Apie kūrybą ir save
Aivaras Veiknys: „Reikia negailėti savo eilėraščių“
2015 m. Nr. 2
Poetą Aivarą Veiknį kalbina Saulius Vasiliauskas
– Pirmąją knygą „R aktai“ išleidai dar 2007-aisiais, antrosios rankraštį parengei ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai pateikei 2011-aisiais, tačiau knyga „Paukštuko liudijimai“ pasirodė tik po trejų metų. Ar sunku žiūrėti, kaip kolegos leidžia knygas, o tavoji vis laukia eilės? Ar tikėjimas savo eilėraščiais nebuvo susvyravęs?
– Man tas laikas apskritai buvo labai sunkus. 2011 m. ne tik nunešiau rankraštį, bet ir išsikrausčiau į Vandžiogalą. Jaučiausi atskirtas nuo pasaulio, žmogus, gyvenantis kažkokiose paraštėse…
Kai staiga pamatai, kad negauni finansavimo knygos leidybai, aišku, tikėjimas savimi susvyruoja. Imi galvoti, gal tikrai esi nereikalingas, niekam tikęs, kad užtenka žmonių ir be tavęs, kurie rašys puikią poeziją ir patenkins jos poreikį. Bet dabar galvoju, kad visas šitas laukimas buvo naudingas ne tiek man, kiek knygai. Per tą laiką buvo parašyta nemažai naujų eilėraščių, vien rankraščio struktūros variantų – daugiau nei penkiolika.
– Jei palygintume 2011 m. rankraštį ir 2014 m. išėjusią knygą – ar rastume daug skirtumų?
– Rankraštis labai pakito ir, manau, į gerąją pusę. Kai pirmą kartą sužinojau negavęs paramos, per Poetinį Druskininkų rudenį Donaldas Kajokas nuramino, kad tai tik į naudą – bus laiko peržiūrėti eilėraščius, išsigryninti. Pavyzdžiui, neįsivaizduoju šios knygos be tokių tekstų kaip „Berniukai žaidžia karą“ ar „Kitas gyvenimas“. Spragos, kurios buvo pirmame rankraštyje, labai gražiai užsipildė.
Žinoma, yra pavojus sudėti į knygą viską, ką esi parašęs. Reikia negailėti savo eilėraščių. Net jeigu jie neblogi, bet netinka rankraščiui – nedėti. Galbūt atsiras kita knyga, kuriai senesnis tekstas tiks ar taps netgi pats svarbiausias. Parašyti eilėraštį yra daug lengviau nei sudaryti knygą.
– Esi minėjęs, kad per vieną Panevėžio literatūrinę žiemą poetas Aidas Marčėnas priėjo ir pasakė du tuo metu labai reikalingus, svarbius žodžius: „Tu poetas.“ Praėjus keleriems metams jis tapo tavo knygos redaktoriumi. Ar svarbu kūrėjui pagyrimai, paskatinimai, gauti iš autoritetų? Kokie poetai lietuvių literatūroje tau artimiausi, palikę žymę tavo rašymo stiliui?
– Na, aš įsiklausiau į antrąją pagyrimo dalį, kad „viskas priklausys nuo paties Veiknio“. Nesu koks Stevenas Kingas, negaliu ir nenoriu nusisamdyti dvidešimties talentingiausių jaunų poetų ir mokėti jiems pinigus, o vėliau šį tą pakoregavęs publikuoti jų kūrinius savo vardu… Visą darbą, tą Sizifo akmenį, teks ridenti man pačiam. O juk gali būti, kad daugiau apskritai nieko neparašysiu…
Kalbant apie svarbius poetus, tai pirmiausia paminėsiu Rimvydą Stankevičių, kuris manim patikėjo, kai literatūros pasaulyje buvau visiškas „niekas“, dirbau Elektrėnuose katilų apmūrytoju. Taip, kai kurie su piktdžiuga sako, kad „Stankevičius už rankutės atsivedė Veiknį į Rašytojų sąjungą, paprašė jam leisti paskaityti“ ir panašiai. Tebūnie. Man brangūs kiti dalykai. Pamenu, pėsti koja kojon žingsniuojame iš darbo ir kalbamės – tokie pokalbiai man labai daug davė… A. Marčėnas man svarbus, nes jaučiu, kad sutampa mūsų kraujo grupės, poetinis pulsas. Aišku, čia slypi didelis pavojus nesąmoningai pradėti kopijuoti.
Daug poetų yra ir mano bičiuliai, ir jų draugystė man svarbi ne mažiau nei jų poezija. Aš, pavyzdžiui, dabar jau neįsivaizduoju savo gyvenimo be Mindaugo Nastaravičiaus. Mes esame bendraamžiai, kalbam tomis pačiomis temomis, daug rašome apie vaikystę. Kartais, skaitydamas jo kūrybą, aš tiesiog matau save.
Tos nesumeluotos gyvenimiškos patirtys man svarbiausios. Tiek kito, tiek mano poezijoje. Aš nenoriu rašyti apie nieką, nenoriu rašyti, pavyzdžiui, vien apie rašymą, kaip kartais daro neturintys ko pasakyti jaunieji poetai.
– O ar buitis, kasdieniai rūpesčiai palieka laiko poezijai?
– Visada pirmenybę teikiu eilėraščiams. Esu „negeras“ – neįsivaizduoju, kad kasdien plaučiau indus, gaminčiau valgyti, siurbčiau kilimą – tai atlieka žmona. Kai dirbau lentpjūvėje, vis tiek mintyse rašiau eilėraščius. Tereikia išmokti viduje pasidalyti į du žmones – dirbantį ir rašantį. Tada tu dirbdamas gali rašyti, rašydamas dirbti. Tiesa, rašymas man nėra prisėdimas prie kompiuterio ir klaviatūros barškinimas. Galiu tiesiog eiti gatve ir mintyse rašyti, tikrai. Susikaupęs galėčiau perskaityti visą savo naująją knygą iš atminties.
Neseniai pastebėjau, kad pradedu pavargti nuo kelionių į Vilnių, Panevėžį, Druskininkus. Nors to reikia. Jeigu užsidarysi namie, niekur nedalyvausi, tai būsi labai greitai pamirštas.
– Galiniame knygos viršelyje palydimuosius žodžius rašęs A. Marčėnas pabrėžia kalbos svarbą poezijoje: „Poezijoje, kurioje savo darbą jau dirba kalba – o tai (visų eiles rašančių dėmesiui: tik tai) reiškia, kad čia kalbame apie tikrą poetą.“ Koks tavo santykis su kalba?
– Rašydamas negalvoju – kurti man pavyksta natūraliai. Iš kur tai ateina – sudėtinga suprasti, atrodo, pati kalba padiktuoja. Būna, rašai eilėraštį ir staiga pabaigoje tarsi smogia kažkokia pačiam netikėta eilutė. Aišku, elementariausius dalykus žinoti reikia – suprasti, kad, pavyzdžiui, žodžiai „lietus“ ir „kamuolys“ nesirimuoja.
– Ar pasitaiko, kad žodis, eilutė ar posmas „užstrigtų“ ilgesniam laikui?
– Žinoma, būna. Tarkime, turiu parašęs sonetų vainiką, bet yra taisytinų vietų ir pusę metų nesugalvoju vienos eilutės, tinkamo žodžio rimui. Tikiu – ateis savaime. Arba neateis.
– Turbūt rimuotame eilėraštyje rasti patį tinkamiausią, skambiausią, reikšmingiausią žodį sunkiau nei rašant verlibru. Poetas, prof. Tomas Venclova, neseniai skaitęs paskaitas Lietuvos edukologijos universitete, vartoja žodžių junginį „prasmingumo prezumpcija“ – esą kiekvienas žodis poetiniame tekste yra pavartotas prasmingai. Ar skiri daug dėmesio tokių „tikslingiausių“ žodžių paieškai?
– Tai yra siekiamybė, kuri turbūt šimtu procentų negali būti pasiekta. A. Marčėnas yra panašiai sakęs, kad tobulas eilėraštis yra toks, iš kurio išmetus bent vieną žodį tekstas visiškai sugriūtų. Tačiau parodyk bent vieną poetą, kuris yra parašęs tokį eilėraštį.
– Pavyzdžiui, ką tik minėti T. Venclova, A. Marčėnas?
– Na, rimuotas tekstas yra labiau suveržtas nei verlibras – pakeisi dviskiemenį žodį triskiemeniu, ir viskas sugrius.
Manau, poetams, ypač jauniesiems, reikėtų mokėti rašyti rimuotai. Kad jie pajustų kalbą, jos gelmę. Kalba yra tokia būtybė, kurios bet kur nenusivesi.
– Jei bandydami lakoniškai apibendrinti sakytume, kad anksčiau vyravo romantinis požiūris į poetinę kalbą – pakilią, dvasingą, harmoningą, šviesią ir t. t., tai šiuolaikinėje poezijoje, rodos, neretai dominante tampa paprastesnė, epiškesnė, netgi buitiškesnė rašymo maniera. Kaip vertini šį pokytį?
– Rimuotas tekstas turi labai griežtą struktūrą. Tačiau baltos eilės taip pat turi tam tikrą ritmą, kuris lengviausiai pajuntamas rašant rimuotai. Todėl ir reikia mokėti per kalbą save disciplinuoti. Jeigu žmogus sugeba parašyti rimuotą, ritmingą tekstą, tai praktiškai verlibru jis gali daryti ką nori. O dabar pažiūrėk, kaip yra – žmonės rašo… net nežinau, kas tai, bet tikrai žinau, kad ne poezija. Na, pavyzdžiui, daug kas giria Giedrę Kazlauskaitę už jos knygą „Meninos“ ir aš ją nusipirkau visų tų pagyrimų, galima sakyti, apgautas. Kai skaičiau tą knygą, radau joje žmogų, turintį savo patirtį, turintį ką pasakyti, tačiau poezijos ten, mano galva, mažoka. Panašiau į gražiom eilutėm sulaužytą eseistiką. Tegul Giedrė nesupyksta, bet man taip atrodo.
– Kodėl tai, tavo nuomone, „ne poezija“?
– Štai galiu pasiimti kurį nors prozos tekstą, sukarpyti jį eilutėmis, sudėti – ar tai jau bus eilėraštis? Mano poetinį skonį formavo kitokios knygos.
Žinoma, žmonės turi savo nuomonę – kas vienam lėkštoka, kitam gali būti prasminga. Keičiasi pirmiausia ne poezija, bet žmogus, jo kalba, žodynas… Jei atsuktume laiką geru šimtmečiu atgal, tai mūsų kalba buvo visai kitokia, netgi šnekamoji. Ir jeigu tą žmogų dabar atkeltume čia, abejoju, ar lengvai jis mus suprastų.
– Ne paslaptis, kad dėl Jaunojo jotvingio premijos tvyrojo konkurencija, ypač – tarp trijų bičiulių: Mindaugo Nastaravičiaus, Vytauto Stankaus ir tavęs. Jau atslūgus Poetinio Druskininkų rudens emocijoms, knygos „Paukštuko liudijimai“ pristatymą Rašytojų klubo salėje vedęs Mindaugas neslėpė: „…visi šiek tiek pavydėjom, bet jam to nesakėm.“ Kaip jauteisi sužinojęs, kad tu tapai laureatu? Kokios buvo bičiulių reakcijos? Ar konkurencija tarp draugų naudinga, skatina tobulėti, ar priešingai – stabdo, erzina?
– Būtų kvaila meluoti, kad nepagalvojau apie šią premiją… Dar iki paskelbimo dingtelėdavo, kas bus, jei gausiu, o kas bus, jei ne. Jeigu Mindaugas juokaudamas sako, kad šiek tiek pavydėjo, tai aš lygiai tiek pat būčiau pavydėjęs jam. Ir vargu ar būčiau labai norėjęs važiuoti į PDR, jei nebūčiau tapęs laureatu. Vis tiek daugiau ar mažiau visi esame egoistai, laukiantys aplodismentų. Tikiuosi, kad vienam ar kitam skirti plojimai nesuvirpins draugystės pamatų.
Išėjo trys geros knygos. Turbūt, jei jos būtų išleistos skirtingais metais, visos būtų rimtos pretendentės Jaunojo jotvingio premijai. Kai Valentinas Sventickas paskambino ir paklausė, „ar nieko tokio, jei tavo knyga išeis spalį“, atsakiau, kad ne. Pamaniau, kad bus dar geriau – neįsivelsiu į kovą. Nenorėjau kažkokių „pavydų“, „intrigų“ ir panašiai. Bet knyga išėjo rugpjūtį.
– Ir V. Stankus, ir M. Nastaravičius yra gavę Zigmo Gėlės premiją. Ar nemanai, kad kartais svarbiu argumentu skiriant (skirstant?) premijas tampa faktas, kad pretendentas „nuskriaustas“, „nieko negavęs“? Turbūt nėra ar beveik nepasitaiko tokių atvejų, kai vienas poetas per metus gautų visus įmanomus apdovanojimus…
– Premija yra kaip loterija – jei ištrauki vieną laimingą bilietą, sunku iškart ištraukti ir antrąjį. Tikrai nereikėtų to sureikšminti. Kartais pagalvoju, o jeigu staiga išnyktų visos premijos – kiek rašančių žmonių nustotų rašyti?
Gavus premiją tikrai ėmė erzinti žurnalistų skambučiai, kvietimai į radiją ar televiziją, supratau – tai ne man. Vienintelis dalykas, ko dabar noriu – grįžti namo, atsikvėpti ir niekieno netrukdomas rašyti naują knygą.
– Galbūt – tai tampa populiaru tarp poetų – mąstai ir apie kitų žanrų, pavyzdžiui, esė, prozos knygos rengimą?
– Ne, tikrai nemąsčiau. Prozą man rašyti sunku. Tekstą apie patirtis lentpjūvėje parašiau, kai sulaukiau pasiūlymo iš Alvydo Šlepiko. Tikrai kol kas neplanuoju rašyti nei eseistikos, nei romano – tai ne man. Bent jau ne dabartiniam man.
– Po tuo esė („Trys metai lentpjūvės“) buvo toks skaitytojo komentaras internetinėje „Literatūros ir meno“ svetainėje: „Poetui norėčiau pasakyti, gyvenu toje pačioje Vandžiogaloje, bet vaizdas pro mano langą nuostabus, iš kokio lango bežiūrėčiau, medžiai, dekoratyviniai krūmai, gėlės, net tarp tvarto ir daržo šiuo metu skleidžiasi daugybė rožių žiedų. <…> Siūlau pasivaikščioti toliau savo namų ir pamatyti ne tik tokius vaizdus, kokius matote pro savo langą.“ Ir išties dažnai skaitytojai, klausytojai (renginių, radijo laidų metu) teigia, esą šiuolaikinė literatūra kupina negatyvių būsenų, tamsių spalvų…
– Nuvažiuok, pavyzdžiui, į Norvegiją, kur daug akmenų, daug sniego, ir paklausk vietinio gyventojo, ar jam jo šalis graži. Jis, žinoma, atsakys teigiamai, kad „gražūs ir tie akmenys, ir dangus, tie debesys, kertantys kalnų viršukalnes“ ir t. t. Man, lietuviui, nuvažiavusiam ten mėnesiui, viskas buvo labai niūru. Nes ne ten mano šaknys… Ir lygiai taip su Vandžiogala – taip, matau, kad žydi gėlės, tačiau man tas žydėjimas yra svetimas, kaip ir visa kita: parkas, bažnyčia, kapinės, turgus… Mieliau nuvažiuoju į daugiabučių miestą Elektrėnus, kur viskas atrodo daug žaliau.
Man gal net konteineris Elektrėnuose gražesnis nei žydintis krūmas Vandžiogaloj. Čia kalbama ne apie vizualų vaizdą, o apie dvasinę būseną, jauseną.
– Ne kartą per įvairius renginius iš vyresnės poetų kartos pasigirsta priekaištų, esą jaunoji karta yra pernelyg rami, vangi, abejinga, prisitaikanti, nemaištinga ir, palyginus su jų jaunystės laikais, mažai svaiginasi kuo kitu nei vien poezija. Kaip reaguoji į tokius vertinimus?
– Esu prisiklausęs pasakojimų apie mūsų klasikus, pavyzdžiui, Sigitą Gedą. Net sunku įsivaizduoti, kad žmonės taip linksminosi, šėldavo… Aišku, derėtų atskirti tuos laikus, kai galimybių, veiklų ir pasirinkimų buvo kur kas mažiau nei šiandien, kada jaunas žmogus gali laisvai siekti karjeros, keliauti. Tiesiog turime mažiau laiko švęsti, maištauti… Mūsų karta galbūt tolerantiškesnė, tačiau nenorėčiau absoliutinti. Kiekviena karta linkusi idealizuoti savo laikus.
– Atsakydamas į Ramūno Gerbutavičiaus klausimus PDR laureatams, teigei, kad „visas mūsų jausmingumas, emocionalumas, kurį gatvėje gana sėkmingai slepiame po abejingumo kauke, puikią vietą klestėti ir skleistis atrado virtualiame interneto pasaulyje“. Ne kartą esi savo naujus tekstus, prieš jiems pasirodant kultūrinėje spaudoje, publikavęs feisbuke. Ar socialiniai tinklai tampa nauja ir patogia poezijos sklaidos terpe?
– Tai yra mano didžiausia problema, asmeninė bėda, kad nesivaldau ir viską, ką parašau, dedu į internetą… Paskui jaučiuosi šlykščiai, tarsi išniekinęs savo tekstą. Ačiū Dievui, kad feisbukas nėra tikra knyga.
– O galbūt kuo nors šis reiškinys yra ir teigiamas? Gal eilėraščiai tame fragmentiškame kontrastingų naujienų sraute, jeigu juos tinklo nariai pamato greta įvairių tuštybės liudijimų ir perskaito, įgyja papildomą prasmę, funkciją?
– Gal. Bet tada geriau dėti iškart gerą, užbaigtą eilėraštį, kad ir Jono Strielkūno, o ne savo eskizą, juodraštį. Menininkas turi išlaikyti šiek tiek paslapties. O aš neišlaikau, atskleidžiu savo virtuvę. Taip neturėtų būti. Skaitytojas turėtų pamatyti galutinį teksto variantą.
Galvoju išvis išsitrinti iš feisbuko, bet tame tinklalapyje patogu greitai susirasti reikiamą informaciją apie renginius, kultūros įvykius.
– Buvai vienas svarbiausių jaunųjų rašytojų festivalio „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ sumanytojų ir organizatorių; pernai metų Poetiniame Druskininkų rudenyje organizavai ir vedei jaunųjų poetų skaitymus. Kaip manai, ar tokio pobūdžio renginių pakanka?
– Viskas gerai su jaunaisiais ir su jiems skirtais renginiais. Jų yra ir PDR, ir Poezijos pavasario, ir kitų festivalių programoje. Jaunieji tikrai turi kur reikštis. Juolab neišrankioje šių dienų kultūrinėje spaudoje.
– Ar seki lietuvių literatūros kritiką? Kaip vertini jaunų recenzentų vertinimus, nuomones? Štai ne taip seniai „Gintaro lašuose“ pasirodė, sakyčiau, neigiama Dainiaus Vanago recenzija apie Gintaro Bleizgio knygą „Kai sėlinsi manęs“, o „Literatūroje ir mene“ nemažai Virginijos Cibarauskės pastabų susilaukė Vytauto Stankaus ir Ilzės Butkutės naujausios knygos.
– Taip, skaitau. Aš manau, kad V. Cibarauskė yra labai protinga mergina, turinti puikų išsilavinimą, turbūt daug skaitanti. Bet kartais, mano galva, jos tekstams trūksta objektyvumo. Turbūt tai apskritai didžiausia mūsų kritikos problema – elementaraus objektyvumo stygius. Visi vieni kitus pažįsta, suvedinėja sąskaitas, atiduoda duoklę ir pan. Tikrai nesmagu skaityti recenziją, kurioje knyga vien tik kritikuojama. Geras kritikas turi įžvelgti ir teigiamų dalykų. Kitaip susidaro įspūdis, kad žmogus buvo iš anksto nusistatęs, kaip vertins vieno ar kito autoriaus knygą. Atrodo, kad recenzentas siekia netikėto „fejerverko“, apie kurį dar ilgai būtų kalbama.
Objektyvumo stoka Lietuvoje kuria kažkokius paranormalius reiškinius. Tarkim, knyga, kuri labai peikiama recenzijoje, staiga patenka į geriausiųjų penketukus, arba knyga, kuri išliaupsinama kritikų, nesusilaukia jokių premijų. Neretai į premijų skyrimo komisijas patenka tokie žmonės, kurių suvokimas, kompetencija, mano galva, abejotini. Jose trūksta tokių žmonių kaip prof. Viktorija Daujotytė, šviesaus atminimo Valdemaras Kukulas. Nežinau, gal kada nors situacija pasikeis…
– Ar nemanai, kad siaurame literatūros lauke (kuriame „visi pažįstami“, susiskirstę į „draugų ratus“) sunku būti objektyviam, atvirai išsakyti savo nuomonę, ją argumentuoti ir išvengti priekaištų?
– Na, dabar atsitiko taip, kad dažnai kritika skiriama ne knygoms, ne kūriniams, bet autoriams. Užtenka paskaityti Andriaus Jakučiūno apžvalgas, kuriose visada bus pagiriama Aušra Kaziliūnaitė, Jurga Tumasonytė, Marius Burokas… Arba kadaise A. Marčėno „Literatūroje ir mene“ rašytos apžvalgos, kuriose daugiau ar mažiau gerų žodžių būtinai susilaukdavo Sigito Parulskio tekstai. Žinodamas, kad jie yra bičiuliai, supranti, jog kitaip ir negali būti. Bet gal reikia kažkaip su tuo kovoti? Arba apskritai nerašyti?!
– Ar išleidus „Paukštuko liudijimus“ ir tapus Jaunuoju jotvingiu kas nors pasikeitė?
– Viduje jokių pokyčių nebūna. Tarkim, ar mes jaučiame, kada pasibaigia vaikystė ir prasideda paauglystė? Ne, viskas metai po metų dengiasi. Parašiau knygą, baigiau vieną etapą. Užritinau akmenį, kuris dabar, mums kalbant, rieda atgal.
– Kodėl akmenį?
– Na, poeto kelias nelengvas, poezija nėra pūkas, kurį paleidi iš delno… Aišku, ne tik poetui, kiekvienam žmogui, kuris į savo darbą žiūri atsakingai, kuriam rūpi, ką jis daro, – sunku. Priešingai nei žmogui, kuris žiūri atsainiai, pro pirštus…
– Visada daugiau tokių žiūrėtojų pro pirštus. Su jais tenka būti bendruomenėje, dirbti.
– Taip, labai sudėtinga dirbti su žmonėmis, kurių toks požiūris… Kodėl aš išėjau iš lentpjūvės? Nes į viską labai rimtai žiūrėjau. Nebijojau sakyti to, ką galvoju. Mačiau daug problemų, apie jas viešai kalbėdavau, siūlydavau bendradarbiams už savo teises kovoti, prašyti didesnių atlyginimų, laisvų dienų; valdžiai priekaištaudavau, kad prieš leisdami dirbti žmonių neapmoko. Būdavo ateina naujokas prie staklių, gamina parketą, o po mėnesio produkcija grįžta iš, pavyzdžiui, Vokietijos, dėl broko.
Esu šiek tiek perfekcionistas visose srityse (ne tik poezijoje). Jeigu gaminu parketą, noriu tai padaryti tobulai. Bet yra žmonių, kuriems tai nerūpi. Nerūpi kokybė. Šiais laikais žmonėms svarbiausia kuo greičiau parduoti ir gauti pelną. Negaliu tokių žmonių pakęsti. Manau, dėl to aš netekau darbo.
Šiandien visuomenė įprato į viską žiūrėti kažkaip neatsakingai. Jeigu tu su kuo nors sutari, paspaudi ranką, bet po valandos tas žmogus atvažiuoja ir pakeičia sąlygas – koks jis tada žmogus, jei nesugeba laikytis duoto žodžio. Tokių Lietuvoje netrūksta.
– Bet ar tokia neatsakinga gamyba, pavadinkim, „broko sistema“, neatmeta prieštaraujančių, kitaminčių?
– Be abejonės, atmeta, visose srityse. Ačiū Dievui, daugmaž sutariu su šeima – žmona, vaikais… Kadangi gyvenime turėjau puikų pavyzdį, kokia šeima neturi būti, stengiuosi kurti kitokią. Vaikams bandau įteigti elementarias vertybes, pavyzdžiui, pagarbą kitam žmogui. Kartais labiau pavyksta, kartais mažiau…
– Po poezijos skaitymų Elektrėnuose leidinyje „Elektrėnų kronika“ Julija Kirkilienė rašė: „Jaunieji XXI amžiaus kūrėjai tarsi nori atgaivinti tuos seniai praėjusius laikus, kai žmonės bibliotekose laukdavo susitikimų su poetais ir rašytojais. Žmonėms tada trūkdavo pramogų, todėl į tokius susitikimus gausiai rinkdavosi.“ Ar poezija gali būti laikoma pramoga (pvz., slemas)? Kas turėtų ištikti visuomenę, kad poezijos skaitymai įvyktų Žalgirio arenoje, o šiuo metu klestinti populiarioji kultūra pasitrauktų į paraštes? Ar toks scenarijus utopinis?
– Jeigu, neduok Dieve, prasidės karas ir Vladimiro Putino kariauna okupuos Lietuvą, manau, poezija vėl taps būtina žmonėms, norintiems išsaugoti savo tapatybę, tautiškumą… Tik ar dabar reikia, kad tūkstantinė minia eitų klausytis poezijos? Man užtenka ir tų keliasdešimties, kurie ateina. Vis dėlto poezija nėra masinis reikalas. Visais laikais poezija domėjosi mažas būrelis. Kitaip sakant, piemenys, o ne avys. Manau, taip ir turi būti.
Jonas Mekas: „Moira vyniojo savo siūlus ir dainavo“
2014 m. Nr. 12
Filmininką, rašytoją Joną Meką kalbina literatūros tyrinėtoja Evelina Gužauskytė1
Su Jonu Meku kalbėjomės jo namuose Bruklino rajone Niujorke per Tėvo dieną, JAV švenčiamą trečiąjį birželio sekmadienį, tad ta proga pasveikinau jį tapus seneliu. Nors susitikimo pradžioje ir pabaigoje šnekėjomės lietuviškai, pats pokalbis vyko anglų kalba, todėl čia pateikiamas vertimas. Dėkoju J. Mekui už šiltą priėmimą ir tokį žmogišką, nuoširdų, nepamirštamą pasidalijimą mintimis apie kūrybą, Lietuvą ir gyvenimo džiaugsmą.
– Pasaulyje yra išsibarstę daugiau kaip milijonas įvairiais keliais iš Lietuvos per praeitą šimtmetį išvykusių tautiečių ir jų palikuonių. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vien nuo 1990 m. iš Lietuvos išvyko 615 tūkstančių gyventojų. Prie to skaičiaus reikėtų pridėti dar apie 300–600 tūkstančių lietuvių, kurie, Išeivijos instituto duomenimis, atvyko į JAV 1880–1914 metais. Ką manote apie lietuviškumo sąvoką, taip pat apie ryšius tarp istorinio arba tradicinio lietuviškumo ir postmodernaus, globalaus lietuviškumo? Ar vis dar galime kalbėti apie Lietuvą, suvokiamą teritoriniu požiūriu? Ar galime apskritai kalbėti apie lietuviškumą?
– Žinoma, kad galima kalbėti. Visa tai labai realu ir labai abstraktu. Realioji dalis yra tai, kad Lietuva arba Italija, arba bet kuri kita šalis visų pirma egzistuoja ten, kur ji yra geografiškai. Ir tos šalies medžiaga yra jos žmonės. Ir jos istorija, ir visi jos archyvai, ten esantys. Bet ta medžiaga, tas tautos turinys nėra nesikeičiantis. Jis gali ir atrofuotis, ir turtėti, keistis dėl vidinių ir išorinių įtakų. Lietuviai per šimtmečius keliavo, mokėsi ir grįžo, kaip bitės į avilį, o tada dirbo, statė, nes jie parsivežė su savimi viską geriausia, ką rado Vakaruose, Europoje. Vėliau kiti tautiečiai buvo išvežti į Rytus, į Sibirą, tačiau kai kurie iš jų grįžo ir šį tą iš ten taip pat parsivežė. Kai kurie tų dalykų buvo teigiami, kiti – neigiami. Bet taip atsitinka visose šalyse.
– Tai tokį žmonių judėjimą Jūs vertinate kaip natūralų procesą?
– Natūralu, kad žmogus priima naują kultūrą ir prisitaiko prie pasikeitimų, svetimų šalių ir naujų technologijų. Bet tam tikrą esminę kultūros dalį visose šalyse saugo patys konservatyviausi žmonės, kurie nesutinka prisitaikyti, kurie net negali to padaryti. Yra štai toks paradoksalus dalykas, kuris kartais mus supainioja. Nes mes sakome – „a, ta mintis tokia senamadiška“. Bet abu žmonių tipai labai reikalingi. Ir tie, kurie išskėstomis rankomis priima visus modernius gyvenimo pokyčius, ir tie, kurie kaip įstengdami stengiasi jų atsisakyti ir laikytis senųjų tradicijų. Bet tos senosios tradicijos maitina ir keičia naująsias. Kuo ilgiau gyvenu, tuo darausi vis konservatyvesnis, jei kalbame apie ištakas. Atvirai sakant, viskas daug sudėtingiau. Manau, pati didžiausia pasaulio problema šiandien yra gyventojų perteklius. Žmonija dar neatrado metodų ar sistemų, galinčių apsaugoti ją pačią nuo per spartaus augimo. Kai gyventojų skaičius auga per dideliais tempais, jiems reikia visko vis daugiau. Kad pagamintų visa tai, tautos privalo sunaikinti senąsias tradicijas, ir kalbame ne tik apie sunaikinimą to, kas paviršiuje, bet ir esančio net labai giliai. Naikinama pati žemė, gentys, civilizacijos, tautos… Galima sakyti, kad situacija beviltiška [juokiasi]. Bet Lietuva dar tebeegzistuoja.
– Ar Lietuvoje irgi buvo sunaikintos tradicijos ir kodėl?
– Blogiausias dalykas, kuris įvyko Lietuvoje per mano gyvenimą – tai maždaug 1925-aisiais priimtas sprendimas išskirstyti kaimus į vienkiemius. Kažkas sugalvojo, kad kiekvienas ūkininkas privalo kraustytis ir gyventi ten, kur yra jo žemės sklypas, o kaimus reikia apleisti. Mano kaimas, Semeniškiai, buvo išskirstytas 1928-aisiais. Aš jame praleidau vaikystę ir gerai prisimenu visus jo gyventojus. Kai sunaikino kaimus, sunaikino ir dainas. Atsimenu, kaip šeimos, jų mūsų kaime buvo dvidešimt, susiburdavo kartu ir dainuodavo, bendraudavo. Paskui visi išsiskirstė kas sau ir tik kartais, per laukų darbus, pavyzdžiui, per linarūtę, susiburdavo keturios, penkios, šešios moterys lauke ir imdavo kartu dainuoti. Ir tos dainos sklisdavo per laukus, girdėdavai jas iš tolumos. Niekada nepamiršiu to laukų skambėjimo. Skirtingiems darbams būdavo vis kitos dainos, bet paskui jos išnyko, viskas. Dabar dainuoja tas dainas choruose [juokiasi]. Tai tik vienas pavyzdys. Vėliau kultūrą, santykius tarp žmonių, kraštovaizdžio charakterį, žemdirbio meilę žemei – visa tai sunaikino sovietai. Bet daug kas pradėjo keistis dar prieš sovietus.
– O iš kur kilo šita iniciatyva?
– Taip jau buvo padaryta anksčiau Vokietijoje ir Nyderlanduose. Tai kažkas Lietuvoje, tikriausiai Žemdirbystės ministerijoje, maždaug 1926-aisiais, 1927-aisiais metais nusprendė – a, mūsų šalyje būtų daug geriau, jei darytume taip, kaip Nyderlanduose ir Vokietijoje, kur visi žemdirbiai gyvena kiekvienas sau, atskirai savo sodybose, ir jiems daug geriau sekasi. Nežinau, ar geriau, bet jeigu ir geriau, tai kokia kaina?
– Vadinasi, pereita nuo kolektyvinio prie individualesnio gyvenimo būdo.
– Taip, bet matote, tame kaime, kuriame gyveno dvidešimt šeimų, tie devyniasdešimt devyni žmonės, aš juos suskaičiavau [juokiasi], jie visi buvo individualesni negu žmonės šiais laikais, kurie nors ir gyvena atskirai, bet klausosi tų pačių radijo programų ir žiūri tas pačias televizijos laidas. Dabar skirtumai tarp vieno žmogaus ir kito, trečio labai maži. O kaime kiekvienas buvo asmenybė.
– Praeitų metų lapkričio mėnesį Latvija priėmė įstatymą, suteikiantį teisę įgyti dvigubą pilietybę. Ar Jums atrodo, kad dviguba pilietybė reikalinga Lietuvoje?
– Matote, tai yra laikinos problemos ir laikini sprendimai painiu laikotarpiu. Londone dabar gyvena apie du šimtus tūkstančių lietuvių. Jie visi atkeliavo ten per pastaruosius penkiolika–dvidešimt metų. Jei neduosim jiems galimybės turėti Lietuvos pilietybės, jie vis labiau nuo Lietuvos tols. Jei suteiksim jiems tokią galimybę, kai kurie iš jų dažniau keliaus į Lietuvą ir galbūt laikys save labiau lietuviais negu anglais. Manau, kad dviguba pilietybė Lietuvai būtų geras dalykas. Latvijoje problema yra didelis rusų tautybės gyventojų skaičius. Taip kad ten kitos problemos.
– Latvijoje suteikta galimybė susigrąžinti Latvijos pilietybę, jei praradai ją tada, kai priėmei naują pilietybę Europos Sąjungos, EFTA arba NATO valstybėse bei Australijoje, Brazilijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
– Nesu su tuo labai susipažinęs, nežinau, nuo ko ir pradėti.
– Esate tiek daug padaręs, kad pasaulis sužinotų apie Lietuvą. Galbūt tai padarėte netgi nesąmoningai.
– Būtent nesąmoningai. Kitaip ir negaliu. Esu kas esu, kitaip negaliu būti ar elgtis.
– Ar svarbu, kad pasaulyje būtų žinoma daugiau apie mūsų istoriją, kultūrą ir tradicijas?
– Ne, ne, ne. Kam reikia, kad pasaulis apie tai žinotų? Kodėl? Lietuviai turi žinoti apie savo tradicijas. Manau, kad istoriją turi mokyti mokyklose, nuo pat pradinių klasių, ir visi turi išmanyti savo istoriją, taip pat ir pasaulio istoriją. Bet kurioje šalyje yra mokoma istorijos. Tačiau yra tiek daug šalių, kiekvienoje negali išsamiai mokyti apie du šimtus šalių, todėl pasirenka gal kokį dešimt didžiausių šalių ir penkias mažesnes. Pavyzdžiui, žemdirbys Teksase arba darbininkas Detroite ar net Paryžiuje [juokiasi] – kam jam reikia žinot apie Lietuvą? Užtenka to, kad jie žino, jog Lietuva egzistuoja ir turi gerų krepšininkų. Tiek informacijos ir užtenka. Jie žino, kad yra tokia šalis, jie panašūs į mus, žaidžia krepšinį.
– Norėčiau pasidalyti mintimis apie seminarą, skirtą migracijai iš Rytų Europos į JAV, kurį organizavo Kolumbijos universitetas. Be manęs, seminare dalyvauja dar dvidešimt keturi mokslininkai, kurie tyrinėja šiuos klausimus. Jie turbūt galėtų geriausiai žinoti apie Lietuvą už jos ribų. Tačiau visų seminaro dalyvių, išskyrus du (latvių kilmės tyrinėtoją ir mane), specializacija – klausimai, susiję su didesnėmis Rytų ir Centrinės Europos šalimis. Ypač daug dėmesio susilaukia šalys, kuriose kalbama įvairiomis slavų grupės kalbomis (lenkų, ukrainiečių, serbų-kroatų, slovėnų, čekų, slovakų). Taip pat nemažai domimasi Vengrija. Tačiau tik du specialistai šioje grupėje tyrinėja Baltijos valstybes ir jų išeivius pasaulyje. Ir sakyčiau, kad tai reprezentacinis pavyzdys to, kas vyksta mokslo srityje visose JAV.
– Bet man tai atrodo normalu. Sakysim taip. Aš gyvenu štai šitame pastate. Jame yra keturi aukštai. Ten gyvena mano kaimynas, šiame aukšte gyvena du kaimynai, o ten – kitas kaimynas. Aš jų nepažįstu. Ir nenoriu, kad jie mane trukdytų. Taip ir Europa, kaip vienas didelis namas, su skirtingais kambariais ir aukštais. Mes bendraujam su kai kuriais artimiausiais savo kaimynais ir su kitais, kuriuos pasirenkame, bet… Jei kas nors Rumunijoje nežino daug apie Lietuvą, nejausčiau jam jokios neapykantos. Tai normalu.
