Populiariosios literatūros suvešėjimas
2008 m. Nr. 10
Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Mūsų pasaulis kasdien atrodo vis ryškesnis, įvairesnis, prabangesnis. Kartu jame galima pajusti pakrikimo, emocinio išsiderinimo ar net beprotystės ženklų. Dalykai, kurie buvo aiškūs, reikalauja naujos interpretacijos, kitokio įvardijimo. Štai populiariosios kultūros sfera: kad ir kiek apie ją kalbama, ji niekaip nesidaro skaidresnė ir aiškesnė. Mūsų kalbos realybės nepasiekia. Bet vis dėto mėginkime bent sau šį tą išsiaiškinti, bandykime pakalbėti apie populiariąją literatūrą, apie visas tas spalvingas knygas, kurias niekieno neverčiami skaito daugelis mūsų piliečių.
Manęs nepaliauja stebinti štai toks dalykas: nors esu lyg ir didelis knygos meno gerbėjas, prisiekęs skaitytojas nuo vaikystės, bet tų populiarių romanų skaitymas man grynas vargas! Kartais tik dėl profesinės pareigos prisiversdamas perskaitau vieną kitą, kad žinočiau, kas tai yra. O štai mūsų liaudis, dažniausiai neturinti jokių literatūrinių sentimentų, jokios filologinės dresūros, ryja tą knygų masę lyg niekur nieko. Ir nori vis daugiau! Ir moka pinigus už tas knygas, ko aš, tarkim, labai nemėgstu daryti, geriau jau lieku neskaitęs. Kodėl taip? Žinau, kad ir jums populiariųjų ar pramoginių knygų skaitymas yra nykus reikalas, gal taip pat profesinė pareiga. Todėl tos kilnios knygų skaitymo bei jų aiškinimo pareigos pašaukti čia ir susirinkome, kad aptartume perkamiausios literatūros masyvą kaip svarbų kultūrinį ir literatūrinį fenomeną. Kadangi toks reiškinys egzistuoja, mes jį turime laikyti natūraliu, būtinu, tad lieka jį tik racionaliai aptarti, įvardyti ir apibrėžti.
Pramoginė literatūra neabejotinai yra visos mūsų kultūros dalis, kurios negalime ignoruoti. Žmonėms reikia atsipalaiduoti, patenkinti savo svajones, pasinerti į juslinių projekcijų pasaulį, nes daugelio piliečių gyvenimas, nepaisant mūsų vartotojiško pasaulio blizgesio, yra skurdokas. Kuo prabangesnis išorinis gyvenimo fasadas, tuo labiau nusususi individualios sąmonės sfera. Žmonėms reikia emocijų, pramogų – kaip ir duonos kasdieninės. Psichiką taip pat reikia papenėti. Tačiau man sunku atsisakyti išankstinės menkinamosios nuostatos, niekinančio požiūrio į pramoginę literatūrą. Dažniausiai ji būna lėkšta, banali, paviršutiniška, nors gali pasitaikyti išimčių. Bet jų kažkodėl nepasitaiko. Man reikia visokių estetinių kriterijų, meniškumo. Mane sugadino knygų skaitymas ir filologo profesija. Taip pat pagarba menui, mąstymui, asmenybės idėjai. Ir juk visi mes, kai tik prabylame apie šitas perkamiausias knygas, negalime nuslėpti savo skeptiškumo. Galbūt išmokome tokią literatūrą tyliai toleruoti, bet viduje išlieka keistas apmaudas bei nuostaba: kodėl daugelis žmonių yra tokie riboti? Kodėl jie tenkinasi tuo, kas yra banalu, lėkšta, kas sąmonę ne ugdo, bet ją bukina?
Manau, daug ką suprasti padėtų teorinis bei konstruktyvus populiariosios literatūros apmąstymas. Dar kartą pabrėžiu, kad sveika visuomenė turi teisę turėti pramoginės literatūros. Bet problema yra tokia: ir populiarioji literatūra turi būti gera, parašyta profesionaliai, pagal geriausius žanro kriterijus. Ir jos nevalyvumas neturi užgožti tikrojo, išliekančio meno kūrinių. Dabar situacija primena parazitinius Sosnovskio barščius: kuo skurdesnė ir apleistesnė aplinka, tuo labiau tie baisuokliai iškeroję. Svarbu ir tai, kad mums trūksta ne elitinės kūrybos, bet tiesiog gerų pramoginių knygų. Patrauklių, jaudinančių romanų, intriguojančių nuotykių knygų, įtraukiančių detektyvų ir pan. Vietoj viso to yra kažkoks chaosas, kuriame daugybė laisvalaikiu rašančiųjų ieško saviraiškos, nori išbandyti ir parodyti save. Šiandien juk viskas leista, viskas galima. Neturėdami tikram autoriui būtinos asmenybės brandos, rašinėtojai pretenzingai taikosi į literatūros aukštumas, kartais savo rašinius dekoruodami populiariomis filosofijos ar psichologijos idėjomis, bet iš to nieko gera neišeina. Įdomių pramoginių knygų nėra, užtat gausu ambicijų. Man atrodo, kad mūsų žmonės tuos mūsų lietuviškus populiariuosius autorius skaito tiesiog todėl, jog nemoka kitų kalbų. Perka lietuviškas knygeles todėl, kad patys šneka lietuviškai. Bet ir tai, kas išverčiama – visi tie „aukso fondai“ ir vienadieniai „bestseleriai“, – yra šlamšto masė, kur geri dalykai tiesiog pasimeta. Taip pat ir mūsų autorių – esama tokių, kurie kažką parašo gerai, bet ar kas nors padeda visa tai atrasti, suprasti? Ar mūsų liaudžiai kas nors suteikia kokius nors orientyrus? Ar kas nors padeda paprastam žmogui nusipirkti gerą knygą? Štai apie visa tai ir reikėtų pasikalbėti – be paniekos, be išankstinių nuostatų.
Kita vertus, mums visiems aišku, kad ir pripažinti rašytojai vis dažniau rašo niekalą ir dar reikalauja už tai pagarbos. Šiandien ir kūrėjai pataikauja masėms, kurios perka jų produkciją. Juk ir menininkai nori normaliai gyventi, tai labai žmogiška. Kas čia bloga, jei koks poetas sugalvojo kalambūrą kokiai produkcijai reklamuoti. Blogiau, jei tą kalambūrą jis laiko poezija… Kuo daugiau materialios gerovės, tuo mažiau lieka meno. Nors man tokia situacija net patinka: žmonės yra laisvi, pasaulis – įvairus, o gyvenimas yra žmogaus išbandymas. Taip ir turi būti. Niekas tavęs neprievartauja, gali rinktis, ką tik nori. Štai sovietiniais laikais veidmainiška moralė popso netoleravo, privalėjome skaityti tik rimtas knygas. Nelabai tada jas vertinome, ieškojome dar gilesnių, visokių uždraustų vertybių. Nors tų gerų knygų tuomet tikrai buvo daug, bet ar toks prievartinis gėris yra geras dalykas? Nemanau taip. Na, nebent mokykloje – į nesubrendusią sąmonę vertybes reikia sugrūsti beveik per jėgą. O dabar, jei nori mėgautis banalybėmis – mėgaukis. Nori melstis kultūros stabams – melskis. Kai vertybės nebedraudžiamos, daugeliui jos ir neįdomios, bet jeigu jau kažkas jas renkasi, vadinasi, jos kažkam jau yra tikros. Jau gali kažką už kažką gerbti. Elitas visuomenėje visada išlieka, joje visuomet yra stiprios dvasios žmonių. Taip pat visada yra ir liaudis su savo pomėgiais bei malonumais. Normalios visuomenės proporcijos pasižymi asimetrija: gerų dalykų yra mažai, ir jie labai vertingi, nors kartais beveik nematomi, o cirko renginiai būna ryškūs, vieši bei rėksmingi.
Taigi pamėginkime apibrėžti sąvokas, paskui galbūt išdrįsime įvardyti ir konkrečius autorius. Juk turime ne tik populiariosios literatūros knygų, bet ir jų kūrėjų.
Jūratė Sprindytė. Man atrodo, kad pati sąvoka – populiarioji literatūra – yra labai vykusi.
