literatūros žurnalas

Laimonas Briedis. Vilnius, klajūnų miestas

2010 m. Nr. 1

Švietimo epochos šešėliai

Iš anglų k. Laimantas Jonušys

2008 m. pasirodžiusią Kanados mokslininko Laimono Briedžio knygą „Vilnius, City of Strangers“ leidykla „Baltos lankos“ netrukus išleis lietuviškai. Knygoje Vilniaus istorijos atspindžiai perteikiami daugiausia Įvairių svetimšalių akimis. Siūlome ištrauką iš knygos.

 

Kur bastos nuo kalno nužengusios ordos barbarų skitų,
Išauš dar negreitai tiesos, laisvės, gailesčio rytas…

O, koks žiaurus Laiko kalvio paveikslas nukaltas,
Sarmatija žlugo, neapraudota ir nenusikaltus.

Thomas Campbell „Lenkija“

Garsus keliautojas ir gamtininkas Johannas Georgas Adamas Forsteris, įsi­kūręs Lietuvos sostinėje 1784 m., rado smunkantį baroko miestą. „Vilnius [Wil– na] dar prieš šimtą metų turėjo 80 000 gyventojų, – rašė Forsteris savo geriau­siam draugui Vokietijoje, – dabar, priskaičiuojant 12 000 žydų, – vos 20 000“1. Ši statistinė Forsterio pastaba buvo ne koks nors atsainus beaistrio mokslininko komentaras. Tai buvo rauda, sielvartingas žmogaus dalios įvertinimas. Forsteris manė, kad Vilnius yra žmonijos pažangos priešingybė, provincialus užkampis, nevertas net miesto vardo, juolab Europos šalies sostinės. Forsteriui Vilnius ge­riausiu atveju atrodė tinkamas kaip tremties vieta – skaistykla mokslingoje Švietimo epochoje, – kur nelaimingos, neišprususios europiečių sielos uždarytos tamsiuosiuose prietarų ir barbarizmo amžiuose. Tai nebebuvo nesukultūrinto Europos pakraščio miestas – tai buvo šiurkštus paribys, kur miesto civilizacija grįžta į laukinę būklę.

Forsterio pasibjaurėjimą svarbiausiu Lietuvos (vis dar didelės, nors ir nu­skurdusios šalies) miestu lėmėjo kosmopolitinis auklėjimas, gyvenimą transfor­muojanti patirtis, neįprasta net ir tai akademinio internacionalizmo bei didelių kelionių po Europą epochai. Forsteris nesileido į šviečiamąją kelionę po senąsias Europos šalis – aštuonioliktame amžiuje toks socialinis žygis tapo nepaprastai populiarus tarp jaunų aristokratų ir intelektualų, – užtat jis apkeliavo žemės rutulį. Į Vilnių Forsterį atvedė kelionė aplink pasaulį. 1772–aisiais, būdamas sep­tyniolikos metų, jis kartu su tėvu, taip pat mokslininku, prisidėjo prie kapitono Cooko antrosios ekspedicijos (laivu „Resolution“) į pietinę Ramiojo vandenyno dalį. Tuo metu, kai Europa sunkiai įsivaizdavo tolimesniąją pasaulio pusę, jau­nasis Forsteris tyrinėjo, aprašinėjo, kalbino Taičio, Naujosios Zelandijos ir rūsčiosios Ugnies Žemės gyventojus. Vėliau Forsteris išleido knygą „Kelionė aplink pasaulį“, kurioje išdėstė šio žygio mokslinius atradimus ir asmeninius įspūdžius. Dviejų tomų, 1200 puslapių rankraštis, jaunojo autoriaus žodžiais, sumanytas kaip „filosofinė kelionės istorija“, buvo išleistas angliškai ir vokiškai2.

Forsteris buvo revoliucingos menininko sielos mokslininkas; pasak amžinin­kų, jis „demonstravo savo universalų imlumą ir išsilavinimą, sujungdamas pran­cūzišką eleganciją su populiariomis perteikimo formomis ir anglišką praktiš­kumą su vokiška jausmo ir dvasios gelme“3. Toji profesionaliai iliustruota knyga – viena iš Forsterio užduočių ekspedicijoje buvo nupiešti įvairius atradimus – tapo apsišvietusių Europos salonų pokalbių tema. Ir nors griežtesni akademikai peikė autoriaus subjektyvumą, knygos tonas puikiai atitiko kylančią romantizmo dva­sią, siekį sujungti racionalizmą bei vaizduotę. Po kelių dešimtmečių Alexanderis von Humboldtas, vienas įžymiausių Naujųjų laikų geografų ir estetų, dėkojo Fors­teriui už tai, kad mokslą praturtino „stebėtojo aprašomosiomis galiomis, požiūrių įvairove ir pagyvino gamtos aprašymų praktiką“4.

Šia knyga prasidėjo Forsterio, kaip mokslininko „iš prigimties“, profesionali karjera, jis buvo paskirtas dėstyti Heseno miesto Kaselio Carolineum kolegijoje. Ambicingas gamtininkas buvo labai nepatenkintas tokia menka akademine vie­ta ir tikėjosi pasiekti tokį pat mokslinį statusą kaip jo tėvas, tapęs profesoriumi prestižiniame Halės universitete, proteguojamame apsišvietusio monarcho, Prū­sijos karaliaus Frydricho Didžiojo. 1783 m. rudenį Forsteris gavo Vilniaus uni­versiteto pasiūlymą ir, Vokietijoje nematydamas perspektyvų, nusprendė per­sikelti į Lietuvą.

Vilnius yra maždaug už 1100 kilometrų į šiaurės rytus nuo Kaselio. Aštuo­niolikto amžiaus pabaigoje, esant geroms oro sąlygoms, šį atstumą buvo galima neskubant įveikti per kelias savaites. Forsterio kelionė į Vilnių truko beveik šešis mėnesius. Kad pagerintų savo profesinius ryšius ir įgytų vertingų akademinių žinių, jis norėjo pamatyti daugiau Vokietijos žemių. Keliaudamas mėgavosi socialiniais savo literatūrinės šlovės malonumais. Saksonijoje, šachtininkų mieste Freiburge, gamtininkas susipažino su kunigaikščiu Stanislovu Poniatovskiu (jau­nuoju), Lenkijos karaliaus sūnėnu ir Didžiosios Kunigaikštystės iždininku, kuris, pasak Forsterio, „lietuvius man nupiešė labai palankiai“5. Jaunasis Ponia­tovskis, nors ir pripažindamas, kad šalies socialinės ir ūkinės problemos kyla iš to, jog yra „daug galvų, daug nuomonių“, vis dėlto drąsinamai kalbėjo apie „Švie­timą [Aufklarung] Lenkijoje“. Kunigaikštis perspėjo Forsterį, kad pažangios idėjos į Lietuvą skverbiasi lėtai, bet sakė, kad „Vilnius esanti maloniausia vieta Lenkijoje, o tenykštis universitetas esąs daug geresnis negu Krokuvos“6.