Aš užaugau savo šalyje, savo kaime. Žinojau aplinkui esančių trisdešimties kaimų pavadinimus ir kur jie yra, bet, prieš išvykdamas iš Lietuvos, buvau apsilankęs tik labai nedaugelyje iš jų, tik keliuose kaimuose, esančiuose netoliese, ir viskas. Aš nekeliavau iš kaimo į kaimą. Mūsų tokia prigimtis, kad esame pririšti prie tos vietos, kur gyvename. Ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai – prie to, ką mes valgom, kokia tarme kalbame. Taip ir susidaro tarmės. Taip ir turi būti. Prieš globalizaciją reikėtų kovoti. Kam reikia, kad visi valgytų ir gertų tą patį? Aš vis pabrėžiu: esu regionalistas. Įleidęs labai gilias šaknis į savo mažą kaimelį ir tikiu mažomis bendruomenėmis. Tuo požiūriu esu regionalistas.
– Ar Jūsų regionalizmo sąvoka priešinga nacionalizmo ir nacionalinio identiteto sąvokoms, apie kurias dabar labai daug diskutuoja JAV istorikai, ar jos yra suderinamos?
– Manau, kad suderinamos. Nacionalinis identitetas atsiranda iš tų dešimties, dvidešimties tūkstančių regioninių centrų, ir tada tas nacionalinis identitetas tampa turtingas. Kaip ir JAV, net ir čia mes nustembame, žiūrėdami televizorių, kaip jie kalba Teksaso valstijoje, kokia skirtinga yra jų kalba. O rytinėje JAV pakrantėje yra dar daugiau įvairovės tarp vieno miestelio ir kito. Tačiau čia yra didžiulės teritorijos, kuriose gyventojai palaiko Respublikonų arba Demokratų partijas. Šitie skirtumai yra politinio pobūdžio, bet regioniniai skirtumai, apie kuriuos anksčiau kalbėjau, neturi nieko bendra su politika.
– Be abejo.
– Matote, pati žemė dažnai nulemia, kas joje vešliausiai auga. Taip pat ir klimatas, metų laikai, orų kaita, tai, kaip keičiasi lietus, šaltis ir šiluma… Net mėnulis judėdamas veikia žemę, ir tai, kuriame taške jis atsiduria mėnesio bėgyje, virš kokių vietovių, viskas turi įtakos. Taip regioniniai skirtumai ir atsiranda. Tai normalu.
– Jums jau devyniasdešimt dveji, o projektų ir kūrybinės energijos gali pavydėti bet kas. Šiuo metu rengiate leidinį, kuriame bus paskelbtas Jūsų dienoraščių tęsinys?
– Dabar [išleidus knygą „I Had Nowhere to Go“ (1996), lietuviškai autoriaus papildytą vertimą 2000 m. išleido „Baltos lankos“ pavadinimu „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“, – E. G.] manęs vis klausia, kas atsitiko vėliau, kadangi ten aprašomi įvykiai buvo taip seniai. O vėliau, matote tuos aplankus štai ten [mosteli į lentynas prie lango, prikimštas storų aplankų su susegtais lapais]. Baigiu rengti šį leidinį, tuos rankraščius dabar spausdina kompiuteriu, ir tai bus tęsinys, didžiulis, gal koks tūkstantis puslapių. Jame bus aprašytas laikotarpis nuo 1950-ųjų iki 2000-ųjų, remiantis dienoraščiais, kuriuos rašiau pusę amžiaus.
– Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie projektus, kuriais šiuo metu užsiimate?
– Rengiu dar vieną leidinį, ne tokį masyvų, gal kokių keturių šimtų puslapių, į kurį bus įtraukti visi mano užrašai apie menus, be kino. Tai, ką parašiau apie kino meną, savaitiniai straipsniai laikraštyje „Village Voice“, jau išspausdinti atskirame leidinyje. Dabar Kolumbijos universiteto leidykla planuoja išleisti naują mano užrašų apie kiną leidimą. Tačiau užrašai apie kiną tai tik dalis viso to, ką rašiau, galbūt kokia šeštoji dalis. Taip kad tai dar vienas didžiulis projektas, kurį rengiame. Tad galo nėra.
– Kas sieja visus Jūsų darbus?
– Jie visi dienoraštinio pobūdžio, kaip ir mano parodos. Po mėnesio Latvijos mieste Cėsyje bus atidaryta paroda [pokalbis įvyko birželio mėnesį, prieš parodos atidarymą – E. G.]. Idėja buvo rengėjų, bet tai sutapo su mano domėjimosi sritimi ir su tuo, kuo dabar užsiimu. Visi mano darbai vienaip ar kitaip susiję su dienoraščiais. Štai kas bus rodoma toje parodoje. [Nueina prie plataus stalo, ant kurio sukrautos didžiulės įrėmintos nuotraukos.] Čia tik dalis. Iš viso bus apie du šimtus nuotraukų. Ir išleis albumą. Fotoalbumą. Kuriame bus pavaizduoti įvairūs mano gyvenimo periodai. Nuo pradžios iki dabar. Čia tik dalis. Jos bus didelės. Matote. Štai tokios.
– Noriu paklausti apie Jūsų knygos „I Had Nowhere to Go“angliško varianto pabaigą. Ten naratyvinis balsas sutapatinamas su Odisėjumi, o Lilly – su Odisėjaus žmona Penelope. Noriu paklausti apie grįžimą namo, į Itakę. Jei Odisėjoje grįžimas yra tikras, fizinėje erdvėje…
– …mano knygoje tas grįžimas yra į vaikystę, o ne į tam tikrą geografinę erdvę. Kai Odisėjas grįžta į Itakę, jis grįžta senesnis, bet gyvenimas eina toliau, į priekį, ne atgal. O knygos „I Had Nowhere to Go“ autoriusnori grįžti į pradžią, į vaikystę. Bet tai neįmanoma! Tame ir yra visa esmė. Todėl taip ir pavadinta mano poezijos knyga.
– Jorge’s Luiso Borgeso apsakyme „Babelio biblioteka“ aprašoma begalinė biblioteka, kurioje sutalpintos visos įmanomos 410 puslapių knygos sudarytos iš 25 ženklų: 22 raidžių, kablelio, taško ir tarpo. Ne vienas rašytojas ar filosofas, taip pat Aristotelis, Italas Kalvinas, Davidas Hume’as ir kiti, rašė apie begalines bibliotekas, archyvus. Jūsų kūrinyje „I Had Nowhere to Go“taip pat egzistuoja tam tikras archyvas: minimi rašytojai, poetai, filosofai. Kartais atrodo, kad šis literatūrinis ir filosofinis archyvas naratyviniam balsui yra kone svarbesnis už išgyvenamą realybę. Kokią prasmę Jūsų kūryboje turi archyvo sąvoka?
– Viskas, ką kiekvienas iš mūsų paliekam tiems, kurie ateina po mūsų, yra žmonijos atmintis, žmonijos archyvas ar dirva. Mane likimas išmetė iš Semeniškių į karo metų Vakarų Europą, o vėliau į Naująjį Pasaulį, į Niujorką. Viskas atsitiko be mano valios ar planų. Ir čia, Niujorke, mano gyvenimas tęsėsi toliau be mano planų ar valios. Moira vyniojo savo siūlus ir dainavo… Ne aš, kaimo vaikas iš nežinomo pasaulio kampelio, padariau taip, kad į mano gyvenimo archyvus įeitų Andy Warholas, Johnas Lennonas, Jackie Kennedy, Salvadoras Dali, Yoko Ono, George’as (Jurgis) Mačiūnas, Allenas Ginsbergas ar Vytautas Landsbergis – ne, tai Moira taip padarė. Aš gyvenu be planų ir leidžiu viskam per mane pereiti. Tai be mano žinios mano gyvenimas pasidarė gana didele praeito šimtmečio antros pusės kultūros dalimi.
– Pasidalykite paslaptimi: iš kur Jūs semiatės tiek energijos ir tiek gyvenimo džiaugsmo?
– Tai jokia paslaptis. Jei tinkamai gyveni gyvenimą… [juokiasi]. Jokios čia paslapties nėra.
– Iš Jūsų darbų, kūrybos susidariau vaizdą, kad esate laimingas žmogus.
– Tai mano paskutinio filmo pavadinimas [juokiasi].
– Tas džiaugsmas gimsta iš jūsų paties?
– Iš žmonių, su kuriais bendrauju, iš to, kaip gyvenu, iš to, ką darau. Ir viskas. Kodėl nebūti laimingam, kodėl nešvęsti gyvenimo? Juk gyvenimas tai šventė, visas gyvenimas yra šventė [juokiasi]. Gyventi ir dirbti iki šimto metų yra normalu. O jeigu tau tik šešiasdešimt ar septyniasdešimt, o tu jau susensti, į pensiją išeini ir šokt jau nebegali – man atrodo, kad tai nenormalu. Dar buvau nevedęs, kai „stuktelėjo“ penkiasdešimt… Mano geriausias gyvenimo mokytojas, be mano tėvų, buvo Vydūnas. Aš juo sekiau nuo vaikystės, tai ačiū jam. Patariu visiems pačioje jaunystėje skaityti Vydūną.
1 Literatūros tyrinėtoja, vertėja Evelina Gužauskytė dėsto Wellesley koledže, esančiame prie Bostono, straipsnius spausdina JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, Vokietijos mokslo žurnaluose. Toronte išleido studiją „Kristobalio Kolumbo išgalvotų pavadinimų prasmė jo laivo žurnaluose (1492–1504): derybų diskursas”.
Gytis Norvilas: „Metafora – apsauga nuo beprotybės“
2014 m. Nr. 10
Poetas Gytis Norvilas atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Dalis poetų mėgina save racionalizuoti – paaiškinti, kas juos padarė tokius, kokie dabar yra. Gal ir Tu galėtum pateikti savo tapsmo versiją. Ir asmenybinio, ir kūrybinio.
– Mėginimas save racionalizuoti, paaiškinti, suvesti galus – natūralus… Taip susikuriama sava versija, tam tikra iliuzija, kuri suteikia saugumo, įneša tam tikro aiškumo. Paskui ja pats įtiki ir bandai ja vadovautis. Vis dėlto tai fantomas, bet reikalingas. Kas mus užpildo, pripila tam tikro turinio, kodėl elgiesi būtent taip ir ne kitaip, išties neaišku. Ta, kaip sakote, tapsmo versija, dar kartą pasikartosiu, turi savy gerą dozę melo. Visi memuarai, dienoraščiai dreifuoja grožinės literatūros sferoj. Patys to nenorėdami kažką gražinam, slepiam, prikuriam, pridedam. Kitaip tariant, jau gaminam tekstą. Tad… Manoji versija?.. Vis dėlto manau, kad tam, koks dabar esu, kaip rašau, kaip vaikštau etc., didžiausią įtaką turėjo elementari gyvenimo patirtis, gyvenimo mėsa, kurią teko mėsinėti, vaikystės vyksmas. Būtent kažkoks nenutrūkstamas vyksmas, susidūrimai su daiktais, gyvuliais, žmonėmis, gamta, čiuopimas, elementarūs kasdieniai darbai… Kažkur jau minėjau, kad vaikystėj įgaunam pagrindinius taškus, paskui tarp jų daugmaž ir judi visą gyvenimą. Nieko neapgausi ir neprisimaivysi – likusį gyvenimą gini tą teritoriją tarp tų taškų, dėmę, kuri arčiausiai tavo kraujo… Čia suveikia savisaugos instinktas. Vaikystėj daug laiko praleidau Krekenavoje, pas močiutę kaime su visais ūkio darbais, karvėm etc. Ji man buvo svarbus žmogus. Antra motina. Visas pasaulis atėjo, vėrėsi ne per knygas, o per natūrą. Viską galėjau čiupinėti savo rankom, tai svarbiausia. Nuo karvės spenių melžiant, veršį traukiant karvei veršiuojantis iki skerdžiamos kiaulės. Nieko nenoriu čia absoliutinti, kaišioti neva dvasingų, kaip vyresnioji karta labai mėgsta, kaimiškų „kliedesių“ ir kažkaip iškelti tos savo patirties. Jokiais būdais, tiesiog tokios man krito kortos. Ir dabar man plika realybė daug įdomesnė už visus menus ir literatūras. Esu įsitikinęs, kad knygos man pačiam kaip žmogui darė ir tebedaro ne pagrindinę įtaką. Nereikia absoliutinti ir sudievinti tų knygų. Tai dar vienas lipdomas stabas. Nuobodulio epochos stabas… Skaityti apskritai vėlai pradėjau. Nežinau, tai blogai ar gerai. Gal dešimtoj klasėj knygos atsirado kartu su vienatve ir paauglyste. Žinau, perskaitęs Putino „Altorių šešėly“, ėmiau rašyti dienoraštį… O šiaip buvau tiksliukas, vėliau su jaunystės jaunojo Terleso kančiom atsirado naujos spalvos, viskas vertėsi… Buvo ir yra nemažai svarbių man knygų… Paminėsiu tik ornitologijos žinyną. Studijuodamas istoriją VU su kursiokais ne kartą basčiausi su baidarėmis, šiaip miškais, buvo ir archeologinės praktikos… Tai vis fonas, kuris leido viską patirti pačiam. Vaidinau ir VU Kiemo teatre, nemažai ten mane lipdė režisierė Marija Misiūnaitė, kuriai neradau deramos progos padėkoti… Na, va, galiu ir toliau pateikinėti tą savo versiją, tik ar verta? Ir kam išties tai turėtų būti įdomu? Kam apskritai sureikšminti tų menininkų, poetų biografijas? Kažkokia tuštybė, ar ne? Taip taip, visokie poetai labai mėgsta maustytis aureoles ir lyginti savo nepakartojamus gyvenimo vingius su kokių labai dvasingų paukščiukų gyvenimais… Nesu nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Velniai rautų, nežinau, kas esu, nežinau, kodėl imu ryte ir keliuosi, kodėl už Heideggerį, Kantą, Joyceʼą man daug svarbesnis ir įdomesnis koks nors skersai gatvę einantis katinas… Vis dėlto daug lemia prigimtis, kažkokie genai, praeitis, kuri apsigyvena kūne ir sąmonėj, neuronų jungtys, „įdėtos“ jautresnės antenos, kurios leidžia intensyviau išgyventi pasaulį. Tai ir dovana, ir, matyt, prakeikimas.
– Viename savo interviu tarsi bandai pateisinti „ką matau, tą dainuoju“ rašymo principą. Neneigsiu, kad meno ašis – reljefiška detalė. Bet juk tiesiaeigiškai išdėstytos smulkios detalės neretai ir meluoja – taip kartais atsitinka fotografijoje. Ar sutinki?
– Nesutinku. Ką reiškia – meluoja? Ta realybė savaime yra šioks toks melas, tam tikrų į vieną vaizdą susibėgusių detalių visuma, atsispindinti tavo paties aky, mąstyme, suvokimo ežere… Kitaip tariant, kiekvieno realybė yra kita, ir kiekvienas turi teisę į savo realybę, į savo sapną, kliedesį, kiekvienas yra laisvas sapnuoti savo sapnus. Ta realybė nėra vienaplanė, ji nėra absoliuti duotybė, ji – laki. Čia ir dabar vyksta begalės įvairiausių – ir pačių gražiausių, ir klaikiausių – dalykų išsyk, vienu metu. Kartais atrodo, kad gyvename ar bandome gyventi tam tikroje išvalytoje erdvėje, bandome cenzūruoti realybę, akimirką, nelįsti į nesaugią erdvę… Pragaras ir rojus, klaikas ir džiaugsmas yra šalia ir pramaišiui. O noriu pasakyti, kad jūsų minėtas mano bandymas teisinti principą „ką matau, tą dainuoju“ priklauso nuo tos realybės intensyvumo išgyvenimo. Gal kiek per abstrakčiai kalbu… Bet. Tarkim, savo gyvenime plika akimi esu matęs mažai kuo, tarkim, H. Boscho, F. Bacono, Š. Saukos darbams ar P. Greenaway’aus, A. Jodorowskio filmų kadrams nusileidžiančių vaizdų… Tai turiu minty sakydamas, „ką matau, tą dainuoju“. Realybės intensyvumą. Kaip pavyzdį galiu paminėti tai, ką patyriau gyvulių skerdykloj, būdamas kokioj dešimtoje klasėj, veždamas priduoti karvę mėsai netoli Panevėžio… Ten mačiau pragarą. Trauminės patirtys, bet dėl jų užaugi. Tiesiog nutinka tokių dalykų, kurių negalėtų įveikti, sufantazuoti, pagaminti jokia, kad ir pati lakiausia, vaizduotė.
– Nenorėčiau sureikšminti stiliaus. Galima neturėti stiliaus (Picasso), galima visą laiką kurti vienu stiliumi (Chagallas) ar iškart keliais (Pessoa). Stiliui skiriu grynai utilitarinę funkciją – padeda ištirpdyti ir dekonstruoti empirinius luitus. Kas Tau yra stilius?
– Stilius yra oda. Aišku, galimi įvairiausi variantai. Chagallo variantas gal, sakyčiau, saugiausias. Išsinerti iš odos yra avantiūrizmas. Tam reikia drąsos, pasiutimo, tame yra gyvas galas žaidybiškumo, o kur šis – ten gyvybė. Na, tam reikalingas ir žaidimo taisyklių išmanymas, horizontas, matymas. Tarkim, kad ir Sigitas Geda – jis su kiekviena knyga darė kūlversčius… Keisdavo registrą, stilių… Čia Pessoa versija. Nesu tikras, ar Picasso neturėjo stiliaus?.. Reikia apie tai pagalvoti. Gal ir neturėjo, bet gimdė gerą meną. O, tarkim, Justinas Marcinkevičius, Bernardas Brazdžionis turėjo stilių? Štai kur klausimas. Turbūt ne. Nei stiliaus, nei… Nebent manierą. Bet buvo poetai. Poetas – socialinė kategorija. Jais dabar yra begalės vingrių grafomanų, įvaldžiusių žaidimo taisykles… Yra autorių, kurie turi tik stilių. Lukšto autoriai. Vargas. Dažnai šie laimi. Negaila. O, tarkim, koks Ričardo Gavelio variantas? Nekart esu girdėjęs lyg ir su priekaištu sakant, kad Gavelis „neturėjo sakinio“, kitaip tariant, stiliaus… Bet jis rašė literatūrą iš didžiosios raidės, turėjo idėją, viziją. Sutikčiau, nereikia stiliaus pervertinti, nors jis yra įrankis, vagies įrankių dėžė, idant įsilaužtum pro kalbos duris, galėtum suvaldyti save ir vogti svaigius gėrimus. Stilius – tai rėmas, karkasas, o su karkasu kiekvienas statinys lyg ir tvirtesnis, bet… Visada yra tas „bet“… Ir gerai. Man (pa)tinka „bet“.
– Yra tokia sena frazė: tai nepakankamai absurdiška, kad būtų tiesa. Be to, tiesa dažnokai suplakama su teisybės sąvoka. O teisybė – moralinė kategorija ir iš esmės konkretaus laiko tarnaitė. Kaip Tu interpretuoji šias sąvokas?
– Prie minimos „tiesos“, „teisybės“ dar pridėčiau „teisuoliškumą“, „teisingumą“… Kebeknė su visu tuo… Pasaulis iš vienos pusės taip išsiplėtęs, iš kitos – taip susitraukęs; taip globalizavęsis, iš kitos – susifragmentavęs, anot Arūno Sverdiolo, į tam tikras korio akutes, kad kalbėti apie teisybę, tiesą darosi beprasmiška, nes kiekvienoje korio akutėje ima galioti kitos žaidimo taisyklės, kiti fokusai, kitas melas… Iš esmės Vakarų pasaulis pernelyg buvo (yra) pratęs manipuliuoti ir spekuliuoti tiesos, teisingumo sąvokomis. Buvo (yra) įgavęs tam tikrą monopolį. Man asmeniškai imponuoja dzenui artima tiesos samprata. Užrakinta koanuose, metaforoje. Ji nepagaunama, tai kažkoks tarpas, įtrūkis. Seniai galvojau, kad absurdo literatūros adeptai (Samuelis Beckettas, Eugène’as Ionesco ir kiti) tam tikru požiūriu turi sąsajų su dzenu… S. Beckettas visada buvo man artimas. Ar kokių eskimų pasakojimai, mitai… Kosmonautika ten. Paskaitykit.
– Gražu ar negražu – labai sąlygiški dalykai. Man kartais gražus keliolikos keiksmažodžių darinys. Kodėl – nežinau. Tiesiog jaučiu, kad ten yra kažkokia svarbi prasmė (tiesa). Gal galėtum pratęsti šias pusiau nuojautas?
– Visiškai pritarčiau toms nuojautoms. Taip dažnai nutinka. Atrodo, kažkoks jovalas, o paguldo ant menčių. Šiaip mes labai linkę sureikšminti pačius žodžius, neva jų prasmę. Būtinai viskas turi kažką reikšti, kažką neįmanomai svarbaus… Tas liguistas reikšmių medžiojimas – kalėjimas. Susireikšminimo išdava, ego spazmai. Kokia prasmė? Nėra jokių prasmių. Taškas. Kodėl viskas turi turėti kažkokią prasmę? Niekaip nesuprantu. Dažnai sužaidžia pačių žodžių muzika. Čia veikia garsas, o kur garsas, galvoti nereikia, reikia jį įsileisti ir jam pasiduoti, trypti kojom ir nieko negalvoti. Per daug galvojam. Kodėl negali būti gražu be jokios prasmės. Grožis prasideda – kai miršta prasmė. Prasmė ir reikšmė tik daugina kančią. Koks medis auga sau ir jam nusišvilpt, ką jis reiškia.
– Vienas mano draugas (poetas) surašydavo popieriaus lape du žodžių stulpelius. Vėliau jungdavo rodyklėmis, įsivaizduodamas, kad naujas semantinių laukų darinys ir yra metafora. Vis dėlto gal naiviai manau, kad metafora turėtų ateiti iš dangaus. Kas Tau yra metafora poezijoje?
– Na, matyt, esama čia matematikos, fizikos… Metaforų liejimo aukštakrosnėse. Vieniems jos ateina iš dangaus, kitiems iš po žemių, kitiems koks dievas, klebonas ar popiežius šnibžda… Kiekvienas turi savo aptarnaujantį personalą pagal savo korumpuotumo lygį… Greičiausiai tai kalbos chemija, kalbos erotika – kaip garsai, žodžiai sugula, kaip santykiauja. Tam įvykti padeda neuronų jungtys. O danguje – tik kosmonautai, dulkės, šaltis. Drįsiu pasakyti, kad metafora yra didysis išganymas ir gelbėtojas, apsauga nuo beprotybės. Svarbiausi dalykai, jei norit, tiesa pasakoma, ištransliuojama metafora. Pradedant mitais, mitologija, Biblija, baigiant šiuolaikine literatūra ar reklama. Joje užkoduojami patys pasaulio veikimo principai. Ir daugelis dalykų, kurių negali pasakyti logiška žodžių seka, visada gali užsirakinti metaforoje. Man pačiam tai – svarbi statybinė medžiaga.
– Viskas gamtoje pajungta ritmui (kartotei), o mene tai tarsi chaoso priešnuodis (nors vienas žymus lenkų poetas teigė, kad ritmas – nebūtinas). Įdomu kita – kartais mes gyvename dirbtinio ritmo šalyje. Pvz., mokslininkai teigia, kad žmogaus biologinė para – 36 valandos. Tad šis kartotės botagas mus gali įstumti ir į paralelinį pasaulį. Kaip Tau sekasi „draugauti“ su ritmu?
– Nori nenori, ritmas yra būtinas, reikalingas, kitaip mūsų nervų sistema neatlaikytų, chaosas sutraukytų visus ryšius, sunaikintų… Čia kalbu apskritai – apie kasdienybę, buitį… Ritmas, netgi rutina, savy turi šį tą hipnotizuojančio, leidžia apgauti, „aprengti“ siaubą, klaiką, kurio pilni pliki daiktai… Ritmas svaigina, geri svaigalai, nuo kurių jokių pagirių… Ritmas apskritai, ritmas įstrižai, muzika – atsiradusi anksčiau nei žodis. Poezijoje ritmas, kartotė labai svarbu, tai gal net svarbiausias elementas. Ritmui nereikalingi netgi žodžiai, reikalingas garsas, dvi raidės, tvirtos kanopos ir tvirtas pagrindas, poezijai užtenka dviejų raidžių, kitaip sakant, santykio tarp tų raidžių, susidūrimo, tarpo, tuštumos… Ir apskritai, be ritmo neišsiverčia joks ritualas… O poezija – savo prigimtimi – ritualas. Visi užkalbėjimai konstruojami jo pagrindu… Ritmas naikina žodžių reikšmes, laiką, padeda kurti iliuziją. O poezijos tikslas, mano supratimu, toks ir yra. Svaiginti, guosti ta iliuzija, paralelinio verbalinio pasaulio alternatyva, neišsipildžiusiu rojumi. Ritmas ne „dangiškos“ poezijos palydovas, o žemiškos, požemių. Jis ją ištraukia iš po velėnos, skelia žemės plutą. Juo gali prisijaukinti, prišaukti poezijos gyvius it kokias stintas.
Visada galima gyventi savo ritmu, priešingu primestam visuomenės, jį pasidaryti, susikonstruoti. Tik tam reikia daug sveikatos ir nebraškančio stuburo. Bet ar verta? Savitikslis atžarumas – juokingas, dažnusyk televizinis… Savą ritmą turintis žmogus yra baisus, neprognozuojamas… O ritmą primeta aplinka, gamta, tai natūralu. Viskas sukasi aplink saulę, skrandį, kalną, techniką… Tarkim, tuvių šamanistiniai tekstai – algyšai – daugeliu atveju „parašyti“ žirgo žinginės vienu ar kitu ritmu… Kaip šioks toks dviratininkas, pedalų kankintojas, ne kartą esu save pagavęs, kad jei mindamas dviratį bandau kažką niūniuoti ar kurpti eilėraštį, tekstas savaime ima kvėpuoti mynimo ritmu…
– Nors pats tarsi adoruoji socialumą mene, bet Tavo „ekskursijos“ į iracionalią erdvę kiek pakerta visuomeninį pagrindą. Nebent labai suabstraktintume socialumo sąvoką. Arba susiaurintume – rašau sau (savotiška psichoterapija). Kaip sprendi šią koliziją?
– Socialinė poezija, kuri savu laiku buvo labai populiari Vokietijoje, o dabar ir Afrikoj, Lotynų Amerikoj, dar kitur, turi teisę egzistuoti ir yra sėkmingai rašoma. Tik ji dažnai išvirsta į atvirą lozungiškumą ar primena kokios nors socialinių reikalų ministerijos biurokratinius kliedesius… Skaitoma festivaliuose ar dar kur skamba gerai, daro įspūdį. Bet tik tiek… Dažnai primena paaugliškus bandymus gelbėti pasaulį, kuris seniai išgelbėtas, t. y. seniai žlugęs. Tai tas pats. Koks skirtumas. Kitas kraštutinumas – tai stačiai autistinis menas, kuris pakimba, yra savitikslis. Kam tai reikalinga? Grynas socialumas neįdomus. Vis dėlto turi būti antras, trečias dugnas… Rašydamas apie tai negalvoju. Nors rašau tikrai ne sau ir ne į stalčių. Bet kokiu atveju tekstas, kūrinys turi veikti visuomenę, sąmonę… Kiekvienas meno kūrinys turi savo ideologiją, primeta savo modelį, vertybes, vektorius. Tad plačiąja prasme visas menas yra socialus, net būdamas demonstratyviai hermetiškas ir asocialus.
– Gana aktyviai reiškiesi ir eseistikoj. Nors neseniai baigiau eseistikos knygą, aš nesugebėčiau apibūdinti šio žanro. Gal tik atmetimo principu: ne tai, ne tai ir ne tai… Pamėgink pateikti savo eseistikos suvokimo variantą.
– Esė žanras lyg ir niveliuotas, devalvuotas, viskas vadinama esė, kas netelpa į kitus rėmus. Vieni lyg ir bando traktuoti esė kaip neįvykusį apsakymą ar panašiai. Vis dėlto tai ne buitinių vaizdelių ar jausmų archipelagų aprašymai ir kaskados. Bet galbūt ir negali būti konkretaus esė apibrėžimo. Savo prigimtimi tai tarpžanrinis žanras. Kažkas „tarp“. Tarp politikos, filosofijos, meno… Man tai tam tikras džiazavimas savo sąmone, patirtimi, pasaulio čiupinėjimas per tekstą. Bet koks tekstas turi turėti tvirtą stuburą, vidinę dramaturgiją, turi būti suvaldytas, tekstas turi įvykti… Eseistu nedrįsčiau savęs vadinti. Koks skirtumas, kaip čia vadintis, geriau niekaip nesivadinti…
– Ne paslaptis, kad Tau artima dailė (kartais net iliustruoji savo kūrybą). Bet nepasakyčiau, kad Tavo tekstai labai vizualūs (kalbu ne apie grafinę formą). Gal laikai dailę už pasaitėlio savo poezijoj? Ar naudoji kitokius transformacijų būdus?
– Vis dėlto mąstau vaizdais, ir atmintis vizualinė… Niekada neturėjau ir neturiu pretenzijų būti dailininku ar pan. Kartais tapau, o visi papaišymai – tai paraščių, užribio paišai. Spontaniškai gimstanti vaizdinija, kuri tekstus papildo… Nieko čia nauja. Nors tie patys piešiniai greičiausiai yra atskiri tekstai ir savom kojom ropojantys gyviai. Visada patiko ekspresionistai, tašistai, siurrealistai… Veikia spalvos intensyvumas ar tam tikri spalvų deriniai: raudona, purpuras, juoda, tamsiai mėlyna, geltona… ir susileidžiu… Siela sukruta. Yra dalykų, kurių negali paaiškinti. Kokie tie pirmykščių žmonių piešiniai – kosmosas – ten linija, atvira emocija, ir nieko daugiau nereikia… Nėra jokio suknisto meno, maivymosi, ekvilibristikos… Pats tekstas jau yra piešinys, pačios raidės – ne kas kita, o transformuoti piešiniai… Visada imponavo konkrečioji poezija: rusų, vokiečių, austrų, brazilų… Ta mokykla labai aiški ir sėkmingai egzistuoja. Anksčiau pagaudavau save, kad gimdydamas kokį konkrytą pradedi mąstyti taškais, brūkšniais, kringeliais, raidėm… Tai žaidimas, kalbos ir piešinio lydinys. Tik keista, kad iki šiol Lietuvoje sunkiai randa pripažinimą… Apskritai poezijos supratimas vis dar XX a. pradžios lygio. Tragedija. Baigiasi su kokiu Putinu ar Miškiniu… Šiuolaikinė poezija neva nesuprantama, sudėtinga… Pasipila teisuoliški klausimai, ar čia išvis poezija? Ją reikia mokytis suprasti. Tai ne chorų karai ar duokim garo… Į kokius poezijos pavasarius važinėti, į provincijas ir neprovincijas net nebesinori, paskui aiškink, teisinkis, kokiais čia niekais užsiiminėji… Nejauku ir gėda pasidaro.
– Dar viena Tavo veiklos sfera – vertimai. Su kokiais sunkumais susiduri versdamas kitakalbę poeziją – ypač archajinę (indėnų, tuvių ir t. t.)? Ir ką Tau tai duoda?
– Vertimai – tai visų pirma puiki mokykla, poligonas, kuriame galinėjies su kalba, treniruojies, taip pažįsti naujas poezijas, naujus modelius, tai vis naujų poezijos žemių čiupinėjimas, naujo žodyno, garsyno medžioklė… Visada stengiausi versti sau artimus autorius. Versti svetimo žodyno autorių – visiška kančia. Daug verčiau vokiečių moderniosios poezijos. Turiu pripažinti, kad kai kur, kaip dabar žiūriu, nuverčiau į šoną, dabar kiek kitaip daryčiau. Bet prisiminkim Aischilo „Orestėjo“ eilutę „tun – leiden – lernen“ (vok. „veikti – kentėti – suprasti“)… Pikta dėl to, kad daug puikių vertimų nuskęsta kultūrinėje spaudoje, neveikia bendro proceso… Reiktų leisti antologijas, knygoje vertimai kitaip gyvena, lengviau pasiekiami, paveikesni… Labai keista, kad jaunoji karta mažai arba visai neverčia, nors šiaip turėtų mokėti ir daugiau kalbų, ir galimybių turėti. Ir tai labai jaučiama pačioje jų poezijoje. O ir šiaip – kažkokie per taikūs, viskuo patenkinti. Rimuoja ir bandeles valgo… Bet gal aš glušas, klystu, kažko nesuprantu. Gal ir ne mano reikalas.
Apskritai vertimas – sunkus darbas… Su verčiamu eilėraščiu galvoj gali mėnesį vaikščiot ir vis kankintis, kaip čia išsukti vieną ar kitą eilutę. Poeziją turi versti poetas, žmogus, turintis poetinę klausą. Daug priversta poezijos, kuri skamba kaip kiauras kibiras, mediniai vertimai… Verčiant archajinę poeziją reikia daug kontekstinių žinių, mokėti pirminę kalbą… Indėnų poeziją pats verčiau iš vokiečių pažodinių variantų… Tai buvo pirmi mano vertimai. Nekuklu… Tiesa? Tai buvo bandymas, ir tiek. Pačią knygą tada buvau gavęs iš Sigito Gedos. Šamanas (Mantas Gimžauskas) buvo pramokęs nahuatlių (kitaip – actekų) kalbą, turėjo žodynus, tad vertė iš pirminės… Svarbiausia – pajusti paties teksto vidurius, į jį įlįsti, įsijausti, atkasti vidinę logiką. Bet kokiu atveju vertimas yra jau naujas tekstas. Taip poezija per vertimus gyvena naujus savo gyvenimus, net ir kiek kisdama, įgaudama naujų niuansų. Tai natūralu.
Irena Potašenko: „Mes pirmiausia išbandome žodį“
2014 m. Nr. 8–9
Vertėją Ireną Potašenko kalbina Diana Bučiūtė
Irena Ramoškaitė-Potašenko(g. 1961 m.), 1983 m. baigusi Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) A. Gerceno valstybinio pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultetą, iki 1993 m. mokytojavo Jonavoje. 1997 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, 2004 m. – vertimo magistro studijas Vilniaus universitete. Iš rusų kalbos išvertė romanų: V. Sorokino „Ledas“ ir „Trisdešimtoji Marinos meilė“, J. Zamiatino „Mes“, M. Achmedovos „Mirtininkės dienoraštis“ ir „Šedevras“, S. Nosovo „Fransuaza, arba Kelias ledyno link“, V. Pelevino „T.“, A. Slapovskio „Pjesę Nr. 27“; publicistikos knygų: V. Paniuškino „Gazpromas – rusų ginklas“, D. Popovo „Oranžinė princesė: Julijos Timošenko paslaptis“, M. Gorbačiovo „Vienui vienas“.
Jums teks įvykdyti dar šlovingesnį žygdarbį: integruoti neaprėpiamą Visatos lygtį stikliniu, elektra ir ugnimi alsuojančiu „Integralu“. Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms, – galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis – nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti jas būti laimingas. Bet, prieš žvangindami ginklus, mes pirmiausia išbandome žodį.
Jevgenij Zamiatin. „Mes“
– Kol prisiruošėme pasikalbėti apie rusų literatūrą, sužvango rusų ginklai… Tad pradėkime nuo Krymo, kur ne per seniausiai lankeisi – dar taikiame neokupuotame Kryme. Nejaugi pirmąkart gyvenime? Ar nebuvai tiek nusipelniusi pionierė, kad gautum kelialapį į garsiąją „Arteko“ stovyklą?
– Tiesą sakant, buvau pionierė ir gera mokinė. Bet toje šalyje, kur visi buvo lygūs, visada atsirasdavo lygesnių. Mama, palaidojusi trisdešimt trejų mūsų tėvą, patyrusį sunkią traumą Vorkutos anglies kasyklose, liko su trim mažamečiais vaikais. Ji, Musninkų miestelio vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėja ir rusų kalbos mokytoja, iš tikrųjų labai norėjo, kad patekčiau į „Arteką“… Ir nors buvo sakoma, kad kiekvienas tarybinis žmogus turi galimybę bent kartą gyvenime pasiilsėti Kryme, man tokia proga pasitaikė tik pernai. Prisiminimai dar labai ryškūs, todėl kai Rusijos valdžia jį okupavo, užminavo laukus, kuriais galbūt grožėjausi praėjusią vasarą, visa tai išgyvenau labai skausmingai. Lyg iš manęs būtų kažką atėmę… Savaitės po Krymo įvykių – laikas, kai atsivėrė senos žaizdos. Vėl iš naujo pajutau, „ką jie mums padarė“, pasak Danutės Gailienės. Šią traumą savitai paliudija ir Lietuvoje gyvenanti rusų rašytoja Lena Eltang, kuri rašo, kad lietuvių būdas – nelyginant kaimas, kur visad pučia šiaurys, todėl namai ir medžiai amžinai palinkę į vieną pusę… Vėl skauda. Ir ne todėl, kad anuomet nesiilsėjau Kryme ir tais laikais apskritai beveik niekur nekeliavau. Todėl, kad niekas nesibaigė. Todėl, kad taika labai trapi. Todėl, kad laisvė yra pamatinė vertybė. Visa tai staiga vėl taip išryškėjo.
– Ar Krymas Tau pasirodė labai rusiškas? Ar matyti, kad ten gyvena ir kitos tautos: ukrainiečiai, totoriai?
– Istorikai tvirtina, kad Ukrainos tautinė ir geopolitinė tapatybė vis dar formuojasi. Kitas klausimas, kokiomis sąlygomis, kieno įtakos veikiama ji formavosi iki šiol. Atsakymas aiškus kaip skaisčiau už saulę spindinti cerkvė ant kalvos. Jeigu auksu tviska, aiškino mūsų šaunioji gidė, vadinasi, priklauso Maskvos patriarchatui, jeigu prastesnė – veikiausiai Ukrainos. Žinoma, kalbėti reikėtų ne tik apie Bažnyčios įtaką…
Išliko kelios detalės ir iš ankstesnės viešnagės Ukrainoje: 2007 m. vasarą atvykę į Kijevą turėjome aplankyti Ukrainos vidaus reikalų valdybą. Ukrainietiškai kalbančios gidės ten neprireikė. Paklausti apie gimtąją kalbą, aukšti pareigūnai pagūžčioję pečiais atsakė, kad jiems „vis tiek“.
Pernykštė išvyka į Krymą buvo pažintinė, lankėm gamtos ir istorijos objektus, laiko bendrauti su vietos gyventojais beveik nebuvo. Ryškiai rusiškas pasirodė Sevastopolis, ten prie amžinosios ugnies plevėsavo Rusijos vėliavos, dominavo Rusijos spalvos. Nieko nepadarysi – Rusijos karinio jūrų laivyno bazė. Vietinė gidė prie paminklo paskendusiems laivams įkvėptai pasakojo apie šlovingas Rusijos karinio jūrų laivyno pergales, kai vykstant Krymo karui 1854 m. rugsėjį rusai, paskandinę kelis savo laivus, užkirto kelią priešo flotilei įplaukti į Sevastopolio įlanką. Istorija, bet jau kaip parodija, pasikartojo ir šių metų kovą, kai nuskandinus kelias baržas buvo neleista išplaukti iš Donuzlavo ežero Ukrainos laivams. Beje, Jaltoje, kurioje buvome apsistoję penkioms paroms, tebesipuikuoja paminklas Leninui, sakoma, vienas iš brangiausių ir didžiausių pasaulyje paminklų proletariato vadui… Autobusų stotelėje pakalbinus sunkiai alsuojančią nuo kaitros „vietinę“ gyventoją su rezginėmis, paaiškėjo, kad prieš kelis dešimtmečius ji atsikraustė į Krymą iš Leningrado gydytis astmos, bet Krymo oro drėgnumas pakito ir ji jau kelinti metai vėl besijaučianti prastai…
Totorių paveldas Kryme tikrai juntamas ir yra vienas įspūdingiausių. Kalbu ne tik apie turistų gerai žinomą Čufut Kalė – viduramžių uolose iškaltą miestą–tvirtovę, kur išliko ir dvi XVII a. karaimų kenesos, ir ne apie Bachčisarajų. Turiu omeny aplink Simferopolį gana nykiose stepėse, kurias Antonas Čechovas lygino su monotoniška, be perspektyvos tundra (grožis, pasak A. Čechovo, prasidedantis už Simferopolio, ten, kur kalnų pradžia), plačiai išsibarsčiusias mažytes rudas, lyg iš plaušamolio drėbtas – kažkodėl jos kėlė man graudulį – trobeles, kurias pastaruoju laikotarpiu aktyviai statėsi grįžę iš tremties Krymo totoriai. Bandymas įleisti šaknis atgal į gimtąją žemę po masinės tremties, per kurią nuo bado ir ligų mirė maždaug keturiasdešimt šeši procentai tremtinių. Ir nors 1967 m. kaltinimai totoriams Antrojo pasaulinio karo metais kolaboravus su vokiečiais buvo panaikinti, jiems nebuvo leista grįžti į Krymą iki pat pertvarkos pradžios. Dabar daugiau nei du šimtai penkiasdešimt tūkstančių totorių grįžo į Krymą ir bando atkurti savo nuosavybę. Ir nors kai kuriuose Krymo rajonuose gyvena iki dvidešimt penkių procentų totorių, rusakalbė gidė, garsiojo Maskvos Moriso Torezo užsienio kalbų instituto auklėtinė, Bachčisarajuje pareiškė, kad nors jos kolegės totorės tarpusavy bendrauja totoriškai, „aš tos kalbos nesimokau, kam man“.
Nepamirštama ir totoriška Krymo virtuvė: visur gausybė kioskų, prekiaujančių čeburekais, beliašais, samsa – pyragėliais su mėsos, bulvių ir svogūnų įdaru, kainuojančiais vos 3–4 grivinas. Neprilygstamas čeburekų su brinza, kurių skanavome totorių restorane prie Čufut Kalės, skonis.
– Kai 1988 m. pavasarį keliavau po Krymą su „Vagos“ leidyklos žmonėmis, lankėme ir literatūrines vietas. Atmintyje išliko Aleksandro Grino namas-muziejus Staryj Kryme su grakščia „Bėgančiosios bangomis“ statula, poeto Maksimiliano Vološino kapas įspūdingoje vietoje – ant aukštos uolos, nuo kurios atsiveria vaizdas į jūrą, kuri ten, Kryme, tokios ypatingos, smaragdinės spalvos. Ar bent kiek domėjaisi Kryme paliktais rašytojų pėdsakais?
– Vos nuvykusios į Jaltą, su dukra gimnaziste nuskubėjome į A. Čechovo namą–muziejų. Ne iš snobizmo. Iš vidinio poreikio. Juk aš, kaip ir mano mama, esu dėsčiusi mokykloje, o dabar verčiu rusų literatūrą. Apie Jaltą A. Čechovas rašė, kad ji – kažko europietiško, primenančio Nicą, ir apmaudžiai provincialaus bei miesčioniško mišinys. Į Jaltą dėl jos puikaus klimato masiškai vyko gydytis džiovininkai, tarp jų – ir garsūs meno, kultūros žmonės. Ketino čia važiuoti ir Jonas Biliūnas. Julija Janulaitytė, J. Biliūno žmona, net buvo perkėlusi į Jaltą savo dantų gydytojos kabinetą. O Povilas Višinskis 1897–1898 m. Jaltoje parašė veikalą „Antropologinė žemaičių charakteristika“… Jaltoje, viloje „Quisisana“ (itališkai „Čia pagyjama“) 1905–1906 m. su džiova sergančia motina gyveno Marina ir Anastasija Cvetajevos.
– O kokie mano minėtųjų rusų rašytojų pėdsakai Kryme ir… Lietuvoje? A. Grino tėvas buvo kilęs iš Vilniaus gubernijos, ištremtas kaip 1863 metų sukilimo dalyvis. Gal ir M. Vološinas turi ryšį su Lietuva? Primink, kokie rusų rašytojai apskritai labiausiai siejami su Lietuva.
– „Svaičiotojas“ A. Grinas (taip jį apibūdina Jurgis Kunčinas „Tūloje“) – bajoro 0 Stefano Grinevskio (o greičiausiai Griniaus) sūnus, iš tikrųjų susijęs su Lietuva per tėvo liniją. Apie M. Vološino namus Koktebelyje susidariau įspūdį skaitydama M. Cvetajevos sesers Anastasijos prisiminimus. Ji pasakoja, kad M. Vološino motina po skyrybų – jos buvęs sutuoktinis esą tapo Levo Tolstojaus personažo ffi Stivos Oblonskio, Anos Kareninos brolio, prototipu, – viena pirmųjų pusdykiai ^ nusipirko sklypą Koktebelio apylinkėse. Krymas ten rūstus. Kalvos, dangus ir O jūra. Pasak M. Vološino, Koktebelyje gali justi žemės pirmapradiškumą. Poeto ^ namuose lankėsi ir gyveno Michailas Bulgakovas, M. Cvetajeva, Nikolajus Gumiliovas, Aleksejus Tolstojus, Vikentijus Veresajevas ir kiti kultūros veikėjai. ^ Beje, kai kurie M. Vološino vilos lankytojai pačioje XX a. pradžioje (dar prieš 1917 m. revoliuciją) įnešė nemenką indėlį ir į nudizmo kultūros raidą. Ketvirtajame dešimtmetyje M. Vološino viloje buvo įsteigti Rašytojų kūrybos namai.
Ryšių tarp Lietuvos ir didžiųjų rusų rašytojų bene aktyviausiai ieškojo Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, kuri ne tik dėstė klasikinę rusų literatūrą: Fiodorą Dostojevskį, L. Tolstojų, A. Čechovą, bet skaitė ir Rytų slavų, tarp jų ir ukrainiečių, literatūros kursus. Tikrai neprošal būtų prisiminti jos knygas „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982), „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytinių slavų tautų literatūra“ (1990, 1994). Nemažą darbą šioje srityje taip pat nuveikė Vilniaus universiteto docentas Pavelas Lavrinecas, rašantis apie lietuvių ir rusų literatūrų ryšius ir rusų literatūros istoriją Lietuvoje. Apie L. Tolstojaus ir F. Dostojevskio ryšius su Lietuva žino visi (F. Dostojevskis rašė: „Mano protėviai išbrido iš Lietuvos pelkių“, o jo duktė prisiminimuose kalba apie „lietuviškai-normaniškas“ giminės šaknis), kur kas mažiau žinome apie tai, kad Vilniuje kurį laiką gyveno garsusis rusų dramaturgas Aleksandras Ostrovskis ir poetas M. Vološinas, o „polifoniškumo idėja pasaulinės šlovės mąstytojo Michailo Bachtino galvoje gimė iš krislo paauglystės įspūdžių apie daugiakalbį miestą“ (P. Lavrinecas). „1920 m. Vilniuje pusantros savaitės gyveno ištrūkę iš bolševikinės Rusijos Dmitrijus Merežkovskis, Zinaida Gipijus, Dmitrijus Filosofovas. Jie surengė kelis vakarus Miesto salėje (dabar Filharmonija), skaitė antibolševikines paskaitas ir sakė kalbas“ (čia vėl cituoju P. Lavrinecą).
– A. Grino našlė Nina dešimt metų kalėjo stalininiuose lageriuose už „kolaboravimą ir tėvynės išdavimą“, mat po karo savo noru grįžo į tėvynę iš Vokietijos, kur buvo išvežta priverstiniams darbams. Na, ir patys rusų rašytojai, kaip žinome, buvo amžinai tremiami, kalinami, persekiojami. Bet kokia laisva mintis slopinama jau nuo carinės Rusijos laikų. Pradedant Aleksandru Radiščevu, už veikalą „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“ ištremtu į Sibirą. Toliau – Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, F. Dostojevskis, Ana Achmatova, N. Gumiliovas, Michailas Zoščenka, Borisas Pasternakas, Aleksandras Solženicynas… Sakytum, rusų literatūros istorija – tai ištisa rusų rašytojų kančių istorija.
Bet ar rusų rašytojai išmoko istorijos pamokas? Juk ir A. Puškinas siūlė Vakarų Europai nesikišti į 1831 m. sukilimą, teigdamas, kad tai „seni naminiai slavų ginčai“. Be to, visada atsirasdavo tokių, kurie dėl karjeros ar persekiojimų baimės viešai pasmerkdavo savo „ideologiškai nepatikimus“ kolegas.
– Taip, dar mokyklos suole niekieno neverčiama ir neskatinama išmokau atmintinai kone pusę A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ ir visą gyvenimą jaučiu gėdą prisiminusi eilėraštį „Rusijos šmeižikams“… Beje, Nikolajus Nekrasovas, poemose „Šaltis raudonnosis“ ir „Kam Rusioje gyventi gera“ jautriai apdainavęs liaudies kančias, parašė odę Muravjovui korikui… Польскую гидру руби, Литовскую гидру руби… Pasak šiuolaikinio rusų rašytojo Dmitrijaus Bykovo, „Rusija visada buvo nėščia agresyviu nacionalizmu…“ Visa tai brandinta ne vieną šimtą metų… Autoritarizmas, totalitarizmas… Prisimenu, kaip Atgimimo laikais aršiais, imperiniais pasisakymais mane nuvylė rusų rašytojai, kuriuos per naivumą tikėjau esant humanistinės A. Čechovo tradicijos tęsėjais, pvz., Valentinas Rasputinas: 1989–1991 m. jis buvo išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir rėždavo iš tribūnos šovinistines kalbas, triuškindavo žmogaus teisių gynėją Andrejų Sacharovą. V. Rasputino balsas buvo plačiai transliuojamas, o kalbant A. Sacharovui išjungdavo mikrofoną… Ir štai dabar, praėjus veik ketvirčiui amžiaus, pasigirsta: Деятел и культуры поддержали позицию президента по Украине и Крыму…
Ir nejaugi nenuskambės nė viena kalba, prilygstanti L. Tolstojaus iškentėtam straipsniui „Negaliu tylėti“, kuriuo šis pasisakė prieš organizuotą prievartą: „<…> dabar mano ramybė iš tiesų priklauso nuo tų visų baisybių, kurias šiuo metu vykdo vyriausybė. <…> Negalima taip gyventi. Bent jau aš tikrai negaliu taip gyventi, negaliu ir negyvensiu. Todėl tai ir rašau, ir visomis išgalėmis skelbsiu tai, ką rašau, ir Rusijoje, ir už jos ribų…“
– Ar buvo (ar yra dabar) rusų rašytojų, kuriems imperinis mąstymas visiškai svetimas?
– Labai norėčiau tikėti, kad jis buvo svetimas Andrejui Platonovui, „Duobės“ ir „Čevengūro“ autoriui. Bet gal aš apie jį tiesiog per mažai žinau? Iš šiuolaikinių minėtini Borisas Akuninas, Viktoras Jerofejevas, Viktoras Šenderovičius, Liudmila Ulickaja, Levas Timofejevas, D. Bykovas: jų iniciatyva 2014 m. kovo 19 d. Užsienio literatūros bibliotekoje Maskvoje įvyko pirmoji vieša kongreso „Prieš karą, prieš Rusijos saviizoliaciją, prieš totalitarizmo restauraciją“ sesija. L. Ulickaja – rašytoja humanistė. Labai puiku, kad į lietuvių kalbą išsivertėme jau nemažą dalį jos kūrinių. Tarp jų „Danielį Šteiną, vertėją“.
– Sovietiniais metais rusų literatūra kartu su rusų kalba buvo dėstoma vidurinėje mokykloje, kaip atseit reikšmingiausia ir pažangiausia pasauliniame kontekste. Nepriklausomybės laikais rusų kalba mokykloje tapo pasirenkamuoju dalyku, rusų autorių vertimų sumažėjo, kurį laiką net jautėme alergiją tam, kas neseniai buvo brukama per prievartą, tad ir rusų literatūros reikšmė mūsų akyse natūraliai sumenko. Dabar, kai jaunimas nebemoka rusų kalbos, lyg ir leidžiama daugiau rusų kūrinių vertimų, ar aš klystu? Be to, perleidžiami seni vertimai (pvz., leidyklos „Margi raštai“ F. Dostojevskio serija). Įdomu, ar galime objektyviai įvertinti rusų literatūros svorį pasaulio literatūroje? Turbūt ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio teatruose nuolat statomi A. Čechovo veikalai, rusų literatūros kūriniai perkeliami į kiną, operą, baletą – bene populiariausi A. Puškino „Eugenijus Oneginas“, L. Tolstojaus „Ana Karenina“… Kas dar?
– Mūsų jau cituotos antiutopijos „Mes“ autorius Jevgenijus Zamiatinas 1920 metais įspėjo, kad jeigu Rusijoje nebus žodžio laisvės, rusų literatūrai liks vienintelė ateitis – jos praeitis. Pastaruoju laikotarpiu vertimai iš rusų kalbos Lietuvoje pagal statistiką užimdavo trečią vietą. Kalbant apie rusų literatūros „svorį“ – tai iš tikrųjų kaip jį daugiau įvertinsi, jei ne ekranizacijos, inscenizacijos, vertimai į užsienio kalbas. Prie „dar“ tikrai derėtų paminėti B. Pasternako „Daktarą Zivago“, M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Yra ženklų, rodančių, kad pasaulis domisi Vladimiro Sorokino, Viktoro Pelevino kūryba.
– Kokį Rusijos vaizdą galima susidaryti iš šiuolaikinės rusų literatūros? Ar bent jau Tavo verstų knygų?
– Turiu prisipažinti, kad iki šiol gana skeptiškai vertinau knygas, kurias gavau versti, na, labiau patiko nebent J. Zamiatino „Mes“, V. Sorokino „Trisdešimtoji Marinos meilė“. Ir tik pamanyk, būtent pastaruoju laikotarpiu kažkaip natūraliai buvau priversta peržiūrėti savo poziciją: klausant ne tik „paprasto vaikino“ p. Kaikario, bet ir p. Šedžiaus, kitų politikoje apsitrynusių verslo bei visuomenės atstovų, staiga dingtelėjo: kaip gaila, kad šie ponai neskaitė knygų, kurias verčiau, net populiarios publicistikos, tokios kaip „Gazpromas – rusų ginklas“, ką jau kalbėti apie V. Sorokino ar V. Pelevino kūrybą: koks išsamus, apibendrintas ir tikras nūdienos Rusijos vaizdas ten pateikiamas! Deja, regis, šitie gerieji žmones neskaitė arba nesuprato nė vienos iš minėtų knygų!
Iš naujausių rusų autorių man patiko politiškai angažuotas – gerąja prasme – jaunos rusų prozininkės Marinos Achmedovos romanas „Mirtininkės dienoraštis“. Ir net apie M. Achmedovos „Šedevrą“, kuriuo šiek tiek bodėjausi, dabar galiu pasakyti, kad šioje knygoje neįkyriai, bet kartu tiksliai ir negailestingai prabylama apie paradoksalią „draugiškos ir plačios“ rusų sielos ksenofobiją, susvetimėjimą ir sadomazochistinius kompleksus.
Rusijos vaizdą galima susidaryti ir iš daugelio šiuolaikinių rusų rašytojų polinkio trauktis į vaizduotės ir infantilios žaismės dėl žaismės pasaulį, – atrodo, kad ten suka ir „vėlyvasis“ V. Pelevinas. Tokia yra ir veikiausiai iš trauminės patirties ir jos diktuojamo polinkio į eskapizmą gimusi L. Eltang kūryba: iškalbingas simbolis – pagrindinės romano „Akmeniniai klevai“ veikėjos Sašos mama žūva nuo penkiapirščio, kaip penkiakampė raudonoji žvaigždė, metalinio klevo lapo smūgio į smilkinį… O prisiminus dar ir mazochistinius pačios Sašos bruožus galima interpretuoti romaną šitaip: istorinis rusų paveldas toks sunkus, kad sunaikina fiziškai arba suluošina psichiką ir išniekina dvasią. Tuomet suprantamas autodestruktyvios raganystės motyvas ir trečiosios knygos dalies pavadinimas „Juk mes ne mes“.
– Ar Tave, Michailo Gorbačiovo prisiminimų knygos „Vienui vienas“ vertėją, bent kiek nustebino buvusio SSRS vadovo pareiškimas, kad Krymo prijungimas prie Rusijos – „laimingas įvykis“?
– Labai gaila, bet turiu pasakyti, kad nenustebino. M. Gorbačiovas nesiekė, kad SSRS subyrėtų, jis rašo „iki paskutinės kulkos“ grūmęsis už Sovietų Sąjungą. Savo prisiminimuose atsakomybę dėl SSRS žlugimo jis pabrėžtinai perkelia Borisui Jelcinui, kurį apibūdina kaip garbėtrošką, nestabilų, CŽV palaikomą manipuliatorių, tyčiojasi iš nepavykusio B. Jelcino bandymo nusižudyti ir pan.
– O kaip knygos „Oranžinė princesė: Julijos Timošenko paslaptis“ vertėja ar balsuotum už J. Tymošenko Ukrainos prezidento rinkimuose?
– Ne, nebalsuočiau. Politikė, kuri neseniai deklaravo neturinti jokio turto, jau 1997 m. valdė ketvirtadalį Ukrainos ekonomikos. Kai 2005 m. J. Tymošenko dukra tekėjo už gerokai vyresnio britų rokerio, Anglijos laikraščiai smaginosi: „Princesė teka už kurpiaus“… Ši knyga pirmiausia įdomi kaip pasakojimas apie Rusijos dujų atakas prieš visus „išdavikus“ posovietinėje erdvėje: Ukrainą, Gruziją, Moldovą, Baltijos šalis, ir sovietinių respublikų bandymus išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų. Knygoje taip pat įdomiai atskleidžiama politiko įvaizdžio reikšmė: pasakojama, kaip J. Tymošenko mokėsi ukrainiečių kalbos, kaip nusisamdė fotografą ir pati atrinkdavo viešinti skirtas nuotraukas, kaip susipynė garsiąją savo kasą, kuri „sudrebino Ukrainą“, nes „toje pynėje derėjo viskas: naujo įvaizdžio netikėtumas, jai gamtos duotas stotas, archajiškas valstietės moteriškumas ir prisiminimai apie kultinę poetę Lesią Ukrainką“. Tai dėmesio verta studija apie pinigų, viešųjų ryšių, popkultūros ir politikos sintezę.
– Kodėl pasirinkai studijuoti rusų kalbą ir literatūrą Sankt Peterburge? Kaip prisimeni studijų laiką? Ar turėjai pavyzdinių dėstytojų?
– Peterburge pirmąkart atsidūriau baigusi tris klases: mama pasiėmė mane į pedagogams skirtą ekskursiją. Kitos mokytojos dėl to labai pyko, autobuse virė karštos diskusijos: vaikas pavargs, vaikui nusibos… O buvau pati smalsiausia ir ištvermingiausia keliautoja iš tos kompanijos. Aplankėm ir Michailovskoję, ir Puškinskije Gory, ir Carskoje Selo, ir Peterhofą… Tai buvo ekskursija „по пушкинским местам“… Sielą jau tada virpino gidų pasakojimai apie A. Puškino tremtį, klajones, persekiojimus, dvikovą ir mirtį. Tik va, pramiegojau baltąsias naktis… Mama teisinosi manęs nežadinusi, nes „buvo gaila“, bet juk buvome susitarusios! Tada nusprendžiau, kad baltąsias naktis turiu žūtbūt pamatyti. Todėl kai prieš pat stojamuosius egzaminus laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ atsitiktinai pamačiau skelbimą apie tikslines studijas Peterburge, pasijutau lyg ištraukusi laimingą bilietą. Ir dėstytojų tikrai turėjau nuostabių. Labiausiai prisimenu literatūros dėstytojus, jie buvo garsūs literatūrologai, rašė monografijas, kai kurie išsiskyrė dar ir nepaprastais aktoriniais sugebėjimais. Prisimenu Jakovą Bilinkį, dėsčiusį XIX a. literatūrą: L. Tolstojų, A. Čechovą ir F. Dostojevskį. Meilę sidabro amžiaus poezijai ir penkiems didiesiems simbolizmo „B“ – Blokui, Briusovui, Balmontui, Belui, Baltrušaičiui – veikiausiai bus įkvėpęs Vladimiras Alfonsovas (monografijų apie Vladimirą Majakovskį ir Borisą Pasternaką autorius, daug rašęs apie tapybos ir literatūros santykį, talentingas poezijos skaitovas). Prisimenu ir Leningrado valstybinio universiteto dėstytoją Markelovą, originaliai interpretavusį paslaptingąjį „Eugenijaus Onegino“ finalą, kur, kaip žinome, Tatjana, „pyccкaa душою“, išsižada savo meilės ir pasmerkia kančioms Eugenijų: „Rusų žmogus negali būti laimingas kito žmogaus nelaimės sąskaita.“ Specialių kursų ateidavo skaityti ir kiti dėstytojai iš tuometinio Leningrado universiteto. Universitete vykdavo viešos paskaitos ir diskusijos tarp dėstytojų. Estetikos dėstytojas kartą sumanė fakultatyvo forma supažindinti mus su džiazo istorija…
– Kodėl nepasitenkinai Leningrado universitetu ir vėliau Lietuvoje dar baigei lietuvių kalbos ir literatūros studijas, vertimo magistro studijas. Iš būtinybės ar vidinio poreikio?
– Svajojau apie doktorantūrą (tuo metu tai buvo vadinama aspirantūra), bet… Tada, vos grįžusi iš Leningrado, įstojau į VU Filologijos fakultetą neakivaizdiniu būdu studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tikrai neprisimenu, kodėl pasirinkau kaip tik šią specialybę, bet kai doc. Bonifacas Stundžia per kalbotyros įvado egzaminą to paklausė, atsakiau, kad, baigusi rusų kalbą ir literatūrą Rusijoje, tiesiog privalau atiduoti duoklę gimtajai kalbai ir kultūrai. Kad ir kaip patetiškai skambėtų, matyt, tai slypėjo kažkur labai giliai pasąmonėje, nes, vėliau išgirdusi kartu laikiusios egzaminą kolegės repliką: „Kaip gražiai tu pasakei!“, nustebau (M. Cvetajeva rašė, kad įsimename tik tai, kas sukėlė nuostabą, ko iškart nesupratome).
Iš tų studijų bene geriausiai prisimenu Marcelijų Martinaitį. Paskui mano mokslai nutrūko, bet galop vis dėlto baigiau lituanistikos studijas, tik jau Pedagoginiame universitete. Manau, būta stipraus vidinio poreikio. Džiaugiuosi, kad man – neakivaizdininkei – teko klausytis Alberto Zalatoriaus, Jono Riškaus, Redos Pabarčienės, Kęstučio Nastopkos, Petro Bražėno paskaitų. Į vertimo magistro studijas stojau jau turėdama nemažai publikacijų. Norėjau įsitvirtinti, įgyti vertimo teorijos žinių ir pagaliau išdrįsti daryti tai, apie ką svajojau, t. y. versti grožinę literatūrą.
– Ar esi gyvenime susidūrusi su legendine mokytoja Roza Glinterščik? Man, deja, teko išklausyti tik vieną jos pamoką, kai ji pavadavo kitą mokytoją Vilniaus 21-ojoje vidurinėje mokykloje.
– Taip, manau, kad tai vienas didžiausių mano gyvenimo stebuklų. Niekada negaliu abejingai praeiti pro buvusius jos namus Labdarių gatvėje. Šie namai visada buvo stebimi, bet R. Glinterščik sakė man visą gyvenimą leidusi sau prabangą kalbėti tai, ką galvoja. 1996 m. ji repatrijavo į Izraelį.
R. Glinterščik dėstė rusų literatūrą Pedagoginiame institute, buvo iš jo atleista už disidentinę veiklą ir vėliau dirbo Salomėjos Nėries ir Vilniaus 21-ojoje vidurinėse mokyklose, puoselėjo mokyklos teatrą. Tarp buvusių jos mokinių daug įžymybių: režisierė Irena Bučienė, aktoriai Arūnas Storpirštis, Romas Ramanauskas, Jūratė Vilūnaitė ir kiti. Bendravo su Josifu Brodskiu. Atkūrus nepriklausomybę, parašė rusų literatūros vadovėlį. Tai buvo nuostabūs metai, pertvarka, Atgimimas – pasirodė tiek daug kūrinių „iš stalčiaus“. Aš irgi buvau drąsi mokytoja. Turėjau savo teatrą. Dirbau su abiturientais. Niekas kaip studijų laikais nebereikalavo pateikti prašymo, jeigu norėjai rašyti darbą apie M. Cvetajevą arba Osipą Mandelštamą, galėjai net dėstyti juos mokiniams… Imdama naują temą keldavau sau tikslą perskaityti viską apie autorių ir visą jo kūrybą, pati atsirinkti, kas joje vertingiausia. Kai paėmiau į rankas naująjį literatūros vadovėlį, mane apstulbino dvasios giminystė. Apie ją drįsau spręsti iš to, kaip ir kokie autoriai bei kūriniai buvo atrinkti. Roza tuo metu dirbo prie antrosios vadovėlio dalies, o aš surinkau daug medžiagos apie savo mėgstamą Andrejų Platonovą ir parašiau apie jį šiokią tokią studijėlę. Rozai ta medžiaga patiko. Tiesa, skyrių apie A. Platonovą ji jau buvo parašiusi, bet vėliau perdirbo, panaudodama ir mano medžiagą. Jau atsikrausčiusi gyventi į Vilnių, laisvos klausytojos teisėmis lankiau Rozos kursą apie šiuolaikinę rusų literatūrą: Venediktą Jerofejevą, Josifą Brodskį, Vladimirą Makaniną, Liudmilą Petruševskają. Manau, kad iš to kurso vėliau gimė jos knyga „Современные русские писатели-постмодернисты: очерки новейшей русской литературы“ (2000).
– 2010–2012 m. paskelbei spaudoje nemažai profesionalių recenzijų apie rusų literatūros, tiek klasikos, tiek šiuolaikinės (F. Dostojevskio, M. Lermontovo, V. Jerofejevo, E. Limonovo, V. Pelevino ir kt.), vertimus. Puikiai žinome, koks sunkus ir nepelningas darbas recenzuoti verstinę knygą, juolab kad recenzijose skiri daug dėmesio pačiam vertimui. Kaip ryžaisi nerti į šiuos klampius vandenis?
– Tiesą sakant, visada šiek tiek norėjau rašyti. Rašyti apie literatūrą. Recenzijos man pirmiausia reiškia galimybę panirti ne į klampius, o veikiau į senus gerus ir mėgstamus vandenis. O svarbiausia, rašydama recenzijas, mokausi versti. Be to, man tai galimybė apmąstyti literatūros kūrinius. Esu iš tų žmonių, kurie gali visą gyvenimą praleisti kam nors ruošdamiesi. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos recenzijų rašymo dirbtuvės buvo kaip tik tai, ko man reikėjo, kad pagaliau išjudėčiau. Mano darbas apie V. Pelevino apysakos „Empire V“ vertimą buvo ne be priekaištų, medžiagos aiškiai nesuvaldžiau, tačiau Rasa Drazdauskienė pasakė: „Jūs taip įdomiai nardot po tas erdves“… Tai, kaip sakoma, ir davė impulsą…
– Iš šalies matyti bent jau tiek, kad vertimai profesionaliai analizuojami diplomuotos rusistės, diplomuotos lituanistės ir… diplomuotos vertėjos. Ar daug laiko užima recenzijos rašymas? Gal turi kokį ypatingą metodą?
– Recenzijas rašau labai ilgai. Peržvelgiu publikacijas apie autorių, jo kūrybą. Bandau perprasti svarbiausius stiliaus bruožus… Paskui lyginu originalo ir vertimo tekstus. Labai tradiciškai. Beje, dažniausiai pirma skaitau originalą ir stabteliu prie keblesnių vietų, galvoju, kaip pati jas versčiau, tada atsiverčiu vertimą, bandau aptarti.
– Ar įmanoma bent viena akim sekti rusų literatūros naujienas? Ar turi kokių nuolatinių šaltinių? Ar palaikai ryšius su buvusiais dėstytojais, studijų draugais, rusų literatūros specialistais Vilniaus universitete, kolegomis?
– Esu šimtu procentų įsitikinusi, kad geras literatūros vertėjas kartu turėtų būti geras literatūrologas ir literatūros kritikas. Sekti naujienas, domėtis, palaikyti ryšius – tai ne prabanga, bet priedermė. Deja, deja… Mano peterburgiškiai dėstytojai išmirė, ryšiai su studijų draugais nutrūko ir net LLVS neatrandu žmonių, kurie nuosekliai domėtųsi rusų literatūra. 2010 m. rugsėjį labai viltingai nusiteikusi važiavau į tarptautinį vertėjų kongresą Maskvoje, 2010 m. spalį – į vadinamąjį Jerevano leidėjų ir vertėjų forumą, bet užmegzti produktyvių ilgalaikių ryšių taip ir nepavyko. Rašiau apie šiuos renginius „Šiaurės Atėnuose“. Vertinu juos kaip viešųjų ryšių akciją, ypač tai pasakytina apie Jerevaną… O su Vilniaus universiteto dėstytojais teko bendradarbiauti: pvz., kai rašiau straipsnelį apie antiutopijos pradininką J. Zamiatiną, tariausi su VU Filologijos fakulteto dėstytoja dr. Galina Michailova. Įvairiais klausimais taip pat teko kreiptis į dr. Nadeždą Morozovą, prof. Sergejų Temčiną.
– Kokį bendrą įspūdį Tau daro rusų literatūros leidyba Lietuvoje? Ar lietuviški vertimai atspindi šiuolaikinės rusų literatūros panoramą? Bene daugiausia į lietuvių kalbą verčiami Aleksandra Marinina, V. Pelevinas – ar tai šiuo metu garsiausi vardai? Kokius rusiškų kūrinių vertimus laikytum ryškiausiais įvykiais?
– Rusų literatūra verčiama ir iš esmės neblogai atspindima. Turime ir pramoginio žanro, ir intelektualaus detektyvo, ir padorią rusų klasikos biblioteką. Dėl A. Marininos, tai ją neretas rusų literatūrologas pavadina grafomane ir priskiria prie pramoginio žanro kūrėjų, tokių kaip Darja Doncova, Tatjana Ustinova. O Eduardas Limonovas, V. Pelevinas, L. Ulickaja, V. Sorokinas, B. Akuninas – tai jau gyvieji klasikai. Džiugu, kad turime išsivertę bent jau ryškiausius jų kūrinius… Be to, pastaruoju laikotarpiu pagaliau išverstos F. Dostojevskio apysakos, J. Zamiatino antiutopija „Mes“… Kalbant apie vertimą kaip įvykį, mane išties stulbina Vlado Braziūno „Akmeninių klevų“ vertimas. Bet man nelabai patinka pats romanas, nors jis ir buvo skaitytojų išrinktas vertingiausia verstine 2012 metų knyga.
– Ir kodėl gi? Beje, skeptiškų vertinimų teko girdėti ir daugiau.
– „Akmeniniai klevai“ man paliko neorganiško darinio įspūdį: ši knyga ne gimė, bet buvo sudėliota. Vėliau šį įspūdį dar patvirtino tai, ką perskaičiau viename L. Eltang interviu: „Aš nerašau knygos nuosekliai – pirma pirmą puslapį, paskui – antrą, trečią. Rašau dialogus, mizanscenas kaip teatre. Rašau penktą, 105-ą sceną. Paskui – kaip dėlionę – sudedu romaną iš mažų gabaliukų. Tai pati baisiausia darbo stadija, kuri kainuoja daugiau kraujo nei pats parašymas.“ Ir tos dėliojimo pastangos, tas sunkumas jaučiamas tekste. Epigrafai taip pat atsitiktiniai („…prieinu, pasiimu knygą – ačiū Dievui, arčiausiai lentynose stovi daugiausia antikos autoriai, atsiverčiu pirmą puslapį ir…“), jie nepatiria „esminės, kūrybai būtinos metamorfozės, nepaklūsta individualiosios sistemos dėsniams“, kaip pasakyčiau perfrazuodama Eleną Baliutytę. O svarbiausia, man liko nesuprantamas knygos patosas. „Kaip galima taip gražiai nieko nepasakyti?“ – regis, stebėjosi Rimvydas Šilbajoris, skaitydamas vieną garsų lietuvių poetą. Ir dar viena impresija apie vaizdavimo manierą: Raineris Maria Rilke „Maltės Lauridso Brigės užrašuose“ rašo: „Reikia pamatyti, kaip skleidžiasi tūkstančiai žiedų, kad galėtum aprašyti, kaip išsiskleidė vienas.“ Skaitant L. Eltang susidaro įspūdis, kad autorė bando aprašyti, kaip skleidžiasi tūkstantis, nors niekada nematė, kaip skleidžiasi vienas žiedas… Ir jeigu manytume, kad tikroji romano esmė ir vienintelė tikrovė, kuri ir turėtų daryti poveikį skaitytojui, – pati kalba, tai man ja mėgautis kažkodėl trukdo pretenzingi kirilica užrašyti nerusiški asmenvardžiai ir toponimai. Beje, tą patį galiu pasakyti apie svetimžodžių vartojimą iliatyvo linksniu lietuviškame vertime, pvz., Perburkšyran… Bet tai jau labai subjektyvu. Man padarė įspūdį literatūrologo Vadimo Leventalio mintys apie L. Eltang kūrybą: „Lena Eltang – poetė, jos veikėjas – snobas, ir jų romanas, be abejonės, yra poetinis snobizmas.“
– Ne vienas iš Tavo verstų romanų bet kuriam vertėjui būtų didelis iššūkis. Kaip užteko drąsos versti V. Sorokino „Trisdešimtąją Marinos meilę“? Du trečdaliai knygos – prasto skonio sekso scenos (ar parodija?), o pabaigoje, herojei patyrus orgazmą su SSRS himnu, – SSRS spaudos pranešimai ar kas?
– Drąsos iš tiesų reikėjo. Dabar atrodo, kad turėjau jos per daug. Prisimenu nuostabą, kuri kilo pirmąkart skaitant šią knygą 2002 metais. Mano sąmonei turbūt tai buvo tikra „bombikė“ (paties V. Sorokino apibūdinimas). Priminsiu, kalbėdamas apie romaną, V. Sorokinas pabrėžia binariskumą. Egzistuoja gausybė „Trisdešimtosios Marinos meilės“ interpretacijų. Vienoje iš populiariausių kalbama apie dviejų diskursų – individualistinio ir totalitarinio – susidūrimą. Lesbietė, disidentė ir kleptomanė Marina tampa belyčiu totalitarinės visuomenės sraigteliu.
Daug kas pastebi klišines sekso scenas. Į tai kartais atsakoma, kad esą pasaulio literatūroje nėra didesnio aseksualo už V. Sorokiną – kaip tik dėl to jovaizduojama erotika kraupiai mechaniška. Tačiau atmetusi atgrasų tapusį seksą be meilės, Marina galutinai netenka savęs, ištirpsta minioje. Kiti čia įžvelgia išsilaisvinimą nuo geismo, tapimą didingu kolektyviniu kūnu, kurio darbo vaisiai „tarnauja stiprinant socialistinės Tėvynės ekonominę ir gynybinę galią“ – toks yra paskutinis romano sakinys.
Manau, kad autorius savotiškai eksperimentuoja su skaitytoju, tarsi leidžia jam išbandyti save: ir nors sekso scenos natūralistinės, galbūt prasto skonio ir klišinės, skaitytojui jas paprastai pavyksta atlaikyti. Kaip ir susitaikyti su tuo, kad disidentė, giliai jaučianti muziką ir svajojusi apie pianistės karjerą Marina vagia sviestą iš parduotuvės, nešvankiai mąsto apie savo mažametį mokinį ir parsidavinėja SSKP CK sekretoriui už galimybę įsigyti vadinamąjį spec. užsakymą su ikrais ir dešra. Spėju, kad skaitytojas palūžta skaitydamas antrą dalį, kurią sudaro SSRS spaudos pranešimų fragmentai: čia tai jau iš tikrųjų baisu! Negaliu pasakyti, ar tai surinkti ir perkelti į romaną, ar paties V. Sorokino parašyti padriki nelogiški sakiniai. Manau, tai meistriška tų laikų žiniasklaidos imitacija. Juolab kad marazmas su kiekvienu puslapiu pastebimai didėja: „Praha – tai puikus socialistinis miestas, kurio gyventojai sėkmingai vykdo Čekoslovakijos komunistų partijos XVI suvažiavimo nutarimus.“ Tai išėjimas į absurdą, padriką ir neturinčią jokios prasmės ideologinę retoriką.
O gal Marina (apie kurią knygoje pasakyta: „Stalinas mirė, gimė Marina“) – tai pati postalininė Rusija? Tada šį romaną galima skaityti kaip pranašystę. Pvz., štai kaip disidentas Miša apibūdina padėtį šalies viduje (knyga parašyta 1982–1984 m.): „<… > valstybės galva – valstybės saugumo ministras. Tiesiog kažkoks dėdulės sapnas…“ Tai verčia prisiminti ir Vladimiro Putino ryšius su valstybės saugumu.
Beje, neseniai gavau elektroninį laišką iš Estijos. Vertėja iš rusų kalbos rašo, kad pastaruoju metu į estų kalbą buvo išverstos net kelios V. Sorokino knygos: „Opričniko diena“, „Cukrinis Kremlius“, „Pūga“. Kolegė iš Estijos reziumavo: „Pagaliau Sorokinas pas mus rado savo skaitytoją. Gaila, bet kartais atrodo, kad iliuzinė tų knygų realybė dabar tampa Rusijos tikrove… ir tai baisu.“
– Atrodo, kad tarp šiuolaikinių rusų rašytojų nemažai vadinamųjų literatūrinių chuliganų, ne vien V. Sorokinas. O V. Pelevinas? Ar nėra jis pats intelektualiausias „chuliganas“?
– Man ne itin patinka žodis „chuliganas“. Tada galima kelti klausimą ir kitaip: ar jis intelektualus chuliganas, ar valdovo juokdarys, kuriam leidžiama kalbėti, kol valdovas jo teikiasi klausytis? Kalbama, kad V. Pelevinas – labai paslaptinga figūra. Jis vengia viešumos. Kritikai juokauja, kad apie V. Peleviną galima pasakyti tik vieną tikrą dalyką: „Tiražas: 150 000.“ Taip pat dar ir tai, kad V. Pelevinas plačiai leidžiamas užsienyje, o pirmosios disertacijos apie jo kūrybą Amerikoje pradėtos rašyti kone dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Amerikoje V. Pelevinas lyginamas su M. Bulgakovu ir Sergejum Dovlatovu, tačiau tėvynėje neretai negailestingai kritikuojamas. Šiaip ar taip, jis visada tampa audringų diskusijų objektu.
Juokinga, bet tie, kurie Rusijoje nepriima V. Pelevino, savo nuomonei pagrįsti kartais pasitelkia net ir rašytojo pavardę: Pelevino pavardė kildintina iš rus. пелева – šis žodis etimologiškai susijęs su sanskrito „palavas“, lietuvių „pelais“. Taip atsirado pagrindas kalambūrui, esą V. Pelevinas neskiriantis grūdų nuo pelų: „Rusija – ne Rytų šalis! Tai, kas tinka Indokinijos džiunglėse gyvenančiam atsiskyrėliui, rusui nėra gerai“, – rašo literatūrologas Kirilas Jevloginas straipsnyje „Rašytojo „P“ prakeikimas“. V. Pelevino vardą išgarsinęs romanas „Čiapajevas ir Pustota“ pavergė publiką originalumu, bet liko nesuprastas. Gal todėl, kad tai, pasak literatūros kritikų, „unikalus romanas apie laisvę“. Tačiau jau XX a. pradžioje rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas rašė, kad vidutinis masinis žmogus iš esmės ne itin brangina laisvę. O V. Pelevinas siekia išlaisvinti, jis siekia sukurti jausmą, kad esi „išgelbėtas iš tokios vietos, kur nėra jokios vilties, kur išsigelbėjimo nėra ir negali būti“ (romanas „T.“). Geriausių V. Pelevino kūrinių – „Затворник и шестипалый“, „Čiapajevas ir Pustota“, „Ananasinis vanduo puikiajai damai“ – idėja-aistra, patosas, – pavartosiu Visariono Belinskio terminą, – kitaip tariant, tai, vardan ko parašytas kūrinys: padėti skaitytojui pajusti neįtikėtiną vidinę laisvę, kurią nuo jo slepia jo paties sąmonės inercija.
– Ką reiškia versti V. Peleviną?
– Versti V. Peleviną išties sunku. Tai lemia rašytojo stilius. Rusų kilmės kultūrologas Aleksandras Genis (jo vardą pirmą kartą išgirdau iš R. Glinterščik) teigia, kad „Pelevino stilius reikalauja kraštutinio tikslumo. Geriausiems V. Pelevino kūriniams būdingas telefonų knygos perfekcionizmas. Kalbos funkcionalumas čia pasiekia absoliutų skaidrumą – jos nepastebime, kol ji atlieka savo funkciją, lydėdama mus iš vieno puslapio į kitą. Tačiau nekreipti dėmesio įmanoma tik į precizišką kalbėjimą. Kiekvienas nebūtinas ar „apytikris“ žodis sukeltų tokių padarinių, kaip sukeitus skaičius telefono numeryje – pranešimas nepasiektų adresato“.
V. Pelevino stilius toks originalus, kad neretai vadinamas „Pelevino naujakalbe“. Rašytojas jautriai reaguoja į visas Rusijos aktualijas. Jo vaizduojamas pasaulis toks tirštas, kad po kokių dešimties metų net tėvynainiams gali prireikti komentarų, norint suprasti kai kuriuos rašytojo pasažus. Tuo pat metu tekste viskas funkcionalu, viskas susiję nelyginant kalambūruose, kuriuos taip mėgsta V. Pelevinas: За приговором приговор, за морем мур, за муром вор, за каламбуром договор… Ar verta aiškinti, koks tai iššūkis vertėjui?
Jis su kiekviena knyga paleidžia į gyvenimą šimtus sparnuotų posakių ir okazionalizmų… Pvz., romane „T.“ arklys pataria Т.: Усечь смердячую яцутку. <…> А потом поедем искать проплеванный якимец… Pasirodo, V. Pelevinas čia itin pikantiškame kontekste mini du apie jį nepalankiai atsiliepusius realius asmenis: Kirilą Jakimecą ir Denisą Jacutką. Beje, pastarasis taikliai pasakė, kad „Pelevinas, štai, ir nenuobodus, ir aktualus, bet jam vis tiek norisi duoti į dantis – už tai, kad nesikeičia“. Rašytojas supyko ir romane „T.“ panaudojo šių žodžių autoriaus pavardę vienam keistokam daikčiukui pavadinti… Tačiau autoritetingi literatūrologai, jau pasirodžius romanui „Generation „P“, prabilo apie tai, kad romanas parašytas iš inercijos, o kalboje atsirado negrabumo, skubėjimo požymių.
Sunku pasakyti, kur link juda V. Pelevinas. Ar jis ir toliau padės mums treniruoti dvasios sparnus? Ar laisvė nevirs eskapizmu? Ar nepasiduos jis į komerciją?
– Vertėja Violeta Tauragienė, neseniai duodama interviu spaudoje, rusų kalbą apibūdino kaip labiausiai stulbinančią, turtingiausią niuansų ir kalbos registrų. Vadinasi, ir sunkiausią versti. Ar vertėjai, sovietmečiu priverstinai išmokę rusų kalbą, nepervertina savo rusų kalbos mokėjimo?
– Na, rašydama recenzijas pastebėjau, kad vertėjams dažniau pakiša koją ne prastas rusų kalbos mokėjimas, o rusų literatūros ir socialinių bei kultūrinių dalykų, realijų neišmanymas. Be to, rusų kalba yra nepaprastai stilistiškai diferencijuota, kartais labai sunku rasti adekvačią leksiką, intonaciją. Mane pastaruoju metu labai domina žargono vertimo, šnekamosios kalbos perteikimo problemos. Žargonas – labai įdomi ir nepaprastai sparčiai kintanti kalbinės veiklos sritis. Gerai įsižiūrėjus, žargonas atspindi įvairius istorinius ir mentalinius procesus. Apmaudu, kad pastaruoju metu net ir iš aukščiausių šalies tribūnų vis dažniau išsprūsta pravalas, briedas, nafik ir t. t. Čia prieš akis man iškyla didinga beveik visą gyvenimą praleidusio sovietijos lageriuose rusų rašytojo Varlamo Šalamovo figūra. Jis teigė, kad pirmas žingsnis į tapatybės praradimą ir nužmogėjimą yra kalba: perimdamas padugnių kalbą ir pats tampi padugne. „Kolymos pasakojimuose“ rašytojas sąmoningai nevartojo blatnųjų leksikos ir vagių žargono, nors tarp jų gyveno ir juos vaizdavo…
– Turbūt kinta ne tik žargonas. Ar turtingoji rusų kalba neskurdėja? Ką pasakytum apie rusų kalbos pokyčius?
– Teko girdėti apie JAV filosofo ir filologo Michailo Epšteino (g. 1950 m.) darbus, kuriuose jis teigia, kad per pastaruosius pusantro šimto metų iš rusų kalbos sparčiai nyko etinius ir estetinius idealus atspindinti leksika, o svarbiausias etikos kategorijas išreiškiančios sąvokos neįtikėtinai susiaurėjo, nebeliko aiškios gėrio ir blogio skirties. Atlikęs statistinius skirtingų laikotarpių žodynų tyrimus, Epšteinas priėjo prie išvados, kad dorovinis rusų kalbos jautrumas, jos gebėjimas skirti ir artikuliuoti pagrindines etikos sąvokas sumažėjo. Pasak M. Epšteino, stulbina, kaip mažai naujų žodžių – vos apie dvidešimt tūkstančių – atsirado rusų kalboje per minėtą laikotarpį, turint omeny visas revoliucijas, mokslo pažangą, karus ir krizes. Tačiau dar labiau stulbina tai, kaip susiaurėjo labiausiai su dorove susijusių žodžių „gėris“ ir „blogis“ darybos lizdai. Svarbiausias etikos sąvokas išreiškiančių žodžių, tokių kaip: целомудрие, смирение, терпение, грех, любовь, turinio nykimą fiksuoja ir… įtvirtina žodynai.
– „Mes pirmiausia išbandome žodį“?
Vytautas Ambrazas-Dubindris. Keturiese anapus rudens
2014 m. Nr. 5–6
Pirmasis pokario dešimtmetis mūsų literatūros istorijoje atrodo kaip juoda skylė. Tuo metu į Lietuvos spaudą, akylai prižiūrimą okupacinės valdžios pareigūnų, patekdavo tik pagyros „išvaduotojams“ ir tariamo socializmo statytojams arba ankstesnę santvarką juodinantys rašiniai. Tačiau, anot Stephano Hawkingo, „juodosios skylės nėra visai juodos“1, ir tai, matyt, tinka ne tik kosminiams objektams. Moralinio ir fizinio teroro sąlygomis Lietuvoje vis dėlto buvo žmonių, kurie sugebėjo atsiriboti nuo ideologinio šurmulio, susikaupti ties vidinio gyvenimo vertybėmis ir kurti poetinius tekstus, stropiai saugomus nuo viešumos. Turėjo praeiti pusė šimtmečio, kol Vytautas Kubilius galėjo paskelbti pluoštą tokių tekstų antologijoje „Anapus rudens“ (Kaunas: Santara, 1994; toliau – AR).
Tų tekstų autoriai – keturi buvę Kauno universiteto studentai: Palmyra Petrauskaitė, Vytenis Imbrasas, Jūratė (tikr. Elvyra) Petrauskaitė, Vytautas Ambrazas-Dubindris. 1947 m. rudenį jie susibūrė į uždarą literatūrinį būrelį, keitėsi savo eilėraščiais, svarstė rūpimus XX a. Vakarų literatūros, filosofijos ir visuomenės gyvenimo klausimus. Visi buvo kilę iš Kauno, iš Žaliakalnio. Savo kūryboje vadovavosi nuostata, kad net sunkiausios priespaudos sąlygomis poezija turi išlikti autentiška sielos kalba. Jie taip pat stengėsi surasti, nurašyti ir tokiu būdu išsaugoti žymiausių karo meto lietuvių autorių poezijos rinkinius, kurių nespėta paskelbti prieš grįžtant sovietų kariuomenei. Taip buvo iš rankraščių ir korektūrinių egzempliorių nurašytos Henriko Nagio „Lapkričio naktys“, Kazio Bradūno „Pėdos arimuos“, Leono Švedo „Likimo šalys“, visi Vytauto Mačernio eilėraščiai iš trijų rankraštinių originalo sąsiuvinių2. Vėliau buvo nurašinėjami ir Vakaruose išleisti išeivių poezijos rinkiniai: Kazio Bradūno „Sidabrinės kamanos“, Jono Aisčio „Kristaliniam karste“ ir kt.
Toks gyvenimas buvo gana pavojingas. Reikėjo visiškai pasitikėti vienas kitu ir gerai slėpti savo rankraščius, kad iškilę į viešumą jie nenugramzdintų pačių autorių. Taip pavyko išvengti kratų ir suėmimo. Tačiau universitete atsiribojimas nuo ideologinės veiklos neliko nepastebėtas. Tuo metu Filologijos fakultete siautėjo „raudonuoju dekanu“ pramintas Ričardas Mironas, periodiškai rengiantis nepatikimų studentų valymus. Marksizmo dėstytojas Michailas Airapetjanas, apsitempęs karine uniforma, vos ne kiekvieną paskaitą pradėdavo grasinimais susidoroti su tais, kurie viena akimi žiūri į mišką; o prorektorius Ivanas Ariskinas aiškino, kad anksčiau Lietuvoje studijuoti galėję tik dvarininkų ir kunigų (!) vaikai… Tokioje aplinkoje keturi būrelio nariai jautėsi labai nejaukiai. 1947–1948 m. jie vienas po kito buvo pašalinti iš universiteto. Vėliau kiekvienas savaip ieškojo būdų gyventi iš doro darbo, kuriame nereikėtų daryti kompromisų su sąžine. Savo kūrybos jie ir toliau niekur neskelbė, bet rašė vis rečiau. Esu paskutinysis dar gyvas iš to ketverto, tad jaučiu pareigą šį tą apie jį papasakoti.
Palmyra Petrauskaitė (1925 09 18–2012 12 30) studijavo lituanistiką VDU 1941–1943 m., rašė eilėraščius, lankė privatų Juozo Girniaus filosofijos seminarą, bendravo su H. Nagiu, Prane Aukštikalnyte-Jokimaitiene ir kitais literatais. Tuo laikotarpiu rašytų eilėraščių neišliko – jų rankraščius vėliau sunaikino pati autorė. Tautos nelaimė – antroji sovietų okupacija – Palmai sutapo su asmenine netektimi – tragiškai pasibaigusia meile pasipriešinimo judėjimo dalyviui, išėjusiam „keliu mirties ilgos“ (AR 15). Ta netektis ilgu šešėliu pridengė jos tolesnę kūrybą, bet kartu labai subrandino poetinį žodį, suteikė jam nuoširdaus tikrumo, išskyrusio autorę iš daugelio kitų mūsų lyrikos balsų. Pro skausmą ir neviltį skamba tikėjimas pasirinkto kelio prasmingumu:
Jeigu į naktį šitas kelias veda,
aš juo einu. Jis veda į Tave. (AR 13)
Palmos eilėraščiai padarė ryškų poveikį pasipriešinimo dalyvės Dianos Glemžaitės kūrybai. Diana taip pat studijavo Kauno universitete 1944–1947 m., draugavo su Palma ir buvo susipažinusi su jos eilėraščiais. Paskui Diana išvyko į tėviškę, įsijungė į laisvės kovotojų gretas ir 1949 m. kartu su savo vyru Juozu Bulovu žuvo Plunksnočių miške prie Juodupės, okupacinės kariuomenės dalinio apsuptame bunkeryje. Kai kurie Dianos eilėraščiai, išspausdinti pomirtiniame rinkinyje3, pvz., „Iš sutemų pilkų“ (p. 50), „Žiedas su monograma“ (p. 66), „Nežinomajam II“ (p. 70), yra tiesiog Palmos tekstų parafrazės, galime palyginti atitinkamus Palmos eilėraščius, paskelbtus minėto rinkinio „Paaiškinimuose“: „Rogių skambalėliai“ (p. 206), „Žiedas su monograma“ (p. 207), „Šukės“ (p. 208).
Universitete Palma susipažino su Dangeručiu Čebeliu, 1944 m. įstojusiu studijuoti klasikinės filologijos. D. Čebelis, mano draugas nuo mažų dienų, buvo išskirtinė asmenybė, apdovanota dideliais gabumais. Dar baigdamas gimnaziją jis puikiai mokėjo prancūzų, vokiečių, lotynų kalbas, iš pirminių šaltinių buvo susipažinęs su Vakarų Europos kultūros ir literatūros istorija. Dangerutis dalyvavo daugelyje ketverto susitikimų, kurie savaitgalio vakarais dažniausiai vykdavo Palmos namuose, stovėjusiuose nuošalyje, prie aukštų liepų alėjos, vedančios į Neries pakrantę. Palmos pažintis su Dangeručiu greitai virto nuoširdžia draugyste. Tačiau jau 1946 m. Dangerutis buvo pašalintas iš universiteto, o 1948 m. suimtas už ryšius su pasipriešinimo dalyviais, nuteistas kaip Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ autorius ir ketverius metus lageryje krovė anglių vagonus.
1947 m. Palma irgi buvo pašalinta iš universiteto. Pavyko prisiglausti Kauno dramos teatro studijoje ir ją baigti 1949 m., bet dirbti teatre ji neliko. Po 1947 m. rašė nedaug – per metus po vieną kitą eilėraštį, pilną tauraus liūdesio ir sielos šviesos:
Lūšnelės mano stogą jau apkrito
šlapi, parudę lapai šio rudens
ir prisiplojo, žvelgdami vidun, prie lango stiklo.
Iš lėto ima temt. Ilgam, ilgam sutems.
Ir bus lūšnelėj mano šalta, tuščia.
Tik mirksniui gal trumpam pasivaidens –
Tu godžiai vandenį geri man iš rieškučių
saloj saulėtoje, ten, anapus rudens. (AR 34)
D. Čebeliui grįžus iš lagerio, 1953 m. Palma už jo ištekėjo. Per kelerius metus Dangerutis baigė Vilniaus pedagoginį institutą, Leningrado universiteto aspirantūrą, apgynė dvi disertacijas ir tapo didžiausiu Lietuvoje romanų kalbotyros žinovu, Vilniaus universiteto profesorium. O Palma 1955 m. parašė paskutinį eilėraštį – ramų atsisveikinimą su išvaikščiotais gyvenimo keliais ir kryžkelėm:
<…> Namo jau metas. Jau pavakarys.
Saulėlydžio krašte liepsnoja gaisas.
Palikus apavą pas praviras duris,
žingsniu tyliu, negirdimu įeisiu. (AR 39)
1978 m. D. Čebelis mirė ir Palma liko viena su sūnumi Ugnium, kurį reikėjo užauginti ir sudaryti sąlygas mokytis bei studijuoti (beje, jis irgi pasirinko lituanistiką). Palma dirbo redaktore Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, stiliste „Jaunimo gretų“ redakcijoje, nuo 1982 m. – Filharmonijoje. Vakarais vertė grožinę literatūrą iš prancūzų kalbos (J. S. Alexis „Mielasis generolas Saulė“, 1964; A. Ayguesparse’o „Paskui savo šešėlį“, 1979; G. Sand „Orasis“, 1997). Svarbiausias tos srities darbas – Romaino Rolland’o romano „Užburtoji siela“ vertimas, 2007 m. trimis tomais išleistas „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje. Atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę Palma pasitiko kaip viso gyvenimo svajonių išsipildymą ir labai užjautė jos nesulaukusius draugus. Paskui vėl bėgo metai, kupini darbų, ligų ir rūpesčių, kol iš jų išvadavo 2012 m. žiemą atėjusi ilgai laukta mirtis.
Jūratė (tikr. Elvyra) Petrauskaitė (1923 06 08–1986 04 02), studijuodama lituanistiką VDU 1941–1943 m., buvo aktyvi literatūros vakarų dalyvė, skaitė juose savo eilėraščius ir spausdino „Žiburėlyje“ (yra gavusi to žurnalo premiją). Vokiečiams uždarius universitetą vaidino Kauno Jaunajame teatre. 1944 m. įstojusi į Kauno universitetą tęsti studijų, iš pradžių irgi dalyvavo literatūros būrelyje, bet 1947 m. pakviesta į Kauno jaunųjų rašytojų sekciją suprato, kad iš jos bus pareikalauta ideologizuotos kūrybos, ir ėmė trauktis. Už tokį atsiribojimą ji 1948 m. buvo pašalinta iš universiteto ketvirto kurso. Studijuodama Jūratė susidraugavo su Palma, paskui ir su mumis.
1946–1951-ųjų J. Petrauskaitės poezija labai kontrastiška, sklidina vidinės įtampos. Kartais ji kaip „migdolų pienas ir ugnis“, nešama raudoname puodelyje (AR 87). Tačiau po tuo spalvingu paviršium „bedugnė alkana alsuoja pražūtim“ (AR 97), ten viešpatauja prietema, o joje „kažkas ateina ir žvakes jau dega / prie guolio jos – tartum altorius čia“ (AR 104). Autorė jaučia: „Kaip ant bedugnės krašto ta pušis liekna / aš stoviu čia ant lekiančių smilčių“ (AR 95). Tada prasiveržia malda: „O Viešpatie, liepsnoki Tu, / nušviesk man kelią, miglą išsklaidyk!“ (AR 95).
Niekas, išskyrus artimiausius draugus, neturėjo žinoti apie tuos išgyvenimus. Viešumoje Jūratė atrodė nerūpestinga, elegantiška, su lengvu humoru reaguojanti į kiekvieną keblesnę situaciją. Ji nesistengė šalintis aplinkinių, priešingai, mėgo žmones ir norėjo su jais bendrauti:
Aš ne vaiduoklis koks, – tai ko jūs, žmonės, bijotės? –
Kaip vaikas aš smalsus į šventę jūs einu.
Margi drabužiai jūs… plunksnotos skrybėlės,
šimtai šviesių akių, meilių žaibų. (AR 96)
1948 m. Jūratė ištekėjo už Kosto Jaroševo – Kauno intelektualo, laisvai kalbėjusio latvių, vokiečių, anglų, rusų kalbomis, iš lenkų kalbos išvertusio didelį trijų tomų Bolesławo Pruso romaną „Lėlė“ (1957). Karo metais jis studijavo filosofiją VDU, kartu su Palma dalyvavo Juozo Girniaus privačiame filosofijos seminare, buvo parengęs išsamų referatą apie Martino Heideggerio „Sein und Zeit“ („Būtis ir laikas“). Per jį į mūsų rankas pateko tas veikalas, taip pat Karlo Jasperso „Philosophie“ tritomis, Søreno Kierkegaardo raštai ir kiti egzistencinės filosofijos šaltiniai, karštai svarstyti ketverto sueigose, į kurias Kostas nuo 1947 m. dažnai atlydėdavo Jūratę. Jis irgi buvo įstojęs į Kauno universitetą tęsti studijų, bet kai per marksizmo egzaminą dėstytojas pasiūlė apibūdinti „antrąjį dialektikos dėsnį“, Kostas pasakė nesuprantąs, kaip galima numeruoti mąstymo dėsnius, atsistojo ir išėjo iš egzamino, paskui ir iš universiteto.
Po Kosto Jaroševo mirties 1957 m. Jūratė liko viena su dviem vaikais (Ksenija ir Konstantinu). Kad išlaikytų šeimą, teko griebtis visokių galimų tarnybų. Dirbo korektore spaustuvėje, leidyklose, Respublikinėje ir Kauno profsąjungų bibliotekose, Kauno autotransporto įmonės buhalterijoje – kur tik pavykdavo bent trumpą laiką prisiglausti. 1970 m. ji su šeima persikėlė į Vilnių ir devynerius metus – kol leido sveikata – dirbo Istorijos ir etnografijos muziejuje tekstilės restauratore. Užaugo vaikai, duktė Ksenija baigė dailės institutą, išgarsėjo Lietuvos meno pasaulyje savo originaliomis religinėmis skulptūromis. Ji ir globojo, slaugė motiną paskutiniuosius septynerius metus.
Jūratė rašė eilėraščius iki pat savo liūdno gyvenimo pabaigos. Poezija jai buvo vienintelis šviesos spindulys: „Aš – niekas… Tik dainą, šitą liūdnąją dainą, / ji sklido iš sielos manos / kaip miško ošimas, / te vėjas kartoja“4. Troškimas, kad ta daina suskambėtų kitų žmonių širdyse, buvo toks stiprus, jog ji ryžosi desperatiškam eksperimentui: atiduoti eilėraštį spaudai, apšarvuotą kokiu ideologizuotu niekniekiu. Taip, pavyzdžiui, į „Literatūrą ir meną“ (1970 03 07) greta banalaus, vaikiško tekstelio apie norą nupiešti pasaulinę revoliuciją pateko vienas iš rimtų jos vėlyvojo periodo eilėraščių:
Imk mano veidą:
jis jau seniai nebe mano –
tai smėlis jūros pakrantėj
po vakaro potvynio drėgnas.
Jame įsispaudė
grįžtančios, tolstančios bangos –
kaip nesuprantamas raštas
tamsos ir žvaigždžių.
Gal Jūratė tikėjosi, kad bent vienas kitas tokiu būdu „prašmugeliuotas“ eilėraštis išliks… Niekas neatkreipė dėmesio. Eilėraščiai ir toliau gulė į stalčių. O paskutinysis iš jų, 1981 m. parašytas jau drebančia nuo ligos ranka, lyg antspaudu patvirtina viso gyvenimo pasirinkimą:
Aš – poetas iš Dievo malonės
tartum paukštis nei sėju, nei pjauju,
per svajonių pasaulį keliauju
aš, poetas iš Dievo malonės.
Smerkia, teisia mane kartais žmonės,
jog daina gyvenu, nesupranta,
kad ne toks aš, kaip jie, to pakanka –
smerkia, teisia mane kartais žmonės. –
Aš – poetas iš Dievo malonės5.
Prisimenu, per Dangeručio laidotuves Jūratė priėjo prie manęs ir šelmiškai šypsodama paklausė: „Tai kurio dabar bus eilė?“ Eilė buvo jos. Ji mirė 1986 m. pavasarį Vilniuje, palaidota Rokantiškių kapinėse.
Vytenis Imbrasas (1928 12 11–2008 01 21) pradėjo rašyti eilėraščius dar vidurinėje mokykloje. Iš pradžių tai buvo romantiška lyrika, veikiama J. Aisčio ir Antano Miškinio poetikos. Kūrybinė branda atėjo studijuojant Kauno universitete, antrame kurse ir prasidėjo mudviejų ilgametė draugystė. Didelį įspūdį darė jo poezijos vidinė tiesa, sugebėjimas įsiklausyti ir išgirsti, kaip „dejuoja žemė tyliai, nuolankiai, be pertrūkio, / ir tamsuma jau siaubia šimtamečio sodo obelų šakas“ (AR 47). 1947 m. rudenį mums kilo mintis suburti keletą rašančių bendraminčių. Taip atsirado tas Kauno literatų ketvertas, kurio poetinis credo gal geriausiai išsakytas šiuo Vytenio eilėraščiu:
Tylos vaikai! Tylos vaikai! Neturime nei brolių mes, nei seserų.
Mes esame vieni šešėlių ir šviesos pasauly.
Ir žemė būtų mums visai tamsi, jei negirdėtume garsų,
kurie nežemiškos harmonijos tartum nuo saulės
kaip dulkės krinta mums ant užmerktų akių. (AR 57)
Tie garsai V. Imbraso poezijoje sujungia sielos dabartį su praeitim į vientisą nuostabų regėjimą:
Daugiau kaip sapnas: aš einu tenai,
kur vakaro dangus paskęsta ežeruos.
Ilgomis rankomis siūbuos
vandens žiedai.
Bet tai jau viskas: tartum kalnas manyje,
pakilęs ašarų ir neišreiškiamų,
į tolį žvelgiančių sapnų paveikslų –
žydinti kalva. (AR 53)
Visas gamtos pasaulis Vytenio kūryboje kupinas ženklų, rodančių „anapus ilgesio“ (AR 59), kur „rudens ir vasarų keliai sueis“ (AR 72).
1952 m. baigęs Vilniaus universitetą, Vytenis dirbo mokytoju, Lietuvos kino studijos redaktoriumi, dokumentinių filmų autoriumi ir režisieriumi. Sau duotą žodį: „gyvenimą ištverti – savo tylą, / bet nesilenkti svetimiems dievams“ (AR 75) jis iki galo ištesėjo. Ir toliau rašė, bet kol viešpatavo svetimi dievai, eilėraščių neskelbė. Poezija jam buvo ir liko „kaip kankinantis prisiminimas / rojaus sodų. / Jie žemėj niekada dar nežydėjo“ (AR 84).
Vytenis mirė Vilniuje 2008 m. žiemą, palaidotas Rokantiškių kapinėse.
Vytautas Ambrazas-Dubindris (g. 1930 03 25) į Kauno universiteto antrą kursą atėjo 1947 m., eksternu išlaikęs pirmo kurso egzaminus, bet jau 1948 m. pavasarį buvo iš universiteto pašalintas. Vėliau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, 1952 m. jį baigė ir daug metų tyrinėjo lietuvių kalbos sakinio sandaros raidą. Eilėraščius rašė ir šeštąjį–septintąjį praeito amžiaus dešimtmetį, bet iki 1990 m. jų nespausdino.
Ko galėjo tikėtis tie „tylos vaikai“, kurdami ezoterinę lyriką sunkiausiu tautos gyvenimo laikotarpiu? Viltis, kad kada nors pavyks savo rankraščius perduoti ateities skaitytojams per amžininkų galvas, buvo menka, o pavojus eilėraščiams pakliuvus į juodas rankas – akivaizdus. Visi žinojom, kad poezija gyva ne rankraščiuose ir ne knygose, o tik žmonių sąmonėje, bet kaip rasti į ją kelius?
Pagaliau pavyko tai, kas atrodė beveik neįtikima. Kartu su Nepriklausomybės atkūrimu atsivėrė kelias ir ilgai slėptam poetiniam žodžiui. 1990 m. išleistas V. Ambrazo-Dubindrio eilėraščių rinkinys „Vigilijos“ (Kaunas: Varpas; II leid. – Vilnius: Baltos lankos, 2005). 1991 m. J. Petrauskaitės eilėraščių rinkinys buvo jos dukters K. Jaroševaitės sudarytas ir išplatintas nedideliu tiražu, o 1996 m. išleistas knyga „Ak, šešėli tuščių valandų“. 1995 m. pasirodė ketverto antologija „Anapus rudens“. Pernai paskelbtas pluoštas V. Imbraso eilėraščių („Metai“, 2013, Nr. 12). Vis dėlto nemažai okupacijų metais sukurtų ir išsaugotų poetinių tekstų (tarp jų ir L. Švedo „Likimo šalys“) ligi šiol platesnei visuomenei neprieinami. Neišaiškinta jų vieta bendrame lietuvių poetikos raidos kontekste, meninės raiškos santykis su ankstesne ir vėlesne lyrika. Galbūt ateityje tai sulauks tyrinėtojų dėmesio ir padės užpildyti vieną kitą nebaigtą mūsų literatūros istorijos puslapį.
1 Hawking S. W. A Brief History of Time. – New York: Bantam Books, 1990. – P. 99.
2 Visi tie nuorašai išliko ir vėliau buvo perduoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštynui. V. Mačernio eilėraščių nuorašai panaudoti rengiant pirmąjį Lietuvoje jo poezijos leidinį, kai dalis originalių rankraščių jau buvo dingę (žr.: Kubilius V. Paaiškinimai // mačernis V. Žmogaus apnuoginta širdis. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 260). H. Nagio „Lapkričio naktų“ nuorašas, dingus rankraščiui, yra vienintelis žinomas visas pirminio rinkinio tekstas. L. Švedo rinkinys „Likimo šalys“ su geriausiais poeto eilėraščiais nepateko į rinktinę (Švedas L. Poezija 1946–1982. – Vilnius: Vaga, 1995) ir ligi šiol tebėra neišspausdintas.
3 Glemžaitė D. Mes mokėsim numirt. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.
4 Petrauskaitė J. Ak, šešėli tuščių valandų. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 28.
5 Ten pat. – P. 62.
Carmen Caro Dugo: Donelaičio kelionė į Cervanteso gimtinę
2014 m. Nr. 5–6
Vertėja Carmen Caro Dugo atsako į rašytojos Birutės Jonuškaitės klausimus
– Miela Carmen, nors šis mūsų pokalbis suksis apie Kristijoną Donelaitį, vis dėlto norėčiau grįžti į praeitį. Kas Tave atvedė į Lietuvą? Ar atvykusi į Vilnių mokėjai nors kelis žodžius lietuviškai?
– Sevilijos universitete baigiau ispanų ir anglų filologijos studijas, Airijoje – apsigyniau magistrą iš airių literatūros. Pradėjusi dėstyti ispanų kalbą Dublino, o vėliau Golvėjaus universitete, nutariau stoti į doktorantūrą. Man pavyko Ispanų kalbos ir literatūros katedroje gauti labai gerą vadovą, britų profesorių ispanistą, kuris padėjo rašyti darbą anglų kalba apie Miguelio de Cervanteso įtaką šiuolaikiniam ispanų dramaturgui. Taigi jau turėjau praktikos dėstyti neispanakalbiams. Į Lietuvą atvykau 1997 metais pagal kultūrinio bendradarbiavimo projektą. Prieš išvykdama dirbau panašų darbą ir Airijoje, todėl maniau, kad tik prisidėsiu prie to projekto, nė nežinojau, kiek laiko čia būsiu. Labai miglotai įsivaizdavau Lietuvą – šį tą žinojau apie Baltijos šalių istoriją, apie jų kelią į Nepriklausomybę, – bet neturėjau laiko svarstyti, ką čia rasiu, nors, aišku, buvo smalsu. Atvykau rugpjūčio 10 dieną, buvo karšta ir dėl to labai apsidžiaugiau, nes man taip patinka saulė ir šiluma. O dar ta nepaprastai graži Lietuvos gamta: miškai, ežerai, kalvos, upės… Žinoma, iš pradžių labai keistai jaučiausi šalyje, kurioje visai nesuprantu, ką žmonės kalba, iš ko juokiasi, dėl ko ginčijasi – juk nemokėjau nė žodžio lietuviškai.
– Taigi Lietuva – ne pirmoji šalis, kurioje Tau teko dirbti. Jau daugiau kaip penkiolika metų dėstai ispanų kalbą Vilniaus universitete. Ką gali pasakyti apie mūsų šalies švietimą, studentus, akademinį gyvenimą?
– Man dažniausiai labai pasiseka, nes kol kas gaunu norinčius mokytis studentus, ir man patinka dėstyti kalbą. Iš pradžių pasirodė, kad čia yra nemažas atstumas tarp studentų ir dėstytojų, ir tai nebūtinai reiškia, kad dėstytojai turi didesnį autoritetą. Pamažu šitie dalykai keičiasi. Galbūt norėtųsi daugiau bendradarbiavimo, daugiau susidomėjimo vienų kitais ir tarp akademinės bendruomenės narių, daugiau pasididžiavimo kolegų pasiekimais. Mano darbas panašus į tą, kurį penkerius metus dirbau Golvėjaus universitete. Manyčiau, kad lietuvių studentai yra darbštūs ir stropūs, palyginti su tais, kuriuos man teko mokyti Ispanijoje, Italijoje ar Airijoje. Pastarojoje turėjau labai dideles grupes, sunku buvo kiekvieną įsidėmėti, o čia jų yra nedaug, todėl galime bendrauti daug artimiau. Skiriasi ir universiteto atmosfera, turbūt daug ką lemia materialinės sąlygos. Kai dirbau Airijoje, aš, kaip ir kiekvienas dėstytojas, turėjau savo kabinetą, jame praleisdavau aštuonias valandas, nesvarbu, skaičiau tą dieną paskaitas ar ne. Toje savo erdvėje tu gali priimti studentus, aptarti su jais rūpimus klausimus, pasikalbėti su kolegomis, nes kiekvienas žino, kur tave rasti. Ten jaučiausi kaip universiteto bendruomenės narė, o ne tik kažkoks trumpam užbėgantis ir vėl išbėgantis žmogus. Taip pat gaudavau atlyginimą, iš kurio galima normaliai pragyventi. Vilniaus universitete dauguma dėstytojų neturi savo kabinetų, neturi vietos, kurioje galėtų ramiai dirbti, jie būna tik per paskaitas ir vėl išbėga, nes yra priversti užsiiminėti privačiomis pamokomis, vertimais, kitais darbais. Tai kelia nemažą įtampą. Gal visi norėtume ramiau bendrauti, bendradarbiauti, bet nėra kada ir nėra kur.
– Ar palaikai ryšius su čia esančia ispanų bendruomene? Ar tokia apskritai egzistuoja, ir jeigu taip, tai gal galėtum apie ją papasakoti šiek tiek plačiau? Ar Lietuvoje apsistojusių ispanų gyvenimas sukasi tik apie Ispanijos ambasadą, ar jis koncentruojasi visai kitur?
– Dažniausiai bendrauju su savo kolegomis. Bendruomenės kaip tokios nėra, Lietuvoje, atsiradus Ispanijos ambasadai, tapo natūraliau bendrauti su ispanais tam tikromis progomis, pvz., per nacionalinę šventę, tada ir galima susipažinti su daugiau čia gyvenančių ispanų. Tačiau dauguma jų čia neužsibūna ir neranda laiko bendrauti. Be to, nors man ir labai malonu retkarčiais susitikti, švęsti gimtadienius, kalbėti savo gimtąja kalba, dažniausiai mūsų interesai skiriasi. Nors yra išimčių, dauguma paprastai nekalba lietuviškai, neįsilieja į lietuvių gyvenimą. Kai kurie nuoširdžiai domisi ir pradeda mokytis kalbos, net žinodami, kad čia tegyvens keletą metų. Taip pat ambasada vis labiau įsitraukia į bendradarbiavimą su universitetu ir tai leidžia dažniau susitikti su atstovybės tarnautojais.
– Jau ir anksčiau nemažai laiko skyrei lietuvių literatūros vertimams. Ar esi mėginusi versti ir iš kitų kalbų, pvz., anglų? Pasigirk, ką pavyko padaryti iki K. Donelaičio.
– Gyvendama Airijoje kelerius metus skaičiau anglų–ispanų vertimo kursą universitete, verčiau savo malonumui, bet niekada nesiekiau spausdinti savo vertimų, tuo metu galvojau, kad yra daug vertėjų iš anglų kalbos. Lietuvoje kitaip. Dėl įvairių aplinkybių susipažinau su nemažai vertėjų. Studijuodama lietuvių kalbą susibičiuliavau su Mirijana Bračko, vertėja iš Kroatijos. Mes dvejus metus kartu lankėme lituanistikos kursus, ji labai greitai pradėjo versti ir mane labai skatino, taip ir pradėjau, supratau, kad versti iš lietuvių į ispanų man labai patinka, kalbos labai skiriasi ir yra toks didelis iššūkis bandyti sukurti panašų efektą ispanų kalba.
– Kiek žinau, nedaug kas iš lietuvių literatūros yra išversta į ispanų kalbą, bet pasirinkai K. Donelaitį. Kodėl? Juk „Metai“ – nepaprastai sudėtingas, unikaliu hegzametru parašytas kūrinys. Šiandien jau ir tūlam lietuviui dažnai būna neįkandama ši archajiška kalba.
– Iš tikrųjų ispaniškai galime skaityti vos kelis lietuvių grožinės literatūros kūrinius. Du kartus yra išverstas Balio Sruogos „Dievų miškas“ (išleistas ir Lietuvoje, ir Argentinoje), Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“ ir Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“. Ypač reikšmingas indėlis – literatūrologės ir vertėjos prof. Birutės Ciplijauskaitės, kuri į ispanų kalbą išvertė Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklingą patvorių žolę“, Janinos Degutytės ir Birutės Pūkelevičiūtės poezijos rinkinius, Nijolės Miliauskaitės „Uždraustą įeiti kambarį“, taip pat šiuolaikinės lietuvių poezijos rinkinį „Voces en el silencio: Poesķa lituana contemporćnea“. Aš pati prieš šešerius metus išverčiau ir išleidau Vandos Juknaitės, Bitės Vilimaitės, Birutės Jonuškaitės, Emos Mikulėnaitės ir Renatos Šerelytės novelių rinkinį „El paķs de cristal“. O prieš dvejus metus Argentinoje pasirodė Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“.
Prieš ketverius metus Lietuvių literatūros katedros vedėja prof. Dainora Pociūtė užsiminė apie K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo programą ir apie projektą versti „Metus“ į tas Europos kalbas, į kurias poema dar neišversta. Ji pasiūlė pabandyti perkelti kūrinį į ispanų kalbą, nes žinojo, kad man patinka versti ir kad dėstau vertimo kursą studentams. Iš pradžių atrodė, kad tai neįkandamas darbas. Pradėjus analizuoti tekstą, pabandžius versti, pakerėjo teksto muzikalumas, kalbos vaizdingumas… Ir skaityti buvo malonu, ir matyti savo vertimo bandymų rezultatus, taip ir prasidėjo ilgas, nuotaikingas ir be galo įdomus kelias.
– Kiek žinau, versdama „Metus“, ieškodama atitikmenų archajiškiems lietuvių kalbos žodžiams, konsultuodavaisi su tėčiu. Ar jis gerai pažįsta kaimo žmogaus gyvenimą?
– Esu gimusi Ispanijos pietuose, tarp Kordobos ir Sevilijos. Mano tėvai gyvena miestelyje, bet prie miestelio turi žemės, augina javus ir apelsinus. Tėtis gerai prisimena senovinius valstiečių apdarus, visokius žemės ūkio rakandus, žino, kaip jie buvo vadinami, pamena netgi jaučių spalvų pavadinimus. Kartais aš rasdavau reikalingus žodžius, bet klausdavau tėčio, ar jie buvo kaime vartojami. Tada jis man ir pasakydavo dar kokį sinonimą, kurio žodyne gal ir nėra. Man tai buvo labai naudinga ir kartu miela, nes savotiškai tapo pasakojimu ir apie mano tėvų gyvenimą.
Neseniai sužinojau, kad vienas kaimynas, miestelio gydytojas, jau pensininkas ir geras mūsų šeimos draugas, jau perskaitė „Metus“ ispaniškai. Pirmą kartą gyvenime gavau iš jo elektroninį laišką, jis šiomis priemonėmis nedaug naudojasi, bet perskaitęs „Metus“ norėjo man parašyti savo įspūdžius. Jis buvo sužavėtas turtinga ir vaizdinga K. Donelaičio kalba, taip pat minėjo, kad poemos vaizdai jam labai priminė jo ir mano tėvų kartos ankstyvą jaunystę.
– Tam, kad būtų galima versti „Metus“, reikėjo susipažinti su aštuoniolikto amžiaus Rytų Prūsijos kaimo gyventojų buitimi ir būtimi, jų pasaulėjauta ir papročiais. Kas Tau padėjo šioje kelionėje, kokie buvo atradimai?
– Prieš kokį dešimtmetį išklausiau Albino Jovaišo senosios literatūros kursą ir paskui šiek tiek skaičiau apie Mažosios Lietuvos istoriją. Pradėjusi versti leidau, kad pats tekstas man pasakotų apie lietuvininkų gyvenimo būdą… Tik vėliau ėmiau skaityti daugiau apie tuos laikus. Prisimenu, perskaičiau Leono Gineičio „Kristijoną Donelaitį ir jo epochą“, „Lietuvininkus“ ir pan., tiesiog dėl įdomumo, o ne ieškodama atsakymų į teksto neaiškumus. Jiems įveikti pasitelkiau Didįjį lietuvių kalbos žodyną, taip pat labai pravertė 1977 m. išleistų K. Donelaičio „Raštų“ paaiškinimai, žodynėlis, įvairūs kiti leidiniai apie K. Donelaičio laikus, lietuvininkų gyvenimą… Svarbiausia, kad, aptikusi sunkias vietas, visada turėjau į ką kreiptis ir paklausti nuomonės.
– Kaip manai, ar K. Donelaitis, sukūręs įsimintinus baudžiauninkų paveikslus, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, dar gali būti aktualus šiandien, kai jau nei vienų, nei kitų nėra mūsų sąmonėje? Ar šiuolaikiniam žmogui dar suvokiamas su dorybėmis gretinamas tautiškumas, žmonių lygybės klausimas?
– Aš manau, kad šie klausimai visada aktualūs. Tiesa, ačiū Dievui, baudžiavos nebėra, bet yra kitos nelygybės, vergystės formos, žmogaus susvetimėjimas, individualizmas, netrūksta ir juoką sukeliančių pasipūtėlių ir „ponpalaikių“. K. Donelaitis kalba apie tokias amžinas vertybes, kaip gailestis, artumas žmogui, net užuojauta gyvuliams, apie gamtos ciklus. Geras dalykas yra pasididžiavimas savo kultūra, savo vertybėmis, savo krašto papročiais, kalba ir pan., kaip pagrindas bet kokiam dialogui su kitomis kultūromis, tautomis. Be to tvirto pagrindo negali būti dialogo, lieka tik tuščias susižavėjimas svetimais kraštais. Ar tai nėra aktualu?
– „Metai“ yra kupini sodraus humoro, satyros, hiperbolizavimo. Kaip sekėsi visa tai perteikti ispanų kalba? Kokius šaltinius teko pasitelkti? Ar daug padėjo redaktorė, su kuria, kiek žinau, nuolatos susirašinėjai?
– Kaip tik visa tai perteikti nebuvo ypač sunku, mūsų kalboje ir literatūros klasikų kūriniuose daug humoro, satyros, hiberbolizavimo, pvz., „Don Kichote“, – įdomu palyginti su „Rudens gėrybių“ vaizdais, kaip šiame romane aprašomos turtingo valstiečio dukters vestuvės, kiek ten valgių ir gėrimų… Su malonumu prisimenu grybų pavadinimų paiešką. Ispanijoje, ypač mano krašte, nėra grybavimo tradicijos. Man niekada neteko grybauti Ispanijoje, todėl ir grybų pavadinimų nežinojau. Verčiant „Vasaros darbus“ reikėjo rasti liaudiškus grybų pavadinimus, ir tada man atsivėrė naujas, labai gražus kalbinis pasaulis. Buvau nustebinta, kad tokių gražių, skambių žodžių esama mūsų kalboje. Žinoma, versdama vartojau bendrinę kalbą, o ne kurio nors regiono, bet stengiausi nevengti vaizdingų liaudiškų posakių.
O mano redaktorė daugiau dirbo prie ritmo bei eiliavimo, bet labai įsitraukė ir į visą tekstą. Ji, tiesa, kartais siūlė sušvelninti šiurkštesnius žodžius, bet paskui pati suprato, kad ir tie yra reikalingi bendram stiliui išlaikyti.
– Jau buvo „Metų“ pristatymų Ispanijoje ir Lietuvoje. Kaip žmonės priėmė tavo darbą? Kokia reakcija? Kokios pastabos, klausimai? Ar ispanams, pratusiems prie „riteriškos“ literatūros, labai svetimas mūsų būrų gyvenimas?
– Mūsų garsiausio riterio geriausi nuotykiai yra kaip tik jo pokalbiai su valstiečiu Sanča Pansa… Jie atskleidė, kaip riteriai nepritampa prie ano laiko gyvenimo. M. de Cervantesas meistriškai parodė tą literatūrinio pasaulio, išsimokslinusio bajoro dialogą ir su dvasininkais, ir su valstiečiais, piemenimis. Tai ir yra artumas žmogui, tikras riteriškumas – pagerbti kiekvieną, suprasti kiekvieną, pritaikyti ir savo būdą, ir savo kalbą prie bet kurio sutikto žmogaus. K. Donelaitis tuo ir yra panašus.
Pristatant K. Donelaičio „Metus“ Madride, kilo klausimų apie Lietuvos istoriją, kultūrą. Žinau, kad tekstą šiuo metu skaito Helsinkio universiteto ispanistė, kad mano buvusi istorijos mokytoja perskaitė ir susižavėjo… Lauksiu daugiau įspūdžių, jie, manau, atsiras vėliau.
Man smagu girdėti, kad Plungės bibliotekoje naudojo „Žiemos rūpesčių“ ištrauką atsisveikinimo su ispanu praktikantu vakarėlyje, kad Utenos gimnazijos K. Donelaičio jubiliejaus minėjime buvo deklamuojamas „Pavasario linksmybių“ fragmentas. 2013 m. lapkričio pabaigoje mes su kolega pristatėme vertimą ir skaitėme ištraukas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Džiaugiuosi, kad tekstas naudojamas ir Lietuvoje, kad tai duoda žmonėms galimybę galvoti apie vertėjo darbą.
– Ir pabaigoje: kokia buvo vertimo eiga? Kiek metų Tau teko praleisti su K. Donelaičiu prie kompiuterio ir minant įvairiausių įstaigų slenksčius, kad jis galų gale prabiltų ispaniškai?
– Kaip sakytų K. Donelaitis, teko „ir vargt, ir verkt“ maždaug ketverius metus, bet dabar prisimenu tik džiaugsmą. Iš pradžių dirbau viena, su malonumu prisimenu su K. Donelaičiu praleistas valandas, dažniausiai savaitgaliais, kai nėra paskaitų ir galima susikaupti. Prieš pradedant versti, man buvo svarbu suprasti visą tekstą, matyti visumą. Aš turėjau tikrinti daug žodžių žodynuose, todėl pirmas – teksto supratimo – etapas buvo ilgas. Tik tada pradėjau versti „Pavasario linksmybes“ ir konsultuotis su eilėdaros specialistu, po kurio patarimų pradėjo dirbti redaktorė. Nebuvo lengva suderinti darbo tempų, nes kai aš turėdavau daugiau laiko, ji negalėdavo dirbti. Pirmą dalį tikrinau ir perdariau tris kartus… Paskui darbas vyko sklandžiau.
Eugenijus Ališanka: „Vėjai visos kalbos“
2014 m. Nr. 4
Poetas Eugenijus Ališanka atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis pasukai į literatūrą? Kas nulėmė šį nelabai dėkingą pasirinkimą?
– Visos pradžios yra miglotos, tą žmonės žinojo jau nuo seniausių laikų, todėl istorijas suaugusiems pradėdavo nuo mitų ir legendų, o vaikams taip sekdavo pasakas: „Seniai seniai…“, „Kartą gyveno…“, „Toli toli, už devynių jūrų, už devynių marių…“ Kitaip sakant, sukosi iš padėties kaip išmanė, ne viską, ką žinojo, pasakojo, ko nežinojo – prikurdavo. Kad kur nors pasuktum, turi prieiti sankryžą, o ar buvo tokių? Juk literatūra – tai ne tik tekstų rašymas, tai ir pasakos prieš miegą, ir knygų lentynos, ir knygų skaitymas. Pažįstu bent porą žmonių, kurie niekada nerašė „literatūros“, bet yra seniai pasukę į literatūrą, gyvena joje. Skaityti pradėjau dar prieš mokyklą, tad kada galėjo įvykti kokie nors lūžiai? Gal dešimties metų, kai tėvas gavo iš tetos dovanų knygą „Bagdado gudruolė“ (tai ir herojaus meilė užsienio gražuolei, fantastiniai pasakojimai, stebuklinės pasakos, kur pagrindinę vietą užima erotinės scenos ir antgamtinė fantastika – kaip skelbia viena iš knygos anotacijų), o aš nesusilaikiau nepasigyręs, kad jau skaičiau šią knygą, sukeldamas keistą sąmyšį tarp giminių. Iki šiol prisimenu pasakojimus apie meilužius, kurie slėpėsi skryniose, apie elgetą, kuris susilažino su savo amato partneriais, kad gaus didžiausią išmaldą. Apsiskelbęs žmonėms, kad parodys didžiausią stebuklą – jam išaugusią uodegą, ir iš anksto surinkęs rekordinį skatikų kiekį, elgeta netrukus pranešė stebuklo ištroškusiai miniai, girdi, iš jaudulio dėl neapsakomo žmonių dosnumo ta uodega jam persisukusi ir atsidūrusi priekyje, o čia tiek garbingų damų ir vaikų, kad jis niekaip neišdrįstų jos apnuoginti visų akivaizdoje. Gal tada man ir atsivėrė literatūros perspektyvos, jos galios prasiskverbti į nepažįstamus ir uždraustus pasaulius, galios provokuoti ir kelti sąmyšį? Gal vėliau, kai atostogas prie jūros leidau su keturiais Victoro Hugo „Vargdienių“ tomais, iškeitęs saulę, jūrą ir draugus į Paryžiaus kanalizacijos sistemos studijas? Ar per matematikos seminarą, kai vaidinau pareigingą studentą, o pats vietoj konspekto rašiau eilėraštį rusų kalba, kai literatūra man atvėrė galimybes apsimesti kažkuo kitu, nei esi? Ar tada, bene 1985-aisiais, kai „Komjaunimo tiesa“ išspausdino mano pirmuosius eilėraščius, ir aš pajutau, kad mano privatus pasaulis gali išeiti į viešumą, šitaip suteikdamas man dividendų ir daugiau pasitikėjimo, kurio visada stokojau svetimųjų akivaizdoje? Ar kai rašiau dvidešimt keturis eilėraščius-valandas ką tik gimus sūnui, tais rytmečiais, kai Vaiva miegodavo po bemiegės nakties, ir įteikiau juos per Vėlines, per jos gimtadienį, tuomet dar tikėdamas, kad poezija gali pradžiuginti, kad gali būti gražiausia dovana? Toliau vis rašiau, su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis, kol vienu metu pajutau, kad galutinai įklimpau, kad jau per vėlu išvažiuoti į Afriką prekiauti ginklais ar dramblio kaulu. Ir kad gyvenu ne pačiame blogiausiame iš visų įmanomų pasaulių, kad mano pasirinkimas netinkamas galbūt tik todėl, jog nemoku padėkoti likimui ir už šitą, ir už kitus pasirinkimus. O į Afriką dar nuvažiuosiu.
– Esi diplomuotas matematikas. Kokias sąsajas įžvelgi tarp matematikos ir poezijos? Kaip pirmoji veikia Tavo tekstus?
– Kiekvieną kartą, kai esu klausiamas apie šitą biografijos faktą, kiek susigūžiu, tarsi nusikaltėlis, kuriam primenama jo praeitis. Ar moteris, išsižadėjusi ką tik gimusio kūdikio, laikytina „diplomuota“ motina? Mėgau šį dalyką mokykloje, bene septintoje klasėje esu laimėjęs pirmą vietą Vilniaus matematikos olimpiadoje, baigiau sustiprintą matematikos klasę aukso medaliu (vienintelis auksas mano gyvenime, jei neskaičiuosime vestuvinio žiedo, abu jie dabar dalijasi bendrą guolį dėžutėje nuo karamelės), studijavau ją Vilniaus universitete, bet visa tai vyko daugiau nei prieš tris dešimtis metų. Pabaigęs universitetą su šiuo mokslu atsisveikinau, nė dienos nedirbau kaip matematikas. Anot rektoriaus (taip pasakė ar tik norėjo pasakyti, dabar nesu tikras), pritrūkęs vaizduotės matematikai, pasukau į poeziją. Jau ne sykį įvairiuose interviu esu ieškojęs sąsajų tarp matematikos ir poezijos, kalbėjęs apie panašias jų galimybes pasirinkti aksiomas, išvedimo taisykles ir kurti įvairias erdves, nes ir matematikoje, ir poezijoje įmanoma ne viena erdvė. Nebent pridurčiau dar vieną panašumą, susijusį su tuo, kas matematikoje buvo vadinama optimizavimo uždaviniais. Daugumai skaitytojų atrodo, kad rašytojai nepadoriai daugina žodžius, tarsi viduriuotų ar mėgintų žodžių jūroje paskandinti visus savo konkurentus, ir jie iš dalies teisūs. Skaitytojai, turiu omeny. Kai kurie rašytojai iš tos begalybės žodžių, laikomų smegenų kameroje kaip šaldyta žuvis, mėgina atitirpdyti tik mažus gabaliukus, kurių reikia šventiniam patiekalui, sprendžia optimizavimo uždavinius, kitaip sakant, elgiasi taupiai. Taupiausiai gyvena poetai. Čia aš vėlgi optimizuoju, šįkart savo atsakymus į klausimus, tiesiog cituoju save iš dar nespausdintos esė. Ir kartu iliustruoju atsakymą, kaip matematika veikia mano tekstus.
Nors galėčiau pasakyti ir kitaip – ji niekaip neveikia, ji tiesiog tūno mano smegenyse kaip viena iš daugelio matricų ar patirčių, nežinia kada ir kaip suveiksiančių (arba ne). Panašiai kaip su vairavimu ar slalomu – tampi geru vairuotoju ar slidininku, kai iš galvos išgaruoja visos pamokos, kai nebegalvoji, kaip pasukti, tiesiog pasuki. Ir vis dėlto, ir vis dėlto – matematikos aš išsižadėjau, nereikia to pamiršti, dėl kitos moters. Nesu matematikas, rašantis poeziją. Kas esu – ir bandau aiškintis rašydamas.
– Kiekvienas, pradėdamas rašyti, nėra beorėje erdvėje – į kažką atsiremia. Ką galėtum įvardyti kaip savo atraminius stulpus?
– Kol kas remiuosi abiem kojom į žemę. Anksčiau bandžiau remtis viena, bet nuolat prarasdavau pusiausvyrą. Ir lengviau praleisdavau smūgius į tarpukojį. Nemėgstu buhalterinių ataskaitų, kuriose reikia išvardyti visas savo pajamas, skaitytus autorius ar knygas, nes nuolat kažką praleidžiu, įrašau ne tuos ar ne tas, ne tose skiltyse. Poezija nėra gimtoji kalba, įsiurbiama su motinos pienu, jos mokomasi, dažniausiai ir visą gyvenimą. Arba, kaip rašė Empedoklis: Kvailiai! Jie mąsto kaip trumparegiai, kai galvoja, kad gali atsirasti tai, ko iki šiol nebuvo, ar kad kažkas gali mirti ir išnykti visiškai. Aišku, pradėjęs rašyti mokiausi, tikriau, gaudžiau, uodžiau, skolinausi vibracijas, tonacijas, vaizdinius, žodžius iš įvairiausių knygų, prieinamų tuo metu, bandžiau vaizduotės tiglyje iš viso to išlydyti savus „grynuolius“. Niekuomet neturėjau vieno Mokytojo, sakyčiau, buvau prastas katalikas, gal net ir visai ne katalikas, o poetinis panteistas, tikintis (ar įtikintis) kiekviename akmenyje ar knygoje tūnančia dvasia. Artimiausioje, ranka pasiekiamoje lentynoje mažiausiai dulkes rinko ploni Rainerio Marijos Rilke’s („Duino elegijos“!), Paulo Celano (versto Sigito Gedos, ir tik daug vėliau supratau, kad ten būta ne Celano, o Gedos Celano, ir toks jis man dar labiau patiko), Georgo Traklio, T. S. Elioto rinkiniai. Kokie jie visi skirtingi, kai įsižiūri, o tuomet nenorėjau būti Rilke arba Eliotu, norėjau būti visais jais vienu metu. Ir dar kokia dešimčia lietuvių poetų kartu. Donaldu Kajoku, Vaidotu Dauniu, Vytautu P. Blože, net Gintaru Patacku. Negalvojau, kad gali atsirasti tai, ko iki šiol nebuvo. Vėliau daug kas keitės, bet čia kaip su moterimis – pirmųjų prisimeni ne tik vardus, bet ir kvapus, akių spalvą, bučinių geografiją, o vėliau keičiasi ir susitikimų motyvacijos, jau Alzheimeris, net skaičiai užkrenta. Iš vėlyvųjų meilių paminėsiu (prisimenu?) tik Zbigniewą Herbertą, kuriame netikėtai atpažinau save – argi tai ne svari priežastis įsimylėti? Atraminiai stulpai? Rėmiausi ir į Tanatą, Erosą ir Dionisą, ramsčiau vienatvės sienas, o dabar, atsakinėdamas į klausimus, ramstau Cugo moterų vienuolyno mūrus. Prieš dvejus metus Indonezijoje, eidamas aplinkui Bromo (mintyse vadinau jį Bardo, nieko bendra su dainuojamąja poezija, kirtis antrame skiemenyje, kaip tibetiečių „Mirusiųjų knygoje“) ugnikalnį siaura atbraila, pajutau, kad mane gali išgelbėti tik pusiausvyra, kad vėjai yra visos atramos, vėjai yra visos kalbos.
– Yra toks metaforiškas posakis, kad poetas kalbasi su Dievu. Na, gal su kažkuo kitu, bet Dievas vis tiek egzistuoja kaip tarpininkas. Gal pamėgink interpretuoti šias metaforas, nukratydamas nuo jų patetiką.
– Kodėl metaforiškas? Nebūtinai metaforiškas ir nebūtinai posakis, poetai dažnai kalbėdavosi su Dievu, tą liudija tūkstantmetė poezijos istorija, kad ir toji jos dalis, kurią šiandien įvardijame kaip religinę. Kai kurie ir šiandien kalbasi, tiesa, vieni su Dievu, kai kurie su dievais. Kita vertus, ar jie iš tiesų kalbasi, ar tik kalba. Šiuo atveju sangrąžos dalelytė radikaliai keičia situaciją. Kalbėtis – reiškia dalyvauti dialoge, kalbėjimuisi reikalingi bent jau du subjektai, kalbėti – užtenka vieno, net klausytojas nėra būtinas, kitaip sakant, turim reikalą su monologu. Aišku, ir ši skirtis nėra tokia paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kai aš kalbuosi su Dievu, bet, aišku, jis man neatsako (kai atsako, vadinas, jau kalbiesi su dievais), tai reiškia, kad aš tik beriu monologą, kalbu jam, pasirinkęs jį kaip pokalbio subjektą. Bet Dievas jau yra tiek pasakęs (įvairūs šventraščiai, religinės, kultūrinės ir kitokios Dievo žodžio interpretacijos), palikęs tiek neatsakytų klausimų, kad man nesunku įsivaizduoti: aš ne kalbu, o atsakinėju į jo iškeltus klausimus, ginčijuosi su juo, aistringai pritariu ir panašiai. Taigi jau ne visai monologas, bet ir ne visavertis dialogas. Bet poetas iš esmės niekada nedalyvauja tokiame dialoge (turiu omeny ne jo asmeninį, apie kurį nieko nežinau arba nenoriu žinoti, bet tekstinį gyvenimą), jis rašo.
Ir vis dėlto daugelis atsakymų, man regis, priklauso nuo to, kokį žodyną, kokius žodžius pasirenki. Jeigu jau pradedi kalbėti apie Dievą, tenka jam surasti ir vietą savo minties konstrukcijose. Sakykim, mistinės interpretacijos Dievą įkurdina sieloje, tuomet visas vidinis žmogaus gyvenimas tampa dialogu, nesibaigiančiu pokalbiu su Dievu. Bet, kaip rašo vienas iš šiuolaikinių filosofų ir teologų Eckhartas Tolle, „Dievas kalba tylos kalba, visa kita – blogas vertimas“. Ką gi, taip žiūrint, poetas geriausiu atveju yra tik blogas vertėjas, daugiau ar mažiau nutolstantis nuo originalo. O jeigu atsisakytume savo žodyne tokių žodžių kaip „Dievas“, „siela“, kurie pernelyg sustabarėjo, tapo klišėmis, abstrakcijomis, gal tada ir vertimas įgautų kitą skambesį?
– O kas yra kultūriniai archetipai ar mitai? Gal Dievo nuosėdos ilgaamžėje empirikos raidoje? Pakomentuok šiuos du klausimus savo kūrybos kontekste.
– Dažnai, ieškodami atsakymų į sudėtingus klausimus, elgiamės kaip vaikai, kurie yra tikri, kad atsakymai egzistuoja, kad juos kažkas žino, ir tas kažkas – tėvai, dėdės, mokytojai – turi ar bent jau gali juos pateikti čia pat, ant lėkštutės. Kadaise, domėdamasis kultūros teorijomis, ieškodamas tikslesnio atsakymo, kas yra kultūra, užtikau vieną apystorę knygą, kurioje buvo išdėstyta daugiau negu du šimtai gana išsamių kultūros apibrėžimų. Spėk, ar ji mane pradžiugino. Aiškiai suvokiau vieną dalyką – ir kultūra, ir jos apibrėžimai yra nuolat kuriami ir perkuriami. Kai klausi, kas yra archetipai ar mitai, pasijuntu kaip per egzaminą, pirma mintis, kuri ateina į galvą – atsakymą žinau apytiksliai. Bet vos ilgiau pagalvojęs pradedu suvokti, kad iš tiesų aš nežinau, ką žinau, kad į mano atsakymą braunasi Carlo Gustavo Jungo ir kitų teoretikų minčių nuolaužos, tokios sąvokos kaip „kolektyvinė pasąmonė“, „instinktai“, „libido“. Taip, galiu pasakyti, kad archetipai yra gelminės žmogaus pasąmonės struktūros, kurios formuoja žmogaus gyvenimą, išnirdamos į paviršių sapnais, simboliais, mitais, meno kūriniais, kad Dievas ir pasąmonė priklauso tai pačiai protu nepasiekiamai sferai, kad Dievas taip pat yra vienas iš žmonijos archetipų, kad jo pavidalai žmonijos kultūroje nesuskaičiuojami. Tokio atsakymo užtektų mokykliniam egzaminui, gal ir interviu, bet ne literatūrai, ne poezijai. Visų pirma, šios teorijos – archetipų, pasąmonės, simbolio, mito – yra taip pat sukurtos, kažkieno vaizduotės produktai, o ne galutiniai atsakymai, antra – poezija nėra teorija, todėl ji turi viską pradėti iš pradžių, bristi į tą pačią upę darkart, o ne naudoti visas tas teorines konstrukcijas kaip tiltą šuoliui ar būdui įveikti Stikso upę. Kadaise esu nemažai laiko skyręs sakralumo paieškoms kultūroje, rašęs apie kultūros archetipus ir mitines struktūras, tai man atrodė visai įdomus užsiėmimas, siūlantis ne tiek atsakymus, kiek kūrybinius proveržius. Suvokiau ir riziką operuojant abstrakcijomis nutolti nuo tikrovės, kad ir kaip ją įsivaizduotum. Kaip rašė C. G. Jungas, spekuliavimas sąvokomis panaikina patyrimo esmę ir suteikia jam tokį pavadinimą, kuris nuo šios akimirkos pakeičia tikrovę. Ir visą laiką jaučiau, kad literatūra yra kitoks patirties – ir egzistencinės, ir intelektualinės – aprašymo būdas. Esu aptikęs tokią istoriją apie vieną pardavėją iš Ciuricho, šis pakvietė C. G. Jungą prie lango ir pasakė: „Daktare, jei žiūrėsite į saulę prisimerkęs, pamatysite, kad saulė turi falą ir kai juo mojuoja, kyla vėjai.“ C. G. Jungas labai norėjo, todėl ir šioje vizijoje įžvelgė archetipų veikmę, aš joje noriu matyti poezijos užuomazgas. Beje, vis aiškiau matau, kad ir poezija, perfrazuojant C. G. Jungą, spekuliavimas žodžiais, naikina patyrimo esmę ir keičia tikrovę. Ir kas, po velnių, yra ta tikrovė, dėl kurios liejamas prakaitas, ašaros, kraujas? Siūlyčiau išbraukti iš rašytojo žodyno ir šį žodį.
– Esu sulaukęs nemažai priekaištų dėl tarptautinių žodžių gausos savo poezijoje. Netrūksta jų ir Tavo kūryboje. Ką atsakytum šiems kritikams?
– Nėra blogų žodžių, yra blogi poetai. Kultiniame filme „Briliantinė ranka“ Jurijaus Nikulino herojus sušunka: „Ja nie vinovat, ona sama prišla.“ Taip ir su žodžiais, kartais jie patys ateina net ir nekviesti. Kad ir kaip įsivaizduotume poezijos teritoriją, jos neįmanoma aptverti tvora, paliekant poetams tik tam tikrą ribotą žodžių skaičių, tik „poetiškus“ žodžius. Poezija ne rūtų darželis, tęsiant metaforas – tai greičiau laboratorija, kurioje dirbama ir su nežinomais, rizikingais ar net pavojingais elementais. Ir vienokį ar kitokį rezultatą užtikrina ne patys elementai, arba žodžiai, bet jų jungtys. Neatmetu ir piktnaudžiavimo galimybės, tik piktnaudžiaujama ne vien žodžiais, bet ir pasitikėjimu, alkoholiu, naivumu, kantrybe, tad, norėdami visa tai išsiaiškinti, turime nagrinėti kiekvieną konkretų atvejį. Tarptautinių žodžių gausa pasižymi akademiniai, pagaliau ir kai kurių literatūros kritikų tekstai, kur tie tarptautiniai žodžiai geriausiu atveju pasiūlo nuorodas į tam tikras teorijas, o blogiausiu – kuria akademiškumo, moksliškumo įvaizdį. Kadaise ir aš buvau užsikrėtęs šia „vaikiška kairumo liga“, moksliškumo fantomus sustiprindamas išnašų gausa. Dabar jau turime precedentų (gerai jau, gerai, tebūnie jau turime atvejų), kai išnašos ateina ir į poetinius tekstus. Tarptautiniai žodžiai nėra maro nešiotojai, jie gali atlikti tokias užduotis, su kuriomis nesusitvarko kiti žodžiai. Kartais jie gelbsti minties aiškumą, kartais suteikia nuorodas į platesnius kontekstus, kartais jie ironizuoja ar specialiai erzina vien savo buvimu, kartais suponuoja skirtingų diskursų koegzistenciją. Svarbiausia – jų vieta, jų valentingumas, priklausantis nuo poeto klausos ir teksto vizijos. Ir nėra jie bjauresni už tuos, iš romantinių žodynų. Pamenu, dar visai neseniai teko skaityti akademinius darbus, kur garbūs kritikai nagrinėjo garbių poetų tekstus, skaičiuodami, kiek kartų (o tų kartų buvo dešimtys ir gal net šimtai) poetai pavartojo žodžius dangus, ruduo, debesys, lietus (nesu dabar tikras, ar būtent šiuos, bet tikrai panašius) ir iš tų elementarių sociologinių tyrimų darė išvadas apie poetų pasaulėjautą ir pasaulėvaizdį, užuot tiesiai šviesiai pasakę, kad poezijai gresia pavojus, skurdas ir nuovargis. Tarybiniais laikais esu pagavęs save už uodegos – poetiniuose bandymuose beveik nejučia išvengdavau tokių žodžių kaip tėvynė, laisvė, nepriklausomybė, vietoj jų pasitelkdavau kitus, lavinau, taip sakant, savo ezopinę tartį. Dabar ir vėl tų žodžių vengiu (poezijoje), bet jau dėl visai kitų priežasčių. Neblogi žodžiai, bet kol kas man jų tekste neprireikia. Kai pasigesiu, pavartosiu. Kartais žodžiai patys ateina.
– Kadaise rašei, kad tau poezija – maksimalios koncentracijos vieta. Tarsi įcentrinė jėga ar sūkurys. Bet juk jo viduryje yra tamsi skylė, kurią labai sunku artikuliuoti.
– Rašiau, ir dabar tų žodžių neatsisakau. Bet pirmiausia, sakydamas, kad man poezija yra maksimalios koncentracijos vieta, turėjau omeny susikaupimo galimybę ir prabangą. Darausi vis jautresnis rašymo aplinkybėms, man reikia vis didesnės izoliacijos, atsitraukimo nuo „šio pasaulio“, jau nebeužtenka rasti laisvesnės valandos ar kelių tarp kitų užsiėmimų beigi kasdienių rūpesčių, reikia dienų, kartais ir dar daugiau. Vis geriau suprantu Francą Kafką, savo dienoraščiuose rašiusį: Dvi su puse dienos – tiesa, ne visai – buvau vienas, ir štai aš jau kitas, arba bent jau kelyje į tai. Vienatvė mane veikia, nuolatos. Vidus atsipalaiduoja (kol kas tik paviršiuje) ir pasiruošia labiau atsiverti. Manyje pradeda nusistovėti šiokia tokia tvarka, ir nieko daugiau nereikia, nes netvarka, kai esi menkų gabumų, yra blogiausia. Koncentracijai reikia ir tvarkos, kitaip sakant, ramybės, nuščiuvimo, tylos. O tada jau bandai paleisti varikliuką, paduoti kuro ir deguonies į vidaus degimo kamerą, teisingomis proporcijomis, kad varikliukas neuždustų ar nepradėtų spjaudyti dūmais. Čia ir reikalinga maksimali koncentracija, kai pajungi visas savo turimas galias – vaizduotės, atminties, jausmų, mąstymo, visos jos dalyvauja šiame degimo procese, ir tavo uždavinys – rasti tinkamas proporcijas, bet ne sveriant ar matuojant, o beveik kaip dzeno praktikoje – paleisti strėlę, ištirpdžius nekantrumą, prisirišimą prie taikinio, prie savo lanko, prie savo metafizinio „aš“, susitapatinti su strėle, kai ji sminga į taikinį. Todėl pavykęs eilėraštis man yra įvykis, ne konstrukcija, renčiama eilutė po eilutės. Kartais, neišlaikęs koncentracijos, pajuntu, kad atsiduodu vienai kuriai nors galiai, kad nukrypstu į konstravimą, ir tai suvokęs dažniausiai sustoju pusiaukelėje, trinu tą nelaikšį iš ekrano arba raukydamasis palieku kito eilėraščio užuomazgai arba užuominai – vis per tą amžiną taupumą, sunkiai atsisveikinu ir su senais, nebenešiojamais skudurais. Todėl pavykęs eilėraštis yra toks retas dalykas (prisiminkim po literatūrinį svietą klaidžiojančią mitologemą – poetas per visą gyvenimą parašo tik vieną ar du eilėraščius).
Plėtojant tavo metaforą apie sūkurį – poezija visada turi atlaikyti chaotišką kalbos ir pasaulio slėgį, ji nuolat siekia prasiveržti pro žodžius ir pasiekti tą ciklono vidurį, akį, kur laukia ramybė, tyla, kur nebėra ir kur nebereikia žodžių. Štai čia ir susiduriame su poezijos tragiškumu ir komiškumu vienu metu – savo išsipildymą ji suvokia kaip mirtį, o kartu neskubėdama dairosi, ieško žiūrovų, kurie įvertintų jos gražias, sceniškai įvaizdintas ir apipavidalintas pastangas numirti.
– Ženklią vietą Tavo kūryboje užima eseistika. Ji gerokai skiriasi nuo vadinamosios „Šiaurės Atėnų“ mokyklos. Kaip Tu pats suvoki šį žanrą? Kokias funkcijas patiki savo eseistikai? Ar esi susikūręs ribas, vengdamas jos sąlygiškumo ir reliatyvumo?
– Iš tiesų, esu neabejingas eseistikai, kaip koks Prancūzijos prezidentas pastaruoju metu nemažai laiko praleidžiu su šia meiluže, žavėdamasis jos gyvybingumu, nepastovumu ir literatūriniu seksualumu. Tik iš pirmo žvilgsnio ji atrodo nesunkiai prieinama, tokį įspūdį nesunku susidaryti skaitant „Šiaurės Atėnus“, kur šalia aukščiausios prabos grakščių esė aptinki sudribusius, beformius žodžių srautus. Neįžvelgiu kokios nors „Š. A.“ mokyklos, tiesiog savaitraštis yra savotiškas poligonas, kaip vairavimo aikštelė, kurioje galima išbandyti automobilio galimybes, svilinti padangas (kaip jas svilina Giedra Radvilavičiūtė ar Alfonsas Andriuškevičius!), o galima mokytis vairavimo abėcėlės. Esė labai apgaulinga savo neribotos laisvės galimybėmis, tik pradinukui atrodo, kad gali rašyti bet kaip ir bet ką. Muzikos pasaulyje jos analogu tikriausiai būtų džiazas, kur galima pagroti ar sudainuoti kad ir restorano meniu, tą kadaise Neda Malūnavičiūtė ir padarė, ir miltai byrėjo aukščiausios rūšies. Gal iš dalies kaltas ir pats esė žanro pionierius Michelis de Montaigne’is, kitas prancūzų gundytojas, paskelbęs savo maksimą: Niekas taip neprieštarauja mano stiliui, kaip nuoseklus pasakojimas, nors kas šiais laikais skaito pradininkus, dažniausiai ima ir rašo, taip niekada ir nesuprasią, kad tekstą paverčia tekstu ne tik nuoseklumas. Man esė yra ne mažiau negu poezija susikaupimo reikalaujantis žanras, nežinau, ar daugiau galimybių teikiantis, kartais pajuntu, kad daugiau, kartais matau ribas, kurias poezijoje lengviau įveiki, bet nenoriu žiūrėti į žanrus rasistiniu žvilgsniu. Esu bandęs tas pačias temas ar istorijas aprašyti pasitelkdamas skirtingus žanrus, ir iki šiol nesu tikras, kurios versijos buvo sėkmingesnės. Žanrų klasifikacija, gradacija, tekstų trėmimas į getus yra passé, gal dar šiek tiek praverčiantys akademiniam pasauliui, be abejo, ir komercijos rykliams. Romanai man primena didžiuosius prekybos centrus, o poezija, esė, smulkioji eseistika asocijuojasi su smulkiaisiais amatininkais ir ūkininkais, mažomis parduotuvėlėmis, kuriose su malonumu lankausi (deja deja, jau tik literatūrinėse), nes čia galima rasti rankų (?) darbo produktų, kartais ir aukštesnės kokybės. Štai Vikipedija, apibūdindama mano mėgstamo rašytojo Roberto Musilio kūrybą, brūkšteli tokį sakinį: Intelektualumu, svarstymo jėga tekstai priartėja prie esė. Kitaip sakant, esė žanras įvertinamas kaip tam tikrų teksto (romano!) savybių (šiuo atveju – intelektualumo, svarstymo jėgos) kriterijus, kaip atskaitos taškas, kaip vienas iš literatūros polių. Šiaurės ar Pietų? Literatūroje jų tikriausiai daugiau, bet ir šis virpina mano magnetinę rodyklę.
Kas vis dėlto yra ta esė šiandien? Etimologinis šio žodžio aiškinimas veda į banalybių pelkes, kiti – į dykumas ar gentines nesantaikas, todėl siūlyčiau mūsų patriarcho versiją. Vargu ar jis girdėjo apie esė, rašydamas savo tekstą, bet jis galvojo apie tekstą, rašydamas savo gyvenimo istoriją. Turiu omeny Jono Basanavičiaus esė „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“. Taigi, mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, bene tiksliausias esė apibrėžimas, kokį šiandien galėčiau pasiūlyti savo tekstams.
Todėl nekuriu jokių ribų savo eseistikai, „vengdamas jos sąlygiškumo ir reliatyvumo“, kaip sakai, nes tas ribas užbrėžia mano gyvenimo sąlygiškumas ir reliatyvumas. Mano nervų ligos.
Beje, tame tekste, toje J. Basanavičiaus esė radau labai įdomią mintį, kiek netikėtą istorinės euforijos kontekste, o tokių paprastai ir tikiuosi iš literatūros: Prisiartino 1863 m. lenkų maištas. Kadangi Bartininkų parapijoj dvarininkų labai mažai buvo, tai bažnyčioje patriotiškų jų demonstracijų su dainomis „Bože coś Polskę“, „Z dymem pożarów“ ir k. giedant negirdėta, tik buvo plačiai kalbama, kad laukiama atvykstant jiems pagalbon tūlo Garibaldžio, kurio paveikslą galima buvo matyt ant pirktinių sagtučių. Mūsų krašto žmonės maište nedalyvavo, dargi buvo jam priešingi. Prieš metus, lankydamasis Paberžės dvare, girdėjau kitas ir kitokias istorijas. Ar mes turime vieną istoriją? Ar turime vieną literatūrą? Ar galime pasikliauti bent vienu eseistikos apibrėžimu?
– Yra daug poezijos vertimo mokyklų. Pvz., rusiška – maksimaliai subjektyvi. Kokios pagrindinės Tavo gairės, verčiant poeziją? Ar išdrįsti versti sau labai tolimus pagal braižą poetus?
– Nesu savęs priskyręs kokiai nors mokyklai, visos mokyklos linkusios savo trūkumus pateikti kaip privalumus, todėl dažniausiai verčiu remdamasis patirtimi ir nuojauta. Kadaise stengiausi laikytis kiek įmanoma arčiau verčiamo autoriaus teksto, išsaugoti jo mintis, frazes, kartais net ir žodžius, kitaip sakant, regis, sirgau vaikiška pažodiškumo liga. Prieš kokius dešimt metų V. P. Bložė, besišnekant apie vertimus, įvertino ir manuosius: „Tu dar jaunas, dar turi laikytis arčiau originalo.“ Dabar, man rodos, jau leidžiu sau daugiau improvizuoti, nukrypti nuo originalo, aišku, dar ne tiek, kad galėčiau kaip V. P. Bložė savo vertimus pavadinti transkribavimu. Žinoma, tas improvizavimas nėra vien dėl autorinės saviraiškos, pagrindinis dalykas – vertimas turi skambėti kaip lietuviškas eilėraštis, o ne kaip vertimas. Aiškiai suvokiu, kad laisviau verčiant originalas dažnai nukenčia, praranda vienus ar kitus niuansus, bet klausimas yra toks – kurią iš dviejų blogybių pasirinkti. Maksimaliai išsaugojus autoriaus tekstą nukenčia poezija, ir atvirkščiai. Pamenu, vienas Velso žurnalas paskelbė lietuvių poetų vertimus, kuriuos iš pažodinių atliko vietos poetai. Savo eilėraštį atpažinau tik iš poros žodžių, visa kita buvo prikurta, eilėraštyje atsirado Gedimino kalnas ir dar velniai žino kas, ko nebuvo originale nė padujų. Toks kraštutinumas man svetimas, niekaip nesuprantu, kam tokiu atveju apskritai reikalingas originalas. Kaip ir tavo minimos rusiškos mokyklos laisvamanybės, ypač kai griežtai surimuojami nerimuoti originalo eilėraščiai. Jeigu aš nerimuoju, tai, matyt, kažką reiškia, ir gal net kažką svarbaus. Nors, kai prisimenu V. P. Bložės atliktus Aleksandro Puškino nerimuotus vertimus, kažkodėl nebesu toks kategoriškas… Bandau išlaikyti pusiausvyrą, todėl vertimas šiek tiek primena akrobato ėjimą lynu. Arba Don Kichoto pastangas. Išversti neišverčiama.
Kartais verčiu ir man tolimesnius autorius, dažniausiai tai yra „užsakomieji“ vertimai, festivalių dalyvių poezija. Bet ne dėl vieno ar kito lito – versdamas ir man svetimą poeziją priimu tą darbą kaip iššūkį, dažnai ko nors ir pasimokydamas. Šiaip ar taip, man vertimas yra pats geriausias būdas perskaityti eilėraštį. Taigi galėčiau pasakyti, kad verčiu skatinamas egoizmo. Jeigu mano darbo rezultatas praverčia ir dar kam nors – irgi neblogai.
– Norėčiau užbaigti socialine gaida. Kaip vertini po Atgimimo prabėgusius dešimtmečius (kaip pilietis ir poetas)?
– Kodėl tik gaida, o ne, sakykim, Devintąja Ludwigo Beethoveno simfonija? Europos himnas, „Odė džiaugsmui“, Išsklaidai tu tamsą niūrią, saulėtais vedi keliais. Ir laimingi susibūrę mes po tavo spinduliais. Arba P. Celano „Mirties fuga“, Juodąjį rytmečio pieną mes geriame vakare? Esu ciklotimikas, kartais mane užvaldo euforija, kartais nugrimztu į klampų nuovylį, kuris iš tų mano aš, vienas kito nepakenčiančių, vienas kito nesuprantančių, dabar turėtų vertinti ištisus dešimtmečius? Cugo sendaikčių turguje nusipirkau afrikietišką būgną, jembe, ir kada nors norėčiau išmušti juo visa tai, ką bandžiau ir bandau parašyti. Ką dabar jaučiu, kuo gyvenu. Įtariu, netgi žinau, nepavyks, ne mano instrumentas, nebeišmoksiu juo groti. Nebeišmoksiu gyventi kitaip. Prieš porą dešimtmečių kartu su broliu ir šimtais vilniečių stovėjau apsikabinęs televizijos bokštą, kitą dieną stačiau barikadas aplinkui parlamentą, laukdamas tankų, rizikuodamas palikti savo šeimą be sūnaus, vyro ir tėvo, nesutramdžiau ašarų, kai Vytautas Landsbergis pasirodė Seimo lange, prabėgo daugiau negu dvidešimt metų, gražiausių mano gyvenimo metų, joks būgnas jų nepakartos. Dešimtmečiai Lietuvos? Stebuklas, o stebuklas, kaip žinia, yra tai, kas niekad nepasikartoja. Antraip tai ne stebuklas. Gyvename tarp odės ir fugos, tarp euforijos ir mirties, tai mūsų gyvenimas, kuris irgi niekada nepasikartos. Todėl stengiuosi ne vertinti, ne dėlioti pliusus ir minusus, bet ką nors suprasti šiame painiame dešimtmečių ir tūkstantmečių žaidime, šioje Homo sapiens ir homo ludens žaidimų aikštelėje. Kai pagalvoju apie šiuos dešimtmečius ir save, mano smegenyse drioksteli Bon Jovis. It’s my life. Ir man pasirodo, kad kažką supratau. Kai žinosiu tikriau, papasakosiu. Gal net parašysiu.
Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas
2014 m. Nr. 3
Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė
Aušra Jurgutienė. Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą?
Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Būdama kokių dvejų trejų metukų, galėdavau tiktai prieiti prie tėvų turėtos knygų spintos su stiklinėmis durimis ir žiūrėti į knygas, rankas susidėjusi už nugaros, kad neištepčiau stiklo. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis. Knyga buvo kažkas nuostabaus ir uždrausto.
A. J. Kurią reikia saugoti už švaraus stiklo?
V. K. Ir negalima liesti kaip uždrausto vaisiaus. Kadangi mano tėvas (apie jį Astrida Petraitytė išleido knygutę „Knygius Petras Jaunius“, kuri buvo recenzuota „Metuose“) turėjo nedidelę leidyklą, tai visą laiką buvo apsivertęs knygomis. Jo sumanymas leisti JAV lietuviškas knygas nelabai pavyko. Išleidęs keturias ar penkias knygas užsidarė, nes niekas nenorėjo pirkti tų jo leidžiamų poezijų. Bet jis pirmas išleido Birutės Pūkelevičiūtės „Metūges“! Paskui jam teko sunkiai platinti tas savo knygas. Visus jų pavadinimus ir autorius žinojau. Labai anksti išmokau skaityti, ketverių metų. Šeimos interesas, nuolatinis knygų buvimas namuose lėmė, kad visas mano gyvenimas sukosi apie knygas.
A. J. O dabar jūsų požiūris į knygą toks pat? Nepasikeitė?
V. K. Taip, sakyčiau, toks pat. Net ir dabar, kai jau esu pusiau pensijoje ir apgailestauju, kad neturiu daug hobių ar kitokių dalykų, kuriuos mėgčiau daryti, lieka tik knygos ir filmai, kuriuos galiu žiūrėti namuose, atsisiuntusi kompiuteriu. Knyga kasdieniam gyvenimui suteikia daugiau prasmės, nes praplečia pasaulį: iš to vieno kambario, iš vieno namo, iš vienos patirties gali persikelti į daugybę pasaulių. Šiuo metu viskas keičiasi, atsiranda elektroninių knygų. Tokių dar neturiu, nes naujausios jų versijos labai brangios, bet jos suteikia daug galimybių: tekstus galima pasibraukti, programa padeda atsiminti, ką kokiam puslapyje buvai pasižymėjęs. Kol kas elektroninių versijų susilaukia tik populiariausios knygos, iš lietuviškų jau yra Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Pastarojo romano angliško vertimo leidimas jau išparduotas. Kai kas kalba, kad spausdintos knygos atsidūrė pavojuje, kad jos išnyks, bet aš tuo netikiu. Manau, kad visados bus žmonių, kurie mėgsta popierinių knygų kvapą, kuriems patinka laikyti jas rankose, versti lapus ir pan. Manau, kad tai, ką randi popierinėse knygose, yra visai kas kita nei elektroninio skaitymo patirtys.
A. J. Bet juk ne visos knygos plečia mūsų estetinę ir gyvenimišką patirtį. Todėl turim mokėti atsirinkti?
V. K. Tai būtina, nes yra labai daug tokių knygų, kurios nevertos dėmesio. Aš skaitau bent tris keturis mėnesinius literatūrologinius JAV žurnalus ir vieną savaitinį iš Anglijos, kad galėčiau geriau susigaudyti, kurias knygas verta skaityti. Ir vis tiek nelengva susiorientuoti, kartais recenzijos irgi suklaidina.
A. J. Literatūros kritika reikalinga kaip atrankos sietas?
V. K. Taip. Lietuvoje tas sietas net nebefunkcionuoja, nes kiek tų knygų recenzuoti gali „Metai“? Gal dar „Nemune“ ką nors užtinki, „Literatūroje ir mene“. Bet nuvažiuoji į knygyną, o ten jau net nerandi tų knygų, apie kurias skaitei recenzijose. Reikia po visą Vilnių lakstyti, kad jas rastum, o kartais jų taip ir nepavyksta nusipirkti. Atvykusi į Lietuvą per dvi savaites negaliu knygynuose rasti tų knygų, apie kurias skaičiau, kurias norėčiau turėti. Lietuvoje knygos kadaise buvo recenzuojamos daug tvarkingiau negu šiais laikais. Tada už recenzijas, matyt, neblogai mokėdavo, o dabar honorarai menki, tai mažai kas ir rašo. Pasitikiu skelbiamais knygų dvyliktukais ir penketukais, nes, atrodo, iš visų esamų knygų padaroma gera atranka. Bet labai liūdina, kad Lietuvos knygynuose labai mažai lietuvių rašytojų knygų, vyrauja vertimai iš kitų kalbų, kurie man nėra įdomūs.
A. J. Matote problemų ir vertimų rinkoje, per daug populiariosios literatūros?
V. K. Kai apie geresnę knygą pakalbi kokiam įtakingam žmogui, tada atsiranda jos vertimas. Arba jeigu aš ką nors atvežu į Lietuvą, tai dažnai už metų ar kitų jau sulaukiu jos vertimo. Taip buvo su Grahamo Swifto „Vandenų žeme“. Išvertė Laimantas Jonušys. Bet yra labai daug gerų Vakarų knygų, kurios Lietuvos skaitytojo nepasiekia. Kalbėkime tiesiai, leidybą dažnai perpildo šlamštas. Bet, kita vertus, gerai, kad atsiranda ir lietuviškos populiariosios literatūros kūrėjų ir kad tokios knygos turi savo skaitytoją. Esu sakiusi, kad jeigu Herkus Kunčius neskaito moterų literatūros, ją skaityti ir vertinti tenka man. Tokia knyga kaip Ugnės Barauskaitės „Dešimt“ yra populiarioji literatūra, bet kartu joje yra šio to daugiau, kas galėtų būti įdomu kiekvienam skaitytojui.
A. J. O kaip Jurga Ivanauskaitė?
V. K. Na, aš su ja turiu problemų. Po sėkmingos pradžios („Pakalnučių metas“ ir „Mėnulio vaikai“) labai daug iš jos tikėjausi, bet vėliau jinai mane nuvylė. Gal tik kelionių knygos yra geresnės, bet jos pačios kūryba nesužydėjo taip, kaip galėjo sužydėti. Jinai turėjo duomenų tai padaryti. O dauguma vėlesnių knygų yra arba su defektais, arba nuobodžios, arba nepasiekia aukštesnės meninės kokybės.
A. J. Ką turite galvoje, sakydama „su defektais“?
V. K. Pavyzdžiui, romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“. Kaip galima kurti romaną apie merginas, kurios suviliotos į užsienį uždarbiauti savo kūnu, ir šių patirčių neaprašyti? Vien tik pasakoti apie tai, kaip jos jaučiasi grįžusios ir kaip joms bando padėti socialinės rūpybos darbuotojos ar kitos moterys. Ta knyga yra tarsi ne apie tai, ką jinai žada. Knygos pažadas – „miegančių drugelių“ tema, bet viskas parašyta lyg pro šalį, problema nesugriebta, nepagauta.
A. J. Populiarioji literatūra dažnai manipuliuoja aktualiomis problemomis, bet nesugeba pasiekti jų esmės…
V. K. Panašiai vertinu ir Sofi Oksanen knygą „Valymas“. Gal per daug iš jos tikėjausi. Pagrindinė pasakojimo herojė, išnaudota moteris, beveik nekalba. Vertinant tai kaip traumos aprašymo perspektyvą, tokia būsena suprantama. Bet kai rašai knygą tokia tema, vis tiek bent kas nors toje knygoje turi kalbėti už tą moterį. Nepakanka verstis vien kažkokiais pasakojimo kalambūrais.
A. J. Violeta, grįžkime prie jūsų literatūros studijų. Kaip ir kokias rinkotės?
V. K. Kaip emigranto vaikas nieko nežinojau apie Vakarų universitetus, jų struktūrą, skyrius ir taip toliau. Įstojau į anglistiką Toronto universitete (Kanadoje) ir jį baigiau. Paskui ištekėjau ir dešimt metų auginau vaikus. O vėliau išgirdau ir susidomėjau lyginamąja literatūra. Man anglistikoje buvo per siaura, nes norėjau skaityti ir prancūzus (Simone’ą de Beauvoir, Jeaną Paule’į Sartre’ą, Albert’ą Camus, Julieną Gracq’ą ir visus kitus), ir austrus, ir vokiečius. Tos literatūros man buvo aukso kasyklos. Dabar Lietuvoje, atrodo, lyginamoji literatūra grįžta į senas vėžes, kur „A“ dalykas lyginamas su „B“ dalyku. Aišku, lyginamoji literatūra turi ir tą komponentą, bet jis nėra vienintelis. Mano studijų metais lyginamoji literatūra reiškė ir tai, kad gaudavome daug daugiau teorijos negu anglistas, kuris visą laiką mąsto, skaito ir rašo tik apie anglų literatūrą. Turėjom galimybę nuklysti net į sanskrito literatūros teoriją, kuri turi net ir lietuvišką žodį „rasa“. Kaip Aristoteliui kūrinys turi sukelti gailestį ir baimę (katarsį), taip ir sanskrito estetikos teorija, kuri daug senesnė už graikų, teigia, kad kūrinys turi sukelti „rasa“ – tokias stiprias estetines patirtis, kad skaitančiojo veidas sudrėktų, kūno plaukeliai pašiurptų. Tik tokį poveikį sukėlęs literatūros kūrinys pasiekia savo tikslą. Toje teorijoje yra aprašyti dar kokie dvidešimt septyni kūrinio poveikiai skaitančiajam. Aš atsimenu tik dramatiškiausius – tuos kūno plaukelius ir „rasa“…
A. J. Taigi po anglų literatūros studijų Toronte pradėjote studijuoti lyginamąją literatūrą, nes ji duoda platesnį akiratį. Daugiau įvairios literatūros ir sykiu daugiau metodologijos. Kokiame universitete tai buvo?
V. K. Viskonsino universitete Madisone. Ir tuo pačiu metu grįžau į lietuvybę, nes kuriam laikui sąmoningai buvau palikusi lietuvius. Man atrodė, kad jie yra niekam tikę žmonės, labai dideli materialistai, užsiimantys apkalbomis, todėl neverti dėmesio. Kokį dešimtmetį aš gyvenau lyg kitoje nelietuviškoje planetoje. Bet prieš pradėdama magistrantūros ir doktorantūros studijas pas daktarą Kostą Ostrauską Filadelfijos Pensilvanijos universitete, kur buvo dėstoma baltistika, išklausiau lietuvių romanų kursą nuo Žemaitės iki Mykolo Sluckio. Tai buvo 1967 metai. Tada ir atgijo mano lietuvybė. Anglistai ir šiandien į mažas kalbas žiūri iš aukšto. O lyginamojoje literatūroje kuo egzotiškesnę kalbą moki, tuo esi originalesnis. Jeigu moki Tibeto kalbą, tai ji dar geriau negu lietuvių. Bet ir mūsų kalba figūravo tarp egzotiškųjų. Nebuvo neigiamo požiūrio į ją, tik teigiamas.
A. J. Taigi K. Ostrausko kursas padarė didelį poveikį. Tada visam gyvenimui ir užsikrėtėt lietuvių proza?
V. K. Taip. Jo paskutinis mano egzamino klausimas toks: kuri buvo geresnė rašytoja – Žemaitė ar Šatrijos Ragana? Aš tuo metu pasirinkau Šatrijos Raganą, o jis palaikė Žemaitę.
A. J. Klausimas provokuojamas.
V. K. Taip, geras klausimas. Skaitėme viską ir daug, per savaitę turėdavau perskaityti penkis romanus.
A. J. O kuo jis labiausiai jums imponavo, patraukė?
V. K. Aš atradau lietuvių literatūrą, rašomą Lietuvoje. Nes iki to laiko neturėjau jokių knygų ir nieko nežinojau apie svarbiausius rašytojus. O M. Sluckio „Adomo obuolys“ jau buvo aukščiausias tuo metu prozos etalonas. Man atsivėrė naujas matmuo, naujas laukas, kurio nebuvau patyrusi ir nežinojau.
A. J. Iš jūsų prisiminimų apie studijas pas K. Ostrauską matyti, kaip ten esmingai ir giliai suplaukė į viena ir sovietinė, ir išeivijos literatūra. Sovietinėje Lietuvoje tuo metu buvo atidžiai skaitoma išeivių literatūra, tiesa, labai slaptai. Tik Sąjūdžio metais buvo garsiai išsakyta idėja apie vieną lietuvių literatūrą. Bet išeivija tokio požiūrio į literatūrą laikėsi jau seniai?
V. K. Taip. K. Ostrauskas domėjosi ir gerai išmanė lietuvių literatūrą, kadangi Pensilvanijos universiteto biblioteka turėjo geriausią lietuvių rašytojų knygų kolekciją. Ir šiandien gal turi geriausią? Toje bibliotekoje dirbo Vincas Maciūnas, jis prižiūrėjo lietuviškus dalykus, kad viskas būtų sukaupta. K. Ostrauskas irgi tęsė ir rėmė tą darbą. Mus Kazakevičius net vadino sovietologais – kadangi domėjomės sovietine literatūra, rašoma Lietuvoje.
A. J. Kokį metodologinį santykį su literatūra K. Ostrauskas jums perdavė?
V. K. Jis buvo senos biografinės mokyklos šalininkas, labiau pabrėžiantis kūrinio tematikos dalykus. Jis nesuprato, kodėl mes kitame kurse šešias savaites skaitėme „Karą ir taiką“. Todėl nuolat klausinėdavo – ką jūs toje knygoje randate, kad tiek daug apie ją kalbate? Iš jo gavau tik informacijos apie literatūrą ir įkvėpimo. Tai nebuvo mažai.
A. J. Pirmieji Jūsų teoriniai santykiai su literatūra – istorinis biografinis, lyginamasis, naujosios kritikos?
V. K. Naujoji kritika buvo ganėtinai senas reiškinys, atėjęs iš penktojo dešimtmečio, iš Cleantho Brookso „The Well Wrought Urn“. Su ja susipažinau jau Toronte. Įvairiose vietose gyvendama ir studijuodama gaudavau įvairių teorinių impulsų. Madisone sutikau žmonių, kurie domėjosi naratologija ir kompiuterių generuojamais tekstais. Vienas profesorius tyrė, kaip kompiuteriu galima patikrinti kritikų nuomones apie literatūrą, kaip atrodytų tekstas, sukurtas pagal jų idėjas. Vėliau jis savo tyrimus apleido, tarsi „nuvažiavo nuo proto“. Paskutinio man atsiųsto jo teksto visai negalėjau suprasti, nes ten buvo tiktai visokie brėžiniai ir „abc“.
A. J. Mokslo apologetikos kraštutinumas? Ir naujojoje kritikoje, ir apskritai septintojo dešimtmečio humanitariniuose moksluose moksliškumas tapo aktualia problema. Labai moksliškai skamba ir jūsų 1984 m. apgintos disertacijos tema „Diskurso tipai ir funkcijos sakytiniame ir rašytiniame pasakojime“.
V. K. Labai teisingai sakai – tada reikėjo įrodyti, kad literatūrologija irgi yra mokslas, o ne kokia pasakojimų istorija. Tapo svarbūs Roland’as Barthes’as, Gerard’as Genette, tarp jų ir Algirdas Julius Greimas. 1976 m. A. J. Greimas atvažiavo į Madisoną dėstyti kurso pagal savo knygą apie Guy de Maupassant’ą, kurį išklausiau. Kursas tęsėsi kokias dvi tris savaites. Kiekvieną vakarą seminarai vykdavo nuo šešių iki devynių, kad į juos galėtų ateiti visi norintys studentai. Tuo pačiu metu pasigirdo ir feminizmo idėjos, kurios mane įtraukė. Man rūpėjo apmąstyti daugelį bendresnių problemų: ir emigracijos, ir moterų. Joms atsakymų ieškojau ne tik savyje, savo patirtyje, bet ir teorinėse disciplinose. Lankiau įvairius kursus. Vien prancūzų literatūros, kuri buvo mano doktorantūros šalutinė šaka, išklausiau aštuonis kursus: „Prancūzų moterų rašymas nuo XVII amžiaus“, „XX amžiaus prancūzų drama“, „Prancūzų autobiografijos“ ir kt. Išeivių problemas geriau supratau tik tada, kai atsirado traumos teorija. Visi išeiviai dėl priverstinio pasitraukimo iš Lietuvos buvo traumuoti. Tai juos padarė tokius, kokie jie buvo. Jie gyveno savo pačių sukurtuose getuose – ir fizine, ir dvasine prasme. Pažiūrėkit į Mariaus Katiliškio arba Alės Rūtos kūrybą (dabar mums nesvarbi jos kokybė, kalbam apie temas ir ką jie rašė). Kiekvienas ilgėjosi Lietuvos ir bandė ją nostalgiškai atkurti. Tik vienas Antanas Škėma rašė kitaip, daug blaiviau ir objektyviau, ir daug daugiau negu kiti. Bet jo kūryba tada buvo atmesta. A. Škėma atvėrė traumos patirtis ir todėl nebuvo suprastas. Panašiai ir R. Gavelį šiandien atmeta Lietuvoj. Man atrodo, atmeta dėl tų pačių priežasčių, kad jo tekstai per daug skaudūs, juose per daug tiesos. Nenorima girdėti tikros sovietinio gyvenimo tiesos.
A. J. Reikia didesnių R. Gavelio pirmųjų romanų, išleistų Nepriklausomybės metais, tyrimų. Bet ar šis autorius nepaneigia nežinia kieno paleisto mito, kad Lietuvoje nebuvo rašytojų, rašiusių į stalčių?
V. K. Iki 1989 m. jis „turėjo stalčių“, Leonardas Gutauskas – taip pat. Apie tai parašyta ir prisiminimų knygoje „Bliuzas Ričardui Gaveliui“. Žinau, kad R. Gavelis savo rankraščius buvo išslapstęs po Vilnių, gal ir Druskininkuose jų buvo.
A. J. O kodėl sakote, kad daug kas atmeta R. Gavelį? Juk jūs pati labai vertinate jo kūrybą, ją tyrinėjate.
V. K. Po vienos mano paskaitos „Santaroje“, kuri vyko Čikagoje, bent keturi žmonės sakė, kad jie, pradėję skaityt R. Gavelį, negalėjo jo baigti ir numetė. „Vilniaus pokeris“ esanti šlykšti, baisi knyga. Visur, kur tik važiuoju su pranešimu apie R. Gavelį, visi klausia to paties – kodėl R. Gavelis nemėgstamas Lietuvoje, kodėl jis neskaitomas, atmetamas? Net jo populiarumas esą buvo apgaulingas, jo knygas pirkdavę tik tam, kad galėtų perskaityti tai, ką vadino pornografiniais puslapiais.
A. J. Negalima paneigti, kad tokių skaitytojų nebuvo… Kalbėjote apie traumos teoriją. Gal paminėtumėt konkretesnius jos šaltinius?
V. K. Iš įdomesnių teoretikų būtų Dominickas La Capra, Shoshana Felman, Dori Laub. Prancūzai irgi yra šiek tiek apie tai rašę. Aš apie išeivijos traumos problemas ėmiau galvoti kokiais 1970 m., bet geriau jas supratau tik po studijų metų perskaičiusi minėtų autorių knygas, išleistas kokiais 1989 ar 1990 m., o gal ir dar vėliau. Apie traumas ir atmintį rašo trys jaunos lietuvių literatūros mokslininkės, kurių daktaro disertacijos gynimo komisijose esu dalyvavusi. Dvi iš jų yra baigusios studijas Toronto universitete pas Lindą Hutcheon. Tai Julija Šukys, Violeta Davoliūtė ir Jūra Avižienytė.
A. J. Traumos teorija veda ir prie postkolonializmo problemų. Prieš kokį penkiolika metų atvažiavusi į Lietuvą pranešime „Lengvai pučia keturi vėjai lietuvių literatūrologijoje“ kalbėjote apie naujų teorijų, ypač postkolonializmo, stygių lietuvių literatūrologijoje. Tam didelės reikšmės turėjo jūsų sudaryta knyga „Baltic postcolonialism“ (2006). Šia knyga Baltijos šalių literatūrose ir buvo įteisintas postkolonializmo terminas bei koncepcija. Postkolonializmo teorija universali, o kolonializmo formos įvairios… Vienas dalykas, kai Anglija kolonizuoja Indiją arba prancūzai – Alžyrą. Kitas dalykas, kai Rusija kolonizuoja Baltijos šalis ir Lietuvą. O trečias dalykas, kaip jūs teigiate, kai rusai kolonizuoja rusus, kai kolonializmas egzistuoja pačioje Rusijoje kaip jos pačios reiškinys.
V. K. Anksčiau buvo manoma, kad kolonistai būtinai turi atplaukti per vandenyną… Kad jie negali būti taip arti kaip Rusija prie Lietuvos arba kaip Rusija pačioje Rusijoje. Postkolonializmas buvo taikomas tik trečiajam pasauliui aprašyti. Bet ir iš tokios teorijos daug ką galima pritaikyti kitoms panašioms patirtims. Ypač svarbios yra hibridizacijos, mimikrijos, pavergtojo (kaip jis šneka, kaip save išreiškia) ir kitos koncepcijos. Aš pati dabar rašau apie nacionalines alegorijas, bet straipsnis, kurio tikslas įrodyti, kad antrasis pasaulis iš esmės buvo toks pat, kaip trečiasis, kol kas dar nėra pasiekęs publikacijos formos. Juo norėčiau įrodyti, kad Fredrico Jamesono aprašytos nacionalinės alegorijos, tinkančios trečiajam pasauliui, tinka ir antrajam. O mano nuomone, antrasis pasaulis – sovietų imperija – tebuvo sugalvotas dalykas…
A. J. Trečiojo pasaulio kolonializme yra labai aiški priešo ir pavergtojo takoskyra. O antrajame pasaulyje viskas atrodo tarsi daug sudėtingiau ir painiau, nes priešas vaidina draugą.
V. K. Anglai indams irgi vaidino draugus, teigdami, kad jie juos civilizuoja, neša jiems kultūrą, o apie tai, ką iš vietinių atima, nutylėdavo. Kaip ir sovietmečio Lietuva: nei ji turėjo savo pinigų, nei savo valstybinių ženklų, nei savo armijos, nei savo resursų. Viskas joje – ekonomika, kultūra ir visa kita – buvo valdoma iš centro Maskvoje. Taip, tuomet Lietuvoje veikė nacionalinės mokyklos, universitetai. Tačiau nepamirškime, ką joje veikė cenzūra. Dabar viena jauna estų mokslininkė nori sudaryti „Baltic postcolonialism“ antrą tomą, surinkti jam straipsnius.
A. J. Tai geriausiai parodo, kokie svarbūs jūsų pradėti darbai. Galima apibendrinti, kad jums buvo pažįstamos ir artimos daugelis teorijų: naujoji kritika, naratologija, struktūralizmas, lyginamieji tyrimai, vėliau – feminizmas ir postkolonializmas. Vadinasi, jus patraukė tos teorijos, kurios leido matyti literatūrą gyvenimo kontekste ir padėjo išsiaiškinti praktiškuosius patirtinius dalykus?
V. K. Taip, kurios leido apmąstyti savo problemas ir savo tapatybę.
A. J. Taigi vėliau jums ima dominuoti tos teorijos, kurios literatūrą susieja su gyvenimu ir su paties tyrėjo rūpesčiais?
V. K. Galima sakyti ir taip, nors aš pati apie tai niekada negalvojau. Bet mintis teisinga, taip ir yra. Naujoji kritika lieka tokia pat fundamentali, pamatinė, nors naujų dalykų joje nerasi. Išeivijoje gyvenantiems kritikams lietuviams ji buvo labai parankus metodologinis įrankis, nes ja remdamiesi mes, neturėdami nei archyvų, nei didelių bibliotekų, galėjome paimti atskirą kūrinį ir jį sau turiningai narplioti. Tokia kritikė kaip Audronė Barūnaitė-Willeke beveik nieko apie sovietinio kūrinio kontekstus nežinojo. Bet jei kas užsakydavo jai parašyti ką nors, tarkim, apie Alfonsą Bieliauską, tai jinai pasiima jo knygas, pasideda ant stalo, išstudijuoja ir parašo. Neturėdama jokio atraminio konteksto, leidžiančio įvertinti, ar jis tikrai geras rašytojas, bet įvaldžiusi gerą metodologiją, kritikė padaro jį net didesnį, negu jis yra.
A. J. O jūsų lietuvių literatūros tyrimams buvo reikalingi kontekstai?
V. K. Taip, aš atidžiai seku Lietuvos gyvenimą. Juokinga tai, kad anksčiau man anglistika atrodė per siaura sritis, o vėliau ir lituanistika per siaura nebeatrodė. Dabar gyvenu tarp abiejų. Vakarais skaitau daugiausia nelietuviškus Europos ir Amerikos romanus, nes man lituanistika vėl darosi per siaura. Ypač, kaip minėjau, kai sunku gauti gerų knygų iš Lietuvos arba kai per vasarą galima perskaityti visą metų derlių – ką norėjai ir sugebėjai susimedžioti. Iki Sąjūdžio laikų trejus su puse metų gyvenau Lietuvoje, beveik niekas kitas iš išeivių taip ilgai joje negyveno, todėl turiu daug patirties ir tikrą supratimą apie lietuvišką gyvenimą. Savo kailiu patyriau ir KGB sekimus, ir kitokius „įdomius“ dalykus. Dabar, nors į Lietuvą irgi dažnai atvažiuoju, dar yra ir internetas, bet pagauti literatūros kontekstus darosi sunkiau.
A. J. Žvelgiant iš šiandienos, kokia apskritai buvo lietuvių išeivijos literatūros kritikos situacija? Ar galima kalbėti apie jos tendencijas, raidą? Prisimenu jūsų konceptualų jos įvertinimą „Literatūros lankai: penkiasdešimtųjų metų enfant terrible šiandieniniu žvilgsniu“, išspausdintą 1981 m. „Metmenyse“.
V. K. Buvo koks dešimt kritikų, o tų tikrųjų kritikų su moksliniu pasiruošimu gal dar mažiau. Literatūros kritiką daugiausia rašė iš kitų disciplinų atplaukę žmonės, mėgėjai rašyti recenzijas ar straipsnius. Jie turėjo tam gabumų, bet išreiškė tik savo susidomėjimą ir interesus, nepajėgdami plačiau apibendrinti proceso.
A. J. Vadinasi, išeivijos literatūros kritikus nesunku suskaičiuoti: J. A. Greimas, Rimvydas Šilbajoris, Viktorija Skrupskelytė, Ilona Maziliauskienė, Violeta Kelertienė…
V. K. …ir Delija Valiukėnaitė, Audronė Barūnaitė, Bronius Vaškelis, tai aštuoni… Suskaičiuosime daugiau, nes Henrikas Nagys turėjo doktoratą, ir Birutę Ciplijauskaitę dar galime priskaičiuoti – bus dešimta. Kaip sakydavo A. J. Greimas, kai jis rašo lietuviškai, tai rašo tik kokiems penkiems žmonėms. Ir visi jie ėjo savu keliu, liko prie savo iš studijų atsineštų teorijų. R. Šilbajoris pradėjo nuo rusų formalizmo ir perėjo iki Jurijaus Lotmano, nieko kito jis nebandė. I. Maziliauskienės mokykla buvo naujoji kritika, vėliau feminizmas. Jos motina buvo labai stipri moteris. Jinai po metų santuokos išsiskyrė su vyru, ištekėjo už kito. Tai vyko apie 1930-uosius, o tada tokių dalykų niekas neišdarinėjo. Ilonos motina tiesiog gyveno feministinį gyvenimą. Mano mama irgi buvo tam tikru požiūriu feministė. Ji buvo feministė su feminizmo fakto suvokimu, nes nuolat svarstydavo, kodėl moterų gyvenimas yra toks, koks jis yra. Mudvi su Ilona laikėmės gana primityvaus feminizmo lygmens, daugiausia analizuodavome moteris veikėjas, jokių prancūziško feminizmo mandrybių, kurias mėgome savo pokalbiuose aptarinėti, straipsniuose nepritaikėm. Toliau Lietuvoj šia kryptimi eina Solveiga Daugirdaitė, Dalia Leinartė Marcinkevičienė, Viktorija Daujotytė.
A. J. Violeta, neabejotinai esate viena iš žymiausių lietuvių literatūros tyrinėtojų, daug įdomių straipsnių parašiusi, daug teorijų išmananti. Gal tos teorijos jau nereikalingas, praėjęs ir su XX amžiumi numiręs reiškinys? Ar jos dar gali praversti šiuolaikiniam literatūros mokslininkui ir kritikui?
V. K. Aš manau, kad būtina jas išmanyti, jog galėtum pasirinkti, kada ir kurią norėsi panaudoti. Po dekonstrukcijos atrodo, kad daugiau jau nieko nėra, amžinai pranašaujama ir teorijos, ir romano mirtis. Tačiau tai jau gal slenka į istoriją. O jaunas mokslininkas turėtų žinoti, kokia literatūros tyrinėjimų istorija buvo iki jo, plėsti savo akiratį. Turėtų būti daugiau kursų lituanistui, ir ne tik jam, apie teorijų istoriją.
A. J. Dėkoju už pokalbį.
Daiva Tamošaitytė: „Jaučiuosi kaip avilio motinėlė, kurios bitės išsilaksto“
2014 m. Nr. 2
Rašytoją Daivą Tamošaitytę kalbina Birutė Jonuškaitė
– Perskaičius Tavo biografiją, susidaro įspūdis, kad esi žmogus orkestras, puikiai išmanantis ne vieną kultūros sritį. Nuosekliai darbuojiesi ir muzikos, ir literatūros, ir filosofijos baruose. Vis dėlto norėčiau pradėti nuo šaknų, nuo šeimos, kuri formuoja kiekvieno jauno žmogaus pasaulėžvalgą, santykį su visuomene, su tauta ir netgi tėvyne. Taigi kaip Tau atrodo, kiek Tave vaikystėje ir jaunystėje paveikė Tavo garsių tėvų aplinka, jų muzikinė ir kultūrinė veikla? Ar apskritai buvo sunku, o gal kaip tik patogu būti Tamošaityte?
D. T. Iš laiko perspektyvos žiūrint, vis labiau aiškėja, kad buvau savaip palaiminta, gimusi Reginos Paskačimaitės ir Prano Tamošaičio šeimoje. Mama kilusi iš bajorų giminės, kuri davė pradžią Panevėžio miestui, jos kilmė aprašyta istorikės Onos Maksimaitienės monografijoje. Mokėsi skambinti fortepijonu privačiai, paskui muzikos mokykloje pas garsų pedagogą Antaną Belazarą. Tėvai jai nupirko fortepijoną, kuris ir dabar stovi mūsų bute, tiesiastygis archajinis eksponatas. Beje, juo skambino tokių galimybių neturėjusi Gražina Ručytė-Landsbergienė, mamos vaikystės draugė, paskui ją su šeima išvežė į Sibirą. Šeima turėjo ir „Philips“ radiją, retenybę tais laikais – daug kaimynų sueidavo pasiklausyti žinių. Mama klausydavosi muzikos ir svajojo tapti pianiste. Jos senelis Antanas Briedelis-Briedis buvo knygnešys, o dirbo policininku, turėjo mėsos krautuvę – puiki priedanga! Mama visada didžiavosi, kad jos mama Antanina Briedelytė-Paskačimienė, teismo raštininkė, buvo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės auklėtinė, o tėvas, Stanislovas Paskačimas – Panevėžio miesto teismo sekretorius. Užėjus rusams ir kažkam įskundus, buvo represuotas ir išvežtas į Vorkutą. Paliko trijų vaikų šeimą, jauniausiajam Gintautui tebuvo keturiolika mėnesių. Mama jį ir išaugino, nes močiutė neteko darbo, vertėsi sunkiai, galiausiai įsidarbino paukštyne. Senelis grįžo iš lagerio netikėtai, staiga vaikai vieną dieną pamatė keistą senį su „bušlatu“, kuris, eidamas pro vartelius, vis gręžiojos per petį – ar kas neseka… Praradęs visus dantis nuo skorbuto, amžiams peršaldytais plaučiais. Pasikeitė jo asmenybė, tapo uždaras. Vaikams buvo sunku suderinti šį naują žmogų su atmintyje išlikusiu savimi pasitikinčiu tėvu, kuris buvo ginkluotų čekistų paryčiais išvestas su elegantiška skrybėle ir geriausiu kostiumu. Bet esmė paliko: vis kalbėjo apie rusus, visada alkanus ir bedalius, kurie yra „dvilypės kitaikos“, „azijatai“… Savo asmeninius išgyvenimus slėpė, sėdėdavo susimąstęs per dienas savo krėsle. Jis mane augino, kai tėvai būdavo išvažiavę į koncertinius turnė: pindavo kasas, virdavo panevėžietiškus varškėčius su spirgais. Senelius atsimenu su didžiausiu pietetu: erdvius namus ir didžiulį sodą senamiestyje ant Nevėžio kranto, šlaitą iki upės, kuriuo vaikai, ir mano mama, čiuoždavo žiemą pačiūžomis. Ten, Panevėžyje, prabėgo daug mano paaugliškų vasaros atostogų, daugybę knygų ten perskaičiau po obelimis. Iš mamos aplinkos, tėviškės gavau pamatinį miesto inteligento auklėjimą – visada pasitempę seneliai, atvykstantys su kiškio pyragais per šventes, darbštumas, atsakomybė prieš kaimynus, gimines – visa tai įstrigo visam laikui. Turiu Aušros Vartų Švč. Marijos nuostabų sidabru inkrustuotą paveikslą, ant kurio nugarėlės drebančia ranka močiutė pieštuku įrašė, kad Vyrą, vaikų Tėvą, išvežė… Didžiulį pluoštą senelio mamai rašytų laiškų (močiutė mirė anksti), kuriuose atsispindi tvirta šeimos etika. Tokie dalykai auklėja be žodžių. Iš mamos, jos giminės, kurios visi yra žinomi muzikai arba gydytojai (iki pat tetų, vaikų, pusbrolių ir pusseserių), gavau tikrą supratimą apie savo šaknis, tautinį orumą ir niekada neturėjau problemų dėl „pirmos kartos nuo žagrės“ komplekso. Anksti suvokiau, kad mes visada turėjome savo lietuvišką miesto kultūrą, ir esu tikroji jos atstovė. Laikau save aukštaite.
O tėvas kilęs nuo Jurbarko, ten baigęs pradžios mokslus ir gimnaziją (bet gimęs Molynės kaime, kur tebėra tėvonija, tik sovietmečiu parduota), ir jo istorija kitokia. Močiutė Ona buvo kilusi iš senos žvejų nemuniečių Šimkų giminės, bet jos motina – atbėgusi iš Tauragės dvaro didikė Rutkauskaitė, dar mergučė slėpusis nuo caro represijų dėl 1863 metų sukilimo ir ištekėjusi už paprasto valstiečio, mano prosenelio. Ją visada ir vadino „pani Rutkowska“, kitaip nedrįso, net šeimynykščiai. Nugyveno ar ne šimtą metų. Sovietams užėjus šeimoje buvo uždrausta bet kam pasakyt, kad buvo gryno kraujo kunigaikštytė. Tėvo senelis Juozas Tamošaitis buvo stambus ir pažangus ūkininkas, bet turėjo daug vaikų ir išdalijo žemę. O mano senelis iš tėvo pusės, Kleopas Tamošaitis, buvo muzikantas ir siuvėjas, turėjo kapelą, grodavo vestuvėse. Taip išliko per karų baisumus. Ir – kas visai įdomu – už tėvo paliktą žemę įsigijo brangų vokišką „Hohner“ firmos akordeoną, kokio niekas tais laikais neturėjo. Kažkaip negalėjo jis nei žemės arti, nei tinklų Nemune traukti… Dabar sunku patikėt, kad tas akordeonas kainavo visą palikimą! Kleopo antros eilės pusbrolis Antanas Tamošaitis buvo prezidento Antano Smetonos teisingumo ministras. Apie tai tarybiniais metais irgi buvo nutylima, aišku kodėl. Mano tėvas augo darnioje šeimoje, bet karo baisumai ilgainiui paliko jį vieną patį sau. Teko verstis kaip išmanant, rūpintis motina ir seserimi. Jis viską pasiekė savo gabumais ir darbštumu. Susitiko tėvai Vilniuje, susituokė ir visą gyvenimą praleido kartu, puoselėdami liaudies meną. Kanklininkė ir birbynininkas, išvedę mūsų liaudies meną į tarptautines aukštumas. Iš tikrųjų mums, vaikams, buvo kuo didžiuotis: kai 1957 metais laimėjo auksą pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje, atsivėrė durys į užsienius. Pamenu tėvus nuolat besirengiančius koncertams, gastrolėms. Jų dažniausiai nebūdavo namie, mus auginti padėjo močiutė ir senelis. Tame buvo tam tikras išskirtinumas, nes sovietai į užsienį, ypač kapitalistines šalis, išleisdavo tik savo srityje pasižymėjusius menininkus. Atranka būdavo griežta, keliapakopė, respublikinė ir sąjunginė. Su seseria Dalia baigėme M. K. Čiurlionio meno mokyklą, studijavome Valstybinėje konservatorijoje. Tas pasaulis buvo saugus, gražus. Tėvai tarp kolegų iš tiesų turėjo didelį autoritetą. Bet, kaip sakai, „būti Tamošaityte“ reiškė būti talentingų pedagogų, atlikėjų vaiku, ir ne daugiau. Ne visada buvo patogu. Nebuvau nei Lenino, nei Korsako anūke, jokių paveldimų politinių privilegijų neturėjau.
– Augdama žinomų kultūros žmonių šeimoje, būdama senamiesčio gatvelių vaikas, tikriausiai turi įdomių prisiminimų iš tų laikų: su kuo bendraudavo Tavo tėvai, kas rūpėjo ano meto inteligentams, kokios diskusijos vykdavo Jūsų namuose, kas buvo Tavo jaunystės draugai?
D. T. Va, ir pasakyčiau: nesu senamiesčio gatvelių vaikas. Esu gamtos žmogus. Matai, lietuvis nuo seno, ar gyventų mieste, ar kaime, visada turėjo sklypelį žemės ir sodą. Mano močiutė karo metais laikė ir karvutę (senamiestyje, miesto centre), kad išmaitintų vaikus. Tas mūsų tautos ryšys su gamta mane visada žavėjo ir stebino. Tokia darna, visas etinis pasaulis buvo sukurtas. Todėl net mieste visada ilgėjausi gamtos. Gyvendama Lazdynuose ir Antakalnyje kasdien po kelias valandas vaikščiodavau po miškus, paneriais. Vasaras leidau prie Sartų ežero arba pušyno apsuptam sode. O kai persikrausčiau į tikrą miestą, Totorių gatvę, ant akmenų, pasigedau miško. Bet kaip atpildas man yra didžiulis klevas po namų langais, stelbiąs visą akiplotį, ir Sereikiškių parkas, ir Belmontas… Lietuvis niekada nebus urbanistinė būtybė, o jei tokia taps, praras visą tūkstantametę sakralinę pajautą. Be to ilgesio, man išlikę iš vaikystės miškai, gojai, grybavimas Dzūkijoje, Labanore. Tai tokia veikla, kuri nesuvokiama urbanizuotam europiečiui: kas per velnias? O tai meditacija natūraliausia forma, gyvas santykis su protėviais. Man miškas – bažnyčia. Ten nusiraminu, sutelkiu pajautas. Kiekvienas visada savaip ošiantis medis, debesys, kas akimirką besikeičiantis apšvietimas, genys, atskridęs į uoksą, praliuoksėjęs zuikis, sušnarėjęs žolėj žaltys ar ežys, išduodantis savo būstą – mano broliai. O uogos, laukiančios, kad jas nuraškyčiau… Baranauskas gražiai pasakė apie visa tai. Beje, puikiai jaučiausi ir Niujorke, ir kituose didmiesčiuose. Tačiau tai buvo veikiau gyvenimo tyrimas, ne gyvenimas. Lietuvoje gyvenu gamta. Tai – atspirties taškas. Tėvas mane išmokė valdyti valtį, žvejoti – iš bado nemirčiau… Ar esi ant ežero, ar miške – laikas teka kitaip, mintys sustoja, įžengi į kitą dvasios lygmenį.
– Kadangi tikro kaimo neturėjau, Sartuose įkyrėjau valstiečiams: rūpėjo vadelioti sartį, dalyvauti šienapjūtėje, melžti karvę, degti laužus… Tai buvo fantastiški patyrimai. Dalyvavau ir skerstuvėse prieš Kalėdas, kimšau dešras, žiemą važinėjausi po kaimus rogėmis su varpeliais, skrajojau su aerorogėmis po Sartų ežerą. Vasarą buriavau. Kur dabar visa tai?
D. T. Kas rūpėjo to meto inteligentams? Išlaikyti savastį, be abejonės. Daugelis dirbo tuose frontuose. Su nuostoliais, taip pat ir žmogiškais. Mano tėvai pažinojo visą to meto muzikos ir meno aukštuomenę, nes nė vienas renginys nepraeidavo be jų, be „Sutartinės“ ir tėvo birbynės – Kompozitorių sąjungos ir Filharmonijos renginiai pirmiausia. Draugavo su dailininkais – Algimantu Švažu, Igoriu Piekuru, Stasiu Krasausku. Turime jų dovanotų darbų. Iš kompozitorių tėvą labai mėgo Balys Dvarionas, muzikologas Juozas Gaudrimas, Jadvyga Čiurlionytė, rektorius Jurgis Karnavičius, kiti. Beveik visi žinomiausi Lietuvos dainininkai praėjo tėvo „kalvę“. Bet – įsidėmėtina – bohemos aplinkos mūsų namuose nebuvo. Ir ačiū Dievui! Šeima ir darbas buvo atskiros planetos. Bohemai laiko tiesiog nelikdavo, o ir charakteris nebuvo toks. Pasakyčiau daugiau: bohema ir tikroji lietuvio savastis – nesuderinama. Tai mano tėvas ir motina suvokė savaimingai: namuose nebuvo jokių išgertuvių, paleistuvysčių ar svieto perėjūnų, užsiimančių neva pasaulio meno problemų narstymu. Šį bei tą galima sužinoti iš monografijos apie Praną Tamošaitį, kurią kartu su prof. Algirdu Vyžintu parengiau, o išleido Muzikos ir teatros akademijos leidykla 2011 metais. Rimta monografija, su daugelio autorių prisiminimais ir priedais, iš kurių gali suprasti, koks didžiulis darbas buvo nuveiktas. Ana Achmatova pasakė: „Net neįsivaizduojate, iš kokio mėšlo išauga kūryba.“ Tai va, šito mėšlo mūsų aplinkoje nebuvo. Iš tėvų gyvenimo aiškėjo, kad kūryba nebūtinai auga iš trąšaus žmogiškų nelaimių ir paklydimų mėšlo, bet priešingai, iš švarių idėjų ir gyvenimo. Tam patvirtinimą gavau ir iš pasaulio literatūros. Kas ieško, tas randa. Nebūtina pulti į purvo duobę tam, kad suprastum, kas yra purvas. Draugai? Visada buvau vieniša. Didelės idėjos sulaukia patyčių ir nesupratimo. Tik vienas žmogus manęs neapvylė – mano vyras. Už jo ištekėjau dėl idealizmo. F. Nietzsche būtų patenkintas.
– Tavo profesinis kelias, atrodo, klostėsi savaime, nes juk lankei M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir stojai į konservatoriją. Tačiau baigusi studijas ne tiek jau ilgai buvai koncertmeistere, ėjai fortepijono dėstytojos pareigas – greitai ši veikla liko lyg ir šešėlyje, – pasinėrei į muzikos kritiką, vertimus, literatūrą. Ar teisingai man atrodo, kad Tavo daugiaplanei asmenybei, renesansinės prigimties žmogui, vien muzikos atlikėjos vaidmuo buvo per siauras, reikėjo platesnio veiklos lauko?
D. T. Taip, tokia „renesansine asmenybe“ mane įvardijo ir Regimantas Tamošaitis, ir Viktorija Daujotytė, ir Jonas Mikelinskas. Ir ne tik jie. Sutrikau: nejaugi kiti žmonės neturi tokių aspiracijų kaip aš? Nejaugi tave aprėžia specialybė? Visada pasaulį matuoji savo matu. Dėsčiau akademijoje septyniolika metų. Buvau tikrai vertinama. Bet nedavė ramybės tas tikrasis pašaukimas: literatūra. Juk mokykloje buvau klasės literatė, ir mano rašinėliai skaityti kaip pavyzdiniai. Rašiau proginius „hepeninginius“ tekstus vaidinimams. Auklėtoja Alė Kristapavičienė sykį pasivedėjo mane ir pasakė: „Jeigu nežinočiau, kad esi nukreipta į konservatoriją, siūlyčiau stoti tik į universitetą, Filologijos fakultetą.“ Rašiau ir libretą operai, sugalvojau temą: „Orfėjas ir Euridikė“. Muziką parašė Amosas Traubas. Dailininkai sukūrė fantastiškus kostiumus, dekoracijas. Tais laikais čiurlioniukų abiturientų statoma opera buvo didelis įvykis. Praėjo su pasisekimu. O toliau? Ne tik skambinau fortepijonu, rengiau teminius vakarus Menininkų rūmuose, dabartinėje prezidentūroje. Jungiau muziką ir literatūrą muzikos kritikos baruose. Pagaliau subrendo atsakomybė prieš mūsų ateitį, jauną žmogų. Pasirinkau sunkiausią kelią: išėjau iš savo Alma Mater, kad galėčiau kalbėti nepriklausydama nuo bet kokių politinių konjunktūrų. Daug kas nesuprato. Šokas. Juk buvau tam tikra prasme asmenybė, į kurią dėtos didelės viltys. Gerai mokiausi, buvau aktyvi visuomenininkė (sienlaikraštis, seminarai, visokie renginiai) – talentingas „kadras“, taip sakant. Rengė man karjerą. Ir staiga – šast! Pateikiau iššūkį. Materialiai totaliai rizikavau. Bet dvasiškai pasijutau išsilaisvinusi. Penkerius metus rašiau tai, kas man buvo „ant širdies“. Ir atsakas į kiekvieną paskelbtą straipsnį – ne mažiau nei šimtas atsiliepimų internete. Teigiamų ir nė vieno nepagarbaus. Gyvenau „Bhagavadgytos“ tiesomis: kad neliktų nieko, kas palaikytų ego, kad išnyktų visi prisirišimai. Beje, tuo metu – gal sutapimas – kovojau su liga, kuri užklupo mane staiga: lyg ir turėjau atsidurti po žeme, bet išgelbėjo apvaizda. Tai buvo – nesumeluosiu – laimingiausias tarpsnis mano gyvenime. Įvertinau savo jėgas. Perskaičiau daugybę unikalios literatūros, atsisiųstos iš užsienių. Pamėginau tas tiesas išgyventi savo kailiu. Ir Aidas Marčėnas yra prisipažinęs: kas rytą skaitau „Bhagavadgytą“. Kadangi jį pažinojau kitokiame kontekste, nudžiugau. O gal? Tuo metu, kai lietuviai stačia galva puolė į pralobimo liūną, puoselėjau beprotiškas idėjas. Atsisakiau visko. Neturėjau jokio pragyvenimo šaltinio, išskyrus honorarus, skaičiavau centus. Nors automobilį vairavau nuo dvidešimties metų, volgas ir žigulius, pasakiau sau: dabar „ne fasonas“ vairuoti BMW ar mersedesą (tėvas turėjo), aš vairuosiu sumautą džetą… Namuose rengiausi sesers vienuolės drabužiais, kuriuos ji jau dėvėjo dešimt metų. Kol skylės atsirado pažastyse. Viską dariau priešingai nuvorišams. Tai buvo maištas. Tas suvokimas – kad žmogui reikia tiek nedaug – buvo svaiginantis.
– Įdomi Tavo biografijos dalis – domėjimasis klasikine indų muzikos estetika ir filosofija, lyginamosios indologijos studijos. 2009 metais apsigynei disertaciją „Moteriškasis śakti principas Sri Aurobindo naciona-linės indų tapatybės sampratoje“. Kada ir kodėl pradėjai domėtis Rytų filosofija? Ką šis domėjimasis (be parašytų straipsnių, esė, mokslinių darbų) davė Tau pačiai – kaip žmogui, gyvenančiam visai kitokių ideologijų veikiamoje Lietuvoje?
D. T. Labai geras klausimas. Virsmas vyko apie 1986 metus. Baigiau konservatoriją ir iš esmės turėjau viską, ką gali turėti jaunas žmogus: laimingą šeimą, gerus tėvus, prestižinį darbą – buvau jauniausia dėstytoja tuo metu, dvidešimt ketverių metų, ir rūbininkė man nenorėdavo išduoti drabužių dėstytojų skyriuje – eik, kur studentai… Bet trūko kažko esminio. Buvau nelaiminga! Tada ir susipažinau su Kazimieru Seibučiu. Atsivėrė kitas pasaulis, apie kurį nieko nežinojau. Sovietmečiu domėjimasis Rytų kultūra, ypač religijomis, buvo disidentinė veikla, stebima ir net baudžiama, kaip antai vaišnavų mėginimas praktikuoti vegetarystę. Knygos kontrabanda buvo atvežamos iš užsienio – pamename kad ir Sigito Gedos žygdarbį, kai jis atgabeno „Bhagavadgytos“ tomelį. Mokslininkai budizmą studijavo vykdami į Buriatiją ar kitas respublikas arba mėgino skaityti bibliotekose specialiuose fonduose saugomą literatūrą. Kai kada tos pastangos prilygo kone detektyvui. Filologas Kazimieras Seibutis (mano būsimasis vyras) nesitenkindavo Vilniaus universiteto „profesoriais“ (taip buvo vadinama skaitykla), o vykdavo į Maskvos centrinę biblioteką ir dominančias knygas, kurių nė su žiburiu nebūtum radęs Lietuvoje, susitaręs su bibliotekininke, slapčia atsišviesdavo. Kai kurie tomeliai atsirado iš perfotografuotų mikrofilmų, kuriuos jis su draugais susiūdavo. Ši veikla ir skaitymas (o raidės buvo mažytės, vos įžiūrimos, fonas pilkai rausvas) tapo kone ritualiniu užsiėmimu. Tuo metu (tai buvo septintasis, aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis) Seibutis turėjo unikalią namų biblioteką, kuria naudojosi dabar žinomi Lietuvos mokslininkai, literatai, dailininkai, muzikantai, diplomatai: Algis Uždavinys, Dainius Razauskas, Regimantas Tamošaitis, Julius Keleras, Erikas Slavėnas, Dainius Strazdas, Eglė Sausanavičiūtė, Mindaugas Butkus, Rasa Jurgelėnaitė, Ginas Dabašinskas, Marius Stasiulionis ir daugelis kitų, galėję pasirinkti kokią tik nori sritį: skaityti Lao Dze, Šventąjį Raštą, sanskrito tekstus su žodynu, Toynbee ar Berdiajevą… Arba iš plokštelių klausytis klasikinės indų muzikos. Pažvelgus atgal galima teigti, kad tai buvo nauja knygnešystės forma, suvaidinusi didžiulį vaidmenį tarp naujosios kartos lietuvių inteligentų.
Man pačiai atradimas buvo Aurobindo Ghose’o, labiau žinomo kaip Sri Aurobindo, rašytinis palikimas, jo idėjos. Būtent jo raštuose atradau atsakymus į man rūpimus klausimus: kas mes esame, kodėl viskas yra taip, kaip yra, koks žmogaus ir visos žmonijos gyvenimo tikslas. Jokia Vakarų filosofija man to tikrumo ir saugumo, žinojimo nesuteikė. Išprotautos tiesos, sistemos, mitai man dvasinės įtakos nedarė, nors nuo mažens buvau knygos žmogus. Skaitydama tarp eilučių pajusdavau, ar autorius kažką išradinėja, perpasakoja, ar remiasi autentišku patyrimu. Šiuo atveju skaitymas atvėrė ir vidinius horizontus, įkvėpė graikišką entuziazmą pažinti pasaulį ir jo sandarą ne tik protu, bet ir vidinėmis juslėmis, intuicija.
Indologijos studijos man papildė Vakarų išminties fondą, be jų sunku susidaryti visavertį pasaulio vaizdą. Padėjo įvertinti mūsų, lietuvių, kultūros šaknis tuo požiūriu, kad jos pasirodė esančios fantastiškai rafinuotos, subtilios ir galingos dvasiškai. Net jų likučiai! Lyginamosios studijos geriausiai padeda pamatyti tai, kas Lietuvoje turi ateitį, yra gyvybinga. Aurobindo Ghose’o, baigusio Kembridže klasikinės filologijos studijas, tekstai labai sudėtingi. Žinoma, juos galima studijuoti atsietai akademiniame lygmenyje. Bet Pudučerio ašrame Indijoje aptikau tai, ką prarado Vakarai: gyvą išminties perdavą. Tai buvo būdinga Sokrato laikais, o Gaonas Lietuvoje irgi kūrė panašią tradiciją. Prie Aurobindo labai priartėja Vydūnas. Turime Daukanto, Maironio, Šalkauskio, Basanavičiaus, Milašiaus vizijas. Manau, Lietuvoje būtina atgaivinti tokią tradiciją. Tik paremtą antikiniu lietuvių paveldu.
– Tavo moksliniai filosofiniai darbai, idėjų narstymas, profesionalios muzikos recenzijos galbūt yra labiau skirtos šių sričių specialistams, tačiau kiekvienam skaitytojui, manau, yra puikiai suprantama ir rekomenduotina Tavo esė knyga „Sena ir nauja“, kuri tarytum reziumuoja ne tik Tavo, bet ir mūsų visų pastaruosius du dešimtmečius nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip manai, kuo ji skiriasi nuo šių dienų madingų esė knygų, apie kurias garsiai kalba visa žiniasklaida? Ar nejauti, kad dėl tam tikrų priežasčių ši labai svarbi Tavo knyga yra tarsi nutylėta?
D. T. Kad ji savaip nutylėta, nieko nuostabaus. Beveik visos pirmosios knygos esti nutylėtos – tai reiškia, kad nerecenzuotos. Ši (šiaip jau ne pirma) buvo recenzuota ir jos pristatymas rodytas per Lietuvos televiziją. Tačiau man daug svarbiau, kaip ją priima žmonės. Knyga sudaryta iš publikuotų straipsnių, kuriuos skaitytojai smarkiai komentavo internete. Yra ir dalis, kuri nebuvo publikuota – tai filosofiniai aforizmai. Kita vertus, knyga apima daug gyvenimo sričių, ir kiekvienas mato tai, kas artimiausia. Galbūt tuo ji ir kitokia – tuo įvairialypumu: politika, kultūra, menas, religija, kinas, muzika… Bet viskas aptariama konkrečiu požiūriu. Paėmiau ją į rankas ir skaičiau kaip nežinomą tekstą. Atsivėrė vientisos pasaulėžiūros perspektyva. Truputį išsigandau. Į daiktą surinkti tekstai yra jėga, kuri turi savo logiką. Buvo apie ką pagalvoti. Mąsčiau: kaip gali skaitytojas suvokti tas tiesas? Juk neįprasta. Be specialaus pasiruošimo – nelengva. Kai kurie skaitytojai sakė, kad pasitelkė į pagalbą kelis žodynus. Tokį knygos „nemadingumą“ tarp kritikų suvokiu kaip komplimentą. Nors veikiau tai nurašau į laiko stygių. Beje, Valdas Kukulas reaguodavo į mano tekstus ir buvo pasirengęs knygą įvertinti. Deja, nespėjo. Pasistengus galima išreklamuoti kiekvieną savo kūrinį, bet man svarbiau tikra recepcija. Buvo labai įdomių ir nuoširdžių atsiliepimų. Galvoju, kad oficialiai (veikiau oficioziniu reklaminiu lygmeniu) į ją bus atsižvelgta tik tada, kai mano lentynoje rikiuosis bent pustuzinis knygų, ir ne tik publicistikos, bet ir grožinės literatūros. Neskubu. Visada maniau, kad kažką rimta galima pasakyti tik sulaukus brandos.
– Kaip jautiesi šiuolaikinėje mūsų visuomenėje, kuri dažniausiai nenori gilintis į rimtus dalykus, nenori pastebėti gana akivaizdžių problemų ir yra linkusi po kokia nors madinga Briuselio vėliava plaukti pasroviui į plačiuosius Europos ar pasaulio vandenis, visiškai nesijaudindama dėl savo tėvynės?
D. T. Jaučiuosi kaip avilio motinėlė, kurios bitės išsilaksto. Augau ir brendau su visai kitomis vertybėmis, negu dabar propaguojamos. Reikia suvokti: jei tu nuo šešerių metų sėdi prie fortepijono visą dieną ir groji Bachą, Beethoveną, Chopiną ir Čiurlionį, skaitai Goethe’s, van Gogho ar Napoleono biografijas, tai įgauni imunitetą bet kokiems pasaulio skersvėjams. Hermannas Hesse buvo sudaręs visai neblogą skaitytinų knygų sąrašą. Galima tą veiklą papildyti savo nuožiūra. Taip ir dariau. Tai hermetinė patirtis. Šalia pulsavo tėvų įskiepyta meilė mūsų tautiniam paveldui, kuris vis dar menkinamas, nutylimas. Tas spragas reikia pildyti ir pildyti. Elitinė kultūra visada buvo keleto žmonių reikalas. Gyvenimas per trumpas, kad viską perskaitytum, pergrotum. Bet yra kertiniai akmenys. Dabar matau, kad tų dalykų žmonės nemokomi. Plaukia pavėjui. Skęsta interneto platybėse, kuriose gali rasti visko, tik nebėra to kelrodžio, autoriteto, kuris pasakytų, kas yra verta.
Mes visada buvome Europoje, ir nebūtina to įrodinėti priesaikomis Briuseliui. Bet pirmiausia reikia suvokti savo savastį ir indėlį į Europos kultūrą. Indėlis buvo, ir ateity gali būti labai savitas, įspūdingas. Sovietmetis paliko nevisavertiškumo kompleksą, kuris trukdo matyti tai, kas ne laikina, o amžina. Iš čia ir bejėgiškumas, pasidavimas, pataikavimas. Mirksnio dialektika.
Galbūt jaučiuosi kaip žvėris, ginamas iš pamėgtų slėptuvių. Mačiau pasaulio pakankamai, ir visada grįždavau į Tėvynę kaip į palaimintą žemę. Tik čia galiu jaustis namuose. Jaučiu kažkokį nenusakomą šventumo, paslapties dvelksmą. Ūkanotą ir iki kaulų smegenų savą. Kitur – tremtinė. Džiaugiausi, kad, palyginti su įsibėgėjusiais procesais kitur, nepaisant istorinių invazijų, esame kaip beveik neliesta sala. Bet pasaulis juda pasaulio-valstybės link. Netgi Vakarų ir Rytų priešprieša darosi nominali. Telkiasi galingos globalistinės struktūros, kurios sprendžia, ką visuose žemės kampeliuose turi veikti kiekviena skruzdėlytė – ką dirbti, ką valgyti, kaip auginti vaikus, kiek uždirbti, ką mąstyti ir taip toliau. Kažkoks monstras, nematomas didysis brolis, laužantis normalias gyvenimo struktūras. Įžvalgūs protai tai numatė. Jevgenijaus Zamiatino „Mes“, visiems gerai žinomi George’o Orwelo romanai, Aldouso Huxley’io kūryba – tai įspėjimas, kad XXI amžiaus žmonės turėtų skaityti antiutopijas, nes jos tampa realybe. Pasaulis kaip kalėjimas, kurio esmė – primityvi gerovė per prievartą ir visiškas asmenybės, laisvos minties ir elgesio sunaikinimas. Unifikuota egzistencija be jokių dvasios požymių. Nužmogėjimas. O dvasia yra tai, kas savaimingai kyla iš vidinės žmogaus esaties ir reiškiasi fenomenų įvairove, kultūrų skirtumais. Matome aštrėjančią tautų kovą su šia tendencija, bet kol kas milijoninė beveidė biurokratų armija, Sistema ima viršų, aklai ir nenumaldomai kaip buldozeris be stabdžių riedanti į susinaikinimą. Mat remiasi ji ydingais visa ko išnaudojimo, išeikvojimo pagrindais (apie juos galima būtų kalbėti ilgai), kurių nė už ką nenori keisti pažangiais genialių išradėjų siūlymais ir kurie anksčiau ar vėliau tą armiją palaidos po griūties nuolaužomis. Tik nukentės visi. Vytautas V. Landsbergis sako, kad Apokalipsė vyksta dabar. Panašiai jaučiasi ir kiti tikintieji. Manyčiau, kad į regimą fazę ji įžengė Antrojo pasaulinio karo metais ir dar anksčiau, su patekėjusia Stalino antisaule. O gal trunka ir visą mums žinomos civilizacijos laikotarpį. Juk kažkada duotas žinojimas gęsta kaip žvaigždė, vien mirusi šviesa mus pasiekia. Įdomu, kiek toji Apokalipsė truks ir kokie bus padariniai. Su kokiais nuostoliais žmonija pasitiks naujos eros aušrą? Kad ji išauš, neabejoju. Tokiomis akimirkomis pradedi galvoti apie tai, koks žmogelis nesaugus šioje visatoje, ir kaip jis naiviai mąsto. Viešpats nėra nei žiaurus aklas baudėjas, nei gaisrininkas ar Majamio gelbėtojas, suskumbąs į pagalbą vos sukalbėjus maldelę. Juk tikimasi išsaugoti turtą, sveikatą, gyvybę. Viso labo. Bet kai vyksta Armagedonas, dievų ir titanų kova, galvos lekia kaip skiedros mišką kertant. Ir tik tokiomis akimirkomis aiškėja sielos vertė ir laisvo apsisprendimo galia. Mažas vabalėlis, išlaikęs būties egzaminą, kvotimą mirtimi ir kankinimais, erzinimą beprasmybe, įveikęs šėtono viliones ir įgimtą rasės idiotizmą – argi tai nebus tikrasis išsigelbėjimas?.. Tokia Paskutiniojo teismo, jei kalbame parabolėmis, moralė.
– Jeigu jau pradėjome apie visuomenę, tai gal galime pakalbėti apie Tavo visuomeninę veiklą judėjime, kuris bando atgaivinti Sąjūdžio idėjas, apie Tavo pilietinius ir analitinius straipsnius. Kas Tave labiausiai neramina? Kas ir kaip turėtų pažadinti Lietuvos žmones iš tos baisios depresinės apatijos?
D. T. Sąjūdis neatsikuria. Dabar gyvename visai kitomis sąlygomis, kurios naikina pačią galimybę telktis sąjūdžiams. Viską stebi ir reguliuoja plėšri įteisintos visuotinės Kontrolės akis. Kaip sakiau, tai apima visus kontinentus. Ir vyksta milžinišku pagreičiu. Nežinia, kas bus rytoj. Kodėl taip kalbu? Galbūt todėl, kad tai man rūpi, tai įdomu. Pamenu, 1980 metais (dešimtoje klasėje) auklėtoja išdalijo anketas. Reikėjo atsakyti į įvairius klausimus: kuo norėtum būti užaugęs, kas yra dora, ką labiausiai vertini žmoguje ir panašiai. Prirašiau visą sąsiuvinį, kurio juodraštį ir dabar turiu. Kai sėdau rašyti, suvokiau, kad neįsivaizduoju savęs susietos su jokia profesija. Rašiau: „Gyvenimo tikslo klausimą kiekvienas žmogus, be abejonės, iškelia nors kartą savo gyvenime, pasiryžta įvykdyti daugelis, o pasiekia – mažuma. Įveikia kliūtis tik didžios prigimtys. Mano gyvenimo tikslas – tapti geru žmogumi pilna ir nenuvalkiota to žodžio prasme ir visą laiką mokytis, šviestis, pažinti.“ Kitas pasažas: „Pirmos pažinties metu vis dėlto labiausiai vertinu ne sugebėjimą laisvai, linksmai laikytis kompanijoje, ne žavumą ir net ne originalumą, bet intelektą [pabraukta], ir dar kartą intelektą. Pirmiausia įsitikinu, kaip žmogus mąsto, įdomus jo apsiskaitymo laipsnis, pasaulėžiūra. Žinau, kad dėl to kai kam atrodau per daug proziška, ir todėl, kai man užeina „poetiškos valandėlės“ ir protas užleidžia vietą jausmui, tai kartais palaikoma maivymusi arba nesuprantama. Labai dažnai tiesiog nenoriu su kitais dalytis mintimis arba bandyti filosofuoti, nes būtinai būnu palaikoma nuobodžia, esą kalbu neįkandamomis frazėmis arba noriu pasirodyti besanti baisiai protinga!“ Nors iš koto virsk. Atpažįstu save kaip nuluptą. O tokia ir buvau, ir likau. Siekianti pažinti pasaulį, bendrauti su vyresniais, įdomiais žmonėmis, iš kurių galiu ko nors išmokti.
Prisimenu ir kitą biografijos momentą. Iki trejų metų nekalbėjau, ir tėvas vėliau sakė, kad ėmė būgštauti, ar tik nebūsiu silpnaprotė… O kai pradėjau, tai iškart ištisiniais sakiniais. „Gu gu“ ir švebeldžiavimo, žodžių kartojimo laikotarpį prašokau. Paskui psichologinėje literatūroje aptikau mokslininkų tyrimų išvadas, kad tokie vaikai iš tikrųjų būna arba protiškai atsilikę, arba priešingai – pažengę… Tai bent palengvėjo! Vaikystėje buvo įdomių tarpsnių. Pamenu, kaip kūriau savo kalbą, periodus, kai ištisai kalbėjau eilėmis arba dainavau, ekspromtu kūriau pasakas.
Taigi mąstau, kad į filosofiją pasukau vedama prigimtinių paskatų, kad tai ne atsitiktinumas. Domina politinė filosofija. Rašau analitinius straipsnius. Tarkim, „Vapsvos efektas“ sukėlė man netikėtą atoveiksmį – tekstas ėjo per rankas kaip savilaidos laikais. Vadinasi, pataikiau į dešimtuką. Pavyko pasakyti tai, kas žmogui įstringa, reikalinga. Pavyksta. Stengiuosi daryti tai, ką geriausiai moku. Kritinė analizė ir sintezė – mano įnagis visose pasirinktose veiklos srityse. Niekada nesiekiau ką nors sukurti tik vardan saviraiškos. Laikau tai beprasmybe. Ką nors duoti žmogui – kilniau. Sakyti tiesą laikau savo priederme.
Kas neramina? Povandeniniai akmenys, kurie sulaiko natūralią gyvenimo tėkmę, pūdais slegia visuomenės pastangas tvarkytis savarankiškai ten, kur priklauso, ir taisyti sykiais lemtingas įstatymdavių klaidas. Kad esame su pagreičiu kapojami, maišomi ir verdami bepročių užkaistame naujojo internacionalo katile. Apie tai ir rašau. Bet dar daugiau dalykų nutyliu, tik apmąstau. O dėl apatijos, tai daugybė žmogučių labai netgi neapatiški, o įsikinkę į valdiškos administracijos girnas tik suka ir suka ratelį, pinigėliai tik byra ir byra… Arba aikštingai trepsi kojelėmis ant renginių pakylos, o staltiesė iškart pasidengia užjūrių skanėstais. Tauta praranda įgimtą patarlių ir priežodžių lobyną, o jis visada gelbėjo atskiriant pelus nuo grūdų. Tikrą liaudies humorą išstumia bukagalviški anekdotai. O viskas dėl to, kad yra perspausta, netikra, priverstina. Kas turėtų pažadinti Lietuvos žmones? Tie, kurie nemiegojo, ir dabar kruta. Labai apmaudu, kad užuot ramiai dirbę darbą, lietuviai priversti burtis į mitingus, rengti akcijas, protestuoti, rinkti parašus, nes mato, kokios kilpos neriamos ant kaklų. Durpės, miškas išvežami didžiuliais kiekiais, kyla grėsmės gėlam vandeniui, žemei. Buvę žuvingi ežerai nustekenti… Kur tik pažiūrėsi, ten savų kvislingų rankomis Lietuva baigiama išparceliuoti pagal gudručių iš užjūrių poreikius. Ir visai liūdna, kad protestuojančių pastangos duoda mažai vaisių, nes, pirma, žmonės nesugeba susitelkti į vieningą frontą, antra, iškart priimami bet kokį balsą nutildantys, sprendimų teisę anuliuojantys apribojimai. Net į referendumus numojama ranka. Tokios nepagarbos ir paniekos savo šalies žmogui, tokio plėšikavimo dar nesu mačiusi. Šalis virsta antrarūše provincija, svetimų koncernų ir turtingųjų atliekų konteineriu, o žmonės, kad ir kaip sunkiai dirbtų, nieko neuždirba, nes finansiniai srautai nuteka į kitus kraštus. Emigracija nėra savaiminė, egzistuoja ir pramoninis šnipinėjimas. Atvykę iš svetur agentai išvilioja pačius talentingiausius. Ponauja ir klesti daugiausia kitataučiai, atėjūnai bei jų vietiniai statytiniai. Ne visi svetimi, aišku, bloga linki, bet jų pagalbos dažnai atsisakoma. Šiuos procesus turi kontroliuoti atitinkamos valstybės tarnybos.
Ir vis tiek man Lietuva – šventa žemė. Niekinama, prievartaujama, bet kantri. Teroristų niekaip neišaugina. Žmones taikoje laiko, ir gamta rami. Kažkas ypatinga tame yra. Gal reikia kokio nors sukrėtimo, postūmio, kad lietuvis staiga atsikvošėtų, susizgribtų, atgautų savigarbą.
– „Metų“ žurnale skelbtame straipsnyje „Vapsvos efektas“ svarstei, ar intelektualai sugebėtų vesti tautą teisingu tiesos keliu, ir teigei, kad „vadovauti tautai turėtų kiti – praktiški ir vitališki žmonės, gebantys priimti greitus, ryžtingus ir gyvybiškai svarbius sprendimus. Juose turi degti sąžinės, drąsos ir tiesos ugnis. Tautas veda ne filosofai, bet karžygiai. Tai nepasikeitė nuo antikos laikų. Mes jų – neturime (jie „neutralizuoti“)“.
Ar nenorėtum pasvarstyti, kokia ateitis laukia mūsų šalies? Ar vis dėlto atsiras tarp mūsų sąžiningų, išmintingų karžygių?
D. T. Sąžiningų karžygių, karių, kuriems rūpi ginti tautą, visada buvo, yra ir bus. Intelektualai, filosofai šiuo klausimu gali patarti. Bet būtina sutelkti bendras jėgas vienam tikslui. Jei tikime, kad Lietuva kaip savarankiška valstybė turi ateitį, reikia išsikovoti maksimalią nepriklausomybę energetikos, finansų ir valdymo srityje. Neabejoju, kad motina istorija mėgsta pasikartojimus, o neramumai, geopolitiniai žemėlapių perbraižymai, realios grėsmės žmonių gyvybei yra jos perpetuum mobile sąlyga. Todėl tam reikia sąmoningai rengtis ir padaryti viską, kad neatsitiktų kaip Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kada gerai parengta mūsų kariuomenė, aviacija nebuvo mesta į mūšius ir galiausiai ją sunaikino sovietai. Kita vertus, pačiam žmogaus, tautos orumui reikia jį ginančių veiksmų, net jeigu ateities horizontas apsiniaukęs, o kova regisi beviltiška. Tačiau juk svarbiausia ne rezultatas, o pats veikimas, dvasinės pergalės, nepasidavimo, nesileidimo būti pavergiamais prasmė. Tai gerai žinojo Lietuvos partizanai. Todėl ir kalbu apie tą vedlį, apie kurį dar poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas kalbėjo. Jis žinojo, ką sako…
Gintarė Adomaitytė: „Keliauju per pasaulį vėjuota, ir nesigailiu“
2014 m. Nr. 1
Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į Birutės Jonuškaitės klausimus
– Esam pažįstamos daugiau kaip du dešimtmečius, bet iš tikrųjų nedaug ką apie Tave žinau. Galbūt šiek tiek daugiau už tuos, kuriems Gintarė Adomaitytė tapatinasi tik su užkrečiamu juoku ir visada gera nuotaika. Tiesą pasakius, nuo jos ir pradėkim. Ar Tu kada nors būni liūdna? Pikta? Ką tada veiki? Kam grūmoji? Su kokiais demonais kariauji? Ar visada Baltasis riteris atskuba laiku?
– Liūdna ir pyktelėjusi pasijuntu dažnokai. Per dažnai. Tik jau nemanyk, kad niekada nepakeliu balso, kad neįsikišu į slogias situacijas gatvėje, troleibuse ar prekybos centre. Liūdesius ir pykčius bandau išmesti į upes ir ežerus, palikti miškuose. Oho, kiek visko iš manęs Neris yra sugėrusi.
Laimei ar nelaimei, jausmus esu išmokyta slėpti, labiausiai – blogas nuotaikas. Tai močiutės Onos pamokos. Jei tau bloga – atrask urvą, lįsk į jį, išsilaižyk, kitiems nesirodyk. Esu užgniaužtų emocijų žmogus, ir taip galėčiau prisistatyti.
Klausdama apie Baltąjį riterį galbūt tikiesi, kad bent šį tą papasakosiu ir apie savo gyvenimo riterį – Marių. Taip, Birute, esu su žmogumi, kuriam kilnumo niekada nestigo.
– Žmogaus prigimtis – sunkiai nuslepiama Dievo dovanėlė. Tavoji – labai vitališka. Todėl norėčiau paklausti, iš kur tas Tavo gyvenimo džiaugsmas, kas jo Tave išmokė? Atsimenu Tavo mamą, labai simpatišką, žingeidžią moterį, vieną aktyviausių Rašytojų klubo renginių lankytojų. Žinau, kokia ji Tau buvo brangi. Gal papasakotum daugiau apie savo tėvus, kuriems, manau, už daug ką esi dėkinga.
– Augau tarp neregių. Tėvas Antanas Adomaitis apako vaikystėje, svajojo žūtbūt išsiveržti iš gimtojo Kielionių kaimo (netoli Stakliškių), kur jam artimieji lėmė vien tik poterius užpečkyje kalbėti. Ir išsiveržė – tapo muzikos mokytoju, chorvedžiu. Vėliau, choro nebetekęs, dirbo Aklųjų draugijos leidykloje. O dirbo jis ten kartu su mano mama Živile.
Mamos visai kita lemtis. Ji kilusi iš plikbajorių – tuo nesididžiavo, priešingai – šaipėsi iš bajorų, Lietuvą pardavusių. Labai didžiavosi, kad yra knygnešio, aušrininko Augustino Baranausko anūkė.
Tu atsimeni mano mamą Rašytojų klube vieną ar su draugėmis. O aš? Tėvai menasi nuolat drauge, susikabinę už parankių, randantys, kur eiti, apie ką kalbėtis. Dabar jie abu ilsisi Rokantiškėse, ir ne tik abu – pirmoji atgulė mamos mama Ona, mano tėvo nuoširdžiai mylėta ir gerbta uošvė.
Tėvo temperamentas buvo smarkus, užsiplieksdavo kaip degtukas. Mama visus, ją pažinojusius, stebino tolerancija.
Mūsų šeima buvo draugiška, svetinga. Iš daugybės žmonių, mūsų namus lankiusių, priminsiu tik vieną asmenybę, man be galo patikusią. Tai – mamos bendrakursė lituanistė Elena Aurylaitė. Ji atlėkdavo vėju iš tolimos, man nežinomos provincijos – iš Šilalės, atnešdavo geros nuotaikos gūsį. Maniškiai ja žavėjosi, jos laukė, man pasakojo: ta Aurylaitė daugiavaikė mama, kaimo mokytoja, o randa laiko ir jėgų originalo kalba skaityti vokiečių filosofus. Kai žvelgiu į mamos kurso nuotraukas (paskutinis kursas Kauno universitete), matau ne tik įžymybę Joną Balkevičių. Ir jas abi – Živilę, Eleną. Kiek metų turėjo praeiti, ir kokių metų, kol susivokiau: žavioji Aurylaitė – Regimanto Tamošaičio mama.
– Tu esi gimusi Kaune. Jame gyvenai ar ne iki devynerių. Gal galėtum prisiminti savo vaikystės takus, mylimiausias vietas, tuomet jaustą miesto dvasią. Ar vis dėlto Tavo miestas – Vilnius – ir labiau tapatiniesi su jo geografija, žmonėmis, įvykiais?
– Esu trijų miestų gyventoja. Kaune išmokau svarbiausių dalykų – visų pirma vaikščioti, tada jau kalbėti, skaityti, kiek vėliau ištarti „r“ raidę. Dar žaisti su kiemo draugais, skambinti fortepijonu gamas ir naivius kūrinėlius, su močiute lankyti teatrus ir muziejus. Buvau devynerių, kai tėvai, kaip daugybė to meto Kauno inteligentų, išvyko gyventi visiems laikams į Vilnių. Taip jau sutapo svajonės – močiutės Onos, mamos Živilės, tėvo Antano.
Kauną myliu neapsakomai – net jei lekiu plentu pro šalį, vis tiek stipriau suplaka širdis. Mano seneliai Kaune apsigyveno atsitiktinai. Iš Liepojos vyko į Vilnių, pakeliui sužinojo, kad svajonių miestą okupavo lenkai. Liko laikinojoje – manė, kad laikinai.
O vaikystės takai? Beveik visi jie Žaliakalnyje. Dar svarbi „Aušros“ gimnazija, kurią iki okupacijos spėjo baigti mano mama. Ir senoji Prezidentūra – mano vaikystėje – Mokytojų namai. Ir daugybė centro bei senamiesčio gatvių – juk vaikštinėdavau po jas su močiute, sugėrusia visą tarpukarį. Visada stabteliu Daukanto gatvėje – ten būta mano senelio Igno Medekšos kirpyklos. Kirpo ir skuto tik vyrus, tad negalėjo taip pagarsėti kaip geriausias jo draugas – moterų kirpėjas Muralis, ne kartą aprašytas ar bent jau minimas ano meto romanuose.
Igną Medekšą menkai pažinojau. Regis, buvo prisiekęs laisvamanis, lyg ir miesto tarybos narys, gyvenimo gurmanas. Lankydavosi ambasadose – buvo asmeninis diplomatų kirpėjas.
Seneliai skyrėsi jau išauginę tris vaikus, sulaukę civilinės metrikacijos. Nuotraukose matau ak kokį patrauklų vyriškį. Kas kita prisiminimai. Bet gal kitą kartą apie Igną, kaip nors ir kur nors…
Turėčiau minėti Karo muziejaus sodelį ir Knygnešių lentą su prosenelio Augustino Baranausko pavarde, Ąžuolyną, per kurį galiu eiti užsimerkusi – kojos veda pačios. O jei imčiau pasakoti apie Kauno laiptus, kuriais smagiai palaipioju? Apie Aleksoto viršukalnes? Apie tarpukario architektus ir jų apleistus ar išlikusius kūrinius? Apie Aklųjų institutą, glaudusį ir išmokslinusį mano tėvą?
O vis dėlto – kiekvieną kartą, išvažiuodama iš Kauno, vienoje jo sankryžoje (Tvirtovės alėjos ir Savanorių prospekto) sakau: ačiū Tau, Tėve. Ne Tėve Dieve, o mano tėveli: į Vilnių reikėjo važiuoti. Dėl Sapieginės. Dėl Neries pakrančių. Dėl miesto užkaborių – Markučių, Pavilnio. Dėl Labdarių gatvelės, kuri ir dabar glaudžia neregių organizacijas. Dėl daugybės dėl…
Trečioji mano meilė – Ignalina. Jau penkeri metai gyvename pusiau Vilniuje, pusiau Ignalinoje. Ne sodyboje, o bute, dailiame baltame triaukštyje. Čia pat ežeras, per ežerą tiltas. Juo eidama miesto krante palieku tai, apie ką Tu teiravaisi – tuos savo pyktelėjimus, tas melancholijas ir depresijas. Miške esu kita ir kitokia.
– Dirbai daugelyje redakcijų. Į Prienus išvažiavai turbūt gavusi vadinamąjį paskyrimą, ar ne dvejus metus rašei straipsnius ten ėjusiam „Naujam gyvenimui“, paskui – „Lietuvos pionieriui“, „Komjaunimo tiesai“, „Šiaurės Atėnams“ ir „Geniui“. Kaip prasidėjo Tavo draugystė su plunksna? Ar gali nubrėžti labai aiškią liniją tarp savęs – žurnalistės ir rašytojos? Ir apskritai, kaip manai – ar viena kitai kaišiojo koją, ar vis dėlto jos žingsniavo labai darniai?
– Kartais keistokai pasirenku. Tie Prienai… Mokslams baigiantis bendrakursiai sujudo: kur eiti, kuo būti. O kad būtum (taigi, liktum Vilniuje), vertėjo stoti į partiją. Jie ir stojo ar kaip kitaip stengėsi pasižymėti, ir gal teisingai elgėsi. 1980 metų pavasarį fakultete žvilgterėjau į skelbimų lentą, į redakcijų, pageidaujančių „jaunųjų specialistų“, sąrašą. Pamačiau Prienus. Ilgai tą dieną rymojau ant vieno iš Vilnelės tiltų, bandydama prisijaukinti prilipusį vietovardį: Prienai, Prienai…
Ką dabar apie juos galiu pasakyti? Apie provincijos miestelius ir be manęs jau pasakyta bene viskas, ir visa tai, kas pasakyta ar parašyta, yra tiesa – nuo patoso ar romantikos iki menkybės. Bet jei dabar esu Ignalinoje, vadinasi, mano keistoji meilė mažiems miesteliams dar nepraėjo.
Kurso kuratorius Skirmantas Valiulis manė, kad man tiktų kinas, tikrai labai stengėsi įdarbinti tuometinėse kino kontorose ar giminingose įstaigose, bet nei kinininkai manęs norėjo, nei aš jų. Kitaip elgėsi dėstytojas Jonas Švėgžda. Jis sakė: o tau, panele, reikia čebatų, ir kad per mėšlą jais bristum. Tiesą sakant, abu juos, mane globojusius, anapusiniame pasaulyje noriu sutikti. Ten tą dermę – žurnalistika ir literatūra – turėtume laiko aptarti. O kol kas… tiesiog rašau. Kartais patinka rašyti, o kartais ne. Kaišioja koją anaiptol ne žurnalistikos ir literatūros (ne)dermė, o keisčiausios aplinkybės, bet juk savo slenksčius visi žmonės vienaip ar kitaip bando peržengti.
– Esi prozininkė, sukūrusi ir romaną, ir daug smagių esė, ir netgi knygą „Kelio dulkės, baltos rožės: apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį“, tačiau daugelis Tave visų pirma žino kaip vaikams ir paaugliams rašančią kūrėją, vaikų literatūros tyrinėtoją. Kaip čia nutiko, kad tiek daug dėmesio skiri vaikams? Ne tik jiems rašai, bet ir esi apkeliavusi visas Lietuvos mokyklas. O kur dar metų metais dalyvavimas jaunųjų filologų darbų vertinimo komisijoje ir „teisėjavimas“ daugelyje kitų konkursų. Gal galėtum ir apie juos plačiau papasakoti – juk tai labai prasmingas „misionieriškas“ darbas.
– Ar dirbau „Lietuvos pionieriuje“, ar „Genyje“, visada rašiau ir suaugusiems. Ir dabar jiems rašau, būtinai rašysiu. Tiesą sakant, nenoriu, net bijau tapti grynakrauje vien tik vaikų rašytoja, apsirgti profesine zuikučių ir voveraičių liga. Aistringai nekenčiu saldumynų, siejamų su vaikų literatūra: neva ją rašo švenčiausi, doriausi žmonės, neva vaikams rašyti sunkiau nei suaugusiems, ir dar daugybė neva.
O apie bendravimą su vaikais… Kai ankstų rytą, beveik dar naktį iškeliauju iš Vilniaus (kartais iš Ignalinos) į kitą Lietuvos kraštą, į nuošalią mokyklą ar biblioteką, tikrai nesakau sau: o, vykstu į misiją. Bet sakau: o, koks ramus, koks tikras ankstyvasis Vilnius – be bruzdesio, šurmulio. Man patinka stotys ir stotelės, autobusai ir traukiniai. Į Ten mėgstu važiuoti aplinkiniais keliais, Iš Ten – aplankydama draugus ar šiaip pasibastydama pakeliui esančiame mieste. Pokalbiai su vaikais, paaugliais kraupiai išsemia. Nesu mergina su gitara – nekoncertuoju, nedainuoju. Nesu ir skaitovė – retsykiais mikčioju, užsikertu, turiu bėdų su ta vaikystės „r“. Tai ką aš ten, mokyklose, veikiu? Bandau kalbėtis. Ne apie save: gimiau, augau – kam tai svarbu? Kalbuosi apie knygas, kurios man rūpėjo kadaise, rūpi dabar. Įvairiausias, keisčiausias, rečiausias knygas. Prašau organizatorių, kad išgelbėtų mane nuo didelių salių. Kuo mažiau klausančių, tuo geriau.
Ir tie konkursai… Kai mokiausi Vilniaus 22-oje vidurinėje (o dar L klasėje – sustiprinta lietuvių kalba ir literatūra, lotynų kalba), buvau kviečiama į Jaunųjų filologų konkursą. Kas patikės – nevažiavau. Tuo metu azartiškai sportavau: irklavau akademinę keturvietę – buvau beveik apkvaišusi, pamiršusi viską; maniau, kad tapsiu sporto žurnaliste. Gal mano darbas konkursuose – skolos grąžinimas už anuos mokyklinius metus?
„Teisėjauju“ aš keistokai. Viename konkurse, norėdama apginti literatūrą nuo konjunktūros, blioviau itin garsiai ir temperamentingai, neatpažindama savęs. „Kerti iš peties“, – pasakė šalia buvęs Ričardas Šileika. Kur kas svarbesnės už konkursus man yra Rašytojų sąjungos rengiamos akademijos, kiti literatų sambūriai. Bet… Kur kitur, jei ne konkursuose, mes tuos vaikus sambūriams atrandame?
Kartais bijau. Bijau ugdyti čempionus, bijau skatinti nugalėtojus, bijau kištis į pradedančiojo stilių, juo labiau – požiūrį. Bijau teikti jauniems literatams privalomąjį literatūros sąrašą. Bijau žadėti. Tu pati žinai, kokie įdomūs tie augantys literatai – jau dabar asmenybės. Galiu jiems siūlyti bičiulišką dialogą ir nieko daugiau.
– Manau, kad Tavo esė rinkiniai apie žinomus rašytojus yra puikus sumanymas, gyvas jų stilius užkrečia ir jauną, ir vyresnio amžiaus skaitytoją. Kokie atrankos principai, kodėl tie, o ne kiti autoriai, kaip juos suveri ant vieno siūlo? Juk neužtenka vien asmeninės simpatijos.
– „Sparnuotos iškabos“, „Gražuolės vaikai“, „Už sidabro kalnų“ – tai pasakojimai ne tik apie žinomus rašytojus. Kai kurie mano pasirinktieji jau nebėra nei žinomi, nei įdomūs arba rūpi – deja, deja – tik siauram ratui: Januszas Korczakas ir Michaelis Ende; Aleksandras Grinas ir Viktoras Dragunskis; Pranas Mašiotas ir jo mokinė Bronė Buivydaitė; Pamela Travers ir Eleanor Farjeon – kas apie jų gyvenimus iš tiesų ką girdėjo?
Tie, primirštieji, man brangiausi ir įdomiausi. Nuo Tavo klausimo apie asmenines simpatijas šiurpstu: taip, esu kalta, labai kalta, nuo jų ir tik nuo jų – tų simpatijų – prasideda mano tyrinėjimai. Įsižeidžiu, kai mane vadina kritike: ne, tai tikrai ne aš. Esu tik rašytoja, kuri mėgsta skaityti nemadingas knygas, atrasti tų knygų autorius, jų gyventą laiką.
O siūlas yra: į mano trilogiją pateko tie, kurie bent ką nors – nors vieną knygą – yra parašę vaikams, jaunimui. Kas žino, kad Daniilą Charmsą glaudė vaikų literatūra? Kaip suvokti fiziko Gendručio Morkūno įsiveržimą į rašančiųjų pasaulį? Kas prisimena Oskaro Milašiaus pasakas ar Janinos Degutytės prozą – ir pasakas, ir eseistiką „Nepalik manęs“? Bandau tai priminti. Keliauju per laikotarpius kartu su (ne)pažįstamaisiais rašytojais, keliauti nesustosiu, nė nemanau. Knygų lentynoje po truputį rikiuojasi ir ketvirtosios knygos žmonės.
Kas jie?
Retsykiais su Selemonu Paltanavičiumi pasikalbame apie vaikystės knygas. Tos pačios… Apie gamtą… Tik Selemonas jas skaitė girios pašonėje, o aš – miesto mūruose. Pilkoji Pelėda, Vitalis Biankis, Zaltenas neleidžia nurimti: asmeninės simpatijos itin stiprios.
– Na, ir dar toks gana paslaptingas Tavo užsiėmimas – scenarijų rašymas. Kaip šito meno išmokai? Ar tai tik laisvalaikio pažaidimai?
– Neišmokau aš to meno, niekada ir nemokėjau, kad ir kaip Skirmantas Valiulis ir kiti žmonės laimino. Per sudėtingas man buvo tas televizijos (deja, ne kino studijos) pasaulis. Esu vienišė, o ten – norom nenorom – patenki tarp įvairiausių žmonių. Dirbau su režisieriumi ir operatoriumi Romualdu Kaminsku, daug iš jo pasisėmiau. Tais televiziniais metais apie laisvalaikį nė nesvajota. Nors svajota daug. Svajonėse ir liko tas mudviejų – Romo ir mano – svarbiausias filmas.
– Internetas skelbia, kad nuo 1999 metų atsidėjai vien kūrybai. Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas? Ar jame daugiau pilnatvės, ramybės, o gal atvirkščiai – įvykių, išvykų, klajonių, ieškojimų? Gal nuveikei kažką, ko negalėjai įgyvendinti dirbdama etatinius darbus? Ir ar tai susiję su Tavo sprendimu kuo daugiau laiko praleisti Ignalinoje, antruose namuose beveik ant ežero kranto?
– Neturiu viršininkų. Neturiu pavaldinių. Žadintuvas skamba retai – tik tada, kai vykstu į keliones. Netarnauju, neinu baudžiavos, o juk žinau, ką reiškia ją eiti. Dabar dvejoju: konkrečiai pasakoti apie baudžiavą ar abstrakčiai samprotauti, lyg ir baugu smulkintis, bet…
Baudžiavą patyriau dviejose redakcijose – savo pirmoje ir paskutinėje. Tai – Prienų „Naujas gyvenimas“ ir Valdo Vasiliausko vadovaujama „Ekstra“. Mačiau, kaip ten žeminami ir menkinami žmonės: visų pirma tie, kurie redakcijoje dirba. Pažemintas nejučiom ima žeminti kitus – tuos, apie kuriuos rašo, ir tuos, kuriems rašo.
Jau pasakojau apie savo giminę: honoro esu gavusi gal net per daug. Kišenėse gali vėjai švilpti, bet galva turi būti aukštai iškelta – tai tokias pamokas gavau iš močiutės. Taip ir keliauju per pasaulį vėjuota, ir nesigailiu. Niekada nesigailėjau pasirinkusi laisvę.
– Jeigu kas paklaustų, kokie Adomaitytės kertiniai geografiniai taškai, kaip tas žemėlapis atrodytų ir kodėl? Kur norėtum nukeliauti, jeigu koks džinas pasiūlytų nemokamus bilietus?
– Labai norėjau šiauriau, į Švediją. Ten, kur gyveno Selma Lagerlöf. Ir patekau – prieš porą metų. Šių metų vasarą pasisukiojau po Suomiją – po Tove Jansson žemes. Ir ne tik po jas.
Laimei, už savus, ne už džino pinigus… Šiaurės oru gera alsuoti. Ne apie architektūrą ar literatūrą kalbu, ir ne apie gamtą, labiau apie gyvenseną. Velniai rautų, kaip gera, – sakau sau, kai pėdinu Stokholmo ar Helsinkio gatvėmis – kur kojos veda. Esu šalyje, kur beveik nėra korupcijos: ar gali taip būti?
O džinas už tuos nemokamus bilietus vis tiek lieptų atidirbti, ir dar kaip lieptų.
Gal ir be jo kada nors žvilgtersiu į Vienos operetę, bet nebūtinai… Reiktų įsitikinti, ar Venecija iš tikrųjų yra, o jei yra – tai kodėl apie ją tiek skirtingų pasakojimų? Lankyčiau ją nykiausiu metų laiku. Mielai pabūčiau žiūrove Brahmso ar Mahlerio festivaliuose – prisiklausyčiau jų muzikos iki soties. Ak taip – dar Aliaska. Į ją kad ir šiandien.
Bet jei atvirai… Apie tolesnes keliones nesvajoju, jų neplanuoju, neorganizuoju. Jei kas pakviečia, pasiūlo – susiruošiu greitai. Nežinau, kodėl nuolat patenku į Vokietiją ir Estiją. Mano keliones tvarko ne mano ranka.
– Gana dažnai tarp kūrėjų (ne be priežasties) sklando pamąstymai, kuriuos Czesławas Miłoszas yra nusakęs keliomis eilėraščio eilutėmis: „Dabar galvoju, kad kūryba duodama vietoj laimės ir kad ji / apnuodijama gailesio ir siaubo.“ O kaip Tau atrodo?
– Taip ir atrodo, taip ir yra.
– Ar vis dar tiki, kad pasakos išmoko žmogų „skraidyti“ ir galbūt padaro jį laimingesnį? Man atrodo, kad lietuvių liaudies (o ir kitų šalių) pasakos kelia greičiau pasibaisėjimą nei optimizmą. Tai kur jau čia priskraidysi kokio nors Mėlynbarzdžio uždaryta?
– Apie liaudies pasakas ne kažin ką pasakysiu. Man svarbesnė pasaka ne apie Mėlynbarzdį, o apie Mėlynąją rožę – ją sekdavo mama. Manau, kad tą pasaką įmanoma atrasti vokiečių romantikų kūryboje, tik ar taip jau reikia?
Taigi, mamos pasaka buvo apie studentą, dėl princesės kaprizo – noro gauti mėlyną rožę – paaukojusį raganoms bene viską, kas išoriška: plaukus, akis, dantis. Į rūmus iš tankių klaidžių girių grįžo ne jaunuolis, o senukas. Bet kai jis įteikė princesei tą mėlyną rožę, tai… Tai rožė ir vėl tapo raudona, o senukas – jaunuoliu. Prastai atpasakojau, bet juk nesi, Birute, mano vaikas, belaukiantis sapno. Svarbus buvo mamos balsas, įsijautimas. Ir rato jausmas – ne sparnų ir skraidymo, ne pažadėtosios laimės, o būtent rato ar ratų, kuriuos mes, žmonės, patys ir įsukame, ir apsukame.
Esu patyrusi karščiausias diskusijas (pati jas ir užkuriu) dėl Pelenės: kas vyko po to, kai princas pagaliau ją surado? Kaip jautėsi rūmuose darbšti kaimo mergelė? Kuo ji ilgainiui tapo? Galų gale – ar visą gyvenimą – iki pat senatvės – taip ir avėjo tą pamestą kurpaitę?
Mano pasirinktosios pasakos yra kitos ir kitokios: Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmanas, Hansas Christianas Andersenas, Oscaras Wilde’as, Eleanor Farjeon… Gal ir ne pasakos visa tai. Gal tekstai, išsprūdę iš žanro rėmų.
– Ar manai, kad jau parašei savo geriausią knygą?
– Dabar jau galiu nusijuokti tuo Tavo minėtuoju juoku. Taip. Manau. Jau. Apysaka „Laumžirgių namai“ kol kas yra geriausia iš visko, ką esu parašiusi. Tuomet, kai rašiau, buvau niekuo – darbus metusi lyg ir šiek tiek žinoma žurnalistė, bet niekam nežinoma visai ne rašytoja.
Esu prisigalvojusi, prisisvajojusi, ką dar norėčiau (ar galėčiau, bandyčiau) rašyti – begalybę. Vieno gyvenimo man neužteks.