Algirdas Martinaitis: „Gyvenu su savo muzika vienuose marškiniuose“

 Kompozitorių Algirdą Martinaitį kalbina Romas Daugirdas

– Koks „užkratas“ šeimoje (giminėj) inspiravo Tavo posūkį į menus? Pamėgink išdėstyti ir kitas savo pasirinkimo aplinkybes.

Ankstyvoje vaikystėje tėvai, eidami į lauko darbus, pasiimdavo ir mane. Gale lauko paguldydavo ant kailinių – ar vasarą, ar rudenį. Aplink aukštos žolės, alksnynai, viršuje dangus ir besikeičiantys debesų miestai. Visa tai primindavo brolį Marcelijų, tada jau studijuojantį Kaune, o mano supratimu, kaip tik ten, kažkur aukštai aukštai, tuose debesyse, kremtantį „aukštąjį mokslą“. Man, vaikui, atrodė, kad tuose miestuose žmonės tarpusavyje kalba eilėraščiais, o muzika skamba (ta, kur per radiją) – nesuprantama, nepasiekiama, bet graži ir viliojanti. Gerai prisimenu – mano pirmasis instrumentas buvo „styginis-mušamasis“. Trankydamas pagaliu per vielų tvoras, kuriomis buvo aptvertos karvių ganyklos, išgaudavau šiuolaikinei muzikai neįkainojamą „spektralinį“ skambesį, o jau žymiai vėliau, rašydamas rimtus kūrinius orkestrui, išmokau per įvairias styginių mikstūras tą skambėjimą iš karvių ir avių ganyklos perkelti prestižinei publikai. Bet kad patraukčiau tais vingiuotais muzikos keliais, reikėjo pakilti iš kaimo alksnynų, neišbrendamų purvynų, juodo vargo, kuris akivaizdžiai neturėjo jokios ateities. Penkiolikametis atvykau į Vilnių mokytis muzikos mokslų (1965) ir puoliau prie moderniosios muzikos. Nusipirkau plokštelę – B. Britteno sonatą violončelei ir fortepijonui, klausiau jos per prievartą nesuskaičiuojamą daugybę kartų, vedamas vieno tikslo, – jei tai yra žymus XX a. kompozitorius, kaip užrašyta ant voko, – turiu tą muziką perprasti. Savo pasiekiau gan greitai. O jau paskui K. Pendereckį, V. Liutoslavskį, D. Ligetį bei kitus suvokiau daug lengviau. Panašiu būdu jaukinausi ir moderniąją lietuvių poeziją. Tuo metu pasirodžiusias knygas – V. P. Bložės „Žemės gėlės“, S. Gedos „Strazdas“ – skaičiau tol, kol perpratau naujus poetinius dėsningumus ir pajutau, kad visa tai labai artima mano klausomai muzikai.

Iš kaimo išeidamas dar spėjau kai ką nugvelbti: dėmesį paprastumui, nevengiant net prastumo, nesityčiojimo iš žmonių, jų apdaro, valgio, pažiūrų. Kai kas stebisi, kad žinau „prastus“ poetus, „prastus“ kompozitorius, nesigėdiju pažindamas jų kūrybą. Tai darau ramiai, be įtampos, nesutrikdamas, kai vertinu Rytų ar Vakarų kultūras. Vasarą nuvirtęs kur prie savo lūšnelės sodyboje į 60-ies metų senumo žolę, žiūrėdamas į Aristofano debesis nesakau „aš dūstu“. Prastuolio Strepsiado skvernas mane, o ir kitus mano bendraamžius, dabar žinomus menininkus, gelbėjo nuo klaidingų prisimatavimų prie vienos ar kitos ryškios figūros. Visokiose „mąstyklose“ užkaitintas protas po tuo skvernu atšaldavo; įgaudavo pusiausvyrą, įsižemindavo.

 „Įsižeminu“ paskaitydamas Vienuolį, Žemaitę, Šatrijos Raganą, „kantičkas“ XVII a. G. Šimkevičiaus „Vytenio“, „Gedeono“ dramų prologus, kur daug taip mano mėgstamos „babiloniškos“ kalbų sumaišties. Ir visai nesinervinu, kad yra tokia literatūra, ją priimu stengdamasis nepažeminti. Man ji naudinga, šviežia po S. Parulskio, Th. Manno, J. K. Huysmanso… Tų nutolusių literatūrų neskiriu, nepriešpriešinu, nepiktnaudžiauju, kad išvedžiojimais pasirodyčiau gudriai išmintingas, o gal dabar kam nors ir naudingas, nes „moksliškai“ prižeminu lietuvišką kultūrinį palikimą ir šiaip Lietuvą…

