„Metų“ anketa. Rimantas Černiauskas, Romas Daugirdas

2009 m. Nr. 2 

1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

Rimantas Černiauskas

1. Lietuvai vos tūkstantis metų. Jau seniai nėra majų ir inkų, tik pėdsakai (piramidės ir papirusai) liko iš seniausios pasaulyje Egipto civilizacijos. Žlugo didžiausios imperijos (paskutinė mūsų akyse), išnyko gentys, tautos, valstybės, siautėjo epidemijos ir karai, okupacijos ir okupantai, o mes išlikome. Gal svarbiau, kad mes patys, o ne vien tiktai vardas, kaip nutiko su prūsais ir Prūsijos karalyste, kurioje jau nebuvo prūsų. Gal mus gelbėjo tankūs miškai, pelkės ir kūlgrindos, gal savotiškas konservatyvizmas, atsargumas, nepakantumas naujovėms, juk buvome paskutiniai pagonys Europoje? Gal karingas, o gal taikus būdas? Artimi mūsų gentainiai kuršiai plėšikavo Baltijos jūroje, o mes patys gana taikiai sugyvenome su kaimynais latviais, lenkais ir rusais. Ir didžiausia LDK teritorija slavų žemėse teko mums beveik be karų. Rusų miestai pasiduodavo patys. Kovoti teko tik su totoriais. Buvome tarsi skydas, saugiklis tarp Europos ir Azijos. Tarp deterministinės Vakarų kultūros ir skitų gaivalo, apie kuriuos gražiai rašė A. Blokas. „Taip – skitai mes, taip – azijiečiai mes, godžiom ir įkypom akim.“ Gyvenome tarsi ant viešo kelio, mus bandė asimiliuoti, sulenkinti, surusinti, germanizuoti, mus ėmė rekrūtais, vežė ir trėmė, iš mūsų atėmė raštą, bet mes išlikome.

Net ir dabar esame tranzitinė teritorija, tranzitinė valstybė. Gal todėl Europos Sąjunga taip rūpinasi lietuviškų kelių kokybe. Tam, kad Briuselis patogiai ir be trukdžių važiuotų į Maskvą. Gal todėl nesulaukiame ir tiek emigrantų iš turtingų, išsivyčiusių šalių, vien tik perbėgėlių iš Azijos, kuriems Lietuva – tarpinė stotelė į įsivaizduojamą Vakarų rojų. Bet yra taip, kaip yra, panašių tranzitinių valstybių piliečiais turėtų jaustis ir olandai ar belgai, per kurių teritoriją taip pat driekiasi tarptautinių pervežimų magistralės. Tik jų demokratija ir ekonomika stabilesnės ir stipresnės. Gal todėl belgai ar olandai nebėga iš gimtinės ieškodami sotesnio duonos kąsnio. O pas mus jau veriasi tuštuma kaimuose, namuose, šeimose. Nesiginsiu, pusė mano paties vaikų įsikūrė Londone, nes aš čia, Lietuvoje, iš savo literatūrinės veiklos negalėjau ir neturėjau galimybių padėti jiems finansiškai. Panašiai prieš šimtą metų pusė mano senelės šeimos iškeliavo su „šipkartėm“ į Ameriką, kita pusė tų kortelių į „rojų“ negavo. Jie daug vargo, bet liko. O išvykusieji jau seniai pamiršo lietuviškai… Toks dabar ir jaučiuosi lietuvis – kaip tas medis su pusiau nugenėtom šakom.

2. Kai galvoju apie Europos literatūrą, pirmiausia prisimenu Homerą, gyvenusį prieš kelis tūkstančius metų. O kokie dievai tada projektavo lietuvių literatūrą? Dar nežinia, ar tauta susikuria raštą ir literatūrą, ar literatūra formuoja tautinę savivoką?

Kai K. Donelaitis rašė pirmąją lietuvių poemą, pasaulis jau seniai žinojo ir skaitė Lukrecijų, Ovidijų, Dante’ę, Shakespeare’ą, Rabelais… Bet man dar įdomiau, kad senosios Europos kontekste K. Donelaitis atrodė kaip tikras modernistas, turintis savo originalų pasaulio matymą ir savitą pasaulėjautą. Vien tokiomis eilutėmis: „…ir iš smirdančio šūdo žegnonė pareina…“ jis pralenkė visus savo amžininkus.

