacientą Carlą Solomoną, kuriam skirs „Staugsmą“ ir kuris jam prisistato kaip Kirilovas – A. Ginsbergui nelieka nieko kito, kaip prisistatyti Myškino vardu. Nors Alleną toje ligoninėje trikdydavo tramdomaisiais marškiniais apvilktų žmonių klyksmai, jis jautėsi medikų globojamas, aktyviai dalyvavo savo paties gydyme ir bendravo su kitais ligoniais – netgi rengė šokius ant ligoninės stogo. A. Ginsbergas sugebėjo priartėti prie kitų pacientų, ėmė netgi pavydėti jiems, per vieną dieną regintiems tiek vizijų, kiek jam nepavyksta per ištisus metus. Kita vertus, tai jį įtikino, kad jis ne toks pamišęs, kaip anksčiau manė. Be to, abu su Carlu jie suprato, kad psichiatrijos ligoninėje žmonės gydomi tik tam, kad neišsiskirtų visuomenėje. Ši mintis buvo savalaikė, apie tai šiek tiek pradėjo rašyti ir psichiatrijos revoliucionieriai, tokie kaip Ronaldas Davidas Laingas ar F. Guattari. Psichiatrija sprendė individo funkcionalumo visuomenėje, jo prisitaikymo problemą, bet pati visuomenė išliko konservatyvi, neurotiška. Jai dar prireiks skrydžio virš gegutės lizdo…

Visus tuos metus A. Ginsbergas bandė prisitaikyti ir daryti tai, ko iš jo tikėjosi visuomenė. Ir jam tragiškai nesisekė – jis nesugebėjo dirbti jokio samdomo darbo, nuolat vėluodavo, buvo siaubingai nerangus, vos pakėlęs akis į viršų paskęsdavo svajose. Dienoraštyje jis pripažino, kad nėra tokios dienos, kai eidamas į darbą nepagalvotų apie savižudybę. Jis ilgėjosi kelio ir galvojo apie savo motiną, kurią kankino paranoja ir kuriai jis pats savo parašu leido skirti lobotomiją, suardžiusią visą jos asmenybę. O tada A. Ginsbergas trenkė durimis, paliko Niujorką ir iškeliavo į vakarus.

Po kelionės į Meksiką jis atvyko į San Franciską, kur turi vykti tolesnis šios esė veiksmas. Tiesą sakant, veiksmas verčiasi galvotrūkčiais. Pirmiausia, kodėl kalbame apie San Franciską? Pirmiausia dėl to, kad šis miestas buvo smarkiai atitolęs nuo didžiųjų politinių ir kultūrinių centrų – Vašingtono ir Niujorko. Atmosfera čia buvo liberali, netgi bohemiška, nebuvo makartizmo epochos baimės ideologijos, nebuvo lojalumo priesaikų, juodųjų sąrašų, viešų išpažinčių ir atgailos ritualų. San Francisko politiniame ir kultūriniame gyvenime ryškų vaidmenį vaidino anarchistai, socialistai, komunistai, pacifistai, o 1934 metais įvykęs uosto darbininkų streikas buvo tapęs miesto atminties dalimi. Šalia kalnuose gyveno didysis amerikietiško gyvenimo būdo kritikas Henry’is Milleris, o pakrantės gatvėmis jau bėgiojo būsimieji hipiai.

Atvykęs Allenas pirmiausia bandė spręsti savo santykių su Nealu problemą, bet čia jo laukė tik nusivylimai ir nemalonumai. Jis vėl susidėjo su San Francisko gatvių padugnėmis ir vieną naktį praleido už grotų. Jis ieškojo „normalių“ heteroseksualių santykių, susirado draugę, džiazo dainininkę Sheilą Williams, persikraustė į jos butą, iš paskutiniųjų stengėsi tapti normalus. Tačiau net ir normalybėje jo tykojo vizijos. Vieną rudens dieną, apsinešęs nuo pejotlio, jis pažvelgė į rūke paskendusius namų langus ir išvydo į robotą panašią pabaisos galvą – Molochą, mitinę Senojo Testamento dievybę, kuriai buvo aukojami vaikai. Allenui Molochas tapo nejautrios, nežmogiškos civilizacijos simboliu – civilizacijos, mokančios mus prisitaikyti, siurbiančios mūsų energiją, verčiančios atsisakyti geismo ir beprotybės…

Galiausiai A. Ginsbergas išsižada normalumo ir heteroseksualių santykių ir randa gyvenimo meilę – tapytojams pozavusį Peterį Orlovsky’į, su kuriuo santykiai taip pat ne visada klostėsi sklandžiai. Bet San Franciske viskas vyko smarkiau ir greičiau.

Poemą „Staugsmas“ Allenas ėmė rašyti 1955 rugpjūčio pabaigoje, o spalio 7 dieną perskaitė ją garsiuosiuose skaitymuose „Six“ galerijoje, kuriuose, be jo, dalyvavo jauni San Francisko poetai. Tai buvo bohemiška šventė, kurios metu viešai buvo geriamas J. Kerouaco siūlomas vynas, ir atmosfera akivaizdžiai tapo laisva. Kaip teigė liudininkai, pasigėrė ir poetai, ir publika – trūko nebent orgijos. Bet tai taip pat buvo akimirka, kai jauni savo ribines patirtis ir nuostatas turėję menininkai pasakė, ką mano apie visuomenę, Šaltąjį karą, baimės ideologiją. Jų balsų ignoruoti nebepavyko – apie renginį rašė netgi „The New York Times“…

Paskutinis skaitė A. Ginsbergas. Kaip vėliau pasakota, jis buvo gerokai įkaušęs, bet skaitymas jį išblaivino, ir jį patį nustebino toks „keistas, ekstatiškas intensyvumas“. Jis pats jautėsi tarsi rabinas, skaitantis savai bendruomenei. Tą vakarą jis tapo pranašu, atradusiu naują poetinę kalbą, naują nuogą poezijos politiką, naujas galimybes kalbėti nesilankstant ir nebandant prisitaikyti. „Staugsmas“ tapo savąją epochą apibūdinusia poema.

A. Ginsbergas dažnai dievagodavosi, kad bytnikai niekada nekalbėjo apie maištą. Jie tiesiog ėjo ten, kur juos vedė jų prasiplėtusi sąmonė, noras eksperimentuoti, kitoks gyvenimo būdas. Jie sugebėjo susilieti su savo aplinka, nusileisti į slapčiausias jos kertes, klausyti savo geismo ir aprašyti, ką mato toje intensyviai savo pačių išgyventoje tikrovėje. Kol žmones vis dar saisto ribos, kol jie paklūsta savo superego ir kitiems balsams iš viršaus, jie laiko tokią poeziją maištu. Bet, prabėgus septyniasdešimčiai metų nuo tų laikų, mes matome tas pačias šmėklas, kurias gimdo prisitaikymas ir vidutinybė. Vien tik poezijos neužtenka, pasaulis pasiilgo herojų, savo žygiais galinčių mesti iššūkį egzistuojančiai tvarkai ir ją pakeisti. O juk viskas prasideda nuo grupės draugų, vaikų, norinčių sukilti prieš visagalį Molochą…