Dar visai neseniai vieną žymų Europos mokslininką, intelektualą S. Greenblatą, kuris apsilankė Vilniuje, didžiai sujaudino „akmeninė boba“ – Žemaitės skulptūra Gedimino prospekto skverelyje. Vaizdas žmogų paskatino giliems kultūriniams-istoriniams apmąstymams. Nesileidžiant į tolimus išvedžiojimus, esmė tokia: čia turi sėdėti kita „asaba“, prastiems baudžiavinės „rašliavos“ atstovams – ne vieta. Matyt, taip daug kas mano ir šiandien, bet klasikės sijonas dar ne vienam pritrumpins kojas. Ne vienas mėgino Žemaitei tą akmeninį (bronzinį) sijoną numauti ir sugėdinti klasikę, „perinscenizuodami“ jos kūrybą. Bet, D. Charmso žodžiais tariant – „gavo per snukį“.

 

– Sovietmečiu mes, literatai, pavydėjom kompozitoriams. Žodinė kūryba atrodė labiau cenzūruojama, prievartaujama. Daugelio Tavo kūrinių neatsiejama dalis – tekstas (tiesa, jie jau nepasiekiami sociologinei kritikai). Lyg norėtum pabrėžti šių žanrų suvokimo sąsajas (muzika – laikinis menas, literatūra – laikinis erdvinis). Bet kartu tarsi „užsimetei“ dar vieną kanoną (be muzikinio). Iš kitos pusės, kanono nebuvimas (totali laisvė) gali suparalyžiuoti kūrėją – nėra nuo ko atsistumti, ką „peržaisti“. Bet užtenka spėlioti. Gal išklok savo motyvus.

 

Vis dėlto ir mums sovietmečiu teko patirti įvairių tekstinių apribojimų. Įsiminiau B. Kutavičiaus „Panteistinę oratoriją“ pagal S. Gedos „26 rudens ir vasaros giesmių“ tekstus. Dabar tai atrodo kaip klastingas autorių pažeminimas, remiantis neįgalia partine CK ideologija. kliūdavo tada O. Balakauskui, B. Kutavičiui ir grynai už muzikinius „tekstus“, bet kritikai dėl savo menko išsilavinimo negalėjo tų partitūrų protingai perskaityti ir duoti įtikinamų „parodymų“, todėl kirsdavo per tuometį kūrinių rublinį įvertinimą, o tų vertinimo komisijų aptarimai, nutartys ir sprendimai virsdavo Vilniuje savaip nuvilnijančiais tekstais. Manau, ne man vienam tada trūko laisvo priėjimo prie Šventojo Rašto, liturginių tekstų, lotynų kalbos, kuri muzikai suteikia šalto oficialumo, rimties ir kitų dalykų, lyginant su originaliąja poetine kūryba. Tuos šventus darbus (Mišios, Requiem, oratorijos, simfonijos religiniais tekstais) nudirbome atkeldami Nepriklausomybės vartus. Daug autorių sukūrė puikios, įsimintinos religinės, bažnytinės muzikos. Pamenu, tada „priekabiauta“ prieš literatūriškumą muzikoje, kuris buvo akivaizdus mūsų kūryboje. Štai įvairių autorių kūrinių pavadinimai – „Kaip marių bangos prisilietimas“, „Paskutinių sodų muzika“, „Atkelk užmaršties vartus“ – liudijo kitą muzikinę prigimtį, negu „Kompozicija Nr…“, Sonata, Tokata… Pasyvia poetine muzika neprisidėjome prie tarybinio entuziazmo ideologijos, socialistinio lenktyniavimo principų. Net „aktyvizuota“, energinga muzika buvo suvokiama kaip erzinanti. Beje, ta gražių pavadinimų poezija gyvuoja iki dabar. Ypač jų gausu jaunos kompozitorės J. Janulytės kūriniuose. Bet dažnai poetinis pavadinimas jau nenusako pačio kūrinio poetiškumo, tik – kaip kūrinyje „Tekstilė“ – atspindi daugybės garsinių siūlelių polifoninę prasmę.

 

– Jei neklystu, kadaise (o gal ir dabar?) esi „piktnaudžiavęs“ poezija. Nors savo muzikiniams opusams parašei tik du tekstus. Ką Tau, kaip muzikui, davė poezija?

