literatūros žurnalas

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3

Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus


– Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti kokį nors bendrą jūsų kūrybos vardiklį. Vis dėlto pabandysiu – man atrodo, tai – kiek kosmopolitinis kūrybos pobūdis. Ar sutinki? O jei taip, kokios priežastys – išorinės ir giluminės.

– Su šia garbinga rašytojų draugija negaliu lygintis, bet, kaip ir visi jie, aš gimiau ne Druskininkuose. Ten gyvendamas nė vieno iš jų nepažinojau, – tai nenuostabu: Druskininkuose gyvenau tik iki baigdamas vidurinę mokyklą, o jie visi už mane vyresni, – bet apie juos, aišku, žinojau. Atsimenu, kad V. P. Bložė buvo laikomas ekscentrišku keistuoliu, o juk tokiais tradicinė aplinka nepuola žavėtis…

Bet Druskininkuose aplinka nebuvo visai tradicinė, bent Lietuvos kontekste. Man ten gyvenant miestas sparčiai augo – daugiausia atsikraustant lietuviams iš įvairių vietų, ir šiuo požiūriu buvo panašus į Vilnių: gyventojų sudėtis pokario dešimtmečiais iš esmės atsinaujino ir sulietuvėjo, galima sakyti, miestas buvo lietuvių kolonizuotas arba rekolonizuotas, tiesa, buvo ir nemažai vietinių dzūkų, ten gyvenančių nuo seno. Tad tam tikra ribota prasme aplinka buvo kosmopolitinė, ypač turint galvoje kiaurus metus poilsiaujančius ir besigydančius žmones iš „plačiosios tėvynės“. Mano literatūrinei savimonei ta aplinka įtakos, bent jau tiesioginės, neturėjo.

– Formaliai dažniausiai esi pristatomas kaip vertėjas, kritikas, eseistas (būtent šia tvarka). Tačiau aš Tave drįsčiau pavadinti „literatu“ gerąja šio žodžio prasme (ne žmogus, vaikštantis aplink literatūrą). Mūsų šaly neabejotini Tavo nuopelnai formuojant literatūros atrankos principus, padedant susigaudyti skaitytojams begalinėje literatūros jūroje, neįkyriai pateikiant vertinimo kriterijus ir t. t.
Gal galėtum išvardyti bent apytikriai tuos kertinius akmenis, kurie formavo Tavo literatūros pasaulėjautą ir pasaulėžvalgą.

– Tai įdomus klausimas, bent man būna įdomu sužinoti, kaip šiuo požiūriu formavosi kokie nors, pavadinkim, literatai. Savaime aišku, pirmasis sąlytis su literatūra buvo įprastinės vaikams skirtos knygos (tiesiog viskas – nuo „Auksinio lyno vaišių“ iki „Stebuklingųjų Nilso kelionių“) ir klasikinė lietuvių literatūra, dėstyta mokykloje. Pastarosios realizmui kilo natūralus pasipriešinimas, tad pirmieji gaivesni gūsiai buvo Igno Šeiniaus ir Jurgio Savickio proza, Jono Meko poezija (mokykloje tai nedėstyta, bet sovietmečiu išleista).

O kai iš dalies dar mokyklos laikotarpiu, bet daugiau studijų universitete pradžioje, per savus šaltinius atsivėrė didysis modernizmas – Williamas Faulkneris, Marcelis Proustas, Jamesas Joyce’as, Virginia Woolf, – tai mane apsvaigino visam gyvenimui. Reikia turėti omeny, kad sovietinėje kultūrinėje aplinkoje keliais dešimtmečiais anksčiau parašyta literatūra atrodė esmingai naujoviškesnė ir modernesnė negu tai, ką tuo metu rašė dauguma mūsų prozininkų. Kiek vėliau, bet dar tebestudijuodamas universitete, atradau rašytojus, kuriuos galima vadinti ankstyvojo postmodernizmo klasikais (nors visos tos klasifikacijos galiausiai nėra labai svarbios): Samuelį Beckettą, Lawrence’ą Durrellą, Johną Barthą ir kitus. Literatūrinio realizmo atmetimo reakcija buvo stipri, nors tepraslinko dar keletas metų, kai mano pasaulėjautai ir pasaulėžvalgai prisigerino tam tikras realizmas, pavyzdžiui, Grahamo Greene’o ir net iš dalies Charleso Dickenso, nors įėjo visai pro kitas duris negu atvertas mokykloje ir tradicinėje interpretacijoje.
Aistringas domėjimasis literatūra iš pat pradžių buvo susijęs su nuovoka, kad literatūra teikia didesnį ir prasmingesnį malonumą, negu įprasta manyti bei aiškinti mokykloje ir kitur. Teigiant, kad literatūros svarbiausia misija yra byloti dideles tiesas apie žmogų ir visuomenę, literatūra nuvertinama, nes matoma kaip priemonė, o ne kaip tikslas. Apie tai yra kalbėję daug kas, bet čia pacituosiu filosofą Juozą Girnių: „Meno esmė yra ne faktinių tikrovės sąryšių susekimas, bet savitos tikrovės sukūrimas.“

