Seamus Heaney. Padėka poezijai

1996 m. Nr. 5

Nobelio paskaita

 

Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys

 

Kai aš pirmą kartą susidūriau su Stokholmo miesto vardu, man ir į galvą nešovė, kad kada nors jame apsilankysiu, o tuo labiau kad galiausiai būsiu jame sutiktas kaip Švedijos akademijos ir Nobelio fondo svečias. To meto aplinkybėmis toks dalykas buvo ne tik nelauktinas – jis buvo tiesiog neįsi­vaizduojamas. Penktajame dešimtmetyje, kai aš buvau vyriausias vis di­dėjančios šeimos vaikas Derio apygardos kaime, mes visi ankštai glaudėmės trijuose kambariuose tradicinėje troboje šiaudiniu stogu ir gyvenome tarsi urve, kurio emocinė ir intelektinė terpė buvo, galima sakyti, izoliuota nuo išorinio pasaulio. Tai buvo intymi, fizinė, gyvūniška egzistencija: iš už miega­mojo sienos sklindantys arklidės garsai pynėsi su suaugusiųjų balsais virtuvėje už kitos sienos. Žinoma, mes viską gerai girdėdavome – medžiuose ošiantį lietų, ant aukšto krebždančias peles, anapus lauko geležinkeliu pūškuojantį traukinį, – bet girdėdavome tarsi per žiemos miegą. Nepaliesti istorijos, dar neragavę sekso, pakibę tarp archaikos ir modernybės, buvome jautrūs ir takūs kaip geriamasis vanduo kibire mūsų indaujoje: kaskart, kai pravažiuojantis traukinys suvirpindavo žemę, tas vanduo be jokio garselio suraibuliuodavo trapiais ratilais.

Bet mums virpėdavo ne tik žemė: mus apsiautęs oras taip pat buvo gyvas, duodavo ženklus. Bukuose sušlamėjęs vėjas sujudindavo ir antenos laidą, pritaisytą prie aukščiausios kaštono šakos. Laidas nėrė žemyn, pro virtuvės lango kampe išgręžtą skylę tiesiai į mūsų radijo imtuvo vidų, kur parpesių ir cypsėjimų kratinys ūmai užleisdavo vietą BBC diktoriaus baisui, prabylančiam netikėtai kaip deus ex machina. Tą balsą mes taip pat girdėdavome savo miegamajame, prasimušantį pro suaugusiųjų kalbas virtuvėje, kaip ir dažnai visus balsus nustelbiantį patrakusį, spigų morzės kodo signalą.

Mes nugirsdavom kaimynų vardus, tariamus vietiniu savo tėvų akcentu, ir skambia angliška diktoriaus intonacija sakomus bombonešių ir bombar­duojamų miestų, karo frontų ir kariuomenės divizijų pavadinimus, prarastų lėktuvų ir paimtų belaisvių, aukų ir nuostolių bei užimtų plotų skaičius ir, aišku, taip pat visada nugirsdavom tuos kitus, pakilius ir keistai drąsinančius žodžius: „priešas“ ir „sąjungininkai“. Vis dėlto šie pranešimai apie pasaulinius spazmus niekada neįsismelkdavo į mane kaip siaubinga žinia. Jeigu diktoriaus intonacija ir dvelkdavo grėsme, mes gana blankiai įsivaizdavome, dėl ko kovojama, ir Jeigu tuo metu ir toje vietoje toks politinis neišmanymas buvo smerktinas, vis dėlto saugumo jausmas buvo neblogas dalykas.

Kitaip sakant, karo metu į apmąstymus dar nesileidau, dar buvau neraštingas, ir tas laikas man buvo tarsi priešistorinis. Vėliau, slenkant metams ir mano klausymuisi sąmonėjant, užsikardavau ant mūsų didelės sofos ranktūrio, kad prišliečiau ausį prie radijo garsiakalbio. Bet mane domino dar nežinios – jaudino pasakojimo intriga, pavyzdžiui, detektyvinis serialas apie britų ypatingąjį agentą Dicką Bartoną arba kapitono W.E. Johnso nuotykinės istorijos apie karo lakūną asą, vardu Biggles. Kadangi kiti vaikai jau buv o paūgėję ir virtuvėje kildavo daug šurmulio, aš turėdavau įsitaisyti arčiau radijo imtuvo, kad galėčiau susikaupęs klausyti, ir, šitaip glaudžiai bendraudamas su rankenėle, susipažinau su užsienio radijo stočių balsais – Leipcigo, Oslo, Štutgarto, Varšuvos ir, žinoma, Stokholmo. Be to, rankenėlei pračiuožiant nuo BBC prie Airijos radijo, nuo Londono prie Dublino intonacijų, nugirsdavau užsienio kalbų pliūpsnius, ir nors per tuos pirmus susidūrimus su europietiškais gomuriniais ir šnypščiamaisiais garsais nesuprasdavau, kas sakoma, šitaip pradėjau kelionę į pasaulio platybes. Savo ruožtu tai tapo kelione į kalbos platybes, kelione, kurioje kiekviena stotis – ir mano poezijoje, ir gyvenime – virsdavo lieptu, o ne atvykimo tikslu, ir būtent ši kelionė dabar atvedė mane į šią garbingą vietą. Ir vis dėlto šioji pakyla man panašesnė į kosminę stotį, o ne į lieptą, todėl bent karta gyvenime aš leidžiu sau prabangą vaikščioti oru.