Trumpai paviešėjęs Saksonijoje, Forsteris nuvyko į Vieną, kur užtruko kelis mėnesius, mėgaudamasis kviestinėmis vakarienėmis, sambūriais salonuose ir aristokratiškais vakarėliais. Vienos visuomenė gardžiavosi pikantiškais Fors­terio pasakojimais apie Ramiojo vandenyno salų gyventojų papročius ir įpročius (taip pat ir seksualinius). O Forsteriui atrodė, kad Viena yra rojus, ir jam nesi­norėjo nė galvoti apie neišvengiamą išvykimą. Jis rašė, kad, atėjus kelionės dienai, „visi mano draugai ir [kunigaikštis] Kaunitzas ragino mane po Lenkijos vėl čia sugrįžti. Net imperatorius man pasakė: „Manau, kad jus vėl greitai pama­tysime Vienoje, nes tarp lenkų ilgai neišbūsite“7. Be to, imperatorius skeptiškai pasisakė apie galimybes Lietuvoje skleisti Švietimo idėjas: jis negalėjo patikėti, kad Vilniuje yra universitetas, o ir perspektyva mokyti tenykščius žmones gam­tos mokslo jam neatrodė prasminga. Imperatorius mestelėjo pastabą, kad, prieš domėdamiesi mokslu, lenkai turėtų išmokti abėcėlę. Aštuoniolikto amžiaus pa­baigoje Vilniaus universitetas gyveno permainų laikotarpį. Senoji jėzuitų akade­mija, įsteigta 1579 m. siekiant skleisti katalikišką kontrreformaciją, buvo mate­rialinis ir daugeliu atžvilgių intelektinis universiteto pamatas. 1773 m. popiežiui panaikinus Jėzuitų ordiną, akademiją savo globon perėmė Lietuvos valstybė. 1781 m. akademija tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąja mokyk­la, prižiūrima ką tik įkurtos Edukacinės komisijos, siekiančios sukurti pirmą ! Europoje integruotą pedagoginę sistemą. Nors tai buvo pažangus mąstymas, fi­nansiniai ištekliai ir politinė valia šiam sumanymui įgyvendinti – riboti. Daugu­ma universiteto dėstytojų – ankstesnieji profesoriai, sekuliarizuoti buvę jėzuitų kunigai bei vienuoliai, o naujoji dėstymo programa mažai kuo skyrėsi nuo seno­sios, kurią nulėmė dogmatiška institucija. Lietuvos edukacinė komisija, vado­vaujama Plocko vyskupo (Lenkijos karaliaus brolio), aktyviai siekė privilioti į Vilnių įvairių Europos akademinės sferos garsenybių. Universiteto gamtos moks­lų katedros vedėjo vieta pirmiausia buvo pasiūlyta Forsterio tėvui, turėjusiam daug didesnę akademinę reputaciją. Atsisakydamas šio pasiūlymo, jis gudriai pasiūlė savo sūnų. Komisija sutiko įdarbinti jaunesnįjį Forsterį, ir buvo susitar­ta, kad per metus nuo atvykimo į Vilnių jis gaus daktaro laipsnį. Be didelio dės­tymo krūvio, jam buvo taip pat numatyta įsteigti Lietuvos floros botanikos sodą, sukurti agronomijos programą ir tirti galimybes panaudoti vietinius gamtos iš­teklius pramonės bei kalnakasybos tikslams. Deja, jaunasis Forsteris buvo men­kai pasirengęs tokiems darbams. Nors Halės universitete buvo gavęs daktaro laipsni, neką težinojo apie Lietuvos gamtą, to meto žemdirbystės praktiką arba pramoninius ūkio plėtros metodus.

Savo darbą Vilniuje Forsteris traktavo kaip profesinį žingsnį, sprendžiantį asmenines problemas. Jis buvo nepatenkintas viengungio gyvenimu Kaselyje, Kur lengvabūdiškai tapo masonu, gana daug ūžavo ir prisidarė skolų. Norėda­mas tolimajame Vilniuje gyventi jaukiau ir produktyviau, jis ėmė ieškotis žmo­nos. Prieš pat išvykdamas į Lietuvą, Forsteris pasipiršo Theresei Heynei – duk­teriai savo draugo ir kolegos Christiano Gottlobo Heynės, Getingeno universite­to klasikinės filologijos profesoriaus. Nepanašu, kad sužadėtinius būtų siejusi karšta meilė. Forsteris nebuvo labai išvaizdus vyras, o jo sveikata pagal amžių buvo prasta. Per trejus jūroje praleistus metus jis neteko daug dantų dėl skorbuto, jį kamavo įvairios virškinimo problemos, pasikartojančios infekcijos ir reu­matas. Theresę – dešimčia metų jaunesnę, gražią ir išskirtinai išsilavinusią mo­terį – patraukė jo geraširdiškumas, intelektinė reputacija ir akademinės kar­jeros perspektyvos. Susitarus tuoktis, vestuvės buvo atidėtos metams, kol Fors­teris gerai įsikurs Vilniuje. Tuo tarpu juodu ėmė uoliai susirašinėti – kas savaitę paklodavo vienas kitam po ilgą detalų laišką (deja, ne meilės).