– Viena pažįstama kategoriška panelė visus menininkus skirstė į kūrėjus (rašytojai, kompozitoriai, dailininkai) ir atlikėjus (muzikantai, vokalistai, aktoriai), pastaruosius lyg ir prižemindama. Kadangi interpretacija seniai prilyginama menui ir kūrybai, vadinasi, ir visi vertėjai be išlygų yra menininkai ir kūrėjai. Bet plačioji opinija lyg ir pagaili vertėjams šio statuso. Arba aiškiai jaučiamas nenoras jį pripažinti. Kur čia šuo pakastas? Psichologijoje, prietaruose ar dar kur nors?

– Nenorėčiau su tuo ginčytis. Kūrėjai mano sąmonėje iš tikrųjų turi aukštesnį statusą. Kita vertus, rašytojams sunku – jie labai jautrūs, į vertinimus reaguoja dirgliai, tad reikia užjausti.
Kiek rimčiau kalbėdamas sakyčiau, kad tik reflektuojama (t. y. komentuojama, vertinama, analizuojama) literatūra tampa kultūros dalimi. Yra daug gerų pavyzdžių, kad literatūros kūrinių interpretavimas pats savaime yra įdomus ir patrauklus literatūrinis reiškinys, nors čia daugiausia nusipelnė patys rašytojai, pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas, Josifas Brodskis, Milanas Kundera (jo vos ne visa grožinė kūryba išversta į lietuvių kalbą, bet itin įspūdinga eseistika apie literatūrą – ne).
Kūrybos ir interpretacijos įtampą labai įspūdingai yra apmąstęs George’as Steineris, kurio knygą „Tikrosios esatys“ esu išvertęs.

– Esi minėjęs, kad dėl ilgo lietuvių kalbos užsikonservavimo, kuris nulėmė jos agrarinį pobūdį (XIX amžiaus vidury lietuvių inteligentai laiškuose dažnai bendravo lenkiškai, nes trūko bendresnio turinio lietuviškų žodžių), iškyla specifinių problemų verčiant iš anglų kalbos. Tuo užsiimi daugiau nei trisdešimt metų. Kas pasikeitė per tą laiką? Ar galima teigti, kad vertėjai ir, aišku, rašytojai gerokai pramankštino mūsų kalbą?

– Be abejo, pramankštino ir praturtino – ne tik rašytojai, bet ir filosofai (Antanas Maceina, Arvydas Šliogeris). Vertėjų vaidmuo irgi didelis – rodos, Petras Dirgėla yra šiuo atžvilgiu įvertinęs Valdo Petrausko indėlį.
Kalbų žodingumas įvairiose srityse skiriasi. Neseniai angliškai skaičiau įdomią recenziją apie knygą, kurioje aptariamas prieblandos įvaizdis literatūroje ir dailėje. Ten buvo pasakyta, kad angliškas žodis twilight turi labai mažai sinonimų. Lietuviškame sinonimų žodyne rasime gausią prietemos sinonimiką. Atsimenu, kadaise vienoje iš pirmų Valdo Papievio knygų radau „apyžlėją“. O, pavyzdžiui, anglų kalba turi krūvą žodžio „keistas“ sinonimų su subtiliais reikšmės skirtumais.
Apie tokius skirtumus galima daug kalbėti. Štai, pavyzdžiui, tame pačiame sinonimų žodyne visa gausybė „kalbėti“ ir „eiti“ sinonimų, bet dauguma jų – menkinamojo atspalvio. Kas tai yra? Gal baudžiauninkų tradicija? Šiaip ar taip, reikia pripažinti, kad ištisus šimtmečius aristokratija ar šiaip išsilavinę sluoksniai lietuviškai nekalbėjo, todėl kai kurie kalbos aspektai turi spragų.