 

Kiek prisimenu, aštuntajame dešimtmetyje poeziją rašė ne tik poetai, bet ir muzikai, dailininkai, teatro žmonės. Maždaug tuo metu į Lietuvą atvykęs A. J. Greimas, stebėdamasis tokiu gausybės ragu, leidybiniais tiražais, išsakė ir kuklią „pastabą“: maža tauta, bet tiek daug rašančių (menkavertės poezijos?). Išties tai buvo lietuvių poezijos aukso amžius. Veikė kelios stiprios poetinės jėgos: V. P. Bložės, T. Venclovos, J. Juškaičio, M. Martinaičio… Tuolaik net ir paprasti žmonės bendraudami netikėtai prabildavo eilėmis, vieni savomis, kiti – „nusirašytomis“. Mes, studentai, aktyviai skaitėme naujai pasirodžiusias poezijos knygeles, citavome įsimintinas eilutes Gedimino kalno pavėsy, prie Vilnelės gerdami vyną. Nepaisant santvarkos preso, tarp žmonių nebuvo priešiškumo – gal išties daugiau poezijos, „tarpinių“ tekstų, kurie jaukino šeiminius santykius ir apskritai bendravimą…

Daugelis mano bendramokslių dabar prisimena, kad tada, kai mokiausi Konservatorijoje, mane dažniau matydavo su poezijos knygele negu su natomis. Eiles pradėjau rašyti atsitiktinai, kaip ir groti džiazą. Abiem atvejais pirmiausia fiksuodavau pasąmoninio srauto nešamą informaciją. Vėliau iš tokių „laisvųjų“ užrašų atrinkdavau „sąmoningesniuosius“ junginius ir taip po truputį sudėliodavau tekstą. Tiesa, džiazo „surinkti“ nepavykdavo, bet tai, ką improvizuodavau vandens, paukščių, „rojaus“ temomis, vėliau gulė į vadinamąjį Gamtos ciklą, už kurį 1989 m. buvo paskirta Nacionalinė premija. Skaitydamas įvairią poeziją, susidomėjau ir jos „padarymu“. Lygindamas ją su analizuojamais muzikos kūriniais, rasdavau daug struktūrinių panašumų. Atrodė, abi šios meno šakos tuoj tuoj neatskiriamai susijungs, kaip tai sugebėjo padaryti senovės graikai. Tad žodis man tapo pirmine reikšme ir, lyginant su muzika, pateisino seną tiesą: „Pradžioje buvo Žodis.“

Daug mano vokalinių kūrinių nulėmė įvairūs kalbiniai niuansai. Tai jau įvardytas „babilonizmas“ – daugiakalbis įvairių poetų tekstų mišinys viename kūrinyje. Ir visai nesvarbu, kad esu nelabai gabus kalboms (kai reikia, pasikonsultuoju su specialistais), man svarbesnis yra skambesys, kalbinė spalva, kuri muzikinį kūrinį pasuka teisinga linkme. Senojo Testamento Ozėją, Isaiją girdžiu būtent hebrajų kalba. Tarsi savaime atsiranda „teisingas“ melodinis žingsnis, biblinė rimtis ir neišmokstamas paprastumas. Kadangi dažniausiai rašau komplikuotą muziką, pasirinkdamas religinius tekstus tarsi atsijungiu nuo mokslo „progreso“, einu prie tų elementų, kuriuos radęs ant kelio vargu ar lenktumeis paimti: keli besisukantys garsai, persišviečianti (gal todėl nemateriali) harmonija, – tarsi nieko vertinga.

Kiti mano bandymai – poetinių tekstų „sprogdinimas“ į mažus ir dar mažesnius garsinius-spalvinius objektus. Taip priėjau prie sau įdomių teksto spektrografinių išvadų ir pagaliau išgirdau „paukščių kalbą“. Nors žinomas paukštininkas esu nuo kantatos „Cantus ad futurum“ (ten sukūriau tekstą remdamasis lotyniškais liturginiais tekstais bei sutartinėmis), pasinaudojęs O. Messiano paukščių giesmių imitacijų katalogais (tai instrumentinė muzika), ėjau link žmogaus balso. Pats kukuodavau, čirendavau miškuose, laukuose, kol įgijau paukštiškų frazių lankstumą, muzikalumą ir atradau fiksavimo būdą – kaip tuos „čirškesius“ perteikti kitam atlikėjui. Taip pernai atsirado „Eurojobas“, „Muzikinis testamentas“ dviem balsams ir simfoniniam orkestrui naująja paukščių kalba. Kitas, o gal pagrindinis paukštiškųjų „projektų“ rėmėjas buvo šv. Pranciškus. Jis pasibeldė į mane, kai užklupo kelios bėdos Nepriklausomybės pradžioje – privertė paimti Šventąjį raštą, naujai suvokti Gamtos Knygą… Taip su šv. Pranciškaus „padėjimu“ parašytas „Pamokslas paukščiams“ ir daugelis kitų kūrinių jo tekstais.

