Lina Buividavičiūtė. Du lagaminai ilgesio sniego
2024 m. Nr. 3
Ruošiuosi išvykti. Sukrauti du lagaminai sniego – vadovaujuosi Tavo instrukcijomis – šiam tekstui, gyvenimui. Nes tai – metafora, „kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti“1. Nespėjau, kol dar buvai, o dabar rašau Tau laišką, nors niekada nebus taip gražu – kaip Lorelei. Šiandien maudžiančiais kaulais ir raumenimis jaučiu atodrėkį, nors dar neateina tikrasis pavasaris. Žinai, apie ką galvoju? Apie močiutės man sektą pasaką apie mergaitę iš sniego. Senelė ir senelis labai norėjo turėti dukraitę, ir sukūrė ją, Snieguolę. Skaisčiau sužibus saulei, mergaitė ištirpdavo. Tačiau vėl ateidavo žiema ir Snieguolė atgydavo. Viltingas amžino pasikartojimo ratas, galbūt tik guodžianti banalybė.
Rašydama Tau, galvoju ir apie praleistas progas ir tuos, kuriuos noromis ar nenoromis apleidžiame. Šiek tiek prisibijojau Tavo simpatijos. Kvietei apsilankyti savo vienatvės ir grožio užutekyje. Atsimenu – renginys Kaune, mano studentai ir dėstytojai susitinka su Mariumi, siūlai mums atvykti į svečius. Taip ir neapsilankėme. Paskui buvo per vėlu. Kokius dalykus, kurių taip ir nepasakiau, šitą atodrėkio metą ištarčiau į telefono ragelį taksofone? Kalbėčiau apie tai, kad visada jaučiau Tavo palaikymą. Gėlių puokštė, įteikta prieš pirmosios knygos pristatymą. Petys, į kurį atsirėmiau vieną „Poetinio Druskininkų rudens“ vakarą. Ir kitas, paskutinis Ruduo, kada Tavęs privengiau. Nes buvo per daug baisu. Nejauku. Galbūt mano žodžiai taptų medžiaga dar vienam dokumentinio teatro spektakliui, operos libretui. O gal žodžius išnešiotų vėjas, jie sudygtų atokiausiose vietose, dykvietėse ir savanose, nes abu žinome, kad visi laiškai iš tiesų yra žirafos. Keista, jaučiu šiandien, lyg, rašant pasauliui, saulei ir Tau, žodžių vagas kreiptų Didysis Tiesintojas. Tvarkos dėsniai – jei pargriauni, turi pakelti. Jei yra apleistis ir neviltis, turi būti ir ryšys, vilties pažadas. Net jei sniegas – toks efemeriškas, snaigių forma yra kone tobula. O pasakos Snieguolė kasmet atgyja.
Dar kartą skaitau Tavo eilėraštį „continental“: „kaip keista kad / mirštama. kaip keista kad daiktai mus pergyvena / mes silpnesni už daiktus už citatas už kada / nors sėkmingai ištartą frazę kuri irgi / pergyvens ir mus ir žmones ją išgirdusius / ją kartojusius“2. Žinok, šio eilėraščio eilutės pasirinktos Tavo jubiliejui skirtai parodai. „Mes silpnesni už daiktus“, ak, būtis sau ir būtis savaime, oro uostų vienatvė, tirpstantys sniegai ir ledynai, kiek galime įsismelkti į šį pasaulį, jo objektus, palaikomi kibirkščiuojančios įtampos tarp savumo ir svetimumo, tarp gyvybės ir nyksmo. Tikriausiai sakytum, kad mane vėl užvaldė „bereikalinga patetika“. Ir dabar dėkoju už atvirumą. O apie mirtį ir gyvenimą vis dar parašoma gerų tekstų. Skaitau Akvilinos Cicėnaitės esė „Pasimatuoti mirtingumą“ sausio „Metuose“. Ir aš matuojuosi – savo ir kitų eilėraščius, prabangius rūbus, kurie trina, ir ašutines, kurios glosto odą, svetimus spaudžiančius batus ir geležines vargo klumpes, kurių niekaip nesunešioju. Bemiegės naktys, kai niekas neateina „iš erdvių giliųjų“, nesu sapnavusi ir Tavęs, todėl baltai pavydžiu kolegoms, kurių sapnuose atsilankai – po tų naktų jie parašo gražios ir liūdnos poezijos. Nors turiu prisipažinti, kad ant Tavęs vis dar šiek tiek pykstu. Kad susideginai. Kad, dabar galiu pasakyti atvirai, pernelyg suaugai su samurajaus vaidmeniu. Girdžiu atitariant, kad tai – ne spektaklis, ne kaukė, kurią paskui lengviau ar sunkiau nusimeti. Savastis, esybė – galbūt, galime vadinti kaip nori. O vis dėlto girdėjau, kad lemiamais mėnesiais gėrei tik bananų sultis