– Jei neklystu, Romualdas Granauskas kritikus yra pavadinęs „duoneliautojais“. Potekstė aiški: bandymas įkąsti šio žanro atstovams. Gal čia kaltas dalies kritikų narcisizmas, noras pasipuikuoti kokia nors užsienietiška teorija ir į ją per jėgą įsprausti vargšo rašytojo kūrybą? Ar garsios menininkų deklaracijos apie niekinę kritikos reikšmę?
Kas Tave pastūmėjo į šią veiklą? Juk nuveikei čia nemažai. Tai patvirtina ir 2015 metais Tau suteikta Vytauto Kubiliaus premija už „geranorišką kritiką“. Gal vis dėlto tartum pagiriamąjį žodį kritikai, neužmiršdamas ir dabartinės jos situacijos Lietuvoje.

– Mane į literatūros kritiką pastūmėjo labai paprastas impulsas – malonumas skaityti (kaip dabar sakoma) ir iš jo kylantis noras ką nors apie tai pasakyti.
Sovietmečiu iš lietuvių kritikų man labiausiai įsiminė Algimantas Bučys – gal todėl, kad turėjo platų akiratį, apimantį ir užsienio literatūrą. Vytautas Kubilius šiuo atžvilgiu irgi buvo nepėsčias. Apskritai apie naujesnę užsienio literatūrą sovietmečiu informacijos trūko, ją teko rankiotis iš įvairiausių šaltinių, ir tai buvo įdomus, nemažai įspūdingų atradimų teikiantis užsiėmimas. Ir iki šiol nuolat skaitau (dabar jau daug lengviau prieinamas) knygų recenzijas – angliškai, lietuviškai ir kitomis kalbomis.
Mūsų kritikos padėtis savotiška – keistų dalykų joje pasitaiko, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnuose“ keletą metų buvo skelbiama provokuojanti, chuliganiška kritika – savotiškai įdomus reiškinys. Recenzijų parašoma per mažai, bet pasitaiko kurioziškų poslinkių: nerasite tokio kritiko, kuris apsiimtų kas mėnesį parašyti bent po vieną knygos recenziją, bet kas savaitę aprašyti keletą knygų – prašom, tai įmanoma.
Jau gal nereikia kartoti, kad recenzijai parašyti reikia įdėti daug darbo, o užmokestis menkas. Bet gražu, kad pastaraisiais metais atsirado jaunos kartos žmonių, rašančių apie knygas ir patraukliai, ir su išmanymu.

– Nors dalį Tavo eseistikos pavadinčiau subjektyvia, dienoraštine proza, Pats tarsi užkerti sau kelią šia kryptimi, teigdamas, kad jau niekada neparašysi romano – daugelio prozininkų svajonės. Kodėl?

– Romano – ne, bet beletrizuotos eseistikos ir apsakymėlių esu parašęs; tie tekstai pasirodo retai. Viena pirmųjų publikacijų buvo šiame žurnale, kai jis dar vadinosi „Pergalė“ (1989). Tiek daug prisiskaičius geros literatūros, pačiam ko nors daugiau imtis reikėtų turėti tokios drąsos, kokios man trūksta.

– Dabar esi profesionalus vertėjas, geriantis tekstų ir minčių kokteilius savo kambario tyloje. Bet devynerius metus dirbai Užsienio literatūros knygyne, devynerius – „Šiaurės Atėnuose“ ir trejus – „Laisvosios Europos radijuje“. Ką Tau, kaip asmenybei, davė šios socializacijos pamokos? O gal atėmė?

– Visus darbus prisimenu labai maloniai, visur buvo puikus kolektyvas – galiu pasidžiaugti, kad dėl šito man sekėsi visada, nors visais atvejais darbo pobūdis buvo skirtingas. Apie darbą knygyne esu pats parašęs (labai trumpai), daugiau papasakojęs Rimantui Kmitai į mikrofoną (tai publikuota), bet, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai buvo išskirtinis dalykas, o ir tada toks knygynas buvo vienintelis Lietuvoje, tad dar šį tą papasakosiu kitur. Darbas „Šiaurės Atėnuose“ buvo didelio entuziazmo metas – sukūrėme naują laikraštį, susibūrė įdomių žmonių draugija, pritraukėme gabių autorių. Tai buvo ne vien darbo, bet ir tam tikro bendrabūvio, kartais bohemiško, patirtis.
„Laisvosios Europos“ radijo per trukdymo ūžesius klausydavausi dar sovietmečiu ir tada neįsivaizdavau, kad kada nors ten dirbsiu. Viskas buvo gerai – darbo ir gyvenimo sąlygos, įdomūs ir draugiški bendradarbiai (Kęstutis Girnius buvo idealus viršininkas – reiklus tiek, kiek iš tikrųjų reikia, be kruopelės oficialumo ar biurokratizmo), nuostabus miestas Praha (pusantro mėnesio dar spėjau padirbėti ir senojoje būstinėje Miunchene). Beje, nors ten dirbau visu etatu, tai buvo laikotarpis, kai turėjau daugiausia laisvo laiko (tiesa, tada neverčiau knygų). Kita vertus, niekada nenorėjau galutinai emigruoti iš Lietuvos net ir į tokias komforto sąlygas.

