Darius Pocevičius. Mes tik krentam ir juokiamės
2026 m. Nr. 5–6
Tomui Arūnui Rudokui (1966–2012) atminti
– Kaip laikais? Mitka, durneli tu kartoninis… Gerai?
– Laikaus, broleli Mitka, už kažko laikaus… Geriu!
Tokiais negudriais telefoniniais ar gyvais pokalbiais, vienas kitą vadindami Mitkomis, linksmindavomės apie 2010-uosius, kai iki Tomo mirties, niekam to nežinant, buvo likę vos porą metelių. Bendrą, mums abiem tinkantį vardą, kalambūrų ir kvailų mažybinių žodelių prikaišiotą gatvės slengą buvome nukosėję nuo „Mitkomis“ pasivadinusios Piterio andergraundo menininkų grupelės, poezijoje ir dailėje propagavusios švelniai absurdiško ir dėl to kiek makabriško alkoprimityvizmo stilistiką.
Mitkų stilius – minimalistiškai supaprastintas, apsivalęs nuo aukštosios kultūros apnašų ir kartu rezignuojantis, patyliukais išreiškiantis dar vienos prarastosios kartos nevilties šauksmą – prilipo mums natūraliai. Manėmės jau perėję devynis kūrybinės bohemos ir buitinio alkoholiavimo ratus, išvargintais kūnais ir dūšelėmis pajutę pasaulio skausmą, perpratę visą nelemto gyvenimo absurdą.
Šitokia nuostata, greičiausiai kilusi iš retai pasitaikančios, stebuklingą nušvitimą atnešančios pagirių būsenos, kada norisi švelniai apglėbti ir išbučiuoti visą pasaulį, mus ir suartino. Įsivaizdavome priklausą uždarai supratinguolių sektai, slaptam ir ypatingam didžiulės nevykėlių kariuomenės būriui, kuris tuoj gaus labai svarbią užduotį… pasiduoti. Nesipriešinti mus supančiam blogiui, nedauginti veltšmerco, į viską žvelgti atlaidžiai, su lengva pašaipa ir taip… nugalėti.
Nesamos lūzerių ir nepritapėlių kariuomenės žygio dainai tiko iš alkoholinės didybės ir vienatvės kadaise mano parašytas eilėraštukas „Kaip visada“, kurį Tomas mokėjo mintinai ir prie progos padeklamuodavo, vis įterpdamas pašaipių, bet geranoriškų savo komentarų: „kaip vakar laiką praleidau / mes tik krentam ir juokiamės // koks oras šiandieną / mes tik krentam ir juokiamės // kokia sveikata mano / mes tik krentam ir juokiamės // ar gerai gyvenu / mes tik krentam ir juokiamės // ką aš veiksiu rytoj / mes tik juoksimės / krisim.“
Žinoma, kad taptume su visomis negandomis susitaikiusiais Mitkomis, ramiomis ir atviromis akimis žvelgiančiais į gyvenimo bedugnę tol, kol ši ima žvelgti į mus, turėjome nueiti ilgas golgotas – kiekvienas savas.
Pirmąkart Tomą sutikau 1988-ųjų rudenį, dar būdamas studentas, apsilankęs bene pačioje madingiausioje to meto užeigoje – „Čiobriu“ vadintoje „Čiobrelio“ kavinėje Piliovkės pradžioje, kur rinkdavosi studenčiokai ir šiaip progresyvus jaunimėlis. Vieta ypač patraukli jauniems patinams, nes čia ganydavosi gausios kaimenės kergtis pasiruošusių patelių, kūnais prispaudusių savo turtus prie kėdžių pirmame aukšte ir minkštasuolių rūsyje.
