Sukaktys
Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas
2023 m. Nr. 11
Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje.
„Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą, lyg aiškina man reminiscencijos prigimtį. Gyvas šešėlis, iškylantis, pasirodantis, kartais net pabėgėjantis greta, kažką ištariantis, kažką primenantis iš to, kas bendrai patirta. Rašymo intencija: Gintarės Bernotienės priminimas – jau, jau laikas būtų galvoti apie knygą Leonardui, nebus lengva, išretinta, vis mažiau bendrakeleivių; gal rengti knygą bendresnio pobūdžio, žiupsnis atsimenamo, žiupsnis svarstymų, gal ir koks nedidelis etiudas apie kūrybą. Dar kalbėdamasi su Gintare stengiausi prisiminti, kur, kurioje Gutausko knygoje yra jai skirtas eilėraštis. Ak, taip, – labai gražaus pavadinimo: „Mėnesiena Vilniaus Rasose“:
Sidabrinis grafitas piešia
Ant gipsinio Rasų angelo riešo
Blyškią Juditos gimimo datą
Tai vis mėnesienos mistika
Tokia balta novelistika
Kurios niekada nesupratom…
Įdomus šešiaeilis, du savarankiški trieiliai, sujungti paskutinių eilučių rimo. Eilėraštis iš Juditos Vaičiūnaitės ženklų, skirtas jos „Raštų“ sudarytojai, tyrinėtojai. Netikėta, bet tiksli mintis – Juditos poezija iš tiesų noveliška, poetinė novelistika, išgryninta, balta – ir aliuzija į paskutinę knygą „Debesų arka“ (2000), bet ir siužetiška; lyriniai siužetai – juos jautė ir eilėraščiais gerai valdė Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė. Leonardas gebėjo pagauti ir pasakyti to, kas jam literatūroje patiko, buvo artima, esmę. Dviejų eilučių Leonardo dedikacija Nijolei Miliauskaitei:
Ji išgirsdavo krintančias snaiges
Kaip Sapfo – krintančius žiedlapius…
Beveik nesu esmingiau apie Leonardą rašiusi. Nežinau, kaip tai atsitiko. Gal tiesiog neradau atskiro tako. Arba per gerai žinojau jį esant. Leonardas Gutauskas lyg budėjo kažkokiame bendrame kūrybos pusiausvyros taške. Bet savo taške. Rašė vaikams (ir pats iliustravo), eilėraščių knygas, romanus, piešė ir tapė. Dailininkas ir rašytojas, abiem atvejais intuityvistas ir metaforistas, sacrum atramų ieškotojas, individualumo saugotojas, gynėjas. Žmogus sau – ir pagal Vydūną. Nekalbus, bent taip atrodė, bet iškalbus, turtingos vidinės kalbos.
Pirmoji eilėraščių knyga „Ištrūko mano žirgai“ (1961) išėjo man baigiant dešimtą klasę, pamačiau ją Varnių knygynėlyje. Įsiminiau dėl pavadinimo. Jau daug vėliau, žavėdamasi Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ Girdvainio obuolmušiais, esu pagalvojusi, kad Gutausko ištrūkę žirgai – giminiško dvasios vėjo, savo, lietuviško.
Reminiscencija, reminiscencijos – taip, toks bendrinantis kelias; iš to, kas patirta, savaip įvykę, ką galiu paliudyti iš Leonardo laiškų, iš įrašų dienoraščiuose prieš dvidešimt metų, 2000-ųjų pabaigoje ir 2001-ųjų pradžioje. Tai ir bus pagrindinis reminiscencijų laikas. Įrašai kontroliuoja atmintį, neleidžia nuklysti. Ir esi tame laike, ir jį liudiji. Laiškai ir įrašai palaiko ir antrąjį santykio narį, kažką pasako ir apie jo galvojimus, jutimus, vertinimus, intonacijas. Vaikštant atminties takais, prisieina įsimąstyti, atsiminti ir save. Jei ir kiek kupiūruojant.
Pirmuosiuose susitikimuose, daugiau raštu negu realiai (suskliaudžiu staiga iškilusį klausimą – ar susitikimai raštu priklauso virtualybei, ar jie nėra patys intensyviausi), dalyvavo ir Judita Vaičiūnaitė, gyvenanti paskutines savo dienas, jau labiau šešėlis negu realus fizinis kūnas, bet šviesiausios sąmonės, išdidžios dvasios energijos. Susitikau su ja vėlyvą 2000-ųjų rudenį, jau baigiantis spaliui. Įrašo (2000 10 27) pradžia: „Vakar ėjau į RS, į Motiejaus Valančiaus vakarą. Lipau į viršų pasiimti man palikto „Teatro“ žurnalo. Prietemoje prasilenkiau su senyvos moters šešėliu. Automatiškai pasisveikinau. Ir tik iš balso atpažinau Juditą Vaičiūnaitę, bet lyg suabejojau: ji, ne ji… Bet atsitokėjau, susiėmiau. Grįžau. Išėjome kartu. Sutiko užeiti į kavinę prospekte. Išbuvom pusantros valandos, valgė truputį salotų, labai iš lėto gėrė arbatą. Kalbėjomės. Apie daug ką. <…> Pasisakė rašanti eilėraščius, sudarinėjanti paskutinę knygą (apie 90 eilėraščių). Pasisiūliau pakalbėti su Valentinu Sventicku, sutiko.“
Skaudi nuostaba: „Kūnas, kuris jau beveik sunykęs, ant mirties slenksčio. Dvasia, kuri tebėra jauna, gyva ir gyvybinga. Ir tai yra tragiška.“ Valentinas, tuomet Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, sureagavo empatiškai ir iškart ėmėsi darbo. Nemačiusi, neskaičiusi turėjau parašyti kelis sakinius paramai knygos leidybai. 2000 12 01: „Valentino skambutis: sutik su tais savo žodžiais, dėsim ant Juditos knygos viršelio – nebėr kada, išeiname į spaustuvę… Norėčiau kalbėti apie žmogaus veiksmo poeziją. Neturiu to užmiršti.“ Norėta knygą išleisti iki svarstymo dėl Rašytojų sąjungos kasmetinės premijos. Spėta. Įrašas 2000 12 28: „Gavau Juditos knygą „Debesų arka“ su širdį persmelkusiu įrašu. Su sakiniu: „Mūsų susitikimas ant laiptų buvo toks šviesus.“ / Tebūnie, Judita. Už tai daugiau nėra.“
Tiek priešistorės, kurios atskirai Juditai gal jau ir nebepaliudysiu. Priešistorės, kuri yra ir susitikimo su Leonardu Gutausku istorijos dalis. Ir įrašas apie susitikimą su juo čia pat, po kelių dienų – 2001 01 04: „Šįryt (11 val.), įeidama pro Sarbievijaus vartus, susitikau Leonardą Gutauską. „Labas, su Naujais, tai Vaičiūnaitė?“ – „Tai Vaičiūnaitė, – sakau, – ar gerai?“ – „Gerai, aš juk pirmininkas buvau.“ Supratau, kad komisijos posėdis jau įvykęs, premija Juditai paskirta. „Puiki knyga, tik pavadinimas pilkas. Geriau būtų „Hildegarda“ ar koks lotyniškas.“ Dar kelios bendresnės frazės. „Dabar poezijoje prasideda mazgų atrišinėjimas – Miliauskaitė, Vaičiūnaitė. Pirma užrišinėjome, dabar atrišinėjame.“ Suprantu, ką Leonardas sako: jau matome, kas ko vertas, iškyla, išnyra.
Toks pasikalbėjimas – skubus, prasilenkiantis. Aš įeinu į Sarbievijaus kiemą, Leonardas išeina. Šviesios akys, linksmas. Kažkaip staigiai susitikome, iš tiesų pirmą kartą taip: akis į akį. „Tai gali tik atsitikti“, – tikrai, ir po dvidešimties metų patvirtinu. Kažkas įvyko. Šviesos blyksnis. Buvom nušvitę dėl trečio – dėl Juditos Vaičiūnaitės, dėl baltos, kristališkos jos knygos, dėl poezijos, peržengusios.
Per Tris Karalius Juditai Vaičiūnaitei premija turėjo būti įteikta. Turėjau kalbėti. Nedalyvavo, perdavė tik laišką.
„Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė prašė ką apie Juditą parašyti. Prisiminiau tą žaibo pokalbį su Gutausku. Kažką jam apie tai prasitariau. Gavau ilgą laišką (2001 02 01), ne, ne viešumai, tegul bus paslaptis. Supratau, kad yra ir mano rašymų skaitęs. Lyg tęsėsi pokalbis ir apie Juditą, apie poeziją, apie jos „mazgus“.
Nesuradau to pirmojo laiško, gal dar kur susitiksiu, kokioje knygoje ar sąsiuvinyje. O labai norėjau susirasti. Lyg bandydama aplyginti neradimo gailestį, galvojau apskritai apie laiško pasiją, kad turiu ją. Kad žinau, kas yra laiškas, ką reiškia laišką gauti. Išsaugoti, su voku, adresu, su vardo ir pavardės raidėmis. Perskaityti po poros dešimtmečių. Ar po pusšimčio. Atsiminti – popierių, linijas, rašalo spalvą. Mano atminty tebebudi lelijavas rašalas. Esu – gal ir ne sykį – jį paminėjusi. Dedikacijoje – su pačiu netikėčiausiu pavadinimu – „Lyg slaptos Taro kortos“ (knygoje „Urbo kalnas“) tas rašalas ir Leonardo užsimintas: „Tebūna rašalas alyvų / Spalvos ir lelijavas…“ Žinau, kad turėtų būti lelijinis, kad neteiktinas, bet… Bet yra žodžių, kurių taisyti negalima.
Reminiscencijas Leonardui Gutauskui rašau atsisveikinimo su Liudviku Jakimavičiumi laiku, 2022-ųjų rugpjūčio pradžioje. Ieškodama Leonardo laiško, tarp popierių radau Liudviko „In memoriam“ Juditai: „Gal dar plauksi laike – juk lyg Mėnulis keities“ („7 meno dienos“, 2001 02 16); norėjau neužmiršti, jei išsikirpau ir laikraščio skiautę pasidėjau. Pradžia: „Sunki yra valanda, kai amžinybėn iškeliauja poetai. Tikros poezijos esmė ir glūdi poeto pastangose įminti amžinybės paslaptį ir pasakyti apie ją kitiems. Poetas yra modernus šių laikų orakulas, jo vieta – tarp „ten“ ir „čia“. Kai išeina poetas, suyra sakinys, ir lieka tik „ten“. Juditos Vaičiūnaitės „čia“ buvo organiškas ir vientisas, skaidrus ir šiltas, palytėtas dieviškumo bei aristokratiškumo žyme.“
Ir šie žodžiai yra artimi žodžiams, kuriuos apie Juditą pasakė Leonardas, ir kuriuos cituoju iš to išlikusio lapelio su Leonardo minčių ištraukomis. Iš to nerasto laiško. Lapelis įsidėtas į „Debesų arką“ – rengiausi kažkokiai paskaitai ir norėjau tomis mintimis pasiremti, gal net pacituoti:
„Hildegarda… brangakmenių ir žolynų žinovė“
Ar tai ne Juditos autoportretas?
Juk ji visa atnarplioja, o ne sumazgo į neatrišamus mazgus, kuriuos taip mėgsta kiti poetai.
Ji tarsi plevena žolynų viršūnėmis, visus juos atpažindama, įvardindama. Ji dešifruoja jų paslaptis.
Akylai (gal užsimerkus?) stebi žemę ir debesis. Ir ją supančius daiktus. Tobulai girdi jų išskirtinumą ir juose slypinčią amžinybę:
„Kalėdinis puodelis aguonų pieno sniego pilnas“ –
Juditos eilių sakrališkumas labai jautrus ir tikras.
„Zakristijoj džiovinami žolių lapeliai procesijai“
Baltoji madona, balta katė, baltas stiklas, baltos ramunės, baltas lapas, balta suknelė, altorius baltas…
Balta knyga, gal net kalėdinė, labai švari, skaisti.
Jaučiamas Prakartėlės kvapas, bet ne tvarto (mūsų „kaimiškoji“ poezija).
Balta knyga su pilkšvos priemaiša.
Brangi knyga.
Paslapčių taupyklė.
„Plunksnas numetu, pavidalą keičiu“
Ar tai ne Hildegardos portreto vienas pačių slapčiausių bruožų?
Tylus, į viešumą neišeinantis dialogas su Leonardu tęsėsi maždaug iki 2010 metų. Lankiausi parodose, pamėgau sakralumą žyminčias spalvas, geltono ir mėlyno sąskambius, šiandien atsiliepiančius ir Ukrainos sielvartu. Dvi didelės Leonardo drobės („Merkinės Madona“, diptikas, 2000, 2002), dovanotos, ir mūsų namuose; jei vakaro spindulys paliečia viršutinę pirmojo paveikslo dalį, žinau, kad priartės szara godzina (pilkoji valanda – ir pagal Šatrijos Raganą), liūdnojo suklusimo, įsiklausymo, įsižiūrėjimo laikas; negi tikrai menas, o pirmiausia poezija, – iš amžinybės jutimo, iš tos paslapties, kuri kiekvienam kitaip sublyksi tuo ypatingu laiku, kai leidžiasi saulė, kai tarsi priartėja mirties vaizdiniai ir sieloje sublyksi transcendencijos takai: „Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą…“ Leonardo dailė iš poezijos, iš poezijos (arba iš vidinių būsenų) ir jo proza, romanai. Įdėmiai skaičiau romaną „Vilko dantų karoliai“ (tarp 1990-ųjų ir 1997-ųjų Lietuvių literatūros katedroje apie šį kūrinį buvo parašyti keli baigiamieji darbai, reikėjo juos vertinti). Patiko laisvas rašymo būdas, lyg Marcelio Prousto tradicijos. Savitas ir romanas „Šešėliai“ (2001), autorinė knyga, paties ir viršelis, minkšta, pilkšva, tikrai tarsi šešėliška. Ir, aišku, „Urbo kalnas“, sudarytas iš eilėraščių nuo 1973-iųjų iki 2010-ųjų.
Prousto, jo „Prarasto laiko beieškant“ artimumas „Vilko dantų karoliuose“ ar Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ šešėlis „Šešėliuose“ ne tiek įtaka, kiek pėdsakai. Žmogus nusikalsta, gal ir neišvengiamai, net nedidelis prasižengimas jautrios sąmonės gali būti išdidintas. Didžioji atleidimo pasija, archetipinė. Ieškoti, prašyti atleidimo, išteisinimo – ir tai yra kūryba, kūrybos versmė, tamsus jos vanduo. Patirti atleidimo ramybę. „Šešėliuose“ rusas, sovietinis karininkas Lietuvoje, pokario kaime. Apakintas aistros, pasikėsina į mergaitę, nužudytas lietuvio, pakištas po Šventosios ledu. Už tai nuteistasis, ilgai kalėjęs Sibire, grįžta jau mirtinas ligonis. Abu su žaizdom – ir vėlė, ir ligonis.
Kur kaltės ribos ir kodėl žmogui taip reikia, kad jam būtų atleista? Mirusiojo, vėlės, ir mirtino ligonio pokalbis. „Properšos visame pasaulyje vienodos. Ir Jenisiejuje, ir jūsų upėse. Ir Šventojoj, jeigu dar nepamiršau tavosios upės vardo…“ Žmonija, net eidama sunkiausių išbandymų, didžiausio tautų susipriešinimo keliais, neturėtų užmiršti, kad mirtinos properšos vienodos visose upėse, kurias sukausto ledas.
Nusikaltimas, bausmė yra universalijos, tamsieji žmogaus fatumai, kaip ir laikas bei jo tarpsnių atsiminimas. Laiko grimzdimas į sąmonės gelmes, jo kilimas į paviršių, kai tik atsiveria koks plyšys, kai koks įtrūkis ar blyksnis, buvo Leonardo poetinės prigimties dalykai. Taip, poetinė prigimtis dominuoja, vizualioji kūryba ir proza yra tos prigimties branduolių išsiplėtimai, emanacijos. Eilėraštis baigiasi ten, kur prasideda kitas, net jei niekada nebus parašytas. Gal bus nupieštas paveikslas, ar pradėtas romanas. Taip, Leonardas buvo intensyvaus vidinio kalbumo žmogus. Labai kalbinamas – labiau nei žmonių, – daiktų, šešėlių, būsenų, žodžių. Išlikęs atminty toks kažkodėl nejaukus vakaras „Literatūros ir meno“ redakcijoje, atrodo, kad abu su Leonardu buvom gavę laikraščio redakcijos premijas, sėdėjom, tylėjom, nepasikeitėm nė vienu žodžiu. Nesiryžau ką pratarti, atrodė, kad nenori būti kalbinamas ir pats į nieką nesikreipė.
Dabar apie laiškus, kuriuos gavau ir tebeturiu. Kurie mašinėle, tai gal išlikę ir Leonardo archyve, gal bus publikuoti. Vienas apie mano „Saugančią sąmonę“ (2007), kitas – apie knygą „Tragiškasis meilės laukas“ (2010). Ilgi, kelių puslapių.
Ranka rašyti – trumpi, išrašysiu bendresnes pastraipas, labiausiai tas, kur apie save patį, lyg paliudijimai.
Be datos, lyg atsakymas; taip, į laiškus atsakydavau.
Miela Viktorija,
rašote, kad mano eilėse daug žmonių.
Bet juk yra du keliai: vieni rašo monologus su labai labai daug žodžių. Kiti dialogus – šį kelią prigimtis lėmė ir man – iš čia mano tapyboj tiek daug portretų ir paskyrimų. Negaliu kalbėti orui ar veidrodžiui. Turiu šalia jausti artimą, brangų žmogų, turiu jam išsakyti meilę, pagarbą, susižavėjimą, kartais abejonę ar priekaištą, ar užuojautą, turiu jausti dvi širdis, ne vieną – savąją. Trumpi, ne daugiažodžiai dialogai – mano idealas ir siekinys – – –
O menotyrininkui A. A. pasakyčiau: ar esi gavęs trikampių (kaip prieškariniai pašto ženklai) laiškų rusų kalba iš pačių artimiausių žmonių. Jeigu ne, tai tu tikrai nebuvai tremtinys, o gal tavasis filosofinis materializmas nepripažįsta mene gebėjimo persikūnyti ir tau būtina visa pačiupinėti, kad įsitikintum, jog tai, ką kalba poezija – trapi, lengvai pažeidžiama tikrovė?Gervė ant knygos viršelio – iš „Laiško Sigitui G.“: „Pasibelski į dangų – ir vėjas ar gervė įleis…“
Ačiū už laišką
P. S. Mano tapyboj be linijų ir spalvų glaudžiasi visas mano tikėjimas. Jeigu jo nebūtų – tapyčiau tik abstrakcijas…
Širdingai
Leonardas
P. P. S. Brangūs Jūsų žodžiai: nebebus man Zervynų be jo gražios galvos… ir galbūt mano: „Juozule, Juozapo rykšte / Kur dingo spalva pernykštė?“
Rodos, kad šį laišką gavau kartu su „Urbo kalnu“, tai ant tos knygos viršelio ta puikioji Gervė, dangaus atidarinėtoja… Tas trikampis laiškas lyg budėjo Leonardo sąmonėje, iš gilaus patirties podirvio. Abiejų reakcijos į skaudžią netektį – Juozo Apučio mirtį (2010 02 28). Leonardo eilutės iš eilėraščio „Trumpas laiškas Juozui A.“ Tik jame – „kur dingo šviesa pernykštė?“ Mirtis perrašo, patikslina.
Svarbi mintis apie prigimties ir jam lemtą kūrybos dialogiškumą. Su dialogu sietini ir lyriniai siužetai, ir jo paties lyrinė novelistika.
Kitas laiškas (netikėtai – raudonu rašikliu) apie atminties archeologiją – irgi be datos. Rašytas perskaičius mano knygą „Sauganti sąmonė“. Pagyrimas knygos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei ir Dailės akademijos leidyklai: „Knygos apipavidalinimas – tobulas.“ Iš kito, asmeniškesnio laiško prasitęsianti mintis – post scriptum: „Kaip dažnai nebylūs daiktai prabyla švaresniu už mūsų sąmonę atminties balsu.“ Puiki savojo vardo ir pavardės pirmųjų raidžių grafika, turbūt pasikartojanti.
Antroje lapo pusėje – apie Borisą Pasternaką, apie jo žiemos, pūgos eilėraščius. Iš „Daktaro Živagos“ – „Zimniaja noč’“: „Mela, mela po vsej zemle / Vo vsie prediely.“ Ir toliau: „I vsio tierialos’ v sniežnoj mglie / Siedoj i bieloj.“
Gal versti: „Užpustė lygumas naktis / Sniegų plaštakėm, / Ant stalo žvakės atspindys, / Ant stalo žvakė“ (?)
Pažodžiui juk niekaip neišversi…
Rusiška pūga ligi žemės pakraščių. Dviejų likimų artumo ilgesys. Tuomet „dva kryla / krestoobrazno“.
Lyg peršokant į kitą temą – apie Jurgį Baltrušaitį. „Esu dedikavęs J. Baltrušaičiui rusų kalba lietuviškais rašmenimis knygoj „In fine“, 57–59 psl.: „U lukomorja morda volka / pronzil strokoju serebra / poet otšelnik…“; arba: „Kakoj mgnovennyj smerti slog: / Kinžalom v grud’, / Po nebu ljetsia iz berlog / Luna kak rtut’“; „Nesiotsia s vetrom po trave / Požar sud’by, / Požar vokrug i t’ma vo mne, / I klad mo’lby.“
Viena kita mintis iš ilgųjų, mašinėle rašytų laiškų.
Apie „Saugančią sąmonę“. Sustojo prie frazės „Klaidos yra mūsų likimo dalis“. Lyg dėl jos ir laiškas. Komentavo:
Taip visos patirčių, nuojautų išbarstytos adatos sutraukiamos į lemiamą tašką – į geluonį. O kiek rašančių pradeda žinojimu, išvadomis, kurios pamaži subyra, išskinda ir pasimeta užmaršties tamsoje. Kalbėjimasis su savimi, tarytum su veidrodiniu „aš“, kuris visa persijoja, – smiltys išbyra, lieka tik perlai <…>
„Man ilgai atrodė, kad, namų daiktus praradus, jų nebūtų galima iš niekur gauti.“ Sakinys vertas novelės, kokios dar niekas neparašė. Sakinys vertesnis už filosofijos tomus. Sauganti sąmonė – sauganti sąžinė. Nors šio žodžio neaptikau visoje knygoje, tačiau pajutau, kad visa knyga ir yra sąžinės paliudijimas <…>
Apie fotografiją: Kodėl ne fotografas, o fotomenininkas? Argi prie tapytojo reikia to „menininko“. Nepriimu tarp mano vyzdžio ir kraštovaizdžio įsikirtusio techninio išradimo, kurio bejausmis ir negyvas lęšis pakeičia akių dugne rusenantį ilgesį. Nenoriu tarpininko kaip „Dujotekanos“. <…>
Visa proza – iš sukaupto, iš surinkto, išsaugoto. Užsimerki, įkiši ranką į juodą skrybėlę ir… Ar ne taip Jūs ištraukėte žirkles? Antpirštį? Gėlių vardus? Babūnėlės balsą? <…>
Tik neskirkim sąmonei viso dėmesio, nes daugybe gijų esame pririšti prie laiko kaip Guliveris už plaukų nykštukų karalystėje. Argi ne teisus A. Zalatorius, sakydamas: „Viską vairuoja ir viską sulydo menininko intuicija. Apie ją pastaruoju metu mes pernelyg retai šnekame, pasidavę kūrinio problemų ir struktūrų aprašams.“ <…>
Tad sugrįžkim į pojūčių prieglobstį. Susikaupus žvakės liepsna panaši į maldai suglaustus delnus. Dega tvartas, namas, miškas, ražienos ar šienas. Žvakė tik šnabžda neužrašytų psalmių žodžius. Jos liepsna neplinta, kaip plinta gaisras. Žvakė ir vaškas – viena <…> Žvakės liepsna yra taupi, o beribė ugnis – visa ryjanti ir paleidžianti vėjais. Dėl to žvakė taip traukia vakaro drugius, jie beldžia į langą, prašydami įleidžiami. Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad retkarčiais ir nuo žvakės užsiliepsnoja dulkėtos užuolaidos, ištirpsta voratinkliai ir plyksteli drugių sparnai.
Kai naktį labai griaudžia ir žaibuoja, mes su žmona sodyboj išjungiam skaitiklio kamščius ir ant ugniakuro atbrailos pasistatom žvakę – išsyk name atsiranda trečias, tarsi sargas. Prie žvakės Loreta, plykstelėjus žaibui, niekada neužsidengia akių, su žvakės švytėjimu jai saugiau. Atmerktomis akimis ji skaičiuoja sekundes nuo žaibo blyksnio iki griaustinio ir, lengviau atsikvėpus, ištaria: 14 kilometrų, praeis virš Marcinkonių ar Čepkelių.
Rembrantas tapė prie žvakės, dėl to tokie minkšti, įslaptinti jo paveikslų šešėliai, o šviesa vaškinė. Mes sakom: auksinis Rembrantas, bet iš tiesų jis vaškinis, gryno vaško, kitokių žvakių anuomet neliedavo. Naktys žvakių šviesos ramybėj. Mažieji olandai. De Laturo žvakiški apreiškimai. Mes baigiam užmiršti tą švytintį paslaptingą amžinybės dvelksmą, tik budynių naktį paklūstam žvakių maldingumui. Juk ir Pasternako „Zimniaja noč’“ – malda, parašyta galbūt Sibiro žiemą, žvakės prieglobstyje. Visa šioje knygoje – iš ilgesio ir meilės.
<…>
Mačernio „Ir mąstau, kaip sielai artimi…“ Tai ar iš tiesų artimi iš prigimties? Ar tik mąstoma, kad artimi? Daug ką sumenkina mąslumas. Ar mąstau gėlės kvapą, ar užuodžiu apsvaigęs?Gabus menininkas – dar ne individualybė. Gabumai klajoja, ieškodami prie ko prilipti. O talentas gimsta širdyje, jis – neišraunama tapančiojo ar rašančiojo nuosavybė. Tobuliausiai regi ir girdi intuicija. Protas tėra visa stebintis statistas. Dėl to filosofiniai tekstai niekada netaps literatūra. Man atrodo, kad ir autoriaus primesti psichologizmai – truputį šalia tono. Visa daug paprasčiau, naiviau, tarsi nežinant. Iš vaikiško nežinojimo – skaidriausia kūryba. Tapybos individualumas – ne siužetuose, ne kompozicijoje, potėpyje. Tai jame slypi prigimtinis, nepakartojamas braižas. Van Gogo, Sezano, Rembranto potėpiai – kokie jie skirtingi. Nors visi tapė žmogaus veidą ar natiurmortą. Rembranto potėpio ramybė, bitiškas formos lipdymas, lyg užpildant korį. Ir van Gogo nervų spiralė ant sakralumo keteros. Potėpiai, nei oranžinėj liepsnoj svylantys, besirangantys plaukai, sykiais net kruvini. Milžiniški bataliniai paveikslai su šimtais figūrų neverti trijų Sezano obuolių. Jie sumodeliuoti tarsi pačios saulės ir oro. Ir vis dėlto jie – ne iliuziški, o gyvesni už tikrus obuolius, tad juos galima kabinti ant obels.
<…>
Poezija laša kaip lietus, rasa, vaškas ar kraujas. O proza keliauja, užtat taip neretai pakliūna į aklatakius ir tuomet būtina grįžti. Poezija – rožinis intuicijos pirštuose. Proza – vytelė atminties rankoje. Ja nemušant genamos prabėgusio laiko valandos, tarytum avys Negebo tyrlaukiuose. Poezija – vertikali. Proza sklando pažeme. Tiesa, sykiais eilėraštis srūva kaip šaltinis, o prozos sakiniai kyla į bemaž vertikalią įkalnę.
Ir nieko tu čia negali pasirinkti, nes esi valdomas jėgų, kurių valios nepalenksi, net vienas rimas ar frazė galingesni už tave, gal norėtum eiti į dešinę, o tave veda kairėn, širdies pusėn. Ir žinai, kad nuves, ir privalėsi išžvalgyti visus prieširdžio užkaborius, užutėkius ir įlankas, kurių dugne snaudžia laiką saugančios kriauklės. Pasiduok, ir tegu tave neša. Tik baigęs knygą, kelis kartus ją perskaitęs, suprasi, jog buvai nešamas vienintele iš galimų krypčių.
Kad toji bevardė jėga retkarčiais paklaidina, tai nieko baisaus – gal tuose puslapiuose ji buvo prisnūdus ir vadžias atidavus į mąslaus proto nagus. O iš proto, žinia, visos nelaimės: atominiai grybai Pietų jūrų atoluose, tirpstantys šiaurės ledynai, skylantys Antarktidos ledo kalnynai, juodosios ozono skylės, nuo menkos geležėlės susprogę konkordai. Pagaliau ir fotokameros, negyvais lęšiais imituojančios akis.
Pakartosiu Jūsų „Klaidos yra mūsų likimo dalis“. Sąžiningiausia teisybė. Juk be klaidų būtų nežmogiška rašyti. Klaidos – kaip rudens voratinkliai. Bet kokiu nežemišku švytėjimu ant jų tvaska rasos lašai. Žolė po voratinkliais gūžiasi, vysta, bet užtat koks žavingas ir sklidinas ilgesio tas lašelių spindėjimas. Akinantis.
Kaip dažnai ne sąmonė, o nesąmoningas judesys įskelia kūrybos kibirkštį. Tad visus savo sielos išteklius patikėti tik sąmonei – lengvabūdiška. Nemanau, kad sapnai jos vaisiai. Kaip dažnai sapnų gelmė ir vaizdingumas, neišmąstomumas pralenkia realybę. Visa Biblija pilna pranašingų, nesąmoningos kilmės sapnų. Sąmonė pluša, pluša, ieško ir neranda, o atradimas nušvinta iš pasąmonės gelmių. Viliuosi, kad „Laiškuose iš Viešvilės“ esu tokias būsenas pajutęs – dažnai žodžiai šuoliuodavo pirma sąmonės, ūmai atsirasdavo neįtikėtini žodžių junginiai, tarsi atskridę iš „išėjimo į lankas“.
Sąmonė linkus persekioti, tikrinti, kontroliuoti, nurodinėti. Jos prigimtis – represyvi. Bijau, kad ji tampriai susieta su materializmu. <…>
Ar pavėjui virš jūros išbarstomi pelenai – materija? Tas pats airių kalbos žodis „aingeal“ reiškia ir pelenus, ir angelą.
„Galėčiau bandyti atkasti tuos pelenus.“ Visas tekstas nuo 394 iki 405 puslapio – novelė, kokios dar neteko skaityti. Atminties atpažinimas toks autentiškas, taurus, atidus, tarsi atkeliant kiekvieną akmenėlį, daikto šešėlį, tamsos kraštelį, švelniu prisilietimu nuvalant dulkes, jas surenkant, neišmetant, nes ir jos – turtas, prarasto ir iš naujo atrasto vaikystės laiko lobis.
Esu rašęs: „Kaip baltas puslapis novelės / Kurios jau niekas nesukurs.“ Ir štai ji – sukurta. Net Jūsų knygoje – vienintelė ir nepakartojama. „Dėmės sąsiuviny, amžinai rašaluotos rankos.“ „Lelijavas rašalas“. Patikėkit, Jūsų raidės, nors ir spausdintos, tačiau tikrai su lelijavo atspalviu.
Leonardas
2008, kovo 11 d.
Pažeidžiau pasiryžimą suimti į skliaustus (į daugtaškius) visa, kas gražiai apie „Saugančią sąmonę“, – juk tai tik man, ir aš esu tuos gerus žodžius sugėrusi, susiėmusi kaip lobį. Bet negalėjau atsisakyti laiško pabaigos, to „lelijavo“, to barbarizmo, įsigėrusio į vaiko pirštukus neatplaunamai.
Girdėjau ir tebegirdžiu ir „Saugančios sąmonės“ kritiką Leonardo laiške– juk sąmonė tai protas, tai represyvioji mąstymo galia. Man atrodė, kad pasąmonės, juolab paslaptingos ir visagalės sielos, nuo sąmonės irgi neatskiriu, kad vienis man, nors to paaiškinti ir negaliu. Panašiai taip, kaip Leonardas, man priekaištavo ir Arvydas Šliogeris, ant kažkurio savo straipsnio atspaudo ir užrašė – „į Tavo sąmonę atsakau savo nesąmone…“ Jau buvo įsukęs į sielos kelią, nors dar neištaręs: „Siela nesutampa su sąmone. Siela yra bekalbė.“ Arvydui būtų buvusi svarbi Leonardo metafora „daikto šešėlis“, praplečiantis daikto ribas. Bet būtų gynęs fotografiją, fotosofiją. Lyg priekaištas man liks priminimas, kad Arvydui yra dedikavęs du eilėraščius, praleidau juos ir knygoje „Mano elementorius buvo Homeras“. Bent dabar nurašysiu.