Fi-jūūū, či-jah, či-či-jah, ti-trrrrrrrrrr…

 

– Analizuodamas Tavo kūrinių tekstų autorius pastebėjau, kad iš savo kartos lietuvių poetų pasirinkai tik Vladą Braziūną (jaunesnių apskritai nėra). Tai gan keista, nes tas pats gyvenamas laikas turėtų jungti. Ar galėtum racionalizuoti tokį savo sprendimą?

 

Su V. Braziūnu retkarčiais pabendraujame, kai reikia tekstų taikomajai muzikai. Vladas yra dirbęs „gelbėtoju“, kai buvo būtina greitai ir gerai parašyti tekstą dainai, libretą „Gyvulių operai“, sudėlioti medžiagą Lietuvos tūkstantmečio kantatai, šv. Pranciškaus oratorijai… Bet štai „tikrajai“ V. Braziūno poezijai muzikos parašyti negaliu. Jo (ir kitų gerų poetų) eilėraščiai yra išbaigti, nereikalauja muzikinio papildymo ar įsiterpimo. Iš tokių poetų galima „pasiskolinti“ tik porą eilučių, kurių ir užtenka visam muzikiniam kūriniui. Taip pasinaudojau J. Bobrovskio, O. Milašiaus poezija. Kiti gerų „duetų“ pavyzdžiai: N. Valančiūtė ir H. Radauskas, Š. Nakas ir V. V. Lansbergis bei kt.

Esu rašęs muzikinius „palydėjimus“ O. Milašiaus, A. Miškinio poezijai, M. Martinaičio „Atmintims“ – specialią muziką, griežtą partitūrą, kurioje buvo sužymėti visi muzikiniai intarpai, – tik toj vietoj, tam deklamaciniam laike, be jokių improvizacijų, kai ant tekstų užleidžiami laisvi „pūtėsiai“ saksofonu ar šiaip kažkas „užbarabanijama“. Muzikinė parama ar tiesiog ramentai ypač reikalingi neįgaliai poezijai, visokiems literatūriniams svaičiojimams. Kiek yra prisukta poezijos ir muzikos „vyniotinių“ su gitarėle. Ir kodėl būtent su ja? Klausant dainuojamąją poeziją dažniausiai atsiskleidžia tai muzikos, tai pačios poezijos trūkumai. Bet, sudėjus tuos trūkumus į vieną, kažkas išeina. Tegu. Neseniai per valstybinę televiziją buvo transliuojamas renginys, skirtas Justinui Marcinkevičiui atminti. Įsiminė V. Masalskio skaitoma ištrauka iš A. Mickevičiaus „Vėlinių“ (vertimas – Just. Marcinkevičiaus) – ypatinga, savita intonacija, kuri kartu buvo ir muzika, ir dekoracija. Iš poezijos ir muzikos junginių yra įsimintinų bei galingų pavyzdžių. gana aistringai publika priėmė R. Ščedrino „Poetoriją“ poetui (skaitovui) ir simfoniniam orkestrui, kur skaitydamas savo eiles ugningai blaškėsi pats A. Voznesenskis. Vėliau JAV 1973 m. L. Hylo kūrinyje „Staugsmas“ skaitovui ir Kronos kvartetui savo eilėmis pasireiškė A. Ginsbergas. Rudenį Lietuvoje išgirsime virtuozą – aukštų literatūrinių natų specialistą – RoRą (atvirvardžiu R. Rastauskas) su simfoniniu orkestru. Plačiau apie tai nutylėsiu – slėpiningoji paslaptis.

 

– Muzikologai teigia, kad Tavo kūrybos pradžia – neoromantinė. Tačiau maždaug prieš pusantro dešimtmečio įvyko radikalūs pokyčiai („Pradžios ir pabaigos knyga“ ir kt.). Ar tai natūrali raida? O gal šiuos pokyčius (bent iš dalies) išprovokavo tragedija šeimoje?