ir tauriuosius gėrimus. Pyro pergalės, kurioms esame pasmerkti. Daug galvoju apie rašymo altorių ir atnašavimą kūrybos dievams. Mažutis Garšva vis dar sėdi mūsų sąmonėje. Veiksnūs eilėraščiai, kuriuos noriu sukurti: apsėdimas, apleisti artimieji, nukramtyti nagai, suvešėjusios nerimo piktžolės. Jei jau matuojuosi savo mirtingumą, noriu, kad mano įkapių suknia turėtų „ne veltui gyvenau“ įsiuvus, prasmės ornamentus. Įtikiu, kad tai, jog ką nors po savęs paliksiu, kad mano nuogumą ir silpnybę pridengs išliekantys daiktai ir citatos, šį tą reiškia. Eilėraščių sniegas taip greitai neištirps. Mūsų gildijos Achilo kulnas – jautrumas, susireikšminimas, egzaltacija ir kančios adoravimas, vientulystė, kurią pasirenkame patys. O galbūt nereikia prisidengti gildija – tai tiesiog aš. Po vaidmenimis ir kaukėmis, kurie pripildo – ir tuštuma. Ego žiežirbų sudegintų planetų kraštovaizdžiai su pajaco Uliaus Tuliaus viltimi ir Kuto dovanota pupa. To mūsų išorinėms ir vidinėms teritorijoms dabar labai reikia – kad nuo valdžios apsvaigę kadrilių šokėjai atsimerktų, kad nereikėtų dar vienos bičiulio aukos, kad vešėtų gyvybė.
Žinai, svetimas ir savas istorijas dažnai skaitau kaip perspėjimus. Peržiūrėjau João Canijo filmų dilogiją „Gyvenimas blogas“ ir „Blogas gyvenimas“. Labiausiai į širdį susmigo nusižudžiusios herojės ir jos motinos žodžiai – apie tuštumas ir vidinius rėčius, kurie niekaip neužlaiko gerų dalykų. Apie juodąsias skyles, į kurias esame traukiami, ir negebėjimą joms atsispirti. Supratau: kiek į save bekraučiau, jaučiuosi nepakankama ir nesandari, kiaurai perkošiama nepalankių vėjų. Kūryboje ir gyvenime norėčiau savyje pamatyti tai, ką (kartais) matei Tu. Ar man trūksta Tavęs (ir) kaip atspindžio, stebuklingo veidrodėlio, kuris parodytų, kas pasaulyje gražiausia? Bet dar aš pažiūrėjau naujausią Yorgos Lanthimos filmą, žavus, nors kiek per daug deklaratyvus – bet mažutėlių lūpomis kalba tiesa, tiesa kalba ir bręstančios moters kūnu, stiprybe ir laisve. Tavęs nėra, veidrodėlio nebus, mėginsiu pati pasirūpinti cukraus ir smurto pusiausvyra.
Vytauto Mačernio poetinis laiškas baigiasi patikinimu: „Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs: / Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau“3. O vis dėlto po to, kai Tu mirei, aš pasaulyje radau daug dalykų – ir tų, kurie suteikia gilaus liūdesio, ir tų, kurie, net kartodamiesi, atneša atsinaujinimą. Pasaulio laikrodžiai vis dar muša Žvėries viešpatavimo valandą – bet, manau, didžiuotumeisi, kaip drąsiai jurgiai kovoja prieš slibinus.
O aplink visi ruošiasi Knygų mugei – dėlioju būsimų pristatymų klausimus ir aš. Skaitau apie LDK, Žygimanto Augusto Senojo nesantuokinę šeimą ir stiprias moteris, apie distopinį ateities pasaulį ir politines intrigas, skaitau asmeninę ir tautos istoriją aktualizuojančią poeziją, kaip gražiai susišaukia su lagaminu, pilnu sniego, – fosilijos, kurios yra nėriniai. Efemeriškumo ir išsaugotų istorijų pėdsakai. Jei sniegas turi atmintį, kur slypi jo prisiminimai?
Nes viskas sukasi, kol karuselėje lieka bent vienas arkliukas, aukštyn ir žemyn, varomoji jėga, vislumas, gyvastis, nesibaigianti tol, kol nenutrūks elektros tiekimas. Išeidamas pasiėmei tik du lagaminus sniego, užtai daug liko mums. Visi laiškai, raudonijantys ant baltų drobulių, ant apsnigto miško paklotės – skambant užburtų ar atspėtų fleitų melodijoms.
2024 02 15
1 Navakas K. Du lagaminai sniego. – Vilnius: Tyto alba, 2008. – III viršelio atvartas.
2 Navakas K. Eilėraščiai // Metai. – 2017. – Nr. 7 (prieiga per internetą).
3 Mačernis V. Laiškas mirusiam draugui // Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 216.