Saulius Vasiliauskas. Istorija, mitologija ir ateities vizijos – 2025 m. lietuvių proza

2026 m. Nr. 5–6 

2025-ųjų prozos knygų autorių žvilgsnis – priešingai nei poezijoje – rečiau krypo į dabarties refleksiją. Galbūt siekdami atsitraukti nuo akinančio, nerimastingo laiko, jie dažniau gręžėsi į istoriją, mitus ir distopines ateities vizijas. Kita vertus, tokia distancija nutolina tik siužeto lygmeniu, o iš tiesų leidžia laiką, kuriame gyvename, pamatyti, pajusti ir apmąstyti kitaip.

Savita realybės ir mitologijos, folkloro, magiškojo realizmo sintezė yra viena iš tokių distancijos nuo dabarties formų, jau tapusi svarbia šiuolaikinės lietuvių prozos dalimi. 2024-aisiais šią kryptį įtvirtino novatoriški Ievos Dumbrytės ir Kotrynos Zylės romanai, o jos bruožų (tiesa, kiek mažiau išplėtotų) rasime ir 2025-ųjų knygose: Vytauto V. Landsbergio daugiabalsiame romane „Bevardžio sagos“ (per veikėjo Bevardžio figūrą), kur permąstomi svarbesni Lietuvos istorijos lūžiai – pirmiausia partizaninė rezistencija pokariu ir jos atgarsiai vėlesnėse kartose, ir smagiame, ironiškame Kosto Strielkūno detektyve „Mieste nebetiki velniais“, kuriame partizaninės rezistencijos tema taip pat aktuali.

 Ne mažiau svarbi kryptis – distopijos ir kitos alternatyvios realybės projekcijos. Marijus Gailius romane „Augustė Gilytė“ renkasi jautrią ir nepatogią temą – klausia, kas būtų, jei Lietuva, 1990-aisiais išsilaisvinusi iš sovietų okupacijos, vis dėlto nebūtų įtvirtinusi nepriklausomybės ir tebeegzistuotų sovietų imperijoje. O pernai debiutavusi Gražina Kelmelytė kuria tarp utopijos ir distopijos balansuojantį pasaulį, kuriame permodeliuojami lyčių vaidmenys ir stereotipai: moterys dominuoja, o vyrai nustumiami į socialinį paribį. Valdas Papievis, vienas iš nedaugelio prozininkų, pernai susitelkusių į dabartį, romane „Ankančiam pasauly“ reflektuoja nerimastingą šiuolaikinio žmogaus būseną vis labiau artėjant apokalipsei: ima silpti ne tik protagonisto (rašytojo) rega, bet ir pats pasaulis pamažu darosi nejautrus ir aklas.

Svarbus lietuvių literatūrai tebėra dešimtojo dešimtmečio – laukinio kapitalizmo, visuomenės vertybių ir įpročių kismo – laikotarpis. Gyvai ir žaismingai jo imasi Rimantas Kmita popromane „Editas kompleksas: normalūs žmones nesišypsa“, pasakodamas paauglės Editos, gyvenančios meilės iliuzijoje ir norinčios, kad ir jos gyvenimas būtų kaip filme, istoriją. Jaunos merginos Elenos brendimą ir ją formuojančios besikeičiančios visuomenės patirtį reflektuoja ir prozininkė Lina Simutytė vizualiai ir kalbos požiūriu sodriame romane „Raudonasis albumas“.

Trumposios prozos 2025 m. nebuvo daug: iš konteksto išsiskiria kiek groteskiški, siurrealistiški Indrės Motiejūnaitės apsakymai knygoje „Mūsų miestelis“ ir labiau tradiciškai suveržti, į veikėjų psichologiją orientuoti Dainos Opolskaitės apsakymai ir novelės rinkinyje „Plyšys danguje“. Savitą rinkinį, susidedantį iš esė, miniatiūrų ir fotografijų, išleido Sigitas Parulskis: knygoje „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ apmąstomas ironiškas patyrusio rašytojo santykis su kiek nuviliančiu, bet vis dar nustebinančiu pasauliu, senėjimu, kūno ribotumu, taip pat ir su literatūra.