 

„Gyvenimo nuėjęs gerą galą aš pasiklydau savo galvoje“, – tai aš dažniausiai kartoju, cituodamas A. A. Jonyną. Kaip per savo kūrybinį kelią esu pavadintas ar išvadintas, sunku būtų ir atsekti. Aš pats visokiems „sekliams“ vis ką nors pakišu, kad jie, nesusimąstydami apie vienokį ar kitokį mano stilių, kartotų tą patį. Kažkada prasitariau apie savo muziką „iš antrų rankų“, „gyvulizmus“, „babilonizmą“, ir tai man buvo prikišama ilgą laiką, nors pati muzika nuo tų užvardijimų jau seniai buvo nusisukusi į kitą pusę. Rudenį, užklaustas spaudos konferencijoje prieš „Muzikinio Testamento“ atlikimą, atsakiau, kad dabar domiuosi idiotizmu muzikoje ir apskritai mene. Manau, kad to užteks ilgam apibūdinant mano naujausius darbus, nes pirmieji daigeliai jau pasimatė.

Jei rimtai, savo kūryboje šv. Kvailybės nevengiu. Gal net daugėja apsimetinėjimo, „jurodivystės“ (palaimintos beprotybės), ekscentriškumo. Dažnai, kai atliekami mano kūriniai, ir pats pasirodau su kokiu nors „priedu“: gaisrinės sirena, metalo pjovimo įrankiu – „Arma Christi“ („Kristaus ginklai“). „Bičių žmoguje“, – bitininku, ieškančiu fortepijone „medaus skonio“; nevykėliu, dėl silpno kūrinio pasižadančiu ištaisyti „klaidas“, vis prašančiu klausytojų atleidimo – „Capriccio sūnaus palaidūno sugrįžime“. Tokios muzikos kūrimo laikotarpiu siekiau ir ramios priešingybės: daug rašiau religinės muzikos. Čia nutoldavau nuo įvairių meninių „apsėdimų“, šiuolaikinių kultūrinių įtampų. Grįždavau į savotišką skurdą, ignoruodamas visą moderniųjų priemonių arsenalą. Tik kelios natos, permatomi ir bespalviai melodiniai judėjimai žemiškame „išjungtame“ laike. susilaukiau kritiškų „patarimų“, kad esu neįdomus, išsisėmęs. Ir tokia teisybė man visai tiko, nesugraudino, nes tą nukrypimą dariau sąmoningai ir nieko neatsiklausęs. Žinojau, kad po kiek laiko vėl pakrypsiu kitur, kad ir nusičiaudėjus gulbei.

Tik visai neseniai pastebėjau, kad mano kūriniai yra „pririšti“ prie mano gyvenimo, prie įvairiausių įvykių. Žiūrint iš laiko perspektyvos, tai atrodo tiesiog neįtikėtina. Taip atsitiko todėl, kad gyvenu su savo muzika vienuose marškiniuose ir mano kūno „virpesiai“ tiesiogiai persiduoda jai jausminguoju pavidalu. Tai ir būtų tas (neo)romantizmas, kūrybinėje tėkmėje vis kitaip pasireiškiantis – nuo baironiškųjų visatos „sopulių“ „Paskutinių sodų muzikoje“ iki „Saulės kelio“ „nusiminimų“ (neseniai parašytas kūrinys), kad ji palaipsniui leidžiasi „Vakarų saulėlydyje“.

 

– Šiuo laikotarpiu preparuodamas blogį, akcentuodavai jo socialinę prigimtį (pvz., panaudodamas G. Orwello tekstą). Bet juk blogis – metafizinis reiškinys, neatsiejamas nuo gėrio. Prisiminkime gėrio reliatyvumo teorijas: gėris – tai mažai blogio (ir – atvirkščiai). Kokia mūsų galimybių amplitudė šioj amžinoj prieštaroj?

 

Taip jau atsitiko, kad, maišantis Atgimimo „gėrio ir blogio“ jėgoms, 1990 m. atsiverčiau K. Donelaitį. paskatino tada „Pergalėje“ pasirodęs S. Žuko straipsnis „Bet kam ta visa sakmė?“, analizuojantis K. Donelaičio „Pasaką apie šūdvabalį“. Tuo laiku mane patį visokios bėdos nešiojo į šalis, tad atsidurti tarp dviejų veikėjų – to, kuris graužia žiedus, ir to, kuris „šūde gyvena“, – buvo norma. Muzikinę kūrinio konstrukciją dėliojau remdamasis „aukštojo“ bei „žemojo“ stiliaus priešprieša: serijinės technikos principus derinau su liaudies muzikos derminiais atbalsiais bei „prastuoju“ instrumentarijumi – kanklėmis, įvairiais buitiniais tarškalais, birbalais.