Filosofijos mokykla
Arvydui Š.
Tie vyrai kalbėję senąja graikų
Deja, jau seniai išmirę
Ir mums vis mažiau belieka laiko
Nuo marmurinių Akropolio laiptų
Stebėti vakarį vėją zefyrą…
Tarp daiktų kietabriaunių
Arvydui Šliogeriui
Kambary tarp daiktų tyliai slankioja laikas
Užkliudydamas vazą sudžiūvusią rožę
Įsiklausius apsiaustas jo šlama ir ošia
Tad klausykis kvėpavimą gilų sulaikęs.
Tarp daiktų kietabriaunių ir taipgi aksomu
Aptrauktų patogiųjų kušečių ir sofų
Vaikšto laikas tarytum vėlė filosofo
Ir su juo vaikštinėja kaip nakvišos strofos.
Kambary tarp lentynų su knygom ir stalo –
Čia poetas šią naktį mėgins užrašyti
Tą nematomą laiką jis dulkėmis švyti
Rankoj nešdamas gaublį iš kvarco kristalų…
Kaip plinta, kaip sklinda ratilais lyg ir į vieną sutelkta reminiscencijų erdvė, kaip gilėja laikas… Dalis tos erdvės ir laiko mums abiem bendra. Ir ten man sava – sava su Judita Vaičiūnaite, Juozu Apučiu, Romualdu Granausku, Jonu Strielkūnu, One Baliukone, Nijole Miliauskaite… Tas, kurį atsimeni, grįždama ir prie užrašų, laiškų, primena ir kitus. Leonardas Gutauskas, intuityvistas, pasąmonės šnabždesių klausytojas, buvo įsiskaitęs ir Arvydą Šliogerį, juto jo daiktų filosofiją. Ir iš jo pozicijų galvojo apie Sigitą Gedą. Ir sužadino mano norą dar nors kelias mintis pasakyti apie Sigitą (suskliaudžiu ir šį savo norą), tik tarsi atsiliepdama į laiką (2022-ųjų rugpjūčio pabaiga) pacituosiu vieną pastraipą iš pokalbio su Liudviku Jakimavičiumi (2004-ųjų pavasaris): „Ateis laikas, žmonės pasakos apie laikus, kai po kojomis nesproginėjo bombos. <…> Ir gali būt, kad sukrėtimų ir terorizmo amžiuje atsiras labai intymi literatūra, labai kamerinė, labai tyliai kalbanti. Kokias dainas dainuodavo karo ir pokario metais? Kad ir lietuvių partizanų dainos – žiedai, ramunės, obelys žydi. Žuvo – tai ašaros, bet viskas – pakylėta, romantiška. O koks nors „Plaukia upėmis lavonai“ – groteskas atsirado jau po dešimties metų. Žmonės pradeda ilgėtis grotesko, kai siaubas praėjęs.“
Taip bandau pereiti prie dar vieno ilgo Leonardo laiško, perskaičius mano knygą apie Sigitą Gedą „Tragiškasis meilės laukas“. Greičiausiai labiau negu skaitomos knygos Leonardas buvo veikiamas Sigito Gedos, jo likimo. Knyga suaktyvino jo paties galvojimą. Pirmąjį sakinį ir pradžią parašė iš didelio sielos pakilumo:
Jūsų knyga apie Sigitą tarsi Nibelungų lobis – panašaus niekas neiškas, nors archeologinės paieškos neabejotinai bus tęsiamos.
Trečią, ketvirtą kartą skaitant atsiskleidžia šiurpi tiesa: nuo ankstyvosios pagonybės (pasak Gedos, „pirmykštės baltų religijos“) iki Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo mūsų tauta slinko tūkstančius metų, o Viliui Orvidui ir Sigitui lemtis lėmė, įsakė tuos amžius pereiti per vieną žmogaus gyvenimą. Iš čia tas paklaikęs skubėjimas. Vilius į savo vietą iš Žemaitijos laukų ir slėnių kaip pagonių krivis nešė, tempė, rideno riedulius ir tuo pat metu juose kalė kryžius ir Dievo Motinos veidą. Taip elgėsi ir Geda. Tačiau toks klajojimas tarp stabmeldystės ir krikščionybės neišvengiamai lemia sielos blaškymąsi, negalėjimą apsispręsti. Džotas, Fra Andželikas, Pieras de la Frančeskas nuo pirmųjų Madonos atvaizdų iki paskutiniųjų freskų išliko širdimi ir visomis kūrybinėmis galiomis tikintys Jėzaus Prisikėlimą, ir tas jų tikėjimas – vienintelis, be išlygų. Toks ir Bachas, Mesianas. O neapsisprendusiam neleidžiama sustoti, suklupti nuleidus galvą, jis neišvengiamai genamas vis toliau ir toliau. Gal iš čia tas Sigito bandymas išžvalgyti budizmą, šumerus, Egiptą, iš čia ir Korano vertimas. O juk būtų užtekę įtikėti Kristaus žaizdas ir Jo balsą nuo kryžiaus…
Per tą baisų, pasiutusį skubėjimą, įvairiausių kaukių prisimatavimus šitiek prirašyta, o Filosofas norėjo sudaryti keturiasdešimties eilėraščių knygą – iš tūkstančių keturiasdešimt kaip keturias Evangelijas, ir taip iš gausybės pasiskolintų, imituotų ir perkeistų balsų išskirti vieną grynakraujį prigimtinį gyvsidabrinį Balsą, priklausantį tik Sigitui Gedai. Yra toks paukštis, rusai jį vadina „drozd peresmešnik“, mūsiškai būtų strazdas mėgdžiotojas. Jo giesmėje girdime ir volungę, ir lakštingalą, ir špoką, ir medšarkę, net riešutinės ar šarkos tarškėjimą, ir genio juoką, tačiau šis skrajūnas iš tiesų – nei volungė, nei lakštingala, nei varnėnas, nei medšarkė, nei riešutinė, nei paprastoji šarka, nei genys meleta…
Donelaitis, Strazdas, Baranauskas, Maironis, Aistis, Radauskas, Judita, Miliauskaitė, Baliukonytė, Strielkūnas – jie visi ir daugelis pačių sąžiningiausiųjų kalbėjo ir giedojo vienu vieninteliu savo balsu, giedojo grynomis, be priemaišų natomis, kur garsas, kaip arti šalia kito garso bebūdamas, niekada jo nekliudo, nesužeidžia, neužtamsina, neiškreipia, nes eina iš pačios širdies. <…>
Jūsų: „Turėjo gilų religinį jausmą.“
Kokios religijos? Kokio tikėjimo? Visų iš karto? Ir tūkstančių indų, kinų, japonų dievų ir dievybių su dramblių kojomis ir straubliu? Nebuvo pasirinkęs, dvejojo. Dairėsi. Kreipė žvilgsnį ir ausį į visus amžių ir vietų pakampius. O juk keliaudamas per Žemaitiją turėjo regėti, kaip Žemaičių Kalvarijoje iš Kristaus žaizdų išsprogsta tikinčiųjų iškirptos skardinės purpurinės rožės, švento kraujo rožės. Ar jautė būtinybę su varguolių pulku nors kartą apeiti Kalnus? Gal šito būtų užtekę pasirinkti ir gal būtų išdrįsęs pulti ant kelių, nusižeminti ir prašyti atleidimo? Nežinau. Bet gal nors kartą apėjęs (ne aprašęs) Kryžiaus Kelią, būtų pagaliau nurimęs, ir tuomet sustotų, užsikirstų tas besaikis kalbos išradingumo, rekonstrukcijų plūsmas, kuris nieko nesako trumpaamžei žmogaus širdžiai. Gal iš Žemaičių Kalvarijos giesmių ir ašarų būtų išniręs ramus, susitaikęs su tyla ir su Jėzumi, ir neatšaukiamai, galutinai Jį atpažinęs ir įtikėjęs kaip Strazdas, Maironis ar Bachas. Ir jį būtų apsėmus kunigo giesmės pilnatvė, kuri „patiesia nusižeminusiai sielai kažką balta, nesutepta. Leidžia iš širdies pravirkti <…>“ – tai Jūsų žodžiai.
Ir vis dėlto Sigito geriausieji eilėraščiai sakralūs savuoju ilgesiu, kurio net babiloniškas jo pasiutimas neįstengė nuslopinti. Ir čia jis sutampa su Maironiu: „Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?“, arba su Aisčiu: „O toliau – paskendęs kaimas, / Tik žirgeliai tarp klevų – / Šlama liepos tokia laime, / Tokiu liūdesiu savu.“
Jūsų tomo ilgam užteks ne tik poetams, rašto žmonėms, bet visiems, kas stengsis suvokti, kodėl taip tragiškai pasibaigė gyvenimas klajūno, giliai įslaptintuose takuose išbarsčiusio retus ir kruvinus perlus, kurie švytės ir po mirties:
Tėra tik mirtis, vien saldus josios kvapas,
Kur gėlės pailsusios, drėgnos ir šlapios,
Apipina kryžių kregždučių sparnais.
X
Man visos žvaigždės, danguje sužibę,
Nuplaukiančios į savo amžinybę,
Nevertos vieno elgetos žingsnelio.
X
O aš tyliai gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“
Ir visgi: jeigu „šnabždėsiu“, tai kodėl šauktukas! Ar todėl, kad mano išėjimą išgirstų visas pasaulis? O juk šnabždesys yra maldos kalba, išreiškianti susitaikymą, nusižeminimą, prašymą atleisti ir pasigailėti…
Leonardas
Atsimenu, kad, skaitydama laišką, galvojau, jog tikėjimo, ypač poetų, kūrybos žmonių, kelias Leonardo per daug tiesinamas, nuo jo bandoma nuvalyti prieštaras, ieškojimus, netgi paklydimus. Bandoma pasakyti, ko neramiai Sigito prigimčiai „būtų užtekę“. Buvo jo gyvenime akimirkų, kai užtekdavo, bet tik akimirkų. Nelemtas jam buvo ir tikėjimo ramybės užutekis. Ir ne tik dėl to tragiškai pasibaigė jo gyvenimas.
Nežinau, ar galėčiau apginti frazę „Turėjo gilų religinį jausmą“, bet ja tebepasitikiu. Sigito Gedos pasaulėvaizdis šio jausmo persmelktas. Mano atminty giliausiai įstrigęs eilėraštis „Viešpaties rožių ilgesys“. Tokia tikėjimo muzika – iš refreno: „Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus“, toks sielos nuolankumas ilgesio gilybėje. Religinis jausmas ir pradžių pradžia, ir pamatas – ir mąstant apie individo egzistenciją, ir apie religijų ištakas. Būties keliagubinimas, kėlimas iki šventumo, slypinčio ir mažybėje, paslapties jutimas, transcendencijos nuojauta. Vedamas religinio jausmo, pradmenimis įgimto, bet ir įgyjamo, žmogus ieško jam artimo tikėjimo kelio ir ne visada sustoja ten, kur vieta jau pažymėta.
Ir ką pabaigai? Dvi eilutes iš Leonardo paskyrimo Sigitui „Neužmirštamas S. G.“: „Kad užmirščiau Snaigyną ir vandeniu eiti bijočiau / Ir galbūt tik sapne susitikčiau tave…“ Ir Rainerio Marijos Rilkės atgarsį iš tarsi ir sau dedikuoto eilėraščio „Gal tik viltis“: „Tiek daug turėjau, o likau be nieko / Tiksliau vos kelios drobės, knygos ir laiškai…“
2022, rugpjūtis
Adriana Szymańska. Apie būties išslaptinimą Wisławos Szymborskos poezijoje
2023 m. Nr. 7
Iš lenkų k. vertė Vidas Morkūnas
Wisławos Szymborskos šimto metų sukaktis poetės kūrybos gerbėjus skatina ir įpareigoja nuodugniau apmąstyti jos gyvenimą ir darbus. Pati poetė gyvenimą laikė ne rojumi žemėje, o iššūkiu, šansu pasigalynėti su jo paslaptimis, staigmenomis ir kiekviename žingsnyje sutinkama kančia. Kaip tik tokie būties ženklai žymūs jos kūryboje. Pasitaikydavo poetei ir džiaugsmingų susižavėjimo pasauliu akimirkų, tai matyti daugelyje eilėraščių, kuriuose įamžinti keistos, nenuspėjamos, neišbaigtos būties pavidalai.
Dažniausiai grįžtu ne prie ankstyvųjų Szymborskos rinkinių, kuriuos kadaise taip pat skaitydavau be amo, stebėdamasi gebėjimu trumpai ir preciziškai taikliai apsakyti dalykus bei įvykius, grįžtu prie knygos „Chwila“ („Akimirka“, 2002) ir to paties pavadinimo eilėraščio. Štai kaip jis prasideda: „Einu sužaliavusios kalvos šlaitu. / Žolė, gėlytės žolėje / lyg vaikiškame paveikslėlyje. / Dangus apsiblausęs jau mėlynuoja. / Kiti kalneliai veriasi tyloje.“ Vis dėlto idilei tuojau pat kontrastuoja planetos istorija ir perspėjimas – geri įspūdžiai gali būti apgaulingi, regimi vaizdai tiesiog vaidina amžinus, andai primestus savo vaidmenis. O eilėraščio pabaigoje – vėl džiugi refleksija: „Kur pažvelgsi, viešpatauja akimirka. / Viena tų žemiškųjų akimirkų, / kurių prašome neišnykti.“
Skaitydavau daug Szymborskos eilėraščių, ir jausmus jie sukeldavo kuo įvairiausius – nuo netikėtų atradimų džiaugsmo ar nuostabos dėl konkrečiai bei įtaigiai poetės konstruojamų pasaulio įvaizdžių iki melancholijos ir didelio liūdesio. Poetė dar pačioje kūrybinio kelio pradžioje įdėmiai tyrinėjo žmogaus silpnumą, trapumą, baimes ir nerimus, parodydama, kokia sudėtinga ir komplikuota yra žmogiškoji mūsų lemtis. Szymborskos pasaulio vizija visiškai žemiška ir, ko gero, pesimistinė. Abejonė ir skepsis – svarbios jos pažinimo horizonte savybės – neleidžia „Wielka liczba“ („Didelis skaičius“, 1976) autorei pakilti nuo žemės ir pasklandyti daugeliui kitų poetų patogiose mistikos erdvėse. Jei mūsų gyvenime ir dedasi kas nors džiugaus, tai nebent, pasak poetės, vaizduotėje ar sapnuose, kaip kad eilėraštyje „Pochwała snów“ („Sapnų pagarbinimas“), kurio herojė tapo „kaip Vermeeris van Delftas“, rašo didingas poemas ir skraido „kaip pridera / na, žodžiu, savyje“. Tikrovė – nuolat stebinanti Szymborską įvykių gausa ir jų atsitiktinumu – jai visų pirma yra našta, dažnai pranokstanti poetines autorės jėgas, štai kodėl jos poezijoje tiek ironijos, kurios paskirtis – šaipytis iš to, ką sunkiausia pakelti. Netgi garsiajame eilėraštyje „Radość pisania“ („Džiaugsmas rašyti“) iš knygos „Sto pociech“ („Šimtas paguodų“, 1967) „mirtį nešančios rankos kerštas“, kerštas Kūrėjui, pripažįstančiam (iki tam tikro momento?) mirtį, iš tiesų yra būties džiaugsmo, kurio neįmanoma patirti už aprašyto pasaulio ribų, taigi, tikrajame pasaulyje, negatyvas.
Eilėraštis „Schyłek wieku“ („Nukaršęs amžius“) iš rinkinio „Ludzie na moście“ („Žmonės ant tilto“, 1988) prasideda taip: „Turėjo būti už kitus geresnis mūsų XX amžius“, – o arčiau pabaigos skaitome štai tokią dramatišką ištarmę: „Dievas turėjo pagaliau patikėti į žmogų / gerą ir stiprų, / bet geras ir stiprus, / kad ir kaip skaičiuosi, išeina du žmonės.“ Čia užmaskuota nuoroda į dieviškąjį Kūrimo veiksmą, kuriuo Jis pašaukė būčiai tik gėrį, kaip skaitome Šventajame Rašte. Szymborska naudojasi religiniais motyvais, remiasi biblinėmis tiesomis, o ironija ir paradokso jausmas sulaiko poetę nuo vien „juodų“ minčių, todėl jos eilėse iškyla įspūdingi, atlaidžiai ironiški kūniškieji žmogaus egzistencijos imperatyvai. Eilėraštis „Wersja wydarzeń“ („Įvykių versija“) iš knygos „Koniec i początek“ („Pabaiga ir pradžia“, 1993), vienareikšmiškai negatyviai parodantis žmogiškosios būties beprasmybę, siūlo „ištrūkti iš amžinybės, / šiaip ar taip monotoniškos, / kur nėra jokios tėkmės“, taigi, siūlo kelionę į visiškai nepažįstamą, vėl iliuzinį gyvenimo klodą, o baigiasi aiškiai neapibrėžta, tačiau neabejotinai optimistine tokios kelionės atomazga:
Keli
Jau netgi traukė atgal.
Tik ne mūsų link.
Ir bene kokiu laimikiu? Nešini?
Čia Szymborska, gana žavia intonacija polemizuodama su Viešpačiu, mėgina savaip iškoduoti „amžinybės“ sąvoką. Dviem klaustukais įtvirtinta kitokio, nei mums įprasta „būties tikrovė“ (iš Bolesławo Leśmiano poemos „Eliasz“ („Elijas“), laimikio perspektyva akivaizdžiai susijusi ne su laikinosios egzistencijos materialybe, bet su jos dvasine struktūra. Galima reziumuoti: tie „keli“ netikėtai atrado tikrąsias transcendentines vertybes – tiesą, gėrį, grožį – ir išmoko jas, nepaisant poetės pesimizmo, branginti bei saugoti. Čia tik prielaida, menka vilties žymelė, bet man tos keturios eilutės išreiškia visą poetės kūrybą, kaip nuo mūsų paslėptų Viešpaties planų atverties aktą.
Rinkinyje „Akimirka“ esama bent kelių tekstų, poetės rašytų tarsi prieštaraujant sau, savo skepsiui ir pesimizmui, prieštaraujant tragiškiausioms „įvykių versijoms“ ir visagalei iliuzijai, ribojančiai žmogaus pažinimo horizontus.
Tarp mano mėgstamiausių poetės kūrinių – eilėraštis „W zatrzęsieniu“ („Apstybėje“), labai vaizdingai apmąstantis žmogiškosios mūsų egzistencijos genealogiją. „Kas esu, tas esu. / Nesuprantamas atvejis / kaip ir bet kuris kitas.“ Šitaip Szymborska pradeda, o baigia apmąstymus netiesiogine padėka už būtent tokią asmeninio likimo dimensiją, kokia jai teko: „Lig šiol lemtis / man maloninga. // Juk galėjo ir neduoti / gerųjų akimirkų atminties. // Galėjo atimti / polinkį lyginti dalykus. // Galėjau būti savimi – bet be nuostabos, / o tai jau reikštų, / kad esu visai kitas žmogus.“ Šiame eilėraštyje minimi įvairiausi gyviai, kurie nėra mūsų protėviai. Szymborskos empatija, sambūvis su kiekviena gyvybe ir atjauta reiškiasi jos gebėjimu taip įtaigiai žodžiais tapyti šio pasaulio reiškinius, kad ir mes jaučiame drauge su poete ir virtualiai dalyvaujame jos „čia ir dabar“ misterijoje. Net debesis ji apdovanoja ypatinga asmenine būtimi virš žmonių ir daiktų pasaulio. Štai kaip apie juos kalba eilėraštyje „Chmury“ („Debesys“): „Jie neįsipareigoję išnykti drauge su mumis. / O kad plauktų, neprivalo būti matomi.“
Poetės kūryboje nuolat pasikartojantis laikinumo ir mirties motyvas yra tarsi savotiška žymė, įsimetanti į jos tekstus ir raginanti skaitytoją apmąstyti neišvengiamas mūsų pašaukimo gyvenimui pasekmes. Vis dėlto būtent „gyvenimas“ Szymborskos eilėse yra kaip „penkta koja šuniui“, net jeigu tuo „šunimi“ tampa viskas, ko nežinome. Du tekstus iš to paties rinkinio „Akimirka“ sieja ypatinga prasmė – eilėraštį „Negatyw“ („Negatyvas“), kuriame gyvenimas pavadintas „tyla prieš audrą“, ir eilėraštį „Notatka“ („Užrašas“), kurio pradžioje ir pabaigoje nusakoma tos „audros“ esmė:
Gyvenimas – vienintelis būdas
apaugti lapais,
gaudyti kvapą ant smėlio,
pakilti suplakus sparnais;
<…>
ir be paliovos ko nors svarbaus
nežinoti.
„Nežinoti“ čia vis dėlto reiškia ne stokoti žinių, o būti pasiruošus atsiverti vis naujai egzistencinei išminčiai. Esminiu tekstu Szymborskos kūrybinei idėjai perprasti laikau eilėraštį „Trzy słowa najdziwniejsze“ („Trys keisčiausi žodžiai“) iš rinkinio „Akimirka“. Eilėraštyje apmąstomos sąvokos: Ateitis, Tyla ir Niekas. Šioje triadoje svarbiausia trečioji sąvoka, poetės interpretuojama panašiai, kaip tai darydavo mistikai: „Kai tariu žodį Niekas, kuriu tai, kas netelpa jokioje nebūtyje.“ Taigi, šis „Niekas“ absoliutus, bet ir kuo tikroviškiausias, paremtas dieviškumu, o gal jau ir dieviškos prigimties. Dievo vardo netardama, poetė žengia į šventybe pažymėtas būties erdves.
Tikėjimo ir vilties ženklų Szymborskos kūryboje ieškojau visada, o daugiausiai jų aptikau kaip tik minimame rinkinyje. Ir akivaizdžiai vyrauja poetės pasaulėvokoje trečioji iš evangelinių dorybių – meilė. Štai kaip Szymborska kalba apie paprastą žmogišką meilę eilėraštyje „Pierwsza miłość“ („Pirmoji meilė“): „neprisimenama, / net nesapnuojama, / pratina mane prie mirties.“ O eilėraštyje „Trochę o duszy“ („Pora žodžių apie sielą“) poetė vėl atsiduria žingsniu arčiau išganingosios vilties. Nors, pasak autorės, „siela būna arba ne“: „Atrodo, / kaip ji mums, / taip ir mes jai / kažkam reikalingi.“
Štai dar vienas paradoksaliai Szymborskos mąstysenai būdingas eilėraštis: „O śmierci bez przesady“ („Apie mirtį neperdedant“) iš rinkinio „Žmonės ant tilto“. Daugelyje teksto strofų minimos mirčiai neįveikiamos užduotys, o galiausiai skaitome sentenciją apie tariamą jos visagalybę: „Kas sako, kad esanti ji visagalė, / pats yra gyvas įrodymas, / jog visagalė nėra.“ Tolesnė eilėraščio dalis yra tie žodžiai, kurie, mano nuomone, ir pakelia Szymborskos poeziją aukštai virš paprastos „žemės“, gal netgi padeda poetei slapčia susikalbėti su Kūrėju: „Nėra tokios gyvybės, / kuri nepabūtų bent akimirką / nemirtinga. // Mirtis / visada tą akimirką suvėluoja. // Veltui klebina rankeną / nematomų durų. / Kiek spėta nuveikti, / to ji jau neatims.“
Keliolika poezijos rinkinių – svarbiausias Szymborskos kūrybinio darbo vaisius. Poetės knygose sukaupta energija, meninė jos meistrystė ir dėmesys niekada nenupingančioms gyvenimo vertybėms mums, skaitytojams, gali tapti patikima atrama, savotiškai pateisinančia ar netgi pašventinančia kasdienes grumtynes su likimu. O juk rašė Szymborska ne tik poeziją. Išleido feljetonų ciklą „Lektury nadobowiązkowe“ („Neprivalomi skaitiniai“), kur aptarė publikacijas iš įvairiausių mūsų veiklos sričių. Turėjo poetė įstabią, nepaprastai žmogišką savybę – niekada nelikdavo abejinga bičiulių ar institucijų gyvenimo įvykiams. Žavingai, su humoru užrašyti jos atvirukai įkvėpdavo adresatus. Gavusi Nobelio premiją, Szymborska įsteigė fondą ir jo lėšomis paremdavo tuos, kam reikėdavo pagalbos. Aš sunkiu gyvenimo laikotarpiu taip pat esu pasinaudojusi tokia „stipendija“.
Versta iš: „Kwartalnik Artystyczny“, 2023.
Rimantas Vanagas. Jos kelias ir kelionė
2023 m. Nr. 5–6
Poetės Onės Baliukonės 75-ųjų gimimo metinių proga skelbiama ištrauka iš rašytojo Rimanto Vanago atsiminimų apie poetę.
Atsiminimai parašyti mano rengiamai knygai apie tris gimtojo krašto – Dzūkijos – poetus: Antaną Kalanavičių, Onę Baliukonę ir Stasį Stacevičių, jų sąsajas gyvenime ir sąlyčio taškų paieškas kūryboje.
Onė ir Antanas – ne tik žemiečiai, bet ir buvę bendrakursiai Vilniaus universitete. Ji labai vertino kraštiečio poeziją, laikė jį „dvasios aristokratu“, tarė atsisveikinimo žodį prie jo kapo 1992-ųjų rugsėjį, o pomirtinę Antano knygą „Ne akmenys guli“ palydėjo jautria recenzija.
Palydėjo ji ir Stasio – tuomečio Merkinės R. Mizaros vidurinės mokyklos vienuoliktoko – eilėraščius į „Moksleivio“ puslapius. Dirbdama šiame žurnale literatūros ir meno skyriaus redaktore, globojo ir ugdė pradedančiuosius kūrybinių gebėjimų turinčius moksleivius, kurie siuntė pirmuosius literatūrinius bandymus į šį respublikinį leidinį.
Knyga apie šiuos ypatingo talento kūrėjus pradėta rengti, tad kviečiu visus, pažinojusius ne tik Onę Baliukonę, bet ir Antaną Kalanavičių bei Stasį Stacevičių, pasidalinti tuo, ką dar pavykę išsaugoti – širdyse, atmintyje, dokumentiniuose liudijimuose, nuotraukų archyvuose… Laukčiau ir įžvalgų, pamąstymų apie jų kūrybą.
Onutė Bradūnienė
Kai Baliukonė dar buvo Baliukonytė…
Rašyti apie Onę? Ji, maksimalistė, pati apie save viską parašė – tereikia perskaityti skausmu persmelktus jos eilėraščius. Ne vien skausmu: ir priekaištu dėl neteisingo, klastingo pasaulio, ir žūtbūtiniu nusiteikimu nepasiduoti, ir mergišku, moterišku meilės lūkesčiu, viltimi. Štai paimu į rankas jos pačią pirmąją poezijos knygelę „Laukinės vaivorykštės“. Išleista 1971 m., šių eilučių autoriui dedikuota 1985 m. spalį, įrašas: „Rimui – nuoširdžiai – iš anų jau beveik neįtikėtinų tolumų. Bet sugrįžti dar galima?“ Atsivertęs pirmą pasitaikiusį eilėraštį, skaitau:
Į ką tu mane iškeisi?
Toli už durų, už slenksčio
Neramūs vaikščioja paukščiai.
Rytoj bus… Rytoj audra.
Aš pakeliu galvą – temsta.
Vaikai ir šešėliai žaidžia.
Ant delno žaizdos – ar žaizdos?
O žodžiai – balta druska?
Ne – dar kol girdžiu, raminki.
Paskui apkurstu. Užmirštu.
Pakelsi kirvį – ar kirsi? –
O aš jau seniai nukirsta.
Matai – nebaisu, nekeista.
Į ką tu mane iškeisi?
Brendu į miestą, į gaisrą.
Už kalno dega šviesa…
Ar ne per daug dramatizmo ir tragiškų nuojautų dvidešimt trejų metų literatės galvoje? Aišku, per daug. Kiti vienmečiai, „daug žadantys“ poetukai tuo metu tiesiog šėlo, kvailiojo, vis užmesdami pliauskų ant kibirkščiuojančio jaunystės aukuro. Ir jų eilės buvo jaunatviškai skystos, tokios lyg iš stiklo, lyg iš vynu neįgudusiai nuglaistyto molio. Poetė Onė tarp jų – vieniša kaip Eglė žalčių karalienė, žiūrinti į save iš savęs, srūvanti neslepiamu sielvartu. Kodėl šitaip?
Esminis atsakymas, kaip sakiau – labai atviruose, kartais tiesiog nuoguose Onės eilėraščiuose; kai kokių savitų įžvalgų, paaiškinimų bei atsakymų, be abejo, esama kritikų, literatūrologų recenzijose, studijose. Man gi labiau rūpėtų prisiliesti daugiau prie išorinio jos paveikslo, konkrečių tikrovės epizodų, detalių, padėsiančių geriau suprasti Onės vidinių prieštarų ir talento prigimtį.
Nepažinojau kito žmogaus, taip giliai nuskausto – ir taip skausmingai ieškojusio, besiilgėjusio harmonijos, sielos ramybės kaip Onė.
Verčiau pradėsiu linksmesne gaida.
Eilėraščių klausėsi ir… asilai
1975-ųjų rugsėjis. Į sąjunginį jaunųjų poetų festivalį Turkmėnijoje „nuo Lietuvos“ buvom komandiruoti dviese – Onė ir aš. Iki tol ją pažinojau tik probėgšmom – iš susitikimų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje ir, žinoma, iš spaudos: ji dirbo „Moksleivio“ žurnalo redakcijoje, aš – „Jaunimo gretų“. Nors Onė buvo tų pačių 1948-ųjų gimimo, kažkaip sugebėjo įstoti į universitetą ir baigti jį metais anksčiau, o kūrybos trajektorijoje jau kilo į žvaigždes (tiesa, anuo metu jauni talentai dar nebuvo „žvaigždinami“). Jau po pirmojo poezijos rinkinio priimta į Rašytojų sąjungą (retas atvejis!), Onė man atrodė jau nebe „jaunoji, daug žadanti“ poetė, o jau lyg ir vyresnė, labiau suaugusi.
Kelionė kaip kelionė: vis kažkas nauja, nepatirta. Nuotykiai prasidėjo jau Maskvoje, kai Onė, šiaip jau kukli bei santūri, kaip išpaikinta panelė įsigeidė „tikros kavos – ne iš puodo“! Ji tiesiog neturinti jėgų, visą dieną negalinti jaustis žmogumi, rytą neišgėrusi „europietiškos“ kavos…
Ir ką gi: saulei kepinant, nepaliaujamai tvoskiant mašinų smarvei, pėsčiom dulkėtais prospektais sukorėm minimum penkis kilometrus, tačiau netgi pastatuose, ant kurių buvo užrašyta „Kava“ arba „Kavinė“ (žinoma, nė iš tolo neprimenančiuose Vilniaus senamiesčio kavinukių), aparatu verdamos kavos taip ir neaptikom. Onė neslėpė nusivylimo bei pasibaisėjimo Maskvos atsilikimu. Užtat koks buvo jos džiaugsmas, kai, atvėrę Ašchabado viešbučio duris, fojė kampe pamatėm juodaplaukį vyriuką, ant žarijų variniuose kaušeliuose plikinantį kavą! Dabar net ir man ji iš tolo pakvipo…
Turkmėniškas poezijos festivalis buvo itin savotiškas. Kilometriniai vaišių stalai po atviru dangum, kolūkiečių „poetiniai“ tekstai užstalėje, bliaunantys asilai, mums per autobuso ruporą skaitant savo eilėraščius vynuogyne būreliui murzinų paauglių… Iš Maskvos atvykę žinomi poetai atskirose grupelėse vertino dalyvių kūrybą, ir mudu su One susilaukėm vaivorykštinių liaupsių, tokių neįprastų Lietuvos padangėje… Bet labiausiai mus sudomino vietinio „daug žadančio“ poeto pristatymas. Žymus turkmėnų literatūros kritikas pareiškė:
– Mūsų poetas, tiesa, dar neturi gražiai išleistos knygelės, bet aš žinau, tikiu – turės! Jis dar nėra mūsų literatūros pažiba, bet patikėkit manim – bus! Apie jį sužinos ne tik Turkmėnija, bet ir visa SSRS, o paskui – aš žinau, ką kalbu! – ir visas pasaulis!
Onė prunkštelėjo: išties, tai jau ne tik įdomu, bet ir juokinga!
Ji nėmaž nesutriko, iškilmingo vakaro metu paprašyta tarti žodį „gintarinio Pabaltijo“ vardu. Ne tokia jau Onė, pasirodo, drovi ir tylenė! Netrūko jai ir pastabumo, ir mokėjimo džiaugtis gražiomis akimirkomis. Štai festivalio dalyviams skirtame koncerte mokinukės šoka kažkokį turkmėnų liaudies šokį. Onė susižavėjusi stebi grakščius mergaičių judesius ir kušteli man:
– Tik pažiūrėk, jų rankelės skraido kaip paukščiukai!
Be to, netrukus pastebėjau, jog vienas vyriškis pradėjo kažkaip klausiamai, ilgesingai žvilgčioti į Onę. Vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo azerų poetas Musa A., jis per visą festivalį ne juokais rėžė sparną apie ją. Bet Onė… tik trūkčiojo petukais, šypsojosi – ir įžadų amžinai meilei, regis, nepaliko…
Prie mūsų svilte prisvilo Olegas, Turkmėnistano komjaunimo Centro komiteto Kultūros skyriaus vedėjas. Pastebėjęs, kad mes nuolat iš ko nors šaipomės, jis pradėjo kiekvienam žingsny manęs klausinėti: ar jums patiko paminklas kariams? O kaip aš pakalbėjau? Ar galiu jus pavaišinti? Nei kur bėgti, nei ką sakyti. Moldavų poetui Vasilei Romančiukui šovė mintis:
– Jeigu taip nori, tegu vedasi mus į restoraną!
– Reikėtų kokios progos… – suabejojau.
Onė nusijuokė:
– Proga yra: šiandien – mano gimtadienis!
– Tikrai?
– Tikrai.
Žinią tučtuojau pranešėm Olegui. Tas sunerimo:
– O ką man dabar daryti? Kaip Lietuvoje švenčiami gimtadieniai?
– Nieko ypatinga, tačiau be gėlių ir šampano – neišsiversim! – atsakiau.
– Gerai, aš viskuo pasirūpinsiu!
Sutartą valandą keturiese jau sėdim restorane. Olegas pasilenkia prie manęs ir kužda:
– Paklausyk mano tosto, jeigu tau patiks, aš jį paskelbsiu!
Komjaunimo lyderio tostas mane apstulbino, bet negi išauklėsi žmogų per penkias minutes? Pritariamai linkteliu. Ir štai Olegas rėžia:
– Sveikinu tave, One! Keliu taurę šampano, išsunkto iš vynuogių. Bet ar jos užaugtų, prinoktų, jeigu nebūtų žmogaus, sąmoningai vykdančio savo pilietinį įsipareigojimą partijai ir liaudžiai?
Ir, reikšmingai patylėjęs, užbaigia:
– Tad išgerkime, draugai, už genijų darbą!
Patenkintas savimi, Olegas plačiai šypsosi. O Vasilė, matau, tirta nuo tramdomo juoko, Onė irgi tuoj tuoj nuslys nuo kėdės, bet greičiau iš pasibaisėjimo: per jos gimtadienį – įsipareigojimai partijai?! Didesnio akibrokšto, o tiksliau nesąmonės, Onė tikriausiai dar nebuvo patyrusi…
Po kurio laiko sužinojau: Onės gimtadienis visai ne rudenį, o kovo 16 dieną! O dokumentuose dar kita – birželio 1 diena.
Vadinasi, ji tiesiog kūrybiškai pašmaikštavo…
P. S. Tokia – žaisminga, valiūkiška – buvo mano artimesnės pažinties su One pradžia. Ne visai žaisminga – kelionėje aš pirmą kartą pamačiau, kaip Onė reaguoja į kiekvieną įdėmesnį žvilgsnį: iškart nuleidžia galvą. O žvilgsnių į jos veidą, kurio viena pusė buvo lyg ir truputį nesugijusi, pastebėjau daug kur: metro, užstalėje, oro uoste. Vilniuje mes buvome įpratę prie tokio Onės fizinio ypatumo, o svetur kai kas stebeilijo pernelyg smalsiai ir atvirai, lyg į mėnulį dienos metu, ir tai ją akivaizdžiai žeidė. (Vėliau ji prisipažins, jog dar vaikas būdama visus savo penketus būtų mielai iškeitusi į paprastą kaimietukės veidelį.)
Festivalis Ašchabade irgi nebuvo vien vaivorykšte trykštantis šampanas. Pačią paskutinę dieną, sėdėdami kažkokioje didingoje salėje ir nieko daugiau nebelaukdami, tik vaišių stalo, staiga iš tribūnos išgirdome: trys poetai, kaip ir mes vykę į susitikimus su skaitytojais, žuvo netoli valstybinės sienos, perverti kažkokio nuprotėjusio kareivio kulkų… O juk nelaimėlių vietoje galėjo būti kiekvienas mūsų! Buvome sukrėsti, suglumę: dar tik keli rankas į šviesą, žiūri į neaprėpiamas žaižaruojančias tolumas – o mirtinas pavojus tyko visai čia pat…
O dievai, kodėl toks negailestingas ir trapus tas žmogaus gyvenimas?
Kelionė – tai ne kelionės!
1976 m. atsidūriau „Moksleivio“ redakcijoje, tapau vyriausiojo redaktoriaus Algimanto Zurbos pavaduotoju. Tai buvo viena laimingiausių mano gyvenime permainų: patekau į išties šiltą, kūrybišką šeimą. Vyriausiasis redaktorius į darbą buvo linkęs priimti tuos žmones, kurie turėjo kūrybinių ambicijų ir laisvą laiką (o jo likdavo nemažai) galėjo prasmingai panaudoti. Onė buvo neginčytina jo favoritė.
Man tapus Onės „viršininku“ (dar po kelerių metų tapau vyriausiuoju redaktoriumi), nepajutau, kad nuo to mūsų santykiai būtų kuo nors pasikeitę. Kaip ir mano pirmtakas, kone besąlygiškai pasitikėjau ja, gal net labiau nei pačiu savimi. Ji toliau tyliai plušėjo literatūros skyriuje – kvalifikuota, supratinga, nepretenzinga, pareiginga, – ne toks jau dažnas atvejis tarp plunksnos brolių ir seserų!
O respublikiniai moksleivių literatų kūrybos konkursai! Pragiedruliai, saulėtos properšos drumstoje pavasario padangėje! Juos kasmet organizuodavo Švietimo ministerija kartu su „Moksleivio“ redakcija, Onė juose dalyvaudavo kaip nepamainoma vertinimo komisijos narė. To džiugaus renginio preliudija – šurmulys, skersvėjis redakcijos koridoriuose: visi tik siuva su šiugždančiais aplankais rankose, pasidalinę sekcijomis ir užsidarę atskiruose kabinetuose karštai aptarinėja, ką perskaitę. O jau po to važiuosim į kokį nors respublikos miestą ar rajoną ir viešai aptarinėsim šių metų kūrybos derlių… Tada ir paaiškėdavo, kiek daug jaunų žmonių Onė pažinojo iš jų laiškų ir pirmųjų kūrinėlių, kaip mielai su jais bendravo, juos globojo. Tai ji pirmoji „palaimino“ tokius nūn plačiai žinomus vardus kaip Danutė Kalinauskaitė, Valdas Papievis, Renata Šerelytė ir visą būrį kitų talentų.
Onė, be abejo, matė ir puikiai suprato, kad man poezija nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime – vis plevėsavau po plačiąją šalį, ieškodamas naujų siužetų ir personažų apybraižoms, interviu. Vieną tykią popietę, kai redakcijoje nieko daugiau nebuvo, ji nusistebėjo:
– Ir ko taip dažnai keliauji? Kokia prasmė?
Aš irgi nusistebėjau:
– Betgi čia nuobodu! Pati pagalvok: rašyti apie mokyklos komjaunimo sekretorių? Ką jis man pasakys, ką aš jam pasakysiu? Užtat kai prisikasu iki keliautojo Jurijaus Senkevičiaus, Turo Hejerdalo pasekėjo… Kai pamatau Sibiro sopkas… užlipu ant Kaukazo perėjos… nuostabu! Atsiveria kitas pasaulis, kyla tiek emocijų, minčių, palyginimų!
– Bet jeigu žmogus mąsto, jam niekur nereikia važiuoti! – atšovė Onė. – Jis gali valandų valandom žiūrėti į tą patį tašką, – Onė mostelėjo į vinį baltai nudažytoje sienoje, – ir daug ką suprasti!
– Gal ir gali… Bet, matai, žmogus žmogui nelygu, kiekvienam kitas vaidmuo. Mes negalim tapti tuo, kuo nesam, o aš gi ne Jonas Stulpininkas!
Dažnas mūsų, jaunų literatų, duonos kąsnį paprastai pelnydamas kokioje nors redakcijoje, vis kitaip bandė išsiveržti iš mums skirto nykaus urvelio: kas smigo į neaiškiais keliais gaunamas knygas, kas į bohemą, gėrė neatsikvėpdamas; buvo ir tokių, kurie „dreifavo“ tarp realybės ir psichiatrinės ligoninės. Onė gi „keliavo mintimis“: daug skaitė, dažnokai į kalbą įpindavo Rytų filosofijos, religijos terminų, ypač dažnai minėdavo dzenbudizmą – ir kiek iš aukšto, pašaipiai nužvelgdavo jos nesupratusį. Nuoširdžiai nustebo išgirdusi, kad, tarkim, aš beveik nieko negirdėjęs apie senąjį lietuvišką raštą – runas…
Galiausiai žurnalui pasiūlė savo esė „Kelionės fragmentai“. Suprantama, tai buvo ne šiaip kelionė per jūras ir kalnus: tekstas buvo prisodrintas, sprogte sprogo nuo subtilių, jautrių įžvalgų, citatų, svarstymų apie ilgą ir skausmingą kelionę į savęs pažinimą, į kūrybos gelmes ir aukštumas.
Pamenu, mane truputį šokiravo citatų gausa, šokinėjimas nuo pavardės prie pavardės, tarsi autorė nepasitikėtų savo pačios patirtimis ir nuomone. Persistengta, mano galva, ir dėl kai kurių sąvokų, pavyzdžiui, „siela“: kas kelintam sakiny kartojant tą patį (kad ir darbą, laimę, meilę…), ji devalvuojasi, sumenksta, įkyri, – Onė neturėtų to nesuprasti! Nenorėdamas įžeisti autorės, įprasta maniera pašmaikštavau:
– Kiek žmogus turi sielų? Vieną… O tavo tekste jų – tūkstantis!
Onė sukluso, gal pamanė, kad bijau valdžios, pataikauju ateizmui? Bet ateistas aš niekad nebuvau: krikštytas ir Pirmąją Komuniją priėmęs Anykščių bažnyčioje, garsiai prie altoriaus skaitęs maldą, o dar turėdamas nuoširdžiai tikinčią motiną (ir palaidojęs ją su bažnyčia), religijos „Moksleivyje“ stengiausi išvis neliesti. Tai neliko nepastebėta: LLKJS CK už ateistinės propagandos žurnale nebuvimą uždėjo vadinamąją „kontrolę“, teko kasmet atsiskaitinėti, ką šioje srityje nuveikėme. O kaip atsiskaitinėti nieko nedarant? Sugalvojom: daugiau rašysim apie naujausius mokslo laimėjimus, o kur mokslas, ten nelieka vietos Dievui! Tokie tad buvo sovietmečio žurnalistų žaidimai, toks tad buvo mano „ateizmas“…
Bet grįžkime prie Onės esė. „Moksleivio“ skaitytojui ji buvo gal per sudėtinga, tačiau… tai juk tikras minties perliukų vėrinys! Nuorodos ieškantiems harmonijos ir išminties, be menkiausio ideologinio falšo suvertos ant plonyčių, šiltų, rūpestingų geranoriškumo siūlų… Net dabar, po tiekos metų, ši sovietmečiu gimusi esė atrodo stebėtinai laisva, drąsi bei aktuali.
Kurgi Onė „keliauja“? Būdama daugiau literatūros nei gyvenimo žinovė, ji kliaujasi visais įmanomais rašytiniais autoritetais – pradedant Sokratu, kinų poetais Du Fu, Li Bo ir baigiant Aleksandru Bloku, Salomėja Nėrimi, Vincu Mykolaičiu-Putinu, jaunimo numylėtuoju Džeromu Selindžeriu. Varijuoja temomis, žinoma, pirmiausia svarbiomis jai pačiai: vienatvė, meno ir asmenybės misija, talento šviesa, žmogaus ir gamtos vienovė, etikos ir estetikos dermė, lietuvių kalbos ir tautosakos turtai, laisvas tikslo bei idealų pasirinkimas.
Pasak I. Kanto, dorovės įstatymas mumyse, o virš mūsų – žvaigždėtas dangus… Italų rašytojas D. Papinis irgi teigė, kad turiningos sielos žmonėms vienuma – tam tikram laikui – turtas, o ne bausmė. Tai ne atsiskyrimas. Atvirkščiai – susitikimas su visais žmonėmis. Tik vienumoje gyvename su tais, kurie atvėrė didžiausias mintis, giliausius sielos pasireiškimus. Vienumos nekenčia mažas žmogus, kuris nieko kitiems negali duoti, kuris bijo paties savęs ir savo tuštumo… Todėl – norint mylėti žmones, reikia retkarčiais nuo jų pasišalinti.
Kerpa drabužį aiškiai pagal save… Ši išvada Onei visai netrukdo kitame puslapyje – pasirėmus kitomis citatomis – vynioti kitką:
Tiems, kas temoka egzistuoti po vieną, pabrėžtinai išpažįsta egocentrinį kūrybos ir gyvenimo būdą, garbina anarchiją arba yra „laisvi“ nuo bet kokių priedermių ir įsipareigojimų šeimai, tėvams, taip svarbu būtų žmogiškieji ryšiai, bendraminčių buvimas, kilni bičiulystė. Draugystė ne siaurąja prasme, ne gandų, madų, naudingų pažinčių sferoje, ne ieškant kokių kolektyvinių „svaigulių“, o bendros didelės idėjos principu.
Rašyta lyg šiandien, lyg šių dienų jaunimo dvasinei situacijai apibūdinti. Aiškiaregė buvo toji Onė! Beje: tarp gausybės citatų autorė pateikia ir jos išverstą mažos rusų vunderkindės Nikos Turbinos eilėraštį, kuris galėtų būti suprastas ir kaip pačios Onės likimo išklotinė:
Mano gyvenimas – juodraštis,
Kuriame visos raidės –
Žvaigždynai. Suskaičiuotos iš anksto
Darganotosios dienos.
Mano gyvenimas – juodraštis.
Visos sėkmės ir nesėkmės
Lieka jame
Lyg pertrauktas šūvio
Riksmas…
Gera tik tada, kai jauties kelyje, savajame kelyje. Kai girdi dangaus balsus ir suvoki atliekanti nepaprastą misiją. Neramu tik dėl vieno dalyko: o kas bus PO TO? Kas išliks, įbrėš žymę, kad ne veltui tiek kankinaisi ir stengeisi? Būtent tokią viltį bei lūkestį išskaičiau jos įraše tituliniame knygos puslapyje („Moksleivio“ publikacijų pagrindu „Vyturio“ leidykla išleido knygą tokiu pačiu pavadinimu): „Mielas Rimai, kelias – ilgas, gyvenimas – trumpas. Bet argi lieka tiktai fragmentai? Nuoširdžiausiai – Onė. Vilnius, 1987 m. gruodžio 21 d.“
Ši literatūrinė, etinė ir moralinė Onės kelionė, skirta dvasiniam bręstančio jaunimo ugdymui, išties buvo įspūdinga, nepaprasta – bent jau teoriniam lygmeny. Tik… ar kitoje, trumpoje, gyvenimo kelionėje tikrai laimi ir pačiais laimingiausiais jaučiasi išmintingieji?..
Harmonija tiktai sapnuojas…
Buvo 1977-ieji. Maskva pakeitė SSRS himną – išmetė Staliną. Amerikoje inauguruotas trisdešimt aštuntasis JAV prezidentas – Jimmy’is Carteris. Vakaruose pradėtas pardavinėti pirmasis asmeninis kompiuteris „Apple“. O kas naujo Lietuvoj? Nieko… Užtat „Moksleivio“ redakcijoje!
…Galvodami apie Onę, jos jausmų ir minčių amplitudę, ne vienas nuoširdžiai linkėjome: ot, jeigu kas ją švelniai švelniai paglostytų…
Atsirado. Paglostė. Plunksnos brolis Ramūnas. Tik vestuvės dar neatšoktos! Kaip ir kur jas atšvęsti? Kad pora debesyse skrajojančių poetų patys ką nors suorganizuotų, šansų buvo mažai, todėl A. Zurba nusprendė: restoranai mums neįdomu, per daug vieša, visiems bus linksmiau ir jaukiau tradicinius vestuvių ritualus atlikti redakcijoje! Tegyvuoja didžioji improvizacija!
Šį bene patį nuostabiausią redakcijos „renginį“ jau esu aprašęs prisiminimų knygoje apie A. Zurbą, tad nematau reikalo iš naujo viską dėlioti.
Taigi: buvo piršlys, apsišaukėliai jaunieji (Vytautas Lomsargis ir Elvyra Čiurinskaitė-Jucienė), skardėjo ilgos oracijos ir dainos. Iš ansamblio repeticijos vėlavusi Alė Kunčinienė atnešė duonos ir druskos, „kad jaunavedžiams nieko gyvenime netrūktų“, o kai padavė Onei puokštę paprastų lauko gėlių, jautri poetės širdis neatlaikė, pratrūko ašaromis: gėlės jai priminė gimtuosius Kančėnus…
Pasveikinti atvyko netgi tolimesnių svečių, kaip antai Onės kursiokas Bronius Kašelionis su žmona, garsiąja krepšininke Nijole. Po valandžiukės žiūriu – ogi Nijolė visu ūgiu beskriejanti nuo palangės savo vyrui į glėbį…
Tuo tarpu V. Lomsargis, dėl balso ir gerklės savybių vadinamas „žmogumi vamzdžiu“, užplėšia savo „firminę“ žemaitišką:
Lek gervė,
lek gervelė,
lek gervelė į trakus!
O kai ją pakeičia „Nuo Juodmarių krašto…“, visa redakcija su svečiais virsta vienu choru, tokiu galingu, kad kažkas pradeda belstis į duris…
– Smagiai pašėlome! – kitądien, sėsdamasis prie „antros dienos“ stalo, trynė delnus Algimantas.
Ir nei pridėsi, nei atimsi. Na, pridėti būtų galima nebent tai, jog vargu ar dar kuri sostinės redakcija būtų drįsusi savo patalpose kelti vestuves! Juo labiau – tokias…
<…>
Laikydamasis talentų palaikymo taktikos, A. Zurba dekretinių atostogų išėjusios Onės vieton pakaičiui priėmė Valdą Papievį, Alfonsą Bukontą, Joną Strielkūną.
Gimusi Onės ir Ramūno dukrytė gavo senovinį Onės mamos vardą – Benigna. Onė negalėjo nežinoti, jog būta ir šventosios Benignos, lenkaitės vienuolės, XIII amžiuj mongolų antplūdžio metu žiauriai nužudytos beginant nuo užpuolikų savo skaistybę.
Onė ir Ramūnas… Nesiplėsdamas galiu pasakyti tik tiek: Onė gana greitai liko viena su vaikeliu, pagalbon atskubėjo tėvai…
Dar po kelerių metų, tiksliau – sutemusią 1981-ųjų gruodžio popietę – Onė paskambino man į namus:
– Mirė tėvelis, guli ant sofos… Nežinau, ką daryti…
Ir padėjo ragelį.
Gal po dvidešimties minučių mudu su kolega V. Lomsargiu buvom jos bute Baltupiuose. Redakcija ėmėsi organizuoti laidotuves. Laikraščių ir žurnalų susivienijimas „Periodika“, kuriam finansiškai priklausėme, apmokėjo visas išlaidas. Prireikė autobuso, kad nuvežtų į Daugus redakcijos žmones. Anais laikais nebuvo transporto firmų, ir aš nesugalvojau nieko gudresnio, kaip kreiptis į mūsų ideologinius „vadus“ – LLKS CK. Propagandos skyriaus vedėjas pakraipė galvą:
– Autobuso mums negaila, bet ar matėt, koks jis?
– Mačiau: abu šonai nudažyti raudonais komjaunuoliškais plakatais.
– Tai va, – atsiduso propagandos šefas. – Autobusą duosim, tik būkit žmonės, per daug nesiafišuokit. Laidotuvės su bažnyčia?
– Regis, taip. Dauguose.
– Nuvažiavę pastatykit kur už kampo, kad nesimatytų…
Ir štai stovi Onė prie tėvo Adomo Baliukonio karsto kojūgalio. Matau, kokia ji pervargus, kaip jai sunku. Atsistoju greta.
– O brolis kur? – apsidairęs tyliai klausiu.
– Neatvažiavo… jam tik vienas dalykas svarbus…
Patylėjusi karčiai priduria – atsimenu žodis žodin:
– Matai, net tokiu metu nėra kam galvą ant peties priglausti…
Į kalną kopiant
Ir vėl teka gyvenimas, horizonte akinamai švyti idealų viršukalnės…
Onė daug rašė, spausdinosi, turėjo karštų gerbėjų. Viena jų, pati taip pat poetė, į redakciją atvažiuodavo iš kito miesto. Įsitaisiusi Onės kambario kampe, sakydavo jai: tu dirbk savo darbus, aš netrukdysiu, tik žiūrėsiu į tave… Onę tai gerokai trikdė. Kita, kursiokė Angelė, dirbo mūsų redakcijoje, ir buvo prisiekusi poetės ginklanešė: tik nebandyk ištarti žodelio, nepalankaus Onei!
1984 m. Onei Baliukonytei už trečiąjį eilėraščių rinkinį „Iš kelio dulkių“ (ji ištikimai laikėsi savojo kelio!) buvo įteikta Lietuvos komjaunimo premija. Nors skambanti pernelyg idėjiškai, anuomet ji buvo bene aukščiausias jauno autoriaus įvertinimas: šią premiją taip pat gavo talentingas prozininkas Saulius Šaltenis, kino režisierius Henrikas Šablevičius ir kiti. 1978 m. už romaną „Šimtadienis“, tapusį moksleivijos bestseleriu, ja buvo apdovanotas ir A. Zurba. Onei ši premija buvo ne tik viešas pripažinimas, bet ir finansinė parama šeimai. Bet ji apdovanojimu nesididžiavo, sveikinimų klausėsi santūriai šypsodamasi.
Kolegos tada prisiminė dar vieną iškalbingą detalę. Išėjus šiam eilėraščių rinkiniui autorė, užuot džiaugusis, buvo kaip reta pasipiktinusi neskoningu knygutės viršeliu: kaip galima?! Tai tas pat, kas nešvariu skuduru tėkšti žmogui į veidą! Onė netrukus rado išeitį: prieš kam nors dovanodama rinkinį, nuplėšdavo „originalųjį“ viršelį ir užklijuodavo savo pasirinktąjį…
Tiesą pasakius, ir visos „Moksleivio“ redakcijos pozicija komjaunimo atžvilgiu buvo gana savotiška. Laikėmės tokios strategijos: nusileisti smulkmenose, kad išsaugotume rimtesnius, svarbesnius dalykus – tokius, kaip tam tikra autonomija, laisvė pasirenkant fundamentinius jaunimo auklėjimo principus. Būtų ilga kalba su daugybe pavyzdžių, jei imčiau pasakoti, kaip kritiškai vertinom valdžios pastangas įsprausti jaunus žmones į ideologinį narvą, asmenybę žlugdančius formalumus mokyklų programose ir kasdienybėje.
Vis dėlto kai kurių reikalavimų ignoruoti negalėjome. Štai LLKJS CK posėdyje buvo pareikalauta, kad mūsų žurnalo nuotraukose ant mokinių krūtinių būtų matomi komjaunimo ženkleliai. Kadangi patys mokiniai tų ženklelių nemėgo, o dažnai išvis neturėjo, A. Zurba rado saliamonišką išeitį: liepė fotografui Leonui pačiam turėti ženklelį ir prieš fotografuojant prisegti jį mokiniui prie krūtinės…
Grįždamas prie Onės, jos asmeninį „santykį“ su komjaunimu laikyčiau vienu keisčiausių jos viešojo gyvenimo nuotykių, dabar jau tapusių beveik legenda. Šaltiniai teigia, kad ji jau studentė buvusi ne iš bailiųjų: keičiant seno tipo komjaunimo bilietus į naujus, reikėjo parašyti pareiškimą, bet Onė jo neparašė, nors tai prilygo išstojimui iš organizacijos, o sąmoningai išėjusiam grėsė ir pašalinimas iš universiteto. Tačiau Onė su keliais kitais „disidentais“ ne tik sėkmingai gavo diplomą, bet ir, užtarta Lietuvių kalbos ir literatūros katedros, atsidūrė LLKJS CK leidžiamo žurnalo redakcijoje! O paskui dar buvo apdovanota Lietuvos komjaunimo premija!
Lyg ir keistoka sovietmečio papročiams, ar ne? Tačiau didelės paslapties čia, manau, nereiktų ieškoti. Laikai jau buvo lankstesni, valdžios vyrai jau buvo pramokę gudriai laviruoti ir, norėdami prie savęs patraukti pasižymėjusius, talentingus žmones, kai kokias „nuodėmes“ jiems atleisdavo.
Apie tai mintydamas, kur kas labiau nustebau, panaršęs šiandienos internetą: prie Onės Baliukonytės pavardės, jos gautų premijų su žiburiu nerasi komjaunimo skirtosios. Kodėl? Kas taip stropiai ištrynė tikrą poetės biografijos faktą? Kad ji būtų „gražesnė“? Betgi tikrovę gražinti, lakuoti buvome verčiami tik sovietmečiu?..
Nujaučiu: greičiausiai pati Onė, savo valia ir ranka, šitaip atsisakė didelės garbės jai neteikusio apdovanojimo. Jos dora, išdidi prigimtis, matyt, neleido su juo susitaikyti, priimti kaip tinkamo savo kūrybos įvertinimo. Tikėjosi išsivaduosianti iš ją žeidusio ir slėgusio, dvasios polėkį varžiusio praeities šešėlio.
<…>
Tikri sapnai, susapnuoti sapnai
1986 m. pasirodė naujas Onės eilėraščių rinkinys „Tėve mūsų gyvenime“. Pavadinimas atspindėjo posūkį: arčiau žemės, tikrovės. Kartu – dar vienas žingsnis tolyn, gilyn, aukštyn.
O tuo metu užgriuvo perestrojka, netrukus ir Atgimimas, Sąjūdis kaip potvynis užliejo ir mūsų redakciją. Moksleivių ugdymas asmenybėmis mums jau nebebuvo pagrindinis objektas: gyvai reagavom į visuomenines, politines aktualijas, tautos istorijos, kultūros, kalbos problemas. Mūsų žurnalas buvo vienintelis leidinys, kuriame, mirus TSKP CK generaliniam sekretoriui Konstantinui Černenkai, nebeatsirado vietos valdžios atsiųstam nekrologui. Užtat spausdinom apybraižas apie karą Afganistane, naujus faktus apie „Lituanicos“ skrydį, oro taršą prie sostinės mokyklų ir t. t.
Ėmėm sulaukti keisčiausių svečių: vienas „kolega“ žurnalistas atnešė gatavą tekstą rusų kalba, kurį neva turėčiau pasirašyti, kitas įkyriai klausinėjo, ką aš, dažnai keliaujantis po SSRS, galvojąs apie nacionalinę situaciją šalyje? Pasirodė ir grupė jaunuolių, įsakmiai reikalavusių perleisti jiems žurnalą: nuo šiol jis būsiąs tikrai lietuviškas, patriotiškas! Tačiau mes jau buvom „persitvarkę“, spausdinom beveik ką norėjom, tad pradžiai pasiūliau paruošti keletą patriotinės kūrybos puslapių. Juos gavę, su One tik raukėmės ir skėsčiojom rankomis: temos geros, palaikytinos, bet meninio lygio – nulis, tai ne patriotizmo išraiška, o kompromitacija…
Grįžus iš mitingų sostinės gatvėse, redakcijos koridoriai ir kabinetai atrodė jau per siauri, per tamsūs. Plaukiojom kaip sapne, dalinomės šviežia informacija, o ji tryško fontanais, veržėsi lava… Žurnalistai prašneko apie atsiveriančias naujas galimybes, naujus leidinius, siūlomus geriau apmokamus darbus. Išėjo dailininkas, fotografas; pavaduotojas susimanė pusei metų išeiti atostogų, man pačiam kilo mintis atsidėti vien rašymui – turėjau porą sutarčių su didelėmis leidyklomis…
Sukruto ir Onė. Sakėsi pavargusi, besikartojanti – norinti kažką keisti ir keistis. Kartą, Baliui pradėjus pasakoti apie nakčia susapnuotą košmarą, aš tik nusijuokiau: mano sapnai kur kas baisesni! Bėgu, lipu svyruojančiais laiptais, o mane gaudo, šaudo… Tuomet mus nelauktai nutraukė Onė: jūsų košmarai – vaikų žaidimai! Man sapnuojasi žmonių figūros, akmeniniai monolitai, skersai supjaustyti gabalais, ir kiekvienas gabalas juda atskirai…
Dievaž – mums visiems atėjo metas įkvėpti gaivaus oro gurkšnį!
1988-aisiais parašiusi pareiškimą išeiti, Onė paklojo ant stalo medžiagą jos kuruojamam literatūros puslapiui. Šįkart tai buvo neįprastai didelis pluoštas vieno sostinės moksleivio eilėraščių. Kad ir kaip su dailininku sukome galvas, į tradicinį puslapį ši publikacija netilpo, teko atsisakyti kelių eilėraščių. Onė tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą:
– Aš dar nespėjau išeiti, o tu jau braukai?!
Nemalonu buvo ne tik jai, bet ir man. Kita vertus… Per trylika mudviejų bendravimo metų tai buvo vienintelė piktesnė žiežirba.
Į „Moksleivio“ redaktoriaus kėdę sugrįžo A. Zurba. Aš greitai supratau, jog be algos ilgai nepratempsiu – leidyklos su visomis sutartimis sugriuvo, teko grįžti prie apybraižų, pamėgtų interviu su žymiais žmonėmis, o šie „formatai“ priimtinesni „suaugusiųjų“ leidiniams. Onei, žinojau, baisiai nepasisekė buityje – prarado butą: maksimalizmas kūryboje ir naivumas kasdienybėje – dažni talentų palydovai… Kartą – gal kokiais 1993-iaisiais – atsitiktinai susitikau ją Gedimino prospekte: ėjo sunkiai, nuleidusi galvą. Į klausimą, kaip besilaikanti, atsakė:
– Baisu, kokie dabar žmonės! Šalti, svetimi, abejingi. Šitam pačiam prospekte gruodžio mėnesį paslydau, pargriuvau, pro šalį kažkas ėjo ir ėjo, bet nė vienas neištiesė rankos, nepadėjo atsikelti – matyt, palaikė mane girta…
Kitą kartą sutikta prisipažino:
– Poezijos niekam nebereikia, tiražai – ašaros. Ką veikiu? Nepatikėsi – naktimis tapau paveikslus! Anksčiau pati neįtariau, kad galėčiau tapyti…
Surengė savo autorinę parodą. Matyt, ir tapydama turėjo išsikrauti – viduje per daug visko buvo susikaupę…
Poezija, žinoma, nenuėjo į paraštes. Ir apdovanojimų netrūko, kone lietum lijo. Kai 2004 m. susitikau Onę Rašytojų sąjungos suvažiavime ir pasidžiaugiau jos ką tik gauta Nacionaline premija, ji įdėmiai pasižiūrėjo į mane, šyptelėjo, patylėjo – ir nieko nepasakė. Dabar, praėjus vos ne dvidešimčiai metų, manau, jog vis dėlto pasakė:
– Matai: mano kelias – pats tikrasis!
2022
Almis Grybauskas. Aludės sfinksas
2023 m. Nr. 4
Jaroslavui Hašekui – 140
Kadangi tai jubiliejui skirtas, vadinasi, didele dalimi hagiografinis rašinys, tad pridera laikytis žanro reikalavimų. Mituose, legendose, įvairiausiuose šventraščiuose Herojus numiršta, yra palaidojamas (užmirštamas), o paskui arba jis pats atgimsta, arba – dažniausiai – atgimsta (vėl prisimenamas) vardas bei jo nuveikti darbai.