Su grupioku išsiruošę į eilinį vojažą per barus, rūsyje aptikome rimtą akiniuotą jaunuolį, apspistą trijų ar keturių merginų. Šis jautėsi esąs valdingas haremo šeimininkas, šaunus mačo ir padėties viešpats ir įtariai šnairavo į šalimais nutūpusius konkurentus. Žvilgsnių šaltuką nuplovę alumi ir gausiai pastatę kaimynams, prisėdome prie jų kompanijos. Paaiškėjo, kad akiniuotis – pripažintas poetas, parašęs jau dvi eilėraščių knygas ir pirmą romaną keistu „Autodafė“ pavadinimu, o merginos – ne šiaip sudrėkusios patelės, o populiaraus rašytojo, leidžiamo 50-tūkstantiniais tiražais, gerbėjos.
Pasileidę į ilgą kelionę per Vilniaus girdyklas ir pakeliui išbarstę stačiakrūtes literatūros mylėtojas, susipažinome artimiau. Iš tos pažinties ilgiausiai užsiliko nuojauta, kad būti rašytoju, o ne teisininku ar ekonomistu, – ne taip jau blogai. Galbūt net nuostabu.
Ta proga perskaičiau ne tik romaną, dėl nedidelės apimties pavadintą mažuoju, bet ir poezijos knygutes. Hmm, visai nieko, vietomis netgi stipru. Ir aktualu. „Autodafė“ sutikau bičiuką, itin panašų į mane ir šimtus kitų bendraamžių, pasiryžusį maištauti prieš pasaulį – „pigų, laikiną ir monotonišką kaip laikraštis“, bet nežinantį, kaip, todėl linkusį į savinaiką ir sprendžiantį amžiną hamletišką klausimą: persirėžti venas dabar ar dar kiek palūkėti? O iš PK ženklu pažymėtos miniknygutės „Labanaktis, naktie“ kažkodėl įstrigo pasažas apie samurajišką nykštuką: „apiplyšęs nykštukas iš dulkių / pasidarė batus ir išėjo / į kelią – balsuoti / už meilę.“
Kitas įsimintinesnis mūsų susitikimas nutiko Kaune po kelerių metų, turbūt 1991-aisiais. Aš, pagal pareigas Mokslų akademijos jaunesnysis mokslinis bendradarbis, o širdyje – karštas nacionalistas, dėl ko man šiandien siaubingai gėda, dalyvavau eilinėje ksenofobiškoje jaunalietuvių gatvės akcijoje. Pėdinome būriu Donelaičio gatve Soboro link, skandavome gana bjaurius antirusiškus šūkius – žiū: ant suoliuko džinsuotas Rudokas besėdįs. Visas kitoks nei mes: orus, arogantiškas, apgaubtas magiškos auros (iš tikrųjų – tada populiariausių „West“ cigarečių dūmų debesies), atsainiai žvelgiantis į Karo muziejaus sodelį ir aikštę, kur nugriautą sovietinį stabą ėmė keisti atstatomi tautiniai stabai.
Mečiau gatvinius nacionalkomradus ir prisėdau prie literatūros žvaigždės, išgirtos už kontrkultūrinę laikyseną, naujovišką kalbėseną, kitoniškai nušviestas svarbias psichologines jaunimo problemas ir dėl to gretintos su Ivanauskaite bei Gaveliu.
Apie politiką literatūros šviesulys kalbėti nepanoro, jos neišmanė ir nenorėjo išmanyti. Tame reikale jo vidus gerai atitiko atsiribojimą prikišamai rodančią pozą. „Valstybės kūrimas – tikrai ne poeto darbas“, – vėliau deklaruos jis. Kitaip tariant, pasakys: „Aš poetas, eikit velniop!“
Tačiau įsikalbėjus ėmė aiškėti, kad tas kitas, iš pažiūros idiliškas „jų“ pasaulis mažai kuo skiriasi nuo mūsiškio, paskendusio problemose, riksmuose, intrigose. Artimiausiame bare išgirdau krūvą visokių – malonių ir nelabai – naujienų. Pirmiausia Tomas pasigyrė, kad „Autodafė“ susilaukė pripažinimo ir komercinės sėkmės: už dalį honoraro jis galėjo laisvai ulioti bene pusmetį. Tačiau honorarai Sąjūdžio metais smarkiai sumažėjo, romaną išleidusi leidykla eina į bankrotą ir nesumoka likusios dalies. Neseniai susikūrusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla nepanoro leisti jo – LRS nario! – trečios poezijos knygos. Poezija apskritai pasidarė nebepopuliari, todėl leidyklose pataria rašyti tik prozą, geriausia romanus. Tą jis ir darysiąs.
