Lina Ožeraitytė. Alternatyvi draugės Gilytės istorija

2025 m. Nr. 4

Marijus Gailius. Augustė Gilytė. Romanas apie tai, kaip galėjo būti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 272 p. Knygos dailininkas – Nerijus Šimkus.

Knygų mugėje pasirodęs Marijaus Gailiaus romanas „Augustė Gilytė. Romanas apie tai, kaip galėjo būti“ – trečioji rašytojo knyga. Pirmasis jo romanas „Oro“ (2018) skaitytojų buvo išrinktas Metų knyga. Naujasis romanas – vienas pirmųjų alternatyviosios istorijos žanro kūrinių lietuvių literatūroje. Ir pirmasis, kurio veiksmo ašis yra sovietmetis. Kontrafikcijos, arba alternatyviosios istorijos, žanras Vakaruose populiarus tiek literatūroje (bene žymiausias šio žanro romanų – Philipo K. Dicko „Žmogus aukštoje pilyje“, 1962), tiek kino filmuose (Quentino Tarantino „Negarbingi šunsnukiai“, 2009), tačiau Lietuvoje jis tik pradeda skintis kelią. M. Gailiaus romane tyrinėjama, kas galėjo nutikti, jei būtume ir toliau gyvenę socialistinėje visuomenėje. Alternatyviosios istorijos žanras ypatingas tuo, kad, nors pasakojimas visuomet remiasi realiais istorijos įvykiais ir realiomis asmenybėmis, kūrinys turi divergencijos tašką – konkretų momentą, kai realybėje neegzistavęs reiškinys ar asmuo pakeičia įvykių eigą, nuo jo autoriaus fantazija perima istorijos plėtojimą ir kūrimą. Divergencijos tašku aptariamoje knygoje tampa 1991 metų sausio 13 diena – Lietuva neapgina savo laisvės, šalis tampa LISK – Lietuvos Imperiniu Socialistiniu Kraštu. Uždraudžiamos tautiškumo apraiškos, Lietuvą gynę žmonės vaizduojami kaip Valstybės priešai, o iš Rusijos atėję (romane – rujų) okupantai – kaip nacionaliniai didvyriai.

Romanas pradedamas pasakojant šešiolikmetės dešimtokės Augustės Gilytės, gyvenančios 2032-aisiais socialistinėje santvarkoje, istoriją. Augustės realybė ima trupėti sutikus dvejais metais vyresnį pogrindžio veikėją Kristijoną. Kristijonas, priešindamasis LISK ideologijai tiek stiliumi (pankas!), tiek savimone, parodo Augustei alternatyvų gyvenimą. Atrodžiusi įprasta ir aiški realybė skeldėja, savaime suprantami faktai kelia vis daugiau dvejonių. Mergina pamažu tyrinėja naują pasaulį, atranda laisvos Lietuvos užuomazgas. Nors Augustės sąmonė priešinasi naujai tiesai, prasideda asmenybės virsmas.

Juntamas M. Gailiaus teksto giminingumas su alternatyvios istorijos Thomo Brussigo romanu „Herojai kaip ir mes“ (1997 metais iš vokiečių kalbos išvertė Jurgis Kunčinas). Tiek T. Brussigo, tiek M. Gailiaus romanai kalba apie gyvenimą socialistinėje santvarkoje ir jo skeldėjimą, griūtį. Romanuose atsikartoja satyriškas santvarkos vaizdavimas pabrėžiant seksualinį pradą, istorijos pasakojimas per paauglio prizmę, dienoraščio įterpimas. Giminingi ir motinų portretai – išoriškai pavyzdingos, perdėtai susirūpinusios savo atžalų lytiniu brendimu ir seksualiniu aktyvizmu. Abi motinos – šaltos, nekuriančios atviro ir šilto santykio su vaikais. Tiek Augustė, tiek T. Brussigo veikėjas pasirenka tėvo kelią. „Herojai kaip ir mes“ – vienas žymiausių romanų, vaizduojančių komunizmo griūtį Rytų Vokietijoje. Tekste juntamas autoriaus įtūžis atspindi jaunosios kartos norą gyventi kitaip. Tai itin svarbu ir M. Gailiaus romane. Nors jo pasakojimas gerokai nuosaikesnis, mažiau šaržuojama, autorius primena skaitytojui, kaip svarbu branginti nepriklausomybę ir laisvę. Komunistinės vertybės kai ką vilioja ir dabartiniame pasaulyje.