Literatūrinį kontekstą sau išsiplėčiau iki egiptietiškojo skarabėjaus, vis ridenančio ir ridenančio mėšlo gabalėlį, pagal mitus – Saulę. Tai man priminė tuomečius įvykius Lietuvoje: vieni dar stengėsi atridenti saulutę iš Rytų, kiti jau parsivarinėjo ją iš Vakarų. Realioji to laiko priešprieša ir buvo „prakuros“ naujam kūriniui.

Atsakydamas į šio interviu klausimus, pradėjau vartyti savo prieš dvidešimtmetį parašytą dokumentą ir – kaip tada, taip ir dabar – užkliuvau už vieno personažo išsireiškimo – „linksmai šūde gyvenam“, ir tiek. Tai sakau visiškai nepiktnaudžiaudamas K. Donelaičio tekstu, bet žvilgtelėjęs pro pavasario langą: su kuo man eiti? Su šūdvabaliu ar „aukštaisiais“ grikvabaliais užkandžiauti obels žiedų?

 „Septyniuose gyvulizmo priesakuose“ (pagal G. Orwello tekstą) labiausiai domino muzikinės – kalbinės išraiškos eksperimentai. Kūrinyje visi specifiniai „perkreipti“ padainavimai daugiau siejasi su žmogiškaisiais „gyvulizmais“, kai iš gero gyvenimo burnoje pradeda veistis eršketų ikrai ir nebeišsitaria žodžiai „meilė“, „garbė“. Prisiminęs paties G. Orwello kurtą naujakalbę, turėjau drąsos pasirašyti savus garsažodžius, kurie įvairiais specifiniais choro „paspalvinimais“ stiprino vienų ar kitų „priesakų“ esmę.

 „Gyvulių ūkio“, o ir mūsų gyvenimo esmė, matyt, yra ta, kad bekovojant gėrio pusėje, netrukus ištinka „naujieji gyvulizmai“, su kuriais reikia kovoti iš naujo.

 

– Po gero dešimtmečio dar vienas posūkis – link „mebliuotos“ muzikos. Apibūdink ją. Kas paskatino žengti šį žingsnį?

 

Sustiprintas dėmesys Europai – tiek politiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Buvo daug rašoma, kalbama apie stojimą į ES. Tai mane skatino perversti vienas ar kitas knygeles, permąstyti savo „atsiminimus“ apie Europą. Apie 2000 m. išsisėmė mano „gyvulizmai“, kiek anksčiau užsivertė „Pradžios ir pabaigos knyga“, pasukau prie sąlygiškai lengvesnės, lengvabūdiškesnės muzikos. Nulėmė susidomėjimas džiazo invazija į Europą ir jo padaryta įtaka tokiems kompozitoriams kaip M. Ravelis, D. Mijo, F. Poulencas, J. Stravinskis ir kt. Man irgi norėjosi lengvesnio žvilgsnio į muziką, į aplinką, į nežinomybę, kuri laukė ateityje, žvilgtelėti ironišku, bet atlaidžiu žvilgsniu. Taip atsirado „Serenada panelei Europai“, kurioje šmėžavo tematinės užuominos į įvairius europinius autorius. Tokią kompozicinę dėlionę buvau pavadinęs „muzika iš antrų rankų“, tai iš dalies atitiko sumanymą – mažos, skirtingos muzikinės istorijėlės kinematografiniu principu „suklijuojamos“ viena prie kitos į vieną nepertraukiamą „didelę“ istoriją. yra keli šio kūrinio variantai. Vienas populiariausių ir įtikinamiausių (ir kad visiems būtų „aišku“) baigiasi visų orkestrantų atliekama „maldele“: „Duok, duok, Europa, man tavi mylėti, nes ilgiau jau nebgaliu kentėti.“ Teksto autorius – Eurojobas.

Panašų kūrybinį principą – iš kvailų ir absurdiškų XX a. Europos istorijėlių sudėliotą metraštį – vėliau užtikau čekų autoriaus P. Ouredniko knygelėje „Europeana“ ir tai buvo lyg patvirtinimas, kad einu teisingu keliu ir galiu pradėti „Europos pagrobimą iš Lietuvos“, nužiūrėtą iš tapytojo A. Griškevičiaus to paties pavadinimo paveikslo: jautis reproduktorius Trinitorių bažnyčios lankoje pasiruošęs Europą (paveiksle kažkoks hermofroditas) nuplukdyti tolyn, ir nebūtinai į Kretos salą. Tiesiog iš Lietuvos. Kartais per to kūrinio atlikimą (o ir kitų savo „europinių“ opusų), scenoje eksponuodamas paveikslo išdidintą reprodukciją, einu sargybą (būna ir su šautuvu), kad niekas Europos nepavogtų iš Lietuvos. Taip sustiprindamas Kvailybės pozicijas, kai kartais atrodo, kad tik ji yra vienintelė teisybė Lietuvoje.

