Sukaktys
Almis Grybauskas. Aludės sfinksas
2023 m. Nr. 4
Jaroslavui Hašekui – 140
Kadangi tai jubiliejui skirtas, vadinasi, didele dalimi hagiografinis rašinys, tad pridera laikytis žanro reikalavimų. Mituose, legendose, įvairiausiuose šventraščiuose Herojus numiršta, yra palaidojamas (užmirštamas), o paskui arba jis pats atgimsta, arba – dažniausiai – atgimsta (vėl prisimenamas) vardas bei jo nuveikti darbai.
Jaroslavas Hašekas mirė 1923 m. sausio 3 d. Iškviestas į Lipnicę atvažiavo brolis Bohuslavas. Jis kaipmat palūžo, užsilaikė kiek, raudodamas, aludėje, bet iki mirusiojo nebenuėjo. Popietiniu traukiniu grįžo į Prahą. Laidotuvėmis daugiausia rūpinosi Herojaus „sekretorius“ Štepanekas. Užsakė puošnų baltą karstą. Tik nebuvo kam jo apmokėti. Taupumo sumetimais tojo atsisakyta ir sutarta dėl pigesnio, kuris buvo pabaigtas tik laidotuvių dieną. Vietos klebonas ilgai nesutiko priimti į kapines, nes manė Herojų buvus bedieviu. Tai dar vienas iš daugybės nesusipratimų, nes Hašekas nuo pat savo vestuvių 1910 m. priklausė Katalikų bažnyčiai ir nuotol nebuvo iš jos išstojęs. Ir per laidotuves Trijų Karalių dieną paprasto juodo karsto nepavyko išnešti iš kambario laiptais, o teko leisti pro langą. Sąskaitas galiausiai apmokėti sutiko atvykęs velionio draugas reikšminga pavarde Zaplatil. Prahoje visas įvykis nesulaukė didesnio dėmesio. Juk apie Hašeko mirtį skelbta jau ne kartą: karo metais esą jį užmušę girti jūreiviai Odesoje, paskui būk sušaudę čekoslovakų legionieriai…
Bet į pasaulį jau buvo paleistas Šveikas. Jei ne jis, gal Hašeko ir neminėtume. Šveikas populiarus tiek tarp reiklesnių, tiek tarp „paprastų“ skaitytojų, kiekvienas tariasi neblogai pažįstąs jį. O ką apie jį tikrai žinome? Apskritas veidas mėlynomis akimis, geraširdė viskuo patenkinto storulio išvaizda. Nesudrumsčiama ramybė, sklindanti iš jo net išgirdus mirties nuosprendį; jei ne Josefo Lados iliustracijos, gal jo net negalėtume įsivaizduot. Nes jis pats apie save nieko ir nepasako, niekada nežinai, ką jis jaučia, ką mąsto, kokie gilesni jo poelgių motyvai. Vieniems jis tėra idiotas, kitiems – liaudiškos išminties šaltinis. Egzistencinio susvetimėjimo ikona, arba klastūno ir prisitaikėlio pavyzdys. Kovotojas prieš karą ar sumanus oportunistas. Nuo kai kurių Šveiko nuotykių sutrinki – minkštaširdžio geruolio toną keičia atšiaurus cinizmas ir abejingumas: „Gerai pasismeigė, visos žarnos kelnėse liko“, – komentuoja kažkokio kapralo krytį iš traukinio ant geležinkelio iešmo… Panašių epizodų mirga knygoje – nieko konkretaus, vienareikšmiško, rodos, įsižiūri, bet jis išslysta, paklysta puslapy, nyksta tarpu eilučių.
Betgi panašiai ir jo autorius: visuomet apie jį maišės daug neaiškių asmenų, aplinkybių, iškraipymų. Jis visados minėtas tik su šypsniu, kaip linksmų plaučių Prahos kavinių ir aludžių pabalda ir pokštininkas, o norint pašmaikštauti, apie jį kurti anekdotai bei išgalvotos istorijos. Hašekas ir pats kūrė apie save bohemišką atmosferą ir legendą – kaukę, po kuria liko neįžvelgiamas. Niekam neatsiverdavo, rodos, mėtė pėdas, pūtė miglas, ironizavo ir mistifikavo. Daugelį epizodų žinome tik taip, kaip nupasakojo bendrai, jo sugėrovai, „liudininkai“. Kiekvienas savaip. Daugelis epizodų sutapo su „Šveiko“ epizodais. Kiek kreivame „Šveiko“ veidrody rastume Hašeko, kokios patirtys vedė jį Šveiko link?
Jaroslavas Hašekas gimė 1883 m. balandžio 30 d. Seneliai iš abiejų pusių – Pietų Čekijos kaimiečiai, tėvas Josefas Hašekas buvo matematikos mokytojas ir religinis fanatikas. Vaikystėje dėl silpnos sveikatos būsimasis rašytojas daug laiko praleido kaime pas senelius, skaitė nuotykių knygas. Jo dienos bėgo kaip visų, kol kaimynystėn Prahoje atsikraustė buvęs jūreivis Nemečekas. Jis vienuolikmetį Jaroslavą vedžioja po smukles ir landynes, moko gerti, vilioja iš jo pinigus, jo akivaizdoje mylisi su prostitutėmis, kas, manoma, tapo gilia vaikystės trauma, palietusia ir santykius su moterimis.
Pradėjus lankyti gimnaziją miršta tėvas, alkoholiu malšindavęs vėžio keliamus skausmus. Su trimis vaikais likusiai motinai tenka iš vieno pigaus buto kilnotis į vis pigesnį, kartais net ir keliskart per metus. Jaroslavas, baikštokas ir drovus mokytojo vaikas, nedrąsus ir mokykloje, visuomet paskutinis prisijungia prie išdaigų. Jis patarnauja per mišias bažnyčioje, išmano liturgiją, katekizmą ir šventųjų gyvenimus. Tačiau viskas pradeda keistis mirus tėvui: jautrumą, lengvą pasidavimą kitų įtakoms ima gožti lengvabūdiškumas ir neatsakingumas. Tvirta ir energinga motina neįstengia su juo susitvarkyti, nuolatiniai jos protinimai ir priekaištai susiduria su galingu ir išradingu atsikalbinėjimu. Galiausiai tai atsiliepia ir mokslui – gimnazijos Hašekas taip ir nepabaigia.
Porą metų jis dirba pagalbininku buitinių prekių krautuvėje, paskui įstoja į prekybos akademiją, kurią sėkmingai baigia 1902 m. Su mokslo draugu iš akademijos parengia ir išleidžia meilės eilėraščių parodijas, tuo įžengdamas į humoristinę literatūrą. Taip pat dar besimokydamas su broliu Bohuslavu ir kitais draugais pėsčiomis keliauja po Moraviją ir Slovakiją miegodami po plynu dangum arba parapijose, kartais paelgetaudami. Šių klajonių reportažai, apybraižos pradėtos skelbti nuo 1901 m. Slaptinga lieka jo kelionė „į Balkanus pas makedonų sukilėlius“, į kurią leidosi vienas. Pagal draugo pasakojimą, grįžtant iš naktinio pasilinksminimo Jaroslavas sustojo, pažvelgė į mėnulį ir pasakė: „Turiu pinigų, važiuoju šiąnakt į Slovakiją. Bankan negrįšiu, nusibodo.“ Taip baigėsi stabilumo periodas jo gyvenime – po akademijos buvo gavęs pastovų ir perspektyvų darbą banke „Slavia“. Na, o vykti pas prieš turkus sukilusius makedonus buvo nusprendęs po anarchistų ratelyje išgirstų paskaitų. Tik kad maršrutą pasirinko keistoką: nuo Budapešto pasukęs į Slovakiją ir pasiekęs Lenkijos ir Rusijos sieną. Grįžtant už valkatavimą buvo sulaikytas Krokuvoje. Jo motina atsiuntė pinigų, kuriuos paskutinius pralošė kortom vos pasiekęs čekų pasienį, ir vėl buvo suimtas. Motinai vėl atsiuntus pinigų, šįkart juos sėkmingai pragėrė ir neaišku kaip grįžo Prahon. Tik iš policijos protokolo žinoma, kad 1903 m. spalio 6 d. buvo atvestas į nuovadą, nes „apšlapino grindinį prieš policijos komisariatą, tuo suteršdamas ir šaligatvį“.
Kelionė pas sukilėlius, nors ir pasibaigusi fiasko, sustiprino Hašeko skepsį, išsklaidė jaunystės iliuzijas. Pabuvojęs kalėjime ir tarp valkatų, įgavo naujos patirties: nesvarbu, ką žmogus apie save sako, svarbu, koks jisai gyvenime, kad viena yra klajūno kasdienybė, o visai kas kita – karštos kavinių oratorių kalbos. Alų taipgi dažniau ima keisti stipresni gėrimai. Hašekas ima garsėti tarp Prahos bohemos ir tvarkos saugotojų, nuolat paieškomas, baudžiamas, ilgesniam ar trumpesniam laikui įkalinamas. Taip pat ir sekamas, nes susijęs su anarchistais, kurie itin stebimi po atentato prieš imperatorienę Elžbietą, vadintą Sissi. Tuo metu jis dirba anarchistų spaudoje, rengia paskaitas darbininkams, net pats porą dienų padirbėja kasykloje. Už „viešosios tvarkos ir sutarimo ardymą“ vien 1906–1907 m. uždrausta vienuolika jo satyrų, nuolat susiduriama su cenzūra ir imperijos valdininkais. Hašeko anarchizmas yra natūralus, prigimtinis, ne aludžių ar kavinių stiliaus. Tenka jam pakalėti ir už dalyvavimą anarchistų demonstracijoje. Jis tikras žmogus iš gatvės, iš didmiesčio aludės, dažnai neturintis net pastogės nakvynei, rašytojas, aprašantis tai, ką žino, gerai pažįsta, ką pats patyrė.
Nors gyvena, rodos, vien išgėrinėdamas, krėsdamas pokštus, sukeldamas skandalus, tačiau savo apsakymais, feljetonais, humoreskomis užtvindo to meto spaudą. Pasak liudininkų, rašo tiesiog aludėje, persėsdamas porai valandų prie tuščio staliuko, o vakare jau geria už gautą honorarą, kurio išreikalaudavo tiesiai į rankas. Tai rodo ne tik kūrybingumą, bet ir sugebėjimą susikaupti, persijungti, kas savo ruožtu siejasi su dažna nuotaikų kaita, darančia jį sunkiai suprantamą. Draugai liudija, kaip, ką tik fejerverku žarstęs sąmojį ir fantastiškus sumanymus, staiga nugrimzdavo į juodą melancholiją – „taip, kad net bičiuliu, anuometine žodžio prasme, negalėtum jo pavadinti“.
Rimtai pradėjo ieškoti pastovaus darbo tik tada, kai susipažino su Jarmila Mayerova, kurios tėvai draudė merginai susitikinėti su tokia neaiškia persona, net buvo ją išvežę iš Prahos. Jarmila buvo viena iš nedaugelio, sugebėjusių giliau perprasti Hašeką: „Pagrindinis jo charakterio bruožas buvo minkštumas, greita nuotaikų kaita, žaibiškas prisitaikymas, noras atkreipti dėmesį, išjuokt ir sukarikatūrint.“ Jai patiko jo humoras, sugebėdavo atitinkamai į jį reaguoti, ir ji buvo vienintelė, dėl kurios Hašekas pabandė „gyventi normalų gyvenimą“. Tuomet atitolo nuo politinių radikalų, vien 1908 m. įvairiuose leidiniuose paskelbė šešiasdešimt keturis apsakymus, o 1909 m. gavo nuolatinę vietą žurnale „Gyvūnijos pasaulis“, tuo išpildydamas Jarmilos tėvų sąlygas, ir jie leido jaunuoliams tuoktis. Uošvis, pasiturintis skulptorius ir dekoruotojas, surado jaunavedžiams butą ir apstatė jį.
