Indrė Motiejūnaitė. Taip viskas ir baigiasi prasideda

2026 m. Nr. 5–6

Apsakymas

Aušta. Štai jis – guli atmerktomis akimis. Ko gero, numigo porą valandų, ne daugiau. Galbūt jį kankina košmarai, o gal nelaiminga meilė arba liga, kas žino. Dabar jis atsisėda ant lovos krašto ir žiūri į grindis. Nejuda. Parymojęs dešimt minučių, atsikelia, eina į tualetą. Pusryčių nevalgo. Panašu, kad išvis nevalgo arba valgo per mažai – jei paskaičiuotume jo kūno masės indeksą, paaiškėtų, kad Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų jis nepaiso. Išgėręs puodelį arbatos, sėda prie darbo stalo, atsidaro elektroninį paštą. Vėl nejuda, žiūri į ekraną. Matyt, galvoja. Pagaliau pradeda kažką panašaus į laišką:

Laba diena,

norėčiau užsisakyti Jūsų įstaigos teikiamą paslaugą. Jūsų tinklalapyje paminėta, kad siūlote vieną iš trijų opcijų: injekciją, dujų kamerą arba kartuves. Nesirinkčiau tokio, atleiskite, nešiuolaikiško ir atgrasaus pasitraukimo būdo kaip kartuvės, nors Jūs ir teigiate, kad procesas vyktų privačiai, ne, tarkim, miesto aikštėje, ir pagarbiai, – ne – pageidaučiau greitos ir neskausmingos procedūros. Gal galėtumėte rekomenduoti vieną iš dviejų likusių variantų?
Pasiūlymo pasitraukti laikinai arba, kaip Jūs sakote, „pailsėti nuo gyvenimo“, t. y. praleisti mėnesį vegetacinės būklės sąlygomis, atsisakysiu. Mano apsisprendimas yra apgalvotas ir galutinis. Priežasčių priimti tokį sprendimą turiu daug…“

Toliau jis vardina visas „negandas“, kurias patyrė per trisdešimt savo gyvenimo metų. Jam atrodo verta paminėti, kad darželyje vaikai vogdavo jo spalvotus pieštukus, o mokykloje klasės draugai prispjaudydavo jam į kuprinę. Be to, priduria, mokykloje dėstyti dalykai – matematika, geografija, fizika, chemija, biologija ir t. t. – nepadėjo suprasti žmogaus bei pasaulio ir apskritai nedavė jokios apčiuopiamos naudos.

Akivaizdu, kad rašyti oficialių laiškų jis nemoka. Pavyzdžiui: jis rašo, kad bijo kirmėlių, varlių, erkių, virusų, nepažįstamų žmonių, gilių vandens telkinių, ankštų uždarų patalpų, viešo kalbėjimo, pažeminimo, ligų, klaidų, o labiau už viską – operacijų. Ir kam to reikia? Stabteli, atsidūsta, matyt, svarsto, ką rašyti toliau. Rašo apie asmeninius santykius: Pažinčių agentūros parinkti partneriai, teigia, jam netikę. O gal jis pats neįtikęs, – nežino. Visi turėję priekaištų ir nusiskundimų, pradedant jo charakterio bruožais, elgsenos įpročiais, baigiant intymių santykių kokybe. Pripažįsta, kad jam sunkiai sekasi kurti ir išlaikyti tokio pobūdžio ryšius. Rekomenduoti Darnių santykių mokyklos kursai, kuriuos lankė šešis mėnesius, mėgindamas įgyti reikalingų teorinių žinių, bendravimo įgūdžių, išmokti intymumo technikų, deja, nedavė lauktų rezultatų. Laimingų santykių, kurie medicinos, biochemijos ir psichologijos mokslų straipsniuose minimi kaip būtina visaverčio žmogaus gyvenimo dalis, rašo, nėra patyręs, tačiau yra patyręs daug skausmingų fizinių traumų, kurių pasekmes jaučia iki šiol. Išvardina visas traumas neapsieidamas be detalaus jų aprašymo. Taip pat teigia, kad jam dažnai skauda galvą ir širdį. Paskui šoka prie kitos temos: rašo, kad nė viena iš dešimties Darbo agentūros paskirtų vietų jam netikusi, kad jam nepavykę pritapti kolektyve ir pasiekti reikiamų rezultatų. Jokie žinių, įgūdžių ir charakterio savybių testai nepadėję rasti savo vietos. Mano esąs netinkamas darbo rinkai ir nežino, ką su savimi daryti.

