Diana Paklonskaitė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6

Plikledis

pašalo –
o aš užsispyriau išnešti šiukšles –
buvo šventiškai tylus
sekmadienio rytas
tik purpsėjo žvirbliai
alyvos krūme
nenorėjau nieko prajuokinti
bet, aišku, išsidrėbiau
ant paskutinio laipto
toli nuo šiukšliadėžės
iš atviro maišo pabiro
virtų burokėlių ir kumpio pakuotės
skambiai šokinėdamos
nuriedėjo pupelių skardinės
saldainių ir sūrelių popieriukai
grakščiai nutūpė ant vejos
dar popkornų maišas
tokio dydžio, kad tilptų
tuzinas žiurkių
(šitiek sukišti į skrandį
žiūrint kvailus detektyvus!)
o saldžių kukurūzų popierinės dėžės
ir servetėlių gniužulų
čia iš viso neturėtų būti!
prisiminusi, kad pasaulyje
nesu viena
pakėliau akis į langus –
ar mato kaimynai?
gal krizena ir stebisi: valgo už tris
o net išrūšiuoti nemoka!
pasiekus turėklą šiaip ne taip
atsistoju, ir tik tada dingteli
mintis: kaip aš tas šiukšles
surinksiu?

 

* * *

ai buvo neišvaizdus kėnis
augantis priešais penkiaaukštį
netoli autobusų stotelės
visus metus niekam nekrisdavo
į akis, bet prieš Kalėdas
kažkas jį taip išpuošdavo!
spalvotos girliandos
skambantys varpeliai, burbulai
ir žvaigždės…
bet vieną rytą kėnis pradingo
lyg susapnuotas
su visom spalvotom girliandom
žvaigždėmis, bumbulais
ir skambančiais varpeliais
neliko net duobutės pievoje…
sustoję kaimynai, bičiuliai
o ir nepažįstami
sutrikę klausinėjo vienas kito:
kur pradingo medis?
kažkuris paslaptingai prasitarė
esą girdėjęs, kad kėnį puošdavo
kažkoks emigrantas iš Australijos
aborigenų palikuonis, todėl manė
turįs pilną teisę medį pasisavinti
bet kiti tik gūžčiojo pečiais:
koks jis emigrantas, jei iš Australijos
ir kuo čia dėtas Kalviškių rajono kėnis?
praėjo nemažai metų, bet su dukra
skubėdamos į stotelę
visad žvilgtelim į pievą
viena kitai primindamos:
čia augo stebuklingas kėnis

 

* * *

Daug triukšmo dėl nieko

sapne aplankė tėvas, kurio neatsimenu
nes tik išrinktieji kūdikiai
turi atmintį, o aš ne iš tų
jis buvo gražus, plačiapetis, su akinukais
ir smėlio spalvos megztuku
gal mano metų, panašus į krepšininką
Valdemarą Chomičių, paėmęs už rankos
rodė savo piešinius, nepaklausiau, ar tai
eskizai iš tų laikų, kai dirbo Kauno
muzikiniam teatre, nes ir taip žinojau –
visos tos kaukės ir dekoracijos…
tik staiga (kaip ir būna sapnuojant)
prisiminiau, kad man reikia bėgti į darbą
ir aš paleidau tėvo ranką…
spėjus išgirsti: „mes turim begalę laiko…“
atsivėrė tunelio tamsa, pasigirdo
monotoniškas traukinio kuksėjimas
ak, išties, tai buvo mano kūkčiojimas
kuris (kaip ir būna tokiuose sapnuose)
mane prižadino
pro atdarą balkoną skverbėsi
ryto žvarba ir saulės purpuras –

įsisupusi į antklodę vėl kritau į lovą…
ir tada kažkas pabeldė į langą –
skubiai atitraukiau užuolaidą –
į stiklą bumbsėjo didelė juoda
ir pūkuota kamanė, visai nepanaši
į Valdemarą Chomičių

 

