literatūros žurnalas

Romas Daugirdas. Teisybės ieškotojo sindromas

2015 m. Nr. 3

Mama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę. Kuo šie skyrėsi nuo savo kolegų? Turbūt begaliniu smulkmeniškumu. Jie kruopščiai fiksuodavo kiekvieną buitinę detalę ir visame kame įžvelgdavo neteisybę – neretai tariamą. „Kova“ tęsdavosi nuo ryto iki vakaro, dažnai įgydama labai aršias formas.

Kokius vaisius dar sunokina kovotojo už teisybę sindromas? Neadekvatumą aplinkai. Nenorėčiau būti apkaltintas prisitaikėliškumu. Kalbu apie neadekvačias pastangas, įveikiant ne kalnus – veikiau kupstus. Žmogaus gyvenimas trumpas. Be prioritetų, pagrindinių gairių esi pasmerktas nuskęsti chaoso jūroje. Ir visas savo jėgas išeikvoti paribio ledkalnių tirpdymui.

Kitas pavojus – humoro jausmo praradimas. Jo neturėjimas – savaime psichinė patologija. Nes žmogus nesugeba atsiriboti nuo savęs, pažvelgti į viską iš šalies. Jam trūksta polifoninės vertinimo matricos. Rezultatas – besaikis susireikšminimas.

Aš ir pats paveldėjau (nežinia iš ko) šį – teisybės ieškotojo – genetinį nukrypimą. Todėl susilaukdavau aibės nemalonumų mokykloje ir kieme (gatvėje). Tiesa, mane kiek atšaldydavo beprotnamyje įgytas patyrimas. Bet ne iki galo. Tai atsirūgo ir vėliau: buvau išmestas iš mokyklos (nesugebėjau prisitaikyti prie partsekretorės idiotizmo) ir darbo (viešai apkaltinau šefą melu); dar vėliau turėjau nemalonumų dėl savilaidos (uždraustos literatūros platinimo sovietmečiu).

Praėjo daug metų, bet, analizuodamas šiuos faktus, negaliu jų vertinti vienareikšmiškai. Iš karto atmetu vien pozityvų vektorių. Manau, mano veiksmus nulėmė ne tiek „gėrio šauksmas“, kiek savotiškas egocentrizmas. Juk kad ir kokių represijų patyriau, aš įgijau savotišką dvasinę ramybę. Nebereikia naktį suprakaitavus atsibusti ir, vis persukinėjant gyvenimo juostą, graužtis, kad padariau taip, o ne kitaip. Taigi mano pasirinkimas turėjo ir geroką egoistinę priemaišą.

Turiu prisipažinti, kad nepasidariau „protingesnis“. Teisybės ieškotojo recidyvai aplanko ir šiandien, vaizdžiai iliustruodami balto / juodo gyvenimo iliuziškumą.

Štai prieš keletą metų vežiau žmoną į polikliniką nutraukti nedarbingumo pažymėjimo. Ten pamatėme klasikinį sovietinį vaizdelį. Sėdi aibė laukimo nualintų žmonių, gydytojos nėra. Posėdžiauja. Nors kiekvienam nurodytas konkretus priėmimo laikas. Ir gydytoja turėtų būti – pagal darbo grafiką ant durų. Pasitrynėm pusvalandį ir pajutau, kad manyje prabunda teisybės ieškotojas. Šįkart neslopinau savęs. Nuėjau pas poliklinikos direktorių (vyriausiąjį gydytoją), parodžiau žurnalisto pažymėjimą ir pagrasinau viską iškelsiąs į viešumą. Šis sureagavo – ištraukė gydytoją iš susirinkimo ir nuvedė į kabinetą. Ji paskubom sutvarkė žmonos dokumentus, vėl užrakino duris ir nuėjo nežinoma kryptimi. Visi kiti pasiliko laukti Godo. Bet aš jau nebeturėjau moralinių jėgų naujam „kovos“ seansui.

Baigdamas šį nedidelį ir subjektyvų rašinuką, norėčiau skaitytojui priminti, kad teisybė yra moralinė kategorija. Ir, kaip žinoma, konkretaus istorinio laikotarpio tarnaitė, todėl reliatyvi, be visuotinumo ženklo. Apie tai netiesiogiai kalba ir Kanto moralinis imperatyvas. Kiek vulgarizuodami pamėginkime jį performuluoti taip: jei žmogus yra moralus (pavyzdžiui, davatka laikosi skaistybės įžadų) vien todėl, kad nesugeba būti kitoks, tai nėra didelis nuopelnas.