Už galimybę žengti atviru kosmosu aš dėkoju poezijai. Dėkoju tiesiog dėl savo visai neseniai parašytos eilutės, kuria save (ir visus, kurie ją išgirstų) drąsinau „žengti oru nepaisant sveiko proto“. Bet galiausiai dėkoju dėl to. kad poezija gali tapti struktūra, tokia ištikima išorinės tikrovės poveikiui ir tokia jautria poeto būties vadiniams dėsniams, kaip ir ratilai, vis raibuliuodavę vandens paviršiuje tame indaujos kibire prieš penkiasdešimt metų. Struktūra, pasotinančia proto apetitą ir jausmų čiuptuvus. Kitaip tariant, dėkoju poezijai ir už buvimą pačia savimi, ir už pagalbą, įgalinusią sustiprinti lakius santykius tarp sąmonės centro ir jos periferijos, tarp vaiko, reginčio žodį „Stockholm“ radijo imtuvo skalėje, ir vyro, reginčio veidus Stokholme šią garbingą akimirką. Dėkoju todėl, kad ji verta padėkos mūsų ir visais kitais laikais – už jos reiškiamą gyvenimo tiesą visom šios frazės prasmėm.

Visų pirma aš norėjau, kad ta gyvenimo tiesos raiška būtų absoliučiai patikima, ir ypač džiaugdavausi tada, kai eilėraštis, regis, visiškai tiesiogiai atstovauja pasauliui, kurį jis išreiškia, kurį gina arba nuo kurio gina savo poziciją. Dar būdamas mokinys pamėgau Johno Keatso odę „Rudeniui“ už tai. kad ji buvo sandoros tarp kalbos ir įspūdžio arka; jaunystėje pamėgau Gerardą Manley Hopkinsą už jo sušukimų intensyvumą, prilygusį tam žavesiui ir sopuliui, kuriuos aš tikrai supratau turįs tik tada, kai jį perskaičiau: pamėgau Robertą Frostą už jo valstietišką kruopštumą ir klastingą žemiškumą; taip pat Chaucerį – dėl maždaug tų pačiu priežasčių. O vėliau jau kitokį kruopštumą, dorovinį žemiškumą, kuris mane visam laikui giliai sujaudino, aptikau Wilfredo Oweno karo poezijoje, su Naujojo Testamento jausena iškentėjusioje ir sugėrusioje naujojo amžiaus barbarizmą. O dar vėliau per Elizabeth Bishop stiliaus grynąjį poveikį, per Roberto Lowello nuogą atkaklumą, per Patricko Kavanagho stačiokišką atžagarumą susidūriau su kitais motyvais tikėti poezijos gebėjimu (ir atsakomybe) byloti, kas vyksta, „užjausti“ planetą, „nesirūpinti“ poezija.

Šį temperamento polinkį prie rimto ir atsidavusio tikrajai daiktų padėčiai meno sutvirtino tai, kad aš gimiau ir užaugau Šiaurės Airijoje, gyvenimo toje vietoje patirtis, nors jau visą ketvirtį šimtmečio ten nebegyvenu. Jokia kita pasaulio vieta tiek nesididžiuoja savo budrumu ir realizmu, niekur kitur nėra taip smerkiamas retorinis puošnumas ar aspiracijų įmantrumas. Taigi iš dalies dėl to, kad šias nuostatas perėmiau augdamas su jomis, ir iš dalies dėl to, jog užsiauginau odą, padedančią apsisaugoti nuo tokių dalykų, metus privengiau ir šalinausi tokių skirtingų poetų kaip Wallace’as Stevesnsas ir Rainelis Maria Rilke sodrumo bei plataus užmojo; nepakankamai įvertinau Emily Dickinson krištolinę intraversiją, visus tuos šakotus žaibus ir sąsajų trūkius; nepastebėjau Elioto vizionieriško keistumo. O šias šiek tiek šykštokas nuostatas sutvirtino atsisakymas suteikti poetui daugiau laisvės negu kuriam kitam piliečiui; ir jas dar labiau skatino tai, kad nesiliaujančio politinio smurto ir visuomenės lūkesčių atmosferoje teko elgtis kaip poetui. Čia reiki_a pridurti, kad visuomenė laukė ne šiaip poezijos, o politinių pozicijų, kurio galėtų pritarti tarpusavy nesutariančios grupės.

Tokiomis aplinkybėmis siela dar trokšta pasiremti tuo, ką Samuelis Johnsonas kartą nedvejodamas pavadino „tiesos stabilumu“, netgi tokios tiesos, kuri pripažįsta savo procesų bei tyrinėjimu destabilizuojantį pobūdį. Sąmonė ir be teorinių instrukcijų greitai suvokia esanti įvairiai besivaržančių diskursų vieta. Vaikas miegamajame, besiklausantis airiškų namų šeimyniškų posakių ir podraug oficialių britų diktoriaus frazių, iš abiejų sugaunantis kažkokios kitos nelaimės ženklus, – tas vaikas jau buvo mokomas lemtingos savo būsimo brandaus amžiaus painiavos, tos ateities, kai jam teks vertinti įvairiausius etinius, estetinius, moralinius, politinius, metrinius, skeptiškus, kultūrinius, aktualius, tipiškus, pokolonijinius ir apskritai tiesiog neįma­nomus įkalbinėjimus. Taigi taip išėjo, kad aštuntojo dešimtmečio viduryje aš atsidūriau kitame mažame name. šįkart Wicklowo apygardoje į pietus nuo Dublino, su savo paties jauna šeima ir šiek tiek mažesniu radijo imtuvai, kur klausiausi lietaus ošimo medžiuose ir žinių apie sprogdinimus arčiau namų – ne tik laikinosios IRA Belfaste, bet ir apie žiaurius sukarintų lojalistu grupuočių iš šiaurės antpuolius Dubline. Jaučiausi silpnas savo lemtingoje painiavoje skaitydamas apie Osipo Mandelštamo likimo ketvirtajame dešimtmetyje tragišką logiką, jaučiausi provokuojamas, bet vis dėlto tvirtas savo nekovingumu, kai, pavyzdžiui, išgirdau, kad vienas itin geraširdis mo­kyklos laikų draugas internuotas be teismo, nes buvo įtartas įsivėlęs į politinę žmogžudystę. Ilgėjausi ne tiek stabilumo, kiek aktyvios pastangos ištrūkti iš reliatyvizmo dribsmėlio, būdo dėkoti poezijai be baimės ar teisinimosi. Tuomet eilėraštyje „Atsivėrimas“ rašiau:

Kad galėčiau atlėkti ant meteorito!
Bet tik vaikštau per drėgnus lapus.
Kevalus, išeikvotus rudens iškovojimus.

Vaizduodamasis didvyrį
Purviname atšlaime.
Su talentu it akmeniu, laidynės
Nusviestu viltį praradusiems.

Kaipgi aš šitaip smukau?
Dažnai mąstau apie savo draugų
Dailius, skaidrius patarimus
Ir protestuojančių, mane smerkiančių smegenis,

Kai sėdėdamas svarstau ir svarstau
Savo atsakingą tristia.
Kam? Ausiai? žmonėms?
Tam. kas kalbama už nugarų?

Alksniais žliaugia lietus.
Jo žemi palankūs balsai
Murma apie nusivylimus, praradimus.
O vis dėlto kiekvienas lašas pamena

Deimantinius grynuolius.
Nesu nei internuotasis, nei informatorius –
Vidinis emigrantas su ilga ševeliūra
Ir ilgom mintim, miškinis.

Pasprukęs iš skerdynių.
Apsisiautęs maskuojančia
Kamienų ir žieves spalva, jaučiantis,
Kur pučia visi vėjai.

Kurie, įdūmę šias kibirkštis
Dėl menkos šilumėlės, prarado
Unikalų gyvenimo ženklą.
Tvinksinčią kometos rožę.

Viename eilėraštyje, gerai pažįstamame mano kartos studentams, – eilėraštyjee, tars sustūmusiame simbolistų sąjūdžio peną ir pateikusiame jį kapsulėje, amerikiečių poetas Archibaldas MacLeishas teigė, kad „Poezija turi atitikti, / o ne skelbti tiesą“. Šis drąsus teiginys apie poezijos dovaną byloti tiesą, bet išsakyti ją netiesiogiai, ir įtikina, ir patikslina. Vis dėlto būna laikotarpių, kai mes norime, kad eilėraštis būtų ne tik maloniai teisingas, bet ir įtaigiai išmintingas, ne tik stebinanti, pasauliu muzikuojanti variacija, bet nekantrus trinktelėjimas, netikėtai atkuriantis televizijos ekrano vaizdą, arba elektros šokas, sureguliuojantis spurdančios širdies ritmą. Norime to, ko norėjo moteris, kenčianti Stalino režimo siaubą, stovėdama kalėjimo eilėje Leningrade, pamėlynijusi iš šalčio ir šnabždėdama iš baimės, ir klausdama poetės Anos Achmatovos, ar ji galinti visa tai aprašyti, ar jos menas galįs tai atitikti. To paties norėjau ir aš tomis daug saugesnėmis aplinkybėmis Wicklowo apygardoje, kai rašiau ką tik cituotas eiles, jaučiau poreikį tokios poezijos, kuri būtų verta mano ką tik pateikto apibrėžimo – struktūra, „ištikima išorinės tikrovės poveikiui ir <…> jautri poeto būties vidiniams dėsniams“.

Šiaurės Airijos įvykių 1968–1974 metais išorinė tikrovė ir vidinė dinamika liudijo permainas – be abejo, smurtingas, bet vis dėlto permainas. Ten gyvenančiai mažumai tų permainų jau seniausiai reikėjo. Jos privalėjo įvykti anksčiau – po septintojo dešimtmečio gatvių protestų bruzdėjimo, bet tai nebuvo lemta, bet vis dėlto ilgai perėti pavojaus paukšteliai prasikalė labai greitai. Kai krikščionis moralistas buvo verčiamas apgailestauti dėl brutalios IRA sprogdinimų kampanijos, o „eilinis airis“ buvo pasibaisėjęs Britanijos kariuomenės žiaurumu, tokiu kaip 1972 metų kruvinasis sekmadienis Deryje, mažumos pilietis, įsisąmoninęs, kad jo gentimi nepasitikima ir jei diskriminuojama visais legaliais ir nelegaliais būdais, susivokė kartu su padėties poetine tiesa, pripažindamas, kad norint, jog kada nors gyvenimas Šiaurės Airijoje tikrai suklestėtų, reikia permainų. Bet šis pilietis pripažino ir tai, kad IRA brutalios permainų siekimo priemonės griovė pasitikėjimą, kuriuo būtų buvę galima grįsti naujas galimybes.

Vis dėlto, kol Britanijos vyriausybė nebuvo pasidavusi Alsterio lojalistų darbininkų stipraus kumščio taktikai po 1974 metų Sunningdale’o konferencijos, geros valios protai dar galėjo tikėtis išsiaiškinti tas aplinkybes, subalansuoti viltingus ir destruktyvius reiškinius ir padaryti tai, ką prieš pusę šimtmečio bandė atlikti Yeatsas, būtent – „viena mintimi aprėpti tikrovę bei teisingumą“. Tačiau po 1974-ųjų dvidešimt ilgų metų iki 1994-ųjų rugpjūčio paliaubų susitarimų tokia viltis nebuvo neįmanoma. Tada smurtas iš apačios tegalėjo skatinti atsakomąjį smurtą iš viršaus, teisingumo svajonė buvo pajungta tikrovės žvarbai, ir žmonės ketvirčiui šimtmečio palinko į gyvenimo ir dvasios švaistymą, atsidavė griežtėjančioms nuostatoms bei siaurėjančioms galimybėms, natūraliai sąlygotoms politinio solidarumo, traumuojančių kančių ir grynos emocinės savisaugos.             ,

Vienas labiausiai kankinančių momentų visoje Šiaurės Airijos širdies kankinimo istorijoje buvo, kai vieną sausio vakarą pilną į namus vežamų darbininkų mikroautobusą sustabdė ginkluoti, kaukėti vyrai ir grasindami ginklais keleiviams liepė išsirikiuoti šalikelėje. Tada vienas kaukėtų baudėjų pasakė jiems: „Kurie esat katalikai, eikit čia.“ Taip pasitaikė, kad kaip tik toje grupėje visi, išskyrus vieną, buvo protestantai, tad buvo manytina, jog kaukėti užpuolikai yra karingieji protestantai, pagal principą „dantis už dantį“ pasišovę nužudyti tą pasipainiojusį kataliką, tariamai lyg ir prijaučiantį IRA ir visiems jos veiksmams. Jam tai buvo siaubingas momentas. Draskomas šiurpo ir paskatos prisipažinti, jis vis dėlto žengtelėjo į priekį. Pasakojama, kad tuomet jis per lemtingą sekundės dalį žiemos vakaro tamsos priedangoje pajuto greta stovėjusio protestanto darbininko rankos spustelėjimą kaip ženklą nejudėti: mes tavęs neišduosim, niekam nereikia žinoti, kokiai tikybai ar partijai tu priklausai. Tačiau bergždžiai, nes tas vyras vis tiek išėjo iš eilės, bet užuot pajutęs vamzdį prie smilkinio jis buvo nustumtas į šalį, o likusius banditai sušaudė, mat jie buvo ne protestantų teroristai, o tikriausiai laikinosios IRA nariai.

Kartais sunku užgniaužti mintį, kad istorija tiek pat pamoko kiek skerdykla, kad Tacitas buvo teisus, ir taika tėra dykynė, likusi po ryžtingų negailestingos galios veiksnių. Atsimenu, pavyzdžiui, kaip mane sukrėtė mintis apie tą draugą, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo įkalintas, įtarus jį dalyvavimu politinėje žmogžudystėje: mane sukrėtė mintis, kad net jei ir kaltas, galbūt jis vis dėlto gali padėti subręsti naujai ateičiai, laužydamas represines formas ir išvaduodamas naują potencialą vieninteliu veiksmingu, tai yra smurtiniu, būdu, kuris, šitaip samprotaujant, tampa teisingas. Tai buvo tarsi akimirka, kai persmelkia kosminis šaltis, primenantis vidinį ir išorinį baugųjį elementą, kuriame žmonės turi regėti ir tvarkyti savo gyvenimus. Tačiau tai truko tik akimirką. Be abejo, mūsų geidžiamos ateities brandą liudija tas rankos spustelėjimas, kurį pajuto persigandęs katalikas tada šalikelėje, o ne po to nuaidėję šūviai – absoliutūs ir gūdūs, nors kartu ir neišskiriami viso vyksmo muzikos garsyne.

Mūsų, tai yra rašytojų ir skaitytojų, nusidėjėlių ir piliečių, realizmo ir estetikos jausmas verčia apdairiai vertinti pozityvų signalą. Šūviai mus išjudina, o brutalumas suteikia vertę pastangoms, kurias jis pats ir sužadina, kad būtų jam priešinamasi. Mus ne be reikalo šiurpina išsukiojimai Paulio Celano poezijoje ir ne be reikalo žavi atodūsiai Samuelio Becketto kūryboje, nes jie liudija, kad menas gali priveikti bėdas ir kažkaip iškilti iš Celano, išgyvenusio holokaustą, pakirsto likimo bei Becketto, prancūzų Pasipriešinimo nario, santūraus heroizmo. Panašiai mes ne be reikalo įtariai žiūrime į tai, kas šiomis aplinkybėmis teikia per daug paguodos, – juk XX a. pabaigoje žinome tokių siaubingų dalykų, kad mūsų kultūriniam paveldui tenka baisus išbandymas. Tik visiški kvailiai arba visiški neišmanėliai gali dar nežinoti, kad civilizacijos dokumentai rašomi krauju ir ašaromis – krauju ir ašaromis, kurie netampa mažiau tikri dėl to, kad jie labai tolimi. Ir kai šis intelekto polinkis gyvuoja kartu su Alsterio ir Izraelio, Bosnijos ir Ruandos aktualijomis ir daugybe kitų žemės veido žaizdų, reikia dėkoti ne tik žmogaus prigimčiai už kuriamąją galią, bet ir viskam, kas pozityvu meno kūrinyje.

Štai kodėl aš daug metų buvau palinkęs prie rašomojo stalo kaip koks vienuolis prie savo klaupto – pareigingas kontempliuotojas, balansuojantis savo suvokimą – ir mėginau išlaikyti sau skirtą pasaulio svorio dalelę, žinodamas, kad neturiu herojiškų dorybių ar atpirkimo galios, bet sukaustytas savo paklusnumo prisiskirtai nuostatai kartoti tas pastangas ir laikyseną, įpučiantis kibirkštis vien dėl šilumėlės. Užmiršęs tikėjimą, karštai siekiantis gerų darbų. Nepakankamai besirūpinantis deimanto grynuoliais, kuriems priskirtina ir grynoji vaizduotė. Paskui galiausiai laimingai išsitiesiau – ir ne paklusdamas liūdnoms savo gimtinės aplinkybėms, o nepaisydamas jų. Prieš keletą metų mano skaičiavimai ir įsivaizdavimai ėmė labiau krypti į grožybes nei į baisybes. Ir vėl šios pakitusios orientacijos reikšmę mėginsiu perteikti pasakojimu iš Airijos.

Tai pasakojimas apie kitą vienuolį, narsiai pasižymėjusį ištverminga laikysena. Sakoma, kad kadaise šv. Kevinas klūpėjo ištiesęs rankas kryžiumi Glendalougho vienuolyne – netoli nuo ten, kur mes gyvenome Wicklowo apygardoje, – vietoje, kuri ir šiandien tebėra vienas miškingiausių ir drėgniausių užkampių visoje šalyje. Taigi, Kevinui klūpint ir meldžiantis, juodasis strazdas jo ištiestą ranką palaikė lakta ir nutūpė ant jos, padėjo ten kiaušinių ir susisuko lizdą, tarsi tai būtų buvus medžio šaka. Tada Kevinas, apimtas gailesčio ir sukaustytas savo tikėjimo įkvėptos meilės visiems dideliems ir mažiems gyviams, stirksojo nejudėdamas valandas, dienas, naktis ir savaites, laikydamas ištiestą ranką, kol kiaušiniai prasikalė ir jaunikliai užsiaugino sparnus, – ištikimas gyvybei, nors ir pamynęs sveiką protą, gamtos proceso ir sužibėjusio idealo sankirtoje, būdamas tuo pat metu ir kelrodis, ir priminimas. Taip pasireiškė ir poezijos sankloda, kai mes galų gale galim džiaugtis tuo, ką sukaupėme kūrybiškai augdami.

Pasakojimas apie šv.Keviną, kaip sakiau, yra airiškas. Bet aš tarčiau, kad jis lygiai taip pat galėtų būti kilęs iš Indijos arba Afrikos, Arkties arba Amerikos. Tuo aš nenoriu priskirti jo vien tik liaudies pasakų tipologijai ar ginčyti jo vertę kvestionuodamas tautinį jo pobūdį multikultūriniame kontekste. Priešingai – jo patikimumas ir universalumas susijęs su vietine aplinka. Žinoma, galiu įsivaizduoti jį šiais laikais dekonstruotą kaip kolonializmo paradigmą, o Keviną – kaip mielą imperialistą (arba misionierių, atsekusį paskui imperialistą), kuris įsikiša į nepaliestą gamtą, tarsi tai būtų jo gyvenimas. Ir turiu pripažinti, kad šiek tiek ironiška, jog šį gražųjį Airijos paveldo puslapį užrašė bei išsaugojo būtent toks žmogus: juk Kevino istorija pasirodė normandų metraštininko Giralduso Cambrensio raštuose – jo tautiečiai XII amžiuje įsiveržė į Airiją, o jį patį po 500 metų airiškų analų autorius Geoffrey Keatingas pavadino „bandos, iškraipiusios Airijos istoriją, vedliu“. Ir vis dėlto, aš negaliu savęs įtikinti, kad šią ankstyvosios krikščionių civilizacijos apraišką galima taip paprastai traktuoti – kaip atvirumą kokioms nors išnaudotojiškoms ar barbariškoms mūsų senosios ir dabartinės istorijos tendencijoms. Veikiau visas sumanymas man dingojasi kaip dar vienas pavyzdys tokio darbo, kurį mačiau prieš keletą savaičių mažame muziejuje Spartoje tos dienos, kai buvo paskelbta šių metų Nobelio literatūros premija, rytą.

Tas menas kilo iš visai kitokio kulto negu šv.Kevino išpažintas tikėjimas. Bet ir ten buvo pavaizduotas nutūpęs paukštis, nustėręs žvėris ir susižavėjęs žmogus, tik šį kartą tas žmogus buvo Orfėjas, o jo žavėjimasis kilo ne iš maldos, bet iš muzikos. Pats darbas buvo mažas raižinys, ir aš nesusilaikiau nenupiešęs jo eskizo, taip pat nesusilaikiau nenusirašęs informacijos, išspausdintos eksponatą apibūdinančioje kortelėje. Vaizdinys mane sujaudino savo senumu ir tvarumu, bet sujaudino mane ir aprašymas kortelėje, nes patikimai įvardijo tai, ką, man rodos, aš pats dariau pastaruosius tris dešimtmečius. Muziejaus užrašas skelbė: „įžadų pano, turbūt pastatytas Orfėjui vietinio poeto. Helenizmo periodo vietinis darbas“.

Aš vėlgi nemanau, kad šiuo atveju esu sentimentalus ar tiesiog fetišizuoju – kaip įpratome sakyti – vietinius dalykus. Bet norėčiau teigti, kad tokie vaizdiniai ir pasakojimai, į kuriuos čia apeliuoju, perteikia vertybes. Šį šimtmetį regėjome, kaip ginklo jėga buvo įveiktas nacizmas; tačiau sovietinių režimų suirimą, be kita ko, lėmė po primestom ideologinėm normom atkakliai išsilaikęs kultūrinių vertybių ir dvasios atsparumas, kurį puoselėja ir šie pasakojimai bei vaizdiniai. Nors ir ne be reikalo įpratome smarkiai nuo­gąstauti, kad jokios tautos kultūrinės formos ir konservatyvios nuostatos nebūtų iškeliamos į normatyvias ir išskirtines sistemas, nors ir turime siau­bingų įrodymų, kad didžiavimasis etniniu ir religiniu paveldu gali sparčiai degraduoti į fašizmą, mūsų budrumas šiuo atžvilgiu neturėtų užgožti meilės vietinei kultūrai per se ir pasitikėjimo ja.

Priešingai – pasitikėjimas tokio gėrio išliekamąja galia ir universalumu turėtų paskatinti mus dėkoti, kad įmanomas pasaulis, kuriame pagalba kiekvienos tradicijos pagrįstumui įgalins sukurti ir išlaikyti sveikatingą politinę erdvę. Nepaisant nuolat pasikartojančių niokojančių skerdynių, teroro ir naikinimo, didingi tikėjimo žingsniai, kuriais pasižymi naujieji santykiai tarp palestiniečių ir izraeliečių, afrikiečių ir afrikanerių, bei tai, kad Europoje griuvo sienos ir prasivėrė geležinės uždangos, įkvepiu viltį, jog ir Airijoje dar gali atsiverti naujos galimybės. Šios problemos esmė – nesibaigiantis salos padalijimas tarp Britanijos ir Airijos jurisdikcijos bei toks pat atkaklus prieraišumo pasidalijimas tarp britaniškojo ir airiškojo paveldo Šiaurės Airijoje; bet juk tikriausiai kiekvienas krašto gyventojas viliasi, kad jį valdančios vyriausybės gali sukurti institucijas, kurios tą perskyrą padarytų kiek panašesnę į teniso aikštelės tinklą, demarkaciją, leidžiančią žvaliai duoti ir imti, susitikti ir varžytis, numatančią ateitį, kurioje gyvybingumas, pradžioje plaukęs iš tų drąsinančių žodžių „priešas“ ir „sąjungininkai“, galiausiai galėtų kilti iš mažiau įpareigojančių žodžių porų.

Kai poetas W.B.Yeatsas stovėjo ant šios pakylos daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų, Airija kėlėsi iš luošinančio pilietinio karo kančių, užgriuvusių neilgai trukus po nepriklausomybės kovų su britais. Tas karas buvo pakankamai trumpas – baigėsi 1923 metų gegužę, likus kokiems septy­niems mėnesiams iki Yeatso kelionės jūra į Stokholmą, – bet buvo kruvinas, nuožmus ir vėliau ištisoms kartoms diktavo politikos sąlygas dvidešimt šešiose nepriklausomose Airijos apygardose – salos dalyje, pirma vadintoje Airijos laisvąja valstybe, o paskui Airijos Respublika.

Savo Nobelio kalboje Yeatsas vos teužsiminė apie pilietinį karą ar nepriklausomybės karą. Niekas geriau už jį nesuprato politinės tvarkos kūrimo ir griovimo arba kultūrinio gyvenimo kilimo ir žlugimo sąsajos – bet tąkart jis nusprendė kalbėti ne apie tai, o apie Airių dramos sąjūdį. Jis pasakojo apie to sąjūdžio kūrybinius tikslus ir apie istorinę sėkmę – mat sąjūdi globojo ne tik jis pats, bet ir tokie talentingi jo draugai kaip Johnas Millingtonas Synge’as ir ledi Augusta Gregory. Jis atvyko į Švediją, kad papasakotų pasauliui, jog jo gimtinės ir epochos permainoms vietinių poetų ir dramaturgų darbai buvo taip pat svarbūs kaip ir sukilėlių armijų pasalos.

Tokį pat pasididžiavimą, koks tuomet buvo išsakytas ta pakilia proza, praėjus geram dešimtmečiui, jis išreiškė savo eilėraštyje „Municipalinėje galerijoje vėl apsilankius“ („The Municipal Gallery Revisited“). Ten Yeatsas vaizduoja save tarp portretų ir herojinių siužetinių drobių, šlovinančių naujausios istorijos įvykius bei asmenybes, ir staiga jis suvokia, kad atsitiko epochinės reikšmės dalykai; „This is not, I say, / The dead Ireland of my youth, but an Ireland / The poets have imagined, terrible and gay“ („Tai yra, – sakau, – / Ne mano jaunystės mirusi Airija, tai – Airija, / Išsvajota poetų, kraupi ir džiugi“). O baigiamas eilėraštis dviem labiausiai cituojamom jo visos kūrybos eilutėm:

Think where man’s glory most begins and ends,
And say my glory was I had such friends.

(Galvoju, kur prasideda ir baigiasi žmogaus šlovė,
Ir sakau: mano šlovė ta, kad turėjau tokių draugų.)

Vis dėlto, nors šios eilutės labai iškalbingos ir jaudinančios, jos yra tokia poezija, kuri veikiau skardena save, o ne grindžia save, jos yra poeto garbės ratas, ir bent šiuo, jei ir ne kokiu kitu atžvilgiu, panašios į tai, ką aš darau šioje paskaitoje. Iš tiesų čia savo labui turėčiau pacituoti kitus šio eilėraščio žodžius: „You that wouId judge me, do not judge alone / This book or that…“ („Kai vertinsit mane, jūs vertinkit ne vien / Tą ar kitą knygą..). Tad ir aš pra­šau jūsų to, ko prašė savo auditorijos Yeatsas, tik prašau pagalvoti apie airių poetų, dramaturgų ir prozininkų pasiekimus per pastaruosius keturiasdešimt metų – galiu didžiuodamasis pasakyti, kad tarp jų turtu puikių draugų. Literatūros dalykuose Ezra Poundas yra pataręs neklausyti nuomonės tų, „kurie patys ^nėra sukūrę nieko verto“, ir šio patarimo aš turėjau garbės laikytis, nes būtent žymių darbininkų – ir ne tik mano šalyje – gera nuomonė teikė stiprybės mano siekiui nuo tada, kai daugiau kaip prieš trisdešimt metų Belfaste pradėjau rašyti.

Tačiau Yeatsas anaiptol ne tik skardeno. Dėkojant mūsų šimtmečio poezijai, būtinai reikia prisiminti du didingus jo eilėraščių ciklus: „Tūkstantis devyni šimtai devynioliktieji“ ir „Pilietinio karo laikų apmąstymai“. Pastarajame yra garsiosios eilės apie paukščio lizdą prie jo lango, kur senos sienos plyšyje buvo įsikūręs varnėnas. Tuo metu poetas gyveno normandų statytame bokšte, kuris buvo labai svarbus šaliai per ankstesnių laikų karus. Ir kai jo mintys pakrypo p^rie likimo ironijos, kad civilizacijas konsoliduoja žiaurūs ir galingi užkariautojai, kurie galiausiai pasitelkia dailininkus ir architektus, jis ėmė sieti paukštės, peninčios savo jauniklius, vaizdą su bitės darbininkės simboliu, giliai įsispaudusiu poetinėje tradicijoje ir visada reiškusio darbščios, harmoningos, klestinčios bendruomenės idealą:

Bitės lipdo apirusio mūro
Sprogymėj, o paukštis į ją
Neša vikšrus ir muses.
Mano siena jau irsta; bitutės,
Lipdykit varnėno name tuščiame.

Mes uždaryti, ant mūsų dvejonių
Galinga spyna užšauta;
Sprogo namas, kažkur žuvo žmonės.
Bet nieko aiškaus mes nesužinojom;
Lipdykit varnėno name tuščiame.

Dvi savaitės pilietinio karo:
Akmens ir medžio barikada:
Aną naktį keliu nugabeno
Kareivėlį jaunutį kraujo verdenėj;
Lipdykit varnėno name tuščiame.

Fantazijom širdis maitinom, ir tokiu maistu
Paspringusios jos surambėjo, deja;
Stipresnis yra mūsų siutas
Už meilę rusenančią; mielos bitutės,
Lipdykit varnėno name tuščiame.

Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus Airijoje dažnai girdėjau šį eilėraštį, kartojamą visą ir dalimis, ir tai nestebina, nes jis toks pat švelnus gyvenimui, koks buvo šv.Kevinas, ir toks pat negailestingas gyvenimo piktžaizdėms kaip Homeras. Jame glūdi žinojimas, kad šalikelėje vėl bus žudoma, kad mikroautobusu važiavę darbininkai po darbo bus išrikiuoti ir sušaudyti; bet jame taip pat dėkojama kitai tikrovei: rankos spustelėjimui, gyvųjų užuojautai ir globai. Jis patenkina prieštaringus poreikius, sąmonės patiriamus didžiausių lūžių laikais, kai norisi ir tiesos sakymo, kuris bus sunkus ir rūstus, ir, antra vertus, norisi, kad siela netaptų žiauri ir neužgniaužtų savyje meilumo bei pasitikėjimo troškimo. Tai įrodymas, kad poezija gali būti kartu ir jėginga, ir teisinga, tai pavyzdys tokios visai adekvačios poezijos, kurios toji rusė prašė Achmatovos ir kurią Williamas Wordsworthas sukūrė atitinkamą istorinės krizės bei asmeninio sielvarto valandą beveik lygiai prieš 200 metų.

Kai dainius Demodoklas apgieda Trojos žuvimą ir ten vykusias žudynes, Odisėjas verkia, ir Homeras sako, kad jo ašaros buvo kaip ašaros žmonos, sukniubusios prie kovoj kritusio mylimo vyro. Toliau jis išplečia šį epinį paly­ginimą:

Mirštantį regi nūn jį, kaip stipdamas trūkčioja kūnas,
Krinta ant jo ir gailiai rypuoja, o priešai pripuolę
Žiauriai jai per pečius, per nugarą ietimi trenkia
Ir į vergiją išvaro, kad skurdą ir badą kentėtų,
Ten jai nuvysta skruostai nuo sielvarto didžio ir vargo.
Taip Odisėjui dabar vis ašaros vilgė blakstienas.[1]

Nei ir šiandien, praėjus 3000 meti|, kai prieš mūsų akis pralekia tiek daug šiuolaikinės vergijos kadrų, kai esame labai informuoti, bei vis galime lengvai tapti bejausmiai, iki soties ar net persisotinimo prisižiūrėję koncentracijos stovyklų ir gulago kronikinių vaizdų, Homero vaizdinys dar geba mus prablaivinti. To trankymo ietimi per moters pečius ir nugarą beširdiškumas išlieka šiurpus per amžius ir per visus vertimus. Šis vaizdinys pasižymi dokumentiniu atitikimu, išsakančiu viską, ką mes žinome apie tai, kas nepakenčiama.

Bet esama kitokio atitikimo, būdingo lyrinei poezijai. Tai susiję su „šventove mūsų girdoj“, kurią išugdo poezijos strofa. Tai atitikimas, kylantis iš to, ką Mandelštamas vadino „kalbinės raiškos tvirtumu“, iš ryžto ir nepriklausomybės, kuriuos skatina tobulas eilėraštis. Tai ne mažiau susiję su lingvistinio skaidymosi bei susiliejimo energija, su gajumu, plaukiančiu iš ritmo ir tono, rimo ir strofos, kaip ir su eilėraštyje reiškiamu poeto teisingumu. Iš tiesų lyrinėje poezijoje teisingumas tampa atpažįstamas kaip pačios tiesos terpės skambesys. Ir kaip tik nenumaldomas šios gaidos, ryškiausiai suskambėjusios Keatso kūryboje, siekis nuolat įtempia poeto ausį. trokštančią išgirsti absoliučiai įtikinamą balsą tarp kitų teisybę sakančių balsų.

Tuo tarsi pasakau, kad niekada nenulipau nuo to sofos ranktūrio. Turbūt atidžiau klausausi žinių ir jautriau suvokiu pasaulio istoriją bei pasaulio sielvartą. Bet diktoriaus tariamuose žodžiuose aš labiausiai ieškau vis dėlto ne pasakojimo apie įvykius. Mano ieškojimas veikiau sangrąžinis, nes, būdamas poetas, ieškau skambesio, idant galėčiau pasiguosti muzikinės garsų darnos teikiama rimtimi. Tarytum išsiplėtusi vilnis trokštų būti patikinta savo pačios permaina – būti išsiurbta ir įsiurbta per savo užuomazgos tašką.

To ieškau ir poezijoje, kurią skaitau. Ir randu, pavyzdžiui, tame Yeatso refrene: „Lipdykit varnėno name tuščiame“, – tame maldavimo tone, atraminiuose jėgos guoliuose – žodžiuose „lipdykit“ ir „name“, ir pripažįstant nunykimą žodžiu „tuščiame“. Randu galių ir trikampyje, kurio pusiausvyrą išlaiko žodžių fantasies (fantazijos), enmities (siutas) ir honey–bees (bitutės) trigubas rimas, bei viso eilėraščio – kaip tam tikros formos grynuolio – kalboje. Poetinė forma yra kartu ir laivas, ir inkaras. Tai podraug plevenimas ir įsikibimas, tuo pat metu patenkinantis įcentrines bei išcentrines sąmonės ir kūno tendencijas. Ir būtent tokiom priemonėm Yeatso kūryba daro tai, ką ir visa būtinoji poezija: paliečia gailestingosios mūsų prigimties pagrindą, kartu suimdama negailestingą pasaulio tikrovę, kuri nuolat veikia tą prigimtį. Kitaip tariant, eilėraščio forma suteikia poezijai galią daryti tai, už ką visada dėkoju ir dėkosiu poezijai: už gebėjimą įtikinti pažeidžiamą mūsų sąmonės dali jos teisumu, nepaisant visų akivaizdžių aplinkui nykstančių blogybių, už priminimą mums, kad esame vertybių medžiotojai ir rinkėjai, kad mūsų vienišumo valandos ir nelaimės gali būti taip pat dėkotinos, jeigu jos yra tikrojo mūsų žmoniškumo užstatas.

---

[1] Homeras. Odisėja. – V.: Vaga, 1970; – P. 147; vertė Antanas Dambrauskas.