Žvelgiant plačiau, laiko juostoje pernai lietuvių proza telkėsi ties istorija (pokariu, dešimtuoju dešimtmečiu) ir galimos ateities scenarijais, tiesiogiai dabartį permąstydama retai (V. Papievis, S. Parulskis). Tačiau dar svarbiau, kaip – kokiu stiliumi, kalbos maniera – buvo pasakojama. Rašydamas apie keturias ryškesnes 2025 m. knygas, stengiausi paliesti ir tai. Dar dviejų knygų – V. V. Landsbergio ir M. Gailiaus romanų – apžvalgos berašant išsiplėtė ir bus skelbiamos atskiromis recenzijomis.

Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. – Vilnius: Odilė, 2025. – 159 p.

Paryžiuje gyvenantis Valdas Papievis gero stilisto ir savitos kalbos puoselėtojo vardą įgijo dar romanu „Eiti“ (2010), kuriame pagrindinis veikėjas, patiriantis vidinę krizę, iš Paryžiaus išvyksta į Provansą ir savo būsenas bando išvaikščioti. 2021 m. pasirodęs romanas „Ėko“ sugrąžina į Paryžių, bet miestas čia kone apokaliptinis – merdintis, yrantis, tuštokas, žmonėms išvykstant, į miesto erdves pamažu grįžta ir jas atsiima gamta.

Naujausias romanas „Ankančiam pasauly“ iš dalies pratęsia „Ėko“ ryškią besibaigiančio pasaulio, žlungančios civilizacijos nuojautą, tik čia dar stipriau nei į pasaulio, išorinės aplinkos kaitą susikoncentruojama į individo joje savijautą.

Pasakojimo pradžioje protagonistas – keturiasdešimtmetis rašytojas – sėda į traukinį ir leidžiasi prie jūros, stebėdamas už lango besikeičiančius vaizdus. Pirminis kelionės tikslas – nuošalus pliažas, maudynės Normandijos pakrantėje. Buvimas čia atpalaiduoja, gamta iš naujo prisijaukinama, tampa tikraisiais namais („Saugesnių namų neturėsiu“, p. 13). Į jūrą įeinama kaip į pirmapradę, apvalančią erdvę, plaukimas veikia kaip vienintelis nūdien tęstinumą ir pilnatvę užtikrinantis ritualas: „Neri, išbrendi, vėl eini, vėl neri“ (p. 10).

Protagonistas įsikuria pažįstamų užleistoje gana prabangioje viloje – jam patikėta puoselėti sodą, palaistyti gėles ir žolę. Savininkų vadinamas sodininku (Jardinier), už vilos priežiūrą gaunantis nedidelę algą, jis įsikuria čia todėl, kad „patinka būti vienam ir nieko neveikti“ (p. 47), nors taip pat ketina pabaigti Paryžiuje pradėtą apsakymą. Nuošalioje viloje kuriama rašytojo intraverto idilė, kai „vejai įjungęs sistemą, prie lauko staliuko prisidegi cigaretę, įsipili viskio, žnyplėmis sugriebęs porą ledukų, pasuki stiklą ir išgirsti, kaip jie sutilindžiuoja <…> ir kai jau visai nežinai, ką daryti, sau nejučiom imiesi rašyt“ (p. 48). Šią idilę retsykiais pertraukiantys atsitiktiniai susitikimai ar nuėjimai į vietos barą skatina refleksijas, nors jų prasme ir abejojama (kartais tokios abejonės skamba pretenzingai, kaip ir abejonės savo, kaip rašytojo, tapatybe): „Bet kurių galų apie tai aš iš viso mąstau?“ (p. 23). Įsisenėjęs mąstymo nuovargis skatina atitrūkti, užsimiršti, atsiduoti jūrai ir rašymui.

Regėjimo ir aklumo opozicija yra viena esminių knygos ašių. Jūra nuplauna rašytojo akinius, o šis įvykis paskatina kreiptis į okulistą. Galiausiai paaiškėja, kad rega silpsta, reikalinga lazerinė korekcija. Rega silpsta ne tik individualiu lygmeniu – metaforiškai ją ima prarasti ir visuomenė. Dviprasmiški oftalmologo žodžiai „ankančiam pasauly lieka mokytis vaikščioti nemačiomis“ įsirėžia pagrindinio veikėjo sąmonėje, prie jų vis sugrįžtama. Artėjanti pasaulio griūties baimė siejasi ir su rašytojo karjeros baigtinumo jausmu: „Manau, jog dar vieną romaną parašyti man bus per sunku“ (p. 73). Melancholiška nuotaika sudrumsčia trapią rašytojo-sodininko idilę.