Solveiga Daugirdaitė. Bet Lietuvių literatūros enciklopedijoje šios sąvokos nerastume. Nei populiariosios literatūros, nei grafomanijos sąvokų ten nėra. Tai liudija, kad dar prieš maždaug dešimt metų, kai ji buvo rašoma, ją rengęs literatūros mokslo elitas tokias sąvokas laikė nereikalingomis. Vadinasi, susiduriame su reiškiniu, kuriam įvardyti bei aptarti neturime adekvačių sąvokų. Ir Regimanto kalboje įžvelgiau lyg ginčą su savimi: tarytum jis nenorėtų pripažinti populiariosios literatūros, bet kartu jaustų poreikį ją teoriškai įprasminti. Iš tiesų mums nereikia nieko išradinėti, pakaktų atsiversti vieną kitą literatūros terminų žodyną užsienio kalba, kur aiškiai apibrėžiama, kas tai yra. Populiarioji literatūra dažnai susiaurinama iki populiariojo romano ir šiuo plačiu terminu apibūdinami kūriniai, skirti plačiai auditorijai. Šis terminas dažnai pejoratyvinis, t. y. menkinamasis, nes sugestijuoja, jog ta auditorija yra vidutinio, dažnai ir žemesnio išprusimo, o populiariosios literatūros kūriniai nėra didelės literatūrinės vertės. Populiarusis romanas turi daug žanrinių atmainų: bestseleris, istorinis ir nuotykių, jausmų romanas, trileris ir t. t. Kai kuriuose žodynuose populiarioji literatūra tiesmukai vadinama paraliteratūra. Manau, tokie apibrėžimai yra aiškūs, mums tereikia juos pritaikyti. Daug svarbesnė man atrodo kita problema – kas yra grafomanija? Terminus privalome vartoti preciziškai, bet tarptautinių žodžių žodynas labai aiškiai pasako, kad grafomanija yra psichologijos mokslo terminas, reiškiantis liguistą potraukį rašyti. Ar literatūros mokslininkų, kritikų darbas yra svaidytis psichologijos, psichiatrijos diagnozėmis? Tai primena užgaulų jaunimo žargoną, kuriame įmanomas kreipinys „debile“… Todėl manau, jog literatūrologų pokalbiuose šis terminas turėtų išnykti kaip nekorektiškas, įžeidžiantis ir netikslus. Jis nusako sąmonės būseną, žmogaus ligą, o ne literatūros kokybę. Kita vertus, galbūt daugelis rašytojų neišvengiamai yra grafomanai? Kaip negalintys gyventi be rašymo? Mano jaunystės laikais „tikri rašytojai“ mėgdavo „jauniesiems rašytojams“ cituoti Rainerio Maria Rilke’s laiško jaunam poetui frazę: prisipažinkite sau, jog mirtumėte, jeigu negalėtumėte rašyti… Kitaip sakant, „tikras“ rašytojas ir turėjo būti grafomanas. Juokingiausia, kaip dabar matau, kad tie priesaikų reikalautojai, patys nieko nerašydami, nė nemanė mirti, nemirė, kai tik laisvoje Lietuvoje atrado pelningesnių užsiėmimų galimybių. Kita vertus, Vytautas Kubilius yra sakęs esąs grafomanas: turįs rašyti. Netikslus grafomano, grafomanijos termino vartojimas atėjo dar iš sovietinės epochos. Pagal tuomet gyvą romantinę nuostatą buvo galvojama, kad tas, kuris rašo kentėdamas, kuria tikrą meną, o tas, kuris rašo jausdamas malonumą, yra „grafomanas“, t. y. nieko gero negali sukurti. Tokia skirtis tarp rašymo iš kančios ir dėl malonumo jau senokai nyksta. Bet terminų painiava išlieka, tad gal vertėtų pamąstyti apie mėgėjišką literatūrą nesistengiant iš karto jos paniekinti grafomanijos etikete, neprimetant žmonėms diagnozių.
Laimantas Jonušys. Bet, sakydami grafomanija, galvoje turime paprastesnį dalyką…
S. D. Taip, mes kalbame apie prastą, mėgėjišką literatūrą. Taip ir sakykime.
R. T. Tai jau kaip ir kūrybos vertinimas, ne vien patologijos atpažinimas. Grafomaną atpažįstu iš to, kad rašymu jis siekia aukštinti save, rašymas jam yra savimeilės apraiška, ir jam būtinas jo puikybę patvirtinantis adresatas. Grafomanui būtina, kad jį skaitytų ir pripažintų, nes jo parašytas tekstas iš tiesų yra jis pats, jo egocentriška savastis. Rašymas tokiu atveju yra kompensacinis mechanizmas, nes rašymu liguistas asmuo dangsto savo psichinį neįgalumą, slepia nevisavertiškumą. Panašiai kaip psichiatrinių ligoninių pacientai, kurie kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu bando normaliems žmonėms įrodyti savo sveikumą. Todėl su grafomanu net nebandyk kalbėtis apie jo rašymo kokybę, nes jam tai bus pirmiausia jo asmens vertinimo klausimas. Teko su tuo susidurti, baisu ir liguista. O tikra literatūra, priešingai: pakyla virš asmens, išeina už individualaus kūrėjo ribų, nors būtinai išsaugo asmenybės ženklą – kaip stilių, kaip meniškumo ypatybę. Grafomanų rašiniai asmenybės ženklo neturi, nes tokie rašantieji nėra pasiekę asmenybės lygmens. Bet kokio meniškumo pagrindas – asmenybės pagrindai, be jų nieko nėra. Grafomanai yra tiesiog rašantieji individai, pretenduojantys būti asmenybėmis. Savitaigai bei kitų įtikinėjimui jie pasitelkia kultūrinę priemonę – rašymą. Malonumą rašydami jaučia todėl, kad savo tekste mato tik save, mėgaujasi tik savimi (geras rašytojas gali patirti rašymo malonumą dėl kitokių priežasčių: kad išsilaisvina iš savęs, pakyla virš savo paties ribų, – kūryba jam yra laisvė nuo savęs). Tai kaip nesubrendėlių ar nevykėlių masturbacija, iš kurios nebūna jokių vaisių. Grafomano santykis su visuomene – nepagrįsta pretenzija, todėl ir visuomenės požiūris į juos adekvatus – ironija.
Beje, grafomanijos terminą kai kurie įtarūs rašantieji patys sau priskiria. Antai viename susitikime viena moterėlė ilgai rypavo, skundėsi man, kad jeigu jau ji grafomanė, tai neturinti teisės rašyti? Ką aš žinau? Taip jos nevadinau, net nebuvau skaitęs jos tekstų, tik žinojau, kad jie buvo skirti autorės gimtųjų vietų žmonėms. Kažkokie prisiminimai, apmąstymai apie gyvenimą. Ir kas čia bloga? Tokia literatūra turi teisę egzistuoti, ji gali būti net vertinga, bet vyresni žmonės tebemąsto sovietmečio stereotipais: jeigu jie nėra Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, tai mes būtinai juos laikome grafomanais. Nesąmonė! Man kaip tik įdomūs literatūros paribiai, neįpareigotas ir nekonvencionalus rašymas.
L. Jon. Trumpai: grafomanija vadinu kompulsyvų poreikį rašyti neturint tam talento. Lietuvoje didžiausia grafomanijos problema yra susijusi su poezija. Jei kalbam apie tai, kaip atskirti popliteratūrą nuo rimtosios, galima bandyti apibrėžti ir viena, ir kita. Mano požiūriu, popliteratūra yra efektingai parašyta lėkšta literatūra. Ji privalo pateikti kokius nors efektus, kuriais patrauktų skaitytojų mases. O lėkšta reiškia – tiesiog plokščia. Tai vienmatė literatūra, kuri neturi gelmės, neturi potekstės. Toks paaiškinimas būtų pakankamas, bet viskas yra kur kas sudėtingiau, kadangi nuo vulgariausios iki aukščiausios literatūros egzistuoja daug sluoksnių. Ypač sunku atskirti ir įvertinti vidurinius sluoksnius. Tarkim, Milano Kunderos, kuris neabejotinai priskirtinas rimtajai literatūrai, romanuose kokios nors gelmės ar potekstės lyg ir nėra, nes viskas egzistuoja paviršiuje, viskas tarsi aiškiai pasakyta, nepaslėpta. Bet gelmę jo ir kitų panašiems tekstams gal suteikia kitokie dalykai – tam tikra distancija, kurios išraiškos dažna priemonė būna ironija. Rašytojas tarytum atsistoja atokiau nuo savo teksto, nesutampa su juo. Bet ir šis kriterijus nėra visiškai tinkamas, pavyzdžiui, toks rašytojas Frédéricas Beigbederis, kurį visgi priskirčiau prie popliteratūros, taip pat nestokoja nei ironijos, nei distancijos. Panašius autorius, matyt, reikėtų priskirti populiariajai literatūrai, bet kartu turėtume numanyti aukštesnį populiariosios literatūros lygį.