– Neretai esi apšaukiamas Vakarų vertybių apologetu su nemenka negatyvo doze. Kadangi sergu ta pačia liga, mane labiau domina, kodėl Vakaruose (ypač akademiniuose sluoksniuose) toks gajus kairuoliškumas? Tarsi ir nebūtų karčių istorijos pamokų?

– Taip, būnu apšaukiamas, ir nieko baisaus, nes, kaip parodė ilgaamžė, bet taip pat ir pastarųjų metų geopolitinė patirtis, Rytų vertybių apologetai netoli nuvažiavo. Žmogų traukia ten, kur geriau, tad ne veltui emigrantai – ir iš trečiojo pasaulio, ir iš Lietuvos – plūsta į Vakarus. Ten geriau ne tik dėl to, kad turtingiau, bet ir geresnė buitinė kultūra, mažesnis nusikalstamumas ir t. t.
Kita vertus, ten tikrai nėra rojus – yra visokių trūkumų, blogybių. Iš dalies todėl tarp Vakarų intelektualų toks gajus kairuoliškumas. Šis klausimas manęs nepaliauja dominti ir stebinti. Su šiuo reiškiniu koja kojon žengia veidmainystė ir dvilypė moralė. Štai per 1968 metų prancūzų maištus nemažai šiaip jau lyg ir ne idiotų garbino Mao Dzedongą, o juk jo režimas jau tada buvo tiesiogiai pražudęs daugiau žmonių negu Hitlerio valdžia. Apskritai sunku įsivaizduoti, kaip tokį Jeaną Paulį Sartre’ą kas nors galėjo vadinti Prancūzijos sąžine.
Manau, kad tas kairuoliškumas kyla iš intelektualų jaučiamos kritiškumo pareigos ir hipertrofuoto socialinio (t. p. ekologinio ir kitokio) jautrumo. Tokias užuomazgas, o kartais ir vaisius, jau galime matyti ir šiandienėje Lietuvoje. Tačiau kuriozas tas, kad tiek daug aimanų dėl socialinės neteisybės kyla Skandinavijos šalyse, kur apskritai panaikintas skurdas (tokį jautrumą galime matyti, pavyzdžiui, skaitydami dabar pasaulyje madingus kai kurių Skandinavų autorių detektyvus). Dėl tokio jautrumo realūs trūkumai išpučiami į tikrovės visumą užgožiančius burbulus ir sistema demonizuojama.

– Tau nesvetimos ir geopolitinės įžvalgos. Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus Lietuva tvarkosi pati. Ir nepaisant stipraus nukraujavimo (emigracija), vis dėlto perspektyvos yra neblogos. Tačiau ir vėl – kaip ne kartą – vis realesnė tampa išorinė grėsmė. Kartais girdžiu samprotaujant: jeigu jie mus palies, tai ir patys stipriai nukentės… Gal ir nukentės, tik mūsų nebeliks. Kokį Tu matai ateities scenarijų?

– Manau, kad vis dėlto mūsų nepalies – bent artimiausioje ateityje. O kaip bus vėliau, tegali pasakyti tie, kuriuos Dievas apdovanojo pranašystės dovana. O šiaip net ir apie artimiausią ateitį, kad ir šiuos metus, drąsiai galiu prognozuoti vieną dalyką: pasaulyje bus nenumatytų, netikėtų įvykių. Bet jau būsime užmiršę, ką pranašautojai skelbė kitaip.

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 11 / ir neišduoda
tik šilkinis kaspinas
mergaitės
besiblaškantis danguj

Laimantas Jonušys. Pėsčiomis

2023 m. Nr. 3 / Mums nežinomi vieškeliai ir kaimo keliukai, miškeliai, upės ir pievos ramiai tūno savo tyloje, laukdami, kol mes juose pažadinsime save.

Jānis Joņevs. Metodas

2022 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Latvių rašytojas Janis Juonevas (g. 1980) pagarsėjo romanu „Jelgava 94“ (2013), jis išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų (2018 m. pasirodė lietuviškai).

Vladis Spāre. Nelaimės paukštis

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius).

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / rūdija smegenys
nes kraujo nemaitina vėjas
o audrą imituoja
durų trenksmas

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Erikas Adamsonas (1907–1946) – poetas ir prozininkas, laikomas latvių literatūros klasiku. Gimė Rygoje, studijavo teisę, bet vėliau vertėsi rašymu bei vertimais.

