Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 5–6
* * *
Vanduo turi vardą,
sakydavo mano močiutė.
Gyvenom ant kalno.
Šulinys per karščius išdžiūdavo.
Koks vandenio vardas? – klausdavau.
Mano tėtuko tėvulis
būdavo pašaukia, ir atsiranda.
Matai – Kumelbalėj
nuskendusios kumelės pasagos žybsi.
Amžini
Kokie gražūs negirdėti vardai,
sukurti pereitam amžiuj:
polistirolas, poliamidas, polistirenas,
polivinilas, poliesteris,
polietilenas…
Plastikai – lyg kokie piemenys iš Elados,
netikėtai atklydę, tvirtai įsišakniję,
tvarūs, jau neišdildomi, nedūlantys,
pasklidę po orą ir vandenį,
įsibrovę į mūsų mintis ir kūną,
persmelkę visa, kas gyva.
Atlapoju duris
Atlapoju duris,
įsileidžiu sušilusį skersvėjį.
Naminukas – žieminis sargas –
lenda iš tamsaus užkrosnio.
Apsiblausęs, murzinas, plaukai išsidraikę,
barzda susivėlus, nepatenkintas niurna.
Išnešu auksaakes – namų dvaseles.
Palange ropinėjančias boružes.
Kaip jos čia įlenda su kietu kevalu?
Krebžda saujoj, aitriai iškvėpina delnus.
Ąžuolas gaudžia, siūlo savo auskarus.
Žalzgana pudra stogą nubarsto.
Ūkauja pelėda – veriančiai, gailiai
lyg iškirstam miške kelio nerandanti
mano kaimynė.
Močiutės patarimas
Savo paslaptį mesk į šulinį,
iš katro niekas nesamstys.
Palaidok, velėna užversk,
kad pati tos vietos nerastum.
Prikąsk liežuvį,
kad pūslėm nenueitų,
jei prasižiosi.
Onelė ir Antanukas
Malonioji mano tetulė,
nykstanti mamos giminė,
šviesiaplaukė, suspaustom bangom,
ant kaktos užriestais kirpčiukais,
balta, krakmolyta skarele,
išlyginta žarijų laidyne.
Našlį jai piršo su penkiais vaikais.
„Namai turi būti švarūs,
kaip tas mano išgertas stikliukas!“
„Verčiau visą gyvenimą su rūtele
negu su tokiu“, pasakojo mama.
Onelė gyveno su broliu, Antanuku,
grįžusiu iš Sibiro mano krikštatėviu.
Sekmadienį, parėjęs iš Prienų bažnyčios,
ateidavo paklausyti „Amerikos balso“,
banguojančio per šnypščiantį traškesį.
Aukštas, gražus, buvęs ulonas,
valgė tik baltą duoną,
Onelės iškeptą be raugo.
Augino kvapias lelijas.
Abu ilgai nepaseno.
Į Amžinybę nužengė be raukšlių.
Kartais regiu jų geras akis,
girdžiu malonų, virpantį balsą –
tolstančią giminės jungtį.
Rudbekija
Aksomo žiedlapiai
storu tapytojo teptuku
rudai pamarginti, sodriai geltoni.
Rato vidury – kepuraitė,
per vasarą nunerta iš juodų šilko siūlų
vis po eilutę, aukso dulkėm barstyta,
kamanių dūzgesiu glostyta.
Ištverminga skandinavų saulė.
Mylimiausia Linėjaus gėlė
pavadino savo mokytojo,
Upsalos botaniko Rudbeko garbei.
Tą plunksnalapę, pilnavidurę,
išplitusią patvoriu, mes vadinom
žieminiais jurginais.
Per gūdžią rudenio ūkaną
iš tolo man šviesdavo,
kai grįždavau iš pradinės
pažliugusiu molinu keliuku.
* * *
Kaip gyveni?
Kūkčioju kaip gegutė,
užspringusi miežio akuotu.
Liepų šviesa
Nuo bebro kaplių
vieliniu sijonu apvilktas beržas
jau barsto auksinus – moka
už vasarą, musinukės giesmes,
čiurlių krykštavimą senam inkile.
Padangėj – medvilnės gniužulai.
Verpia dangaus verpėja, siūlas ištįsęs.
Priaus paklodžių nuo dirglaus miego.
Kakta atsiremiu į voratinklio giją,
kuria pririštas skylėtas klojimas.
Liepų šviesa net po saulėlydžio.
Išlikimo kantrybė
Jūržolės, pataisai, padraikos,
paparčiai – milžinų pasaulis,
pavirtęs vabaliukų buveinėm.
Per didinamąjį stiklą žiūrinėju samanas –
tankūs miškai, neįžengiamos girios, sąžalynai!
Kiemo vidury – sidabrinės meškos letenos.
Tai išlikimo kantrybė, sako Jolanta,
samanų karalienė, papelkiais ieškanti
nematytos, bevardės samanėlės.
Kaip duonos kepalą
glėby parsinešu islandinę kerpeną,
žalsvais elnio ragiukais.
Išrankioju spyglius, džiovinu.
Kantriai gydys viduržiemy.