Romano pasakojimas pasižymi lėta tėkme, intensyvia išorinio pasaulio stebėsena, gilia vidine refleksija. Sakinys čia neretai ilgas, vaizdingas, literatūriškas, kiek prustiškas. Pasitaiko, kad jame sąmoningai sumaišoma sintaksė – skaitant kyla jausmas, kad kalba atsargiai, plonu teptuku tapoma ir pertapoma, ieškant naujų pastelinių atspalvių. Romano struktūra fragmentiška ir, nors tai netgi galima laikyti privalumu, vietomis ji atrodo kiek per menkai suveržta, pasakojimas ne visur išlaiko vidinę dramaturgiją.

V. Papievio stilius – akylo stebėjimo, patyrimo ir intensyvių vidinių būsenų išdava. Sakiniai užliūliuoja nelyg jūros bangavimas – tokio romano skaitymas veikia kaip raminanti, meditatyvi, terapiška patirtis. Tiesa, kartais pasitaikančios refleksijos, nors kalbos požiūriu ir elegantiškos, nuskamba kiek trivialiai, kvazifilosofiškai, pavyzdžiui: „Šį vakarą eidamas link jų [laivų] pamanau, kad beprasmybę įrodyti gal dar sunkiau negu prasmę. Iš tiesų kaip aną vakarą saulėlydis liejo akimirksnius ir begalybę, taip dabar naktis lieja į viena beprasmybę ir prasmę, tai – tas pats piltuvėlis“ (p. 50). Panašiai veikia ir kartkartėm patetiškas, perteklinis aplinkos estetizavimas – puošnūs, muzikalūs V. Papievio sakiniai įtraukia ir tarsi užsūpuoja taip, kad ilgainiui pasimiršta, apie ką buvo kalbama – sakinių skambumas nustelbia turinį (tiesa, tai galima laikyti ir privalumu).

Romane pašiepiamas prabangos kičas, aukštuomenės ritualų monotonija (šeimininkams sugrįžus į Vilą, sodininkui-rašytojui organizuojama išleistuvių šventė), tačiau paradoksaliai joje dalyvauja ir pats protagonistas, tuo pat metu norintis ištrūkti, atsitraukti, grįžti atgal į vienatvę: „Nežinojau, po kelintą taurę mes gėrėme, – vos imdavo sekti, liokajus prišokdavo ir jas papildydavo, – kai žaibo kirčiu pajutau apsvaigimą ir norą, jog visa tai kuo greičiau pasibaigtų“ (p. 72). Šventės čia rengiamos nerimui dėl pasaulio būklės malšinti.

„Ankančio pasaulio“ pasakojimas (pa)veikia kaip kelionė vaizdais ir būsenomis. Pagrindinis veikėjas – V. Papievio alter ego? – abejoja šiuolaikiniu pasauliu, mato jo slinktį į prarają, tačiau vis tiek aukština individo laisvę net ir tokiu metu patirti lėtai tekantį laiką, niekam nieko neprimesti, suartėti su gamta, susikurti idilę, bet palikti vietos – nors viskas jau atrodo pažinta ir nuspėjama – atsitiktinumui ir nuostabai.

Sigitas Parulskis. Patys gražiausi sapnai apie kelią. – Vilnius: Tyto alba, 2025. – 280 p.

2024-aisiais išleidęs romaną „Kaip aš mečiau“, pernai Sigitas Parulskis grįžo prie minimalistiškesnio miniatiūrų ir esė formato. Šiuos trumpo žanro tekstus, atrinktus ir publikuotus knygoje „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ (2025), papildo ir kito, pastaruoju metu vis labiau mėgstamo, kūrybinio hobio – fotografijos – liudijimai.