Pirmieji Forsterio įspūdžiai užfiksuoti jo asmeniškuose laiškuose Theresei ir artimiausiems draugams bei šeimai. Lenkijos ir Lietuvos Respublika Forsteriui nebuvo svetima žemė – jis gimė 1754 m. Nassenhuben gyvenvietėje Vyslos deltos regione, kur buvo susimaišiusios lenkų ir vokiečių kalbos. Būsimasis moksli­ninkas užaugo vokiškai kalbančioje protestantų šeimoje, nors Forsterių giminė turėjo protėvių, XVII a, penktame dešimtmetyje atsikėlusių į Lenkiją iš Škotijos ir Anglijos. Bet kadangi jo gimtinės teritorija iki 1793 m. priklausė Lenkijai, nominaliai Forsteris buvo Lenkijos valdinys. Tačiau į Lenkijos ir Lietuvos valsty­bę jis žiūrėjo kaip grynas svetimšalis. Apskritai vokiečiai į šią šalį žiūrėjo iš aukšto. Ji buvo laikoma politiniu anachronizmu, nieko neduodančiu Švietimo kultūrai. Goethe, 1790 m. leidęsis į savaitės kelionę iš Veimaro į Krokuvą, lako­niškai reziumavo vokiečių požiūrį į Lenkiją: „Per tas aštuonias dienas man daug kas padarė įspūdį, nors dažniausiai tas įspūdis būdavo neigiamas“8.

Kiti europiečiai į šią šalį žvelgė dramatiškiau. Forsteris keliavo į Vilnių rudens vidury išvažinėtu keliu per Varšuvą, Balstogę ir Gardiną. Mėnesiu ar dviem vėliau lygiai tuo pačiu keliu vyko grafas Louis–Phillipe’as de Sėguras, Liudviko XVI ne­paprastasis pasiuntinys Rusijos imperatoriaus dvare Sankt Peterburge. Seguras aprašė nejaukų tremties jausmą, užplūdusį kirtus sieną iš Prūsijos į Lenkiją:

Važiuojant per Prūsijos karaliaus rytines žemes, atrodo, kad palieki teatrą, kuriame vieš­patauja gamta, pagražinta meno ir tobulos civilizacijos pastangomis. Akį jau liūdina sausi smė­lynai, didžiuliai miškai. Bet patekus į Lenkiją atrodo, kad visai išvykai iš Europos, ir žvilgsnį stulbina naujas reginys: didžiulė šalis, beveik visa apaugusi eglėmis, visada žaliuojančiomis, bet visada liūdnomis, tik kur ne kur įsiterpusios dirbamos lygumos, lyg vandenyne išsibarsčiusios sielos; skurdūs gyventojai, vergovės prispausti purvini kaimai; trobos neką geresnės ui laukinių lūšnas; viskas perša mintį, kad esi nuklydęs į praeitį už dešimties šimtmečių ir atsidūręs tarp hunų, skitų, venetų, slavų ir sarmatų ordų“.9

Seguras buvo Forsterio vienmetis, be to, taip pat užsigrūdinęs keliautojas (pagyvenęs Šiaurės Amerikoje). Tačiau grafas buvo vienos turtingiausių Prancūzijoje palikuonis ir kitaip negu mokslininkas galėjo mėgautis visais kelionės patogumais. Žiemą jis per Respubliką važiavo rogėmis ir, nors praeik atrodė niūri, ši kelionė priminė smagų pasivažinėjimą „per neįsivaizduojamą samplaiką – senųjų amžių ir dabartinių amžių, monarchistinės dvasios ir publilunės dvasios, feodalinės puikybės ir lygybės, skurdo ir prabangos“10. Vis dėlto kažkur tarp Balstogės ir Rygos grafui atsitiko nelaimė – dėl smarkios pūgos teko palikti bagažą. Savo daiktų diplomatas taip ir nebeatgavo – po keleto mėnesių į oficialius pasiteiravimus gautas keistas vietinės valdžios paaiškinimas, esą viskas, ką jis turėjo, žuvo per gaisrą šalčio sukaustytos Lietuvos viduryje.

Williamas Coxe’as (1747–1828), išmoningas anglas, 1778 m. vyko per Lietuvą į Rusiją lydėdamas jauną anglų aristokratą šviečiamojoje kelionėje po Europą Coxe’as rašo apie kelio monotoniją ir vienodumą, primenantį nuobodžią kelionę jūra: „Niekada nemačiau tokio neįdomaus, nevaizdingo kelio kaip iš Krokuvos į Varšuvą. Visame ruože nėra nė vieno reginio, kuris bent akimirką patrauktų net smalsiausio keliautojo dėmesį“11. Tad važiuoti per Lenkiją buvo nuobodu, bet štai kelionė per Lietuvą buvo užsitęsęs nuotykis su išraiškinga pabaiga. „Keliai šia­me krašte labai apleisti, – teigia Coxe’as, – neką geresni už šunkelius, vingiuoja per tankų mišką be mažiausio dirbtinio nukreipimo – dažnai tokie siauri, kad karieta vos pralenda; ištisai kyšo kelmai ir medžių šaknys, o daug kur nepa­prastai smėlingi, tad aštuoni arkliukai mus vos patempė“12. Išvargusiam keliau­tojui traukiant giliau į miškus, vaizdai darėsi netgi kurioziški: „Miestai ir kaimai ilgi, išsidriekę, visi namai mediniai, net ir bažnyčios, kur tik sustodavom, mūsų karietą apsupdavo elgetų būriai, į akis nuolat lįsdavo žydai“13

Lietuvoje, kitaip negu daugumoje Europos kraštų ir Rusijoje, kasdieniame bendravime su praslenkančių vietiniu pasauliu tarpininkavo žydai – jie tvarkė didžiąją dalį šalies prekybos ir keliautojų poreikių. „Jeigu paprašai vertėjo, atve­da žydą; jeigu apsistoji užeigos namuose, savininkas – žydas; jeigu reikia pašto arklių, jų parūpina žydas, ir žydas vadelioja; jeigu nori ką nors nusipirkti, tavo tarpininkas – žydas; ir tai vienintelė šalis Europoje, kur žydai dirba žemę: va­žiuodami per Lietuvą dažnai matėme, kaip jie sėja, doroja derlių, šienauja ir dirba kitus žemės ūkio darbus“14. Žydai ne tik palengvindavo kelionę — jų įprasta išvaizda“ gaivindavo priblėsusią keliautojo sąmonę:

Atsidūrėme didelio klojimo ar daržinės viduryje, o tolimesniame kampe pamatėme dvi dide­les pušis, su visomis Šakomis liepsnojančias židinyje be kamino; aplinkui keletas žmogystų plačiais juodais apsiaustais ir ilgomis barzdomis maišė virš ugnies kabantį katilą. Tikėdamas raganavimu arba būdamas kiek prietaringas, šį sambūrį, matyt, apibūdintum kaip būrelį bui­tininkų, atliekančių kažkokias mistines apeigas; tačiau priėję arčiau atpažinome savo draugus žydus, sau ir mums ruošiančius vakaro valgį15.

