Laimantas Jonušys. Įkvėptoji ir paprastoji literatūra
2016 m. Nr. 8–9
Parengta pagal pranešimą „Lietuvių literatūra XXI amžiuje: ar turime ką pasiūlyti pasauliui?“, skaitytą Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime, 2016 04 15
Norėčiau pradėti nuo paprastų techninių, konjunktūrinių dalykų. Konjunktūra, deja, iš tikrųjų daug nulemia bandant platinti mūsų literatūrą užsienyje. Įsivaizduokime tokią simbolinę didelę knygų spintą, esančią, pavyzdžiui, Vakarų Europoje. Toje knygų spintoje – daug lentynų. Tarkim, viena lentyna skirta Rytų Europos literatūrai. Ten visada bus rusų, lenkų, čekų ar dar kokie nors autoriai, tačiau lietuvių ar apskritai Baltijos šalių gali ir nebūti. Nėra taip, kad kas nors nusprendė, jog taip turėtų būti. Tiesiog tokie yra skaitymo įpročiai. Ir, beje, tokie pat skaitymo įpročiai ir Lietuvoje.
Mūsų šalyje leidėjai vengia, kratosi Vidurio ir Rytų Europos literatūros vertimų. Jų šiek tiek yra, bet tikrai per mažai. O leidėjai jų nenori, nes mūsų skaitančioji publika irgi nelabai tai mėgsta.
Neseniai Mariaus Buroko Facebook profilyje buvo paviešintas žinomo britų laikraščio „Guardian“ sudarytas rekomendacinis Europos šalių literatūros skaitymo sąrašas. Kiekvienai šaliai ten buvo skirta po vieną, dvi ar kelias knygas. Ir Lietuva tame sąraše buvo vienintelė, neturinti nė vieno romano. Mūsų šalis pristatyta su prozos antologija.
Paskui aš pagalvojau, kad galbūt iš tikrųjų romanų nėra išversta. Tame sąraše buvo sąlyga, kad knygos būtų išleistos Britanijos leidyklų, ir netgi ne tų didžiųjų, o mažesnių ir panašiai. Pamaniau, kad galbūt apskritai pastaruoju metu Britanijoje nėra išleista nė vieno lietuvių romano. „Pastaruoju metu“, turėjau omeny, XXI amžiuje… Gal kas žino, gal aš klystu?.. Gal yra?..
(Salėje tyla)
Ne. Niekas nežino. Taigi, konjunktūra mums nepalanki, ir aš, pavyzdžiui, esu jau anksčiau kalbėjęs, kad jeigu romanas „Servijaus Galo užrašai“ būtų parašytas kokio nors vakarų europiečio, ten išleistas, tai tikriausiai jau būtų pasirodę vertimai, gal net į lietuvių kalbą. Bet dabar mes turim vėlgi tokią konjunktūriškai labai nepalankią pradinę poziciją. Nes ką mes galime pasakyti? „Lietuvių autorius parašė romaną apie senovės Romą.“ Apie senovės Romą yra parašyta šimtai romanų ir iki šiol rašoma… Tai ką naujo tas lietuvis čia dar galėjo pasakyti, kam tai dar būtų įdomu?
Toliau. Žinoma, viskas, kas lietuvių kūrybos yra išversta ir išleista – tegu ir bet kur bet kaip – yra labai gerai, nenoriu nieko sumenkinti. Bet yra dar tokios problemos, kaip antai: turbūt neužtenka vien išleisti knygos, reikia dar to angliškai vadinamojo promotion , reikia reklamos, reikia platinimo ir t. t.
Kartais atsitinka taip: knygą išleidžia maža leidykla užsienyje, tarkim, Vokietijoje ar kitur. Ta leidykla neturi platinimo tinklo, todėl į didžiuosius knygynus knyga iš viso nepatenka, tada nepasirodo jokių recenzijų ir t. t.