Kaip ir ankstesniame romane, naujausioje knygoje reflektuojamas patyrusio rašytojo santykis su senėjimu, įpročiais, priklausomybėmis, ligomis, ankstesne kūrybine ir gyvenimiškąja patirtimi. Klasikas iš naujo permąsto savo santykį su literatūra, pripažįsta esąs „senų pažiūrų“ – brendęs laiku, kai kūryba dar buvo aukštinama, laikoma aukštesne dvasinio gyvenimo forma. Ne mažiau dėmesio skiriama nūdienos visuomenės būklės, įpročių analizei, tik vienuose tekstuose remiamasi į siužetus, kituose daugiau žaidžiama asociacijomis, alegorijomis, paradoksais, kontrastais, stereotipais, kitaip tariant, autorius ir / ar pasakotojas provokuoja, laužo skaitytojo lūkesčius, ir tai daro turėdamas išlavintą kalbinę klausą, tekstų amatininko įrankius ir įdirbį.

S. Parulskio tekstai visų pirma išsiskiria kandžia ironija ir nepatiklia abejojančiojo laikysena. Juose bandoma dekonstruoti ir demistifikuoti nusistovėjusios ritualus, tradicijas (jų fasadiškumą), stereotipus, tai, su kuo nuolat susiduriame, bet kam geriau suvokti reikalinga (literatūrinė) distancija – būtent ją šios esė ir miniatiūros suteikia. Dalyje tekstų balansuojama tarp realybės ir sapno tikrovės / vizijos, tiesos ir pramano. Kaip ir ankstesnėje kūryboje, susiduria sacrum ir profanum, vulgarūs turiniai čia neretai suplakami su dvasiniais, gilesnės refleksijos – su buitinėmis, kasdienėmis situacijomis, taip išgaunant netikėtų kontrastų ir naujų literatūrinių atspalvių.

Dažnas šioje knygoje publikuotas tekstas – esė ar miniatiūra – atsispiria nuo realios gyvenimiškos situacijos, nuklausyto dialogo fragmento ar paties autoriaus juostiniu fotoaparatu darytos nuotraukos. Pastarosios publikuojamos šalia teksto ir veikia tarsi aprašymas kitoje (nematomoje) nuotraukos pusėje – kaip tai, kas lieka kitapus, netgi anapus. Pavyzdžiui, esė „Pjovėjų istorija“ pasakotojas kapinėse sutinka žolės pjovėjus, juos nufotografuoja ir, paklausęs, kur galėtų juos rasti, išgirsta: „Mes būsim čia.“ Tačiau sugrįžęs po kelių dienų jų neberanda – administracijoje jam pasakoma, kad „šį mėnesį niekas nepjovė žolės“. Pjovėjų nėra, bet jie išlieka įamžinti nuotraukoje – taip sukuriama mistinės, metafizinės patirties aura. Tokiu rašytojo „metodu“ realūs susitikimai, pirmiausia virtę nuotraukomis, vėliau tampa literatūra, o gal net pranoksta literatūrai keliamus lūkesčius.

Kone įtaigiausios knygos temos, mano galva, ne tos, kurios reflektuoja trumpalaikes aktualijas ir įvykius, bet tos, prie kurių prieinama iš skaudžios asmeninės patirties ar didelio tikėjimo, rūpesčio. Tai santykio su literatūra refleksija, tėvystės, skyrybų, senėjimo ir artėjančios mirties temos. Nors literatūros poveikiu, jos galia šiandien ne kartą suabejojama („Pastaruoju metu negaliu pakęsti rašymo, rašytojų, literatūros“, p. 14), kvestionuojami kūrybos stimulai, šaknys („visa mūsų kūryba tėra tik nuolatinis mėginimas pateisinti, pasiteisinti“, p. 20), tokios dvejonės veikia kaip maskavimasis ar koketavimas su skaitytoju – literatūra vis tiek išlieka protagonisto esybės centru – poreikiu ir būtinybe. Tai ypač ryšku miniatiūroje „Skaitau poeziją“.

