Donaldas Kajokas: „Šviesos greitis šiek tiek didesnis už tamsos“
2015 m. Nr. 4
Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Tarp poetų turbūt vyrauja filologai. Yra ir kitų specialybių atstovų. Bet, kiek žinau, Tu tikriausiai vienintelis, baigęs Kūno kultūros institutą. Kodėl taip atsitiko? Apskritai kokie veiksniai buvo lemtingi Tave nukreipiant į poezijos kelią?
– Ketinau Vilniaus universitete studijuoti žurnalistiką. Bet vienas dokumentų priėmimo komisijos narys draugiškai paaiškino, kad nekomjaunuoliui įstoti į šią „ideologinio fronto“ specialybę nėra jokių šansų. Tada padaviau dokumentus į Kūno kultūros institutą, jį ir baigiau.
O poezijos link mane pastūmėjo jaunoje galvoje sukirbėję klausimai, kuriuos galima pavadinti kad ir egzistenciniais ir kurie susiglaudė į vieną, tuo metu man atrodžiusį esminį – žmogaus gyvenimo prasmės klausimą. Marksistinės, vien materialistinės „filosofijos“ atsakymai manęs netenkino, tačiau durys į kitų mąstytojų įžvalgas, mintijimo kryptį man buvo aklinai uždarytos, tad vieną kitą, kaip tada atrodė, nesumeluoto gyvenimo blyksnį užtikau vien poezijoje. Pats nepastebėjau, kaip patraukiau tuo keliu, kuriuo einu ir ligi šiol.
– Kai kalbama apie mūsų kartos poetus, dažniausiai minimi A. A. Jonynas, A. Grybauskas, G. Patackas ir V. Rubavičius. O Tu ir K. Platelis tarsi kiek nuošaly, nors Jūsų pasiekimai tikrai ne menkesni. Kaip manai, kodėl taip atsitiko?
– Gal ir ne visai taip yra… Tu, Romai, matyt, turi galvoje gerokai ankstesnius laikus, kai pasirodė V. Sventicko „Keturi portretai“, kur ir buvo aptariama keturių Tavo minimų poetų kūryba. Tuo metu jie iš tiesų buvo savo kartos lyderiai. Metams bėgant kai kas vis dėlto pakito, dabar apžvelgdami mūsų kartos kūrybą, kritikai mini nebūtinai vien tas pavardes, atsiranda ir kitų, vaizdas tampa spalvingesnis, gal net komplikuotesnis. Tarkim, nuo ankstyvojo A. A. Jonyno geliančio melodingumo per G. Dabrišiaus gudriai primityvaus smuikelio džyrenimą iki R. Daugirdo kone demonstratyvios aleatorikos.
– Šis klausimas susijęs su ankstesniu. Kadaise jaunystėje vienas žinomas poetas lokalizavo Tave kažkur tarp A. A. Jonyno ir G. Patacko. Nenorėčiau su tuo sutikti. Labiau domina, kaip tu tada suvokei šiuos poetus, ar jautei jų įtaką? Kokie buvo Tavo pagrindiniai orientyrai, formuojant savo stilistiką?
– Tavo minimi poetai, be abejo, darė man įtaką. Ypač rašant pirmąją knygą. Šalia jų paminėčiau ir G. Cieškaitę. Keletą metų tiesiog negalėjau, o ir nenorėjau ištrūkti iš jų kūrybos kerų, beje, labai skirtingų. Mokiausi. Žavėjausi. A. Jonyno elegancija, kalbos jausmu, G. Patacko vitalumu ir skausminga drastika, G. Cieškaitės mįslingumu, gležnais metafizikos daigeliais. Iš mano kartos jie buvo man patys patys…
Apie savo stilistikos formavimą mažai ką galiu pasakyti. Gal tik tiek: aš ja nesirūpinau. Grįžtelėjęs atgal, turbūt drįsčiau pridurti: pirmojoje savo knygoje buvau dar choro dainininkas, todėl, jai pasirodžius, panirau į kaži kokią kūrybinę neviltį, „Žeme kaip viršūnėmis“ nenorėjau paimti net į rankas. Po tos dvasinės mėsmalės tarsi išsivadavau iš kažkokių gniaužtų ir tolesnėje savo kūryboje ėmiau kalbėti truputį kitu balsu. Arba: ėmiau kalbėti apie tai, kas rūpi vien man. Ne mano aplinkai, ne mano kartos poetams, ne sociumui, o vien man. Neprarandant pagrindo pojūčio, tačiau vengiant egocentrizmo. Šis judesys, kilęs iš tam tikro nusivylimo, gal ir suformavo tai, ką Tu vadini mano stilistika. Stilius gal ir yra žiūros kampas, kuriuo regi pasaulį. Turėk tą kampą, stilius pats ateis, išnirs tarsi iš oro. Tačiau sąmoningai aš jo neformavau. Apie savo, nors gal labiau savito stiliaus formavimą, kiek pamenu, dažnokai užsimindavo V. Rubavičius, kuriam, regis, tai buvo svarbu. Tačiau tos jo kalbos man sukeldavo lengvą vidinę atmetimo šypseną, net nežinau kodėl.
– Tavo kūryboje ženkli Rytų poezijos įtaka. Nors, mano nuomone, nepriėmei meditacinės statikos (gal sutrukdė europinė tradicija?). Vis dėlto kas labiausiai patraukė link Rytų kultūros? Ir apskritai, ar įmanoma Vakarų ir Rytų kultūrų sintezė? Ar tai negresia vienos ir kitos profanacija?
– Link Rytų mane patraukė tam tikra paribio situacija. Vieną dieną tiesiog pajutau, kad atsimušiau į mąstymo sieną, ėmiau suktis monotonišku, o gal užburtu ratu. Iš to rato išsiveržti nepadėjo nei jokie man žinomi filosofai, nei poetai, nei kasdienybė, nei biblinės tiesos. Į rankas lyg ir atsitiktinai pateko nušiuręs, vos įskaitomas savilaidos rankraštis „Trys dzeno ramsčiai“. Nuo tų „ramsčių“ viskas ir prasidėjo. Na, ne viskas, tik truputį kitas, kitoks mąstymo būdas. Nuovoka, kad jis egzistuoja. Susidomėjau ir Rytų poezija. Ji iš tiesų mažumėlę lyg ir kitokia, bet kai geriau joje įsibūni – lygiai tokia pat. Filosofinės, religinės, civilizacinės tradicijos gali tarp savęs peštis, bet joms atstovaujantys didieji poetai, tiksliau jų kūryba – niekuomet. Tarkim, kad ir portugalas F. Pessoa. Jo poezijoje, jei nori, įmanoma rasti ir Vakarus, ir Rytus, tai, apie ką jis kalba, gali išsprūsti ir iš katalikų vienuolio, ir iš dzen meistro, ir iš indų jogo, ir iš tikro ateisto, panteisto ar graikiškos pakraipos filosofo lūpų. Gera poezija visuomet nusileidžia / pakyla į tą lygmenį, kur neįmanoma kalbėti apie jokią, tarkim, Vakarų ir Rytų sintezę, nes tenai jie neišsiskaidę nei į tezę, nei į antitezę.
Šių dviejų neva kraštutinumų sinteze (sintetinimu?) dažnokai užsiima akademinės intelektualų diskusijos. Tai puiku. Gera proto mankšta, vienoks ar kitoks šou, besistengiant sujungti tai, kas niekad iš esmės – giliai giliai – ir nebuvo skyrium. Beje, ligi šiol, laikantis griežtų definicijų, nelabai aišku, ar filosofija arba, tarkim, psichologija yra mokslas, lygiai kaip, laikantis ne tokių griežtų definicijų, neaišku, ar kokia nors astrologija nėra mokslas. Šitai rašydamas kažkodėl prisiminiau neseniai skaityto I. B. Singerio apsakymo frazę: „Ji irgi buvo intelektualė, tik be intelekto.“ Deja, tai tinka ir kai kurioms sintetinti bandančioms itin „intelektualioms“ diskusijoms. Beveik visada – vien smagioms profanacijoms. Išlygos itin retos. Gal kiek utriruoju, bet sykiais šią problemą regiu būtent iš tokio taško.
– Įstrigo Tavo posakis: poezija yra pastanga atspindėti kaži kokias realiai egzistuojančias, ne žmogaus sukurtas, proporcijas. Tačiau ir visi gamtos dėsniai atspindi realias proporcijas. Manau, neneigsi, kad poezija susieta su jausmu. O šis atsiranda, kai pažeidžiama pusiausvyra, harmoninga proporcijų darna. Kaip mums išsikapstyti iš šios aklavietės? Gal kaltas nesusikalbėjimas sąvokų lygmeniu?
– Teisybė, mokslas atspindi kai kurias proporcijas. Bet mokslinės tiesos koreguojamos, jos stovi viena ant kitos pečių. Būna, kuri nors neišlaiko svorio ir subliūkšta. O mene progreso nėra. Leonardo da Vinci superinės mokslinės idėjos per vėlai buvo ištrauktos iš stalčių ir, deja, paseno, kiti jas jau buvo atradę. O Mona Liza – nėmaž nepaseno, priešingai – vis „jaunėja“, įgyja papildomą vertę.
Gera poezija, sakyčiau, susijusi ne tik su jausmu. Veikiau – ir su jausmu. Sutinku, kad jausmas atsiranda, kai pažeidžiama pusiausvyra, darna, bet lygiai taip ir tada atsiranda ir mąstymas. Žmogus, koks yra dabar, kokį mes patys jį matome, apskritai yra pažeistos terpės sūnus. Šią mintį išreiškia ir krikščioniškoji gimtosios nuodėmės idėja – peccatum originale…
Kaip išsikapstyti iš šios aklavietės (jei tai aklavietė)? Visos religijos, mitai, kitaip sakant, didžiosios žmonijos vizijos bando nurodyti kelius, nors teisingiau būtų sakyti – vien kryptį. Keliai gana skirtingi, o kryptis – va kur keistumas! – beveik ta pati.
Kodėl sakau, kad mokslas atspindi tik kai kurias proporcijas? Tarkim, budizmo Keturios tauriosios tiesos. Mokslas domisi dviem pirmosiomis, kitos paliktos religijai, menui, iš dalies – filosofijai. Šiuo požiūriu iškalbingas ir Ekleziastas, kuris tik pačioje pabaigoje pasako, ką, jo manymu, reikia daryti, keisti, kad išeitum iš tam tikros egzistencinio absurdo aklavietės, iš šios „tuštybių tuštybės“, ir tik tada deda tašką – „nes tai yra visas žmogus“ (Koh 12, 13). Taigi – visas. Ne pusė, ne trečdalis, netgi ne tiek, kiek geba aprėpti, tarkim, mokslas bei jo metodai. Net jeigu šios Šventraščio eilutės buvo prirašytos ir vėliau, vis dėlto būtent jos man paaiškina, kodėl Ekleziastas įtrauktas į krikščionių kanoną.
Dėl susikalbėjimo sąvokų lygmeniu. Kai kalbame sąvokomis, retai susikalbame. Bet tai padeda mums judėti mokslinio / technologinio / civilizacinio progreso linkme. Daug lengviau, paprasčiau susikalbame, kai kalbame žodžiais. Todėl juos ir pasirinko dvi tobuliausios, nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir ganėtinai nutolusios kalbos organizavimo formos: paprasta kasdienė šneka ir poezija.
– Esi teigęs, kad mūsų kartos jau nuo 1980-ųjų nebevaržė ideologiniai gniaužtai. Deja, mano patirtis visai kitokia. Iš kur tas Tavo optimizmas?
– Gal ir ne visai tiksliai tuomet suformulavau mintį. Maždaug nuo to laiko mūsų beveik nevaržė gal ne tiek ideologiniai, kiek pasaulėžiūriniai varžtai. Poezijoje jau galėjai kalbėti, sakykim, ir iš vadinamosios idealistinės filosofijos varpinės, metaforiškai perteikti ir marksistiniam, materialistiniam žiūros taškui prieštaraujančias idėjas. Tais metais išleista mano knyga buvo išdraskyta, apie ketvirtadalis eilėraščių išmesta, tačiau, manau, tai įvyko todėl, kad cenzorius ne ta koja išlipo iš lovos arba nebuvo įvykdęs ketvirčio plano. Visi išmestieji tekstai be didesnio vargo sugulė į kitą mano rinkinį. Todėl man ir toliau dingojas, kad maždaug nuo to laiko (plius minus metai kiti) mūsų poezija jau buvo laisva kalbėti beveik natūraliu savo balsu, cenzūrą labiau domino ne socialistinio realizmo metodo nekaltybė, ne subtilūs filosofinių, ideologinių požiūrių skirtumai, o antraeiliai, paviršiniai dalykai. Pavyzdžiui, pernelyg akivaizdi religinė atributika – kryžių, šventųjų minėjimas ar Dievo rašymas didžiąja raide.
– Atsimenu tokį H. Heine’s eilėraštį – „Klausimai“. Trumpai jį perpasakosiu. Ant jūros kranto stovi jaunuolis ir klausia: kas aš, kokia gyvenimo prasmė ir t. t. Pabaigoje rašytojas reziumuoja: bangos abejingai dūžta prie kojų, ant jūros kranto stovi kvailys. Tarsi teigia, kad tokių klausimų deklaravimas, švelniai kalbant, nevaisingas. Kaip Tu išsirangai su šia tematika savo kūryboje, ypač eseistikoj?
– Aš pats buvau tasai jaunuolis, klausinėjau lygiai to paties… Nepamenu to H. Heine’s eilėraščio, vis dėlto išvada teisinga – kvailys. Juk sub specie aeternitatis žmogus toks ir yra – kvailys! Klausia jis ko nors ar neklausia. Tobulas Sizifas. Turintis ir savito, sizifiško žavesio: gebantis suprast, kad niekados nieko nesupras, bet vis tiek karštligiškai stengsis ir stengsis suprasti. Net tada, kai stengsis nesistengt. Ir tai ne prakeiksmas, veikiau skirtis. Savo ribų pojūtis. Po kiek laiko kai kuriuos klausimus žmogus gal ir išbrauks iš savo sąrašo, supratęs, kad juos sufabrikavo, tarkim, tam tikra epocha ar pati kalba, bet tuomet atsiras naujų. Kažkas yra sakęs: jei vieną rytą staiga išvystume, kad visi gamtamoksliniai klausimai išspręsti, žmogaus klausimas vis tiek liks. Sizifas ir toliau ridens savo akmenį į viršūnę, ir toliau nuvargęs leisis nuo jos. Tik taip ir liks neaišku, kada jis laimingesnis – ar kai, anot A. Camus, leidžiasi nuo kalno, ar kai vėl įsirežęs stumia akmenį ton pačion viršūnėn.
Dalis mano eseistikos, kaip dabar regisi, ir buvo rašyta bandant atskirti sufabrikuotus ir realius ar net gyvybiškai svarbius žmogaus klausimus. Klausimus apie žmogų ir klausimus žmogui. Beje, neseniai nutvilkė vienas V. Baltuškevičiaus aforizmas: „Gyvenimas yra burtažodis, kurį ištarus niekas nesikeičia.“ Būti gelmiškai perskrostam šios lyg ir pesimistinės ištaros, suvokti, kas slypi po ja, ir vis tiek likti nenuviltam, nenusivylusiam gyvenimu, buvimu, vyryste, moteryste, pačia žmogyste – gal tai ir yra mūsų specifinė, gerokai sizifiška laisvė ir laimė, kurioms tiktų dar ir toks post scriptum: stebuklas yra neįmanomas – štai kur neįmanomas stebuklas!..
O bangos dužo ir toliau abejingai duš ir prie daugelio jaunuolių, ir prie mūsų kojų.
Toks jų darbas.
– Ir pratęsdamas. Visi žinom, kad į bendriausius klausimus nėra atsakymų. Gal tik kiekviena konkreti epocha padiktuoja savo klausimų formą. Kokia, Tavo nuomone, labiausiai tinka šiandienai?
– Kaip ten sakė F. Tiutčevas – meluoja ištarta mintis? Šiandien pridurčiau: bandant artikuliuoti atsakymus į esminius klausimus, mintis meluoja netgi tada, kai ją tariantysis nemeluoja.
Ir vis dėlto atsakymai – manau, jie yra. Tik jų turinys netelpa į mūsų kalbos sistemą, jam tenai per ankšta, jis telpa tik į patį gyvenimą, kuris vienintelis ir yra tų neįmanomų ištarti atsakymų namai – juk žmonija neišsižudo, gyvena, vadinasi, žino… Bet šis mano teiginys nei paneigiamas, nei įrodomas, tai šnekos su vėju, pasakėlė kurčiam asiliukui. Tad verčiau perpasakosiu kitą pasakėlę, kurią telefonu man paporino vienas bičiulis. Kažkur, tarkim, Niujorko gatvėje, vaikinas su mikrofonu rankoje klausinėja praeivių, kokia problema, koks klausimas, apskritai – kas šiuo metu, jų manymu, svarbiausia pasaulyje. To paties jis pasiteirauja ir pro šalį einančio budistų vienuolio. „O kas tu esi?“ – išpučia akis vienuolis. „Aš radijo korespondentas“, – žvaliai atsako vaikinas. „Ne, tai tik tavo profesija, o kas tu esi?“ – „Aš Džeimsas…“ – „Ne, tai tavo vardas, o kas tu toks?“ – „Žmogus!“ – „Ne, tai tavo biologinė rūšis, o kas esi tu?“ Korespondentas sutrinka, skėsteli rankomis, tuomet vienuolis giedrai nusišypso: „Va tai ir yra svarbiausia pasaulyje.“
Nežinau, ar tokia klausimų forma tinka šiandienai (dabartis sunkiausiai nuspėjama, suglaudžiama), bet žinau, jog tiko vakardienai, tiks ir rytdienai.
– Viename interviu rašei, kad jaunystėje Tau buvo svarbus Didžiosios Prancūzijos revoliucijos lozungas: laisvė, lygybė, brolybė. Bet juk brolybė prasmės požiūriu visiškai neartikuliuojama – sentimentalus vanduo. O laisvė ir lygybė absoliučiai paneigia viena kitą. Papasakok apie tolesnę savo socialinės minties evoliuciją, atsiribodamas nuo žiaurios Prancūzijos revoliucijos praktikos (realybės).
– Pasikartosiu: kiek laisvė, lygybė, brolybė yra žodžiai, tiek jie nekalti, visiems suprantami, nei sentimentalūs, nei neigiantys vienas kitą, jie gražiai sugula šalia, susibūva. Kai jie virsta sąvokomis, tuomet atsiranda Tavo minimi skirtumai bei besipešančios prasmės. Mano socialinė mintis evoliucionavo nuo revoliucijos iki evoliucijos, iki nuostatos – daryk tai, ką privalai, ką geriausiai moki, ir nesirūpink rezultatais, t. y. savo darbo įvertinimu, socialiniu statusu. Šiuo požiūriu mano personai lyg ir tiktų klasikinis posakis: jeigu jaunystėje nebuvai revoliucionierium, vadinasi, neturi širdies; jei revoliucionieriumi likai ir brandžiame amžiuje, vadinasi, neturi smegenų.
Taip jau nutiko, kad bėgant metams vis akivaizdžiau patirdavau ir patiriu dar kaži kokios jėgos – ir vaikiškai paprastos, ir supermįslingos – egzistavimą, galima ją pavadinti X faktorium, galima ir įprasčiau – Dievu. Tad dabartinį mano (emocinį?) santykį kad ir su ta pačia Prancūzijos revoliucija šiek tiek atspindi, tarkim, toks eilėraštis:
APPASSIONATA
štai iškelta
štai įbrukta į ankštą giljotinos skylę
štai purvinu bruku
nelyg moliūgas besivartaliojanti galva
link mūsų
ūžtelėjusių kaip virpulys per girią
aistringai nudelbtom
pūlių pritvinkusiom akim, tai va
– Lietuvių literatūroje ne vienas poetas yra išbandęs ir romanisto duonos. Tu taip pat neatsispyrei šioms vilionėms. Ne visi kritikai sutiko su Tavo knygų (romanų) žanriniu apibūdinimu. Pabandyk įtikinti juos ir mūsų skaitytojus, kad tai (pvz., „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“) vis dėlto romanas, nors šiuo metu pastebimas žanrų ribų nusitrynimas.
– Žanrų skirtumai – labai sąlygiškas, mane vis menkiau dominantis buvimo aspektas. Juk to, ką parašiau, nepavadinsi nei austrėmis, nei šienapjove, spanguolynu, barkarole ar karbiuratoriumi. Bet jei kas nori – prašau, vadinkite. Esmė ne pavadinimas, ne žanrinė apibrėžtis, kur kas svarbiau – ar tekstas turi galios, energijos, į skaitytoją besiskverbiančių virpesių. Neturiu jokio noro nieko įtikinėti, bet dvi savo knygas pavadinau romanais, ir, perfrazuojant Ostapą Benderį, kas pasakys, kad čia šienapjovė, lai pirmas meta į mane akmenį!
Man nesvarbu, ar tai iš tiesų romanai ir kokie – poetiniai, filosofiniai, detektyviniai, fantastiniai, realistiniai, koliažiniai, komiksiniai, postmodernistiniai, poetmodernistiniai ar dar kokie. Tai jau paantraštės. Ne mūsų reikalas, kaip sakydavo šviesaus atminimo J. Strielkūnas.
Aš rašau tekstą, ir tiek. Tekstą, kuriame stengiuos kuo mažiau sumeluoti, tačiau kuriuo nieko ir dėl nieko nenoriu įtikinti, juoba dėl priklausymo kokiai nors knygų lentynai. Bet…
O kokiam žanrui, ne paantraštei, galima priskirti mano „Ežerą“?
Būtų labai įdomu, jeigu šis klausimas pasirodytų esąs ne retorinis.
– Tavo kūryboje mane stebina dar vienas dalykas. Ne paslaptis – menas dažniausiai „minta“ neigiamom emocijom. Kadaise mane nustebino M. Zingeris, pareiškęs, kad jo poezijos šaltinis – džiaugsmas. Tą patį – su išlygom – galėčiau pasakyti apie Tave.
Nors čia jaučiama ir šviesi nostalgija. Papasakok skaitytojams, kaip Tau pavyksta išsaugoti tą pozityvą.
– Stebėdamas šį buvimą, jo žmones, įžvelgiu lyg ir tris buvėjų grupes. Vieni žmonės kuo ilgiau gyvena, tuo labiau pavargsta, suirzta, sulinksta, pajuosta; kiti priešingai – laikui bėgant tarsi subalansuoja vidines savo struktūras, gerokai aktyvesnė tampa jų valia gėrėtis, tad ir pasaulis jiems regisi vis šviesesnis, šypsningesnis, ne taip jau ir žeidžiantis; tretieji turi ir to, ir ano, dar nežinia, kuria linkme vėlėliau jiems bus liepta pasukti, šypseną akyse ar nelaimėlio kuprą nešti.
Likimas, bent kol kas, man buvo maloningas, ankstyvoje jaunystėje buvau, regis, daug didesnis pesimistas, gyvenimo nuvargėlis nei dabar. Šiuo metu man vis dar leista pėdinti tuo keliuku, kuris kuo toliau veda, tuo akivaizdžiau matai (mąstai), kad vis dėlto šviesos greitis visuomet yra šiek tiek didesnis už tamsos greitį. Tai nereiškia, kad dingo visi rūpesčiai, skaudatys, bėdos, akligatviai, kančios ir kančiukės; bent dalis šių gyvenimo / buvimo spalvų, tikiuosi, suteka ir į mano tekstus, suteikia jiems Tavo minimos šviesios nostalgijos atspalvį. Gal kažką panašaus turėjo galvoje ir A. Andriuškevičius, kuris, kalbėdamas apie mano kūrybą, viename laiške užsiminė apie tam tikrą mano eilėraščių skaudumo ūkaną (dėkui jam už šį pastebėjimą). Be abejo, tai nei mano trūkumas, nei privalumas, tiesiog toks kelias, tarsi dar sykį primenantis seną kaip pasaulis teisybę: kaip gyvenimą gyvensi, taip ir rašysi. Arba – tapysi, kepsi, politikuosi, sėsi javus, projektuosi miestus, auginsi vaikus etc.
– Turbūt kiekvieno rašytojo problema – laisvo laiko stoka. Tu pagaliau esi laisvas – atsikratei paskutinės darbovietės. Bet ar neiškyla kitas pavojus – susiaurėja socialiniai kontaktai, žmogiškasis akiratis. O juk tie dalykai labiausiai ir galanda žvilgsnio peilį, išsaugo bent jo šviežumo iliuziją. Ką galėtum apie tai pasakyti?
– Kai turi daug laisvo laiko, nevaikštai į jokią tarnybą, tam tikras socialinio atsietumo pavojus, be abejo, egzistuoja. Tačiau aš niekad nebuvau socialiai labai aktyvus, bent jau tradiciniu požiūriu, o gal tiesiog tą aktyvumą suprantu truputį kitaip. Mano „žmogiškajam akiračiui“, „žvilgsnio šviežumui“ sukiojimasis tarp žmonių, matyt, nebuvo nei itin svarbus, nei itin produktyvus. Taikliai pasakei, bent jau mano atveju – tai suteikia veikiau žvilgsnio šviežumo iliuziją nei patį šviežumą.
Sakoma, kad yra dvi tinginystės rūšys – rytietiškoji ir vakarietiškoji. Pirmuoju atveju žmogus išsitiesia po medžiu ir nieko neveikia, visą dieną gurkšnoja arbatą; antruoju – nuo ryto ligi vakaro laksto kaip paklaikęs, o grįžęs namo supranta, kad beveik visa jo diena tuščia, lakstyta bergždžiai. Panašiai ir aš laksčiau daugelį metų, dabar esu linkęs ramiai pagurkšnoti arbatos. O kūryba, mano galva, yra tam tikra konstanta, nekintamas dydis – kiek tau leista ar liepta parašyti, tiek ir parašysi, tai beveik nepriklauso nei nuo laisvo laiko, nei nuo to, kokią tinginystės rūšį pasirinksi.
– Ir paskutinis klausimas. Dabar vėl iškilo agresijos banga, plinta apokaliptinės nuotaikos. Turiu galvoje geopolitinį lygmenį. Negi istorija – atsitiktinių įvykių samplaika, surežisuota post scriptum („istorija – įteisintas situacijos benkartas“). Ir mirdami visad paliksim palikuonims šią ašarų pakalnę be kokios nors pozityvios perspektyvos. Ką patartum mūsų skaitytojui? Iš kur semtis priešnuodžių šioms blogio gėlėms?
– Ką čia gudraus dar išgalvosi, tiesiog reikia dirbti savo darbą, vykdyti savo skirtį. Tiesa, pirmiausia privalu jį rasti, tą vien tau skirtą darbą, o tada jau, nepaisant nieko, daryti tai, ką moki geriausiai, mėgautis pačiu procesu. Tai didelis privalumas, gal net privilegija. Aišku, jeigu kalbame ne apie antpečių antsiuvus, o apie gyvenimo kokybę.
Čia veikiausiai tiktų ir citata iš „Lapės gaudymo“: „Absurdiškos pastangos kuo nors iš paskutiniųjų rūpintis, nuoširdžiai tikint, kad va – dabar tai jau sukursime šviesią ateitį, jos ramybės, teisingumo ir gėrybių užteks ir mūsų vaikams, ir anūkams, ir proanūkiams! Atsigręžkim į savo istoriją – gi akivaizdu, kad viskas neįtikėtinai laikina, netvaru, nenuspėjama net vienos generacijos gyvenime, ką jau kalbėti apie netoliese, visai netrukus, gal jau po artimiausio sekmadienio lūkuriuojantį dar vieną istorijos posūkį ar net dramatišką lūžį.
Tik ar nebūtų šimtąsyk absurdiškiau, jeigu atsisakytume šių absurdiškų pastangų ir, vaizdžiai kalbant, visi kaip vienas nustotume kurtiems asiliukams sekti pasakėles? Be iliuzijų, bet su ekleziastiška viltimi.“