Vladis Spāre. Nelaimės paukštis

2021 m. Nr. 11 

Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys

Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius). Čia publikuojamas apsakymas („Nelaimes putns“) iš rinkinio „Gājiens ar klibo zirdziņu“ („Ėjimas raišu žirgeliu“; Ryga: Zvaigzne ABC, 2020). V. Sparė spalvingai perteikia įvairių personažų psichologines ypatybes, įspūdingai kuria dialogus, kartais (kaip šiame apsakyme) žaidžia skirtingomis pasaulio suvokimo plotmėmis.

Į Vėrmanės parką Leonas įsėlino, nors to atsargumo visai nereikėjo, pro plačiai atvertus metalinius vartelius ir nejučia sustojo prie ledų pardavėjos, kur jauna mamytė savo delne įdėmiai skaičiavo centus, o šalia dvi mergytės su kasytėmis nenustygdamos tampė jos sijoną ir tiesė rankas aukštyn prie ledų.

Nurijęs susikaupusias seiles, Leonas mirksnį užsimerkė ir tada sparčiai patraukė tiesiai prie apsilaupiusios medinės estrados, lyg milžiniška į žemę įkasta muilinė stūksančios tarp senų parko medžių, kurių skystoje paunksnėje, įsitaisę ant medinių suoliukų, žili vyrai žaidė šachmatais iš smulkių pinigų, nė kiek nepaisydami kažkokios religinės organizacijos pamokslininko, kuris, apsitaisęs juodomis kelnėmis, baltais marškiniais su juodu liesu kaklaraiščiu ant storo pilvo ir neįskaitoma konferencijos vardine kortele ant krūtinės, išprakaitavęs saulės kaitroje, kažką kalbėjo apie dievą į traškantį ir protarpiais gailiai sukaukiantį mikrofoną; jo klausėsi nenusakomo amžiaus poniutės, susikūprinusios, kiurksančios ant ilgo suolo pirmoje eilėje priešais milžinišką garsiakalbį, romiai sukryžiavusios rankas ant skreite gulinčių rankinukų ir pirkinių krepšių, jų gysloti pirštai protarpiais sukrutėdavo, kai kalbėtojas stabtelėdavo, o paskui, jam atnaujinus pamokslą, vėl sustingdavo šventai atidžiai.

Užgirdęs minkštus šachmatų figūrų stuktelėjimus ir laikrodžių spragtelėjimus, Leonas ėmė žingsniuoti sparčiau ir leidosi kone tekinas, tačiau artėdamas prie žaidėjų sulėtino žingsnį ir priėjo palaido dykinėtojo eigastimi, rankas susikišęs į kišenes, nutaisęs išsiblaškiusią miną.

– Kur tu šiandien taip išsipuošei? – Dėdulė Haraldas, buvęs naras ir gelbėtojas, mėgstantis bauginti savo priešininkus pasakojimais apie išpurtusius skenduolius, atitraukęs žvilgsnį nuo staliuko, užmetė akį į juodąjį Leono kostiumą, kabantį ant jo, lyg būtų paliktas džiūti saulėje prie skuduryno, nesibaiminant, kad kas nors pavogs.

– Vakar buvo laidotuvės. – Leonas ištraukė rankas iš kišenių.

– Kas gi tau taip numirė? – Dėdulė Haraldas ūmai palinko priekin, paėjo bokštu skelbdamas šachą ir trim pirštais trenkė per laikrodžio mygtuką.

– Triušiukas, – atsakė Leonas ir, pastebėjęs nesupratingus žvilgsnius, pridūrė: – Dekoratyvinis triušiukas.

– Gal nuskendo? – pasišaipė dėdulė Haraldas.

– Ne, tiktai numirė! – įsižeidė Leonas.

– Šitam numirė triušiukas… – antrasis žaidėjas, kurio poziciją Leonas akimirksniu įvertino kaip beviltišką, su kankinio mina atsikvėpė, tai tiesdamas ranką prie valdovės, tai vėl atitraukdamas.

– Taip, vargšelis, – jam karštai pritarė Leonas. – Labai gaila…

– Ir niekas čia su tavim nežais, – dėdulė Haraldas, laukdamas artėjančios pergalės, pasipūtęs atsilošė į suolo atkaltę ir Leono pusėn pasūpavo padilusia bato nosimi.

– O gal kas nors sužais. – Leonas viltingai pasidairė į šachmatininkus prie kitų staliukų, tačiau niekas, net ir tie, kurie tik būriavosi aplink žaidėjus, rūkė ir, sukryžiavę rankas ant krūtinės, stebėjo, kaip kolegos stumdo figūras, neatkreipė į jį dėmesio.

– Niekas gi nenori pasijusti kaip bankomatas, – suburbėjo beviltiškos pozicijos savininkas, ranka nervingai braukydamas šeriuotą smakrą, o dėdulė Haraldas griausmingai nusikvatojo ir šiurkščiai perspėjo Leoną:

– Tik nebandyk čia vėl pasakinėti! Fontane paskandinsiu!

Leonas įsižeidęs paėjo į šalį, atsisėdo ant suoliuko šalia scenos ir viena ausim klausėsi pamokslo, kartu stebėdamas, kaip lengvas vėjelis per aikštę jo pusėn gena pirmuosius nukritusius geltonus lapus, o abi mažos mergytės ant suolo saulėje, švytruodamos dryžuotomis blauzdinėmis apmautas kojeles, godžiai šveičia ledus, o jų motina, suraukusi kaktą, uoliai pirštais baksnoja išmanųjį telefoną.

– Dievas gali viską! – sunkiai išspaudė pamokslininkas, užspringęs nutilo ir ėmė gaikčiodamas kosėti, ranka pridengęs mikrofoną.

Leonas greitai atsistojo ir, žemai pasilenkęs, pirštų galais prisėlino prie rampos.

– Ar jūs negalėtumėt paprašyt dievo, kad man atsiųstų Jonataną? – tyliai ir mandagiai paklausė kalbėtojo. – Man labai reikia…

– Dėl dievo, netrukdykit! – nosine šluostydamas ašaras sušvokštė pamokslininkas, drebančia ranka išsitraukė iš kišenės aerozolį, įpūtė šniokščiantį debesėlį sau į gerklę ir žagsėdamas kartu su metaliniu mikrofono stovu pasitraukė toliau nuo Leono su nauja jėga tęsti pamokslo.

– Atleiskit.

Leonas nuolankiai nudūlino šalin, lydimas nepatenkintų poniučių žvilgsnių, ir romiai atsisėdo į savo vietą ant suoliuko. Jam apie kojas pasūkuriavo keli nukritę lapai, šiai šiltai dienai suteikdami vos pastebimo rudeniško liūdesio. Leonas žinojo, kad Jonatanui šiomis dienomis sumoka pensiją, ir senukas niekada neatsisakė su juo žaisti, tai kodėl gi dievui neatsiuntus jo dabar? Jis pasižiūrėjo į laikrodį ir ėmė panosėje užkalbinėti:

– Po trijų minučių ateis Jonatanas. Arba neateis. Ateis, neateis, ateis, neateis…

Tik po ilgesnio laiko, kai medžių šešėliai jau buvo tįstelėję ir pamokslininkas, baigęs pasirodymą ir kamuodamasis su astmos priepuoliu, į ratus kėlė milžiniškus garsiakalbius, parko take išniro pašlubčiodamas, bet žvalia eigastimi artėjantis Jonatanas, jo ilgi žili plaukai papurę plaikstėsi vėjyje. Iš tolo pamatęs Leoną, pamojo ranka, ir Leonas pašoko, pasitikdamas džiugiai sumosavo abiem rankomis, lyg nuo vienišos salos duodamas ženklą horizonte pasirodžiusiam laivui.

Abu paspaudė vienas kitam ranką ir be tuščių kalbų apžergė suolą, viduryje padėjo šachmatų lentą ir išbūrė figūras. Jonatanui teko baltosios. Nustatė laikrodį ir paskyrė įkainį – tuos pačius įprastus keturiasdešimt centų už partiją.

– Numirė mano triušiukas, – pasiskundė Leonas prieš pradėdamas žaisti.

– Geras ženklas! – Jonatanas smagiai patrynė delnus. – Vadinas, būsi neatidus ir pralaimėsi.

Leonas susiraukė.

– Bet triušiuko gaila, – tai pamatęs pridūrė Jonatanas.

– Nustojo ėsti morkas, – dar spėjo Leonas ištarti, bet Jonatanas jau pastūmė baltąjį pėstininką nuo e2 į e4, trinktelėjo per laikrodžio mygtuką, ir abudu ėmė karštligiškai stumdyti figūras bei daužyti laikrodį, visiškai pasinėrę į žaidimą.

Po trijų valandų Leonas buvo išlošęs aštuonis eurus, nepralaimėjęs nė vienos partijos, o Jonatanas, drebančiomis rankomis pasirausęs pasagos formos kapšelyje, atskaičiavo pinigus.

– Užteks penkių eurų.

Kaltai šypsodamasis ir žiūrėdamas į šalį, Leonas ištiesė Jonatanui tris euro monetas.

– Ne, taip negalima. – Jonatanas pastūmė pinigus atgal ir apmaudžiai atsiduso. – Eisiu dabar į turgų suvalgyti beliašo ir išgerti popiečio burnelės.

– Kodėl tu žaidi, jeigu visada pralaimi?

– Laimėt moka kiekvienas kvailys! – Jonatanas piktai sužaibavo pilkomis akimis po žilais antakiais. – O pralaimėt – čia reikia stiprybės.

– Suprantu.

– Nieko tu nesupranti! – irzo Jonatanas. – Gyvenimas – vien pralaimėjimų grandinė.

– Aš tai supratau vakar, kai netekau triušiuko, – paaiškino Leonas.

– Ak taip? – Jonatanas nusišypsojo ir paplekšnojo Leonui per petį. – Tai jau nesi visai toks paikas, kaip atrodai!

– O už šituos prašau išgerti, kad triušiukui būtų lengva žemelė! – Leonas jėga įspaudė monetas Jonatanui į delną.

– Na, tik jeigu taip, – nenoriai sutiko Jonatanas ir įsimetė pinigus į kapšelį. – Tai kur palaidojai?

– Čia pat parke, – Leonas paslaptingai nusišypsojo. – Po riešutmedžiu.

– Tai ar parke galima laidoti gyvūnus? – Jonatanas kreivai nužvelgė Leoną ir įsikišo kapšelį į užpakalinę nukarusių kelnių kišenę.

– Aš naktį, – prisipažino Leonas.

– Kvaišas esi, bet žaidi gerai.

Jonatanas pakraipė galvą, ir kurį laiką abudu stovėjo, nes kalbėti nebebuvo ką.

– Bet kada nors aš čia jus visus įveiksiu! – Jonatanas jaunatviškai pasipurtė.

– Žinoma.

– Tu tai, vaike, prisimink! Ir man čia nesišaipyk.

Senukas, nevikriai apsisukęs, nukibilkščiavo su barškančia šachmatų lenta po pažastim.

– Tiktai tu irgi neužmiršk! – sušuko Leonas pavymui.

– Dukart po penkiasdešimt gramų! – Jonatanas iškėlė virš galvos du ilgus pirštus. – Man pačiam neseniai katinas nudvėsė, tai žinau, kaip yra, kai lieki visiškai vienas.