Įsimintiniausia knygos esė „Sapnuoju, kad Witoldas Gombrowiczius gelbėja mano gyvenimą“ jautriai paliečia skyrybų ir buvimo tėvu po jų temą. Subjekto tapatybė ir vaidmenys po skyrybų ima irti, darosi sudėtinga kurti naują santykį su savimi ir vaikais: „Kai važiuodavau pasiimti vaikų, kad pabūčiau su jais, jaučiausi, tarsi atvežčiau savo vaikams tėvą parodyti, tarsi būčiau kažkoks pašalinis asmuo, kuris atveža vaikams narve tupintį jų tėvą“ (p. 10). Jautriai tapatybė permąstoma ir galvojant apie senėjimą, senatvę, laiką, kai „vis labiau gyveni praeityje“, žmogaus baigtinumo prisijaukinimą per vaizduotę (pvz., viename tekste pasakotojas plaukiodamas baseine ima įsivaizduoti save čia plūduriuojantį jau mirusį). Tiesa, sudėtingas žmogaus ribotumo, laikinumo temas reflektuojant bandoma išvengti pernelyg egzaltuoto tono, praskiesti metafizinį „koncentratą“ autoironija ir humoru, egzistencinę įtampą subuitinti, pvz.: „O vienas airių rašytojas apskritai sakė, kad fotografas ne sustabdo akimirką laike, o atvirkščiai – išlaisvina ją, ir ta akimirka tęsiasi amžinai. Kas žino, kur ta tiesa, bet akivaizdu viena – airiškas viskis skanesnis nei škotiškas“ (p. 26).

Vis dėlto kartais socialinė kritika tekstuose gana tiesmuka, publicistiška ir bendrą knygos įspūdį kiek su(pa)prastina, pvz.: „Visi šiame pasaulyje ieško skylės, pro kurią galėtų patekti į vidų: ar tai būtų seksas, ar menas, ar pinigai, ar valdžia“ (p. 234). Dalis minčių nuskamba (sąmoningai, provokuojant?) seksistiškai (pvz., „rodė Verdi „Traviatos“ ariją dainuojančią tetą – koks balsas, kokia iškirptė!“, p. 97). Kai kurios temos, problemos atrodo senstelėjusios, tad mažiau stebina ir įtraukia (pvz., esė „Naujasis mūsų dievas internetas“). Kiek erzinti gali ir pasakotojui būdingas išminčiaus, visažinio tonas – kalbant tarsi iš aukšto, nedvejojant. Vis dėlto šios kelios pastabos neužgožia bendros knygos vertės.

S. Parulskio kūrybos įtaiga kyla iš gebėjimo ne tik stebėti, bet ir pastebėti, ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Jis geba meistriškai – asociacijomis, metaforomis, palyginimais iš paprastų dalykų (pvz., dulkių fotoobjektyve, vizito pas gydytoją, atsitiktinai pamatyto skelbimo ir t. t.) sukurti originalius, įsimenančius siužetus. O ironija ir (jau gerokai aprimęs) cinizmas veikiausiai tėra kaukė, liudijanti autoriaus jautrumą, patiriamų būsenų intensyvumą – literatūra padeda jas ištverti.

Rimantas Kmita. Editas kompleksas: normalūs žmones nesišypsa: popromanas. – Vilnius: Tyto alba, 2025. – 328 p.

Vis pašniurkščiojam, kad mūsų geroj – bet tradiciškai niūrioj – literatūroj trūksta humoro, stinga linksmybės. Rimantas Kmita rado būdą čia įnešti gaivalo, prieš dešimtmetį išleidęs kultiniu tapusį romaną „Pietinia kronikas“. Popromanas – jau tada tokios etiketės nesibaidyta, priešingai, ji iškelta ant knygos viršelio – parašytas šiaulietiška jaunimo šnekta, nukėlė skaitytojus (vėliau, susilaukęs sėkmės, ir kino žiūrovus, teatro lankytojus) į dešimto dešimtmečio Šiaulius, posovietinės visuomenės transformacijos, susidūrus su kapitalizmu, laiką.

Po beveik dešimtmečio pasirodęs romanas „Editas kompleksas“ veikiau laikytinas ne pirmojo romano siužeto tęsiniu, o aprašytojo laikotarpio, aplinkybių kita perspektyva –pasakojama nebe Rimanto, o Editos – augančios, bręstančios merginos – akimis. Knyga primena augimo romaną (bildungsroman): „Aš turiu įsiklausyt į save, į sava tikrą balsą. Bet tas nėra taip paprasta“ (p. 179).

Edita dirba videonuomoje, žiūri filmus, bendrauja (ir lyginasi) su keliomis draugėmis ir gyvena meilės Raimiui iliuzija: „Grįžtu namo, o kieme an suoliuka jisai, mana likims. Vis da su adidasu“ (p. 17). Videonuoma jai yra kaip alternatyvaus, kito (pasaldinto, holivudinio) pasaulio erdvė, laisvės, nepriklausomybės sala. Kaip ir patys filmai, viena vertus, leidžiantys atitrūkti nuo palyginti ne tokios smagios ir herojiškos realybės, kur „tamsu i šalt“ ir „normalūs žmones nesišypsa“, kita vertus, kurstantys fantazijas ir skatinantys tokių siužetų projekcijas perkelti į savo gyvenimą.