* * *

sėdžiu prie lango, ištinusią čiurną
apklosčiusi įšalusiu lininiu audeklu
su ilgesiu žiūriu į erdvę, kur augo šermukšnis
kur šlamėjo ir sklandė gyvybė…
žvilgsniui sugrįžus į kambarį
akys užkliūva už knygos
„Didieji pasaulio stebuklai“ –
mano pirmas, dar popierinis
langas į pasaulį –
norėčiau parodyti ją savo seneliui
šitam kambary besimeldusiam
kad sulauktų pavasario –
šermukšnio po langu dar nebuvo
bet žiedais apsipildavo
dvi obelys ir kriaušė, kurios
mūsų kiemo gyventojams
liudijo apie išnykusias sodybas –
Dievas išklausė maldų ir senelis
sulaukęs pavasario
kas rytą vis bandydavo keltis
iš lovos, kad priartėtų
prie tų žydinčių medžių, prie savo
pepinkių, saldinių, baltukių, mižnių, vengerkų...
pamiršęs, kad kojos neklauso
virsdavo atgal į lovą
o kartais ir ant kilimo…
dabar suprantu –
didieji pasaulio stebuklai
senelio visai nedomino
jis tik norėjo pamatyti
ar žydi jo pasodinti vaismedžiai
jau kadaise virtę miežių lauku
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
šiaip ne taip nušokavusi iki lentynos
išsitraukiu knygą –
mano vaikystės sodo
neliko nė žymės, bet kitus
pasaulio stebuklus
dar aplankysiu

 

* * *

moteris su skrybėle, man įlipus prie degalinės
mandagiai patraukia rankinę nuo vienintelės
laisvos sėdynės mikroautobuse
iš pradžių ji žiūri pro langą, paskui į telefono ekraną
o tada atsisuka į mane ir lyg senai bičiulei
ima šnabždėti: „visa problema, kad žmonės
šunis myli labiau nei brolius, seseris ar net vaikus
kur tai girdėta, – šuo miršta, ne gaišta
valgo, ne ėda, miega lovoje vietoj žmonos ar vyro“
tada įsijautusi pakelia balsą
matyt, norėdama, kad ir kiti keleiviai išgirstų
lyg išreiškus žodžiais priežastį pasibaigs karai
ir etniniai valymai, užsimegs gyvybė
išdžiūvusioj sėkloj ir išnykę žuvys ims neršti
„mačiau Amerikoj (suprask, per televizorių)
aprėdyti dizainerių suknelėmis, su batukais
karoliais ir skrybėlėm, tokie paliegę šunėkai
geriau vaikų ligoninėm paaukotų, jei neturi
kur dėt pinigų“
ir aš pritariamai kinkuoju galva
sutikdama dėl ligoninių ir dizainerių suknelių
bet nenorom vaizduotėje vis tiek matuoju
šitos ponios skrybėlę savo Sandy
jau laigančiai po pievą šunų rojuje
mintyse keiksnodama mažus autobusus
viliuosi, kad ponia išlips Varėnoje
ir likusį kelią iki Vilniaus ramiai galvosiu
apie šunis bei mūsų vienišumą
kurio nepridengia visos pasaulio
skrybėlės ir kepurės

 

* * *

perspėjimas
Lietuvos gyventojams:
pietinėje šalies dalyje
Nemunas ir jo intakai:
Merkys, Katra, Baltoji Ančia
Juodoji Ančia bei Verknė
pakeitė kryptį

šį rytą tiek žinių
apie pasaulio pabaigą

 

* * *

nebrangiai parduodu
turkio spalvos puodelį
kartu su naudojimo
instrukcija:

reikia gyventi prie upės
(tikros ar įsivaizduojamos)

įbristi į tėkmę iki kelių
ten pastatyti stalą ir kėdę
(tikrus ar įsivaizduojamus)

į šį puodelį (aišku, kad tikrą
nes pirkote iš manęs)
užplikyti kavos (tikros)

ir atsisėdus upėje
gurkšnojant kavą
stebėti, kaip kyla saulė
(tikra ar įsivaizduojama)