Menžmogių bėdos man atrodė ir tolimos, ir kartu artimos. Buvau susiruošęs mesti besilenkiančią Mokslų akademiją, pereiti į Vilniaus alma mater, rašyti disertaciją ir daryti akademinę mokslininko karjerą.
Posąjūdiniu sunkmečiu turėjome kautis dėl būvio savose džiunglėse ir savose misijose. Skaudama širdimi man teko palaidoti mokslininko ateitį universitete, mesti parašytą, bet neapsigintą disertaciją ir pereiti į privačias verslo struktūras, nes už varganą dėstytojo algelę tiesiog neįstengiau pramaitinti šeimos. Šis priverstinis gyvenimo posūkis paliko manyje neišdildomą traumą, vėliau atvedusią į literatūrinę bohemą, o galiausiai – į antisisteminį anarchizmą. Iki šiol gerklėje sukyla sunkus gumulas, kai išgirstu nepamatuotas liaupses „dainuojančiai revoliucijai“ ir spengiančią tylą, kada reikėtų pasakyti, kokių neigiamų socialinių pasekmių ji sukėlė ir kiek gyvenimų sulaužė.
Tomas irgi bandė visaip prasimušti ir pelnytis duonos anaiptol ne iš rašytojiško amato. Per tuos metus jį sutikdavau retokai, bet visada žvalų, tvarkingai apsirengusį, kartą – sunku patikėti! – net su ryškia keistos spalvos varlyte, nelabai tinkančia prie jam įprasto džinsinio švarko. Tada pasisakė įsidarbinęs vadybininku „M-1“ radijo stotyje, gaunantis geras babkes. Darbavosi jis ir skiltininku, iš pradžių „Dienos“, paskui „Gimtojo krašto“ laikraštyje. Rudoko tada buvo pilna visur, jo apsakymų, eilėraščių ir esė galėjai rasti ne tik kultūrinėje spaudoje, bet ir netikėtose vietose: vaikų „Genyje“, suaugėlių „Tik vyrams“, sensacijų besivaikiusiame „Europos centre“ ir pan.
Sunkiau sekėsi su knygomis. Nedidukė LRS leidyklėlė nepajėgė aptarnauti gerokai pagausėjusių sąjungos narių, tad rikiuodavo į eilę visus, pirmiausia senus literatūros vilkus, o jaunikliai atsidurdavo uodegoje. Tomas rankų nenuleido – ryžosi abejotinam, beveik savižudiškam žingsniui leistis mažose įtartinose leidyklose. Apysakų rinkinį „Saksofonistas“ išleido pažįstamo uabas, romaną „Poetas ir prostitutė“ – visokiais erotiniais ir ezoteriniais laikraštukais Lietuvą tvirkinusi bulvarinė Kauno „Europa“, knygos viršelį papuošusi… pusnuoge stambiakrūte blondine.