Galima sakyti, kad naivios, nedrąsios, žemą savivertę turinčios Editos egzistencijos, gyvenimo refleksijos stimulas yra meilės iliuzija, leidžianti pabėgti nuo aplinkos realijų – alkoholiko tėvo, skeptikės mamos, nenuoširdžių, įtarių žmonių ir niekaip neišsivadėjančio balandėlių tvaiko. Vis dėlto akivaizdu, kad pati iliuzija, pats tikėjimas meile yra svarbesnis nei galimas jo išsipildymas (beje, šiuos procesus išsamiai ir taikliai yra analizavęs Roland’as Barthes’as knygoje „Meilės diskurso fragmentai“). Ypač tai ryšku romano pabaigoje: „O jeigu Raimis mane iš tikrųjų vežtų pas veterinarą? Nežinau, jeigu iš tikrųjų… Juk viskas po to būtų kitaip. I da neaišku, kaip… geriau a blogiau. / Tada nebūtų ko įsivaizduot’“ (p. 288).

Daugiau mėgautis gyvenimu ir tapti savarankiškai Editai kiek kliudo tėvai, perteikiantys sovietmečio padarinių modusus: visada liūdnas tėvas, kurio tikrasis gyvenimas liko kažkur toli, armijos laikų nuotraukose, ir su viskuo susitaikiusi mama, kurios „veids visada saka: vaikeli, gerai nebus, džiaukis, ka nebūtų blogiau“ (p. 198). Romane nestinga ir socialinių, lytinių stereotipų, tačiau jie iliustruoja vaizduojamą laiką: „Mokykloj berniukai praded rinkt’ futbolininkų, krepšininkų i mašinų popieriukus i svajoj apie šlovę, pinigus i ferarius, o tu renki Love is… popieriukus i svajoji apie meilę“ (p. 78); „Mama. Ištekėja. Nes. Laukės. Manes“ (p. 117).

Skaitant romaną ne sykį norėjosi pagirti autorių, puikiai surinkusį ir suvaldžiusį – ne tiesiog šen bei ten sukaišiojusį, bet tikslingai į teksto audinį integravusį – laikotarpio realijas. Sakyčiau, kūrinį į priekį veda ne tiek siužetas, kuris kiek ištęstas, bet kalba, autoironiška Editos vidinio pasaulio autorefleksija (nors perdėtas Editos naivumas romane vietomis erzino, jos elgsena tapo gana nuspėjama ir taip mažino intrigą). Struktūriškai šalia tradicinio pasakojimo į romaną įsiterpia dienoraščių fragmentai, taip pat, nors retai, dalis pasakojimų perteikiama it filmo scenarijaus iškarpos. Visgi tokie fragmentai ir iškarpos kartais ne veda pasakojimą į priekį, o priešingai – jį stabdo.

Iš smulkmenų įstrigo stalo žaidimas „Namo grįžk saugiau“, kur Šiaulių žemėlapyje sužymėtos pavojingiausios tuo metu miesto vietos („Policijas nuovada pažymėta kaip poilsia langelis, bet kiek ten ramu, aš turiejau abejonių“, p. 189), ir smagūs autoironiški veikėjo Rimanto intarpai, iš jo (savęs) vis pasišaipant: „O Rimants pradieja eilėraščius iš ilgesia rašyt’ i konkursuose dalyvaut’. Da i plauką užleida. Labai protingu nepavadinsi“ (p. 315).

Ar R. Kmitos bildungsromanas baigiasi protagonistės subrendimu? Ar Edita ištrūksta iš tėvų, aplinkos ir Holivudo jai primestų projekcijų? Ne visai, nors naujo gyvenimo etapo šviesa jau nutvieskia horizontą. Neišsipildžiusios iliuzijos liudijimai sudedami į dėžutę, pavadinimu MUZIEJUS. UŽDARYTA, o kai Editai po ilgo laiko paskambina Raimis ir paprašo leisti pernakvoti videonuomoj, ji, nors negali tuo patikėti, atsako jam „ne“ – romantinės iliuzijos subliūkšta ir Edita susimąsto: „O gal aš jau pradiejau kurt’ sava filmą?“ (p. 308). To Editai ir linkime!

 

Gražina Kelmelytė. Motinos: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 172 p.

Gražinos Kelmelytės vardas yra naujas lietuvių literatūroje – jos debiutinio romano rankraštis laimėjo tradicinį Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą, o knyga išsyk susilaukė dėmesio bei pateko tarp dvylikos kūrybiškiausių 2025 m. knygų.

G. Kelmelytės distopija (iš pradžių – tariama utopija) „Motinos“ nukelia skaitytoją į galimos ateities projekciją, kur visuomenėje dominuoja moterys, o likę vyrai (daug jų ilgainiui susinaikino karuose) socialinėje hierarchijoje nustumiami į antraeiles pozicijas – yra žemesnio socialinio sluoksnio, menkesnio statuso, „antrarūšiai piliečiai“. Tokioje – matriarchalinėje – realybėje vyrai formaliai reikalingi tik reprodukcijai (dauguma moterų gyvena su moterimis, renkasi dirbtinį apvaisinimą) ir sunkiems fiziniams darbams atlikti.

Naujasis postapokaliptinis pasaulis kuriamas nedideliame Vakarų mieste, kuriame nėra universitetų – moterys čia mokosi vienos iš kitų, nėra kalėjimų (moterims jie nereikalingi), nėra ir religijų – praeities religija vadinama vyriška, kadangi reikėjo garbinti „vyrų dievą“. Šiame pasaulyje taip pat beveik nebėra ankstesnių vyrų rašytų knygų (nes moterys „norėjo pradėti iš naujo“), nelieka net istorijos, jos niekas neberašo, įvykių nefiksuoja, viskas vyksta ribotoje čia ir dabar erdvėje, laike be atminties. Vis dėlto Vakarų miestą kažkas (neaišku kas) užpuola ir taip priverčia gyventojus bėgti, ieškant prieglobsčio kitame, didesniame ir kiek kitokias tradicijas turinčiame Stiklo mieste.

Pagrindinė romano veikėja Fausta bręsta tokioje aplinkoje ir jai natūraliai kyla klausimų apie bendruomenės veikimo principus (kaip antai, kodėl yra išimčių ir dalis vyrų vis dėlto gyvena su moterimis, kurios nėra jų motinos), ji ima skaityti knygas, ilgainiui socialinės tvarkos idiliškumu suabejoja, atranda, kad ne viskas čia taip tobula, nori tapti savarankiškesnė, išsivaduoti iš to, kas tik atrodo „savaime suprantama“, nors veikiau yra dirbtinai primesta, įdiegta į visuomenę. Galų gale, ji mokosi atrasti ir suprasti savo jausmus – kodėl kažką pajunta vyrui, nors tai socialiai nėra skatinama, netgi priešingai.

G. Kelmelytės kuriamame pasaulyje apverčiami buvusieji lyčių stereotipai. Vienas svarbiausių veikėjų – Jonas – namuose rūpinasi vaikais ir buitimi, yra išsekęs, palengva nyra į depresiją. Tačiau būtent per jo charakterį, psichologijos, vidinio pasaulio refleksiją iš socialinių stereotipų išeinama į gilesnę žmonių tarpusavio santykių plotmę.

Romane itin svarbūs inercijos, tradicijų, elgesio schemų perėmimo klausimai: „Žmonės net nežino, kad perima savo motinų mąstymą – nuolat neigia tai žodžiais, patvirtina veiksmais“ (p. 45). Tiesa, atsakymai į juos kartais lieka gana schematiškuose rėmuose, pristinga kiek gilesnio psichologinio, sociologinio sluoksnio.

Baigiant dera pagirti autorę už puikiai struktūruotą pasakojimą ir kalbos jausmą: tekstas neperkrautas, yra originalių palyginimų („Kąsnis strigo burnoje kaip ilgus metus kaupti sakiniai“, p. 70), metaforų, kitų meninių priemonių, kurios naudojamos saikingai – tiek, kiek reikia tekstui, jo veiksmo tempo nestabdant. Pridėjus dar ir humoro jausmą (pvz., „O Dieve“ pakeičia „O Deive!“), ši socialinė distopija, reflektuojanti lyčių vaidmenis ir galios santykius, tampa vienu savitesnių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų.