literatūros žurnalas

Laimantas Jonušys. Įkvėpimo žemė ir raidės

2014 m. Nr. 11

Romualdas Granauskas. Trečias gyvenimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 174 p.

Nuėjęs jau ilgą, ir gana turiningą bei kūrybingą, gyvenimo kelio dalį, Romualdas Granauskas, kur buvęs kur nebuvęs, vis pasuka prie ankstyvųjų prisiminimų – vaikystės, jaunystės. Tie prisiminimai ir įspūdžiai, be abejo, yra maitinę ne vieną jo trumpesnį ir ilgesnį kūrinį, o 2011 m. pasirodė autobiografinių novelių romanas „Trys vienatvės“. Knygoje „Trečias gyvenimas“ autorius skaitytojų lūkesčius atvėsina štai taip: „<…> biografija nėra gyvenimas. Ir niekada nebuvo. Gyvenimas yra tai, ko negali užrašyti, ką gali tiktai gyventi“ (p. 124).

Kitaip ir negali būti: apysakoje „Trečias gyvenimas“ skaitome ne „gyvenimą“, o literatūros kūrinį, tik labai konkrečiai sustyguotą pagal išgyventą patirtį – šiuo atveju vaikystės ir paauglystės. Pavadinime atsidūręs „trečias gyvenimas“ (po pirmo, „matomo“, ir antro, „labiau girdimo“), paties autoriaus nusakymu, glūdi gana savitoje plotmėje: „Nei jis aiškiai matomas, nei jis aiškiai girdimas“ (p. 74). Va čia ir stabtelėkime, nes štai šiam skaitytojui jau maga būti pastūmėtam į miglų siaučiamas nekonkretybės lankas ir amžinybės padebesius, kur slypi kažkokia didelė esmė, kurios ne tik užrašyti, bet ir (iš)gyventi nelabai galima – nebent tik apgraibomis ir nuojautomis, tik kaip žemėlapio kontūrus, kaip kokį tolimą, neregėtą žemyną, tarkim, Australiją.

Bet rašytojas neprivalo paisyti pa slapties geidžiančio skaitytojo įnorių, tad savo kuriamą pasaulį apibūdina konkrečiau:

Kad jis [trečias gyvenimas – L. J. ] yra, gali suprasti iš perpus nukąsto sakinio, netyčia išsprūdusio žodžio, akies mirktelėjimo, parodymo smakru į kurią nors pusę, lūpų kryptelėjimo ar staigaus užsičiaupimo. Iš daug ko, tik reikia visa tai pastebėti, įsidėmėti ir suvesti galvoje į vieną daiktą. Visko nesuprasi, bet nors numanysi, apie ką buvo kalbėta ir kas nepasakyta. Tavo numanymas greitai virsta įsitikinimu: tame trečiame gyvenime vyksta labai svarbūs dalykai. Gal net patys svarbiausi. Šitaip aš galvoje susidėliojau Mockaus paveikslą. (p. 74–75)

Mockus buvo nesugaunamas partizanas, vis išsprūsdavęs enkavėdistams iš rankų – net kai partizanų karas jau buvo nuslopintas. Tas „nematomas frontas“, represijos ir visa pokario politinė tikrovė iš tikrųjų tvyro tuometinėje patirtyje, tačiau gan atokiai, nes juk ir suaugusieji, suprantama, nebuvo linkę su vaiku apie tai kalbėti ir tas baisybes pasakoti. Kita vertus, kai kurie išgyvenimai nėra susiję su šia tikrove, nes gaivališka vaiko augimo ir brendimo energija plūsta per sąlytį su aplinkos žmonėmis, su bendraamžiais, su itin artima gamta (prie namų vingiuojančiu Aiškūno upeliu, jo sietuvomis) ir yra panaši į pavasario žolę, kuri „veržte veržėsi į viršų visais panamiais, patvoriais, ir net pro šaligatvių plyteles“ (p. 21).

Bet kokiu atveju jau ne šiam vienam, o visiems R. Granausko kūrybą vertinantiems skaitytojams įdomu pažvelgti į rašytojo vaikystę, ir šioje knygoje jis vaizdžiai atsiskleidžia kaip labai smalsus, gyvybingas, kupinas pažinimo geismo vaikas, o ta jo energija jau anksti ėmė plūsti aiškia vaga – pavadinkim tai skaitymo aistra. O ji, kaip ta pavasario žolė, kalėsi ir nenumaldomai stiebėsi į viršų visai nepalankioje aplinkoje: tai buvo alkana vaikystė, alkana ne tik duonos kasdienės, bet ir knygų. Gelbėjo vienas šaltinis – kaimo biblioteka. „<…> be knygų jau nebegalėjau apsieiti. Ne tiek be knygų, kiek be paties skaitymo. Mano akys į nieką daugiau nenorėjo žiūrėti, jos tiesiog šaukte šaukė: „Duok mums raidžių!.. Duok mums raidžių!..“ (p. 17).

Čia štai šiam skaitytojui sukirba dar vienas klausimas. Alkanas buvo kaimas, bet alkana ir pokario biblioteka, tam tikra prasme net ir prieškario bibliotekos buvo alkanos. Ar būtų bent truputį kitaip autorius brendęs, jeigu būtų skaitęs (tarkim, ne vaikystėje, o paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje) ne tik devyniolikto, bet ir dvidešimto amžiaus verstinius romanus – tiksliau sakant, ne tik realistinę, bet ir modernistinę literatūrą?

Turbūt tai paikas klausimas, nes juk pats R. Granauskas, dar būdamas palyginti jaunas, visus nustebino savita modernistine apysaka „Jaučio aukojimas“. Čia skaitytojui norisi šiek tiek žvilgterėti ir į rašytojo kūrybinį kelią. Jo ryškios gairės yra apysaka „Gyvenimas po klevu“ ir romanas „Duburys“, įtaigiai atskleidę niūrią ir skaudžią sovietinio gyvenimo kasdienybę. Bet kaip tik šiuose kūriniuose esama tam tikro iliustratyvumo: žiūrėkit – štai šitaip gyveno kaimo žmonės; o štai šitaip gyveno jauni statybininkai. „Gyvenime po klevu“, kur vaizduojamas žmogus nykioje, kone absoliučioje fizinėje vienatvėje, iš esmės nekalbama apie metafizinę asmenybės vienatvę – ten kalbama apie socialinę vienišo žmogaus padėtį, atsiradusią dėl ypatingų politinių socialinių valdžios (bet ne tik jos) veiksmų. Kitaip sakant, pagrindinė veikėja pateikiama kaip socialinių aplinkybių tipažas, iliustruojantis sovietmečio valdžios politiką, o kartu ir objektyvius socialinius poslinkius. Ir galbūt dar universalesnis vienatvės išgyvenimas atskleidžiamas apsakyme „Trys vienatvės“ – vieninteliame ne autobiografiniame šio pavadinimo knygoje.

Bet grįžkime prie „Trečio gyvenimo“: čia pasakojamos istorijos yra autentiškai gyvybingos – jomis nesiekiama ko nors iliustruoti. Apysaką sudaro aštuoni skyriai, ir R. Granausko novelisto talentas (nors ir neturint tikslo sukurti novelių) čia atsiskleidžia visur. Pvz., „Virginėlė“ – apie kuklų, skurdų, trumpą mažos mergaitės gyvenimą ir žūtį – galėtų būti skaudžiai paveikus ir kaip atskiras kūrinys. Ir negalima apeiti taip pat paveikaus rašytojo gebėjimo vaizdžiai perteikti detales (o juk kaip tik tuo šis visas pasakojimas yra ne „biografija“, o kūrinys), pvz., štai čia: „Praklibinkščiuoja tylėdamas, į kito pasveikinimą nė vampt, tik viena akim dėbteli į tavo pusę. Ta akis balta ir pikta kaip ožio“ (p. 108).

Pirmieji kūrybiniai veikėjo bandymai neišvengiamai susipina su kaimo buitimi. Už pirmą publikuotą („Švyturyje“) apsakymą pradedantysis rašytojas gauna 70 rublių, ir tai tuo metu buvo dideli pinigai – už juos motina, sūnų tuo nelabai pradžiugindama, nusprendžia pirkti veršelį. Šiais laikais toks honoraro investavimas į gyvulininkystę sunkiai įsivaizduojamas, bet viena iš apysakos įdomybių ir yra tai, kad rodoma kita epocha, kita gyvenimo sankloda, kuri dabar, ypač jaunimui, galinti nuskambėti visai egzotiškai, nors tai juk tikri prisiminimai.

Po apysakos „Trečias gyvenimas“ knygoje pateiktas dar ir, tarkim, ketvirtas gyvenimas: eseistinių tekstų rinkinys „Žodžio paglostymas“. Gaivališko, prigimtinio žodžio meistras čia kalba apie žodžio galią, svarbą ir nuvertinimą šiandieninėje masinėje kultūroje bei visoje viešojoje erdvėje. Šie tekstai nėra tolygūs, kai kur brendama į publicistiką, kai kur į šmaikščiai papasakotus prisiminimus. Tuose trumpuose gyvenimo epizoduose nenutolstama nuo pavadinime paskelbtos temos: visada kalbama apie žodžių vartosenos skaudulius ir įdomybes.

Nors biurokratinę, valdininkų kalbą autorius vainoja gal ir perdėtai, nes visose kalbose ši būna linkusi sustabarėti, iš jos ir nėra ko tikėtis gaivaus natūralumo; bet kai tie patys valdininkai, po nosimi matydami pakištą mikrofoną, prabyla juos urmu apsėdusiais parazitais: „šiai dienai“ ir „pakankamai“ (su žodžiais, apibūdinančiais trūkumą, stygių, pvz., „pakankamai mažai“), – rašytojas iš to pasišaipo taikliai (ne „tiksliai“ – apie šį skirtumą irgi pats kalba) ir smagiai (p. 155).

Žemaičių tarmė autoriui yra „lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno“, net nejaučiami, netrukdantys (p. 141). Apysakoje tarme nepiktnaudžiaujama (nes kai kuriems skaitytojams tai būtų keblūs brūzgynai), bet eseistikoje su ja įdomiai pažaidžiama. Neišvengiamai išlenda ir tai, kad mūsų tarmėse svetimybių pilnos visos kertės. Juk žodžiai „bliūdas“, „viedras“, „abrūsas“ (p. 141) taip pat įsišakniję ir Aukštaitijoje. Jie nesunkiai pakeičiami, bet šiandieninė kreiva kad ir teisingos kalbos vartosena yra kas kita. „Iki“ prekybos centro šūkiui „Mes mylim maistą“ autorius replikuoja taip: „Nesu kiemo šuo, kad mylėčiau visa, kas ėdama“ (p. 153).

„Trečias gyvenimas“ sukasi apie Šauklių kaimą, esantį tarp Mosėdžio ir Salantų. Ankstyvieji R. Granausko gyvenimo metai ir nemažai kūrybos akstinų glūdi keliose Skuodo ir Mažeikių rajono vietose. Čia gimsta viltys ir dūžta žmonių likimai, laužomi didžiausių XX amžiaus Europos tragedijų: Antrojo pasaulinio karo ir dešimtmečius gyvavusio grandiozinio totalitarinio režimo. Mikroskopinis žvilgsnis į mažą šiaurės Žemaitijos lopinėlį atskleidžia daug daugiau negu matoma plika akimi. Detalės iškalbingos: „Ersloj dar buvo ir parduotuvė, – na… degtinė, konservai, keli sausainių pakeliai. Abudu Mosėdžio milicininkai sėdėjo apylinkės kambarėlyje ir žiūrėjo pro langą į tuščią aikštę. Buvo patys vasaros karščiai, laikas slinko lėtai, ir tas pats atrodė kažkoks apdulkėjęs, apsnūdęs, visai nebesirūpinantis judėti į priekį“ (p. 79). Netrukus laiką išjudina dramatiška, mirtį įskelianti kibirkštis.

Tai buvo fiziškai uždaras pasaulis. Novelėje „Duonos valgytojai“ (to paties pavadinimo 1975 m. išleistoje knygoje) kaime gyvenantys tėvai sielojasi, kad jų dukra su vyru gali išsikelti toli į Skuodą, kuris iš tikrųjų yra ne toliau kaip už dvidešimties kilometrų nuo gimtųjų namų. O „Trečiame gyvenime“ autorius rašo apie skaitymo patirtį:

Ne vieną kartą teko būti ir Sankt Peterburge, ir Maskvoj, ir Londone, Romoj, Paryžiuj… <…> . Tą žiemą ir eilėraščių, ir muzikos sparnai nunešdavo mane toliau už Ameriką ir Australiją <…> , o štai Skuode dar neteko būti. (p. 55)

Įnoringam skaitytojui galbūt norėtųsi, kad jis daugiau rašytų ir apie „Australiją“, o ne tik apie „Skuodą“ – t. y. ne tik iš savo, bet ir iš „jaučio aukojimo“ patirties. Nes atokiame Šauklių kaime „staiga man nušvito!.. Rašyti reikia ne taip, kaip buvo! Priešingai! Kaip nebuvo! Kaip net negalėjo būti!“ (p. 99).

Bet rašytojo kūrybinis impulsas nušvisdavo daug kartų rašant ir apie savo vaikystės žemę. Taip pat ir šioje knygoje.

P. S. Žurnalas parengtas spaudai iki 2014 10 28 – Romualdo Granausko mirties.

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Erikas Adamsonas (1907–1946) – poetas ir prozininkas, laikomas latvių literatūros klasiku. Gimė Rygoje, studijavo teisę, bet vėliau vertėsi rašymu bei vertimais.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Joseph Campbell. Horizontų nebėra

2017 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus

Laimantas Jonušys. Tarp prisitaikymo ir laviravimo

2016 m. Nr. 11 / Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

2016 m. Nr. 2 / Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Laimantas Jonušys. Apie literatūrą su filosofine išmintimi

2015 m. Nr. 5–6 / Juozas Girnius. Literatūros ir kultūros kritikos rinktinė. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2014. – 430 p.