Dalia Kasčiūnaitė: „Pasaulis, kurį susikuriu, saugo mane“

2011 m. Nr. 8–9

Dailininkę Dalią Kasčiūnaitę kalbina Romas Daugirdas

Žinau, kad vaikystėje (paauglystėje) buvai gabi matematikė, bet vis dėlto pasirinkai dailę. Kodėl? Ar matematika paveikė Tavo kūrybą, formavo stilistinį braižą?

Matematikė… stipriai pasakyta. Turėjau lakią vaizduotę, man nebuvo sun­ku įsivaizduoti daiktus sferoje, juos apsukti, pasidėti patogioje padėtyje ir iš­spręsti uždavinius. Tačiau visą laiką mačiau save dailininke, kitokių minčių ir nebuvo. Visai maža piešdavau vaizdų serijas iš savo gyvenimo – tarytum dieno­raštį. Patiko stebėti tėvą, palinkusį prie rašomojo stalo ir piešiantį karikatūras. Besisklaidantis cigaretės dūmelis, susikaupęs tėvo veidas, ūžiantis vėjas kami­ne, už lango pusnyse paskendęs sodas – visa tai viliojo mane į paslaptingą vaiz­dinių pasaulį. Vėliau, kai buvau penktoje klasėje, tėvas nuvedė laikyti stojamųjų egzaminų į dailės mokyklą. Nesakysiu, kad man ten labai patiko. Niekad nemė­gau užduočių, kurios man neįdomios. Turbūt įgimtas charakteris labiausiai for­muoja gyvenimo raidą ir stilistinį braižą. Augau Žvėryne laisvai ir nerūpestingai. Mes, Žvėryno chebra, buvome aktyvūs, sportiški, draugiški. Pasitikėjau savimi, nestokojau kūrybinės energijos. Bet į Dailės institutą neįstojau. Vienus metus, antrus… Trečią kartą įstojau kandidate, o po pusės metų jau buvau studente. Girdėjau, jog nenorėjo priimti, nes buvau graži, o tokios tai jau ne dailininkės. Teko apsilaužyti savo ragelius, nusitrinti šaunumą ir kaip pelenei tyliai tūnoti. Matyt, buvau pavirtusi tikra pelene – net paliko pirmasis mano vyras daili­ninkas Romas Dalinkevičius. Šeimą sukūrėme būdami studentai. Gimė dukra Ugnė. Auginti padėjo mano mama. Studijos taip pat buvo neįdomios. Tie patys modelių pastatymai, su kuriais vargau nuo penktos klasės, kompozicijos apie darbo liaudies šaunumą ir didybę. Baigdama institutą galvojau, kad niekada nepaimsiu teptuko…

Visą gyvenimą buvai laisva menininkė (išskyrus trumpą epizodą). Taigi patyrei ir menkesnį socializacinį presą. Kaip manai, ar tai Tavo privalumas? Juk kartais ir pasipriešinimas yra kūrybiškai vaisingas.

Po studijų gavau paskyrimą į Vilniaus respublikinius pionierių rūmus me­todiste. Reikėjo piešti pionierių rikiuotes su būgnais. To man užteko, kad daugiau niekada nenorėčiau dirbti valstybinėje įstaigoje. Alga 70 rublių, sėdi ir trini kėdę, Pieši nesąmones… O kai kartą gavau kelis rublius honoraro už nupieptas karikatūras, kilo visuotinis pavydas. Po kiek laiko išėjau į dekretines atostogas įr nebegrįžau. Tai ir buvo mano labai vaisingas pasipriešinimas. Po truputį pra­dėjau atsigauti, norėjosi tapyti. Ėmiau dalyvauti parodose. Su savo antru vyru Raimondu Martinėnu buvome draugiška, kūrybinga šeima. Susilaukėme dukros Eglės. Gavome dirbtuvę Saltoniškių gatvėje, daug ir su užsidegimu tapiau, paro­dose darbai buvo pastebėti ir netgi pažymėti diplomais. Įstojau į Dailininkų są­jungą– intensyvus meninis gyvenimas, bohema… trienalės, plenerai.

Namuose durys neužsidarydavo nuo svečių srauto. R. Martinėnas buvo jau­nųjų dailininkų sekcijos pirmininkas, gabus, jaunas, paslaptingas. Menotyri­ninkės sėdėdavo nuo ryto su šampanu, o jaunieji menininkai taip pat labai rody­davo dėmesį, ypač gegužės ir spalio švenčių proga. Vaikus išvesdavau į darželį, o pati eidavau į dirbtuvę tapyti. Šeimos gyvenimui toks ritmas netiko. Išsisky­rėme. Prasidėjo intensyvus kūrybinis periodas.

Apie laisvo menininko statusą… Buvo sovietiniais laikais kolegų, kurie įsi­darbindavo naktiniais sargais, liftininkais, kūrikais ir dar visokiais įdomių pro­fesijų atstovais, kiti – eidavo mokytojauti (pastarųjų aukščiausias lygis – dėstyti Dailės institute). Tiesa, vasarą dauguma stengėsi uždarbiauti piešdami agita­cinius stendus. Visa Lietuva, kaimai buvo nukabinėti tokiais siaubingais kūri­niais. Dar piešdavo kolūkių darbo diagramas, riboženklius – žodžiu, vasara buvo puikus metas papildomiems uždarbiams. Keramikai lipdė įvairius medalius (geriausiam šokėjui, melžėjai, piršliui), tikriausiai daugelis prisimena, o ne vie­nas ir turi namuose tokių. Man neteko to daryti. Ir net be žodžio „deja“. Tokiems uždarbiams reikėjo ir organizuotumo, ir gebėjimo tuos darbelius susirasti. Ne­mokėjau to daryti tada, tiesa, vėlesnė (dabartinė) santvarka, norom nenorom, išmokė. O tada… tikriausiai galiu vadintis laiminga, nes sutikau žmonių, kurie padėjo pragyventi tik iš kūrybos. Vienas jų buvo amžiną atilsį architektas Zig­mas Liandzbergis, projektavęs didelius objektus ir globojęs ne vieną menininką – jų darbai (mano taip pat) tapdavo tų objektų interjero dalimi. Atsirasdavo vit­ražai gamyklose, freskos kultūros namuose, paveikslai ligoninėse.

Ar socializacinio preso nepatyrimas – mano privalumas? Tikrai ne. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Į tuos darbus reikėjo mokėti žiūrėti su humoru, suge­bėti pasišaipyti ir iš savęs, ir iš aplinkos. Kiti tai darė puikiai, man būtų buvę sunku.

Jaunystėje Tau padėjo išgyventi Dailės fondas, kuris kasmet nu­pirkdavo kažkiek darbų. Kaip yra dabar? Ar ši institucija padeda daili­ninkams?

Taip, pirkdavo iš parodų Dailės fondas, taip pat – Kultūros ministerija. Tačiau labai retai. Pragyventi iš to negalėjai. Todėl parduodavome savo darbus Dailės salone. Kai žydai ėmė iš Tarybų Sąjungos emigruoti į Izraelį, vyko ypač gyva prekyba paveikslais. Jie atstovėdavo eiles OVIR’e, o paskui eidavo pas dailininkus. Turto negalėjo išsivežti, todėl pirko ir gabeno paveikslus. Reikėjo išmokti gyventi iš honorarų. Nebuvo lengva, tačiau man šis patyrimas buvo labai svar­as, kadangi norėjau daryti tik tai, kas įdomu. Jei tik jaučiu prievartą – pasida­riau ligoniu. Dabar kiti laikai: galima prašyti kūrybinių stipendijų, kurti projektus ir ieškoti finansavimo. Reikia būti aktyviam, veržliam. Net nežinau, ar tebeegzistuoja tokia įstaiga kaip Dailės fondas. Na, bent jau per visus nepriklau­somybės metus nė viena valstybinė institucija (Dailės muziejus, Nacionalinė galerija ar dar kas) nenupirko nei vieno mano darbo. Gal tik mano? Gal kitų perka?

Tikrai nesidomiu ir nekalbu su menininkais apie tai. Manau, kapitalizmas sovietmečiu subrendusiems menininkams smogė tikrai stipriai. Teko išmokti daugybę socialinio prisitaikymo būdų. Kai kuriems pavyko. Man – suformavo visišką socialinį uždarumą. Tai, kad dabar šneku su tavimi ir dar apie kūrybą – tiesiog įvykis. Tiesa, jokiu būdu negaliu sakyti, kad esu valstybės visai nevertinama – gavau keletą stipendijų, jos tikrai labai padėjo išgyventi, ką jau kalbėti apie Na­cionalinę premiją, kurią gavau 2000–aisiais.

Beje, galiu pasidalyti dar vienu pastebėjimu. Sovietmečiu Dailės salone par­duoti buvo lengviau Vilniaus peizažus ar natiurmortus, juos ir piešdavau. Kiti darbai guldavo dirbtuvėje į lentynas. Tai irgi galima pavadinti tam tikru socializacijos presu, na, tokia lengva jo forma. Šiais laikais nebereikia taikytis prie pirkėjo skonio. Žmonės labiau išprusę, pakeliavę, interjerui kurti samdo profe­sionalius architektus, kurie pataria, kokius meno kūrinius reiktų įsigyti. Tačiau paradoksas: kai jaučiu, kad žmogus perka darbą todėl, kad žino, jog dabar įsigys nebrangiai, o po mano mirties galės parduoti brangiau – jaučiuosi blogai ir visai nebenoriu nei piešti, nei kam nors parduoti. Žodžiu, menininkas visada opozici­joj ir gero laikotarpio jam tiesiog negali būti.

Kelerius metus pragyvenai Paryžiuje, bet vis dėlto grįžai į Lietuvą. Ar nesigaili? Kaip Tau ten sekėsi įsitvirtinti? Papasakok detaliau apie šį laikotarpį.

Paryžius… Nežinau net nuo ko ir pradėti. Tiek daug įspūdžių. 1988–1991 m. Griuvo Berlyno siena. Aš tuo metu buvau ten, parsivežiau sienos gabaliuką. Vokietijoje surengiau parodą Bielefeldo universitete. Po jos išvažiavom su drau­gu Nidu Toropovu į Paryžių apsidairyti, pasižmonėti. Pusseserė nutekėjusi ten. Tada užsienis jau buvo pasiekiamas lengviau, galėjai išvažiuoti pagal iškvie­timą. Reikėjo atstovėti eiles OVIR’e. Labai neblogai iškeisdavo pinigus, jeigu kas atsimena. Taigi į kelionę… Reikia būtinai paminėti, kitaip bus neaišku, kad ma­no draugas turi Dievo dovaną komunikuoti su žmonėmis, be to, labai gabus kalboms, pavyzdžiui, vokiečių kalbą išmoko iš kelio nuorodų ir truputį pabend­ravęs, o prancūziškai kalba be akcento. Todėl kelionės su juo būdavo ypatingos. Išvykome mašina ir jau keliaudami, sustoję kur nors degalinėje užsipilti benzi­no, įsigydavome draugų, kurie mus kviesdavo į svečius, apnakvindindavo, nuo­širdžiai priimdavo. Taip mes išmaišėme didelę Europos dalį. Pasižmonėjau iki soties, patyriau daug nuotykių, sutikau įdomių žmonių, garsenybių ir paprastų mūsų lietuvaičių, kurie bėgo iš Lietuvos, rusų emigrantų intelektualų, išeivijos dailininkų. Taigi Paryžius… Nidas, eidamas su mano darbų nuotraukomis per galerijas, rado vieną, kuri susidomėjo mano paveikslais. Padariau parodą. I ati­darymą atėjo daug Paryžiaus lietuvių. Pardaviau keletą darbų, todėl buvo galima pasiblaškyti po Prancūziją. Bet paskui man atsibodo toks „vagabundo“ gyveni­mas, aš taip norėjau namo, kad ėmė kamuoti net fiziniai skausmai, kartais manydavau, jog mirsiu. Kalbėdama telefonu su Lietuvoje likusiomis dukromis, pasisukdavau į rytus, kad būčiau arčiau. Nidas stengėsi mane sulaikyti, nes Lietuvoje buvo neaiški situacija. Vėliau surengiau dar keletą parodų, tačiau ne, Paryžius ne man. Man gera tik Lietuvoje. Ir ne dėl kokio nors patriotizmo ar deklaratyvios meilės, tiesiog dėl fizinės priklausomybės nuo aplinkos, kalbos, žmonių, prisiminimų, šaknų ir net bjaurios žiemos…

Priklausai nelabai gausiam Lietuvos abstrakcionistų būreliui. Mintyse Tave įrašau į didįjį penketą: Eugenijus Antanas Cukermanas, Linas Katinas, Kazė Zimblytė, Rūta Katiliūtė, Dalia Kasčiūnaitė. Nors jūs visi skirtingi, Tavo kūryba tarsi prašosi epitetų: „romantiška“, „spontaniška“, „intuityvi“. Bet ir erotinis bei metafizinis lygmenys. Sovietmečiu abstrakcionizmas nebuvo labai mėgstamas (švelniai tariant). Kuo ši kryptis Tau buvo (ir yra) tokia artima, kad privertė stipriai rizikuoti profesine karjera?

Galiu tik pasidžiaugti tokia puikia menininkų draugija, į kurią įrašei. Iš su visada žavėjausi R. Katiliūtės vientisumu, kietu stuburu, tvirtybe. K Zimblytė – be galo ryškų, unikalų pėdsaką palikusi menininkė. O apie vyrus… Iš aukštumų galėjo tik paploti per petį. Su L. Katinu sovietmečiu rengėme bendrą parodą. Tuomet tai buvo didžiulis įvykis, nes mūsų paveikslai – abstrakcijos. Pamenu, gavome kiekvienas po pusę salės ir iš to džiaugsmo pakabinom labai daug darbų. Man tai tikrai buvo svarbu. E. A. Cukermano kūryba taip pat imponavo kūrybi­nio formavimosi pradžioje. Beje, lietuviai menininkai niekada nevertino vienas kito ir gerų žodžių iš jų išgirsti sunku. Todėl tikriausiai ir aš dabar tarsi spau­džiu iš savęs pagyras kaip iš sausos kempinės. Bet ne dėl kokių blogų jausmų – neturiu praktikos.

Ar žinai, kad mano kūrybinio kelio pradžia buvo peizažai? Vėliau jie darėsi vis sąlygiškesni, gilėjo spalvų paletė, palaipsniui perėjau į abstrakciją. Tapiau širdimi, jausmais, su polėkiu, skausmingai. Darbuose užkoduota daug roman­tikos, poezijos ir vilčių. Mūsų dailininkų bendruomenė mane priėmė geranoriš­kai, su meile. Todėl nejutau jokių kliūčių priimant darbus į parodas. Gal kokius kelis kartus ir nepavyko patekti, bet kadangi nenešioju skriaudų savyje, tai ir neatsimenu. Be to, nedirbau jokioje valdiškoje įstaigoje – nebuvo jokių svertų smaugti. Gal nerimtai į mane žiūrėjo, nes esu moteris, o tapybos sferoje vyravo vyriška ranka. Vienintelė vertinama tapytoja buvo Sofija Veiverytė.

Tiesa, atsimenu vieną tarptautinį simpoziumą Gurzufe. Vyko atsiskaitomoji peržiūra. Aukštas atsakingas pareigūnas iš Maskvos ėjo per dailininkų dirbtuves ir tikrino, ką jie sukūrė. Aš išsikabinau savo darbus, laukiu. Atėjo – su juo visas dailininkų būrys – klausia, kas čia pavaizduota, aš tyliu taip netikėtai užklupta. Sako, gal čia gaidys, maniau juokauja, nusijuokiau ir aš, pritariu – gaidys. Taip ir praėjo. Žiūriu, po to pradėjo gerbti ten buvę rusų dailininkai, kurie piešė port­retus, jie žavėjosi mano drąsa. Grįžau į Lietuvą, o į mūsų Dailininkų sąjungą atėjo laiškas: „Bol’še takich neprisilat’“. Turėjo svarstyti Dailininkų sąjunga, bet praėjo tylomis. Aš tuomet dar nelabai supratau, kad rizikuoju. Tikrai mane gyvenime dažnai lydėjo sėkmė.

Apie epitetus. Romantiška. Sutinku, Romai, tikrai tokia esu. Ne tik kūryboje, gyvenime – taip pat. Ir ta romantika labiausiai sklinda iš pačios paveikslų dva­sios: lyriškos, poetiškos.

Spontaniška. Sutinku ir su tuo. Darbų idėjos gimsta spontaniškai, nuo pirmo potėpio ar brūkšnio. Neturiu daugelio kolegų įvardijamos „balto lapo“ fobijos. Man atvirkščiai – balta drobė yra tiesiog nereali būsena prieš pirmą potėpį – mėgaujuosi tuoj ateisiančiu katarsiu.

Intuityvi. Būtų keista mano abstrakcijose imti ieškoti kažkokių mokslinių teorijų ar schemų. Viskas gimsta intuityviai, spontaniškai iš pasąmonės. Tiesa, dabar tai jau nebe privalumas. Kūriniai vadinami projektais, o juos pateikiant tenka prirašyti daugybę popierių. Vertinami, o vėliau finansuojami ne kūriniai, o tie popieriai. Kur čia įterpti intuiciją? Ji tapo tiesiog atgyvena.

Jau seniai tęsiasi Tavo „flirtas“ su poezija. Tai jaučiasi tapyboje, akivaizdu darbų pavadinimuose. Be to, ir pati rašai eiles. Ar niekad nejutai darbų „suliteratūrinimo“ grėsmės? Ar sutinki, kad tapybos verbalizavimo lengvumas kiek nuvertiną ją?

Malonūs Tavo komplimentai, tačiau aš nerašau poezijos. Yra keletas eilėmis parašytų tekstų. Tapydama mintis reiškiu ir tekstais, tačiau jie galutiniame variante pavirsta darbo pavadinimu. Pati nemėgstu literatūros tapyboje, bet nie­ko prieš, jei darbuose jaučiama poetinė dvasia. Tokie darbai praturtinti jausmais, jie virpina emocines stygas, nenusibosta.

Savo kūriniuose tapybą sintetini su grafika (įbrėžimai, nutryni­mai), o pastaruoju metu ir su fotografija. Ką Tau „duoda“ ši sintezė siau­rąja prasme (techniškai) ir – plačiąja (pasaulėžiūra)?

Esu neramaus charakterio. Ieškau naujų raiškos galimybių. Labai įdomu mokytis, bandyti. Skirtingi patyrimai: viena, kai tapai įkvėpta jausmo, o visai kas kita, kai turi sugalvoti, atlikti daug tarpusavy susijusių procedūrų ir gauni rezultatą, kuris, pasirodo, nevykęs. Tačiau įdomu. Tarsi susikuri iliuziją, kad esi labai reikalingas, dirbantis ir aktyvus. Tik nesėkmės išvargina. Vėliau meti ir vėl iš naujo pradedi. Gal esi prakeiktas? Taip jautiesi. Tokia ta mano pasaulėžiūra, kai norisi užsiimti bet kuo, kad nematyčiau, kas aplinkui vyksta.

Stengiuosi nevaržyti savo raiškos, skirtingų menų sintezė išlaisvina fantaziją ir polėkį. Naudoju ne tik grafiką ar fotografiją – jei manau, kad reikia, naudoju teks­tinius inkliuzus, spaudos elementus. Beje, esu baigusi Dailės pedagogikos katedrą, o ten mums dėstė ne tik tapybą, bet ir grafiką bei keramiką, todėl visa tai man gerai žinoma. O štai fotografija – tikrai naujas žanras, pareikalavęs ne tik investicijų (geras aparatas, objektyvai ir t. t.), bet ir gebėjimų išmokti šiuolaikines technologijas – kom­piuterinėms nuotraukoms apdoroti skirtas programas. Man tai pavyko ir yra įdomu. Toliau mokausi, nebijau klausti jaunų, geriau išmanančių, patarimų. Tikiuosi, kad bent Alzheimeris greitu laiku negresia – neleidžiu sustingti smegenims. O kita ver­tus, kokius menus bemaišyčiau, į kokius naujus žanrus benukrypčiau, niekur nuo savęs nepabėgsi – mano darbai atpažįstami, tikiuosi, ne tik man pačiai.

Tavo darbai pasižymi išcentruota paveikslo erdve. Gal todėl jie tar­si netelpa plokštumos stačiakampyje – veržiasi iš jo. Manau, ši stilistinė ypatybė turi ir gilesnę potekstę. Ar negalėtum pakomentuoti?

Nemėgstu komentuoti savo darbų, o juolab aiškinti poteksčių. Kartais įdo­mu, kai tai daro kiti, nors irgi ne visada. Kartais suranda, ko net neįsivaizdavai. Beje, čia atsakymas ir į klausimą apie erotiką mano darbuose. Patinka didelės, kvadrato išmatavimų, drobės. Centre komponuoju paveikslo intrigą, aplinkui palikdama plačią erdvę laisvam kvėpavimui. Kita vertus, jausmai, emocijos ar gali būti įcentruoti, o juo labiau tilpti kažkokiame banaliame stačiakampyje? Taigi tikrai nieko (poteksčių) po tomis plokštumomis „nepakasiau“. Jei kam pavyksta ten kažką iškasti – džiaugiuosi ir sveikinu, Plastikos kalba yra labai atvira – tas atvirumas yra joB grožis ir autoriaus nuogumas, pažeidžiamumas, atvirumas – kas tik nori. Poteksčių atsiranda, kai ta kalba randa atgarsį, ryšį, supratimą žiūrovo sąmonėje ar po ja. Todėl kiekvienam jos skirtingos – taip ir turi būti. Supratimui dar labai svarbūs dalykai yra laikas, kontekstas. Aš ma­nau, kad menininkas, kurdamas sąmoningai, poteksčių nekaišioja, o joi tai daro – tada jau nebe menas, o grafomanija. Ir tokių darbų potekstės virsta banaliais tekstais – literatūrų (apie tai jau kalbėjau). Sovietmetis įpratino, kad menas turi „vesti“, „kelti“, „skatinti“, „formuoti“, Laisvųjų visuomenėje menininkas tiesiog kuria, nes kitaip negali savęs išreikšti. .Jis tarsi mediumas, sutraukiantis į savo aplonkos informaciją ir ją išskleidžiantis jau kitu, meniniu pavidalu. Ne poteksčių reikia tame pavidale ieškoti, o informacijos, kurią pasirinko menininkas

Kūryboje vengi destrukcijos. Vyrauja darnus požiūris į aplinką. Ar tai siekiamybė (svajonė), ar žinai kažkokius svertus, kurie padeda kovoti su destrukcija?

Girdėjai, dabar yra toks terminas „darni plėtra“? Neturiu supratimo, ką tai reiškia, tačiau skaitydama laikraščius visokiose biurokratų kalbose jį randu. Tai va. Tavo klausimas nuskambėjo kaip iš tokių tekstų. Tačiau teisingai pastebėjai. Vengiu destrukcijos gyvenime, todėl ir kūryboje tai atsispindi. Teko išgyventi momentų, luošinančių psichiką ir gyvenimą. Geriausiai su destrukcija kovoja harmonija, todėl stengiuosi savo vizijose ir svajonėse, taip pat kūryboje. džiaugtis harmonija, šviesa. Gyvenu pasaulyje, kurį susikuriu, jis saugo mane. Tačiau žiūrėdama į savo darbus galiu be jokio dienoraščio įvertinti savijautą, būsenas, nuotaikas. Ir tai darau, nors. kita vertus, jei viskas būtų tobula, neišvengtume nuobodulio. Gyvenimo pilnatvei reikalingos visos spalvos ir emocijos, todėl tru­putis destrukcijos ne tik nekenkia, ji – būtina, kaip ir šiek tiek chaoso, pykčio, nerimo ar net agresijos.

Pastarosios parodos byloja, kad keičiasi Tavo santykis tarp daik­tiškumo ir abstrakcijos. Kokios bendražmogiškos patirtys nulėmė šias metamorfozes?

Jau sakiau, kad, maišydama įvairius menus, ieškau rezultato, kuris mane ten­kintų. Pradėjusi fotografuoti supratau – vien vaizdo fiksavimo man negana. Nuotraukoms trūko ranka pridėtų potėpių, detalių, spalvų. Žodžiu, viena skatina kita ir tai tiesiog procesas, atveriantis didesnes galimybes, naujas erdves fantazijai. Aš nevadinčiau šio proceso rezultatų – pastarojo meto savo kūrinių – kaip pakei­tusių požiūrį į abstrakciją ar ką nors kita. Nieko panašaus, mano santykis, mano vertybės – jos išlieka nepakitusios. Kita vertus, mano abstrakcijos susijusios su stip­riomis emocijomis. Negali gi norėti, kad, sulaukusi savo amžiaus, įsimylėčiau ar nustebčiau, ar supykčiau taip pat stipriai, kaip prieš dvidešimt metų. Būtų juo­kinga. Tačiau ne tai svarbiausia. Keičiasi ta mano minėta informacija, kurią su­traukiu į save. Ir ji keičiasi labai greitai. Todėl negali norėti, kad rezultatas išliktų visą laiką vienodas. Tiesiog dabar toks periodas, vėliau jis bus gal dar kitoks. Tuo ir džiaugiuosi, juo labiau kad bet kokiame pavidale esu atpažįstama kaip Dalia.

Kas labiausiai erzina ir džiugina dabartinėje Lietuvoje? Gal jau įžvelgi žiedus, kuriais pražys šiandienos šiukšlės? Gal net matai iš žie­dų spalvas?

Erzina, kad turi gyventi Lietuvoje kaip apkasuose. Nežinai, ką tau nuleis ant galvos – naujus įstatymus ar naujus mokesčius, nuo kurių ir taip dūsta žmonės. Erzina nesąmoningi karai tarp valdančiųjų, baisios skulptūros Vilniaus mieste. Ypač siaubingas man atrodo Vincui Kudirkai skirtas paminklas – jis man panašus į manekeną iš madingų skudurėlių parduotuvės vitrinos. Ir tokių yra begalė. Nepatinka Šiuolaikinio meno centro vykdoma politika – dirbtinai sukur­to tradicinio ir šiuolaikinio meno priešprieša, pirmąjį nuvertinant ir paskelbiant įgyvena. Blogiausia, kad tos pačios tendencijos vyrauja ir politiniame bei visuomeniniame lygmenyse. Tos priešpriešos – ne šiukšlių, bot žmonių rūšiavimas į priešus ir teisiuosius. Nematau naujų žiedų. Matau tik rietenas ir provincialią kultūrą. Kur matei, kad šiukšlės pražystų?