Jaroslavas Hašekas mirė 1923 m. sausio 3 d. Iškviestas į Lipnicę atvažiavo brolis Bohuslavas. Jis kaipmat palūžo, užsilaikė kiek, raudodamas, aludėje, bet iki mirusiojo nebenuėjo. Popietiniu traukiniu grįžo į Prahą. Laidotuvėmis daugiausia rūpinosi Herojaus „sekretorius“ Štepanekas. Užsakė puošnų baltą karstą. Tik nebuvo kam jo apmokėti. Taupumo sumetimais tojo atsisakyta ir sutarta dėl pigesnio, kuris buvo pabaigtas tik laidotuvių dieną. Vietos klebonas ilgai nesutiko priimti į kapines, nes manė Herojų buvus bedieviu. Tai dar vienas iš daugybės nesusipratimų, nes Hašekas nuo pat savo vestuvių 1910 m. priklausė Katalikų bažnyčiai ir nuotol nebuvo iš jos išstojęs. Ir per laidotuves Trijų Karalių dieną paprasto juodo karsto nepavyko išnešti iš kambario laiptais, o teko leisti pro langą. Sąskaitas galiausiai apmokėti sutiko atvykęs velionio draugas reikšminga pavarde Zaplatil. Prahoje visas įvykis nesulaukė didesnio dėmesio. Juk apie Hašeko mirtį skelbta jau ne kartą: karo metais esą jį užmušę girti jūreiviai Odesoje, paskui būk sušaudę čekoslovakų legionieriai…
Bet į pasaulį jau buvo paleistas Šveikas. Jei ne jis, gal Hašeko ir neminėtume. Šveikas populiarus tiek tarp reiklesnių, tiek tarp „paprastų“ skaitytojų, kiekvienas tariasi neblogai pažįstąs jį. O ką apie jį tikrai žinome? Apskritas veidas mėlynomis akimis, geraširdė viskuo patenkinto storulio išvaizda. Nesudrumsčiama ramybė, sklindanti iš jo net išgirdus mirties nuosprendį; jei ne Josefo Lados iliustracijos, gal jo net negalėtume įsivaizduot. Nes jis pats apie save nieko ir nepasako, niekada nežinai, ką jis jaučia, ką mąsto, kokie gilesni jo poelgių motyvai. Vieniems jis tėra idiotas, kitiems – liaudiškos išminties šaltinis. Egzistencinio susvetimėjimo ikona, arba klastūno ir prisitaikėlio pavyzdys. Kovotojas prieš karą ar sumanus oportunistas. Nuo kai kurių Šveiko nuotykių sutrinki – minkštaširdžio geruolio toną keičia atšiaurus cinizmas ir abejingumas: „Gerai pasismeigė, visos žarnos kelnėse liko“, – komentuoja kažkokio kapralo krytį iš traukinio ant geležinkelio iešmo… Panašių epizodų mirga knygoje – nieko konkretaus, vienareikšmiško, rodos, įsižiūri, bet jis išslysta, paklysta puslapy, nyksta tarpu eilučių.
Betgi panašiai ir jo autorius: visuomet apie jį maišės daug neaiškių asmenų, aplinkybių, iškraipymų. Jis visados minėtas tik su šypsniu, kaip linksmų plaučių Prahos kavinių ir aludžių pabalda ir pokštininkas, o norint pašmaikštauti, apie jį kurti anekdotai bei išgalvotos istorijos. Hašekas ir pats kūrė apie save bohemišką atmosferą ir legendą – kaukę, po kuria liko neįžvelgiamas. Niekam neatsiverdavo, rodos, mėtė pėdas, pūtė miglas, ironizavo ir mistifikavo. Daugelį epizodų žinome tik taip, kaip nupasakojo bendrai, jo sugėrovai, „liudininkai“. Kiekvienas savaip. Daugelis epizodų sutapo su „Šveiko“ epizodais. Kiek kreivame „Šveiko“ veidrody rastume Hašeko, kokios patirtys vedė jį Šveiko link?
Jaroslavas Hašekas gimė 1883 m. balandžio 30 d. Seneliai iš abiejų pusių – Pietų Čekijos kaimiečiai, tėvas Josefas Hašekas buvo matematikos mokytojas ir religinis fanatikas. Vaikystėje dėl silpnos sveikatos būsimasis rašytojas daug laiko praleido kaime pas senelius, skaitė nuotykių knygas. Jo dienos bėgo kaip visų, kol kaimynystėn Prahoje atsikraustė buvęs jūreivis Nemečekas. Jis vienuolikmetį Jaroslavą vedžioja po smukles ir landynes, moko gerti, vilioja iš jo pinigus, jo akivaizdoje mylisi su prostitutėmis, kas, manoma, tapo gilia vaikystės trauma, palietusia ir santykius su moterimis.
Pradėjus lankyti gimnaziją miršta tėvas, alkoholiu malšindavęs vėžio keliamus skausmus. Su trimis vaikais likusiai motinai tenka iš vieno pigaus buto kilnotis į vis pigesnį, kartais net ir keliskart per metus. Jaroslavas, baikštokas ir drovus mokytojo vaikas, nedrąsus ir mokykloje, visuomet paskutinis prisijungia prie išdaigų. Jis patarnauja per mišias bažnyčioje, išmano liturgiją, katekizmą ir šventųjų gyvenimus. Tačiau viskas pradeda keistis mirus tėvui: jautrumą, lengvą pasidavimą kitų įtakoms ima gožti lengvabūdiškumas ir neatsakingumas. Tvirta ir energinga motina neįstengia su juo susitvarkyti, nuolatiniai jos protinimai ir priekaištai susiduria su galingu ir išradingu atsikalbinėjimu. Galiausiai tai atsiliepia ir mokslui – gimnazijos Hašekas taip ir nepabaigia.
Porą metų jis dirba pagalbininku buitinių prekių krautuvėje, paskui įstoja į prekybos akademiją, kurią sėkmingai baigia 1902 m. Su mokslo draugu iš akademijos parengia ir išleidžia meilės eilėraščių parodijas, tuo įžengdamas į humoristinę literatūrą. Taip pat dar besimokydamas su broliu Bohuslavu ir kitais draugais pėsčiomis keliauja po Moraviją ir Slovakiją miegodami po plynu dangum arba parapijose, kartais paelgetaudami. Šių klajonių reportažai, apybraižos pradėtos skelbti nuo 1901 m. Slaptinga lieka jo kelionė „į Balkanus pas makedonų sukilėlius“, į kurią leidosi vienas. Pagal draugo pasakojimą, grįžtant iš naktinio pasilinksminimo Jaroslavas sustojo, pažvelgė į mėnulį ir pasakė: „Turiu pinigų, važiuoju šiąnakt į Slovakiją. Bankan negrįšiu, nusibodo.“ Taip baigėsi stabilumo periodas jo gyvenime – po akademijos buvo gavęs pastovų ir perspektyvų darbą banke „Slavia“. Na, o vykti pas prieš turkus sukilusius makedonus buvo nusprendęs po anarchistų ratelyje išgirstų paskaitų. Tik kad maršrutą pasirinko keistoką: nuo Budapešto pasukęs į Slovakiją ir pasiekęs Lenkijos ir Rusijos sieną. Grįžtant už valkatavimą buvo sulaikytas Krokuvoje. Jo motina atsiuntė pinigų, kuriuos paskutinius pralošė kortom vos pasiekęs čekų pasienį, ir vėl buvo suimtas. Motinai vėl atsiuntus pinigų, šįkart juos sėkmingai pragėrė ir neaišku kaip grįžo Prahon. Tik iš policijos protokolo žinoma, kad 1903 m. spalio 6 d. buvo atvestas į nuovadą, nes „apšlapino grindinį prieš policijos komisariatą, tuo suteršdamas ir šaligatvį“.
Kelionė pas sukilėlius, nors ir pasibaigusi fiasko, sustiprino Hašeko skepsį, išsklaidė jaunystės iliuzijas. Pabuvojęs kalėjime ir tarp valkatų, įgavo naujos patirties: nesvarbu, ką žmogus apie save sako, svarbu, koks jisai gyvenime, kad viena yra klajūno kasdienybė, o visai kas kita – karštos kavinių oratorių kalbos. Alų taipgi dažniau ima keisti stipresni gėrimai. Hašekas ima garsėti tarp Prahos bohemos ir tvarkos saugotojų, nuolat paieškomas, baudžiamas, ilgesniam ar trumpesniam laikui įkalinamas. Taip pat ir sekamas, nes susijęs su anarchistais, kurie itin stebimi po atentato prieš imperatorienę Elžbietą, vadintą Sissi. Tuo metu jis dirba anarchistų spaudoje, rengia paskaitas darbininkams, net pats porą dienų padirbėja kasykloje. Už „viešosios tvarkos ir sutarimo ardymą“ vien 1906–1907 m. uždrausta vienuolika jo satyrų, nuolat susiduriama su cenzūra ir imperijos valdininkais. Hašeko anarchizmas yra natūralus, prigimtinis, ne aludžių ar kavinių stiliaus. Tenka jam pakalėti ir už dalyvavimą anarchistų demonstracijoje. Jis tikras žmogus iš gatvės, iš didmiesčio aludės, dažnai neturintis net pastogės nakvynei, rašytojas, aprašantis tai, ką žino, gerai pažįsta, ką pats patyrė.
Nors gyvena, rodos, vien išgėrinėdamas, krėsdamas pokštus, sukeldamas skandalus, tačiau savo apsakymais, feljetonais, humoreskomis užtvindo to meto spaudą. Pasak liudininkų, rašo tiesiog aludėje, persėsdamas porai valandų prie tuščio staliuko, o vakare jau geria už gautą honorarą, kurio išreikalaudavo tiesiai į rankas. Tai rodo ne tik kūrybingumą, bet ir sugebėjimą susikaupti, persijungti, kas savo ruožtu siejasi su dažna nuotaikų kaita, darančia jį sunkiai suprantamą. Draugai liudija, kaip, ką tik fejerverku žarstęs sąmojį ir fantastiškus sumanymus, staiga nugrimzdavo į juodą melancholiją – „taip, kad net bičiuliu, anuometine žodžio prasme, negalėtum jo pavadinti“.
Rimtai pradėjo ieškoti pastovaus darbo tik tada, kai susipažino su Jarmila Mayerova, kurios tėvai draudė merginai susitikinėti su tokia neaiškia persona, net buvo ją išvežę iš Prahos. Jarmila buvo viena iš nedaugelio, sugebėjusių giliau perprasti Hašeką: „Pagrindinis jo charakterio bruožas buvo minkštumas, greita nuotaikų kaita, žaibiškas prisitaikymas, noras atkreipti dėmesį, išjuokt ir sukarikatūrint.“ Jai patiko jo humoras, sugebėdavo atitinkamai į jį reaguoti, ir ji buvo vienintelė, dėl kurios Hašekas pabandė „gyventi normalų gyvenimą“. Tuomet atitolo nuo politinių radikalų, vien 1908 m. įvairiuose leidiniuose paskelbė šešiasdešimt keturis apsakymus, o 1909 m. gavo nuolatinę vietą žurnale „Gyvūnijos pasaulis“, tuo išpildydamas Jarmilos tėvų sąlygas, ir jie leido jaunuoliams tuoktis. Uošvis, pasiturintis skulptorius ir dekoruotojas, surado jaunavedžiams butą ir apstatė jį.
Nors žurnalo savininkas sudarė Hašekui idealias sąlygas, pavyzdžiui, šalia atlyginimo pateikdavo dar du litrus alaus per dieną, kad nereikėtų atsitraukt iš redakcijos, tai ilgam nesulaikė Hašeko. Jis vis ištrūkdavo į aludę, o kai pradėjo kurpti tekstus apie išgalvotus gyvūnus, po metų buvo atleistas. Greit neteko ir buto, Jarmila grįžo pas tėvus, o Hašekas po tariamo arba, kaip spėjama, tikro bandymo nusižudyti atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Čia jis prašėsi ilgiau palaikomas esą tam, kad išsigydytų nuo alkoholizmo (ligoninės leistruose rašoma, kad prisipažino išgeriantis iki trisdešimt penkių bokalų alaus per dieną).
Šiam laikotarpiui priklauso ir mėginimas verstis prekyba šunimis. Hašekas įsteigia firmą, pavadina ją Kinologiniu institutu, kur padėjėjas dažo ir šukuoja parduodamus šunelius. Bet ir čia iškyla neaiškumų su kilmės dokumentais, pirkimu, perpardavimu ar tiesiog šunų vogimu gatvėje: prasideda teismai, o Jarmilos vardu registruota firma likviduojama. Tuomet Hašekas viename dienraštyje įsidarbina vietos naujienų reporteriu. Daugiausiai laiko praleisdavo ne lakstydamas po miestą ir ieškodamas temų, o sėdėdamas vadinamojoj žurnalistų biržoj. Ji veikė populiarioje aludėje, kur įvairių leidinių žurnalistai dalindavosi žiniomis ir naujienomis iš teismų ir gatvių, o padavėjai gerbiamą tarp jų Hašeką vadino „ponu redaktorium“. Naujieną reportažui galėjai iš jo įsigyti už du alaus. Tiesa, kai kurias jis čia pat ir sugalvodavo.
Galutinai santykiai su Jarmila nutrūko tuomet, kai 1912 m. pragėrė jam įteiktus pinigus, už kuriuos turėjo nupirkt vežimėlį ką tik gimusiam sūnui Richardui. Tad sūnų pirmą kartą pamatė tik sugrįžęs iš Rusijos. Hašekas, rodos, iš anksto nujautė panašią baigtį. „Aš juk norėčiau būti geras ir protingas. Bet kad nemoku“, – rašė jis Jarmilai dar prieš vestuves. Kokios to „nemoku“ priežastys? Sunki ir sujaukta vaikystė? Pasipriešinimas vyraujančiam miesčioniškumui? Alkoholizmas? Slepiamas homoseksualumas, kaip spėja kai kurie tyrinėtojai? Nė tam nepakanka įrodymų. Pabrėžtina, kad nors Hašekas pats reflektuoja savo negebėjimą „normaliai“ gyventi, bet neįstengia nieko pakeisti. Daro, kaip pratęs, iš to literatūrą. Vienas ryškiausių Šveiko bruožų – niekur nebūti namie, todėl visur bemat prisitaikyti ir prie nieko neprisirišti. Jisai tauškia kone neužsičiaupdamas, savo istorijomis ir ekscesais apipila visus aplinkui, tačiau niekuo neišsiduoda, koks yra viduje. Viskas groteskiškai atsispindi nuo jo tarsi nuo išgaubto veidrodžio. Ne veltui ir vienas iš Hašeko beñdrų neįžvelgiamą sugėrovą apibūdino kaip „sfinksą už aludės stalo“.
Tačiau kaip tik žmona Jarmila yra susijusi ir su Šveiko gimimu. Jiems gyvenant kartu, Jaroslavas grįžo namo išgėręs ir paprašė popieriaus, nes turįs kažką užsirašyti. Buvo keista, nes niekada anksčiau nieko neruošdavo iš vakaro. Gavęs popieriaus ir užrašęs, po akimirkos suglamžė jį ir numetė. Tačiau rytą pasigedo „genialaus sumanymo“ ir puolė ieškoti. Rado popiergalį šiukšlių kibire, rūpestingai jį išlygino. Ten buvo užrašyta: „Idiotas kuopoje“, o toliau: „Pats leidos patikrinamas, ar tinka į kareivius.“ Paskui lapą vėl numetė. Ir tik Jarmila išsaugojo šį „gimimo“ liudijimą. Tą pačią dieną Hašekas parašė pirmąjį iš penkių „prieškarinių“ apsakymų apie Šveiką, kurie buvo išspausdinti 1911 m. gegužės ir birželio mėnesiais. Tiesa, jie mažai ką turi bendra su vėlesniuoju, „pokariniu“ Šveiku, ir pats Šveikas dar yra ne visai toks.
Tuo metu Hašekas rašo ir populiariems to meto kabaretams, net pats juose vaidina. Kai kada su draugais imasi ir „tiesioginio veiksmo“ gatvėse, ką galima būtų pavadinti mini spektakliais arba, dabartine leksika, hepeningais. 1911 m. aludėje jis įkuria „Saikingos pažangos įstatymo rėmuose“ partiją – tai irgi savotiškas teatras, tuometinio politinio gyvenimo parodija. Parašo ir pirmą didesnį veikalą – tos partijos „socialinę ir politinę istoriją“, kuri atskira knyga bus išleista tik 1963 m. Nors ir nėra dokumentuota, vis dėlto galima įsivaizduoti, kad savo odisėjose po Prahos kavines ir aludes Hašekas kada nors turėjo sutikti ir savo vienmetį Franzą Kafką. Tiesa, to meto vokiškai kalbantys prahiečiai lankė kitas kavines nei čekai, ir tose pačiose užeigose užimdavo skirtingus aukštus arba sales. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ne vien datos ir miestas juos siejo, o daug daugiau, bet tai būtų jau kita tema.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis, arba Didysis, karas smarkiai paveiks Hašeką ir galutinai suformuos Šveiką. 1915 m. rašytojas pašaukiamas į kariuomenę. Prisistatyti į dalinį jis turi jau vasario 1 d., tačiau visais įmanomais būdais stengiasi tai atitolint, net ir simuliuodamas. Vis dėlto gegužės pradžioje jau atsiduria žygio batalione, paskiriamas į devyniasdešimt pirmąjį pulką ir išvyksta į Galiciją. Esama legendų apie ankstesnę jo tarnybą austrų armijoje, iš kurios neva buvęs nurašytas „už idiotizmą“. Žinomi jo pasisakymai prieš išvykstant, kad fronte bemat pasiduosiąs rusams, ką iš tikrųjų sėkmingai ir padaro rugsėjo 24 dieną. Nors ir čia, pagal viską, buvę kiek kitaip, – rusų kareiviai įsiveržę į apkasus Hašekui dar tik maunantis batus, kiti pabėgo, o jis buvo paimtas į nelaisvę. Dar viena absurdiško karo detalė – įsiveržę rusai neturėjo šautuvų, tiktai kastuvėlius. Belaisviai į už šimto kilometrų buvusią stovyklą varyti pėsčiomis, kazokams pagenant rimbais. Slaviško svetingumo čekai kareiviai nesulaukė, – stovykloms dažnai vadovaudavo caro kariuomenėje tarnaujantys vokiečių kilmės karininkai, slapta garbinę Habsburgus. O stovykloje siautėjo šiltinė ir dizenterija, belaisviai mirę šimtais. Hašekas išgyvena, savo istorijomis ir anekdotais palaikydamas nelaimėlių dvasią.
1916 m. pavasarį stovyklą perima Raudonasis Kryžius, atvyksta verbuotojai iš formuojamo Čekoslovakų legiono. Hašekas tuojau užsirašo – jam visiškai priimtina mintis kautis su austrų armija. Laikotarpiu nuo pašaukimo į karinę tarnybą iki 1916 m. vasaros, kuriuo beveik neparašyta nieko naujo, manoma, įvyksta didelis lūžis, kurį, matyt, nulėmė ir Hašeko pabuvimas belaisvių stovykloje. Tai yra laikotarpis, apie kurį nieko negali pasakyti nei rašytojo biografai, nei jo draugai. Kaip tik tuomet iš neatsakingo bohemos girtuoklėlio gimsta aktyvus, sąmoningas žurnalistas ir kovotojas. Atsiskleidžia anksčiau slėpta charakterio pusė: šalia humoristinio lengvumo pastebimi ir rimti užmojai.
Tiesa, šalia asmeninio apsisprendimo reikia neužmiršti ir istorinio momento svarbos. Tautinė čekų savimonė subręsta radikaliai permainai. Prie to prisideda ir Hašekas, kuris nemažai rašo apie teisėtus čekų tautinius siekius. Legione dirba raštinėje, verbavimo komisijoje, paskui patenka į kulkosvaidininkų dalinį, su kuriuo dalyvauja garsiame mūšyje prie Zborovo. Legionierių leidiniuose išspausdina daug antibolševikinių straipsnių, prikiša jiems spaudos ir minties laisvės ribojimus, apgailestauja, kad jų perversmas trukdo legionui įsijungti į kovas Rytų fronte. Po mūšio prie Zborovo, kur su lengvaisiais ginklais sumušė gerai aprūpintus vokiečių ir austrų dalinius, legionas imtas rimtai vertinti tiek Rusijoje, tiek Europos valstybėse. Keičiasi ir legiono statusas – dabar tai nebe savanorių junginiai, paskelbiama visų nelaisvėje esančių čekų ir slovakų mobilizacija.
Pasižymėjęs Zborovo kautynėse, Hašekas atgauna prarastą pasitikėjimą, yra net apdovanojamas medaliu. Bet jis nenori taikytis su nauja padėtimi, mano ir rašo, kad legionas turėtų kovoti prieš Austriją Rytuose. Legione įstojęs į socialdemokratų partiją, užima vis atsakingesnes pareigas 1-ajame pulke, o jo pažiūros darosi vis radikalesnės. Byrant frontui, legionas taip pat traukiasi į šalies gilumą, o Hašekas išvyksta į Maskvą, kur pradeda bendradarbiauti su bolševikais, yra paskiriamas į Samarą, vadovauja armijos spaustuvei ir darbo su užsieniečiais skyriui. Buvę Hašeko bendrai dabar jo nebepažintų – partijos palieptas liovėsi gerti, o tai yra fundamentalus pokytis. Antra, tas, kuris akimoju išjuokdavo bet kurį autoritetą ar išpūstą ideologiją, dabar kalbėjo ir rašė tokiomis frazėmis, kokias dar visai neseniai parodijuodavo „Saikingos pažangos“ partijos susirinkimuose. Daugybė liudijimų ir tekstų patvirtina šį Hašeko pokytį, tačiau tai lieka mįsle, nežinant vidinių jo paties impulsų, kurie nulėmė tokį persimainymą. Pats jis nieko apie tai nepasakė. Vienintelis Hašeko atsakymas – tai „Šveikas“.
1918 m. birželį baltieji, o su jais ir legionas, apsupa Samarą. Duotas įsakymas suimti Hašeką. Bausmė už išdavystę yra mirtis pakariant. „Pabėgau persirengęs nuo gimimo nevisapročiu vokiečių kolonisto iš Turkestano sūnumi“, – rašo Hašekas. Keletą mėnesių jis bastosi po apylinkes, aplink siaučiant baltiesiems ir Čekoslovakų legionui, kol pavyksta prasibrauti iki raudonųjų. Šiųjų įgaliotas vėl organizuoja spaudą, pats vėl daug rašo, agituodamas tautiečius pasekti jo pavyzdžiu, vadovauja čiuvašų pulkui, Bugulmos miesto komendantūrai, parengia pirmą laikraštį buriatų kalba „Jur“, o tai reiškia „Aušra“, tad, galima sakyti, tampa kaip ir tos tautos Basanavičiumi. 1920 m. pradžioje jis jau Irkutsko miesto tarybos narys, sužeidžiamas per vieną antpuolį, tenai pat suserga šiltine, o pasveikęs, nors niekad nebuvo išsiskyręs su pirmąja savo žmona, susituokia su jį slaugiusia spaustuvės darbininke Aleksandra Lvova, kurią vadina Šura. Grįžęs į Čekiją Hašekas neteisiamas už daugpatystę tik todėl, kad Čekoslovakijos respublika nepripažino to meto Rusijos teisinių aktų. O tų pačių 1920 m. pabaigoje jis kartu su Šura, kurią pristatinėja kaip „grafienę Lvovą“, jau apsistoja savo gimtinėje.
Jis atvyksta su misija „sustiprinti ir koordinuoti revoliucinį judėjimą Čekoslovakijoje“. Čia vėlgi yra įdomių momentų: kelionei ir tolesnei veiklai jam įteikiama krūva agitacinės medžiagos ir pusantro tūkstančio markių, kas tuo metu buvo didelis pinigas, bet prasidėjus hiperinfliacijai Vokietijoje suma pavirto į nieką. Prieš pat Hašekui atvykstant į Prahą, tenai suimamas ryšininkas, turėjęs nurodyti visus kontaktus ir perduoti informaciją. Taip tad visi revoliuciniai planai žlugo nė neprasidėję.
Esama nuomonės, kad Hašekas pats stengėsi palikti Rusiją, nes buvo susijęs su Trockiu, o tuo metu jau buvo beprasidedanti trockistų persekiojimo banga, – bent taip po jo mirties aiškinusi Šura. Tačiau yra manančių, kad jei ne partinis įsakymas, jis pats nebūtų grįžęs, o būtų suvisam likęs Rusijoje. Bet kuriuo atveju, sugrįžęs Hašekas, tarsi atkartodamas praeitį, vėl pasinėrė į Prahos bohemos verpetą. Apie tokias staigias savo permainas taipgi nieko nepasisakė: apie jo vidines būsenas bolševikų tarnyboje ir pasitraukimą iš jos galima tik spėlioti. Bet visa tai, matyt, buvo reikalinga: tik dėl totalaus iliuzijų praradimo ir savo kailiu pajaustų patirčių galėjo rastis „Šveikas“. Hašeko nusivylimą gilino ir tai, kad jis greitai įsitikino, jog dukart į tą pačią upę neįbrisi, – vėl tapti tokiam, kaip anuomet, nepavyko, dabartinis skepsis stelbė anų laikų šmaikštavimus, nors vėl, visai kaip ir anksčiau, jam teko keisti butus, vėl stigo pinigų. Tiesa, bandė dalyvaut kabarete, leido pakartotinai savo ankstesnes humoreskas, leidėjams reikalaujant parašė „atsiminimus iš bolševikinės Rusijos“ – „Bugulmos miesto komendantą“.
Tuom laikotarpiu jis vėl prisimena kareivį Šveiką. Dabar jį mato kitokį. O ir pats jau yra kitoks. Rašo lengvai ir greitai, tarsi viską jau turėdamas galvoje: jo rankraščiai beveik be pataisymų. Leidžia atskirais sąsiuviniais, konkuruodamas su neišrankiu populiariuoju skaitalu. Jo sąsiuvinių tiražai pamažu auga, už gautą honorarą, išleidus vieną, rašomas tęsinys. Bet Prahoje per daug kliūčių ir pagundų. 1921 m. rudenį, nusipirkęs namelį, kartu su Šura išvyksta į Čekijos pietryčiuose esančią Lipnicę. Kol namelis tvarkomas, apsigyvena ir rašo aludėje, sakydamas, kad taip išsipildė sena jo svajonė. Kasdien parašo po keletą puslapių, kuriuos tuoj siunčia į Prahą, pasilikdamas paskutinį, kad žinotų, kur tęsti.
Romanas apie šaunųjį kareivį Šveiką liko nebaigtas, o įvertintas jis pirmiau Vokietijoje, ne namie. Vertinimai taip pat keitėsi ir įvairavo. Dabar jis kartais laikomas „siurrealistinio koliažo pirmtaku“, parodančiu, kaip teigė Milanas Kundera, „grynąjį istorijos iracionalumą“, pagal kitus – „chaoso romanu, absurdo alegorija, idiotizmo ir totalaus suirimo šventraščiu, nykos, kurioje dingsta kiekvieno individualaus gyvenimo vertė, apybraižom“… Apgailestaujama, kad kelioms čekų kartoms Šveiko supratimą suformavo „socializmo“ laikais susukti filmai su populiariuoju aktoriumi Rudolfu Hrušinskiu ir dėl jų knyga laikyta humoristine arba istorine, antikarine, nors karas Hašekui tiktai išeities taškas, fonas, kuriame atsiskleidžia mūsų pasaulio pobūdis. Jis absurdiškas, tamsus ir prieštaringas. Toks, kokie mums lieka Hašeko asmenybė ir jo gyvenimas.
Kęstutis Subačius. Elegantiškasis Vilniaus Verlaine’as
2023 m. Nr. 4
Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ parašyta: „1953 m. balandžio 21 d. Alytuje gimė Rimas Burokas, poetas. Mokėsi Alytuje, gyveno Vilniuje. Persekiotas sovietinio saugumo, kalintas. Mirė 1980 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus Lukiškių kalėjime. Poeziją paliko rankraščiais, dalis jos išleista pomirtiniu rinkiniu „39 eilėraščiai“ (1992).“ Taigi balandžio 21-ąją minėsime poeto Rimo Buroko 70-ąsias gimimo metines. R. Burokas buvo vienmetis su Sauliumi Tomu Kondrotu (beje, neseniai publikuotame interviu S. T. Kondrotas teigė, kad buvo girdėjęs apie R. Buroką, tik, matyt, jų keliai nesusikirto), Juozu Erlicku, Donaldu Kajoku, Antanu A. Jonynu, priklauso tai pačiai Vytauto Rubavičiaus, Boriso Lazukino, Vlado Braziūno, Romo Daugirdo, Gintaro Patacko, Edmondo Kelmicko, Rolando Rastausko ir dar daugelio kitų Lietuvos poezijos aukso amžiaus – aštuntojo dešimtmečio – pirmųjų knygelių autorių kartai.
Nepradėsiu spėlioti, kokio masto poetu būtų tapęs R. Burokas, jei būtų ilgiau gyvenęs. Nebandysiu vertinti ir jo negausaus palikimo, įsitenkančio į tam tikrus, sakyčiau, gan siaurus poetinius rėmus. Jo itin muzikali, subtili, elegantiškai lengva, verleniška poezija, tikiu, ateityje sulauks reikiamo dėmesio.
O bandymų atkreipti dėmesį į R. Buroko kūrybą tikrai būta. Jo poezija pirmą kartą paskelbta senamiesčio žurnalo (kaip jį vadino leidėjai) „Arka“ pirmame numeryje 1989 m. (iš viso buvo išleisti septyni numeriai, juos leido architektas Algis Stalgys, dailininkas Rimas Olšauskas, Vytas ir Siga Dubauskai), tais pačiais metais (todėl dabar ir sunku atsekti, kuri publikacija pirmesnė) pluoštas eilėraščių išspausdintas almanacho „Sietynas“ antrame numeryje, jį tvarkė VU absolventų kompanija – Virginijus Gasiliūnas, Liudvikas Jakimavičius, Darius Kuolys, Vytautas V. Landsbergis, Gediminas Mikelaitis, Valdas Papievis. R. Buroko eilėraščių publikacijų taip pat buvo „Jaunimo gretose“ (1989 m., Nr. 1), „Švyturyje“. Vaidoto Oškinio leidykla Kaune 1992 m. išleido (padedant poetams Tomui Arūnui Rudokui ir Benediktui Januševičiui, dailininkui Andriui Braziui) kuklią knygelę „39 eilėraščiai“.
2008 m. poeto R. Buroko dukters Gitos Burokaitės, žmonos Silvijos Kurienės ir Saulės Pinkevičienės pastangomis išleista R. Buroko kūrybos ir jo bičiulių prisiminimų rinktinė „(Ne)gyvenimo fragmentai“ (eilėraščiai, šviesraščiai, sugrįžimai), skirta išėjusiems draugams – Sauliui Baltakiui, Audriui Kukauskui, Borisui Lazukinui, Algiui (Spiritui) Mečinskui, Oktajui, Petrui Rakauskui, Egidijui Staponavičiui, Alvitui ir Gintarui Tauniams, Šarūnui ir Ašarai Žukauskams. Tuo metu R. Buroko eilėraščiai buvo įtraukti į mokyklines chrestomatijas, jo poezija ir gyvenimo fragmentai pristatomi literatūros vadovėliuose. Tais pačiais 2008 m. kelias dešimtis jo eilėraščių paskelbiau ir savo sudarytoje trumpai gyvenusių poetų, nesulaukusių ir keturiasdešimties, poezijos antologijoje „Lyg įžanga į Requiem“. Viršelį papuošė tada jau mirusio, vos dvidešimt dvejų metų sulaukusio dailininko A. Brazio piešinys „Poetas“, knygos puslapiuose publikuoti kiti Andriaus piešiniai.
Niekada savęs nepriskyriau prie artimiausių R. Buroko draugų, manau, kad buvome geri pažįstami, ir tiek. Artimesni jam buvo Egidijus Staponavičius (Stiopa), Petras Rakauskas (Pedro), Edmondas Kelmickas, na, dar Rimas Morkūnas, Borisas Lazukinas, Tomas Čepaitis, dar vienas kitas… Žinau, kad yra bendravęs ir su aktoriumi Vladu Bagdonu, net rankraščių paliko jam saugoti. Su Rimu dažnai susitikdavom kur nors Gorkynėj, „Vaivoj“, Brode (dabartiniame Gedimino prospekte), „Žuvėdroj“, „Dainoj“, „Afrikoj“, „Literatuose“ prie baro, prie Sienos. Ir taip po keliasdešimt kartų per dieną šlifuojant tą patį maršrutą.
Atminty įstrigęs net pirmas mūsų susitikimas. Tada dar mokiausi vidurinėje mokykloje, todėl gerai prisimenu, kad buvo rugsėjis, gal net Rugsėjo pirmoji. Sėdėjome „Žuvėdroj“ (kavinėje tuometinėj L. Giros gatvėje). Apie R. Buroką jau buvau girdėjęs. Ir tądien į „Žuvėdrą“ įžengė dendis, gražių, taisyklingų veido bruožų vyras, ir mokinukė, vilkinti uniformą. Tai buvo Rimas su Silva, tada dar abituriente. Vėliau Silvetą, kaip ją vadindavo Rimas, pašalino iš mokyklos ir ji tapo jo žmona. R. Burokas iš tiesų priminė dendį – ne tik dėl išvaizdos, balso tembro, kalbėjimo stiliaus, tono, rafinuotų manierų. Elegancijos kupinos buvo ir jo eilės – frazės, žodžiai, pakartojantys Rimo gyvenimą, kaip ir gyvenimas – juos. Taip mes ir susipažinom tiesiog prisėdę prie bendrų pažįstamų stalo.
