Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos
Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.
Gintarė Bernotienė:
„Juos pasitiko tamsėjančio miestelio nykuma.“ Šis Jurgos Tumasonytės sakinys į akis krito kaip aprėpiantis bent dalies tikrai ryškių ir stiprių 2019 m. išleistų lietuvių autorių knygų tematiką. Žinoma, tai daugiausia prozos kūriniai (Vido Morkūno, Dainos Opolskaitės, Jurgos Tumasonytės, Virginijos Kulvinskaitės), kuriuose su atida perteiktas pairusių socialinių ir šeimos santykių slogutis, ištinkantis ir mieste. Poezijoje prie jų šliejasi Enrikos Striogaitės rinkinys „Žmonės“, sukurtas kaip užribio žmonių portretų galerija.
V. Morkūnas trumposios prozos rinkinyje „Pakeleivingų stotys“ visuomenės paraštėse likusių ar keistuolių likimus sugeba atskleisti iš vieno raiškaus epizodo. Trumposios prozos gabaliukams suteikęs pasikartojančius pavadinimus (stotys, bevardžiai, ankstybieji, turtingosios ir pan.), tokia kartote dar labiau susieja šiuos pavienius personažus, jų gyvenimus į atpažįstamą yrančios šiuolaikinės pokolūkinės Lietuvos paveikslą. Jame tarp žmonių likimų nuolaužų prasišviečia blausus „žvilgančios geležies ir rūdžių grožis“ (p. 16) – autoriaus stebimi žmogiškumo likučiai įspūdingai iškalbios aplinkos fone. V. Morkūno stebiniai turi keistos jėgos – taupus stilius ir trumpi gabaliukai, kuriais perteikiama kartais sunkiai įžodinama gyvenimo medžiaga, daro stulbinamą įspūdį. Detalus aplinkos piešinys ir susikoncentravimas į vieno veikėjo istoriją pasakojamame fragmente anaiptol nepanaikina fragmentų, iš kurių sudaryta ši knyga, vidinio junglumo, jį dar sustiprina ir būsenos, kurioms V. Morkūnas nemaža dėmesio skyrė ir poezijos rinkinyje „Nekropolių šviesos“. Buvimas arti mirties, arti ribos, už kurios baigiasi žmogaus kaip visaverčio sociumo nario egzistencija, – tai temos, kurios domina V. Morkūną, o labiausiai gildantis dalykas persikelia jau į numanomą skaitytojo rezonansą. Skaitant šią V. Morkūno knygą regisi, kad esama kažko neatšaukiamo ir iracionalaus, kas, įsiraizgęs į žmonių gyvenimus kartų kartoms, tūno neįvardijamas. Šis slogutis primena Romualdo Granausko romaną „Duburys“, kuriame personažų likimai buvo paženklinti slegiančios sovietmečio nykumos.
D. Opolskaitė novelių rinkinyje „Dienų piramidės“ įtikinamai psichologiškai niuansuodama vaizduoja sunkiai paaiškinamus vidinius virsmus, ištinkančius jos herojus. Šeimos problemos, intymieji ryšiai, ištikimybės, pareigos klausimai jos prozoje svarstomi žmogaus vidinės teritorijos, tik jam priklausančios būties ir jungiančio, už kitą atsakingo buvimo, artumo požiūriu. Humanistinis patosas čia prigesintas, pasakojamos istorijos nenaivios, neretai net nupurto iš arti vaizduojamų mažų miestelių ar miesto gyventojų tikrovė. Panašiai kaip V. Morkūno prozoje, čia pasirodo personažai, kurių apleistumas (Vladikas „Grotose“), vidinė nepaaiškinama nešvara (Džena iš novelės „Tik tvanas“) rodo šį tą pašlijus ne tik jų gyvenimuose, bet ir visuomenėje. Novelės įtraukia skaitytoją jautriu vidinių būsenų piešiniu ir subtiliai jusliu, kvapams, šviesoms, faktūroms atidžiu aprašymu, kuris šiuolaikinėje prozoje beveik retenybė, dailiu sakiniu, realųjį ir iliuzinį pasaulius sujungiančiu pasakojimu. Netgi filosofavimas apie laiką ir atmintį („Mano mama Madlena sako pagaliau supratusi, kad laikas niekada nepraeina“; novelė „Madlena ir aš“) yra juslus, įtikinantis ir organiškas, virstantis gražia dienų piramidžių metafora, pagal kurią ir pavadintas novelių rinkinys. Smagu konstatuoti, kad D. Opolskaitei išauginti „Dienų piramides“ užteko žmogiškosios patirties.
Pradėjus skaityti poezijos rinkinius, V. Morkūno ir D. Opolskaitės knygos buvo lyg kamertonas, kuriuo tikrinau poezijos ištarų tikrumą. Žmogiškoji patirtis ir raiškos glaustumas greta jų įkurdina E. Striogaitės trečiąjį poezijos rinkinį „Žmonės“, besišliejantį prie jau keletą metų moterų poezijoje (Vitalijos Pilipauskaitės, Dovilės Zelčiūtės, Rimos Juškūnės) vyraujančios socialinės tematikos rinkinių. Turėdama žmonių stebėjimo ir atjautos dovaną, E. Striogaitė sukūrė mieste gyvenančių paribio personažų galeriją, į kiekvienam veikėjui skirtą eilėraštį įtalpino jo likimo punktyrą, sykiu išgaudama bendresnį šių dienų gyvenimo provincialėjančiame mieste vaizdą su visomis jo piktžaizdėmis: gėrimu, bedarbyste, emigracija, nepritekliais. Šnekamosios kalbos intonacijos, kasdienės kalbos lankstumas, dialogai tarp portretuojamųjų ir rašančios autorės palieka minimalų atstumą, juo labiau kad vaizduojama bendruomenė yra gana uždara, susisaisčiusi ilgametėmis pažintimis. Eilėraštyje „Adelė“ mokyklos laikų simpatija, dirbantis mėsinėje, neatpažinęs kiaulės širdį ketinančios pirkti buvusios klasiokės, jai atsako – „širdį pjaustome tik per pusę, daugiau nesmulkiname“ (p. 14), ir buitiška detalė bemat virsta simboliniu apibendrinimu. Palyginus su V. Morkūno „Pakeleivingų stotimis“, E. Striogaitės knyga skleidžia ne tik slegiantį nykumą, bet ir empatijos šilumą, pavyzdžiui, eilėraštyje „Marcelė“: „Jūsų skarelė labai / gražiai žiba / vakaro saulėje – / sakau Laisvės alėjoje / aštuoniasdešimtmetį / perkopusiai moteriškei <…> šypteli, nepatikėsit, / kokių dešimties metų mergaitė / su saule skarelėje // mamos – švelniai paglosto kraštelį – / mirė, kai man ėjo vienuolikti“ (p. 59).
Žvalgantis po visus 2019 m. išėjusius poezijos rinkinius peršasi pastebėjimas, kad šįkart kokybe ir gausa moterų sukurtoji poezija ar tik nepranoksta rašytosios vyrų. Zitos Mažeikaitės „Esanti“, Elenos Karnauskaitės „Miegančios chimeros“, Paulinos Žemgulytės „Šiaurinio dangaus“ greta minėtinos dėl šiomis knygomis perduodamos panašios harmoningo buvimo jausenos, darnos su pasauliu ir gimtąja vieta pojūčio. Parašytos be didelių įmantrysčių, jos šildo savo ramiu gyvenimo, priimamo tokio, koks yra duotas, patyrimu. E. Karnauskaitė dalijasi savityra. Ramiais periodais nugulusiais aplinkos stebiniais ji it prozoje užfiksuoja daugybę detalių, fizinio pasaulio pėdsakus žmogaus sąmonėje ir iki galo nepažinias sielos reakcijas (eil. „Apie slapčiausias baimes“). Skaitydama jos poeziją buvau pasinėrusi į jutimų srautą, nuolankiai pasidavusi gyvenimo sezonų kaitai, apkamšyta it neparašytas eilėraštis moterišku jaukumu. Rinkinys lygus, būtent tuo lygiu ramiu kalbėjimu ir patraukiantis.
