literatūros žurnalas

Pēteris Cedriņš. Penetralijus

2012 m. Nr. 8–9

Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys

Peteris Cedrinis gimė 1964 m. Čikagoje, nuo 1991 m. (su nedidelėmis pertraukomis) gyvena Latvijoje, rašo angliškai, verčia latvių literatūrą į anglų kalbą. Yra dirbęs Latvijos prezi­dentės Vairos Vykės-Freibergos kalbų rašytoju ir vertėju. Jo poezija publikuota anglakalbiuose leidiniuose, versta į keletą kalbų, taip pat ir j lietuvių.

Atsikėlęs į Latviją ilgą laiką gyveno Daugpilyje, dėstė amerikiečių literatūrą ir vertimą Daugpilio pedagoginiame universitete. Gyvenimo Daugpilyje patirtimi, ypač ankstyvuoju ne­priklausomybės laikotarpiu, pagrįstas didelio užmojo, atviros struktūros (nebaigtas) romanas „Penetralijus“ („The Penetralium“), kurio fragmentai publikuoti JAV ir Britanijos literatūri­niuose žurnaluose. Pavadinimas sietinas su lotynų k. būdvardžiu penetralis – „įsiskverbiantis, vidinis“, poetas Johnas Keatsas kalbėjo apie the Penetralium of mystery („paslapties penetralijų“) – vietą, kurioje galima neapibrėžtumo būtis. Platesne prasme penetralijus apeliuoja į vidi­nę gelmę, o skverbimosi aspektas gali turėti įvairių konotacijų, taip pat ir erotinę.

 

Duonos gatvė iš tikrųjų tėra dveji nykūs tramvajaus bėgiai, sudarantys kilpą, vedančią prie didžiulės tamsios geležinkelio stoties, pastatytos Stali­no, mėgusio bauginti architektūra. Duonos gatvė pasisuka ir smunka žemyn į seniausią miesto dalį, tramvajų linija eina pro turgų, kuris, plečiantis vidur­amžių aikštei, lėtai slinko į vakarus, kur stovi rausva komendantūra („vi­duramžiai čia baigėsi labai vėlai“), persikėlė į dabartinę Vienybės aikštę, ten širstančios babuškos deda raudonas tulpes ant pjedestalo, kur anksčiau sto­vėjo Leninas (granitinis, apsirengęs Sibirui ir skirtas kažkokiam tenykščiam Dievo užmirštam miestui, bet atmestas dėl savo bjaurumo – paskutinis Lat­vijos Leninas, pašalintas vogčia, naktį, vengiant protestų), ir galiausiai sura­do savo dabartinę vietą, rynok, bazar, tirgus, slaviški ritmai, dudenantys iš skrepliuotų burnų, raginančios reklamos, kurias girdime netgi name, drūtos tvirtos moterys, su milžiniškais šaukštais stovinčios prie raugintų kopūstų statinių (diskretiškai stiklinėmis pardavinėja raugintų kopūstų sunką – per­ki, vadinasi, esi alkoholikas, nes tai geriausias vaistas nuo pagirių, taip pat ir kefyras, pardavinėjamas kitoje paviljono dalyje). Kioskai, visi prekiaujan­tys tais pačiais produktais – olandiškais pomidorais, itališkomis vynuogė­mis, bananais (bananų čia daugiau negu bet kur, juk tai buvo uždraustas vai­sius), kava, degtukais, aliejumi, kačių ėdalu, saldainiais… Mėsos paviljonas, aidintis nuo sunkių kirvių, dvokiantis negyvais gyvuliais, be šaldytuvų. Kabinos, prekiaujančios drabužiais, blizgiais, pigiais drabužiais. Gėlių sky­rius – tylios kaimo moterėlės, pusantro lato už rožę, sekmadieniais, kai konkurencija didelė, tik vienas latas. Viena tikrų žemdirbių eilė, česnakai ir rauginti agurkai, pernykštės bulvės (pavasariop nesveikos, su toksinais), varš­kė ir grietinė, bene koks šimtas žmonių prekiauja grietine, skābais krejuminš, smetana, kartais tokia tiršta, kad gali teptis ant duonos, net gelstelė­jusi. Pienas, vakarinis pienas arba rytinis, iš karnų, turinčių vardus.

Duonos gatvėje už vieno lango dar ir dabar kepama duona, jos kvapas smelkiasi auštant, kai aš plumpinu atgal į Novostroiką, palikdamas malo­ningą centrinį rajoną, įneriu į niūrią stotį rūkalų (Mistral, Sobranie, Šachtiorskije), gal ir į „Žydrąjį Dunojų“ pirščiuko juodojo balzamo, pėsčiųjų tiltu pereinu į plačias gatves – mediniams namams reikia plačių gatvių, toks po­tvarkis atsirado po didelio gaisro. Sentikių namai apsupti aukštų tvorų, irgi medinių. Auštant namai dar užsisklendę, ir šis rajonas kone grėsmingai tuščias, nors viduje žydi vaismedžiai – paslėpti sodai, net apleistas sodelis Gagarino ulicoje, dabar vėl Raitininkų gatvėje, vedančioje į kadaise buvusią Daugpilio dykumą, kopas, dabar ten Chimija, „Chemikų mikrorajonas“, var­ganos chruščiovkos, skirtos sintetinio pluošto gamyklos darbininkams, ji dabar šalta, nutilusi, tuoj uždarysima. Virš didelio tvenkinio, apsupto tų bjaurių balsvaplyčių penkiaaukščių, ištempti aukštos įtampos laidai, to tvenkinio, kur anksčiau Darbininkų rojui buvo suplanuota mažytė Venecija. Kitoje pu­sėje prasideda kapai – keletas latvių legionierių, jų sklypas ne kartą išnie­kintas… vokiečių ir net turkų iš Pirmojo pasaulinio karo, latvių iš Nepri­klausomybės karo… toliau – stulbinamai didelės, kalvotos kapinės driekiasi iki pat kitos geležinkelio linijos, jos padalytos pagal tikybą, nors žydų kapai tik nauji – sovietmečiu senosios žydų kapinės buvo sunaikintos. Šnekama, kad Lenino ulicos, dabar vėl Rygos gatvės, granitiniai šaligatviai iškloti iš tų antkapių. Prie pat bėgių, žemiau už kalinių kapus, tarp stačiatikių ir senti­kių, pakasti elgetos ir nežinomieji. Tik mirties data, iškeverzota ant lentelės. Ten laukia didelis buldozeris – kada nors ir tai ištrins.

<…>

 

Vakar vakare pro buvusius amunicijos sandėlius, apybrėkšmiu švelniai rausvas plytas, aš vedžiausi I ir jos motiną pavakarieniauti naujoje kavinėje. Mes valgydavome drauge kartą per savaitę, bet tik sykį ėjome – arba ruo­šėmės eiti – į kavinę, tai buvo Chimijoje, I motina rengėsi visą valandą, labai seniai kur nors lankėsi, ir kai tik priėjome restoraną „Dzintars“, nusižudė moteris – iššoko iš penkto chruščiovkos aukšto. Ji buvo jauna, gerai apsiren­gusi. Žmonės tyliai apsupo ją per atstumą ir spoksojo. Mes žiūrėjome, kaip įvairios tarnybos – milicija, tik neseniai pervadinta policija, greitoji pagalba ir kt. – privažiuoja ir stebeilija į tą moterį. Ar ji iššoko per pobūvį, ar pa­sipuošė mirčiai? Jie nenori, kad jų juodoji Berta1 susiteptų. Apžiūrėjo ją ir išvažiavo. Galiausiai kažkas pašalino kūną.

I pažvelgė į mane ir pašaipiai tarė: parašyk apie tai eilėraštį. Taip, atsa­kiau, parašysiu. Kūnas Chemijoje. Nieko ypatingo, tik dar viena negyva mergina niūriame rajone. Išėjimas, dunkstelėjimas. Iš tikrųjų ketinau para­šyti apie I – kaip ji augo čia, kur, tramvajuje dažnai pagalvodavau, kaip būtų atrodę čia užaugti, pamėlynavę vyrai kailinėmis kepurėmis stovi eilėje prie alkoholio parduotuvės arba grąžina butelius į tarniką – o I kartkarčiais su motina nusiperka karpį ir paleidžia į Chemijos tvenkinį. ķermenis ķimija – „Kūnas Chemijoje“. ķermenis, kūnas, kilo iš senovės prūsų ķermens – tikėti­na, IE *ker–, „auginti, maitinti“, – vadinasi, kurti – bet čia taip pat galima sąsaja su prūsų sermen, sirmen – šermenys.

O tas žodis – kora. Toji Kora. Jie nenori, kad ją juodoji Berta susiteptų. Parašyk apie tai eilėraštį. Visi stovėjo tylėdami, spoksodami į nukritusį ob­jektą. Netoliese, kitoje chruščiovkoje (pastatai, vienodi nuo čia iki Vladivos­toko, vadinami pagal tai, kam valdant pastatyti – tamsūs, masyvūs prie Stalino, prastos, blankios brežnevkos – stagnacijos meto) yra butas, kuriame visi pasikaria, vienas nuomininkas po kito. Raitininkai, jodavę Raitininkų gatve nuo Tvirtovės, nusivesdavo nusikaltėlius į „dykumą“ ir slapta pakar­davo, o dabar sklinda gandai, kad prakeiktasis butas yra toje vietoje, kur jie tai darydavo. Vakar vakare I motina susižavėjo kavine, nors ten buvo kalba­ma tik rusiškai, su ryškiu baltarusišku akcentu, nepasivarginus išmokti nė vieno latviško žodžio (valgiaraštis dvikalbis, bet rusiškoje pusėje jautienos liežuvis kažkodėl paliktas latviškai, bet be brūkšnelio, tad liežuvis, mēle, tapo melagėle, mēle)… I motina grįžtant buvo kitame pasaulyje: įsivaizduo­kit, sakė ji, mums kertant Raitininkų gatvę, įsivaizduokit vyrus, jaunus vy­rus, ant žirgų.

Alėjos parke yra šaudykla, vieta, kur turtingi vyrai (užtamsinti langai, odinės striukės, žmonos vos paeina – ankštomis suknelėmis ir neįmanomais kulniukais) gali išbandyti pistoletus, prieš apsispręsdami, kurį pirkti. Kai ją atidarė, ten nueidavo vyrai, kurie nebuvo turtingi, ir nusišaudavo. Per vieną mėnesį du laikraščio fotografai. „O ką mums daryti, prieš paduodant ginklą klausti, kokios jie nuotaikos?“

 

Aš drebu. I apimta nevilties guli lovoje. H šiandien arba rytoj turi pasi­imti sūnų iš ten, kur atsišakoja kelias į Agluoną, katalikų piligrimysčių vietą dar sovietiniais laikais. Pas dežurantę palikau žinią, kad paskambinsiu vi­durdienį ir paskui ketvirtą. Drebu iš neapibrėžtos baimės – ar dėl to, kad jaučiu H? Jaučiu isteriškus abejonės šešėlius jos rausvuose plaukuose, girdžiu jos kosulį, įsivaizduoju ją pusnuogę pritūpusią prie namų darbų, psi­chologijos, paskutinėmis mokyklos savaitėmis… Kodėl negalėjai paskambin­ti, negalėjai paskambinti, klausė ji per pastaruosius mūsų susitikimus (užėjo kavos puodeliui ir pasiliko nakčiai, paskui vėl, rytą, rengiausi ketindamas išeiti, bet galiausiai vėl nuogas, joje). Ji čia negali paskambinti – telefonas pas I motiną, ir nė vienas iš mūsų nenorime matyti, kas atsitiks, jeigu vėl visa tai užplūs, kaip tą dieną, kai ji atvažiavo traukiniu – paprašiau I eiti su manim jos pasitikti, tada, kai buvau sugrįžęs iš mėnuliavimo. Aš nenorėjau būti žiaurus (nejaugi buvau?) – buvau atviras ir sužeistas, o lyginant su H tai reiškė šaltas ir griežtas, mane suradusi čia grįžo kitą dieną ir puolė ant kelių (bet aš norėjau žodžio)… Mudu su I nupėdinom ilgą kelią Gagarino ulica (viename laikraščio straipsnyje buvo suabejota, ar Jurijus Gagarinas apskri­tai pakilo į kosmosą), žvyruotomis gatvelėmis, pilnomis vištų ir benamių šunų, ir pasisiūliau išsiųsti H į Uzbekistaną, kur norėjome važiuoti kartu – kad jai tai padėtų užmiršti mus… Aš negaliu gyventi be tavęs, tarė I, jos akys ir kūnas susitraukė apčiuopiamoje tamsoje. Ji suprato, kad aš buvau mėnuliauti, ir tegalėjau pasakyti, kad įsimylėjau. Apimtas baimės, mano astrali­nis kūnas rangėsi kaip nėgė sausoje žolėje, apimtas baimės ir prarandantis dzidrumu, peilio smaigalys įremtas man į širdį, negaliu atsiplėšti ir palikti I, palikt ją toje vietoje, iš kur plieskia jos naikinanti ugnis, purvas, iš tikrųjų dulkės, pelenai, kaip dabar prašau jos kvėpuoti, rasti savyje vietą, kuri nėra sielvartas… Nes kaipgi tai apskritai įmanoma, skyrybos?