Nors žurnalo savininkas sudarė Hašekui idealias sąlygas, pavyzdžiui, šalia atlyginimo pateikdavo dar du litrus alaus per dieną, kad nereikėtų atsitraukt iš redakcijos, tai ilgam nesulaikė Hašeko. Jis vis ištrūkdavo į aludę, o kai pradėjo kurpti tekstus apie išgalvotus gyvūnus, po metų buvo atleistas. Greit neteko ir buto, Jarmila grįžo pas tėvus, o Hašekas po tariamo arba, kaip spėjama, tikro bandymo nusižudyti atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Čia jis prašėsi ilgiau palaikomas esą tam, kad išsigydytų nuo alkoholizmo (ligoninės leistruose rašoma, kad prisipažino išgeriantis iki trisdešimt penkių bokalų alaus per dieną).
Šiam laikotarpiui priklauso ir mėginimas verstis prekyba šunimis. Hašekas įsteigia firmą, pavadina ją Kinologiniu institutu, kur padėjėjas dažo ir šukuoja parduodamus šunelius. Bet ir čia iškyla neaiškumų su kilmės dokumentais, pirkimu, perpardavimu ar tiesiog šunų vogimu gatvėje: prasideda teismai, o Jarmilos vardu registruota firma likviduojama. Tuomet Hašekas viename dienraštyje įsidarbina vietos naujienų reporteriu. Daugiausiai laiko praleisdavo ne lakstydamas po miestą ir ieškodamas temų, o sėdėdamas vadinamojoj žurnalistų biržoj. Ji veikė populiarioje aludėje, kur įvairių leidinių žurnalistai dalindavosi žiniomis ir naujienomis iš teismų ir gatvių, o padavėjai gerbiamą tarp jų Hašeką vadino „ponu redaktorium“. Naujieną reportažui galėjai iš jo įsigyti už du alaus. Tiesa, kai kurias jis čia pat ir sugalvodavo.
Galutinai santykiai su Jarmila nutrūko tuomet, kai 1912 m. pragėrė jam įteiktus pinigus, už kuriuos turėjo nupirkt vežimėlį ką tik gimusiam sūnui Richardui. Tad sūnų pirmą kartą pamatė tik sugrįžęs iš Rusijos. Hašekas, rodos, iš anksto nujautė panašią baigtį. „Aš juk norėčiau būti geras ir protingas. Bet kad nemoku“, – rašė jis Jarmilai dar prieš vestuves. Kokios to „nemoku“ priežastys? Sunki ir sujaukta vaikystė? Pasipriešinimas vyraujančiam miesčioniškumui? Alkoholizmas? Slepiamas homoseksualumas, kaip spėja kai kurie tyrinėtojai? Nė tam nepakanka įrodymų. Pabrėžtina, kad nors Hašekas pats reflektuoja savo negebėjimą „normaliai“ gyventi, bet neįstengia nieko pakeisti. Daro, kaip pratęs, iš to literatūrą. Vienas ryškiausių Šveiko bruožų – niekur nebūti namie, todėl visur bemat prisitaikyti ir prie nieko neprisirišti. Jisai tauškia kone neužsičiaupdamas, savo istorijomis ir ekscesais apipila visus aplinkui, tačiau niekuo neišsiduoda, koks yra viduje. Viskas groteskiškai atsispindi nuo jo tarsi nuo išgaubto veidrodžio. Ne veltui ir vienas iš Hašeko beñdrų neįžvelgiamą sugėrovą apibūdino kaip „sfinksą už aludės stalo“.
Tačiau kaip tik žmona Jarmila yra susijusi ir su Šveiko gimimu. Jiems gyvenant kartu, Jaroslavas grįžo namo išgėręs ir paprašė popieriaus, nes turįs kažką užsirašyti. Buvo keista, nes niekada anksčiau nieko neruošdavo iš vakaro. Gavęs popieriaus ir užrašęs, po akimirkos suglamžė jį ir numetė. Tačiau rytą pasigedo „genialaus sumanymo“ ir puolė ieškoti. Rado popiergalį šiukšlių kibire, rūpestingai jį išlygino. Ten buvo užrašyta: „Idiotas kuopoje“, o toliau: „Pats leidos patikrinamas, ar tinka į kareivius.“ Paskui lapą vėl numetė. Ir tik Jarmila išsaugojo šį „gimimo“ liudijimą. Tą pačią dieną Hašekas parašė pirmąjį iš penkių „prieškarinių“ apsakymų apie Šveiką, kurie buvo išspausdinti 1911 m. gegužės ir birželio mėnesiais. Tiesa, jie mažai ką turi bendra su vėlesniuoju, „pokariniu“ Šveiku, ir pats Šveikas dar yra ne visai toks.
Tuo metu Hašekas rašo ir populiariems to meto kabaretams, net pats juose vaidina. Kai kada su draugais imasi ir „tiesioginio veiksmo“ gatvėse, ką galima būtų pavadinti mini spektakliais arba, dabartine leksika, hepeningais. 1911 m. aludėje jis įkuria „Saikingos pažangos įstatymo rėmuose“ partiją – tai irgi savotiškas teatras, tuometinio politinio gyvenimo parodija. Parašo ir pirmą didesnį veikalą – tos partijos „socialinę ir politinę istoriją“, kuri atskira knyga bus išleista tik 1963 m. Nors ir nėra dokumentuota, vis dėlto galima įsivaizduoti, kad savo odisėjose po Prahos kavines ir aludes Hašekas kada nors turėjo sutikti ir savo vienmetį Franzą Kafką. Tiesa, to meto vokiškai kalbantys prahiečiai lankė kitas kavines nei čekai, ir tose pačiose užeigose užimdavo skirtingus aukštus arba sales. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ne vien datos ir miestas juos siejo, o daug daugiau, bet tai būtų jau kita tema.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis, arba Didysis, karas smarkiai paveiks Hašeką ir galutinai suformuos Šveiką. 1915 m. rašytojas pašaukiamas į kariuomenę. Prisistatyti į dalinį jis turi jau vasario 1 d., tačiau visais įmanomais būdais stengiasi tai atitolint, net ir simuliuodamas. Vis dėlto gegužės pradžioje jau atsiduria žygio batalione, paskiriamas į devyniasdešimt pirmąjį pulką ir išvyksta į Galiciją. Esama legendų apie ankstesnę jo tarnybą austrų armijoje, iš kurios neva buvęs nurašytas „už idiotizmą“. Žinomi jo pasisakymai prieš išvykstant, kad fronte bemat pasiduosiąs rusams, ką iš tikrųjų sėkmingai ir padaro rugsėjo 24 dieną. Nors ir čia, pagal viską, buvę kiek kitaip, – rusų kareiviai įsiveržę į apkasus Hašekui dar tik maunantis batus, kiti pabėgo, o jis buvo paimtas į nelaisvę. Dar viena absurdiško karo detalė – įsiveržę rusai neturėjo šautuvų, tiktai kastuvėlius. Belaisviai į už šimto kilometrų buvusią stovyklą varyti pėsčiomis, kazokams pagenant rimbais. Slaviško svetingumo čekai kareiviai nesulaukė, – stovykloms dažnai vadovaudavo caro kariuomenėje tarnaujantys vokiečių kilmės karininkai, slapta garbinę Habsburgus. O stovykloje siautėjo šiltinė ir dizenterija, belaisviai mirę šimtais. Hašekas išgyvena, savo istorijomis ir anekdotais palaikydamas nelaimėlių dvasią.
1916 m. pavasarį stovyklą perima Raudonasis Kryžius, atvyksta verbuotojai iš formuojamo Čekoslovakų legiono. Hašekas tuojau užsirašo – jam visiškai priimtina mintis kautis su austrų armija. Laikotarpiu nuo pašaukimo į karinę tarnybą iki 1916 m. vasaros, kuriuo beveik neparašyta nieko naujo, manoma, įvyksta didelis lūžis, kurį, matyt, nulėmė ir Hašeko pabuvimas belaisvių stovykloje. Tai yra laikotarpis, apie kurį nieko negali pasakyti nei rašytojo biografai, nei jo draugai. Kaip tik tuomet iš neatsakingo bohemos girtuoklėlio gimsta aktyvus, sąmoningas žurnalistas ir kovotojas. Atsiskleidžia anksčiau slėpta charakterio pusė: šalia humoristinio lengvumo pastebimi ir rimti užmojai.
Tiesa, šalia asmeninio apsisprendimo reikia neužmiršti ir istorinio momento svarbos. Tautinė čekų savimonė subręsta radikaliai permainai. Prie to prisideda ir Hašekas, kuris nemažai rašo apie teisėtus čekų tautinius siekius. Legione dirba raštinėje, verbavimo komisijoje, paskui patenka į kulkosvaidininkų dalinį, su kuriuo dalyvauja garsiame mūšyje prie Zborovo. Legionierių leidiniuose išspausdina daug antibolševikinių straipsnių, prikiša jiems spaudos ir minties laisvės ribojimus, apgailestauja, kad jų perversmas trukdo legionui įsijungti į kovas Rytų fronte. Po mūšio prie Zborovo, kur su lengvaisiais ginklais sumušė gerai aprūpintus vokiečių ir austrų dalinius, legionas imtas rimtai vertinti tiek Rusijoje, tiek Europos valstybėse. Keičiasi ir legiono statusas – dabar tai nebe savanorių junginiai, paskelbiama visų nelaisvėje esančių čekų ir slovakų mobilizacija.
Pasižymėjęs Zborovo kautynėse, Hašekas atgauna prarastą pasitikėjimą, yra net apdovanojamas medaliu. Bet jis nenori taikytis su nauja padėtimi, mano ir rašo, kad legionas turėtų kovoti prieš Austriją Rytuose. Legione įstojęs į socialdemokratų partiją, užima vis atsakingesnes pareigas 1-ajame pulke, o jo pažiūros darosi vis radikalesnės. Byrant frontui, legionas taip pat traukiasi į šalies gilumą, o Hašekas išvyksta į Maskvą, kur pradeda bendradarbiauti su bolševikais, yra paskiriamas į Samarą, vadovauja armijos spaustuvei ir darbo su užsieniečiais skyriui. Buvę Hašeko bendrai dabar jo nebepažintų – partijos palieptas liovėsi gerti, o tai yra fundamentalus pokytis. Antra, tas, kuris akimoju išjuokdavo bet kurį autoritetą ar išpūstą ideologiją, dabar kalbėjo ir rašė tokiomis frazėmis, kokias dar visai neseniai parodijuodavo „Saikingos pažangos“ partijos susirinkimuose. Daugybė liudijimų ir tekstų patvirtina šį Hašeko pokytį, tačiau tai lieka mįsle, nežinant vidinių jo paties impulsų, kurie nulėmė tokį persimainymą. Pats jis nieko apie tai nepasakė. Vienintelis Hašeko atsakymas – tai „Šveikas“.