Beje, Coxe’as buvo vienas iš nedaugelio užsieniečių, mėginusių nustatyti plica polonica („lenkiškojo kaltūno“) patogenezę. Jis įvardijo tris pagrindines ligos priežastis: kintanti ir kenksminga „Lenkijos oro prigimtis, nesveikas vietinis vanduo ir baisus čiabuvių nevalyvumas“16.

Šį slogų, arba fantasmagorišką, Lietuvos vaizdą ginčijo kiti keliautojai, ku­riems jis atrodė įmantriai perdėtas. Tiesiogiai reaguodamas į Coxe’o pasakojimą, Friedrichas Schulzas, nežymus vokiečių rašytojas, pateikė ataskaitą su patai­somis. „Vykstantieji į <…> Rusiją turės man už tai padėkoti Jeigu prisimins arba sužinos, koks nuobodus ir monotoniškas yra kelias į Berlyną <…>, šis kelias [per Lietuvą] neką ilgesnis už Berlyno, tačiau kelionė juo atsieina pigiau, greitesnė, kraštas mielas, daugiausia derlingas, o žmonės mandagūs. Nereikia tikėti kal­bomis, kad čia keliauti pavojinga. Aš pats tris kartus važiavau tuo keliu, daug mano pažįstamų taip pat važiavo, ir niekas iš mūsų nei dieną, nei naktį nepaste­bėjome ko nors įtartino“17. Schulzo ataskaita nebuvo vien sausi faktai – jis taip pat, siekdamas pagauti kasdienybės vaizdų jausmą ir spalvą, rėmėsi menininko išmanymu. Kartą žydiškoje užeigoje jis iki gilios nakties bendravo „neapsako­moje draugijoje, kartu su rusų kareiviais, pusnuogiais lietuviais, pusgirčiais len­kais ir gausia izraelitų šeima. Kai kurie šitos karčemos lankytojų buvo verti Fildingo ir Hogarto teptuko. Aš taip persisotinau jais, jog vargu ar dar kartą ieš­kočiau panašios draugijos“18.

Forsteris buvo niūresnis keliautojas. Iš pradžių jį giliai žeidė vietinių gyven­tojų skurdas bei kenčiama priespauda, į jų vargus jis reagavo nusižeminęs. „<…> smukimas, apsileidimas moraliniu ir fiziniu atžvilgiu, tautos puslaukiniškumas [Halbwildheit] ir puskultūrė [Halbkultur], smėlingo, tamsių miškų visur dengia­mo krašto vaizdas viršijo viską, ką galėjau įsivaizduoti. Vienišumo minutę ver­kiau – dėl savęs, o paskui, kai pamažėle atsigavau, – dėl taip giliai nusmukusios tautos“19. Vėliau jo jausmai pasikeitė. „Tai buvo dar viena kvailystė, – rašė Fors­teris davo draugui Friedrichui Heinrichui Jacobiui, vokiečių filosofui sensualis– tui, – bet aš jau pasitaisiau, taigi jau galiu ją pripažinti“20.

Kiekviena kelionės diena Forsterį vis labiau pripratino prie Lietuvos. Theresei jis nusiunčia sociologinę ataskaitą iš Gardino, kur Seimo susirinkime susi­būrę visi lenkų ir lietuvių didikai. „Pamažu pradedu pratintis ir prie šios origi­nalios tautos papročių; pirmoji nuostaba praėjo, aš jau galiu nesipiktindamas žiūrėti <…> ir, nepaisant kai kurių trūkumų labai jau negriežtoje karalystės kons­titucijoje, vis dėlto iš širdies džiaugiuosi ta laisve, kurią turi kiekvienas kilmin­gas lenkas“21. Kitiems savo adresatams Forsteris praneša, kad vietiniai gyvento­jai žavisi viskuo, kas prancūziška, ir niekina viską, kas vokiška. Forsterio nuomone, tai turi neigiamą kultūrinį poveikį: „Visoje Lenkijoje vokietis – skaudžiau­sias keiksmažodis, aukščiausiosios bajorijos auklėjimą savo rankose laiko išvisėliai Prancūzijos barzdaskučiai ir modistės“22. Ir lenkų „didikai iki šiol laikosi Prancūzų dvasios, tai yra į viską žiūri paviršutiniškai ir enciklopedijai“23.

Po kelių dienų pakeliui į Vilnių Forsteris dalyvavo visai kitokiame sambūryje. Vienoje kuklioje smuklėje jis prisidėjo prie pobūvio, kuriame linksmas katalikų kunigas gėrė degtinę su senu žydu pašto viršininku. Šie bičiuliai pralinksmino mokslininką savo pašėlusiu pašnekesiu, kuriame buvo nuvainikuoti visų sričių autoritetai. Juodu keikė visus iš eilės – nuo Šventosios Romos impera­toriaus ir Lenkijos karaliaus iki Vilniaus vyskupo ir vietinio abato. Po dienos ar dviejų vos atsitokėjęs Forsteris pasiekė galutinį savo kelionės tikslą ir šią kelionės apybraižą užbaigė prie Vilniaus vartų:

Ketvirtadienis, [1784 m.] lapkričio 18 d. Išvažiuoju 5 vai. iš skurdžių žydo užeigos namų rytą 9 val. (4 mylios) atvykstu į Šventininkus (Gostki arba Swiętik) pas kitą pašto viršininką žydą, ten šiek tiek persirengiau ir tęsiau kelionę į Vilnių (3 mylios), kur atvykau pirmą valandą. Likus myliai iki Vilniaus, vietovė prie Neries (Wilia) išgražėjo smėlio kalvomis ir klinčių kalnais, kurie iškyla visur aplinkui ir puikuojasi miškų karūnomis. Vilniaus padėtis netikėtai nustebina, kai atsiduri arti jo, šlaite slėnio, kuriame tarsi išsiliejęs visas didelis miestas su savo gražiais dar išlikusiais bokštais, – miestas tikrai atrodo didingai ir puikiai. Jo viduje – siauros purvinos gatvės ir daugybė griuvėsių, tačiau tarp jų vis dėlto pasitaiko vienas kitas ir puikus statinys. Finis viaeque chartaeque24.