Romas Daugirdas. Ir uždangą pavogs lyg tvarstį. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / kai kojas apsemia vaikystėj neišgertas pienas nutrūksta žaismo priedainis dar jo neįpusėjus ir vėjas spaudžia iš balasto medų mes remontuojam utėles…

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Joseph Campbell. Horizontų nebėra

2017 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Laimantas Jonušys. Tarp prisitaikymo ir laviravimo

2016 m. Nr. 11 / Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Iš gyvenimo užkulisių

2016 m. Nr. 11 / Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto Eco…

Laimantas Jonušys. Įkvėptoji ir paprastoji literatūra

2016 m. Nr. 8–9 / Norėčiau pradėti nuo paprastų techninių, konjunktūrinių dalykų. Konjunktūra, deja, iš tikrųjų daug nulemia bandant platinti mūsų literatūrą užsienyje. Įsivaizduokime tokią simbolinę didelę knygų spintą…

Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Pertrauka. Neliko geležinkelio virš upės, o tie, kurie žadėjo, atsisakė perkelt. Neleido net vaivorykštės nutiesti tarp krantų. Ir mes pakliuvome į spąstus pertraukos, kuri vis plėtės į visas puses. Kol apglėbė ir pamažu ištirpdė…

Arūnas Spraunius: „…tikra palaima nors kartais pabūti apostatu“

2015 m. Nr. 12 / Rašytojas Arūnas Spraunius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kadaise minėjai, kad neprisimeni, kada pradėjai rašyti. O vėliau tarsi paneigei ir įvairius atskaitos taškus. Vis dėlto sunku ignoruoti niutonišką laiko cikliškumą…

Regimantas Tamošaitis. Eilėraščiai iš Dzeuso galvos

2015 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Dinozaurų sklaida. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Laimantas Jonušys. Apie literatūrą su filosofine išmintimi

2015 m. Nr. 5–6 / Juozas Girnius. Literatūros ir kultūros kritikos rinktinė. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2014. – 430 p.

Donaldas Kajokas: „Šviesos greitis šiek tiek didesnis už tamsos“

2015 m. Nr. 4 / Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Ką čia gudraus dar išgalvosi, tiesiog reikia dirbti savo darbą, vykdyti savo skirtį. Tiesa, pirmiausia privalu jį rasti, tą vien tau skirtą darbą, o tada jau daryti tai, ką moki geriausiai.

2014-ųjų knygos. Lietuvių literatūros peizažas Kristijono Donelaičio metais

2015 m. Nr. 4 / Apie 2014-ųjų knygas kalbasi Jūratė Sprindytė, Donata Mitaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimantas Jonušys, Jūratė Čerškutė, Elžbieta Banytė

Romas Daugirdas. Teisybės ieškotojo sindromas

2015 m. Nr. 3 / Mama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę.

Laimantas Jonušys. Įkvėpimo žemė ir raidės

2014 m. Nr. 11 / Romualdas Granauskas. Trečias gyvenimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 174 p.

Romas Daugirdas. Dvejetainė sistema

2014 m. Nr. 11 / Vėliau močiutė papasakojo, kad ją išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas. Neverkšleno ir nieko neprašė. Tiesiog pasakė vokiečių karininkui – jei būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau.

Romas Daugirdas. Laikinumo skaidra

2014 m. Nr. 10 / Einu per Vilniaus senamiestį. Klega nerūpestinga minia. Jau nebematomos karų padarytos miesto žaizdos. Bet viskas gali po akimirkos pasikeisti. Juk Vilnius – vienas pagrindinių (ir pirmųjų) būsimos konfrontacijos taikinių.

Gytis Norvilas: „Metafora – apsauga nuo beprotybės“

2014 m. Nr. 10 / Poetas Gytis Norvilas atsako į Romo Daugirdo klausimus / – Dalis poetų mėgina save racionalizuoti – paaiškinti, kas juos padarė tokius, kokie dabar yra. Gal ir Tu galėtum pateikti savo tapsmo versiją. Ir asmenybinio, ir kūrybinio.

„Metų“ anketa. Laimantas Jonušys, Vitalijus Asovskis, Albinas Galinis, Donatas Paulauskas

2014 m. Nr. 8–9 / Į anketos klausimus atsako Laimantas Jonušys, Vitalijus Asovskis, Albinas Galinis ir Donatas Paulauskas / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje?

Eugenijus Ališanka: „Vėjai visos kalbos“

2014 m. Nr. 4 / Poetas Eugenijus Ališanka atsako į Romo Daugirdo klausimus / – Kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis pasukai į literatūrą? Kas nulėmė šį nelabai dėkingą pasirinkimą?