 

– Lietuvoje įprasta mistifikuoti menininko kūrybos procesą, jį užklojant egzaltuotos paslapties šydu. Tu tarsi nuėjai priešinga kryptimi, kartais net sąmoningai demonstruodamas „racionalaus darymo“ principą. Kas nulėmė tokį iššūkį?

 

Kadaise, rašydamas „Muzikines piktybės gėles“, „Muzikinę auką“, kūriniui iš anksto paruošdavau meninį poligoną. Ritminius ir melodinius kareivių būrius išsistatydavau matematiškai apskaičiavęs visą veiksmų planą. Išeidavau pasigėrėti tuo tvarkingu grožiu ir… padėdavau visą šį strategijų ir sprendimų paketą į šalį, kaip jau užbaigtą darbą. Sėsdavau „gyvai“ prie klavišų ir viską pradėdavau iš naujo grimzdamas į nežinomybę. Šitokį muzikos komponavimą įvardijau kaip „rašymą iš rankos“, o vėliau paaiškėjo, kad ir visa mano kūryba pasikliauja ta ranka, kuri veda. Ir kodėl, viską protingai sumąstęs, turiu pasukti kita kryptimi? Ar todėl, kad norisi inventorizuoti bent dalį savęs, bet atsižvelgti ir į tą, Kitą?

Gali atrodyti, kad čia suku link kažkokios mistikos. Bet pasišnekėjus su bendraamžiais, dailininkais, teatro režisieriais – visi pripažįsta nežinomybę, kuri rašant kūrinį nežinia kada gali ištikti. Neseniai R.Tuminui statant Maskvos Vachtangovo teatre G. Silbeyrso pjesę „Vėjas šnara tuopose“ įvyko „atsijungimas“ – mėnesiui ar daugiau. Kai sužinojau tai, apsidžiaugiau – Rimas išliko kūrybingas ir visai nesvarbu, kad premjera vėlavo. Jis laiku sustojo, iškvėpė, įkvėpė ir sėkmingai pasiekė finalą. Pagal vakarietiškus standartus,  pagal įvairių kultūrinių projektų nuostatus prekę reikia įteikti laiku. Yra nustatyti net atitinkami laiko limitai – teatro spektakliui – mėnuo, simfoniniam kūriniui paruošti – dvi trys repeticijos ar net du trys pragrojimai. Ir jokių kūrybinių abejonių, susimąstymų, nes viskas paversta pinigais, atsiskaitymais. Greitas paruošimas, greitas suvartojimas, aplodismentai, projekto uždarymas. Galima priešintis kūrybinei ideologijai, bet prieš įkainius esi nulis arba gali tokiu tapti. Meno pasaulyje egzaltuotas paslaptingumas lyg ir būtinas. Jis dažniausiai su keliais sijonais, kaip tame Salomėjos šokyje R. Strausso operoje. Kitoje realybėje gilinantis į meno prasmes–esmes, reikia pačiam išrenginėti, nors nežinai, ką ten rasi. Kadaise domėjausi „Fluxus“ ir jo paslaptimi, nukreipta prieš konservatyvią visuomenę, kuri maitinasi visokiais „užšaldytais“ akademinio meno produktais. keista, bet, aiškindamasis to judėjimo esmę, susidomėjau J. Mačiūno problemom: žmogus vartojo konservuotą maistą ir nevirškino kitokio, kaip „nevirškino“ ir mano minėto akademizmo. Taip susiburta į grupelę, frontelį, susietą bendra „nevirškinimo“ ideologija. Be to, dažnai „Fluxus“ dalyvius pavadinu flioksais – tokiom gėlytėm, kurios auga „kupetomis“ ir tiesiog bijo būti po vieną.

 

– Dirbai dviejuose teatruose, pelnei du apdovanojimus už muziką teatrui. Kas Tau yra (buvo) teatras kūryboje ir gyvenime?