Šią baigiamąją pastabą – „kelio ir rašto pabaiga“ (satyrinė Horacijaus frazė, suponuojanti įdomumo stokojantį pasakojimą) – gamtininkas pavertė bloga nuo­jauta. Jis tuoj pat nusiuntė perspėjimą savo sužadėtinei dėl jųdviejų ateities šiame mieste perspektyvų. Nelabai turėjo kuo padrąsinti: Vilniuje ji išvysianti „kadaise gausiai gyvenamą, dabar smukusį miestą su daugybe ištuštėjusių na­mų ir šiukšlių krūvų, čia ji regės žmones tuo beviltiškesnėje padėtyje, kuo ma­žiau jie patys suvokia tokioje padėtyje esą, čia ji pamatys pragaištį sukultūrintų tautų, suporuotų su puslaukinių ydomis!“25 Jis daug nesismulkino, bet pabrėžė, jog „ištisų lapų nepakaktų, kad būtų galima jums duoti supratimą apie tai, kas Vokietijos pasienio srityse vaizdingai vadinama lenkiška tvarka [polnische Wirtschaft]“26.

Jaunąjį profesorių, nors ir vokiečių kilmės, miesto socialinis elitas maloniai priėmė. Jis mėgavosi vietiniu svetingumu, bet jame įžvelgė kultūrinės atžangos ženklų. „Vaišingumas čia, kaip ir visose nekultūringose šalyse, – aukšto lygio; visas bendravimas be mažiausio gene [varžymosi], net ir apranga žmonės daug mažiau delikatus negu kitur. Tolerancija – visiška!“27 Skrupulingam mokslinin­kui ėmė darytis neramu. „Lenkai elgiasi taip, kad man nelieka nė mažiausios abe­jonės labai kūniška mano egzistencija tarp jų – o taip, čia aš jaučiu, kad tebesu šiame niekingame pasaulyje, – krašte, pasišiaušusiame liūdnais miškais, apsup­tas storžievių, pusiau civilizuotų, pusiau laukinių <…>! Tokioje šalyje, kaip ši, tenka atsisveikinti su bet kokia iliuzija <..>“28. Labiausiai jį erzino socialinis (ir seksualinis) Vilniaus elito familiarumas. Koketiškas juslingumas Forsterį varė iš proto, nes vietinių papročių akivaizdoje jis jautėsi bejėgis ir bežadis. „Niekur žmonės nėra tokie juslingi, kaip čia, nes nieko kito ir nedaroma, tik užiminėjanu pojūčiai. Vienintelė pramoga, kurią čia galiu turėti, – juslinė; aš turiu moterims meilikauti ir tuščiomis leisti laikų, jei noriu su jomis visur bendrauti; kartais tiesiog glamžuotis, nes, nors kraštutinis atvejis su čionykštėmis moterimis esą nedažnai pasitaikąs, jos vis dėlto nori būti glamonėjamos gana jusliškai ir ap­kuopiamai, kaip įpratusios savo tautoje. Mergaitę galima pabučiuoti į krūtinę, nesukeliant skandalo!“29 Forsteris nesutiko taikytis prie vietinių papročių ir neil­gai pabuvusį jį užvaldė mintis pabėgti. „Vilnius – ne tokia vieta, kurioj galėčiau manyti pasiliksiąs amžinai; tai jau aišku“30, – pareiškė į neviltį puolęs gamti­ninkas savo geriausiam draugui Vokietijoje. Pagautas impulso, jis nusprendė pa­likti savo vietą universitete ir slapčia sprukti į egzotiškesnį bei šiltesnį Kons­tantinopolį. Tik prasta sveikata ir lėšų stygius, o ne dėstytojo įsipareigojimai ir profesinė logika, išgujo klajoklišką Forsterio polėkį.

Tiesa, Vilnius nebeatrodė tokia baisi vieta, ypač atvykus Theresei. Pasak Forsterio, nors miestas atrodo „nepaprastai apgailėtinai <…>, vis dėlto, meo judicio [mano nuomone], geriau už Krokuvą ir kur kas geriau už Gardiną“’31. O po vasaros atostogų Vokietijoje profesorius prisipažino, kad Vilnius – daug puikes­nis miestas už daugumą Vokietijos provincijos miestelių. Miesto intelektinę izo­liaciją jis priėmė kaip profesinį iššūkį. „Ir vis dėlto, – rašė Forsteris savo uošviui į Getingeną, – Vilnius yra galbūt tinkamiausia vieta pasaulyje, kur aš geriausiai, tylomis galiu nuodugniai mokytis kai kurių dalykų, ir tai mane lengvai sutaiko su mano padėtimi“32. O laiške, išsiųstame į Veimarą Johannui Gottfriedui Her– deriui, kalbėjo apie savo, kaip vienišo Švietimo misionieriaus, vaidmenį Vilniuje: „Vis dėlto aš čia padariau daugiau, negu galėčiau padaryti kur nors kitur; man atrodo, lyg sėčiau viltį“33.

Tačiau Forsterio vilties sėklos derliaus nedavė. Iš dalies taip buvo todėl, kad jis nusprendė, jog, nors ir kokie geri jo ketinimai, Vilnius nevertas jo talento:

Čia, kur mokslus dengia nakties tyla, kur pastangos kurioje nors mokslo srityje neatlygi­namos net lengva šlovės moneta, kur paprasčiausiai iš lūpų į lūpas eina tik tas vardas, kuris siejamas su tokiomis sąvokomis, kaip didžiausias baudžiauninkų skaičius, arba didžiausias faraono bankas, – Čia užsienietis dėl savo bendrapiliečių abejingumo pamažu ima galvoti esąs užmirštas geresniosios publikos <…>. Vilkinimas, atidėliojimas, abejingumas bet kokiam gėriui, esminių blogybių dangstymas ir susitaikymas su jomis, nors, jų nepašalinus, nė žingsnio negali­ma žengti į šviesą, atkaklus prieraišumas prie paveldėtų pedantiškų nesąmonių, visiškas naujų auklėjimo institucijų nežinojimas, kartais net niekinimas – visa tai, o kartu paliegusi, jokio patriotizmo neturinti valstybės santvarka ir konstitucija, prancūziška prabanga, įskiepyta į sarmatišką gyvuliškumą, – štai su kuo čia susiduri, ir reikia surambėti, pasidaryti nejautriam, nuo viso to nukreipti akis, kad vis dėlto išliktum veiklus <…>. Vilniuje nėra nė vieno knygininko; Varšuvoje – tik vienas kitas subankrutavęs, prekiaująs nepadoriais romanais34.

Po Forsterio mirties Therese išreiškė labiau subalansuotą padėties vertinimą:

[Vilniuje] jie nesilaikė žodžio, bet dabar, praėjus daugiau kaip keturiasdešimčiai metų, aš manau, kad iš dalies Forsteris irgi nesilaikė žodžio, ir man keista, kad tuo metu Heyne [jos tėvas] nepatarė jam, o aš juk neturėjau nei patirties, nei nuovokos. Forstens laukė, kada bus išpildyti jam teikti pažadai, kad galėtų nuveikti didelius darbus, tačiau butų smarkiai pageriu savo padėtį, jeigu būtų atlikęs tą mažumą, kuri buvo įmanoma turimomis priemonėmis, ir tuo pat metu būtų reikalavęs pažadų vykdymo35.

Nesugebėjus išmokti lenkų kalbos, bendravimo galimybės Forsteriui buvo ribotos. Nors jis turėjo skaityti paskaitas lenkiškai, universitete ir toliau dėstė lotynų kalba, kurios nei jis pats, nei studentai gerai nemokėjo. Netrukus gamtininko kalbiniai nusivylimai virto neapykanta viskam, kas lenkiška. Jis nusprendė neleisti, kad jo duktė, gimusi tuoj po to, kai Therese atvyko į Vilnių, apskritai girdėtų tą kalbą. „Lenkų kalba, tikiuosi, mano vaikui nebus reikalinga, nebent čia likčiau po septynerių liesųjų metų. Kad liežuvis darosi judresnis – tai juk tikrai per maža nauda, palyginti su ta žala, kurią vaikas gali patirti, len­kiškai kalbėdamas su vietiniais ir ilgaskverniais ar kvailiais“36.

Dar mažiau Forsteris domėjosi (didesniąją) žydiška miesto puse. Jis dažnai neigiamai suliedavo abu pasaulius, ypač kalbėdamas apie vietinę prekybą, kurią jis apibūdino kaip dominuojamą „žydiško būdo krikščionių“37 – jie užsiprašo „taip nekrikščioniškai (daug) [unchristlich]“38, nes „plėšia dar beveik pikčiau negu hebrajai“39. Vis dėlto vienas iš nedaugelio Forsterio gerbiamų vilniečių buvo gydytojas žydas – jiems abiem didelis atradimas buvo Vokietijos žydų filosofas Moses Mendelssohnas40. Vokiečių profesorius įsitraukė į mažą filosofinį saloną, kurio nariai rinkdavosi gydytojo namuose. Šviesią, intelektualią salono aplinką jis laikė šeimininkės – gydytojo žmonos – nuopelnu. Nors ir puoselėdami šiltus jausmus, Forsteriai taip ir netapo gerais šios žydų poros draugais.

Apskritai Forsteriui Lietuvą buvo sunku apibūdinti – ne todėl, kad „šioje ne­laimingoje šalyje visu baisumu viešpatauja anarchija“, bet jo paties žodžiais, „rei­kėtų visai kitų spalvų, norint pavaizduoti“ jos esmę41. Dėl šios priežasties Fors­teris nuolat ieškojo idealaus apibūdinimo, taiklaus šūvio, kuris chaotišką Lietu­vos reginį stebuklingai paverstų tvarkingu vaizdu. Galiausiai jis nusprendė, kad Lietuva įstrigusi tarp dviejų priešingų kultūrinės raidos polių:

Šiame sarmatų ar beveik naujazelandiečių šiurkštumo ir prancūziško rafinuotumo mišiny­je <…> Jūs rastumėte gausios medžiagos savo juokui; – arba gal ir ne, nes juk juokiamasi tik iš žmonių, kurie patys kalti, kad yra juokingi, o ne iš tokių, kuriuos valdymo būdas, nupenėjimas (šitaip čia turėtų vadintis auklėjimas), pavyzdys, juodaskverniai, galingų kaimynų despotizmas ir prancūzų perėjūnų bei italų nenaudėlių armija sugadino jau iš pat jaunystės ir kurie prieš akis nebeturi perspektyvos ateityje pasitaisyti. Tikroji tauta, aš turiu omenyje tuos milijonus darbinių gyvulių žmogaus pavidalu, kuriems čia paprasčiausiai atimtos visos žmogaus teisės <…>, toji tauta dabar tikrai dėl seniai trunkančios vergovės nusmukusi į tokią gyvuliškumo ir bejausmiškumo, neaprašomo tingumo ir kvailių kvailiausio nežinojimo pakopą, iš kokios ji gal ir šimtą metų nepakils iki kitų Europos kraštų prastuomenės lygio42.

Forsteris, manydamas esąs žmonijos rasių žinovas, neparodė susidomėjimo Lietuvos kultūros balansavimu tarp civilizacijos ir barbarizmo. Užuot dairęsis aplinkui ir radęs ką nors nauja arba įdomaus Lietuvos gamtoje (kaip iš jo tikėjosi kolegos), jis užsisklendė savyje ir susitelkė į savo vidinio pasaulio raidą. Gyveni­mą Vilniuje aprašinėdamas gamtininko terminais, teigė esąs vikšras, pasiruošęs išlįsti iš kokono ir išskleisti sparnus43. Griebęsis antikinio apibūdinimo, jis Vilnių pavadino Ulubris Sarmaticis44. Ulubris buvęs tolimas miestas, kuriame, sakoma, pirmasis Romos imperatorius Augustas (Oktavijus Cezaris) praleidęs savo paauglystės metus, dar neįsūnytas savo didžiojo dėdės Julijaus Cezario. Tai buvusi tremties, bet kartu ir viltingo laukimo vieta, ir Forsteris tikėjosi, kad jį išgelbės karaliaus užduotis. Kaip visada, jo žmona buvo pragmatiškesnė. „Mūsų klimatas šiurkštus, – rašė Therese, – vietovė šiurkšti ir nevaisinga, maisto produktai dau­giausia pigūs, tačiau niekas neturi pastovios kainos. Gyventojai be jokių žmogiš­kų bruožų, nacija sulaukėjusi. Na, bet gana apie tai; man jų gaila, ir aš verčiau noriu būti Rusijos ar Austrijos, ar Prūsijos lojali valdinė, kai vėl prasidės padali­jimas“45.