O jeigu vertimą į anglų kalbą išleidžiame Lietuvoje, tai tikrai neblogai, bent reklamine prasme. Tą knygą galime asmeniškai kam nors pasiūlyti, paduoti, padovanoti, gal netgi kokiam užsienio leidėjui, gal susidomės, gal netgi kas nors Vakaruose parašys recenziją apie tą knygą bent jau savo tinklaraštyje. Bet didesnio atgarsio čia turbūt negali būti.
Tai buvo grynai praktiniai pastebėjimai, o kalbą apie pačią literatūrą norėčiau pradėti iš toliau.
Manau, kad visą literatūrą pagal vieną kriterijų galima skirstyti į dvi dalis. Tas skirstymas, žinoma, sąlyginis, ir niekada literatūros negalima lengvai sudėlioti į lentynas, bet vis dėlto nėra visa literatūra vienoda ir verta ją kaip nors bandyti skirstyti.
Taigi, šituo aspektu skirstyčiau labai paprastai: vieną rūšį pavadinčiau paprastąja literatūra, o kitą – įkvėptąja. Kad būtų aiškiau, imkime konkrečius pavyzdžius – Levą Tolstojų ir Fiodorą Dostojevskį.
L. Tolstojus rašė paprastąją literatūrą. Čia gal man kas nors prieštarautų, sakydamas, kad tai tikrai nėra paprasta literatūra, kad ji yra talentinga ir ypatinga.
Be abejo, taip, bet ji yra ypatinga tuo, kad talentinga, tačiau yra sukurta „paprastuoju būdu“. Apie F. Dostojevskį to tikrai negalėtume pasakyti. Nes įkvėptojoje literatūroje atsiranda daug keistų dalykų. Tiktai noriu pabrėžti, kad jokiu būdu viena ar kita rūšis nėra geresnė, tai – tik skirtingas kūrimo pobūdis.
Ta paprastoji literatūra, pavyzdžiui, kuriama tokiu būdu, kad autorius renka medžiagą. Be abejo, L. Tolstojus rašė apie karą, kuris vyko gerokai prieš jam gimstant. Tad jis turėjo rinkti medžiagą, Thomas Mannas rinko ir t. t.
O tie, kurie rašo įkvėptąją literatūrą, medžiagos nerenka, nes jų pagrindinis rašymo akstinas yra grynai vidinis impulsas. Ir iš to išeina visokių įdomių dalykų. Noriu pasakyti, kad literatūrą, kurią pavadinau įkvėptąja, galbūt būtų galima dar tiksliau apibrėžti, – kaip pasižyminčią inspiraciniu keistumu.
Dabar, jau artėdamas prie mūsų, prie Lietuvos, noriu pasakyti, kad Vidurio ir Rytų Europoje šitas literatūros būdas yra dažnesnis negu Vakaruose (į šią Vidurio ir Rytų Europą bent iš dalies įtraukčiau ir Austriją). Į sąrašą pakliūtų daug rašytojų, pradedant Franzu Kafka, toliau – Brunoÿas Schulzas, Bohumilas Hrabalas, Saša Sokolovas, ankstyvasis Viktoras Pelevinas, jau išėjo lietuviškai vengrų rašytojo Laszlo Krasznahorkai romanas, dar šiemet išeis serbų rašytojo Danilo Kišo knyga – tai tokie unikalūs autoriai, kurie kuria iš vidinio impulso. Žinoma, yra ir Vakaruose tokių rašytojų, bet norėčiau pateikti štai tokį būdingą pavyzdį: italų rašytojo Claudio Magriso knyga „Dunojus“ ir Andrzejaus Stasiuko „Pakeliui į Babadagą“ – abi ne grožinė literatūra, bet artima jai, abi kelionių po maždaug tuos pačius kraštus aprašymai. C. Magriso atveju viskas tikrai įdomu, labai gerai parašyta ir t. t., bet ta jo knyga visiškai neturi tos specifinės auros, melancholiškos nuotaikos, kuri yra A. Stasiuko knygoje. Ir tai tipiškas pavyzdys, parodantis galimą skirtumą tarp dviejų Europos pusių, vakarinės ir rytinės.