Rimas pavergdavo žmones savo elegancija, vidiniu žavesiu, jau nekalbu apie jo skonį ir apsiskaitymą. Beje, kiek pamenu, jis nesikeikdavo, bent jau garsiai. R. Buroką, vienintelį iš mano pažįstamų, mano a. a. motina visuomet priimdavo bei apnakvindavo, nors visus kitus, apšaukusi girtuokliais, vydavo lauk. Net jei manęs nebūdavo namie, mažame, vos dvylikos kvadratinių metrų mūsų kambarėlyje paklodavo jam ant grindų, ryte duodavo pasikeisti drabužių (taip pas mus liko Rimo megztinis, kurį jis buvo gavęs iš Ramūno Abukevičiaus).
Paskutiniais laisvės metais Rimas atrodė truputį pavargęs, bet vis tiek išlaikė dendžio povyzą. Jo apranga primindavo kažkokį kitą amžių – plačiakraštė skrybėlė, siauri džinsai ir tuometiniam jaunuoliui tikrai retas drabužis – tamsus paltas ar aksominis švarkas ir prie jo priderintas po kaklu parištas taip pat aksominis šalikas. Lyg ir matau nuotraukas iš Rimo su Silva vestuvių, kai jie įsiamžino prie Katedros, prie akmenų, o vėliau su keliais draugais išvažiavo švęsti. Daug meninių Rimo ir Silvos nuotraukų yra palikęs fotografas Vytautas Balčytis. Būtent iš jo meninių fotografijų dabar galime pajusti tų R. Buroko laikų dvasią.
Legendomis virtę R. Buroko metai Vilniuje man asociatyviai primintų dar kito prancūzų poeto – penkiolikmečio Arthuro Rimbaud’o apsireiškimą Paryžiuje – atvykusio su pluoštu genialių eilėraščių kelnių kišenėse nukariauti literatūrinio Paryžiaus. R. Burokas, žinodamas to meto sovietinio literatūrinio gyvenimo realijas ir galimybes, vargiai galėjo siekti oficialaus įvertinimo, bet pripažinimo (bent jau iš savų) laukė. Aišku, nebandysiu lyginti „Girto laivo“, ir ne tik, autoriaus kūrybos, kurią jis demonstratyviai pabaigė būdamas vos devyniolikos, su Rimo poezija. Tai visai skirtingi, manau, nelygintini dalykai. Bet viena panašu – R. Buroko kūryba aštuntojo dešimtmečio Lietuvos poezijos padangėje irgi priminė kometos blyksnį, kaip ir likimas, tragiškai pasibaigęs Lukiškių kalėjime. Šiais metais išleistoje Rūtos Vanagaitės knygoje „Lukiškės: tamsioji Vilniaus širdis“ skyrelis skirtas ir šiame kalėjime už veltėdžiavimą įkalintam ir jame mirusiam Rimui.
R. Burokas, kaip poetas, man dar labai primena rusų poetą Josifą Brodskį, net ne eilėmis, o laikysena ir, manau, savo santykiu su poezija, požiūriu į ją. Jų ir likimai turi lemtingų sutapimų. Abu buvo teisti ir nuteisti vien tik už tai, kad buvo poetai, tai yra nedirbo kitų darbų. Juk teisiamas J. Brodskis į teisėjo klausimą: „Ką dirbi?“ – atsakė: „Aš – poetas.“ R. Buroką ir J. Brodskį teisė pagal tą patį straipsnį už valkatavimą (tiksliau, veltėdžiavimą, buvo toks kodekso straipsnis, mes jį vadindavom „bangladešu“). Tačiau tolesni jų likimai per daug skirtingi.
Manau, kad Rimas labai brangino ir vertino vidinę laisvę, poeto nepriklausomybę, nepripažino jokių kompromisų. Būtent iš Rimo, sutikto po filmo prie „Vilniaus“ kino teatro, išgirdau apie Bernardo Bertolucci „Konformistą“ ir nuėjau į jį. Rimas dažnai pabrėždavo, kad jis pats yra deklasuotas elementas.
Rimo skaitytų ir pamėgtų poetų sąrašas buvo ilgas, bet man įsiminė tie, apie kuriuos jis pats yra kalbėjęs. Kartą sutikau jį su rusišku Fiodoro Sologubo tomeliu Katedros aikštėj, kitą kartą nešėsi Kornejaus Čiukovskio verstą Waltą Whitmaną, apie kurį K. Čiukovskis pasakęs, jog pasauly užtektų vieno vienintelio verlibru rašiusiojo, būtent – W. Whitmano. „Žolės lapai“ buvo išleisti ir lietuviškai, bet labai sudarkyti. Žinau, kad Rimas skaitė Osipą Mandelštamą, Mariną Cvetajevą, Blaise’ą Cendrars’ą, Rainerį Marią Rilkę, Anną Achmatovą, Charles’į Baudelaire’ą, Paulį Verlaine’ą, kitus. Aš jo poeziją jau tada vadinau verleniškąja, jį patį lietuviškuoju Verlaine’u.
Prisimenu vieną epizodą, kai bendraudamas su Rimu pajutau gėdą. Tada Moksleivių rūmuose prie Gedimino kalno lankiau dramos ir lėlių teatro būrelį. Po vieno spektaklio premjeros parašiau nedidelę recenziją „Kelionė į pasaką“, kurią išspausdino tuometinė „Komjaunimo tiesa“. Ir aš su laikraščiu rankoje, apimtas euforijos (juk tai buvo mano, dar mokinio, debiutas spaudoje), ėjau L. Giros gatve ir ties „Palangos“ kavine sutikau R. Buroką ir T. Čepaitį. Jie irgi ėjo su laikraščiu už dvi kapeikas, irgi jau perskaitę, ir pasakė: „Kokią čia tu prostituciją parašei?“ Iš karto nieko nesupratau. Juk straipsnelis visai apolitiškas, apie vaikų teatro spektaklį. Tik vėliau supratau, ką Rimas turėjo omeny. Nedalyvauti niekur, kas oficialu, nebendradarbiauti jokiomis formomis, būti tik paraštėje. Ta „Kelionė į pasaką“ buvo pirmas ir paskutinis sovietmečiu išspausdintas mano žodis, o atminty išlikusio gėdos jausmo dabar nesigėdiju ir gal net didžiuojuosi juo.
O kitą kartą, kai susitikome su Rimu ir Silvija dabartiniame B. Dauguviečio skverelyje, Rimas vėl sveikindamasis pabrėžė, kad yra deklasuotas elementas, ir tik po to pradėjome pokalbį apie kapeikas. Galvodamas apie nepriklausomą Rimo laikyseną, jo vidinę asmens laisvę, apie įstrigusį atmintin jo „deklasuotą elementą“, dažnai mąstau apie ribas, kurias galėtų ir privalėtų jausti kiekvienas, apie bekompromisį su savo sąžine gyvenimą. Rimas, kaip poetas, – o, manau, nesuklysiu teigdamas, kad kiekvienas poetas pasąmonėj tikrai nori, kad jo kūryba būtų išspausdinta, – taip pat būtų norėjęs matyti savo eiles publikuotas. Bet neabejoju, kad jis to vis dėlto nesiekė, kitaip ir jo eilės būtų buvusios kitokios, be to, būtų reikėję peržengti ribą – laužyti save.
Kartais svarstau, jei Rimas būtų dar gyvenęs, ar gyvenimas būtų jį atvedęs prie disidentinės veiklos, ir čia pat atsakau sau – ko gero, ne. Ir čia jis išlieka deklasuotu elementu, nors ir estetas. Jei būtų reikėję rinktis, manau, jis būtų likęs ištikimas savo asmenybės principams, o jis tikrai juos turėjo. Manau, teisiamas Rimas susidūrė su egzistenciniu „arba / arba“. Vilionės buvo visiems panašios – „padėsim išsispausdinti, išleisti knygą…“
Tik kartą Rimui išdrįsau paskaityti savo eilių. Rimo įvertinimo net nelaukiau. Tada Rimas tiesiog pasakė keletą gerų žodžių, pavadino mano eiles šiek tiek romantiškomis, šiek tiek sentimentaliomis (man buvo gal šešiolika). Ačiū Dievui, poetu netapau, tapau mokytoju.
1994 m., ruošdamas R. Buroko atminimo vakarą 15-oje vidurinėje mokykloje (dabar Žvėryno gimnazija), kur tada mokytojavau (tą vakarą yra aprašęs T. A. Rudokas „Literatūroje ir mene“ 1994 m. gruodžio 10 d. publikuotame straipsnyje „Kaip aš nepažinojau Rimo Buroko“), iš Silvijos gavau pluoštą Rimo eilėraščių, tai buvo jo ranka užrašyti įvairūs eilėraščių variantai, su daugybe taisymų, braukymų. Tikrų tikriausi rankraščiai, išmarginti, beje, ir jo paties piešiniais. Man visada atrodė, kad Rimas turėjo rašyti be jokio vargo, atrodė, kad eilėraštis kur nors „Vaivoj“ tiesiog pats pasirašo. Juk tie tekstai tokie lengvi, elegantiški, muzikalūs, o čia braukyta, taisyta, ieškota… Jausdamas ir aprėpdamas jo eilėraščių visumą bei turinį, suvokiu, kad tai gilus, iškentėtas, išjaustas gyvenimas-poezija, poezija-gyvenimas.
Gražiausias, bent jau man taip atrodo, R. Burokui dedikuotas eilėraštis yra kito mirusio poeto B. Lazukino, tai paskutinis VIII sonetas iš sonetų ciklo „Mansarda“:
R. B.
Kur visa tai, paklausi tu dabar,
Eilėrašti, – vienatvė žaidžia Vilnių;
Vidurnakty, kuriam varpų negirdim,
Varinių rimų paliktų vardan
Išnyra mėnuo numalšinti skausmo,
Širdie! Apgausi vėl eilių sirgalių, –
Vėlu ir nuobodu klausytis senio,
Kai karštligėje dega lapų auksas.
Brangioji, muzika pripildo siaubo,
Ir Rilkės angelui atverti durų
Iš kapo kelias amžinybė draugo;
Kur meilė – tu išvysi dugną sūrų,
Kur meilė – tu išgirsi tuščią širdį, –
Ak, mylimoji, duoki nenumirti.
Rima Palijanskaitė. Žinomas, bet nesuprastas Vydūnas
2023 m. Nr. 3
Vydūnui – 155
Šiais metais kovo mėnesį minime žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, filosofo ir rašytojo Vydūno 155-ąsias gimimo ir jo mirties 70-ąsias metines. Tiesa, be didelių iškilmių, be jo asmenybei ir kūrybai skirtos konferencijos. Platesnio mokslininkų dėmesio Vydūnas (kaip, pavyzdžiui, Kristijonas Donelaitis) kol kas nesulaukia, nors jo kūrybinis palikimas itin didelis, o asmenybė išties iškili. Vis dar neturime ir visą jo rašytinį palikimą aprėpiančių raštų, ir nežinia, ar kada turėsime.
Vis dėlto yra kuo pasidžiaugti – Vydūnas nėra pamirštas. Žymiausias mąstytojo atminimo įamžinimo įvykis – 2019 m. Klaipėdos miesto skvere iškilęs labai originalus, kaip ir pats mąstytojas, paminklas (skveras pavadintas Vydūno vardu). 2020 m. išleistas Vydūnui skirtas žurnalo „Sphairos“ 12 numeris „Išvysti kitaip“. Neeiliniu įvykiu galima pavadinti ir 2021 m. Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje pastatytą Vydūno dramą „Ne sau žmonės“ (režisierius Jonas Vaitkus). Rašytojo neleidžia pamiršti ir apie jo asmenybę bei kūrybą pasakojanti ekspozicija Kintų Vydūno kultūros centre – pastate, kur jo 1888–1892 m. mokytojauta. 2022 m. šio centro kiemą papuošė originalus muzikinis Vydūno suolelis (idėjos autorius Mantas Maziliauskas). Mąstytojo išmintį gaivina ir entuziastų dėka pasirodančios naujos Vydūno publicistikos rinktinės: „Apie tikėjimą“ (2021), „Apie gyvenimą ir sveikatą“ (2022), „Kaip tapti saulėtu žmogumi“ (2022, antras papildytas leidimas).
Vydūno vardas plačiau nuskambėjo 2022 m. birželio pabaigoje Sovietske (Rusijos Federacija, Kaliningrado sritis) nukėlus jo atminimui skirtą bareljefą, kuris nuo 1968-ųjų buvo ant namo, kuriame jis 1933–1944 m. gyveno ir kūrė (Tilžėje Vydūnas gyveno 1892–1944 m.). Karo fone šis įvykis įgavo simbolinę reikšmę: Tilžės lietuvių išminčiaus, visu savo gyvenimu ir kiekvienu kūriniu bylojusio apie žmoniškumą, atminimas šiame mieste tapo nepageidaujamas. Vydūno bičiuliai daug metų darė žygius ir tikėjosi, kad šiame mieste bus įrengtas Vydūno memorialinis muziejus, bet šios viltys sudužo, o dabar netekome ir jam skirtos atminimo lentos.
Detmolde (Vokietija) – mieste, kuriame Vydūnas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus (1946–1953), ne tik įamžintas jo atminimas, bet ir skiriama dėmesio jo kūrybiniam palikimui. Ant namo, kuriame Vydūnas 1946 m. buvo trumpam apsistojęs, nuo 2013-ųjų puikuojasi atminimo lenta, o namo nišoje – jo skulptūra. Vydūno draugijos ir jos bičiulių Vokietijoje rūpesčiu leidykloje „Litverlag“ leidžiamos Vydūno knygos, remiant Detmoldo fondui (Bürgerstiftung Detmold). Detmoldiškio kunigo Miroslavo Danyso ir Vydūno giminaitės Britos Storost rūpesčiu 2017 m. buvo išleista rašytojo vokiečių kalba parašyta, Tilžėje 1932 m. pasirodžiusi, bet netrukus konfiskuota ir sunaikinta knyga „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“ („Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“). 2018 m. išleista straipsnių knyga apie Vydūną ir vokiečių kultūrą – „Vydunas und Deutsche Kultur“.
Netrukus tikimasi išleisti ir gegužės mėn. vyksiančioje Europos dienų šventėje Detmolde (Europatage in Detmold) pristatyti daugiau nei keturių šimtų septyniasdešimties puslapių apimties Vydūno knygą „Vydunas in Detmold und Europa“. Taip bus paminėtos Vydūno 70-osios mirties metinės. Taigi pagaliau dienos šviesą išvys Vydūno vokiečių kalba rašyti straipsniai, daugelis jų – pirmą kartą. Savo laiškuose mąstytojas yra užsiminęs, kad vokiškai rašąs dėl to, jog tikisi būti išgirstas ne tik lietuvių – savo rašiniuose apmąstąs labai svarbius gyvenimo dalykus, kuriuos jam duota ypatingu būdu išvysti.
Vydūnas – sau žmogaus pavyzdys
Lietuvoje Vydūnas buvo ir yra menkiau ar daugiau žinomas, bet niekada nebuvo labai populiarus, o dėl savo pažiūrų bei veiklos yra sulaukęs ir prieštaringų vertinimų. Netgi jau minėtas 1932 m. išleistas veikalas apie vokiečių ir lietuvių santykius buvo priešiškai sutiktas ne tik vokiečių nacionalistų, bet ir pačių lietuvių – šie buvo labai nepatenkinti, kad rašytojas daug gražių žodžių parašė apie vokiečių kultūrą ir iškilius jos kūrėjus bei mąstytojus. Apie Vydūno asmenybės ypatingumą ir menką jo supratimą publikuotas ne vienas straipsnis. Ir turbūt dar ne vienas bus paskelbtas.
Tai, kad Vydūną suprasti, o ypač jo patarimais sekti nėra paprastas dalykas, labai vaizdingai tarpukariu yra išsakęs Bronius Vaitiekūnas: „O Vydūnas su savo dvasios-sielos pasauliu taip toli nuo mūsų, jog mes sutikę naują jo veikalą lygiai taip pasielgiam, kaip tos naminės žąsys, išvydusios aukštai skrendant laukines: viena kita sugirgsės, viena kita sparnais suplasnos ir vėl visos nurimsta. Žino – joms ne pakeliui, tikriau pasakius, jos neištesės. Taip ir mes“1.
B. Vaitiekūnas šiuos žodžius rašė recenzijoje apie mąstytojo knygą „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ (1928). Ir pats Vydūnas pabrėžė ne kiekvienam šį veikalą – rodos, apie paprasčiausius ir visiems rūpimus dalykus – skiriąs. Savo knygą mąstytojas teigė skiriantis ne tiems, kurie gyvena senais, žalingais įpročiais ir nenori jų keisti; ir ne tiems, kurie materiją ir jos jėgas tiki esant visumos pagrindu ir kurie tuo tikėjimu esą patenkinti. Šis raštas esąs skirtas „jaunos širdies, pakilusios sielos, giedros dvasios“ žmonėms, kurie nori keisti savo mąstymą, tvirtinti savo esmę, išdrįsti gyventi savaip, išmintingai. „Šis raštas duoda pirmenybę dvasiai. Jai ir priskaitoma visa galia šiame gyvenime. Iš tokio supratimo yra ir sprendžiamas parinktasis uždavinys. Atitinkamai ir bus rodoma, kaip gyventi reikia, norint sveikam išlikti“2.
Vydūnas, pasak Vytauto Kavolio, „švietė asmeniniu pavyzdžiu ir paliko mums „sau žmogaus“, sąmoningos individualybės sąvoką“3. Sau žmogus – Vydūno sukurta arba galbūt iš jo skaitytų vokiečių ar kitų mąstytojų veikalų perimta ir pasidaryta lietuviška sąvoka. Tai autentiško, savo esme ir savo protu gyvenančio žmogaus įvardijimas. Vydūnas vartojo ir saviško, savingo, esmiško žmogaus sąvokas. Esmiškas gyvenimas mąstytojui – tai gyvenimas savo esme, buvimas savimi iki pat sielos gelmių.
Ką reiškia būti sau žmogumi, Vydūnas byloja antrojoje trilogijos „Probočių šešėliai“ dalyje „Ne sau žmonės“. Joje vaizduojami baudžiavos Lietuvoje laikai. Bet dramos dialogai ir monologai atliepia ir šių dienų Lietuvos žmonių situaciją. Nors metai po metų keitėsi socialinė santvarka, gyvenimas ir įpročiai, pats žmogus pasikeitė mažiausiai. Šiandien sau žmonių išties yra, bet jų labai nedaug, o jų balsus visuomenėje nuslopina kiti – ne sau žmonių balsai ir riksmai, jų lavina.
Trilogijoje Vysuomis aiškina Mykolui, ką reiškia tapti sau žmogumi, ką reiškia būti žmonišku:
P[ap]rastiems baudžiauninkams pirm visų reikėtų žinoti, kas Dievo valia. Pasakysiu jums. Klausykitės! Dievo valia, matykita, yra, kad žmogus sau žmogum būtų, o ne kitam. O pastojęs sau žmogumi, tuomet gal būti žmogumi ir kitam, iš meilės, kaip brolis broliui. <…>
Matai, jog žmonės kaip šuneliai. Pasiundyki, ir draskys kaltą ir nekaltą. O kodėl? – Kodėl? <…> Akylai klausykis. Tai todėl, kadangi nežino atskirti, kas žmoniška, o kas ne. To supratimo reikia. Su tokiu supratimu pastoja žmonės žmonėmis, o galiausiai sau žmonėmis. Kas nežmoniška, nei vienas neturėtų daryti, nors jį ir žudytų <…>
Kiek įmanydamas, žmones raginau, kad taptų sau žmonėmis, ir nebetarnautų vergiškai svetimiesiems, plėšdami iš brolių, kas šiems brangu, ir padrėbdami tai žmonėms-gyvuliams.4
Taigi būti sau žmogumi nėra nei paprasta, nei lengva, kaip ir sekti Vydūno gyvenimo principais ar patarimais. Pasak mąstytojo, pirmiausia svarbu išmanyti, kas iš tikrųjų yra žmogus. O tada pajausti ir puoselėti savo esmę – savo asmenybės branduolį, visų dvasinių žmogaus galių versmę. Ta esmė esanti tarsi vidinė saulė, kuriai užtekėjus žmogus tampąs saulėtas. Tik tuomet, mąstytojo manymu, jis tampa laisvas, tampa sau žmogumi, ir tik tuomet jis gali būti išties žmoniškas ir sąmoningas, drąsus ir išmintingas, kūrybingas ir laimingas…
Vydūnas būti sau žmogumi mokėsi nuo vaikystės – apmąstydamas savo patirtį ir nuojautas, protaudamas savarankiškai, nesutikdamas su kai kuriomis brukamomis ar suaugusiųjų inertiškai kartojamomis idėjomis. Mąstytojas niekada nesielgė kitaip, nei jam bylojo elgtis sąžinė, nors žinojo, kad gali būti nesuprastas – ne kartą buvo užsitraukęs kitaip manančiųjų rūstybę. Jis domėjosi įvairiais mokslais ir mokymais, bet į savo raštus įpynė tik tas idėjas, kurioms pritarė, kurios buvo jam priimtinos, tai yra giminingos jo paties mintijimui. Ir niekada aklai neperėmė jokių filosofinių ar teosofinių idėjų, kaip neretai manyta ir manoma.
Vydūnas apie teosofiją ir Rudolfą Steinerį
Tai, kad Vydūnas į visus gyvenimo dalykus turėjo savitą požiūrį, rodo jo santykis su teosofija ir kai kuriais jos atstovais. Neseniai mokslininkams naujaip ėmus vertinti teosofiją, iš naujo pažvelgta į Vydūną kaip į teosofą, manant, jog jo idėjos yra artimos žinomų teosofų, taigi ir Rudolfo Steinerio (1861–1925) idėjoms. Tačiau pats Vydūnas vis dėlto turėjo savitą teosofijos sampratą ir netgi nelaikė savęs teosofu, nors daug metų vadovavo Vokietijos teosofų draugijos skyriui Tilžėje. O R. Steinerio idėjomis domėjosi, bet jos jo toli gražu nežavėjo.
Vydūnas teosofijos nelaikė siaura, vien teosofų draugijos propaguojama doktrina. Kai kuriuos teosofų domėjimosi ir mokymo aspektus mąstytojas kritikavo – ypač jų susidomėjimą spiritizmu ir tokiu būdu gautų „žinių“ sureikšminimą. Šiuos eksperimentus asmenybei, žmogaus dvasiniam gyvenimui ir jo sąmoningumui laikė labai pavojingais ir kvietė lietuvius to jokiu būdu nedaryti. Vis dėlto kai kuriuos teosofus jis labai vertino ir jais rėmėsi, jų veikalų ištraukas publikavo savo leistame žurnale „Šaltinis“, juos yra paminėjęs ar citavęs savo raštuose, labiausiai vertindamas vokiečių mąstytoją ir teosofą Franzą Hartmanną. Iš Vydūno verstų ir publikuotų F. Hartmanno tekstų ataidi gerai pažįstamos ir mąstytojui labai artimos idėjos apie sąmonę:
Dvasia yra sąmonė. Be dvasios negalėtų joks prisiartinimas mūsų sąmonei žinomas pastoti. Berods gyvename objektyviškoj (šalia mūsų esančioj) pasaulėj ir esame apgobti daiktais, bet apie tuos mes tik tan težinome, kas į mūsų sąmonės šviesą parein. Todėl pasaulė, kurią pažįstame, iš tikro yra subjektyviška, tai esti, kurią patys susitvėrė arba kuri mumyse pastojusi yra.
Savo smegenų protu nieko nežinome nei apie savo geriausius pažįstamus ir bičiulius. Kan pažįstame, tai yra įspūdžiai, kurie jie mums padaro, ir kuriuos savo pajautimais sugavę ir priėmę esame. Iš tų įspūdžių pasidarom apie anuos žmones ir jų ypatybes paveikslus, kurie kartais visai nėra teisingi.5
Nuo pat susidomėjimo teosofija pradžios Vydūno teosofijos samprata buvo savita. Straipsnyje „Teosofija ir teosofiški mokslai“ (jį 1905 m. publikavo savo žurnale „Šaltinis“) mąstytojas teosofiją tapatina su dieviška išmintimi žmoguje, tikrąja tikyba, dvasiška (dieviška) gyvybe žmoguje ir pateikia F. Hartmanno teosofijos apibrėžimą: „Teosofija, aukščiausia išmintis ir teisybės išpažinimas6, nėra joks mokslas, kurs iš raštų išmok[st]amas, joks tikėjimas į kokius sakinius ir žodžius, joks tikėjimas, kurs remiasi ant senų raštų ir pasakų7, ant visokių išvedimų arba išrodymų; ji yra teisybės apsireiškimas viduje ir jos pačios išpažinimas“8.
Vydūnas prabyla ir apie teosofiškus mokslus, tačiau jais esą galima laikyti tik tokius, kuriuos „tyrinėdamas, pajaučia savyje naują išpažinimą, naują gyvastį užtekant. O kad tai nenusiduoda, tai gal būti, kad tie mokslai neteosofiški arba jie tam žmogui negal teosofiškais pastoti.“9 Taigi tik tokie raštai, kurie pažadina paties skaitančiojo dvasinę gyvybę ir gilią išmintį, Vydūno laikomi teosofiškais.
Vydūnui būti teosofu – tai įgyti ir reikšti dievišką išmintį, o ne priklausyti teosofų draugijai ar perimti jų mokymą. Pats jis netgi nelaikė savęs teosofu: „Žmogus, kurio šventumas labai išsiskiria iš kitų žmonių, turi nepaprastą išmintį, kuri vadinama dieviška išmintimi. Tada toks žmogus gali būti vadinamas teosofu, tai esti dieviškai išmintingu. Aš pats nesmi teosofas. Labai daug man reikia, kad toks būčiau“10. Vis dėlto ir pats mąstytojas savo raštais pirmiausia siekė pažadinti savo tautiečių sąmoningumą, jų išmintį: „Vien trokštu savo raštų skaitytojus paraginti mąstyti apie svarbius dalykus, kad patys įgytų išmanymą“11.
Klausiamas, kuo remiasi pateikdamas įvairias „slėpiningas žinias“, Vydūnas įvardija išties nemažai teosofų ir jų veikalų12. Kai kurie jo pateikti autoriai bei jų knygos ir šiandien yra labai vertinami. Tiesa, greta išvardintų teosofų Vydūnas R. Steinerio pavardės nepamini. Tačiau mąstytojo dvasinės kultūros, meno, gyvenimo filosofijos idėjas neretai bandoma sieti ir su šio antroposofo mokymu: „Vydūnas domėjosi Štainerio antroposofija, jo kūno, sielos ir dvasingumo (atitinkančių materiją, vidinį gyvenimą ir abstraktų sąmoningumą) samprata“13. Manoma, jog Vydūnas galėjo iš R. Steinerio tam tikras idėjas perimti arba kad jos yra labai artimos.
Apie Vydūno ir R. Steinerio idėjų panašumą (tiesa, jų rimčiau neanalizavęs) yra rašęs ir pagrindinis vydūnistas Vacys Bagdonavičius: „Visa, kas yra iš teosofijos, Vydūno ir R. Štainerio mokymuose beveik visiškai sutampa. Ypač tai pasakytina apie dvasinės visumos ir žmogaus esmės supratimą14. <…> Jeigu abu mąstytojai būtų susitikę tuoju teosofiškuoju savo gyvenimo laiku, ko gero, būtų labai suartėję ir susibičiuliavę“15. Vydūnistas pastebi, jog Vydūno raštuose R. Steinerio pavardė tarsi atsitiktinai pasirodo tik kartą kitą, ir esą nėra aišku, ar Vydūnas buvo su juo susipažinęs asmeniškai. Išties, kaip matysime, jie buvo susitikę, ir ne kartą, bet Vydūnui jo paskaitose ir raštuose dėstomas mokymas pasirodė nepriimtinas.
Salio Šemerio cituojamas Vydūno laiškas byloja, jog mąstytojas su R. Steineriu buvo susipažinęs, bet šio vokiečių antroposofo idėjos jo labai nesudomino. Taigi viename laiškų S. Šemeriui Vydūnas rašė: „Susipažinau ir asmeniškai su dr. R. Steineriu ir su jo mokslais, kuriuos jis vadino Antroposophe. Bet giliau manęs nepatraukė. Tikrai gilų įspūdį padarė į mane dr. Fr. Hartmannas, kurio ir asmenybė man buvo labai maloni“16. R. Steinerį Vydūnas kartą pamini savo veikale „Tautos gyvata“, o „Sąmonės“ pratarmėje nurodo vieną jo knygą; vis dėlto abiem atvejais tai susiję ne su dvasinės kultūros, o su socialiniais klausimais.
Aiškiausiai mąstytojas savo požiūrį į R. Steinerio mokymą yra išdėstęs laiške Viktorui Falkenhahnui. Akivaizdu, jog Vydūnas į šio mąstytojo veikalus žvelgė labai kritiškai. Štai citata iš laiško:
Su Dr. Rud. Steineriu susipažinau asmeniškai rodos 1904 mts. Leipcige skaitęs buvau vieną antrą raštą, turbūt be kitų „Philosophie der freiheit Suceition“17 ir kitus jo vėliau kuriamus raštus. Bet vis nebuvau tikrai galėjęs sutikti su jo mąstymu. Klausiaus jo kalbų Berlyne iki 1919 mt. Ir skaičiau net paskutinius jo raštus. Bet vis man rodėsi, kad jis nėra aiškiai praregėjęs. O dabar vėl skaitęs, pasiklausęs, kas iš jo raštų paskaityta ir kaip vienas antras stengiasi jo mąstymus savaip apreikšti, lyg tvirtinasi, ką apie jį nuvokiau. Tiesa, jis reiškia šį tą dabarties žmonijai. Rethmeyeris18, rodės, man lyg iškelia R. Steinerio mokslus Evangelijos šviesoje ir taip jie įgyja gilesnę prasmę. Man visai aišku, kad jis kartoja slėpiningas kitų pažiūras, labiausiai tai, ką N. P. Blavatskaja skelbia rašte „Secret Doctrinee“. Tūli dalykai, kurie jo tvirtinami, atrodo man apsirikimai, kiti net sukraipymai to, kas kitų, ypačiai indų išminčių, tvirtinta. Bet noriu tikėti, kad vis dėlto R. St. mokslai žmonėse ką sužadina. Detmolde buvo ir jo Volkshochschulėje užpernai vienam dipl. inž. leista viešas kalbas sakyti iš R. St. mokslų. Buvo daug klausytojų, bet jų skaičius iš lengvo mažėjo. Volkshochschulė nebepriėmė tokių kalbų ir priruošė tam net vieną tam priešingą kalbą.19
Taigi labai abejotina, ar galima teigti Vydūno ir R. Steinerio idėjas esant giminingas. Išsamesnis šių mąstytojų idėjų palyginimas būtų vertingas. Taip turbūt gimtų atsakymas, kodėl Vydūnui šio žinomo antroposofo idėjos buvo nepriimtinos.
Kaip Vydūnas tapo vegetaru
Tam tikrus Vydūno gyvenimo aspektus išryškinti verčia netgi plačiai skleidžiami, su tiesa gerokai prasilenkiantys gandai – neseniai didelė jų puokštė pasirodė laikraštyje „Mokslo Lietuva“ (2022 m., Nr. 8). Netgi akademinės bendruomenės atstovai skleidžia klaidingą, jų pačių sumanytą mintį, jog Vydūnas vegetaru tapęs po to, kai apie vegetarinę mitybą sužinojęs iš tam tikrų literatūrinių šaltinių (tarsi pats apsispręsti ir pakeisti mitybos negalėjęs): vienas mini menamą vokiečių arba anglų kalba parašytą knygą apie vegetarizmą, kiti – indų filosofiją, Vedas, netgi ajurvedą. Tačiau tuomet, kai tapo vegetaru, būsimasis Vydūnas buvo sunkiai sergantis septyniolikos metų moksleivis, o ne Vedas studijuojantis mąstytojas (su teosofija ir indų filosofija susipažino būdamas trisdešimt dvejų metų)… Vydūno tapimas vegetaru neretai laikoma pagrindine ir kone vienintele jo pasveikimo sąlyga, kas taip pat nėra tiesa.
Mokydamasis Ragainės mokytojų seminarijoje, šešiolikos metų būsimasis Vydūnas susirgo sunkia tuberkuliozės forma. Dažnai su Vydūnu bendravęs Antanas Krausas prisiminimuose rašė: „Besimokant teko drėgname bute gyventi ir susirgti. Pradėjo plaučiai kraujuoti. Gydytojai maža vilties beteikė jam pasveikti“20.
Vis dėlto kodėl ir kaip Vydūnas tapo vegetaru? Atsiminimuose jis aiškino, jog vaikystėje mėsos valgė retai, bet „kas kartą po valgymo, gal trukus valandą ar ilgiau, jis apalpdavo. O neaiškėjo jam ir kitiems, kodėl taip. Tik iš lengvo [jis] numanė, kad skerdžiamų, žudomų gyvulių kančios veikia kaip nuodai valgantįjį jų mėsą. Būdamas septyniolikos metų, jis pasiryžo mėsos nebevalgyti. Ir neatsitiko apalpimų visą ilgą jo amžių“21. Apie tai užsimena ir ne viename laiške, pavyzdžiui: „Turėjau vengti mėsiškų valgių, kadangi valgęs po valandos apalpdavau, o kai tokių valgių nebevalgiau, man tai ir niekuomet nebeatsitikdavo“22. Taigi vegetaru Vydūnas tapo tiesiog įsiklausęs į savo kūno signalus ir suvokęs, jog jam mėsa nėra tinkamas valgis, tada dar, jo paties teigimu, „nieko neskaitęs apie vegetarizmą“23.
Mitybos pakeitimo Vydūnas nelaikė vienintele ar netgi svarbiausia pasveikimo priežastimi. Vienoje autobiografijų mąstytojas rašė: „Maždaug 17 metų jaunuoliui pradėjo plaučiai kraujuoti. O kartais taip labai, kad gydytojas matė, kad teksią veik mirti. Tatai tęsėsi maždaug 5 metus. Tada Vydūnas stengėsi gydytis, giliai, bet atsargiai kvėpuodamas tyro oro, maudydamos ore ir visaip stiprindamas savo sveikatą ir gyvendamas kiek galėdamas žmoniškai ir dažnai giedodamas“24.
Savo bičiuliams Vydūnas yra užsiminęs, jog, gydytojams beveik neduodant vilčių pasveikti, jis įsiklausęs į vieno jų patarimą praktikuoti griežtą dienotvarkę. Jonas Stiklorius: „Kai jam buvo dar tik 17 metų, jis susirgo tokia sunkia plaučių tuberkuliozės forma, kad gydytojai jam pasakė, jog vienintelis būdas išgelbėti gyvybę yra griežtas gyvenimo režimas, mankšta ir labai griežta dieta. Jis taip ir padarė: ėmėsi maitintis tik vegetariškai, visai atsisakė ne tik mėsos, bet ir žuvies bei pieno25 produktų, maitinosi tik vaisiais ir daržovėmis“26.
Nuo 1888 m. Vilius Storostas savo sveikatą stiprino Kintuose, dirbdamas jaunesniuoju Kintų triklasės mokyklos mokytoju. Laisvalaikiu jis vaikščiojo smėlingame Kintų pušynėlyje, pėsčiomis arba dviračiu keliaudavo ir į tolimesnes apylinkes iki Priekulės, Rusnės. Sveikatą stiprino mankšta, kvėpavimo pratimais tyrame ore, saikingai naudodamasis saulės voniomis (gydomoji saulės galia tuomet buvo plačiai pripažįstama), taip pat vartodamas įvairių vaistažolių arbatas.
Jaunuolio viltį pasveikti stiprino ir Kintų mokyklos, kurioje jis tuomet dirbo, direktoriaus dukros Klaros (vėliau tapusios jo žmona) tikėjimas jo sveikatos stiprinimo būdais ir geraširdiškumas: kai sveikata pablogėdavo, ji jam padėjo ir jį slaugė, Vydūno žodžiais, „su tikru maloniu pasišventimu“. Jaunuoliui tai buvo reikšminga parama, už kurią jis, suprantama, jautė didelį dėkingumą.
Sveikimo procesas truko apie septynerius metus. Mąstytojo teigimu, per tiek metų pasikeičiančios beveik visos žmogaus organizmo ląstelės (septynmečiais jis skirstė visą žmogaus gyvenimą, pažymėdamas jų ypatumus). Paskutiniaisiais darbo Kintuose metais jis savarankiškai pasiruošė egzaminams ir juos išlaikė, norėdamas pretenduoti į mokytojo vietą didesniame mieste. Netrukus (1892 m.) išvyko dirbti į Tilžės berniukų vidurinę mokyklą. Kraujoplūdžiai dar buvo pasireiškę ir gyvenant Tilžėje, bet greitai sveikata pasitaisė ir nuolat gerėjo. Laiške S. Šemeriui Vydūnas rašė: „Penktame septynmetyje sveikata dar daugiau tvirtėjo. Tai ir dar daugiau pasišvenčiau studijoms. Pasidarė galima lankyti universitetą“27.
Disciplina ir visi paminėti sveikatos stiprinimo būdai buvo labai svarbūs. Bet tikras, „nuodugnus išgijimas vyksta iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės“28. Žmogaus esmėje, anot mąstytojo, slypi slėpiningos jėgos, dieviškoji Meilė. „Kaip Meilė yra kūrybos galia, taip ji ir naujina, ir taiso, kas senėjo ir griuvo. Jai valdant, visa žmogaus prigimtis kinta. Tik būtina yra jai visiškai pasišvęsti. Tobulas skaistumas yra pagrindinė sąlyga jos gimimo ir jos galybės. <…> Kame meilė visiškai yra valdovė, tas numeta visą nelemtą dalį, kurią tėvai jam paveldėjo. Naujas prasideda jam amžius, naujas ir gyvenimas“29. 1937 m. laiške gydytojai Vydūnas pabrėžė: „Gydyti tegali gyvybingumo galia. Į ją nukreipti ligonių dėmesį ir pasitikėjimą bus kone tikriausia pagalba jiems!“30
Taigi pasveikti Vydūnui padėjo ne tik jo paties – septyniolikmečio vaikino – sumanytas mitybos pakeitimas (vegetarinė mityba) ir įvairūs sveikatos stiprinimo būdai, bet ir jo nuolat stiprėjusios dvasinės galios, jo esmė, kurią savo filosofijoje mąstytojas laikė sveikatos pagrindu ir svarbiausia pasveikimo sąlyga.
1 Vaitiekūnas B. Sveikata – Jaunumas – Grožė // Lietuvos mokykla. – 1929. – Nr. 3. – P. 132.
2 Vydūnas. Raštai. – T. 2. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 289.
3 Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 144.
4 Vydūnas. Probočių šešėliai. – Tilžė: Rūta, 1908. – P. 66, 69, 75–76.
5 Hartmann F. Dvasiškasis žmonių susiėjimas // Šaltinis. – 1905. – Nr. 5. – P. 143.
6 Žodį išpažinimas Vydūnas ne kartą vartojo žodžio pažinimas arba žinojimas reikšme.
7 Pasakos čia – senosios legendos, mitai.
8 Vydūnas. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 16.
9 Ten pat. – P. 23.
10 Vydūnas. Apie tikėjimą. – Šiauliai: Lucilijus, 2021. – P. 50.
11 Ten pat. – P. 37.
12 Ten pat. – P. 39–40.
13 Žukauskienė O. Ankstyvasis modernizmas ir teosofija: kultūrinis Vydūno pasaulėžiūros kontekstas // Sphairos. – 2020. – Nr. 12. – P. 105.
14 Vydūno žmogaus esmės sampratą V. Bagdonavičius tapatina su nekintančia „dieviška esybe“ (ji esą atitinkanti vedantos požiūrį), tačiau Vydūno filosofijoje žmogaus esmė yra nuolat kintantis asmenybės centras, jo vadintas ir žodžiu patybė.
15 Bagdonavičius V. Spindulys esmi begalinės šviesos. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008. – P. 186.
16 Šemerys S. Vydūno gyvenimas // Aukuras. – Klaipėda, 1937. – P. 53.
17 Turbūt minima R. Steinerio knyga „Die Philosophie der Freiheit“.
18 Tai pavardė šeimos, kurios name Vydūnas gyveno Detmolde.
19 Vydūno laiškas V. Falkenhahnui, 1949-06-08. – LLTI BR. – F. 1–41.
20 Krausas A. Vydūnas – tautos žadintojas // Atolas (LKF metraštis). – Melbournas, 1954. – P. 131.
21 Vydūnas apie save // Aidai. – 1950. – Nr. 7. – P. 299.
22 Vydūno laiškas P. Gudui, 1947-11-25. – Klaipėdos universiteto biblioteka. – RSS. – F-1.
23 Vydūnas. Pasikalbėjimai // Jaunimas. – 1914. – Nr. 5. – P. 13.
24 Vydūno autobiografija // Literatūra ir menas. – 1988. – Nr. 38. – P. 4.
25 Pradžioje pieno produktų galėjo atsisakyti, bet vėliau juos Vydūnas vartojo.
26 Stiklorius J. Vydūnas // Aidai. – 1978. – Nr. 10. – P. 439.
27 Šemerys S. Vydūno gyvenimas // Aukuras. – Klaipėda, 1937. – P. 48.
28 Vydūnas. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 531.
29 Vydūnas. Raštai. – T. 2. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 267.
30 Vydūnas. Asmenybė ir sveikata. – Kaunas: Obuolys, 2018. – P. 240.
Vanda Zaborskaitė. Vasario šešioliktajai
2023 m. Nr. 2
Grįžtame į didžiąją savo Tautos šventę iš užmaršties, iš pogrindžio, iš tylių paminėjimų šeimose. Svarbus yra šios šventės viešumas. Viešai pasakytas žodis sustiprina mus pačius ir sutvirtina mūsų tarpusavio ryšius ir jungtis. Mes įsisąmoniname ir apmąstome labai svarbias gyvenimo vertybes, kurios iškelia mus virš individualios būties laikinumo ir atskirumo, įjungia į istoriją ir kultūrą.
1918 metų vasario 16-oji yra aukštuma, į kurią kilo tautos mintis ir valia daugelį dešimtmečių per visą tautinio atgimimo epochą. Buvo įsisąmonintas perimamumo ryšys su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, buvo brandinama tautos savimonė, kol XIX a. pabaigoje sušvito nepriklausomos tautinės valstybės idealas. Daug brangių, taurių vardų su juo siejame. Ypatingą simbolinę vertę turi Jonas Basanavičius – pirmasis „Aušros“ redaktorius ir signataras; tautos pranašas Maironis, carizmo tamsoje skelbęs: „O tačiau Lietuva / Juk atbus gi kada: / Ne veltui ji tiek iškentėjo!“.
Neilgas buvo Nepriklausomybės laikas, bet jo reikšmė begalinė. Tas laikotarpis nebuvo Aukso Amžius, jame nestigo vargo, trūkumų ir neteisybės. Bet jame buvo didžiulės pastangos pasistatyti šviesius, tvirtus, garbingus namus, kuriuose tauta augtų ir kūrybiškai reikštųsi, kurių langai būtų plačiai atverti į pasaulį, kur būtų jauku ir saugu visų tautų Lietuvos žmonėms. Per dvidešimtmetį pasiekta stebuklingai daug. Išsiugdyta sava inteligentija, sukurta švietimo sistema, sutvarkyta ekonomika, sudarytos sąlygos augti ir visapusiškai plėtotis tautos kultūrai. Per visus paskesnius laikus mes šitame dvidešimtmetyje jutome atramą, jam visų pirma esame dėkingi už tai, kad neištirpome beveidėje „tarybinės liaudies“ jūroje, kad turime savas kultūrines ir politines tradicijas. Pažinti dvidešimtmečio patirtį, remtis ja ir pratęsti – vienas svarbiųjų dabarties uždavinių. Mums – esamiems ir būsimiems pedagogams – itin svarbu įsigilinti į anų metų mokyklą, vadovėlius, pedagoginę mintį: jais remdamiesi kursime naująją, atgimstančiąją Lietuvos mokyklą.
Šventė yra savęs susiejimas su praeitimi, savo tęstinumo laike išgyvenimas. Savęs projektavimas į ateitį. Bet ji yra ir žvilgsnis į save dabartyje. Ką aš galiu, kam aš pasiryžtu šiandien vardan savo tautos, kad jos buvime įprasminčiau savąją būtį?
Vasario 16-ąją į tautos kalendorių sugrąžino naujojo Atgimimo banga. Ji yra mūsų džiaugsmo, pasididžiavimo ir vilties šventė. Bet taip pat – susimąstymo ir pasiryžimo diena.
[1989.II.13]
Iš archyvų
Šis Profesorės Vandos Zaborskaitės tekstas „Vasario šešioliktajai“ yra skelbtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto grupės leistame laikraštėlyje „Viltis“ (1989.II.13, Nr. 2(10), p. 1–2). Proga prisiminti archyvinius, bet dabarčiai lygiai taip pat svarbius žodžius – graži ir prasminga, tai pernai gruodį švęstas Profesorės 100-metis.
Šiai sukakčiai buvo skirta ir mokslinė konferencija „Profesorė Vanda Zaborskaitė: asmenybė Lietuvos kultūroje ir visuomenėje“, vykusi 2022 m. gruodžio 9 d. LR Seimo Konstitucijos salėje. Konferencijoje akcentuotas reikšmingas Profesorės vaidmuo kultūros, švietimo srityse. Baigusi Vilniaus universitetą, 1950–1961 m. jame dėstė, vėliau buvo atleista iš pareigų ir pašalinta iš universiteto dėl marksistinės ideologijos neatitinkančių pažiūrų. 1962–1971 m. dirbo Istorijos institute. 1971–1994 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete (iki 1992 m. Vilniaus pedagoginis institutas). Atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, Profesorė buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narė (1988 m. spalio 14 d. įrašas V. Zaborskaitės dienoraštyje: „Spalio 7 d. Gedimino kalne iškelta trispalvė vėliava <…> Institutas gauna vieną delegatą į LPS seimą – Labai vieningai ir šiltai išrinko mane“1), vėliau įsitraukė į švietimo reformos darbą – vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui.
Konferenciją apibendrinančioje diskusijoje buvo paminėtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto grupės leistas laikraštėlis „Viltis“. Profesorius Kęstutis Nastopka, buvęs V. Zaborskaitės studentas, vėliau – jos bendradarbis Vilniaus pedagoginiame universitete, dalyvavęs ir šio laikraštėlio, ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio VVPI grupės veikloje, diskusijoje suabejojo, ar tikrai to leidinio pavadinimas buvo „Viltis“, o gal „Mintis“ ar panašiai… Virginijus Gasiliūnas, suradęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje saugomus šio laikraštėlio numerius, išsklaidė konferencijoje kilusias abejones ir patikslino: „Dėl biuletenio / laikraštėlio / leidinio [ne žurnalo] pavadinimo. Jis – kaip ir Maironio 1918.II.16 sukurto eilėraščio („Sunku mums būtų be vilties!“ etc). „Vilties“ pirmo numerio (datuoto 1988.X.1) pirmam puslapy eilėraštis perspausdintas. Iš Maironio ir leidinuko motto „Numesk, tėvyne, rūbą seną!“ [kitą eilutę: „Kurį užvilko svetimi“ palikta pridurt susipratusiam skaitytojui]. – Iš šalies žvelgiant, labai didelė pagunda manyt, kad ir biuletenio pavadinimą, ir motto pasiūlė Maironio žinovė prof. Vanda Zaborskaitė. Bet gal ir kas kitas. Jei kam būtų labai svarbu, reiktų apklaust leidinėlio redkolegiją (ji buvo išrinkta 1988.IX.8 Sąjūdžio rėmimo grupės susirinkime: „stud. A. Galinis, dėst. V. Laurinavičienė, doc. K. Malinauskas, e. prof. p. K. Nastopka, doc. A. Sapranavičienė“, Nr. 1, p. 4)2. 2002-ais išėjusioj Profesorės knygoj „Tarp istorijos ir dabarties“ publicistikos skyriuj yra du tekstai, apie kuriuos bibliografinėse pastabose (p. 733) teparašyta: „Vilniaus pedagoginio instituto laikraščiui „Viltis“; darytina išvada, kad šie tekstai knygoje skelbiami iš rankraščių (nurodyta parašymo data; nenurodyta tiksliai (data, Nr., p.), kur pirmąkart paskelbtas tekstas). Rašinio apie Persitvarkymo dvasią tekstas, galima sakyt, sutampa su skelbtuoju (pirminis pavadinimas buvęs šiek tiek kitoks: „Kiek Pedagoginiame institute reiškiasi Persitvarkymo dvasia?“, bet šiaip tikrai tas pats tekstas). Kitas knygoj skelbiamas rašinys „Žodis Vasario 16-ajai“, datuotas 1989 02 14, nors nurodyta, kad skirtas „Vilčiai“, – visai kitas, negu buvo paskelbtas „Vilty“. Ilgesnis, platesnis, su citatom, žodžiu, tikrai kitas. <…> Taigi, antras prof. V. Zaborskaitės rašinys „Viltyje“ knygoje neperspausdintas“3.
Parengė Žydronė Kolevinskienė
1 Zaborskaitė V. Dienoraščiai 1941–2010 / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – P. 117.
2 K. Nastopka patvirtino, kad Sąjūdžio grupės leidinio pavadinimą („Viltis“) ir nuorodas į Maironį, minimas V. Gasiliūno el. laiške, tikrai pasiūlė V. Zaborskaitė.
3 Iš V. Gasiliūno elektroninio laiško profesoriui K. Nastopkai, 2022 12 21.
Vytautas V. Landsbergis. Trupinėliai nuo Jono stalo
2022 m. Nr. 12
Viskas yra apie pradžią, ne apie pabaigą
Jonas Mekas
I
Sėdėjome prie stalo, vaišinomės, gėrėm poeziją, valgėm filmus, gardžiavomės pokalbiais, šokom ir dainavom, ir rodės, kad visa tai tęsis dar vieną kitą amžinybę, bet Jonas pakilo ir išėjo, palikęs mus švęsti toliau. Jam buvo devyniasdešimt septyneri.
Ėmėm skirstytis ir mes, galvodami, ką parsinešti namo nuo stalo atminčiai, nes gera buvo. Pamačiau, kad likę keli trupinėliai ant stalo, susižėriau delnan ir išėjau. Manau, kad visi turime tokių, visi, sėdėjusieji ten prie Jono stalo. Tokių daug, Jono durys buvo atviros visiems broliams, sesėms, užeinantiems, praeinantiems, išeinantiems, skubantiems, pasiliekantiems ilgėliau.
Ir kartais žingsniuodamas Vilniaus gatve pajuntu delnuose tuos trupinius ir kojos iškart nori judėti kitaip – šokti, juoktis, žaisti. Ir prisimenu, kad visa tai iš Jono. Iš mūsų pasivaikščiojimų po Niujorką, kai mes, Jono satelitai, užsižaisdavome pereidami iš vienos šventimo lokacijos į kitą, pavyzdžiui – iš „Antologijos“ į „Marso“ kavinę arba į Jono namus, ir mūsų grupelė imdavo juoko dėlei tipenti paskui Joną vorele, tarsi žąsiukai paskui mamą, o jis, pagavęs žaidimo ritmą, pradėdavo sukti ratus aplink lenkiamus praeivius – kilpomis. Mes jam iš paskos – ir visiems buvo toks smagus ėjimo šaligatviais fluxus.
Tokiomis akimirkomis pajuntu, koks apsunkęs kartais vaikščioju dabar ir kaip pasiilgstu Jono.
II
Paskutinį kartą su Jonu susitikome 2017-aisiais. Važiavome į pirmą ir vienintelį koncertinį turą su tėvuku po Ameriką. Tėvas iš anksto pareiškė, kad Niujorke būtina pamatyt Joną. Ėmiau planuoti, derinti laiškais su Jonu, ar bus tuo metu Amerikoje, ar skirs laiko. Suderinau, netgi sutariau, kad viską filmuosiu. Iš Jono gavau tokį patvirtinimą: „Vytai: mes galėtumėm susitikti pirmadienį pietums, 12:30 pm restoranas: Lucien, adresas: pirmos aveniu ir pirmos gatvės kampe. – jonas.“
Tėvas jaudinosi, sakė – o apie ką ten šnekėsim, reiktų pasiruošt, aptart. Sakau – tu surašyk klausimus, temas, o aš nusiųsiu Jonui. Tėvas surašė, nusiunčiau. Kitą dieną Jonas atrašė, panašiai, eilėmis, kaip jiems ten įprasta.
Kai nuvažiavom, susitikom, sėdėjom su Jonu airių bare. Ir tėvas šypsojosi, ir Jonas šypsojosi, ir tylėjo abu, nes laiškuose viskas jau buvo aptarta, apsakyta ir pasakyta. Nutiko fluksiškas pokalbis, tylint. Paskutinis dviejų draugų pokalbis. Už poros metų Jonas iškeliavo.
Paskui tuodu tekstu įdėjau į tėvuko „Organizuotų tekstų“ knygelę:
Jonai,
pasakyk, kaip tau atrodo, ar esam įkritę į laiko upę,
ar tik sėdim ant kranto, o upė plaukia pro šalį,
mes žiūrim, upėj atsispindi kai kurie debesys,
bet ne visi, tai galvojam, ar yra ir kitų,
ar jie niekur neplaukia ir todėl jų nėra,
tiktai tie, kurie jau upėj?
Vytautai,
mes neįkritom:
mes esam toje laiko
upėje.
upė plaukia, ir mes
plaukiam kartu su ja,
joje –
ir mes matom debesis joje
ir žinom,
kad yra ir daug kitų
debesų – ir kad jie
atsispindi kitose
upėse – ir visos upės
plaukia kartu ir mes
plaukiam kartu su jomis ir su visais
debesimis,
bet kai kuriems iš mūsų
yra duota
pakilti kiek, iki kranto,
ir rymoti ant jo,
ir matyti ir upę, ir debesis,
ir save toje upėje
kartu –
ir būti kartu su
Viskuo.
– jonas
III
Aš esu vienas turbūt iš kokio šimto žmonių pasaulyje, kurie niekur niekados nenorėjo važiuot. Aš niekad nenoriu niekur važiuot. Jeigu mane kas nors kur nors išmeta, tai aš ten noriu tik ir būt. Aš niekada ir niekur nenorėjau važiuot iš savo namų. Nebent jau yra reikalas. Bet aš buvau prispirtas – aš turėjau kur nors bėgt, bėgt. Aš dirbau su pogrindžio spauda ir mano pareigos buvo perrašyt rankraštį mašinėle. Ir tos mašinėlės šriftas buvo pažįstamas Sovietų Sąjungos saugumui ir Vokietijos saugumui. Ir mašinėlę vieną dieną kažkoks vagis pavogė ir buvo tik laiko klausimas, kada vokiečiai tą mašinėlę ras ir pasakys, kur ją gavo. Aš turėjau bėgt, labai greitai bėgt ir aš nutariau važiuot į Austriją. Bet nepavyko, o tai jau ilga istorija. Aš išvažiavau ne savo malonumui, ne savo noru, o tai buvo gyvybės reikalas.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
IV
Pirmąsyk susitikom, kai 1989-aisiais su „Ratilio“ nuvažiavom koncertuot Amerikon ir Niujorke į koncertą atėjo Jonas su savo „Bolex“ kamera. Man tarsi kokia dievybė nužengus būtų – tas pats Jonas, „Semeniškių idilių“ autorius, tas pats fluxus šėliotojas, tėvo klasioko Jurgio Mačiūno draugas, to – kurio mačiūniškos dėžutės su keistomis iškarpomis lydėjo nuo mažumės, kažkaip slapta pervežtos ar atsiųstos iš Amerikos.
Tad įsidraugavom, ir vakarojant pasakiau Jonui, kad mes – grupė lietuviukų – mokomės kino Tbilisyje. O jis sako: „Tai važiuokit pas mane.“
Kitą vasarą ir nuvykom. Prie mūsų, „gruzinų“, prisijungė keli bičiuliai iš Lietuvos – Arūnas Matelis, Audrius Stonys ir Birutė Mar.
Paskui grįžom Lietuvon, bet kažkokia esminė sielos dalis paliko ten. Manau, ne mano vieno. O Julius Ziz ir iš viso nebegrįžo, likosi pas Joną darbuotis.
V
Yra dalykų, kurių nenufilmavai, nepagavai ir paskui graužies, bet… kaip sako tėvukas viename haiku:
anos eilutės
užmirštos
buvo geriausios
Filmavau Joną, kai tik nuvažiuodavau Amerikon, iš pradžių norėdamas vaizdu paaiškint Vilniaus valdžiai ar kitoms valdžioms, kodėl būtina Vilniuje steigti J. Meko kino centrą, su jo dovanojamais archyvais, ir užsukt pasaulinę avangardiškesnio kino priebėgą ir čia, pavyzdžiui, Užupio respublikoje, kurios garbės piliečiu jis buvo.
Bet šito epizodo, apie kurį papasakosiu, nenufilmavau. Manau, kad tame trumpame epizode būtų tilpęs bemaž visas Jonas. Žodžiu, japonų ambasada Niujorke turėjo įteikti Jonui aukščiausią Japonijos kultūrinį apdovanojimą ir paprašė, kad jis paskaitytų ta proga ambasadoje savo eilių. Buvo kokie 2000-ieji maždaug, ar truputį anksčiau. Jonas jaudinosi, kad reiks viešai skaityt japonams savo eiles, tad paprašė, kad ambasada leistų atsinešti įrašą ir jį paleisti. Tie, aišku, sutiko. Ir Jonas namie įsirašė į seną kasetinį „panasoniką“ save, vidurnaktį skaitantį eiles; tada nusinešė su visu magnetofonu į ambasadą ir – gavęs žodį – nuėjo prie tribūnos, pastatė „panasoniką“, palenkė mikrofoną prie kasetinio magnetofono garsiakalbio ir – play. O pats atsistojo nuošaliau ir klausėsi, bet… susijaudino, išgirdęs neblogą skaitymą, ėmė truputį ašarot. Japonai irgi žmonės empatiški – tuoj ir jiems prireikė nosinaičių. Taip visi jautriai ir paklausė Jono poezijos.
O kaip ten buvo iš tiesų – negaliu dabar patikrint, bet vienas draugas pasakojo, kad buvo būtent taip.
VI
O į Ameriką vėl neatvažiavau pats. Ten Vokietijoj buvau tuose lageriuose. Tautų pabėgėlių komisija mane atvežė ir numetė čia, į Niujorką. Amerikoj atsiradau trisdešimtą spalio keturiasdešimt devintaisiais. Tai bus penkiasdešimt metų jau. Ir aš turėjau važiuot į Čikagą, kur toks biržietis Variakojis buvo mums radęs darbą kepykloj. Mes išlipom iš laivo čia, Dvidešimt trečioj gatvėj, Manhatane su trimis tūkstančiais lietuvių. Tarp kitko – Vytautas Kavolis buvo atplaukęs tuo pačiu laivu. Pažiūrėjo į Manhataną ir pasakė: „Būtumėm tikri idiotai, jeigu dabar esame Niujorke ir važiuotume į Čikagą.“ Taigi, sakom, nevažiuojam į Čikagą – geriau pasiliekame čia. Nežinodami kur kas, mes vis tiek pasiliekame Niujorke. Aišku, Čikagos kepykla buvo labai supykus ant mūsų. Jeigu būtumėm su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtumėm pasidarę Čikagos geriausi kepėjai. Būtumėm prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintumėme, bet viskas pasikeitė – mes pasilikome Niujorke.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
VII
Po 1990-ųjų vasaros studijų Niujorke pas Joną praėjo gal penkiolika metų. Mes – tuometinis pradedantysis kino jaunimas – vis nuvažiuodavom pas jį ar susitikdavom Lietuvoj ar kokiuose festivaliuose ir ėmėme rimtai svarstyti, kad Lietuvoj būtinas J. Meko kino centras. A. Matelis, A. Stonys, Romas Lileikis ir kiti – visi palaikė tą idėją, žadėjo prisidėt, ir aš pradėjau vadybint procesus. Rolandas Paksas, tapęs tuometiniu Vilniaus meru, įvertino palankiai ir administracija skyrė pastatą Aukštaičių g. 2.
J. Mekas atvažiavęs apsižiūrėjo, jam patiko ir ėmėm svaigti, kaip atidarysim tą centrą, kaip atvažiuos Yoko Ono, kaip Jonas ras lėšų ir iš savo fundatorių Amerikoje, o čia vietiniai verslininkai irgi buvo pasiruošę paremt, bet… paskui pasikeitė miesto valdžia ir minėtą pastatą itin greit privatizavo, prieš tai nuoširdžiai patikinę, kad niekam kitam neatiduos.
Tad iš to „Užupio kino centro“ sapnavimų teliko futuristiškas Jono laiškas, surašytas 2004-aisiais. Bent tiek, prieš subyrant mūsų naiviai kino centro mandalai:
„Užupio kino centro“ steigimo būtinumas? Niekas pasauly tikrai nėra būtina… Gali atiduoti pinigus ubagams, gali nusipirkti automobilį arba juos pragerti. Gali gyventi 24 valandas sėdėdamas prie televizoriaus. Gali gyventi be poezijos, be „Tėve mūsų“, be Čiurlionio. Taip, nėra nieko būtino žmogui, kuris rūpinasi tik savo kulnais.
Žinodamas, kaip ilgai užtrunka dabar Lietuvoje kultūrinių dalykų svarstymai, pavyzdžiui, jau visi dešimt metų praėjo, o Orvido sodyba vis dar tebesvarstoma, – mano apytikriu spėliojimu Vilniaus miestas nuspręs maždaug apie 2012 metus atiduoti namą Aukštaičių 2 „Užupio kino centrui“. O prieš tai, jeigu neklystu – 2009 metais namas jau bus sugriuvęs, nes buvo per daug bulvių jame supilta. Mat čia buvo bulvių sandėlis. Vėliau tarp bulvių dar buvo rastas vienas bulvių vagis, vos gyvas, ir jo pirmas žodis buvo, kai jį ištraukė: „A, čiort…“
Bet 2010 ar 2011 metais, R. Lileikio užsispyrimu namas vėl buvo atstatytas. Aš turiu dar pridėti, kad 2012 metais Užupis jau buvo pusiau atsiskyręs nuo Vilniaus ir turėjo savo autonominį merą R. Lileikį.
Manęs klausė: „Kas galėtų iš įžymių, įdomių J. Meko draugų atvykti į „Užupio kino centro“ atidarymą?“ Man labai sunku į šį klausimą atsakyti, nes daugelis iš tų, kuriuos aš kviesčiau į atidarymą šiais metais, 2012-ais jau bus Danguje, Skaistykloje ar dar kitur. Jeigu pakviestume mirusius, tai aš tikrai norėčiau pakviesti vyskupą Valančių – jo kriaučiukas yra laisvės ir humoro pavyzdys. Gediminą – jis primintų „Užupio centrui“ ir Vilniaus miestui, kad Vilniaus išvis nebūtų, jeigu jis nebūtų jo susapnavęs, taip kaip dabar „Užupio kino centro“ kūrėjai sapnuoja; šventą Teresę, ji papasakotų, kiek ji vienuolynų sukūrė, pati viena, valdžiai priešinantis, jos neremiant; Orvidą su Mikučiu – jie pašventintų „Užupio centrą“ ir primintų: „Nebūkit taip per daug rimti.“
Ką dar aš noriu pasakyt ar paklaust? Štai ką: ar tikrai Lietuvoje yra tokio kino centro pareikalavimas? Kur yra Lietuvos kino avangardas? Dirbtinai, kaip pomidorų, avangardo neužauginsi. Kodėl „Film’ Makers Cooperative“ ir „Antologija“ išsilaikė, augo ir plevėsavo? Todėl, kad buvo pareikalavimas – ir iš filmininkų, ir iš publikos. Buvo atėjęs laikas prasidėt kažkam naujam, kitokiam. O kur yra „Užupio kino centro“ gyvybinis pareikalavimas? Užu mano nugaros buvo visa naujoji Amerikos kino karta. Ir mes nei kompromitavom, nei žaidėm oficialiosios kultūros žaidimus. Mes norėjom tik daryt tai, kas mums patiems buvo neišvengiamai būtina. Tai ir viskas. Intuityviai, iš būtinybės mes pasirinkom kelią, kuris mus atskyrė nuo ministerijų ir merų, nuo bet kokių sąryšių su valdžiom ir valdiškais pinigais. Iki kokių 1970-jų metų visas Amerikos avangardinis ir taip vadinamas nepriklausomas „independent“ kinas nėra gavęs nė cento nei iš miesto, nei iš valdžios. Visas Amerikos nepriklausomas kinas ir jo rodymai buvo finansuojami pačių filmininkų. Tas pats, turiu pridurti, ir su Holivudu: visas Holivudas yra privatus. O dabar girdžiu – Lietuvoje nori, kad menai būtų valdžios remiami. Tai aš čia sakysiu sudiev, čia mes išsiskiriam. Jeigu Lietuvoje bus kino avangardas, jeigu Lietuvoje išsivystys nepriklausomas kinas, jis ateis savaime, niekieno neremiamas. Ne tik neremiamas: dar muš per galvą.
(J. Mekas – laiškas V. V. Landsbergiui ir Vilniaus miesto savivaldybei)
VIII
Brukline mes gyvenome porą metų, o 1953-ių pradžioj Bruklinas atsibodo ir mes nusprendėm bėgti į Manhataną. Mes pabėgom su broliu į Manhataną, bet čia visai kitas gyvenimo periodas prasideda. 1953-iųjų metų pavasarį.
Tada mes įsivėlėme į Amerikos gyvenimą. Lietuviai 1952-ais metais domėjosi tik bizniais, pinigais. Jiems niekas nebuvo įdomu, kas mums buvo įdomu, taigi jiems pasakėm: „Sudie, mes pereinam upę, mes mirsim jums, bet mes turbūt atgimsim patys sau.“ Taigi mes perėjome į kitą Stikso upės pusę – į Manhataną.
Po savaitės, kai atvažiavom į Niujorką, pradėjom filmuoti. Išsinuomojom kamerą ir pradėjom filmuot. Ir visados naudojom tą pačią šveicarišką „Bolex“ kino aparatą. Apie 1959-uosius metus Niujorke buvo tokių reakcionierių, kurie netikėjo Holivudu ir pradėjo išvystyti naują technologiją, stilių ir tematiką. Tai ir buvo pradžia nepriklausomo Amerikos kino.
Mes nutarėm, kad mums neįdomu ir visai nereikalinga konkuruot su Holivudu. Holivudas yra ten, o mes einame kitur. Mano paaiškinimas būdavo, kad Holivudas yra arklys ir tinka vienam reikalui, tarkim, plūgui, o mes esam kaip avys ar karvės. O jeigu yra avys ir karvė, tai bus pieno ir vilnų. Jokios konkurencijos tarp avies ir karvės.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
IX
Kai artėjo tėvuko 85-metis, galvojau apie dovaną – slapta sudarytą ir išleistą rinktinių jo eilių knygą, netgi drįsau užsisvajot, kad gal Jonas sutiktų ją sudaryti. Nusiunčiau jam knygas ir tekstus, iš kurių reiktų rinkt. Gavau tris atsakymus. Pirmas:
Vytai: Gavau knygas! Skaitau ir stebiuos. Galimas dalykas, kad tavo tėvas yra geriausias Lietuvos poetas šiandieną! Rimtai. Visi taip tik vis apie save, mato tik savo bambą, taip vis „poetiški“, o jis stovi kojom tvirtai ant žemės, mato viską, ir juokias. Zen poetas. Galimas dalykas, kad Lietuvos poetai jo rimtai neima, bet laiko perspektyvoje jis išeis laimėtoju!
– jonas
Tada ėmiau spaust Joną, kad sužymėtų labiausiai patikusius. Gavau antrą laišką:
Vytai – Kaip rašiau, jau skaičiau, tam turėjau kiek laiko – skaitymui nereikia laiko – bet ką nors kita padaryt – ir rinktinę, ir vertimus! Tai sudiev! Jeigu turėčiau porą gyvenimų – tai taip. Bet aš turiu tik vieną. Ir tas vienas šiais metais taip pilnas, kad nežinau, į kurią pusę suktis. Aš turiu keturias, penkias parodas. Aš statau „Antologijos“ biblioteką. Aš dirbu prie trijų knygų. O dar turiu užsidirbt duoną. Ir t. t., ir t. toliau!
Dirbsiu prie tavo tėvo poezijos knygos, bet gali užtrukt metus ar du. Daugiau nieko negaliu pažadėt.
Tai laikykies!
Aš pakeliui į Kaselį, po to – į Berlyną, pristatyt vokišką laidą mano dienoraščių knygos (I HATTE KEINE ORT). Po to – į Madrido kino festivalį (mano retrospektyva). Tada vėl greit atgal į Niujorką, kur turiu photo paroda. Birželis taip ir praeis…
Tai laikykies. Ir įspirk į koją Vytautui, tėvui!
– jonas
Aš bjaurus žmogus, po kiek laiko vėl Jonui priminiau, paklausiau, kaip sekasi, ar ras laiko tėvuko knygai. Tada atėjo trečias laiškas:
Vytai: Aš turiu problemą.
Aš, jei ką darau, darau rimtai, ar einu meškerioti.
Kaip rašiau, Vytautas yra rimtas poetas.
O aš skaitau lėtai, nevertindamas, leisdamas poezijai tekėti savo pasirinktom vagom –.
Man reikia daug laiko ir daugelio, pakartotinų perskaitymų, kad pradėt vertinti: čia geras,
čia geresnis, o čia šitas labai geras!
O dabar, būdamas ypač užimtas, laiko turėdamas tik trupinius, paskaitau tik kaip ta
ožkelė, tik prabėgom.
Ko tu manęs prašai, aš negaliu padaryti.
Už metų, ar dvejų – taip. Bet ne už savaitės ar mėnesio, ar keleto mėnesių. Mano
gyvenimas taip neina.
Pas mane viskas turi savo laiką.
Tai atleisk, kad tave apvilsiu šituo laišku.
Laikykies!
Ir gražios vasaros!
Ir vasariški linkėjimai tėvui!
– jonas
X
Nežinau, ar aš rašau eilėraščius. Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau. Poezija čia ar proza… Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau.
Europos kinas yra labai pretenzingas, išskyrus tuos laikotarpius, kai realistai buvo be jokių pretenzijų, neorealizmo laikotarpis. Ir kitas laikotarpis, kuris nebuvo pretenzingas, buvo Nouvelle Vague Prancūzijoje. Jie domėjosi. Bet daugiausia taip vadinamas meninis stilius, meniniai filmai yra labai pretenzingi.
Amerikoj režisieriai irgi nori būti labai rimti ir kai jie daro tuos labai rimtus filmus, viskas išeina labai sunkiai. Blogiausias kinas yra, kai nori būti labai rimtas.
Nebent esi tikrai tikrai labai labai rimtas. Bet tie žmonės paprastai negali būt labai labai rimti. Mirtinai rimti, kad parodytų žmonėm – čia bloga, čia gera. Tada išeina labai blogai.
Aš žiūriu, pažįstu ir man patinka seni, labai seni ir nauji kino darbai. Ir mano skalė yra labai plati. Aš manau, kad kinas yra medis, su labai daug šakų ir šakelių. Paprastai žmonės yra tokie silpni, kad jie pasirenka vieną šaką, prisiglaudžia prie jos ir sako „Čia tai kinas.“ O man visos šakos patinka, tik neturiu tiek laiko visas pamatyt. Bet man įdomios visos šakos ir šakelės. Ir rimtos dramos, ir dokumentiniai, ir poetiniai, ir lyriniai filmai, kurie beveik visiškai apie nieką. Abstraktūs ir t. t. Tai yra kaip ir literatūra, tai yra visa skalė – poezija, dar daug žanrų, dalių, dalelių ir t. t.
Tai galbūt aš čia iš savo silpnybės… Man visos šakos ir šakelės patinka.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
XI
Galvojasi, koks galėtų būti mekiškas paminklas Jonui, nesuakmenėjęs, nepalaidotas, o gyvas, šokantis ir pulsuojantis, nešantis laisvės žinią ieškantiems. Pasiūlymų gali būti daug, bet manieji bus susiję su tuo, ką su Jonu kadaise daugsyk apšnekėjom ir, deja, nepavyko iki galo realizuoti.
Liko skolos Jonui…
J. Mekas degė noru, kad Orvido sodyba galų gale atitiktų savo vertybinį statusą. Anot Jono, tai vienas rimčiausių XX amžiaus modernios skulptūros paminklų, kurio reikšmė pasauliui dar tinkamai nepristatyta; o ir pati sodyba galėtų būti pasaulinis kūrybos, piligrimystės ir orvidiškos dvasios šaltinis.
– Jonai, kokį regėtum vaizdinį / modelį toliau egzistuojančio Sodybos tvarinio?
– Gal pranciškonams…
(Iš susirašinėjimo su J. Meku, 2017 05 02)
Manau, kad Orvido sodybos puoselėjimas orvidiškumo linkme – ir yra J. Meko žinia, palikta mums, kaip įpareigojimas ar palinkėjimas veikti ta kryptimi. Kada nors, kai Lietuva jau subręs ir supras, ką turi.
Penktadienį man skambino žmogus iš Londono – jis buvo Lietuvoj, lankėsi Lietuvoje. Aplankė Orvido sodybą ir beveik nepatikėjo savo akimis. Dabar jis organizuoja Londone konferenciją, į kurią norėjo, kad ir aš atvažiuočiau. Tačiau aš negalėsiu ten važiuot, tačiau pasiųsiu savo tekstą. Jis sakė, kad iš Lietuvos irgi kažkas atvažiuos į Londoną ir pristatys Orvido sodybą – kaip labai svarbią Europos vietą, meno darbą. Aš manau, kad lietuviai dar vis netiki, kad Orvido sodyba yra viena iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. <…> Šios vietos svarbą mato kiti – iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau negu Lietuva… O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis… Čiurlionis yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas, ir dar kitų yra.
Orvido sodyba yra stebuklas – kontekste to, kas įvyko per paskutinius penkiasdešimt metų skulptūros pasauly. Pavyzdžiui, yra toks vienas žymiausių pasaulio žmonių Smithsonas, kuris padarė skulptūrą ežere, suvežė ten daug žemės ir akmenų – ten net skrisdamas lėktuvu gali matyt. Orvido sodyba yra nė kiek ne mažesnė, yra lygi su Smithsonu ir su daugeliu kitų, kurie dabar apibrėžia skulptūros meną dvidešimtam amžiuj. Kada Lietuva tai supras, visą Orvido sodybos svarbą? <…> Kiti supranta ir mato, o Lietuva ne – to nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu, ir gaila, gaila, gaila.
Kodėl lietuviai ir kai kurie kiti neįvertina Orvido? Dėl tradicijos. Tradicijoje dailė – tai yra drobė, tu paišai… Arba fotografija – fotografuoji. Skulptūros tradicija – tai Apolonas. Arba Rodinas. O čia yra jau XX amžiaus antra pusė. Čia labai skirtinga, tai lūžis skulptūros mene – prasideda instaliacijos, happening’s, komplikuotos skulptūros, susidedančios iš daug daug elementų, dalių. Smithsonas yra vienas žymiausių to naujo stiliaus ir formos skulptorių.
Orvido sodyba susideda iš daug daug dalių – akmenų, medžių, tankų ir t. t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, paėmęs vieną akmenį. Gali studijuot kiekvieną nedidelį tos visumos elementą, bet viskas susideda iš labai komplikuotos visumos. Kaip jis transformuoja, pateikia tas visas medžiagas! Iš pradžių atrodo, kad guli paprastas akmuo, paskui pradedi žiūrėt ir pastebi, kad kažkas yra pakeista, labai subtiliai. Gali praeiti, nepamatyt. O jeigu sustoji – pamatai. Didelė sodyba susideda iš įvairių dalių dalelių. Atrodo, primesta, primesta, o eini gilyn – atrandi kitą dimensiją. Gali eiti dar giliau, dar giliau… Sodyba susideda iš trijų, keturių dimensijų. Gali ten dienas ir savaites, mėnesius praleist, ir jų vis bus dar daugiau. Ir kaip tas žmogus per trumpą savo gyvenimą galėjo tiek padaryti! Ir su tiek trukdymų – tai yra stebuklas!
(Iš 2001 m. pokalbio su J. Meku)
XII
Kai kurie iš jūsų gali pagalvoti, kad aš, tas Jonas, tas Jonas Mekas, Mekų Jonas, kaip mano kaimynas sakydavo, kažkur dabar ten sėdi Niujorke, o mes dabar dirbam čia, Lietuvoj. O jis keistas ir atrodo keistai, ir kalba keistai apie keistus dalykus.
Mieli draugai, mes visi surišti kartu. Ką aš čia darau? Keistai, kaip keistai jums beatrodytų, ką aš jums sakau. Viskas yra iš mūsų bendros, esmingiausios, giliausios, surištos, bendros prigimties. Aš esu jūsų nedidelė, maža šakelė, šakelytė, šakelelytė tiktai. Kaip kiekvienas iš mūsų esam.
Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nereikia rūpintis apie gyvenimą. Gyvenimas eina savaime. Nedaug reikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad mes viską žinom. Mes nieko nežinom. Teisybė, mes viską žinom. Kažkur giliai giliai mes viską žinom, bet šitoj plotmėj, kurioj mes dirbam ir norim pasaulį valdyti ir tvarkyti, mes nieko nežinom. …Ir visos santvarkos, ant kurios šitam pasauly dabar dirbam, mes nežinom. Kažkaip mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.
Bet mes nenorim tikrai gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai iš to paviršiaus, kur mes tikrai norim kontroliuot. O čia yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.
Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas – planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes jis ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.
Tai aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybe. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti.
Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi tu pats išsiblaškęs paviršiuje, kad negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt, reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, turi būt pirmoj vietoj noras. Tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.
Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia kapituliuojam. Reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Iš niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
XIII
Yra gyvenimų, prie kurių nėra ko bepridurti, jie įvyksta tarsi gerai sustyguotas meno projektas, kuris nebūtinai visur turi būti vienodai suprastas, įvertintas ir priimtas. (O ypač namuose, kur pranašauti kitąsyk iš viso nepatartina.)
Bet vienareikšmiškai aišku – J. Meko gyvenimo kūrinys pasisekė. Ir negana to – tas kūrinys buvo / yra ir bus ir apie mus, apie Lietuvą, gal net apie kitokios Lietuvos galimybę – džiugios, aktyvios, pulsuojančios dabarties momente, nesustabarėjusios praeities kiautuose. Švenčiančios ir kartu analizuojančios, atviraujančios iki skaudžiausio sielos nuogumo ir sakralizuojančios kasdienį buvimą, draugystę su savim, draugais, su kuo įvairiausiu mūsų pasauliu ir jo dievais.
Jonas su J. Mačiūnu ir kitais fluksininkais paliko instaliacinę įrangą – žaisti ir džiaugtis gyvenimu, labai trūkstamą programą mūsų niūrokai prigimčiai. Toks ir buvo J. Meko gyvenimo kūrinys, kuriame dažnai nebeatsiskiria, kas ten kūryba, o kas gyvenimas. Ir laisvė – esminis Jono palikimas / palinkėjimas mums:
Pasilikit laisvi… Laisvė. Kalbėdami apie avangardą, mes naudojame ir kitą terminą – opozicinis kinas. Jeigu kalbam apie komercinį, apie populiarųjį kiną, tai avangardas yra opozicinis kinas. Poezija yra prozos opozicija. O mūsų sinemateka turi būti opozicijoje. Ten yra valdžia, o čia bus kultūra. Negaliu dirbti su valdžiom. Gal dėl to, kad pats noriu būti valdžia… Bet ne, tegul jie turi savo valdžią. Atiduodu ją valdžiai. Aš vis tiek pasilieku opozicijoj, su bohemija. Bohemija visados buvo normalaus gyvenimo opozicija. Visados buvo išimtis ir mažuma.
(Iš 2001 m. pokalbio su J. Meku)
P. S.
Jonas dažnai pusiau juokais pasakydavo rimtus dalykus – ne visad iš karto galėjai suprast, bet jausdavai, kad šmaikščiame pasakyme yra ir kažkas labai rimta, esmiška. Vienas tokių išliko atminty apie Lietuvos himną: „Viskas gerai su tuo Lietuvos himnu, tik vieną žodį reiktų pakeisti, kad viskas stotų į vietas. Geriau ne „iš praeities“, o „iš ateities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.“
Persakiau šią Jono mintį savo tėvui, kuris pakomentavo maždaug taip: „Kudirkos laikais Lietuvos istorija buvo uždrausta, beveik nežinoma. Tad himno eilutė išties buvo aktuali, teisinga. Buvo būtina apmaurojusią istorijos upę išvalyt ir semtis iš jos. O dabar? Gal ir nebloga mintis stiprybės pasisemti iš ateities. Žvelgti ateinančios stiprios, kūrybingos Lietuvos kryptimi.“
„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui
2022 m. Nr. 12
Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai jo laiškų, rašytų plunksnos broliams išeivijoje, sukaupta Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Šioje menininko šimtmečiui skirtoje publikacijoje skelbiami itin svarūs J. Meko laiškai, rašyti Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. Laiškuose aptariamos dienos aktualijos, fiksuojami gyvenimo ir kūrybos faktai, iškeliami vertybiniai kriterijai, nusakomi gyvenimo siekiai, įvardinta didžiausia svajonė – „būti rašytoju“. J. Mekui, kaip ir A. Nykai-Niliūnui, esminė kūrybos sąlyga – „laisvė“. Jis ieškojo savitumo, originalumo, savo žodžio, savo formos, tačiau priešinosi „modernisto“ terminui. Menas jam tapo priemone pažinti save. Į pirmą vietą J. Mekas kėlė ne formą, o turinį – vidinį kalbėjimą. Jam rūpėjo sukurti savo pasaulį, kuriame dominuotų jo žodynas, sintaksė, forma. Laiške K. Bradūnui prisipažįsta, kad kelias link tobulumo yra sunkus, bet jis stengiasi save ir pasaulį suprasti, patirti, pajausti ir iš(si)sakyti.
Laiškai pateikiami išlaikant originalią rašybą, skyrybą, sintaksę ir grafiką, kai norėdamas paryškinti esmę J. Mekas rašo didžiosiomis arba išretintomis raidėmis, naudoja daugtaškius, punktyrines linijas.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Kaziui Bradūnui. 1949 01 14, Kassel
Šiandieną taip gražiai sninga, taip baltai! – o dar neseniai buvau toks liūdnas, kad gali visai nebūti žiemos. Ar galima įsivaizduoti žiemą be sniego, ar gali lietuvis be sniego, be žiemos? Ar gali lietuvis gyvent vien prie žalio ar rudo, Brazilijoj ar Australijoj? Dieve Tu mano, kaip galima be sniego, be tų gražiai išrašytų langų – be speigo, be šalčio? – Ar neužsidega kažkas viduj, ar nenubunda kažkas taip mielo, taip artimai išgyvento, iš namų išsinešto, kai žiūri į tolimas, kristalines sniego lygumas, ar kai vakare, štai, sėdėdamas kambary, girdi, kaip vėjas šiūšteli sniego kruopelytes langan, matai, primygęs prie stiklo kaktą, mėlynoj nakties tamsoj krintant sniegą, girdi sunkius, snieguotus žingsnius. –
Ak, pavydžiu aš Jums ten, Miunchene1 – pas Jus žiema tikriausiai nėra tokia šykšti, kaip pas mus: – snigs, snigs – ir vėl nuleidžia; – taip norėčiau dabar būt ten, kartu su sniegu, nors mano noras ir sentimentalus.
Bet tiek to. Porą žodžių apie kitką norėjau. Turiu atsiprašyti už savo negerą įpratimą delst su laiškų rašymu. Dėl to tai ir į Jūsų laišką teprisiruošiau atsakyt po viso mėnesio. Barkite. Prisiimu. –
Jūsų laišku esu patenkintas, nes jis be užuolankų, jis tiesus, ir aš daugumoj sutinku su Jumis. Man tik viena nemalonu, kad ir Jūs, kaip daugelis jau, man primetat norą būti originaliu ir moderniu, rašyti kitaip kaip kiti. Galiu viską prisiimt, tik niekados šito. Visa mano kankynė, visas mano rūpestis yra tik būti savim; būt savim, tik nemeluoti, atsikratyti primesto ir įprasto, kas nėra mano, o kas tėra mėgdžiojimas girdėto. Rašymas ne širdim, o išmoktais žodžiais. Jei jau aš kuo skiriuos nuo kitų, tai nemanyčiau, kad būtinai tai turi būti modernizmu vadinama, ir tai taip, kaip jį supranta žmonės. Aš niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus. Ir štai, jeigu mano vidus kitoks, jeigu aš noriu kita, visai apie kitą kalbėt, negu kiti – nes aš nesu kiti – ir jeigu aš viską išgyvenu kitaip, negu kiti – nes aš nesu kiti: tai kaip aš galiu būt savo forma, savo žodynu, savo sintakse, savo viskuo! kaip visi? Mane galite užmušti, aš kitaip negaliu, kitaip aš meluočiau sau, norint Jums likčiau teisingas. Ką turiu pasirinkti? Tiesa, kai kas yra disharmonijoj, kai kas – gal ir labai daug – yra šlifuotino ir taisytino – bet jokiu būdu ne daugiau, kiek a š p a t s v i d u j a i t u r i u š l i f u o t i s: aš pats tebesu augime ir nenoriu savęs užbaigti per anksti (viskas turi savo laiką). Pirmiau noriu įsisiūbuoti lygiai į abi puses, kaip noriu pažinti lygiai velnią ir Dievą. Aš jaučiu, kiek daug aš save turiu d i r b t i, šlifuoti, – tai ne metais! Viskas many dar juda ir virpa, nesusikristalizavę, kad iškristų – tai iškris, kai druskos skiedinys prisisotins L A I K O P I L N U M A –: virpa ir juda, verčiami atplyšt ir išsilaisvint ir dar nėra atėjus laiko pilnuma, dar viskas gimime, dar nėra ašara, nėra kristalas. „Laikai pasidarė sunkesni, – sako Eliot, – ir kūrėjo uždaviniai yra pasidarę sunkesni!“ Ir ar tai šitai nekankina visų? Ar tai gali nekankinti manęs? Ar tai neverčia, iš vidaus, ruoštis daug didesniam, negu ligi šiolei? Kad tik per anksti nesustingtų geležis, kaitint tik, vis judinti – kad tik geriau save įbrandint, kad tik atsakomingiau – degti, visą laiką degti, ir tai nėra nauja, tai nėra moderniška – tai yra A M Ž I N A, tai buvo visados, tai kartojasi, pažint viską sena, kad išskyrus, ką turi nauja – ir tai ne išoriai – o vidiniai – pačią giliausią realybę, pratęst realybės spindulį iki galimo. Aš esu sužavėtas ir Niliūnu – jis yra vienas iš tų nedaugelio, iš tų ant rankos suskaičiuojamų, kuriems realybės ratas nesibaigia vien medžiu ir kūnu. Realybė eina daug giliau – iki svajonės ir sapno, ir – D V A S I A. Ir ar tai galima dainuot tais pačiais žodžiais? Kas naujas realybės ratas, tuo gilesni, tuo naujesni kitokesni žodžiai ir kalbėjimas – kita plotmė – tai sritys, kurios yra reto liestos. Ar suprato vokiečiai vėlesnįjį Duino elegijų, Rilkę, vokiečiai, tą brandžiausiąjį ir gražiausįjį, kur apie n a u j ą buvo priverstas kalbėt naujai? – Ne. Ar lengvai priima abstraktinį meną – tapyboj – Kur? Kadais taip neteisingai užmirštas Spengleris parodė, kaip sunyksta kultūros, kaip jų pabaigoj atsirandą tik k e l e t u i, o n e v i s i e m s tesuprantami menai, literatūros. (Atėnai, pavyzdžiui, pykę, nebesuprasdami, laikydami moderniškais Euripidą, ar Apollodorą.) Tokį laiką turim ir mes Europoj. Tačiau žlugimo Trojos arkliai, išdavikai ir yra tie v i s i, kuriems tiek saldi dvasios nerangystė, kad jie išduoda (burnojimu jau) tuos k e l i s dvasios ištikimuosius, išduoda juos vienatvei, nesistengdami pakilti aukščiau iki jų, ir tuo pat arčiau prie Dievo – ir taip išduoda visą kultūrą civilizacijai ir žlugimui. Ne tie k e l i yra kalti, o tie v i s i. Tie keli buvo nuoseklūs savo kaip ir visos kultūros, žmogaus kilimo į šventuosius, kely. („Keli išganys pasaulį.“) Žmogus tada nebenori suprast kūrėjo – kas ryškiai matyt kalbose apie dailę: kiekvienas pasmerkia abstraktųjį meną, jo nepažindamas, juo nesidomėdamas. Sako, religijos miršta, kai jų nariai užmiršta religijos simbolių reikšmę, kai jų nebeatgaivina savy, – taip kiekvienas menas miršta – žmonėms! – kai žmogus prieina prie jo su iš anksto susidaryta nuomone, masteliu, neima jo tokio, koks jis yra – neduoda jam pačiam laisvai veikt jo vidų – kai nebešildo, nebegaivina jo savo šilima.
– – – Nepriimk viso to, ką čia surašiau, kaip pamokslavimo – visai to nė nemaniau, pradėjęs rašyti – tik įsileidęs nenorėjau sulaikyt krintančių minčių gabalų, norint tai ir maža ką bendro teturi su Jūsų laišku. Ir jeigu čia minėjau ir milžiniškus reikalavimus iš rašytojo, tai ne dėl to, kad aš jausčiaus rašytojas besąs, poetas, ar juo, tik juo būt norėčiau. Tiesa, tam tikra prasme aš noriu būti rašytoju, aš noriu – bet irgi žinau, kad tai surišta su dar didesne, kita atsakomybe, be kurios nėra ir kūrėjo: b ū t i ž m o g u m i – tai stovi pirm rašytojo-kūrėjo. Neįsivaizduoju nieko baisesnio, kaip r a š y t n o r i n t p a r a š y t, ne iš būtinybės. Ir tik dėl to, kad yra tiek begaliniai rašoma be būtinybės, yra tiek maža tikros kūrybos – tiek lietuviuose, tiek kituose. Ir todėl man gėda, aš gėdijuos ir dėl savęs, kad ne kartą esu kritęs ligi tiek, kad bandydavau, norėdavau eilėraštį ar novelę išgalvoti. Ir jau iš anksto žinodavau, kad štai novelę, eilėraštį, tiksliai, apibrėžtinai. Žinodavau iš anksto, ką noriu parašyti. Ir tai yra tokie mano darbai, dėl kurių raudonuoju ir už ką būsiu nubaustas. – Ar esu – Dievo nubaustas – nes nė vienas nelieka nenubaustas už savęs prievartavimą. Ir tik tas maža, kas gimė iš vidinės būtinybės, tas maža tėra mano kūryba. Ir tai negaliu sakyti nei parašęs, nei išgalvojęs: – yra taip, kad beveik nieko nežinai – nei siužeto, nei kaip prasidės, nei kaip pasibaigs – tik tolima nuojauta, tik toks deginimas viduje – ir sėdi, nieko dar tikro nežinodamas imi plunksną, ir rašai. Ir rašai be perstojimo, negalvodamas – ir viskas randas savaime, pats nežinai, iš kur sakinys po sakinio, vaizdas po vaizdo. Ir paskiau žiūri ir stebiesi, pats stebies: iš kur tai, kaip tai atsirado, ar tai aš galėjau parašyti? To negalima išgalvoti, ne, niekados negalima, ką širdis rašo, gal pasąmonė. Kartais kas paklausia, ar nusistebi: kaip tu tai parašai, kaip Tu tai išgalvoji? – Man tada daros kiek nejauku, nes aš žinau, kad nesu pajėgus išgalvoti – nesu, nieko nesu išgalvojęs, kas būtų ko verta.
Tuomi ir norėčiau baigti savo laišką. Jeigu likimas duos persikelt jūsimp – pasikalbėsim, rašyti tingiu. Beje – aš prašiau, Jūsų patariamas, p…..2 ir klausiau jo apie persikėlimą, ir minėjau Jus taip pat, kad duosią, reikalui esant, pažymėjimus – bet ligi šiol negavau atsakymo. Gal, prie progos, sutikę, užklaustumėt.
Tiesa, dar prisiminiau – Jūs laiške minėjote neaiškumą mano prisiųsto ciklo antraštės „Daiktų amžinybei, Ilgesiu“. Bet argi nesakoma ir argi nesuprantamas visai analogiškas sakinys, pvz., kad ir šitoks: „Jei nori, kad būtumei priimtas į stovyklą, parašyk prašymą, raštu“? Įnagininkas retai tevartojamas jau, bet jis tiek daug pasako, toks taupus. O kai dėl to ciklo paskutiniojo eilėraščio, tai Jūs pastebėjote labai teisingai ir aš čia su jumis sutinku. Jis yra visai kitoks, negu prieš jį einą, ir gal nelabai dera prie anų. Ir tai dėl to, kad jis ir parašytas ne kartu, ir vadinasi „Akys moters ir akys vyro“, ir tik buvo paskiau mano pridėtas prie anų, disonansui. Bet to gal ir nereikėjo. Jeigu norėtumėte paskutinįjį dėti „Aiduosin“, tai antraštę reikėtų vėl grąžinti pirminę, t. y. „Akys moters ir akys vyro“.
Šiuokart prisiunčiu visą krūvą, nenusigąskit, H. Hessės „Pasaką“3 (ir vokiškai taip vadinos „Marchen“), jeigu ji derinsis prie viso „Aidų“ turinio, galit įsidėt. Man, pirmą kartą perskaičius, ji labai patiko, bet kol išverčiau, įgriso, atbukau ir dabar mažai ką tegaliu apie ją pasakyt. Geriausia jos pirmoji pusė, kur mažiau filosofuoja, turbūt. Iš nuosavų prisiunčiu „Trys išgyvenimai“ ir „Žilvitis ir mergaitė“. Ne tiek dėti, kiek pasiskaityti gal, nes, be abejo, ir „Trijuose išgyvenimuose“ Jūs daugelyje vietų turėsite nesutikt su mano sintakse, be to, mano noras visus tuos tris gabalus matyt išspausdintus tik kartu. Tam tikras triptikas tai. Gal normalesnis, „bekaprizingiausias“ dalykas bus tik „Žilvitis ir mergaitė“. – Blogai dabar su naujų dalykų paskelbimais – literatūros žurnalų vos pora, ir tie priversti būt kartu ir kultūros žurnalais, o laikraščiuos skelbti ne viskas tetinka – laikraštis palieka laikraščiu. Tad dedi ir slegi viską ant stalo – gal ir gerai, kad laikas palūkina.
Tad tuomi ir užbaigiu. Geriausi mano linkėjimai ir norai
Jonas Mekas
Kaziui Bradūnui. 1951 01 25, Niujorkas
Dėkojame užu malonų pakvietimą bendradarbiauti LITERATŪROS LANKUOSE4, ir apgailestaujame, negalėdami pasakyti TAIP.
Priežastys yra daugiau vidinės, ir man net sunku jas Jums visiškai išaiškinti, tik užuominom.
Nulėmiamiausia – tai mūsų tiek jautimas, tiek žinojimas mūsų nepritapimo ten, kita – nebuvimas vidinio noro, neprinokimas visiškam išėjimui viešai, kai dar yra tiek gležna ir tiek daug netikra, ką tik pirmą kartą, rodos, imi liesti gyvais sielos porais, ir kas vis ir vis vėl viską sugriauna, ir vėl išeini kaip vaikas iš naujo, taip kaip gimęs, rodos, ir vėl iš naujo imi aplinkui graibalioti pirštais, ir viskas yra lyg naujagimiui: žemė, medžio kvapas, ir žmogaus kūno prisilietimas.
Ir mudu nesame du – mus mėlynojo kambario kvapo ryšiai surišė į žvilgsniečių5 grupę, – mudu, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, – ir šitie ryšiai yra kur kas tikresni, negu bet kokio žurnalo. Žmogaus, veidu žemę glostančio, draugystė.
PROZA6, keturių novelių antologija, savo laiku mums buvo apsižvalgymo veidrodis, ir vąšiukas, bandymų vąšiukas pažiūrėti, kas kibs. Naujas siužeto traktavimas, forminiai ieškojimai nepagavo nei publikos, nei rašytojų. Tačiau mes einame dar toliau ta pačia kryptimi, ir tai viena iš priežasčių, kodėl ne TAIP.
Mes dirbame uždarai ir kietai – dirbame ant savęs, kaip žmonės sako – na siebie7 – ir kaldami žodį. Laikas yra su mumis, ir mes dar toli nuo užsimoto pirmos žiežirbos, iškritę iš mūsų augimo, yra mūsų vaisius – todėl tikrai atleiskite, jeigu mes negalime prisidėti prie Jūsų darbo – ir tai ne iš niekinimo ar išdidumo – tai vidiniai vaikščiojimai ir nuotaikos, kurios dažnai bloškia, kur nesitiki, ir žiūri į krauju nurasojusius delnus ir vidų, kaip Veronikos skara.
Literatūros žurnalai visados yra reikalingi, tačiau literatūra visados buvo kuriama ir pavienių. Nėra srovių, bet yra kūrėjai. Tie patys žmonės, nieko esmėje nesiskiria nei europiniai „Aidai“, nei amerikietiškieji „Aidai“, nei, atleiskite, „Literatūros lankai“. Kas išsiskiria iš visų, tai pavienių kūrėjų asmenybės, kurios niekur niekados nepritaps ir kurioms visiškai ir nesvarbu kur nors pritapti, ir nereikia. Mano, kaip ir visų čia mūsų kelių, dūšia yra kartu su tais keliais – bet mes niekados nė puse minties neprisimename visos eilės likusių, kurių visados yra, bet kurie nepalieka nei kvapo, nei skonio, kurie nepažįsta nei kančios, nei tikros ekstazės, nei pieta, nei alleluja.
Atleiskite, jeigu mes dar ir neužtektinai patriotiški žmonių akimis, tylėdami ir tik sau atsakomingi tebūdami, eidami per daug į žemės ir gyvybės lūpas užsižiūrėjusiomis akimis, ir tik nuostabos – kančios ar džiaugsmo ekstazėm tesustodami ir lyg žaisdami, lyg ne, tuo pačiu mostu, kaip ranka berdama grūdą ar imdama lopetą žemei ant karsto, o gal artimą kūną liesdamos: imamės žodžio, – ir vėl tolyn gyvenimu, nežinodami, nė kas yra jo tikriausioji duona nei gimdymas – misdami tuo vienu skausmu, kuris kiekvieno mūsų yra kraujas, svaiginantis kraujas – gyvenimas.
Jeigu – aš nežinau dar – pavyks, mes, gal kove, gal balandy, ketiname išleisti dar vieną PROZOS8 knygą. Šitai turėtų užtekti ilgesniam laikui, nes dabar dar ilgesnei tylai – ne sau, bet laukujai, kitiems – esame pribrendę, kad būti ir kaip Alice eiti per šią žemę, vis tiek daug atveriant žmoguje, ir kai įnyri jin – nepamatai, kad laikas yra nustojęs matavimo, gyvenimas neturi laiko, jis tėra ligi gyvenimo.
Klausiu aš dažnai, kaip ir visi mes: kam mes tai visa kartais žaidžiam – žodžiu? knyga? – tuo menkiausiuoju, kas žmogų apreiškia, – ir lieku be atsako, ir jo nėra ir jo nereikia. Toli nuo mūsų visų yra noras išeiti žurnalu ar kuo, kad ką pasakyti, kad ką nors rodyti ar ką vesti, taisyti, ar dar ir dar, – mes gyvename – tai viskas, ir viską priimame, kaip kempinės mes esame, jūros kempinės, sugeriančios savo porais visą gyvenimą, ir, kartais, netyčia ar tyčia, kai jo per daug prisirenka ir nebepakeliamai prisirenka – spūstelia vandenų ranka ir jo lašas nutyška – skausmingai rusvas gyvenimo lašas, krauju rusvas, kaip žaibas nuleidžiamas variu – ir tai viskas.
Mūsų linkėjimai Jums – Jonas Mekas
[Prie laiško Kaziui Bradūnui] New York, 1951 VI 7; MSM FILMA:
Aukštesniesiems Lietuvių organams bei lietuvių organizacijoms
Šių metų gegužės 5 d. buvo įsteigta lietuviška filmos bendrovė MSM FILMA (Adolfas Mekas, Donatas Šulaitis, Jonas Mekas). Kadangi MSM FILMA netolimoje ateity turės vis daugiau ir daugiau reikalų su lietuviškąja išeivija, išvengimui netikslios ir nekompetentingos informacijos, mes randame reikalą trumpai nusakyti savo darbą.
PIRMA, nuo šio rudens MSM FILMA pradeda lietuviškai išeivijai rodyti lietuvių gyvenimo ir veiklos kronikas. Jose bus stengiamasi apimti kiek galima platesnes lietuvių kolonijas, dokumentuojant kasdienius, visuomeninius ir kultūrinius pasireiškimus. MSM FILMA nori uždokumentuoti kuo daugiau lietuviškosios išeivijos gyvenimo bei veiklos faktų, tuo padedant pagrindus išeivių gyvenimo filminiam archyvui.
Kadangi filma yra tapus vienu akivaizdžiausių dokumentų ateičiai, MSM FILMA, be lietuvių išeivių kasdienio ir kultūrinio gyvenimo, yra numačiusi plačiai filmuoti ir mūsų organizacijų veiklą, konferencijas bei susirinkimus, palaikyti glaudžiausią ryšį su lietuviškomis organizacijomis ir mūsų aukštesniaisiais organais, uždokumentuojant filmoje mūsų laisvinimo kovą, tarptautines konferencijas, kuriose dalyvaus lietuvių atstovai, pasiuntiniai ar organizacijos. Šitas darbas, aišku, nebus pilnai įmanomas be mūsų organizacijų ir aukštesniųjų organų paramos, informuojant mus apie lietuviškus parengimus, konferencijas, padedant į jas įeiti filmavimo reikalu ir pan.
ANTRA, šalia lietuviškos kronikos, MSM FILMA laikas nuo laiko leis ilgesnes dokumentarines filmas, kuriose bus parodomos ar sprendžiamos mūsų gyvenimo, kultūros ir laisvės problemos, kaip įsikūrimas, nutautėjimas ir pan. Kai kurios iš šių filmų bus rodomos ir amerikiečių publikai.
Kol kas MSM FILMA dirba nieko neremiama. Tačiau finansinė parama, bent pradžioje, vis labiau darosi būtina. Tačiau MSM FILMA mano, kad šita problema, su reikalą suprantančių gerų lietuvių pagalba, išsispręs, ir pradėtas darbas bus galima išvystyti taip, kad jis kuo labiausiai pasitarnautų mūsų kultūros ir laisvės išlikimo kovoje.
New York, 1951.VI.7 MSM FILMA
Adolfas ir Jonas Mekai, Donatas Šulaitis
Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1952 05 20, Niujorkas
Mielas Nyka-Niliūnai!
Siunčiu viską, ką šiuo metu galėjau. Porą mėnesių dar būsiu labai užimtas, dėl savo studijų, kurios atima penkis vakarus kas savaitė. Vėliau susitvarkysiu su savo laiku geriau ir gal galėsiu geriau padėti, rūpestingiau ir gausiau.
Wilder9 nuotraukų grąžint nereikės, nereikės, nesaugokit, turiu negatyvus.
Dėl Aisčio10 – tai nėra tikra ar rimta recenzija, o daugiau, kaip ir pavadinau, pastabos. Knyga jo ta jau tokia pilka ir bekraujė, kad sunku buvo ką padaryti. Manau, labai žiaurus savo pastabose nebuvau, o kadangi pasirašau pavarde, tai O.K.
Savo nuosavų eilėraščių daugiau negalėjau pasiųsti, o ir siunčiamus duodu be didelio noro. Rašau daugiausia ciklais, ir a la „Semeniškių idilės“11 meno daugiau po to cirko, kuris visas sudėtas į leidinį buvo – nieko nuotaikoje ir ta tema, tuo stiliumi po to nerašiau. Kartais nemėgstu. Kitas ciklas, parašytas prieš metus laiko, reikalingas dar dailinimo, rimto savaičių prisėdimo. Parinkau iš savo nedaugelio palaidųjų pripuolamųjų (rašau iš viso nedaug). Ką siunčiu, tai beveik viskas, ką šiuo metu galiu praleist, nes apie savo ligšiolinę visą poeziją esu labai skeptiškos nuomonės, gyvenu jau visai kitokiose nuotaikose ir tik ateinančiais mėnesiais ketinu – jei prinoks – sėsti prie naujo ciklo, kuris jau, bent vien įsivaizduoju ir nujaučiu, bus toks, kurio noriu, ir kartu – naujas ir subrendęs. Ligi šiol ką rašiau – nelabai brandu nei forma, nei galvojimu – nei kokiu dideliu išgyvenimu. Žodžiu – skysta.
Turiu pas save kelias brolio noveles, trumpesnių ir ilgų. Jeigu kada norėsi, brūkštelk. Pirmam numeriui galėčiau (jeigu ne per vėlu ir jeigu jūs, atsižvelgdami į visą numerio medžiagą, rasit reikalinga) parašyt po gana trumpą, pustrečio mašinėle puslapio, bet neblogą. Bet galima tai ir ateičiai palaikyti. Landsbergis gal savaitgalį baigs apie Jankų. Sekančiam numeriui duosiu krūvą Leono Lėto eilėraščių, kurie yra visai geri, ir kurie sukels nemažą triukšmą tarp mūsų pelėdgalvių rašytojų.
Tavo Jonas M.
Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1959 06 08, Niujorkas
Mielas Niliūnai:
Dialogą tęsiant:
Aš visiškai ne džiaugsmingai šokinėdamas imuosi šito Antologijos12 biznio. Ir aš visiškai sutinku su Pačiu, kad mūsų dabartinės poezijos lygis yra pernelyg išpūstas. Bet tas mums jau neturi rūpėti. Aš manau, kad mes esame už pūtimo ribų, ir galim blaiviom (ar blaivesnėm) galvom kartais pažiūrėti.
Aš taip pat neturiu jokių iliuzijų APSTULBINTI angliškai skaitančią publiką naująja lietuvių poezija. Ta publika man visai nerūpi, tiesą pasakius, aš prie šitos Antologijos priėjau ne kokių patriotinių motyvų vedamas, kad poezija prisidėjus prie VLIKO etc. darbų, ne, ir NE.
Gyvendamas labai keistą jau tokį gyvenimą, didesne savo puse su amerikietiškąja inteligencija (jeigu taip galima pasakyti), kažkur tai, kur aš pats nežinojau, bet kai dabar pradėjau žiūrinėt aplinkui, kur aš esu, pamačiau, kad esu vidury didelio sūkurio, Amerikos literatūrinio, dailės ir filmos avangardo, kuris „lėtai, bet tikrai“ stumia oficialiąją literatūrą ir menus bendrai į užpelkį. Tam, kuris stovi labiau nuošaly, tokių būtų ir menams naujoj, nepripažintojoj dar, amerikiečių generacijoj: tarp poetų, prozaikų, dailininkų, muzikų – aš neturiu jokio abejojimo, kad tikrasis Amerikos meno renesansas yra pakeliui. Tai tik jiems aš ir noriu šitą rinkinį – Antologiją paruošti, ne tai publikai, kuriai niekas vis tiek nerūpi. Naujajai Amerikos poetų kartai rūpi daug dalykų. Tai todėl jie mane jau kuris laikas persekioja ir dėl šitos Antologijos. Jie yra entuziastai, ir todėl tiki ir kitų entuziazmu, tiki, kad mums tokia Antologija rūpi tiek pat kiek ir jiems – pasidalinti, broliškai, savo entuziazmu, poezija. Gabalais aš esu vertęs jiems, bet gabalai visados teliks gabalais. Trumpai tariant: šita Antologija bus tik pasidalinimas tarp pačių gaivalingiausių Amerikos naujų poetų su pačiais gaivalingiausiais (?) lietuvių poetais. Daugiau nieko.
Tai iš šito taško aš žiūriu ir kai renku, ką versti. Aš tik ką pagalvojau, kad mano panaudotas žodis „reprezentacingas“ buvo netikras žodis. Apie tai aš pagalvojau šį savaitgalį, skaitydamas Bradūno knygas. Perskaičiau viską nuo pirmo iki paskutinio. Aš turėčiau vietą kur nors danguje su šventaisiais sėdėti. Bet tiek to. Kas yra įdomu, yra tai, kad Kazimiero išvardintieji 10 eilėraščių, kuriuos jis galvoja kaip savo „reprezentacingiausius“, yra tikrai „reprezentacingi“: tai yra geras skrodis per jo knygas, pjaunant vis per blogą poeziją. Kur nepjausi, vis nepoezija. Teisybę sakant, man nerūpi „reprezentacingi“ eilėraščiai. Man rūpi bendrai poezija. Ir čia mano problema prasidėjo. Visi Bradūno eilėraščiai pasirodė besą „reprezentacingi“, bet poezijos kaip nėra, taip nėra. Pasirinkimas, galop, man pasidarė labai lengvas: aš išėmiau kiekvieną eilėraštį, kuris turėjo ką nors bendro su poezija. Tai buvo labai lengva padaryti, šiuo atveju. Aš radau 2 eilėraščius (matematišku tikslumu aš galiu tai pasakyti) SVETIMOJE DUONOJE; APEIGOSE radau keturis; „Morenų ugnyse“ tris, ir „Devyniose baladėse“ septynis. Suma: visa Bradūno poezija: 2 pridėti 4 pridėti 3 pridėti septynis – lygu: 16. Nėra jau taip blogai, palyginant…
Po šitokios egzekucijos, aš nemanau, kad tu siųsi man savo knygas… Bet aš nebegaliu, tavo atveju nei Nagio, naudoti tokio paprasto metodo: poezija ir nepoezija. Su pačiu viskas komplikuočiau. Aš parašysiu apie savo metodą, kurį aš naudosiu atrinkti tavo poezijai, vėliau…
Žiūrėdamas dabar į tuos 16 Bradūno eilėraščių, aš nemanau, kad jie yra jau taip blogi. Jie sudaro tam tikrą įnašą į mūsų poeziją, ir taip pat gali būti įdomūs, savo tematika ir charakteriu, išvertus. Ne tie eilėraščiai, kurie yra rimuoti (pats teisingai pastebėjai, kad rimuotų eilėraščių nereikėtų versti – mano galvojimas yra toks pat), kuriuose viskas tėra gražiai rimuota ir ritmuota kalba, šūkiai, sentimentai – bet tie 16, kuriuose yra vaizdų, idėjų. Visas „Grabadirbio“ ciklas (iš DEVYNIŲ BALADŽIŲ) yra verstinas beveik ištisai. Aš manau, kad ciklas yra vienas geriausių dalykų, ką Kazimieras yra parašęs. Bent 4–5 iš jų yra visai tvarkoj.
(Šitą temą aš tęsiu kitą kartą)
Antra dialoginio monologo dalis:
Kada yra tavo terminas LANKAMS? Šito mėnesio bėgy aš pačiam pasiųsiu krūvą savo eilėraščių, porą prozos dalykų ir Mačernio knygos13 recenziją. Galėsi pasirinkti. Ko nereikės, grąžinsi. Dėl straipsnio pagalvosiu. Aš esu labai lėtas rašytojas. Jeigu tavo terminas bus ilgas, gal ir padarysiu. Aš norėčiau parašyti. Bet nėra ir jokios skubos.
July 3rd, 1959:
Beveik po viso mėnesio tęsiu savo neišsiųstą laišką. Knygas gavau, ačiū užu jas. Ruošiuos studijuoti jas rimtai, bus didelė šventė, aš taip jaučiu. Parašysiu pačiam, kai perskaitysiu ir persvarstysiu.
Padariau kelis puslapius pastabinių užrašų tavo prašomam straipsniui apie amerikiečių literatūrinį avangardą.
Pridedu Mačernio straipsnį – recenziją – prakalbą (buvo parašyta niekados neįvykusiam Mačernio minėjimui New Yorke), parašyk, ką manai apie jį. Jei nemanai naudot „Lankams“, pasiųsk atgal. Netrukus taip pat pasiųsiu žadėtąją novelę ir eilėraščius, kuriuos turiu dar perrašyti.
Linkėjimai abiem,
Jonas
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 K. Bradūnas pasitraukęs su šeima į Vakarus gyveno Miunchene, redagavo žurnalą „Aidai“.
2 Tikriausiai kalbama apie rašytoją Paulių Jurkų.
3 J. Mekas siuntė K. Bradūnui į žurnalą „Aidai“ ne tik originalią kūrybą, bet ir vertimus.
4 „Literatūros lankai“ – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių literatūros žurnalas, neperiodiškai ėjęs 1952–1959 m. Buenos Airėse.
5 J. Mekas su broliu Adolfu ir artimais draugais 1946–1948 m. Vokietijoje leido žurnalą „Žvilgsniai“ (išėjo trys numeriai). Žvilgsnininkams priklausė Jonas ir Adolfas Mekai, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, Vladas Šaltmiras. Žurnalas buvo pasaulinio meninio judėjimo „Fluxus“ ištakos Europoje. Išsiskyrė novatoriškais turinio ir formos eksperimentais, nukreiptais prieš lietuvių literatūros tradiciją.
6 „Proza“ – 1949 m. „Žvilgsnių“ leidyklos Vokietijoje išleista beletristikos antologija, joje savo kūrybą skelbė A. Landsbergis, L. Lėtas, J. Mekas ir A. Mekas.
7 Sau (rus.).
8 „Proza II“ buvo išleista 1951 m. Amerikoje, antologijoje publikuoti tų pačių keturių autorių tekstai, modernių kūrybinių eksperimentų tąsa.
9 Minimas Thorntonas Wilderis, amerikiečių rašytojas.
10 Manoma, kad kalbama apie Jono Aisčio knygą „Sesuo buitis“, išleistą 1951 m.
11 Mini savo poezijos knygą „Semeniškių idilės“, išleistą 1948 m. Vokietijoje.
12 Amerikiečių bičiulių buvo raginamas parengti lietuvių poezijos antologiją anglų kalba.
13 Manoma, kad minima Romoje 1947 m. išleista Vytauto Mačernio poezijos knyga „Vizijos“.
Ieva Marija Sokolovaitė. Šimtas metų kosminės vienatvės
2022 m. Nr. 11
Kurtui Vonnegutui – 100
Skeptikas, cinikas, fatalistas, katastrofistas. Tuščiomis viltimis nesidangstantis brutalios, neišvengiamos pabaigos pranašas. Vizionierius? Truputį. Fantastas? Tik tiek, kiek leidžia ekstrapoliuoti žmonijos jau sukurtos ir naudojamos naikinimosi priemonės. Be viso to, Didžiosios depresijos kūdikis ir branduolinio amžiaus balsas. Pasak paties šių epitetų subjekto, dar ir Kristų garbinantis agnostikas1, unitarinis universalistas2 bei, galiausiai, sena pavargus iguana3.
Šiemet, lapkričio 11 d., sukanka lygiai šimtmetis, kai pasaulyje esama Kurto Vonneguto (1922–2007) vardo. Daugeliui nors kiek besidominčiųjų literatūra šis vardas puikiai pažįstamas iš knygynų lentynas vis naujais ir naujais leidimais papildančių, kultiniais tapusių romanų, tokių kaip „Skerdykla Nr. 5“, „Čempionų pusryčiai“, „Katės lopšys“, „Titano sirenos“ ir kt. Ironišku, taupiu, tačiau daugiasluoksniu stiliumi perteikiama sociopolitinė satyra, įpinta į fantastikos elementų nestokojantį distopinį siužetą, įrašė K. Vonneguto vardą tarp žinomiausių XX a. rašytojų ir tokių postmodernistinės literatūros klasikų kaip George’as Orwellas ar Aldous Huxley’is. Žinoma, esama skaitytojų, praryjančių K. Vonneguto knygas tik kaip tiesiog gerą mokslinę fantastiką, ir tam jie turi pagrindą. Neabejoju, jog esama ir tokių, kurie K. Vonneguto pesimizme nesąmoningai patiria eskapizmo džiaugsmą ir užvertę knygą bent jau mintyse atsidūsta iš palengvėjimo, kad patiems kol kas dar nebūtina kraustytis į kitą planetą, kad tikrame pasaulyje nei laikas, nei erdvė netrūkinėja taip chaotiškai kaip K. Vonneguto romanuose, ir šiaip, kad daugumai kasdienybės grandinėn suveriamų įprastinių veiksmų galima rasti bent šiokį tokį paaiškinimą.
Tačiau K. Vonnegutas – ne tik įtraukianti fabula, geras juodas humoras ir dozė nerealių situacijų, kuriose atpažįstami iki skausmo realūs elgesio modeliai. Kaip ten bebūtų, K. Vonnegutas visų pirma – nuoširdumas iki kaulų smegenų ir nervų galūnėlių. Plačiai atmerkta, nepailstanti akis, pasiryžusi regėti viską, kas tik slysta tinklainėmis; pėda, nepasididžiuojanti lipti į mėšlą, jei jo krūva pasitaiko kelyje; ranka, nesibodinti, kaip kad tame interneto meme, imti ir prikišamai išbaksnoti įsivaizduojamoje lentoje baltu ant juodo užrašytą paprastą žinutę: we are fucked. Esame pasmerkti, vaikai mano. Jei dabar pat neatkelsim užpakalių ir nepakrutinsim smegenų, kaip išvengti tokio likimo, susisprogdinsim branduoliniais ginklais, nusinuodysim teršalais, išsiskersim nuotolinio valdymo ginklais ar transformuosimės į liūdnus, sentimentalius kiborgus greičiau, nei spėsime susivokti. Nors, tiesą pasakius, net jeigu žmonija per stebuklą pademonstruotų neįtikėtiną vienybę ir įveiktų ekologines, socialines, religines bei politines problemas, K. Vonnegutas vis vien puse lūpų šypsotųsi ir toliau likdamas nuogut nuogutėlis prieš savaip suvokiamą tikrovę, nesidangstydamas jokia apgaulingos vilties strėnjuoste. Jo manymu, net jei ūmai numalštų visos globalinės katastrofos ir pasaulis pavirstų idilišku taikos, meilės ir ramybės kampeliu, anksčiau ar vėliau mūsų juokingai mažą organikos gniutulėlį, vadinamą Žeme, per klaidą ištaškytų koks nors neteisingai užprogramuotas mikrokompiuteris tolimoj tolimoj galaktikoj.
Beje, apie eskapizmą. Užtenka vieną gražią dieną išgirsti žinią apie kone po langais prasidėjusius dalykus, kuriuos laikei seniausiai mirusiais, užtenka vieną dieną imti ir atsibusti pasaulyje, kuriame, pavyzdžiui, vyksta labai realus ir labai baisus karas, ir distopinė proza įgauna visai kitą reikšmę. Ji tampa realistiška. Visą K. Vonneguto kūrybą stilistiškai bei emociškai vienijanti ašis – katastrofistinė ironija, suvokus savo menkystę šios planetos istorijoje, bei jausena, jog tesi grandiozinio kosminio pokšto auka – tampa kaip niekad aktuali užklupus absurdui, kuriam pakeisti nėra galių, ir realybei grįžus į formas, kurių negali būti, kurių sąmonė nepriima kaip tikrų. Daugeliui tikinčiųjų pasaulinės pandemijos, ekologinių iššūkių, agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje iškilo klausimas, kur žiūri Dievas ir kodėl leidžia vykti tokiems siaubingiems dalykams, jei yra visaregis bei visagalis. K. Vonnegutas turi atsakymą. Suformulavo jį 1973 metais romane „Čempionų pusryčiai“: kaip ir visi kiti, išskyrus individualią subjektyviai pasaulį patiriančią sąmonę (skaitytoją), Dievas yra iš anksto užprogramuotas robotas, todėl tiesiog neturi algoritmų reaguoti į situacijas, kurių modeliai neįdiegti. Šitaip ir griūva visagalybės iliuzija. Tuo tarpu „Titano sirenose“ galima aptikti paaiškinimą visai kruvinai, suodinai, ašaromis sulaistytai žmonijos istorijai – visi didieji įvykiai, įskaitant revoliucijas, mūšius, užkariavimus, judėjimus, grandiozines statybas bei tokį pat grandiozinį niokojimą, nežemiškų būtybių buvo slapta išprovokuoti vien tam, kad tolimos Tralfamadoro planetos pasiuntinys gautų trūkstamą detalę savo erdvėlaiviui susiremontuoti.
Taip, optimizmo K. Vonneguto kūryboje išties nedaug. Tačiau kaip tik ši vienatvės technokratijos amžiuje, vartotojiškumo sukeltų ekologinių katastrofų bei nuolatinės su(si)naikinimo grėsmės akivaizdoje mitologija veikiausiai ir yra tai, kas daro K. Vonnegutą millennialsų kartos numylėtiniu. Ir ne tik tai. K. Vonnegutas kalba tarsi abejingai ir lengvabūdiškai, tačiau jo moralinė pozicija, kad ir neakivaizdi, lyg stuburas jungia romano kūną iš vidaus; požiūris į pasaulį kaip reta ciniškas, tačiau pačiam tokio ciniško požiūrio išsakymui priskiriama truputį idealistinė reikšmė; humoras šaltas ir sarkastiškas, tačiau temos, kuriomis juokaujama – labai jautrios ar net sentimentalios. Beje, kaip išdidžiai teigia ir pats autorius4, jo prozoje nėra blogiukų. Piktadariai arba įsitikinę, jog elgiasi teisingai ir dorai, arba jėga verčiami paklusti blogio jėgoms, vienu atveju virsdami klasikiniais distopijų fanatikais, kitu – visiškai klasikiniais tragiškaisiais antiherojais, griaunančiais protagonistų planus nuo pat antikinės tragedijos suklestėjimo. Toks antagonistų pasirinkimas vėlgi atkreipia dėmesį į individo bejėgystės prieš pasaulį valdančias jėgas problemą.
Su vonegutiškais menkystomis, kurių komiškai nereikšmingos pastangos dar ir paskanintos geroku žiupsniu ironijos, lengva tapatintis. Argi ne su šitokia būsena anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas jaunas idealistas, įdėmiau apsižvalgęs aplink ir kartu netekęs nežinojimo apie pasaulio kančias nekaltybės, išaugęs šventąjį vaikišką naivumą? Globalinio masto ekologinio, branduolinio, socialinio nerimo fone augusios, skeptiškos ir pasaulio kvailybe persisotinusios šimtmečio kartos atstovams, matyt, išties nesunku pasiduoti nuojautai, jog išsigelbėjimą galėtų atnešti tik stebuklas. Galbūt tai – dar viena priežastis, kodėl K. Vonneguto mistiniai, fantastiniai motyvai, kartais taip persunkti mokslo vingrybėmis, kad lieka protu vargiai įkandami, sulaukė tokio populiarumo.
Dar vienas aspektas, pabrėžiantis autoriaus nuoširdumą, bet kartu koreliuojantis ir su visos kartos būsenomis – tiesmukas, aštrus ir mandagybėmis nenudailintas kalbos stilius. Tiesą sakant, toks nenudailintas, kad jo „Skerdykla Nr. 5“ keliose JAV mokyklose buvo išimta iš literatūros sąrašų, uždrausta ar net viešai deginama, o ginčai dėl cenzūros netyla iki šiol.
Negalima nepaminėti ir vizualiojo K. Vonneguto kūrybos prado. Romanuose „Skerdykla Nr. 5“ bei „Čempionų pusryčiai“ įkomponuoti paties autoriaus ranka piešti paveikslėliai ne tik pagyvina tekstą ir suteikia kūriniams išskirtinumo, atstovaudami tuomet dar visai novatoriškam, o ir dabar retokai pasitaikančiam saviiliustracijos fenomenui, bet ir tarnauja kaip papildoma meninė priemonė. Schematiškos, kone vaikiškos, kukliu juodu kontūru nupieštos miniatiūros, kaip ir patys romanai, gluminančiai paprastos ir kartu ironiškos nuo pirmo iki paskutinio brūkštelėjimo. Dauguma jų vaizduoja kasdieniškiausius objektus kokie tik įmanomi – automobilį, vištienos kulšeles, švirkštą, antkapį, saulės akinius. Kai kuriuos skaitytojus aštuntajame dešimtmetyje šokiravo tai, kad tarp paveikslėlių buvo ir vaizduojančių analinę angą ar moters lytinius organus. Tačiau, be pakartotinai pabrėžiamos ironijos, iliustracijų tiesmukumas padėjo kurti iš pirmo žvilgsnio nerūpestingą, bet kartu cinišką poziciją, kuria dekonstruojama ir demistifikuojama amerikietiškoji visuomenė, visų pirma atkreipiant dėmesį į vizualiosios kultūros banalėjimą. Ir kas žino, ar K. Vonneguto piešinukai neprisidėjo formuojantis šiuolaikinei visą emocijų skalę talpinančių emoji bei memų kultūrai?
Kita vertus, popliteratūros elementai visada buvo ir bus kontroversiški. Amerikiečių rašytojas bei literatūros kritikas Johnas Gardneris K. Vonneguto romanus apibūdino kaip iki meno objekto kilstelėtus trash culture artefaktus, arba kad ir pirmarūšę, tačiau humoristinę ir lengvam skaitymui skirtą literatūrą5. Anot jo, idėjinis lengvabūdiškumas bei atsakomybės už veikėjų likimus trūkumas daro K. Vonneguto prozą lėkštą ir paviršutinišką. Tuo tarpu Josephine Hendin K. Vonneguto kandų pasyvumą pavadino bailybe ir amžino pralaimėtojo pozicija, kuri tiesiog yra patogi, nes nereikalauja imtis jokių aktyvių veiksmų6. Jos akimis, šitoks rambumas – labai vonegutiškas sprendimas, nes kone visoje jo kūryboje atskirties ir beprasmybės temos yra pasitelkiamos kaip priemonės skausmingų patirčių emociniam krūviui palengvinti. Literatūrologas Rogeris Sale’as, rodos, jautėsi dar labiau įžeistas – pasak jo, K. Vonneguto manierizmai yra ne kas kita, kaip „paniekos gestas visiems rašytojams, prisiimantiems atsakomybę už savo kūrinius; visiems skaitytojams, norintiems skaityti tikras knygas; visiems, kuriems Amerikos esmė yra sudėtingesnė nei K. Vonneguto šalis, sudurstyta iš lengvai vietomis sukeičiamų kraštų, apgyvendintų skurdžių žmonių su nuobodžiais gyvenimais“7.
Tačiau esama ir personažų pasyvumą bei bejėgiškai ironišką romanų atmosferą ginančio požiūrio, teigiančio, jog rašymas ne vieną trauminę patirtį (Dresdeno bombardavimą 1945-aisiais, motinos savižudybę, sesers mirtį nuo vėžio vos po kelių valandų nuo svainio žūties traukinio avarijoje) išgyvenusiam K. Vonnegutui atstojo būdą apsivalyti nuo karo siaubo ir prisitaikyti prie už patį karą ne ką mažiau absurdiško gyvenimo pokariniame pasaulyje. Todėl fragmentiškus protagonistų paveikslus galima interpretuoti kaip jų bei paties autoriaus pastangas susirinkti save iš naujo ir vėl pasiekti dvasios vienovę.
Šiaip ar taip, K. Vonnegutas nedalija patarimų ir neskaito moralų. Jis tik šypsosi ir vedžioja popieriuje per centrą susikertančias linijas, kurių, žinoma, nedraudžiama laikyti žvaigžde, snaige ar kitu dangaus kūnu, bet galima, kaip ir daro autorius, jomis supaprastintai pavaizduoti elementariausią šiknaskylę. Taigi, šypsena kandi, o romantika tragikomiška.
Ar šiame technokratiniame chaose, šiame grandioziniame visatos pokšte, šioje kosminėje vienatvėje esama ko nors tvirta, išliekama, nenugalima? Ar K. Vonneguto šypsnys – viltį praradusio bepročio grimasa? Vargu. Kad ir kokie sfinksiškai neįveikiami ir dargi žmogaus menkumą pajuokiantys būtų šio pasaulio dėsniai, vienintelis būdas oriai žvelgti Sfinksui į akis ir yra šypsena. Juokas – absoliučiai būtinas ginklas kiekvieno save gerbiančio stoiko arsenale. O kol žaidžiame mašinytėmis milžino Sfinkso papėdėje ir laukiame, kol kur nors tolimoje galaktikoje esantis kompiuteris netyčia išsprogdins mūsų praeitį ir dabartį, kodėl neparodžius vienas kitam nors šiek tiek gerumo? Šiaip ar taip, tai vienintelis dalykas, kurio nesuabsurdina net kosminė vienatvė. Matyt, toks ir būtų už garsiojo fatalisto, nešvankių paveikslėlių kraigliotojo, nepataisomo fantasto ciniško šypsnio slypintis humanizmas. Matyt, vien dėl tokios paprastutės tiesos verta K. Vonnegutą atsiversti vėl iš naujo. Jau neminint gryno skaitymo malonumo, kuriame, tarsi kokioj visa suvienijančioj chronosinklastinėj infandibuloj, susijungia į vienį ir siužetas, ir kalba, ir aštri visuomenės gyvenimo satyra.
1 Vonnegut K. Palm Sunday: An Autobiographical Collage. – New York: Delacorte Press, 1981.
2 Vonnegut K. Fates Worse than Death. – New York: G. P. Putnam’s Sons, 1980.
3 Kurt Vonnegut’s letter to Xavier High School students, November 5, 2006.
4 Meyers D. Kurt Vonnegut, Jr.: Morality-Myth in the Antinovel // International Fiction Review. – 1976.
5 Freese P. The Critical Reception of Kurt Vonnegut // Literature Compass. – 2012.
6 Ten pat.
7 Ten pat.