Manau, kad ir šiandien tarptautinėse knygų mugėse lietuvių litaratūra atrodo visai neprastai. Dažnas sako, kad lietuvių poezija toli pralenkė prozą, bet tos pačios tarptautinės mugės rodo kitokį vaizdą – lietuvių rašytojų (daugiau moterų) proza labiau domina užsienio šalių leidėjus nei poezija ar dramos. Gerų režisierių šiuo metu mes turime daugiau nei gerų dramaturgų. Gal todėl E. Nekrošius šiandien bando parodyti scenoje tą patį K. Donelaitį. Nes jis kitoks, neeuropinis, tokios literatūros pasaulyje nebuvo. Manau, kad rašytojo savitumas geriausiai ir atsiskleidžia per jo tautiškumą, buvimą tautoje, gerą jos dvasios, mentaliteto išmanymą. Rašytojas lietuvis pasauliui daug įdomesnis nei rašytojas – kosmopolitas. Žinoma, euroromaną ar europjesę daug lengviau versti į kitas pasaulio kalbas, bet kam jie bus įdomūs? Tokių, nei karštų, nei šaltų – prėskų kūrinių, pasaulyje prirašyta visuose kraštuose.

Bet kas yra tautiškumas, buvimas tautoje? Ar pati tauta neprarado savo originalumo ir tautinės dvasios? Į tai beviltiškai bandoma atsakyti įvairiausiose viktorinose. „Kas yra tikrasis lietuvis? Kokios jo būdo savybės, gyvenamoji vieta ir refleksijos geriausiai jį reprezentuoja?“

Lietuva jau Europos Sąjungoje, o apie Europos dvasią kalbėti dar sunkiau. Europą kaip ir JAV ar Kanadą persmelkė globalizacijos dvasia. Ekonominė krizė pasaulyje tai labiausiai patvirtina.

3. Kažkodėl pirmas vaizdinys, atėjęs į galvą, – tų prisitaikėlių, kurie sovietų laikais, mosuodami kompartijos bilietais, sėkmingai darė karjerą. Dabar daugelis ekskomunistų, persidažę tautinėmis spalvomis, dar sėkmingiau diriguoja mūsų politikai ir ekonomikai. Panašus vaizdas ir literatūroje. Žinau kelis literatus, kurie rašė knygas apie narsius liaudies gynėjus ir žiaurius banditus, bet sovietų laikais jų nespausdino dėl prastos meninės kokybės. Dabar jie tuo džiaugiasi, nes knygas išleido vėliau, laisvos spaudos dienomis, kai banditus pavertė stribais, o liaudies gynėjus – partizanais. Pataikė į temą. Tik meninė tų veikalų kokybė nuo to nepasidarė geresnė. Žinau kelis autorius, kurie džiaugiasi, kad sovietų laikais neišleido jų ateistinių romanų ir dabar jie ramia sąžine gali vaikščioti į bažnyčią. Bet ar galima tokius žmones smerkti ar niekinti? Net Viešpats paklydusią avį mylėjo labiau nei kitas.

Gyvename tarp žmonių, ir kito asmens, grupės, partijos, valdžios nuomonė pasidaro labai svarbi. Jokioje saloje, tyruose ar kosmose nuo jos nepasislėpsi. Žiniasklaidos balsas skverbsis net per karsto lentas. Aukštins, girs ar drabstys purvais kaip Salomėją Nėrį.

Prisitaikėlių būta ir bus visais laikais ir visose visuomenėse. Kuo daugiau demokratijos, tuo daugiau kompromisų. Man labiau pavojingas atrodo kietakaktis tiesos skelbėjas. Savo žodžiais, o dažnai ir veiksmais jis tik sukelia destrukciją, žadina kito asmens nuolankumą arba agresiją, kurios pasekmės: baimės jausmas, neurozės, kerštavimas, brutalios jėgos panaudojimas. Juk bendros teisybės nėra, ir kas būtų, jei kiekvienas imtų gyventi ir reguliuoti kitų individų gyvenimus vien pagal savo individualią moralę bei supratimą? Netgi pasakose apie nuogą karalių jo nuogybę gali pastebėti tik vaikas, juokdarys ar pamišėlis. Apie tai rašiau „Gusto istorijose“. Kol gyvuos žmonija, konformizmas buvo ir liks aktualus.

O didžiausias konformistas yra vanduo, kuris prisitaiko prie bet kokios erdvinės formos. Bet substancija ir jo formulė lieka.

Romas Daugirdas

1. Kokias asociacijas sukelia pats skaičius – tūkstantis? Pagal tautos ilgaamžiškumą nesame autsaideriai Europoje. Aišku, neprilygstame autochtonams (su išlygom) – baskams, graikams, albanams, keltams (bretonams, velsiečiams, airiams, škotams). Bet yra kur kas jaunesnių tautų – bosniai, kroatai, ukrainiečiai, baltarusiai. Mes vienoje gretoje (plius minus vienas kitas šimtmetis) su anglais, danais, švedais, norvegais, lenkais, čekais ir t. t.

