Tomas S. Butkus: Didžiosios paslaptys – per šimtus mylių

2010 m. Nr. 1

Poetas, leidėjas Tomas S. Butkus atsako į Romo Daugirdo klausimus

 

Menininkų sluoksniuose esi labiau žinomas Slombo pravarde. Kaip atsirado ši pravardė, ar turi kažkokią (man nežinomą) prasmę?

Pirmas klausimas ir iš karto dūris į saulės rezginį… Ką gi, jei jau esu žinomas kaip Slombas, tai imsiu ir pasakysiu viską, ką pats apie tai žinau.

Mano pirmieji kūrybiniai-rašytiniai bandymai prasidėjo ūmai ir neatšaukiamai – 1992 m. balandžio 19 d. Rašiau eilėraščius vakare, nuo tėvų ir visuomenės pasislėpęs devynaukščio namo rūsyje įsirengtose dirbtuvėse. Per vakarą parašydavau iki dešimties eilėraščių – „pasąmonės trydos“, kaip juos taikliai apibūdino mano sesuo, M. Šidlausko (tuomet dar Jonaičio) Klaipėdos universiteto literatų būrelį tuo metu lankiusi „literatūros ekspertė“. Eilėraščių pavadinimams naudojau visokius naujadarus – „Alteruprerija“, „Subpreforca“, „Išores bredi“ ir pan. Taip atsirado ir žodis Slombas – kartu su eilėraščiu, kurio pirmas eilutes čia drįsiu pacituoti (prisiminiau mintinai – eilėraštis vadinasi „Kiaulė Slombas baltas pranašas“): ant kalno / virš saulės / klastotės / apgaulės / su nežinia / esančios / menantį / nešančios… Truputį vėliau (rudenį) pasirodė pirmosios samizdato knygelės, o dar po metų – studijos universitete. Štai ten viskas ir prasidėjo… Buvo liepa, stojamieji. Viename „Niujorko“ barakų laukėm rezultatų. Nusipirkom maišą alaus (jį nuo Antakalnio „mazgo“, sumestą sterblėse, padarytose iš marškinių, kartu su kelio ženklu atvilko būsimi kursiokai). Ėjom žiūrėti rezultatų pasišviesdami laužais ketinėse šiukšliadėžėse. Paskui visą naktį ant šešiolikaaukščio stogo lengvai girtuokliavom, rūkėm ir laukėm saulėtekio. Tokių „tusovkių“ pirmaisiais studentavimo metais suorganizuodavom dvi tris per savaitę. Jų metu į akiratį patekdavo gyvas biesas žmonių, todėl natūralu, kad vyko nuolatinis vaidmenų pasidalijimas. Kodėl sau pasirinkau šią, o ne kitą pravardę – turbūt neįmanoma atsakyti. Kitas klausimas – kodėl ji prigijo? Praėjus penkiolikai metų, vidury nakties, vis dar gaunu sms-ų, sveikinančių su Slombinėmis (jos kiekvieno mėnesio 13 d.). Ką ši pravardė reiškia? Smalsumas ne yda. Bėda ta, kad nežinau. Yra tokia „The Beatles“ dainelė „Golden Slumber“ – angliška Slumber reikšmė man priimtina. Snūduriavimo būsenoje geriausiai jaučiu save, savo pasaulį, klampioje miego būsenoje matau tai, kas turėtų atsitikti ateityje (visi šie dalykai, tiesą pasakius, jau yra įvykę). Tačiau dabar, kaip suprantu, visai ne apie tai…

Internete esi pristatomas kaip poetas, eseistas, architektas, leidė jas. Remdamasis asmenine patirtimi, pridurčiau – knygų dizaineris, mokslininkas. Liaudies išmintis byloja: devyni amatai, dešimtas – ba das. Ar nebijai išsibarstyti? Juk ne vienam kūrėjui nesugebėjimas su telkti savo gabumus prioritetinei krypčiai yra tik pakenkęs. Kas tau svarbiausia, kuo save suvoki visų pirma?

Internetas klaidina. Šiais laikais žmonės įprato nešiotis savo specializaciją tartum iškabą. Tai tapo socialumo, šiuolaikiškumo galų gale net padorumo norma. Ir su liaudimi bėda – kartais pamanau, kad beveik visi išmintingi žmonės jau išmirė (tiesa, žinia(s)klaida paguodžia – sako, išvažiavo į užsienį). Nėra su kuo pasidalyti ta išmintimi. O knyginė nėra tokia vertinga, nes mes ją kažkaip keistai suprantam – lyg ir žinome, lyg ir bandome vadovautis. Tačiau kaip toli šis žinojimas nuo tikro įsisąmoninimo, visą mūsų gyvenimo horizontalę (šiurpas nukrato, kai suvokiu, kad daugelio mūsų gyvenimai tėra tik bekryptis punktyras) paverčiantis niekada nesibaigiančia spirale. Bet čia ir vėl jau kitas klausimas…

Bandysiu atsakyti nuo klausimo pabaigos. Nors tai be galo apgaulinga. Kaip televizijos eteryje: žurnalistas paklausia žymaus veikėjo ir iš karto tas klausimas užkloja kitus, paprastai žymiai aštresnius klausimus. Sureikšmintas atsakovas įsijautęs atsakinėja: taip ir taip, žurnalistas linksi ausim: taip ir taip, auditorijos burnoj teliūskuoja dumbliai: taip ir taip. O svarbiausi dalykai nugrimzta į dugną. Gal pakalbam apie tai, kas mes iš tikrųjų esame? Nuasmeninti, institucionalizuoti, korporatyviniai triušiai, uoliai tarnaujantys nežinia kam – kažkokiai skystalų filosofijai, euroblizgesių sistemai; žmogiškieji ištekliai, puldinėjantys nuo vieno jovalo kibiro prie kito, – lyginant šiuos viražus su musių zigzagais ore, pastarieji atrodo kaip nekalti nekalto lakūno pasiskraidymai (kalta aplinka); belytė technogenizuota valstybės nuosavybė, suskaitmeninta ir sudėta į duomenų bazes, prieinamas išrinktiesiems, vapaliojantiems apie pasirinkimo galimybę ir laisvę… Galima būtų tęsti. Tačiau tai niekam nerūpi. Man irgi. Ir žinot kodėl? Todėl, kad mano asmeninis gyvenimas ir mano asmeninis pasaulis (mano, nes aš jį susikūriau pats, sau, ir man visai neįdomu, ką apie tai jūs visi manote) yra žymiai svarbesni už fikcijos gyvenimą, kurį uoliai bando gyventi laisvas individas, moderni visuomenė, nacionalinė valstybė. Koks dabar skirtumas, ką mes darome. Pasauliui rūpi tik tai, kad tu neaugintum kanapių (nes tai daro dėdės, o jas prižiūri kiti dėdės, kurie stato karines bazes), nesodrintum urano (daro tie patys dėdės), nedarytum atominės bombos (tetų čia taip pat nėra). Tačiau jam (pasauliui) visai neįdomu, jei tu darai kažką geresnio. Tam nėra detonatorių, nėra sekimo priemonių, joks KGB ir CŽV to nepajėgūs suuosti. Kažkoks eteris, sklandantis nepagaunamų bangų siųstuvais. O tu sėdi sumerkęs kojas į vandenį… Kas gali būti geriau? Ir kaip tai galima būtų pavadinti? Pamišimas… Galbūt, tačiau kaip įvardyti tai, ką kiekvieną rytą milijonai žmonių daro su tokiu įniršiu ir įsitikinimu. Ak, taip, jie valosi dantis…

Man svarbiausia yra ne tai, ką darau, bet kaip. Dėl patogumo galite tai vadinti idėjų menu. Tiek pastatas, tiek eilėraštis ar muzikos kūrinys turi identiškus pirminės sąrangos elementus: idėją, struktūrą, medžiagiškumą. Be jokios abejonės, kiekviena sritis turi specifinių bruožų, reikalauja išskirtinių gebėjimų, įdirbio. Tačiau tam nėra jokios prasmės melstis. Ir aš nesu toks kvailas, kad teigčiau, jog esu pirmasis vyrukas planetoje, įvaldęs visas sumauto meno formas. Netgi atvirkščiai. Esu laisvas miesto pigmėjas. Todėl galiu teigti, jog nelabai ką išmanau apie tai, kas išvardyta šio klausimo pradžioje. Man tiesiog patinka kurti idėjas, tirti struktūras ir patirti medžiaginį pasaulį. Tai mano asmeninė jungtis prie Centrinio Serverio (suprask – Dievo).

Tavo bibliografijoje septynios pozicijos. Pelnei dvi gana reikšmingas literatūros premijas – „Poetinio Druskininkų rudens“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Apdovanoti buvo du rinkiniai: „Mylintis organizmas“ (2000) ir „Generuotos kalbos mutacija“ (2003). Nors dar tik įpusėjai ketvirtą dešimtį. Kurias savo knygas pavadintum etapinėmis, įtvirtinant ar keičiant kūrybinį braižą? Kas padarė didžiausią įtaką, formuojantis Tavo stilistikai? Gal pamėgintum ją apibūdinti, žvelgdamas tarsi iš šalies.

Neblogai… Bandau pats suskaičiuoti ir nelabai pavyksta… Bet gal mieliems „Metų“ skaitytojams reikėtų šį bei tą patikslinti. Oficialiai (su ISBN) išleidau tik vieną poezijos knygą „Generuotos kalbos mutacija“ (Klaipėdos menininkų namai / vario burnos, 2003). Tai kol kas vienintelė pilnos apimties (40 tekstų) knyga. Dar kelios knygelės turi ISBN‘us, tačiau jos priskirtinos kitam leidinių žanrui (daugelį jų sudaro vos keli eilėraščiai) – „čiabukai“: minėtas „Mylintis organizmas“ (beje, ISBN‘as negalioja, nes buvo išduotas JAV) (Pine Press / vario burnos, 2000);

„Kas bus parašyta kaip šiandien“ (Klaipėdos menininkų namai / vario burnos, 2002). Likusios knygelės – „samizdato“ grynuoliai: „Generuotos kalbos mutacija“ (vario burnos, 1996), „Ežerožemė“ (vario burnos, 1997), „Sock of a dog“ („Šuns kojinė“; vario burnos, 2000) ir „Snow mining“ („Sniego kasimas“; Iowa University / vario burnos).

Etapinėmis galima pavadinti abi „Generuotos kalbos mutacijos“ knygas. Pirmasis leidinys (1996) sutapo su spontanišku savirealizacijos protrūkiu, pirmąja vario burnų „samizdato“ banga. Antrasis (2003) tarsi apibendrino dešimties metų kūrybinius bandymus su kalba ir raiškos priemonėmis. Tam tikru įtvirtinimu galima laikyti ir kontrapunktų poemą „Mylintis organizmas“. Tai dedikacija mano seneliui ir sodybai Lypkių kaime prie Klaipėdos.

Premijos? Kad ir ką poetai apie jas sakytų, jiems šios premijos patinka. Belaukiant apdovanojimų tirta kojos, drėksta pažastys. Kai gauni – nejučia susireikšmini. Mėgini apsimetinėti – sakai, „ai, čia nieko tokio, nesvarbu…“ Todėl yra tik dvi išeitys (beje, nė viena iš jų šios problemos visiškai neišsprendžia). Pirma: rašyti visiškas nesąmones, tada premiją matysi kaip savo ausis, o gyvenimo gale suvoksi, kad galbūt ir ne taip reikėjo viską daryti. Antra: sėdėti ir nieko nedaryti, suvokti, kad aplink nieko reikšminga nevyksta. Visada prisimenu G. Grassą, kuris, išgirdęs, kad gavo Nobelio premiją, nuėjo skustis barzdos. Beje, visos premijos yra taip pat dviejų rūšių: pusė jų skiriamos ne tiems žmonėms ir ne už tai; kita pusė skiriama tiems, kurie jų iš tikrųjų verti – bet pavėluotai.

Įtakos? Galiu pasakyti tik tai, kas patinka. Lietuvių autoriai: Algimantas Mackus, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vytautas Rubavičius (ankstyvasis). Užsienio meno kryptys: vokiečių konkrečioji poezija, amerikiečių vizualioji poezija, šiuolaikinė garsinė poezija. Apskritai šioje panoramoje vyrauja anglosaksų poetai.

Stilistika? Sunku pasakyti. Kažkada Jaunųjų filologų konkurse su Mindaugu Valiuku prisipažinom Valdemarui Kukului: vengiam skaityti, kad pabėgtume nuo galimų įtakų. Iš vienos pusės, tai gana vaikiška mintis (jei jau lemta – nuo nieko nepabėgsi). Antra vertus, tas pasakymas turi racijos. Jokia knyga negali perkoduoti vidinės būsenos, kuri formuoja eilėraščio erdvę, diktuoja tempą, atrenka žodžius, dėlioja prasmes. Be jokios abejonės, skaitymas ugdo ir lavina patį skonį, gilina supratimą, bet kartu ir tolina nuo vidinio balso, kitaip sakant, daro jį „panašų“ (į kitus autorius). Todėl visada įtariai žiūrėjau į tuos poetus, kurie teigė, kad jiems įtaką padarė vienas ar kitas poetas.

Žvilgsnis iš šalies? Nelabai pasitikiu tuo, kas būna parašyta iki pirmo atokvėpio. Todėl susidaro toks įspūdis, jog dauguma Tomo S. Butkaus poetinių kūrinių yra parašyta „kažkieno kito“. Šio poeto tekstai neturi originalo. Tiksliau – jų originalas visada yra vienas ir tas pats tekstas, mutavęs iki neatpažįstamumo tiek formos, tiek turinio atžvilgiu. Šis slombiškas nesusipratimas persekioja ir technologijų perkurtą bei tariamai žmogaus gerovei pritaikytą daiktų pasaulį: išvalytos urbanistinės erdvės, atsispindintys taisyklingi kūnų paviršiai, sporadinių organizmų architektonika. Šio pasaulio žodyje vietoj reikšmės įdėtas jos generatorius, keičiantis ir žodžio, ir reikšmės funkciją.

1992 m. Tavo įkurtos „vario burnų“ idėjų dirbtuvės laikomos vienu iš aštuonių geriausių pasaulio jaunųjų leidėjų projektų. Kas, tavo nuomone, nulėmė „vario burnų“ sėkmę? Kokia šio projekto veiklos koncepcija?

„Geriausios pasaulyje“, žinoma, skamba pretenzingai. Tačiau, ką darysi. Savigyra – naujųjų kapitalistų bruožas, o kuklumas nepuošia. Nors, antra vertus… Gal tik patikslinsiu. 2004 m. teko garbė dalyvauti Britų Tarybos organizuotame tarptautiniame jaunųjų leidėjų konkurse Londone. Dabar šis sambūris jau jungia per penkiasdešimt leidėjų iš daugiau nei dvidešimties šalių. Nors pagrindinio prizo negavau (laimėjo klasikinės leidybos tradicijas puoselėjantis kolega Eduardo Rabasa iš Meksikos), visko mačiusiems britams „čiabukai“ padarė įspūdį. Ádomiausia tai, kad „vario burnų“ koncepcija remiasi nekomercinio plano schema – savotišką kultūrinio kolonializmo politiką puoselėjantiems Jungtinės Karalystės verslo narvalams tai atrodė nelabai priimtina. Taigi, sėkme savo pripžinimo nepavadinčiau. Ką dar būtų galima pasakyti apie „vario burnų“ projekto koncepciją? „Vario burnos“ vis dar yra nejuridinis vienetas, funkcionuojantis, rodos, aštuonioliktus metus kaip mobilios idėjų dirbtuvės. Tai jau savotiškas „brandas“, tačiau, priešingai nei koks nors Vau&Auč^TM, – nėra sąmoningai nukreiptas į kapitalo kaupimą ir pelną (o gaila, galėčiau įkurti Tomo S. Butkaus universitetą, Slombo vardo mauzoliejų ir „vario burnų“ blaivyklą). Kitaip sakant, pagrindinė idėjų dirbtuvių veikla orientuota ne į tai, ką gali parduoti, o į tai, kas tau teikia malonumą. Man asmeniškai malonumą teikia galimybė leisti daryti sau tai, ką noriu. Štai ir visa „koncepcija“.

Buvai vienas literatūros leidinio „Atolas“ (1996–1999) įkūrėjų ir autorių. Nieko apie šį leidinį negirdėjau (manau, ne tik aš). Gal galėtum trumpai papasakoti, kas paskatino jį įkurti, kodėl numirė dar kūdikystėj?

Taip, „Atolas“ – menkai žinomas projektas. Šio leidinio idėja buvo paprasta – sugriauti lietuvių literatūrą. O jei rimtai – buvom studentai, neturėjome jokio noro „daryti taip, kaip Jurgelis (suprask: tradicionalistai, „maironiečiai“) daro“, o kitų galimybių tuo metu tiesiog nebuvo. Nors projekto branduolį sudarė trys žmonės (a. a. M. Gimžauskas, Tomas S. Butkus, M. Starkauskas (Katkus), nemažai talkino V. Dekšnys, M. Burokas, A. Jakučiūnas), leidinio gyvavimas buvo itin stichiškas. 1996 m. išleidom du numerius (spalis–gruodis; rodos 30 egz. tiražu), trečias pasirodė 1997 m. balandžio mėnesį (98 egz.), o paskutinis – tik 1998 m. sausį (98 egz.). Po to grynai mano iniciatyva dar buvo parengti du apžvalginiai numeriai (1998 m. ir 1999 m. rudenį; 20 egz.). Ką mes spausdinom? Savo kūrybą, vertimus (Kalimacho, Mao Dze Duno, Tristano Tzaros, Nikolajaus Gumiliovo, J. R. R. Tolkieno), kritikos straipsnius, esė, recenzijas ir t. t. Regis, su šia medžiaga galima susipažinti internete (www.tekstai.lt). Buvo nervingas, tačiau linksmas literatūrinių atradimų bei praradimų laikas. Tiesa, dar 1999 m. vasarą (mitologinės kelionės į Pakistaną metu, Lahore, sumanėme regeneruoti šį projektą – apimti lengvos karštinės, vonios kambaryje dėliojome dviejų naujų numerių apmatus). Tačiau kadangi neturėjome jokios vienijančios ideologinės linijos ir bendro stimulo, gana greitai išsisklaidėme savais keliais.

Ne kartą spaudoje pabrėžta, kad dirbi įvairiose tarpdisciplininėse srityse. Kokius tai suteikia pranašumus (kozirius)? Gal papasakotum bent apie vieną kitą sėkmingą tarpdisciplininį projektą, kurio realizavime Tu dalyvavai.

Beveik visas menas dabar tarpdisciplininis. Po visu šiuo nelabai aiškiu naujadaru telpa kas tiktai nori – meninė simuliacija, neraštingumas ir elementarus pinigų plovimas. Tačiau jei nesigilinsime į ekonomines ir socialines šio reiškinio atsiradimo sąlygas, pastebėsime, kad Taip, taip, čia „vario burnų“ korporatyvinis šūkis, atsiradęs traukinyje Helsinkis–Juvaskiulė, rengiantis dešimties metų kūrybinės veiklos apibendrinimui skirtai parodai… Mintis paprasta – menas privalėtų išlaikyti skirtį nuo komercijos, verslo, biznio ir panašių prioritetinių šiuolaikinės visuomenės veikų, todėl turėtų būti „tik tarp kitko“. Žmonės, kaip minėjau, dabar beatodairiškai siekia tapti kažkuo kitu – aplink tiek daug Verslininkų, Pensininkų, Menininkų, Statybininkų, Erelių. Nors šis teatras savaip žavus (aišku, jei jis pakyla iki teatro lygio, o nėra tik lapais pridengta merkantilybė), dažniausiai pasiilgstu elementaraus žmogiškumo.

Maždaug prieš metus apsigynei menotyros (ir humanitarinių mokslų) daktaro disertaciją. Jos tema: „Kultūrinių funkcijų raiška miesto erdvinėje struktūroje“. Kas paskatino imtis šio darbo? Gal galėtum koncentruotai išsakyti kelias tezes, aktualias mūsų miestų raidai.

Idėją griebtis šito darbo turėjau jau seniai. Maždaug nuo 1997 m. domėjausi urbanistinėmis struktūromis, kultūros procesais mieste. Pasitaikė proga (pasiūlė buvęs magistro darbo vadovas Algis Vyšniūnas) ir, ilgai negalvojęs, tapau doktorantu. Iš pavadinimo gal ir ne visai aišku, apie ką disertacijoje kalbama, kokias problemas ji gvildena. Pagrindinė tema – kultūra ir urbanistika, o problema – kultūros planavimas urbanistinėje struktūroje postmodernaus kapitalizmo sąlygomis. Pagrindinė darbe formuluojama mintis truputį atsieta nuo temos. Ji skamba taip (pacituosiu): „Informacijos amžiuje, paslaugų ekonomiką keičiant ekonomikai, kuri remiasi kūrybiškumu ir kuri sutampa su naujomis socialinėmis visuomenės transformacijomis (šeimos instituto, valstybės ir patriarchalizmo krize), miestą imame suvokti ne tiek kaip formą, kiek kaip įvykį. Šių transformacijų ašis – kultūra ir kūrybiškumas – darbe įvardytos kaip kultūrinės funkcijos, o jų sklaidos laukas – urbanistinė struktūra.“ Žodžiu, pristatoma kultūrinių funkcijų samprata, kalbama apie kultūrinį miesto potencialą (kultūros paveldą, rekreacinius išteklius, kūrybines industrijas, viešąsias erdves), analizuojamos kultūrinių funkcijų raiškos formos, siūlomi jų vystymosi modeliai.

Kas galėtų būti aktualu? Šiuo metu Lietuvos miestų kultūrai aktualiausi yra daugiamilijoniniai statybos projektai. Todėl, deja, reikia konstatuoti, kad nacionaliniu mastu nėra nei realios kultūros, nei realios miesto plėtros politikos. Parengti strateginiai plėtros projektai arba žiūri į miestą tik kaip į atsitiktinių fragmentų kratinį ir siūlo atskirų segmentų atgaivinimo darbus (daugiausia infrastruktūros), arba tai tiesiog niekiniai „ataskaitiniai“, parodomieji „mes dirbam“ popierėliai. Žvelgdamas į ateitį, visgi nesu pesimistas. Nes kažkada žmones „užknis“ oficiozinė institucinė kultūra ir valstybė bei miestai turės galvoti, ką daryti, kad situacija pasikeistų. Galų gale ir visuomenė nėra geležinė. Kiek galima ryti? Kada nors turėtų prasidėti atmetimo reakcija. Jau dabar Vilniuje daug privačių iniciatyvų, nesusijusių nei su fiasko patyrusiu Europos kultūros sostinės projektu, nei su korporatyvinėmis tipinėmis „pirk dramblį“ akcijomis. Yra ir kita disertacijos pamoka: suvokiau, kad jokia valdžia nėra pajėgi (ji ir neprivalo to daryti!) vykdyti kultūros politikos. Vienintelė jos funkcija: suteikti vienodas galimybes į šį procesą įsijungti visiems miestiečiams. Be to, turėtų būti puoselėjamas ne tik senamiestis, kiekviena miesto dalis ar rajonas privalo turėti viešąją dominiją (public domain) – viešųjų erdvių salą, išvalytą nuo automobilių, su turgumi, bendruomenės namais, kitomis visuomeninėmis įstaigomis. Tam ir turėtų būti skiriamas visas kultūrinio miesto planavimo dėmesys. Šiuo metu, kai stumiamas Gugenheimo projektas, nebaigti Valdovų rūmai, projektuojami Tau- tarpdiscipliniškumas apima tik labai siaurą – buvimo „tarp“ sritį. Kadaise rašiau, kad nenorėčiau būti nei išorėje, nei viduje, norėčiau gyventi sienoje – universalioje „tarp“ jungtyje. Iš principo tai nusako dabartinę mobilaus žmogaus pasaulėjautos būseną, kai atsisakoma ir vidaus, ir išorės, o gyvenama dirbtinėje aplinkoje – automobilyje, supermarkete, kitaip sakant – kaitovaizdyje.

Pranašumo čia nėra jokio, dirbi su tuo, kas pakliūva po akimi ar ranka, kam nereikia įspūdingų sąmatų. Gal tik iliuzinis, fasadinis, kad „gali daryti tai, ką nori“, ir niekas nesupras tiksliai, „kas tai“ ir „ar gerai tai, ar blogai“. Bet šiame meniniame kaitovaizdyje, bent man taip atrodo, prasimuša kažkoks prieštvaninis, beveik prarastas, giluminis bendruomeninio meno – sulydančio savyje visas įmanomas sritis bei formas – pavidalas, skirtas grynai socialinei-ritualinei funkcijai.

Vienas tokių projektų – audiopoetinio spengsmo grupė „Betoniniai triušiai“ (daugiau informacijos: http://triusiai.varioburnos.com). Su bičiuliais Antanu Dombrovskij bei Vadimu Korotajevu dirbame eksperimentinio garso bei poezijos srityje jau ketveri metai. 2008 m. išleidome pirmąją ir vienintelę kompaktinę plokštelę be pavadinimo. Per tą laiką gerokai pakito mano supratimas apie garsą, muziką, gal net pačią poeziją. Nesilaikome „švaraus“ ir „išieškoto“ garso koncepcijos: pirmenybę teikiame atsitiktiniam, tačiau suvaldytam ir „įterpintam“ garso bangų šaltiniui, nesvarbu, ar tai sintetinis kompiuterio „lūpas“, ar sulūžusios dūdelės dvigarsis. Iš esmės nėra nė vieno vienodo pasirodymo. Neturime ir įprastų „gabalų“ – yra keli partitūrų takeliai, kurie kiekvieną kartą atliekami vis kitaip. Partitūras sukuria aplinka ir nuotaika, kiekvienas garsas ateina ne kaip savarankiškas garsas, bet išauga iš kito garso, visas šis spengsmas suponuoja tinkamą terpę balsui ir tekstui, kuris neretai kuriamas vietoje. Dabar jau prisikaupė didelis kiekis medžiagos, galvojame apie naują albumą. Nors kompaktinės plokštelės formatas moraliai jau yra atgyvena. Tad gal reikės sugalvoti ką nors geriau…

Per „vario burnų“ projektų parodos atidarymą „Arkos“ galerijoje deklaravai savo idėjų esmę: „Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti.“ Pamėgink plačiau išskleisti šią frazę.

Taip, taip, čia „vario burnų“ korporatyvinis šūkis, atsiradęs traukinyje Helsinkis–Juvaskiulė, rengiantis dešimties metų kūrybinės veiklos apibendrinimui skirtai parodai… Mintis paprasta – menas privalėtų išlaikyti skirtį nuo komercijos, verslo, biznio ir panašių prioritetinių šiuolaikinės visuomenės veikų, todėl turėtų būti „tik tarp kitko“. Žmonės, kaip minėjau, dabar beatodairiškai siekia tapti kažkuo kitu – aplink tiek daug Verslininkų, Pensininkų, Menininkų, Statybininkų, Erelių. Nors šis teatras savaip žavus (aišku, jei jis pakyla iki teatro lygio, o nėra tik lapais pridengta merkantilybė), dažniausiai pasiilgstu elementaraus žmogiškumo.

Maždaug prieš metus apsigynei menotyros (ir humanitarinių mokslų) daktaro disertaciją. Jos tema: „Kultūrinių funkcijų raiška miesto erdvinėje struktūroje“. Kas paskatino imtis šio darbo? Gal galėtum koncentruotai išsakyti kelias tezes, aktualias mūsų miestų raidai.

Idėją griebtis šito darbo turėjau jau seniai. Maždaug nuo 1997 m. domėjausi urbanistinėmis struktūromis, kultūros procesais mieste. Pasitaikė proga (pasiūlė buvęs magistro darbo vadovas Algis Vyšniūnas) ir, ilgai negalvojęs, tapau doktorantu. Iš pavadinimo gal ir ne visai aišku, apie ką disertacijoje kalbama, kokias problemas ji gvildena. Pagrindinė tema – kultūra ir urbanistika, o problema – kultūros planavimas urbanistinėje struktūroje postmodernaus kapitalizmo sąlygomis. Pagrindinė darbe formuluojama mintis truputį atsieta nuo temos. Ji skamba taip (pacituosiu): „Informacijos amžiuje, paslaugų ekonomiką keičiant ekonomikai, kuri remiasi kūrybiškumu ir kuri sutampa su naujomis socialinėmis visuomenės transformacijomis (šeimos instituto, valstybės ir patriarchalizmo krize), miestą imame suvokti ne tiek kaip formą, kiek kaip įvykį. Šių transformacijų ašis – kultūra ir kūrybiškumas – darbe įvardytos kaip kultūrinės funkcijos, o jų sklaidos laukas – urbanistinė struktūra.“ Žodžiu, pristatoma kultūrinių funkcijų samprata, kalbama apie kultūrinį miesto potencialą (kultūros paveldą, rekreacinius išteklius, kūrybines industrijas, viešąsias erdves), analizuojamos kultūrinių funkcijų raiškos formos, siūlomi jų vystymosi modeliai.

Kas galėtų būti aktualu? Šiuo metu Lietuvos miestų kultūrai aktualiausi yra daugiamilijoniniai statybos projektai. Todėl, deja, reikia konstatuoti, kad nacionaliniu mastu nėra nei realios kultūros, nei realios miesto plėtros politikos. Parengti strateginiai plėtros projektai arba žiūri į miestą tik kaip į atsitiktinių fragmentų kratinį ir siūlo atskirų segmentų atgaivinimo darbus (daugiausia infrastruktūros), arba tai tiesiog niekiniai „ataskaitiniai“, parodomieji „mes dirbam“ popierėliai. Žvelgdamas į ateitį, visgi nesu pesimistas. Nes kažkada žmones „užknis“ oficiozinė institucinė kultūra ir valstybė bei miestai turės galvoti, ką daryti, kad situacija pasikeistų. Galų gale ir visuomenė nėra geležinė. Kiek galima ryti? Kada nors turėtų prasidėti atmetimo reakcija. Jau dabar Vilniuje daug privačių iniciatyvų, nesusijusių nei su fiasko patyrusiu Europos kultūros sostinės projektu, nei su korporatyvinėmis tipinėmis „pirk dramblį“ akcijomis. Yra ir kita disertacijos pamoka: suvokiau, kad jokia valdžia nėra pajėgi (ji ir neprivalo to daryti!) vykdyti kultūros politikos. Vienintelė jos funkcija: suteikti vienodas galimybes į šį procesą įsijungti visiems miestiečiams. Be to, turėtų būti puoselėjamas ne tik senamiestis, kiekviena miesto dalis ar rajonas privalo turėti viešąją dominiją (public domain) – viešųjų erdvių salą, išvalytą nuo automobilių, su turgumi, bendruomenės namais, kitomis visuomeninėmis įstaigomis. Tam ir turėtų būti skiriamas visas kultūrinio miesto planavimo dėmesys. Šiuo metu, kai stumiamas Gugenheimo projektas, nebaigti Valdovų Juk projektuojami Valdovų rūmai – tautos namai etc., kyla klausimas – ką mes ten VEIKSIME? Jau pakanka ir prekybos centrų, ir nacionalinių kultūros centrų. Geriau būtų iki galo sutvarkyti dviračių bei pėsčiųjų takų infrastruktūrą. Reikalinga želdynų restruktūrizacija, viešųjų erdvių plėtojimas galėtų būti labiau koordinuojamas ir t. t., ir panašiai.

Priklausai naujajai bangai sutuoktinių vyrų, kurie, nepaisydami dar neišblėsusių visuomenės prietarų, išeina dekretinių atostogų vai kui auginti. Ką Tau, kaip asmenybei, davė šis patyrimas – visomis prasmėmis?

Tai turbūt geriausias klausimas. Ir sunkiausia į jį bus atsakyti. Neišeis išsisukinėti… Reikėtų pradėti gal nuo to, kad dekretinės atostogos su tėvyste neturi daug ko bendra. Tu arba dirbi ir augini vaiką, arba nedirbi ir augini vaiką. Vakarų šalyse siekiama, kad tėvai kuo greičiau grįžtų į darbą. Jau sukasi ideologijos mašina, gal tikimasi darbingumu pralenkti Kiniją? Tai – klaida. Bet čia jau kita tema…

Tėvystė yra maloniausias siurprizas mano gyvenime. Vaiko, juo labiau pirmojo, auginimas yra neįkainojamas patyrimas. Ir nemenkas išbandymas. Pirmiausia savajam ego tenka ieškotis antraplanio vaidmens (kaip žinote, jis ne taip gerai apmokamas). Be to, jei nenori būti tėveliu-lepšiu, visus savo kūrybinius sugebėjimus turi išmokti pritaikyti ir vaiko poreikiams. O jie nenuspėjami. Kartais tą pačią sekundę turi priversti dviratį skraidyti, o kitą – virti manų košę viena ranka. Kasdieniam atradimo džiaugsmui geriausiai tinka paprasti dalykai, sukurti vietoje iš kasdienės apyvokos daiktų, popieriukų. Pradedi suprasti, kokia būtų visuomenė, jei kiekvienas vaikas augtų normalioje šeimoje, su abiem tėvais, kurie galėtų vaikui skirti tiek dėmesio, kiek jie dabar skiria savo mylimiems daiktams ir naminiams gyvūnėliams. Tačiau didžiausia paslaptis – vaiko atėjimas į šį pasaulį. Tiek bažnyčia, tiek mokslas bando ją įminti. Deja, jie yra per šimtus mylių…