Eidami prie lietuvių literatūros galime pastebėti, kad mes, būdami rytų europiečiai, taip pat turime šitą impulsą, kuris yra labai savitas – ne paprastosios literatūros atvejis, o kuo nors ypatingas.
Galime pradėti kalbėti apie istorijos įvykius – didžiąsias XX amžiaus tragedijas. Paminėkime dvi iš jų: nacistinės Vokietijos vykdytas represijas ir tokias pat stalininės Sovietų Sąjungos. Tikrai turime kūrinių, kuriuos galėtume siūlyti pasauliui: Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“ ir Vlado Kalvaičio knygą „Sustiprinto režimo barakas“. Apie šitas didžiąsias tragedijas Europoje ir kitur prirašyta daugybė romanų ir visokių kitokių tekstų, bet, sakyčiau, kad šitos knygos išsiskiria tuo savitumu, kurio trūksta daugeliui kitų pasaulyje parašytų kūrinių. Ir čia yra tai, ką galime siūlyti. Kiek tai, ką mes siūlome, bus priimta, žinoma, jau kitas klausimas…
Ir, prieidamas prie šiuolaikinių autorių, tikrai nenorėčiau minėti daug konkrečių pavardžių (kolegos sėdi salėje, vienus paminėsiu, kitus – ne, tai bus sudėtinga), bet ir pastaruoju metu lietuvių literatūroje pasirodo kūrinių, pasižyminčių inspiraciniu keistumu, galinčių užsienyje ką nors sudominti.
Paimkime bent vieną pavyzdį – Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“. Ta knyga iš tikrųjų buvo išversta į keletą kalbų ir turėjo šiokį tokį atgarsį. Bet įdomu tai, kad pats S. Parulskis vėliau yra parašęs bent porą romanų, kurie jau iš esmės kitokie. Tai – iš dalies istoriniai romanai, jis jiems rinko medžiagą kaip tas paprastosios literatūros rašytojas. Žinoma, ten išliko „parulskiškas“ savitumas, bet jau atsirado nauja plotmė, kurios anksčiau nebuvo.
Tačiau vėlgi dabar tikrai nenorėčiau pasakyti, kad tiktai tokia ar labiau tokia literatūra galėtų sudominti užsienio skaitytojus. Norėčiau pasakyti tik tiek, kad, pristatant mūsų literatūrą užsieniui, bandant ją apibūdinti, verta turėti galvoje šiuos aspektus ir kaip nors atsižvelgti į tai – galbūt ne tiesiogiai, bet kaip nors paminėti.
O galbūt Vakaruose paklausesnė literatūra yra visai ne tokia, kurią aš dabar minėjau. Gal ne ta inspiracinio keistumo, o kaip tik kitokia, lyg ir paprastesnė. Pažvelkime į pokomunistinę Vidurio ir Rytų Europą: mažų šalių autoriai – albanas Ismailas Kadare ir estas Jaanas Krossas pasaulinio garso rašytojais tapo kaip tik dėl to, kad rašė istorinę literatūrą, istorinę prozą, ir tada Vakarų skaitytojas gauna du viename – ir gerą literatūrą, ir daug informacijos apie istoriją tokių regionų (nebūtinai vien mažos šalies), apie kuriuos jis mažai žino, ir tai gali sudominti. Būtent šiuo atžvilgiu manau, kad, tarkim, kalbant konjunktūriškai, Kristinos Sabaliauskaitės istoriniai romanai yra labai sėkmingi, gali turėti paklausą, atgarsį užsienyje.
Žodžiu, išvada tokia: jokio vieno sprendimo nėra ir negali būti. Bet galbūt reikia atsižvelgti į tuos skirtingus kūrimo būdus ir juos kaip nors pateikti.
(Salėje plojimai)