Z. Mažeikaitės rinkinys „Esanti“ išsiskiria paprastumu, atidžiu stebėjimu ir detaliu aprašymu, neforsuotais sugretinimais (eil. „Vėjas išvertė pušį“). Nuotaika, kuri prasiveržia pro santūrų kalbėjimą, skaitytoją nuteikia ramybei, nuolankumui, susitaikymui. Vilniaus senamiesčiui, bažnyčioms skirtuose eilėraščiuose įsijungia skrodžiantis laiką vidinis regėjimas, o ir kituose eilėraščiuose juntamas praėjusio ir esamo laiko persipynimas (eil. „Nuo Rambyno“). Santūrumas, kuriuo remdamasi Z. Mažeikaitė kuria savo eilėraštį, palieka švarią, bet tarsi suspaustą erdvę jausmams (eil. „Atmintinės“) – tokia poetika grįsta didžiuma šios knygos tekstų.
Palyginus su Z. Mažeikaitės, P. Žemgulytės rinkinyje „Šiaurinio dangaus“ daugiau poetizmų, personifikacijų, metaforų, tačiau yra ir panašios stilistikos eilėraščių (pavyzdžiui, „Nutolstant“). Stiprioji P. Žemgulytės pusė – peizažiniai eilėraščiai, juose geriausiai išryškėja jos poetinė dikcija. Ji netgi ištaria: „Žemė į žmogų įauga / Ir nešiojiesi ją kaip sraigė / Savo namelį / Visur su savim. // Žemė į žmogų įauga – / Esi kraujo spalvotom šaknim / Apipintas, maitinamas, pririštas“ (p. 57). Ten, kur autorė lieka santūresnė ir artesnė nepadailintai realybei, kur nekartoja svetimų klišių (ciklo dalių pavadinimai – „Žodžių sodinimas rudenį“, „Žodžių ganymas“), nostalgiškas ir gana vientisas rinkinys palieka gerą įspūdį.
Ramutė Skučaitė savo gyvenimo pasakojimą yra išrašiusi knygoje „Takelis iš naujo“ (2001), skirtoje vaikams ir suaugusiesiems. Naujame rinkinyje „Tik ištarti reikėjo“ pakartota jos struktūra iš eilių ir prozos, o dalijamasi šių dienų išgyvenimais ir vis iškylančiais prisiminimais iš vaikystės ir tremties. Yra skučaitiškai skaidrių tarsi vaikams skirtų eilėraščių, tačiau rinkinys skirtas suaugusiesiems. R. Skučaitės eilėraščių kokybė nesumenkusi, nuotaika, palyginus su ankstesniu rinkiniu „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013), nuskaidrėjusi, skaitant smagu užtikti tokių strofų kaip: „Koks gražumas mėnesio! / Gera, kad yra / Sidabriniam kliedesiui / Mėlyna dirva“ (p. 15) ar eilutę „Žinau, kad dobiliena – tai šventumas“ (p. 58). Knyga neturi sustabarėjimo ženklų, nejusti kartotės. Išgyventas prievartos laikas, apie kurį prabyla R. Skučaitė, apvalytas nuo kartėlio, blaiviai skaudus, bet neprimena rezignacijos („Už draudimą alsuot, / Už tą ilgą sušalusį laiką, / Už nebuvusias vasaras, / Kurias išalsavo kiti, / Už kelius – nekelius, / Kuriuos nukeliaut reikėjo – / Pasakai, kad už tai, // Ir – kiek liko – / Laike gyveni“, p. 109).
Naujausiame rinkinyje „Vienintele neišsakoma būtie“ Aldona Puišytė savo pajautomis perpina krikščioniško tikėjimo tiesas, meditatyviuose klasikinių formų eilėraščiuose kalba apie aukštesnės, slaptingos būties ilgesį. Regimybė ar tikrovė, ženklas ar paslaptis jos poezijoje veda į Begalinį, eilėraščiai perskaitomi lyg vėrinys su pasigirstančiais pasaulio metafizinės poezijos atgarsiais. Idealistinė, aukštosioms aspiracijoms ištikima A. Puišytės kūryba pernai metų poezijos sraute regisi kaip vieniša nykstančios tradicijos viršūnė.
Jurgitos Jasponytės „Vartai Auštrieji“ vienu sakiniu apibūdintini kaip kūrybingas dialogas su etnokultūros tradicija. Čia matyti ne tiek tai, kuo J. Jasponytė remiasi (skoliniai iš folkloro), kiek tai, su kuo jos eilėraščiai susisiekia pasaulėžvalgos požiūriu, kas jos atpažįstama kaip pakartojimas savu gyvenimu. Harmonija šiuose eilėraščiuose imasi iš saugos jausmo, iš „protėvių sodų švelnumo“ (p. 19), iš ypatingo giminystės ryšio, atsakomybės jutimo („du vaikai ir / mano dvi rankos / prieš miegą / tarsi juos / tarsi per juos ir visa kita / apglėbia“, p. 62). J. Jasponytės eilėraščių stiprybė – juose sugaunamas patirčių archetipiškumas, gyvybės tekėjimas, vietos atmintis (eil. „Apydėmės. Atminčių užglostymas“), smulkūs elementai, iš kurių susiklosto autentiškas ir dabar bemaž nešiuolaikišku vadintinas būties visumos patyrimas. Eilėraščiuose Vilniui J. Jasponytė atsiskleidžia kaip juntanti jo erdvių palimpsestiškumą, įrašanti miesto patirtis savam kūne eidama, jautri vandenimis, gyvastingais šaltiniais srūvančiai miesto istorijai. Jos savęs suvokimas kaip tarpininkės („Esu tik laidas / pereiti srautui / gyvybės“, p. 124), tik dalelės didžiajame gyvybės rate, kupinas taikios ramybės ir išminties.
Priešingo temperamento Agnės Žagrakalytės rinkinys „Bu bu itis: Alisa Meler išeina pro duris“ tęsia ankstesnių jos rinkinių užmojus – kuo panašesne į šnekamąją kalba atkurti kuo artimesnį realiajam pasaulį. Eilėraščiuose į pasakojamas istorijas įsiterpia klasikinės poetikos intarpai, ir toks stilistinis melanžas (eil. „Prokrastinantė skladuke“) kuria įvairialypio, čia pat vykstančio ir užrašomo, spontaniškai patiriamo gyvenimo įspūdį. Pulsuojantis A. Žagrakalytės poezijos ritmas su niekuo nesupainiojamas, eilėraščiai nustebina netikėtomis atomazgomis, o juslumas (eil. „Plėšrūnas“), vitalizmas jos eilėraščiams suteikia žaismės. Tai originali, naujoviškos raiškos poezija, atmetanti svetimus poetizmus, steigianti autonomišką poetinį pasaulį.
Pirmoji Vaivos Grainytės poezijos knyga „Gorilos archyvai“ išsiskiria kalbos šiuolaikiškumu ir orientavimusi į kasdienybę. Natūralizmas („Nemigos naktimis širdis virsta į spurdančią vištą“, p. 16), jutimiškumas, visiškas sentimentalumo atsisakymas, ironija atveria kelią kitoniškam, naujam poetiškumui, kuriame iš senojo arsenalo dar lieka veikti intensyvus metaforizavimas, būsenos perteikimas vaizdu, tam tikra atvirkštumo poetika. V. Grainytės poezijoje veikia tai, kam normalios kalbos logikos yra numatyta būti nejudriam („Gatvėmis slampinėja murzinos balos“, p. 16), objektai sužmoginami: „Veidrodžiai virpa ir rūgčioja“ (p. 44), posėdžiauja erkės (p. 11), o okupantai yra sloga ir polipai (p. 12). Eilėraščių temos dažniausiai buitiškos – katė medžioja tarakonus, kurie yra greitai bėgančios slyvos su ūsais (p. 22), „kopose deginasi senių oda, strėnos ir kietvabaliai“ (p. 40), tačiau problemos, kurios jaudina autorę, yra globalios. Dabarties, kasdienybės srautas pernelyg proziškas, tarpais nuslystama net į mokslinį ar žinių diskursą, kalba depoetizuota, į ją braunasi įkyrus balastas iš kasdienos vartotojiškos butaforijos ir informacinio triukšmo. Kiemo kalba (ožka, vištos, beždžionė) panaudojama kurti ironijos, beprasmybės įspūdžiui. Tokį kalbos srautą suvaldydama V. Grainytė kaskart pasiekia pasakymo šviežumo, eilėraščiuose sutalpina begalę detalių ir įtikina užfiksuoto pasaulio vitališkumu, krebždėjimu ir savaiminiu gyvavimu, primenančiu A. Žagrakalytės poeziją.
Prieš pereinant prie vyrų poezijos, neišvengiamai tenka paminėti ir mažiau pavykusius poetinius bandymus. Tautvydos Marcinkevičiūtės rinkinys „Titanoteris, Kekto ir kiti“, sumanytas kaip Kauno miesto kronika, apdainuojanti jo istoriją nuo mitinių įkūrimo laikų iki šių dienų, man pasirodė kaip viena didžiausių T. Marcinkevičiūtės nesėkmių. Tokį vertinimą lemia grandiozinio užmojo ir jo realizavimo iškilminga poetine kalba neatitikimas. Šlovinamasis diskursas, į kurį kartkartėmis pakrypsta poetė, disonuoja su atmestiniu atsitiktinių, pripuolamų sąskambių eiliavimu. T. Marcinkevičiūtė paskiria po eilėraštį Kauną kūrusiems architektams, sueiliuoja istorijas apie tarpukario bohemą (labiausiai vykusi knygos dalis). Kairiuosiuose knygos puslapiuose sudėtos iš periodikos parinktos kontraversiškos įvairenybės, žinutės apie kriminalinius, miesto ir Lietuvos įvykius bei iliustracijos knygai būtų tikę, jei autorės užmojį įsivaizduotume kaip feljetono sukūrimą. Stiprioji knygos pusė yra istorijų apie Kauną sutelkimas į vieną prasmingą ir netgi sugebėtą mitologizuoti vienetą, Kauno kraštovaizdžio aprašymas, tačiau bendras įspūdis lieka tragikomiškas, tarsi retro intarpai iš spaudos valdytų autorinę knygos dalį. Gaila, kad stilistiniai nelygumai sumenkina rinkinio vertę.
Laimos Kreivytės „Artumo aritmetikai“ užtaiso teikia nišinė tematika, tačiau pats rinkinys dideliais poetiniais atradimais nepasižymi. L. Kreivytės santykis su sava poezija yra lengvai namudinis – ji nesiekia būti madinga, nesibijo eiliavimo ar apskritai – eiliavimo su mažiau disciplinos. Dėl neraiškios poetinės dikcijos nelengva suvokti, ką savo eilėraščiais antrojoje knygoje „Kita“ užmena Ieva Rudžianskaitė.
Bibliotekų katalogo apraše Aido Marčėno rinkinio pavadinimas „Ir: 123 eilėraščiai“ pirmuoju žvilgsniu leidosi perskaitomas kaip ritmo šokiui išskaičiavimas, tad juo smalsiau buvo atsiversti knygą. Glaustumas, kurio vizija įkūnyta Sigutės Chlebinskaitės sukurtame viršelyje, autoriaus išmaniai pratęstas kartu ar atskirai skaitomuose knygos dalių pavadinimuose – Ir tu / nustebinęs pats save / toli toli toli. Kaip įprasta A. Marčėnui, dažnas eilėraštis pradedamas epigrafu, jie įvairuoja nuo metrų citatų iki kiemo nuogirdų, žinučių ar savo ištarčių perrašų, tačiau autocitavimo šiame rinkinyje mažiau. Čia eilėraščiai išauginti iš netolimos praeities prisiminimų, rašyti kaip atostogų dienoraštis, ir tokia minimali distancija nuo realaus gyvenimo dar sykį parodo A. Marčėno gebą visa aplink versti poezija. Eilėraštyje „Milošo laiptai“ A. Marčėnas, įžvelgdamas religijos ir poezijos panašumą, perfrazuoja maldą: „Tikiu universalią kalbą / poezijos neišverčiamos. / Tikiu visuotinę biblioteką. / Bendravimu poetų tikiu“ (p. 11), o kitame eilėraštyje poezijai priskiria panašumą į dar vieną struktūrą: „Vis dėlto poezija yra greta / matematikos. / Taupumas. Askezė. Grožis / griežtų sprendimų“ (p. 75). Mąstomi greta šių superstruktūrų ir kalbos, rinkinio eilėraščiai yra ir žaismingi, autoironiški (eil. „Sodink“ epigrafas: Žingsniukais išdidžiais, p. 112). Įstrigo eilėraštis „Epizodas prie Baltijos“, kuriame gražiai ir netikėtai susiduria žmogaus ir skruzdės perspektyvos. Tariamas paprastumas, radikalių eksperimentų atsisakymas šiame rinkinyje įspūdį apie A. Marčėno meistriškumą tik pastiprina.
Žaismingiausia 2019-ųjų knyga yra Benedikto Januševičiaus „Trumpiausias Benedikto Januševičiaus eilėraštis“. Tai daugiau nei šimtas pavadinimų figūrinio teksto variacijoms, išauginamoms iš pradinio pasikartojančio vaizdo – Japonijos vėliavą primenančio stačiakampio lapo su tašku viduryje, kurio vienas kampas ilga įžambia linija atsiremia į trumpesnę liniją su virš jos pakibusiu mažyčiu tašku. Abstrakčiame vaizde slypi gausybė galimų erdvinių opozicijų, kurias eilėvaizdžiuose, keisdamas pradinio vaizdo elementus, su humoru atskleidžia autorius. Taip pakeitus tašką į ketvirtį taško atsiranda „TRUMPIAUSIAS BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS EILĖRAŠTIS, kurį parėmė Kultūros taryba“ (p. 15) ar, pakeitus lapo kontūrus ir dekonstravus taško formą į laivelio, pasirodo „Išanalizuotas TRUMPIAUSIAS BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS EILĖRAŠTIS“ (p. 52).
Gintauto Dabrišiaus rinkinys „Baltas iš manęs“ nuo ankstesnių skiriasi atsiradusia fenomenologine perspektyva: „Žiūrime taip, kaip atsigręžiam, / permatom žvaigždes taip, / kaip mums patogiau suvokti save“ (p. 13). Viename stipriausių eilėraščių „Rėmai tamsos“ užminta daugybė temų – apie vienatvę, apie kiemą be žmonių lyg neapsėtą lauką ar sceną, apie save patį, nuo tamsos keičiantį vaidmenis ar pavidalus, bet išsaugantį autentišką save. Čia pasiekiama sudėtingų dalykų – kai konkretybės, kurias savo poezijoje G. Dabrišius labai brangina, pasirodo esą pajėgios atlaikyti sofistikuotų asociacijų svorį. Įdomiausia eilėraštį skaityti susitelkus į tai, ką jis tiksliai vaizduoja – žmogus sėdi ant slenksčio prieš kelių mėnesių tamsą, supamas kitos tamsos, kuriai yra atsukęs nugarą, ir toje vienatvėje, kurią išbūna prieš nieką nevaidindamas, pajunta tylos išryškintus raibulius, klaidinančius „nušnekėjimus“, santykius supančią keliaprasmybę, ir šiame vidumi patiriamame triukšme leidžia sau likti neaiškiam tarsi iškraipymui, kad išsaugotų meistrystę iš žodžio išgauti dvigubą priklausomybę – matyti jį tamsos ir šviesos priešpriešoje. Fenomenologai čia plotų rankomis dėl patirties aprašymo tirštumo.
Alio Balbieriaus rinkinyje „Ekvilibriumas“ eilėraščiuose suskamba kelios eilutės („toks girtas / girtesnis už rudenio lietų / girtesnis nei viso pasaulio girtuokliai / <…> dainuoja kaštonas“, p. 16), o kitkas liekasi kaip plotą uždengiantys jų ribuliai. Daugžodystė, atrodytų, buvo priešinga A. Balbieriaus braižui; ilgesniuose eilėraščiuose ji stelbia mintį, įvelia į panašybių kartojimą. Kartais persmelkia ir banalybės pojūtis, ypač kai pasiduodama įprastiniams, nudėvėtiems kalbos junginiams, tokiems kaip „lapų smaragdas“ ar „glamonių paukščiai“ (p. 39). Kartais ištinka klumpantis eiliavimas, naivūs rimai (p. 58), tad juo smagiau pasidžiaugti tolygiai geru trieilių skyriumi, įvaldyta glaustumo poetika („liūdesio šilkas, / šilkas iš liūdesio – / tai tik vakaras lyjant…“, p. 69).
Nerijaus Cibulsko „Veneros“, trečioji autoriaus knyga, pasižymi užtamsinta raiška, įmantrokais sakiniais („išlupau baimės / gardeniją iš gerklės / savo vienatine iltim“, p. 39). Iš ankstesnių rinkinių susiklostęs įspūdis, jog per klaidžias vaizdinių sąaugas autorius skaitytoją valingai veda link paskutinėse eilutėse iškylančios atomazgos, tinka ir šiam rinkiniui. Bet yra ir vienu ypu perskaitomų eilėraščių, kuriuose mintis išsiskleidžia sklandžiai (eil. „Gegužės bliuzas“, „Kai žygiuoja sausra“), o metaforos yra svarbiausios šio rinkinio konstrukcinės atramos.
Profesorės pianistės Ramintos Lampsatytės, dabar gyvenančios Hamburge, iniciatyva išleista Donaldo Kajoko poezijos knygelė „Juodraščiai“ traktuotina labiau kaip meninė akcija, o ne rimtas literatūros įvykis. Daug dėmesio čia skirta autentiškam juodraščių pavidalui atkartoti, praėjusio laiko jausmui sužadinti. Knygelės viršelis spalva primena sovietmečiu buvusius mokyklinius sąsiuvinius. Nostalgiška nuostata paremta ir viso leidinio koncepcija, skaitytoją kreipianti ne tiek skonėtis literatūros artefaktu, kiek mėginti įsijausti į jo atsiradimo kelią, mėgautis neišbaigtumu.
Valdo Daškevičiaus rinkiniui „Budėtojas“ tarsi ir nebūtų ko prikišti – nepriklausydamas šiuolaikinės poezijos mainstreamui jis turi teisę būti toks, koks yra. Vis dėlto autorių jaudinanti problematika, panaši į jau minėtus V. Morkūno miestelio vaizdus ir veikėjus, V. Daškevičiaus sudorojama literatūriniais ėjimais, ir šis tikrovės ir dirbtinoko jos išgyvenimo susidūrimas eilėraštyje dirgina labiausiai. Gana buitiška V. Daškevičiaus poezija yra ir gana banali.
Apie debiutinį Luko Miknevičiaus rinkinį „Už vėjo tuščia“ tiksliausia sakyti, jog tai yra paprasčiausia poezija. Kitaip nei žada išmoningas pavadinimas, dauguma eilėraščių nerodo ypatingų autoriaus ambicijų, atvirkščiai, skaitydama supranti, kad jaunųjų poezijoje dažnai pasitaikantis noras išsiskirti, nustebinti nėra šio rinkinio variklis. Kitas debiutas – Aisčio Žekevičiaus rinkinys „Maratonas“ – yra pavykęs. Kalbėjimo savitumo A. Žekevičius pasiekia kritiškai tirdamas tikrovę, gyvenamą laiką, virtualėjantį ir svetimėjantį pasaulį, užklausdamas šventumo ribas, tačiau neversdamas pasaulio aukštyn kojom. Maištingiausias tvirtinimas – „greičiau jau marsas bus parduotas / ufonautams / nei metafizika / sugrįš literatūron“ (p. 31) – įvairiomis formuluotėmis atsikartoja rinkinyje, bet tai, ką siekiama paneigti, nepraranda validumo. Nors autoriaus žodyne apstu šiuolaikinių informacinio srauto realijų, svarbus yra pastebėjimas, kad „įvardinti daiktus tikraisiais vardais / kartais sunkiau nei atrasti / tinkamą tempą“ (p. 38). O tai A. Žekevičiui pavyksta.
Būtina nors paminėti, kad atrankos kriterijų – originalaus pirmą kartą publikuojamo lietuvių kalba sukurto kūrinio – neatitinka ir todėl už šios apžvalgos ribų lieka dvi geros poezijos rinktinės (Alvydo Šlepiko „Mano tėvas žūsta“ ir Ramūno Kasparavičiaus „Eilėraščiai“) ir į lietuvių kalbą išverstas Rimo Užgirio rinkinys „Tarp“. 2019-ųjų lietuvių poezija, labai įvairi ir nesubendrinama, vis dėlto regisi slinktelėjusi žaismės link – ji neignoruoja gyvenimo prozos ir juodraščių, kad ir kaip jie būtų pavadinti.
Laimantas Jonušys
Tokiose apžvalgose arba kur kitur dažniausiai įprasta padaryti išlygą, kad tarp aptariamų metų knygų išskirtinių kūrinių nėra, ar kaip nors panašiai. Bet išskirtinumas dažnai išryškėja tik ilgesnėje laiko tėkmėje. Vargu ar išleidimo metais buvo iškart suvokta ir akcentuota, kokią išliekamąją vertę turi Jurgio Kunčino „Tūla“ (1993), Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ (2002), Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“ (2007). Arba Gintaro Beresnevičiaus „Pabėgęs dvaras“ (2005) – manau, kad būtent įvairialypė trumpoji proza yra stiprioji jo kūrybos pusė, o romano žanro („Paruzija“) jam nepavyko taip gerai suvaldyti (tiesa, vienas iš į „Pabėgusį dvarą“ įtrauktų rinkinių pavadintas romanu, bet toks nėra).
Istoriniu reiškiniu tapo ir kita romanu apsišaukusi knyga – „Siužetą siūlau nušauti“ (2002), į naujosios lietuvių literatūros olimpą įkėlusi beletrizuotos eseistikos žanrą su jau minėtų S. Parulskio, G. Beresnevičiaus, taip pat Giedros Radvilavičiūtės, Sigito Gedos ir Alfonso Andriuškevičiaus tekstais, nors pasirodymo metu ši knyga veikiau vertinta kaip užmojis patogiai surinkti jau publikuotas skaitytojų pamėgtų autorių esė.
Ir net Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ 1989 metais daugeliui atrodė ne kaip svarbus literatūrinis laimėjimas, o veikiau kaip neregėtos drąsos ir atvirumo proveržis kalbant apie įvairius dalykus, kurie ką tik buvo tabu, o kai kam atrodė tik kaip skandalingas būdas sudirginti publiką.
Ne „Vilniaus pokeris“, bet beveik visa kita čia mano suminėta kūryba yra daugiau ar mažiau autobiografinė. Tačiau 2019 metų prozoje tarp geriausių pavyzdžių vyrauja ne asmenine patirtimi, o išmone grįsta literatūra. Neturėdami patikimų objektyvių vertinimo kriterijų, bent šiuokart galime akcentuoti tokias vertybes kaip autoriaus kūrybos savitumas ir gero lygio literatūrinis stilius. Mat pastaruoju metu galime aptikti „globalios Lietuvos“ rašymo pastangų (kartais net ir neblogai įvertintų), pasižyminčių savitumo stygiumi, tiesmuku pasakojimu ir skurdoku stiliumi.
Užtat sveikintinai išsiskiria Dainos Opolskaitės knygos „Dienų piramidės“ apsakymai. Čia matome tokį išradingą plotmių derinimą, kai pasakojimas prasideda lyg ir paprastame buitiniame lygmenyje, tai yra imanencijoje, bet tuo nesibaigia, o vienaip ar kitaip pakyla į transcendentinį lygmenį, kartais mistinį. Pavyzdžiui, skaitytojas iš pradžių nesuvokia, kas gi iš tikrųjų čia pasakoja, ir tik vėliau paaiškėja, kad vienoje novelėje kalba dar negimusi būtybė, o kitoje – jau mirusi.
Bet meniškumo efektas, be abejo, gali būti pasiekiamas ir be tiesmukos mistikos, o tik per grynai literatūrinę „mistiką“, kitaip sakant, per subtilią potekstę ir grakščiai išskleistą kalbos raišką, kaip antai D. Opolskaitės novelėje „Tai, kas tikra“ ir kai kuriose kitose.
Įtaigi buitinio ir fantastinio lygmenų dermė būdinga ir Jurgos Tumasonytės knygos „Undinės“ apsakymams (to būta ir jos pirmojoje knygoje „Dirbtinė muselė“), kai kur esama šiek tiek panašumų su D. Opolskaitės kūryba, bet J. Tumasonytės tekstai turi daugiau aštrių kampų ir staigių posūkių. Stilius čia taip pat sėkmingas, nors kalbos subtilumo mažiau, bet jo čia mažiau ir reikia, veikiama kitomis priemonėmis. Man geriausią įspūdį padarė tie apsakymai, kuriuose daugiausia vaizduotės: „Muzika jų akyse“, „Taksistė“, „Paskutinė mano gyvenimo diena“, „Karalystė“. „Taksistė“ suvilioja jau vien taupiu, taikliu taksistės kasdieninio ir ypač kasnaktinio darbo aprašymu – autorė yra dirbusi knygyno pardavėja („Knygyno istorijos“), bet ne taksiste, o šios autentiškos patirties, kaip autorė pasipasakojo žiniasklaidoje, pasisėmusi iš kelionės su Ventspilio taksiste. Bet visa tai literatūriškai vainikuoja neįkyriai įpintas mįslingas antrininkės motyvas, kuris link pabaigos nušviečia apsakymą naujais atspalviais.
Vis dėlto kai kuriems tekstams pritrūksta įprasminančio baigiamojo akordo (tai D. Opolskaitės stiprybė) ir minkštą naratyvo krepšį kompaktiškai sujuosiančio diržo. Pavyzdžiui, „Adis ir Eva“ mane suglumino, nes liko neaišku, kokiam tikslui papasakotos tos istorijėlės, kurias sieja tik personažų giminystės ryšiai, o pagrindinio pasakojimo gija taip ir liko nesurišta, palaidai mataruojanti.
Bet apskritai J. Tumasonytė jau yra savitas balsas lietuvių literatūroje, ir tikėsimės jį išgirsti dar ne kartą.
Savitumu ar net ypatingu unikalumu pasižymi Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“ – trumputės novelės, kartais veikiau miniatiūros su mįslingais, lakoniškais atsikartojančiais pavadinimais. Tai yra tekstai su į juos įsmigusia, lėtai veriančia strėle, ir akivaizdu, kad visa tai atsirado iš kūrybinio impulso, o ne iš noro ką nors patraukliai aprašyti ar pan. Žinoma, tokioje gausoje strėlė kartais užlinksta, bet dažniausiai skrodžia iki galo. Kartais iki gyvo kaulo ir mirusiųjų kaukolių, pavyzdžiui, „Ankstybieji“, p. 46–47 (puslapiai čia gal net svarbesni negu antraštės, nes jos kartojasi), kur personažas atsiduria originaliai pavaizduotoje mirusiųjų karalystėje ir galiausiai – savo mirties akivaizdoje: miniatiūrinis šedevriukas. Ta strėlė nemažai klaidžioja gyvenimo ir mirties paribiuose, į būvio paraštę bei nuosmukį nustumtų personažų likimuose, veikiau tų likimų nuotrupose, nes juk tokioje trumpoje raiškoje viskas punktyriška, o daug kas lieka neišsakyta, bet numanoma.
Kartkarčiais netgi apima abejonė, kad gal tą nutylėjimais grįstą raišką galima dažniau perteikti be drastiškų motyvų, o, pavyzdžiui, netgi su šiek tiek humoro, kaip „Ankstybieji“, p. 93–94, kur kalbama apie abiturientų užmojį į mokyklos šventę patekti su savo atsineštu alkoholiu.
Renatos Šerelytės „Izabelė“ – istorinis romanas, bet, kitaip nei ankstesniajame, „Raganos širdis“ (kurio šis yra tęsinys), pagrindiniai veikėjai čia nėra istorinės asmenybės, o sukurti autorės fantazijos. Kaip visuma, tai yra, sakyčiau, gana lengvas kūrinys, bet visų pirma krenta į akis rašytojos jau seniai įvaldytas literatūrinio pasakojimo meistriškumas, čia nekyla abejonių dėl sugebėjimo perteikti istoriją su daugybe aplinkos detalių, personažų ir psichologinių aspektų, nors kai kurie charakteriai vienaplaniai (matyt, tai atitinka išankstinį sumanymą).
Pasakojama apie silpnos mergaitės ir stiprios moters išlikimo pastangas negailestingos patriarchalinės visuomenės (XVI a.) siautulyje, kur viena iš pramogų yra grožėtis pasmerkto nusikaltėlio nukirsdinimu smalsuolių apsuptoje miesto aikštėje.
Norisi dar grįžti prie literatūrinio stiliaus, veikiau pasakojimo kalbos. Tomas Vaiseta radijo laidoje „Pirmas sakinys“ apgailestavo, kad kai kurie autoriai nesiekia geros literatūrinės kalbos, o mano, kad kūrinio kalbą reikia priartinti prie šnekamosios. Pritardamas šiam apgailestavimui, manyčiau, kad svarbiausia turėti adekvačią kūrinio sumanymui kalbą, kitaip sakant, savo literatūrinį stilių, o šis gali būti labai įvairus, net ir pabrėžtinai šnekamosios kalbos pobūdžio. Bėda ta, kad kartais autorius kalbos stiliaus apskritai neturi – tiesiog bet kaip užrašo tai, ką sumanė papasakoti.
Tai štai R. Šerelytės kalba pagirtina ne tik tuo, kad žodinga ir vaizdinga, bet taip pat puikiai subalansuota ir taikli. Gera rašytoja moka įtaigiai perteikti ne tik dramatiškus veiksmus bei jausmus, bet ir paprasčiausią daiktinę terpę: „<…> užsitrenkė vaistinės durys, ir jis išgirdo, kaip džergždamas įvorėn sliuogia geležinis skląstis.“
Virginijos Kulvinskaitės romanas „Kai aš buvau malalietka“ stilistiniu požiūriu kaip tik ir yra adekvatus turiniui, nes čia reiškiama maištinga pasaulėjauta, „nenorminė“ laikysena, tad joks pokrypis į lyriškumą ar kalbos grožybes nederėtų („man ta kalba mažiausiai įdomi, aš tiesiog noriu istorijų“), nors išradingo kalbos vartojimo esama, ir tai džiugina.
Čia jau turime, tarkime, autofikciją (Vakarų literatūroje dabar madingas žodis, kaip ir pats reiškinys), ir ši kai kuo panaši į minėtąją lietuviškąją beletrizuotą eseistiką, tik ji reiškiasi ne trumpais tekstais, o vientisomis knygomis. Kuo tai skiriasi nuo tradicinio autobiografinio romano, man ne visai aišku, bet sakoma, kad autofikcija atsisako pretenzijos į romanams būdingą siužetą ir kitus elementus – tiesiog pirmu asmeniu dėstomi asmeninio gyvenimo epizodai. Tad „Malalietka“ kaip tik tai ir yra.
Bet tokie kūriniai nėra tiesiog autobiografija – tai aiškiai pasako antrasis termino dėmuo – fikcija. Kiek konkrečioje knygoje yra tikrovės ir kiek fikcijos, manęs nedomina, – tegul tai aiškinasi tie, kurie smalsiai stebeilija į rašytojų asmeninį gyvenimą. „Malalietkoje“ kai kur akivaizdžiai nutolta nuo asmeninės patirties ir pažaista bandymu kurti gryną fikciją – tai suteikia pageidautiną literatūriškumo prieskonį.
Peršasi netikėta paralelė. „Malalietkos“ pasakotoja nuo mažumės buvusi padauža, iš dalies tokia ir likusi: „<…> aš esu vaikiška ir nebrandi – dabar dar labiau nei tuomet, kai buvau vaikas.“ Kad ir kokie būtų tie ar tos padaužos, paprastai tai būna drąsūs žmonės. V. Kulvinskaitės knygos pasakotojos drąsa žarstyti iššūkius visuomenės lūkesčiams man įkypai siejasi su literatūros kritikės Virginijos Cibarauskės drąsa sukritikuoti kai kurias kitų pagirtas lietuvių autorių knygas.
Antra vertus, esama disonanso tarp abiejų knygos dalių: nors pasakotoja, vienaip ar kitaip žengdama literatūrologės karjeros keliu, pabrėžtinai paišdaigauja ir tarptautinėse konferencijose, vis dėlto ji jau nebe „malalietka“, ir tai truputį kita istorija. Tiesa, G. Radvilavičiūtė čia akcentavo dar vieną aspektą: „Daug verta tapimo asmenybe tema pasipriešinant aplinkai: visoje knygoje daugelį stebinsiantis drugelis lenda iš bespalvio kokono.“
Vargu ar Nariaus Kairio romaną „Toliau nei vandenynas“ galima pavadinti autofikcija, nes čia tik vienas personažo gyvenimo epizodas – viena kelionė, nors gana ilga. Autobiografinis pagrindas akivaizdus, pasakotojas kelionėje patiria įdomių dalykų ir daug ką įdomiai aprašo. Vis dėlto literatūrine prasme romanas nuvylė. Žinoma, galima daryti išlygą, kad kalbama apie „savęs ieškantį“ dvidešimtmetį ir jo tekstas daugmaž atitinka to amžiaus brandą.
Lėšų stokojantis jaunuolis kažkodėl pasišauna atlikti piligrimystę Jokūbo keliu šiaurės Ispanijoje. Apie jo ligtolinį gyvenimą beveik nieko nepasakyta, tad motyvai neaiškūs. Iki ten danginasi autostopu ir traukiniais su padirbtu Rail- Pass. Pakeliui epizodiškai apsistoja pas kelis pažįstamus (pavyzdžiui, kraštutinių kairiųjų pažiūrų studentų draugijoje), ten gerai pasitūsina ir kartą pasidulkina, paskui dėl to baisiai graužiasi, nes Vilniuje likusi jo mergina. Nelabai aišku, kokio galo jis pėdina tuo Jokūbo keliu, nes į pačią idėją, regis, žiūri skeptiškai ir pasišaipo iš tų, kurie orientuojasi į religinius potyrius.
Viename interviu autorius sakė: „<…> piligriminis kelias – visuomet religinis kelias, net jei neišpažįsti jokio dievo.“ Iš romano atrodo, kad tai tik nebrandžios saviieškos kelias. N. Kairys taip pat sakė, kad pirmoji aprašytos kelionės dalis (nuo Lietuvos iki Ispanijos) – keruakiška. Iš tikrųjų čia aiškiai esama tradicinės visuomenės atmetimo ir abejotinos moralės: nelegalus keliavimas su padirbtu popieriumi, turtingame užsienyje (Švedijoje) vagiliaujančių lietuvių pateisinimas (tai jau vėliau). Visa tai būtų maištingai literatūriškai šaunu, jeigu personažo gyvensena iš tikrųjų atitiktų Jacko Kerouaco arba Charleso Bukowskio, arba Jeano Genet dvasią. Bet iki to čia niekaip netraukiama – tėra gyvenimo nuostatų eklektika, kai lyg ir stengiamasi apžergti abu pasaulius: antisocialų maištingąjį ir tvarkingąjį arba konservatyvia tradicija paremtą piligriminį.
Suirzęs senas krienas (taip, tai aš) gali (nors nenori) padaryti ir tokią išvadą: pasakotojas (ne autorius) netrokšta mokytis ir tingi dirbti, tad stokodamas pinigų trenkiasi velniop kuo toliau nuo namų „ieškoti savęs“. Šiaip jau toks jaunystės polėkis suprantamas ir nesmerktinas, bet gera literatūra šis nuotykis netampa, nes rašymo stilius yra joks, t. y. matau tvorą – rašau „tvora“, ir pan. Tiesa, rašymo būdu reiškiamas maištingumas. V. Kulvinskaitės knygoje tai buvo didžiųjų raidžių atsisakymas, o N. Kairio romane visi dialogai perteikti be identifikuojančių skyrybos ženklų bendroje pastraipoje su pasakotojo kalba, ir kartais reikia įtempti nuovoką, kad suprastum, kas ką sako. Matyt, visa tai dėl to, kad skyrybos ir rašybos taisyklės yra naudingos kapitalizmo hegemoniniam diskursui, tad būtina jas bent kiek ardyti.
Tai tiek šios anaiptol neišsamios metų prozos apžvalgos.
Donata Mitaitė
Rašinį apie knygas pradedu dėl koronaviruso užsidarančiame pasaulyje, kai Lietuvos ministras pirmininkas žada priimti ypač griežtus sprendimus. Atsiverčiu Ievos Rudžianskaitės „Kita“ ir pačiame pirmame eilėraštyje – „Nerimo sniegenos / Ant bronchų šakelių / Sukabina spyneles“. Taip gyvenimas aktualizuoja poeziją, suteikdamas jai naujų prasmių. „Spyneles“ virusas sukabino ir ant knygynų bei bibliotekų. To niekas nesitikėjo: knygos nebereikia – grąžini į biblioteką, perskaitai – paskolini, prisireiks – atgausi. Neatgausi – karantinas. Ir ne „surūdiję cikadų gremžtukai“, anot Agnės Žagrakalytės, nugremžia mano ankstesnio skaitymo įspūdžius, o naujienos iš pasaulio ligoninių ir pribloškiantys visiškai ištuštėjusių miestų vaizdai internete. O juk pagalvodavau, kad norėčiau nebematyti vėplinėjančių turistų minių. Bet tuščios gatvės atrodo šiurpiai apokaliptiškai.
Tenka suktis su tuo, ką tebeturiu, užsirašiau ar atsimenu. O neturiu net Alvydo Šlepiko rinktinės „Mano tėvas žūsta“ (kas dar neskaitė: „žūsta“ poeto gimtojoje tarmėje reiškia ne „miršta“, bet „žvejoja“, eilėraščiui aktualios abi reikšmės). Knyga – ne visai tikra rinktinė, yra naujų eilėraščių, dalis senųjų gana esmingai redaguoti. Du kartus šią knygą pirkau, abu kartus padovanojau, nes juk smagu dovanoti gerą knygą. Man A. Šlepikas poetas svarbesnis už A. Šlepiką prozininką, nors prozininko anaiptol nebandau nuvertinti. Bet jo prozos knygą galiu perskaityti ir grąžinti į biblioteką, o poezijos – noriu turėti, kad vis galėčiau prie jos grįžti, deja, trečią kartą nusipirkti nesuspėjau. Jurgitos Jasponytės rinkinį „Vartai Auštrieji“ dar suspėjau nusipirkti ne tik dovanoms, bet ir sau. Eilėraščiai čia atspindi (vandenų knygoje daug, tad smagu taip sakyti) harmoningą asmenybę, nepabėgančią iš gimtinės ir įsišaknijančią Vilniuje, kurio kitų beveik nepastebėtos gatvelės, upeliai, sodai jai labai svarbūs. Beje, mažiau žinomas realijas ji visada po tekstu pakomentuoja. Dabar pačiai keista, kad pirmojoje J. Jasponytės knygoje neatpažinau autentiškos poetės. J. Jasponytę ir Kotryną Zylę, parašiusią romaną paaugliams „Sukeistas“, sieja gebėjimas jungti, o ne priešinti tradicinę kaimo ir šiuolaikinę miesto kultūrą. Kaip kalėdinę dovaną pirkau „Lyriką plius“, paskubom, pasikliaudama nuogirdom. Kalėdų rytą išgirdau trumputę recenziją: „Bet kokia bloga poezija…“ Nėra, aišku, poezija toje knygoje bloga, bet kartais eilėraštis tikrai atrodo bejėgiškas, kai lieka vienas su nepavykusiu komentaru, kai jo neparemia visas rinkinys, iš kurio jis ištraukiamas. Pirmoji Aisčio Žekevičiaus eilėraščių knyga „Maratonas“ tikrai patiko: lakoniška, šiuolaikiška, skaudi, nenarciziška. Vis dėlto pastebiu kintantį savo santykį su šiandienine poezija: vis mažiau knygų norisi atsiversti dar kartą po mėnesio, po metų, tiesiog turėti namuose. Spalvoti puslapiai ar įvairiai tuose puslapiuose sumaketuotas tekstas (kaip Simono Bernoto „Reivas“) įspūdžio nedaro, nors pripažįstu – knyga graži. Poetų skaitomi eilėraščiai dažnai labiau įsimena negu mano pačios tyliai perskaityti. O jei dar J. Jasponytė eilėraščio epigrafo vietoje uždainuoja… Galbūt keičiasi poezijos buvimo pasaulyje forma: gal ji vis labiau yra skirta ne skaityti, bet atlikti, o gal aš tiesiog nebesugebu susikalbėti su jaunosios kartos knygomis. Sako, taip daug kam nutinka.
Geriausia iš skaitytų praeitų metų knygų man pasirodė Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“, nors jos istorijos niūrios, grėsmė šiame visiškos entropijos pasaulyje kartais tik iš detalių, pustonių nujaučiama. Atpažįstamos dabar visai degradavusios, suirusios pilkos sovietmečio aplinkos žymės, bet grėsmė ir nykimas slypi ne tik praeityje. V. Morkūnas anaiptol nepalaiko ir socialistinio, ir klasikinio realizmo diegtos minties, kad vargas ir skurdas taurina. Nieko panašaus. Tos gausios šeimos vaikai, kuriems motina tepa taukų ant duonos riekės ir taukuotu šaukštu pažymi kaktą, kad neprašytų dar kartą, užaugs vagimis, žudikais ir prievartautojais. Maždaug knygos viduryje – pavėsinė prie Merkio. „Prie stalo sėdinti pilkų akių mergaitė šviesiais marškinėliais pasitaiso akinius, pakrutina užtirpusius basų kojų pirštus <…>. Padvelkia vėsus apyvakario vėjelis, sušiurina knygos lapus. Gabrielė skaito.“ Tiek vilties.
Jurga Tumasonytė „Undinėse“ gražiai derina fantastinį ir realistinį klodus, kartais aiškiai matai apgailėtiną socialinę realybę, bet jokių pagraudenimų ir paašarojimų. Tiesiog toks gyvenimas. Pasigraudenimai ir ištęstumai Eglės Juozapos romaną „Juozapa ir jos seserys“ padaro klampų ir sunkokai įveikiamą. Gaila, nes ten radau ir nemažai tikrai autentiško pasakojimo.
Džiaugiuosi Birutės Jonuškaitės ir Gedimino Kajėno sudarytomis interviu knygomis (kiek literatūros ir apskritai kultūros žmonių čia pasirodo intymesnėje dialogo šviesoje!), džiaugiuosi, kad vis daugėja pačių įvairiausių knygų apie Vilnių, grožinių ir ne. Uždaryta karantinan pabaigsiu skaityti Sonatos Šulcės „Vilniaus istorijas“, pasakojančias apie XVIII amžiaus Vilniaus asmenybes ir miestą. Naiviai viliuosi, kad knygos padės ne vilniečiams (o juk daug mūsų Vilniuje tik apsigyvenę, visos šaknys – kitur) pamilti miestą kaip savą, nebežiūrėti į jį tik kaip į galimo pelno šaltinį. Tik nemylintys miesto vargu ar skaito.
Marius Burokas apie mano jau minėtą S. Bernoto knygą rašo: „Debiutiniame rinkinyje lieka sena gera poezija, tik apibarstyta popkultūros prieskoniais.“ Nori nenori, o popkultūros, prieskonių ar pagrindinio patiekalo forma, šiandien ragauti tenka nemažai. Nemanau, kad popkultūra blogis ar kad jos galima išvengti, bet visada yra apie ką pagalvoti. Be abejo, Kristina Sabaliauskaitė atgaivino istorinį pasakojimą lietuvių literatūroje. Bet tiesa ir tai, kad „Petro imperatorė“ neprilygsta „Silvai rerum“. Gerokai stebina galinga rašytojos palaikymo komanda ir tai, kaip atkakliai mugėse ir festivaliuose K. Sabaliauskaitė atsiranda greta Tomo Venclovos. Viskas gerai, tik nereikėtų prarasti blaivaus suvokimo, kad šie du rašytojai lietuvių kultūroje yra labai nevienodo lygmens. Rytis Sabas rašo trilerį „Gaono kodas“, bet jam pasirodo, kad trilerio maža, todėl įterpia ištisus nuobodaus sakytum mokslo populiarinimo straipsnio puslapius, kurie stabdo įtemptą ir greitą (juk trileris!) romano veiksmą. Be abejo, su žydų istorija ir kultūra supažindinti skaitytoją reikia, bet pasirinktas būdas tam nelabai tetinka.
Kur kas įdomesnis ir, manau, aiškias tendencijas atspindintis yra labai populiarus ne tik Lietuvoje Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“ (vertė Laura Laurušaitė). Man pasirodė, kad romanas pernelyg tiesmukiškai sako banalią tiesą: sovietinė santvarka baisi, nusikalstama, žalojanti ir žudanti žmones, ypač jei jie dar neatlaiko ir suserga (depresija – rimta liga, negydant galinti labai blogai baigtis). Knyga visais požiūriais kompaktiška: veiksmas nelabai painus, personažai nesudėtingi, sovietmetis ir depresija – blogis, o viskas sutelpa į nepilnus du šimtus puslapių – skaitymas juk neturi nuvarginti. Jei reikėtų rinktis romaną apie sovietmetį, rinkčiausi metais anksčiau išleistą Jaano Kaplinskio „Ta pati upė“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė). Gyvenimo upė jaunuolį iš tiesų neša, intriguoja, stebina, klaidina, bet ir baugina labai realiomis grėsmėmis. Pavojai čia kaip tie sovietinio karinio aerodromo lėktuvai netikėtai pasirodo iš už įprastos, beveik idiliškos kalvos ir susivoki, kad tuoj pat prarasi viską: laisvę, artimuosius, o jau savigarbą tai tikrai. J. Kaplinskis skaitytojo negaili – skaitymas yra darbas, ne savaitgalio pramoga. Būna, aišku, ir pramoga, bet estų klasikas siūlo kitą variantą. Mintyse lyginau šiuos du romanus ir pasiėmiau paskaityti Krzysztofo Zanussio ir Aleksandro Krasovickio knygą „Imperatyvas. Pokalbiai Liaskose“ (vertė Kazys Uscila). Į klausimą, ar šiandienos kinas nuleido kartelę, lenkų režisierius atsako: „Kartelę nuleido visa kultūra, nes atsirado publika, į kurią mes anksčiau net nekreipdavome dėmesio. <…> Atsirado pirkėjų, jų daug, o didelis kiekis sudaro didelės sėkmės įspūdį. Bet jei pažiūrėsime, kokie romanai turi paklausą, iš esmės tai yra kai kas masinio, tai visada žemas lygis.“ Deja, nuleista ir „Vagos“ leidyklos kartelė. Vertimas, ko gero, visai neredaguotas, redaktoriaus pavardės knygoje nėra.
Baigdama prisipažįstu, kad svarbiausia mano karantino autorė – Olga Sedakova, jos eilėraščiai, straipsniai, interviu, paskaitos. Buvau pasiilgusi tokio intelektualaus, reflektyvaus, autentiškai krikščioniško balso.
Jūratė Sprindytė
Ar kritikas gali pasiteisinti, kad mažai perskaitė knygų? Kad neįžvelgė tendencijų? Kad dalijasi įspūdžiais, o ne analizuoja? Kad nepasitelkia platesnių kontekstų? Kad apžvalgoje mini vos penkias knygas, nors jų pasirodė keli šimtai? Negali. Ir vis tiek jam racionaliau kalbėti, o ne tylėti. Tada nors keli rašytojai išgirstų ir pasidžiaugtų – esam pastebėti, įterpti į margą skaitytinų kūrinių mozaiką.
Vienas netikėčiausių praėjusiais metais atradimų buvo Jaroslavo Melniko „Adata: skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą“. Romanas puikiai suręstas pagal pavyzdinius šio žanro dėsnius, kai neslopsta intriga, dinamiškas vyksmas rutuliojasi tirštoje socialinių santykių terpėje. Lakoniškai ir taikliai skleidžiami pokomunistinės šalies disharmoniški reiškiniai. Tai labiausiai vykęs lietuviškas detektyvas, kokį kada teko skaityti, nes rašė patyręs prozininkas, rimtai besigilinantis į žmogaus psichologiją. Tenka tik stebėtis, kaip optimaliai išvengta štampų, vykusiai parinkti personažai, ryškios simbolinės detalės (valdovas erelis). Rašytojas preparuoja nusikaltėlio paveikslą, bandydamas perprasti ir pagrįsti jo elgesio motyvus (vaikų namų augintinis, „atstumtasis“, lūzeris). Pagrindinis tyrėjas tapomas ne kaip herojus, o kaip žmogiškų silpnybių kamuojamas kasdienybės eilinis (ligotas, išsiskyręs, komplikuojantis ryšius su tėvu, dukra), bet apdovanotas aštriu protu. Tekstui gelmės ir skvarbumo suteikia nelauktai profesionalūs psichoterapeuto komentarai. Leidėjų ar paties rašytojo apmaudžiai neapsižiūrėta, kad romaną paraleliai verčiant į prancūzų kalbą (paantraštė „skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą“ iš dalies tam ir skirta), lietuviškasis variantas nebuvo apvalytas nuo mums žinomų paaiškinimų, t. y. nebūtino balasto.
Zitos Mažeikaitės „Esanti“ – brandus, išmintingai sudėliotas poezijos rinkinys, žinant, kad piktžolė gali būti ir vaistažolė („Galinsoga“). Poetė semiasi tvirtybės iš protėvių molžemio, iš kultūrinio substrato (Prūsija, Skandinavija, lietuviai užsienyje, kaip antai tapytojas Vytautas Kasiulis Paryžiuje), naudojama aforistinė kalba („Paklausk vunderkindo“). Lyrinei subjektei gaila laiko viešajam būviui, bet „negaila strazdui, / po lietaus švilpaujančiam / eglės viršūnėj“. Čia supranti, kad literatūra kiekvienam skaitytojui tampa brangi ir reikalinga tiek, kiek tu su ja identifikuojiesi, net paraidžiui sutampi patirtimi, amžiumi, nutikimais. Ir tave aplanko tokios pat būsenos, ir tavo eglės viršūnėj švilpauja strazdas. Ir tave močiutė mokė maldomis, gydė žolininkės vaistais, davė panašių gerų patarimų („Jei kas į tave skersakiuotų / – laikyk užanty špygą“).
Tokia sutaptis nėra tik subjektyvus džiaugsmas, bet lenkia prie minties apie savo kartos išgyvenimų ir patirčių bendrystę, negana to – apie dabartinės literatūros adresatų fragmentaciją. Šviežia, kitoniška mūsų literatūros kontekste Virginijos Kulvinskaitės knyga „Kai aš buvau malalietka“ liko nuo manęs atokiai. Jau dešimtmetį regiu, kad nesulaukiame konkretaus romano, kuris būtų visiems aktualus. Vieni tekstai taikomi detektyvo mėgėjams, kiti – meilės ar istorinio romano adeptams, treti – šiuolaikinio kalbėjimo „apie bilen ką“ gerbėjams. V. Kulvinskaitės skleidžiamas merginos pasaulėvaizdis atspindi visai kitos kartos pomėgius ir vertybes. Jaunimo subkultūra, „girti ar apsipūtę“ jos atstovai, supjaustyti riešai kaip „egzistencinės gelmės“ ženklai, reivai, tūsai, to meto slengas, dvelkiantis manieringumu ne menkiau nei autentika, priminė nesibaigiančios paauglystės kančias (sakau be ironijos). Mergina kritiškai vertina pasaulį ir terpę, kurioje sukasi, tiek „proletarinę“, tiek akademinę. Ji pati drąsiai ir teisingai sako: „nenorėjau kad mane mėgtų dėl švelnumo“, todėl maištingas, dygus ir turinio, ir formos prasme kalbėjimas pateisinamas. Literatūrologai kilstelėjo šios knygos statusą, įvardindami ją kaip naujovišką autofikcinę literatūros pakraipą. Galbūt. Šios knygos teigiamybe laikau atvirumą, o minusu – neslepiamą egocentrizmą ir visiškai padriką komponavimą (dėl dienoraštiško, plepaus diskurso).
Sauliaus Šaltenio, 2019 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, gausiuose interviu šmėstelėjo įsiminusi frazė: „Reikia rašyti tada, kai praėjęs laikas jau sutelpa į metaforą.“
Pasirodė kelios tikrai stiprios trumposios prozos knygos, bet kažin ar galime kalbėti apie novelistikos atgimimą, greičiau tai liudija prisitaikymą prie mažų formatų – fragmentų, paraščių, raštelių, nuotrupų, gurinių – išpopuliarėjimo. Ypač tai pasakytina apie Vido Morkūno „Pakeleivingų stotis“.
Dainos Opolskaitės novelių rinkinys „Dienų piramidės“ skatina mėgautis atmosfera, stiliumi, detalėmis, atspalviais, niuansais. Jos kūrinių esmę apibūdinčiau trumpai – kaip ir kodėl gali greit „sugriūti vidinis ramybės rūmas“ (p. 77). Ir beveik edukacines autorės pastangas jį atstatyti. Dažnos situacijos, kai net tobulas gyvenimas nebepakeliamas: įgrysta šeimos jungas, kai negali gyventi taip, kaip norėtum, supančioja pareiga, rutina, paprastas būvis, iš kurio norisi pabėgti, o pabėgus grįžti („Niekada“). Namų jausmas itin stiprus. Iškyla labai skirtingi santykių modeliai – nuo supratingo jautrumo ir palaikymo, net pasiaukojimo – iki visiško svetimumo, egoizmo, atstūmimo. Daugumoje novelių autorė trokšta gėrio, bet tos kitos – dramatiškesnės – labiau įtikina. Tokios kaip „Tik tvanas“ (apie šeimos ryšių nutrūkimą ir su biblinėmis užuominomis). Rašytojos vaizduotė sutrupina realybės sienas, riba tarp tikrovės, sapno, vizijos, metafizinės erdvės tampa peržengiama, kursuoti galima į abi puses. Galvodama apie kitas moteris rašytojas (Bitę Vilimaitę, Laurą Sintiją Černiauskaitę, Jolitą Skablauskaitė, Birutę Jonuškaitę) turiu pasakyti, kad D. Opolskaitei nestinga savitumo, ji natūraliai įsirašo į lietuvių prozos paradigmą daugeliu moters ir šeimos įprasminimo aspektų. Novelės gana skirtingos, kokybės požiūriu taip pat. Kai nelieka paslapties ir intrigos, kai veikėjai tokie geručiai, supratingi ir švelnūs, tampa aišku – gyvenime taip nebūna, pirmąkart pamatytam tėvui dešimtmetė dukra tikrai nepuls ant kaklo. Autorei kenkia paaugliams skirtų kūrinių didaktiniai stereotipai bei artumas su ne paties geriausio kalibro populiariąja literatūra, kuri turi savo štampus, ypač laimingas pabaigas. Kad autorė pajėgi, rodo tokios novelės kaip „Skola“, kur nenugalimos žmogaus prigimties silpnybės ima viršų. D. Opolskaitei galima linkėti išsivaduoti iš negyvenimiško normatyvumo, iš siekio vaizduoti, kaip galėtų būti, bet, deja, nėra.
Mąstant apie dabartinės literatūros amplitudę – o ji įsisiūbavusi – norisi cituoti Giedros Radvilavičiūtės mintį iš jos paskutinės esė knygos „Tekstų persekiojimas“:
Miesčioniški skaitytojai kankinte kankinasi skaitydami talentingai parašytus kūrinius todėl, kad jie jiems yra per 1) baugūs, 2) sunkūs, 3) neteikiantys (klišinio mąstymo) atpažinimo džiaugsmo ir todėl 4) nejaudinantys. Į autentišką kito pasaulį įžengiama visada tik su pastanga.
Pastanga būtina skaitant Jurgos Tumasonytės „Undines“, rūsčių ir baugių apsakymų knygą. Pagirtinai įvairūs kūriniai prognozuoja puikias rašytojos perspektyvas ateityje kurti nenuspėjamų žanrų ir fantazijos išlydžių literatūrą. Į rinkinį patekę kūriniai ir sąlygiški, ir natūralistiniai, ir kupini kasdienybės pažinimo, ir kūrybinio įtūžio. Žanro darnos suvokimu įsimena „Muzika jų akyse“, „Taksistė“; o ilgieji, primenantys apysakų eskizus, rodo didelį galimybių užtaisą, bet ne pasiektą rezultatą.
V. Morkūno „Pakeleivingų stotys“ – bene daugiausia atgarsių sulaukusi labai originaliai struktūruota knyga. Sakyčiau, jos iškalbi struktūra netgi pranoksta itin lakoniškų tekstų, pavadinta tiesiog „proza“, sankaupą. Knyga, gniaužianti kvapą, nelyg draudžianti apie ją gražbyliauti. Išbandymų dienomis taip norisi būti atspariu žmogumi iš V. Morkūno „degto molio“.