Įžvalgos
Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas: „Rašytojai nėra pasyvi bendruomenė“
2026 m. Nr. 3
Kalbasi poetai Giedrė Kazlauskaitė ir Marius Burokas
Vienos svarbiausių 2025-aisiais Lietuvoje pasirodžiusių poezijos knygų – Giedrės Kazlauskaitės „Marialė“ ir Mariaus Buroko „Seismografas“. Abu autorius galima priskirti viduriniajai poetų kartai, abiem tai yra penktosios poezijos knygos, abu yra aktyvūs ir žinomi literatūros lauke, be kitų veiklų, nemažai laiko dirbę ir kultūros leidinių redaktoriais (Giedrė – „Šiaurės Atėnų“, Marius – „Vilnius Review“). Kilo sumanymas paraginti Marių ir Giedrę pasikalbėti apie naujas knygas, poeziją, gyvenimą, savąją kartą, Vilnių, neramius mūsų laikus ir kitais rūpimais klausimais. Skelbiame jų susirašinėjimo rezultatą (pokalbio vertimas anglų k. buvo publikuotas „Vilnius Review“ žurnale[1]).
Saulius Vasiliauskas
Giedrė. Labas, Mariau. 2025-aisiais abu išleidome poezijos knygas. Eilėraščius rašome gan skūpiai, retai publikuojamės. Kokią apskritai prasmę turi poezijos knygos šiandienos pasaulyje?
Marius. Lengviausia į šį tavo klausimą atsakyti paradoksu – poezijos knygų prasmė ir reikalingumas yra jų beprasmybė ir nereikalingumas. Bet čia lengvas kelias išsisukti. Sunkesnis – pagrįsti. Man atrodo, kad mes abu esame poetai, turintys atsakomybės jausmą (tik jis pasireiškia daugiausia per poeziją), ir todėl parašėme tai, ką parašėme – „Marialę“ ir „Seismografą“. Nežinau, ar čia malonumas, ar prakeiksmas būti poetu metraštininku – tiek savo vidinių būsenų, tiek pasaulio būsenų. Parašiau tą sakinį, ir iš karto įsijungė raudona lemputė – susireikšmini, taip nėra, kam tai rūpi. Kita vertus, iki karo Ukrainoje buvau skeptiškesnis. Dabar žiūriu į ukrainiečius (ir į mus) ir sakau: poezija padeda išgyventi (psichologiškai ir dvasiškai). Bent jau daliai mūsų.
O kaip manai tu? Ir dar: aš vis galvoju apie mūsų tekstus, apie Gyčio Norvilo, apie dar keleto poetų ir poečių. Žinau, nemėgsti, ir aš nemėgstu kartos apibrėžimų, bet pastaruoju metu parūpo – ką mes, ta sąlyginė „karta“, turim bendro?
G. Matai, vis vien įsijungia ta pritaikomumo funkcija – padeda išgyventi. Henrikui Radauskui veikiausiai būtų nesuprantama, nors išeivio lemtis nebuvo pati saldžiausia. Aš kartais klausiu savęs, kam gadinu popierių, jeigu padedu išgyventi tik sau, bet neturiu galios blogiui, kraujo liejimui ar klimato kaitai. Estetizmo kratausi, šiandien jis būtų lygus cinizmui. Dabar kaip tik skaitau tekstus, pateiktus Vilniaus universiteto kasmetiniam jaunųjų kūrėjų konkursui „Filologijos ruduo“. Pasikeitė poezijos paradigma – jauni žmonės jau rašo visai kitaip, ne pagal mūsų įsivaizduojamas taisykles. Vieni be dramos – poezijai pakanka bajerių. Kiti su perdėta drama, labai jautrūs reiškiniams, kurių mes net nepastebėdavome. Treti rašo pusiau lietuviškai, pusiau angliškai (viename eilėraštyje). Ir taip gali būti, tik aš susivokiu gyvenanti pakitusiame pasaulyje. Tada miela pasidaro ir Gyčio publicistika, nors su ja dažniau nesutinku, negu sutinku.
Kaip tau atrodo jaunųjų poezija? Turiu omeny labai jauną – tokią, kaip „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio jaunųjų skaitymuose. Ar neišryškina mūsų amžėjimo?
M. Kažkaip išvengei kartos klausimo – aš suprantu, kad jis atrodo galbūt ne itin svarbus, bet kaip tu čia paminėjai pakitusio pasaulio jausmą, taip ir aš skaitydamas savo bendraamžius poetus (ar kiek vyresnius ar truputį jaunesnius) jaučiu vis stiprėjančią bendrystę – kai tuo tarpu kiti tolsta, ypač jaunieji.
O kalbant apie jaunuosius – stengiuosi perskaityt visas poezijos naujienas (ypač knygas, nes publikacijų nebespėju sekti) ir susigaudyti, kas kaip. Nors naujų vardų gausa jau ir mane priverčia sutrikti. Skaitydamas jaunųjų poeziją vis dažniau pabambu dėl to ar ano, bet kartu ir suprantu, kad daug ko nebesuprantu, su amžiumi kalkėja poezijos supratimas, kaip ir pats mąstymas 🙂
O tai, ką girdžiu jaunųjų skaitymuose, manęs dažnai nekabina – ne dėl to, kad žalia, negrabu ir t. t. – tą galiu suprasti ir matau, tai visų jaunųjų kelias. Matau ir kai kurių potencialą, įsidėmiu galimus gerus poetus, stebiu, kaip jie vystosi, kiek jų vėliau nubyra, neberašo, nutyla, o kiek prasiveržia nepaisant nieko (mažuma, aišku). Pavardėm nevardinsiu, bet matau du kraštutinumus – arba visišką sulindimą į savo bambą ir asmeninius išgyvenimus, arba visišką susocialėjimą. Yra dar trečias – nerišlių eksperimentų kelias. Pusiausvyros tarp jų kol kas nematau. Aišku, jiems reikia išmokti nutolti nuo savęs.
O kaip tau jie? Ar mes galim kažko iš jų pasimokyt (išskyrus drąsą skaityti 🙂 )? Man atrodo, kad mes dar spėjame su pakitusiu pasauliu – tik ar to reikia? Ar tai sąmoninga pastanga, ar tiesiog taip išeina? Ir kiek to pasaulio reikia įsileisti į poeziją?
G. Taip, visko paaiškinimas kartų skirtumais gali būti neatsargus. Kai skaitau vyresniųjų poeziją (Ramutės Skučaitės, Aido Marčėno, Donaldo Kajoko, Antano A. Jonyno, Tomo Venclovos), juntu nesutapimą. Kai kurie iš jų nuostabūs meistrai, nežinau, ar kas iš jaunesnių kada nors taip gebėtų. Turbūt niekas. Bet pirmiausia nesutampa pasaulėvaizdis: kitaip išreiškiame net nuovargį. Daug atsainiau apsieiname su kalba, eilėraštyje paliekame grubumo, netašytumo žymių – sąmoningai. Donaldas Kajokas yra rašęs eilėraštį apie šerpetotą kirviu tašytą moteriškutę (galima numanyti, kad tai poezijos metafora) – tas įvaizdis, keisčiausia, yra daug labiau paveikęs mano pasaulėvaizdį negu visa krištolinė Kajoko poezija! Medinės Mykolo Saukos skulptūros irgi to šerpetotumo turi, nors jo prozos tekstai, regis, ne – ir kalba, ir kompozicija gan glotni, tradicinė.
Episteminiu lūžiu laikau interneto įsigalėjimą, apsigyvenimą virtualybėje. Per tai galiu tapatintis su jaunesniais. Buvau pripratusi nuolat gyventi online (apie tai rašau savo eilėraštyje „Pirmutinė atostogų diena“), iš pradžių net patiko – sugebu susitvarkyti! Vėliau liūdino, gąsdino, o dabar, atsiradus sveikatos iššūkiams, kelia bejėgystės jausmą. Ilgiuosi ikiinternetinių laikų, nebuvimo tinkle, ir tuo pat metu suvokiu, kad tai neįmanoma – privalu ten būti, kol esu daugmaž veiksni ir dirbu kokį nors darbą. Baisu atitolti nuo dabartybės, žinių, aktualijų – beveik taip pat klaiku, kaip ir susirgti kokia nors nervų sistemą pakertančia liga. Kai skaičiau Giedrės Šmitienės sudarytą Janinos Degutytės laiškyną, žavėjausi, kiek daug tuo metu būta gyvų kontaktų! Nesvarbu, kad buitiniu pagrindu, iš skurdo. Stebiu kai kuriuos vyresnius rašytojus, kurie atsisako perdėto buvimo virtualybėje – jų tekstuose matau nemažai pagiežos, katastrofizmo, nesutapimo su realybe, beprasmiško priešinimosi pokyčiams – ir tai taip pat nevilioja. Stebiu ir jaunesnių, ir vyresnių kūrybą – man įdomu. Iš jaunesnių galėtume pasimokyti atvirumo skaitiniams (čia apie save, ne apie tave, aišku) – jie nesibaido popso ir geba jį analizuoti. Kai ko jau nebeaprėpiu – kino, muzikos, serialų. Kad nespėjame su pakitusiu pasauliu, paliudys faktas, kai imsime neatpažinti esminių konfliktų politikoje (bent jau aš tuo tikrinuosi). Ar tą reikia įsileisti į poeziją? Kol kas atsargiai įsileidžiu, nepavyktų vien tik sėdėti po šaka akacijos baltos. Man atrodo, tau irgi nepavyksta.
M. Kažkodėl iš karto užsikabinau už nebesugebėjimo aprėpti – aš pats su siaubu suprantu, kad teatre nebuvau jau gal dešimtį metų ir esu beviltiškai atsilikęs, užtat serialus spoksau reguliariai (ir pasiginčyčiau, jei kas man imtų aiškinti, kad jie (na, bent jau dalis jų) yra prastesni už lietuvių teatrą 😀 ), stengiuosi daugmaž suvaikyti ir apžiūrėti svarbesnes meno parodas, ir turbūt viskas, koncertams laiko taip pat ne itin turiu. Iš esmės nusispjoviau į FOMO, nebent kartais pasigraužiu nenuėjęs į kokį literatūrinį renginį. Šiaip, šiek tiek susraigėjau.
Su jaunesniais tapatinuosi ir per savo vaikus – jie vis man parodo kažkokį nematytą dažniau virtualaus nei realaus pasaulio užkampį ir, prisipažinsiu, kartais ničnieko jame nesuprantu. Bet animė, manga, siaubo filmai, muzika, komiksai ir tam tikri pokštai mus jungia 🙂 Iš jų mokausi ir slengo, ir net kalbėjimo manieros – vertėjui reikia. Kita vertus, tu pati turi dukrą, negana to, dėstai studentams – gali iškamantinėti, ką jie mano rūpimais klausimais.
Tavo atvirumas skaitiniams, beje, pavydėtinas: skaitau tavo trumpas apžvalgas „Šiaurės Atėnuose“ ir stebiuosi, kiek visko įvairaus galima perskaityti. Ir kiek tuose skaitiniuose man absoliučiai neįdomių dalykų 😀 Bet, manau, tau būtų neįdomi nemenka dalis mano skaitomų knygų. Žaviuosi tavo pasiryžimu skaityti tiek daug lietuvių autorių, mane dažnai graužia sąžinė, kad lietuvių autorių knygų (na, išskyrus poeziją) procentas tarp mano skaitinių menkas – gal ketvirtis, o gal ir dar mažiau. Pasaulyje tiek daug keistų neskaitytų dalykų, gaila laiko. Todėl jaučiuosi truputį atsiklijavęs nuo lietuvių literatūros, nors, atrodytų, visur esu ir visur dalyvauju, viską žinau, visus pažįstu.
Tavo surašyti vyresniųjų poetų vardai (na, gal išskyrus Ramutę Skučaitę) – svarbūs ir man, bet taip, nesutapimo labai daug. Dažnai, tiesa, pasigailiu, kad man neduota to meistriškumo – neparašyčiau rimuoto eilėraščio (nors ką gali žinoti – niekada rimtai nebandžiau, bet kad ir visiškai nenoriu). Tu laisviau šokinėji po formas, rizikuoji (ar rizikuoji?) ir rimuoti, manau, kad esi drąsesnė poezijoje nei aš. Kai kurių tavo perliptų tvorų aš nedrįsčiau (bent kol kas) perlipti.
Apskritai, esi išbandžiusi daugiau žanrų. Man knieti rašyti prozą, net žinau, ką ir kaip, bet pagalvoju apie laiką ir sudvejoju. Kita priežastis: negalėsiu versti. Tai man svarbiau.
G. Skučaitę miniu dėl to, kad vyresnių poečių moterų beveik nėra; na, yra keli vardai, bet jos niekad nebuvo laikomos svarbiomis. Skučaitė ir Palčinskaitė suvokiamos kaip vaikų poetės: tas reiškinys nepraslysta man pro akis. Aldona Elena Puišytė verta išskyrimo už moralinę laikyseną sovietmečiu, rezistentės veiklą. Bet daugiau beveik ir nėra. Mums dar studijų metais sakė, kad nėra – reikia daug psichinių resursų, kad sugebėtum išbūti su tuo vaidmeniu.
Man, priešingai negu tau, skaitiniuose vis svarbesnė lituanistika, net visoks šlamštas, grafomanija. Iš Juliaus Sasnausko reguliariai gaunu dovanų išeivijoje po karo leistų knygų – ko tik ten nėra… Niekad anksčiau jų nečiupinėjau, egzodo klasikus skaičiau iš šiuolaikinių antologijų. „Šiaurės Atėnuose“ norėčiau pradėti naują rubriką – „Nečiupinėtoji lituanistika“. Man įdomu, kad knyga tuo metu buvo suvokiama kaip lietuvybės skleidimo ir palaikymo medija. Su įvairiausiomis mitologijomis apie ne savo noru paliktąją Eldorado. Be galo įdomu, tokias leido teisininkai, visuomenininkai, šviesuoliai. Net jeigu siužetas kliedesingas, jis vis vien kai ką praneša (dažniausiai postuluoja lietuviškumo stereotipus kaip išsaugotiną vertybę), ir tą tirti įdomu.
Dabar kaip tik skaitau pokalbį „Metuose“[2] – mudu irgi ten minimi. Dėl tavęs ginčijasi – Akvilina Cicėnaitė vadina visuomenišku, o Neringa Butnoriūtė – angažuotu intelektualu. Skaitei? Ką apie tai pats galvoji?
M. Toje laikysenoje yra ir labai asmeniškų dalykų – melodramatiškai pasakius, mano kasdienis gyvenimas yra grumtynės su įgimtu tingėjimu, slacktivismu, laiko švaistymu niekams ir t. t., ir pan. (suprantu, kad ne aš vienas toks). Todėl turbūt ir imuosi daugelio dalykų. Be to, visada geriau žinoti nei nežinoti ir daryti nei nedaryti. Kita vertus, mane vis kažkas sustabdo ties tam tikra riba – negalėčiau taip išvystyti viešos veiklos ir tiek daug atiduoti kitiems kaip, pavyzdžiui, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės matomiausi žmonės. Tad Laima Kreivytė tame pokalbyje gerai patikslino – „ne tas, kuris veda, o tas, kuris yra asmeniškai įsitraukęs“.
Taip pat stengiuosi neperžengti tos ribos, kur rašytojas virsta influenceriu, t. y. kai pasidaro daugiau influenceris nei rašytojas. Šiaip sudėtingas reikalas – kaip išbalansuoti, atsispirti daugybei prašymų pareklamuoti tą ar aną (literatūroje jų ne mažiau nei versle), pasakyti gerą žodį, kaip išvengti emocinio šantažo. Todėl riboju savo buvimą vienu dviem soc. tinklais, stengiuosi nepersistengti ir nepataikauti. Mane tie, kaip tu sakai, „asmenybės tektoniniai lūžiai“ labai baugina.
Pastaruoju metu, turėdamas omenyje ir kultūros protestą, daug galvoju apie rašytojo aktyvumą – jis labai nedidelis (jei lygintume su, pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais), didžiausi aktyvistai tarp menininkų – tarpdisciplinininkai, šokio, teatro žmonės, rašytojai sėdi šešėlyje. Nežinau, gal taip ir turėtų būti – juk kažkas vis tiek turi reflektuoti ir (ap)rašyti viską, kas dedasi, – anksčiau ar vėliau visa tai taps medžiaga tekstams. Vienaip ar kitaip. Ką tu apie tai manai?
G. O, labai suprantu dėl tų prašymų – patirdavau tą dirbdama redakcijoje. Man atrodo, tarp rašytojų nėra daug tokių, kurie gebėtų nesivaržydami kalbėti nuo bačkos. Čia nenoriu numenkinti, priešingai, mane žavi Laimos Kreivytės talentas, branginu jos ekstravertiškus bruožus, net esu raginusi ją eiti politikon. Arba, jeigu ir rastųsi daugiau tokių, kuriems viešasis kalbėjimas kelia malonumą, retas kuris nuo bačkos nekalbėtų blėnių. Čia rimta kultūros problema. Apžiūrėjau pasiūlytuosius [į Kultūros ministeriją] viceministrus: kažkoks siaubas, feisbukuose dalinasi Kiguolio įrašais ir kvailiausiais memais. Ar politikai tik taip supranta kultūrą? Gal ir gerai, kad protestuose aktyviausi šokio, muzikos, kino, teatro žmonės: jie atraktyviau ir aiškiau visuomenei gali pristatyti, ko mes siekiame. Nesitikiu, kad rašytojai apie tai daug rašys – spėju, ši tema lieka socialiniams tinklams, geriausiu atveju publicistikai. Ar parašė apie pandemiją? Karus? (Šį tą, tiesa, parašė, bet ne prozoje.) Kitas refleksijos būdas, daug introvertiškesnis. Man atrodo, visiškai pakanka to, ką su bendraminčiais darai dėl Ukrainos. Šaukliais pabus kiti, kiekvienam savas darbas. Rašytojai nėra pasyvi bendruomenė, net jeigu veikia ne Seime.
Dar šiek tiek apie tuos žanrų bandymus. Rizikuoju, sueiliuoju kartais. Žinau, kas yra tikslūs rimai, bet jų nenoriu – atrodo banalu, gėda kartoti. Meno mokykla paliko savo įspaudus – bandai, nesvarbu, kad neišeina. Pamenu, kai buvau jaunesnė, kultūros periodikoje daug kalbėta apie rašytojo amatą, eilėdaros išmanymą ir, žinoma, kad mes, jaunieji, nieko nemokam. Tuo metu atrodė juokingai – gyvenimas juk pakitęs, vargu ar prireiks mums tų izosilabizmų. Šiandien visai norėčiau parašyti pasakėčių rinkinį – pamoralizuočiau ligi soties. Tik klausimas, ar bemokėčiau, nelavinami įgūdžiai atrofuojasi. Be to, mano akiratyje nepakanka gyvūnų. Reiktų grįžti bent jau prie pasakų, folkloro, stebėti paukščius, pamatyti arklį. Tu turbūt nefantazuoji tokių nesąmonių?
M. Man visgi atrodo, kad rašytojai parašys apie viską – tiesiog jiems reikia daugiau laiko ir distancijos viskam sudėlioti į lentynėles. Na, ir tiesmukų romanų turbūt nesulauksime. Bet tai, kad mūsų prozoje daugėja žanrų maišymo, grabių (nors dažnai – ir nelabai) bandymų perimti visokias Vakarų patirtis ir stilius – mane vis dėlto džiugina. Kaip jie prigis, kaip transformuosis lietuviškame klimate – dar turbūt anksti sakyti. Bet vieną savitą reiškinį jau turime – naują „magiškojo folkrealizmo“ bangą (nors tai, tiesą sakant, ne visai lietuviškas išradimas – estai, pavyzdžiui, Andrusas Kivirähkas, tai daro ne mažiau sėkmingai). O ir „sugrįžimas“ į kaimą atspindi bendras visuomenės tendencijas – pabėgimą iš miesto, nebesigėdijimą šaknų ir tarmės, bandymą suderinti miestą ir kaimą – t. y. sintezės, o ne skirties ieškojimą. Panašu, kad poezija ir proza šiuo metu pasuko kiek skirtingais takeliais – poezija iš aukštybių nusileido į socialinę problematiką ir vidines traumas, o proza išėjo į mišką ir prie pečiaus 😀 Na, ir dar sugrįžo prie kioskelių į dutūkstantuosius.
Mano akiraty gyvūnų pakanka – ypač vertimuose ir skaitomoj negrožinėj literatūroj. Kaip tik ketinu įsigyti Alexandro von Humboldto biografiją – jo gyvenimas buvo geresnis nei bet koks nuotykinis romanas 🙂 O ir su mumis turi šį tą bendro – Kuršių nerijoje lankėsi, pirmas išmatavo srovės greitį Klaipėdos sąsiauryje 🙂 Mane labai traukia ir stulbina tokie žmonės – tu vienas iš esmės pastumi kelias mokslo šakas į priekį, o dar kelioms pakloji pamatus. Dabar taip turbūt nebeįmanoma. Kas ir pavydu.
O dėl galvojimo apie keistus dalykus – kaip tik šiandien suerzino Andriaus Jakučiūno komentaras atsakant Daliai Staponkutei: „Pažinimas nebeaktualus. Žmonės keliauja mėnesiais, kai kurie – permanentiškai, išnuomoję savo butus, taigi tiesiog gyvena išvykę ir visur jaučiasi kaip namie. O kokia prasmė tyrinėti ir pažinti namus? Tokia nauja realybė.“ Supratau, kad nenoriu su tuo sutikti ir kad tas nomadiškas lėkimas man visai ne prie širdies: norėčiau keliauti į gylį, o ne į tolį. Prisiminiau Jurgos tėvus, kurie kasmet sėda į mašiną ir leidžiasi kur akys veda rajono keliukais: jie ten viską žino, viską matė, žino, kur kas gyveno ar gyvena, bet vis tiek važiuoja. Ir ta kelionė jiems yra pasaulio patvirtinimas, atminties gaivinimas. Galų gale ir pokyčių stebėjimas, o ir keliukų naujų atrandama.
G. Mane irgi džiugina nauji reiškiniai, žanrinės literatūros gimimas, grafiniai romanai. Tas magiškasis folkrealizmas nuostabus, mūsų karta nebūtų galėjusi tokio sukurti – ir dėl neapsiskaitymo. Nuoširdžiai džiaugiuosi ir dėl miesto / kaimo poliarizacijos mažėjimo. Nesu nomadė, nesugebėjau emigruoti net tada, kai laikas tam buvo palankus. Dabar jau turbūt vėlu, juntu įsipareigojimą senstantiems artimiesiems, net… kapams (žinau, juokinga). Geopolitinė grėsmė dar labiau stumia į neviltį: juk išbėgti galės ne visi, liks seni, ligoti, neįgalūs. Jakučiūnas sakytų, užsiimu bereikalingu Weltschmerzu. Nuo kelionių mane atgraso vartojimo masto suvokimas (kuris irgi daugeliui juokingas). Šia prasme esu netoli Jurgos ir savo tėvų, kurie gyveno maksimaliai ekologiškai. Man pakaktų važinėti tarp Vilniaus ir Kybartų, stengtis prižiūrėti, saugoti. Gal tai maginio mąstymo simptomas? Jeigu gyvensiu taupiai, manęs neištiks klimato krizė, karas, katastrofa? Irgi traukia tas „gylis“, iš kurio šiek tiek šaipomasi. Autobiografinė literatūrologės Viktorijos Daujotytės knyga sukurta vien iš atminties – neįtikėtina, bet man ji įdomesnė už, tarkime, prozos meistro Parulskio, kurio kūrybą stebiu, romaną.
Vakar žiūrėjau Pijaus Operos TV laidą „Tekstų pokeris“, kalbėta apie Antano Škėmos „Baltą drobulę“. Galvojau, kad mus visus (tave, mane, Norvilą, Šimkų, Jakučiūną, Brundzaitę, o ir vyresnius) paauglystėje kaip reikiant veikė „genijaus-bepročio“ mitas. Aišku, jie gal ir paneigtų, bet, man regis, buvo kone privaloma įgyti ribinių patirčių, patikrinti ligonines ir priklausomybių centrus. Nors gal neetiška kelti šį klausimą?
M. Kodėl neetiška? Geriau apie tai kalbėti, nei apsimesti, kad nieko nebuvo. Tiesą sakant, nežinau, ar tas mitas buvo suvokiamas tiesiogiai, ar jis, pavyzdžiui, mane, veikė irgi tiesiogiai – greičiau tai toks automatinis modelio perėmimas iš vyresnių kolegų: darai tą patį, nes manai, kad taip ir turi būti. Paauglystėje ir jaunystėje tas „genijus-beprotis“ atrodė labai romantiškai, tik, kiek žinau, niekas iš mano aplinkos nesiveržė to išbandyti savo kailiu – daliai tai pavyko savaime, sąmoningai nesiekiant, dalis nuo to ir pasimirė, kiti apsiramino ir dabar arba gyvena „nuobodų“ paprastą rašytojo / vertėjo gyvenimą, arba nusėdo kokioje nors su tekstiniu ir kūrybiniu darbu susijusioje kontoroje. Tiesiog taip sukasi gyvenimo ratas.
Manau, kad buvome paskutinė daug gerianti ir (bent jau kurį laiką) bohemišką gyvenimą gyvenusi karta – kalbėjausi su Mantu Balakausku apie tai, jis sakė, kad jų kartai tiesiog nusibodo tūsintis (ir gerokai anksčiau nei mums), o dar jaunesniems tai iš viso neįdomu ir niekada nebuvo įdomu (gal kitomis formomis, kitaip – ko mes jau nežinom, nesuprantam arba manom, kad tai ne bohema). O ir tiek tų, tiek anų kūryboje toks gyvenimas praktiškai neatsispindi. Mūsų kūryboje tie dalykai galbūt jau padėti „į lentyną“, aprašyti? Bent jau aš beveik viską išrašiau knygoje „Išmokau nebūti“ – savotiškame poetiniame sumaišties ir lūžio dienoraštyje. Galų gale aš nebežinau, kas šiais laikais yra laikoma bohemišku gyvenimu, ar kam nors iš dabartinių rašančiųjų rūpi tas „genijaus-bepročio“ mitas, ar tie buvę ir gyvenimą deginę genijai – tik keista pamoka, kaip nereikėtų elgtis, gyventi ir rašyti? Ar visas siautulys persikėlė į virtualybę? Kas yra visiškai liūdna.
Šiuo metu susizgrimbu vis pagalvojantis – o kaip atrodytų mano gyvenimas ne Vilniuje? Ar galėčiau? Ar nepradėčiau lipti sienomis iš nuobodulio, pavyzdžiui, Zarasuose? (Turint omenyje, kad ten (rajone ir miestelyje) gyvena tiek menininkų, kad bendravimo netrūktų.) Tau tokių minčių nekyla?
Ir dar – tu esi iš pasienio, kaip ir aš (nors gimiau Vilniuje, nemenką dalį vaikystės praleidau Baltarusijos pasienyje). Ar tai veikia kaip nors mūsų mąstymą ir rašymą? Ar aš čia išsigalvoju?
G. Geras pastebėjimas dėl pasienio – paribio jausmas, paribio tapatybė, ribų tikrinimas. Kai gimiau, siena ten dar neegzistavo, bet skirtį kūrė kita kalba, kareiviai (ten poligonai), kiti papročiai, net ryškiai mėlyna stogų ir namų spalva. Vėliau radosi tikra valstybės siena, nors iš pradžių ji buvo kiauroka – šmirinėjo kontrabandininkai, centrinėje Kybartų gatvėje cigaretes aktyviai siūlydavo romų moterys. Ir, žinoma, ilgos vadinamųjų fūrų eilės. Vargšo Smetonos kultas: šiandien ant buvusios berniukų gimnazijos, kur jis buvo kelioms valandoms apsistojęs, prikalta lenta. Dar viena, primenanti antkapį, pakabinta ant kapinių tvoros – pagerbia vietą, kur jis maždaug brido per upelį. Tuntai turistų! Nors miestelyje esama įdomesnių dalykų – vokiečių kapinės ir bažnyčios griuvėsiai, Holokausto vieta, buvę žydų pastatai, tarpukario statiniai. Didžiulė geležinkelio stotis, Veržbolovo, kurią išraiškingai aprašė Marius Ivaškevičius (jo seneliai iš Kybartų). Neretai sapnuoju, kad netyčiniu būdu kertu Rusijos sieną ir ten mane nužudo. Tikrovėje mes su tavimi esame buvę Karaliaučiaus krašte dar iki karo – toks jausmas, lyg buvotum praėjusiame laike. Nuostabus vokiečių ir prūsų paveldas, prasimušantis net per sovietines ir putiniškas baisybes.
Eglė Frank tau prieštarautų! Bohema yra. Jie renkasi bare „Spiritus“, gal dar kur nors. Esu ten buvusi, gerokai skiriasi nuo mūsų laikų gėryklų (kur kas prašmatniau), nors kalbos panašios. Be abejo, jaunystėje nelaikėme Garšvos idealu, bet man atrodo, turėjome jį pasąmonėje, jei dar egzistuoja tokia sąvoka. Taip pat tingiu aprašinėti alkoholizmą – tai taip neįdomu. Sintetiniai kvaišalai dar baisiau – man taip gaila jaunų žmonių, kurie į tai brenda. Visiška smegenų savinaika. Jų tėvų dar labiau gaila.
Maži miesteliai asocijuojasi su detektyvo rašymu. Norėčiau! Šniukštinėčiau gyventojus, santykius, bažnyčią, vietinius tipus, kapines, geležinkelį, mokyklas. Bet tik todėl, kad mama, prosenelių sodyba ten. Išlikę ryšiai su vaikystės namu, daiktais, sodu, kraštovaizdžiu. Pirmykščiai atsiminimai esminiai.
Tu rašai apie Naujininkus, „neatvirukinį“ Vilnių. Bet buvoji (dirbi) visą laiką senamiestyje. Toks pat klausimas, gal kvailas, bet apie erdvę: ar ištvertum, negalėdamas ten kelti kojos? Jeigu visas senamiestis staiga būtų okupuotas?
M. Na, ten, kur augau aš, pas senelius, greta Adutiškio – visiška meškos ausis, primirštas kraštas, molynai, gervuogynai, brūzgynai, grioviai ir pelkės. Baltarusija – ranka pasiekiama (buvo, dabar jau nebe, kaip kitame pasaulyje). Užsispyrę žmonės, taip ir nematę tarpukario nepriklausomybės, jei lietuviai, tai tokie, kad neišplėši, bet daugelio tapatybė tokia pat marga kaip ir Vilniaus krašte. Visas molis, brūzgynai mano tekstuose – iš ten. Tarmę dar moku ir prisimenu, bet nelabai beturiu su kuo kalbėti, pasimirš…
Naujininkai – kita, nors iš esmės ta pati kalba. Mano Vilnius – ne atvirukinis, kaip sakai, pakraščių, paribių. Užaugau Žemuosiuose Paneriuose, mokyklą lankiau Krasnūchoj, vėliau gyvenau dar tebestatomoj Pilaitėj, dabar Naujininkuose – centras ir senamiestis man buvo mitinės erdvės, kuriose iki universiteto lankydavausi tikrai retai. Mano erdvės – statybvietės, industrinė apleistis, daugiabučių ir medinukų mišinys, proletarų rajonai, rusų, lenkų, lietuvių, nors daugiausia rusų apgyvendinti. Tuo pat metu – senasis Vilniaus traktas Paneriuose, prasidedantis beveik už buvusių mano namų, Panerių memorialas (tuomet, kai ten augau, šiukštu neminimi dalykai), Naujininkuose – garvežiai ir lokomotyvai (kuriuos baisiai myliu), švilpukų garsai, pranešėjų balso aidai iš garsiakalbių, kalvelės ir kalneliai, kapinės, savotiškas vietinis identitetas – tu vilnietis, bet ir ne visai – esi už geležinės upės, saloje, atskiras, truputį niekinamas ir primirštas, gal net pavojingas 🙂 Istorija tuose rajonuose kyšo įžūliai, nepaisydama gentrifikacijos ir tos jau minėtos apleisties, irgi atkakli, nesunaikinama, o svarbiausia, nepatogi – niekam.
Senamiestis – vėlyva meilė 😀 Ir turbūt be jo nebegalėčiau – nemėgstu miestų be senamiesčių. O dar turiu privilegiją įeiti į miestą pro Aušros vartus ir, nors nesu labai didelis katalikas, visada sumurmu maldą ir atsigręžiu į vartų paveikslą – toks ritualas.
Be to, senamiestis man – bohemiškų metų, bastymosi, gertynių vieta. Pilies ir aplinkinės gatvės ir jų knaipės universiteto metais mums buvo antrieji namai 🙂 Šituo turbūt nesiskiriu nuo daugelio vilniečių (o ir ne vilniečių) rašytojų bohemščikų, tryniausi dar tose pačiose, sovietmečiu populiariose, kavinėse – vaivose, žibutėse, ledainėse ir pan.
G. Mudu neožemininkai! Tik atrodo, kad nereikia, bet jeigu kas nors atimtų – gedėtume kaip Bradūnas ar Niliūnas. Inga Vidugirytė-Pakerienė tiria erdvę literatūroje – vienų poezijoje nemažai tikslių geografinių nuorodų, kitų – išvis nėra. Tavo eilėraščio eilutė „Gali rišti valtį prie paminklo kojos“ – irgi apie žemę (kunigaikštis Gediminas?).
Dabar kaip tik skaitau Kazio Bradūno „Vilniaus varpus“ – leista 1947 m. Tiubingene, minint pirmosios lietuviškos knygos 400 metų sukaktį. Sonetai kiekvienam kampeliui – senamiesčiui, Antakalniui, Kalvarijoms, Rasoms – o daugiau nelabai ir buvo miesto dalių. Nedrįsčiau rašyti soneto po Jonyno, bet gal reiktų žiūrėti į tai kaip į trenažą? Eini kur nors ir mintyse mankštini rimų atsargas. Nebūtinai rodyti kitiems.
M. Neožemininkai! Iš dalies tikrai tikslu – nors aš, pavyzdžiui, literatūroje (ir tuo, ką skaitau), esu visiškas kosmopolitas, bet poezijoje, kaip dabar matau ir suprantu, vis dėlto, kaip tu sakai, „neožemininkas“. Be šaknų niekaip. Rašydamas vis tiek esi įsitvirtinęs, o skaitytojams akivaizdu ir kur bei kaip įsitvirtinęs.
Man aišku, žaviau, kai poetas sugeba suderinti miestą ir kaimą / miestelį, kaip Jurga – jai šie du pasauliai dengia vienas kitą, net susilieja, ir jos istorijos jausmas yra labai gyvas, ne knyginis, ne kičinis ar atvirukinis. Aš, deja, jo tokio neturiu.
Dėl geografinių nuorodų – čia, manau, mes sutampam, kiekvieną knygą skaitant galima braižyti maršrutus ir sėdėti su žemėlapiais 🙂 Aš, va, net koordinates į „Seismografą“ traukiau. Bet šiuo atveju, manau, aktualiau psichogeografija – poetinis pasivaikščiojimas, žingsnių, judėjimo (traukiniu, autobusu, automobiliu ir kt.) ritmas labai svarbus, svarbu ir erdvės slinktis – ne kaleidoskopas, o tęstinumas, pajausti ir apmąstyti (o tai reiškia – ir aprašyti) pokyčiai, tam tikri svarbūs vietos taškai, kaip mąstymo, asmenybės ir jausmų pokyčių taškai, jie sutampa, arba viena primena, pažadina kita. Tavo „Marialėje“ man tai labai akivaizdu. Ar aš klystu?
Dėl sonetų ir trenažo – senais gerais tarpuvarčių laikais darydavom jam sessions (gal ir tau teko kokiam vienam būti?) – kaip kitaip atsirado „Kalėdinė giesmė“, limerikai (kuriems, beje, irgi reikia neblogų rimavimo įgūdžių) ir visokie kitokie eiliuoti poetiniai / satyriniai tekstai? Aš iki šiol rimavimą suvokiu ir naudoju labiau komiškam efektui pasiekti 🙂
Beje, seniai norėjau paklausti ir atsiprašau už pompastiškumą – ar laikai save krikščioniška (katalikiška?) poete? Tavo kūrybą skaitančiam toks klausimas gali atrodyti savaime suprantamas ar net perteklinis, nes tiek motyvai, tiek problematika, tiek įvaizdžiai, tiek santykio su Bažnyčia dinamika tavo tekstuose yra. Ir, mano galva, tu esi turbūt vienintelė mano kartos, o ir tarp jaunesnių, poetė, gyvai reflektuojanti tikėjimą ir tikrą, skaudų jo kelią.
Aš kartais į tą teritoriją nukrypstu, bet jaučiuosi ten profanas, todėl, gal ir be reikalo, esu per daug atsargus.
G. Manęs daug kas to klausia – nežinau, ką atsakyti, sudėtinga. Jeigu taip, jei laikau (visgi praktikuoju, neketinu trauktis iš Bažnyčios), kodėl mano eilėraščiuose esama blasfemijos? Per vieną festivalį Švedijoje(!) reikėjo skaityti bažnyčioje – buvau paprašyta neskaityti kai kurių tekstų, kad jie neįžeistų tikinčiųjų jausmų. Žinau tokį terminą „kriptoreligingumas“ – taikomas menininkams, kai jie nuoširdžiai kelia tikėjimo klausimus kūryboje, bet papiktina tikinčiuosius. Gal jis man iš dalies tinka. Mane pačią tikrai piktina krikščionizmas, o pasivadinus krikščioniška poete, tektų būti tapatinamai ir su tuo. Būti religiniu poetu (tokiu, kaip, tarkime, Brazdžionis) yra ok, jeigu autorius atitinka visus Katekizmo kriterijus – sėkmingai vedęs arba skaistus, neturi abejonių dėl kontracepcijos, abortų, eutanazijos, ir apskritai neturi abejonių dėl Bažnyčios hierarchijų, mokymo, tvarkos. Indrė Valantinaitė, Rimvydas Stankevičius, Laura Sintija Černiauskaitė, man regis, atitiktų tą kriterijų. Net ir Gintaras Bleizgys, nors ir ne katalikas, iš dalies atitinka religinio poeto apibrėžtį. Dar Antanas Šimkus, jeigu iš bendraamžių – biografiškai gal ir neatitinka, bet poezija atitinka. Ieva Rudžianskaitė tikrai nerašo šventvagysčių. Sigitas Parulskis jau neatitinka, nors tikėjimo klausimas jam vienas svarbiausių, tik pasireiškia blasfemiškai. Tai ir aš turbūt kažkur netoliese klasifikacijose pagal kriptoreligingumą. Sudėtinga.
Ne, nesu buvusi jam sessions, bet tų komiškų lyg rašėm kažkokioms „Poetinio Druskininkų rudens“ funkcijoms – net neatsimenu kokioms. Psichogeografija – tikslus žodis: kaip sakai, taip ir yra. Vilniuje mano gyvenviečių žemėlapis maždaug toks: Kosciuškos gatvė (mokyklos metai), Saulėtekis, Karoliniškės, vėl Saulėtekis, Pranciškonų g., Žvėrynas, Žirmūnai, Naujoji Vilnia (su išplėtimu į Senąją Naująją Vilnią, ten buvo dukters darželis), Olandų g., Visoriai. Atrodytų, esu klajūnė, bet tiesiog ilgai gyvenau kaip nuomininkė. Man tas faktas labiau apie socioekonominį dviejų humanitarių (giminė čia svarbi) statusą. Bet nebūtinai rašydavau tik apie gyvenamąją vietą ir jos apylinkes: irgi kasdien žegnodavausi ties Aušros vartais, nes buvo pakeliui į darbą ir iš darbo. Į eilėraščius nejučia įsitraukia ir maršrutai, kelialapiai, architektūra, galerijos, muziejai. Esu visiškai tikra, kad jeigu mudu evakuotų, savo eilėraščiuose nuolat rypuotume apie prarastas vietas, nors nei esam žemdirbiai, nei smulkiaburžuaziniai hegemonai.
M. Geras terminas – „kriptoreligingumas“, turbūt tinka neretam iš mūsų. O kokiam Tomui Petruliui – rimtai tuos klausimus nagrinėjančiam – ypač.
Šiandien šnekėjom su Laima Kreivyte ir pokalbis palietė psichogeografiją, įsivaizdavom tokią programėlę, kuri rodytų nuolatinius menininkų maršrutus (kaip viešojo transporto), įdomus būtų žemėlapis 🙂 Jeigu tektų neplanuotai, ne savo noru palikti Vilnių, turbūt būčiau prislėgtas nostalgijos, gal ir visam gyvenimui. Tas, žinoma, padeda rašyti, bet tokios pagalbos nenorėčiau…
Jau lenkiant prie pabaigos, paklausiu dar vieno dalyko – ką manai apie ekfrazę, tau ji lyg ir nėra labai būdinga, čia aš mėgstu įsikvėpti fotografija ir paveikslais, tu gal ne taip tiesiogiai. Tačiau menas, muziejų erdvė man labai padeda susikaupti ir pažiūrėti kitokiu kampu, kaip tau?
G. Turbūt ne, mano pačios eilėraščiai kaip fotografijos (bent taip yra sakęs kompozitorius Šarūnas Nakas). Bet man labai įdomu stebėti tave, kai kartu atsiduriame muziejuje. Tave neretai įkvepia mažieji olandai arba paveikslų detalės, pavyzdžiui, gyvūnai. Tą žaidimą irgi esu mėginusi žaisti, bet be teleportacijos į eilėraštį. Ilgiuosi tų laikų, kai vis įdėdavai meno kūrinių į feisbuką (dabar lyg mėgini prie to grįžti?). Vieną ekfrazę visgi turiu – „Meninas“, tik jos radosi visai ne galerijoje, o iš skaidrės atsiminimo ir interneto komentaro. Senoji tapyba, kartais ir architektūra ar paveldas įkvepia, bet šiuolaikinis menas retai. Įkvepia gal dėl to, kad atlaikė daug metų – tai jaudina, pavyzdžiui, lėlės Kačinos arba Marijų stovylos kapinėse. Esu gadinta meno mokykloje, dabar tą procesą stebiu dukters raiškoje. Juos, kaip ir mus kadaise, išmoko realistinio piešimo, o tada staiga sako: šiemet tapysime abstrakcijas. Labai sunku pereiti nuo vieno prie kito, lyg visiškai nieko nemokėtum. Nuo vizualiojo meno apskritai laikausi atokiau, bet visada gera su tavimi nueiti į galerijas ir matyti, kaip prisėdi ant suoliuko užrašyti teksto.
Ir tau klausimas: kaip tave veikia dukrų muzikavimas? Iš visų meno rūšių bene bukiausia esu muzikai, nors vaikystėje paskambindavau keturių puslapių kūrinius. Čiurlionkės internate buvo muzikos auklėtojas Bertlingas – matė, kad domiuosi, tai ir mane pasodindavo groti su pirmokais. Paskui susilaužiau pirštą ir jis kreivai suaugo, o Bertlingas išėjo į pensiją.
M. Mane labiau įkvepia tai, kas paveiksle neakivaizdu ir / arba keista – koks nors trečiaeilis veikėjas ar įdomesnė detalė. Nesu gadintas meno, esu visiškas savamokslis menotyrininkas 😀 Turbūt negalėčiau be dailės, fotografijos, grafikos etc. – man tai būtina estetinei ir psichinei sveikatai palaikyti. Todėl grįžau prie dalijimosi menu feisbuke – kai viskas taip aplinkui slegia ir kelia nerimą, reikia bent poros žiūrėjimo į meną, dalijimosi juo minučių. O šiaip tikrai esi mano mėgstamiausia galerijų kompanionė: kažkaip mes vienas kitam netrukdom ir į kai kuriuos dalykus panašiai žiūrim.
Dukrų muzikavimas mane veikia kaip tėvą – kiek joms smagu ir sunku arba lengva tuo užsiimti, kiek aš galiu palaikyti ir padėti (ar bent netrukdyti). Džiaugiuosi, kad jos tuo užsiima, tačiau kartu beveik neturi laiko niekam kitam, net kitiems menams – tai nežinau, kaip tai paveiks tolesnį jų gyvenimą. Čiurlionio mokykla nėra iš lengvųjų (kaip ir Kelpšos, beje) – dvigubi krūviai daro savo.
Aš pats irgi esu gana bukas muzikai, mokykloje kadaise norėjo priversti dainuoti chore (ir duomenų, jų manymu, turėjau), bet aš piktybiškai jo nelankiau, man tai buvo kančia – galiausiai išmetė, kažkodėl įrašę dvejetą už drausmę. Tos mokyklos choras, beje, buvo gana garsus, laimėdavo visokias „Dainų daineles“. Muzikos klausausi kasdien ir visokios, bet pats niekada nemuzikavau ir nebandžiau.
Ačiū tau už pokalbį!
G. Ačiū, Mariau!
[1] Writers Are Not a Passive Community: A Conversation Between Poets Giedrė Kazlauskaitė and Marius Burokas, vertė Agnieška Leščinska // Vilnius Review, 2025 12 19 (prieiga internete: https://vilniusreview.com/interviews/writers-are-not-a-passive-community/.)
[2] Tarp eilučių ir tarp vaidmenų: kokia šiuolaikinio literato vieta visuomenėje? // Metai. – 2025. – Nr. 11 (prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/tarp-eiluciu-ir-tarp-vaidmenu-kokia-siuolaikinio-literato-vieta-visuomeneje/).
Almis Grybauskas. Preliudai Vytautui Bložei
2026 m. Nr. 3
kupranugarių eisena
per užpustytą lauką link girios
1
„Atradau savo veidą“, – toks pirmasis rinkinio „Žemės gėlės“ (1971) sakinys. Drąsus teiginys, – išsilaisvinimas arba bent jo pradžia. Jau šiame rinkiny randame eilėraščių, kurie įeis į pagrindinį Vytauto Bložės tekstų korpusą, motyvų, kurie kartosis ir vystysis, tam tikrų muzikinės frazės užuominų, kurios taipgi plėtosis. Sakytume, tokie apmatai, kurie palaipsniui ne tik tankės, bet ir tvirtės. Daugės atspalvių, o pagrindinės spalvos bus vis intensyvesnės, gilės šešėliai, rėšis kontrastai. Tarsi būtų išgirdęs ekstravagantiškojo vaganto Poundo šūkį – condensare, condensare! Bložė, kondensuodamas, atsako:
aš sėdėjau jaujoj ant krosnies, samanų prisikimšęs už skruosto
čia užsidėdamas gipso kaukę, čia vėl nusiimdamas
ne! ne! ne! – kartojau, kratydamas žvakę
to negalėjo būti
O vis dėlto buvo. Buvo ant kraujo žarijų gruzdintas laikas. 1946-ųjų sausį suimamas jo tėvas, doras Baisogalos aptiekorius, kuris taip ir numirs lageryje. Motina ir sesuo suimtos dar anksčiau, 1946-ais paleistos, o 1948-ais abi ištremtos. Sugrįžo 1956 m. Apie tai Bložė papasakos 1988 m. parašytoje kamerinėje poemoje „Rožė“. Vytauto su broliu nebuvo namie, tad jie liko Lietuvoje, kur Vytautas Bložė, dirbdamas vienintelėje grožinės literatūros leidykloje, 1956 m. priimamas į Rašytojų sąjungą (nurodomi 1949 m. paskelbti pirmieji eilėraščiai, vertimai). Toliau toks intermezzo: operetės „Meilė ir skarda“, „Laikas pamilti“ su Benjaminu Gorbulskiu, „Ramunė“ su Jurgiu Gaižausku, libretų vertimai. Eskapados „Neringoje“, įtrauktos į šios kavinės žodines legendas ir metraščius. Vienas po kito išeina trys eilėraščių rinkiniai. Ir štai ketvirtasis, prasidedantis atrastu veidu. Keistas tas V. B. žmogus:
grįžta žmogus, ieško akmeninio kirvio ir pjūklo
iškerta savo veidą iš suanglėjusio laiko
ir nešasi po pažastim, kojom kažką sutraiškydamas
ir eina turbūt pas šamaną, pas okulistą
Keistas ir jo laikas, – randasi jame pertrūkių, inkliuzų ir intarpų iš kitų laikų, ritmas jo permainingas, kaip ir tempas, kryptis dažniausiai nežinoma, kaip ir tai, kuo jį matuoti. Nes kraujo žarijų laikas jau suanglėjęs, ir iš jo iškirstas veidas yra gipso kaukė.
2
Nuskambėjo kaukės motyvas, padvelkė karnavalu. Kaukė, anot Michailo Bachtino, siejasi „su permainomis, metamorfozėmis, įgimtų ribų laužymu. Joje glūdi visiškai savitas, seniausioms apeiginėms vaidybinėms formoms artimas tikrovės ir vaizdo santykis“. Vėlesnėse knygose to veido kaita ir permainos vyko dar staigiau, įprastasis „lyrinis herojus“ susidvejindavo, susitrejindavo ar dar kitaip skaidydavosi. Galima tarti, jog įprastinė jo būsena niekada nėra būsmas, priešingai, nuolatinis tapsmas, metamorfozės, protėjiška kaita.
jau dabar supratau, kad aš ne tas, kurį turėjau sutikti
horizonto pakraščiu praeis kažkas, nepanašus į save
Pora pavyzdžių iš XIX a. Arthuras Rimbaud vadinamuosiuose „Aiškiaregio laiškuose“ rašė: „Klaidinga tarti: aš galvoju. Teisingiau būtų: mane galvoja… Aš – tai kažkas kitas… Tuo blogiau medžio gabalui, jeigu jis pasijus esąs smuiku…“ Dar vienas epistoliarinio žanro fragmentas, šįkart Johno Keatso: „Poetas yra viskas ir niekas. Jis neturi charakterio… Tai, kas šokiruotų garbųjį filosofą, žavi poetą chameleoną… Jis neturi tapatybės, nė vieno pastovaus bruožo, nes nuolat persikūnija į kitus.“ Mūsų laikų psichologas Abrahamas Maslow tokį vidinį birumą vadina metapatologijomis. Jos atsiranda „nuolat gyvenant tarp melagių ir praradus pasitikėjimą žmonėmis… Net ir visiškai konkrečia ir empirine prasme žmogui yra būtina gyventi grožyje, o ne išsigimime, lygiai kaip jam reikalingas maistas ir poilsis. Drįstu tvirtinti, jog būties vertybės sudaro daugelio žmonių gyvenimo prasmę, nors jie to net neįtaria.“
3
O gyvenom tuomet totaliam dariny, kurio pats pagrindų pagrindas rėmėsi melu. Ir prievarta. Totalios cenzūros gniaužtai tai kiek susinerdavo, tai vėl kiek atsilaisvindavo. Ir naujas, penktasis, Bložės rinkinys pateko į tokį sąrėmį. Buvo 1972-ieji, Romo Kalantos metai. Tiesa, tais metais pasirodė tokios svarbios lietuvių poezijai knygos kaip Sigito Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės“ bei Tomo Venclovos „Kalbos ženklas“, netrukus ir nauji Juditos Vaičiūnaitės, Jono Juškaičio, Marcelijaus Martinaičio rinkiniai, pasirodė netgi Bložės naujo rinkinio signaliniai egzemplioriai, tačiau tolesnis spausdinimas buvo sustabdytas, tiražas sunaikintas. Kodėl parodomąja auka pasirinktas jis, o ne kuris kitas? Ar ne dėl tų pačių priežasčių tuo metu liautasi spausdint periodikoje Antano Kalanavičiaus eilėraščius, ir poetas numirė neišvydęs nė vienos iš kelių parengtų knygų, kaip gyvenime jam neteko ir jūros išvysti. O jėga ir nauju žodžiu prilygo Gedai ir Bložei, kaip galėjai nujausti iš laikraščiuose ir žurnaluose pabertų eilių. Tad „Polifonijos“ knygynus pasiekė tik 1981 m. Bet Bložė, jau paženklintas, ir dabar netinkamas. Ne tik, kad ne Eduardo Mieželaičio blėkinis „aš komunistas – aš žmogus“, bet ir poetika per sudėtinga, ir apskritai kam jis toks visai ne toks brandėjančiam socializmui. Juk tuo metu, devintojo dešimtmečio pradžioje, skelbtas klestėjimas, o rašytnamy cenzorėlis Algimantas Baltakis kudakavo apie „žvaigždžių valandą“, – taip spindėjo leidžiami nusipelniusiųjų „Raštai“, „kūrinių serijos“, išpampusios rinktinės, kur sugulę ne atrinkti, bet surinkti tekstai, – o CK vadovaujant „tauta kūrė savo poetą“. Tokių „mažųjų inkvizitorių“, žinia, buvo ir daugiau, o Baltakis, kad ir iš pirmo žvilgsnio komiška figūra, gan pareigingai ėjo pareigas. „Mes visi čia tą šūdą mindom, o tu nori baltom kojinėm vaikščioti“, – auklėjo jis pirmą knygelę leidžiantį autorių.
4
Tasai psichologo minimas birumas turbūt lemia ir tai, kad Bložės tekstuose net, rodos, tvirtai ir nuolatinai registruoti kultūros faktai bei reiškiniai pasukami neregėtu kampu, įtraukiami į siautulingą fejeriją, pavojingus ryšius, persimainymų sūkurį, kuriame, žiūrėk, tuoj neliks nieko pastovaus, išskyrus pačią kaitą. Pasaulis apgyvendinamas tikrai buvusiais arba išgalvotais personažais, realiomis ir fantastiškomis būtybėmis, dažnai panardinant jas nirtulingai spragančiame įmanomų arba tik įsivaizduojamų permainų bei pervartų žaizdre, magiškoje vaizduotėje, – tai juk galima pavadinti asmeninės mitologijos kūrimu. Pagrindiniai mitologizavimo požymiai – visiškas priešpriešos tarp subjekto ir objekto panaikinimas, priežastinių ryšių perkėlimas į metamorfozės vyksmą, daikto esmės paieškos jo kilmės istorijoje – prieš akis. Tik kad šios pastangos priešpriešinamos mitologo tyrimui: daug rimtų profesorių pluša, iš pabirų atplaišų beigi nuotrupų rekonstruodami užmirštas mitologijas, paversdami jas pozityviu žinojimu, civilizuoto žmogaus kultūriniu bagažu, bet štai į orųjį kabinetą įsibrauna poetas barbaras, iš foliantų sukrauna laužą, užkuria ir leidžias į ekstatišką šokį… Skaitydami kad ir pačią metaforiškiausią, permainingiausią poeziją, esame linkę viltis, kad tapsmas galų gale atves į sutapimą su pačiu savimi, kad tarp besikeičiančių pavidalų ir formų išryškės „lyrinio subjekto“ kontūras, o gal netgi paties autoriaus veido atspindys. Patikliai laukiame, kad jis padės geriau orientuotis pasaulio sumaišty, gal net kiek priartins mus prie tiesos, priimant teiginį, esą menas padeda rastis tiesai. Ir pasijuntame apvilti, ir apima abejonė, ar persikūnijimo aistros nesiautėja tiesos sąskaita.
žemė vėl ta pati, Skomantai, kaukole mano
sodinu tave po rože, žinoma, tai ne tu
o visi mes – ar mes? O visa tai – ar tai?
Esam pernelyg įpratę ieškoti išorinių priežasčių ir nuorodų, o visi Bložės eilėraščiai vyksta viduje, sunkiai pelenguojamame ir išmatuojamame, vyksta sąmonėje. Jau anksčiau pastebėta, kad Bložės poezija atspindi kolektyvinę patirtį. Galėtume pridurti, kad ji savaip atspindi ir žinių apie sąmonę lygį. Sąmonė juk nėra lygi savižinai, savajam Aš, ji nėra sau skaidri ir permatoma. Net negalima kalbėti apie kažkokią vientisą individo sąmonę, o tik apie keletą „sąmonių“ arba įvairius jos lygmenis, įvairiai santykiaujančius su Ne aš sritimi. Taip ir Bložės polifoniją galėtume suprasti ne tik dialogiška ar polilogiška prasme, ne kaip muzikinį teksto organizavimą, bet ir kaip įvairių sąmonės lygmenų sąskambį arba kontrapunktą.
paskui ir kupranugariai
pasuko atgal per sniegą: skambalėliai
gesino žvakes ir kaimas
sumigo, tik šunes
amčiojo tamsoje ir sunku buvo pagauti
jų garsą
Almis Grybauskas. Kafka ir Belzo rabis
2025 m. Nr. 12
„Kafkos tekstai yra užrakinti. Raktą jis nusinešė su savim“, – sakoma naujame Agnieszkos Holland filme „Francas“. Ten pat nedelsiant konstatuojama, jog apie Franzą Kafką prirašytų puslapių skaičius dešimtimis milijonų kartų viršija jo paties palikimą. Po tokio malonaus paaiškinimo kažin ar verta dar nešt malkų į mišką. Tad gal apsiribokim, kaip sakoma, pastabomis paraštėje.
F. Kafkos testamento laimingai neįvykdęs Maxas Brodas savo draugą dažnai vadina religiniu mąstytoju, esą tai liudija tiek jo romanai, tiek apsakymai. O romane „Procesas“ – kiaurai metafiziniame tekste – itin įsidėmėtina „raktinė“ scena, devintasis skyrius pavadinimu „Katedroje“. Jame pasakojama apie sodietį, atėjusį prie Įstatymo vartų. Tenai stovintis durininkas atsisako įleisti, bet neneigia gal kada nors įleisiąs ir gąsdina, kad prie tolimesnių menių budintys durininkai daug baisesni už jį ir tikrai nepraleisią. Sodietis laukia, pralaukia taip lig mirties ir paskutinėm akimirkom nustemba – kaip čia, kad per tiek laiko niekas daugiau nepabandė pasiekt Įstatymo? „Niekas daugiau negalėjo būti pro čia įleistas, nes šis įėjimas buvo skirtas tau vienam. Dabar eisiu ir jį užrakinsiu“[1], – atsako durininkas.
Čia, tai yra paraštėje, dera priminti, jog ši scena kaip savarankiškas tekstas pavadinimu „Prieš Įstatymą“ buvo išspausdintas vieninteliame autoriui gyvam esant išleistame apsakymų rinkinyje „Kaimo gydytojas“ (1919). Pakartojimas romane rodo, kad F. Kafkai jis tikrai buvo svarbus. Dar toliau į paraštę žengdami prisiminkime apsakymą, kuris į lietuvių kalbą išverstas pavadinimu „Pataisos kolonijoje“. Jame aprašyta baisinga mašina M. Brodo interpretuojama kaip nesuvokiamo ir nepermaldaujamo Dievo apraiška. Šį tekstą (originale „In der Strafkolonie“) ir dar kitus du apsakymus F. Kafka, pagal 1915 m. išreikštą ketinimą, norėjęs sujungti cikle „Bausmės“ („Strafen“), tad, atsižvelgiant į jo pageidavimą, versti derėtų „Bausmės kolonijoje“, kadangi akivaizdi metafizinė tų bausmių prasmė, o apie kokią nors pasitaisymo galimybę nė užuominos. Grįžkim dabar prie Įstatymo vartų scenos. Nesileisdamas į komentarų ir interpretacijų kabalą, noriu nurodyti man laimingai į rankas pakliuvusį tekstą, kuris gal kiek nušviestų šio epizodo ištakas.
Kartą, mažiau nei prieš metus, užsnūdau po pietų ir susapnavau keistą sapną. Rodosi, keliavau kažkur. Vykstu vis toliau ir toliau. Staiga pajuntu baisų alkį. Sustoju artimiausiam mieste, užeinu į traktierių ir užsisakau pietus. Pasiūlo kiaulienos kepsnį. Ir visai man nesvarbu, jog tai draudžiamas valgis. Jau ruošiuosi dėtis burnon pirmąjį kąsnį, kai prieina kažkoks žmogus ir sako: „Ateinu nuvesti jus į teismą. Jums pateikti kaltinimai.“ Atsakau, kad nežinau nė mažiausio savo prasižengimo, o jeigu kas nors turi kokių nors pretenzijų, lai pagrįstai išdėsto man, ir tuoj pat atsilyginsiu. „Nieko nebus, – sako žmogus, – jūsų byla turi būti sprendžiama teisme. Teismas kviečia ir turi tam pagrindą.“ Išvaizda to žmogaus buvo tokia ori ir balsas toks rimtas, kad norom nenorom pakilau nuo stalo ir nusekiau iš paskos, taip nė kąsnio neatsikandęs. Įėjom į teismo pastatą. Vestibiulyje mus pasitiko tarnas ir klausia, kuo aš vardu. Kai pasakiau savo vardą, apsiniaukė ir tarė: „Taip, esat kviečiamas. Tačiau teismas dabar laiko neturi. Grįžkit ir laukite.“ Parėjau tad traktieriun ir sėdau prie valgio. Bet ir vėl prieina tas nepažįstamas žmogus ir ragina eiti į teismą.
Dabar jau suirzęs jam atsakiau, kad pats žino, jog teismas šiuo metu kitkuo užimtas, ir kad galiausiai sutinku viską apmokėt, kaip jau buvau sakęs. Kad paliktų mane ramybėje ir leistų pavalgyti. Bet tas vyras laikėsi savo, ir aš, vėl jo garbingumo priveiktas, turėjau paklusti. Pasikartojo viskas taip, kaip pirmiau. Vėl išėjo tarnas ir pasakė, kad teismas dabar neturįs man laiko, kad aš grįžčiau ir laukčiau. Piktas pareinu į traktierių, sėdu už stalo ir noriu valgyti. Buvau tiesiog išbadėjęs. Ir trečiąkart pristoja tas nepažįstamas ir kreipiasi, kad jį sekčiau. Nenorėjau, priešinaus iš visų jėgų, ir vėl mano spyriojimąsi palaužė paslaptinga to vyro rimtis.
Šį kartą tarnas plačiai atvėrė mums teismo duris ir sušuko: „Įeikite! Dabar būsite teisiamas.“
Įėjau į puikią salę. Viduryje stovėjo didžiulis stalas ir apie jį sėdėjo garbūs senoliai ilgomis baltomis barzdomis, teisėjai. Ir stojo prieš juos mano palydovas, ir pradėjo dėstyti visas mano nuodėmes, kuriomis tik kada nors buvau nusidėjęs. Sunkios nuodėmės, nuo kurių man iš baimės plaukai piestu stojo, kitos lengvesnės, apie kurias jau seniai tariausi visai užmiršęs. Kaltintojas tačiau viską taip aiškiai nupasakojo, kad visas prisiminiau. Stovėjau baimės vietoj prikaustytas. Noriu pabėgti, bet neįstengiu. Kojos suakmenėjo. Kaktą nubėrė man priešmirtinis prakaitas. O nuodėmėms, rodos, nė galo nebus. Kaupės jos prieš mane kaip nudvėsusių žiurkių krūvos, skorpionų gal ir gyvačių. Galiausiai kaltintojas nutilo, stojo kapų tyla. Girdėjau tiktai savo širdies dūžius, ataidinčius tarsi iš kokių tolių. Baisios buvo akimirkos. Slėgė tarsi švininės uolos ir sklido į begalines amžių miglas.
Tai fragmentas iš Jiržio (Georgo) Mordechajaus Langerio knygos „Devyneri vartai“. Jis primena tą epizodą apie Įstatymo vartus iš F. Kafkos „Proceso“.
1894 m. Prahoje asimiliavusioje žydų šeimoje gimęs J. Langeris 1913 m. pirmą kartą nuvyko pas Galicijos chasidus ir grįžo visiškai su jais susitapatinęs. Antrą viešnagę nutraukė karas, bet ryšys su chasidizmu nenutrūko ir pasinėrus į žydų mistikos studijas (veikiamas Sigmundo Freudo psichoanalizės idėjų, 1923 m. išleidžia vokiškai parašytą knygą „Kabalos erotika“), ir kuriant poeziją hebrajų kalba. Kaip liudija brolis, žinomas čekų dramaturgas ir prozininkas Františekas Langeris, 1915-aisiais, grįžęs iš Galicijos Belzo, J. Langeris susidraugavo su F. Kafka, jiedu daug laiko praleisdavo kartu, vaikštinėdami senamiesty ir Vltavos krantinėmis. Įdomiai turėjo atrodyti pora: žemę siekiančiu kaptonu vilkintis, plačiabrylę juodo pliušo skrybėlę ant pakaušio užsivožęs, pečius siekiančiais peisais, rabiu iš Belzo pravardžiuojamas J. Langeris ir elegantišku redingotu, baltutėliais marškiniais, kaklaraištį pasirišęs F. Kafka, kurio dienorašty užfiksuota ne viena chasidų legenda, matyt, naujo draugo papasakota. Tas istorijas užrašinėti ir skelbti čekų spaudoje J. Langeris pradėjo tik ketvirtajame dešimtmetyje, o chasidų legendų rinkinys „Devyneri vartai“ išėjo 1937-aisiais. Dar 1915 m. rugsėjo 14 d. F. Kafkos įraše minimas jų abiejų apsilankymas pas „rabį stebukladarį“ skurdžiame Prahos Žižkovo rajone. Tame pat rajone esančioje „Cafe Savoy“, kaip savo knygoje apie F. Kafką rašo M. Brodas, 1910 m. pavasarį gastroles jidiš kalba pradeda iš Lvivo / Lembergo atvykusi trupė, ji sulaukia nepaprasto F. Kafkos susidomėjimo (tiesa, užrašai apie ją dienoraštyje atsiranda tik kitais metais), o bendravimai su „stebukladariu“ chasidų cadiku, pasak M. Brodo, atsispindi dienoraštyje pradėtame pasakojime apie Golemą. Galbūt tokia ir būtų minėtojo „Proceso“ epizodo priešistorė.
Žinome, kas nutiko F. Kafkos seserims. Okupacijai ištikus Čekiją, tai palietė ir Langerių šeimą: kad išvengtų mirties konclagery, brolis Jozefas nusižudė, Františekas pabėgo į Lenkiją, paskui į Prancūziją, o Jiržis išvyko į Slovakiją, iš kur žydai rengėsi dar neutraliu Dunojumi pasiekti Stambulą, o iš ten Palestiną. Per tūkstantį pabėgėlių krovininėmis baržomis ir garlaiviais lapkričio pradžioje leidosi į kelionę. Normaliomis sąlygomis per tris savaites būtų pasiekę Juodąją jūrą, tačiau naciai stengėsi sutrukdyti, ir bėgliai buvo sulaikyti jau pačioje Dunojaus deltos pradžioje, per žingsnį nuo tikslo. Prasidėjus staigiam speigui, jie be maisto liko įšalę nešildomuose laivuose. Jiržis, kurio visas bagažas buvo knygų prikimšti lagaminai, sunkiai susirgo. Dar veikė kai kurios tarptautinės organizacijos, netylėjo viešoji pasaulio nuomonė, vasario viduryje ledai buvo pralaužti, bėgliai pasiekė Stambulą, bet Jiržio liga buvo nebeišgydoma. Palestinoje jis dar vertė chasidų legendas į hebrajų kalbą, bendravo su M. Brodu. Mirė 1943 m.
[1] Kafka F. Procesas / iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 241.
Genovaitė Dručkutė. Oskaras Milašius: tapatybės beieškant
2025 m. Nr. 7
Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Oskarui Milašiui, lietuvių kilmės prancūzų poetui ir rašytojui, tapatybės klausimas greičiausiai nė nebuvo iškilęs. Kartu su šeimos tradicija jis, be abejo, perėmė Abiejų Tautų Respublikos – „lietuvių kilmės, lenkų tautybės“ – savimonę. Ją savaip koregavo politinė priklausomybė carinės Rusijos imperijai, kuriai po paskutinio LDK padalijimo atiteko dabartinėje Baltarusijoje esanti O. Milašiaus gimtinė. Tokią O. Milašiaus paveldėtą tautinę tapatybę papildė itališkas (per senelę iš tėvo pusės) ir žydiškas (per motinos liniją) dėmenys. Įdomu pastebėti, kad dviem pirmaisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais jo rašytuose laiškuose krenta į akis geografinių nuorodų ir etnonimų įvairovė: kilmės šalis čia vadinama „snieguotąja Rusija“, Lietuva ir Lenkija, Baltijos provincija ir Šiaurės kraštu. Antai 1904 m. sausio 6 d. Christianui Gaussui iš Čerėjos rašytame laiške patenkama į paradoksalią, kone groteskišką situaciją, kai išvardijama visa tapatybių puokštė. Laiško pradžioje konstatuojama: „Jau pusantrų metų gyvenu visiškai vienas Lietuvoje, Baltijos provincijoje, savo protėvių valdose“, o kiek toliau, už kelių pastraipų, prisipažįstama: „Mane patį, nė akimirką nepasigedusį savo tėvynės Lenkijos, jau dvejus metus kamuoja Paryžiaus ir Prancūzijos ilgesys“[1]. Tam pačiam adresatui 1915 m. rugsėjo 19 d., jau prasidėjus karo veiksmams, rašytame laiške O. Milašius užsimena apie nerimo apimtą dvasią ir priduria, kad, jo manymu, tokia „ir turėtų būti lenko dvasia ir širdis“[2]. Toliau nuo Prancūzijos sienų plytinčios Centrinės ir Rytų Europos istoriją menkai išmanantiems poeto korespondentams jo tėvynė galėjo atrodyti kaip žemėlapyje sunkiai lokalizuojama žemė. Tai tokia pusiau reali mitinė šalis, kurios – vėl iš laiško tam pačiam Ch. Gaussui – „užsieniečiui neįmanoma įsivaizduoti“[3]. Konkrečių geografinių apybraižų stokos įspūdį pabrėžia ir O. Milašiaus poezija, nevengianti romantizuotų gimtųjų namų ir seno pilies sodo (parko) įvaizdžių.
Panašioje geografinės sumaišties padėtyje atsiduria ir romano „Zborovskiai“ („Les Zborowski“) pasakotojas. Palyginus su pirmuoju romanu „Meilės įšventinimas“ („L’Amoureuse Initiation“, 1910), antrame romane[4] gerokai ryškesnis autobiografinis lygmuo; taip pat ir laiškuose draugams bei bičiuliams O. Milašius pabrėžia, kad „Zborovskių“ veiksmas rutuliojasi jo šalyje. Tad romano pasakotojas, jaunas anglas, pakviestas paviešėti Zborovskių dvare, stebisi šalies vardų gausa ir važiuodamas per kraštą regi, kaip „šnarančią Piasto lygumą pakeitė letargiška Gedimino vienatvė“[5]. Metaforiškai Piastas (Piastai) ir Gediminas čia nurodo du skirtingos prigimties, bet vienos struktūros dėmenis: Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Šiame romane, regis, net labiau linkstama į lenkiškosios tapatybės pusę, kurią gana aiškiai deklaruoja vienas veikėjų, Žanas Zborovskis, o jo sūnus Eduaras rengiasi kovai už Lenkijos išlaisvinimą. Turėdami tik romano fragmentus, negalime žinoti, ar ši „kovos“ užuomina būtų tapusi savarankiška, idėjiškai kryptinga siužetine linija. Nereikėtų nė šiuo tarpsniu, tai yra iki karo, parašytame romane ieškoti aiškesnės paties autoriaus politinių pažiūrų išraiškos, vargu ar tokių pažiūrų iš viso būta.
Kada neapibrėžta, taki rašytojo tautinė tapatybė pradeda įgyti konkretesnius kontūrus? Kaip žinome, 1916 m. O. Milašius įsidarbino Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Spaudos biure; būtent ten, kaip rašo 1922 m. rugsėjo 22 d. laiške Ch. Gaussui, „sužinojo apie tautinį separatistinį lietuvių sąjūdį“[6]. Kitam bičiuliui, Carlosui Larronde’ui, keleriais metais anksčiau siųstame laiške švelniai ironizuoja, kad Lietuvą „Prancūzijoje visai neseniai atrado toks vienas spaudos štabo pranešimų redaktorius“[7]. Laiškai draugams ir bičiuliams, Jonui Griniui[8] pateikti biografiniai duomenys leidžia svarstyti apie tai, kas lėmė lietuvišką O. Milašiaus pasirinkimą. Akivaizdu, kad būta ir emocinių, ir racionalių argumentų, kai teisėtai sukilusius jausmus remia svarstymai, kokia turėtų būti ne tik morali, bet ir protinga politika. Priminęs, kad yra kilęs iš senos lietuvių giminės, sulenkėjusios, kaip ir kitos jo krašto šeimos, O. Milašius rašo apie jį papiktinusią ir jaunystės maištingumą širdyje pažadinusią Lenkijos politiką, kurios šioji, „pamiršusi bendrą Maskvos jungą, drįsta imtis prieš mūsų taikią valstietišką demokratiją“[9]. Juk, „logiškai mąstant“, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lenkija būtų galėjusi tapti jos siekių gynėja tarptautinėje plotmėje, bet nutiko priešingai. Taigi O. Milašiui iš naujo „atrasta“ ir lokalizuota tėvynė turėjo reikšti tam tikrą stabilumą, sutelktas dvasines ir intelektines pastangas, konkretų gyvenimo ir veikimo tikslą. Ankstesnes romantiškas klajones po Europą „ieškant savęs“ dabar pakeitė tikslingos diplomato išvykos į „begalines konferencijas“, kuriose sprendžiami jo oficialiai atstovaujamos šalies reikalai: „Iš Spa į Londoną ir iš Ženevos į Kauną, užsukant į Briuselį ir Genują“[10]. 1920 m. spalio 28 d. Maurice’ui Prozorui rašytame laiške O. Milašius atskleidžia, kad „realios tėvynės poreikis“[11] tapo visos jo veiklos akstinu, materialiu kūrybos ir veiksmo pagrindu. Tokiu būdu tautinė O. Milašiaus tapatybė ima įgauti pastovias apybraižas; atrodo, kad jis bus suradęs atsakymą į esminį egzistencinį savo gyvenimo klausimą: „kur aš esu“, leidusį suvokti, „kas aš esu“.
Vis dėlto tiek pasakius vaizdas dar būtų nepilnas, tarsi trūktų jungiamųjų grandžių. O. Milašiaus diplomatinei veiklai dėmesio skyręs Julienas Gueslinas iš pažiūros staigoką poeto „atsivertimą“ į lietuvybę pavadina „politiniu nušvitimu“[12]. J. Gueslino pavartotas posakis reiškia daugiau nei taiklią metaforą, jis nurodo 1914 m. gruodžio 14 d. O. Milašiaus išgyventą mistinį patyrimą, nušvitimą (illumination), vėliau aprašytą ir 1917 m. paskelbtą „Laiške Storgei“ („Lettre à Storge“); iš šio aprašymo, kaip iš pirminio impulso, radosi visi kiti jo metafiziniai veikalai. Aprašęs jam suteiktą nežinomą galią laisvai pakilti ir sklęsti erdvėje ir „milžiniškos rausvos ovos“ – mistinės saulės regėjimą, O. Milašius pažymi šios išskirtinės patirties kulminaciją: „Į mano vardą buvo įterpta raidė H; aš mėgavausi ramybe, taip, Storge, Storge! Aš, aš mėgavausi šventąja ramybe, mano galvoje nebebuvo nė žymės nerimo ar skausmo, aš buvau kunigas Melchizedeko būdu“[13].
Kulminacinis vizijos momentas – tai aliuzija į Senojo Testamento pasakojimą apie Dievo sudarytą sandorą su Abramu (Abromu), įterpiant į jo vardą raidę H ir taip tą vardą pakeičiant Abrahamu (Abraomu). Vadinasi, Abraomas – perkeistas žmogus, Dievo palytėtas pranašas, gavęs tam tikrą gyvenimo kryptį ir užduotį.
Čia turime sugrįžti prie O. Milašiaus – kūrėjo ir prisiminti, kad baigiantis karui jis kurį laiką buvo įsitraukęs į menininkų, rašytojų, poetų ezoterinę grupę, pasivadinusią „Apaštališkuoju centru“ (Centre Apostolique, nuo 1920 m. – „Budėtojais“ – Les Veilleurs), turėjusią ir savo leidinį – žurnalą „L’Affranchi“. 1917 m. rugsėjo 20 d. žurnalo redakciniame straipsnyje buvo išreikštas grupės siekis sukurti tam tikrą socialinės ir politinės veiklos programą, kuri užtikrintų menininko kūrėjo ir paprasto dirbančio žmogaus brolišką ryšį ir nukeltų poeziją ar, plačiau imant, bet kokią kūrybinę žmogaus veiklą nuo socialinio elito pjedestalo. Apie šios ezoterinės grupės veiklos tikslus galima spręsti iš O. Milašiaus parašytos ir perskaitytos kalbos inauguraciniame grupės susirinkime. Joje akcentuojama, kad iš esmės pasikeitusi socialinė ir politinė tikrovė reikalauja naujų gyvenimo formų, kurias rengiant ir steigiant poetui (kūrėjui) yra skirta atlikti politiko ir sociologo veikimą pranokstantį vaidmenį. Inauguracinėje kalboje O. Milašius teigia, kad jo kartą įkvėpę meno autoritetai klydo, atskyrę poeziją nuo „religijos ir moralės“ ir skelbę, jog poezijos tikslas – „atspindėti ir aukštinti grožį“, būti sustingusiu „amžino nepajudinamo Grožio veidrodžiu“. Tikras menininkas kūrėjas yra tas, kuris turi pranašiškų galių; jam ir teks užduotis „sujaudinti, apšviesti, subrandinti“ minias ir jas „nukreipti naujo gyvenimo kūrybos keliu“[14]. Taigi O. Milašiaus tapatybė pasipildo nauju reikšmingu aktyviai gyvenimo kūryboje dalyvaujančio poeto dėmeniu, ir abstraktūs siekiai nelieka tik tuščia deklaracija.
Sakėme, kad nei iki karo paskelbta kūryba, nei asmeninis susirašinėjimas neleidžia susidaryti aiškesnės nuomonės apie politinius O. Milašiaus įsitikinimus. Jis apie juos prabyla jau minėtame kone „programiniame“ 1922 m. rugsėjo 22 d. laiške Ch. Gaussui tardamas, kad jau keleri metai, kaip įvairiuose spaudos leidiniuose „visiškai atvirai ir ryžtingai“ išsakė savo politines pažiūras. Nauja senoji tėvynė jam atsivėrė kaip aistringos gynybos ir atkaklaus veikimo laukas, iš pradžių – žurnalų „L’Affranchi“, „La Revue Baltique“ ir „La Revue Parlementaire“ puslapiuose[15], kiek vėliau – ir einant diplomatines pareigas. Pirmutinis spaudos straipsnių tikslas buvo, be abejo, Europai, Prancūzijai ir prancūzų kalbą suprantantiems skaitytojams paskelbti žinią apie tarsi iš niekur išnirusią šalį, apibūdinti jos savitumą, apibrėžti jos vietą naujoje pokarinėje žemyno erdvėje. Antai straipsnyje „Baltijos valstybių sąjunga“ („L’Alliance des Etats Baltiques“, 1919) formuluojami Lietuvos laukiantys uždaviniai: ji turinti parodyti iniciatyvą ir, susivienijusi su Latvija bei Estija, sudaryti Baltijos valstybių sąjungą. Tai būsianti Europos, kaip tautų sąjungos, užuomazga. Prie Baltijos valstybių prisijungus Suomijai, šis teritorinis darinys iš esmės pakeistų politinių jėgų pasiskirstymą Europoje.
O. Milašiaus straipsniuose pavergėjų atsikračiusi ir nepriklausomybę paskelbusi jo atrastoji tėvynė matoma kaip būsimos Europos pagrindas. Išsaugotos senosios civilizacijos šaknys, krašto atsparumas, arijiška gyventojų prigimtis sudarė sąlygas atsinaujinti jai pačiai ir padės atgimti Europai. Šitaip jau pačiuose pirmuose paskelbtuose straipsniuose romantizuotas Lietuvos vaizdinys prisipildo dar ir pranašiško turinio. Pagarbiai išsaugotos dvasinės vertybės, ori dvasinė sankloda, jų tęstinumas laike iš naujo atrastai tėvynei ir visai Europai užtikrinsiąs šviesią ateitį: „Kai mūsų neseniai atgimusioje hierarchinėje respublikoje bus atkurta socialinė ir ekonominė tvarka, mes pakviesime menininkus, poetus, mąstytojus – visus mūsų kvailos ir gėdingos epochos nuilsusius didvyrius, visus plutokratiškų ir materialistinių Vakarų intelektualius parijus – atvykus neskubant pasimėgauti dvasios ir kūno ramybe ant kalvų, kur mūsų protėviai kurstė Tyrąją ugnį, ir tos kalvos dar šiandien vadinamos dvasinio pasaulio vardais“[16]. O. Milašiaus akimis žvelgiant, Lietuva svarbi Europai ne vien kaip materialinis ar politinis, bet ir kaip dvasinis dydis, turintis nenykstamo pavyzdžio vertę. Ant antikinio ir biblinio pamatų išaugusiai Europai O. Milašius pasiūlo dar ir trečią pamatą – lietuvišką.
Politiniuose straipsniuose vis pasigirstančios pranašiškos gaidos atvirai suskamba „Išaiškintame Apreiškime Jonui“ („L’Apocalypse de Saint-Jean déchiffrée“, 1933) – viename paskutiniųjų O. Milašiaus kūrinių. Šis metafizinis veikalas užbaigia metaforinės kalbos funkcijos atsisakiusio kūrėjo perėjimą „nuo poeto prie pranašo būvio“. Pranašas nustoja būti kūrėju, poetu, nes per jį įsakmiai prabyla kitokios tikrovės balsas. O. Milašius imasi aiškinti paskutinę Naujojo Testamento knygą – „Apreiškimą Jonui“, taikydamas anagraminį – raidžių ir skiemenų perkeitimo metodą ir remdamasis baskų ir hebrajų kalbų žiniomis. Paslaptingi alegoriniai ir simboliniai laikų pabaigos įvykiai jo „Išaiškinime“ įgauna žmonėms daugiau mažiau suvokiamą konkretybę.
Netikėčiausias O. Milašiaus „Išaiškinimo“ aspektas – interpretuojant biblinius vaizdinius juose atrasti paslaptingai įrašytą savo paties lemtį ir pranašo pašaukimą. Jo interpretacijoje susijungia visos tapatybės pusės: savo tautos atstovo, poeto ir pranašo. Paaiškėja, kad „Apreiškime Jonui“ užkoduotas rašytojo šeimos herbas ir Lietuvos Vytis, giminės lizdo Labūnavos ir gimtosios Čerėjos vietovardžiai. Kūdikio besilaukiančios moters vardas toks pat kaip O. Milašiaus motinos – Marija Rozalija. Ji turi pagimdyti „žmogiškąjį Schilo“ – O. Milašių, būsimą poetą ir pranašą. Šitaip atsiskleidžia jo gimimo paslaptis ir paaiškėja jam tekusios lemties prasmė: O. Milašius gimė kaip lietuvis ir žydas. Tačiau, pasak jo teorijos apie bendrą iberišką lietuvių ir žydų kilmę, prigimties prieštaringumo nebelieka. Pranašiškoji tapatybės pusė iki galo pasirodys, kai jis, „žmogiškasis Schilo“, atėjus laikui kartu su „dangiškuoju Schilo“ – Dievo Sūnumi dalyvaus pasaulio pabaigos įvykiuose.
[1] Milašius O. Laiškai / iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė. – Vilnius: Žara, 2020. – P. 36–37.
[2] Ten pat. – P. 74.
[3] Ten pat. – P. 41.
[4] 1913 m. pradėtą rašyti romaną O. Milašius užbaigė kitų metų pavasarį ir įteikė leidėjui. Greičiausiai dėl prasidėjusių karo veiksmų romanas taip ir nebuvo išspausdintas rašytojui dar esant gyvam. Pilnas rankraštis neišliko, jo fragmentai buvo paskelbti tik 1982 m.
[5] Milašius O. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – P. 165.
[6] Milašius O. Laiškai. – P. 80.
[7] Ten pat. – P. 188.
[8] Milosz O. V. de L. Quelques renseignements biographiques destinés à Monsieur Grinius // Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 16–17. – Paris: Editions André Silvaire, 1979. – P. 20.
[9] Ten pat. – P. 80–81.
[10] Ten pat. – P. 81.
[11] Ten pat. – P. 235.
[12] Gueslin J. Une „illumination“ politique? Ou comment Milosz est (re)devenu Lituanien (1917–1918)? // Cahies de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 53. – Paris: L’Harmattan, 2014. – P. 20.
[13] Milašius O. Ars Magna. Slėpiniai / iš prancūzų k. vertė Petras Kimbrys. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 22.
[14] Milosz O. V. de L. L’Allocution prononcée à la séance inaugurale du Centre Apostolique // Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 26. – Paris: Editions André Silvaire, 1987. – P. 39–40. Inauguracinėje kalboje išdėstytos O. Milašiaus mintys apie poeto paskirtį ir ateities poeziją nėra atsitiktinės. Apie tai galime spręsti iš 1937 m. suformuluotų „Keleto žodžių apie poeziją“ („Quelques mots sur la poésie“), kuriuose poetinė kūryba įvardijama kaip „aistringas Tikrovės ieškojimas“, o poetas neišvengiamai būsiąs „įšventintas į dirbančių, <…> gyvų, jaudrių ir kenčiančių masių giliausią paslaptį“. Naujoji poezija nevengs „kreiptis į žmoniją“ ir gims „iš mūsų akyse vykstančių mokslinių ir socialinių permainų“ (žr. Milašius O. Lituanistinė ir politinė publicistika / iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013. – P. 243–248).
[15] 1917–1926 m. periodikoje ir atskiromis brošiūromis O. Milašius paskelbė beveik tris dešimtis straipsnių.
[16] Milašius O. Lituanistinė ir politinė publicistika. – P. 116.
Dalia Kižlienė. Užburtame rate
2025 m. Nr. 5–6
Pernai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos paskirta Antipremija sukėlė nemažą šurmulį, įsukusį ir mane. Priminsiu, Antipremija buvo skirta vertėjai Giedrei Rakauskaitei ir „Jotemos“ leidyklai už Knuto Hamsuno romano „Žemės syvai“ vertimą. Iš pradžių knyga buvo įtraukta į geriausių verstinių knygų dešimtuką, o po labai profesionalios Eglės Išganaitytės recenzijos gavo Antipremiją. Kaipgi taip? Feisbuko grupėse Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir Lietuvių kalbos redaktoriai užvirė karštos diskusijos, kuriose išsiskyrė dvi temos. 1) Kaip LLVS šitaip apsižioplino ir knygą įtraukė į geriausiųjų dešimtuką? 2) Kaip vertėjai gali šitaip tyčiotis iš kolegų ir ar nevertėtų paduoti LLVS į teismą už orumo žeminimą?
Į pirmą klausimą aiškiai ir konkrečiai atsakė Paulius Garbačiauskas: „Apmaudu, bet knyga išties buvo įtraukta į klasikos sąrašą. Tačiau iš E. Išganaitytės recenzijos akivaizdu, jog nelygindamas su originalu giluminių kliauzų taip paprastai nepastebėsi. Metų verstinės knygos rinkimų ekspertų komisija perskaito apskritai labai daug verstinių leidinių per gana trumpą laiką, ir kaži ar galėtume norėti, kad dar ir palygintų su originalu…“ Ir čia pat pacituosiu ištrauką iš E. Išganaitytės recenzijos: „Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vertėja Giedrė Rakauskaitė (ir redaktorius Jonas Vabuolas) gan sėkmingai susidorojo su jiems tekusia užduotimi. Skaitant tekstą, daug kur juntama gero stilisto ranka, maloniai stebina žodyno turtingumas, vykę archajinės kalbos intarpai. Kūrybiškai sprendžiamos kai kurios vertimo problemos. Sklandžiai sudėlioti veikėjų dialogai, tiksliai aprašyti tam tikri ūkio darbai, įrenginiai ir buities detalės.“ Taigi – iš pirmo žvilgsnio… Man, vertėjai ir redaktorei, akivaizdu, kad to ir užteko, įtraukiant knygą į geriausių verstinių knygų sąrašus: sklandu, turtinga kalba, o ir pats romanas pelnė autoriui Nobelio premiją. Komisija tikrai neturėjo galimybių šitaip išnagrinėti vertimo, kaip recenzijoje tai padarė E. Išganaitytė. Jeigu recenzija būtų pasirodžiusi anksčiau, knyga į tuos sąrašus tikrai nebūtų patekusi.
Kur kas didesnį nerimą man sukėlė pasipiktinimas grupėje Lietuvių kalbos redaktoriai.
Štai pora įrašų. Diana Unė: „Labai neskani informacija. Nesuprantu tokios „premijos“ paskirties… Galiu tik įsivaizduoti, kaip jaustis vertėjai, skaitant tą ilgiausią išmėsinėjimo ataskaitą apie knygą, ir kaip jaustis leidyklai… Neatmesčiau galimybės leidyklai ar vertėjai kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Liūdna.“
Monika Juzonytė: „Bandau prisiminti kurią nors kitą sritį, kurioje kolektyvas taip entuziastingai žemintų savo kolegą – neprisimenu. Gal kažkuriems vertėjams tai padeda susitvarkyti su nelabai aukšta saviverte, maždaug, va, blogiausias jis / ji, o ne aš. Ir dar tas viešas mėsinėjimas su pasimėgavimu, fui, tikrai labai blogai.“
Jei šitaip kalbėtų darželinukų auklėtoja ar pradinukų mokytoja, suprasčiau (na, vaikai, negražu šaipytis iš draugų). Bet išvydus, kad profesionalią recenziją kiti profesionalai (redaktorių grupė!) suvokia kaip tyčiojimąsi, man pasidarė labai nejauku. Taip ir neišaugote iš darželinukų amžiaus? Jei gavote mažiau nei dešimtukas, tai kalta mokytoja? Paduosite į teismą? Šalin kritiką, nes kas nors gali įsižeisti? Profesionalią recenziją pavadinti „išmėsinėjimo ataskaita“ arba „viešu mėsinėjimu“ – na, žinote… Vadinasi, profesionali literatūros ir vertimų kritika mums nereikalinga? Gerai taip, kaip yra? Vertėju gali būti kiekvienas, bent kiek pramokęs užsienio kalbos? O gal užtenka automatinio vertimo? Reikia pavyzdžių iš interneto? Neseniai vienu dalinausi: „Aukšto Juosmens Žoliapjovės, Elastingas Juosmens Sumušimas, Tinkamas Klubų Pakėlimui, Kūno Formavimui.“ Kaip manote, kas reklamuojama? Pasidaro aiškiau, kai išsiverti į anglų kalbą.
Pagauta emocijų įsivėliau į diskusijas ir remdamasi savo, kaip vertėjos ir redaktorės, patirtimi ėmiau aiškinti kai kuriuos dalykus, mintis vijo mintį, įvardijus vieną problemą tuojau pasimatydavo ir kitos, tad 2024 metais mano feisbuko paskyroje atsirado rašinėlių ciklas „Apie šių metų Antipremiją“. Tie rašinėliai susilaukė tam tikro susidomėjimo, buvo komentuojami, jais buvo dalinamasi. Tad kilo sumanymas nusunkus vandenį esminius dalykus sudėti į vieną ilgą tekstą.
Pirmiausia – apie Antipremijos paskirtį. Pradėsiu nuo elementarių dalykų. Leidykloje prie knygos teksto dirba daug žmonių. Iš pradžių autorius (vertėjas), paskui redaktorius, tada korektorius. Šiuos žmones (dažniausiai) parenka projektų vadovai. Vadinasi, kiekvienas iš jų turi prisiimti atsakomybę už savo darbą. Vertėjas turi gerai išversti, redaktorius turi patikrinti (o ne perdaryti!) jo darbą, korektorius dar sykį patikrina, ar vertėjui ir redaktoriui kas nors neprasprūdo pro akis, ar kas nors neišsiklaipė maketuojant ir panašiai. O projektų vadovai privalo domėtis samdomų specialistų kvalifikacija ir žiūrėti, kad vienas neužkrautų savo darbo kitam, t. y. kad redaktoriui nereikėtų pervertinėti, kad korektoriui nereikėtų redaguoti ir t. t. Vis dėlto didžiausia atsakomybė – ypač už tikslumą – tenka vertėjui. Deja, niekas nemoka visų pasaulio kalbų, tad redaktorius, nemokėdamas originalo kalbos, turbūt nepastebės netikslumo, jei vertime nestrigs loginis ryšys, jei tekstas bus sklandus. Galimas ir kitas variantas – redaktorius neatidus, dirba atmestinai. Todėl Antipremija ir skiriama ir prastai išvertusiam vertėjui, ir broką išleidusiai leidyklai.
Trumpai nesuprantantiems: Antipremijos paskirtis – siekti, kad visi prie knygos dirbantys žmonės dirbtų sąžiningai ir kokybiškai.
Perskaičiusi recenziją niekur neįžvelgiau nei „pasimėgavimo“, nei „entuziastingo žeminimo“, tiesiog nurodytos klaidos. Tų klaidų daug. Darbas atliktas prastai. Ir kuo čia dėta žema savivertė – „žiūrėkite, blogiausias jis, o ne aš“? Matot, šitokiu būdu niekam nieko neįrodysi. Nesvarbu, kas blogiausias. Net jeigu Jonas verčia blogai, o Petras dar blogiau, tai visiškai nieko nereiškia. Tiesiog leidykla turėtų samdyti Antaną, kuris verčia gerai. Tada Antano savivertė bus aukšta, o Petras su Jonu tegu ieškosi kito darbo. Moka užsienio kalbą? Gal bus geri gidai, geri pedagogai, o gal ir techninę literatūrą išmoks gerai ir teisingai versti. Norint būti grožinės literatūros vertėju, vien užsienio kalbos mokėjimo nepakanka. Reikia puikiai mokėti gimtąją kalbą ir turėti tam tikrų literatūrinių gabumų. Todėl grožinės literatūros vertimas yra menas, o daugeliui grožinės literatūros vertėjų valstybė suteikia menininko statusą.
Deja, nors Jonas ir Petras verčia labai labai prastai, jie vis tiek gauna užsakymų iš leidyklų. Kodėl?
Kodėl leidyklos samdo prastus vertėjus?
Pradėsiu nuo paprasčiausio ir dažniausiai girdimo paaiškinimo: geri vertėjai užsiėmę! Jų nėra daug, jie visi turi darbo, o tiek laiko laukti mes (t. y. leidykla) negalime. Tęsinys garsiai nepasakomas: duosime geram redaktoriui, ir sutvarkys. Ir sutvarko. Būna, tiesiog perverčia.
Kita gana paprasta ir iš esmės netgi pateisinama priežastis – verčiama iš retos kalbos. Tą kalbą Lietuvoje moka vos keli žmonės. Iš jų grožinės literatūros imasi tik vienas. Kiti užsiėmę savais darbais, grožinės literatūros versti neturi nei laiko, nei noro. Galų gale – finansiškai neapsimoka (prie to dar grįšiu). Taigi vertėjas yra tik vienas. Verčia prastai, bet kito tiesiog nėra. Ką gi, tegu verčia, duosime geram redaktoriui, ir sutvarkys. Štai Vilija Kruopienė komentaruose rašė: „Vis dėlto redaktorius turėtų geru lygiu mokėti vertimo kalbą, nesiimti net dirbti kitu atveju…“ Kiek redaktorių moka japonų kalbą? O kinų? Arabų? Galų gale – norvegų? Taip, minėtos recenzijos autorė E. Išganaitytė – puiki vertėja, bet negirdėjau, kad imtųsi redaguoti; manau, jai užtenka vertimų.
Tačiau yra ir kitų priežasčių. Garsiai neįvardijamų, bet labai svarių. Pagrindinė – pinigai. Geras vertėjas už autorinį lanką prašo, tarkim, dviejų šimtų penkiasdešimties eurų arba daugiau. Ir padorių terminų. Prastas vertėjas sutinka dirbti už šimtą šešiasdešimt penkis eurus už autorinį lanką ir žada išversti greitai. Kam dažnu atveju pirmenybė? Gi duosime geram redaktoriui, ir sutvarkys.
Pačiai neteko susidurti, bet iš kolegų esu girdėjusi apie išvis pasibaisėtinus atvejus – vertimas gabalais išdalinamas keliems studentams. Už skatikus. O paskui duodama geram redaktoriui, kad sutvarkytų.
Prašyčiau atkreipti dėmesį, kad rašydama sąžiningai stengiuosi įterpti visokius „dažnai“, „neretai“ ir panašius žodelyčius. Tikrai nesakau, kad taip būna visada. Bet čia aprašytame pavyzdyje sumas ne šiaip sugalvojau. Viena gerai žinoma leidykla prieš porą metų pasiūlė man versti romaną. Gerą romaną. Stilius buvo įmantrus, be to, apstu dalykinės specifikos, būtų reikėję susipažinti su tam tikrais gamybiniais procesais, terminija ir t. t. O tai reikalauja laiko. Na, paprašiau dviejų šimtų penkiasdešimt už lanką. Tuo derybos ir baigėsi, leidykla nė atsakyti nesiteikė. Gal po metų tą romaną išleido. Vertė mano kolegė. Sergėk Dieve, nenoriu pasakyti, kad ji verčia prastai, juoba kad vertimo neskaičiau, užteko originalo. Nežinau, kokio dydžio honorarą ji gavo. Vis dėlto spėju, kad ne du šimtus penkiasdešimt už lanką. Patikėkit, čia be jokio apmaudo ar pavydo. Po savaitės kita leidykla pasiūlė kai ką daug patrauklesnio, tada labai džiaugiausi neįsikinkiusi į katorgą. Tačiau šiandien vėl atsidūriau ką tik aprašytoje situacijoje. Jau kita leidykla siūlo versti gerą romaną – pusvelčiui ir greitai. Ką daryti? Dirbti pusvelčiui, bet vis dėlto už pinigus ar rašinėti rašinėlius į feisbuką už dyką? Nesijaučiu pasaulio bamba, leidykla tikrai ras, kas tą romaną išvers greitai ir pigiai. Tik ar kokybiškai? Ai, nesvarbu, duos geram redaktoriui, ir sutvarkys.
Ir dar vienas, mano galva, labai svarbus dalykas. Komentuojant 2024 metų Antipremiją, redaktorių forume buvo užduotas klausimas: kodėl leidykla („Jotema“) turėjo abejoti daug patirties turinčia ir su daug leidyklų dirbusia vertėja?
Tai va, esama „patyrusių ir daug išvertusių“ vertėjų. Bendradarbiavusių su daugeliu leidyklų. Mojuodami įspūdingais savo verstų knygų sąrašais jie keliauja iš vienos leidyklos į kitą, kankindami vis kitus redaktorius, nes šie nieko nežino apie savo kolegų kančias, patirtas redaguojant tą „patyrusį ir daug išvertusį“. Kai mano didžiai gerbiamos vertėjos Irena Balčiūnienė ir Irena Aleksaitė su pasididžiavimu pamini savo išverstų knygų skaičių, aš graudžiai atsidūstu. Perpus už jas jaunesni vertėjai būna išvertę dvigubai daugiau! Taip, darbą nūnai palengvina rašymas kompiuteriu, o ne ranka; informaciją greitai randame internete, nebereikia vartyti žodynų nei žinynų. Ir dar darbą, pasirodo, palengvina automatinis vertimas. Norit tikėkit, norit ne, bet neseniai eilinį kartą pervertinėjau knygą su Google Translate, ir programos pateikiamas vertimas beveik sutapo su vertėjos pateiktu tekstu! Tad kai projektų vadovai samdo vertėją kliaudamiesi tokiais sąrašais, redaktoriui duodamą tekstą palydi žodžiais: „Vargo neturėsi, jis geras ir patyręs vertėjas!“ Tokių „gerų ir patyrusių“ esu nemažai redagavusi, o praktiškai – pervertusi su Google Translate. Pastaruoju metu pasitelkiu ir DeepL, o kelis tekstus iš vokiečių kalbos perverčiau ir be automatinių programų. Tokiais atvejais atiduodama tekstą kaskart prisipažįstu: „Perverčiau su Google Translate, o dabar reikėtų, kad kas nors suredaguotų.“ Rimtose leidyklose suredaguodavo geros korektorės (ačiū joms!) ir, mano galva, išeidavo visai paskaitomos knygos. Netgi komplimentą išgirdau: „Kas visai nepaskaitoma, duokite Kižlienei, ji sutvarkys.“ Kaip manote, kaip reagavau?
Džiaugiuosi, kad Antipremija skiriama ne tik vertėjui, bet ir leidyklai. Manau, jai tenka pagrindinė atsakomybė už galutinį produktą. Toli gražu neginu prastų vertėjų. Bet jeigu žmogui niekas nepasakė, kad jis dirba prastai, jeigu jis nuoširdžiai įsitikinęs, kad jo darbas – pažodžiui išversti tekstą, o redaktorius tegu suredaguoja ir dar nesuprastas vietas sutvarko, tai tas žmogus ne tik toliau vers, bet dar ir laikys save puikiu specialistu. Gaus vis naujų užsakymų. O išverstų knygų skaičius bus laikomas to patvirtinimu. Užburtas ratas. Vieną tokį labai konkretų atvejį buvau išsamiai aprašiusi savo feisbuko paskyroje. Paskui sulaukiau skambučių ir žinučių – kolegos tarėsi atpažinę bent tris šitokius niekdirbius. Todėl leidykla privalo pasakyti – STOP! Gana, užtenka, tu nesugebi. Betgi – duosime geram redaktoriui, ir sutvarkys.
Kodėl redaktoriai sutinka redaguoti prastus vertimus…
…arba kodėl žmogus kartais įsimina į šūdą? Iš esmės – dėl dviejų priežasčių. Pirma, per neapsižiūrėjimą. Antra, kai neturi kitos išeities. Tarkim, aplinkui viskas dega ir vienintelis būdas nenudegti yra lipti į tą šūdo krūvą.
O leidyklose amžinai viskas dega. Terminai liepsnoja melsva ugnimi. Terminas numatytas sutartyje, perkant autorines teises. Terminas nurodytas prašant paramos leidybai, terminas patvirtintas gavus paramą. Knygą reikia išleisti iki pasirodant pagal ją sukurtam filmui, iki vasaros, iki Kalėdų, iki knygų mugės, ypač jeigu iš užusienių atvyksta jos autorius. Ir tada projektų vadovai pasmailinę liežuvį ima manipuliuoti: ir komplimentais apipila, ir atlygį didesnį pasiūlo, ir dar visokių gudrybių sugalvoja. Štai ką komentaruose parašė Palmira Mikėnaitė: „Galutinai pražilau beperrašydama krūvą knygų, kai, žiopla, ėmiausi nepasigilinusi į vertimą, arba: na gera gi leidykla; maža biedna leidykla, reikia padėti (pusiau už dyką); puikus knygos autorius, reikia; knygos globėja leidykloj taigi draugė, kaip atsisakysi, kai taip gražiai prašo, ir t. t.“ O Vaiva Račiūnaitė paantrino: „Gerai pažįstamas scenarijus.“
Tai čia kaipo ir viskas išvardyta. Projektų vadovo pagrindinė užduotis yra sugebėti manipuliuoti redaktoriumi. O kartais nė manipuliuoti nereikia. Daug leidyklų turi etatinius redaktorius. Visus niekalus, kurių kategoriškai atsisako laisvai samdomi redaktoriai, užkrauna etatiniams. Tai tavo tiesioginis darbas, pirmyn! Ir kai bandai prieštarauti, bandai sakyti, kad vertimą reikia atmesti, kad tekstas iš esmės neredaguotinas, išgirsti visus tuos ką tik išvardytus argumentus – dega!
Beje, ir čia esama savotiško manipuliavimo. Kai leidyklos redaktoriai vien arba beveik vien laisvai samdomi, ima prastėti knygų kokybė. Geri redaktoriai ima gerus vertėjus, prasti redaktoriai (deja, yra ir tokių) ima viską, ką gauna, tačiau per daug nesigilina, negaišta laiko ir neeikvoja jėgų. Kai skaitytojų nusiskundimai pagaliau pasiekia leidyklos vadovų ausis, leidykloje atsiranda etatiniai redaktoriai, kurie jaučia didesnę atsakomybę ir dirba kruopščiau. Knygų tekstų kokybė pagerėja, bet tie etatiniai redaktoriai savo nuolatiniais dejavimais ir aimanavimais vadovybei nusibosta. Kai jie, netekę kantrybės, išsibėgioja, grįžtama prie laisvai samdomų. Kol vėl ima prastėti kokybė ir… Na, trūkt už vadžių, ir vėl iš pradžių.
Būti etatiniu redaktoriumi iš pradžių atrodo smagu. Garantuotas darbas, garantuota alga, pinigų gausi net tada, kai susirgsi arba atostogausi. Žiū, dar ir į kokią Frankfurto knygų mugę išvažiuosi (hm, turbūt žinios pasenusios, dabar ten važiuoja projektų vadovai). Kenti. Bet ilgainiui pervertinėjant visą tą šlamštą pakrinka nervai. (Akivaizdu iš mano rašinėlių, tiesa?) Tai nutinka ne po pirmos ir ne po antros redaguojamos knygos. Mat kartais kaip paskatinimą (!) gauni redaguoti ir gerų vertimų. Vis dėlto kantrybės taurėje būna paskutinis lašas. Mano atveju jis atrodė taip: vertėja dumblius nuosekliai vadino eukariotinėmis ląstelėmis arba vandens augmenija, o sočiąsias riebalų rūgštis – prisotintais riebalais. Šiaip po mano redagavimo iš to vertimo nieko neliko, ir vertėja labai įsižeidė, neva nutolau nuo originalo. Galėčiau pateikti daugiau pavyzdžių, mielai pacituočiau tuos, kuriuos pridėjau prie laiško leidyklai. Tebeturiu ir tą laišką – persmelktą pykčio ir nevilties:
Labas!
Du mėnesius terliojausi su ta knyga. Jau sakiau, kad nesišvaistau šita fraze, bet tai buvo google translate, suderinti tik linksniai. Vertimas žemiau bet kokios kritikos, niekas ničniekas nepadaryta gerai. Nei kalbos, nei pavadinimų, nei tikslumo, nei stiliaus, nei formos…
Siunčiu redaguotą tekstą, manau, duokit korektorei. Vertėjai nerodžiau! Nėra ką derinti, viskas perdaryta iš esmės.
Pirmiausia užmesk akį. Galbūt pasiųsi vertėjai, kad susipažintų. O toliau – kaip ten sutartyje rašoma: jei vertėjas nesutinka su leidyklos pakeitimais, jis gali eiti velniop… Nes jeigu ji pradės žiūrėti ir ginčytis, tai tą knygą gal po metų išleisime. Ir dar įkainį už individualų pedagoginį darbą reikėtų numatyti. Redaguotas variantas taip skiriasi nuo pradinio, kad galima eiti į bet kokį teismą, niekas nepajėgtų įrodyti, kad čia to paties vertėjo darbas.
Beje, aną mėnesį realiai dirbau nė nežinau kiek valandų, nes ta knyga dega ir svyla. Sėdėjau du savaitgalius ir kasdien iki nakties. Akys stiklinės, šeimos narių nebematau ir nebepažįstu. Dar liko perdaryti rodyklę. O ataskaitoje bus 0 lankų, nes šituos pagal įkainį įrašiau į vasarį. Ką daryti?
Dalia
Taigi – suredagavusi tą knygą išėjau į laisvę. Stengiausi nesipykti, durimis netrankyti – maža ką. Ir tikrai – man siūlydavo ir tebesiūlo redaguoti. O aš galiu rinktis – imti ar neimti. Bet kartais įklimpstu per neapsižiūrėjimą.
Mat nutinka taip: vertimas iš pradžių pasirodo būsiąs visai sklandus. Užmetus akį niekas neužkliūva. Leidykla patikina, kad vertėjas geras ir patyręs. Pasirašai sutartį, įsipareigoji. Sykį pažadėjau tokį „gerą“ vertimą pradėti redaguoti po dviejų mėnesių. Leidykla sutiko, laukė. Kai pradėjau redaguoti, jau buvo nepadoru pasipustyti padus. O juk ėmė lįsti kažkokie nenusakomi dalykai. Redaktoriai mane supras: iš pirmo žvilgsnio sklandūs sakiniai nesiriša tarpusavyje. Nėra loginio ryšio. Sakinys yra, o minties nėra. Pažiūri į originalą ir matai, kad vertėjas tiesiog nesuprato teksto! Gerai, jei moki kalbą, iš kurios versta. O jeigu ne? Google Translate arba DeepL? Tarkim, aš su gūglu išsiverčiu į lietuvių, vokiečių ir rusų. Automatinis vertimas į tris kalbas + kontekstas. Ir dar viltis, kad pataisys korektorė. Bet net jeigu ir mokėčiau originalo kalbą, kodėl aš, redaktorė, turėčiau mokėti ją geriau už vertėją? Jeigu taip gerai mokėčiau, tai versčiau, o ne redaguočiau. Dirbdama etatine redaktore esu porą sykių jautusi nuoskaudą: vertimą atidavėte nemokšai, o ne man; man dabar tenka košę išsrėbti, tekstą perversti ir laurus vertėjui atiduoti. Antipremijai mano redaguotų knygų, regis, dar niekas nesiūlė. O jeigu kaip redaktorė ją gausiu – parašysiu ilgą rašinėlį su originalaus vertimo pavyzdžiais.
Priminsiu: Antipremija skiriama ne tik niekdirbiui vertėjui, bet ir jo darbo neperdariusiam redaktoriui (o ar turėjo perdaryti?) bei leidyklai! Pakartosiu: mano galva, jai tenka pagrindinė atsakomybė. Mat dar viena priežastis, dėl kurios leidyklos samdo prastus vertėjus ir nesusidorojančius redaktorius, yra projektų vadovų nekompetencija.
Akmenys į projektų vadovų daržą
Pradėkime nuo to, kad knyga yra projektas leidyklos projektų vadovo rankose. O projektų vadovai viską žino, viską išmano ir savo klaidų nepripažįsta. Tiesiog yra aukštesnės kastos už vertėjus ir redaktorius. Dėl broko kaltas gali būti prastai tekstą išvertęs vertėjas (o kodėl samdote niekdirbius?), kaltas gali būti tekstą atsainiai suredagavęs redaktorius (o kodėl neklaũsėte jo pasiūlymo atmesti vertimą?). Na, jau žinome: samdė labai patyrusį ir daug išvertusį, atmesti vertimo negalėjo dėl spaudžiančių terminų. Ir taip toliau.
Bet jeigu projektų vadovai ne į vertėjo pateikiamus sąrašus žiūrėtų, o pasikalbėtų su jo verstas knygas redagavusiais redaktoriais ir įsiklausytų į jų nuomonę, prasto vertėjo jie dažnu atveju nesamdytų ir jo vertimų sąrašo naujomis pozicijomis nepildytų. Būtent redaktoriai žino, ko galima tikėtis. Skatinu gandus? Taip, tikriausiai. Tačiau, mano galva, geriau tylios apkalbos negu garsi Antipremija.
O ir gandai gandams nelygu. Štai dar viena istorija. Skambutis iš leidyklos, su kuria nesu bendradarbiavusi. Jauna projektų vadovė siūlo redaguoti knygą. Kaip tik esu laisva, todėl leidžiuosi į derybas. Ir pirma, ką sužinau – kad reikės suredaguoti kažkiek puslapių – bandomasis redagavimas, ar verta mane samdyti. Žinote, įsiutau. Netikiu bandomaisiais vertimais – juk norėdamas gauti užsakymą gali privačiai pasisamdyti redaktorių, kuris suredaguos tavo tekstuką. Tačiau kas yra bandomasis redagavimas?! Kokie jo kriterijai?! Jei gavusi gerą vertimą taisysiu mažai, tai reikš, kad mažai dirbau? O gal gausiu už dyką išsrėbti kažkieno košę? Kas vertins mano darbą? Kokia bus to vertintojo patirtis? Leidykla mane kviečia ir prašo bandomojo? Suprasčiau, jeigu aš į juos kreipčiausi. O dabar – ačiū, gaunu darbo ir be bandomųjų.
Tuomet šia istorija labai emocingai pasidalinau savo feisbuko paskyroje ir sužinojau, kad tokia nežinoma esu ne aš viena. Atsiliepė kelios gerą vardą užsitarnavusios vertėjos ir redaktorės, patyrusios lygiai tą patį kitose leidyklose. Esu įsitikinusi: nei bandomasis redagavimas, nei bandomasis vertimas neatskleis tikrosios padėties! Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kad projektų vadovai kartais nelabai susigaudo, kas yra kas. Tiek vertėjai, tiek redaktoriai savo gerą (arba prastą) vardą susikuria ne per vieną dieną. Tai gal ir reikia domėtis aplinka, o ne bandomuosius kaišioti! Juk samdomo žmogaus vardą ir kontaktus ne iš lubų paėmė. Kažkas rekomendavo. Kalbėkitės, brangieji, kalbėkitės!
Kita istorija. Gauni redaguoti kokio nors Vardenio Pavardenio vertimą / sužinai, kad tave redaguos koks nors Vardauskas Pavardauskas. Su tuo žmogumi jau esi labai nesėkmingai bendradarbiavęs ir geros patirties anaiptol nesitiki. Būna visko – nuo profesinių ambicijų iki buitinių nesutarimų ir nesusipratimų. Nustembi, supyksti: juk šimtą kartų sakiau – tik ne jis! Išgirsti: ai, pamiršome; na, kaip nors. Ta projektų vadovė išėjo motinystės atostogų, anas projektų vadovas pakeitė darbą. Pamiršo, neįspėjo, neperdavė. Visi galai vandenin…
Būna, prašai konkretaus redaktoriaus. Esi su tuo redaktoriumi nemažai dirbęs, puikiai sutari, darbas einasi kaip per sviestą. Betgi yra ambicijos: redaktorių paskirsime mes! Prašai, kad redaktorius, vos pradėjęs redaguoti, su tavim susisiektų, nori iš anksto kai ką aptarti. – O kam?
Išdalinti vieną kūrinį gabalais keliems vertėjams, tegu ir ne studentams už skatikus, – taip tikrai būna. Duosim geram redaktoriui, ir sutvarkys! Rodos, bent kiek apie vertimą nutuokiančiam žmogui turėtų būti aišku, kad taip daryti šiukštu nevalia. Ir vis dėlto daroma! Mat reikia greitai! Dega! Tikriausiai dėl tos pačios priežasties serijos knygos atiduodamos skirtingiems vertėjams ir net skirtingiems redaktoriams – žinau tikrai, esu pati susidūrusi, ir ne kartą, ir ne vienoje leidykloje. Būna smagu redaguoti, kai kiekvienas savaip transkribuoja vardus, savaip verčia įvairių objektų pavadinimus arba šiaip kokias pasikartojančias frazes. Štai pati būtent už tokios serijos redagavimą vis prašausi Antipremijos. Mat ten dar ir serijos knygos ne iš eilės leistos buvo, ne visos iš originalo kalbos verstos. Ir tai tikrai nėra vienintelis atvejis vienoje leidykloje. Kita didelė ir žymi leidykla taip pat išleido seriją – penkios knygos vienose rankose (tiksliau, tas pats vertėjas ir tas pats redaktorius), o šešta knyga iš tų rankų išsprūdo. Darbo prie tos šeštos knygos galėjo būti perpus mažiau, mat kartojosi begalė dalykų (reikėjo tiesiog cituoti dialogus ir pan. – ta pati istorija iš kito veikėjo perspektyvos). Ėgi ne – viskas kitaip. Nei geriau, nei blogiau – tiesiog kitaip. Dar vieną atvejį komentaruose yra paminėjusi ir Jovita Liutkutė: „Verčiau George R. R. Martino „Ugnies ir ledo giesmę“ nuo trečio tomo.“ Sykį pati parsinešiau versti knygą – ogi antra dalis! Pirma jau atiduota kitai vertėjai, kad būtų greičiau. Tąsyk atsisakiau versti; įtikinau atiduoti į vienas rankas, nesvarbu, man ar kam nors kitam. Bet kai skirtingų vertėjų verstas serijos knygas redaguoja dar ir skirtingi redaktoriai, tai ir tokių problemų nekyla, ar ne?
Nekyla problemų, nekyla ir konfliktų, tiesa? Mat spręsti tarp vertėjo ir redaktoriaus iškylančius konfliktus taip pat yra projektų vadovo darbas.
Apie konfliktus
Aišku, būtų idealu, jei niekada nekiltų jokių konfliktų. Būtų idealu, jei vertėjai puikiai verstų, o redaktoriai juos glostytų ir girtų. Deja, tikrovėje esama visko. Esama ir gerų, ir prastų vertėjų. Esama ir gerų, ir prastų redaktorių. Ir konfliktų, deja, kartais iškyla. Beje, čia noriu pabrėžti žodį „konfliktas“, nes būtent tai ir turiu omenyje. Ne diskusijas, ne profesionalų pasitarimą, ieškant geriausio varianto teksto labui, o ambicijų plykstelėjimą ir abipusius kaltinimus neišmanymu.
Tokius konfliktus paprastai tenka spręsti leidyklai. Konkrečiai – knygą kuruojančiam projektų vadovui. Ir kai tarp vertėjo ir redaktoriaus kyla konfliktas, leidykla (projektų vadovas) pirmiausia sprendžia, kuriuo labiau pasitikėti. Jei apsispręsti negali (gilintis į tekstą nėra laiko, nepakanka kompetencijos ir pan.), tada projektų vadovas renkasi vieną iš dviejų variantų.
Pirmas (paprasčiausias) variantas: pasakyti, kad pasirinkimas priklauso vertėjui. Jo žodis lemiamas, jam priklauso vertimo autorystė, jo pavardė rašoma tituliniuose puslapiuose, o kartais net ant viršelio. Būna, knygoje net pažymima, kad už vertimo kokybę atsako vertėjas. Leidykla nusiplauna rankas. Gerai, jei viskas gerai.
Bet kartais gerai nebūna. Leidykla negali nusiplauti rankų, nes švariomis rankomis ir sausomis kojomis iš tos balos neišbrisi. Tada pasirenkamas antras variantas: vertėjui pabaksnojama į sutarties punktą, skelbiantį, kad jei vertėjas nesutiks su leidyklos pasiūlytais motyvuotais taisymais, galės pasiimti savo vertimą ir eiti šunims šėko pjauti. Štai kodėl tas punktas įrašomas! Jokių profesinių diskusijų nebūna, jokių profesionalių argumentų nereikia. Dažniausiai vertėjas nenori likti tuščiomis rankomis ir nuolankiai sutinka su redaktoriaus taisymais.
Aišku, kaskart kyla klausimas, kas teisus – vertėjas ar redaktorius. Tų atvejų būna labai įvairių. Čia reikėtų kalbėti apie gerus ir prastus vertėjus, apie gerus ir prastus redaktorius. Girdėjau kalbų, esą yra buvę, kad redaktorius tekstą sugadino, sudarkė. Ir apie save taip esu girdėjusi, mat tąsyk iš vertėjos pateikto teksto neliko praktiškai nieko, tačiau aš įsivaizduoju tekstą ne sudarkiusi, o sutvarkiusi. Būtų buvę visai smagu, jei būčiau buvusi įrašyta kaip vertėja ar bent jau vertimo bendraautorė. Bet grįžkime prie projektų vadovų darbo ir atsakomybės. Mat žinau itin šlykštų atvejį, kai geras ir jau suredaguotas vertimas buvo atmestas vien dėl to, kad vertėja šio to nepakeitė pagal projektų vadovės užgaidą! Negana to, vertėja buvo priversta grąžinti honorarą! Manau, turėjo kilti rimtas skandalas, tačiau vertėja skandalo nepanoro.
Beje, aš pati nesu tokia principinga – versdama (biografinį) romaną palikau originalią asmenvardžių rašybą. Tai irgi buvo leidyklos reikalavimas, nors man atrodo, kad ta apostrofais išmarginta knyga bus sunkiai paskaitoma. Romanas! Na, ką gi, knygą juk reikės parduoti, projektų vadovai viską žino geriau. Suredaguoto teksto laukiu jau visus metus. Įdomu, ką apie tuos apostrofus pasakys redaktorė. Beje, ją skyrė leidykla, neatsižvelgdama į mano prašymą. Ką gi, bus nauja patirtis, ir nuoširdžiai tikiuosi, kad maloni. Tikiuosi, redaktorė bus gera.
Apie gerus ir prastus redaktorius bei vertėjus
Viename seminare Laimantas Jonušys pasakė: redakciniai taisymai būna trijų rūšių. Su vienais iš karto sutinki ir už juos padėkoji, su kitais kategoriškai nesutinki ir atmeti, bet daugiausia būna tos trečios rūšies – tokių, kurie visiškai neesminiai. Su jais sutikti tiesiog paprasčiau nei nesutikti, ginčytis, grąžinti savo variantą.
Štai kur šuo pakastas. Geras redaktorius taiso tai, kas būtina, arba tada, kai tikrai sugalvoja ką nors žymiai geresnio, o ne perrašinėja pagal save. Iš gero į tokį pat gerą. Retas turi kantrybės ir jėgų ginčytis ir reikalauti argumentuoti kiekvieną taisymą.
Nutaisyti pasitaiko turbūt visiems. Neklysta tik tas, kas nedirba. Dėl to nei vertėjas turėtų labai pykti, nei redaktorius labai gėdytis. Ypač kai redaguoja vertimą iš kalbos, kurios nemoka. Mano geroji patirtis sako, kad geri vertėjai gana atlaidžiai žiūri į tokius dalykus. Tiesiog paaiškina redaktoriui, kur jis suklydo. Būna, pripažįsta, kad jų vertimas toje vietoje taip pat strigtelėjo. Juk redaktorius taisė todėl, kad jam kliuvo, vadinasi, klius ir skaitytojui. Ir tada arba vertėjas, arba vertėjas su redaktoriumi bendromis pastangomis ieško naujo sprendimo. Pastebėjau, kad redaktorius labiausiai kritikuoja prasti vertėjai. Jie gi viską moka, o redaktorius tik sugadino. Koks džiaugsmas aptikti redaktoriaus klaidą ir apie ją visiems garsiai paskelbti! Ir grąžinti savo variantą. Kartoju, gal redaktorius taisė todėl, kad kažkas kliuvo (stilius, sąskambis ir pan.). Čia kalbu apie paprastuosius-įprastuosius atvejus (grožinė literatūra), o ne apie košmarus, kai kalbos redaktorius murkdosi, gavęs jam visai nesuprantamą specialybės tekstą (pradedant filosofija ir baigiant kokiu nors reaktyvinių raketų mokslu).
Štai ką parašė Liuda Skripkienė: „Gerai, jeigu pavyksta bendradarbiauti, jeigu atrandi ryšį su žmogumi, jeigu vertėjas pozityviai reaguoja į pastabas arba argumentuotai prieštarauja – juk ir redaktorius ne visažinis, o ir prie teksto jis įprastai mažiau sugaišta nei kartais metus ar daugiau prie jo dirbantis vertėjas.“
Būna tokių taisymų, kuriuos aš vadinu „kad“ į „jog“, o „jog“ į „kad“. Suprask, tas pats į tą patį. Vis dėlto pasitaiko visokių situacijų, kur tokius taisymus nulemia skambesys, pasikartojimai, taisyklės (pvz., „jog“ netinka šalutiniams tikslo sakiniams jungti). Redaktoriai ir vertėjai privalo mokytis vieni iš kitų.
Kitados gyvavo neoficiali „Vagos“ leidyklos mokykla. Jauni redaktoriai gaudavo redaguoti senus patyrusius vertėjus, grandus, ir mokėsi iš jų. Jų nesugadinsi! Jauni vertėjai tekdavo patyrusiems redaktoriams ir taip pat mokėsi. Tačiau praėjo tie laikai, kai visus siejo ta pati senoji „Vaga“. Tada vertinimai, aptarimai ir mokymai buvo darbo dalis. Vidinė nevieša informacija. Ir sprendimai buvo nevieši, bet pamatuoti: tam duosime lengvesnį tekstą ir mokysime, anam patikėsime sudėtingą tekstą, o šitam išvis nieko neduosime.
Dabar nebenorime ir nebegalime gaišti laiko nei mokydami, nei mokydamiesi. Tai pasakytina ir apie vertėjus, ir apie redaktorius (savaime suprantama, kad ne apie visus!). Užuot mokę ir mokęsi, dažniau konfliktuojame. Juoba kad jaunoji jautrioji karta į bet kokią kritiką, o kartais net į paprasčiausius komentarus arba pavyzdžius, pateiktus įvardijant ar nagrinėjant problemą, žiūri kaip į patyčias. O tai irgi nemotyvuoja nei mokyti, nei kalbėti apie problemas. Nemotyvuoja mokyti ir ne mano vienos pastebėtas faktas, kad kuo vertėjas prastesnis, tuo labiau savimi pasitiki, tuo aršiau ginčijasi. Gali tave apšaukti akla VLKK nurodymų vykdytoja arba šiaip užstrigusia praeityje sovietmečio liekana. Gali pareikšti, kad tie ištaisyti dalykai buvo stilistinė priemonė, kurios riboto akiračio redaktorė nesugebėjo suprasti (nors tąsyk ta „stilistinė priemonė“ buvo tik apgailėtinas žodyno skurdumas). Ir taip žmogus eina per leidyklas, o jo verstų knygų sąrašas vis ilgesnis ir įspūdingesnis. Redaktoriai (juoba projektų vadovai) nebendrauja vieni su kitais ir jį toliau samdo. Kruopštūs redaktoriai sutvarko, o vertėjas sukritikavęs redaktorių tik pakelia savo vertę! Arba nekelia problemų, tiesiog nė nepažiūrėjęs į taisymus su viskuo sutinka. Nesigilina, nesivargina, net nebando mokytis. Jo darbas atseit yra versti, o redaktoriaus darbas – padaryti taip, kad tekstas būtų sklandus. Ir jeigu kam nors kas nors užkliūva, kaltas yra redaktorius, kuris nesutvarkė teksto. Prisipažinsiu: redaguodama esu palikusi frazę „užsidėti pirštines“, gerai, kad korektorė pastebėjo. Pati taip tikrai neparašyčiau, bet ten jau buvo taip tiršta, taip tiršta, kad pražiūrėjau… Čia vėlgi bėda: žmogus nesijaučia dirbąs prastai, jis tiesiog taip suvokia savo darbą! Juk jeigu išvers tobulai, tai kam tie redaktoriai? Skamba neįtikėtinai? Deja, būna ir tokių… Pati kelis kartus buvau taip įmerkusi uodegą, kad nei komentarų rašinėjau, nei su tomis vertėjomis (mot. g.) derinau. Palydėjusi keiksmais atidaviau projektų vadovams (skirtingos leidyklos), tegu srebia košę, kurios patys privirė. Tiesa, paskui išgirdau tų vertėjų nuomonę: esą peržengiau savo kompetencijos ribas ir sugadinau tekstą. Na, nors imk ir kokius vertimo pavyzdžius čia pateik.
Suprantama, norėdami turėti gerų vertėjų, turime juos užauginti, turime mokyti taip, kaip kitados mokė mus pačius. Niekas negimsta mokėdamas. Man buvo labai liūdna skaityti komentarą, kuriame Augustė Matulevičienė guodėsi, kad net teoriškai nėra galimybių užaugti iki grandų lygio. Tai žiauru. Galime šaipytis, galime kritikuoti, galime gūžčioti pečiais, bet norėdami, kad žmogus išmoktų, privalom jį mokyti. Deja, jokie universitetai neišmokys versti grožinės literatūros. Tai menas, reikalaujantis tam tikrų gabumų. Bet tai ir amatas, reikalaujantis įgūdžių ir patirties. Universitetas gal ir suteikia teorinių žinių, bet ne praktinių įgūdžių. Tai pasakytina ir apie vertėjus, ir apie redaktorius. Kartais atrodo, kad jaunas redaktorius neskiria grožinės literatūros teksto redagavimo nuo mokyklinio rašinėlio taisymo. Ir čia būtent patyręs vertėjas galėtų jį pamokyti. Deja, leidyklos nori gatavo produkto, ir greitai greitai greitai. Jei nemoki, eik lauk, ieškokis kito darbo. Arba pakelk girnas, bet nesiginčyk! Kaip rašė A. Matulevičienė: „Tai tik įrodo, kad žinių ir patirties mainai nevyksta, o tai, kas dedasi, panašiau į siekį atgrasyti ir visiškai išstumti iš savo rato. Na, jei tikrai toks tikslas, tai tebūnie.“ Man labai dėl to liūdna.
Po šiai dienai saugau savo bandomojo vertimo lapus su Antano Gailiaus taisymais. Kaskart, gavusi redaguoti vertimą, ypač jauno vertėjo atliktą, prisimenu, kiek daug žmonių mane mokė, kiek jie įdėjo darbo ir pastangų, kiek sugaišo laiko. Todėl jaučiu tam tikrą skolą ir pareigą perduoti savo patirtį tiems, kurie ateina į šią sritį – jauni ir žali, kokia kitados buvau aš pati. Redaguodama ne vien taisau, bet ir rašau komentarus. Susitikti ir aptarti gyvai jau seniai išėjo iš mados. Manau, taip sutaupoma laiko, komentaruose galima pasakyti labai nemažai, ir tai yra teigiamos redagavimo kompiuteriu patirtys. Negerai yra tai, kad neužmezgame asmeninių kontaktų, nebepažįstame vieni kitų, netampame bendruomene. Juk būtent taip į bendruomenę susibūrė senoji redaktorių ir vertėjų karta, kuriai ir save priskiriu. Susipažinome bendraudami, bendradarbiaudami, o asmeninis ryšys yra nepaprastai svarbus – tada tampame pakantesni ir geranoriškesni.
Paradoksalu ar ne, bet konfliktų turbūt nekyla tada, kai redaktorius dirba „pakeltomis girnomis“. Vertėjui grįžta beveik švarus tekstas, jis jaučiasi viską labai gerai padaręs, pats sau protingas ir talentingas. Negaišta laiko bereikalingiems ginčams, dirba greitai, gal net automatinį vertimą paleidžia. Ir tada nėra ko dejuoti, kad per mažai uždirbi. Arba gali pakelta galva išrėžti: „Kaip moka, taip dirbu!“
Kaip moka, taip dirbu, arba kodėl aš jaučiuosi kaip Danijos karalienė
Turbūt daugelis žinote, kad buvusi Danijos karalienė Margarita II vertė knygas. Nemanau, kad iš bado. Nemanau, kad gyveno iš honorarų.
Tai va, taip ir jaučiuosi. Iš honorarų negyvenu, už tuos grašius nusiperku naujus auskarus arba naujus batelius. Seniau sakydavau, kad vyras uždirba duonai, o aš sviestui. Dabar jau ir sviestas perkamas iš vyro kišenės. Kodėl? Ogi todėl, kad mano honorarai prilygsta kišenpinigiams. Ir turbūt ne aš viena tokia. Neseniai Lietuvos kultūros taryba paskelbė apklausą „Kaip gyvena menininkai“. Buvo ten toks punktas: „mane išlaiko sutuoktinis“; tą punktą ir pažymėjau.
Savo darbinį kelią pradėjau 1985 m. VISI bibliotekoje. Mėnesinė alga – šimtas dvidešimt rublių. Minimali mėnesinė alga tuomet buvo aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt rublių, nebeprisimenu. Pasirašant pirmą sutartį dėl vertimo (1987 m., „Vyturys“) man buvo pasiūlytas honoraras – šimtas penkiolika rublių už autorinį lanką. Pasirašant antrą (1989 m., „Vaga“) – šimtas dvidešimt penki rubliai už autorinį lanką. Tebeturiu tas sutartis. Matot, išvertęs vieną autorinį lanką galėjai gyventi visą mėnesį. Maža to, apimtys buvo skaičiuojamos iš akies, o tai buvo vertėjo naudai. Kompiuteris skaičiuoja tiksliai. Tikrasis autorinis lankas yra maždaug ketvirtadaliu mažesnis už tą senąjį, apytikriai paskaičiuotą. Atsvara – rašėme ranka, perspausdindavome mašinėle.
Šitą problemą feisbuko komentaruose užčiuopė ir Rasa Čepaitienė: „<…> vis dėlto šioje diskusijoje lieka apeinamas dramblys porceliano parduotuvėje. Sovietmečiu leidyklos buvo valstybinės, darbo pobūdis ir etika leido neskubėti ir tobulinti tekstą. Dabar gi jos privačios, komercinės, viską lemia ir apibrėžia pelno siekis. Iš čia tas greičiau, pigiau, daugiau, nesigilinant į kokybę.“
Dabar galit mane (o gal ir R. Čepaitienę) apkaltinti sovietinių laikų ilgesiu. Ir saulė skaisčiau švietė, ir žolė žalesnė buvo, ir pinigai iš maskvos upeliu plaukė. Dabar tiražai maži, autorinės teisės kainuoja, viskas (išskyrus mūsų darbą) brangsta, o leidyklos „jeigu mokės frylanceriams, tai pačios nieko neuždirbs“ (citata, tik šįsyk autoriaus nenurodysiu).
Šiandien Lietuvoje kvalifikuotiems darbuotojams darbdavys pagal įstatymus privalo mokėti daugiau nei minimali alga.
Kiek dabar leidyklos moka už autorinio lanko vertimą? Du šimtus–du šimtus penkiasdešimt eurų. Vadinasi, per mėnesį turi išversti keturis–penkis lankus, kad susikrapštytum tą minimumą. O kiek už redagavimą? Apie aštuoniasdešimt eurų, priklausomai nuo teksto sunkumo. Redaktorius turi labai sukritikuoti vertimą, kad galėtų / drįstų prašyti daugiau.
Jei neskaičiuodamas valandų dirbi sąžiningai ir kruopščiai, tiek išversti arba suredaguoti įmanoma. Bet tai yra labai daug. Už minimalią algą. Man, krapštukei ir lėtapėdei, kartais pavyksta, o kartais ne.
Kartais jaučiuosi kaip Danijos karalienė – galiu sau leisti į valias krapštytis, vis tiek gyvenu vyro išlaikoma. Tačiau retsykiais vyras paklausia, ką daryčiau jam numirus. Tada pasijuntu visiška elgeta, nes suvokiu, kad iš savo darbo nepragyvenčiau. Dabar grasinuosi eiti dirbti indų plovėja – jos uždirba daugiau ir dar valgyti dykai gauna.
Niekada nemaniau, kad ateis toks laikas, kai pateisinsiu posakį „kaip moka, taip dirbu“. O vis dėlto tas laikas atėjo. Mat puikiai suprantu, kad ne visi vertėjai ir ne visi redaktoriai gyvena kaip Danijos karalienė. Prabangą dirbti gerai ir kruopščiai gali sau leisti tik į mane panašūs. Kažką išlaiko sutuoktinis. Kažkas prisiduria prie pensijos. Kažkas prisiduria prie atlyginimo. Verčia vakarais ir savaitgaliais, nes dirba kitą, širdžiai nelabai mielą darbą, nes bėga nuo vienatvės, nes nes nes… Redaktoriai dažnai dirba šį darbą, nes nenori mokytojauti – čia tik baudžiava, o ten tikras pragaras.
Palaukit, gerai dirbti – prabanga? Tai čia profesija ar hobis?
Danijos karalienėms turbūt hobis. Nors mes, tos Danijos karalienės, įsivaizduojame, kad profesija.
Profesija tiems, kas iš to gyvena. Kas bando uždirbti daugiau negu minimumas. Augina vaikus. Perka maistą. Moka komunalinius mokesčius ir būsto paskolas. O gal dar ir apie kokias pramogas drįsta svajoti.
Skaistė Repčytė rašė: „Dažniausiai leidyklos siūlo tikrai nedidelį atlygį ir prašo išversti gana greitai. Sakysit, tai neimkit vertimo už pigiai. Jei taip vertėjai darytų, niekada taip ir negautų pirmosios knygos. Kad duotų pakankamai laiko ir gerai mokėtų – misija neįmanoma. Net dabar gauti du šimtus eurų už lanką beveik neįmanoma (sakykim, knyga 15 lankų, už ją versdamas tris mėnesius gausi 3000 eurų. Mėnesiui tūkstantis eurų), o vertėjų grupėse dažnai sklando pamąstymai, kad iš grožinių knygų vertimo išgyventi beveik neįmanoma. Čia toks truputį užburtas ratas.“
Tai va, brangieji, neimkit vertimo už pigiai. Už pigiai paėmę pirmą, už pigiai versite ir visas kitas knygas. Už brangiai, deja, niekas neduoda ir turbūt neduos. Baudžiava.
Manot, perdedu su ta baudžiava? Anaiptol. Jau teko matyti sutartį, kuri įpareigoja vertėją, kilus nesutarimams su leidykla, nesikreipti į teismą. Sakysit, nereikia tokios pasirašyti? Taip, gali nepasirašyti. Jei gali sau leisti rodyti principus. Mat gali sėdėti su principais, bet be darbo, arba be principų, užtat su darbu. Ir menku uždarbiu. (Jau rašiau apie situaciją, kai derybos nutrūko, vos išdrįsau paprašyti daugiau negu siūlomas mizeris.)
Dar noriu pridurti šį tą smagaus. Per TV vis girdėdama kalbas apie šalyje nuolat augančius atlyginimus, ėmiau ir pasiskaičiavau – ėgi mano honorarų dydis taip pat šiek tiek padidėjo. Deja, procentai yra toks dalykas… Sakykim, atlyginimai išaugo dešimčia procentų. Tas, kas per mėnesį uždirbdavo dešimt tūkstančių, papildomai gaus tūkstantį. Tas, kas uždirbdavo tūkstantį, papildomai gaus šimtą. Taip, pajamų nelygybė buvo ir bus; kalbu ne apie tai. Matot, infliacija paliečia visus vienodai. Dėl infliacijos kyla ne tik atlyginimai, bet ir didinama minimali alga. Tačiau daugelis iš mūsų esame laisvai samdomi, ir joks darbdavys nemoka mums pastovios algos. Darbdavys neprivalo kelti įkainio už lanką, ir mūsų atlyginimas santykinai vis labiau artėja prie minimumo! Būna, nė to minimumo nesiekia. Etatiniams redaktoriams atlyginimo kelti irgi nebūtina, kol jis dar nesutampa su įstatymiškai vis keliama minimalia alga. O kai minimali alga jau priaugs iki etatinio redaktoriaus atlyginimo, jam tiesiog bus galima padidinti algą ir darbo krūvį (esu patyrusi)!
Čia dar būtų neprošal pakalbėti apie mokesčius. Taip, visi privalome juos mokėti. Tačiau kai anos vyriausybės finansų ministrė ima postringauti apie tai, kad individualią veiklą (ir verslo liudijimus) reikia apmokestinti papildomai… Matot, per daug uždirbame.
Tai kaip ten vis dėlto su tuo uždarbiu ir mokesčiais? Jei vertėjas, turintis menininko statusą, sėdi be darbo, privalomojo sveikatos draudimo mokestį už jį moka valstybė. Tačiau vertėjai, neturintys menininko statuso, redaktoriai ir korektoriai visus mokesčius privalo susimokėti patys. Net jeigu tą mėnesį nieko neuždirbo (pvz., leido sau atostogauti arba tiesiog neturėjo užsakymų) arba jeigu uždirbo mažiau negu valstybės nustatyta minimali alga, vis tiek PSD skaičiuojamas nuo minimalios algos. Šiemet, beje, tas mokestis dar pakilo.
Taip ir girdžiu prieštaraujančiųjų chorą. Bet juk esama visokių fondų, projektų ir pan. Puiku, kad to esama. Tačiau kai pinigus tenka ne uždirbti verčiant arba redaguojant, o išmelžti iš kokių nors fondų ir projektų, vis dažniau ima šmėžuoti sąvoka „projektiniai pašalpiniai“. Galų gale – kas tada esi: vertėjas, redaktorius ar projektų rašytojas? Tikrai nesu prieš visokias paramas kultūrai ir vertimui kaip vienai iš kultūros sričių. Tegu tik būna, ir kuo daugiau! Betgi turbūt niekas neremia redaktorių? Kiek paramos gauna vadinamoji „komercinė“ literatūra? O jos daug, vadinasi, daug ją verčiančių ir redaguojančių. Ir tada dirbama už grašius, nes „knyga komercinė, paramos negausime“. Štai jums ir komercija, pagrįsta baudžiauninkų darbu!
Na, baudžiauninkų darbas, kaip žinote, krauna turtus jų šeimininkams. Registrų centro duomenimis, „Alma littera“ apyvartą 2021 metais didino 4 proc. iki 7,7 mln. eurų. Tuo metu grynasis pelnas augo 3,4 karto iki 4,4 mln. eurų. (Nerandu naujausių duomenų; šiaip Registrų centrui reikėtų pateikti užklausą ir mokėti pinigus. Tiek to…) Žodžiu, skurdas žvelgia į akis.
Tai va tokios tokelės. Būsime priversti dirbti vis greičiau ir greičiau… Apie kokią kokybę tada galima kalbėti?
Skubos darbą velnias neša
Manęs paklausė: kodėl manote, kad tie, kas dirba greitai, dirba prastai?
Taip manau iš savo patirties. Ir iš nesugebėjimo įsivaizduoti, kaip per mėnesį galima išversti dešimt ir daugiau lankų. Žinau tokių atvejų. Ir žinau, kas apie tuos kolegas kalbama: anksčiau vertė gerai, o dabar varo beprotišku tempu ir vertimai vis prastesni.
Štai žmogus ir renkasi – ar gerą vardą saugoti, ar vis dėlto pinigų pragyvenimui užsidirbti.
Ieškant būdų, kaip pagreitinti darbą, griebiamasi visokių automatinių vertimo programų. Kažkas forume Lietuvių kalbos redaktoriai jau teiravosi: „Kokiomis kompiuterinėmis programomis naudojatės redaguodami?“ Mačiau tik vieną atsakymą – wordu.
Vertimo programų jau yra. Google Translate, DeepL Spėju, kad man jau yra tekę redaguoti jų išverstus tekstus. Teisingai klausė E. Išganaitytė: „Galgi tokiais atvejais leidyklos sutaupytų nervų ir pinigų, duodamos redaktoriui redaguoti tekstus, išverstus vertimo programų? Ar nebūtų rezultatas tas pats?“ Bijau, kad link to sparčiai einama.
Kaip pagreitinti darbą? Nežinau. Esu bandžiusi, bet nepasisekė.
Labai skaudėjo ranką, spausdinti buvo sunku. Bandžiau automatinį vertimą; maniau, taisysiu kaire ranka. Jau po pirmos pastraipos supratau, kad nieko iš to nebus. Buvo kaip tiems Biblijos vertėjams prieš Lutherį: žodžius išvertė, o minties – ne. Dar ir žodžių ne tas reikšmes parinko. Žinot tą klasišką atvejį, kai sakinys „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41) buvo išverstas „degtinė laikosi, bet mėsa pašvinko“.
Man darbą šiek tiek palengvina tai, kad kompiuteriui galiu diktuoti. Palengvina, bet ne pagreitina. Iš to sudiktuoto teksto savo vietoje lieka gal kas antras žodis. Tačiau mintis būna mano suformuluota, o tai jau gerai.
Mano dukra studijavo verslo vadybą. Per paskaitą dėstytoja aiškino, kad pinigai šiandien jau nėra pagrindinė motyvacijos priemonė, nes geri specialistai Lietuvoje pakankamai daug uždirba. Dukra paprieštaravo, kad anaiptol ne visose srityse. Pateikė pavyzdį – mane. Tiesa, pavardės neminėjo. Dėstytoja nepatikėjo. Tik kai dukra savo tiesą pakartojo trečią kartą ir labai tvirtu balsu, dėstytoja suglumo ir patylėjusi paklausė: „Tai jaunų žmonių į tą sritį turbūt neateina?“
Žinau, kad ateina. Ateina su nevienodais gabumais. Visi įmetami į tą pačią jūrą. Vienas kitas išplaukia lengvai. Išplaukti padeda įgimtas kalbos jausmas ir panašūs dalykai. Dauguma šiaip ne taip kapstosi ir išsilaiko vandens paviršiuje. Kiti nuskęsta. Arba būna nuskandinami. Tuos besikapstančiuosius tempia redaktoriai. Kai pavargsta tempti, ima galvoti, kad reikia juos mokyti plaukti. O kas laukia išplaukus? Šlovė ir turtai? Deja…
Redagavau puikius jaunų vertėjų Akvilės Melkūnaitės, Linos Gaučytės, Eglės Cibitytės vertimus. Mano kolegė Asta Bučienė paklausta paminėjo Justę Nepaitę ir Indrę Balčikonytę-Huang. Be abejo, yra tokių, kurių nei aš, nei Asta nežinome – tiesiog neteko redaguoti. Tikriausiai yra ir jaunų puikių redaktorių, tiesiog pati laikausi įsikirtusi Astos ir jų nežinau.
Tai kiekgi jūsų yra – jaunų, talentingų, pasiryžusių dirbti už grašius? Užteks tiek, kiek yra? Juk knygų skaitomumas mąžta. Viena iš priežasčių – prasti vertimai, geriau skaityti originalą arba anglišką vertimą. Cituoju, ką feisbuko komentaruose parašė Gintautas Naglys: „Seniausiai nusibodo medinė išverstos knygos kalba, stringantys sakiniai, neatitikimai ir klaidos. Yra gerų leidimų, žinoma, bet vargina kas kartą spėlioti, ar vėl teks numesti kūrinį ir ieškoti originalo / vertimo į anglų kalbą.“
Ir vėl užburtas ratas. Skaitančiųjų mažėja, tad mažėja tiražai. Mažėja tiražai, todėl didėja knygų savikaina ir kaina. Kur jau čia užmokestį vertėjams ir redaktoriams kelsi, juk pabrango popierius, spaudos darbai ir visa kita. Knygos ir šiaip tampa vis sunkiau įperkamos. Ir še tau kad nori – dalis skaitytojų mano, jog verčiau skaityti angliškai, nes juos atbaido prasta vertimų kalba. O ji vis prastesnė, nes už grašius dirbantys vertėjai ir redaktoriai priversti arti beprotišku tempu ir nešvaistyti laiko dėl kažkokios kokybės.
Šviesi šios srities ateitis: esame maža tauta, kam mums ta literatūra? Kaip kažkokiuose komentaruose iš aukštybių rašė toks didelio traktoriaus kabinoje sėdintis dėdė: „Kam tos knygos, šiais laikais yra internetas!“
Tokia pesimistine gaida ir baigiu.
Roberts Mūks. Kur pradingusi prasmė?
2025 m. Nr. 4
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Poetas, filosofas, religijotyrininkas Robertas Mūkas (tikr. Roberts Avens, 1923–2006) – ryški, paslaptinga latvių emigracijos asmenybė. Išleido aštuonis poezijos rinkinius, dvi dešimtis religinio ir filosofinio turinio knygų. Pasak R. Mūko, „mano filosofija yra poezija be sąskambių, o poezija – filosofija su sąskambiais“.
Antrojo pasaulinio karo banga R. Mūką nubloškė į Vokietiją ir Belgiją. 1954 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 1971 m. tapo filosofijos daktaru ir profesoriavo Niujorko Fordhamo universitete, vėliau Niujorko Jonos koledže dėstė religijos istoriją. Dirbo lyginamosios religijotyros ir Rytų religijų istorijos baruose. R. Mūkas gebėjo kasdieniškoms kategorijoms suteikti idėjų reikšmę ir jas pakylėti beveik į metafizines aukštumas, harmoningai suvienyti su pasaulio filosofijos išmintimi. Jo religinio ir filosofinio turinio knygos publikuotos anglų kalba ir išverstos į italų, vokiečių, portugalų, japonų bei kitas kalbas. Savo filosofinėje eseistikoje jis aprėpė tris pažinimo erdves – gyvenimo prasmės paieškas, literatūrą ir religiją. Tai ypač raišku pomirtinėje knygoje „Šiai gyvenimo uogienei kažko trūksta“ („Šai dzīves ievārījumā kaut kā trūkst“, 2024), kurioje skelbiama ši esė, pirmą kartą publikuota 1997 m.
Vienas svarbiausių, jeigu ne pats svarbiausias, šių dienų reiškinys (bent dvasinės pakraipos žmonėms) – sustiprėjęs bejėgystės jausmas dėl gyvenimo, politinių, ekonominių pasaulio procesų ir pan. Šis santykis kelia klausimą: kaip tai atsitiko, kaip visa tai paaiškinti, kad kuo daugiau ir veiksmingiau žmogus geba daryti poveikį aplinkai ir ją panaudoti kurdamas šviesesnę ateitį, tuo mažiau prasmės mato šiame pasaulyje? Anglų filosofas Arthuras Owenas Barfieldas šį faktą priskiria ne kokiam nors žmogaus prigimties iškrypimui, bet priešingai – maždaug prieš tris šimtus metų įvykusiai mokslo revoliucijai, tam metui, kai prigijo praktika pasišvęsti kruopščiam ir atidžiam gamtos reiškinių stebėjimui, jų fizinių priežastingumų sisteminei interpretacijai. Šiai tikslingai veiklai palaipsniui stiprėjant, susidarė palankios galimybės sukaupti kuo daugiau praktinių išvadų, leidžiančių daryti poveikį ir iš dalies kontroliuoti gamtos procesus. Vakarų žmogus kitą žingsnį šia kryptimi žengė XIX a., kai šis atskleistas metodas tapo žinomas kaip pozityvizmo filosofija, arba paprasčiau – materializmas.
Materializmo esmę pirmasis suformulavo prancūzų filosofas Auguste’as Comte’as: gamtos reiškinių interpretacija remiantis fiziniu priežastingumu yra ne tik pageidaujamas, bet ir vienintelis galimas metodas. Kadangi šios prielaidos arba teoremos negalima įrodyti mokslinio tyrimo būdu – šį metodą reikia laikyti dogmatišku tikėjimo dalyku – liudijimu. Tikėjimo nuostata laikoma moksliškai įrodytu faktu tiktai todėl, kad ji tapo neatskiriama ir intuityvia Vakarų žmogaus mąstysenos dalimi.
Barfieldas, kalbėdamas apie fizinį priežastingumą, pabrėžia, kad tarp vieno daikto fizinio priežastingumo ir jo reikšmės arba svarbos (prasmės) paprastai esti mažas ryšys. Pavyzdžiui, negalima paneigti, kad mano parašytos eilutės fiziškai atsirado dėl mano smiliaus ir nykščio paspaudimo, bet šis faktas niekaip nepadeda suvokti rašymo reikšmės. Todėl galima pasakyti, kad mokslinį gamtos reiškinių tyrinėjimą ir išskirtinius daiktų priežastingumo ženklus lydi tam tikras abejingumas jų reikšmei. XIX a. pozityvizmas šį nevertinantį tyrimą pakeitė (aiškesnės tiesos garsiai neišreiškiančia) prielaida, jog dėmesys daiktų reikšmei (atsiribojant nuo priežastingumo) moksliškai nieko neįrodo, nepasiteisina net tokiu atveju, jeigu neįtikėtinu būdu tai būtų galima pamatyti ir surasti.
Vidinės (dvasinės) reikšmės neigimas gamtos procesuose neišvengiamai paneigė žmogaus gyvenimo prasmę: jeigu viskas, ką mes gebame pažinti, yra fizinių priežastingumų ir pasekmių seka, tada tenka padaryti išvadą, kad ir patį žmogų galima suprasti ir ištyrinėti tik kaip fizinį objektą kitų fizinių objektų aplinkoje.
Vadinasi, anot pozityvizmo, žmogus negali suvokti savojo specifinio žmogiškojo „aš“, arba prigimties, savo vidinės esybės (dvasios, sielos) – kaip ir negali nieko paaiškinti apie slėpiningų gamtos procesų prasmę.
Šiandien nueita taip toli, kad net tie žmonės, kurie neigia materializmą kaip viską paaiškinančią filosofiją, neprieštaraudami priima primestus pažinimo apribojimus. Šie žmonės pripažįsta, kad dvasines vertybes, sudarančias esminę žmogaus gyvenimo prasmę, galima neaiškiai nujausti religijos ir mokslo simbolių pasaulyje, bet jie yra susitaikę su mokslininkų suformuluota dogma, kad mes neturime nė mažiausios vilties atskleisti šių vertybių. Yra dviejų pobūdžių tiesos: pirmoji – mokslinė tiesa, kurią galima įrodyti eksperimentu ir atsiriboti nuo fizinio pasaulio pažinimo, antroji – mistinio pobūdžio nuojautos (intuicijos) arba apreiškimai, kuriuos galima pajausti ir išgyventi, bet jie moksliškai neįrodomi. Trumpai tariant: yra širdies tiesa ir proto tiesa. Arba, kaip teigė Pascalis, širdyje esti savos priežastys, apie kurias protas nieko nežino.
Toks reguliavimas išvystė teoriją apie pusiausvyrą tarp mokslo paaiškinamų mechaninių, beprasmiškų išorinių (fizinių) įvykių pasaulyje ir slapto dvasingumo sričių, neturinčių jokio sąryšio su mechaninio pasaulio procesais. Ši netikra pusiausvyra, kurią bandė išlaikyti XIX a. idealizmo filosofija, negalėjo ilgai tęstis, ji sutriko, kai XIX a. pozityvizmas žengė kitą žingsnį ir virto loginiu pozityvizmu, lingvistine analize bei panašiomis kryptimis, teigiančiomis, kad žmogus apskritai negali nieko prasmingo pasakyti. Kalba tarnauja kaip žinios priemonė, pateikianti informaciją apie fizinius įvykius, kuriuos vėliau galima patvirtinti arba paneigti stebėjimu ir eksperimentu. Čia turime reikalą su nauja dogma, griaunančia bet kuria idealizmo filosofija pagrįstą pasaulio interpretaciją, nes kalba, kai ji atsiranda, tikrovėje praranda bet kokią prasmę, nors gramatiškai ir būtų taisyklinga. Šis naujas požiūris sugriovė pamatus, kuriais galėtų remtis vidinis, dvasinis gyvenimas. Moraliniams samprotavimams trūko faktinės referencijos – nesiremta faktais. Pavyzdžiui, sakydami, kad kietaširdiškumas yra kažkas nedora, mes išreiškiame tik savo nepasitenkinimą kietaširdiškumu. Žodžiai, kurie tarsi rodo perdėtą jausmingumą, iš tiesų yra tušti – tuščias plepėjimas. Sudarydami sakinius iš pavienių žodžių, mes įsivaizduojame kažką sakantys, nors faktiškai keliame triukšmą, panašų į juoką, kaip ašaromis ir atodūsiais išreiškiame tiktai savo jausmus. Visa ankstyvoji filosofija, religija ir mitologija yra tik lingvistinio absurdo pavyzdžiai.
Tėra dvi galimybės: sutikti, kad devyniasdešimt devyni procentai to, ką sakome ir mąstome (arba įsivaizduojame, kad mąstome), yra grynas nonsensas – beprasmiškų žodžių virtinės, arba reikia išsilaisvinti iš pozityvizmo glėbio, pozityvizmo, kuris tarsi dėlė įsisiurbęs į mūsų mąstymą, dažnai net į elgesį. Barfieldas šią išsilaisvinimo strategiją pradeda nuo kalbos, tokiu specifiniu klausimu: kaip tai gali būti, kad didelė dalis šiuolaikinių kalbų žodžių remiasi daiktais ir įvykiais, nepriklausančiais jutiminiam pasauliui? Galima teigti, kad, pasižiūrėjus į kalbą, ši atrodo susidedanti iš išblėsusių, išplėnijusių metaforų raizginio. Kiekvienas mūsų vartojamas žodis, išskyrus tuos, kurie sietini su paprasčiausiais veiksmais ir objektais, yra metafora, kasdienėje vartosenoje beveik visiškai praradusi pirmapradę reikšmę. Kaip pavyzdį galima minėti tokius anglų kalbos žodžius kaip expression (pažodžiui – kas išreikšta), connect (sujungti, sieti)… Negana to – kalbos istorija atskleidžia, kad visi tie žodžiai, kuriais šiandieną aprašome savo vidinį pasaulį – mintis arba jausmus – anksčiau turėjo ryšį su išorinio pasaulio daiktais. Kuo toliau sugrįžtame į praeitį, tuo metaforiškesnė tampa kalba. Kai kurie pirmieji etimologai, tarsi numatydami būsimą pozityvizmo invaziją, teigė, kad mitologija ir religija atsirado per nesusipratimą, t. y. metaforas suprantant paraidžiui.
Šiandien ši simbolizmo ir reikšmės problema yra kur kas aiškesnė. Atskleista, kad simbolizmas sutinkamas ne tik religijoje ir mene, bet ir pačioje kalboje, kad jis yra tarsi esminis kalbos elementas. Žmogus savo vidinį pasaulį išreiškia išorės pasaulio objektų ir atvaizdų pagalba todėl, kad šie objektai ir atvaizdai tarnauja ne tik kaip jo jausmų ir impulsų apibrėžimai (ženklai), bet ir kaip simboliai. Kuris nors daiktas įgauna simbolinę reikšmę arba tampa simboliu tada, kai išreiškia ne tik save patį, bet ir reprezentuoja ką nors kita. Kalba leidžia mentaliniams konceptams, kuriuos mūsų sąmonė paverčia išorinio pasaulio daiktų formomis (objektais), funkcionuoti ne tik kaip ženklams, įvardijantiems save, bet ir kaip simboliams. Jeigu taip nebūtų, šie konceptai niekada negalėtų pavirsti žodžiais, suteikiančiais galimybę abstrakčiai mąstyti. Iš to reikia padaryti išvadą, kad, priešingai pozityvizmo prietaringumui, simbolizmas (simbolinė reikšmė) yra esmingas išorinio pasaulio formoms. Patys daiktai yra simboliniai. Arba: pirmosios metaforos buvo ne dirbtinės, o natūralios.
Pozityvistas galėtų pagrįstai teigti, kad beprasmiška gamta (išorinis pasaulis) implikuoja beprasmišką kalbą. Bet mes turime teisę tvirtinti priešingai: jeigu kalba yra prasminga, tai ir gamtoje turi slypėti tam tikra prasmė. Panašiai jau prieš daug metų nurodė Ralphas Waldo’as Emersonas: „Ne tik žodžiai, bet ir daiktai yra emblemos… Žmogus yra visų būtybių centre, ir visos būtybės esti susietos su juo. Žmonių negalima suprasti be ar už (pasaulio) objektų, o objektų negalima suprasti be jų.“ Prasmės (reikšmės) paslaptis yra būtent šis slėpiningas žmonių ir daiktų ryšys.
Todėl ir Barfieldas priėjo išvadą, kad gamtos pasaulį jos gelmės dimensijoje reikia suvokti kaip konceptus simbolizuojančių vaizdų seriją ir kad kalba gimė iš prasmingo žmogaus ir gamtos ryšio. Bet kodėl ir dėl kokių priežasčių ar po kokių įvykių mes prarandame šią senąją jungtį? Atsakymą į šį klausimą galime rasti tik iš esmės peržiūrėję savo požiūrį į senovės istoriją. Pagal visuotinai priimtas (darviniškąsias) Žemės rutulio ir žmonijos istorijos koncepcijas, iš pradžių buvo tik fiziškai materiali žemė be gyvybės ir be sąmonės pėdsakų, tik vėliau jos paviršiuje pasirodė gyvūnai ir žmonės kaip fiziškai judrūs objektai. Galų gale žmogus (Homo sapiens) iš nieko (!) išvysto vaizduotės ir mąstymo gebėjimą, leidžiantį jam viduje atspindėti arba kopijuoti prieš milijonus metų iki jo egzistavusį išorinį pasaulį. Anot šio teiginio, vidinis pasaulis išsivystė iš išorinio pasaulio palyginti vėlyvoje stadijoje.
Barfieldas šį teiginį pakeičia sudėtingesniu aiškinimu, pagal kurį vidinis ir išorinis pasaulis ėmė egzistuoti kartu arba vienas šalia kito, nes, kaip rodo kalba, vienas niekada neegzistavo be kito. Pirmapradis ryšys arba žmonių santykis su gamta liudija apie išorinio pasaulio ir vidinio pasaulio bendrą kilmę. Tariamą abiejų pasaulių atskyrimą (distinkciją) nustatė pats žmogus, pasikliaudamas simboline kalbos funkcija.
Ernstas Cassireras veikale „Simbolinių formų filosofija“ („Die Philosophie der symbolischen Formen“) pritaria minčiai, kad žmogaus sąmonės istorija neprogresavo nuo pirmapradės tamsybės link vis skaidresnio prieš tai egzistavusio pasaulio suvokimo, bet palaipsniui išsikristalizavo į vidinės patirties pasaulį ir atsiskyrė nuo svajonės būvio.
Pasąmonė išniro iš universaliosios arba kosminės sąmonės. Taigi objektyvusis pasaulis, kuriame mes šiandien gyvename, susikūrė per šį procesą. Žmogus nepradėjo savo gyvenimo ant žemės kaip pasitikinti, ego apdovanota būtybė, konfrontuojanti su pavienių ir nesuprantamų objektų pasauliu, apie kurį jis pradeda išgalvoti įvairius mitus ir pasakojimus. Jis nebuvo nuošalėje stovintis žiūrovas, kuris (savo asmeniniu protu) išmoko paruošti vis tikslesnes, išorinį pasaulį atitinkančias mentalines kopijas, privalėjo išsikovoti (laimėti) savąjį subjektyvumą pamažėl poliarizuodamas abi šio pasaulio dalis – vidinę ir išorinę, subjektyviąją ir objektyviąją. Šis subjekto ir objekto dualizmas šiandien mums suprantamas, nes mes jį paveldėjome kartu su kalba. Vystantis kalbai žmogus tapo žiūrovu (pradėjo žiūrėti į daiktus iš šalies).
Paskirkime akimirką įprastiniam požiūriui, kad mūsų mąstymo istorija yra žiūrovo istorija, – žiūrovo, kuris mokosi paruošti vis geresnę objektyvaus pasaulio mentalinę kopiją. Čia būtina prisiminti, kad pozityvistinis mokslas remiasi matematika ir fizika. Iš pradžių to meto fizika tyrinėjo egzistuojančią gamtą nepriklausomai nuo žmogaus proto procesų, tačiau šį postulatą teko atmesti ir jo vietą užėmė nuo stebėtojo priklausomos pirminė kokybė (paplitimas, masė) ir antrinė kokybė (spalva, garsas ir t. t.). Galų gale fizikai buvo priversti pripažinti, kad visos kokybės yra antrinės, priklausomos nuo žmogaus proto ir jutimų. Įprasta prielaida, pagal kurią pagrindinis žmogaus mąstymo uždavinys – reprodukuoti preegzistencinio pasaulio mentalinį vaizdą – yra nesuderinamas su naujausiomis mokslo išvadomis.
Buvo bandoma įteigti, kad senų laikų žmogus nestebėjo pasaulio kaip neutralus žiūrovas, jis tik mentaliai dalyvavo jo vidiniuose ir išoriniuose procesuose. Per evoliuciją žmogaus suvokimas ne tik išsiplėtė prikaupus žinių apie kur kas daugiau dalykų, bet ir susiaurėjo, palaipsniui koncentruojantis (fokusuojantis), atmetant ankstesnes išvadas. Tai Barfieldas vadino participacija[1]; participacinės išvados arba žinojimo pobūdis buvo universalesnis ir labiau pasklidęs (plaukiojantis). Kažkas iš senųjų gamtos pažiūrų dar pasirodo per miegą, sapnuose. Todėl galima teigti, kad šiandien mes žinome vis daugiau apie smulkesnius dalykus.
Šį faktą lydi universali tema apie žmogaus išvarymą iš rojaus (nuodėmė), kaip ir anksčiau ataidinti mituose, išsišakojusiose kalbos formose, toteminiame pirmykščių bendruomenių mąstyme ir ritualuose. Mes susidarėme individualų suvokimą apie šių užmirštųjų žmonių bendruomenės pradžią.
Panašų procesą galima stebėti net mūsų eroje. Pirmosios mokslo revoliucijos Europoje metu žmogaus vidus dar nebuvo taip raiškiai, kaip šiandien, atskirtas nuo išorės (gamtos). Pavyzdžiui, Viduramžiais buvo priimta, kad vadinamieji keturi elementai – žemė, oras, vanduo ir ugnis (kas nebuvo grynai fizinės substancijos) – veikė ne tik išoriniame pasaulyje, bet ir kaip keturi žmogaus temperamento skysčiai (prigimtys): melancholiškas, flegmatiškas, sangviniškas ir choleriškas. Viena vertus, panaši jungtis egzistavo tarp planetų ir metalų, kita vertus – žmogaus polinkiuose (dispozicijose). Pozityvizmo požiūriu, visa tai, žinoma, yra tik klaidingos spėlionės, nepagrįstos faktais. Tačiau istorija rodo, kad iš tikrųjų tai buvo rudimentiniai pirmykščio žmogaus išorės ir vidaus pasaulio likučiai.
Galėtume paklausti: ar mokslu apsėsto žmogaus vystymasis turi tęstis ligšioline kryptimi – žmogui tampant vis neutralesniu stebėtoju, vis tiksliau tiriančiu ir manipuliuojančiu daiktais ant šios žemės, nuo kurios vis labiau atitolstama? Mokslinis objektyvumas leido žmogui ne tik tiksliai stebėti ir aprašyti gamtos reiškinius, bet ir didžia dalimi juos kontroliuoti. Tačiau šie nenuginčijami pasiekimai – tai negebėjimas pamatyti bet kokią prasmę gamtoje ir savo paties gyvenime. Kad išvados subjektas įsigilintų į reikalus arba vidinę proceso prasmę (reikšmę), skirtingai nuo galimybės tai tiksliai aprašyti, – jam privalu dalyvauti išvados objekte.
Mano užrašytų žodžių reikšmė nekyla iš nykščio ir smiliaus fizinio prisilietimo arba raides formuojančių linijų dydžio; aš rašau – palieku ant popieriaus – žodžiais išreikštus konceptus, kuriuos galima suprasti tik įsitraukiant – atgaivinant juos savo prote, t. y. apie tai mąstant.
Kinas, žvelgdamas į šiuos popieriaus lapus, galėtų nusakyti tik matomą vaizdą. Tokiais atvejais, kai mes nesuprantame kalbos, būname tik žiūrovai. Tačiau kaskart, kai susiduriame su išmokta kalba, mes nebestebime raidžių – mes žinome, ką jos reiškia, mes skaitome jų reikšmę. Kaip ir su gamta. Jeigu mes norime suprasti, ką reiškia gamta (gamtoje esanti prasmė), mes turime mokytis ne tik stebėti ir aprašyti jos procesus, bet ir juos skaityti. Klausimas, žinoma, nedingsta, ar šiandien dar galima susigrąžinti tą senąjį gebėjimą skaityti gamtos knygą ir kartu neatsisakyti tikslaus mokslinio stebėjimo ir poveikio galios.
Žmogus gali suprasti (skaityti) gamtos reikšmę tiktai tada, jeigu vietoj kopijavimo ir aprašymo jis pradeda matyti ją kaip vaizdinių seriją. Žodis vaizduotė daugeliui žmonių reiškia gebėjimą sugalvoti fikcijas (kažką fantastiško) – ypač poezijoje. Tačiau gilesne prasme vaizduotę reikia suprasti kaip talentą išorinėse daiktų formose išvysti vaizdą arba simbolį. Anglų poetas ir filosofas Samuelis Tayloras Coleridge’as įsivaizdavo, kad žmogaus vaizduotė aukščiausioje išsivystymo pakopoje tęsia dieviškai kūrybingą logoso aktyvumą, žodžiu logos įvardydamas žmogaus kalbos ir sąmonės ištakas. XVIII a. pabaigos ir XIX a. Europos romantikai įtvirtino požiūrį, kad žmogaus vaizduotę galima pritaikyti ne tik meno kūriniuose, bet ir gamtos kontempliacijoje. Pritaikę šį metodą, mes galime tam tikru atveju pamatyti (pajausti) gamtą kaip vaizdą, o gamtos procesus – kaip vaizdų kalbą.
Tai, kas pasakyta, žinoma, nurodo tiktai neaiškų, bendrą daikto išorinio fasado reikšmingumą ir tokią nuojautą, kaip jau minėjome, kai galima taikingai sugyventi su pozityvizmo dogma – bent jos ankstyvojoje stadijoje. Šiandien dauguma meno ir poezijos gerbėjų priima minėtąją dviejų tiesų doktriną ir susitaiko su tariamai neišvengiama išvada, kad detalizuotą daiktų tyrimą reikia palikti materialistinio mokslo kompetencijai. Yra priimta, kad už regimųjų gamtos procesų egzistuoja tam tikra visa apimanti prasmė, tačiau detalės neturi jokios reikšmės, o jeigu tokių yra, mes jų niekada nesugebėsime išaiškinti.
Bet, sako Barfieldas, mes taip negalvojame skaitydami knygą. Knygos kaip visybės prasmė neatskiriama nuo jos pavienių skyrių, skyriai neatskiriami nuo sakinių, o sakiniai – nuo žodžių. Tačiau klausimas, kuris domina Barfieldą, nedingo: ar mokslas kada nors galės tokiu būdu skaityti gamtos knygą? Gal nebūtų taip svarbu, jeigu mokslas apsiribotų mechanika ir fizika. Tačiau faktinė situacija šiandien tokia, jog žmogus vis labiau paklūsta mokslo autoritetui visose gyvenimo srityse. Stebint būtybių skalę – nuo negyvos iki gyvos, nuo gyvos iki psichologiškos ir žmogiškos – negalima nepriimti atsakymo apie gilesnę šių procesų prasmę. Gal ir mokslas kada nors galėtų išmokti svėrimo, matavimo ir statistikos dėsnius papildyti sistemine vaizduote? Mokslininkai, žinoma, pasitelkę vaizduotę sugalvoja hipotezes, kad paaiškintų dar nežinomus faktus. Bet to maža, jeigu kalbame apie vaizduotės panaudojimą visame stebėjimo procese ir pačiame stebėjimo akte. Ar kažkas tokio įmanoma?
Daugeliui nežinoma, kad Johannas Wolfgangas Goethė, ko gero, didžiausias Europos poetas ir reikšmingiausia romantizmo figūra, daugiau laiko skyrė moksliniam tyrimui, o ne poezijai; tai savo gyvenimo pabaigoje vertino aukščiau už eiliavimą. (Gal todėl, kad Goethė gamtos knygoje gebėjo perskaityti daugelį savo eilėraščių.) Goethė įsitikino, kad metodas, buvęs populiarus mokslo revoliucijos metu, nėra vienintelis galimas; jis nepritaikytas gyvybės ir augimo fenomenų srityje, nes tapsmo procesas nepaklūsta priežasties ir pasekmės kriterijams. Metodas, kurį jis panaudojo savo kūrinyje „Augalų metamorfozė“ („Versuch die Metamorphose der Pflanzen zu erklären“, 1790), grindžiamas išvada, kad gamta turi savo vidų, kurio negalima pasverti ir išmatuoti, arba net išvysti be ypatingo pasirengimo, besiremiančio regimaisiais gamtos procesais. Iki mokslo revoliucijos, kai buvo atkreiptas dėmesys į šias problemas, gamtos vaizdingumo aspektas buvo vadinamas potencialiąja gamta, kad ją atskirtų nuo aktualiosios arba regimosios gamtos. Goethė buvo įsitikinęs, kad šis potencialusis sluoksnis suvokiamas sistemiškai išlavintais jutimais ir kad žmogus gali dalyvauti kūrybiniame gamtos procese. Vieningą idėją arba dėsnį su panašia indukcinio mokslo fenomenų grupe laikė pavienių reiškinių apibendrinimu. Goethės požiūriu, ši idėja yra objektyvi, tiesioginiam stebėjimui galima realybė. Mokslininkas paprastai koncentruojasi į kvantitatyvinį daiktų aspektą, bet jam būtina pasitreniruoti norint suvokti kokybę, kurią galima pasiekti, kaip tai buvo Goethės atveju, lavinant gebėjimą matyti įvairias augalo dalis kaip lapo metamorfozes, kitaip tariant, panirus į išorinių formų kontempliaciją taip giliai ir tokiu būdu, kad mūsų vaizduotė imtų gyventi kartu su šias formas gimdančiu aktyvumu.
Goethės augalų ir gyvūnų morfologinė stebėsena buvo reikšminga naujojo evoliucijos koncepto plėtotėje (Charlesas Robertas Darwinas tai pritaikė savo veikale „Rūšių kilmė“ („On the Origin of Spacies“, 1859), bet ši epistemologinė stebėjimų bazė pradingo per pozityvizmo plūsmą, jai nebuvo lemta tapti mokslinio tyrimo proceso dalimi.
[1] Nuo lotynų k. žodžio participatio – dalyvavimas.
Marius Burokas. Europos tapatybės virsmai literatūroje: rašytojų apmąstymai ir atradimai
2024 m. Nr. 12
Aš ne gydytojas, ne farmacininkas ir ne šventikas, ir tikrai ne burtininkas ar pranašas.
Aš esu tik mažas seismografas. (Louis Paul Boon)
Šį epigrafą – flamų rašytojo, nominuoto Nobelio premijai, dailininko – pasirinkau ir savo naujausiai poezijos knygai, nes būtent taip matau poetą (o ir rašytoją apskritai) – kaip jautrią adatėlę, fiksuojančią juntamus ir nejuntamus virpesius, užrašančią juos tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai. Mąstymo slinktys ir lūžiai, sistemų senėjimas, griuvimas ir atsiradimas, karai, badai ir marai – viską galima iš anksto pajusti ir užčiuopti ne mistiniu, pranašišku ar mūzų įkvėptu būdu, bet iš smulkių detalių, iš įkalčių, kuriuos taip pat jučiomis ir nejučiomis fiksuoja, rūšiuoja ir sandėliuoja pastabus, budrus ir atidus protas. O tada darbu ir įkvėpimu (štai čia jis jau reikalingas) suplaka į prozą ar poeziją.
Ta adatėlė, žinoma, fiksavo ir tebefiksuoja ir Europos mentaliteto, tapatybės virsmus. Tebeseka mūsų santykio su Europa, buvimo su ja, joje ir net prieš ją istoriją.
Norėčiau pasižiūrėti į visa tai ne ieškodamas konkrečių Europos pėdsakų, paminėjimų, tiesmukos pastarųjų trisdešimties metų Europos plėtros analizės ar panašių dalykų, tinkamų statistikai, ataskaitoms ir moksliniams pranešimams, o per literatūrą, dar konkrečiau – per lietuvių literatūrą bei jos ir skaitytojų santykį su Europos literatūra. Kadangi laiko aprėptis nemaža, o tema – gana abstrakti ir didelė, visa tai apžvelgsiu bendrais bruožais. Nors, žinoma, minėdamas ir konkrečius pavyzdžius bei pavardes.
Tą trisdešimt penkerius metus (nuo 1989 iki 2024 m.) apimantį laikotarpį aš (atsižvelgdamas labiau į literatūrą, į rašytojo sąmonę ir temas) gana sąlyginai suskirsčiau į keletą periodų ar lūžių:
1) Sąjūdis ir Nepriklausomybės atgavimas;
2) devyniasdešimtiniai;
3) stojimo į ES ir prisitaikymo būti joje periodas (turint omenyje temą, šis apibūdinimas – „prisitaikymas“ – skamba tiksliau nei „integracija“);
4) emigracija (iki maždaug 2014 m., kada tai ima veikti ir užgožti Ukraina, Rusijos agresija ir kiti dalykai);
5) 2014 metai – kaip lūžio ar slinkties, priverčiančios paradoksaliai susivokti, jog esame jau ne ta „kraštinė“ hic sunt leones Europos riba, kad už mūsų tęsiasi, yra arba išnyra tolimesnė Europa (visada ja buvusi, bet kurį laiką skendėjusi sąlyginoje užmarštyje) ir mes esame už ją atsakingi – kaip tarpininkai, aiškintojai, pagalbininkai; kartu ir suvokimas, kad vis dėlto esame kraštinė ES riba – ir to atsakomybė;
6) 2014–2024 metai (į šį dešimtmetį visko telpa tiek daug – COVID-19, virtualybės įsigalėjimas, Rusijos karas Ukrainoje, sparti pasaulio išorinės politikos situacijos kaita).
Prieš giliau panyrant į nagrinėjimą, reiktų, vis dėlto, bent miglotai apsibrėžti, kas yra Europa, europietiškumas ir europietis. Europą palikime savo geografinėse ir geografinėse bei politinėse ribose (tiesa, bent jau šiame savo tekste būčiau linkęs iš Europos „išpjauti“ Rusiją – palikti ją ne kaip Europą, bet kaip nuolatinį europietiškumo imitatorių, grėsmės ir įtakos agentą, o kartais – „gadintoją“ / spoiler).
Kalbant sausai, europietiškumas (galbūt geriausiai) suprantamas kaip tam tikras mastas, kuriuo individas susitapatina su „Europa“ ir buvimu „europiečiu“ bei jaučiasi prie jos prisirišęs tiek emocine, tiek kasdienybės praktikų prasme. Europietiškumas – dalyvavimas platesnėje kultūros vertybių apyvartoje, bendrų idėjų, principų ir nuostatų teigimas etc.
Čia dar pridurčiau filosofo Leonido Donskio mintį, kad europietiškumas menininkui ir mąstytojui taip pat yra buvimas kelių kultūrų dalimi. L. Donskiui Europa – bendras kultūrinis pagrindas ir jo prisiminimas bei įprasminimas per istoriją ir kultūrą. Trumpai tariant, Europa yra bendra atmintis ir nuolatiniai mainai.
Pasak jo, „Europos vienovė kal̃ba formų kalbà – kūrybos, tikėjimo, didžiųjų sąvokų, neretai kompozicijos. Manęs gana dažnai paklausia, ar man neatrodo, kad nėra Europos kultūros – yra lietuvių, latvių, lenkų, vokiečių, italų ar ispanų kultūra. Taip, pasakau, tai tiesa, aš niekada tuo ir neabejojau, tik neužmirškime, kad būta epochų, kada lietuviai kūrė lotyniškai, pvz., nepamirškime Mikalojaus Husoviano, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus. Nepamirškime epochos, kai lietuviai studentai taip pat studijavo lotynų kalba, nepamirškime, kad ir Lietuvos istorijoje esama didžiųjų europiečių, kurie paženklino Europos trajektorijas“1.
Vis dėlto nederėtų pamiršti, pirma, kad Europa ir ES yra ne tik geografinė erdvė, bet – pasivogsiu čia filosofo ir leidėjo Viktoro Bachmetjevo mintį iš jo įrašo feisbuke – „ir sumanymas, o taigi ir bent tam tikra prasme fikcija arba, panaudojant Sauliaus Geniušo į apyvartą grąžintą sąvoką, pramanas“. Susitarimo reikalas, kaip, pavyzdžiui, pinigai.
Antra, Europa yra skirtingų vystymosi ir kultūrinės sklaidos bei svarbos greičių darinys. Ją galima sąlyginai skirstyti į Vakarų Europą (kuriai priskirčiau ir Šiaurės Europą, t. y. Skandinaviją), Vidurio bei Rytų Europą. Galbūt dar galima kalbėti apie Rytų Rytų Europą – Ukrainą, Baltarusiją ir Moldovą, taip pat – pasakysiu, turbūt, nepolitkorektiškai – „neeuropietišką“ Europą arba į Europą kultūriškai orientuotas šalis – Armėniją, Sakartvelą, iš dalies Turkiją ir net Rusiją.
Vidurio ir Rytų Europa į bendrą „europietiškumo“ erdvę buvo sugrąžinta devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tačiau tas nebuvimas paliko savo gilių pėdsakų (jie buvo susiklostę ir iš anksčiau, istoriškai, tačiau XX a. liko „užkonservuoti“).
Nors nacionalinė tapatybė Vakarų Europoje turi etninį komponentą, Vidurio ir Rytų Europoje ikipolitiniai „priklausymo“ kriterijai vis dar lieka pagrindinė naudojimosi teisėmis sąlyga. Tai vis dar aktualu jau šiame XXI a., vėl pacituosiu V. Bachmetjevą: „Vakarų Europa visų pirma žvelgia į savo pačios daugybinę imperinę praeitį ir bando dorotis su ja. Rytų Europa šių traumų neturi, vakarietišką imperializmą paprastai linkusi ignoruoti ir nurašyti, ir yra žymiai labiau nusiteikusi kalbėti apie rusiškąjį imperializmą, kurio skriaudas jaučiasi patyrusi ir mano, neretai pagrįstai, kad Vakarų Europa šias traumas – dėl savo rusofilijos ar kitų priežasčių – ignoruoja. Tiesa, nors rusišką imperializmą akcentuoti Rytų Europa mėgsta, tačiau savęs analizuoti kaip kolonijinių subjektų – ne. Metodai mokslų, kuriuos Vakaruose paprastai vadina colonial ar postcolonial studies, Rytų Europoje nėra mėgstami ir paprastai laikomi tinkami tik Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos regionams. Kai kurie netgi kalba apie du imperializmus (vakarietišką (gerąjį) ir rusišką (blogąjį).“
Visa tai kuo puikiausiai tinka ir literatūrai. Nors, žinoma, suabsoliutinti nereikėtų ir, man rodosi, kaip tik literatūra šiose srityse yra lankstesnė ir teikia daugiau vilties.
Taip grįžtame prie literatūros ir rūpimų klausimų – ar (ir kiek, jei taip) skaitytojas patiria Europą per lietuvių rašytojus? Ar reikia ieškoti specifinės (ir apskritai) Europos lietuvių literatūroje? Gal ji ten organiškai yra kaip tradicija? Ir kokie vis dėlto buvo savivokos ir tapatybės lūžiai tiek paties rašytojo sąmonėje, tiek atspindėti literatūroje?
lang=”lt-LT”>Kalbant apie pirmąjį – Sąjūdžio ir Nepriklausomybės lūžį, nepasakysiu talpiau ir tiksliau nei prof. Audinga Peluritytė-Tikuišienė: „Iki Atgimimo nei krašto, nei išeivijos, nei partizanų, tremtinių ir disidentų literatūra nefunkcionavo kaip vientisas istorinis procesas, tai buvo nesusisiekiančios tikrovės, todėl Nepriklausomybės pradžioje literatūros visumos vaizdą teko susidėlioti iš naujo ir dėl įvairių priežasčių tai gerokai užtruko“2. Taigi, tai vienijimo, jungimo, susigrąžinimo laikas. Būtent tada pradėjome vytis ir atsigriebti – taip pat ir literatūroje. Godulys ir troškimas perskaityti viską, kas iš mūsų buvo atimta pusę amžiaus: leidybos ir skaitymo chaosas, stalčių atidarymo ir vėdinimo metas. Perkainojimo, griovimo ir kūrimo akimirka. Akimirka, kai tapome, trumpam, labai svarbūs Europai, akimirka, kai Vakarų Europa sužinojo jei ne kas, tai bent kur mes esame ir visąlaik buvome.
Tada buvo svarbiau parodyti, kad apskritai esame, paskelbti (dar net ne teigti ar įtvirtinti) savo buvimą pasaulyje ir Europoje, pradėti lopyti sudriskusį kultūrinio ir literatūrinio pasakojimo audinį. Naũja iš dalies buvo – uždrausta, nežinota ar pamiršta sẽna. Politika persidengė su poezija, o poezija su politika. Kultūros laukas buvo it pirmapradis kūrimo chaosas, kuriame tilpo tiek Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, tiek Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“.
Turbūt iš ten galime kildinti dabartinės memuaristikos, prisiminimų, dienoraščių, eseistikos populiarumo ir neslūgstančio aktualumo šaknis.
Devyniasdešimtiniai, nuslūgus euforijai, tapo kultūros išgyvenimo ir komercializacijos laikais – „viskas galima, bet nėra už ką“ laikais. Pigumo ir cinizmo laikais. Drįsčiau teigti, kad kultūros (o ir literatūros) padėtis besistengiančioje naujoje kapitalistinėje realybėje išgyventi Rytų Europoje buvo kardinaliai priešinga Vakarų Europos optimistiniam dešimtmečiui. Būtent tada debiutuoja kelios rašytojų (ypač poetų) kartos, alergiškos ryškiaspalviam patriotiniam diskursui, Lietuvos romantizavimui, pakiliam tonui.
„Literatūros gyvenimas seniai nebe tautos dvasinio gyvenimo centras, veikiau atvirkščiai – jis užsisklendęs rašytojų ir jiems artimų žmonių bendruomenėje. Tačiau vidiniai literatūros procesai labai aktyvūs: rašytojai ieško naujų formų, stilių, naujo santykio su pasauliu ir skaitytojais“3, – taip aną laiką apibūdino Andrius Jakučiūnas.
Kiek pamenu, 2012 metais Leipcigo knygų mugėje mes su Donatu Petrošiumi, A. Jakučiūnu ir Rimantu Kmita prisistatinėjom kaip „antrojo pokario“ rašytojų karta. Motyvavome tuo, kad SSRS griūtis ir devyniasdešimtinių socioekonominiai virsmai savo sąlygomis literatūrai priminė pokarį. Dabar suprantu, kaip tai buvo naivu ir kvailai skandalinga.
Ta išgyvenimo ir vidinės transformacijos patirtis padėjo pagrindą ne tik geriems, bet ir abejotiniems dalykams – tam tikroms psichologinėms nuoskaudoms ir kompleksams, kurių atgarsiai aidi iki šiol.
Pykčio ant sočios abejingos „komercinės“ Europos ir žvalgymosi į pamažu rožine iš raudonos tampančią sovietinę praeitį daigai sudygo būtent ten. Ir pìrmosios pagiežingos – vėlgi atsiradusios, tik jau kiek kitokios – perskyros į „mus“ ir „juos“ šaknys slypi taip pat tame dešimtmetyje.
Lietuvių autorius dažnai ima pozicionuoti save kaip pasyvų, besiskundžiantį, nuo išorinių jėgų priklausantį asmenį, su nuoskauda Europai, kad jų neleidžia ir neskaito. Lietuvių autorius – „mažas“, t. y. bejėgis, neįdomus, negalintis nieko pakeisti. Nuostatos „jie mūsų nesupras“ ir „ne jiems mus suprasti“, „mes tiek kentėjom“ – taip pat ateina ir iš ten.
O ir stereotipas (perimtas iš sovietmečio ir išpūstas Atgimimo laikais), kad literatūra – kaip kažkas, kas yra „iš aukščiau, Dievo duota, už dyka“, kam nereikia pastangų, ji turi kalbėti pati už save, – vis dar išlieka gajus. Kaip ir bohemiško menininko, esančio aukščiau arba žemiau visuomenės, bet tik, neduok Dieve, ne joje, tipas.
Tačiau būtent tuo laikotarpiu parašyta Jurgio Kunčino „Tūla“. Būtent tada padėti pamatai kokybiškai lietuvių popliteratūrai (Edmundas Malūkas, Edvinas Kalėda), kurie, deja, taip ir liko pamatais… Būtent tada į Europą imta žvelgti ir flaneur, kultūros gurmano, kultūros turisto ir bendros europietiškos kultūros dalyvio žvilgsniu. Tiesa, vis tiek jaučiant nematomą, bet esančią ir skiriančią ribą – kalbu apie vieną iš tokių flaneur – Rolandą Rastauską, jo eseistiką „Lietuvos ryte“ ir vėliau, 2004 metais išleistą rinktinę daug sakančiu pavadinimu – „Kitas pasaulis“. Taip, tas pasaulis vis dar kitas, nes nostalgija sunkiai pasiekiamai Europos kultūrai, Europos trūkumui, prisiminimas apie tą trūkumą ir siekimą, noras tapti visateisiu dalyviu, godulys pažinti vis dar itin gyvas.
XXI amžių ir stojimą į ES Lietuvos rašytojas pasitiko sirgdamas „euroromano“ liga. Apie euroromanus buvo kalbama ir rašoma visur, euroromanas buvo tapęs siekiamybe – nors niekas gerai nežinojo, kas tai yra. Juokingiausia tai, kad vienai iš autorių pavyko tokį, beveik idealų euroromaną parašyti, jis tapo kultinis, tik niekas jo tada euroromanu nelaikė – tai Undinės Radzevičiūtės „Strekaza“, pasirodžiusi 2003 metais.
Europa, jos kultūros erdvė tampa vieta, kurią reikia užkariauti, kur reikia prasimušti, kartu desperatiškai dejuojant, kad niekam mes neįdomūs – tą puikiai parodė 2002 metų Frankfurto knygų mugė, kurioje Lietuva buvo pakviesta dalyvauti kaip pagrindinė viešnia. Mugė taip pat parodė, kad užkariauti dėmesį trumpam nėra sunku, bet išlaikyti jį ilgesniam laikui nėra pajėgumų.
Kartu imamos svarstyti gilesnės lietuvių literatūros problemos, atsiranda lietuvių eseistikos fenomenas, kuris, manau, kaip tik ir buvo tas XXI amžiaus pradžios Lietuvą, jos santykį su pasauliu ir Europa atspindintis veidrodis (kad jau nebuvo ta tema romanų). Ši eseistika iš dalies buvo ir vaistas, sutaikantis inteligentą, intelektualų skaitytoją su nauja ES (ar artėjančios ES) realybe.
Kita vertus, pasirodo dvi itin svarbios, tradicinius lietuviškus naratyvus – tiek romantinius-istorinius, tiek kultūrinius – bandančios išjudinti knygos – Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ ir Herkaus Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“.
Pats lietuvių autorius (su nedidelėmis išimtimis) vis dar lieka nesidominčiu Europos (o ir kitų šalių) literatūra asmeniu, vis dar iškeliančiu savo kultūrą aukščiau kitų (vertybiškai ir kokybiškai). O pati Europos Sąjunga, pats oficialus atsiradimas Europoje – beveik nereflektuotas (ir, tiesą sakant, iki šiol tinkamai nereflektuojamas).
Pasak emigrantų ir šiuolaikinės emigracijos literatūros tyrinėtojos Lauros Laurušaitės, „šiuolaikiniai žmonės nebenori kerotis gilyn, išlaikyti tapatybę, būti arti savo protėvių šaknyno. Jiems daug paprasčiau užsiauginti naujas pridėtines šaknis ir tęstis naujos realybės paviršiais. Tėvynė nebetenka lokalumo apibrėžčių, atsiranda naujas mobilus lietuvio tipas ir naujas dabartinės emigracijos leitmotyvas, savotiškas ekonominio emigranto šūkis – „Kur gerai, ten ir tėvynė“4.
Tačiau ir tai nėra visiška tiesa. Šiuolaikiniai lietuvių autoriai itin akcentuoja „išvarymo“ (čia verta prisiminti to paties pavadinimo M. Ivaškevičiaus pjesę) ir „iš(si)varymo“ temas bei jausenas. Lietuvių emigrantas literatūroje – nepritampantis nei namie, nei svetur, dažniausiai Europoje. Dalyje lietuvių autorių kūrinių kalbama apie savęs ir savo tautiečių gėdijimąsi, akcentuojamas savotiško „netašyto atsilikėlio“ kompleksas. Savęs kaip emigranto ar emigrantės pozicionavimas yra gana stereotipizuotas arba „turistinis“ – ypač tarp sugrįžusių rašančiųjų.
Tam išsivarymui esama ir atsvaros – jaunųjų autorių literatūroje (Gabija Grušaitė, Vaiva Rykštaitė etc.) teigiamas klajoklio, net „skaitmeninio nomado“ gyvenimo būdas. Bet šis gyvenimo būdas jau nepririštas prie Europos – klajonė apima visą pasaulį ir Europa tokiam klajokliui tampa tik dar viena stotele, mėgstamų buvimo taškų rinkiniu.
Žaismingiau nesusikalbėjimas, skirtingų kalbų ir kultūrų, skirtingo mąstymo susidūrimas vaizduojamas turbūt tik Paulinos Pukytės kalbiniuose prasmių žaidimuose, o giliau emigranto jauseną, kultūrų sandūrą ir sąveiką apmąsto Dalia Staponkutė.
Kalbant apie emigraciją, kultūrą ir literatūrą, o ir apskritai apie tapatybę, lieka neatsakyti šie klausimai: mūsų emigracijos banga – kiek iš jos bus ir ar bus literatūros, ir kokia kalba? Ar mes juos pripažinsim, jei jie rašys nelietuviškai? Kieno autoriai jie bus? Ar tai bus jau bendras Europos, ar mūsų (ir mūsų) rašytojas, kūrėjas? Ir, žinoma, pastarieji metai pridėjo kitų klausimų – ar rašome ir reflektuojame pabėgėlių ir migracijos reikalus Europoje? Taip, bet tik žurnalistikoje ir eseistikoje, mūsų rašytojai to „nemato“ – įskaitant ir tai, kas iki šiol dedasi prie Baltarusijos sienos.
O kaip mes suvokiame pas mus atsidūrusius emigrantus, migrantus ir pabėgėlius? Kiek priimame į visuomenę, ar jie patenka į kultūros ir į literatūros akiratį? Į paskutinį klausimą taip pat galiu atsakyti vienareikšmiškai – beveik nepatenka, jų ten nėra, jie šmėkšteli paviene eilute.
Kalbėdamas apie paskutinįjį dešimtmetį, norėčiau pažymėti tris, mano nuomone, esminius savivokos lūžio taškus – 2014 metų Maidanas Ukrainoje ir Rusijos įsiveržimas į Ukrainos Rytus, 2020 metais nepavykusi revoliucija Baltarusijoje ir 2022 metais Rusijos sukeltas karas Ukrainoje.
Tą suvokimo lūžį aš pavadinčiau „Europa už mūsų“, t. y. įsisąmoninimą, kad Europa nesibaigia mumis, kad jos ribos prasiplėtė gerokai į Rytus ir Pietus (Ukraina, Baltarusija, Moldova). Kita vertus, mes pradėjome suvokti, kad Rusija darys viską, norėdama palikti Europą dabartinėse ES sienose, darys viską, kad Europa nesiplėstų, kad joje liktų kuo daugiau „russkyj mir“.
2014-ųjų įvykiai Ukrainoje „atrado“ mums šalį, „atrado“ Europą į Rytus nuo mūsų. Per keliolika metų jau buvo susiklostęs tam tikras mąstymo stereotipas, kad Baltijos šalys – savotiškas kraštutinis Europos forpostas, riba, ties kuria ta Europa lyg ir baigiasi, bet dabar Lietuva atsidūrė kiek kitokiame, naujame tarpininko, aiškintojo, pagalbininko ir įgalintojo vaidmenyje. Ilgai, kaip tas pasakos piemuo, šaukę „Vilkas! Vilkas ateina!“, dabar mes galėjome į tą vilką parodyti pirštu ir su piktdžiuga bei pasitenkinimu garsiai pareikšti, kad visą laiką buvome teisūs. Tai, žinoma, nepanaikino forposto reikšmės ir prasmės, bet ją sustiprino ir praplėtė.
Prie to pridėčiau ir neryškiai, ne primygtinai, bet aktualizuotą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės naratyvą – tai ir stiprus istorinis ryšys su Ukraina bei Baltarusija, ir kartu galimybė pasirodyti ne tiek užkariautoju (istoriškai), kiek geraširdišku globėju. Ir būtent LDK buvimas turėtų pateisinti mus kaip tarpininkus ir aiškintojus.
Šiuolaikiniame literatūros gyvenime LDK naratyvas egzistuoja jau apie dvi dešimtis metų – tai ir (deja!) nebeveikiantis projektas „Magnus Ducatus Poesis“, kuriame beveik dešimtį metų bendradarbiavo Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos ir net Moldovos poetai; tai tebeveikiantis, ir labai sėkmingas, tą naratyvą pratęsiantis projektas – Kristinos Sabaliauskaitės istorinė proza.
Dabar kultūrinė sanglauda su Ukraina yra akivaizdi ir literatūroje gana ryški – daugiausia per vertimus, kultūrinius mainus, o ir per tiesioginę pagalbą ukrainiečiams ir Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.
Su Baltarusija tas santykis nėra toks akivaizdus, tačiau taip pat pastebimas, ypač Vilniuje, kuris tapo vienu iš baltarusių kultūrinių centrų: čia vyksta net du literatūros festivaliai, veikia knygynas, muziejus, organizuojami susitikimai su rašytojais ir knygų pristatymai. Tačiau, skirtingai nei Ukrainos atveju, lietuviai ypatingo entuziazmo kultūriniam bendradarbiavimui su baltarusiais nerodo ir žvelgia į tą bendradarbiavimą atsargiai – dėl to kaltas tiek litvinizmas, kuris (kai kurių radikaliai nusiteikusių baltarusių ir, tikriausiai, Rusijos spec. tarnybų) naudojamas baltarusiams ir lietuviams kiršinti (čia vėl iškyla LDK aktualizacija), tiek pačių baltarusių polinkis į atsiribojimą ir įsislaptinimą (dėl suprantamų priežasčių – norima išvengti giminaičių ir artimųjų represijų Baltarusijoje, pasilikti bent menką šansą važinėti į šalį). Tačiau aš jau šiek tiek nukrypstu nuo temos, todėl norėčiau, šią temą baigdamas, prie jos sugrįžti klausimais.
Ukraina, Baltarusija, Moldova ir net Sakartvelas bei Armėnija – kiek tai yra Europa? Ar Europos sąvoka išskysta? Kaip jie žvelgia į mus? Kaip mato mus ir kaip mes matome juos? Kaip visa tai atsispindi kūryboje, pačių kūrėjų bendruomenėse ir tarpusavio santykiuose? Į šiuos klausimus dar neatsakyta, jie tik suformuluoti, tačiau atsakymas yra reikalingas ir jo reikia pradėti ieškoti jau dabar.
Tiesa, norėtųsi paminėti ir dar vieną išorinės politikos situacijos nulemtą šiuo metu vykstantį mąstymo pokytį – apsivalymą nuo rusų kultūrinės įtakos, suvokimą, kiek sovietmečio, o ir devyniasdešimtinių kultūrinės šiukšlės (tropai, pokštai, juokai, muzika, kinas, serialai, literatūra, dažnai itin abejotinos kokybės) užėmė vietos mūsų galvose. Kiek nepastebėtos ir nepastebimos (nes įprastos nuo mažens) kultūrinės įtakos mes patirdavome ir tebepatiriame. Išsivadavimas iš rusų kultūrinės erdvės šiuo metu sparčiau ar menkiau vyksta visose Baltijos šalyse, o ir daug kur Rytų bei Vakarų Europoje.
Mūsų šalyje jis įgavo ir netikėtą, ne visai teigiamą efektą – turiu omenyje nuolatinius ir tebevykstančius skandalus dėl rašytojų „kolaborantų“: Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus, ir Venclovų namų istoriją. Dėl šio efekto kalta ir okupacijos trauma, ir negebėjimas iki šiol deramai, objektyviai pažvelgti į sovietmečio oficialiąją kultūrą ir literatūrą – priimti ją kaip iš dalies prievartinę ir primestą, tačiau savo kultūros dalį.
Norėčiau dar grįžti ir prie pastarojo dešimtmečio literatūros. Visų pirma, išmokta apie skaudžius dalykus kalbėti paprastai, aiškiai, suprantamai visiems, net ironiškai ir žaismingai, apeliuojant į bendras Europos patirtis – vienas geriausių pavyzdžių yra Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“, U. Radzevičiūtės romanai ir įvairių autorių komiksai – pavyzdžiui, didžiulio populiarumo sulaukęs ir į daugelį kalbų išverstas Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“. Komiksai apskritai – pasakojimo laisvėjimo, Europos vaizdinio pasakojimo, bandes dessinées perėmimas (tas pasakojimas skiriasi nuo amerikoniškos komiksų tradicijos, nes yra labiau socialiniais dalykais, istorija ir asmenine, mažąja istorija susirūpinęs žanras).
Negana to, praeitis, istorija, išorinė politika, Europos žemynas tampa ir žaidimo, intrigos, detektyvo ir trilerio veiksmo vieta, išmokta pasakoti ir žaismingai bei patraukliai – Manto Adomėno ir Bernardo Gailiaus šnipų romanai tarsi atliepia dabartinę pasaulio ir Europos situaciją, padeda ją apmąstyti.
Lietuvių literatūros atsigręžimas į netolimą praeitį, į devyniasdešimtinius metus (R. Kmitos romanai), taip pat ir į pirmąjį naujojo amžiaus dešimtmetį (Virginijos Kulvinskaitės proza) irgi rodo lūžį – tai mūsų laisvėjimo dar ne apmąstymas, bet fiksavimas ir dokumentavimas. Ir ji dabar vyksta per asmeninių patirčių „išrašymą“.
G. Grušaitės romanai – „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ bei „Grybo sapnas“ atspindi nomadišką besienį gyvenimą ir su tuo susijusias problemas (bešaknystė, klajokliškumas, moralinis slidumas, neturėjimas patikimo prasmių, reikšmių ir tikėjimo tinklo, į kurį, jei ką, galėtum saugiai kristi). Lietuva čia – tik dar vienas Europos pakraštys, ne geresnis, bet ir ne blogesnis už kitus.
Visa tai viename iš straipsnių, kalbėdama apie lietuvių prozos dabartį, puikiai apibendrina Jūratė Čerškutė: „Išsisluoksniuoja mažoji ir didžioji istorijos: katastrofistinis XX amžiaus istorijos naratyvas, jo paveldėjimų ir poveikių aidai šeimų likimuose (Kalinauskaitė, Tumasonytė), dabarties (marginalių) būsenų ir ryškiausių reiškinių refleksija (Kulvinskaitė, Radzevičiūtė), utriruotos dabarties atributikos ir katastrofos nuojautų gausi spėtinos ateities ir galios vaizdinija (Kaunaitė, Grušaitė)“5.
O kurgi tas lūžis neįvyko (bent jau literatūroje)? Mes vis dar iki galo nemokame aprėpti kelių patirties sluoksnių – kelių istorinės patirties sluoksnių (tarkim, romanas, jungiantis sovietinį laikotarpį, Sąjūdį, devyniasdešimtinius ir dabartį – ar bent jau stojimu į ES pasibaigiantis). Viena iš retų išimčių – Danutės Kalinauskaitės romanas „Baltieji prieš juoduosius“, bet ir tai tik iš dalies. Kita vertus, gal toks epinis patirčių romanas jau atgyveno? Nors ne, skaitydamas vokiečių, ispanų, prancūzų romanus matau, kad neatgyveno, jis vis dar reikalingas. O mums ypač reikalinga literatūra, padedanti įprasminti, įamžinti ir apmąstyti tiek nueitą kelią, tiek mąstymo ir tapatybės lūžius.
O kaipgi ateitis? Kokią Europos, kartu ir savo, ateitį mato lietuvių rašytojas? Ar ji skiriasi nuo kitų Europos rašytojų matomos ateities? Ar mes ją apskritai apmąstome? Tiesą sakant, to apmąstymo galėtų būti ir daugiau. Ateities aprašymas ir kūrimas visada iš dalies yra dabarties kritika. Ar mūsų kuriama dabarties kritika unikali, ir ką ji pasako apie Lietuvą ir Europą?
Drįstu teigti, kad nieko ypatingo, unikalaus mes apie Europos ateitį nepasakome. Visų pirma, ji yra distopiška, daugiausia įkvėpta neseniai pasibaigusios pandemijos, autoriai gana abstrakčiai pasakoja apie pasaulio (ir Europos) žlugimą bei traukimąsi iš apčiuopiamos tikrovės į virtualią.
Tragikomiškai bei ironiškai-melancholiškai apie pasaulio pabaigą savo romane „Ėko“ pasakoja Valdas Papievis, jo romano pagrindinis veikėjas – nykstantis, merdintis Paryžius: socialinės struktūros suirusios, pasaulį pamažu atsikariauja gamta. Daug tiksliau, aiškiau ir griežčiau apie ateitį (veiksmas vyksta 2050 metais) savo romane „Oderis“ pasisako Dainius Vanagas. Jo romane vaizduojamas Vidurio Europos miestas – technokratinės, utilitarinės „utopijos“ sala, už kurios ribų klesti chaosas ir suirutė. Iš romano akivaizdu, kad Oderyje esanti santvarka taip pat ne išeitis, tačiau kokia ta išeitis – nėra aišku. Unė Kaunaitė savo romane „2084“ taip pat neišradinėja dviračio – tiesiog perkelia visą žmonijos gyvenimą į virtualybę ir palieka ten kapanotis. Žinoma, metavisata turi savo maištininkų, tačiau vienprasmių atsakymų ar kokių nors aiškių išeičių autorė nepasiūlo. Ateitis, tiksliau, vienas jos aspektų, aprašoma ir M. Ivaškevičiaus romane „Tomas Mūras“ – po dvidešimties–trisdešimties metų menininkai galės apsigyventi rezidencijose-zoologijos soduose, kur juos dirbančius turės teisę apžiūrėti kiekvienas norintis. Tai, žinoma, ir savotiška virtualybės metafora, ir kintančio menininko-literato statuso metafora – tam, kad tave skaitytų, turi būti viešai matomas, ir pats tuo rūpintis.
Tiesą sakant, Europos ateitis prozoje, dabar kalbu apie ne lietuvių autorius, yra liūdnos – įdomiausiuose pavyzdžiuose – Berlyne gyvenančio rusų rašytojo Vladimiro Sorokino „Telūrijoje“, britų rašytojo Dave’o Hutchinsono romanų serijoje „Suskilusi Europa“ („Fractured Europe“) vaizduojami savotiški Naujieji viduramžiai – Europa subyrėjusi į daugybę kunigaikštysčių, jokios vienybės nėra, visi aljansai laikini, ji tapusi pavojinga, pilna kontrabandininkų ir šnipų vieta. Lenkų fantasto Jarosławo Grzędowicziaus romane „Hel 3“ Europos Sąjunga – sterili, biurokratinių ir aplinkosauginių suvaržymų prislėgta erdvė, kurioje bet koks potvarkiais nesureguliuotas „natūralumas“ yra baudžiamas įstatymu. Vokiečių rašytojos Julie Zeh romane „Tuščios širdys“ („Leere Hertzen“) vaizduojama praktiškai dabartis – 2025 metai: tuoj įvyks Freksitas, netrukus bus paleista JTO, siautėja Bavarijos separatistai, o teroristų veikla tampa monetizuota, įveiklinta ir pajungta viešųjų ryšių įmonėms. Europos problemas savo iš dalies fantastiniuose romanuose aktualizuoja, susatyrina ir Michelis Houellebecqas, šiuo atveju kalbu apie romaną „Pasidavimas“, kuriame valdžią Prancūzijoje perima musulmonai.
Visi šie pavyzdžiai, daugiau ar mažiau, atspindi dabartinės Europos problemas – migraciją, biurokratizavimą, susiskaldymą, ir visi romanai netiesiogiai kalba apie vieną, pagrindinį dalyką – kokia sudėtinga, marga, įvairialypė ir iki šiol neperprantama yra Europa. Taip pat kalba apie tai, kad tiek mūsų žemyno, tiek politinės ES struktūros vieningumas – trapus, daugybės pastangų reikalaujantis stebuklas. Vien tai, kad jis įvyko ir vis dar, nepaisant nieko, tebevyksta, jau yra priežastis santūriam, bet optimizmui.
Parengta pagal pranešimą, skaitytą VII tarptautiniame Nidos forume „Europos tapatybės lūžiai“
1 Cituojama iš: https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/15630/l-donskis-europietiskas-solidarumas-slypi-kulturoje-radijo-paskaita.
2 Cituojama iš: https://www.vu.lt/naujienos/spectrum/straipsniai/siuolaikine-lietuviu-literatura-svarbiausi-etapai-autoriai-problemos.
3 Cituojama iš: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/andrius-jakuciunas-kiek-lieka-iki-apokalipses-trumpa-lietuviu-literaturos-istorija-286-734850.
4 Cituojama iš: https://www-bernardinai-lt.webpkgcache.com/doc/-/s/www.bernardinai.lt/2013-11-14-laura-laurusaite-imagologija-budas-pazinti-save-ir-kita/.
5 Čerškutė J. La prose lituanienne d’aujourd’hui: regard panoramique // Vilnius Review / Revue de Vilnius. – 2024.
Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint
2024 m. Nr. 7
Keli žodžiai poezijai ir teatrui
Jau po Rolando Kazlo spektaklio „Viskas, ko neturi“.
Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga, juolab rinktinė, sudaryta „poetinio išgyvenimo tipologijos principu“. Poetinis išgyvenimas – didžioji efemerija, tokia pati nepalytima ir nepasakoma kaip įkvėpimas arba dvasia. Spiritus movens ir suvokiama kaip judinančioji dvasia, įkvėpėja. Spiritus flat ubi vult: dvasia skrenda, kur nori; tai reiškia, kad įkvėpimas nepriklauso nuo žmogaus valios. Čia ir slypi kūrybos paslaptis, slėpinys, toks svarbus šiam poetui. Ir atrodo, kad lygiai ir Rolandui Kazlui, aktoriui ir režisieriui. Visas šios ištarties sakinys iš Vulgatos (šv. Jeronimo atlikto Biblijos vertimo į lotynų kalbą): „Vėjas pučia, kur nori: jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur jis ateina ir kur link nueina.“
Valdas Kukulas, galėjęs kalbėti ir didžiadvasiais žodžiais, buvo laisvai pavaldus šiai būsenai: nežinai, nežinai nei iš kur ateina, nei kur link nueina. Tiksliau ir apie poetinį išgyvenimą nepasakysi. O Valdas Kukulas galėjo jį netgi bandyti tipologizuoti, sukurti vidinį savo knygos turinį – nuo jaunuoliškų klausimų iki tragiškųjų jausenų. Ir iki būsenų, susijusių su lemtinga priklausomybe, su spiritus vini. Turėjo valios atskirti šią spiritus formą nuo įkvepiančios dvasios, nuo kūrybos. Skyrė, patirdamas ir gilių įtampų, sunkios kovos su savimi. Ir šios įtampos gilino būties tragizmo versmes. Savita Valdui Kukului, kad tragiškąją būties jauseną jo kūryboje šviesina, skaidrina sacrum pajauta. Yra būties šventumo šaknis, neįveikiama, nenugalima – nuo kalbos, gimtinės, meilės, aukštųjų akimirkų, kai kažkas atsiveria, paaiškėja, iki Šventraščio, iki Biblijos. Valdas Kukulas turėjo drąsos (o poeto drąsa ir yra jo talentas) kalbėtis su Evangelijos veikėjais (su Jonu Krikštytoju, Jėzumi Nazaretiečiu, elgeta Bartimiejumi, Petru Simonu, Pontijumi Pilotu, Judu Iskarijotu). Sunku patikėti, kad poetinis teologinių dialogų ciklas „Gyvenimas žemėje“ parašytas 1982–1987 metais.
Ankstyva branda – išskirtinai.
Paskutinis Jėzaus Nazaretiečio atsakymas:
Neatstumkit meilės ir kančios
Mirtinos taurės, nes kas gi kita
Meilė ir kančia, jei ne pačios
Išminties tiesa pasirašyta.
Atėjau ir savo buvimu
Liudiju: tiesa nenugalėta, –
Kas ieškos tiesos, neteks namų,
Bet užtat jam bus daugiau pridėta.
Dvylikos nebus, nebus anos,
Moters su aliejum nei Velykų.
Bet visad: kas tik ieškos tiesos,
Tas pelnys ir kankinio vainiką.
Drąsa ne tik ištarti, bet ir duoti vardą knygai: „Judas taipogi danguj“ (2005). Ištarti, ir kad į poeziją kaip ir į mirtį reikia eiti lėtai ir iškilmingai. Gal net apeigiškai.
Valdas Kukulas – ne tik poetas, bet ir literatūros kritikas, sakyčiau, savotiškas poetosofas, daug ką, kas glūdi poezijos gelmėse, savitai permąstęs, bandęs ir pasakyti. Laimingi patekę į jo minties akiratį. Pasitikėjo savo poetosofinėmis galiomis: neprašau nieko: many pačiame yra visi akademikai, kardinolai, laureatai poetai… Ir neprašydamas gavo svarbiuosius poezijos įvertinimus, Rašytojų sąjungos, Jotvingių premijas. Nebuvo įmanoma nepastebėti „Aštuonių gėlų vakarų“ (1999). Ir dedikacijos – Deimei. Ir šio eilėraščio pabaigos, ilgos (tad ir sunkios) eilutės, perkeliančios savo krūvį kitai: „Būkit ramūs: / Formą įgyja tiktai neapykanta, baimė ar vargas. / Ar skausmas. Ne žmonės.“ Ir mintis (arba idėja) – galima būtų papildyti: ir minčiai – idėjai būtina forma. Ir prisiminti Vincą Mykolaitį-Putiną, teigusį, kad „literatūra ne tik žodžio, bet ir idėjų menas“. Kas idėja eilėraštyje, jei ne kalbos lieptas tarp ateinančių ir išeinančių, ant kurio susitinkama, pradedama kalbėtis, vienaip ar kitaip apsisprendžiama. Rolando Kazlo spektaklis yra ir susitikimo su Valdo Kukulo poezija forma. Intensyvaus kūrybingumo, tad paveiki.
Ką žvilgsnyje į poeziją Valdas Kukulas laikė svarbiausiu? Kad būtų atvertas poezijos vidinis turinys, ką pats vadino „poetiniais išgyvenimais“. Kad ir kita kalba (kritikos arba meninės interpretacijos) būtų perteikta tai, ką poetas suprato ir pasakė apie būtį ir žmogų. Valdo Kukulo poezija yra gilaus turinio, jos branduolys susidaro iš amžinųjų būties temų, einančių nuo antikos, nuo Dantės, Shakespeare’o. Gilus turinys, net pats efemeriškiausias, yra ir siužetiškas, dramatiškas, nes likimiškas.
Valdas Kukulas iš prigimties daugiažanris – galėjo dirbti ir su teatru, kaip dirba ne vienas dabartinis poetas ar prozininkas. Yra ir pabandęs – tarp įsimintiniausių Rimo Tumino darbų minimas ir kartu su Valdu sukurtas spektaklis „Čia nebus mirties“ (1988), skirtas Pauliaus Širvio atminimui. Darbas su Rimu Tuminu poetui įsiminė kaip svarbi patirtis. Galbūt ir savyje apčiuopė, jei ir tik poetinėmis formomis išreikštą, teatrinį, sceninį pradą.
Šią Valdo Kukulo poezijos savybę, grąžinusią prie poezijos, pajuto ir suvokė aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas, pagal jo eilėraščius sukūręs spektaklį „Viskas, ko neturi“. Netikėta, kad scenoje atšakojamos ir kitų poeto biografijos dalyvių linijos, sukuriama ir Algirdo Verbos kūniškai atpažįstama persona, ir kiek šaržuojamu būdu konkretinamas klausimas: kas poezija, jau ji ar dar ne ji.
Tai trečias poetinis Rolando Kazlo spektaklis (po „Geležies ir sidabro“ – pagal Vladą Šimkų, 2009; „Ne pagal šio pasaulio madą“, pagal Kristijoną Donelaitį, 2013). Galima kalbėti apie Rolando Kazlo „Lėlės“ teatre sukurtą poetinę-sceninę trilogiją ir kaip lietuvių kultūros įvykį. Garbė „Lėlei“ – už gyvų idėjų ir talentų branginimą – taip, lėlės, žmonių antrininkės, permeta pačius trapiausius lieptus ir į vidinį gyvenimą, poezijos kalba susiliečiantį ir su dvasia, tuo paslaptingu vėju, kuris skrenda kur nori. Bendriausia trilogijos idėja – donelaitiška: tvariausia kūryboje tai, kas ne tik pagal šio pasaulio madą, ko iškart nesuryja agresyvi vienadienė mada, vadinama šiuolaikybe. Vladas Šimkus savo svarbiausioje knygoje „Geležis ir sidabras“ (1968), įsirašiusioje ir į lietuvių poezijos atmintį, sukūrė ir antitezę karingai to laiko dabarčiai, ir tvariojo sidabriškumo vaizdinį:
Po žeme ir žeme –
geležinkelio bėgiai kryžmi.
Dangumi, vandenim –
sunkiai kaustytos plaukia eskadros.
Geležim kvepia miestai, žibuoklė pirma – geležim.
Šitoks laikas, ar ką.
Ir vis vien mane traukia sidabras.
Mėnesienos man reikia ir spindesio mūsų šalnų,
sidabrinių minučių grakštaus patvarumo. Juk būna –
tarp subirusių durklų, tarp laiko suėstų šalmų
tiktai rankeną randam ir sagę ant nesančio kūno.
Nesunku matyti – Vladas Šimkus buvo tarp Valdui Kukului svarbiųjų poezijos balsų, budinančių ir stiprinančių. Ir ilga eilutė, ir netikėta atnaujinančio rimo galimybė jau buvo atverta. Ir jau laukė Vlado Šimkaus „Senamadiškas medis“, kaip ramus ir kiek ironiškas pasipriešinimas naujamadiškumui. Valdo Kukulo „Trys senamadiški eilėraščiai“. Ir „Kažkoks antikvarinis poetas…“
Kažkoks antikvarinis poetas,
Dar sakantis: rožė, žvaigždė,
Atsidūstantis: myliu. Indas,
Kuriame surūdijo vanduo.
Toks ir būsiu, nes noriu
Toks būti <…>
Cituoju ir girdžiu Rolando Kazlo balsą, skaitantį, bet kartu ir mąstantį – ką skaito, kokia mintis-idėja, koksai gi siužetas? (jei ir pagal Vladą Šimkų), koksai vardas, kurį reikia išskaityti ne tik iš eilučių, bet ir tarp eilučių? Gal ir toks, kaip pacituota: „toks ir būsiu, nes noriu toks būti“; sujungus, kas perkelta. Bet ne – atkakliai sukasi poetinis žinojimo–nežinojimo ratas: „Dabar jau žinau…“, „Dabar man jau viskas aišku…“, „Žinau tik, kad poezija…“ Ratas, kurį stabdo nematoma, žmogiškąją žinojimo siekiamybę perkertanti ar net kaip siūlą nutraukianti galia. Bet ta pati galia ir nieką paverčia viskuo: „Poezijai, kaip ir meilei, reikia, kad tu pasijustum be galo mažas. / Ir tada ja taps viskas, ko neturi.“ Taip, taškas, minties pabaiga. Pasakymo forma, tinkama pavadinimui. Bet ją reikia išgirsti. Išsigliaudyti.
Valdo Kukulo poezijos sceninės versijos pavadinimas aiškiai iššokęs iš eilėraščio, iš perkėlimo suskaidytos, tad lyg ir paslėptos frazės. „Viskas, ko neturi“. Viena iš Valdo Kukulo poetosofijos ašių, susiliečianti ir su lotynų kalbos formule Non habere sed esse, kurioje turėjimas ir buvimas yra priešpriešos, ir su egzistencijos filosofijos minties variantais, ir su viena aktyviausių XX a. antrosios pusės filosofinių studijų – klausiančia Ericho Frommo knyga „Turėti ar būti?“
Ir su Donaldo Kajoko poesie pure akimirka:
kai ramu kai nesinori nieko
kai jau viską regis ir turi
leidžias lengvas ilgesys gal sniegas
sidabriniam gruodžio pajūry
tau į delnus –
štai ir jį turi
o ramu lyg neturėtum nieko
Turėjimas neturint – ne kokios dalies, o visko. Žmogus yra mirtingas, tad iš esmės neturintis, negalintis turėti. Nieko neišlaikantis delnuose, bet nors akimirką (kaip tirpstančią snaigę) palaikantis. Ta akimirka ir yra gyvenimas. Tarp meilės ir mirties (arba tarp mirties ir meilės), svarbiųjų ir Valdo Kukulo poezijos polių. Spektaklyje labiau nei skaitant ryškėja, kad šis poetas daugiausia kalba apie mirtį, iš mirties, pačioje didžiausioje mirties artumoje. Ir jo mirtis yra nuraminta, apšviesta meilės, šviesos ir neišvengiamybės.
Vienas ir vienišas poezijos balsas (Rolando Kazlo, ypač tamsoje ir tyloje), bet tai ne tik monospektaklis. Kartu ir teatrinis vyksmas-veiksmas, kelių aktorių (Deivio Serapino, Sigitos Mikalauskaitės, Viliaus Kirkilionio, Almiros Grybauskaitės, Dainiaus Taručio, Karolio Algimanto Butvido, Astos Stankūnaitės, Luko Auksoraičio). Įdomi (metaforos principo) scenografija (Neringos Keršulytės). Scenografiškai spektaklis yra tarsi „atspėtas“ Knygos ir knygų vaizdinių. Stiprios veidrodžio asociacijos (ypač atminties, atsiminimo, persikeitimų). Scenografė tiksliai nusako ir savo siekinį, ir jo realizaciją: „Nekonkretu, neapčiuopiama, nujaučiama, fragmentiška, švaru – tokie mano burtažodžiai šiam spektakliui. Švari, minimalistinė, bespalvė, beorė erdvė, taupūs kostiumai – daugiau nieko ir nereikia.“ Dar – muzikos, kad ir taupiai. Savita, niuansuota šviesų paletė (Viliaus Vilučio). Viena iš spektaklio kulminacijų – lyrinės baladės „Tėviškė mano“ scena, refreno „Tėviške mano, kraujuojanti rožėm…“ moduliacijos. Pirmoji spektaklio dalis itin vientisa, stipri, paveiki.
Viltinga, kad premjeriniai spektakliai pilnoje salėje.
Šio neprojektinio Rolando Kazlo spektaklio negalima praleisti.
Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų
2024 m. Nr. 2
Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27). Tiesą sakant, buvau anksčiau skaitęs, bet nebuvo leidimo cituoti ar komentuoti. Dabar kas kita. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia spaudai Justino Marcinkevičiaus „Rinktinius raštus“, ir laiškus bei dienoraštį ketinama dėti į tomą, kurį sąlygiškai pavadinkime varia. Gavau iš naujo paskaityti kaip koks patarėjas.
To tomo sudarytoja parašys tinkamą įvadą, redakcinius paaiškinimus, realijų komentarus, kaip priklauso.
Aš tik kai ką užsirašau.
Laiškai.
Didžioji dalis – studijų metų laiškai buvusiai mokytojai, auklėtojai, globėjai Genovaitei Andrašiūnienei (1905–1997). 1949 09 11 laiške netiesiogiai atsiklausęs nuo 1949 09 25 laiškuose kreipiasi į ją „Brangioji Mamyte!“. Ką ir kalbėti, išskirtinis, įsidėmėtinas bendravimo posūkis. Čia turime prisiminti, kad savo motinos poetas neteko būdamas keturiolikos, labai išgyveno dėl jos mirties, tų išgyvenimų pėdsakų liko viso laiko jo kūryboje ir pasaulėžiūroje. Karštai meldęsis, kad Viešpats paliktų ją gyvą, buvo nusivylęs Dievu.
Gudresni už mane psichologai išprotautų, kad ankstyva motinos mirtis ir jaunuolio troškimas bendrauti su mokytoja kaip su motina yra įsidėmėtinas, retas reiškinys, turbūt sietinas ir su charakteriu, ir su poetine sąmone. Meno žmogaus ypatinga prigimtimi.
Laiškuose G. Andrašiūnienei studentas pasakoja apie buitį, studijas, teatrų lankymus, lektūrą ir pan. Bet štai kas netikėta. Pasakoja apie savo įsimylėjimus (bent trys „mūzos“), pagirtavimus, rūkymą ir pastangas jo nusikratyti. Kažin, ar tikrai motinai sūnus tokius dalykus rašytų. Šie faktai ir tam tikras rašymo būdas skatintų manyti, kad „Brangiąją Mamytę“ adresantas suvokė iš dalies kaip artimą supratingą žmogų, iš dalies kaip „personažą“.
Taigi vėl menininkas.
Beje. Reikšmingų meno žmonių vaizdavimui reikia legendų. Maloniai prašom. Paskutinį kartą adresatę Mama poetas pavadina 1953 12 28. Vėlesniame laiške – 1956 03 13 – „Gerb. Mokytoja“. Kas per tą laiką įvyksta? Justinas Marcinkevičius veda Genovaitę Kalvaitytę (1955 m. gegužės mėn., civilinės metrikacijos skyrius ir Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnyčia). Legenda atrodo taip. Savo išrinktąją Justinas atsivežęs į Prienus supažindinti su mokytoja, sulaukti „palaiminimo“. Nepatikusi. Arba kas kita. G. Andrašiūnienė tikėjosi ištekinti už Justino savo dukrą. Taigi tapo „Gerb. Mokytoja“. Bet tai tik arba net legenda.
Viename iš laiškų studentas mokytojai pasakoja, kad jį į namus buvo pasikvietęs profesorius Kostas Korsakas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius. Pastebėjęs jaunuolio kūrybiškumą ir polinkius, skatino rinktis tautosakos aspirantūrą. Sulaukdamas dėmesio reflektavo. „Jūs man pranašaujat didelę ateitį“, – iš laiško G. Andrašiūnienei. Ir tuoj prisipažįsta, kad pats blaškosi, „mane vilioja daug dalykų“, „aš amžinai abejoju savo literatūriniais gabumais“, „nenoriu būti eiliniu rašytoju“. Įsimenantis savistabos epizodas iš 1952 03 11 laiško (po dvidešimt pirmo gimtadienio): „Manyje auga kažkokia keista natūra, aš sulaikęs kvapą stebiu jos augimą, man ir malonu, ir baisu.“
Gimnazisto Justino Marcinkevičiaus 1947 metų dienoraštis labiausiai sutrikdys ponias ir ponus, vaizduojančius jį nomenklatūrininku. Užjaučiu. Aukščiausios jo pareigos buvo Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojo ir žurnalo „Pergalė“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo, atlyginimas maždaug šimtas penkiasdešimt rb. Trumpai tedirbo.
Bet apie 1947 metus. Septyniolikmetis iš Važatkiemio (Prienų rajonas) skursta, badauja, aria, šienauja, skiedrom dengia stogą, vaikšto į gimnaziją penkis kilometrus pėsčiomis, laisvalaikiu skaito Puškiną, Rolaną, Mopasaną, Dostojevskį, studiją apie poeto psichologiją. Naktį eidamas namo verkia, kad negalėjo komedijos „Gieda gaideliai“ pažiūrėti iki galo – per vėlai pareitų. Tai šį, tai tą bando rašyti, pats sau įsipareigoja – reikia „penkis poemos posmus“.
Dienoraštis vertas nuodugnesnio aprašymo ir įvairių interpretacijų. Čia kol kas trumpai.
Individualią vieno jaunuolio istoriją, atsiskleidžiančią dienoraštyje ir paskui laiškuose, galima bendrinti. Kaip atrodė iš kaimų kilusių vargo vaikų gyvenimas pokario metais. Kaip jie, brisdami iš nepriteklių, troško ir siekėsi mokslų, kaip visa kuo domėjosi, dainavo, šoko, rašė, vasaromis, grįžę iš auditorijų, talkino tėvams ir giminaičiams. Kaip savaime buvo persiėmę lietuviškomis aspiracijomis. Kiek energijos! Spalio 22 d. dienoraščio įrašas: „Ir kyla nenugalimas noras kabintis kojom, rankom, dantimis – iš paskutinių prasiveržti į gyvenimą. Prasiveršiu, tikrai, prasiveršiu į gyvenimą!“
Septyniolikmečio dienoraštyje pasitaiko pasažų, parašytų rašytojo ranka. Apie kalnelį gimtojo kaimo pakrašty:
Ypatingai čia gražu saulei leidžiantis. Aplinkui jau tamsa, o ten toli toli kažkur dar saulėje spindi skardiniai stogai, blyksi langai, vaikščioja tarytum gyvi šešėliai. <…> Po kojomis draikosi palšos ūkanos, prie šono, vakaro maldoj paskendę, rugiai, baubia namo genamos karvės, ūkauja piemenys ir, kaip vakaro varpas (kurio, deja, iš čia negirdėti), virpa vieversys. O, taip gražu!
Gerai, turėsiu ir aš, kaip Putino „Altorių šešėlyje“ Liudas Vasaris, savo „Aušrakalnį“.
Kitas gražus peizažas:
Dobilus nupjovėm vakar. Vidudienį smarkiai lijo ir šiek tiek sutrukdė darbą. Bet pabaigėm dar anksti. Tą pačią dieną parėjau ir namo. Ėjau ežiomis, pasiraitojęs kelnes, švytruodamas nuo rasos baltomis kojomis. Iš abiejų pusių, lyg procesijoj, lenkėsi brandžios rugių varpos, šypsojosi iš tankių akuotų glėbio išpampę grūdai ir šlamėjo kažkokią, tik jiems vieniems tesuprantamą, tylomis teišreiškiamą melodiją. Šlamėjo ir galbūt nė negalvojo, kad už savaitės, už kitos suskambės pabarėje dalgiai, juoksis baltomis skarelėmis merginos, kris vienas kitam į glėbį mirtinai išsigandę rugiai, tankių ražienų šepečiu putpelė išsineš savo vaikus, vakarais drieksis ilgi gubų šešėliai ir skambės iš nuvargusių krūtinių daina, pilna ilgesio, neišreiškiamo ilgesio ir dar kažko.
Pakartosiu. Taip rašo kaimo vaikas, septyniolikmetis, na, taip, jau pabandęs eiliuoti. Vis tiek nuostabu, netikėta.
Netikėtumas ištinka ir skaitant ankstyvuosius eilėraščius. Kaip minėta – nuo 1946 iki 1951 metų. Prisiminkime, ką ir kaip tuo pačiu laiku rašė, spaudoje ir knygose spausdino lietuvių tarybiniai poetai. Gelžbetoninė stalininė lektūra. Justino Marcinkevičiaus to meto eiliavimų sąsiuviniuose – nė vieno eilėraščio, vienaip ar kitaip sietino su sovietinėmis realijomis! Apie ką rašo Važatkiemio vaikinas? Kokios temos, mokykliškai kalbant? Gamta, darbai, meilė, santykiai su artimaisiais, tėvynės meilė („Palaimink tėviškę, meldžiu, / O Dieve, didis!“). Yra poemėlė apie Jūratę ir Kastytį, didesnė poema „Gedimino miestas“.
Reikia tęsti. Ne tik eilėraščiuose, bet ir laiškuose, dienoraštyje apie politines to sunkaus laiko realijas beveik nieko nėra. Apie skurdą, varginusius darbus, nepriteklius, užgulusius liūdesius – taip, yra, bet tik tiek.
Peršasi išvada, kad ką nors „sovietiška“ jis bus parašęs tada, kada užsidegė išleisti pirmąją knygą. Labai jos norėjo. Suprato, kad kitaip knygos nebus.
Ką galima pasakyti, jeigu trumpai, apie tų ankstyvųjų eilėraščių meninę vertę? Mėgindami gretinti su kitais to meto eiliuotojais, sakytume, kad visai neblogai. Bet ten dar ne Marcinkevičius. Brazdžioniška, maironiška, šis tas iš neoromantikų, iš liaudies dainų. Laiške G. Andrašiūnienei: „Jūs teisingai pastebėjote, kad aš dar neturiu „savo veido“.“ Eilėdara, poetinė kalba „įsisavinta“. Man pasirodė, kad Justino Marcinkevičiaus savasis braižas pradėjo ryškėti 1951 metų pradžioje.
Galime sugretinti. 1946 metai:
Nuvingiuos į tolį kelias vakarinis:
Tu pravirksi vienas rudenio laukuos,
O ant tavo veido, kaip rasa perlinė
Maža ašarėlė saulėj spinduliuos.
Ir 1951 metų sausis:
Eina žmonės, eina traukiniai,
Eina sunkiai.
Tartum bernas tėvo kailiniais,
Medžio klumpėm.
Yra skirtumas!
Tiek pastabų paraštėse.
2023.X.24
Nora Ikstena. Džiugi žinia. Šeteniai
2024 m. Nr. 1
Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė
Šį pranešimą žinoma latvių rašytoja Nora Ikstena, romanų „Motinos pienas“, „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ autorė, skaitė 2023 m. rugsėjo 29 d. „Šetenių skaitymuose“, festivalio „Kauno literatūros savaitė“ rengiamame literatūrinių susitikimų cikle.
Pradėsiu nuo žodžių žaismo, kuris man atrodo labai gilus ir, drįstu manyti, būtų patikęs Czesławui Miłoszui. Jei latviškai sakome prieka vēsts – „džiugi žinia“, tai reiškia tikrai gerą žinią. Tačiau galima nujausti ir kitą – priecas vēsts, t. y. „gerosios naujienos“ – prasmę. Ji ateina iš pagrindinių krikščionybės vertybių. Geroji naujiena, kad gėris nugali blogį. Anglų kalbos žodis gospel kilęs iš graikiško žodžio evangélio, kuris irgi dviprasmis. Pirmoji – pergalės mūšyje prasmė, kai garbingoje kovoje laimi ištvermingiausias ir drąsiausias. O antroji – „karalius mirė, tegyvuoja karalius“. Britai šį posakį vartoja, kai monarchijoje vienas karalius ar karalienė pakeičia kitą, bet šiuolaikybėje kartais – jei mūsų kalbos lygmuo aukštesnis nei vidutinis, o protas pakankamai skaidrus ir aštrus – jį pavartojam turėdami galvoje, kad viskas tęsiasi. Tačiau krikščioniškoje religinėje sąmonėje jis reiškia Kristaus naujienos pergalę prieš Šėtoną. Vadinasi, gerosios šviesos ir meilės pergalę prieš neapykantą.
Neabejoju, kad iš tikrųjų nugalėti padeda tik meilė ir šviesa. Prisiminkime legendinę nespalvotą Vudstoko nuotrauką, kur hipė mergina įkiša po gėlytę į ginkluotų vyrų šautuvų vamzdžius. Prisiminkime senelių ir močiučių pasakojimus, kuriuose greta Sibiro trėmimų metu patirtų baisybių jie, ištremti, pažeminti, badu marinti, prisimindavo šaltas žvaigždėtas naktis ar trumpas, šiltas vasaras, kai galėdavo išeiti į iliuzinę laisvę, į miškus, ir iki soties prisivalgyti tekšių ir grybų. Mano senelis iš tėvo pusės, Janis, Sibire įvaldė daugybę naujų amatų, išmoko net dantis tremtiniams taisyti, nors buvo tik stoties sargas vidurio Latvijoje, kur padėjo nuo bėgių nuversti sovietų armijos karinį garvežį. Kitas mano senelis, iš mamos pusės, taip pat Janis, tylėjo apie savo išgyvenimus, o išvežė jį už tai, kad buvo vyriausiasis miškininkas ir neleido sovietų armijos okupantams iškirsti naujai pasodinto eglaičių jaunuolyno. Czesławas Miłoszas 1980 m., gavęs Nobelio literatūros premiją, rašė: „Tebus man atleista, jog apnuoginu atmintį nelyginant žaizdas. Šis dalykas nėra atsietas nuo mano meditacijos apie dažnai netinkamai vartojamą, o vis dėlto labai gerbtiną žodį – tikrovė. Tautų skundai, susitarimai, klastingesni nei tie, apie kuriuos skaitome Tukidido veikaluose, klevo lapo forma, saulėtekiai ir saulėlydžiai virš okeano, – visas šis priežasčių ir pasekmių audinys, kurį vadiname Gamta ar Istorija, atveria, esu tuo įsitikinęs, kitokią tikrovę, į kurią negalime prasiskverbti, nors nuolatinis jos siekis yra visų mokslų ir meno varomoji jėga. Retsykiais man atrodo, jog imu suvokti prasmę negandų, kurias išgyveno „kitos Europos“ tautos, ir tai yra išsaugota atmintis tuo metu, kai Europa be žodelio „kita“ bei Amerika, kaip regis, su kiekviena karta tos atminties turi vis mažiau. Visai gali būti, jog nėra kitokios atminties nei žaizdų atmintis, kaip įrodo Biblija, sunkių Izraelio išmėginimų kronika“1.
Kodėl mums vėl ir vėl tenka prie to sugrįžti? Kodėl apie tai kalbame nuo praėjusio šimtmečio ir kodėl, artėjant paskutiniams šio amžiaus ketvirčio metams, kaip niekada aktualu apie tai galvoti? Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimęs Czesławas Miłoszas, kurio likimą, kaip ir daugelio jo amžininkų, nulėmė Antrasis pasaulinis karas, privertęs jį bėgti nuo režimo, jau XX amžiaus saulėlydyje išpranašavo viską, kas vyksta nūdien. Cituojant Jamesą Joyce’ą – laikykis čia, už dabarties, per kurią visa ateitis teka į praeitį. Beje, čia cituoju Joyce’ą ne todėl, kad tai derėtų akademinės literatūros paskaitai, o todėl, kad su jo legendiniu „Ulisu“ mane saisto viena giliai asmeniška istorija. 1922 m. Latvijoje gimė Dzintaras Suodumas, kuris visą savo gyvenimą paskyrė „Uliso“ vertimui į latvių kalbą. Jo paties gyvenimo istorija nėra taip apipinta šlovės kaip Miłoszo, bet labai panaši. Bėgdamas nuo sovietinio okupacinio režimo, jis leidosi jūra iš Latvijos pakrantės Sarnatėje į Gotska Sandiono salą Švedijoje, tada į Gotlandą, o galiausiai į žemyninį Stokholmą. Ten jis pradėjo versti „Ulisą“, nes jaunatviško maksimalizmo pagautas manė: jei įmanoma tai padaryti švediškai, kodėl gi nepadarius latviškai. Miłoszas atvyko į Berklį, Suodumas persikėlė gyventi į Itaką, Ameriką, arčiau Itakos universiteto, kuriame kurį laiką paskaitas skaitė dar vienas išgintasis – Josifas Brodskis. Galima sakyti, jie visi sukūrė savo didžiąją gyvenimo Odisėją, kurią Joyce’as aprašė „Ulise“, be galo meistriškai pasislėpdamas daugybėje nuorodų į pasaulio kultūrą. Pats Joyce’as taip pat buvo pabėgėlis, išvykęs iš Airijos gyventi į Triestą ir palaidotas Ciuriche, ramiose Flunterno kapinaitėse greta savo žmonos Noros Barnacle.
Miłoszas ir Suodumas grįžo į savo kalbų gimtines – Lenkiją ir Latviją. Suodumą aš priėmiau į savo namus po šešiasdešimties metų, praleistų emigracijoje, su pagarbiu mokinės dėkingumu priėmiau savo literatūros mokytoją, kad pasidalyčiau su juo savo latviška kasdienybe bent dvejus paskutiniuosius jo gyvenimo metus. Miłoszas savo Nobelio paskaitoje dėkoja prancūzų poetui Oskarui Milašiui, kuris taip pat nebuvo apgaubtas didelės šlovės. Kaip ir daugelis kitų iškilių latvių, lietuvių ir estų rašytojų, kurie ir toliau triūsė savo gimtosioms literatūroms, bet jų kūriniai nepateko į oficialųjį šviesų nutviekstą literatūros olimpą, tarp jų minėtini Antanas Škėma, Sigitas Geda, Vizma Belševica, Knutas Skujeniekas, Jaanas Krossas.
Šių realybės faktų akivaizdoj vis dar verta kalbėti apie žaizdas. Jos ir vėl atsivėrė. Karas tapo mūsų kasdienybe. Skamba baisiai. Karą sekame žiniasklaidoje. Skamba dar baisiau. Mes šiurpinamės karu netiesiogiai. Ir atsikvepiame – gerai, kad visa tai iš tikrųjų vyksta ne su mumis. O kas gi iš tikrųjų vyksta su mumis? Jau trejus metus nuo Kinijos maro eksperimento pradžios? Tai dar gilesnis ir rimtesnis karas – įdarbinami nematomi psichologinės manipuliacijos ginklai, kurie taip giliai paveikia mūsų mąstymą, kad mes patys to nesuvokiame. Pandemijos metu patyrėme visą žmonijos naudojamą sunkiąją artileriją – artimojo išdavystę, piktavališkumą vardan išlikimo, tiesa pridengtus veidmainystę ir melą. Visa tai, dėl ko mus perspėjo ir Miłoszas, ir Orwellas, ir Suodumas, ir Joyce’as. Jie stengėsi gyventi savo kalbos ir poetikos pasaulyje, stengėsi jame išsaugoti bent jau žmoniškumo salą, kurioje statė savo kūrybos tvirtoves, neprieinamas politinės galios ar pinigų troškimo aptemdytiems protams.
Tokią pačią žmogiškumo ir šviesos salą desperatiškai stengiasi išsaugoti trys pagrindinės romano „Motinos pienas“ veikėjos – motina, dukra ir motinos motina. Dažnai jos grimzta į istorinės neapykantos košę, kartais išsikapsto, padedamos besąlygiškos meilės, kuri jas suvienija čia, žemėje, ir jos nujaučia, kad ši meilė turi dar ir aukštesnę apraišką – Dievą. Jos kovoja su išorine neapykanta – dukra gelbsti motiną, motinos motina – dukrą. Nuo gražių žvaigždėtų naktų ir šilto kaip pienas vandens jos atitoksta narvelyje, kuriame išoriškai nekaltos išvaizdos mielas žiurkėnas suėdė savo vaikus. Suėdė, tikėtina, dėl to, kad nepasmerktų savo vaikų panašiam likimui. Motinos pienas – šis gyvybės eliksyras – virsta užnuodytu ir prarastu gimtinės pienu. Jį pakeičia ramunėlių arbata – skaidrus, kvapnus mažos Dievo sukurtos gėlytės antpilas, kuris išgelbsti gyvybę. Taip pat per kinų marą tūkstančiai žmonių visame pasaulyje glaudėsi prie motinos gamtos, ieškojo pagalbos kalnuose, upėse, miškuose, kur turėjo kuo kvėpuoti. Kalbėjosi su savo augintiniais, nes tai buvo vienintelė tiesos kalba masinių informavimo priemonių įsukto siurrealistinio naujienų rato akivaizdoje. Pasaulis gelbėjosi viltimi, kad išsigelbėti dar įmanoma. O kasrytinis gamtos ritualas liudijo, kad taip, tikrai įmanoma – saulė vis dar iš ryto pateka, o vakare nusileidžia, metų laikai mainosi, medžiai numeta lapus ir vėl krauna pumpurus. Viskas tęsiasi kaip mano minėtame posakyje – „karalius mirė, tegyvuoja karalius“. Šviesa turi įveikti tamsą. Ir mums, Dievo dulkelėms, juk reikėtų pasimokyti iš šios kovos. Su meile ir atsidavimu. Išdrįsti likti paskutiniams, kad galbūt vieną dieną būtume pirmieji. Tačiau ne laukiant atlygio, o pasikliaujant savo pasirinkimu, įsitikinimais ir tikėjimu. Čia vėl derėtų pacituoti Miłoszą: „Kas yra šis paslaptingasis impulsas, neleidžiantis sustoti, pasitenkinti tuo, kas pasiekta, užbaigta? Manau, jog tai yra tikrovės ieškojimas. Šiam žodžiui suteikiu naivią ir orią reikšmę, kuri neturi nieko bendra su filosofiniais pastarųjų šimtmečių disputais. Tai Žemė, kurią regi Nilsas, sėdėdamas ant žąsino nugaros, ir lotyniškos odės autorius, sėdįs ant Pegaso nugaros. Ši žemė neabejotinai yra, ir jos turtų gausybės negebės išsemti joks aprašymas. Paremti šį teiginį – reiškia iš anksto atmesti šiandien dažnai skambantį klausimą: „Kas yra tikrovė?“, kadangi jis yra toks pats kaip Pontijaus Piloto klausimas: „Kas yra tiesa?“ Jeigu iš prieštarų porų, kurias naudojame kasdien, tokia svarbi yra gyvenimo ir mirties prieštara, tai ne mažiau svarbi yra tiesos ir melo, tikrovės ir iliuzijų prieštara“2.
Kas yra tikrovė? Senatvėje mano mokytojas Dzintaras Suodumas, grimzdamas atsiminimuose apie gimtinę, kaip ir Czesławas Miłoszas stebuklingame savo prozos kūrinyje „Isos slėnis“, skirtame Šeteniams, parašė nuostabiai gilų ir paprastą eilėraštį – „Griežlės daina“.
Miglotos nakties
Rasotą rytą
Sustiręs arklys
Namų ilgisi
Sielų dulkėse
Dvasia nepajudinama
Ilgesys spalvų
Vaiko protas.
Tebūnie tai duoklė visam tylinčiam laukui – tiems, kurių nebėra, kurie krito amžinosiose istorijos kovose ar – dar visai neseniai – neatlaikė Kinijos maro naštos, arba buvo nukankinti kadais taip ryškiai žydėjusiuose Ukrainos saulėgrąžų laukuose. Šio to išmokau iš savo mokytojo. Priartėjusi prie šio tyro vaiko proto, rašau romaną apie pranašą, pasiuntinį Joną ir geraširdį mėlynąjį banginį, šį didžiausią iš Dievo tvarinių, kurį civilizacijos chaosas pamažu išstumia iš jo laisvai gyvenamos teritorijos, išstumia taip, jog solidarizuodamasis su savo broliais ir seserimis jis nori pulti į krantą. Bet jis yra Jonos kelrodė žvaigždė, ir Jona išgelbės jį savo žmogiška jėga, valdoma Dievo rankos. Todėl pabaigai tebūnie duoklė mums, išgyvenusiems, nedidelis fragmentas iš mano šiuo metu rašomos knygos „Jona“, kurią, cituojant Miłoszą, pagaliau rašau su džiaugsmu.
Koks apskritai dabar metų laikas? Juk pavasaris. Su mirtingų žmonių mergaite jie tiek kalbėjosi apie sniegą, kurį Jona buvo visiškai užmiršęs. Nuo paplūdimio iki Psalmių restorano buvo ne per toliausia, bet dviratininkas stengėsi minti tik jam žinomais keliukais ir takeliais, kad kuo greičiau pasiektų tikslą. Jona kažkaip jautė, kad nieko nevalia pražiopsoti. O taip jau paprastai būna – kai skubi, kelyje pasitaiko netikėtų kliūčių. Joną trumpam sustabdė ankstyvas lietus. Ne todėl, kad rytas, ir tikrai ne todėl, kad buvo anksti, nes jau vakarėjo, bet lietus iškrito toks švelnus ir kvapnus, kad vėl atvėrė žemę naujai pradžiai. Jis trumpam atrėmė dviratį į didelį medį. Kiek kartų per ilgą gyvenimą šis jau buvo pumpuravęsis, lapojęs, kiek kartų jo lapijoje pražydo negausūs, bet didžiuliai, kvapnūs ir dailūs žiedai? Jona mėgavosi šia sustabdyta akimirka, ankstyvo ryto lašų paliestas pumpuras tebebuvo čia, tiesiai prieš jo akis. Pumpuras nesislėpė nuo lietaus, buvo savo vietoje ir atliko savo paskirtį. Kūrėjas tiesiog nepriekaištingai pasistengė – dabar viskas suklestės ir apsipils žiedais, ankstyvą lietų lydės vėlyvasis lietus, kuris pasivaikščios žeme prieš ateinant derliui. Vaizduotėje Jona jau matė žmones, besilankstančius vynuogynuose su pintinėmis ant pečių, džiaugsmingai susišūkaujančius. Neretai ir jis pats pralėkdamas pro šalį sustodavo ir valandžiukei įsitraukdavo į derliaus šventę. Vanduo iš dangaus, kiek kartų jis yra prapliupęs, bet sykiais visai nepasirodydavo, ir žemė išdžiūdavo, tada žmonės melsdavo ankstyvo ar vėlyvo lietaus, o kai kada jo iškrisdavo per daug, gerokai per daug, upės išsiliedavo iš krantų, pralauždavo užtvankas, kliokė į kiemus ir namus nei kviestos, nei prašytos. Vanduo iš kūrėjo tapdavo griovėju. Net vandenynas gali išsprogdinti krantus protu nesuvokiama milžiniška banga. O žmonės tiesiog gyveno, kartais pataikydami gimti laiku, kartais ne laiku. Kai kada jiems pasisekdavo lyg medžiams, kurių lapai nesuvysta, nes jie pasodinti prie vandens arterijų, nešančių vaisius teisinga kryptimi, – kad ir ką jie darytų, viskas jiems puikiai sekėsi. Bet net ir čia, šioje idiliškoje, kone nerūpestingoje vietoje, kurioje pataikė būti Jona, kartais atrodydavo, kad blogi laikai netoliese. Protarpiais sudrebėdavo žemė. Kaip sudreba žmogaus ranka jam nerimaujant, užklupus ligai ar nepastebėjus ribos, kurią peržengus linksmybė virsta tamsa, o drebanti ranka ima siekti taurės, sklidinos gyvybės vandens. Protarpiais žemė supleišėdavo it žmogaus širdis, atsiverdavo žaizdos ir į jas subyrėdavo gyvenimo laikas, kuris ir taip tebuvo akimirksnis. O žmonės likdavo be namų ir taip numylėtų vietų, prie kurių buvo prikibę kaip dagiukai prie gyvenimo sijono. Tačiau protarpiais viskas vėl aprimdavo, nuščiūdavo, žemės grožis ir sodrumas plūsteldavo į žmonių sielas, širdies žaizdos užsitraukdavo, ir ji vėl supulsuodavo džiaugsmu. Žemė prisipildydavo. Žemė atsistodavo ant tvirtų pamatų, kad nieku gyvu nesiūbuotų, vandenys nebeperžengė ribų, upeliai linksmai almėjo kalnų tarpekliuose, žvėrys juose malšino troškulį, o aukštai virš jų krantų ore sklandė paukščiai, nutūpdami ant medžių sugiedoti savo giesmių. Drėgmė krito ant medžių, kuriuose paukščiai suko lizdus, statinėse subręsdavo vynas, kuris džiugino žmonių širdis – jų skruostai spindėjo nuo aliejaus, o duona teikė tvirtumo kūnui. Mėnulis matavo laiką, o saulė žinojo savo kelią.
Ir Jona žinojo savąjį – ankstyvas lietus liovėsi ir jis jau beldė į Psalmių restorano duris.
Delfinai, kartais prisiartindami prie pat kranto ir džiugindami toliau į vandenyną nuplaukusius žmones laimės signalu, kuriame pramaišiui aidėjo paukščio trelės ir varpelio skardenimas, atnešė banginiui žinią, kad paplūdimys, visa pakrantė šįvakar dundės. Kas man darbo, pagalvojo banginis, juk visada galiu nuplaukti tolyn į jūrą, keisti kryptį, esu laisvas elgtis kaip noriu. Išties banginis galėjo pasirinkti bet kurį laiko juostos tašką, nulemsiantį jo patirtį. Laikas niekam nepriklauso, o jo patirtis – tik jo nuosavybė. Kaip ten buvo iš tikrųjų – ar jis galvojo apie patirtį, ar patirtis apie jį? Apie banginį galvodama, ji atsiuntė jam ne tik tris saules, beribę laisvę ir banginio patelę, bet ir žmonių išmestų šiukšlių kalnus, jų paspęstus tinklus ir orkas žudikes, nuo kurių tekdavo bėgti. Taip pat ji atsiuntė viziją, kad jį išgelbės milžiniškas varnas, o štai dabar sukėlė itin keistą jonos pojūtį, kuriame sumišo du kraštutinumai – arba nutiks kažkas nepaprastai gražaus, arba vandenynas sudrebės ir išsvies jį į krantą, arba dar blogiau – jis pats mesis į krantą, nes vandenyno riaumojimas sujauks jam protą, bet veikiausiai jis taip pasielgs iš solidarumo. Jis nenoriai prisiminė tuos retus atvejus, kai patekęs į banginių būrį perskaitė neįtikėtinus signalus, kuriuos vienas kitam siųsdavo banginiai. Jie signalizavo anaiptol ne apie bendrą sklendimą bangomis, laimingą išnirimą į paviršių ir ne apie šlovingus fontanus saulės garbei. Jie slėpė kažkokią keistą užmačią visiems plaukti į krantą ir mestis iš gyvenimo vandenyno į susinaikinimo smėlį. Tai išgirdęs banginis dažniausiai atsiskirdavo nuo būrio. Jis neturėjo mirties patirties, tik gyvenimo, jis neturėjo patirties kovoti už gyvybę ar mirtį. Kodėl šis jona užklupo jį kaip tik dabar, kai linksmas ir žvalus delfinų būrys priplaukė arčiau kranto stebėti žmonių šėlsmo? Tegul jie sau šėlioja, tegul išvarginti savo džiaugsmo susėda ant kranto, laukia patekančios saulės ir svajoja apie pasaulio grožį, kuris taip arti, visai čia pat, prieš akis. Banginiui verčiau reikėjo išnerti saulėtekio fone ir dar labiau juos pradžiuginti. Suteikti jiems nepamirštamą akimirką, galbūt vienintelę tokią per visą jų žemiškąją egzistenciją.
1801 m. žiemą vieno miesto parko promenadoje Heinrichas von Kleistas sutiko vietinės trupės primarijų, kuris rafinuotais judesiais ir Dievo dovanotu talentu žavėjo aukščiausių sluoksnių publiką. Kleistą domino, kodėl šokėjas visas laisvas valandėles leidžia turgaus aikštėje, judindamas dainuojančias ir šokančias lėles ir linksmindamas paprastą liaudį mažomis dramatiškomis marionečių burleskomis.
Kleisto klausimai ir šokėjo atsakymai tapo pagrindu garsiajai esė paprastu pavadinimu – „Apie marionečių teatrą“. Meno, kūrybos ir apskritai gyvenimo paslaptis ten aprašoma per vieną vienintelį judesį – kaip marionetė atgyja padedama lėlininko rankos.
Kiekvienas judesys turi savo svorio centrą, užtenka žinoti, kaip jį valdyti, kad visa kita vyktų savaime. Taigi esmė yra vienas – pagrindinis judesys.
Šokėją turgaus aikštėje įkvėpė šie jausmai – vadovauti misterijai, kuriai jo paties scenoje vadovavo kažkas kitas. Jis pajuto, kaip tiesiogiai nuo jo rankos judesių priklauso marionetės judesiai, koks gyvas, trapus ir anaiptol ne mechaniškas šis procesas. Ir kaip svarbu atsiriboti nuo sąmoningo žinojimo apie pagrindinį judesį, kad viskas pavyktų ir marionetės judėjimas atrodytų gyvas ir natūralus.
Kiekvienas judesys, kiekvienas momentas yra absoliučiai unikalus ir nepakartojamas. Tarkim, šiandien ankstyvą rytą paukščiai po sodą vaikščiojo taip, tarytum tai būtų jų nuosavas sodas, tarytum jie čia gyventų, suktų lizdus, šeimininkautų, ir tik per nesusipratimą čia dar pasitaiko žmonių, atliekančių įprastus ryto, dienos ir vakaro ritualus.
Kažkas juk turi būti už viską atsakingas, viskas taip trapu ir laikina, ir šiai aukštesnei jėgai nepaprieštarausi. Tas kažkas aiškiai apreiškia savo valią, bet kartu yra atlaidus, kai bandome priešintis tuščiomis apsukomis. Tarkim, kai kovojame dėl gyvybės, viliamės iki paskutinės akimirkos, ieškome jėgų neviltyje ir pagarbiai nusilenkiame už mus aukštesnei galiai.
Kleisto esė apie visa tai įsimintinai pasakoja šokėjas. Kai jis – stipriausias iš fechtuotojų, nesuskaičiuojamą daugybę kartų pajutęs saldų pergalės skonį, pagaliau sutinka sau lygų priešininką – milžinišką lokį, kuris stovi ant dviejų užpakalinių kojų, ištiesęs dešinę priekinę leteną špagos smūgiams atremti. Lokiui pakanka vos lengvai kryptelėti, kad išvengtų tikslių atakų, o į netikslias jis suvis nereaguoja. Tiesą sakant, lokys, kaip ir likimas, pats nėmaž neatakuoja, jis tik atmuša mūsų kartais pagrįstus, bet dažnai paikus ir tuščius puolimus.
Kažkas juk turi būti už viską atsakingas, viskas taip trapu ir laikina. Tarkime, visas šis pašėlęs žydėjimas – kaštonai, alyvos, obelys, baltas žiedlapių sniegas ant pievutės. Kiek manyje, kaip ir kiekviename iš mūsų, šią akimirką yra Dievo, tiek aš atiduodu kūrybai. Kiek manyje, kaip ir kiekviename iš mūsų, yra marionetės, aš stengiuosi suprasti, kaip ir kodėl kažkas žino mūsų pagrindinį judesį, kaip ir kodėl kažkas mus veda ir iš prigimties nėra nei blogas, nei negailestingas.
„Jėga, judinanti lėles ore, yra daug galingesnė už tą, kuri laiko jas ant žemės“, – baigiantis pokalbiui Kleistui sako šokėjas.
O aš tiktai pridursiu – nuolankumo ir meilės pilna širdimi dėkoju už man suteiktą garbę – šiandien čia, Lietuvoje, Czesławo Miłoszo gimtinėje, paskelbti šitą džiugią žinią. Mes esame, mes kuriame, mes gyvename.
1 Miłosz Cz. Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d. / iš lenkų k. vertė Barbara ir Algis Kalėdos. – Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001. – P. 43, 45.
2 Ten pat. – P. 19, 21.