M. Gailiaus romanas padalintas į tris pasakojimo blokus. Dėl tokio padalijimo daug įtikinamesnis atrodo asmenybės skilimo, virsmo vaizdavimas. Pirmoje dalyje skaitytoją pasitinka pirmu asmeniu apie savo gyvenimą pasakojanti naivi ir kvailoka šešiolikmetė paauglė. Antroji dalis – dienoraštis, kurį, nusižengdama santvarkos nuostatoms, rašo egzistencinę krizę patirianti keleriais metais vyresnė Augustė. Dienoraštis romane įvardijamas kaip privačios mintys, o viskas, kas asmeniška, yra uždrausta. Trečioji dalis – dvidešimt šešerių metų sulaukusios Augustės, jau susiformavusios asmenybės ir socialistinės tėvynės LISK išdavikės, tardymas. Į vienį šias dalis sujungia moters tapsmo istorija – nuo naivios paauglės, kuriai tenka susidurti su nesaugiu, prieštaringu pasauliu, iki moters, kuri, praradusi savo tapatybę, ją vėl atranda ir įgyja narsos. Žaisdamas leksika, autorius kuria įtaigų bręstančios asmenybės portretą. Kalba tampa įrankiu fiksuojant pokytį. Pirmoje dalyje Augustė kalba naiviai ir paaugliškai, antroje dalyje juntamas itin stiprus pyktis ir tulžies liejimas, būdingas ir T. Brussigo romano herojui, o trečioje – jau suaugusi moteris rodo brandą ir vidinę stiprybę. Kalbos maniera, pajautimas ir sąskambiai autoriui itin svarbūs. Tai atsispindi ir skyrių pavadinimuose: Actas – Aš ta (šiame skyriuje veikėja save vadina Asta) – Aktas.

Romano protagonistė Augustė save apibūdina taip: „Mano tėtis dirba su žodžiais, mama – su reprodukcija, o aš esu jų reprodukcijos rezultatas, pavadintas žodžiu Augustė“ (p. 9). Augustės tėvas – Taikomosios literatūros valdybos redaktorius. Jis itin prisideda formuojant dukters asmenybę. Romano pasaulyje knygos perrašomos, cenzūruojamos: „Iš pirmo žvilgsnio redagavo knygas. Pagal faktą – redagavo tikrovę. Keblus reikalas. Valdyba projektinėmis veiklomis formavo užsakymą rašytojams, kurie skaitytojams tiekė pagražintos tikrovės produkciją“ (p. 89). Uždrausta literatūra tampa Sigito Gedos poezija, Sigito Parulskio, J. Kunčino, Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės knygos. Jos laikomos specialiame slaptame fonde, į kurį tėvas atsiveda Augustę, taip pažadindamas jos smalsumą ir savimonę.

M. Gailiui pavyksta sukurti įtikinamą moteriškos lyties personažą. Tiesa, jos asmenybę vis dėlto formuoja vyrai – tėvas ir romantine simpatija tapęs pankas Kristijonas. Moters tapatybės problema, jos formavimasis, egzistencinė krizė – itin reikšmingos romano fabulai. Kinta Augustė, keičiasi jos motina, klasiokė Nataša. Pastaroji romane atlieka šalutinio, tačiau svarbaus veikėjo vaidmenį. Stebėdama Natašą, Augustė pirmą kartą aiškiai patiria neįprastas jausenas: „Pasijutau permatoma ir lengvutė kaip plunksna, tarsi pavirtusi sąsiuvinio puslapiu, verčiamu Natašos piršteliais apkramtytais nagais, arba dujinės lubų lempos atspindžiu apvaliame Natašos auskare, arba mažulyte kreidos dulkele ant lentos, arba perdžiūvusio lako atplaišėle nuo raidės ž keistame žodyje „išdidžiai“ (p. 57). Nors formuojama vyrų, didesnį prielankumą protagonistė jaučia moterims. Pradžioje tik užuominomis, o tardymo metu ir prisipažinimu nurodomas Augustės biseksualumas.

