Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti
2016 m. Nr. 3
Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti kokį nors bendrą jūsų kūrybos vardiklį. Vis dėlto pabandysiu – man atrodo, tai – kiek kosmopolitinis kūrybos pobūdis. Ar sutinki? O jei taip, kokios priežastys – išorinės ir giluminės.
– Su šia garbinga rašytojų draugija negaliu lygintis, bet, kaip ir visi jie, aš gimiau ne Druskininkuose. Ten gyvendamas nė vieno iš jų nepažinojau, – tai nenuostabu: Druskininkuose gyvenau tik iki baigdamas vidurinę mokyklą, o jie visi už mane vyresni, – bet apie juos, aišku, žinojau. Atsimenu, kad V. P. Bložė buvo laikomas ekscentrišku keistuoliu, o juk tokiais tradicinė aplinka nepuola žavėtis…
Bet Druskininkuose aplinka nebuvo visai tradicinė, bent Lietuvos kontekste. Man ten gyvenant miestas sparčiai augo – daugiausia atsikraustant lietuviams iš įvairių vietų, ir šiuo požiūriu buvo panašus į Vilnių: gyventojų sudėtis pokario dešimtmečiais iš esmės atsinaujino ir sulietuvėjo, galima sakyti, miestas buvo lietuvių kolonizuotas arba rekolonizuotas, tiesa, buvo ir nemažai vietinių dzūkų, ten gyvenančių nuo seno. Tad tam tikra ribota prasme aplinka buvo kosmopolitinė, ypač turint galvoje kiaurus metus poilsiaujančius ir besigydančius žmones iš „plačiosios tėvynės“. Mano literatūrinei savimonei ta aplinka įtakos, bent jau tiesioginės, neturėjo.
– Formaliai dažniausiai esi pristatomas kaip vertėjas, kritikas, eseistas (būtent šia tvarka). Tačiau aš Tave drįsčiau pavadinti „literatu“ gerąja šio žodžio prasme (ne žmogus, vaikštantis aplink literatūrą). Mūsų šaly neabejotini Tavo nuopelnai formuojant literatūros atrankos principus, padedant susigaudyti skaitytojams begalinėje literatūros jūroje, neįkyriai pateikiant vertinimo kriterijus ir t. t.
Gal galėtum išvardyti bent apytikriai tuos kertinius akmenis, kurie formavo Tavo literatūros pasaulėjautą ir pasaulėžvalgą.
– Tai įdomus klausimas, bent man būna įdomu sužinoti, kaip šiuo požiūriu formavosi kokie nors, pavadinkim, literatai. Savaime aišku, pirmasis sąlytis su literatūra buvo įprastinės vaikams skirtos knygos (tiesiog viskas – nuo „Auksinio lyno vaišių“ iki „Stebuklingųjų Nilso kelionių“) ir klasikinė lietuvių literatūra, dėstyta mokykloje. Pastarosios realizmui kilo natūralus pasipriešinimas, tad pirmieji gaivesni gūsiai buvo Igno Šeiniaus ir Jurgio Savickio proza, Jono Meko poezija (mokykloje tai nedėstyta, bet sovietmečiu išleista).
O kai iš dalies dar mokyklos laikotarpiu, bet daugiau studijų universitete pradžioje, per savus šaltinius atsivėrė didysis modernizmas – Williamas Faulkneris, Marcelis Proustas, Jamesas Joyce’as, Virginia Woolf, – tai mane apsvaigino visam gyvenimui. Reikia turėti omeny, kad sovietinėje kultūrinėje aplinkoje keliais dešimtmečiais anksčiau parašyta literatūra atrodė esmingai naujoviškesnė ir modernesnė negu tai, ką tuo metu rašė dauguma mūsų prozininkų. Kiek vėliau, bet dar tebestudijuodamas universitete, atradau rašytojus, kuriuos galima vadinti ankstyvojo postmodernizmo klasikais (nors visos tos klasifikacijos galiausiai nėra labai svarbios): Samuelį Beckettą, Lawrence’ą Durrellą, Johną Barthą ir kitus. Literatūrinio realizmo atmetimo reakcija buvo stipri, nors tepraslinko dar keletas metų, kai mano pasaulėjautai ir pasaulėžvalgai prisigerino tam tikras realizmas, pavyzdžiui, Grahamo Greene’o ir net iš dalies Charleso Dickenso, nors įėjo visai pro kitas duris negu atvertas mokykloje ir tradicinėje interpretacijoje.