R. T. Yra autorių, kurie rašo tarsi lengvai, bet jie turi stilių. Populiariosios literatūros autoriai tuo ir pasižymi, kad stiliaus neturi, nes neturi ir to asmenybės matmens. Jų visos knygos vienodos, – lyg dešrelės, išleistos iš vienos mėsmalės. Juk stilius ir yra asmuo, asmenybė. Tai gyvas žmogaus veidas, eidosas, pavidalas. Visa kita – homologiška masė, individų sankaupa. Panašu į vabalų telkinius, kur visi individai vienodi. Savaime suprantama, yra masinis skaitytojas, yra ir masių rašytojai. Daugiausia, ko gali išmokti populiariosios literatūros kūrėjas, yra elementarūs žanro reikalavimai. Bet elitinė literatūra nebūtinai turi prislėgti žmogų savo rimtumu. Ji kartais taip pat gali užburti mases, kaip anas stebuklingas fleitininkas – žiurkes. Menininkas yra magas. Tarkim, Kurtas Vonnegutas. Visi jį žino, visi lengvai skaito, jis yra nepaprastai populiarus. Bet populiarus autorius – tai dar ne populiarioji literatūra. K. Vonneguto stilių gali atpažinti iš kelių sakinių. Kiekviename sakinyje gyva kūrėjo dvasia. Tikro meno magija – autorius savo tekste išlieka amžiams gyvas. O primityvaus rašančiojo sakiniai negyvi jau ab ovo, iš pradžios. Nes suteikti gyvybės žodžiui geba tik menininkas, tik galios turinti asmenybė. Visa kita – impotencija ir pretenzija. Ir dar makulatūra. Bet žmonėms juk reikia ir vienkartinio vartojimo knygų – kaip priedo prie laikraščių, žurnalų ir televizoriaus, kaip tualetinio popieriaus, kuris irgi gali būti gražus. Popsinę knygą gali nusipirkti prekybos centre kartu su kitomis kasdienio vartojimo prekėmis ir suvartoti ją kad ir tą patį vakarą. Atkreipiu dėmesį: tai tikrai vienkartinio vartojimo knygos, antrą kartą jų „nebevartosi“, nebeskaitysi. Nebent būsi visiškai pamiršęs, ką ten skaitei. O pamiršti tokias knygas labai lengva, nes jose nėra ką įsiminti. Todėl visko pasitaiko, kiti tokias knygas skaito ir po kelis kartus. Ypač į senatvę. Bet tai jau vartojimo fiziologija, juslinių poreikių patenkinimas. Populiarioji literatūra muša į du esminius instinktus, į eros ir tanathos. Žmoguje jie visuomet gyvi, net labiausiai išsilavinusieji dažnai paklūsta jų balsui. Žmonėms reikia pasakojimų apie meilę ir kovą. Gyvybės tęsimo ir kovos su priešais pasakos – jos amžiais masino ir masina minias. Iš tikrųjų populiarioji literatūra eksploatuoja pasakų schemas, tai gyvybės instinkto stiprinimas ir gyvenimo pamokos. Todėl populiariosios literatūros nedera atsainiai vertinti, ji reikalinga tiek pat, kiek ir tautosaka. O populiariosios literatūros jėga – tai jos elementarumas, jos mito elementų ir pasakos schemų paprastumas. Kai tos schemos būna komplikuotos, jau kalbame apie rimtąją literatūrą. Nors dažnai ir tas rimtumas būna tariamas, kai autoriai schemas dirbtinai supainioja, suvelia. Kai jie pretenduoja į prasmę. Bet principas aiškus: populiarioji literatūra, kaip ir visų tautų pasakos, moko žmogų gyventi, teikia jam vaizdingas egzistencines pamokas, o rimtoji literatūra tiesiog klausia apie gyvenimą. Populiarioji literatūra, kaip pasakos ir religija, žvelgia į gyvenimą iš dieviškosios pozicijos ir turi visus atsakymus (todėl ir herojai sudievinami, yra beveik nemirtingi arba primena šventuosius); rimtoji literatūra į gyvenimą žvelgia iš žmogaus pozicijų ir gali tik klausti. Beje, kaip ir autentiška, nedogmatiška filosofija. Taigi popsas primeta žinojimą, o elitas jį inicijuoja, žadina paties žmogaus dvasią, atveria jo sąmonę. Todėl ir nemėgstame popso ne tik kaip primityviųjų meno, bet ir kaip masių prievartos laisvai sąmonei bei kūrybingai asmenybei. Iš čia ir kyla toks nuolatinis mūsų nepasitenkinimas kaip dvasinės savisaugos pastanga. Lyg ir pripažįstame popsui pilietines teises, bet kartu jį niekiname, nes saugome kultūros hierarchinę struktūrą, nes jaučiame banalybės agresiją. Kultūra visada prisodrinta įtampos tarp „genialiųjų mažumos“ ir masių. Jeigu jos nebūtų, jeigu laimėtų viena ar kita pusė, kultūra pasibaigtų ir visuomenė žlugtų.
Beje, meniškumas – tai ne vien potekstė, metafizinė ar kokia kita. Tai gali būti ir naratyvinis teksto lygmuo, skaitytoją įtraukiantis pasakojimas, taip pat istorija kaip gyvenimo metafora ir pan. Bet esminis kriterijus: autorius turi būti asmenybė, kitaip archetipų arsenalo jis nepavers savastimi ir tekstui nesuteiks magiškos galios bei prasmės universalumo.
L. Jon. Iš tikrųjų čia labai taikliai paminėtas K. Vonnegutas. Faktas, jog autorius lengvai skaitomas ir populiarus, dar nereiškia, kad jis rašo populiariąją literatūrą. Kaip sakoma: jei dviem skaitytojams patinka tas pats autorius, tai nereiškia, kad patinka dėl tų pačių priežasčių. Daug populiarių autorių iš tiesų turi savo stilių, o tipiškam populiariosios literatūros skaitytojui svarbu ne stilius, bet faktas. Dar sakytume – veiksmas. Jam įdomiausia, kas vyksta. Todėl vienam skaitytojui knyga patiks dėl įdomaus veiksmo, kitam – dėl stiliaus unikalumo.
J. S. Kol kas jūs kalbate apie „aukštojo pilotažo“ populiariąją literatūrą. Norėčiau prisiminti knygas, kurios rikiuojasi nuo tiesiog populiarių iki tiesiog grafomaniškų. Deja, Lietuvoje situacija tokia, kad kaip tik žemesnės kategorijos knygos yra perkamiausios, skaitomiausios. Tai kelia nerimą. Remiuosi dviejų apskričių bibliotekų duomenimis, ten prie Irenos Buivydaitės romanų yra užsirašiusios skaitytojų eilės. Elena de Strozzi pagal LATGA-A duomenis 2005 m. buvo labiausiai Lietuvoje skaitoma autorė. Važiuodama į šį pokalbį sugalvojau tokį populiariosios literatūros apibūdinimą – tai literatūra, kuri nekelia jokių klausimų, bet žino visus atsakymus.
R. T. Ir netiesiogiai visus mus moko, kaip reikia gyventi. Kaip turime mylėti, juoktis, verkti…
J. S. Bet žmonėms kažkodėl to labai reikia. Jiems gal lengviau gyventi pagal gerai žinomas taisykles, ir mūsų aptariamoji literatūra tas taisykles dosniai išplatina. Popliteratūra turi tendenciją atitikti normas, prisitaikyti prie kanono. Tik asmenybių rašoma literatūra tarytum išsilaisvina – ji pakyla virš normų, pažeidžia kanonus ir tampa unikaliais kūriniais. Tikri menininkai sukuria kažką nauja, savita, jų pradmuo – unikalumas, o populiariosios literatūros knygos yra tiesiog tobulas elementarios normos atitikimas. Popliteratūra patvirtina ir įtvirtina vienus ar kitus gyvenimo stereotipus. Stereotipo terminą pirmąkart pavartojo amerikiečių žurnalistas Walteris Lippmannas knygoje „Visuomenės nuomonė“ (1922) – taigi XX a. trečias dešimtmetis jau susidomėjęs technologijų plėtra ir masine gamyba. Ir Lietuvoje populiarioji literatūra atsirado trečiame dešimtmetyje. Stereotipai gerokai paprastesni nei realybė, jie perduodami, multiplikuojami, jie unifikuoti ir labai gajūs. Viešpatauja kasdienė sąmonė, vadinamasis sveikas protas su savo banalybėmis ir klišėmis. Vis iš naujo žaidžiama pagal tą pačią schemą, bet skaitytojams kažkodėl nenusibosta! Jiems patinka atpažinti klišes ir įspėti veiksmo „ėjimus“. Tai teikia saugumo jausmą: gyvenimas tvarkingas, taisyklingas, žmonės yra pažinūs, jų elgesys numatomas. Čia veikia kartotės principas, suteikiantis kasdienei būčiai stabilumo. Rituališkumo. Pasaulis atrodo patikimas, ne koks neurotiškai padrikas ar keliantis siaubą. Kiekviename kūrinyje kartojasi techninių priemonių repertuaras: likiminiai sutapimai, tikėjimas lemtim, lūkesčių išsipildymai, ryškūs gėrio ir blogio kontrastai, „geriečiai“ ir „blogiečiai“ poliarizuoti, bloguosius visada ištinka pelnyta bausmė, gėris visada laimi, meilė viską nugali, „išrišami“ visi pasakojimo mazgai, euforiškai triumfuoja teisingumas. Žmonėms visa tai neabejotinai patrauklu, ypač dabartiniame stresų ir nerimo kupiname pasaulyje.
R. T. Taigi populiarioji literatūra yra savotiškas stabilizuojantis veiksnys? Sakiau, kad ji funkcionali, negalima į ją spjaudyti…
J. S. Taip, ji nuskausmina visuomenę.
R. T. Bet man ji kažkodėl nepadeda. Man nuo jos bloga. Gal aš nepriklausau visuomenei? Šiaip visa literatūra nuo seniausių laikų yra dviejų žanrų: komedija ir tragedija. Komedijos turi laimingą pabaigą, tragedijos – nekokią. Komedijos yra skirtos silpniems žmonėms paguosti, moko prisitaikyti prie pasaulio tvarkos, o tragedija – jau brandžių ir stiprių žmonių literatūra, žmonių, kurie drįsta matyti gyvenimo tiesą ir kurti savo likimą. Komiškasis žmogus paklūsta likimui (ir visiems stereotipams), tragiškasis – sukyla prieš likimą, nes jaučia savo vertę. Ir, žinoma, pralaimi. Liūdna, bet tokia jau gyvenimo tiesa. Kaip ir faktas, kad visi žmonės miršta, kurį komedijos stengiasi paslėpti. Populiariojoje literatūroje miršta tik „blogiečiai“, o gerieji gauna pinigų, nuotaką, susilaukia šlovės ir „gyvena ilgai ir laimingai“. Kartais autorius paaukoja kokį nors atpirkimo ožį, bet svarbiausiems herojams viskas būna gerai. Natūralu, jog tokią literatūrą užmaršties ieškantis skaitytojas geidžia skaityti vėl ir vėl. Komedijas, arba populiariąją literatūrą, galima tęsti be galo, mat jos herojai yra nemirtingi kaip pusdieviai. O iš tragedijos serialo jau nebepadarysi. Kaip sakoma, finita la commedia. Anot vieno Jerome’o Davido Salingerio epigrafo, dailidė nukrito nuo stogo ir šiandien jau nebepietaus. Tragedija visada uždaro pasakojimą, tai užbaigtas mitas. Mirštančio, bet nebeprisikeliančio dievo mitas. Tragedijos herojus mirdamas išlieka gyvas tik kaip išaukštinta dramatiška idėja. Komedijoje idėja paaukojama gero gyvenimo reikalui. Todėl joje nėra nei idėjų, nei idealų, tik žemiškosios tvarkos teigimas. Taigi vietoj idėjų vertikalės ir metafizinės potekstės turime stereotipų plokštumas.
J. S. Jaunystėje mes, tyčiodamiesi iš tokio lygmens literatūros, cituodavome poeto Davydo Samoilovo žodžius[1]. Tokia ir yra populiariosios literatūros formulė.
Loreta Jakonytė. Juk tai pasakų formulė. Universali visų šalių tautosakoje.
R. T. Šiaip komedijos yra skirtos menkiems žmonėms išjuokti. Yra kažkoks ryšys tarp šio žanro ir populiariosios literatūros. Todėl popso dramos mums ir atrodo juokingos, nors patiems jų kūrėjams – ne. Kaip ir sakiau: populiarioji literatūra yra pasakos suaugusiems. Tiksliau: knygos nesubrendėliams. Mums jos nepatinka, nes mes jau esame nugyvenę tą amžiaus tarpsnį, esame pasenę. Bet nesubrendėliams – smagu.
J. S. Štai Pelenės pasakos archetipas moterų populiariojoje literatūroje – tiesiog topinis, nemirtingas. Vieni popautoriai kritikuoja mafiją, kiti šlovina meilę, net nežinia, kurių daugiau.
R. T. Paskutinis Pelenės variantas, kurį skaičiau, – Dalios Jazukevičiūtės „Dviejų mėnulių baras“.
J. S. Tai dar ne pats blogiausias variantas.
R. T. Tikrai kad ne. Man net pavyko šį tą prasmingo pasakyti apie šitą knygą. Žinoma, apdairiai laikiausi kultūrinių archetipų lygmenyje ir nutylėjau potekstės, kaip semantinio informatyvumo, problemą. Potekstės ar kokio metafizinio lygmens ten nerasta, todėl jau antrą kartą tos knygos neskaityčiau, aš ją jau „suvartojau“. Be to, Pelenės archetipas man ne prie širdies.
J. S. Ką tik skaičiau I. Buivydaitės ir E. de Strozzi pasakas. Tos pačios Pelenės istorijos keliomis variacijomis.
R. T. Žmonėms reikia pasakų, negalima smerkti. Bet tokie tekstai iškrinta iš kritinio vertinimo lauko, tad jie – jau kaip ir nebe literatūra? Lieka tik žanrinio grynumo bei pasakojimo technikos kriterijai. Kitaip tariant, klausimas, ar šie tekstai yra unifikuoti, ar jie atitinka standartus. O jų visų prasmė panaši. Visi jie skelbia gėrio ir teisingumo idėją, stiprina tikėjimą, kad visiems geriems žmonėms yra pažadėta laimė. Ypač nelaimingoms pelenėms. Tokia šios kultūros psichoterapinė funkcija. Ją veiksmingiausiai eksploatuoja Holivudas, nes kapitalizmo nustekentiems žmonėms reikia jausmų atgaivos, kad galėtų dar daugiau dirbti. Grįžai vakare po alinančių darbų, gavai iš TV juslingumo dozę (moterims pakutena eroso, vyrams – kovotojo instinktą) ir gali ramiai užmigti, tarytum būtum visavertis žmogus, toks niekam nežinomas herojus ar neatrasta princesė. Iliuzijos padeda gyventi, jos yra būtinas gyvybės instinkto elementas. Žmonės jas išsigalvoja ne iš tuščio reikalo.
Neatsitiktinai populiariosios literatūros įkvėpimo šaltinis ir paralelinė sfera yra pramogų, žiniasklaidos, televizijos pasaulis. Iš ten ateina visos temos, siužetai, stiliaus fasonai. Popso kūrėjai savo gyvenimo patirtis ne išryškina kaip unikalias, bet jas tuoj pat sukiša į visiems atpažįstamas schemas. Save jie tarsi pritaiko unifikuotam skoniui. Tarsi paruošia save kaip standartinę prekę. Kad pirkėjas nenustebtų, knygoje rastų tai, kas jam jau yra žinoma, ką jis gali atpažinti, suprasti ir dar kartą pasitvirtinti savo gyvenimo teisingumo jausmą. Rimta literatūra žmogų keičia, populiarioji – jį migdo, skatina dvasinio sotumo bei ramybės jausmą. Apskritai komercinis vartotojiškas pasaulis suvirškina žmogaus egzistenciją, paverčia ją unifikuota preke. Net geriausi autoriai, patekę į šio voratinklio pinkles, pradeda rašyti niekalą, skirtą masėms. Žinoma, ne už dyką. Kaip internete kažkas atsiliepė apie vieną žymų muzikantą: „1980 metais Carlos Santana mirė dėl pinigų.“ Taikliai pasakyta. Atseit, kai prasidėjo komercija, baigėsi menas. Vadinasi, bet kuris kūrėjas, kai tik jo kūrybą ima valdyti masių reikšmė ir pinigai, miršta. Bet negalima skųstis: svarbiausia yra laisvė, žmogaus teisė pasirinkti. Ir nieko negalima teisti, nes sugrįžtume į moralinės diktatūros laikus, kokie buvo sovietmečiu. Bet aš, kaip laisvas žmogus, galiu bent laisvai šaipytis. Savo ironija aš ginu savo laisvę, saugausi nuo nužmogėjimo šiame reklamos ir prekybos pasaulyje. Mat žmogaus laisvei aktualizuoti reikia išbandymo sąlygų, reikia laisvo pasirinkimo galimybių. Dievas sukūrė laisvų galimybių pasaulį, šėtoniškas komunizmas bandė tas dvasios augimo galimybes panaikinti, prievarta sukurti šventųjų (ar moralistų) visuomenę. Man labai patinka, kad dabar viskas galima, visko yra.
L. Jak. Gerai, kad „Metai“ surengė tokį pokalbį, jo poreikis seniai pribrendo. Be kelių straipsnių, šiuolaikinė lietuvių populiarioji literatūra vis dar nėra rimčiau analizuota, nors klesti porą dešimtmečių.
J. S. Kaip atskaitos tašką radau 1995 metus – pakomentuosiu vėliau.
L. Jak. Neturime nužymėję ir savo populiariosios literatūros istorijos, nesame įpratę prie jos teorinių, metodinių nagrinėjimo įrankių (jau senokai sukurtų ir tikslinamų kitų kraštų literatūros moksle). Vien mūsų diskusijos aspektų įvairovė liudija, kokios daugialypės šio reiškinio formos, neapibrėžtos ir nuolat kintančios ribos, prieštaringi jo atpažinimo ir vertinimo kriterijai. Viena vertus, iš pirmų knygos puslapių paprastai lengvai perprantame „statistinio“ popteksto rašymo techniką (formules, schemas ir t. t.), jo kultūrinį statusą neretai identifikuojame pagal vartojimo mastą (pardavimų skaičių, rodantį tiek komercinį, tiek simbolinį pasisekimą – Regimanto žodžiais tariant – „liaudyje“). Kita vertus, vartojimo požymis į popliteratūros teritoriją įtraukia labai įvairius kūrinius, nebūtinai atitinkančius jos vyraujantį rašymo būdą (klasikinis pavyzdys – Williamas Shakespeare’as laikomas „aukštosios“ literatūros autoriumi, bet sėkmingai išnaudojamas ir popkultūroje). Man nepriimtinas apriorinis kokybinis skirstymas, ypač tas, kuris veda į samprotavimus apie „nepakankamą“ skaitytojų dalies sąmonę ir panašius menkinančius epitetus. Kokybinis vertinimas įmanus ir pagrįstas kalbant tik apie konkrečius tekstus, bet ne apie patį reiškinį. Kūrinio priklausymas kokiam nors tipui, žanrui, stiliui nieko aiškaus nesako apie jo kokybę. Neutraliau vartojama sąvoka galbūt padėtų geriau suvokti populiariąją literatūrą kaip tiesiog kitokio pobūdžio kultūrą, sinchroniškai egzistuojančią greta tos, kurią vadiname „rimtąja“, atkreipti dėmesį į jos ekonominius ir politinius funkcionavimo aspektus.
R. T. Galėtume diagnozuoti pagal tai, kokius malonumo centrus literatūra „kutena“: juslinius ar dvasinius, ar tas patiriamas malonumas yra inertiškas, ar jis kyla iš žmogaus dvasinio bei intelektualinio prabudimo. Po kai kurių malonumų individai tiesiog užmiega, o prabudę jau nieko neprisimena ir lieka tokie patys, kokie buvę. Juk kartais po malonumų būna bloga ar net šleikštu. Kaip rašė Erichas Frommas, gyvuliai po kergimosi būna liūdni, nors reikalą pradeda smagiai… Manau, tikrieji malonumai, kaip ir dvasiniai dalykai, yra išliekantys bei augantys, o jusliniai – laikini, kartotiniai, kaip ir visa, kas susiję su kūnu bei vartotojišku gyvenimu. Juslinis malonumas – tai konvulsiška kova su jo antrąja puse – nuoboduliu, beprasmybe, tuštumos jausmu. Vartodamas masinės kultūros reiškinius, pavyzdžiui, žiūrėdamas kokius veiksmo filmus, vėliau turiu įdėti daug pastangų, kad „užlopyčiau“ manyje atsivėrusią dvasinę tuštumą. Nors iš pradžių, kai juos „vartoju“, būna lyg ir smagu. O štai kai gilinuosi į kokį rimtą kūrinį, turiu lyg ir prisiversti, jis reikalauja pastangų, bet jo teikiamas malonumas ir kažkokia nauda yra nenykstantys dalykai. Apskritai rimtoji kultūra reikalauja intensyvios sąmonės veiklos, lyg ir meditacijos, o populiariosios produktai skirti tinginiams, kurie sugeba tik ryti tai, ko jau nebereikia virškint, kas jau suvirškinta. Populiarioji kultūra – taip pat absoliučios inercijos sfera, ji sutraukia visus, neturinčius savo nuomonės, skonio, valios.
L. Jak. Taigi būčiau linkusi netaikyti populiariajai literatūrai vertybinio aspekto, laikyti ją tiesiog kitokio tipo kultūra, kuri sinchroniškai egzistuoja greta rimtosios ar aukštosios kultūros. Jei populiariosios literatūros sąvoką vartotume neutraliau, galbūt geriau suvoktume patį reiškinį. Ir toliau galėtume kalbėti apie tai, kiek populiarioji literatūra funkcionuoja kaip politika, kiek ją paveikia leidyba, komercija, kiek ji agresyvi. Juk tai ir ekonominis kultūros aspektas.
J. S. Negatyvus požiūris susiformavo inertiškai per binarines opozicijas. Būdavo elitinė, atseit rimtoji literatūra, o tai, kas šalia jos, sulaukdavo menkinančių epitetų (laisvalaikio, periferinė, skaitalas). Nuo tarpukario paplito žodis „geltonoji“ literatūra, sinonimiška, neką malonesnė sąvoka „bulvarinė“. Tuoj pat susibėga kiti epitetai: pigi, sekli, lengva, lėkšta, taki, banali, paviršutiniška, triviali, tuščiaeigė… Gal būtų racionaliau nebesišvaistyti tokiais vertinimais, o populiariąją literatūrą laikyti tiesiog horizontaliojo lygmens kultūros reiškiniu. Jeigu liksime įsikibę žeminančių epitetų, populiariosios literatūros masyvą vėl išstumsime iš teorinių refleksijų srities. Popliteratūrą reiktų analizuoti ne kaip priešpriešą, bet kaip šalia stovintį kultūros bei literatūros reiškinį. Tai neginčijamai paprastas, bet ne visada prastas produktas.
R. T. Nė vienas mūsų rašytojas nenorės „stovėti šalia“. Daugelis, masių pastangomis, braunasi į vidurį, taikosi į lentynų centrą. Ir kartu su skaitytojų dauguma juokiasi iš mūsų, spjaudo ant mūsų profesionalumo, apsiskaitymo ir prisiskaitymo. Visgi manau, kad pats principas teisingas: įveikdami savo apriorines nuostatas ir visą „profesinį sugedimą“, turime įvertinti ir populiarias knygas, taikyti joms adekvačius kriterijus. Mums pirmiausia rūpėtų žanro grynumas (kaip priešprieša elitinės literatūros stilistiniam unikalumui). Kita vertus, vertikalų „medžio“ principą pakeitę horizontaliu „vijokliu“, susidurtume su estetiniu reliatyvizmu, patektume į chaosą ir tada jau pakliūtume į masinės kultūros hegemonijos gniaužtus. Kažkaip reiktų išsaugoti ir elitinės kultūros sampratą. Ji nėra gulsčia, jos nepaguldysi šalia parduodamos ar pasiduodančios kultūros. Iš to ydingo rato nepavyksta ištrūkti. Nei paritus, nei pastačius tą populiariąją literatūrą – niekaip negerai. O problema tokia: tai dviejų kultūrinių pasaulių literatūra ir tarp jų jokio susikalbėjimo nebus. Nei jiems rūpi, ką mes čia svarstome, nei mes juos įsileidžiame į savo namus. Esame vieni kitiems svetimi, ir dabar visa tai aiškinamės tik patys sau, be jokios didaktinės intencijos.
J. S. Kartais susiduriu su paradoksaliu požiūriu. Tarkim, žmonės, remdamiesi naujausiomis poststruktūralistinėmis teorijomis, kritikuoja esamą literatūros kanoną (centrą). Ir skelbia: kokie svarbūs yra marginalūs, paraliteratūriniai reiškiniai, kaip juos būtina tyrinėti.
R. T. Mane jau seniai traukė literatūrinės patologijos. Daug metų norėjau patyrinėti „Kalvio Ignoto teisybę“ – iš kokių mitinių šaltinių bei socialinių sferų ateina tokios rašliavos? Žinoma, marginalijas ne tik reikia, bet ir sveika tyrinėti. Kad ir televizijos reklamas, jų poveikį žmogaus sąmonei, – tai tiesiog būtina. Bet reiškinio tyrinėjimas nereiškia jo apologijos. Gamtininkas tyrinėja varlę ne iš didelės meilės varliagyvių padermei. Varlės yra mūsų realaus pasaulio dalis, kaip ir populiarioji literatūra – mūsų kultūros elementas, kuris vienu metu yra ir periferinis, ir centrinis (toks jo paradoksas). Todėl ir mes populiariosios literatūros tyrinėjimą turėtume adekvačiai suprasti. Labai racionaliai – ir didaktiniu, ir metodologiniu požiūriu – populiariąją literatūrą tyrinėti buvo pradėjęs Giedrius Viliūnas. Apibrėžė sąvokas, klasifikavo. Ruošėsi parengti kurso programą. Tiesiog reikėtų tęsti jo darbą.
J. S. Bet kai pasiūlai – tyrinėkim, visi ima kratytis: ar aš neturiu ko skaityti, ar aš neturiu ką veikti?.. G. Viliūnas tikrai rimtai ėmėsi darbo, buvo gera pradžia. Kolegos mane triuškina tokiais argumentais: jei rimti muzikologai netyrinėja estradinių dainų, kodėl mes turime analizuoti šituos beviltiškus tekstus?
R. T. Tokie teiginiai parodo konservatyvias praėjusio amžiaus nuostatas. Visi reiškiniai yra tyrinėtini – kaip mūsų sąmonės, kultūrinės aplinkos dalis. Tai pasaulis, kuriame gyvename realiai.
J. S. Reiktų imtis sociologinių ar mentaliteto studijų, o ne laikytis įsišaknijusio estetinio vertybinio požiūrio.
R. T. Mūsų diskusijai trūksta filosofo ir psichologo, todėl, kalbant apie daugumos skonį, mums tenka tik stebėtis ir aikčioti. Ta populiarioji kultūra atrodo kaip didelis karavanas, o mes esame tarytum… Bet man labiau imponuoja eiklūs arabiški žirgai ir kilmingi jų raiteliai, bet ne karavano gabenamos prekės. Na, tai tokia metafora.
L. Jon. Yra ir toks apibūdinimas – pramoginė literatūra. Pramogų reikia visiems. Bet pramogos gali būti kokybiškos ir gali būti vulgarios.
J. S. Ir abu terminai gali gyvuoti. Aš manau, kad populiarioji literatūra – platesnis terminas. Juk pramoginė literatūra – tai nuotykių knygos, detektyvai, trileriai, visokie smagūs skaitiniai. O populiarioji literatūra aprėpia kiek daugiau. Tenka susidurti su tekstais, kuriuose randi visko: ir religijos, ir patriotinių temų, Sausio 13-osios ir tremties epizodų, įvairiausių neva „rimtųjų“ objektų. Bet kai rašoma standartizuotais primityviais štampais, galima kalbėti tik apie populiariąją literatūrą. Pramogos iš tokios literatūros tikrai mažai. Todėl populiariosios literatūros terminas, kurį įvedė G. Viliūnas, yra tinkamiausias, plačiausiai aprėpiantis.
L. Jak. Visos minimos sąvokos – bulvarinė, pramoginė ir t. t. – yra populiariosios literatūros tipai. Jų konfigūracijos literatūrologijoje ganėtinai teorizuotos ir tyrinėtos, tik Lietuvoje dar neskiriame reikiamo dėmesio. Problema kyla bandant reiškinius apibendrinti, bet, paėmus konkrečius tekstus, iš karto atsiranda ir konkrečios sąvokos.
R. T. Jūratė gerai konstatavo, kad rimtoji literatūra klausia, o populiarioji – į viską atsako, kaip ir religija. Ji primeta žmogui gyvenimo standartus, todėl yra savaip autoritariška ir net agresyvi. Ji pateikia žmogui susiaurintą pasaulio vaizdą, ignoruoja visas žmogiškosios egzistencijos subtilybes. Tai – plokštumų literatūra.
J. S. Daugelis šios literatūros personažų yra tik socialiniai vaidmenys ir funkcijos, tai nėra gyvi žmonės. Ne tik detektyvuose (seklys–auka–nusikaltėlis), bet ir meilės romanuose: neištikima žmona, apgautas vyras, aistringas meilužis, pamestas ar sukeistas vaikas.
R. T. Klasikinės komedijos tipiniai personažai. Bet tokias knygas kaip nuobodžią komediją skaitome tik mes, o daugeliui visa tai – labai rimta, net ašaras išspaudžia. Šitos komedijos daug kam išspaudžia ašaras!
S. D. Jei taip, pirmieji sovietinės literatūros dešimtmečiai yra popliteratūros amžius.
R. T. Tai jau kitas reiškinys: tada buvo prievartinė kultūra ir prievartinis menas. Nors ir „visaliaudiškas“, bet mažai jame buvo pramogos, skaitymo malonumo. Tai ne precedentas, bet nenormalumas.
J. S. Tačiau sovietmečiu visgi buvo daug popliteratūros.
S. D. Knygoje apie Joną Lankutį išspausdintas simptomiškas Vytauto Sirijos Giros laiškas Jonui Lankučiui, kuriame jis išreiškė didelį pasipiktinimą, jog jį kai kurie mokslininkai – tarp jų ir V. Kubilius – priskyrė prie „pramoginių autorių“. Rašytojas reikalavo, kad J. Lankutis, kaip autoritetingas mokslininkas, tai paneigtų ex cathedra, nes jam negarbė atsidurti vienoj gretoj su tokiais rašytojais kaip Alexandre’as Dumas (tėvas) ar juo labiau Justas Pilyponis[2].
J. S. Tačiau mūsų sąmonėje Vytautas Sirijos Gira toks ir išliko – kaip populiariosios literatūros autorius. Kaip geros kokybės kūrinių autorius.
S. D. Bet jam pačiam toks vertinimas buvo tiesiog įžeidimas.
J. S. Mat tuo metu populiarioji literatūra neturėjo tokio statuso, kokį turi dabar.
S. D. Kita vertus, ką reiškia sąvoka „liaudies rašytojas“?
J. S. Na, dabar sovietmečio ideologijų gal neanalizuosime.
R. T. Reiškė tik socialinę kilmę, pabrėžė klasinę priklausomybę, ir nieko daugiau. Su hedonistine populiariosios literatūros funkcija – nieko bendra. Jeigu liaudies, vadinasi, masių tribūnas, kolektyvinis dorovės bei teisingumo balsas, istorijos liudytojas ir pan.
S. D. Vis tiek tai buvo titulas, kuris tiesiog sugestijavo, kad tai – populiarus rašytojas.
L. Jak. Sovietmečio kultūros morfologija ypač sudėtinga – viena vertus, oficialioji politika skatino literatūrą tapti „populiaria“, kita vertus, itin neigiamai apibūdindavo užsienio „buržuazinę“ popliteratūrą, kuri taip pat orientavosi į plačią auditoriją. Sykiu tas metas liudija, kaip istoriškai mainosi artimų sąvokų turiniai – antai 1948 m. Petro Cvirkos prozos rinkinys buvo išleistas serijoje „Pigioji biblioteka“. Šiandieninių koncepcijų veidrody ir Jono Avyžiaus romanas „Chameleono spalvos“ atrodo tipiška populiarioji literatūra.
J. S. Taip, Loretos suintriguota ir aš atsiverčiau tą aštuntojo dešimtmečio bestselerį, perskaičiau trisdešimt puslapių ir nustėrau – gryna popliteratūra. O juk buvo laikoma rimta kūryba, kiek susilaukė diskusijų!.. Sovietmečiu buvo ir aiškesnės populiariosios literatūros kūrėjų: Vytautas Misevičius, Anielius Markevičius, Juozas Požėra, Jonas Mačiukevičius.
R. T. Jie visgi šiek tiek įpinti į politinį kontekstą, per juos galime prarasti šiandienos objektą, apie kurį pakalbėti čia susirinkome. Gal kas paaiškintų, kodėl sovietmečiu populiariosios literatūros sąvoka buvo taip neigiamai vertinama, nors rašytojus skatino rašyti masėms?
S. D. Bene bus kalta įžymioji Lenino frazė apie dvi kultūras buržuazinėje kultūroje – buržuazinę ir demokratinę? Tarybinėje visuomenėje tokio dualizmo negalėjo būti, menas turėjo būti suprantamas liaudžiai, pastangos turėjo būti abipusės: rašytojai privalėjo stengtis „priartėti prie liaudies“, liaudis – „pakilti iki tikrojo meno“. O jeigu menas tapdavo pernelyg rafinuotas, būdavo imamasi represijų, dažnai pasinaudojant pasipiktinusiu „liaudies balsu“. Liaudies rašytojo statusas yra tam tikras šio reiškinio raktas: kūriniai turėjo būti nesudėtingi ir lengvai transliuojami plačiosioms masėms. Kitaip tariant, didelė tarybinės literatūros dalis, bent toji, kuriai valdžia rodė akivaizdų palankumą, bet ne tik toleravo (nes paskutiniais dešimtmečiais toleravo ir daug tikrai rafinuoto meno), iš tikrųjų ir yra populiarioji literatūra. Bet pats terminas vartotas tik menkinant ją ir siejant su „išsigimusiais Vakarais“. Dabartinė painiava ir nesusipratimai kyla iš to sovietinio reiškinių nevadinimo tikraisiais vardais.
Dabar madas diktuoja kitos jėgos. Gaila, kad mūsų pokalbyje nedalyvauja nė vienas didžiųjų leidyklų redaktorius. Galėjo kas nors dalyvauti iš tų, kurie leidžia E. de Strozzi ar I. Buivydaitės knygas.
J. S. Jas leidžia „Alma littera“.
S. D. Manau, kad tokios leidyklos turi savo komercinių ir kitų kriterijų. Tačiau kebliausia yra tai, jog dabar į viešumą išeina tik tokie atsiliepimai apie šias knygas, kokius užsako leidėjai. Ir mes patys – literatūros kritikai – rimčiausiais veidais einame pristatinėti D. Jazukevičiūtės. Iki šiol vis nėra rimtos nepriklausomos kritikos. Kita vertus, dažnas kritikas nėra pasirengęs profesionaliai kalbėti apie populiariąją literatūrą. Rasa Drazdauskienė – bene vienintelė išimtis.
L. Jak. Jeigu pripažįstame, kad tokio tipo kultūra turi teisę egzistuoti, tai kūrinius vertinti irgi reikia pagal jų vidinę logiką. D. Jazukevičiūtė toje terpėje…
J. S. Visai neblogai atrodo.
S. D. Tačiau E. de Strozzi savo romanų Lietuvos rašytojų sąjungoje nepristatinėja.
J. S. D. Jazukevičiūtė ramiai gali savo romanus pristatinėti Rašytojų sąjungoje, jos lygis jai leidžia tai daryti, nebūkime tokie kritiški.
L. Jon. Tai, matyt, ir yra populiariosios literatūros aukštesnis sluoksnis. Jos knygose yra tokių blykstelėjimų, kurie tekstui suteikia vertės. Na, „Anarchistės išpažinties“ kaip romano labai išskydusi struktūra, tuos pasakojimus apie gyvenimą net romanu sunku pavadinti, bet… Ko pasigendame lietuvių populiariojoje literatūroje? Gerų siužetų, pasižyminčių įtampa, gyvu pasakojimu, įtraukiančių skaitytoją. Istorijų, kuriose nebūtų nieko nereikalingo.
J. S. Jau yra ir tokių knygų.
L. Jon. Pavyzdžiui?
J. S. Jono Banio „Vaiduoklis stiklainyje“ („Alma littera“, 2006) – trileris, kurį perskaičiau vienu ypu. Įtraukia nuotykių pilnas energingas pasakojimas, veikia atpažįstamas personažas – žymus istorikas, jo studentė provincijoje pakliūva į originalaus kriminalo pinkles. Kūrinio vertę pakelia sveikos ironijos dozė, autorius nesusitapatina su pasakojama istorija ir nesusireikšmina. Jauti, kad jis visa tai daro gerai išmanydamas žaidimo taisykles ir kad jam tai smagu. J. Banio romaną susiradau todėl, jog užkabino reklaminis triukas, neva ši knyga parašyta mobiliuoju telefonu. Tai, žinoma, tik masalas, bet juk reklama tuo ir maitinasi. O populiariosios literatūros iškilimo riba – 1995 m., ir ne tik dėl to, kad tuomet kartu debiutavo E. de Strozzi ir I. Buivydaitė, Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva (ryškiausias popliteratūros pranašas Edmundas Malūkas rinkoje pasirodė ankstėliau – 1992 m.). Svarbiau kas kita: apie 1992–1995 metus ima stiprėti komercinės leidyklos. Dar 1991 m. vyksta leidyklų krizė, po metų dvejų jos atkunta ir prasideda visas šis gamybinis procesas, populiariosios literatūros proveržis, tapęs pelningiausia leidybos pramonės šaka (greta vadovėlių). Dabartinę tokios prozos gausą itin paskatino rinkodaros mechanizmų įsigalėjimas, kryptingas leidyklų darbas ir nerašyta leidėjų nuostata – „skaitytojas visada teisus“. Ypač rinkodaros menas suklesti nuo 2000-ųjų, tad procesas strimgalviais įsibėgėja ir mus užplūsta kontraversiškų knygų lavina, kurios įspūdį dar didina tiražai ir nuolat kartojami to paties produkto leidimai. „Eridanas“ publikuoja fantastinę literatūrą, „Magilė“ spausdina Daivą Vaitkevičiūtę, „Rosma“ – Edviną Kalėdą, Kundrotas ir Lyva su „Pasvirusiu pasauliu“ susiję rašytojai ir pan. Devynis romanus parašė Vytenis Rožukas, E. de Strozzi publikavo dvylika romanų, I. Buivydaitė – aštuonis ir t. t. Abi – gan brandaus amžiaus prozininkės, teigiančios, kad joms rašymas – pabėgimas nuo tikrovės. Buvo liūdna, nuobodu ir tuščia, tad ėmė ir pradėjo rašyti. „Ir rašo. Be jokio talento, bet argi tai bėda?“ – pasakotojos vardu ant savo romano „O šventasis naivume!“ viršelio manifestuoja „Vagos“ debiutantė Rasa Velijevaitė.
R. T. Tai ir gerai, aš to net neironizuoju. Mane glumina tik skaitančiųjų masės ir stebina komersantų apsukrumas. O kad moterys rašo ir kad jos taip pagerino savo ir dvasinį, ir materialų gyvenimą – tik džiaugtis reikia. Tai geriausia išeitis iš gyvenimo vargo, iš nykybės – geresnės nesugalvosi. Beje, man patiko ir D. Vaitkevičiūtės „Moterys meluoja geriau“. Intriguojantis dinamiškas pasakojimas, tikroviški kontekstai. Gali pasirodyti, kad mano vertinimai prieštaringi, bet aš tik keičiu požiūrio pozicijas. Man smagu, kai žmogui pasiseka ir jis sulaukia dėmesio, net sėkmės. Ir kartu nelinksma, kad Lietuvoje triumfuoja tik populiarioji literatūra. Čia matau pelno siekiantį tarpininką, prekybininką, kuris autorių tarsi nusavina, investuoja į jo vardą pinigus, o paskui jau šienauja pelną. Žiūriu į tų knygų viršelius ir matau tik rėksmingą reklamą. Matau ryškias spalvas ir gundančius pavidalus, kurie taikosi į mano erotinį instinktą ir kartu į mano piniginę. Knygų apipavidalinimas beveik nesiskiria nuo „glianco“ žurnalų viršelių. Vidutiniški autoriai dirbtinai sureikšminami, o visuomenėje ugdomas vidutiniškas ar net prastas skaitytojo skonis. Nelieka balanso, nes atramos netenka elitinė kultūra. Kita vertus, rimtų reikšmingų kūrinių taip pat neturime, vienos nuobodybės arba įmantrybės, prisidengusios postmodernizmo vardu. Nors ir tas jau visai nebemadingas.
L. Jon. Pabėgimas nuo tikrovės buvo būdingas ir daugeliui aukščiausio lygio rašytojų. Įdomu, kaip Marcelio Prousto personažas kalba apie gerumą, moralinį prakilnumą, kurį jo mama iš senelės išmoko vertinti labiau už viską gyvenime. Ir priduria: „Tik daug vėliau aš įtikinau ją, kad nereikia to labiau už viską vertinti knygose.“ Toks ir yra rimtosios literatūros požymis: ji išlaiko distanciją nuo viso to, ką vadiname gyvenimo normomis. Net jei melodramose pabėgama nuo gyvenimo, jose įkūnijama ne literatūrinė fantazija, bet labai gyvenimiška svajonė apie laimę. Galima sakyti, netgi buitinė svajonė. 2007 m. pasirodė du labai jaunų autorių romanai. Aistės Vilkaitės „Nojus ir Ema“ atitinka visus popliteratūros kriterijus, padarytas gan neprastai. Tai lyg ir meilės romanas, bet į jį dar įpinta magija, mistika. Viskas suauga į vieną svajonę, kuri komplikuota, bet gyvenimiška. Antras romanas – Vaidos Blažytės „Ieškojimai“. Jis mane iš pradžių trikdė, glumino, kol jį siejau su gyvenimiškom normom, su viskuo, kas mums įprasta, ir knygoje bandžiau pamatyti tik tokio normalaus gyvenimo paralelę. Tačiau pažvelgusi kitaip, romane pamačiau tai, kas būdinga menui – vaizduotės kuriama fantazija. Nors ir nesiryžčiau to romano labai ryžtingai ginti, bet jis yra įdomus žingsnis į rimtąją literatūrą, kurios jau tikrai nesupainiosi su popsu.
J. S. Na, tarkim, E. de Strozzi irgi turi istorinių, „baltiškų“ pretenzijų ar svajonių. Romanuose „Galindijos princesė“, „Lansanijos princas“ matyti noras operuoti lyg ir istorinėmis patriotinėmis kategorijomis derinant jas su jausmingom fantazijom. Nerandu žodžių pasakyti, kaip tai beviltiška.
L. Jak. Šie autoriai žino, kokia turi būti herojinė literatūra ir gal bando ją imituoti.
J. S. Sakyčiau, veikiau redukuoti, jie smarkiai viską supaprastina. Imitacija jau reikštų kur kas aukštesnės literatūros lygmenį.
L. Jak. Todėl tai tenka vertinti kaip pretenzijas, apie kurias kalbėjo Regimantas.
R. T. Pretenzijos elementai labiausiai ir erzina. Kažkoks susireikšminimas, pasipūtimas. Tai ir trukdo adekvačiai vertinti populiariosios literatūros kūrinius. Jei būtų rašoma tiesiog smagiai, įdomiai ar jausmingai, pagal kanonines tokios literatūros formas – puiku. Bet ne, autoriai dar nori būti iškilesni už kitus, kilnesni, tauresni. Belieka tik žingsnis iki grafomaniško puikybės tenkinimo. Nenuoširdu, melaginga, kartu – infantiliška. Kartais galvoju, kad tikra kūryba – tai visgi kažkoks savęs atsižadėjimo veiksmas, kuris įmanomas tik brandžiai asmenybei. Visa kita – saviraiška, narcisizmas, infantilumas. Tokia kūryba pasmerkta užmarščiai. Postsovietinėje lietuvių literatūroje atsirado keistos žirklės: populiariųjų knygelių autoriai ėmė pretenduoti į filosofines tiesas ir gretintis prie elitinės literatūros, o rimtieji mūsų kūrėjai ėmė taikytis prie masių skonio, pataikauti neišlavintam skaitytojui, į savo kūrinius įtraukdami populiariosios literatūros masalus: sensaciją, sensualizmą, erotinius padažus ir visa kita. Nebeliko grynų produktų. Man ir R. Gavelis, ir J. Ivanauskaitė kartais smarkiai padvelkia popsu. Taip atsitinka, kai žmogus pradeda rašyti nebe sau, bet leidykloms ir vartotojams. Kai kyla baimė dėl savo gaminamos produkcijos realizavimo. Arba kai jau rašoma tiesiog iš inercijos, tarytum dirbant kokį buitinį darbą. Man rašytojas ir poetas nereiškia profesijos. Šitie žodžiai man atrodo liguisti, nesveiki, megalomaniški. Ypač nemalonu, kai žmogus ima save vadinti poetu arba filosofu. Tokių specialybių nėra, tai tik nomenklatūriniai nesusipratimai, tik sąmonės būsenos, kurias, beje, kartais gali patirti kiekvienas jautrios sąmonės žmogus. Tik dėl parašytų knygų kai kada vieną kitą įvardijame iškiliais poeto ar filosofo epitetais, bet tokiame įvardijime slypi ironija. Kai tie žmonės pasiima į ranką ne plunksną, bet šaukštą ar atlieka kitus elementarius gyvenimo reikalus, juose nebematau jokio poeto ar filosofo. Tačiau tos etiketės yra tarsi masalas, kuris stipriai traukia rašančiuosius savimylas. Čia aš, matyt, per aštriai pasakiau. Bet tai, kad išlaisvėjusioje visuomenėje vidutinybėms atsiranda visos sąlygos susireikšminti, faktas. Neliko ir Rašytojų sąjungos narystės reikšmės. Seniau masinį žmogų baugindavo svarbūs pavadinimai, jis tiesiog nedrįsdavo būti RS nariu.
J. S. Taip, dabar masėms priklausymas institucijai turi neigiamą reikšmę. Labiau vertinami „iš gatvės atėję“ rašantieji. Jie neva yra laisvesni, originalesni, arčiau paprasto žmogaus. Bravūriški, reklamuojantys patys save.
L. Jon. Dar yra ir mada. Šiuo metu, vadinamojoje postmodernizmo epochoje, ryškus kai kurių masinės literatūros aspektų susiliejimas su rimtosios literatūros formomis. Kita vertus, tai jau buvo būdinga nuo antikos laikų. Kas, tarkim, yra Sigitas Parulskis? Jo romanai patrauklūs, lengvai skaitomi, bet negalėtume sakyti, kad tai yra popliteratūra. Klesti mada rašyti efektingai, smūgiuojant skaitytojui į sąmonę, kartu stengiantis išlaikyti aukštosios literatūros matmenis. Bet man buvo gražu, kai pasirodė visiškai nuo tos mados atitolęs Valdo Papievio romanas „Vienos vasaros emigrantai“, parašytas lygiai tokiu pat stiliumi, kaip autorius rašė dar sovietmečiu. Galima sakyti, šis autorius visiškai atsilikęs, nepaiso mados, bet tai – labai gražu. Kita vertus, nesinorėtų, kad visa gera literatūra būtų panašiai rašoma, tarytum retrostiliumi. Šiandien pagrindinė mūsų literatūros ypatybė – nepaprasta jos įvairovė, kokios mūsų literatūros istorijoje dar niekada nebuvo.
R. T. Taip, ir tuo reikia tik džiaugtis, kaip ir visomis gyvenimo galimybėmis, laisvėmis. Ir, matyt, reikėtų baigti pokalbį pageidavimu, kad šita įvairovė augtų ir kokybiškai. Kad konkurencinėje kovoje subręstų ir gera populiarioji literatūra su tipologine bei žanrine įvairove. Kad emocijų išsiilgęs vartotojas gautų gerą produkciją. Ir kad greta šitos pramogų kultūros tyliai ramiai subręstų ir prasmingesni, išliekantys laike tekstai, skirti mūsų dvasiai. Aš, deja, kol kas mūsų kultūroje nematau nei smagių pramogų, nei kokių nors dvasios aukštumų. Gal tai mano asmeninė problema, bet mane vis labiau traukia mūsų klasika. Man gera pasėdėti su Žemaite, pajuokauti su Vaižgantu, susirasti dar vieną kitą dvasios protėvį. O pramogos?.. Pramogų Europoje ir taip yra labai daug, visą gyvenimą šiandien mums nori pateikti kaip pramogą, kaip nesibaigiančią šventę. Už kurią, beje, reikia mokėti. Arba ugdyti dvasios imunitetą.
J. S. Kaip apie mūsų socialines struktūras rašė Arūnas Sverdiolas, mes visi gyvenome (ir tebegyvename) lyg korio akutėse, nesusisiekdami vieni su kitais, nežinodami vieni kitų vertybių. Kas skaito populiariosios literatūros knygas, tas nepažįsta elitinių autorių, ir atvirkščiai. Gal jau turėtume būti universalesni ir pakantesni? Gal jau išrėpliokim iš tų savo akučių? Ir skaitytojai, ir rašytojai, ir literatūros kritikai?
R. T. Man atrodo, kad, į Lietuvą įsiveržus kapitalizmui ir suklestėjus komercijai, Lietuvoje smarkiai išaugo vartotojiška visuomenės dalis, sustiprėjo miesčioniškas jos sluoksnis, kaip ir naujoji mūsų buržuazija. Žodžiu, biurgerių luomas. O kartu su juo – ir atitinkama kultūra. Pramogų industrija, masiniam vartotojui skirtos pramogos. Koks mūsų kapitalizmas, kokia bendroji šiuolaikinės Lietuvos kultūra, tokios ir pramogos, tokia ir masėms skirta literatūra. Ji nei bloga, nei gera, ji tiesiog masinė, tiesiog populiari. Ji yra tokia, kokia yra, ir tik tokia gali būti. Ir čia mes susirinkome ne sielvartauti dėl jos kokybės ar cypauti dėl pertekliaus, bet susirūpinti savo refleksijomis. Rašytojai kaip moka, taip rašo, kai kuriems visai gerai sekasi, o mes apie jų knygas kalbėtis dar tik mokomės. Mes ilgai gyvenome pernelyg rimtai, lyg žmonės, neturėję vaikystės, lyg uždraudę sau paprastus gyvenimo malonumus. Na ir kas iš to?
Parengė Regimantas Tamošaitis
[1] Meilė baigiasi vestuvėmis, ir šviesa įveikia tamsą.
[2] M. Burokas: „Dėl šitos pavardės rašymo buvo kilę neaiškumų (Piliponis ar Pilyponis?), nes knygos dažnai būdavo pasirašytos skirtingomis pavardės formomis. Tačiau giminių suteiktais duomenimis (Nemunas. – 1988. – Nr. 6), vis dėlto reiktų rašyti Piliponis.“ Žr.: Burokas M. XX a. trečiojo ketvirtojo dešimtmečio populiarioji proza. http://www.literatura.lt/TXT/37_1/burokas.htm