Pateikęs, jo manymu, esminius savo gyvenimo faktus, jis norėtų pridurti, kad maži malonumai, tokie kaip karštas obuolių pyrago gabalėlis šaltą žiemos dieną, vyno taurė prie židinio ar saulėlydžio stebėjimas pajūryje, jo nedžiugina. Be to, jam nepatinka gyventi pasaulyje, kur žmogus gali būti apvogtas, išprievartautas, sužalotas arba nužudytas, – tokių naujienų kasdien pateikia šalies žiniasklaida.

Nenuoseklų ir kiek apgailėtiną laišką jis užbaigia tokiais sakiniais:

Pabaigai reikėtų paminėti, kad po mirties tikiuosi patekti į rojų, kurį įsivaizduoju kaip baltą namelį su dvišlaičiu molinių čerpių stogu, kaminu ir mėlynomis langinėmis, apsuptą nevystančių gėlių ir begalinio, amžinai žydinčio vyšnių sodo. Tame sode man nieko neskauda ir aš nieko nebijau.

Kokį dar namelį? Jokia oficialiai pripažinta religija nežada jokių baltų namelių. Toliau jis rašo:

P. S. Pagal informacijos klientui skiltyje nurodytus reikalavimus, užpildžiau Jūsų tinklalapyje pateiktą prašymo formą, pasirašiau ir prisegiau prie laiško. Esu pasiruošęs pervesti mokestį už paslaugą, kai (arba jeigu) patvirtinsite mano užsakymą. Kaip suprantu, pasiliekate teisę mano prašymą atmesti, jei mano motyvai Jums pasirodytų nepagrįsti. Nekantriai lauksiu Jūsų sprendimo.

Laišką išsiunčia įstaigos tinklalapyje nurodytu adresu. Iškart gauna automatinį atsakymą, kad į laišką bus atsakyta per 1–3 d. d. Per tas tris dienas jis išgeria tris puodelius arbatos, suvalgo dvi riekeles duonos su sviestu ir virtuvėje po stalu rastą sūrio gabalėlį, pamiega septynias valandas ir neišeidamas iš namų nužingsniuoja šešis tūkstančius žingsnių. Daugybę kartų per dieną tikrina savo elektroninio pašto dėžutę. Pagaliau, trečiosios dienos popietę, sulaukia kvietimo pirmadienį devintą valandą ryto atvykti nurodytu įstaigos būstinės adresu – Paskutinioji g. 99. Jei laikas netinkamas, prašoma susisiekti nurodytu telefonu. Laikas jam tinka. Mokestį už paslaugą prašoma pervesti į nurodytą sąskaitą.

Pirmadienio rytą jis keliasi, tiksliau, kapstosi iš lovos. Jam sunkiai sekasi rasti šlepetes ir atsistoti. Matyt, vėl blogai miegojo, gal visai nesumerkė akių. Nusiprausęs – o nesiprausė jau keletą dienų, manydamas, kad neinant iš namų ir praustis neverta, – jis truputį atkunta. Išgeria puodelį arbatos, pažiūri pro langą – tikriausiai įvertina oro sąlygas – apsivelka ant kėdės numestus marškinėlius (prieš tai pauosto), samanų spalvos nertinį su V formos iškirpte ir tabako spalvos kelnes su kišenėmis šonuose, apsiauna batus ir, pamiršęs užrakinti buto duris, išeina į gatvę. Truputį šlubuoja. Viešuoju transportu pasiekęs įstaigos būstinę, stabteli prie įėjimo, bet automatinės stiklinės durys jį „pastebi“, atsiveria ir ragina nedelsiant žengti į vidų. Mandagiai pasisveikinęs su besišypsančiais įstaigos priėmimo skyriaus darbuotojais, kurie vilki juodus kostiumus su baltomis sagutėmis, dėvi baltas pirštines ir baltas, į beretes panašias kepuraites, ko gero, pasijunta apsirengęs pernelyg kasdieniškai. Diena, šiaip ar taip, neeilinė. Sužinojęs, kad jo prašymas priimtas, apmokėjimas gautas ir paslauga bus suteikta, užpildo anketą, atsakydamas „ne“ į tokius klausimus kaip: ar turite ilgalaikių finansinių įsipareigojimų, ar turite gyvenimo partnerę arba partnerį, ar turite vaikų, ar turite augintinių, ar turite nekilnojamojo turto, ar turite notaro patvirtintą testamentą, ir, lydimas personalo, žingsniuoja į jam skirtą privatų kambarėlį. Kambary nėra langų, tik kėdė, stalas, skirtas paskutinei vakarienei, gultas, skirtas poilsiui ir refleksijai, tualetas, praustuvas, veidrodis ir šiek tiek vietos nerimastingam vaikščiojimui.

