literatūros žurnalas

Jānis Joņevs. Metodas

2022 m. Nr. 7

Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys

Latvių rašytojas Janis Juonevas (g. 1980) pagarsėjo romanu „Jelgava 94“ (2013), jis išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų (2018 m. pasirodė lietuviškai).

Apsakymas „Metodas“ („Metode“) yra iš rinkinio „Tigras“ („Tīģeris“, Dienas Grāmata, 2021). Šioje knygoje buitinės situacijos susiliečia su fantazija, psichologinės ir kūrybinės problemos – su paraleliniu pasauliu.

 

Tarpkultūrinių mainų programoje Ervinas nežinia kaip buvo gavęs stipendiją ar kažką panašaus, namelį šiame Prancūzijos mieste ir laiką, skirtą vien tik apsakymui parašyti. Paskirto laiko buvo jau pusė, o apsakymo nė kiek. Nė pačios pradžios.

Ervinas priėjo prie lango. Neskubėdami pėdino prancūzai, šypsojosi, sveikinosi. Bepigu jiems! Kai nereikia rašyti apsakymo. Apie juos viskas jau pasakyta. Bažnyčių karnizuose, paltuose, restoranuose, ir visas pasaulis susižavėjęs arba pasipiktinęs. O Ervinui reikia ką nors papasakoti apie Latviją. Nes jis buvo tai pažadėjęs. Kad jie kiaurai prasmegtų, tie kultūros mainai. Gerai, pareiga, žinoma, nėra vienintelė priežastis. Dar ir todėl, kad jis myli Latviją ir ją mes turime vienintelę. Vienintelę unikalią. Jis čia nėra geriausias mylėtojas ar kovotojas. Labiausiai jis yra latvis. Apie Latviją niekas nieko nežino, ir apie ją reikia papasakoti. Tai yra didi rašytojo galimybė. Venecijos menininkai verkia, nes jiems niekada nepavyks sukurti nieko gražesnio už tai, kas jau yra jų mieste. Latvijos menininkai juokiasi ir trina rankas. Tiesa, negirdėta, kad jiems kiti pavydėtų, bet ar maža kas negirdėta. Tikrai pavydi.

Tereikia užrašyti. Ervinas vėl atsisėdo prie stalo. Kalendoriuje buvo pažymėtas terminas – dar lygiai dvi savaitės. Tai yra daug. Per dvi savaites Hitleris užkariavo Prancūziją, jis patikrino gūgle – ne, vis dėlto truko ilgiau.

Apėmė baimė. Jam duota mažiau negu pirmtakams. Ir po savaitės jis sėdės čia pat, nevykusiai ieškodamas, ką kas yra nuveikęs per savaitę. Bus tikrai taip, jeigu jis elgsis taip pat, kaip iki šiol. Jokie požymiai nerodo, kad bus kitaip. Štai galimybė keisti gyvenimą, įgyvendinti svajonę, bet jis tikslingai, sekundė po sekundės tai naikina.

Viskas, taip nebebus. Ervinas ėmė užvertinėti interneto tinklalapius. Jokio interneto. Nukraustysiu stalą, kad niekas netrukdytų dirbti. Ir surinksiu nuo atvykimo ant grindų išmėtytus drabužius. Išplausiu grindis.

Ne! Su šluota čia prisėlino ne kas kitas, o velnias. Prancūzų velnias, nuobodžiaudamas nušokęs nuo šalia esančio Šventojo Severo fasado, įsėlinęs į kambarį, kad pasityčiotų iš svetimšalio. Ne, taip nenutiks. Tvarkymas ir plovimas yra blogis.

Ervinas atsistojo, padėjo rankas ant klaviatūros ir įsižiūrėjo į Wordo dokumentą. Bet jis juk visai nežino, ką reiškia būti rašytoju. Ką daro rašytojas, kad pradėtų rašyti? Jis net nesugeba įsivaizduoti. Tik prisiminė, kas parašyta apie tai, kaip rašė kiti. Viena latvių rašytoja kartą pasakė, kad rašytojas yra mediumas ir rašytojui priklauso tiesa. Ervinas nieko tokio nejautė. Galbūt jis geba įsivaizduoti, kaip jaučiasi jaunas žmogus, kuris nori būti rašytoju. Tai yra buvo skaitęs apie tokią situaciją „Pasaulio vaikuose“. Ten kažkoks birmietis, o gal afganas, žodžiu, griežtai apibrėžtas žinomos tautos atstovas, irgi ieškojo įkvėpimo savo pirmam apsakymui. Ir mintyse kalbėjosi su savo mėgstamiausiais rašytojais, prašė patarimo. Ervinas įsivaizdavo Kafką.

Francai, kur tu semiesi įkvėpimo savo darbams?

Atleiskit, kada mes perėjom prie „tu“?

Francai, kur jūs semiatės įkvėpimo savo darbams?

Aš juk jau rašiau. Paprasčiausiai sėdėkit prie stalo ir laukit. Žodžiu, tiesiog sėdėkit. Visata pati tau, tai yra jums, atsivers. Ji kitaip net negali.

Bet aš negaliu nusėdėti! Francai, gal nueikim pasėdėti jaukioj kavinukėj čia pat už bažnyčios?

Cha, cha, cha!

Ir Ervinas nebegalėjo įsivaizduoti Kafkos. Gal su Hemingvėjum seksis geriau?

Ko tu nori?

Ernestai, ką tu darytum mano vietoj?

Pinigų tau duoda?

Taip!

Tiesiog gerčiau nuo ryto iki vakaro, ir taip kasdien. Netoliese tikrai yra kokia nors gera kavinukė.

O kaip su rašymu?

Aš tyčia nieko nerašyčiau! Man niekas nenurodinės, ką daryti! Aš esu Hemingvėjus, o ne rašytojas. Čia puiki galimybė parodyti buržuazijai užpakalį ir pasigerti.

Bet aš taip negaliu…

Tai eik nachuj!

Hemingvėjus išnyko. Ervinas liko vienas jūroje.

Telefone iššoko feisbuko žinutė. Jis, žioplys, nebuvo išjungęs telefono. Kas gi čia rašo? Aišku, Valteris. Iš Ervino klasės. Jie nebuvo susisiekę aštuoniolika metų. O ir mokyklos laikais, kiek Ervinas atsimena, nebuvo jokie draugai. Jų pasauliai nesusitiko. Net pamokose jie nelabai matydavosi, nes tuo metu Valteris paprastai medituodavo sporto salėje. Dabar, vedamas nežinomų motyvų, Valteris ėmė jam rašinėti. Be to, per daug neaiškindamas remdavosi visokiomis savo gyvenimo detalėmis, lyg jos būtų visiems žinomos. Buvo galima numanyti, kad vaikinas persikėlęs į Angliją, dirba statybose, kartą kodavosi, dabar vėl geria ir apskritai nori grįžti į Latviją, bet „ten nesirūpina žmonėmis“.

Ir kaip tau sekasi, ką, rašytojau?

Taip klausė Valteris. Tai tikrai paaiškinama. Latvis latviui užsienyje geriausias bratka. Net jei tarp mūsų tūkstantis kilometrų. Mes abu užsienyje, išvykę iš ten, kur niekada nesikalbėtume. Ervinas jau ruošėsi išsamiai atsakyti, kaipgi jam sekasi, bet Valteris nelaukė, jis tarė:

Aprašyk mane!

Išpuikęs puskvaiši, kurių galų?

Tai Ervinas pasakė mintyse. Kodėl tik mintyse? Kodėl jis tęsia šį susirašinėjimą? Ar mandagumas neleidžia jo atjungti, blokuoti, užmiršti? Gal iš vienatvės, noro turėti žmogų, kuris, ko gero, dar labiau apgailėtinas? Ne, tai visai kas kita. Kaipgi jis svetur buvo degradavęs, kad norint suprasti prireikė šitiek laiko. Bet dabar Ervinas pajuto, kad per jį nušvinta genialumo paliudijimas, nes pas genijų viskas ateina, jam pats pasaulis pateikia viską gatavą. Francas buvo teisus – štai, Visata atsiveria. Valteris parašys apsakymą už Erviną. Jis girtuoklis statybininkas, jo gyvenime pilna absurdiškų įvykių ir juokingų tragedijų, jis tremtinys ir visko, kas latviška, įsikūnijimas. Tiesiog taip paprasta. Ervinas tik protarpiais įsiterps: „Netikiu“ arba „Ką?“, – o Valteris pasakos ir pasakos. Tebus palaimintas šis laikas, nereikės net perrašyti, Ervinas tik spaudys copy / paste ir pasiims pinigėlius. Tad jis parašė čato lange:

Kaip šiandien ėjosi?

Dėžė alaus. Ketvirta diena, uhū!

Ervinas šėtoniškai šypsojosi: „Tu šįvakar pasakosi daug, drauguži.“ Bet Valteris ėmė siuntinėti asmenukes. Besišypsantis, be marškinių, nutaisęs grimasas. Paįvairino keliom interjero nuotraukom – kompiuteris, tušti alučiai, kėdė su krūva drabužių.

Bet kaip tau sekasi? Kas darbe? Kas meilėje?

Ervinas bandė užvesti Valterį ant tikrojo kelio. Lyg ir pavyko, Valteris pasakojo, deja, labai greitai persijungė į dadaizmo stilių. Ervinas jį ragino:

O kas dar?

Bet Valteris atsakė:

tau reijia

nan keisrai gi meta laukaa

bet ptipazik herlis yr pv1 pirnrakai

Ervinas klausė:

Kaip, prašau? Aš nesuprantu!

O Valteris tik varė toliau:

pilna anlohiska kai ten susike leida rie merginuu yr i jo vauhkhlee

Ervinas dar pamėgino:

Ką tu manai apie Latviją? Sakyk aiškiai!

Valteris nedelsė, atsakė iškart:

ka tu jau nieko mano noros paspruka niko nesakai

Ervinas užvėrė kompiuterį. Apsakymas nuo jo bėgo, ir Latvija bėgo. Kam visa tai? Kodėl kam nors reikia pasakoti apie Latviją? Mes juk patys nekenčiam šios šalies. Vienintelis Vernerio džiaugsmas – pasakoti, kokie mes esam kaimas ir visada būsim užkampis, per amžių amžius, tokia jo eschatologija, kad saulė sprogs, bet latvis pagalvos, kad šiemet šūdinas saliutas. Gatis Latvijoje ilgai negali, čia žmonėms mandagu tiktai kentėti, ir visą laiką reikia gerti. Ilona laiminga, kad pagaliau išmovė į civilizuotą kraštą, ten pati įsijungia šildymą ir taip tampa civilizuota. Išvykusieji mano, kad Latvijoje liko tik neapsukrūs nevykėliai. Pasilikusieji namie mano, kad išvyko driskiai grybautojai. Ir abi pusės teisios. Kvailių žemė – taip mes save vadinam. Blogiausia vieta pasaulyje. Ervinas tai užrašė: „Naktį sapnavau, kad esu Rygoje. Ten buvo paskalos, girtuokliai, bambekliai. Pabudau vėl gimtinėje.“

Tai gerai pasakyta, bet, žinoma, tik todėl, kad nudžiauta. Mes nepajėgiam sugalvoti originalios minties. Ludvigas manė, kad jis nieko nesugeba, nes yra žydas. Buvo teisus, tik apsiriko dėl tautybės.

Bet palaukit! Juk Vijai ir Markui pavyko. Bet ar jų pačių gyvenimas to nepaaiškina? Jie paliko Latviją būdami dvylikos metų. Tai vienintelė išeitis. Ervinui per vėlu, jis jau infekuotas.

Jį apėmė baimė, jis išgirdo urzgimą. Bene velnias trokšta išdaviko sielos? Ne, tai juk paties pilvas. Šiandien jis dar nevalgė.

Valgyti – teisėta. Ervinas nusileido žemyn į virtuvę. Šaldytuve buvo tiktai… ne, ten išvis nieko nebuvo. Ant palangės saulėje šildėsi du avokadai. To maža.

Tada Ervinas nusprendė nueiti iki „Leader Price“. Taip, tai atims laiko iš rašymo. Bet rašyti reikia energijos, jis nusipirks pigaus, kaloringo maisto. Tiesiai ten ir atgal daug laiko neatims. O ir minimali kojų mankšta padės dirbti. Pagerės kraujo apytaka dubeny ar panašiai. Žodžiu, idealu.

Jis išėjo į lauką. Ten stovėjo kaimynas su apvaliu, it planeta, pilvu ir tarė Ervinui:

Laba diena!

Taip čia įprasta. Visi sveikinasi. Ir Ervinas atsakė:

Laba diena!

Bet ūmai pasirodė, kad kažkas čia neveikia. Jis lyg ir suprato, ką reiškia „laba diena“, – bet tik lyg ir. Jis atsakė kaip gebantis reaguoti automatas; kaip gyvūnas, išmokytas tam tikru būdu judinti liežuvį; būtybė iš kito pasaulio, išmokusi apsimesti, bet čia pasmerkta amžinai vienatvei ir nesupratimui. Jis pasižiūrėjo į kaimyną, tas šypsojosi ir traukė dūmą, bet atrodė kaip ateivis iš kitos planetos, atrodantis visai kaip žmogus.

Ervinas pasipurtė ir pasuko į Žoržo Bono gatvę. Tai buvo trumpiausias kelias į „Leader Price“, tiktai tiesiai, tras, tras, tras. Juokinga savijauta praėjo, užsimiršo. Jis įsivaizdavo, kad žingsniuoja kaip kareivis po pietų katiliuko. Jis jau ir yra kareivis. Jam čia reikia kovoti savo kovą, šiame buržuazijos mieste, kur visi sveikinasi, šypsosi, skaito, prašo, džiaugiasi. Šiame mieste yra tik viena vieta, kur žmonės nesisveikina ir nesišypso, kur nėra nei paminklų, nei bareljefų, ir kaip tik į tą vietą dabar eina Ervinas, tai yra „Leader Price“, visai kaip mažytė Latvija.

Ūmiai užėjo neįveikiamas kultūros troškimas. Be reikalo jis įsivaizdavo bareljefus. Užsinorėjo ko nors gražaus. Kas nebūtų nei „Leader Price“, nei rašymas. Tai, žinoma, negalėjo būti kas nors per daug gražu, kas nuneštų padujomis mintis ir vakarą. Bet arti juk ir nebuvo nė vienos kavinės. Tačiau Ervinas žinojo, kad čia pat gretimoje gatvėje yra didelės kapinės. Buvo praėjęs pro šalį, bet į vidų nepažvelgė. O juk keliaudamas jis visada aplanko kapines. Tai svarbu. Bordo neturėtų būti šių tyrinėjimų išimtis. Rašytojas turi būti inteligentiškas, o kurgi tokiu tapsi, jei ne kapuose? Kur kitur suprasi paradoksalią gyvenimo prigimtį? Gal pasitaikys koks sąmojingas antkapio užrašas arba vieniša našlė, ir tai sužadins įkvėpimą. Būtinai reikia nueiti į kapines.

Ervinas patraukė į gretimą gatvę. Štai kapinių siena, siekianti virš galvos, bet joje atviri vartai. Ervinas įėjo kaip dera, nuolankiai nuleidęs galvą, nors vartai buvo tokie aukšti, kad žirafa išsitiesusi įžirgliotų.

Po ūksmingų gatvių kapinių platybės pasitiko užlietos vakaro saulės. Tikros buržuazijos kapinės, čia nebuvo nieko kreivo ar pusvirio kaip Per Lašeze. Buvo daug platanų, šių šiauriečiams neįprastų medžių tarsi be žievės. Jis nuėjo iki alėjos galo. Nematė nė vieno žmogaus, o antkapių užrašai buvo padorūs. Geros kapinės. Čia jis tikrai galėtų pasilikti, jei turėtų pasirinkimą. Bet dabar Ervinui tai nepravers. Mirusieji neateina jam į pagalbą. Arba jis nemoka pamatyti tos pagalbos. Ir platanų grožis pasilieka čia pat, ir mirusiųjų išmintis, o Ervinui reikia eiti valgyti ir galvoti apie Latviją.

Užsinorėjo rašyti, ir apėmė įsitikinimas, kad apsakymas jau praktiškai sučiuptas, jis čia pat, tik reikia prisiliesti prie klavišų. Ten bus viskas, pati esmė, supratingas sąlytis ir latvis, kuris yra kiekviename žmoguje, šis apsakymas padarys laimingus latvius, o kartu ir visus kitus, kaip tai bus šaunu! Štai prieš akis vartai, jis pro juos išeis kaip laimingas rašytojas.

Bet jau iš tolo pamatė, kad vartai uždaryti ir koks didžiulis skląstis, užšovęs abi jų puses. Priėjęs prie vartų, jis pasipriešino nuovokai ir ėmė juos traukyti, bet neilgai. Vartai buvo neabejotinai užrakinti. Jis apsidairė – vis dar nė vieno žmogaus. Vėl pasižiūrėjo į vartus, jie kilo aukštyn bent per du jo ūgius, virbų būtų sunku įsikibti ir, net jei pavyktų, juos vainikavo išraiškingi smaigaliai. Vėl metė žvilgsnį aplinkui, vėl į vartus. Visai nevaisingi šie veiksmai nebuvo, ant vartų jis pamatė užrašą: „Kapinės atidarytos nuo 9 iki 17.30 val.“ Jeigu jau jis netikėjo savo ausim ir rankom, tai štai žodis, logos, paliudijo Ervinui, kad jis užrakintas kapinėse. Beje, telefonas rodė, kad dabar 17.28. Kažkoks prancūzas sutrumpino savo darbo laiką. Ervinas apsižvalgė jau kitomis akimis. Lysvė su paparčiais – gal ir tinkamiausias guolis. Per Lašezo arba Monmartro kapinėse tikrai atsirastų koks praviras kapas, bet ne šiame tradicijas gerbiančios civilizacijos nekropolyje. Ir kaip tik dabar, kai apsakymas jau rankose. Jis buvo kaip žilagalvis, kuris žvejodamas savo pasakojimą išplaukė per toli į jūrą. Bet naktį praleidžiant kapuose gal gims koks iškilus kūrinys?

Bet tada akis užkabino telefono numerį ant sargo būdelės. Miesto merijos numerį. Ten nebuvo pasakyta – jei esate uždarytas kapinėse, skambinkit, – ne, tik „Miesto merija“ ir numeris. Ervinas pasižiūrėjo pro vartus. Ten nesimatė jokio žmogaus, kuris naudotųsi laisve, neuždaryta gatvė buvo tuščia. Reikia skambinti, ką gi daryti?

Atsiliepė kuo tikriausias prancūzės balsas:

Alio?

Atleiskit, juokinga situacija… aš esu užrakintas kapinėse.

Kuriose?

Ji neatrodė nustebusi – prancūzų kartezianizmo racionali dvasia.

Kuriose kapinėse? Aš nežinau… įėjau iš Judėjų gatvės…

Ervinas truputį suklydo, toji buvo paralelinė gatvė. Antroji pusė šią klaidą, regis, pastebėjo.

Su kuo aš kalbu? Kas skambina?

Atleiskit, aš įėjau iš Žoržo Bono gatvės. Supainiojau, atleiskit.

Kur jūs esat?

Ervinui pasirodė, kad juo netiki arba jis ūmai ne nebesupranta pasaulio, o staiga įkrito į kitą pasaulį. Jis perklausė:

Aš?

Taip, kur jūs esat?

Kapinėse…

Kurioje vietoje kapinėse?

Iš tiesų tai juk geras ir teisingas klausimas. Kapinės labai didelės.

Prie vartų!

Prie kurių?

Jis beviltiškai dairėsi ženklų, baimindamasis, kad savo atsakymais suerzino šią tolimą moterį ir ji padės ragelį. Ir pamatė gelbstinčią lentelę.

Prie Areso vartų!

Laukite.

Ervinas pakluso.

Netrukus privažiavo maža mašinytė. Iš jos išlipo mašinytei per didelis vyras juodu kostiumu. Kad viskas išsipildytų, jis atėjo žvangindamas dideliu raktų ryšuliu. Ervinas jautė, kad reikia ką nors pasakyti:

Aš labai atsiprašau. Nepastebėjau.

Raktininkas linktelėjo galva, nieko, ir atrakino vartus. Ervinas seniai nebuvo vėręs tokių vartų. Jie negirgždėjo, aišku, sutepti, bet kad įveiktų tą svorį, teko pastumti pečiu, ir tai reikėjo daryti nelabai pastebimai, nes Ervinas nenorėjo raktininko akyse pasirodyti silpnuolis.

Labai dėkoju. Ačiū. Iki pasimatymo!

Iki pasimatymo.

Ir jis vėl linktelėjo galva, tarsi juodu iš tikrųjų ketintų dar kada susitikti. Vargu ar kas nors būna du kartus užrakintas kapinėse.

Ervinas apsisukęs patraukė į savo „Leader Price“.

Ten viskas buvo kaip visada. Prie bankomato sėdėjo du valkatos ir žiūrėjo į Erviną tarsi ką žinodami. Geriau apsirengę negu jų Latvijos kolegos, bet žvilgsnis, atrodo, toks pat. Jie visada žvelgia. Ten pat klaidžiojo kažkoks pirkėjas, šnekėdamasis su savim. Ervinas paėmė kelias mikrobangų krosnelėje pašildomo valgio skardines po pusantro euro. Norėjosi ir ko nors šviežio, bet ne čia parduodamų daržovių.

Namo jis patraukė kitu keliu. Grįžęs šildė valgį, kurio pavadinimo nežinojo. Čia turėjo mikrobangų krosnelę, kavos pusautomatį, apskritai idealias darbo sąlygas, tai jis tuojau ir imsis to darbo. Beje, paaiškėjo, kad virtuvėje yra trys avokadai, o ne du, kaip jam buvo pasirodę. Tai džiugino.

Prisivalgęs jis sėdo prie rašomojo stalo, įprastai užmetė akį į kalendorių ir neįprastai krūptelėjo. Krūptelėti privertė apvesta kalendoriaus data, į kurią jis dar šiandien žvelgė. Patikrino šios dienos datą telefone. Vėl pasižiūrėjo į kalendorių ir apskaičiavo. Išėjo lygiai trys savaitės! Kaip tai gali būti? Negali būti. Jis atsivertė kompiuterio kalendorių. Ten buvo pažymėta kita data ir prirašyta: „Three weeks left.

Kaip tai galėjo atsitikti? Šią datą Ervinas žinojo geriau negu savo gimimo dieną. Bet juk visi apsirinka. Profesionalus karys pamiršta apie šovinį vamzdyje. Lakūnas per dušimtąjį skrydį pamiršta išleisti važiuoklę. Taip ir Ervinui susipainiojo. Iš kažin kur buvo ištraukęs dvi savaites. Aišku, kad iš tikrųjų dar trys! Jeigu taip gerai pagalvosi – jis jau beveik prisiminė, kad iš tikrųjų buvo kita data. Kaip protingai padarė, kad dar kartą pasižiūrėjo į kalendorių! Juk būtų rašęs dvi savaites – tik pagalvok, kokios kančios! Bet dabar jis turi dar vieną savaitę. Sakytum, nuo pečių nusirito visos tos planetos, kurias Visata turi nešti per savaitę. Žmogui padovanota savaitė. Laikas – argi yra didesnė dovana? Per tris savaites galima ir šedevrą parašyti! Tai idealus laiko matas šedevrui.

Na ką gi. Ervinas prisiminė, kad čia pat už kampo, už bažnyčios, juk yra visai geras kabakėlis, pavadintas „Sherlock Holmes“. Ten visada būdavo britų ir padavėja su dideliu užpakaliu. Tai įdomu, britai Prancūzijoje, dviejų imperijų sąlytis. Tai padės suprasti Latviją. Regis, kažkoks prancūzas pareiškė, kad apie Paryžių galima rašyti tik būnant kitoje valstybėje. Teisybė, apie Latviją galima rašyti tik „Šerloke“. Tai yra suprasti, o tada rašyti.

Ervinas išėjo į gatvę. Miestą gaubė malonus vakaras. Tuoj bus tamsu, prieblandos čia nebūna. Palei duris rūkė tas pats kaimynas, Ervinui jis tarė:

Labas vakaras!

Ervinas atsakė, lyg būtų tikrų tikriausias bendruomenės narys:

Labas vakaras!

Ir tada jam ūmai pasirodė, kad maišosi protas. Kaimynas nuspaudė cigaretę į šiukšliadėžę, atsigręžė į sieną ir ją palaižė. Liežuviu. Tai atrodė baisiai. Visai nesuvokiamai. Kodėl? Kaimynas sieną laižė tik kokią sekundę ar dvi, nusišypsojo Ervinui ir nuėjo atgal namo. Tarsi tai būtų normaliausias pasaulyje dalykas. Gal taip ir yra? Gal Ervinas nenormalus?

Gerai, neteiksim tam per daug reikšmės. Ko tik neprasimano tie prancūzai! Tiek to. Greitosiomis į „Šerloką“!

Ten viskas buvo kaip visada, kaip vakar ir užvakar, ir prieš dvi savaites. Kultūrinis balbatavimas, alaus kvapas, ir štai – jau padavėja neša savo užpakalį. Šis atrodė dar apvalesnis nei įprastai, ir jį veikė planetos gravitacija. Ervinas užsisakė vieną „John Bull“, aštuoni eurai, silpnapročiai gãlai, bet koks gi geras tas alus! Ervinas paprašė dar vieno. Kaip maloniai aptarnauja! Nors paryžiečiai šaipėsi: „Čia jau toks buržuazijos miestas!“ – Ervinas šiame apibūdinime nieko menkinamo nematė. Jam patiko buržuazija. Jis žiūrėjo į kitus baro lankytojus ir bandė atspėti, kuris prancūzas, kuris britas. Dažniausiai pavykdavo. Žiū, vienas tipiškas brito snukis, jau įraudusiais skruostais, eina tiesiai prie Ervino ir sako:

Atsiprašau… – ir sako tai gryniausia prancūzų kalba, su skoningu Bordo akcentu. – Ar ši kėdė laisva?

Paėmęs kėdę, jis toliau demonstravo manieras:

Aš jums neužstosiu?

Televizorius rodė regbį. Teisingai, čia juk Prancūzija. Bet normalių žmonių regbis nedomina. Ervinas šiuos žodžius pavertė nekonkrečiu gestu, nes prancūziškos frazės nelabai suprato. Anas puolė į pagalbą:

Jūs galit truputį pasislinkti link čia, o tada kairiau, ir tada labai gerai matysit, ir visiems bus gerai!

Kad nereikėtų aiškinti, kad nepaniekintų jo rūpesčio, ai, apskritai vis vien, Ervinas stūmėsi, kur jam liepė, ir ankštai įsispraudė tarp prancūzų. „Kaip aš pasiimsiu kitą alų?“ – klausė jis savęs, nes baras tai toli. Stengėsi gerti lėčiau, bet nepavyko, netrukus turėjo tik šlapią bokalą, dabar jam lemta čia mirti iš troškulio, nes juk niekada gyvenime neprašys prancūzų pasitraukti į šalį. Bet tada nepaaiškinamu būdu pro plyšį tarp kėdžių įslydo ta pati padavėja, švelniai paėmė jam iš rankų tuščią bokalą ir paklausė:

Dar norėtumėt ko nors?

Ervinas buvo sujaudintas – jis priimtas šioje pasaulio dalyje. Visų norų pareikšti jis nesiėmė, bet nors tiek:

– „John Bull“!

Mergina pritariamai plastelėjo blakstienomis, bet, aišku, pastatė ausis ir abu šalia sėdintys dilbos.

Ar jūs britas?

Kažkaip ne pagal jų madą jis buvo ištaręs tuos žodžius. Ervinas papurtė galvą, palikit mane ramybėj, aš nenoriu dabar aiškinti, kur yra Latvija ir kokia kalba mes kalbam. Laimė, įsikišo antrasis:

Kaip jūs manot, ar buvo bauda?

Ir parodė į ekraną. Ervinas pirmą kartą ten pasižiūrėjo. Žaidėjai skėtriojo rankomis ir dėl kažko ginčijosi, Ervinas net nesuprato, kas su kuo žaidžia. Jis atsikrenkštė ir tarė:

Aš manau, kad nebuvo baudos.

Aaa!

Aplinkiniai sušūkavo – nesuprantama, pritariamai ar smerkiamai. Klausėjas vis dėlto suirzo ir paklausė Ervino:

Atleiskit, iš kur jūs esat? Jūsų įdomus akcentas.

Ervinas atsiduso:

Iš Latvijos.

Iš kur, atleiskit?

Iš Latvijos.

Matyt, nuskambėjo liūdnai, nes kažkuris iš truputį toliau sėdinčių lyg padrąsindamas, lyg patvirtindamas tarė:

Žinau, žinau! Puikus krepšinis!

Ir ėmė aplinkiniams pasakoti apie Europos sidabrą. Ervinas negalėjo priimti šių brolių laurų ir įsikišo – nežinia kam, bet vis dėlto įsikišo:

Ne, ne! Tai yra Lietuva. Aš esu Latvija.

Dar kažkuris atsigręžė:

Lietuva?

Ne, Latvija!

Šie susižvalgė, sulinksėjo galvomis, aiškus dalykas, nusprendė, kad užsienietis šitaip ištaria Lietuvą. Ne, tai nebus viskas:

Į šiaurę nuo Lietuvos!

Ak!

Pirmasis klausėjas net suplojo rankomis:

Estija! Iš ten Arvas Pertas!

Ir ėmė niūniuoti, toks mat inteligentiškas. Ervinas galėjo palikti juos numirti savo kvailybėje, bet kaip tik tada priėjo mergina su „John Bull“ ir taip pat įsitraukė į pokalbį:

Estija? Aš kažką skaičiau apie Estiją…

O kažkas iš tų visų vienodų prancūzų pritardamas užgiedojo, rodydamas savo išmanymą:

Tai ateistiškiausia nacija Europoje, jei ne visame pasaulyje!

Bet aš ne iš Estijos! Aš iš Latvijos!

Jis paėmė bokalą merginai iš rankų. Prancūzai susižvalgė, sumurmėjo, joks regbis jų nebedomino. Latviai panašioje situacijoje juk būtų mandagiai apsimetę, kad žino tokią valstybę, bet prancūzai nenurimo.

Atleiskit, kurgi iš tikrųjų yra jūsų šalis? Gal aš nežinau teisingo tarimo.

Kas nors turi smeigti šviesos spindulį. Jis gurkštelėjo alučio, pažvelgė merginai į akis ir papasakojo:

Latvija yra Europos rytuose, prie Baltijos jūros. Pietuose ribojasi su Lietuva, Baltarusija, rytuose, ką padarysi, su Rusija, o šiaurėje su Estija. Sostinė – Ryga, kur yra plačiausia pėsčiųjų perėja Europoje.

Kažkas jau išsitraukė telefoną ir gūglino. Jeigu jau esate tokie geografijos žinovai, kaip jūs galite nežinoti Latvijos? Aš žinau net Vanuatu ir Esvatinį, Latvijoje kiekvienas vaikas žino visas pasaulio valstybes ir moka devynias kalbas.

Prancūzas priskreto prie jo su savo apgailėtinu telefonu.

Gal jūs galėtumėt parodyti?

Jis buvo atsidaręs kažkokį beprasmiškiausią pasaulio žemėlapį – Rytų Europa deformuota, Lietuva absurdiškai didelė, ir Ervinas sutrikęs niekaip neįžiūrėjo Latvijos. Jis pasiėmė savo telefoną, kad susidorotų paprasčiau, bet irgi kažką nuspaudė neteisingai, ir gūglas paklausė: „Did you mean Lietuva?“ Jis supykęs pakėlė galvą ir ant sienos pamatė pasaulio žemėlapį, atsistojo ir nuėjo prie jo. Braukė pirštu per Europą – ar tamsuoliai seka jam pavymui, ar liko prie savo regbio? Ne, iš tikrųjų kokie keturi buvo atsistoję kartu su juo, net ir mergina, visi taip ištroškę pažinimo. Tai šekit, jis čia Latvijos karys, kuriam reikia kovoti dėl savo šalies egzistavimo. Štai Lenkija, čia pat šalia Lietuva, o šiaurėje šalia jos Estija. Palaukit. Baltijos jūra, o jos krante Estija ir Lietuva. Ir nieko kito. Ervinui norėjosi, kad jie dabar pamirštų šį reikalą, gal jis pasigėrė, sutriko, jis susikaups ir suras Latviją.

Kurgi jūsų Latvija? – paklausė negailestingoji mergina.

Ervinas vėl pakėlė pirštą ir rodė, bet ten nebuvo ką rodyti. Jis tarė:

Šitas žemėlapis neteisingas. Čia turi būti Latvija.

Ir jau kokie trys kretinai kišo telefonus:

Ne, žemėlapis teisingas!

Mergina pasigailėjo:

Gerai, tiek jau to. Tai tikrai graži šalis! Kam alaus?

Ne, tamsuoliams nepavyks vienintelio žinančiojo paskelbti bepročiu.

Kaip jūs galit nežinoti Latvijos?

Jie pagūžčiojo pečiais.

Tai iš kur, jūsų supratimu, kilęs…

Ko jūs taip žiūrit, ko tu taip žiūri, tuoj bus!

Kurgi, sakykit, gimė Rotko?

Kur tau jie žinos Rotko…

Tada tai buvo Rusijos imperija… Dabar Lietuva, aš manau.

Kokia inteligentiška mergina!

O kas išrado džinsus2?

Kažkoks… žydas?

O Kalėdos? Pasaulyje pirmosios Kalėdos3?

Pirmosios kas?

Ar kažkas tokio nebuvo Estijoje?

Jūs tik nesijaudinkit!

Ervinas numojo ranka ir išbėgo į lauką. Tarsi parūkyti. Rankos drebėjo, ir telefone jis negalėjo rasti jokio neginčijamo Latvijos egzistavimo įrodymo. Ir, matyt, ne drebančios rankos buvo kaltos.

Kažkas atsitiko. Gal jis serga ir įsivaizduoja? Prasimanė Latviją? Ne, niekada nebūtų sugebėjęs prasimanyti Limbažių Didžiojo ežero, kuris laikinai buvo uždarytas dėl fekalinio užterštumo. Atsitiko kažkas kita. Ar tai kažkoks pokštas? Visi jį mausto ir apsimeta? Jie tai daro labai gerai. Jie to nedaro. Tai tikras dalykas. Tik jis pats netikras. Lyg atsiradęs iš kito pasaulio. Gal iš tiesų taip ir yra?

Jis apsidairė. Štai gatvė. O čia vaisių parduotuvė. Eina gauruotas šuo, čia tokių daug. Danguje mėnulis, ant jo matosi dėmės. Viskas taip pat. Bet Ervinas suprato. Buvo skaitęs apie tokius atsitikimus. Multivisatos teorija ar kažkokia panaši kvailystė. Visata nėra vienintelė, yra begalybė paralelinių visatų, kurios gali skirtis tik smulkiomis detalėmis. Ir jis, Ervinas, pateko į tokią paralelinę visatą. Čia viskas taip pat. Tik jo virtuvėje ne du, o trys avokadai. Apsakymą reikia atiduoti po trijų, o ne po dviejų savaičių. Prancūzijos buržua turi paprotį lyžtelėti sieną po vakarinės cigaretės. „Šerloko“ padavėjos užpakalis tapo šiek tiek apvalesnis. Ir šioje Visatoje nėra Latvijos. Viskas, ką pasakė Francas – Visata atsivėrė. Tik pats Ervinas į ją įpuolė.

Dabar jis čia yra vienas, visiškai vienas, lyg ateivis iš tolimos planetos, kitos dimensijos būtybė, kurios buvimas čia nėra numatytas. Pagaliau jis turi pagrindą jaustis taip, kaip jau seniai jaučiasi.

Bet kaip dabar bus? Kur dabar seni draugai, kuriems Ervinas liko toks pat, koks buvo, nepaisant visko? Kur bus Kalėdos? Kur ateis mergina baltomis kelnėmis? Kam Ervinas rašys savo apsakymą? Ir galų gale kur sugrįš Valteris? Meilė savo šaliai, baltoms kelnėms dabar jam kirto kaip dalgio mostas.

Bet kaip tai galėjo atsitikti? Kurią akimirką jis krito?

Tai juk visai aišku. Kapinės. Ten jis iškrito iš kasdienybės. Kapinėse yra kažkoks portalas, kas gi to nežino. Kapinėse uždarytas žmogus patenka į egzistencijoje nenumatytą plyšį ir iškrenta iš Visatos.

Ką dabar daryti? Į galvą neatėjo joks patarėjas, niekas nesidalino patirtimi. Čia visi iki vieno svetimi. Ervinas išsiėmė telefoną. Tas numeris. Vyras juodu kostiumu, atidaręs jam vartus į kitą visatą. Ervinas paspaudė tą numerį, ir jam iškart atsiliepė:

Labas vakaras!

Labas vakaras. Aš…

Tu greitai supratai.

Kas jam dabar sako komplimentą? Vis dėlto malonu.

Aš tave galiu išvesti atgal. Tik šį kartą tai nebus už ačiū. Ateik…

Palaukit!

Ervinas pertraukė – jam reikėjo akimirką pagalvoti. Kitame gale kone sutriko:

Ko laukti?

Man reikia pagalvoti.

Aš dar nė nepasakiau kainos!

Ervinui staiga palengvėjo.

Man nereikia kainos. Tegul lieka, kaip yra.

Ką?

Taip.

Viso gero.

Ir pypt-pypt-pypt kosminėje erdvėje. Ervinas įsidėjo telefoną į kišenę. Pasaulyje nebeliko Latvijos, nebeliko prisiminimų ir praeities, ir pareigos. Jis laisvas. Tik „Šerloke“ reikia susimokėti už keturis alaus.


1 Herlis, „PV“ (Prāta Vētra / Brainstorm) – latvių muzikos grupės (vert. past.).
2 Jacobas W. Davisas (1831–1908; gimęs kaip Jakobas Jufesas netoli Rygos) kartu su Leviu Straussu laikomas džinsų išradėju. (Kitais duomenimis, jis gimė Varniuose.)
3 Teigiama, kad puošiamos Kalėdų eglės tradicija atsirado XV a. Livonijoje (Rygoje ir Taline), pagal kitus šaltinius, pirmoji žinoma Kalėdų eglė demonstruota Rygoje 1510 m.

Vladis Spāre. Nelaimės paukštis

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius).

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Erikas Adamsonas (1907–1946) – poetas ir prozininkas, laikomas latvių literatūros klasiku. Gimė Rygoje, studijavo teisę, bet vėliau vertėsi rašymu bei vertimais.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Joseph Campbell. Horizontų nebėra

2017 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus

Laimantas Jonušys. Tarp prisitaikymo ir laviravimo

2016 m. Nr. 11 / Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Laimantas Jonušys. Įkvėptoji ir paprastoji literatūra

2016 m. Nr. 8–9 / Norėčiau pradėti nuo paprastų techninių, konjunktūrinių dalykų. Konjunktūra, deja, iš tikrųjų daug nulemia bandant platinti mūsų literatūrą užsienyje. Įsivaizduokime tokią simbolinę didelę knygų spintą…

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…

Laimantas Jonušys. Apie literatūrą su filosofine išmintimi

2015 m. Nr. 5–6 / Juozas Girnius. Literatūros ir kultūros kritikos rinktinė. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2014. – 430 p.