Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10

Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys

Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“ („How to Read Literature Like a Professor“) pirmą kartą išleista 2003 m. Kaip rodo pavadinimo paantraštė – „Gyvas ir smagus skaitymo tarp eilučių vadovas“, – knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita, kas nėra akivaizdu skaitant paviršutiniškai. Autorius, kartais imdamasis pašnekesio tono ir žaismės, atskleidžia pasakojimų dėsningumus pasitelkdamas ne tik romanus, apsakymus bei eilėraščius, bet kartais ir kino filmus. Pirmasis knygos leidimas JAV tapo bestseleriu. Į lietuvių kalbą verčiamas pataisytas ir papildytas leidimas (2014). Knygą išleis leidykla „Kitos knygos“.

 

Kaip jau supratote, kartkarčiais būnu linkęs duoti jums gyvenimiškų patarimų. Dabar bus svarbiausia pamoka, kokią galiu jums perteikti, tad gerai klausykite. Jeigu į jus kreipsis koks žmogus prašydamas vadelioti jo kovos vežimą, paklauskite, kuo jis vardu. Jeigu atsakys esąs Hektoras, nesutikite. Nestovėkite vietoje. Nenueikite. Bėkite. Kiek kojos neša. Dėstydamas „Iliadą“ mėgstu juokais parodyti, kas nutinka Hektoro vežėjams. Vidutinis tarpsnis nuo vežėjo paminėjimo iki jo perdūrimo ietimi yra maždaug penkios eilutės. Kai kada jis persmeigiamas net neįvardintas, ir tai atrodo visai neteisinga. Galiausiai pasiekiame lygį, kai man užtenka pasakyti maždaug taip: „O, žiūrėkit, naujas vežėjas“, – ir nutilti. Visi žino, kas bus toliau. Na, Homeras savo epe iš tikrųjų nemažai sąmoningai pajuokauja, bet esu gana tikras, kad čia ne tas atvejis. Veikiau tai pavyzdys – ar keli pavyzdžiai, – rodantys, koks pakaitinis likimas ištinka herojus. Ir, deja, šalia jų esančius žmones.

Išskyrus lyrinę poeziją, beveik visa literatūra grindžiama personažais. Kitaip sakant, joje kalbama apie žmones. Tai nėra unikalus pastebėjimas literatūrologijos istorijoje, bet ne pro šalį jį retkarčiais prisiminti. O kad žmonės, personažai, išlaikytų mūsų, kaip skaitytojų ar žiūrovų, dėmesį, reikia, kad kartais jie ką nors nuveiktų. Didelius dalykus: leistųsi į ieškojimus, susituoktų, išsiskirtų, pagimdytų, numirtų, nužudytų, pabėgtų, išdirbtų žemę, išgarsėtų. Mažus dalykus: išeitų pasivaikščioti, pavakarieniautų, pasižiūrėtų filmą, pažaistų parke, išgertų, paleistų aitvarą, ant žemės rastų monetą. Kartais maži dalykai virsta dideliais. Kartais dideli dalykai būna mažesni, nei pradžioje atrodo. Tačiau, kad ir kokie dideli ar maži veiksmai, svarbiausia, ką gali padaryti personažai, tai keistis: augti, tobulėti, išmokti, subręsti – pavadinkite, kaip norite. Kaip žinome iš savo pačių gyvenimo, kaita gali būti sunki, skausminga, varginanti, gal ir pavojinga. Kartais net pražūtinga.

Tik ne pagrindiniam veikėjui.

Vienas sudėtingiausių šio pakaitumo reiškinio atvejų yra ir vienas seniausių. Jei kada buvo netobulas herojus, tai Achilas. Priešingai nei daugelis įsivaizduoja, „Iliada“ nėra pasakojimas apie Trojos karą. Juk čia perteikiami įvykiai apima labai trumpą laikotarpį – kokias penkiasdešimt tris dienas iš dešimties metų karo. Matote, net epai geriausiai veikia tada, kai byloja ne apie platų įvykių lauką, o apie konkrečius veiksmus ir jų padarinius: herojus grįžta namo, gelbėtojas išvaduoja pabaisos kamuojamą bendruomenę, pirmieji du žmonės patenka į nemalonę. Šis epas ypač išgrynintas – vaizduojami vieno žmogaus veiksmai ir jų poveikis tūkstančiams žmonių. Šį aspektą aiškindamas auditorijoje, kalbu kursyvu: tai yra kūrinys apie Achilo įniršį.

Didžiavyris supyksta, kai Agamemnonas, graikų pajėgų vadas, pagrobia Achilo karo nuotaką. Nuo čia visas veiksmas rutuliojasi iš jo perdėto pykčio Agamemnonui ir gausiems jo sekėjams (iš esmės visiems, išskyrus Achilo bendrus). Nuo tada, kai mūšio eiga pakrypo prieš graikus, iki lemiamojo susirėmimo su Hektoru čia viskas apie Achilą, net ir tose gausiose giesmėse, kuriose jis nepasirodo. Jis įsiutęs ir pasišauna vykti namo į Ftiją (ilgai maniau, jog neišvyksta tik todėl, kad tas pavadinimą neištariamas) – tai veikiau atrodo vaikiška nei vyriška. Neišvyksta, bet, likusio prie savo laivų, jo širdis nusistato prieš graikus. Šimtai žūsta – jam nė motais. Agamemnonas jo atsiprašo ir pasiūlo grąžinti viską, ką paėmęs, taip pat ir mergaitę. Sužeisti kone visi svarbiausi herojai: Odisėjas, Agamemnonas, Diomedas, Euripilas, – jo tai nedomina. Aišku, kad tik vienas dalykas gali paskatinti jį veikti. Jam tai nepatiks. Jo bendražygis Patroklas maldauja grįžti į kovą, o jeigu ne, tai bent savo genčiai, mirmidonams, leisti grįžti į kovą su Patroklu priešakyje.

Juk matote, kurlink tai veda, ar ne?

Tačiau, prieš ten eidami, žvilgtelėkime atgal. Patroklas buvo ne tik svarbiausias Achilo bendražygis, bet ir geriausias vaikystės draugas. Išklota ilga, gana jausminga istorija apie tai, kaip mažesnysis žmogus apsigyveno pas didesnįjį namuose ir kaip stiprėjo jų draugystė. Poemoje jie kaskart vaizduojami vienas šalia kito, drauge sėdintys arba pasirėmę vienas kito. Palaukite, bus blogiau. Patroklas iš tikrųjų eis į mūšį, bet ne kaip pats, o vilkėdamas Achilo šarvus. Vėliau tai lems, kad Achilas įsigys dievo Hefaisto jam nukaltus pasakiškus šarvus. O dabar tai leidžia Patroklui išgąsdinti trojėnus – šie pradžioje patiki, kad regi žmogų, kurio labiausiai bijo; be to, tai jam suteikia progą beveik prilygti savo didžiajam draugui. Šis „beveik“ – esminis dalykas. Patroklas trojėnų gretose sukelia itin didelį sąmyšį, kaip iki tol joks kitas graikas. Viename epizode tris kartus įsiveržia į trojėnų tirštumą ir kaskart nukauna devynis priešo karius. Tai neskaičiuojant vardais paminėtų jo aukų. Jis kaunasi taip šauniai, kad per daug įsijaučia ir pabando užimti miestą. O tai jau lemtinga klaida. Skirtumas tarp tikrojo Achilo ir beveik Achilo – tai skirtumas tarp gyvybės ir mirties.

Patroklo žūtis atitinka kelis Homero pasakojimo tikslus, ir visi jie susiję ne su juo pačiu, o su Achilu. Svarbiausia – šis didžiavyris turi liautis pykęs ant Agamemnono. Bėda ta, kad jis iš esmės piktas žmogus, tad šis jausmas neišblėsta, tik gali būti nukreiptas kitur. Nukaudamas Patroklą, Hektoras netyčia pasisiūlė tapti nauju šios rūstybės taikiniu. Be to, šiame kare Patroklas – vienintelis žmogus, kurio Achilas gali nuoširdžiai gedėti (ir gedi). Juodu draugai nuo vaikystės, artimi vienas kitam kaip broliai. Kad ir niršdamas dėl atimtos sugulovės, Achilas niekada nebūtų gedėjęs jos taip, kaip Patroklo. Jo ritualinis nusižeminimas – beria pelenus ir smėlį sau ant kūno, į plaukus, raudote rauda, bloškiasi ant žemės – yra viena įspūdingiausių šio epo scenų, prilygstanti bet kuriam mūšio vaizdui. Ir tik vienas žmogus galėjo tai sukelti. Tačiau pats Patroklas čia neturi žodžio.

Su Patroklo žūties aplinkybėmis sklandžiai siejasi naujų šarvų poreikis, nes senuosius Hektoras pasiėmė kaip kovos grobį. Bet palaukit, sakote jūs, – jeigu Patroklas nežūsta, Achilui naujų šarvų nereikia. Tai tiesa, bet, nors ir kokie nuostabūs, senieji šarvai ne tokie šaunūs, kad su jais jis būtų didžiausias graikų herojus, – graikų požiūriu, tai reikštų didžiausias pasaulio herojus (šiuo atžvilgiu jie kiek panašūs į amerikiečius). Kad Achilas driokstelėtų taip, kaip sumanyta Homero, jam reikia ne šiaip kuo puikiausių, bet dieviškų šarvų, tokių, kuriuos sukurti gali tik dievas. Ir jis juos gaus – Olimpo kalvio Hefaisto dovaną. Sunkus darbas, bet kas nors juk turi kalti geležį.

Štai kokia bėda būti geriausiu herojaus draugužiu. Herojai turi poreikių, arba gal pasakojimas turi poreikių jų atžvilgiu, bet tiesiogiai tie reikalavimai negali būti patenkinti, kad nenutrūktų istorija. Ei, žinot ką? Tam ir yra draugai. Kai Shakespeare’ui reikia, kad būtų negrįžtamai peržengta riba tarp Kapulečių ir Montekių, ar jis nužudo Romeo? Žinoma, ne. Ši našta tenka Merkucijui, už herojų patrauklesniam vaikinui. Jeigu Jamesui Fenimore’ui Cooperiui „Paskutiniame mohikane“ reikia nustatyti, kad piktadarys Magua nesąžiningas, ir protagonistui suteikti motyvą keršyti (nors to iš esmės ir nereikia), ar jis nužudo Natį Bampą? Nė už ką. Jis gi nužudo jaunąjį Unką, Načio geriausio draugo ir žvalgo bendražygio Čingačguko sūnų. Iš tikrųjų pasakojime ir dainoje, knygoje ir filme paprastai nebūna įtikinamesnės priežasties keršyti, piktintis ar griebtis veiksmų negu geriausio draugo (arba jo atžalos) nužudymas. Tikrai neverta per daug suartėti su herojišku tipu.

Bet tai atrodo taip neteisinga.

Kurgi ne – velniškai neteisinga. Bet žinot ką? Niekam tai nerūpi. Literatūra turi savo logiką – tai ne gyvenimas. Negana to (ir tai svarbiausia) – personažai nėra žmonės. Oi, jie gali atrodyti kaip žmonės – strykčioja ir siautėja, verkia ir juokiasi, ir visa kita, bet nėra tikri žmonės, ir mes tai užmirštame savo rizika.

Ką tai reiškia – nėra žmonės? Jei tai tiesa, kodėl jie išvis mums turėtų rūpėti?

Puikus klausimas. Arba klausimai. Pradėkime nuo pradžių: jie nėra žmonės, nes niekada negyveno. Na, ar esate kurį nors sutikę gatvėje? Jau tikrai nesutiksite Achilo ar Heklberio Fino, ar ko nors iš istorinės literatūros, bet nesutiksite ir šiuolaikinės literatūros personažų. Daugeliu atvejų tai yra gerai. Haris Poteris nelaksto anapus savo knygų puslapių, kaip ir Voldemortas (matote, kodėl sakau, kad tai gerai?). Ak, kartais galite sutikti žmonių, vilkinčių kaip jie, bet ne juos pačius. Personažai gali būti pagrįsti tikrais asmenimis. Hemingway’aus kūrybos tyrinėtojai mėgsta priminti mums, kad štai šis personažas pagrįstas tuo rašytojo draugu arba (dažniau) buvusiu draugu, bet nuo tokio pagrindimo dar toli iki tapatumo. Personažo mes netraktuojame – ir neturėtume traktuoti – per originalo (jei toks yra) prizmę.

Tiesa, tai jau esu sakęs, bet vėl pasakysiu, nes verta pakartoti: jeigu ko nors nėra tekste, tai neegzistuoja. Aiškinti galime tik tai, kas yra romane, pjesėje ar filme. Jeigu kokie nors dalykai paveikė autoriaus kuriamą tekstą, bet pačiame tekste jie neparodyti, tai tegul rūpi mokslininkams, gvildenantiems motyvus, bet ne skaitytojams, sukantiems galvą dėl prasmės. Pagalvokite šitaip: didžioji dauguma skaitytojų neturi galimybės susipažinti su netekstine medžiaga. Kaipgi galime tikėtis, kad ji kaip nors paveiks mūsų skaitymą? Personažai yra grynai teksto būtybės, žodžių dariniai. Juos pažįstame per apibūdinimus, per jų, taip pat kitų personažų, žodžius ir veiksmus – ne per rašytojo svainio arba didžiausio priešo, kuriuo galbūt „pagrįstas“ personažas, (neišdėstytus) žodžius. Šiuos žodžius ir veiksmus mes apgalvojame ir, šiek tiek padedami autoriaus, nusprendžiame, kaip juos vertinti.

Dabar antrasis jūsų klausimas: jeigu tai netikri žmonės, kodėl jie mums turėtų rūpėti? Ir tikrai – kodėl? Kodėl reikėtų džiaugtis Hario Poterio pergalėmis? Arba verkti mirus mažajai Nelei? Kodėl apskritai turėtume ką nors jausti niekada neegzistavusiems asmenims? Tai paprasta. Todėl, kad kitaip negalime. Štai kas lemia, kad mums rūpi šie „neasmenys“: personažus kuria rašytojų – ir kartu skaitytojų – vaizduotė. Literatūros personažui suformuoti sutelktos dvi galingos jėgos. Rašytojas jį išgalvoja naudodamasis reikiamais atminties, stebėjimo ir išmonės elementais, o skaitytojas, – šį kartą ne skaitytojai kaip visuma, o kiekvienas individualus skaitytojas atskirai, – perkuria naudodamasis tais pačiais savo atminties, savo stebėjimo ir savo išmonės elementais. Pirmoji, rašytojo, išmonė nupiešia figūrą, o antroji, skaitytojo, išmonė priima tą figūrą ir užpildo tuščias vietas. Kartais užpildome ne taip, kaip leidžia tekstas, patys to net nepastebėdami; kiekvienam patyrusiam skaitytojui yra pasitaikę grįžti prie kokio nors pamėgto romano ieškant brangaus fragmento, aiškių aiškiausio personažo asmenybės bruožo, kurių iš tikrųjų tekste nėra. Mes formuojame, veikiau performuojame personažus norėdami juos suprasti. Kaip esu sakęs kitur, skaitymas yra visiškai kontaktinis sportas – bloškiamės į žodžių bangą visais savo intelekto, vaizduotės ir jausmų ištekliais. Šitaip kartais gimsta tai, kas yra tiek pat mūsų kūryba, kiek ir romanisto ar dramaturgo. Ar net labiau. Tad ar bereikia stebėtis, kad mums rūpi, kas jiems atsitinka?

Bręsdami daugelis patyrėme, kad turėti lėkštą, nebrandų, impulsyvų, nutrūktgalvišką draugą yra pavojinga. Jeigu būtume buvę romano ar filmo personažai, tikriausiai to nebūtume patyrę arba būtume susivokę tik išleisdami paskutinį atodūsį – toks būdas šalia esančius dažnai pražudo. Šią mintį – be daugelio kitų galimų pavyzdžių – perteikia trys filmai: „Maištininkas be priežasties“ (1955), „Šeštadienio vakaro karštinė“ (1977) ir „Asas“ (1986). Visuose šiuose filmuose skriaudą jaučiantis jaunas vyras kariauja su pasauliu: Džimas Starkas (Jamesas Deanas) „Maištininke“, Tonis Maneras (Johnas Travolta) „Karštinėje“ ir Pitas „Maverikas“ Mičelas (Tomas Cruise’as) „Ase“. Dėl pykčio, perdėto pasitikėjimo savimi ir susvetimėjimo sampynos jie sunkiai suvaldomi ir dažnai būna nenuspėjami. Ir kiekvienas iš jų užtraukia pražūtį kokiam nors artimam žmogui. Džimo Starko pramuštgalviškumas pražudo varžovą Bazą Gandersoną – kvailose iššūkio lenktynėse jo automobilis nulekia nuo uolos. Džimo pasekėjas jaunasis Platas Krofordas (Salis Mineo) taip pat žūsta, kai, paklaikęs dėl įvykių griūties, eina prieš policiją su pistoletu, iš kurio Džimas slapta išėmė kulkas, kad visi būtų saugūs. Tonio kvailiojimai pražudo Bobį – jis nukrenta nuo Verrazzano-Narrows tilto. Maveriko rizikavimas atneša nelaimę, kai jis nesuvaldo savo „F-14“, ir per lėktuvo avariją žūsta jo radijo perėmimo operatorius bei geriausias draugas Gūsas (Anthony’is Edwardsas). Čia daug mirčių nukrentant iš didelio aukščio, tad gal kitą kartą panagrinėtina ir tai.

Šie trys filmai struktūriškai labai panašūs: nebrandus jaunuolis turi patirti tai, kas padeda subręsti. Bet dėl šio patyrimo pobūdžio ir kinematografinio dramos poreikio šios pamokos išmokstamos per kitą asmenį. Kitaip sakant, didelis filmas bus nelabai ko vertas, jeigu gerokai prieš pabaigą mirs pagrindinis veikėjas. Todėl už jį turi mirti jo pagalbininkas (arba retkarčiais varžovas, o kartais abu). Tada mes gauname dramą, mirtį ir kaltę – kino trejybę. Yra daugybė kitų šio reiškinio atvejų. Josepho Conrado romane „Lordas Džimas“ per didelis Džimo pasitikėjimas savimi pražudo vietinio vado sūnų Deiną Uorį, su kuriuo jis elgiasi kaip su broliu. Dėl šio nusižengimo Džimas leidžiasi būti nušaunamas į širdį vado Doramino, ir tai mums primena, kad Conradas iš esmės yra tragikas. Davido Leano šedevre, filme „Arabijos Lorensas“, du jauni T. E. Lawrence’o (jį vaidina Peteris O’Toole’as, vaidinęs ir lordą Džimą) mokiniai siaubingai žūsta (per nelaimingą atsitikimą su dinamitu slankiajame smėlyje) stengdamiesi sekti jo pavyzdžiu, daugiausia tam, kad jis tiesiogiai patirtų, jog šis karas – ne žaidimas.

Šios padėjėjų nelaimės nutinka įvairiais pavidalais. Čia aš akcentavau tragiškąjį aspektą, bet tai gali būti ir komiška, ir tragikomiška. Heklberis Finas įsivelia į konfliktus, bet blogi dalykai nutinka pabėgusiam vergui Džimui, kartu plaukiančiam plaustu. Įvairiuose begarsiuose filmuose visokie pavojai gresia Charlie’io Chaplino Valkatėlei, bet lenta per veidą arba priekalas ant galvos (gerai, aš nemanau, kad būtent šie daiktai) kone visada trenkia kokiam nors nelaimėliui kolegai arba persekiotojui, atsidūrusiems šalia jo. Sviedžiamas tortas tik retkarčiais pataiko į veidą pagrindiniam komikui – paprastai šis pasilenkia paimti monetos, ir tortas ištykšta į už jo stovinčius pasiturinčią moterį arba banko prezidentą.

Šis sąmyšis, kertantis stovinčiam už nugaros, kyla iš įvairių šaltinių: kosminio apmaudo, nepasisekimo, reikmės turėti atpirkimo ožį, ko tik norit, – bet beveik visi jie atsiranda su siužetinės būtinybės antrašte. Siužeto eigai reikia, kad kas nors atsitiktų, todėl kurį nors personažą tenka paaukoti. Tas „kuris nors“ retai būna protagonistas. Ak, kaip visa tai neteisinga. Iš tikrųjų yra dar blogiau.

Žinokite, literatūros kūriniai nėra demokratiški. Visi žmonės sukurti lygūs – mums tai atrodo savaime aiški tiesa. Mums, bet Romanų ir kt. šaliai taip neatrodo. Tame tolimame krašte tarp personažų nėra jokios lygybės. Vienam, antram nusišypso laimė, o kiti egzistuoja tam, kad padėtų jiems pasiekti finišo liniją. Štai ką šia tema turėjo pasakyti E. M. Forsteris (šiuose puslapiuose jo pavardę sutinkate dažnai) knygoje „Romano aspektai“ („Aspects of the Novel“): fiktyvaus pasaulio personažai (čia parafrazuoju) būna dvejopi – apvalūs ir plokšti. Apvalūs – tai tie, kuriuos galime vadinti trimačiais, turintys įvairių ypatumų, stiprybių, silpnybių ir prieštaravimų, galintys keistis ir vystytis. Plokšti personažai – ne tokie. Jie pasakojime ar dramoje nebūna plačiai išskleisti, tad veikiau yra dvimačiai, kaip komiksų iškarpos. Kai kurie kritikai šiuos du literatūros personalo tipus vadina dinamiškais ir statiškais, bet mes tenkinsimės apvaliais ir plokščiais. Ir iš šių dviejų visa laimė šypsosi apvaliesiems. O tai reiškia, kad paprastai kūrinio tikslas būna vieną ar dvi pagrindines figūras nusekti iki pabaigos taško, gero ar blogo, stebėti, kaip jos vystosi ar tobulėja. Arba ne. Beveik visi kiti egzistuoja tik kaip siužeto priemonė ir gali būti panaikinti, kai tik siužetui prireikia aukos. Jeigu iki finišo linijos herojus turi žengti per krūvas lavonų, tai taip ir bus. Galbūt ties ta linija jis žus, bet turi iki jos nusigauti. Pažvelkite kad ir į „Hamletą“.

Pabūsiu balta varna, pažvelgsiu didžiadvasiškai ir drįsiu teigti, kad tikrovėje visi žmonės yra kuo apvaliausi veikėjai. Kartkarčiais šiuo klausimu turiu abejonių, bet čia mums tiks. Noriu pasakyti, kad visi esame išbaigtos būtybės. Turime daug skirtingų savybių, kurios ne visada sklandžiai derinasi. Svarbiau, kad visi gebame tobulėti, vystytis ir keistis. Galime tapti geresni, nors ne visada tampame. Kitaip sakant, visi iki vieno esame savo istorijos protagonistai. Šios istorijos dažnai susiduria vienos su kitomis, tad kiti žmonės gali neatrodyti tokie išbaigti ar bent tokie aktualiai išbaigti kaip mes patys, bet tai nekeičia kito asmens tikrovės. Tačiau ši pamatinė tiesa niekaip nesusijusi su literatūra. Išgalvotuose kūriniuose kai kurie personažai lygesni už kitus. Smarkiai lygesni.

Kad permanytume šią sampratą, turime grįžti prie to esminio teiginio, jog personažai nėra žmonės. Jie detaliai ar ne visai detaliai simbolizuoja žmones. Tikrus žmones sudaro daugybė dalykų – mėsa, kaulai, kraujas, nervai ir pan. Literatūrinius žmones sudaro žodžiai. Negali kvėpuoti, negali kraujuoti (nors stulbinamai daug tai tarsi daro), negali valgyti, negali mylėti. Galima sukurti įspūdį, kad jie tai daro, bet iš tikrųjų taip nėra. Jeigu tokį sutiktumėte gatvėje, smarkiai nusiviltumėte. Jei rašytojai padarytų juos tokius pilnatviškus, kokie esame mes, jums būtų labai nuobodu. Net apvalūs personažai nėra išbaigtos būtybės. Tai tik regimybės, iliuzijos, kuriomis norima sugestijuoti visai susiformavusius žmones. O kad mes jomis patikime, tai rašytojo nuopelnas. Ir mūsų pačių. Tačiau tai mums sukuria problemą. Mat, kaip skaitytojai, turėtume patikėti jais, o kaip kritikai – pripažinti nerealumą. Čia mes kaip tik ir norime sukurti skaitytojus ekspertus – žmones, kuriuos galėtume pavadinti skaitytojais-kritikais. Suprantate, tokius, kurie tuo pat metu galėtų jausti kūrinio malonumą ir jį analizuoti. Taip, taip, aš puikiai žinau, kaip Wordsworthas skelbė, kad „knebinėdami nužudome“. Tai nesąmonė. Nesu girdėjęs, kad literatūrą kas nors vertintų ir ja mėgautųsi taip, kaip ekspertai, tikrai mokantys ją išmontuoti. Kaipgi jūs manote – kodėl mes apskritai tapome ekspertais? Todėl, kad nepaprastai mėgome skaityti. Supratingi skaitytojai galvoje gali tuo pat metu išlaikyti abi šias sampratas. Taip tik atrodo, kad analizė kelia grėsmę malonumui, praktiškai – jokio vargo.

Tad kodėl ne visi personažai apvalūs?

Labai logiškas klausimas. Ir geras. Atsakymai veikiau praktiniai, o ne estetiniai. Personažai kuriami, tarkim, siekiant ką nors sužinoti. Visų svarbiausia, kad jie būtų naudingi. Rašytojai jiems suteikia tik tiek tikroviškumo, kiek reikia atlikti darbui. Kodėl?

Visų pirma, dėmesio sutelkimas. Jeigu visi personažai būtų išplėtoti vienodai detaliai, kaip mes žinotume, į ką sutelkti dėmesį? Galėtų pasidaryti tikrai painu, o juk gerai žinome, kad skaitytojai nemėgsta būti labiau supainioti, nei reikalinga.

Antra, darbo intensyvumas. Kiekvienam personažui, kad ir kaip menkam, sugalvoti išsamią priešistorę, taip pat visą paletę savybių, interesų, trūkumų, fobijų ir taip toliau būtų varginantis triūsas. Su jais jau ir taip gana sunku susitvarkyti.

Trečia, tikslo painiava. Jeigu personažui skirta būti piktadariu, žinia, kad jis myli motiną arba turi šunį, nukreiptų nuo esmės. Nebent jis jį (arba ją) spardo. Plokščius personažus lengviau pažinti pagal jų užmačias ir pasakojimo tikslą, o juk mums, skaitytojams, praverčia visi palengvinimai.

Ketvirta, tik pagalvokite apie ilgį. Įtraukus visas detales, beveik kiekvienas apsakymas taptų apysaka, o gal ir romanu. Kiekvienas romanas taptų „Karu ir taika“, o „Karas ir taika“ tiesiog sutraiškytų jums krūtinę. Būtų skaudžiai paaukotas glaustumas, negaunant atitinkamo informacinio laimėjimo. Kaip matėme pirmajame punkte, toks informacijos išplėtimas kartu būtų ir praradimas. Ir, manau, galime sutarti, kad literatūros kūriniai jau yra tokio ilgio, kokio mums reikia.

Plokštumą ir apvalumą čia pavaizdavau kaip dvilypę priešpriešą, bet iš tikrųjų tai veikiau ištisinė linija. Aišku, esama visai plokščių personažų. Bet yra ir tokių, kurie diagramoje, jeigu ją nubrėžtume, atsidurtų arčiau apvalumo. Pavyzdžiui, sužinome, kad Hamleto dėdė Klaudijus, pjesės piktadarys, gali atgailauti dėl savo veiksmų. Hamletas pamato jį besimeldžiantį, bet nenutuokia, o mes sužinome, kad Klaudijus taip susitepęs, jog neišgali melstis. Geriausias draugas Horacijus – įsikūnijusi ištikimybė, bet ir jis kartkarčiais suabejoja princu. Tad jeigu nubraižytume skalę, kurios viename gale būtų, tarkim, Rozenkrancas ir Gildensternas arba duobkasiai, o kitame Hamletas, matytume ne štangą su ilga tiese, jungiančia du abiejų galų ryšulius. Toje tiesėje kur nors pasirodytų (maždaug tokia tvarka nuo plokštesnių link apvalesnių) Polonijus, Laertas, Horacijus, Ofelija, Gertrūda, Klaudijus, Hamletas. Jeigu jums kyla klausimas dėl Hamleto tėvo šmėklos, tai ji gana plokščia. Jorikas nesiskaito – kaukolė personažu netampa.

Prozininkai ir dramaturgai šiuos dalykus svarsto jau daug metų – tai matome jų esė, o kartais ir kūriniuose. Antraeilių personažų klausimu daugybę patarimų davė Forsteris, Johnas Gardneris, Henry’is Jamesas, Davidas Lodge’as ir kiti. Dickensas dėmesio antraeilėms figūroms stygių bando kompensuoti suteikdamas joms kokią stebinančią keistenybę ar atsikartojančią frazę, kaip štai ponios Mikober: „Aš niekada nepaliksiu pono Mikoberio.“ Niekas jos to neprašo, tuo labiau šio sakinio kartojimas patraukia akį. Tiesą sakant, prisimenant Dickenso personažus labiausiai į galvą ateina antraeilių figūrų nevidonų galerija: Magvičas, ponia Havišam, Džegersas, Bilas Saiksas, ponas Mikoberis, Barkis ir Pegotė, Urija Hipas.

Postmodernizmo laikais klausimas apie antraeilių personažų vidinį gyvenimą iškilo į knygą ir sceną. Anksčiau minėjau Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirė“ (1966). Čia esminis klausimas – kur dedasi antraeiliai personažai nuėję nuo scenos? Stoppardas kalba ne apie šiuos vaidmenis atliekančius aktorius, o apie pačius personažus. Tiems, kurių hamletologija kiek paplėkusi, priminsiu, kad Rozenkrancas ir Gildensternas – du mulkiai, lydintys Hamletą į Angliją ir ten esą nužudytini (patys to nežinantys). Tačiau Hamletas ne toks bukas – jis ne tik pabėga, bet suveikia, kad tiedu žinianešiai Anglijos karaliui patys įteiktų savo mirties orderį. Jiems tenka – kiek? – penkios minutės scenos laiko iš trijų valandų su viršum tragedijos. Ką jie sau veikia visą tą prastovos laiką? – klausia Stoppardas. Ši pjesė gali pasirodyti kaip absurdistinė nesąmonė, bet tai tikslinga nesąmonė. Visai neseniai Jonas Clinchas pateikė romaną „Finas“ („Finn“, 2007), kuriame gvildena vieno iš amerikiečių literatūros bjauriausių egzempliorių, Heklberio Fino tėtušio, visą gyvenimą. Jei jau taip, gavęs daugiau erdvės, jis yra dar blogesnis. O juk veikia ir ištisa namudinė gamyba, regis, pasišovusi aprėpti viską, ką buvo sumaniusi Austen, be kita ko, antraeiliams personažams suteikiant daugiau erdvės įsisiautėti. Ši tendencija – viena iš pirmųjų, dėl kurių dvidešimt pirmam amžiui teks atsiprašyti.

Visa ši kalba apie pagrindinius ir antraeilius personažus siekia toli toli į praeitį. Aristotelis įžvelgė glaudžią sąsają tarp siužeto pavidalo ir veikiančių personažų prigimties. Jo dėstymas kartais sutraukiamas į tokią formuluotę: „Fabula – tai charakteriai, atsiskleidžiantys per veiksmą.“ Per tūkstančius metų ši samprata nebuvo daug tobulinama. Jis nori pasakyti, kad fabula, – ne patys veiksmai, o tai, kaip jie struktūruojami, – išauga iš charakterių prigimties, kuri vėliau mums atsiskleidžia per jų veiksmus. Šiandieninė formuluotė – šioks toks mąstymas ratu: siužetas – tai ką nors veikiantis personažas; personažą atskleidžia ir formuoja siužetas. Turime pripažinti, kad personažas yra esminis grožinės prozos ir dramaturgijos elementas. Tai pasakytina apie visokius personažus. Mums jų reikia apvalių ir plokščių, statiškų ir dinamiškų. Galų gale jie visi atlieka tą patį darbą – apsakymą, romaną ar pjesę išrutulioja iki pabaigos tokiu būdu, kad ta pabaiga atrodytų neišvengiama. Tai, kas atsitinka Getsbiui, turi sukelti vienintelės išeities įspūdį, turint omeny, kas yra Getsbis, kas yra Nikas ir kas yra Deizė. Ir Tomas, ir Džordžas Vilsonas, ir Mirtlė Vilson. Nužudyti personažui prireikia viso kaimo.