Leonas nusipirko ledų – tokį patį plombyrą, kokį valgė mažosios mergytės, ir su pasimėgavimu skanaudamas nuėjo iki universiteto pagrindinio pastato Rainio bulvare, ten viešajame tualete atliko reikalą, o išeidamas išvyniojo tualetinio popieriaus ir įsikišo į švarko kišenes ateičiai. Paskui kampinėje krautuvėje nusipirko baltos duonos kepalą, mažą „Mangaļu“ mineralinio vandens butelį ir sugrįžo į Vėrmanės parką.

Atsisėdo ant suoliuko po riešutmedžiu priešais triušiuko kapą, apie jį liudijo dvi sukryžiuotos morkos su jau apvytusiais stiebeliais ant mažyčio žemių kauburėlio, primenančio kurmiarausį, kurį naktį jis uoliai stengėsi delnais suglotninti. Leonas pasižiūrėjo į rankas – panagėse dar pastebėjo juodulius, likusius po kasimo mėnesienoje.

Triušiukas gavo galą, o Leonas vienas sėdėjo prie kapo, valgė baltą duoną užsigerdamas vandeniu ir barstė trupinius paukščiams, suskridusiems iš visų pusių. Pirmiausia iš artimų krūmų atpurpė žvirbliai ir asfaltu atitipeno balandžiai, paskui atlėkė varnos, o galiausiai, per asfaltą vilkdamas sužeistą sparną, atšlubavo juodas paukštis kreivu snapu.

– Atleisk, bet tu pavėlavai. – Leonas parodė paukščiui tuščius delnus. – Viską sulesė kiti.

– Aš tavim netikiu, – sugargė paukštis. – Parodyk kišenes!

Leonas paklusniai atsistojo ir išvertė tuščias kelnių kišenes.

– Man nesiseka. – Paukštis nukabino snapą.

– Gal išgersi mineralinio? – Leonas draugiškai ištiesė butelį.

– Nuo jo man tik pučia pilvą!

– Nesu įsitikinęs, kad tu realus… – nedrąsiai tarė Leonas.

– Ir dabar? – Paukštis nevikriai pašokinėjo. – Girdi, kaip krebžda mano nagai?

– Na, girdžiu, – atsakė Leonas. – Bet stebiuosi, kad tavęs nesuėdė katės.

– Kas gi ės nelaimės paukštį? – Paukštis nušokavo prie triušiuko kapo ir snapu pataisė sukryžiuotų morkų kotelius, tada atsigręžė į Leoną. – Pasiimk mane į namus!

– Mama supyks, – netvirtai paprieštaravo Leonas, baikščiai apsidairydamas. – Jai nepatinka gyvūnai.

– Aš tau pasakinėju ėjimus, – neatlyždamas sugargė paukštis. – Be manęs tu niekas!

– Aš pats žaidžiu! – Leonas patempė lūpą.

– Pasapnuok! – įžūliai sukrankė paukštis. – Kalbi kaip balandis, kuris pats pasidaro lizdą! Kai tik pozicija tampa sudėtinga ir tau gresia matas, pasirodau aš, tavo baltasis paukštis!

– Tu juodas, – sumurmėjo Leonas.

– Nesikabinėk prie smulkmenų! – Paukštis pamojavo sveiku sparnu. – Aš tau padedu išsisukti iš beviltiškiausių pozicijų, o tu nenori pasiimti manęs į namus. Pasiimk bent porai dienų, kol man sparnas sugis!

– Na, gerai, – sutiko Leonas, ir paukštis mikliai purptelėjo į jo plataus švarko užantį.

– Bet jei mama siautės, tau reikės eiti lauk. – Leonas atsistojo ir, sunkiai atsidusęs, patraukė namo – tai buvo čia pat, priešais parką, Barono gatvės namo ketvirtame aukšte.

Leonas su spurdančiu paukščiu užantyje ilgai stovėjo prie buto durų nedrįsdamas įeiti, bet tada susiėmė ir pirštų galais įslinko vidun, tačiau motina nugirdo sugirgždančius durų vyrius ir iškišo galvą iš savo kambario.

– Mama, aš atnešiau pinigų, – įteikliai prakalbo Leonas, sustingęs koridoriaus vidury.