1787 m. vasarą į Forsterį su pasiūlymu kreipėsi Rusijos ambasadorius. Rusi­jos admiralitetas planavo kelionę aplink pasaulį ketindamas gerai moksliškai patyrinėti Ramiojo vandenyno Azijos ir Šiaurės Amerikos kranto liniją. Forsteriui siūlomas ekspedicijos vyriausiojo mokslininko postas, žadant neribotą ty­rimų laisvę ir solidų piniginį atlygį. Jį sujaudino galimybės nukakti „už Japo­nijos ir Kamčiatkos“ ir bemat pranešė Herderiui apie numatomą išsigelbėjimą iš Sarmatijos: „Mano neapsakomai gerbiamas ir mylimas drauge! <…> Juk jūs jau žinote, kad Deus ex machina mane išlaisvino iš Vilniaus Ponto [Wilnaschen Pontus] ir aš kaip Rusijos valdinys vykstu į naują kelionę į Pietų jūrą?“46 Tačiau Forsterio planui kilo viena didelė kliūtis – universiteto senatas nenorėjo atleisti jo nuo septynerių metų sutarties. Čia įsikišo Rusijos imperatorė Jekaterina II – per savo buvusį meilužį, Lenkijos karalių Stanislovą Poniatovskį, ji išpirko Fors­terio sutartį su universitetu.

1787 metų vasaros pabaigoje Forsteriai išvažiavo iš Vilniaus. Gamtininkas nuvyko į Londoną, o jo žmona – į tėvų namus Vokietijoje. Tuo metu kilo Rusijos karas su Turkija ir ekspedicija buvo atidėta neapibrėžtam laikui. Londone Fors­terio prašė sugrįžti dėstytojauti į Vilnių, bet, nusikratęs finansinių įsipareigo­jimų naštos, šis atsisakė grįžti į „tremtį“. Vis dėlto ta mintis, kad tame Sarma­tijos užkampyje jis dar reikalingas, jį svaigino:

Mano džiaugsmą didina krūva laiškų iš Lenkijos. Kadangi ekspedicija aplink pasaulį nevyksta, norima mane grąžinti į Vilnių. Tenykščiame universitete visi vienu balsu tam pritaria ir Prašo manęs nurodyti sąlygas, Prisipažįstu, šis prašymas – nemaža paguoda, beveik norėčiau Pasakyti, – tai mano triumfas, vienintelis, kuris gali džiuginti dorą žmogų, įsitikinusį savo Sekimų teisingumu. Buvo piktinamasi, kad išvykstu; dabar mano uolumui suteikiama visiška satisfakcija, pagarbiausiu būdu mane kviečiant atgal. Dvigubai malonu, kadangi, laimė, man visiškai nėra jokios būtinybės nors kiek pasinaudoti šiuo pasiūlymu. Vienąkart, gali būti ir Vilnius, tačiau, Šiukštu, ne antrąkart. Savo tenykštes pareigas aš, ko gero, atlikinėjau gerai, kad manimi buvo galima būti patenkintiems; tačiau man pačiam juk to nepakako. Turėjau būti patenkintas ir aš <…>. Vyras, be Šeimos, galėtų ir išvykti, bet vedęs turi rūpintis savo žmonos laime ir vaiko lavinimu. Tačiau džiugina širdį tai, kad manoma, jog nėra nieko kito, tinkames­nio už mane, užimti ankstesnę vietą47.

Metams slenkant Forsterio viltys atgaivinti kelionę į Ramųjį vandenyną blė­so, savo aspiracijas jis nukreipė į Prancūzijos revoliucijos žadamą žmonijos iš­laisvinimą. Per revoliucinės euforijos įkarštį nuvyko į Paryžių kaip Nacionalinio konvento deputatas, atstovaujantis Prancūzijos užimtoms vokiečių žemėms. Ta­čiau sąjūdyje, kuriame net ant prancūziško kraujo revoliucionierių lengvai kris­davo įtarimų šešėlis, Forsterio mišri vokiška kilmė pavojingai nustūmė jį į revo­liucijos paribį. 1794 m. sausio 10 d., žiauriausiu Teroro laikotarpiu, Forsteris mirė Paryžiuje nuo plaučių uždegimo, būdamas trisdešimt devynerių. Beveik ne­abejotina, kad ši liga ir ankstyva mirtis išgelbėjo jį nuo giljotinos. Mirė vienišas. Paliktas nutolusios žmonos ir savo tėvo, atstumtas daugelio tėvynainių vokiečių ir gerokai primirštas draugų revoliucionierių prancūzų, Forsteris atsisveikino su gyvenimu apimtas nevilties, savo „saugiame rezignacijos uoste“48. Net humanis­tas Goethe, prieš kelerius metus susidraugavęs su Forsteriu ir labai vertinęs jo smalsų protą, pareiškė tik rezervuotą užuojautą dėl jo mirties Paryžiuje. „Vis dėlto vargšas Forsteris už savo klaidas turėjo sumokėti gyvybe, – apgailestavo garsus rašytojas, – nors ir išvengė smurtinės mirties! Man nuoširdžiai jo gaila“49.

Forsterio mirtis Paryžiuje sutapo su politiniu Sarmatijos suskaldymu. 1793 m. Rusija su Prūsija, sukurstytos 1791 m. priimtos liberalios Respublikos konstitu­cijos, ėmėsi antrojo Lenkijos ir Lietuvos padalijimo. 1792 m. Rusijai įsiveržus į šią valstybę, carinė kariuomenė okupavo Lietuvos sostinę. 1794 m. balandžio 24 d. vietiniai sukilėliai išvadavo Vilnių ir įsteigė Lietuvos revoliucinį komitetą. Ru­sijos kariuomenė apgulė miestą ir maždaug po keturių mėnesių sukilėliai pasi­davė. Sukilimui pralaimėjus, 1795 m. Respublika buvo galutinai padalyta ir Vil­nius tapo Rusijos provincijos miestu.


1 Georgas Forsteris – Samueliui Thomui Sommerringui, 1784 m. gruodžio 12–13 d. // Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus / Sudarė ir vertė Jonas Kilius. – Vilnius: Mokslas, 1988. – P. 77. Vo­kiečių fiziologas ir anatomas Sommerringas (1755–1830) buvo vienas artimiausių Forsterio draugų.
2 Forster G. A Voyage Round the World. – T. 1. – Honolulu: University of Hawai’i Press, 2000. – P. 6.
3 Schlegel F. Kritische Schriften. Cit. iš: Saine T. F. Georg Forster. – New York; Twayne Publishers, 1972. – P. 13.
4 Humboldt A. von. Kosmoa. Cit. iš: Forster G. AVoyageRoundtheWorld.–T. 1.– P. xl.
5 Forsteris – Sommerringui, 1784 m. liepos 3 d. // Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. – P. 46.
6 Ten pat.
7 Cit. iš: Saine T. F. Georg Forster. – P. 163.
8 Goethe, cit. iš: Wolff L. Inventing Eastern Europe: The Map of Civilizatum on the Mind of Enlightenment. – Stanford: Stanford University Press, 1994. P. 833.
9 Segur L.–P.de. Memoires, souvenirs, et aneedotes, par le comte do Segur, – T l Cit. lš: Wolff L, Inventing Esatern Europe… – P. 19.
10 Ten pat. – P. 19–20.
11 Ten pat. – P. 226.
12 Coxe W. Travels in Poland, Russia, Sweden and Denmark. – London: J. Nioholas, P. 148.
13 Ten pat. – P. 226.
14 Ten pat. – P. 211.
15 Ten pat. – P. 230–231.
16 Ten pat. – P. 234.
17 Schulz F. / Vertė Jūratė Kiaupienė // Sudaro Juozas Jurginis ir Algirdas Šidlauskas. – kaštas ir žmonės, – Vilnius: Mokslas, 1983. – P. 106.
18 Ten pat. – P. 97.
19 Georgas Forsteris – Friedrichui Heinrichui Jacobiui, 1784 m. gruodžio 17 d. // Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. – P. 94.
20 Ten pat. – P. 94–95.
21 Georgas Forsteris – Therosoi Heynei, 1784 m. lapkričio 12 d, // Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. – P. 50–51.
22 Georgas Forsteris – Joachimui Heinrichui Campei, 178(5 m. liepos 9 d. // Ten pat. – P. 266.
23 Forsteris – Jacobiui, 1784 m. gruodžio 17 d. // Ten pat. – P. 95.
24 Forsterio dienoraštis //Ten pat. – P. 410.
25 Forsteris – T. Heynei, 1784 m. gruodžio 13 d. // Ten pat. – P. 88
26Forsteris – T. Heynei, 1785 m. sausio 24 d. // Ten pat. – P. 115
27 Forsteris – T. Heynei, 1785 m. sausio 24 d. // Ten pat. – P. 117
28 Georgas Forsteris – Mariai Wilhelminai von Thun, 1784 m. lapkričio 24 d. // Ten pat.
29 Forsteris – Stfmmerringui, 1786 m. vasario 3 d. // Ten pat. – P. 119.
30 Ten pat. – P. 121.
31 Forsteris – Stimmorringui, 1784 m. gruodžio 12 d. // Ten pat. – P 77.
32 Georgas Forsteris – Christinnui Gottlobui Heynei, 1786 m. rugpjūčio 10 d. // Ten pat. – P– 276.
33 Georgas Forsteris – Johannui GottMedui Uorderiui, 1786 m. liepos 21 d. // Ten pat. – 273.
34 Forsteris – Campei, 1786 m. liopos 9 d, // Ten pat. – P. 265–266.
35 Forster T. Johann Georg Forster’s Briefwechsel. Cit. iŠ: Saine T. F. Georg Forster. – P. 43.
36 Forsteris – Sommerringui, 1786 m. spalio 8 d. // Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. – P. 304.
37 Georgas Forsteris – Johannui Karlui Phillipui Speneriui, 1787 m. birželio 17 d. // Ten pat. – P. 390.
38 Forsteris – T. Heynei, 1785 m. vasario 16 d. // Ten pat. – P. 131.
39 Forsteris – Sommerringui, 1784 m. gruodžio 12–13 d. // Ten pat. – P. 82.
40 Tas gydytojas tikriausiai buvo Judah ben Mordechai ha–Levi Hurwitz, nors laiškuose Forsteris jo pavardės niekur nemini.
41 Georgas Forsteris – Petrui Camporiui, 1787 m. gegužės 7 d. H Georgo Fersterio laiškai iš Vilniaus. – P. 375, 378.
42 Georgas Forsteris – Georgui Christophui Lichtenbergui, 1786 m. birželio 18 d. // Ten pat. – P. 55.
43 Forsteris – Sommerringui, 1785 m. vasario 3 d. // Ten pat. – P. 119.
44 Forsteris – Herderiui, 1786 m. liepos 21 d. // Ten pat. – P. 273.
45 Forsteris – Herderiui, 1787 m. rugsėjo 1 d. // Ten pat. – P. 401.
46 Therese Forster – Speneriui, 1786 m. vasario 19 d. // Ten pat. – P. 419.
47 Georgas Forsteris – Johannui Georgui von Zimmormannui, 1788 m. gegužės 4 d. // Ten pat. P. 403–404.
48 Forster, cit. iš: Saine T. F. Georg Forster. – P. 147.
49 Goethe – Stimmerringui, 1794 m. vasario 17 d. Cit. iš Saine T. F. Georg Forster.– P. 15.

Laimantas Jonušys. Pėsčiomis

2023 m. Nr. 3 / Mums nežinomi vieškeliai ir kaimo keliukai, miškeliai, upės ir pievos ramiai tūno savo tyloje, laukdami, kol mes juose pažadinsime save.

Jānis Joņevs. Metodas

2022 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Latvių rašytojas Janis Juonevas (g. 1980) pagarsėjo romanu „Jelgava 94“ (2013), jis išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų (2018 m. pasirodė lietuviškai).

Vladis Spāre. Nelaimės paukštis

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius).

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Erikas Adamsonas (1907–1946) – poetas ir prozininkas, laikomas latvių literatūros klasiku. Gimė Rygoje, studijavo teisę, bet vėliau vertėsi rašymu bei vertimais.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Joseph Campbell. Horizontų nebėra

2017 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus

Laimantas Jonušys. Tarp prisitaikymo ir laviravimo

2016 m. Nr. 11 / Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Laimantas Jonušys. Įkvėptoji ir paprastoji literatūra

2016 m. Nr. 8–9 / Norėčiau pradėti nuo paprastų techninių, konjunktūrinių dalykų. Konjunktūra, deja, iš tikrųjų daug nulemia bandant platinti mūsų literatūrą užsienyje. Įsivaizduokime tokią simbolinę didelę knygų spintą…