1918 m. birželį baltieji, o su jais ir legionas, apsupa Samarą. Duotas įsakymas suimti Hašeką. Bausmė už išdavystę yra mirtis pakariant. „Pabėgau persirengęs nuo gimimo nevisapročiu vokiečių kolonisto iš Turkestano sūnumi“, – rašo Hašekas. Keletą mėnesių jis bastosi po apylinkes, aplink siaučiant baltiesiems ir Čekoslovakų legionui, kol pavyksta prasibrauti iki raudonųjų. Šiųjų įgaliotas vėl organizuoja spaudą, pats vėl daug rašo, agituodamas tautiečius pasekti jo pavyzdžiu, vadovauja čiuvašų pulkui, Bugulmos miesto komendantūrai, parengia pirmą laikraštį buriatų kalba „Jur“, o tai reiškia „Aušra“, tad, galima sakyti, tampa kaip ir tos tautos Basanavičiumi. 1920 m. pradžioje jis jau Irkutsko miesto tarybos narys, sužeidžiamas per vieną antpuolį, tenai pat suserga šiltine, o pasveikęs, nors niekad nebuvo išsiskyręs su pirmąja savo žmona, susituokia su jį slaugiusia spaustuvės darbininke Aleksandra Lvova, kurią vadina Šura. Grįžęs į Čekiją Hašekas neteisiamas už daugpatystę tik todėl, kad Čekoslovakijos respublika nepripažino to meto Rusijos teisinių aktų. O tų pačių 1920 m. pabaigoje jis kartu su Šura, kurią pristatinėja kaip „grafienę Lvovą“, jau apsistoja savo gimtinėje.
Jis atvyksta su misija „sustiprinti ir koordinuoti revoliucinį judėjimą Čekoslovakijoje“. Čia vėlgi yra įdomių momentų: kelionei ir tolesnei veiklai jam įteikiama krūva agitacinės medžiagos ir pusantro tūkstančio markių, kas tuo metu buvo didelis pinigas, bet prasidėjus hiperinfliacijai Vokietijoje suma pavirto į nieką. Prieš pat Hašekui atvykstant į Prahą, tenai suimamas ryšininkas, turėjęs nurodyti visus kontaktus ir perduoti informaciją. Taip tad visi revoliuciniai planai žlugo nė neprasidėję.
Esama nuomonės, kad Hašekas pats stengėsi palikti Rusiją, nes buvo susijęs su Trockiu, o tuo metu jau buvo beprasidedanti trockistų persekiojimo banga, – bent taip po jo mirties aiškinusi Šura. Tačiau yra manančių, kad jei ne partinis įsakymas, jis pats nebūtų grįžęs, o būtų suvisam likęs Rusijoje. Bet kuriuo atveju, sugrįžęs Hašekas, tarsi atkartodamas praeitį, vėl pasinėrė į Prahos bohemos verpetą. Apie tokias staigias savo permainas taipgi nieko nepasisakė: apie jo vidines būsenas bolševikų tarnyboje ir pasitraukimą iš jos galima tik spėlioti. Bet visa tai, matyt, buvo reikalinga: tik dėl totalaus iliuzijų praradimo ir savo kailiu pajaustų patirčių galėjo rastis „Šveikas“. Hašeko nusivylimą gilino ir tai, kad jis greitai įsitikino, jog dukart į tą pačią upę neįbrisi, – vėl tapti tokiam, kaip anuomet, nepavyko, dabartinis skepsis stelbė anų laikų šmaikštavimus, nors vėl, visai kaip ir anksčiau, jam teko keisti butus, vėl stigo pinigų. Tiesa, bandė dalyvaut kabarete, leido pakartotinai savo ankstesnes humoreskas, leidėjams reikalaujant parašė „atsiminimus iš bolševikinės Rusijos“ – „Bugulmos miesto komendantą“.
Tuom laikotarpiu jis vėl prisimena kareivį Šveiką. Dabar jį mato kitokį. O ir pats jau yra kitoks. Rašo lengvai ir greitai, tarsi viską jau turėdamas galvoje: jo rankraščiai beveik be pataisymų. Leidžia atskirais sąsiuviniais, konkuruodamas su neišrankiu populiariuoju skaitalu. Jo sąsiuvinių tiražai pamažu auga, už gautą honorarą, išleidus vieną, rašomas tęsinys. Bet Prahoje per daug kliūčių ir pagundų. 1921 m. rudenį, nusipirkęs namelį, kartu su Šura išvyksta į Čekijos pietryčiuose esančią Lipnicę. Kol namelis tvarkomas, apsigyvena ir rašo aludėje, sakydamas, kad taip išsipildė sena jo svajonė. Kasdien parašo po keletą puslapių, kuriuos tuoj siunčia į Prahą, pasilikdamas paskutinį, kad žinotų, kur tęsti.
Romanas apie šaunųjį kareivį Šveiką liko nebaigtas, o įvertintas jis pirmiau Vokietijoje, ne namie. Vertinimai taip pat keitėsi ir įvairavo. Dabar jis kartais laikomas „siurrealistinio koliažo pirmtaku“, parodančiu, kaip teigė Milanas Kundera, „grynąjį istorijos iracionalumą“, pagal kitus – „chaoso romanu, absurdo alegorija, idiotizmo ir totalaus suirimo šventraščiu, nykos, kurioje dingsta kiekvieno individualaus gyvenimo vertė, apybraižom“… Apgailestaujama, kad kelioms čekų kartoms Šveiko supratimą suformavo „socializmo“ laikais susukti filmai su populiariuoju aktoriumi Rudolfu Hrušinskiu ir dėl jų knyga laikyta humoristine arba istorine, antikarine, nors karas Hašekui tiktai išeities taškas, fonas, kuriame atsiskleidžia mūsų pasaulio pobūdis. Jis absurdiškas, tamsus ir prieštaringas. Toks, kokie mums lieka Hašeko asmenybė ir jo gyvenimas.
Kęstutis Subačius. Elegantiškasis Vilniaus Verlaine’as
2023 m. Nr. 4
Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ parašyta: „1953 m. balandžio 21 d. Alytuje gimė Rimas Burokas, poetas. Mokėsi Alytuje, gyveno Vilniuje. Persekiotas sovietinio saugumo, kalintas. Mirė 1980 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus Lukiškių kalėjime. Poeziją paliko rankraščiais, dalis jos išleista pomirtiniu rinkiniu „39 eilėraščiai“ (1992).“ Taigi balandžio 21-ąją minėsime poeto Rimo Buroko 70-ąsias gimimo metines. R. Burokas buvo vienmetis su Sauliumi Tomu Kondrotu (beje, neseniai publikuotame interviu S. T. Kondrotas teigė, kad buvo girdėjęs apie R. Buroką, tik, matyt, jų keliai nesusikirto), Juozu Erlicku, Donaldu Kajoku, Antanu A. Jonynu, priklauso tai pačiai Vytauto Rubavičiaus, Boriso Lazukino, Vlado Braziūno, Romo Daugirdo, Gintaro Patacko, Edmondo Kelmicko, Rolando Rastausko ir dar daugelio kitų Lietuvos poezijos aukso amžiaus – aštuntojo dešimtmečio – pirmųjų knygelių autorių kartai.
Nepradėsiu spėlioti, kokio masto poetu būtų tapęs R. Burokas, jei būtų ilgiau gyvenęs. Nebandysiu vertinti ir jo negausaus palikimo, įsitenkančio į tam tikrus, sakyčiau, gan siaurus poetinius rėmus. Jo itin muzikali, subtili, elegantiškai lengva, verleniška poezija, tikiu, ateityje sulauks reikiamo dėmesio.
O bandymų atkreipti dėmesį į R. Buroko kūrybą tikrai būta. Jo poezija pirmą kartą paskelbta senamiesčio žurnalo (kaip jį vadino leidėjai) „Arka“ pirmame numeryje 1989 m. (iš viso buvo išleisti septyni numeriai, juos leido architektas Algis Stalgys, dailininkas Rimas Olšauskas, Vytas ir Siga Dubauskai), tais pačiais metais (todėl dabar ir sunku atsekti, kuri publikacija pirmesnė) pluoštas eilėraščių išspausdintas almanacho „Sietynas“ antrame numeryje, jį tvarkė VU absolventų kompanija – Virginijus Gasiliūnas, Liudvikas Jakimavičius, Darius Kuolys, Vytautas V. Landsbergis, Gediminas Mikelaitis, Valdas Papievis. R. Buroko eilėraščių publikacijų taip pat buvo „Jaunimo gretose“ (1989 m., Nr. 1), „Švyturyje“. Vaidoto Oškinio leidykla Kaune 1992 m. išleido (padedant poetams Tomui Arūnui Rudokui ir Benediktui Januševičiui, dailininkui Andriui Braziui) kuklią knygelę „39 eilėraščiai“.
2008 m. poeto R. Buroko dukters Gitos Burokaitės, žmonos Silvijos Kurienės ir Saulės Pinkevičienės pastangomis išleista R. Buroko kūrybos ir jo bičiulių prisiminimų rinktinė „(Ne)gyvenimo fragmentai“ (eilėraščiai, šviesraščiai, sugrįžimai), skirta išėjusiems draugams – Sauliui Baltakiui, Audriui Kukauskui, Borisui Lazukinui, Algiui (Spiritui) Mečinskui, Oktajui, Petrui Rakauskui, Egidijui Staponavičiui, Alvitui ir Gintarui Tauniams, Šarūnui ir Ašarai Žukauskams. Tuo metu R. Buroko eilėraščiai buvo įtraukti į mokyklines chrestomatijas, jo poezija ir gyvenimo fragmentai pristatomi literatūros vadovėliuose. Tais pačiais 2008 m. kelias dešimtis jo eilėraščių paskelbiau ir savo sudarytoje trumpai gyvenusių poetų, nesulaukusių ir keturiasdešimties, poezijos antologijoje „Lyg įžanga į Requiem“. Viršelį papuošė tada jau mirusio, vos dvidešimt dvejų metų sulaukusio dailininko A. Brazio piešinys „Poetas“, knygos puslapiuose publikuoti kiti Andriaus piešiniai.
Niekada savęs nepriskyriau prie artimiausių R. Buroko draugų, manau, kad buvome geri pažįstami, ir tiek. Artimesni jam buvo Egidijus Staponavičius (Stiopa), Petras Rakauskas (Pedro), Edmondas Kelmickas, na, dar Rimas Morkūnas, Borisas Lazukinas, Tomas Čepaitis, dar vienas kitas… Žinau, kad yra bendravęs ir su aktoriumi Vladu Bagdonu, net rankraščių paliko jam saugoti. Su Rimu dažnai susitikdavom kur nors Gorkynėj, „Vaivoj“, Brode (dabartiniame Gedimino prospekte), „Žuvėdroj“, „Dainoj“, „Afrikoj“, „Literatuose“ prie baro, prie Sienos. Ir taip po keliasdešimt kartų per dieną šlifuojant tą patį maršrutą.
Atminty įstrigęs net pirmas mūsų susitikimas. Tada dar mokiausi vidurinėje mokykloje, todėl gerai prisimenu, kad buvo rugsėjis, gal net Rugsėjo pirmoji. Sėdėjome „Žuvėdroj“ (kavinėje tuometinėj L. Giros gatvėje). Apie R. Buroką jau buvau girdėjęs. Ir tądien į „Žuvėdrą“ įžengė dendis, gražių, taisyklingų veido bruožų vyras, ir mokinukė, vilkinti uniformą. Tai buvo Rimas su Silva, tada dar abituriente. Vėliau Silvetą, kaip ją vadindavo Rimas, pašalino iš mokyklos ir ji tapo jo žmona. R. Burokas iš tiesų priminė dendį – ne tik dėl išvaizdos, balso tembro, kalbėjimo stiliaus, tono, rafinuotų manierų. Elegancijos kupinos buvo ir jo eilės – frazės, žodžiai, pakartojantys Rimo gyvenimą, kaip ir gyvenimas – juos. Taip mes ir susipažinom tiesiog prisėdę prie bendrų pažįstamų stalo.
Rimas pavergdavo žmones savo elegancija, vidiniu žavesiu, jau nekalbu apie jo skonį ir apsiskaitymą. Beje, kiek pamenu, jis nesikeikdavo, bent jau garsiai. R. Buroką, vienintelį iš mano pažįstamų, mano a. a. motina visuomet priimdavo bei apnakvindavo, nors visus kitus, apšaukusi girtuokliais, vydavo lauk. Net jei manęs nebūdavo namie, mažame, vos dvylikos kvadratinių metrų mūsų kambarėlyje paklodavo jam ant grindų, ryte duodavo pasikeisti drabužių (taip pas mus liko Rimo megztinis, kurį jis buvo gavęs iš Ramūno Abukevičiaus).
Paskutiniais laisvės metais Rimas atrodė truputį pavargęs, bet vis tiek išlaikė dendžio povyzą. Jo apranga primindavo kažkokį kitą amžių – plačiakraštė skrybėlė, siauri džinsai ir tuometiniam jaunuoliui tikrai retas drabužis – tamsus paltas ar aksominis švarkas ir prie jo priderintas po kaklu parištas taip pat aksominis šalikas. Lyg ir matau nuotraukas iš Rimo su Silva vestuvių, kai jie įsiamžino prie Katedros, prie akmenų, o vėliau su keliais draugais išvažiavo švęsti. Daug meninių Rimo ir Silvos nuotraukų yra palikęs fotografas Vytautas Balčytis. Būtent iš jo meninių fotografijų dabar galime pajusti tų R. Buroko laikų dvasią.
Legendomis virtę R. Buroko metai Vilniuje man asociatyviai primintų dar kito prancūzų poeto – penkiolikmečio Arthuro Rimbaud’o apsireiškimą Paryžiuje – atvykusio su pluoštu genialių eilėraščių kelnių kišenėse nukariauti literatūrinio Paryžiaus. R. Burokas, žinodamas to meto sovietinio literatūrinio gyvenimo realijas ir galimybes, vargiai galėjo siekti oficialaus įvertinimo, bet pripažinimo (bent jau iš savų) laukė. Aišku, nebandysiu lyginti „Girto laivo“, ir ne tik, autoriaus kūrybos, kurią jis demonstratyviai pabaigė būdamas vos devyniolikos, su Rimo poezija. Tai visai skirtingi, manau, nelygintini dalykai. Bet viena panašu – R. Buroko kūryba aštuntojo dešimtmečio Lietuvos poezijos padangėje irgi priminė kometos blyksnį, kaip ir likimas, tragiškai pasibaigęs Lukiškių kalėjime. Šiais metais išleistoje Rūtos Vanagaitės knygoje „Lukiškės: tamsioji Vilniaus širdis“ skyrelis skirtas ir šiame kalėjime už veltėdžiavimą įkalintam ir jame mirusiam Rimui.
R. Burokas, kaip poetas, man dar labai primena rusų poetą Josifą Brodskį, net ne eilėmis, o laikysena ir, manau, savo santykiu su poezija, požiūriu į ją. Jų ir likimai turi lemtingų sutapimų. Abu buvo teisti ir nuteisti vien tik už tai, kad buvo poetai, tai yra nedirbo kitų darbų. Juk teisiamas J. Brodskis į teisėjo klausimą: „Ką dirbi?“ – atsakė: „Aš – poetas.“ R. Buroką ir J. Brodskį teisė pagal tą patį straipsnį už valkatavimą (tiksliau, veltėdžiavimą, buvo toks kodekso straipsnis, mes jį vadindavom „bangladešu“). Tačiau tolesni jų likimai per daug skirtingi.
Manau, kad Rimas labai brangino ir vertino vidinę laisvę, poeto nepriklausomybę, nepripažino jokių kompromisų. Būtent iš Rimo, sutikto po filmo prie „Vilniaus“ kino teatro, išgirdau apie Bernardo Bertolucci „Konformistą“ ir nuėjau į jį. Rimas dažnai pabrėždavo, kad jis pats yra deklasuotas elementas.
Rimo skaitytų ir pamėgtų poetų sąrašas buvo ilgas, bet man įsiminė tie, apie kuriuos jis pats yra kalbėjęs. Kartą sutikau jį su rusišku Fiodoro Sologubo tomeliu Katedros aikštėj, kitą kartą nešėsi Kornejaus Čiukovskio verstą Waltą Whitmaną, apie kurį K. Čiukovskis pasakęs, jog pasauly užtektų vieno vienintelio verlibru rašiusiojo, būtent – W. Whitmano. „Žolės lapai“ buvo išleisti ir lietuviškai, bet labai sudarkyti. Žinau, kad Rimas skaitė Osipą Mandelštamą, Mariną Cvetajevą, Blaise’ą Cendrars’ą, Rainerį Marią Rilkę, Anną Achmatovą, Charles’į Baudelaire’ą, Paulį Verlaine’ą, kitus. Aš jo poeziją jau tada vadinau verleniškąja, jį patį lietuviškuoju Verlaine’u.
Prisimenu vieną epizodą, kai bendraudamas su Rimu pajutau gėdą. Tada Moksleivių rūmuose prie Gedimino kalno lankiau dramos ir lėlių teatro būrelį. Po vieno spektaklio premjeros parašiau nedidelę recenziją „Kelionė į pasaką“, kurią išspausdino tuometinė „Komjaunimo tiesa“. Ir aš su laikraščiu rankoje, apimtas euforijos (juk tai buvo mano, dar mokinio, debiutas spaudoje), ėjau L. Giros gatve ir ties „Palangos“ kavine sutikau R. Buroką ir T. Čepaitį. Jie irgi ėjo su laikraščiu už dvi kapeikas, irgi jau perskaitę, ir pasakė: „Kokią čia tu prostituciją parašei?“ Iš karto nieko nesupratau. Juk straipsnelis visai apolitiškas, apie vaikų teatro spektaklį. Tik vėliau supratau, ką Rimas turėjo omeny. Nedalyvauti niekur, kas oficialu, nebendradarbiauti jokiomis formomis, būti tik paraštėje. Ta „Kelionė į pasaką“ buvo pirmas ir paskutinis sovietmečiu išspausdintas mano žodis, o atminty išlikusio gėdos jausmo dabar nesigėdiju ir gal net didžiuojuosi juo.
O kitą kartą, kai susitikome su Rimu ir Silvija dabartiniame B. Dauguviečio skverelyje, Rimas vėl sveikindamasis pabrėžė, kad yra deklasuotas elementas, ir tik po to pradėjome pokalbį apie kapeikas. Galvodamas apie nepriklausomą Rimo laikyseną, jo vidinę asmens laisvę, apie įstrigusį atmintin jo „deklasuotą elementą“, dažnai mąstau apie ribas, kurias galėtų ir privalėtų jausti kiekvienas, apie bekompromisį su savo sąžine gyvenimą. Rimas, kaip poetas, – o, manau, nesuklysiu teigdamas, kad kiekvienas poetas pasąmonėj tikrai nori, kad jo kūryba būtų išspausdinta, – taip pat būtų norėjęs matyti savo eiles publikuotas. Bet neabejoju, kad jis to vis dėlto nesiekė, kitaip ir jo eilės būtų buvusios kitokios, be to, būtų reikėję peržengti ribą – laužyti save.
Kartais svarstau, jei Rimas būtų dar gyvenęs, ar gyvenimas būtų jį atvedęs prie disidentinės veiklos, ir čia pat atsakau sau – ko gero, ne. Ir čia jis išlieka deklasuotu elementu, nors ir estetas. Jei būtų reikėję rinktis, manau, jis būtų likęs ištikimas savo asmenybės principams, o jis tikrai juos turėjo. Manau, teisiamas Rimas susidūrė su egzistenciniu „arba / arba“. Vilionės buvo visiems panašios – „padėsim išsispausdinti, išleisti knygą…“
Tik kartą Rimui išdrįsau paskaityti savo eilių. Rimo įvertinimo net nelaukiau. Tada Rimas tiesiog pasakė keletą gerų žodžių, pavadino mano eiles šiek tiek romantiškomis, šiek tiek sentimentaliomis (man buvo gal šešiolika). Ačiū Dievui, poetu netapau, tapau mokytoju.
1994 m., ruošdamas R. Buroko atminimo vakarą 15-oje vidurinėje mokykloje (dabar Žvėryno gimnazija), kur tada mokytojavau (tą vakarą yra aprašęs T. A. Rudokas „Literatūroje ir mene“ 1994 m. gruodžio 10 d. publikuotame straipsnyje „Kaip aš nepažinojau Rimo Buroko“), iš Silvijos gavau pluoštą Rimo eilėraščių, tai buvo jo ranka užrašyti įvairūs eilėraščių variantai, su daugybe taisymų, braukymų. Tikrų tikriausi rankraščiai, išmarginti, beje, ir jo paties piešiniais. Man visada atrodė, kad Rimas turėjo rašyti be jokio vargo, atrodė, kad eilėraštis kur nors „Vaivoj“ tiesiog pats pasirašo. Juk tie tekstai tokie lengvi, elegantiški, muzikalūs, o čia braukyta, taisyta, ieškota… Jausdamas ir aprėpdamas jo eilėraščių visumą bei turinį, suvokiu, kad tai gilus, iškentėtas, išjaustas gyvenimas-poezija, poezija-gyvenimas.
Gražiausias, bent jau man taip atrodo, R. Burokui dedikuotas eilėraštis yra kito mirusio poeto B. Lazukino, tai paskutinis VIII sonetas iš sonetų ciklo „Mansarda“:
R. B.
Kur visa tai, paklausi tu dabar,
Eilėrašti, – vienatvė žaidžia Vilnių;
Vidurnakty, kuriam varpų negirdim,
Varinių rimų paliktų vardan
Išnyra mėnuo numalšinti skausmo,
Širdie! Apgausi vėl eilių sirgalių, –
Vėlu ir nuobodu klausytis senio,
Kai karštligėje dega lapų auksas.
Brangioji, muzika pripildo siaubo,
Ir Rilkės angelui atverti durų
Iš kapo kelias amžinybė draugo;
Kur meilė – tu išvysi dugną sūrų,
Kur meilė – tu išgirsi tuščią širdį, –
Ak, mylimoji, duoki nenumirti.
Rima Palijanskaitė. Žinomas, bet nesuprastas Vydūnas
2023 m. Nr. 3
Vydūnui – 155
Šiais metais kovo mėnesį minime žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, filosofo ir rašytojo Vydūno 155-ąsias gimimo ir jo mirties 70-ąsias metines. Tiesa, be didelių iškilmių, be jo asmenybei ir kūrybai skirtos konferencijos. Platesnio mokslininkų dėmesio Vydūnas (kaip, pavyzdžiui, Kristijonas Donelaitis) kol kas nesulaukia, nors jo kūrybinis palikimas itin didelis, o asmenybė išties iškili. Vis dar neturime ir visą jo rašytinį palikimą aprėpiančių raštų, ir nežinia, ar kada turėsime.
Vis dėlto yra kuo pasidžiaugti – Vydūnas nėra pamirštas. Žymiausias mąstytojo atminimo įamžinimo įvykis – 2019 m. Klaipėdos miesto skvere iškilęs labai originalus, kaip ir pats mąstytojas, paminklas (skveras pavadintas Vydūno vardu). 2020 m. išleistas Vydūnui skirtas žurnalo „Sphairos“ 12 numeris „Išvysti kitaip“. Neeiliniu įvykiu galima pavadinti ir 2021 m. Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje pastatytą Vydūno dramą „Ne sau žmonės“ (režisierius Jonas Vaitkus). Rašytojo neleidžia pamiršti ir apie jo asmenybę bei kūrybą pasakojanti ekspozicija Kintų Vydūno kultūros centre – pastate, kur jo 1888–1892 m. mokytojauta. 2022 m. šio centro kiemą papuošė originalus muzikinis Vydūno suolelis (idėjos autorius Mantas Maziliauskas). Mąstytojo išmintį gaivina ir entuziastų dėka pasirodančios naujos Vydūno publicistikos rinktinės: „Apie tikėjimą“ (2021), „Apie gyvenimą ir sveikatą“ (2022), „Kaip tapti saulėtu žmogumi“ (2022, antras papildytas leidimas).
Vydūno vardas plačiau nuskambėjo 2022 m. birželio pabaigoje Sovietske (Rusijos Federacija, Kaliningrado sritis) nukėlus jo atminimui skirtą bareljefą, kuris nuo 1968-ųjų buvo ant namo, kuriame jis 1933–1944 m. gyveno ir kūrė (Tilžėje Vydūnas gyveno 1892–1944 m.). Karo fone šis įvykis įgavo simbolinę reikšmę: Tilžės lietuvių išminčiaus, visu savo gyvenimu ir kiekvienu kūriniu bylojusio apie žmoniškumą, atminimas šiame mieste tapo nepageidaujamas. Vydūno bičiuliai daug metų darė žygius ir tikėjosi, kad šiame mieste bus įrengtas Vydūno memorialinis muziejus, bet šios viltys sudužo, o dabar netekome ir jam skirtos atminimo lentos.
Detmolde (Vokietija) – mieste, kuriame Vydūnas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus (1946–1953), ne tik įamžintas jo atminimas, bet ir skiriama dėmesio jo kūrybiniam palikimui. Ant namo, kuriame Vydūnas 1946 m. buvo trumpam apsistojęs, nuo 2013-ųjų puikuojasi atminimo lenta, o namo nišoje – jo skulptūra. Vydūno draugijos ir jos bičiulių Vokietijoje rūpesčiu leidykloje „Litverlag“ leidžiamos Vydūno knygos, remiant Detmoldo fondui (Bürgerstiftung Detmold). Detmoldiškio kunigo Miroslavo Danyso ir Vydūno giminaitės Britos Storost rūpesčiu 2017 m. buvo išleista rašytojo vokiečių kalba parašyta, Tilžėje 1932 m. pasirodžiusi, bet netrukus konfiskuota ir sunaikinta knyga „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“ („Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“). 2018 m. išleista straipsnių knyga apie Vydūną ir vokiečių kultūrą – „Vydunas und Deutsche Kultur“.
Netrukus tikimasi išleisti ir gegužės mėn. vyksiančioje Europos dienų šventėje Detmolde (Europatage in Detmold) pristatyti daugiau nei keturių šimtų septyniasdešimties puslapių apimties Vydūno knygą „Vydunas in Detmold und Europa“. Taip bus paminėtos Vydūno 70-osios mirties metinės. Taigi pagaliau dienos šviesą išvys Vydūno vokiečių kalba rašyti straipsniai, daugelis jų – pirmą kartą. Savo laiškuose mąstytojas yra užsiminęs, kad vokiškai rašąs dėl to, jog tikisi būti išgirstas ne tik lietuvių – savo rašiniuose apmąstąs labai svarbius gyvenimo dalykus, kuriuos jam duota ypatingu būdu išvysti.
Vydūnas – sau žmogaus pavyzdys
Lietuvoje Vydūnas buvo ir yra menkiau ar daugiau žinomas, bet niekada nebuvo labai populiarus, o dėl savo pažiūrų bei veiklos yra sulaukęs ir prieštaringų vertinimų. Netgi jau minėtas 1932 m. išleistas veikalas apie vokiečių ir lietuvių santykius buvo priešiškai sutiktas ne tik vokiečių nacionalistų, bet ir pačių lietuvių – šie buvo labai nepatenkinti, kad rašytojas daug gražių žodžių parašė apie vokiečių kultūrą ir iškilius jos kūrėjus bei mąstytojus. Apie Vydūno asmenybės ypatingumą ir menką jo supratimą publikuotas ne vienas straipsnis. Ir turbūt dar ne vienas bus paskelbtas.
Tai, kad Vydūną suprasti, o ypač jo patarimais sekti nėra paprastas dalykas, labai vaizdingai tarpukariu yra išsakęs Bronius Vaitiekūnas: „O Vydūnas su savo dvasios-sielos pasauliu taip toli nuo mūsų, jog mes sutikę naują jo veikalą lygiai taip pasielgiam, kaip tos naminės žąsys, išvydusios aukštai skrendant laukines: viena kita sugirgsės, viena kita sparnais suplasnos ir vėl visos nurimsta. Žino – joms ne pakeliui, tikriau pasakius, jos neištesės. Taip ir mes“1.
B. Vaitiekūnas šiuos žodžius rašė recenzijoje apie mąstytojo knygą „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ (1928). Ir pats Vydūnas pabrėžė ne kiekvienam šį veikalą – rodos, apie paprasčiausius ir visiems rūpimus dalykus – skiriąs. Savo knygą mąstytojas teigė skiriantis ne tiems, kurie gyvena senais, žalingais įpročiais ir nenori jų keisti; ir ne tiems, kurie materiją ir jos jėgas tiki esant visumos pagrindu ir kurie tuo tikėjimu esą patenkinti. Šis raštas esąs skirtas „jaunos širdies, pakilusios sielos, giedros dvasios“ žmonėms, kurie nori keisti savo mąstymą, tvirtinti savo esmę, išdrįsti gyventi savaip, išmintingai. „Šis raštas duoda pirmenybę dvasiai. Jai ir priskaitoma visa galia šiame gyvenime. Iš tokio supratimo yra ir sprendžiamas parinktasis uždavinys. Atitinkamai ir bus rodoma, kaip gyventi reikia, norint sveikam išlikti“2.
Vydūnas, pasak Vytauto Kavolio, „švietė asmeniniu pavyzdžiu ir paliko mums „sau žmogaus“, sąmoningos individualybės sąvoką“3. Sau žmogus – Vydūno sukurta arba galbūt iš jo skaitytų vokiečių ar kitų mąstytojų veikalų perimta ir pasidaryta lietuviška sąvoka. Tai autentiško, savo esme ir savo protu gyvenančio žmogaus įvardijimas. Vydūnas vartojo ir saviško, savingo, esmiško žmogaus sąvokas. Esmiškas gyvenimas mąstytojui – tai gyvenimas savo esme, buvimas savimi iki pat sielos gelmių.
Ką reiškia būti sau žmogumi, Vydūnas byloja antrojoje trilogijos „Probočių šešėliai“ dalyje „Ne sau žmonės“. Joje vaizduojami baudžiavos Lietuvoje laikai. Bet dramos dialogai ir monologai atliepia ir šių dienų Lietuvos žmonių situaciją. Nors metai po metų keitėsi socialinė santvarka, gyvenimas ir įpročiai, pats žmogus pasikeitė mažiausiai. Šiandien sau žmonių išties yra, bet jų labai nedaug, o jų balsus visuomenėje nuslopina kiti – ne sau žmonių balsai ir riksmai, jų lavina.
Trilogijoje Vysuomis aiškina Mykolui, ką reiškia tapti sau žmogumi, ką reiškia būti žmonišku:
P[ap]rastiems baudžiauninkams pirm visų reikėtų žinoti, kas Dievo valia. Pasakysiu jums. Klausykitės! Dievo valia, matykita, yra, kad žmogus sau žmogum būtų, o ne kitam. O pastojęs sau žmogumi, tuomet gal būti žmogumi ir kitam, iš meilės, kaip brolis broliui. <…>
Matai, jog žmonės kaip šuneliai. Pasiundyki, ir draskys kaltą ir nekaltą. O kodėl? – Kodėl? <…> Akylai klausykis. Tai todėl, kadangi nežino atskirti, kas žmoniška, o kas ne. To supratimo reikia. Su tokiu supratimu pastoja žmonės žmonėmis, o galiausiai sau žmonėmis. Kas nežmoniška, nei vienas neturėtų daryti, nors jį ir žudytų <…>
Kiek įmanydamas, žmones raginau, kad taptų sau žmonėmis, ir nebetarnautų vergiškai svetimiesiems, plėšdami iš brolių, kas šiems brangu, ir padrėbdami tai žmonėms-gyvuliams.4
Taigi būti sau žmogumi nėra nei paprasta, nei lengva, kaip ir sekti Vydūno gyvenimo principais ar patarimais. Pasak mąstytojo, pirmiausia svarbu išmanyti, kas iš tikrųjų yra žmogus. O tada pajausti ir puoselėti savo esmę – savo asmenybės branduolį, visų dvasinių žmogaus galių versmę. Ta esmė esanti tarsi vidinė saulė, kuriai užtekėjus žmogus tampąs saulėtas. Tik tuomet, mąstytojo manymu, jis tampa laisvas, tampa sau žmogumi, ir tik tuomet jis gali būti išties žmoniškas ir sąmoningas, drąsus ir išmintingas, kūrybingas ir laimingas…
Vydūnas būti sau žmogumi mokėsi nuo vaikystės – apmąstydamas savo patirtį ir nuojautas, protaudamas savarankiškai, nesutikdamas su kai kuriomis brukamomis ar suaugusiųjų inertiškai kartojamomis idėjomis. Mąstytojas niekada nesielgė kitaip, nei jam bylojo elgtis sąžinė, nors žinojo, kad gali būti nesuprastas – ne kartą buvo užsitraukęs kitaip manančiųjų rūstybę. Jis domėjosi įvairiais mokslais ir mokymais, bet į savo raštus įpynė tik tas idėjas, kurioms pritarė, kurios buvo jam priimtinos, tai yra giminingos jo paties mintijimui. Ir niekada aklai neperėmė jokių filosofinių ar teosofinių idėjų, kaip neretai manyta ir manoma.
Vydūnas apie teosofiją ir Rudolfą Steinerį
Tai, kad Vydūnas į visus gyvenimo dalykus turėjo savitą požiūrį, rodo jo santykis su teosofija ir kai kuriais jos atstovais. Neseniai mokslininkams naujaip ėmus vertinti teosofiją, iš naujo pažvelgta į Vydūną kaip į teosofą, manant, jog jo idėjos yra artimos žinomų teosofų, taigi ir Rudolfo Steinerio (1861–1925) idėjoms. Tačiau pats Vydūnas vis dėlto turėjo savitą teosofijos sampratą ir netgi nelaikė savęs teosofu, nors daug metų vadovavo Vokietijos teosofų draugijos skyriui Tilžėje. O R. Steinerio idėjomis domėjosi, bet jos jo toli gražu nežavėjo.
Vydūnas teosofijos nelaikė siaura, vien teosofų draugijos propaguojama doktrina. Kai kuriuos teosofų domėjimosi ir mokymo aspektus mąstytojas kritikavo – ypač jų susidomėjimą spiritizmu ir tokiu būdu gautų „žinių“ sureikšminimą. Šiuos eksperimentus asmenybei, žmogaus dvasiniam gyvenimui ir jo sąmoningumui laikė labai pavojingais ir kvietė lietuvius to jokiu būdu nedaryti. Vis dėlto kai kuriuos teosofus jis labai vertino ir jais rėmėsi, jų veikalų ištraukas publikavo savo leistame žurnale „Šaltinis“, juos yra paminėjęs ar citavęs savo raštuose, labiausiai vertindamas vokiečių mąstytoją ir teosofą Franzą Hartmanną. Iš Vydūno verstų ir publikuotų F. Hartmanno tekstų ataidi gerai pažįstamos ir mąstytojui labai artimos idėjos apie sąmonę:
Dvasia yra sąmonė. Be dvasios negalėtų joks prisiartinimas mūsų sąmonei žinomas pastoti. Berods gyvename objektyviškoj (šalia mūsų esančioj) pasaulėj ir esame apgobti daiktais, bet apie tuos mes tik tan težinome, kas į mūsų sąmonės šviesą parein. Todėl pasaulė, kurią pažįstame, iš tikro yra subjektyviška, tai esti, kurią patys susitvėrė arba kuri mumyse pastojusi yra.
Savo smegenų protu nieko nežinome nei apie savo geriausius pažįstamus ir bičiulius. Kan pažįstame, tai yra įspūdžiai, kurie jie mums padaro, ir kuriuos savo pajautimais sugavę ir priėmę esame. Iš tų įspūdžių pasidarom apie anuos žmones ir jų ypatybes paveikslus, kurie kartais visai nėra teisingi.5
Nuo pat susidomėjimo teosofija pradžios Vydūno teosofijos samprata buvo savita. Straipsnyje „Teosofija ir teosofiški mokslai“ (jį 1905 m. publikavo savo žurnale „Šaltinis“) mąstytojas teosofiją tapatina su dieviška išmintimi žmoguje, tikrąja tikyba, dvasiška (dieviška) gyvybe žmoguje ir pateikia F. Hartmanno teosofijos apibrėžimą: „Teosofija, aukščiausia išmintis ir teisybės išpažinimas6, nėra joks mokslas, kurs iš raštų išmok[st]amas, joks tikėjimas į kokius sakinius ir žodžius, joks tikėjimas, kurs remiasi ant senų raštų ir pasakų7, ant visokių išvedimų arba išrodymų; ji yra teisybės apsireiškimas viduje ir jos pačios išpažinimas“8.
Vydūnas prabyla ir apie teosofiškus mokslus, tačiau jais esą galima laikyti tik tokius, kuriuos „tyrinėdamas, pajaučia savyje naują išpažinimą, naują gyvastį užtekant. O kad tai nenusiduoda, tai gal būti, kad tie mokslai neteosofiški arba jie tam žmogui negal teosofiškais pastoti.“9 Taigi tik tokie raštai, kurie pažadina paties skaitančiojo dvasinę gyvybę ir gilią išmintį, Vydūno laikomi teosofiškais.
Vydūnui būti teosofu – tai įgyti ir reikšti dievišką išmintį, o ne priklausyti teosofų draugijai ar perimti jų mokymą. Pats jis netgi nelaikė savęs teosofu: „Žmogus, kurio šventumas labai išsiskiria iš kitų žmonių, turi nepaprastą išmintį, kuri vadinama dieviška išmintimi. Tada toks žmogus gali būti vadinamas teosofu, tai esti dieviškai išmintingu. Aš pats nesmi teosofas. Labai daug man reikia, kad toks būčiau“10. Vis dėlto ir pats mąstytojas savo raštais pirmiausia siekė pažadinti savo tautiečių sąmoningumą, jų išmintį: „Vien trokštu savo raštų skaitytojus paraginti mąstyti apie svarbius dalykus, kad patys įgytų išmanymą“11.
Klausiamas, kuo remiasi pateikdamas įvairias „slėpiningas žinias“, Vydūnas įvardija išties nemažai teosofų ir jų veikalų12. Kai kurie jo pateikti autoriai bei jų knygos ir šiandien yra labai vertinami. Tiesa, greta išvardintų teosofų Vydūnas R. Steinerio pavardės nepamini. Tačiau mąstytojo dvasinės kultūros, meno, gyvenimo filosofijos idėjas neretai bandoma sieti ir su šio antroposofo mokymu: „Vydūnas domėjosi Štainerio antroposofija, jo kūno, sielos ir dvasingumo (atitinkančių materiją, vidinį gyvenimą ir abstraktų sąmoningumą) samprata“13. Manoma, jog Vydūnas galėjo iš R. Steinerio tam tikras idėjas perimti arba kad jos yra labai artimos.
Apie Vydūno ir R. Steinerio idėjų panašumą (tiesa, jų rimčiau neanalizavęs) yra rašęs ir pagrindinis vydūnistas Vacys Bagdonavičius: „Visa, kas yra iš teosofijos, Vydūno ir R. Štainerio mokymuose beveik visiškai sutampa. Ypač tai pasakytina apie dvasinės visumos ir žmogaus esmės supratimą14. <…> Jeigu abu mąstytojai būtų susitikę tuoju teosofiškuoju savo gyvenimo laiku, ko gero, būtų labai suartėję ir susibičiuliavę“15. Vydūnistas pastebi, jog Vydūno raštuose R. Steinerio pavardė tarsi atsitiktinai pasirodo tik kartą kitą, ir esą nėra aišku, ar Vydūnas buvo su juo susipažinęs asmeniškai. Išties, kaip matysime, jie buvo susitikę, ir ne kartą, bet Vydūnui jo paskaitose ir raštuose dėstomas mokymas pasirodė nepriimtinas.
Salio Šemerio cituojamas Vydūno laiškas byloja, jog mąstytojas su R. Steineriu buvo susipažinęs, bet šio vokiečių antroposofo idėjos jo labai nesudomino. Taigi viename laiškų S. Šemeriui Vydūnas rašė: „Susipažinau ir asmeniškai su dr. R. Steineriu ir su jo mokslais, kuriuos jis vadino Antroposophe. Bet giliau manęs nepatraukė. Tikrai gilų įspūdį padarė į mane dr. Fr. Hartmannas, kurio ir asmenybė man buvo labai maloni“16. R. Steinerį Vydūnas kartą pamini savo veikale „Tautos gyvata“, o „Sąmonės“ pratarmėje nurodo vieną jo knygą; vis dėlto abiem atvejais tai susiję ne su dvasinės kultūros, o su socialiniais klausimais.
Aiškiausiai mąstytojas savo požiūrį į R. Steinerio mokymą yra išdėstęs laiške Viktorui Falkenhahnui. Akivaizdu, jog Vydūnas į šio mąstytojo veikalus žvelgė labai kritiškai. Štai citata iš laiško:
Su Dr. Rud. Steineriu susipažinau asmeniškai rodos 1904 mts. Leipcige skaitęs buvau vieną antrą raštą, turbūt be kitų „Philosophie der freiheit Suceition“17 ir kitus jo vėliau kuriamus raštus. Bet vis nebuvau tikrai galėjęs sutikti su jo mąstymu. Klausiaus jo kalbų Berlyne iki 1919 mt. Ir skaičiau net paskutinius jo raštus. Bet vis man rodėsi, kad jis nėra aiškiai praregėjęs. O dabar vėl skaitęs, pasiklausęs, kas iš jo raštų paskaityta ir kaip vienas antras stengiasi jo mąstymus savaip apreikšti, lyg tvirtinasi, ką apie jį nuvokiau. Tiesa, jis reiškia šį tą dabarties žmonijai. Rethmeyeris18, rodės, man lyg iškelia R. Steinerio mokslus Evangelijos šviesoje ir taip jie įgyja gilesnę prasmę. Man visai aišku, kad jis kartoja slėpiningas kitų pažiūras, labiausiai tai, ką N. P. Blavatskaja skelbia rašte „Secret Doctrinee“. Tūli dalykai, kurie jo tvirtinami, atrodo man apsirikimai, kiti net sukraipymai to, kas kitų, ypačiai indų išminčių, tvirtinta. Bet noriu tikėti, kad vis dėlto R. St. mokslai žmonėse ką sužadina. Detmolde buvo ir jo Volkshochschulėje užpernai vienam dipl. inž. leista viešas kalbas sakyti iš R. St. mokslų. Buvo daug klausytojų, bet jų skaičius iš lengvo mažėjo. Volkshochschulė nebepriėmė tokių kalbų ir priruošė tam net vieną tam priešingą kalbą.19
Taigi labai abejotina, ar galima teigti Vydūno ir R. Steinerio idėjas esant giminingas. Išsamesnis šių mąstytojų idėjų palyginimas būtų vertingas. Taip turbūt gimtų atsakymas, kodėl Vydūnui šio žinomo antroposofo idėjos buvo nepriimtinos.
Kaip Vydūnas tapo vegetaru
Tam tikrus Vydūno gyvenimo aspektus išryškinti verčia netgi plačiai skleidžiami, su tiesa gerokai prasilenkiantys gandai – neseniai didelė jų puokštė pasirodė laikraštyje „Mokslo Lietuva“ (2022 m., Nr. 8). Netgi akademinės bendruomenės atstovai skleidžia klaidingą, jų pačių sumanytą mintį, jog Vydūnas vegetaru tapęs po to, kai apie vegetarinę mitybą sužinojęs iš tam tikrų literatūrinių šaltinių (tarsi pats apsispręsti ir pakeisti mitybos negalėjęs): vienas mini menamą vokiečių arba anglų kalba parašytą knygą apie vegetarizmą, kiti – indų filosofiją, Vedas, netgi ajurvedą. Tačiau tuomet, kai tapo vegetaru, būsimasis Vydūnas buvo sunkiai sergantis septyniolikos metų moksleivis, o ne Vedas studijuojantis mąstytojas (su teosofija ir indų filosofija susipažino būdamas trisdešimt dvejų metų)… Vydūno tapimas vegetaru neretai laikoma pagrindine ir kone vienintele jo pasveikimo sąlyga, kas taip pat nėra tiesa.
Mokydamasis Ragainės mokytojų seminarijoje, šešiolikos metų būsimasis Vydūnas susirgo sunkia tuberkuliozės forma. Dažnai su Vydūnu bendravęs Antanas Krausas prisiminimuose rašė: „Besimokant teko drėgname bute gyventi ir susirgti. Pradėjo plaučiai kraujuoti. Gydytojai maža vilties beteikė jam pasveikti“20.
Vis dėlto kodėl ir kaip Vydūnas tapo vegetaru? Atsiminimuose jis aiškino, jog vaikystėje mėsos valgė retai, bet „kas kartą po valgymo, gal trukus valandą ar ilgiau, jis apalpdavo. O neaiškėjo jam ir kitiems, kodėl taip. Tik iš lengvo [jis] numanė, kad skerdžiamų, žudomų gyvulių kančios veikia kaip nuodai valgantįjį jų mėsą. Būdamas septyniolikos metų, jis pasiryžo mėsos nebevalgyti. Ir neatsitiko apalpimų visą ilgą jo amžių“21. Apie tai užsimena ir ne viename laiške, pavyzdžiui: „Turėjau vengti mėsiškų valgių, kadangi valgęs po valandos apalpdavau, o kai tokių valgių nebevalgiau, man tai ir niekuomet nebeatsitikdavo“22. Taigi vegetaru Vydūnas tapo tiesiog įsiklausęs į savo kūno signalus ir suvokęs, jog jam mėsa nėra tinkamas valgis, tada dar, jo paties teigimu, „nieko neskaitęs apie vegetarizmą“23.
Mitybos pakeitimo Vydūnas nelaikė vienintele ar netgi svarbiausia pasveikimo priežastimi. Vienoje autobiografijų mąstytojas rašė: „Maždaug 17 metų jaunuoliui pradėjo plaučiai kraujuoti. O kartais taip labai, kad gydytojas matė, kad teksią veik mirti. Tatai tęsėsi maždaug 5 metus. Tada Vydūnas stengėsi gydytis, giliai, bet atsargiai kvėpuodamas tyro oro, maudydamos ore ir visaip stiprindamas savo sveikatą ir gyvendamas kiek galėdamas žmoniškai ir dažnai giedodamas“24.
Savo bičiuliams Vydūnas yra užsiminęs, jog, gydytojams beveik neduodant vilčių pasveikti, jis įsiklausęs į vieno jų patarimą praktikuoti griežtą dienotvarkę. Jonas Stiklorius: „Kai jam buvo dar tik 17 metų, jis susirgo tokia sunkia plaučių tuberkuliozės forma, kad gydytojai jam pasakė, jog vienintelis būdas išgelbėti gyvybę yra griežtas gyvenimo režimas, mankšta ir labai griežta dieta. Jis taip ir padarė: ėmėsi maitintis tik vegetariškai, visai atsisakė ne tik mėsos, bet ir žuvies bei pieno25 produktų, maitinosi tik vaisiais ir daržovėmis“26.
Nuo 1888 m. Vilius Storostas savo sveikatą stiprino Kintuose, dirbdamas jaunesniuoju Kintų triklasės mokyklos mokytoju. Laisvalaikiu jis vaikščiojo smėlingame Kintų pušynėlyje, pėsčiomis arba dviračiu keliaudavo ir į tolimesnes apylinkes iki Priekulės, Rusnės. Sveikatą stiprino mankšta, kvėpavimo pratimais tyrame ore, saikingai naudodamasis saulės voniomis (gydomoji saulės galia tuomet buvo plačiai pripažįstama), taip pat vartodamas įvairių vaistažolių arbatas.
Jaunuolio viltį pasveikti stiprino ir Kintų mokyklos, kurioje jis tuomet dirbo, direktoriaus dukros Klaros (vėliau tapusios jo žmona) tikėjimas jo sveikatos stiprinimo būdais ir geraširdiškumas: kai sveikata pablogėdavo, ji jam padėjo ir jį slaugė, Vydūno žodžiais, „su tikru maloniu pasišventimu“. Jaunuoliui tai buvo reikšminga parama, už kurią jis, suprantama, jautė didelį dėkingumą.
Sveikimo procesas truko apie septynerius metus. Mąstytojo teigimu, per tiek metų pasikeičiančios beveik visos žmogaus organizmo ląstelės (septynmečiais jis skirstė visą žmogaus gyvenimą, pažymėdamas jų ypatumus). Paskutiniaisiais darbo Kintuose metais jis savarankiškai pasiruošė egzaminams ir juos išlaikė, norėdamas pretenduoti į mokytojo vietą didesniame mieste. Netrukus (1892 m.) išvyko dirbti į Tilžės berniukų vidurinę mokyklą. Kraujoplūdžiai dar buvo pasireiškę ir gyvenant Tilžėje, bet greitai sveikata pasitaisė ir nuolat gerėjo. Laiške S. Šemeriui Vydūnas rašė: „Penktame septynmetyje sveikata dar daugiau tvirtėjo. Tai ir dar daugiau pasišvenčiau studijoms. Pasidarė galima lankyti universitetą“27.
Disciplina ir visi paminėti sveikatos stiprinimo būdai buvo labai svarbūs. Bet tikras, „nuodugnus išgijimas vyksta iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės“28. Žmogaus esmėje, anot mąstytojo, slypi slėpiningos jėgos, dieviškoji Meilė. „Kaip Meilė yra kūrybos galia, taip ji ir naujina, ir taiso, kas senėjo ir griuvo. Jai valdant, visa žmogaus prigimtis kinta. Tik būtina yra jai visiškai pasišvęsti. Tobulas skaistumas yra pagrindinė sąlyga jos gimimo ir jos galybės. <…> Kame meilė visiškai yra valdovė, tas numeta visą nelemtą dalį, kurią tėvai jam paveldėjo. Naujas prasideda jam amžius, naujas ir gyvenimas“29. 1937 m. laiške gydytojai Vydūnas pabrėžė: „Gydyti tegali gyvybingumo galia. Į ją nukreipti ligonių dėmesį ir pasitikėjimą bus kone tikriausia pagalba jiems!“30
Taigi pasveikti Vydūnui padėjo ne tik jo paties – septyniolikmečio vaikino – sumanytas mitybos pakeitimas (vegetarinė mityba) ir įvairūs sveikatos stiprinimo būdai, bet ir jo nuolat stiprėjusios dvasinės galios, jo esmė, kurią savo filosofijoje mąstytojas laikė sveikatos pagrindu ir svarbiausia pasveikimo sąlyga.
1 Vaitiekūnas B. Sveikata – Jaunumas – Grožė // Lietuvos mokykla. – 1929. – Nr. 3. – P. 132.
2 Vydūnas. Raštai. – T. 2. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 289.
3 Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 144.
4 Vydūnas. Probočių šešėliai. – Tilžė: Rūta, 1908. – P. 66, 69, 75–76.
5 Hartmann F. Dvasiškasis žmonių susiėjimas // Šaltinis. – 1905. – Nr. 5. – P. 143.
6 Žodį išpažinimas Vydūnas ne kartą vartojo žodžio pažinimas arba žinojimas reikšme.
7 Pasakos čia – senosios legendos, mitai.
8 Vydūnas. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 16.
9 Ten pat. – P. 23.
10 Vydūnas. Apie tikėjimą. – Šiauliai: Lucilijus, 2021. – P. 50.
11 Ten pat. – P. 37.
12 Ten pat. – P. 39–40.
13 Žukauskienė O. Ankstyvasis modernizmas ir teosofija: kultūrinis Vydūno pasaulėžiūros kontekstas // Sphairos. – 2020. – Nr. 12. – P. 105.
14 Vydūno žmogaus esmės sampratą V. Bagdonavičius tapatina su nekintančia „dieviška esybe“ (ji esą atitinkanti vedantos požiūrį), tačiau Vydūno filosofijoje žmogaus esmė yra nuolat kintantis asmenybės centras, jo vadintas ir žodžiu patybė.
15 Bagdonavičius V. Spindulys esmi begalinės šviesos. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008. – P. 186.
16 Šemerys S. Vydūno gyvenimas // Aukuras. – Klaipėda, 1937. – P. 53.
17 Turbūt minima R. Steinerio knyga „Die Philosophie der Freiheit“.
18 Tai pavardė šeimos, kurios name Vydūnas gyveno Detmolde.
19 Vydūno laiškas V. Falkenhahnui, 1949-06-08. – LLTI BR. – F. 1–41.
20 Krausas A. Vydūnas – tautos žadintojas // Atolas (LKF metraštis). – Melbournas, 1954. – P. 131.
21 Vydūnas apie save // Aidai. – 1950. – Nr. 7. – P. 299.
22 Vydūno laiškas P. Gudui, 1947-11-25. – Klaipėdos universiteto biblioteka. – RSS. – F-1.
23 Vydūnas. Pasikalbėjimai // Jaunimas. – 1914. – Nr. 5. – P. 13.
24 Vydūno autobiografija // Literatūra ir menas. – 1988. – Nr. 38. – P. 4.
25 Pradžioje pieno produktų galėjo atsisakyti, bet vėliau juos Vydūnas vartojo.
26 Stiklorius J. Vydūnas // Aidai. – 1978. – Nr. 10. – P. 439.
27 Šemerys S. Vydūno gyvenimas // Aukuras. – Klaipėda, 1937. – P. 48.
28 Vydūnas. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 531.
29 Vydūnas. Raštai. – T. 2. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 267.
30 Vydūnas. Asmenybė ir sveikata. – Kaunas: Obuolys, 2018. – P. 240.
Vanda Zaborskaitė. Vasario šešioliktajai
2023 m. Nr. 2
Grįžtame į didžiąją savo Tautos šventę iš užmaršties, iš pogrindžio, iš tylių paminėjimų šeimose. Svarbus yra šios šventės viešumas. Viešai pasakytas žodis sustiprina mus pačius ir sutvirtina mūsų tarpusavio ryšius ir jungtis. Mes įsisąmoniname ir apmąstome labai svarbias gyvenimo vertybes, kurios iškelia mus virš individualios būties laikinumo ir atskirumo, įjungia į istoriją ir kultūrą.
1918 metų vasario 16-oji yra aukštuma, į kurią kilo tautos mintis ir valia daugelį dešimtmečių per visą tautinio atgimimo epochą. Buvo įsisąmonintas perimamumo ryšys su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, buvo brandinama tautos savimonė, kol XIX a. pabaigoje sušvito nepriklausomos tautinės valstybės idealas. Daug brangių, taurių vardų su juo siejame. Ypatingą simbolinę vertę turi Jonas Basanavičius – pirmasis „Aušros“ redaktorius ir signataras; tautos pranašas Maironis, carizmo tamsoje skelbęs: „O tačiau Lietuva / Juk atbus gi kada: / Ne veltui ji tiek iškentėjo!“.
Neilgas buvo Nepriklausomybės laikas, bet jo reikšmė begalinė. Tas laikotarpis nebuvo Aukso Amžius, jame nestigo vargo, trūkumų ir neteisybės. Bet jame buvo didžiulės pastangos pasistatyti šviesius, tvirtus, garbingus namus, kuriuose tauta augtų ir kūrybiškai reikštųsi, kurių langai būtų plačiai atverti į pasaulį, kur būtų jauku ir saugu visų tautų Lietuvos žmonėms. Per dvidešimtmetį pasiekta stebuklingai daug. Išsiugdyta sava inteligentija, sukurta švietimo sistema, sutvarkyta ekonomika, sudarytos sąlygos augti ir visapusiškai plėtotis tautos kultūrai. Per visus paskesnius laikus mes šitame dvidešimtmetyje jutome atramą, jam visų pirma esame dėkingi už tai, kad neištirpome beveidėje „tarybinės liaudies“ jūroje, kad turime savas kultūrines ir politines tradicijas. Pažinti dvidešimtmečio patirtį, remtis ja ir pratęsti – vienas svarbiųjų dabarties uždavinių. Mums – esamiems ir būsimiems pedagogams – itin svarbu įsigilinti į anų metų mokyklą, vadovėlius, pedagoginę mintį: jais remdamiesi kursime naująją, atgimstančiąją Lietuvos mokyklą.
Šventė yra savęs susiejimas su praeitimi, savo tęstinumo laike išgyvenimas. Savęs projektavimas į ateitį. Bet ji yra ir žvilgsnis į save dabartyje. Ką aš galiu, kam aš pasiryžtu šiandien vardan savo tautos, kad jos buvime įprasminčiau savąją būtį?
Vasario 16-ąją į tautos kalendorių sugrąžino naujojo Atgimimo banga. Ji yra mūsų džiaugsmo, pasididžiavimo ir vilties šventė. Bet taip pat – susimąstymo ir pasiryžimo diena.
[1989.II.13]
Iš archyvų
Šis Profesorės Vandos Zaborskaitės tekstas „Vasario šešioliktajai“ yra skelbtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto grupės leistame laikraštėlyje „Viltis“ (1989.II.13, Nr. 2(10), p. 1–2). Proga prisiminti archyvinius, bet dabarčiai lygiai taip pat svarbius žodžius – graži ir prasminga, tai pernai gruodį švęstas Profesorės 100-metis.
Šiai sukakčiai buvo skirta ir mokslinė konferencija „Profesorė Vanda Zaborskaitė: asmenybė Lietuvos kultūroje ir visuomenėje“, vykusi 2022 m. gruodžio 9 d. LR Seimo Konstitucijos salėje. Konferencijoje akcentuotas reikšmingas Profesorės vaidmuo kultūros, švietimo srityse. Baigusi Vilniaus universitetą, 1950–1961 m. jame dėstė, vėliau buvo atleista iš pareigų ir pašalinta iš universiteto dėl marksistinės ideologijos neatitinkančių pažiūrų. 1962–1971 m. dirbo Istorijos institute. 1971–1994 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete (iki 1992 m. Vilniaus pedagoginis institutas). Atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, Profesorė buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narė (1988 m. spalio 14 d. įrašas V. Zaborskaitės dienoraštyje: „Spalio 7 d. Gedimino kalne iškelta trispalvė vėliava <…> Institutas gauna vieną delegatą į LPS seimą – Labai vieningai ir šiltai išrinko mane“1), vėliau įsitraukė į švietimo reformos darbą – vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui.
Konferenciją apibendrinančioje diskusijoje buvo paminėtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto grupės leistas laikraštėlis „Viltis“. Profesorius Kęstutis Nastopka, buvęs V. Zaborskaitės studentas, vėliau – jos bendradarbis Vilniaus pedagoginiame universitete, dalyvavęs ir šio laikraštėlio, ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio VVPI grupės veikloje, diskusijoje suabejojo, ar tikrai to leidinio pavadinimas buvo „Viltis“, o gal „Mintis“ ar panašiai… Virginijus Gasiliūnas, suradęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje saugomus šio laikraštėlio numerius, išsklaidė konferencijoje kilusias abejones ir patikslino: „Dėl biuletenio / laikraštėlio / leidinio [ne žurnalo] pavadinimo. Jis – kaip ir Maironio 1918.II.16 sukurto eilėraščio („Sunku mums būtų be vilties!“ etc). „Vilties“ pirmo numerio (datuoto 1988.X.1) pirmam puslapy eilėraštis perspausdintas. Iš Maironio ir leidinuko motto „Numesk, tėvyne, rūbą seną!“ [kitą eilutę: „Kurį užvilko svetimi“ palikta pridurt susipratusiam skaitytojui]. – Iš šalies žvelgiant, labai didelė pagunda manyt, kad ir biuletenio pavadinimą, ir motto pasiūlė Maironio žinovė prof. Vanda Zaborskaitė. Bet gal ir kas kitas. Jei kam būtų labai svarbu, reiktų apklaust leidinėlio redkolegiją (ji buvo išrinkta 1988.IX.8 Sąjūdžio rėmimo grupės susirinkime: „stud. A. Galinis, dėst. V. Laurinavičienė, doc. K. Malinauskas, e. prof. p. K. Nastopka, doc. A. Sapranavičienė“, Nr. 1, p. 4)2. 2002-ais išėjusioj Profesorės knygoj „Tarp istorijos ir dabarties“ publicistikos skyriuj yra du tekstai, apie kuriuos bibliografinėse pastabose (p. 733) teparašyta: „Vilniaus pedagoginio instituto laikraščiui „Viltis“; darytina išvada, kad šie tekstai knygoje skelbiami iš rankraščių (nurodyta parašymo data; nenurodyta tiksliai (data, Nr., p.), kur pirmąkart paskelbtas tekstas). Rašinio apie Persitvarkymo dvasią tekstas, galima sakyt, sutampa su skelbtuoju (pirminis pavadinimas buvęs šiek tiek kitoks: „Kiek Pedagoginiame institute reiškiasi Persitvarkymo dvasia?“, bet šiaip tikrai tas pats tekstas). Kitas knygoj skelbiamas rašinys „Žodis Vasario 16-ajai“, datuotas 1989 02 14, nors nurodyta, kad skirtas „Vilčiai“, – visai kitas, negu buvo paskelbtas „Vilty“. Ilgesnis, platesnis, su citatom, žodžiu, tikrai kitas. <…> Taigi, antras prof. V. Zaborskaitės rašinys „Viltyje“ knygoje neperspausdintas“3.
Parengė Žydronė Kolevinskienė
1 Zaborskaitė V. Dienoraščiai 1941–2010 / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – P. 117.
2 K. Nastopka patvirtino, kad Sąjūdžio grupės leidinio pavadinimą („Viltis“) ir nuorodas į Maironį, minimas V. Gasiliūno el. laiške, tikrai pasiūlė V. Zaborskaitė.
3 Iš V. Gasiliūno elektroninio laiško profesoriui K. Nastopkai, 2022 12 21.
Vytautas V. Landsbergis. Trupinėliai nuo Jono stalo
2022 m. Nr. 12
Viskas yra apie pradžią, ne apie pabaigą
Jonas Mekas
I
Sėdėjome prie stalo, vaišinomės, gėrėm poeziją, valgėm filmus, gardžiavomės pokalbiais, šokom ir dainavom, ir rodės, kad visa tai tęsis dar vieną kitą amžinybę, bet Jonas pakilo ir išėjo, palikęs mus švęsti toliau. Jam buvo devyniasdešimt septyneri.
Ėmėm skirstytis ir mes, galvodami, ką parsinešti namo nuo stalo atminčiai, nes gera buvo. Pamačiau, kad likę keli trupinėliai ant stalo, susižėriau delnan ir išėjau. Manau, kad visi turime tokių, visi, sėdėjusieji ten prie Jono stalo. Tokių daug, Jono durys buvo atviros visiems broliams, sesėms, užeinantiems, praeinantiems, išeinantiems, skubantiems, pasiliekantiems ilgėliau.
Ir kartais žingsniuodamas Vilniaus gatve pajuntu delnuose tuos trupinius ir kojos iškart nori judėti kitaip – šokti, juoktis, žaisti. Ir prisimenu, kad visa tai iš Jono. Iš mūsų pasivaikščiojimų po Niujorką, kai mes, Jono satelitai, užsižaisdavome pereidami iš vienos šventimo lokacijos į kitą, pavyzdžiui – iš „Antologijos“ į „Marso“ kavinę arba į Jono namus, ir mūsų grupelė imdavo juoko dėlei tipenti paskui Joną vorele, tarsi žąsiukai paskui mamą, o jis, pagavęs žaidimo ritmą, pradėdavo sukti ratus aplink lenkiamus praeivius – kilpomis. Mes jam iš paskos – ir visiems buvo toks smagus ėjimo šaligatviais fluxus.
Tokiomis akimirkomis pajuntu, koks apsunkęs kartais vaikščioju dabar ir kaip pasiilgstu Jono.
II
Paskutinį kartą su Jonu susitikome 2017-aisiais. Važiavome į pirmą ir vienintelį koncertinį turą su tėvuku po Ameriką. Tėvas iš anksto pareiškė, kad Niujorke būtina pamatyt Joną. Ėmiau planuoti, derinti laiškais su Jonu, ar bus tuo metu Amerikoje, ar skirs laiko. Suderinau, netgi sutariau, kad viską filmuosiu. Iš Jono gavau tokį patvirtinimą: „Vytai: mes galėtumėm susitikti pirmadienį pietums, 12:30 pm restoranas: Lucien, adresas: pirmos aveniu ir pirmos gatvės kampe. – jonas.“
Tėvas jaudinosi, sakė – o apie ką ten šnekėsim, reiktų pasiruošt, aptart. Sakau – tu surašyk klausimus, temas, o aš nusiųsiu Jonui. Tėvas surašė, nusiunčiau. Kitą dieną Jonas atrašė, panašiai, eilėmis, kaip jiems ten įprasta.
Kai nuvažiavom, susitikom, sėdėjom su Jonu airių bare. Ir tėvas šypsojosi, ir Jonas šypsojosi, ir tylėjo abu, nes laiškuose viskas jau buvo aptarta, apsakyta ir pasakyta. Nutiko fluksiškas pokalbis, tylint. Paskutinis dviejų draugų pokalbis. Už poros metų Jonas iškeliavo.
Paskui tuodu tekstu įdėjau į tėvuko „Organizuotų tekstų“ knygelę:
Jonai,
pasakyk, kaip tau atrodo, ar esam įkritę į laiko upę,
ar tik sėdim ant kranto, o upė plaukia pro šalį,
mes žiūrim, upėj atsispindi kai kurie debesys,
bet ne visi, tai galvojam, ar yra ir kitų,
ar jie niekur neplaukia ir todėl jų nėra,
tiktai tie, kurie jau upėj?
Vytautai,
mes neįkritom:
mes esam toje laiko
upėje.
upė plaukia, ir mes
plaukiam kartu su ja,
joje –
ir mes matom debesis joje
ir žinom,
kad yra ir daug kitų
debesų – ir kad jie
atsispindi kitose
upėse – ir visos upės
plaukia kartu ir mes
plaukiam kartu su jomis ir su visais
debesimis,
bet kai kuriems iš mūsų
yra duota
pakilti kiek, iki kranto,
ir rymoti ant jo,
ir matyti ir upę, ir debesis,
ir save toje upėje
kartu –
ir būti kartu su
Viskuo.
– jonas
III
Aš esu vienas turbūt iš kokio šimto žmonių pasaulyje, kurie niekur niekados nenorėjo važiuot. Aš niekad nenoriu niekur važiuot. Jeigu mane kas nors kur nors išmeta, tai aš ten noriu tik ir būt. Aš niekada ir niekur nenorėjau važiuot iš savo namų. Nebent jau yra reikalas. Bet aš buvau prispirtas – aš turėjau kur nors bėgt, bėgt. Aš dirbau su pogrindžio spauda ir mano pareigos buvo perrašyt rankraštį mašinėle. Ir tos mašinėlės šriftas buvo pažįstamas Sovietų Sąjungos saugumui ir Vokietijos saugumui. Ir mašinėlę vieną dieną kažkoks vagis pavogė ir buvo tik laiko klausimas, kada vokiečiai tą mašinėlę ras ir pasakys, kur ją gavo. Aš turėjau bėgt, labai greitai bėgt ir aš nutariau važiuot į Austriją. Bet nepavyko, o tai jau ilga istorija. Aš išvažiavau ne savo malonumui, ne savo noru, o tai buvo gyvybės reikalas.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
IV
Pirmąsyk susitikom, kai 1989-aisiais su „Ratilio“ nuvažiavom koncertuot Amerikon ir Niujorke į koncertą atėjo Jonas su savo „Bolex“ kamera. Man tarsi kokia dievybė nužengus būtų – tas pats Jonas, „Semeniškių idilių“ autorius, tas pats fluxus šėliotojas, tėvo klasioko Jurgio Mačiūno draugas, to – kurio mačiūniškos dėžutės su keistomis iškarpomis lydėjo nuo mažumės, kažkaip slapta pervežtos ar atsiųstos iš Amerikos.
Tad įsidraugavom, ir vakarojant pasakiau Jonui, kad mes – grupė lietuviukų – mokomės kino Tbilisyje. O jis sako: „Tai važiuokit pas mane.“
Kitą vasarą ir nuvykom. Prie mūsų, „gruzinų“, prisijungė keli bičiuliai iš Lietuvos – Arūnas Matelis, Audrius Stonys ir Birutė Mar.
Paskui grįžom Lietuvon, bet kažkokia esminė sielos dalis paliko ten. Manau, ne mano vieno. O Julius Ziz ir iš viso nebegrįžo, likosi pas Joną darbuotis.
V
Yra dalykų, kurių nenufilmavai, nepagavai ir paskui graužies, bet… kaip sako tėvukas viename haiku:
anos eilutės
užmirštos
buvo geriausios
Filmavau Joną, kai tik nuvažiuodavau Amerikon, iš pradžių norėdamas vaizdu paaiškint Vilniaus valdžiai ar kitoms valdžioms, kodėl būtina Vilniuje steigti J. