Ramutė Dragenytė. Manifestuojanti poezija
2026 m. Nr. 5–6
Vitalija Maksvytė. Ne kraujo, ne pieno. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 176 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Vitalijos Maksvytės antroji knyga „Ne kraujo, ne pieno“ (2025) pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, ir, regis, knyga yra verčiausia šios rašytojos premijos (už drąsią, laisvą, atvirą kūrybinę raišką), ji ir suteikta pačiu laiku – autorei nespėjus peržengti amžiaus cenzo ribos… Keista, bet gal nieko nuostabaus, kad šis rinkinys nepapuolė į jokius kūrybiškiausių ir geriausių knygų -tukus, nebuvo apdovanotas gražiausios knygos nominacija, nors už dizainą ir gražias iliustracijas verta pagirti, ir pan. Tačiau neabejotina, kad autorė bus įrašyta į literatūros istoriją kaip viena ryškiausių šios kartos poečių.
Ši knyga tęsia pirmojo autorės poezijos rinkinio „Kvėpuoju“ (2015 m., pakartotas leidimas sic! 2018 m.) kalbėjimo tematiką: apie socialines moters tapatybes, vaidmenis, ribinius išgyvenimus, kuriuos gali patirti tik moterys (pvz., fiziologinius kūno potyrius gimdant, psichologinius pogimdyminės depresijos, netobulos motinos sindromus ir kita). Pirmoji autorės knyga buvo lyg „sielos klykimas vidurnaktį“, Aidas Marčėnas ją lydėjo žodžiais „moteriškai žiauri“ ir „nežmoniškai atvira poezija“[1]. Apie psichologines traumines būsenas vėliau ryškiausiai prabilo Lina Buividavičiūtė, pasirodė ir daugiau drąsaus biofikcinio rašymo. Antroji V. Maksvytės knyga šį naratyvą pratęsia tematiškai ir laikiškai prasiplėsdama, suvisuotindama, įtraukdama ekologines, egzistencines gyvenimo vertės apmąstymo temas, performatyvųjį tapatybės įveiksminimą.
V. Maksvytės tekstai – kalbantys apie biologinį kūniškumą, lytinį, fizinį smurtą, moteriškas problemas, baimes, netobulumus, gausiai socializuoti, biografiškai atviri, kartais pereinantys prie buitinės prozos, statistikos vardijimo (eil. „Apie žvėris ir žmones“), laviruojant ties poetiškumo ribomis, bet visada atliekantys poetiškumo funkciją. Autorė su filologiniu išsilavinimu ir su fizikės smalsumu („fizikos mokslų daktarė iki šiol budi manyje“, p. 118) ar filosofiniu nusiteikimu („suprantu, kad nieko / apie save nesuprantu“, p. 47) žvalgosi į kūniškų patirčių ribas. Viename interviu poetė yra sakiusi, kad dar mokyklos laikais jai imponavo Sigito Parulskio kalbėjimo būdas ir drąsa, todėl ir ji išdrįsusi panašiai atsiverti, tik moteriška saviraiška. Ne veltui ir šioje knygoje S. Parulskiui bei Šarūnui Saukai yra dedikuotas eilėraštis „Paskutinė minutė su aukos veidu ant veido“ (p. 127).
V. Maksvytės poeziją galėtume priskirti savitai „bjaurumo“ estetikos mokyklos krypčiai, iškeliančiai natūralizmą, žvėriškus, instinktyviuosius žmogaus pojūčius, nors be jokio pejoratyvinio atspalvio. Žodis „bjaurumo“ čia irgi tik kabutėse, nes knyga tiesiog estetiškai skoninga visomis prasmėmis. Natūralizmo raiška V. Maksvytės poezijoje pateisinama šiais eilėraščių žodžiais: „verta yra ir teisinga / matyti pasaulį koks jis yra“ (p. 120), „pasaulis yra koks yra / nei žiaurus nei gražus nei teisingas / kad jame viskas prasideda / ir baigiasi taip pat / kraujyje ir iš kraujo“ (p. 171). Šioje poezijoje figūruojantis pasaulis regimas ne pro rožinius akinius, o su visais patiriamais fiziniais ir dvasiniais skauduliais. V. Maksvytei puikiai tiktų Vytauto Kubiliaus žodžiai, parašyti XXI a. pradžioje, apie kartą, kuri literatūroje „nori matyti realų fizinį žmogų, nukeltą nuo melagingų idealų pjedestalo į konkrečią realybę, draskomą instinktų ir mirties baimės“[2].
Pasak tai pačiai kartai priklausančios ir artimo feministinio naratyvo autorės Giedrės Kazlauskaitės, toks atviras kalbėjimas lietuvių poezijoje bene pirmasis[3]. Čia reiktų paminėti 1952 m. Toronte neprigijusias Birutės Pūkelevičiūtės „Metūges“, kurios, beje, šiemet perleistos trečią kartą. Kadangi B. Pūkelevičiūtė, kaip ir daugelis kultūrinių herojų, figūruoja ir ne kartą pasirodo ir pačios V. Maksvytės poezijoje („žinau kad tai pūkelevičiūtė // ištiesia ranką sako“, p. 91), G. Kazlauskaitė ją pavadina V. Maksvytės vyresniąja emancipacijos seserimi. Kūrybine ir tematine prasme gal ir tolima iki tos seserystės – nors egzistencinės patirtys gali būti panašios, bet kontekstas visiškai kitoks. B. Pūkelevičiūtės tekstai kupini teatrališkos poetinės aistros, persmelktos begalinės vienatvės svetimame krašte pokario laikotarpiu, jos tekstai metaforiški, perfrazuojantys Giesmių giesmę. Pristatydama antrąjį knygos leidimą 1997 m. autorė išpažino: „Juk iš tikro aš nebuvau nei vilkė, nei lūšis, nei žalsvoji gyvatė… Toli gražu: buvau labai eilinė mergina“ (p. 8). Taigi, poezija buvo šios „eilinės merginos“ „mažųjų teisybių nerimas ir letargiška maišto būsena“ (ten pat). O V. Maksvytė, atradusi „savo gentį“, įsijautusi į visų moterų nuoskaudas (nuo kolektyvinių herojų, nuo savo giminės moterų iki smurtą patiriančių statistinių merginų), manifestuoja ne vienatvę, bet likimo seserų bendrystę, siekį išsilaisvinti iš socialinių vaidmenų ir būti savimi išsiilgtame gyvenime, „kur aš esu aš, / kur keliauju laisvomis rankomis, kur mano krūtys / baltos balandės“ (p. 106–107). Kartais prisiimtas vaidmuo sukelia pretenzingos pozicijos įspūdį, nes naudodama kultūrinius mitus ir kolektyvinės pasąmonės vaizdinius autorė juos supaprastina arba interpretuoja tuo pačiu moterų išnaudojimo aspektu.
Kertiniu metatekstu, davusiu pavadinimą ir visai knygai, čia pasirinkta pasaka apie Eglę žalčių karalienę. Interpretuodama jos siužetą, poetė pasakos neperskaito kaip mitologinio teksto, nesigilina į struktūrinius elementus ar mitinę prasmę ir, sąmoningai kvestionuodama esminius akcentus („vardas visai nesvarbu / esam skirtingais vardais, sukam šį ratą, / ir nėra jame gilios paslapties“, p. 165), suprimityvindama iškelia patriarchalinį (tėvo ir brolių) smurtą kenčiančią moterį. V. Maksvytei čia buvo svarbu desakralizuoti Eglės pasaką, pakeisti „nusaldintą“ pasakišką pabaigą – nepaversti Eglės bei jos vaikų medžiais, o numarinti natūralia kankinės mirtimi: „būtume virtę medžiais / būtume giedoję paukščiais, / ir būtų ta amžinoji saldybė, / kuria taip norisi tikėti // pasitraukėme toliau <…> vienas neatlaikė žiemos <…> paskui numiriau, / eidama nuo kiemo prie kiemo, / pati pamiršau savo vardą, be atilsio // ramybės neduodate man / savo pasakom“ (p. 163–164). O svarbiausia autorės manifestacija – padėti tašką smurtavimui prieš vaikus ir moteris: „kad / daugiau niekada odai / moterų, odai vaikų / kirčio netektų“ (p. 165).
Kita vertus, šis mitas autorės perpasakotas gana įtaigiai ir sumaniai, kalbiškai sklandžiai, lyg ištisinė rauda ar užkalbėjimas. Atskiro dėmesio vertas ir eilėraštis-poema „Paprasta aritmetika“. Regis, autorei sekasi rašyti ilgus monologinius tekstus. Jie nėra vien apie skausmus, bet ir apie džiaugsmus, išlaisvėjimą, tarsi išsiverkus, terapiškai apsivalius, lyg po mišių, pabrėžiant, kad be skausmo nėra tikro gyvenimo: „skaudės, atsakau / skaudės, kitaip – ne gyvenimas“ (p. 126). Galiausiai eilėraštis apie moters masturbaciją, kuris, beje, atkeliavęs iš pirmosios ir pakartotas antrojoje knygoje, steigia juk „šitokį geismą gyventi“. Poetė geba meistriškai valdyti kalbą, įtikinamai perteikti emocijas, kurti įtampas, kūrybiškai prisiimti vaidmenis. Tai pasakytina apie daugelį eilėraščių.
Lyrinė herojė tapatinasi, persikūnija į daugybę moterų ir net vyrų (psichoanalitinis aspektas pasitelkus sapno motyvą ryšku cikle „Persikūnijimai“), tarsi atkurdama istorinę neteisybę (eil. „Enheduana“), nors ta pozicija vienpusiška, lyg smerkiant vyrišką giminę, kartais lyg juokiantis iš vyrų „patiniškumo“ (ciklas „Vidudienio kronikos“). O jeigu vyrai panašiai parašytų apie moteris? Juk galimas ir atvirkštinis variantas, kai nežinia, „pikta ar norisi juoktis“ (p. 53). Bet kuriuo atveju pagirtina drąsa rašyti apie žmogiškuosius santykius. Autorės kuriamame feministiniame pasaulyje retkarčiais įsiterpia įvardis „mudu“, suteikdamas harmonijos ir egzistencinės pilnatvės: „mudu tokie maži, vieni iš daugelio gyvių / šitoje žemėje, paprasti kaip dulkės, / smėlis, grybai, bakterijos, nieko tokio, mudu / čia tik trumpam“ (p. 55).
Kita ryški tema – tai kūniškumo akcentavimas, suvokiant, kad žmogaus kūnas yra biologiškai užprogramuotas, laikinas, valdomas fiziologinių dėsnių, gyvuliškų instinktų, o moters kūnas – kaip indas gyvybės pratęsimui: „mano kūnas nepriklauso man, / kai manyje auga ir mane naudoja“ (p. 100). Aritmetiškai apskaičiuojama, kiek metų, mėnesių praleista būnant nėščiai, kiek prigaminta pieno: „per visą savo motinystės kadenciją / prigaminau apie keturiasdešimt du tūkstančius / šešis šimtus gramų pieno <…> esu tokia visai produktyvi motininė karvė / dviem moteriškais speniais“ (p. 109).
Regis, ironijos Vitalijos Maksvytės poezijoje nėra. Intertekstinių poteksčių vietą joje užima potyriai iš realių išgyvenimų. Ir nors kartais tiesmukai realistinė, ši poezija kelia gyvenimiškus klausimus apie „kraujo ir pieno“ socialinį ir biologinį vientisumą bei verčia mąstyti apie pasaulio visumą, jo chaosą ir tvarką: „esame tik paparčių nuoplaišos / pasklidusios po šią / mažai tikėtiną / planetą“ (p. 153).
[1] Pilipauskaitė-Butkienė V. Kvėpuoju (2-oji laida). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – P. 139.
[2] Kubilius V. Bjaurumo estetikos paribiuose // Metai. – 2002. – Nr. 12. – P. 90.
[3] Kazlauskaitė G. Radikalus atvirumas // Naujasis Židinys-Aidai. – 2026. – Nr. 2. – P. 70.