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant

2014 m. Nr. 2 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Alice Munro. Mails Sitis, Montana

2014 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Kanadiečių rašytoja Alice Munro, pernai tapusi Nobelio premijos laureate, gimė 1931 m. Ontarijo provincijoje. Retas atvejis, kai rašytojas gauna tokį aukštą įvertinimą už apsakymus.

Birutė Jonuškaitė: Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai

2013 m. Nr. 7 / Rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus / – Kiek įkyrėjęs, bet turbūt neišvengiamas klausimas: kas, kokie impulsai pastūmėjo Tave į literatūrą?

Romas Daugirdas. In memoriam: Valdas Gedgaudas

2013 m. Nr. 5–6 / Valdas Gedgaudas (1962 06 11–2013 03 29) / Valdas išėjo pačioj kovo pabaigoj, kai pavasaris dar springo žiema, vis negalėdamas išsivaduoti iš apgaulingai baltos apsupties. Ir poetui šitas sniegas jau neištirpo.

Marius Ivaškevičius: Liesti žaizdas, kol visuomenė riktels

2013 m. Nr. 5–6 / Rašytojas Marius Ivaškevičius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tiesą sakant, kol kas neturėjau laiko ir galbūt poreikio analizuoti, kas, kaip ir kada mane formavo, gal todėl, kad dar nesijaučiu iki galo susiformavęs…

Romas Daugirdas. Dulkių pripumpuotos lėlės

2013 m. Nr. 5–6 / O gal tai ruduo atsisveikina, kai nuvysta ant sienos žiedas depresijos. Kasdienybė lyg kamera nepraleidžia garsų iš kalno viršūnės. Ir baimė jungia kaip vanduo nutrūkusį elektros laidą tarp tuštumos ir mus įsiurbusio verpeto…

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

Simon Sebag Montefiore. Jeruzalė: biografija

2013 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / 1516 m. rugpjūčio 24 d. Osmanų sultonas Selimas Rūstusis sutriuškino mameliukų kariuomenę netoli nuo Alepo – šis mūšis nulėmė Jeruzalės likimą: didžioji Artimųjų Rytų dalis keturis…

Gintautas Dabrišius: „Žmogus – kito dangaus kiaušinis“

2013 m. Nr. 3 / Poetas Gintautas Dabrišius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Apie poetus (ir apskritai menininkus) neretai pasakoma – trenkti. Kas gi taip smagiai trinktelėjo vaikystėje, kad šis smūgis pamažu transformavosi į eilėraščius?

Vitas Areška: „Be kritikos greit išsikvėptume“

2013 m. Nr. 2 / Literatūros kritikas Vitas Areška atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tarp rašytojų populiari tokia legenda: literatūros kritikais tampa tie, kuriems nepasisekė įsitvirtinti prozoje ar poezijoje.

Elžbieta Banytė. Ar yra nebūtis?

2012 m. Nr. 12 / Romas Daugirdas. Saulės dėmių medžiotojai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 120 p.

Pēteris Cedriņš. Penetralijus

2012 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Peteris Cedrinis gimė 1964 m. Čikagoje, nuo 1991 m. (su nedidelėmis pertraukomis) gyvena Latvijoje, rašo angliškai, verčia latvių literatūrą į anglų kalbą. Yra dirbęs Latvijos prezi­dentės…

Romas Daugirdas. Devintoji Antano Vaičiulaičio premija

2012 m. Nr. 8–9 / 2012 m. birželio 21 d. Lietuvos rašytojų sąjungos Baltojoje salėje, dūzgiant televizijos kameroms, buvo iškilmingai pagerbta prozininkė Laura Sintija Černiauskaitė. Jai įteikta Antano Vaičiulaičio premija už geriausią novelę…

Tautvyda Marcinkevičiūtė: Paslapties dvelksmas

2012 m. Nr. 7 / Poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė atsako į Romo Daugirdo klausimus / Pradėkime nuo biografijos ištakų, nulėmusių Tavo posūkį į literatūrą. Taigi kas ir kaip pastūmėjo į šias galeras?

Dalia Jazukevičiūtė: Suvaldyti klyksmą

2012 m. Nr. 5–6 / Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė atsako į Romo Daugirdo klausimus / Skaitytojui turbūt įdomios tavo kūrybos ištakos: kas paskatino „gadinti popierių“, kokie atsitiktinumai ir objektyvios aplinkybės padėjo susikristalizuoti šiam norui?

Valdas Gedgaudas: Apie žaltvyksles ir amžiną Klaipėdą

2012 m. Nr. 4 / Poetą Valdą Gedgaudą kalbina Romas Daugirdas / Gimei ir pirmus devyniolika metų praleidai Klaipėdoje. Tai – Tavo tėviškė. Kaip šį miestą jauti savyje? Kaip jis persmelkė Tavo kūrybos užuomazgas?