Vaizduojant Augustę autoriui pavyksta išvengti vyriško žvilgsnio į pasaulį, tačiau pačios veikėjos kalba vietomis praranda natūralumą, ji prabyla nebūdinga paauglei leksika. Dienoraščio bloke užkliuvo žemojo žargoninio stiliaus maišymasis su literatūrine kalba. Vienas iš romano minusų – trūkinėjanti logikos seka. Veikėjai kalba lietuvių kalba, tai yra įvardyta tekste. Tačiau Augustė negali suvokti, kas yra Lietuva, ją supranta kaip kitą šalį, nors Lietuvos pavadinimas užkoduotas LISK. Patiko sąmoningi nelogiškumai, atspindintys ir sovietinių laikų realijas: parduotuvėse deficitas, sunku nusipirkti įprastų produktų (pvz., dešrelių), tačiau kavinėse maisto pilna. Nors šalis vaizduojama kaip itin pažangi, elektronika (mobiliojo telefono atitikmuo) sveria pusę kilogramo, ją sunku nešiotis. Socialiniai tinklai – nevykusi instagramo ir feisbuko kopija, vadinama Sėčiu. Šios detalės taikliai šaržuoja butaforinės sovietizmo didybės realybę.

Knygoje gausu nuorodų į kitus literatūros ir muzikos kūrinius, autorius – į J. Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“, cituojamas Justinas Marcinkevičius, taip pat muzikos atlikėjai: „Foje“, „Cat Power“, „Wu Tang Clan“. R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ turi reikšmės protagonistės formavimuisi. Perskaityta citata apie praeitį ir morkas supurto Augustę – jos mintys nukrypsta į save pačią, mamą, Natašą. Mergina atranda tarpusavio bendrumų, kurių pamatyti nebuvo pajėgi. Apskritai juntama R. Gavelio įtaka M. Gailiaus kūrybai, keletas pasažų itin rezonuoja su „Vilniaus pokerio“ atmosfera: „Ar iš tiesų migla apgaubia Vilnių sušutusia plėve, įsismelkdama į apirusių pastatų ertmes, nuo teršalų nualintos odos poras, į žmonių išraiškas ir vangius judesius, ar tai vien proto reiškinys, kai aptemsta pavargusių akių baltymai, kaip būna, kai prisimerki ir regi lyg mikrobai vilnijančią akies plazmą?“ (p. 33). Apie sielą kalbama naudojant fizikinius terminus, o šlapi juodi Kristijono plaukai gaveliškai tartum žalčiai nugula ant pečių. R. Gavelio romanas, pasirodęs besilaisvinančioje visuomenėje, buvo itin svarbus žadinant homo sovieticus sąmonę, jis tematiškai tinkamas ir M. Gailiaus romane apie grįžusią socialistinę santvarką. Intertekstualumas leidžia užmegzti interaktyvų santykį su autoriaus tekstu, užuominų ir nuorodų žaidimas įtraukia skaitytoją į paieškų ir atradimo džiaugsmą.

Kaip minėjau, juntamas išskirtinis autoriaus dėmesys kalbai, ji tampa svarbiu pasakojimo elementu, atskleidžiančiu absurdiškas valdžios nuostatas. LISK uždraudus prieveiksmius, šie beveik dingsta iš Augustės žodyno, prasprūsta tik vienas kitas. Prieveiksmiai paaiškina veiksmažodžius. Negalint aiškintis ir kvestionuoti vadovybės veiksmų, simboliškai braukiami ir prieveiksmiai. Draudžiami ne tik prieveiksmiai, bet ir tam tikri žodžiai, skelbiami nuolat besikeičiantys sąrašai. Nusižengęs ir pavartojęs neleistiną žodį, gali būti nubaustas. Tai kiek primena 1994-ais netekusį galios Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, už kurį grėsė administracinė atsakomybė. Kalba itin svarbi ir protagonistei Augustei – iš kalbos dingus prieveiksmiams, ji jaučiasi sutrikusi, nevisavertė, negebanti aiškiai reikšti minčių: „Įsivaizduokite, kad jums išmuša krūminius dantis – abiejose žandikaulio pusėse. Kaip lengvai kramtysite mėsą? Atkąstą obuolį – ar priekiniais dantimis? Taip ir be prieveiksmių – kai išmuši juos iš vartosenos, išmuši iš smegenų, kalba girgžda kaip smėlis tarp dantų“ (p. 232). Žodis – pirmoji maišto priemonė, kurią naudoja Kristijonas, kalba ir raštas – pažinimo ir kovos priemonė. Augustė irgi tam ryžtasi: „Ką gi, naudosiu kalbą kaip ginklą. Jei reikės – kalba aš žudysiu“ (p. 210).