Aistringas domėjimasis literatūra iš pat pradžių buvo susijęs su nuovoka, kad literatūra teikia didesnį ir prasmingesnį malonumą, negu įprasta manyti bei aiškinti mokykloje ir kitur. Teigiant, kad literatūros svarbiausia misija yra byloti dideles tiesas apie žmogų ir visuomenę, literatūra nuvertinama, nes matoma kaip priemonė, o ne kaip tikslas. Apie tai yra kalbėję daug kas, bet čia pacituosiu filosofą Juozą Girnių: „Meno esmė yra ne faktinių tikrovės sąryšių susekimas, bet savitos tikrovės sukūrimas.“
– Viena pažįstama kategoriška panelė visus menininkus skirstė į kūrėjus (rašytojai, kompozitoriai, dailininkai) ir atlikėjus (muzikantai, vokalistai, aktoriai), pastaruosius lyg ir prižemindama. Kadangi interpretacija seniai prilyginama menui ir kūrybai, vadinasi, ir visi vertėjai be išlygų yra menininkai ir kūrėjai. Bet plačioji opinija lyg ir pagaili vertėjams šio statuso. Arba aiškiai jaučiamas nenoras jį pripažinti. Kur čia šuo pakastas? Psichologijoje, prietaruose ar dar kur nors?
– Nenorėčiau su tuo ginčytis. Kūrėjai mano sąmonėje iš tikrųjų turi aukštesnį statusą. Kita vertus, rašytojams sunku – jie labai jautrūs, į vertinimus reaguoja dirgliai, tad reikia užjausti.
Kiek rimčiau kalbėdamas sakyčiau, kad tik reflektuojama (t. y. komentuojama, vertinama, analizuojama) literatūra tampa kultūros dalimi. Yra daug gerų pavyzdžių, kad literatūros kūrinių interpretavimas pats savaime yra įdomus ir patrauklus literatūrinis reiškinys, nors čia daugiausia nusipelnė patys rašytojai, pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas, Josifas Brodskis, Milanas Kundera (jo vos ne visa grožinė kūryba išversta į lietuvių kalbą, bet itin įspūdinga eseistika apie literatūrą – ne).
Kūrybos ir interpretacijos įtampą labai įspūdingai yra apmąstęs George’as Steineris, kurio knygą „Tikrosios esatys“ esu išvertęs.
– Esi minėjęs, kad dėl ilgo lietuvių kalbos užsikonservavimo, kuris nulėmė jos agrarinį pobūdį (XIX amžiaus vidury lietuvių inteligentai laiškuose dažnai bendravo lenkiškai, nes trūko bendresnio turinio lietuviškų žodžių), iškyla specifinių problemų verčiant iš anglų kalbos. Tuo užsiimi daugiau nei trisdešimt metų. Kas pasikeitė per tą laiką? Ar galima teigti, kad vertėjai ir, aišku, rašytojai gerokai pramankštino mūsų kalbą?
– Be abejo, pramankštino ir praturtino – ne tik rašytojai, bet ir filosofai (Antanas Maceina, Arvydas Šliogeris). Vertėjų vaidmuo irgi didelis – rodos, Petras Dirgėla yra šiuo atžvilgiu įvertinęs Valdo Petrausko indėlį.
Kalbų žodingumas įvairiose srityse skiriasi. Neseniai angliškai skaičiau įdomią recenziją apie knygą, kurioje aptariamas prieblandos įvaizdis literatūroje ir dailėje. Ten buvo pasakyta, kad angliškas žodis twilight turi labai mažai sinonimų. Lietuviškame sinonimų žodyne rasime gausią prietemos sinonimiką. Atsimenu, kadaise vienoje iš pirmų Valdo Papievio knygų radau „apyžlėją“. O, pavyzdžiui, anglų kalba turi krūvą žodžio „keistas“ sinonimų su subtiliais reikšmės skirtumais.
Apie tokius skirtumus galima daug kalbėti. Štai, pavyzdžiui, tame pačiame sinonimų žodyne visa gausybė „kalbėti“ ir „eiti“ sinonimų, bet dauguma jų – menkinamojo atspalvio. Kas tai yra? Gal baudžiauninkų tradicija? Šiaip ar taip, reikia pripažinti, kad ištisus šimtmečius aristokratija ar šiaip išsilavinę sluoksniai lietuviškai nekalbėjo, todėl kai kurie kalbos aspektai turi spragų.
– Jei neklystu, Romualdas Granauskas kritikus yra pavadinęs „duoneliautojais“. Potekstė aiški: bandymas įkąsti šio žanro atstovams. Gal čia kaltas dalies kritikų narcisizmas, noras pasipuikuoti kokia nors užsienietiška teorija ir į ją per jėgą įsprausti vargšo rašytojo kūrybą? Ar garsios menininkų deklaracijos apie niekinę kritikos reikšmę?
Kas Tave pastūmėjo į šią veiklą? Juk nuveikei čia nemažai. Tai patvirtina ir 2015 metais Tau suteikta Vytauto Kubiliaus premija už „geranorišką kritiką“. Gal vis dėlto tartum pagiriamąjį žodį kritikai, neužmiršdamas ir dabartinės jos situacijos Lietuvoje.
– Mane į literatūros kritiką pastūmėjo labai paprastas impulsas – malonumas skaityti (kaip dabar sakoma) ir iš jo kylantis noras ką nors apie tai pasakyti.
Sovietmečiu iš lietuvių kritikų man labiausiai įsiminė Algimantas Bučys – gal todėl, kad turėjo platų akiratį, apimantį ir užsienio literatūrą. Vytautas Kubilius šiuo atžvilgiu irgi buvo nepėsčias. Apskritai apie naujesnę užsienio literatūrą sovietmečiu informacijos trūko, ją teko rankiotis iš įvairiausių šaltinių, ir tai buvo įdomus, nemažai įspūdingų atradimų teikiantis užsiėmimas. Ir iki šiol nuolat skaitau (dabar jau daug lengviau prieinamas) knygų recenzijas – angliškai, lietuviškai ir kitomis kalbomis.
Mūsų kritikos padėtis savotiška – keistų dalykų joje pasitaiko, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnuose“ keletą metų buvo skelbiama provokuojanti, chuliganiška kritika – savotiškai įdomus reiškinys. Recenzijų parašoma per mažai, bet pasitaiko kurioziškų poslinkių: nerasite tokio kritiko, kuris apsiimtų kas mėnesį parašyti bent po vieną knygos recenziją, bet kas savaitę aprašyti keletą knygų – prašom, tai įmanoma.
Jau gal nereikia kartoti, kad recenzijai parašyti reikia įdėti daug darbo, o užmokestis menkas. Bet gražu, kad pastaraisiais metais atsirado jaunos kartos žmonių, rašančių apie knygas ir patraukliai, ir su išmanymu.
– Nors dalį Tavo eseistikos pavadinčiau subjektyvia, dienoraštine proza, Pats tarsi užkerti sau kelią šia kryptimi, teigdamas, kad jau niekada neparašysi romano – daugelio prozininkų svajonės. Kodėl?
– Romano – ne, bet beletrizuotos eseistikos ir apsakymėlių esu parašęs; tie tekstai pasirodo retai. Viena pirmųjų publikacijų buvo šiame žurnale, kai jis dar vadinosi „Pergalė“ (1989). Tiek daug prisiskaičius geros literatūros, pačiam ko nors daugiau imtis reikėtų turėti tokios drąsos, kokios man trūksta.
– Dabar esi profesionalus vertėjas, geriantis tekstų ir minčių kokteilius savo kambario tyloje. Bet devynerius metus dirbai Užsienio literatūros knygyne, devynerius – „Šiaurės Atėnuose“ ir trejus – „Laisvosios Europos radijuje“. Ką Tau, kaip asmenybei, davė šios socializacijos pamokos? O gal atėmė?
– Visus darbus prisimenu labai maloniai, visur buvo puikus kolektyvas – galiu pasidžiaugti, kad dėl šito man sekėsi visada, nors visais atvejais darbo pobūdis buvo skirtingas. Apie darbą knygyne esu pats parašęs (labai trumpai), daugiau papasakojęs Rimantui Kmitai į mikrofoną (tai publikuota), bet, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai buvo išskirtinis dalykas, o ir tada toks knygynas buvo vienintelis Lietuvoje, tad dar šį tą papasakosiu kitur. Darbas „Šiaurės Atėnuose“ buvo didelio entuziazmo metas – sukūrėme naują laikraštį, susibūrė įdomių žmonių draugija, pritraukėme gabių autorių. Tai buvo ne vien darbo, bet ir tam tikro bendrabūvio, kartais bohemiško, patirtis.
„Laisvosios Europos“ radijo per trukdymo ūžesius klausydavausi dar sovietmečiu ir tada neįsivaizdavau, kad kada nors ten dirbsiu. Viskas buvo gerai – darbo ir gyvenimo sąlygos, įdomūs ir draugiški bendradarbiai (Kęstutis Girnius buvo idealus viršininkas – reiklus tiek, kiek iš tikrųjų reikia, be kruopelės oficialumo ar biurokratizmo), nuostabus miestas Praha (pusantro mėnesio dar spėjau padirbėti ir senojoje būstinėje Miunchene). Beje, nors ten dirbau visu etatu, tai buvo laikotarpis, kai turėjau daugiausia laisvo laiko (tiesa, tada neverčiau knygų). Kita vertus, niekada nenorėjau galutinai emigruoti iš Lietuvos net ir į tokias komforto sąlygas.
– Neretai esi apšaukiamas Vakarų vertybių apologetu su nemenka negatyvo doze. Kadangi sergu ta pačia liga, mane labiau domina, kodėl Vakaruose (ypač akademiniuose sluoksniuose) toks gajus kairuoliškumas? Tarsi ir nebūtų karčių istorijos pamokų?
– Taip, būnu apšaukiamas, ir nieko baisaus, nes, kaip parodė ilgaamžė, bet taip pat ir pastarųjų metų geopolitinė patirtis, Rytų vertybių apologetai netoli nuvažiavo. Žmogų traukia ten, kur geriau, tad ne veltui emigrantai – ir iš trečiojo pasaulio, ir iš Lietuvos – plūsta į Vakarus. Ten geriau ne tik dėl to, kad turtingiau, bet ir geresnė buitinė kultūra, mažesnis nusikalstamumas ir t. t.
Kita vertus, ten tikrai nėra rojus – yra visokių trūkumų, blogybių. Iš dalies todėl tarp Vakarų intelektualų toks gajus kairuoliškumas. Šis klausimas manęs nepaliauja dominti ir stebinti. Su šiuo reiškiniu koja kojon žengia veidmainystė ir dvilypė moralė. Štai per 1968 metų prancūzų maištus nemažai šiaip jau lyg ir ne idiotų garbino Mao Dzedongą, o juk jo režimas jau tada buvo tiesiogiai pražudęs daugiau žmonių negu Hitlerio valdžia. Apskritai sunku įsivaizduoti, kaip tokį Jeaną Paulį Sartre’ą kas nors galėjo vadinti Prancūzijos sąžine.
Manau, kad tas kairuoliškumas kyla iš intelektualų jaučiamos kritiškumo pareigos ir hipertrofuoto socialinio (t. p. ekologinio ir kitokio) jautrumo. Tokias užuomazgas, o kartais ir vaisius, jau galime matyti ir šiandienėje Lietuvoje. Tačiau kuriozas tas, kad tiek daug aimanų dėl socialinės neteisybės kyla Skandinavijos šalyse, kur apskritai panaikintas skurdas (tokį jautrumą galime matyti, pavyzdžiui, skaitydami dabar pasaulyje madingus kai kurių Skandinavų autorių detektyvus). Dėl tokio jautrumo realūs trūkumai išpučiami į tikrovės visumą užgožiančius burbulus ir sistema demonizuojama.
– Tau nesvetimos ir geopolitinės įžvalgos. Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus Lietuva tvarkosi pati. Ir nepaisant stipraus nukraujavimo (emigracija), vis dėlto perspektyvos yra neblogos. Tačiau ir vėl – kaip ne kartą – vis realesnė tampa išorinė grėsmė. Kartais girdžiu samprotaujant: jeigu jie mus palies, tai ir patys stipriai nukentės… Gal ir nukentės, tik mūsų nebeliks. Kokį Tu matai ateities scenarijų?
– Manau, kad vis dėlto mūsų nepalies – bent artimiausioje ateityje. O kaip bus vėliau, tegali pasakyti tie, kuriuos Dievas apdovanojo pranašystės dovana. O šiaip net ir apie artimiausią ateitį, kad ir šiuos metus, drąsiai galiu prognozuoti vieną dalyką: pasaulyje bus nenumatytų, netikėtų įvykių. Bet jau būsime užmiršę, ką pranašautojai skelbė kitaip.