– Tave vieną kartą policija areštuos už tuos šachmatų pinigus, – bambėjo motina, bet Leono paduotus pinigus įsimetė į prijuostės kišenę. – Šitaip apsukinėti žmones!

– Mama, aš žaidžiu garbingai, – įprastai dievagojosi Leonas.

– Ar pavalgei? – paklausė motina. – Virtuvėj ant stalo kiaušinienė. Kur tu vakar naktį valkiojaisi?

– Čia pat parke, pakvėpavau grynu oru, – atsakė Leonas. – Man lovoj staiga pritrūko oro…

– Pritrūko oro, – įtariai nutęsė motina. – Gal tau, sūneli, vėl kas nors rodosi?

– Mama, niekas man nesirodo!

– Tas triušiukas, kuris tau rodėsi, tebėra tavo kambary? – vangiai kamantinėjo motina. – Atsakyk man garbingai.

– Triušiuko nebėra. – Leonas nuleido žvilgsnį į grindis.

– Tu man nemeluoji? – Motina truputį palenkė galvą, norėdama įsižiūrėti sūnui į akis.

– Ne.

– Ačiū dievui, – ji su palengvėjimu atsiduso. – Tai tie nauji vaistai vis dėlto veikia.

– Mama, nesijaudink, man viskas gerai.

– Ką tu be manęs veiksi, sūneli? – Prijuostės kampelį motina priglaudė prie kairės akies, o dešiniąja įdėmiai skverbėsi sūnui į veidą. – Kai aš numirsiu…

– Nesirūpink! – užantyje sugargė paukštis. – Aš liksiu su tavim.

– Aš žaisiu šachmatais, mama, – pernelyg garsiai atsakė Leonas, įkišo ranką į užantį ir pirštais užspaudė paukščiui snapą. Tada nuskubėjo į savo kambarį ir tvirtai uždarė duris.

Ištraukė paukštį iš užančio.

– Pas tave faina, – tarė paukštis ir išskleidė sparnus.

– Nori, aš tave padėsiu ant palangės, ir mes kartu pasižiūrėsim į triušiuko kapą? – paklausė Leonas.

– Argi jis iš čia matosi? – nusistebėjo paukštis.

– Aš viską apskaičiavau.

Leonas patupdė paukštį ant palangės, ir abu žiūrėjo žemyn į triušiuko kapą tolumoje po riešutmedžiu.

– Kažkas jam nuo kapo nuėdė tas morkas, – skeptiškai nutęsė paukštis.

– Tai nieko, – atsakė Leonas. – Padėsim naujas.

– Taip, genialu, – pritarė paukštis.

Leonas nuėjo į virtuvę ir atnešė į kambarį abu motinos iškeptus kiaušinius, vieną suvalgė pats, o kitą sulesė paukštis. Paskui Leonas nuo lentynos paėmė seną žurnalų „Šachmatai“ komplektą, patiesė ant apskrito stalo ir ėmė spręsti šachmatų uždavinius. Paukštis tupėjo jam ant peties ir atidžiai stebėjo. Kartkarčiais Leonas apsimesdavo, kad negali rasti teisingo sprendimo ir taktiškai palaukdavo, leisdamas paukščiui pasakyti.

Sutemus motina iš koridoriaus sušuko, kad nėr ko be reikalo eikvoti elektrą, reikia gesinti šviesą. Leonas klusniai atsigulė ant aptriušusios tachtos, o paukštis įsitaisė jam prie ausies ant mažos pagalvėlės, kur anksčiau miegodavo triušiukas.

Užmigdamas Leonas apklostė laibas paukščio kojeles ir žiovaudamas pasakė:

– Gal tu man rodaisi, bet geriau, kad esi, negu tavęs nebūtų.

– Aš suvaidinau, kad man lūžęs sparnas, – prisipažino paukštis.

– Aš iškart supratau, – sumurmėjo Leonas. – Bet dabar miegok!