Laimantas Jonušys. Lietuvio nuotykiai Vilniuje

2011 m. Nr. 5

Herkus Kunčius. Lietuvis Vilniuje: romanas. – Vilnius: Kultūros barai, 2011. – 239 p.

Romano pavadinimas skamba bene tiek pat natūraliai, kiek ir keistai. Rodos, savaime aišku, kad lietuvis yra Vilniuje, kaip ir lenkas Varšuvoje arba prancūzas Paryžiuje. Štai „Lietuvis Paryžiuje“ – jau šiokia tokia intriga, bent jau tada, 1998 m., kai knyga buvo išleista (ne, tas Herkaus Kunčiaus ro­manas taip nesivadino – tai buvo „Bū­tasis dažninis kartas“).

Vis dėlto lietuvis šį kartą Vilniuje, ir jau kūrinio pradžia leidžia numanyti, kad išskirtinę lietuvybę skelbiančio lietuvio buvimas Vilniuje gali būti prob­lemiškas ar net kurioziškas. Komiškasis romano herojus Napoleonas Šeputis Vilniaus senamiestyje nuolat nemalo­niai susiduria su istoriniais kultūriniais ženklais, įžūliai bylojančiais ryškius įvairių kitų tautų veikėjų pėdsakus.

Romanas, ypač pradžioje, kupinas (gal net ir perkrautas) kultūrinių šian­dienos realijų – ženklų, sudarančių pa­brėžtinai aktualizuotą foną. Skaitytojui nekyla abejonių, kad labai sąmoningai pasirinktas ir konkrečiai detalizuojamas tas metas, „kai po maldų Viešpa­čiui Vilnius tapo Europos kultūros sos­tine, o Lietuva ėmė švęsti savo vardo paminėjimo tūkstantmetį“ (p. 221), o dar konkrečiau – tų 2009–ųjų Dainų šventė.

Aktualių politinių motyvų būta ir ankstesnėje H. Kunčiaus kūryboje, ta­čiau tai dažniausiai būdavo susieta su nesena istorine praeitimi (pvz., roma­ne „Nepasigailėti Dušanskio“). Šį kar­tą ryškiai akcentuojamos kai kurios nūdienos realijos, tautiškumo ideologemos. Tik vargu ar tai būtų galima vadinti publicistiniais elementais, nes dauguma atvejų autorius neperša ko­kios nors savo idėjos ar nuomonės. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose, nugali literatūriškumas, t. y. meistriškas komiškų istorijų pasakojimas.

Tarp tų kultūrinių ženklų, kuriuos matome išryškintus pačioje pradžioje ir kurių fone teks ilgai komiškai murk­dyti s mažai ką sąmoningai nutuokian­čiam, tačiau tampančiam ne tik ro­mano, bet ir nedidelių minių herojumi Šepučiui, ryškus barokinis katalikybės akcentas. Autorius įdėjo visą kopiją Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. birželio mėn. nutarimo Nr. T3– 191, kuriuo paskelbiama Kristaus Ka­raliaus intronizacija šiame rajone, t. y. Kristus tampąs simboliniu Vilniaus ra­jono valdovu ir globėju.

Šeputis kartu su kitais daininin­kais bei šokėjais autobusu važiuoja iš savo Kalvarijos (miestas, regis, irgi pa­sirinktas neatsitiktinai – vėl asociaci­jos su Kristaus kančia) į Dainų šventę: „Gurkšnodami ir pasidainuodami gast­rolieriai dardėjo į Vilnių – Lietuvos sostinę, šalies širdį“ (p. 13).

Pastarasis sakinys taip pat malo­niai (ir neklystamai) žada, kad skaity­tojas kartu darda į tai, ką H. Kunčius moka pateikti geriausiai – groteskiš­kus, absurdiškus nuotykių pasakoji­mus. Šiuose dalyvauja personažai, be­veik neužmaskuotai atitinkantys kai kuriuos vilniečių tikrovėje sutinkamus gatvių „veikėjus“, – „Kunigaikštį Vilgaudą“, elgetaujančią ryškiaspalvę „Raudonkepuraitę“, aikštingą ir rėks­mingą hipį disidentą Liutaurą, dar sovietmečiu išvykusį į Olandiją…

Bet pastarasis personažas – iš to­limų laikų. O tie sovietmečio laikai sudaro antrąjį, retrospektyvinį, roma­no planą, į kurį Šeputis vis nugrimzta savo prisiminimuose, – tai galiausiai tampa nemažiau svarbiu romano klo­du, vėlgi kupinu kurioziškų, drastiškai komiškų nuotykių.

