Clément Layet. Milašiaus ir Kafkos rojus

2025 m. Nr. 12

Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė

Filosofijos mokslų daktaras Clément’as Layet yra daugybės esė apie poeziją, filosofiją, meną autorius. Parašė monografijas apie prancūzų poetą André du Bouchet (2002) ir vokiečių poetą Friedrichą Hölderliną (2020), išvertė pastarojo kūrybos.
Į jo tyrinėjimų lauką yra patekęs ir Oskaras Milašius, pranešimas „Milašiaus ir Kafkos rojus“ pirmą kartą skaitytas 2017 m. rudenį Paryžiuje vykusiame kongrese, skirtame poeto 140-osioms gimimo metinėms, vėliau paskelbtas leidinyje „O. V. de L. Milosz. Intouchable solitude d’un étranger“ („O. Milašius. Nepajudinama svetimšalio vienatvė“).

 

„Kur yra erdvė“, – klausia Oskaras Milašius paskutiniame, 1927 m. išleistame metafiziniame veikale „Slėpiniai“. Įvade jis cituoja René Descartes’o laišką Claude’ui Clerselier, kuriame perspėja, kad „reikia labiau tikėti vienu vieninteliu, kuris, neketindamas meluoti, sako, jog pamatė ar suprato ką nors, o ne tūkstančiu kitų, neigiančių vien dėl to, kad nesugebėjo įžiūrėti arba suprasti“[1]. Milašius liudija apie 1914 m. gruodžio 14 d. įvykusį nušvitimą ir ką suprato 1915–1916 m. Tikroji erdvė yra dvasinė erdvė, nes „vien meilė, tapusi vieta, telieka“[2] (p. 68).

Kūrimo pradžioje, rašė Milašius, žmonija suvokė šią tiesą. Ir iškart jos išsižadėjo, vos tik Adomas ir Ieva patikėjo, kad suvalgę Pažinimo medžio vaisių bus „kaip dievai“ (Pr 3, 5). Pradžioje įvykdyta nuodėmė šiandien pasiekė kulminaciją, nes žmogus tikėjimą į Dievą pavertė prietaru, begalinį įspraudė į erdvės dimensiją, o realybę tiesiog į materijos agregatą. Milašius kviečia savo skaitytojus – šiandienos ir ateities – būti liudininkais, ir išskiria vieną, vardu Hiramas, kuris gebės atpažinti, kad jo liudijimas yra autentiška pranašystė.

Tuo metu Prahoje gyvenęs Franzas Kafka savaip interpretavo Pradžios knygą. 1920 m. rugpjūčio 13 d. jis rašė Melenai Jesenskai: „Kartais man atrodo, kad niekas taip nesupranta, kas yra Nuopuolis, kaip aš.“ Išskirtinis Kafkos nuodėmės interpretavimas matyti garsiajame romane „Procesas“ (1925). Bet ką jis iš tiesų apie tai galvoja, galima suprasti tik 1917 m. rudens–1918 m. pavasario dienoraščio pastabose ir užrašuose. Susirgęs tuberkulioze – nuo jos mirė 1924 m. būdamas keturiasdešimties – Kafka paliko darbą administracinėje tarnyboje ir apsigyveno pas seserį Centrinėje Bohemijoje, Ciurau. Ten būdamas ilsėjosi, domėjosi sodininkyste ir darbavosi Troskų pomologijos institute, ir ypač intensyviai dirbo intelektualiai. Šio laikotarpio užrašai, kuriuose matyti Søreno Kierkegaard’o, šventojo Augustino įtaka, išsiskiria filosofinėmis pastabomis. Tuo metu kurtus aforizmus jis sunumeravo nuo pirmo iki šimtas devinto, tad galima spėti, jog ketino paskelbti. Šiuose aforizmuose daug meditacijų apie kitą sodą, amžinąjį „įvykį“ arba „išvijimą iš rojaus“.

Tai, kad Milašiaus „Slėpinių poemą“ sudaro šimtas septyni posmai, o Kafka užrašė šimtą devynis aforizmus, yra lyg paskata skaityti juos kartu. Pirmasis Kafkos aforizmų rinkinys – leidėjas Maxas Brodas jį pavadino „Svarstymai apie nuodėmę, kančią, viltį ir tikrąjį kelią“ – yra minčių eskizai, kartais plėtojami kitose užrašų pastraipose, jų tarpusavio ryšys panašus į Milašiaus „Egzegetinių pastabų“[3] ir posmų ryšį. Kafkos ir Milašiaus meditacijos apie Blogį įsilieja į tuo metu vyravusią moderniojo dvasingumo srovę, ypač į Pirmojo pasaulinio karo istorinį kontekstą.

1918 m. vasario 26 d. Kafka „žmogaus evoliuciją“ įvardijo kaip „mirties galios augimą“. Vasario 11 d. jis lygino karą ir apskritai savo laikmetį su gaisru, po kurio išliko tik jo „namas“: namas reiškė jo kūrinius, kurie – jis to vylėsi – nebus sunaikinti „visuotino gaisro“, kad išliks kūriniuose esantis gyvenimas, kurį susikūrė kaip prieglobstį, kaip „gimtąjį kraštą“. Milašius savo kūrinyje kreipiasi į „troškinamųjų dujų amžiaus žmones“ (p. 137). „Slėpinių poema“ yra „Misterija, vykstanti prancūzų pastatytos ir gotų sugriautos Reimso katedros griuvėsiuose“ (p. 140). Jų abiejų mintys apie nuodėmę yra lyg statomas apsauginis pylimas, kuris iš anksto pasmerktas griūti, nes neatlaikys ypač brutalaus epochos smurto. Jie ieško Biblijoje svarbiausios ir seniausios žinios, kuri padėtų suprasti, kas yra žmogiškasis blogis, ir atskleistų galutinio išganymo perspektyvas. Panašu, kad Milašius ir Kafka neskaitė vienas kito kūrybos, bet jie abu išgyveno didžiulę vienatvę, tai reikia atminti gilinantis į jų darbus.

Maldoje iškart po „Slėpinių poemos“ ir prieš „Egzegetines pastabas“, Hiramas kreipiasi į tą, „kuris yra“, į Įstatymą, į švenčiausiąją Trejybę: „Tėvą, Sūnų, Dvasią“ (p. 68), į „tyrąją Būtį“. Bet jo kreipimasis skamba keistokai, lyg priekaištas: „Būtent tu mane paremi net naikinimo veikloje“ (p. 67). Gal Milašiaus Hiramas yra „karališkasis sūnus“ (p. 66), jei mano, kad Dievas atsakingas už jo nusikaltimą? O gal tik Adomo sūnus, naujas nusidėjėlis, Blogio apakintas ir gundomas?

Kaip ir Bažnyčios Tėvai, Milašius pabrėžia, kad Adomo Kūrimas atnešė laisvę. Kūrimas prasidėjo iš Nieko. Niekas yra erdvės, laiko, materijos, judėjimo nebuvimas. Pasaulis įgyja išorę iš Nieko, ex nihilio. Lig tol jo egzistencija buvo grynai vidujinė, o virsmas į išorinį yra meilės aktas. Tad Adomo Kūrimas atspindi pasaulio Kūrimą. Išoriniu virtusiame pasaulyje Adomas bus tas, kuris vertins ir liudys meilės aktą, tai yra pirminį Kūrimą. Stebėdamas pasaulį jis mato – kaip ir jį kūręs Dievas, – koks šis gražus. „Adomas buvo pati grožio laisvė“ (p. 135), sako 70-as posmas. Jo žvilgsnis kuria ryšį tarp Kūrėjo ir Kūrinio, vienas atspindi kitą. Adomas mato Dievą ar dvasinę visatą kaip jaunikį, o pasaulį ar materialią visatą kaip nuotaką, juos sieja Giesmių giesmėje apdainuotas ryšys.

Kai Adomas pripažino, kad Kūrimas yra Kūrėjo meilės aktas, jis troško, kad ir jo meilė pasauliui taptų regima. Kad būtų užpildyta tuštuma, iš jo buvo sukurta Ieva kaip naujas meilės išaukštinimas „tik tam, kad jis irgi išreikštų meilę, išaukštintą labiau už įstatymą“ (p. 151). Ieva Adomui yra tai, kas Adomas yra Kūrimui, o Kūrimas dieviškos minties pasauliui. Kiekvienas naujas etapas buvo pirmesnio įvaizdis, jų pasirodymai neatsiejami. Materialus pasaulis panašus į dvasinį pasaulį. Adomas sukurtas pagal Dievo atvaizdą, o Ieva iš Adomo kūno, bet atvaizdo negalima maišyti su tuo, iš ko jis kilo, nors Adomas vienu metu tuo patikėjo. Nuodėmė yra siekis sumenkinti šaltinį iki jo atvaizdo, sumažinti juos skiriantį Nieką į nebūtį, sunaikinti Nieką.

Susidūręs su naikinimu, Kūrėjas iškart pasiaukojo. Tokia išaukštinimo kaina. Jei ne Adomo ir Ievos nuodėmė, nebūtų Blogio, bet jei jie nebūtų galėję padaryti nuodėmės, nebūtų ir laisvės. Laisvės Kūrimas davė pasauliui galimybę rinktis Blogį, bet šis pasaulis buvo daug kilnesnis nei pasaulis be pasirinkimo. Reikėjo, kad Dievas paliktų akimirkai žmones, išgirdusius jo „vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant“ (Pr 3, 8) garsą. Reikėjo, kad, uždraudęs Pažinimo medžio vaisius, nesutrukdytų jiems valgyti vaisių.

Štai kodėl Hiramas mano, kad „Tyroji būtis“ leido jam įvykdyti naikinantį veiksmą. Tai nepateisina fakto, o tik galimybę tai daryti. Kūrėjas nori, kad žmogus būtų laisvas, todėl paliko galimybę rinktis Blogį. Jam patinka žmogaus protas, tad prisiima riziką, kad šis galiausiai jį paneigs. Milašius puikiai aprašo šią riziką kaip įtampą, vidinį polinkį į Nieką: „Tačiau jau kyla pagunda Nieką, kuriam lemta vienyti žmogų su Dievu nuolankume prieš nesuvokiamybę, paversti Nieku, kuris skiria nuo Dievybės, įkvepiant žmogui užgintą intelekto pastangą, kuri visatos-vizijos sąvoką pakeis materijos savyje stabmeldyste“ (p. 168).

Adomo nuodėmė ir yra šios metamorfozės realizavimas. Niekas, jungęs Adomą ir Ievą, kai jie, būdami dvasiškai skirtingi, mylėjo vienas kitą, ėmė juos skirti, kai tik jie ėmė žvelgti vienas į kitą kaip į fizines būtis. Niekas, jungęs Adomą su Dievu, kai Adomas pakluso jo Įsakymui, ėmė juos skirti, kai Adomas susitapatino su Dievu „absoliučioje intelekto viešpatystėje“ (p. 171).

Tai nuodėmės esmė, o išganymas, priešingai, išgryninamas Nieke, kas nėra Nebūtis, bet dvasinės vidinės vienybės atradimas, „begalinės erdvės išsižadėjimas“ ir atsisakymas „melagingos laisvės“ (p. 163). Toks grįžimas į pirminį būvį yra ne tik grįžimas į Meilės gerumo šlovinimą, bet ir absoliutus klusnumas dieviškajam Įstatymui. „Įstatymas reikalauja sau svarbiausios vietos mūsų dvasioje“, rašė Milašius, „ir vargas tam, kuris atsisako ją suteikti“ (p. 156). Įstatymo svarba, siejant jį su nuodėme ir užmarštimi, suartina Milašių ir Kafką, kurio raštuose, nors šie nėra tiesiogiai susiję su religija, matyti dieviško Įstatymo ženklai. Milašius rašo „Slėpinių“ pabaigoje: „Būtybė, nepažįstanti savo kilmės, bergždžiai skelbsis esanti nepriklausoma nuo milijardų paukščių takų ir visiška savo likimo valdovė, visam laikui išsivadavusi iš mirties baimės, žodžiu, bergždžiai dabinsis visomis dorybėmis ir savinsis tūkstančius įsivaizduojamų sugebėjimų; ji neišvengs atmintyje išblukusio žodžio persekiojimų“ (p. 155–156).

Religinė Milašiaus orientacija skiria jį nuo Kafkos. Kadangi tik Kristaus auka gali atpirkti Adomo nuodėmę, Milašiaus teigimu, visuotinas žmonijos atpirkimas galėtų įvykti tik jei visa žmonija atsiverstų į Romos katalikų tikėjimą.

Rytais keliaudamas metro Milašius stebėjo paryžiečius darbininkus, po pažastimi besinešančius įrankių dėžes. Ir svajojo apie ateities visuomenę, grįstą „tikėjimo, mokslo ir grožio santarve“ (p. 147). Jis tai įsivaizdavo kaip „pasaulio Jungtines Valstijas“, dvasinę monarchiją, taikiai klestinčią visame pasaulyje, lyg dieviškosios teisės komunistinę demokratiją. Visos bendruomenės išsaugos savo išskirtinumą, tautos „įsijungs į negailestingą kovą“, bet jų kovos vyks tik „intelekto sferoje“. Žydai visuomet bus išskirtinė bendruomenė, „žydų rasės grynumas bus kruopščiai išsaugotas“ (p. 147–148), bet – nors ir paradoksalu – jiems skirta ypatinga privilegija atverti visuotinos krikščionybės erą ir jie pirmieji atsivers.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Kafkos gyvenimas ir kūryba neigia šią pranašystę. Jo Pradžios knygos aiškinimas, nors ir persmelktas įvairiomis krikščioniškomis ir žydiškomis interpretacijomis, neturi dvasinio aspekto, nes atmeta bet kokią ortodoksiją. Jo manymu, finalinis atsivertimas nieko nepakeis. Kafka puikiai išryškina biblinio teksto paradoksus, nekaltumo scenas, primenančias jo novelių epizodus. Ryškiausias paradoksas matyti 83-iame aforizme, čia atskiriamos nuodėmės ir kaltės sąvokos. Pasak Kafkos, mes esam nusidėjėliai ne tik todėl, kad valgėme nuo Pažinimo medžio, bet ir todėl, kad dar nevalgėme nuo Gyvenimo medžio. Esame nusidėjėliai, nors ir nenusikaltome.

Kafka neneigia, kad kaltė gali būti ir nuodėmė, nes gali būti padaryta ne religinėje plotmėje, pavyzdžiui, išskirtinai moralinė ar teisinė, – jis neįprastai praplečia nuodėmės, kuri nėra kaltė, sąvoką. Jei yra tam tikros nuodėmės, kurios nėra nusižengimo pasekmė, vadinasi, gali paliesti ir nekaltą asmenį. Toks nuodėmės sąvokos praplėtimas nepanaikina kaltės, bet reliatyvizuoja, daro problematišką. Šios painiavos auka yra Kafkos romano „Procesas“ personažas Jozefas K., kuris vieną dieną buvo apkaltintas, nors nepažeidė jokios taisyklės, ir galiausiai buvo nužudytas „kaip šuva“[4]. Pokalbis su kunigu Prahos katedroje atspindi jo paieškas bandant suprasti, kas yra nekaltumas:

– <…> Esi laikomas kaltu. Ko gero, tavo procesas pasibaigs žemesniajame teisme. Bent jau šiuo metu manoma, kad tavo kaltė įrodyta.
– Bet aš nekaltas, – pasakė K. – Tai klaida. Kaip žmogus apskritai gali būti kaltas? Juk visi mes žmonės, visi kaip vienas.
– Teisybė, – tarė kunigas. – Tačiau taip visados kalba kaltieji. (p. 229)

Ar personažas tikrai nekaltas? Romane nė karto nepaminėtas jo pasmerkimo motyvas, ir tai suprantama. Net jei Juozapas K. niekada nenusikalto, tai nereiškia, pasak autoriaus, kad nėra nusidėjėlis. „Visi esame nusidėjėliai“, – teigia 83-ias aforizmas.

Nuodėmė be kaltės – tai atsisakymas valgyti Gyvybės medžio vaisių. Ar toks nuodėmės interpretavimas atitinka biblinę dvasią? Iš pirmo žvilgsnio Kafkos aiškinimas atrodo iškreiptas – juk Adomas ir Ieva buvo išvyti iš Rojaus kaip tik todėl, kad buvo uždrausta valgyti nuo Gyvybės medžio. Tačiau Dievas negalėjo sutrukdyti valgyti nuo Pažinimo medžio, kurio vaisius buvo uždraudęs. Pasak Milašiaus, Visagalis pasiaukojo dėl laisvės. Palikęs Adomą ir Ievą sode, Dievas negalėtų sutrukdyti jiems valgyti Medžio vaisių, kuris paverstų juos amžinais, vadinasi, visiškai panašius į dievus. Štai kodėl išvijo juos ir sodo vartų saugoti pastatė angelus, laikančius „liepsna švytruojantį kalaviją“ (Pr 3, 24).

Bet kaip pabrėžiama 82-ame aforizme, jie išvyti iš Rojaus ne dėl nusižengimo. Už tai skirta gana sunki bausmė – gimdymo skausmai, prievolė dirbti ir mirtis. Galima sakyti, kad ši bausmė skirta dėl pirminės gerovės ir nemirtingumo sunaikinimo, taip baudžiant Adomo neištikimybę Dievui, tai yra pasitikėjimo sunaikinimą. Bet pirminę gerovę griaunantys Adomo ir Ievos veiksmai nėra svarbiausi, nes tai reikštų, kad jie išties pažeidė dievišką visagalybę ir visiškai paneigė Dievą, o to jie negali padaryti. Jų veiksmai nepažeidė esmės, nes tai, kas iš tiesų dieviška, tai yra Rojus, nebuvo sunaikinta. Rojus negali būti sunaikintas, todėl Dievas mus išvijo iš Rojaus – kad jo neprakeiktume ir nesunaikintume.

Kitą dieną po Kafkos mirties Milena rašė viename Prahos laikraštyje: „Visi jo kūriniai kalbėjo apie nesuvokiamą, siaubą keliančią nekaltų žmonių kaltę.“ „Kaltas be kaltės“ – tai nuodėmė be kaltės. Kaltė dėl padaryto nusižengimo ar pelnyta kaltė – tik vienas nuodėmės aspektas. Kaip „tikėjimas į įsikūnijusį dievą“ tėra vienas išganymo aspektas. Bet nuodėmė ir išganymas yra daug daugiau nei kaltė ir dieviškumas. Išganymui tereikia pripažinti, kas nesunaikinama, o rojus arba dieviškumas leidžia tai įvardyti. Kas liko nesunaikinta, slypi kiekviename žmoguje ir yra tai, kas jungia visus žmones – net nenorinčius to pripažinti – ir iš tiesų juos vienija. Tai nebuvo sunaikinta ir negalėjo būti sunaikinta, nes tai esmė to, kas yra, paties dieviškumo, visos kūrinijos, visų egzistencijos formų esmė, tai amžinojo gyvenimo galimybė. Išvijimas iš rojaus nepanaikino tos galimybės, priešingai, tai jo išlikimo sąlyga. Kas, pasak Milenos, yra „baisu“, lemia rojaus išlikimą ir yra vienintelis patikimas dalykas, vienintelė laimė, kurios šiandien galime viltis.

Mes buvom išvyti iš rojaus, bet tai nebuvo bausmė. Mūsų išvarymas nereiškia, kad neįmanoma grįžti į rojų ar valgyti Gyvybės medžio vaisių. Tremtis tik neleidžia valgyti kaip patinka, kaip valgėme nuo Pažinimo medžio, norėdami išties tapti kaip dievai. Bet kelias į amžinybę nebuvo užvertas. Mes patenkam „anapus“ per „tobulą nuolankumą“, o į „dvasinį gyvenimą“ – per „dangišką meilę“. Mūsų nuodėmė yra tai, kad to nesuprantam ir nevalgom jau šiame gyvenime. Tad kol esam šiapus, esame ten kviečiami, o jei esam kviečiami, galime eiti, o jei galime eiti, vadinasi, ir atėjome.

Dar iki šios teorijos sukūrimo Kafka pripažino, kad gyvena rūke. Nuo XVIII a., ypač XX a., sąvokos Kūrimas, Tėvas, Įstatymas, kaltė ir nuodėmė po truputį prarado prasmę ir galiausiai buvo primirštos, o prievarta – dėl tos pačios mįslingos priežasties – įgavo apokaliptinių formų. Tūkstantmečiais praktikuoti religiniai ritualai – žydų, krikščionių ir kitų konfesijų – išnyko industrijos, karų ir tarptautinių ryšių erdvėje. O kur tokios praktikos vis dar gyvuoja, tikintiesiems sunku išsaugoti jų esmę.

Pirmose kito žinomo romano eilutėse rašoma, kad negalima matyti rūko apsuptos pilies. Matininkas K. ilgai stovi kaimo kelyje, įsmeigęs akis į „tariamą tuštumą“[5]. Pilis ir liks nepasiekiama, bet suteiks jo keliui prasmę. Ir „Procese“ Jozefas K. vienintelis kovoja su rūku:

Be jokios priežasties, vien tam, kad dar nereikėtų sugrįžti prie rašomojo stalo, K. atvėrė langą. Atidaryti jį buvo sunku, ir K. turėjo abiem rankom pasukti rankeną, O paskui per visą lango plotį ir aukštį ėmė veržtis į kambarį su dūmais sumišęs rūkas, pakvipo vos užuodžiamais degėsiais. Vėjas įbloškė į vidų ir kelias snaiges.
– Šlykštus ruduo, – pasakė už K. nugaros fabrikantas, kuris, grįždamas iš direktoriaus pavaduotojo, nepastebėtas įėjo į kambarį. (p. 145)

Apsilankęs pas dailininką Titoreli tribunolo mansardos palėpėje Jozefas K. tenori vieno – atverti langą, kad galėtų įkvėpti. „Jis buvo pasiruošęs“, rašo Kafka, „pražiota burna ryti net rūko kamuolius“ (p. 168).

Suvalgę Gyvybės medžio vaisių nebūsim nemirtingi, tai būtų lyg rūko rijimas. Priešingai, kaip tik todėl, kad išliksime mirtingi, mes galim valgyti vaisių. Mirtis yra amžinybės, kurios žmogus dar gali viltis, sąlyga. Todėl „žmogaus evoliucija“ kaip „mirties galios augimas“ turi būti vertinama pozityviai. Priėmę mirtį, žmonės naujai atras išganymo šansą, nes žmogus gali patirti amžinąjį gyvenimą tik mirtingume, kuris išties taps dieviškas. Paskutinėje 1918 m. vasario 7 d. įžvalgoje rašoma – ryšys su Kierkegaard’u, bet pagal Kafką, – Christus, Augenblick[6].

„Tikėjimo matas“, rašė Kafka vasario 9 d., yra įsitikinimas, kad mūsų baigtinis gyvenimas, kurį nustato dvi laikinos ribos, prasmingas savyje. Toks įsitikinimas daug sunkesnis nei bet koks kaltės jausmas, nes tai reikštų pripažinti, kad visi individai bus sunaikinti. Nuodėmė pasiduoti tokiam mąstymui didesnė nei kaltė ar teisės pažeidimas. Bet leidžia aiškintis, kas sieja pirmąją nuodėmę su kalte, kuri šią asimiliuoja, bet nepanaikina. Amžinybės požiūriu Blogio nėra, tai sako ir Jozefas K. kunigui: „Kaip žmogus apskritai gali būti kaltas?“ Blogis tėra regimybė, tik mūsų laikinos perspektyvos elementas ar mūsų istorijos akimirka. Kad pažintume Gėrį, reikėjo pažinti Blogį. Būtent šis pažinimas lėmė mirtį, leido Ievai ir Adomui suprasti, kad yra nuogi, lyg būtų nuogi mirties akivaizdoje.

Pažinęs Gėrį ir Blogį, žmogus supranta, kad niekuomet neprilygs Gėriui. Kafka sausio 22 d. svarstė, ar draudimą valgyti nuo Pažinimo medžio lydėjusi baimė – pirminis natūralios mirties pojūtis. Kai žmogus išties pažįsta Gėrį, šis nebėra Blogio priešybė, nes daugiau nieko nėra. Žmogus pripažįsta esąs mirtingas, nes suvokia, kad negali jo pasiekti, o vienintelis būdas siekti Gėrio tėra „susinaikinimas“, rašo Kafka. Tai nereiškia nusižudyti, priešingai, reikia kovoti su savimi, išsilaisvinti iš laikinų priklausomybių ir nebijoti priešiškos pasaulio reakcijos.

Todėl nesistengdamas siekti amžinumo – niekas nepajėgtų – individas gali prie jo artėti. Susinaikinimas būtų lyg rūko rijimas pilna burna bei nuodėmės be klaidos ir pačios klaidos palikimas. Tai būtų nežinios, kas yra Gėris ir Blogis, pabaiga, o tada būtų galima žengti į Gėrio ar Dievo pažinimą, kas reikštų dvasinio ir laikino pasaulio vienovės pradžią. 1917 m. gruodžio 30 d. Kafka rašė, kad tikėjimas yra to, kas nesunaikinama, išlaisvinimas, o tai veda į išsilaisvinimą ir leidžia tapti nesunaikinamam arba tiesiog būti.

Tikėti reiškia būti. Dievo, rojaus, amžinojo gyvenimo pavadinimai laikini, juos duoda mirtingos būtybės, įvardijančios tai, kas nesunaikinama. Dar gyvendami mirtingieji, jei išties klauso, ką girdi, gali tai suvokti. 1916 m. spalio 18 d. Kafka rašė dienoraštyje, kad mus supa nuostabus gyvenimas, bet lyg pridengtas, kažkur toli. Jis pasirodo pakvietus tikruoju vardu.

Netiesa, kad visa Kafkos kūryba persmelkta nevilties, o Milašiaus kūriniai šviečia viltimi. Milašius jautriai kalba apie meilę, nes pats praėjo laiko ir erdvės išbandymus, o Kafka iš kiekvieno fragmento kuria papuošalą. Jų poezija leidžia naujai suspindėti tyrumui, prikelia gyvenimą iš jo vidinės bedugnės. Ne poezija tai daro, bet ji rodo, kaip tai svarbu, kad tai galima padaryti, nepaisant nuodėmės ir mirties. Ir jei tai įvyksta, prasideda nesunaikinamos vienovės gyvenimas, kas ir yra prisikėlimas.

Kafkos kūryba neneigia Milašiaus kūrybos, greičiau patvirtina ar net skelbia tą pačią pranašystę. Tai pranašiškas žydo, ne ortodokso, atsakas krikščioniui. Žydas vokietis Franzas Rosenzweigas veikale „Išganymo žvaigždė“ rašė: „Jei už krikščionio nebūtų žydo, jis pasimestų“, – knyga išleista 1921 m., bet pradėta rašyti apkasuose per Pirmąjį pasaulinį karą. „Dievo akivaizdoje abu, žydas ir krikščionis, yra darbininkai, vykdantys tą pačią užduotį <…> Tiesa, absoliuti tiesa, priklauso tiek krikščionims, tiek mums. <…> Tiesa priklauso visiems, ir tai jos esmė“, – rašė jis.

Milašius ir Kafka išsilaisvino iš vienpusiškos interpretacijos. Jie padarė stebuklą, nes vėl atkreipė mūsų dėmesį į dvasinį Genezės pasaulį ir atkūrė pirminį, Kūrimo žmonijos būvį. Šiandien dvejojant, ar drįsti pripažinti, ar galutinai atmesti šią tiesą, jų tekstai taip stebina, kad iškart atsiduriame – tik tai reikia pabrėžti – rojuje.

---

[1] Milašius O. Ars Magna. Slėpiniai / iš prancūzų k. vertė Petras Kimbrys. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 53. Toliau cituojant iš šios knygos puslapiai nurodomi tekste.
[2] O. Milašius apie tai kalba ir kituose kūriniuose.
[3] „Slėpinių“ skyrius, aiškinantis poemos posmus.
[4] Kafka F. Procesas / iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – P. 246. Toliau cituojant iš šios knygos puslapiai nurodomi tekste.
[5] Kafka F. Pilis / iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 5.
[6] Kristus, akimirka (vok.).