Labiausiai Tomas džiaugėsi atstovėjęs LRS eilę. 1996-aisiais pasirodė bene geriausias jo novelių rinkinys „Žvėris eina miegoti“. Daugumoje novelių ironiškai vaizduojami gana pilki statistinių šiuolaikinės visuomenės atstovų gyvenimėliai, juos suabsurdinant filosofinėmis potekstėmis, paradoksaliai išverčiant kaip nunešiotas kojines ir paverčiant makabriškais vaizdiniais. Asmeniškai man brandžiausia pasirodė Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ pasakas suaugusiesiems primenanti novelė „Rašytojas“ su tokiu paradoksaliu apvertimu: „Kartą pasaulyje gyveno rašytojas, kuris nerašė knygų. Todėl jo knygų niekas ir neskaitė. Rašytojas dirbo įvairius darbus, mylėjosi, pykosi, augino vaikus ir gėles, žaidė kompiuteriu, žiūrėjo televizorių, kalbėjosi telefonu, bet knygų nerašė. Tiesiog jis neturėjo laiko rašyti knygas. Visi pavydėjo rašytojui. Argi tai ne puikus užsiėmimas – nerašyti knygų? – sakė jie. – Vis tiek jų niekas neskaito. Todėl rašytojas ir nerašė. Jis neparašė nė vienos knygos, tad niekas niekada jos ir neperskaitė.“
Deja, ši knyga buvo pirma ir paskutinė, išleista LRS leidykloje. Autoriui vėl teko grįžti prie atsitiktinių abejotinos reputacijos leidyklų ir pusleidyklių.
Nerašytojiški vadybininko ir skiltininko darbai Tomui nebuvo ilgalaikiai. Pinigų pradėjo trūkti katastrofiškai. Vadovaudamasis tėvo ir kaimynystėje gyvenusių garsių literatų įskiepyta geležine taisykle, kad rašytojo profesija yra viena garbingiausių, kokia tik gali būti, 1997–1999 m. Tomas nusprendė tą taisyklę patikrinti praktikoje dar kartą, galbūt paskutinį. Negi pasaulis iš tikrųjų toks suknistas, kad rašytojas jame negali net pramisti? Pasišovęs atsakyti į šį klausimą, jis griebėsi rašyti radijo pjeses, eilėraštukus vaikams ir kitaip eksperimentuoti.
Užrašų knygelės liudija gražius norus parašyti mažiausiai dvi knygeles vaikams: „Karalienė Čipolina“ ir „Berniukas Padaužiukas“. Tarp rankraščių išliko keliolika lapų su vaikiškomis eilėmis ir proza užrašytomis linksmomis istorijomis.
Yra ir keli radijo pjesių rankraščiai. Viena pjesė, „Džiazas už dyką“, vėliau buvo pastatyta LRT radijo teatre.
Turbūt pats beprotiškiausias literatūrinis eksperimentas – per vieną naktį ekspromtu sukurti devyniolika eilėraščių, be atrankos ir redaktūros sudėti į knygelę „Naktis be taisyklių“. Ją 1997-aisiais nežinomu tiražu atspaudė BSPB spaustuvė. Pats autorius pratarmėje savikritiškai pripažino: „Tai nėra nuoseklus eilėraščių ciklas, kur vienas eilėraštis papildo kitą, o paskutinė eilutė praryja pirmąją kaip gyvatė savo uodegą. <…> Todėl kai kurios eilutės yra kreivos, rimai – atbuli, ritmas – slidus.“
Nesulaukus mileniumo mumyse kažkas – trakšt! – ėmė ir sulūžo.
Man iki gyvo kaulo įgriso buka ir monotoniška verslu vadinama pinigų darymo mašinerija, grįsta paprastu išskaičiavimu ir labai dažnai – elementaria apgaule. Svarbiausią ir turbūt vienintelį principą „išdurk savo artimą“ įsisąmoninti padėjo pats verslo pobūdis. Virtinę metų vadovavau vidutinio dydžio reklamos agentūrai, kuri, kaip ir dešimtys kitų, nuoširdžiai pardavinėjo orą, uoliai kabino užsakovams ant ausų ilgus makaronus, be jokių skrupulų įžūliai melavo tūkstančiams patiklių reklamos vartotojų. Be to, kišenes spaudė, paslėpsnius tiesiog degino visokiomis nedorybėmis pelnyti pinigai. Norėjosi išpirkti įsivaizduojamą kaltę, kuo prasmingiau juos iššvaistyti, su didžiausia nauda ir doviu visuomenei.