Štai pirmykštės bendruomenės papročiai (paprotinė teisė) gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių demokratinių valstybių teisės ir kartu nuo teisybės sampratos. Tačiau tik ši samprata užtikrina dabartinio pasaulio šalių (tautų) bendrabūvį ir trapią pusiausvyrą. Šios tvarkos suardymas grasina mus nusviesti toli atgal, kai vyravo stipriojo savivalė, o iš esmės – visų karas prieš visus. Žvelgiant pro tokius akinius, Rusijos agresija prieš Ukrainą nėra regioninis konfliktas. Valstybės (Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija, Prancūzija, Vengrija, Čekija ir t. t.), kurios mano, kad tai jų niekada nepalies, skaudžiai klysta. Ir kartu trukdo pažaboti okupantą.

Kartais, ieškant tvirtesnio atskaitos taško, nuo teisybės sąvokos emigruojama link „tiesos“. Bet ir ji nepasižymi absoliučiu objektyvumu. Pavyzdžiui, Niutono dėsnius galima laikyti tiesa tik tam tikrais atvejais – kai kalbame apie santykinai nedideles mases ir greičius. Šiems dydžiams kintant, tenka pasitelkti Einšteiną. Ir niekas nežino, ar tai jau pabaiga.

Deja, visą gyvenimą esame priversti balansuoti tarp vertybinio reliatyvumo ir tuo pačiu metu neprarasti tam tikros ašies, kurios netekimas mus stumia į amebos egzistenciją.

Romas Daugirdas. Ir uždangą pavogs lyg tvarstį. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / kai kojas apsemia vaikystėj neišgertas pienas nutrūksta žaismo priedainis dar jo neįpusėjus ir vėjas spaudžia iš balasto medų mes remontuojam utėles…

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Iš gyvenimo užkulisių

2016 m. Nr. 11 / Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto Eco…

Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Pertrauka. Neliko geležinkelio virš upės, o tie, kurie žadėjo, atsisakė perkelt. Neleido net vaivorykštės nutiesti tarp krantų. Ir mes pakliuvome į spąstus pertraukos, kuri vis plėtės į visas puses. Kol apglėbė ir pamažu ištirpdė…

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…

Arūnas Spraunius: „…tikra palaima nors kartais pabūti apostatu“

2015 m. Nr. 12 / Rašytojas Arūnas Spraunius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kadaise minėjai, kad neprisimeni, kada pradėjai rašyti. O vėliau tarsi paneigei ir įvairius atskaitos taškus. Vis dėlto sunku ignoruoti niutonišką laiko cikliškumą…

Regimantas Tamošaitis. Eilėraščiai iš Dzeuso galvos

2015 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Dinozaurų sklaida. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Donaldas Kajokas: „Šviesos greitis šiek tiek didesnis už tamsos“

2015 m. Nr. 4 / Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Ką čia gudraus dar išgalvosi, tiesiog reikia dirbti savo darbą, vykdyti savo skirtį. Tiesa, pirmiausia privalu jį rasti, tą vien tau skirtą darbą, o tada jau daryti tai, ką moki geriausiai.

Romas Daugirdas. Dvejetainė sistema

2014 m. Nr. 11 / Vėliau močiutė papasakojo, kad ją išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas. Neverkšleno ir nieko neprašė. Tiesiog pasakė vokiečių karininkui – jei būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau.

Romas Daugirdas. Laikinumo skaidra

2014 m. Nr. 10 / Einu per Vilniaus senamiestį. Klega nerūpestinga minia. Jau nebematomos karų padarytos miesto žaizdos. Bet viskas gali po akimirkos pasikeisti. Juk Vilnius – vienas pagrindinių (ir pirmųjų) būsimos konfrontacijos taikinių.

Gytis Norvilas: „Metafora – apsauga nuo beprotybės“

2014 m. Nr. 10 / Poetas Gytis Norvilas atsako į Romo Daugirdo klausimus / – Dalis poetų mėgina save racionalizuoti – paaiškinti, kas juos padarė tokius, kokie dabar yra. Gal ir Tu galėtum pateikti savo tapsmo versiją. Ir asmenybinio, ir kūrybinio.

Eugenijus Ališanka: „Vėjai visos kalbos“

2014 m. Nr. 4 / Poetas Eugenijus Ališanka atsako į Romo Daugirdo klausimus / – Kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis pasukai į literatūrą? Kas nulėmė šį nelabai dėkingą pasirinkimą?