Mudu su I buvome neišskiriami. Jeigu kuris nors susirgdavome ir kitas į parduotuvę nueidavo vienas, kasininkės šnibždėdavosi, murmėdavo ir klaus­davo: kur jūsų žmona, kur jūsų vyras. Žvyruotos gatvės, gaujos laukinių, rujo­jančių šunų. Sapnuose taip pat vaikščiodavome drauge – prisimenu tik ke­lias naktis, kai jos nesapnavau, nevedžiau kur nors, arba pats nebuvau vedamas per pusiasalio miestą su bizantiška bažnyčia, kurios niekada nega­lima prieiti, bet ji visada stūkso arti, kol koks nors tramvajus nuvažiuoja į kitą dalį, sapnuodavau jūrą toli apačioje, akmenis, čigonus, Obstivasser, ki­tus, klajojančius, nuotrupas Niujorko, Chrysopylae, Rygos senamiesčio, visus, sujungtus Čikagos transporto, jūrą, kartais ežerą, Mičigano ežerą, mano pir­mąjį vandens telkinį.

Mes pavertėme tai savo namais. Kilimėlis iš Vidurinės Azijos, milžiniškas sovietinio geležinkelių tinklo žemėlapis, kur sužymėtos visos iki vienos sto­tys, net mažytės bevardės stotelės Kazachstano dykumoje, saldaus sviesto gumulėliais lesiname zyles, snapu beldžiančias į langus, grėbiame lapus, ne­liestus penkiasdešimt metų, sodiname gėles, kvepiančias tik naktį, aš gami­nu valgį, ieškome maisto tais dar sunkiais laikais, jos pirmasis avokadas, dabar virtęs medžiu prie šito stalo, šnekame, ginčijamės… ir riejamės. Ji nepakentė, kad aš leidžiu laiką su studentais, slepiuosi nuo savo draugų. Tuo metu ji netapė. Kartkarčiais iš jos plykstelėdavo bauginanti tūžmastis – ne piktavališka, iš tiesų ji stebėtinai geras žmogus, netgi empatiškas, ypač gyvū­nams (juk turime penkias kates, visos iš gatvės). Tiesiog joje kažkur šalia širdies (ne pačioje širdyje) glūdi sukrečianti tūžmastis – kartą apspardė automobilio žibintus, užėjus įtūžiui vos nepasmaugė savo mokyklos direk­torės, apmėtė akmenimis savo motiną – ypač su motina ji užkurdavo tikrą Pragarą. Nes motina įsikibusi į ją. Įsikibusi. Ir man tai rašant I pritūpė ant Palangės, tada patraukė mane už rankovės, būk su manim, maldauju, kodėl tu negali būti su manim, galiausiai sukniubo ant grindų, apgailėtinai, des­peratiškai raudodama, man tereikia, kad būtum su manim. Paleisk. „Paleisk, Paleisk, tai sielvarto raiška…“ Kvėpuok. Tik tu kvėpuok. Būk gera, susirask savyje tą vietą, kur tau nereikia manęs, prašau tavęs, maldauju. Aš negaliu. Laukiau tavęs. Laukiau tavęs, ir mano vienintelė laimė buvo įsivaizduoti mus laimingus. Namai. Pririšome prie akmens papuvusios jautienos ir žiūrėjome, kaip nardo šarkos. Planavome keliones sovietinio geležinkelių tinklo žemė– tinklapyje. Nuėjome į turgų ir susiradome tviskančios mėlynos medžiagos, tin­kamos staltiesei. Verčiau jai Lavkreftą, visus apsakymus, susikaupęs, vaizdžiai. Aukštos žvakės, tadžikiškas pusdubenis, varis, išgraviruotas persiškai. Pastovumas, namai. Vieta, į kurią galėjau sugrįžti, išbuvęs beveik trejus metus Amerikoje, dvejodamas, dvejodamas iki koktumo. Dulkinkis, bet neįsimylėk. Niekur neįsimylėk, tik namie. Jis klajojantis poetas, jis ne iš tų, kurie keičia vystyklus. Cedrini, ar tu tikrai šeimos žmogus? Knygos iš visų pusių iki pat lubų, lentynos, sukaltos iš malkų ir surankiotų lentų, kažkokios senos tvoros. Spintoje stiklinėmis durimis mano kūryba, sąsiuvinių sąsiuviniai, prirašyti tankiai, neišskaitomai Cnekreipk dėmesio, tai tik savęs ieškantį žmogus) – darbas, judantis atgal, kartais žiemos vakarais rašydavau be per­stojo iki išnaktų, pareidavo katės, sušlapusios ir sušalusios, rašydavau ką? („o jeigu aš pasakysiu, kad tavo knyga – chaosas?“), rašydavau karas, ir kiekviena diena prasidėdavo mėnulio simboliu su fazės ženklu ir žodžiu atsikėliau: „atsikėliau 3.36, sapnavau…“„atsikėliau apie 5, sapnavau,kad…“, vėliau turbūt nusnaudžiau, daug vėliau, po kiaušinienės ir aibės kavos puo­delių „pabudau iš snaudulio sapno…“, karas – o po spinta, po grindimis, ties kampiniu akmeniu tūno pirmosios respublikos monetos, namą iš dalies per­statant ten pakištos tos pačios kavalerijos, kurią vakar įsivaizdavo I motina, po vieną kiekvieno nominalo monetą, sunkus sidabrinis penkių latų pinigas, latas, santimai. Pasivaikščiodavau paprastai iki bėgių ir nykios stoties, kar­tais net taip anksti, kad suspėdavau iki Peterburgo traukinio, pravažiuojan­čio nakties gelmėje, rašydavęs ką – apie karą santuokoje, peronu vaikšti­nėdavo pasieniečiai, o traškantys garsiakalbiai skardendavo, kad atvyko vilciens Berlīne–Sanktpēterburgā, su ryškiu rusišku akcentu, paskui tą patį pakartodavo rusiškai, taip garsiai, kad ir čia išgirsdavai, namas kiek suvir­pėdavo, anglių kvapas, ant kiekvieno vagono sunki sena SSRS emblema. Šia­me mieste niekas neišlipa iš to traukinio, nebent pamiklinti kojų ir nusipirk­ti beliašo, gruzdintuvėje kepto pyragėlio su abejotinos mėsos įdaru, arba alaus butelio, arba jeigu išsiveda pasieniečiai, o paskui suodinas tamsiai ža­lias traukinys lėtai nuvingiuoja į žemyno gilumą, kresniems girtiems kon­duktoriams trepsint apie samovarus.

H laukė mano skambučio – sakė parašiusi man dainą, angliškai (ko aš ją išmokiau? lover, water, beauty, body, beautiful…), ir norinti, kad ją išgirsčiau. Sulemenau, kad popiet pabandysiu susitikti su ja, bet sakiau, kad baiss, čia baiss („baisinga, kraupu“), ir aš negaliu prižadėti. Jeigu baisinga, ar tau ten tikrai reikia būti? Ar reikia? Gal man išeiti? (Juk visada galim palikti vienas kitą, ar ne?) Rūdėtieji erškėčiai palei pašiūrę ir tvorą, iškasti ežero pakran­tėje, ten yra sala, Višfju sala, su senu aukuru. Noriu, kad išgirstum mano dainą. „Aš laukiau tavęs… visą laiką, kai tavęs nebuvo…“ Erškėčiai, o kita­me kambaryje naujas I paveikslas – mėnulis. O mėnulis, rašė H, mėnulis juo­das kaip varnas.

Pražuvo kukmedis, tas, kuris, kaip kartą sapnavau, įaugo į namą arba padarė namą permatomą, henochinis šauksmas2: giraa i ta maelpereji – „ir mėnulis kaip skvarbi ugnis“, vėliau ipame ul ipamis, o Kraulis komentavo, kad ul tariama kaip angliškas yew – „kukmedis“. Anapus purvinų kapinių kukmedžių mažai. Rusai anapilin išėjusiems mylimiesiems neša kiaušinių ir degtinės, latviai – žvakių. Dažnai. Per vienas Kalėdas net siaučiant pūgai klampojome per pusnis ir palikome ten žvakę – ji matėsi iš tramvajaus.

Mudu su I buvome neperskiriami, bot ėmėme miegoti atskirai, Kai at­važiavo H, – jos nebuvo traukinyje, kurį pasitikome, bet vėliau ji atsirado verandoje, mudviem su I einant taku, jos aukštas, paminkliškas, baltas it lelija kūnas atrodė aptingęs, – pasakiau jai, kad ji nebežiūri į mane kaip į vyrą. Nes buvau labai nelaimingas. Kas buvo paskui, mažai teprisimenu. Beveik nesikalbėjome. Ji prašė leisti jai miegoti mansardoje, važiuoti su mumis į Uzbekistaną, padirbėti su manimi trisdešimt dienų, tik trisdešimt dienų. Mudu su I miegojome čia, o H miegojo po Sovietų Sąjungos geležinke­liais ir maldavo mūsų nesimylėti – mano vietelė, sakė ji, mano vietelė dar gyva. Aš pamaitinau savo altorių, praktikavau pranajamą ir valkiojausi stingdomas siaubo. Mano vietelė tarp kojų dar gyva. Užsičiaupk, pasakiau. Jiedvi šnekėjosi apie tai, kad H nori pagimdyti mano vaiką, sūnų su žvaigžde kaktoje. Aš verčiau joms eilėraščius. Kažkuriuo momentu daviau H ąžuolą (penkių latų banknotą su dideliu ąžuolu) ir nupirkau jai butelį degtinės. Supažindinau ją su O ir paprašiau jo, kad ja pasirūpintų. O žmona sakė, ji dvokia kaip gyvulys, kuriam visą laiką reikia kruštis. Jos aromatas sklido per kambarius. Mano vietelė dar gyva. Ji išvažiavo, sode vos neiškeikusi manęs. Neversk manęs tave keikti, Peteri.

Dvilypumas – pragaras. Negali būti darnus, jeigu nusigręži nuo savęs (kokios dalies savęs? miglai laižant tvirtovės sieną), jeigu išniekini meilę. Dvejus metus pasaulis buvo mano kapas.


1 Juodoji Berta (žarg.) – policijos automobilis.
2 Henochinė magija (siejama su apokrifine Henocho knyga), sukurta XVI a. Anglijoje, re­miasi šauksmų, arba raktų, sistema, esą per mediumą perduota angelų. XX a. ja populiarino mistikas Meisteris Crowley.

Jānis Joņevs. Metodas

2022 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Latvių rašytojas Janis Juonevas (g. 1980) pagarsėjo romanu „Jelgava 94“ (2013), jis išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų (2018 m. pasirodė lietuviškai).

Vladis Spāre. Nelaimės paukštis

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius).

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Erikas Adamsonas (1907–1946) – poetas ir prozininkas, laikomas latvių literatūros klasiku. Gimė Rygoje, studijavo teisę, bet vėliau vertėsi rašymu bei vertimais.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Joseph Campbell. Horizontų nebėra

2017 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus

Laimantas Jonušys. Tarp prisitaikymo ir laviravimo

2016 m. Nr. 11 / Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Laimantas Jonušys. Įkvėptoji ir paprastoji literatūra

2016 m. Nr. 8–9 / Norėčiau pradėti nuo paprastų techninių, konjunktūrinių dalykų. Konjunktūra, deja, iš tikrųjų daug nulemia bandant platinti mūsų literatūrą užsienyje. Įsivaizduokime tokią simbolinę didelę knygų spintą…

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…