2011-ųjų knygos. Rašytojai išeina, rašytojai ateina: kokia mūsų literatūros šiandiena?

2012 m. Nr. 4 / Apie 2011-aisiais išleistas lietuvių autorių knygas kalba Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys ir Elena Baliutytė

Kerry Shawn Keys. Kristina

2012 m. Nr. 4 / Jai patiko jos juodi nublizginti batai ir blondinė bute priešais, bet labiausiai jai patikdavo, kai aš ją pririšdavau ant lovos už ištiestų rankų ir kojų, o paskui įvairiais būdais nudroždavau. Sutikdavau dėl jos kaifo, o paskui pamažu…

Teodoras Četrauskas: „Viskas galima, kas į gera“

2011 m. Nr. 10 / Prozininką ir vertėją Teodorą Četrauską kalbina Romas Daugirdas / Ar galėtum įvardyti impulsus (tiesioginius ir netiesioginius), kurie Tave „pasmerkė“ rašytojo lemčiai?

Dalia Kasčiūnaitė: „Pasaulis, kurį susikuriu, saugo mane“

2011 m. Nr. 8–9 / Dailininkę Dalią Kasčiūnaitę kalbina Romas Daugirdas / Žinau, kad vaikystėje (paauglystėje) buvai gabi matematikė, bet vis dėlto pasirinkai dailę. Kodėl? Ar matematika paveikė Tavo kūrybą, formavo stilistinį braižą?

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 7 / ten nepakvies
ten turbūt
nesuspėsim
giljotinai apnuogint

Algirdas Martinaitis: „Gyvenu su savo muzika vienuose marškiniuose“

2011 m. Nr. 5 / Kompozitorių Algirdą Martinaitį kalbina Romas Daugirdas / Koks „užkratas“ šeimoje (giminėj) inspiravo Tavo posūkį į menus? Pamėgink išdėstyti ir kitas savo pasirinkimo aplinkybes.

Laimantas Jonušys. Lietuvio nuotykiai Vilniuje

2011 m. Nr. 5 / Herkus Kunčius. Lietuvis Vilniuje: romanas. – Vilnius: Kultūros barai, 2011. – 239 p.

2010-ųjų knygos. Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį

2011 m. Nr. 4 / 2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas

Jurgis Gimberis: Neišsipildžiusios Būties balsas

2011 m. Nr. 4 / Rašytojas Jurgis Gimberis atsako į Romo Daugirdo klausimus / Šiais metais, po Jūsų gimtadienio, sudėjus pragyventų metų skaičius, gausime dešimt. Argi tai ne proga „sukti“ Jums smegenis? Nors tiktų ir paryčiui užšalusi bala.

Ramūnas Kasparavičius: Kaip poetas prozininku tapo…

2011 m. Nr. 1 / Rašytojas Ramūnas Kasparavičius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Šioje ašarų pakalnėje tikiuosi numirti ir būti palaidotas aukštame kalnelyje…

Romualdas Granauskas: Kelio gale nebūna posūkių…

2010 m. Nr. 12 / Rašytojas Romualdas Granauskas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Žinau, kad pernai atšventei garbingą jubiliejų ir dabar jau plūduriuoji aštuntojo dešimtmečio (šiurpu pagalvoti!) baloje (na, ežere). O tą laiką beveik visi…

Laimantas Jonušys. Žinyno faktografija ir rašytojų likimų dramos

2010 m. Nr. 11 / 300 Baltic Writers: Estonia, Latvia, Lithuania. – Vilnius: Institute of Lithuanian Literature and Folklore; Under and Tuglas Literature Centre of the Estonian Academy of Sciences; Institute of Literature, Folklore and Art, University of Latvia, 2009.

Rimantas Černiauskas: Iš Daugų ir Švėkšnos…

2010 m. Nr. 8–9 / Rašytojas Rimantas Černiauskas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Esi pusiau dzūkas, pusiau žemaitis. Kaip suvoki šių komponentų žaismą savyje? Gal tai prasiveržia ir į tavo tekstus?