 

Prie teatro pastūmėjo irgi literatūra, kai prisiskaičiau visokiausių „vaidinimų“. Pirmieji kompoziciniai bandymai parodė, kad esu linkęs ir taikomajam menui, galiu gan greitai sumeistrauti reikalingą „muzikėlę“, nesumenkindamas savo garbės ar prestižo. Toks bruožas yra nepamainomas kine, teatre. Taip jau buvo, – jei ryte skaitydavau poeziją, tai vakare būtinai pakliūdavau į vienokius ar kitokius „vaidinimus“. Iš pirmųjų bandymų įsiminė pagalba draugams aktoriams, kai tuometės Konservatorijos mokomajame teatre buvo statoma Just. Marcinkevičiaus drama „Prometėjas“. Kadangi spektaklyje ir pats muzikavau, teko iš arti susipažinti su graikiškojo teatro principais, sceninio judesio ir muzikinio štricho derme. Chorai buvo visai vykę. gaila, kad tą muzikinę medžiagą, kaip ir jaunystę, kažkur išbarsčiau… Labiausiai vertinu teatre spektaklio išėmimą iš repertuaro: galutinai išmontuojamos dekoracijos, nurašoma muzika („atkabinta“ nuo konkrečios medžiagos, ji gali gyvuoti tik kitu pavidalu). Perrašyta, permontuota ar dar kaip nors kitaip „perklijuota“, ji puikiai tinka koncertiniam atlikimui.

Muzikos rašymas teatrams (o ypač prastiems pastatymams) buvo savotiška laboratorija, kur aš (ir kiti) ruošdavau medžiagą (ją patikrindamas pagal žiūrovų reakciją) savo „rimtiems“ kūriniams. Tokį filtrą praėjo „Nebaigtoji simfonija“, „Mirtis ir Mergelė“ bei kiti kūriniai. Mėgstu sakyti, kad teatras patepė mano akis Siloamo tvenkinio purvu, kad geriau matyčiau muzikoje, kas ten dar yra užslėpta ir blaivia akim neįžiūrima. 1993 m. rašytas kūrinys fortepijonui „Siloamo tvenkinys“ – kūrinio gale pianistas „apanka“ ir pieštuku kalendamas per klavišus ieško išeities – prognozavo mano išėjimą į naują „Pradžios ir Pabaigos knygos“ kelią. Tokie pašalinio veiksmo prisodrinti kūriniai sukuria nereikalingų problemų. Ne visi, atlikdami kūrinį, drįsta viešai „apakti“ ar begrodami „užmigti“, kaip tai yra būtina „Belaukiant Šuberto“.

 

– Kaip priimi šiuolaikinės Lietuvos aktualijas? Ar įmanoma tai daryti be humoro? Koks muzikos (jei nori – teatro) žanras geriausiai atspindėtų dabartį?

 

Iš visų klausimų man šis buvo aiškiausias, todėl atsakymą į jį pasirašiau iškart. Pasidžiaugiau galimybe atsakyti, apsišvarinti nuo tų minčių, kurių neturėjau kur padėti. Deja, paskubėjau. Dešimties metrų cunamio banga Japonijos pakrantėje privertė suabejoti savo šmaikščiais nusiskundimais, virtuoziškais išsireiškimais – visu tuo, kuo mes taip šauniai mokame pasirodyti gatvėje, tribūnoje, televizijoje. Beje, aš ją jau perpratau: čia nuolat vyksta pamokos, kur manipuliuojama gyvais personažais, parodomaisiais vaizdais: kaip nereikia gyventi, kaip nereikia elgtis. Pridėtinis žmogaus gėris – „karštuose“ reportažuose iš įvykio vietos: plaukiančios prabangios mašinos, jachtos, laivai, namai – tai vis nauji klausimai, ko mes verti šioje žemėje…

Vienais metais savo sodyboje gyvenau su stirna, vardu Moderikė. Užkandžiaudamas savo kambarėlyje, vis pagaudavau jos klausiamą žvilgsnį – kam reikalingos durys? kodėl jos tai atidaromos, tai uždaromos? kodėl aš visąlaik gyvenu nelaisvėje tarp kažkokių rakandų, kurie trukdo laisvai judėti, tarp kalbančių, džeržgiančių aparatų? Mane ji išsivesdavo į lauką, pasivaikščioti, pajusti laisvę, kad kažką suprasčiau, nelindėčiau užsidaręs savyje, pagaliau nesivoliočiau „apsidirbęs“ apmąstymuose, kurie gal bus neverti net ir pavasarinei trąšai.

Gamtos pojūtis man daug ką yra atvėręs, sveikai stabilizavęs kvailas ir rimtas mintis, išmokęs būti vienybėje su mažųjų brolių pasauliu. O tai yra svarbu perprantant globalius dalykus dabar, kai esame visi viename ir visiškai nejuokingame „žanre“.