Romano kalba – sklandi, laki. Autorius geba taikliai, su poetiniu pajautimu vartoti įvairias leksines priemones: „Po šeiminės scenos užstalėje ir be žodžių nutuokėme, kad antro vakaro santaikos dvasia nesulauksime. Kartus mandagumas badėsi iš kiekvieno tetos namų kampo, badėsi tauriojo elnio ragais iš paveikslo aukso imitacijos rėmuose. Nutylėto pykčio tankis ir sunkis gyvūną permainė iš tauriojo į plėšrųjį“ (p. 126). Visi personažai apdovanoti savita, tik jiems būdinga kalbos maniera. Dialogai – gyvi, pagavūs. Pavyzdžiui, lakoniškas Augustės ir tėvo pokalbis tiksliai vaizduoja paauglio ir suaugusiojo bendravimo ypatumus:

Ką pakalbam? – pasiteiravo. Kaip sekėsi mokykloj?
Nesekėsi.
Kas nesisekė?
Gavau kuolą.
Nieko tokio.
Iš literatūros.
Jis gurkštelėjo degtinės. Susiraukė. Tavo kuolas – tavo likimas, tarė. (p. 65)

Pirmajame romane „Oro“ M. Gailius sukūrė naujakalbę – ateities kalbą, kurią įdėjo į savo veikėjų lūpas. Naujakalbės gausa ir neįprastumas vargino skaitant. Naujajame romane, kurdamas socialistinį, sovietinį pasaulėvaizdį, autorius įpina slavizmų, įvairių nenorminių darinių, angliškų žodžių, tačiau tai neapsunkina skaitytojo. Autorius pasitelkia išmonę kurdamas naujus pavadinimus – Šiauliai tampa Palucku, Maskva – Maksva, o rusai – rujais. Romane minimi tiek realių asmenybių – Jono Basanavičiaus, Josifo Stalino, anksčiau minėtų autorių, tiek išgalvotų istorinių veikėjų – vado Vlado, Lietuvos vadovo išeivijoje Kęstučio Berglundo vardai. Žongliruodamas istoriniais ir išgalvotais vardais bei įvykiais, M. Gailius kuria lengvai distopinę atmosferą – Kovo 11 dienos Nepriklausomybės atkūrimo aktas romane tampa neegzistuojančia propaganda, mokyklose vedamos seksasaugės pamokos. Reprodukcinio švietimo programa skatina mokinius kuo anksčiau pradėti lytinį gyvenimą ir susilaukti palikuonių. To siekiama įvairiomis popamokinėmis akcijomis, straipsniais laikraščiuose. Taip santvarka kėsinasi atimti vienintelę leistiną pasirinkimo teisę į asmeninį romantinį santykį. Kuriamas pasaulis turi distopinės realybės bruožų, bet romanas netampa distopija.

„Augustė Gilytė. Romanas apie tai, kaip galėjo būti“ – kūrinys apie santvarką, kuri pasitraukė, tačiau yra atgaivinama tekste. Lietuva, patekusi į sovietinės įtakos sferą, praranda autentiškumą. Bet kokį unikalumą praranda ir jos gyventojai. Augustės tardymo dalyje atskleidžiama, kad prie naikinimo prisideda ir patys lietuviai. Itin uoliai pataikaudami rujų santvarkai, griauna savo valstybę iš vidaus. Tokių pavyzdžių turime ir dabar. Ne griaudami paminklus išvarysime sovietą, o raudami jį su šaknimis iš savo sielų. Itin rekomenduoju šį romaną negyvenusiems socialistinėje visuomenėje.