Menke Katz. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6

Iš jidiš k. vertė Goda Volbikė

Menkė Katzas gimė 1906 m. Švenčionyse. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido pas senelius ir tetą Michališkėse (dab. Baltarusija). Karas paliko gilų įspaudą vaiko sąmonėje: per jį žuvo mylimas brolis Elčikas, o paties Menkės gyvybei iškilo grėsmė susirgus ispaniškuoju gripu. 1920 m. motina Badanė su keturiais vaikais išvyko į JAV, kur jau anksčiau buvo įsikūręs šeimos tėvas. Kaip poetas M. Katzas debiutavo 1925 m. Niujorko kairiosios pakraipos jidiš avangardiniame žurnale „Spartak“. Rašė anglų ir jidiš kalbomis. Jo poezijoje susipina kabalistinė mistika, erotika, siaubo išgyvenimai ir neviltis, proletarinės kovos elementai, nostalgija gimtajam štetlui. Žydiškai Lietuvos erdvei skirta kūrybos dalis kupina autobiografinių detalių, tačiau tai anaiptol nėra taip dažnai pasitaikantys romantiniai prisiminimai – veikiau eksperimentinio charakterio poetinės refleksijos. Iš viso parašė aštuoniolika poezijos knygų. 1972 m. jo poezijos rinkinys „Liepsnojantis kaimas“ („Burning Village“) nominuotas Pulitzerio premijai.
Išsamią M. Katzo biografiją ir kūrybos apžvalgą galima rasti >šioje nuorodoje<.
Šiai publikacijai žurnale parinkau eilėraštį iš 1979 m. rinkinio „Safedas“ („Cfas“) ir poemą iš 1938 m. rinkinio „Degantis miestelis“ („Brenendik štetl“). Poema „Hiršė-Leibas Taršišas“ sudaryta iš šekspyriškų sonetų, tiksliau – virtuoziškų eksperimentų su jo forma. Originale kiekvieno soneto eilutė skiemeniu ilgesnė už ankstesniojo. Vertime to išsaugoti nepavyko, būtų tekę aukoti turinį. Vertimą redagavo Tomas Petrulis.

 

Mesijas

Žinau, tėtuši, kad Mesijas iš Michališkių ateis,
ant asilėlio prajos pro Svierius ir Švenčionis,
ten, kur pasaulio žemė švenčiausiai atrodo.
Žinau, motuše, kad Mesijas iš Michališkių ateis,
nes jos pasiliko Rojuje,
o Švenčionys šaknimis aukštyn įsitvirtino Danguje,
ten, kur ilgesys kaip Dievas neturi nei galo, nei krašto,
Mesijas ateis: ak, Michališkės, ak, Svieriai, ak, Švenčionys.

 

Hiršė-Leibas Taršišas

O tu turtingas esi, Švenčionių miesteli manasis,
išdegęs gruntas tavo turtingas liepsnõs,
tamsos
turtingas skaudantis tavo dangus.

Tavąją širdį ant kiekvieno baslio regėjau.
Pusiaunakčio gaisruose tikėjau:
tai
saulė leidžiasi pragaruos.

Taigi turtingas esi, Švenčionių miesteli manasis,
kraujo turtingas kaip tavo saulėlydžiai aukso.
Turtingas
nuskuręs Švenčionių miesteli manasis.

Kiek bedugnių slepiasi tavo siaube?
Kiek dvejonių – gęstančioje šviesoje?

O kad didelis tu esi, Švenčionių miesteli manasis,
rodo dvi sinagogos ir trys pirtys,
rodo
dešimt gatvelių ir tieka kiemų.

Kad didelis tu esi, vežikai giriasi,
mosuodami švilpiančiomis rykštėmis:
tavo
stogų jokiu pagaikščiu neužkliudysi.

Tik kaip išauga tavo nedalia
vakarais savižudžių palėpių kiaurymėse
kai pražilę
iš išgąsčio vaikinai ir merginos virves užsineria.

O, žeme, kur tau dar begali būti liūdniau,
jeigu ne patvory – prie savižudžių kapų?

Didelis tu, didelis – oho, Švenčionių miesteli manasis,
su savo griuvėsių vaiduokliais ir elgetyno vargeta
tuoj tapsi
ant žemėlapio vos įžiūrimu taškeliu.

Kas gi, jeigu ne pamišėlis Hiršė-Leibas Taršišas,
žemesnysis chasidų¹ namų patarnautojas,
apraudos
kiekvieną tavo griūvančių sienų aimaną.

Jis prakeiks rankas, kurios tave padegė.
Jis pavargęs nuo vaikymo varnų,
nujuodinusių
saulės plutą ant tavo elgetyno langų.

Kai per ištisą naktį gaisrai plaiksto saulėlydžius,
jis lenkiasi pabučiuoti tavo žaizdų pelenus.

Chasidų namuos skambant švenčiausioms maldoms,
Hiršė-Leibas mąsto, kiek dūmų nepakils kamuoliuos
šabo išvakarėse
iš sukrypusio šaltos sinagogkiemio pirties kamino.

Kiek mirusiųjų jau įrašyta bendruomenės metraštyje,
kiek žvaigždžių turi nukristi: koks nelyginis skaičius, koks – lyginis,
kiek ašarų
raudotojų akyse dar paliko.

Kiekvieną vakarą jis rymo gedulingai palinkęs,
nes nebegali kartu su saule kalbėti išpažinties
juk net
tyliausiuose balandžio lapeliuose žydi nerimas

juk net Juričkės miško šlamesy girdėti
ateities pagalbos riksmų šnabždėjimas.

Prieblanda. Su išgriauto aron kodešo² siaubu
sėdi jis, pasiligojusio vakaro gabalėlis, prie pompos priešais bažnyčią
ir stebisi, kokie šviesūs
Švenčionys. Sunku būtų saulę iš turgavietės išvaryti.

Kokie puikūs Švenčionys: naktimis kiekvienas akmuo virsta žvaigžde,
spindinčio šulinio vandens neįmanoma išsemti,
bet kai įsiklauso,
senoji sinagoga nebeataidi angelų giesme

girdėti tik kaukšėjimas sužeistų arklių, kurių
maldingas žvengsmas pripildo nusiaubtą sinagogą,
lyg jie norėtų
menamam Dievui pasiskųsti savo arklišku likimu

Hiršė-Leibas atsimena, kad Švenčionys yra pragaras,
ir kad gilesnis už naktį čia veržiasi kraujo šaltinis.

Koks jis pavargęs, Hiršė-Leibas Taršišas, žemesnysis chasidų
namų patarnautojas – utėlėto elgetyno karalius;
pavargęs nuo savo keturiasdešimties
pavasarių. Pavargęs nuo Dievo vilkimo pamaldžiuos skarmaluos.

Prieblanda vynioja ugnies kamuolius jo mintyse.
Vakaruose saulė vėl veržiasi į šviesos karaliją
ir mirksnis po mirksnio
lyg užkasta į dangišką kapą greitai nugrimzta diena.

Šungaudys Zablotės gatvėje užtildo šunų kauksmą.
Hiršė-Leibas Taršišas mąsto, kad kartu su vakaru miršta ir pasaulis.
Tik jis ir mirtis – jiedu vieni,
o dabar ir Dievą nuodėmingame rojuje apima siaubas.

Jis žino: jo siela prašosi lauk iš prakeikto kūno
kaip akmens kietumo išvarginta pievų gėlė.

Hiršė-Leibas Taršišas girdi, kaip pro vėjo šofarą³ skamba
sena vakaro tyla. Jis mato sušaudytus būrius, nešančius
saulės palaikus
pro pragaro krosnis – Bašano karaliaus Ogo⁴ karste.

Užmerktomis akimis mato: iš žaizdų ir tamsos buvusieji
žmonės dirba tokią begalinę šarvojimo lentą ir prausia
mirusią saulę
nakties rašalu ir savo kūnų krauju.

Jis mato: gatvelės iš baimės beveik susitraukė,
ir sužibus pirmajai žvaigždei pravirksta graudžia
pražūties malda,
Hiršė-Leibas Taršišas, žemesnysis chasidų namų patarnautojas.

Ištuštėjusiame turguje kartu su vėju siautėja visiškas niekis.
Hiršė-Leibas saugo Dangų: Dievas negali pasitraukti iš šio pasaulio.

Prakeiktas balandi, neperženk apleistų slenksčių.
Prieš tavo skaisčiausiąją šviesą net stosis tamsa.
Lojimas iš tuščių mėsinių
nutildys tavo tviskančių upelių šniokštesį.

Kaip tu suporuosi savo vėją kvatoklį su vaiko verksmu?
Kaip švelniai ir vėsiai auginsi piktus erškėčius vietoj rugių?
Palėpių voratinkly
su išprievartautų dvylikamečių mergaičių krauju tu išbluksi.

Prakeiktas balandi, neperženk apleistų slenksčių.
Rusų belaisvių grandinių žvangesys tave užklups.
Jie savo skeletų
akiduobėmis pro pridvisusį kalėjimo rūsių aklumą spindulio ieško.

Tavo dangus ant mažakraujų mergaičių skruostų sumėlynuos.
Šešėliai saulę išbogins. Tavo naktis nebepasirodys.

Nekalta balandžio naktis žvaigždėmis nusėja mirtį virš štetlo⁵.
Hiršė-Leibas Taršišas prisėlina – prie šungaudžio pašiūrės malda šešėliuos.
Ir glosto besimeldžiančias uodegas
nuplaktų šunų, kuriuos šungaudys auštant ruošiasi dirti.

Ir lyg lavono ranka jis diriguoja šešiolikos šunų chorui.
Ir klausia kiekvieno, kur yra Pragaras, kur yra karščiausia Pragaro vieta
o tada iš šungaudžio mirties pašiūrės
siaubingu kauksmu atsiliepia šunys: tenai, t-e-n-a-i.

Hiršė-Leibas klausia, ar virš aukščiausių viršūnių dar esama kitų viršūnių.
Hiršė-Leibas klausia, ar po giliausiomis bedugnėmis dar esama kitų bedugnių.
Ir pašiūrės šunys atsako
užkimę nuo inkštimo. Bandydami pasprukti nuo šungaudžio kirvio – į šviesą.

Šunys, išvargę nuo savo lojimo, susilieja su tyla, su žvaigždynų kančia.
Hiršė-Leibas Taršišas nesiliauja skaičiuoti paskutinio jų miego košmarų.

Amžinai įsimylėjęs balandis. Vaikai iš muilo pro šiaudą pučia vaivorykštes.
Išblyškę, plonytės mergaitės subręsta ir skausmingai virsta moterimis.
Žolynų šešėliai vaikiškai vėsūs.
Prie Badanės namo šermukšnis droviom uogom liepsnoja ryškiai ir raudonai.

Elčikas ir Dveirkė glaustosi viešbučio „Italija“ sode.
Jie žengia tyliai kaip vagys. Jų nerimas šlama pro obelis.
Jie girdi kraujyje grojančias arfas.
Dveirkė paleidžia grakščius klubus siekiančius lėliškus plaukus.

Jie saugo gimstančius pumpurus. Obelis perpranta
Elčiko ir Dveirkės mintis, paslepia juos po pražydusiomis šakomis.
Jie vieni – čia tiek daug pavasario,
ir balandis dainuoja jų juslėmis kaip medžio šaknimis.

Naktis – Sutvėrimo paslaptis. Dveirkė pati atsidūrė Elčiko glėby.
Jos švytinčiose akyse rytojaus kartos spinduliuoja ir žėri.

---

1 Chasidai (hebr. „pamaldieji“) – Rytų Europoje susiformavęs ekstatinis-pietistinis judaizmo judėjimas, vadinamas chasidizmu.
2 Aron kodešas (hebr. „šventoji skrynia“) – spinta (kartais niša), kurioje laikomi Toros ritiniai, tai švenčiausia sinagogos vieta.
3 Šofãras (akadų k. šaparu – laukinis avinas), muzikos instrumentas – pučiamasis aerofonas, ragas. Vienas seniausių muzikos instrumentų pasaulyje.
4 Ogas, Bašano (istorinio Sirijos regiono) karalius, yra viena ryškiausių milžiniškų figūrų Senajame Testamente, aprašomas kaip paskutinis rafaimų karalių, galingos milžinų giminės, atstovas. Jo įspūdinga geležinė lova, kurios ilgis siekė apie 4 metrus, tapo materialiu jo didybės simboliu (Pakartoto Įstatymo 3, 11).
5 Štetlas – jidiš kalbos žodis, reiškiantis nedidelį Vidurio ir Rytų Europos miestą ar miestelį.