Lietuvos nueitas kelias man primena gana populiarią studentišką situaciją, kai sekasi nesėkmėje. Na, pavyzdžiui, nespėjai prieš egzaminą perskaityti penkių bilietų ir vieną jų ištrauki. Bet tą vienintelį, į kurį dar gali kažką atsakyti.

Nesėkmingas pirmas krikšto bandymas (Mindaugas) mus pasmerkė dviejų šimtmečių kovoms su kryžiuočiais. Praradome apytiksliai milijoną gyventojų. Kai kurie demografai teigia, kad jei ne šis praradimas, lietuvių dabar būtų maždaug 10–12 milijonų. Bet vis dėlto atsilaikėme, skirtingai nei prūsai, jotvingiai, galindai ir kitos baltų tautos (gentys).

Krėvos ir Liublino unijos pradėjo pragaištingą polonizacijos procesą, bet keliems šimtmečiams nukėlė mūsų įsiurbimą į Rusijos imperiją.

Trečiasis Žečpospolitos padalijimas nulėmė valstybingumo praradimą, bet prasidėjusi rusifikacija paradoksaliai šiek tiek neutralizavo jau stipriai įsibėgėjusią polonizaciją.

XIX a. sukilimai ir 1920 m. lenkų invazija pareikalavo daug aukų. Be to, sukilimai sustiprino nacionalinę priespaudą. Viena pasekmių – lotyniško rašto draudimas, kuris galutinai suformavo nacionalinį identitetą lietuvių kalbos pagrindu. Į užmarštį pasitraukė tautiškai sunkiai apibrėžiamas tapatinimasis su LDK. Tiesa, praradome gausų lenkiškai kalbėjusių, bet save lietuviais laikiusių intelektualų ir kultūrininkų sluoksnį.

Neišvengėme Antrojo pasaulinio karo mėsmalės. Bet jei ne šis karas, Lietuva šiandien būtų ir be Klaipėdos, ir be Vilniaus.

Manau, panašių epizodų galima surasti ir daugiau.

Šiandieninis lietuvis yra visoks. Kaip ir estas, rusas, anglas, amerikietis. Jei nori atsakyti, koks gi jis, turbūt tektų užsiimti spekuliacijomis apie kažkokį statistiškai vidutinį lietuvį. Kadaise net buvo platinta anketa šia tema. Jei neklystu, paaiškėjo, kad statistinis lietuvis labiausiai nekenčia lenkų, yra pavydus, linkęs į savižudybę, religiniu atžvilgiu gana indiferentiškas (nepraktikuojantis katalikas). Bet suradęs du pakaitalus tikėjimui – krepšinį ir prekybos centrą. Dar nuo savęs pridursiu – nekrofilas, nes mirusius myli labiau už gyvuosius – stato artimiesiems pretenzingus barokinius paminklus, o kapą tvarko kaip savo kolektyvinį sodą.

Atsimenu, senelis (savanoris ir rezistentas) nuo vaikystės „kaldavo“, kad Lietuva – tai trys „š“. Šūdinas klimatas, šūdina valdžia, šūdina tauta. Kai paklausdavau, ar vertėjo dėl tokios tautos prarasti akį (prie Giedraičių) ir „atpilti“ tiek metų Džezkazgano kasyklose, jis susidrovėdavo ir tiktai kažką neaiškaus numykdavo. O prieš mirtį paprašė, jei įmanoma, palaidoti ne toliau kaip per šimtą metrų nuo J. Basanavičiaus. Ir mano tėvai, versdamiesi per galvą, tai padarė.

Kai po Atgimimo buvau Maskvoje, nė vienas vietinių rusų neabejojo, kad mes, lietuviai, sužlugdėme sovietinę imperiją. Taip, objektyvūs veiksniai egzistavo, bet be subjektyvių pirmieji nebūtų „suveikę“. Lietuva ir atliko šią subjektyvaus ledlaužio misiją. Gal tai savotiška kompensacija už 1940-ųjų okupaciją.

Be to, esame gana darbštūs šiauriečiai. Lietuvoje be stogo, drabužių ir pačių išauginto maisto neišgyvensi. Tad mes pasmerkti vėliau ar anksčiau gyventi gerai.

2. Turbūt ne paslaptis, kad lietuvių muzika, vokalas, dailė, teatras, iš dalies ir kinas (Š. Bartas, A. Stonys) yra europinio lygio. Neatsilieka ir poezija. Pagrindinis stabdys – vertimai. Tikiu, kad vakariečius turėtų sudominti ir mūsų proza: S. T. Kondrotas, R. Gavelis, J. Kunčinas, S. Parulskis.

Lietuvių meno savitumo šaknys ir resursai slypi „atsilikime“. Šimtmečius agrarinėje terpėje užkonservuota mūsų kultūra išsaugojo daugiau (lyginant su vakariečiais) archetipinių archajinių figūrų ir ženklų, mažiau pasidavė niveliacijai, kurią lėmė europietiškos civilizacijos raida.

Nežinau, kas yra „Europos dvasia“. Jeigu tai mėginimas antropomorfizuoti Europą, jis ne visai korektiškas. Nes dvasios yra mitologijoje, burtuose, magijoje ir mistiškame mene. Tikriausiai klausimų kūrėjai turėjo omenyje Europos kultūrą ar civilizaciją. Ji didinga savo ištakomis, pamatu: antika plius krikščionybė. Deja, vėlesnė raida nulėmė sinkretiškumo praradimą. Europos kultūra įgijo tiesinį-taškinį pobūdį. To pasekmė – perdėta technologizacija ir totalitarinių ideologijų gimimas. Šiais globalizacijos laikais atsiranda galimybių kultūrinei konvergencijai, kuri gali kiek nugludinti aštriausias briaunas. Ar bus pasinaudota šiomis galimybėmis – neaišku, nes paraleliai vyksta ir atvirkštinis procesas (islamo radikalizacija). Dvidešimtas amžius gerokai pakirto užliūliuojantį tikėjimą (ypač gajus jis buvo devyniolikto amžiaus pabaigoje) žmonijos raidos „tobulėjimu“.

3. Dažnai susidaro situacija, kai iš esmės tas pats reiškinys įvardijamas skirtingomis sąvokomis. Skiriasi tik semantinio lauko valentingumas. Pavyzdžiui, šnipas ir žvalgas. Šiuo atžvilgiu labai arti konformizmo yra adaptacija. Bet pastaruoju atveju negatyvaus prieskonio yra daug mažiau.

Kas yra kultūrinė adaptacija? Tai – tradicijos įsisavinimas. Tai pirmas ir neišvengiamas bet kurio menininko kūrybinės raidos etapas. Be jo visos inovacijos pakimba ore. Juk negali laužyti tai, ko nežinai. Konformizmas – nekritiškas sustingimas šiame pirmajame etape. Tikras kūrėjas paprastai nueina toliau, nes kiekvienas laikotarpis amžinai prieštarai tarp žmogaus ir aplinkos įvardyti gimdo savus ženklus. Juos reikia pajusti, ištraukti iš oro ar Dievo.

Socialinė adaptacija – tai socializacija (prisitaikymas prie visuomenės normų ir standartų). Šis procesas – nevienareikšmis. Jį suvokti padeda amžiaus tarpsnių psichologija. Kiekvienas „normalus“ paauglys, atrasdamas jį supantį pasaulį, pastebi daugelio įsigalėjusių vertybių tariamumą ir scholastiškumą. Tai nulemia paauglystės krizę ir jaunatvišką maištą. Vėlesnė branda apnuogina negatyvizmo reliatyvumą ir maišto destrukciją. Prasideda laipsniškas pasaulio prijaukinimas (jeigu jaunuolis neevoliucionuoja, jis virsta sociopatu). Anglosaksai teigia, kad nevisavertis toks žmogus, kuris jaunystėje nenorėjo būti revoliucionieriumi, o subrendęs netapo konservatoriumi.

Socialinės adaptacijos procesas dramatiškas, nes, dar nespėjęs priprasti prie aplinkos, pradedi jai svetimėti – išeina, pasitraukia mylimi žaislai ir žmonės, kurie buvo neatsiejami tavo adaptacijos palydovai.

Visuomeninis konformizmas – sąmoningas ar nesąmoningas pasyvumas savo aplinkai. Kai nemėginama jos kritiškai inventorizuoti. Norėčiau kiek reabilituoti socialinį konformizmą iš etnocentrinių pozicijų – žinome, jog kas antra lietuvių karta stipriai išretėdavo per sukilimus ir karus. Kad ir kaip žiūrėtume į konformistus, bet jie išsaugojo fizinį mūsų tęstinumą. Ir gimdė vaikus, kurie vėl galėjo maištauti.

Šiandienos sąlygomis šis konformizmas būtų nepateisinamas, nes kaip tik aktyvumo, pilietiškumo stoka yra daugelio mūsų bėdų (netobulos demokratijos, korupcijos ir t. t.) priežastis.

Manau, šie reiškiniai bus aktualūs tol, kol žmonija gyvuos kaip sociumas.