Maža to, pagal Dainų šventės liau­dišką tradiciją Šeputis netikėtai prabyla apie dar senesnius, žilos ir skaisčiai tau­rios lietuvių tautos senovės laikus, kai „nei miestų, nei pederastų, nei lesbiečių, o jau labiau feminisčių nebūdavo. Todėl mergos, kai bernas subinėn įžnybdavo, net klykdavo iš pasitenkinimo“ (p. 101). Šiame nemažos apimties parodijiniame „papročių“ aprašyme sutinkame ir ge­riausių kunčiškų drastiško humoro pa­vyzdžių: „Išeidami į darbą, vaikus namie palikdavo. Kad miegotų, jei ne kanapė­mis, tai bent aguonomis prišerdavo. To­dėl kartais, parėję iš laukų, negyvus ras­davo“ (p. 102).

Manyčiau, kad kaip tik tas nara­tyvinis klodas ir parodijinio humoro pliūpsniai romane yra vertingiausi. Jei­gu norite ieškoti prasmės, nusiramin­kite. Knyga tarsi masažuoja persitem­pusius mūsų politizuotos sąmonės ner­vus: atsipalaiduokite – pasaulis yra kvailesnis, kurioziškesnis ir smages­nis, negu jūs manėte. Profesionaliems rūpintojėliams, kankiniams ir susiraukėliams tai nepatiks, bet H. Kunčius, tyčia ar netyčia, jų kaip tik ir negaili.

Šaipomasi iš visko – iš sovietmečio visais aspektais, bet taip pat iš šių laikų lietuvybės puoselėjimo, riboto nacionalizmo, grįžtančių išeivių senti­mentų, tradicijų gaivinimo ir t. t. Pras­mingiausia, regis, neieškoti visame tame prasmės, bet kai kur šiame farso kaleidoskope plyksteli satyros akme­nėliai, kartais susiję su kultūrinių ir istorinių realijų akcentavimu.

Suprantama, kad aprašant sovietmetį dabartinę Pilies gatvės dalį tenka vadinti Gorkio gatve, bet kai rašoma, kad dėdė Semas pakvietė Šeputį „į SSRS rašytojo Maksimo Gorkio gatvę, kur jis gyvenantis“ (p. 129), – tai tas atributų išplėtimas vargu ar beprideda komiškumo. Tas pat pasakytina apie kai kuriuos išvardijimus: „Istori­nę tautos atmintį tebesaugančios Smo­lensko, Gardino, Lydos“ ir t. t. gatvės (jų išvardijama net keturiolika). Išna­šose aiškinant, kas yra GRU ir pan., kiek pristabdoma ir atvėsinama smagaus komiško pasakojimo tėkmė. Visai kitoks, motyvuotas, išvardijimas pateikiamas knygai ritantis į pabaigą, kai Vasaros gatvės įstaigoje Šeputis regi susirinku­sius „visus Vilniaus mirusiuosius, visus Vilniaus gyvuosius“ (p. 226) – šie perso­nažai priklauso ne užtekstinei, o paties teksto plotmei, tad yra integruoti, tarsi baigiamojo karnavalo dalyviai.

Aprašydamas Šepučio tarnybą so­vietinėje armijoje su visais jos absur­dais, karininkų kvailumu ir „diedovščinos“ žiaurumu, autorius labai įtai­giai perteikia Šepučio, laimingai (ir nuotykingai) išvengusio daugelio tipi­nių pažeminimų golgotos, sąmonės degradaciją – nuo nesėkmingos sva­jonės įsitarnauti Maskvos GRU štabe ir sėkmingo stojimo į komunistų parti­ją iki iškreiptos „dembelio“ svajonės lėkti „nežinomybėn“ į Rytus, kur „aguo­nų laukai yra dešimt kartų didesni už Lietuvos plotą“ (p. 206). Ir grįžimą į Vasaros gatvės ligoninę (o paskui dar kartą – po trisdešimties metų).

O kai kur prabylama rimtai, pvz., apie kasdienį smurtą kariuomenėje: „Makabrišką patyčių ritualą įsuko protui nebepavaldi žmogiškumo sutemų stichija. <…> Goja nesuklydo, kadaise konstatavęs, kad miegantis protas gimdo pabaisas…“ (p. 203). Ir „Tarp šauktinių iš viso „sojūzo“ bebuvo nieko bendra. Jų nesiejo kil­matas, gimtoji kalba, istorija. Nevie­nijo nei religija, nei papročiai“ (p. 184).

Tačiau knygos pagrindą sudaro, kaip jau minėjau, groteskiškos, komiš­kos istorijos ir atitinkami jose daly­vaujantys kurioziški personažai, kaip antai pakaruoklius maniakiškai pa­mėgęs tapyti dailininkas, efektingai stilinga, bet kvanktelėjusi Feodosija, kuriai prabilus apie karštį, „staiga nubalęs Napalys“ išlemena: „Vasara. Toks metų laikas“, – o toji atšauna: „Tu apsimeti, o gal durnas? Aš tau sakau: širdis karšta“ (p. 136). Taip pat, žinoma, „Gorkio gatvės komendantu“ pramintas dėdė Semas ir jo sutuoktinė Zosė, kuri, Semui patekus į alkoholikų kalėjimą, džiugiai priima Šeputį ne tik į savo butą, bet ir į lovą. Priima taip entuziastingai, kad šiam tatai galiausiai apkarsta, o vėliau „Napoleonas susi­taikymo dėlei išsireikalavo iš tetos Zosės j nemažai privilegijų: rakto nuo buto, tei­sės išeiti ir grįžti kada norės, kišen­pinigių ir ne daugiau kaip trijų sueičių per savaitę“ (p. 141). Tiesa, „dėl pasku­tinio punkto užvirė karštos derybos“.

Vilniaus senamiestis pavaizduotas ryškiai ir su įvairiais atributais, pvz., paminklais. Kai kur tekstas įgyja sa­tyrinį požiūrį į dabartį ir, regis, išreiškia paties autoriaus, baigusio, beje, dailės studijas, nuostatas. Prie Krašto apsau­gos ministerijos Šeputis pamatė Jono Žemaičio paminklą – „ant blizgančio stulpo negailestingai pamautą galvą“:

Tai buvo didelis išpūstažandis bronzinis bokso turnyrų ir kovų be taisyklių čempionas. Grubi nosis ir suploto veido architektonika alogiškomis proporcijomis paradoksaliai pri­minė Šv. Velykų salyne stūksančias skulp­tūras (p. 152).

O štai apie televizijos „žvaigždžių“ kūrimą: „Kiekvienas gviešėsi jam pri­klausančių penkių minučių šlovės, bet mainais turėjo kuo labiau viešai apsi­kvailinti ar bent apsivogti“ (p. 159).

Ir taip šiame žaismingame farse jo herojus Napoleonas Šeputis pusiau są­moningai, visokių mįslingų jėgų bei kuoktelėjusių personažų stumdomas, keliauja nuo vieno keisto nuotykio prie vis keistesnio, iki netikėtos atomazgos…

Kurioziška tai, kad, pasirodo, nū­dienos realįjos, kuriomis romane tik žaidžiama, gali visai rimtai persikelti į tikrovę. Dėl Kristaus „intronizacijos“ Vilniaus rajone Šeputis knygos pra­džioje klausia: „Ką į tai atsakys val­džia? Šventasis Sostas? Europos Komi­sija? Konstitucinis Teismas?“ (p. 11), – ir tai skamba kaip tipiška, šiam teks­tui būdinga ironija. Tačiau neseniai bu­vęs Konstitucinio Teismo pirmininkas žiniasklaidoje kuo rimčiausiai aiški­no, kad toji intronizacija, ko gero, labai rimtai prasilenkia su Lietuvos Konsti­tucija.

Anokie čia juokai, Herkau.