Tą padaryti man ir padėjo Tomas, vieną gražų vakarą nusivedęs į LRS rūmuose įsikūrusią menžmogių, nepripažintų genijų ir šiaip pašlemėkų kavinę „Suokalbis“. Buvau taip sužavėtas, kad joje pramirkau mažne dešimtį herojiškos girtuoklystės metų, nusipelniau pagarbos ir turbūt paniekos dosniai vaišindamas vietinę bendruomenę, pats nejučia pasidariau rašytoju ir – teatleidžia man šventoji anarchistų dvasia – netgi elitinės LRS nariu.
Panašiu metu, atrodo, kažkas trakštelėjo ir po džinsiniu Tomo švarku. Jis galutinai įsitikino, kad toks rašytojas, kokį piešė tėvo, kaimynų ir jo paties vidinis imperatyvas, šitoje nelemtoje visuomenėje yra šiukšlė, niekam nereikalingas balastas. Reikalingi ne rašytojai, o energingi ir produktyvūs tekstų gamintojai, į sėkmę orientuoti knygų rinkos ir leidybos industrijos dalyviai.
Jis tam nebuvo sutvertas. Tomo tekstai ėmė drastiškai trumpėti, o idėjos ir mintys – paprastėti. Pamažu nyko daugiaaukštės metaforos, įmantri poetika, sudėtingesnė prozos struktūra. Eilėraščiai ir apsakymai virto išgrynintomis miniatiūromis, dažnai išreiškiančiomis vienut vienintelę mintį ar būseną nelyg minimalistiniai Philipo Glasso kūriniai, begalę kartų atkartojantys vieną ir tą patį muzikinį motyvą.
Iš rudokiškų miniatiūrų rūsčia akimi sužiuro niūri gyvenimo realybė be šviesesnių prošvaisčių, garsiai suskambėjo minoriški, netgi kapituliantiški motyvai, aiškiai girdimi keruakiškame 1999-ųjų prozos etiude „Kelyje“. Desperatiškai sušukęs „Mes pralošėm, chebra!“, jis atsisveikino su ankstyvuoju, gana viltingu kūrybos etapu, nors taško nepadėjo: „Ir nors šiąnakt žvaigždžių nebus, ir nors kelio nėra, aš vis dėlto einu. O kai man norisi verkti, žmogau, aš įsikandu leteną ir urzgiu.“
Tomui atvesdinus į Rašytnamio kavinę, mane persmelkė stipri nuojauta: čia susirinko tie, kurie tikrai žino, kad rytoj bus pasaulio pabaiga! Atrodo, jie linksminasi paskutinį kartą: kiek desperatiškai, bet iš širdies ir su polėkiu. Užsukus kitą dieną, su lengvu pagirių svaiguliu, vaizdas nė trupučio nepasikeitė – čia vėl linksmai ir solidariai laukiama artėjančios apokalipsės. Ir taip be galo, diena iš dienos.
„Suokalbio“ kompanija priminė ir uždarą sektą, kurion susibūrė nelaimėliai, nesilaikę griežtų meno rinkos taisyklių ir vienaip ar kitaip prie jos nepritapę. Kavinėje tarp saviškių jie rasdavo jaukią užuovėją, ramią priebėgą, užuojautos žodį ir pagalbos ranką. Palaikydami vienas kitą, dalindamiesi kūrybiniais sumanymais, jie, anot Pierre’o Bourdieu, suokalbiškai kaupė kultūrinį kapitalą.
Tomas čia buvo savas nepritapėlis, visus pažinojo, visiems spaudė letenas, tapšnojo per pečius, šmaikštavo ir, žinoma, be perstojo kilnojo taurelę, pramaišiui su bokalu. Savu fryku netrukus pasidariau ir aš. Penktadienių ir šeštadienių vakarais į mus, kaip į retus kunstkameros eksponatus, ateidavo paspoksoti pritapėliai – dailės kuratoriai, žurnalistės, kultūros vadybininkės, biurų planktonas.
Naujam tūkstantmečiui įsibėgėjus Tomas darbo nebeieškojo. Kartais pasiprašydavo menininko stipendijos, kartais – bedarbio pašalpos, vėliau to nebedarė. Sakėsi negalįs pakęsti rašytojo orumą menkinančių begalinių procedūrų darbo biržoje. Dažnai ir perdėtai girdavosi menkais honorarais, gautais iš „Litmenio“, „Nemuno“ ir „Šatėnų“, bet ir šie vis retėjo.
Jo gyvenimo kreivę žemyn smarkiai pakreipė 2002-ieji, kada jis beveik visus metus praleido Kybartų pataisos darbų kolonijoje. Jis ir Ina, antroji žmona, išsiskyrė nelabai gražiai, abu rodė savo charakterių ir principų tvirtumą, ir ši per kelis teismus galiausiai įrodė esanti teisi, o Tomas atsidūrė už aukštos mūro tvoros Lietuvos pakrašty.
Būdamas vienintelis rašytojas, sėdintis už grotų, atsisakė kartu su kitais nuteistaisiais kasti griovius ir gavo švarų darbą bibliotekoje. Prirašė man krūvas laiškų, iliustruotų sąmojingais ir nelabai švankiais piešinukais minėtų Mitkų stiliumi. Nuo depresyvios aplinkos gelbėjosi rašydamas trumpas eiles ir poetines įžvalgas, pavadinęs jas lietuviškais haiku. Už grotų sukurtų eilėraščių knygą „Vėjo brolis“ išleidau savilaidos būdu, ją už kelis litus buvo galima įsigyti „Suokalbyje“. O haiku vėliau sugulė į knygelę „Lakštingalų liežuvėliai“, nustebinusią „Litmenio“ knygų apžvalgininką Marių Buroką: „Stebėtinai lyriška, santūri poezija, nors tiksliau ją būtų galima pavadinti miniatiūromis, labai trumpais eilėraščiais apie mirtį, gyvenimą ir meilę.“
Kelis kartus su bičiuliais aplankėme Kybartų kalinį. Visi vizitai klostėsi pagal vieną ir tą patį scenarijų: atvykstame, Tomas išeina pro vartus, gavęs griežtą paliepimą grįžti už dviejų ar trijų valandų; nupėdiname į vienintelį miestelyje barą – sėdime, girsnojame, zekas be perstojo pasakoja savo nuotykius, nepastebimai praslenka pasimatymui skirtas laikas; imame įnirtingai įkalbinėti Tomą grįžti, bet šis, visas įkaitęs, mūsų nė kiek nepaiso; sėdime dar tris ar keturias valandas, kol sutemsta arba baras užsidaro; grįžtame į Vilnių; po geros savaitės gaunu laišką su žinute, kad už drausmės laužymą jis vėl atsėdėjo karceryje.
Kolonijoje Tomas anaiptol nepalūžo, bet parsigabeno savitą, zekišką vyriškumo, šaunumo ir garbės sampratą, kuri dar labiau jį marginalizavo ir pavertė visišku nepritapėliu.
Grįžęs iš kolonijos, Jacko Kerouaco pramintu duobėtu ir kreivu Keliu Tomas žengė ir šlitiniavo visą dešimtmetį, iki pat paskutinio žingsnio Anapilin. Gyvenime ir kūryboje nukrypo į socialinio dugno – prišnerkštų barų ir snarglinių, tamsių tarpuvarčių ir landynių – marginalijas. Liko nuoširdus – rašė apie tai, ką patyrė savo kailiu. Bandė papirkti ir šokiruoti skaitytojus obsceniškomis prozos scenomis ir chtoniška poezijos kalba, tačiau susilaukė priešingo efekto: glamūro išpaikintos skaitytojų masės atmetė nepasaldintą, brutalią gyvenimo realybę atspindinčius tekstus. 2007-aisiais pasirodęs pusiau autobiografinis romanas iškalbingu „Pornomūzos“ pavadinimu pasakoja apie autoriaus antrininko Jurgio Mitkio (vėl paralelė su Mitkomis!) nuotykius grįžus iš kolonijos. Deja, kūrinys populiarumo nesusilaukė. „Nusivažiavo Rudokas. Rašinėja visokias balabaikas…“ – kalbėjo literatūros senbuviai.
Tomo elgesys viešumoje galėjo šokiruoti ir papiktinti ne vieną, kartais net mane. Ypač širsdavau dėl jo įpročio darytis rudokiškus kokteilius. Receptas paprastas: pereini per „Suokalbio“ stalus ir į alaus bokalą susipilstai lankytojų nepabaigtų gėrimų likučius, nesvarbu – alaus, degtinės, vyno, kavos, sulčių. Išeina kai ką primenančios rudos spalvos ir šlykštaus skonio gėralas, jo paties vadintas „Rududu“. Kad taip nesielgtų, dažnai pastatydavau, o vėliau, jam tapus „Suokalbyje“ nepageidaujama persona, – paduodavau gėrimų laukan pro langą.
Tapęs „persona non grata“ ne tik Rašytnamio, bet ir kitose miesto centro užeigose, Tomas buvo priverstas vis dažniau bazuotis gimtajame Antakalnyje. Ilgainiui pasidarė lyg kokia Antakalnio šmėkla, stovinti prie parduotuvės ar rūkanti ant suoliuko. Įtempęs atmintį pabandžiau atkurti jo psichogeografiją: 1 vieta. Maisto parduotuvė „Ryga“ Antakalnio g. 61 su erdviu alkoholio skyriumi, dirbdavusi iki vidurnakčio; 2 vieta. Snarglinė „Frezija“ Žolyno g. 12, kur rinkdavosi vietiniai kaubojai; 3 vieta. Du metaliniai kioskai priešais „Rygą“, kone kiaurą dieną prekiaudavę pigiais baltarusiškais odekolonais; 4 vieta. „Kriaga“ vadinta parduotuvėlė Antakalnio g. 51A, buvusios kavinės „Kregždutė“ patalpose, veikusi ir kaip bistro su stovimomis vietomis prie kelių aukštų̃ stalų; 5 vieta. Legendinė kibininė Vileišio g. 16 devynaukštyje, gyvavusi savo paskutinius metus; 6 vieta. Šeimyniškos atmosferos kavinė „Pas Metą“ Antakalnio g. 86, kur senbuviai visada galėjo vaišintis į skolą; 7 vieta. Oldskūlinio interjero užeiga „Tik čia“ Antakalnio g. 40 pusrūsyje, su jaukiu vidiniu kiemeliu vasaromis.
Ypač svarbi jam buvo trečia vieta, kurios jis iš pradžių gėdydavosi, bet paskui drąsiai tempdavosi mane, kad nupirkčiau apvalų buteliuką odekolono ar kažkokio losjono. Susikliukindavo turinį į pusiau nugertą plastikinį limonado buteliuką ir visada nešiodavosi vidinėje džinsovkės kišenėje. Siūlydavo paragauti šito drato ir man. Visai nieko, kvepia.
Beje, visų septynių rudokiškų Antakalnio įstaigų šiandien nebėra.
Dar vieno skaudaus likimo smūgio jis susilaukė 2006-aisiais: pasimirė tėvas, butas atiteko jį karšinusiai jo seseriai, Tomo tetai, ir Tomas atsidūrė gatvėje, tiksliau – namo rūsyje, dar tiksliau – siaurame rūsio koridoriuje, kur įsirengė guolį ir gyveno kelis mėnesius. Tai gana bjauri, teismais pasibaigusi šeimos istorija, aplipusi gandais ir paskalomis. Pasakyti, kuri konflikto pusė teisi, – sūnus, neva kėlęs ranką prieš tėvą, ar teta, neva siekusi pasigviešti brangų butą, – nesiimtų nė ponas Dievas.
Šiaip ar taip, Tomas turėjo apleisti prabangų keturių kambarių butą su šildomomis grindimis ir bidė Švyturio g. name, 1973 m. pastatytame LTSR Ministrų Tarybos darbuotojams ir tuomečio LRS pirmininko Alfonso Bieliausko pastangomis perleistame rašytojams.
Išvydęs jo varganą guolį ant drėgno cemento, nusprendžiau žūtbūt padėti nelaimėn patekusiam bičiuliui. Ir tik tada supratau, koks ne šio pasaulio paukštis tas Rudokėlis. Didesnis nelaikšis net už Kęstutį Navaką, atkeliavusį iš romantiškos pargriauto baroko epochos. Tomas visiškai nesiorientavo šiuolaikybėje: užpildyti paprasčiausią anketą jam buvo neįveikiama užduotis, ką jau kalbėti apie painius teismų koridorius… Nepaisant to, pavyko pasamdyti valstybinį advokatą, pateikti ieškinį ir pradėti bylinėtis. Ilga ir nuobodi teismų karuselė galiausiai baigėsi taikos sutartimi, pagal kurią Tomas gavo pinigų nedideliam butukui Naujininkuose nusipirkti, ir dar liko magaryčioms.
Teko nelaimėlį dukart perkraustyti: visą jo turtą išgabenti į bičiulio sodo namelį, paskui – į Naujininkus. Tiesą sakant, to turto buvo katino ašaros. Tomas labiausiai brangino rankraščius, aplaužytą gitarą ir nežinia kokiais keliais pas jį atsidūrusį apynaujį vokišką dviratį „Pegasus“. Galbūt tik dėl rašytojiško pavadinimo, nes jo ant dviračio niekas nėra regėjęs.
Paradoksaliausia šioje užsitęsusioje draugo gelbėjimo epopėjoje pasirodė Tomo laikysena – tokia ori ir stojiška, tarsi jokių pagalbų jam nė nereikėtų. Štai nedidelė iliustracija. Kad žmogus nemiegotų rūsyje, susimetėm su kolega iš leidyklos ir išnuomojom jam padorų kambarį bendrabutyje šalia „Frezijos“. Prisakėm prižiūrėti būstą ir nekelti jokių debošų. Tačiau Tomas egzamino neišlaikė, po kelių mėnesių kambarį pavertė pirmykščio žmogaus urvu, buvo ištrenktas netikėtai užėjusios ir baisiai nustebusios šeimininkės (kambarys buvo išnuomotas mano vardu), tačiau nė nesuprato, ką padaręs ne taip…
Taigi 45-erių sulaukęs trijų moterų vyras ir trijų vaikų tėvas pirmą kartą apsigyveno nuosavame būste. Skoningai susitvarkyti butuką padėjo geroji mūza – elegantiška, švelni ir protinga moteris, pasija iš senų laikų, auginanti jo dukrą. Ji ir sutiko Tomo mirtį, kurios reiktų tik pavydėti: ant stalo – atkimštas vynas, prie šono – miela moteris, ant kėdės – paskleisti lapai su pradėtu rašyti nauju eilių ciklu. Daug kam širdis neišlaikytų iš tokios laimės. Neišlaikė ir Tomui.
Paskutinis eilėraštis, kokį pavyko atrasti rankraščių krūvoje, parašytas 2012-ųjų gegužės 5 dieną, likus gerai savaitei iki mirties. Visada pasižymėjęs puikia, tiesiog gyvuliška nuojauta, Tomas per petį tada aiškiai regėjo giltinę, eiles nedviprasmiškai pavadinęs „Už nugaros“:
Mirtis – už mano nugaros,
Todėl neverta atsigręžt…
Ji nepradings, neišgaruos,
Nes ta mirtis – tai aš!
Žinai, mes amžinai gyvi,
Todėl neverta niekur bėgt…
Prancūzai sako „c’est la vie“,
Lietuviai – „šūdas ir garbė“!“