Įstaigos darbuotojas pasiteirauja, ko jis pageidautų vakarienei – siūloma rinktis vištieną, jautieną arba keptą baklažaną, kaip vegetarišką alternatyvą. Jis renkasi vištieną. Laikas iki vakarienės, pasak palydovo, skirtas savianalizei ir refleksijai, o iškilus nenumaldomam norui pasikalbėti arba ištikus panikos priepuoliui, prašoma paspausti šalia durų įtaisytą skambučio mygtuką ir išsikviesti personalą. Iki vakarienės jis vaikštinėja pirmyn ir atgal, gulinėja, atsisėda ir vėl atsistoja, kasosi pakaušį, trina akis, sakytum, neranda sau vietos. Kas žino, kas dedasi jo galvoje.

Lygiai šeštą patiekiama paskutinė vakarienė: vištiena su ryžiais, virtos šparaginės pupelės, mielinė bandelė su sezamo sėklomis, sviesto kubelis, mažas keksiukas ir plikyta žalioji arbata su dirbtiniu medumi. Nieko nelaukęs, jis sėda valgyti. Nesuprasi, jam skanu ar ne. Vakarienei duotas pusvalandis, įskaitant laiką, skirtą „susitvarkyti“. Rekomenduojama išsivalyti dantis, nusiplauti rankas ir veidą, susišukuoti. Lentynėlėje virš praustuvo jis randa kvapnaus muilo, baltą rankšluostėlį, šukas, vienkartinį dantų šepetėlį ir mažytę dantų pastos tūbelę. Pusę septynių kambario durys atsidaro, pasirodo du įstaigos darbuotojai, paklausia, ar patiko valgis (jis atsako „taip“), ar jis pasiruošęs (jis atsako „taip“), ir kviečia jį eiti kartu. Jis eina – eina ilgu baltu koridoriumi su daugybe uždarų durų, vedamas paslaugaus, besišypsančio personalo. Eina lėtai, dairosi į šalis – gal tikisi, kad kelyje pasitaikys nenumatytų kliūčių. Tik jau ne tokioje sklandžiai veikiančioje įstaigoje kaip ši.

Koridorius baigiasi, nori jis to ar ne. Kabinete, kur jis buvo atvestas ir paliktas lydinčiojo personalo, laukia du baltus chalatus vilkintys darbuotojai. Jie maloniai pasisveikina, paprašo prisėsti, lape, kuris guli ant stalo, pasirinkti metodą, pažymėti varnele ir pasirašyti. Paprašius patarimo, jie rekomenduoja injekciją – tai staigi ir neskausminga baigtis. Dauguma klientų, pasak, jų renkasi būtent šį būdą. Tiesa, pasitaiko ir pageidaujančių bausmės, tokie renkasi kartuves.

Varnele jis pažymi kvadratėlį ties „letaline injekcija“, pasirinkimą patvirtina parašu ir, lydimas vieno iš darbuotojų, keliauja į kitą kabinetą. „Prašom čia“, – nedrąsiai žengia pro duris su švirkšto ženklu. Dešinėje lieka durys su kilpele, kairėje – su debesėliu.

Vidury kabineto – balta oda aptraukta kėdė ir trys žmonės. Jo prašoma nusivilkti nertinį ir marškinėlius, pakabinti drabužius tam skirtoje vietoje ir sėstis. Kėdė patogi, minkšta, panaši į masažinį krėslą. „Graži diena“, – sako vienas iš asistentų. Jis sutinka, kad taip, tikrai graži. Besišypsantis žmogus baltu chalatu paprašo truputį palaukti. Jis laukia. Staiga pašoka, čiumpa savo drabužius ir bėga. Nei „atsiprašau“, nei „viso gero“.

Taip viskas ir baigiasi prasideda.