Romas Daugirdas. Atkarpos

2010 m. Nr. 4 / Kai kam saulėlydžio palydoms būtina jūra, kitiems – didelis laukas, dantytos miško viršūnės ir t. t. Mes tai darėme ant apleisto dangoraižio stogo. Susėdę ratu ant aptrupėjusių betono plokščių ir net nekalbėdami – stiprus vėjas neleido…

Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai

2010 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Valdemaras Kukulas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Vytautas P. Bložė: „Gaila tuščio (pražudyto) gyvenimo“

2010 m. Nr. 2 / Poetas Vytautas P. Bložė atsako į Romo Daugirdo klausimus / Esate vienas produktyviausių (o gal ir pats pats…) Lietuvos poetų. Jei internetas nemeluoja, išleidote šešiolika originalių poezijos knygų…

Laimonas Briedis. Vilnius, klajūnų miestas

2010 m. Nr. 1 / Iš anglų k. Laimantas Jonušys / 2008 m. pasirodžiusią Kanados mokslininko Laimono Briedžio knygą „Vilnius, City of Strangers“ leidykla „Baltos lankos“ netrukus išleis lietuviškai. Knygoje Vilniaus istorijos atspindžiai perteikiami…

Tomas S. Butkus: Didžiosios paslaptys – per šimtus mylių

2010 m. Nr. 1 / Poetas, leidėjas Tomas S. Butkus atsako į Romo Daugirdo klausimus / Menininkų sluoksniuose esi labiau žinomas Slombo pravarde. Kaip atsirado ši pravardė, ar turi kažkokią (man nežinomą) prasmę?

Nerijus Cibulskas. Kelionė į metamorfozių miestą

2009 m. Nr. 11 / Romas Daugirdas. Tatuiruotės ant veidrodžių: eilėraščiai. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2009. – 253 p.

Laimantas Jonušys. Ilgintis dar tolimesnės erdvės

2009 m. Nr. 8–9 / Jaroslavas Melnikas. Tolima erdvė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 262 p.

Laimantas Jonušys. Gyvenimas geležies amžiuje. Apie nuosmukio mitą

2009 m. Nr. 7 / Senovės romėnai manė gyveną geležies amžiuje, prasčiausiame iš visų. Prieš tai esą buvo aukso ir bronzos amžiai. Idėja apie visuomenės nuosmukį, apie kažkada buvusį aukso amžių, arba prarastą rojų yra sena kaip pasaulis.

Apie rašytojų drąsą ir laisvę keistis: 2008-ųjų knygos

2009 m. Nr. 4 / Apie 2008-uosius literatūroje į redakcijos klausimus atsako Aušra Jurgutienė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Solveiga Daugirdaitė ir Valdemaras Kukulas.

Romas Daugirdas. Kas gimsta iš tiesos?

2009 m. Nr. 3 / Juk iš tikrųjų vien baroku puošiama tiesa ilgainiui supelyja, o nekritiškai plėtojama ar mechaniškai perkelta į kitą erdvę ar laiką – virsta netiesa.

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 3 / nes sugrįžus strėlė
vibruoja alergiškai
apie išverstą sapną
lyg kailinius

„Metų“ anketa. Rimantas Černiauskas, Romas Daugirdas

2009 m. Nr. 2 / Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Laimantas Jonušys. Slėnio dvasia gyvenimo kely

2008 m. Nr. 12 / Laura Sintija Černiauskaitė. Benedikto slenksčiai: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2008. – 224 p. 

Rimantas Kmita. Akla meilė ant bedugnės krašto

2008 m. Nr. 11 / Laimantas Jonušys. Rūmas virš bedugnės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 206 p.

Doris Lessing. Neapmąstytos nuostatos, paliktos komunizmo

2008 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Doris Lessing (g. 1919) – praėjusių metų Nobelio premijos laureatė. Labiausiai išgarsėjo romanu „Auksinis sąsiuvinis“ („The Golden Notebook“, 1962), turėjusiu įtakos feminizmo sąjūdžiui.

Populiariosios literatūros suvešėjimas

2008 m. Nr. 10 / Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…

Laimantas Jonušys. Banalybės trauka ir jos įveikimas

2005 m. Nr. 12 / Banalybės trauka yra galinga. Literatūra visais amžiais ir visuose kraštuose patekdavo į jos gniaužtus. Nes banalybė visada turėjo didesnę paklausą negu originalumas.

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Laimantas Jonušys. Inteligentas paraštėje

2004 m. Nr. 7 / Šiuo metu tiems Lietuvos politikams, kurie atsakingai suvokia savo vaid­menį ar bent sudaro tokį įspūdį, inteligentai yra labai reikalingas sluoksnis, nes jų laikysena teikia didžiausią visuomenės atsvarą populizmui.

Seamus Heaney. Padėka poezijai

1996 m. Nr. 5 / Tai įrodymas, kad poezija gali būti kartu ir jėginga, ir teisinga, tai pavyzdys tokios visai adekvačios poezijos, kurią sukūrė atitinkamą istorinės krizės bei asmeninio sielvarto valandą.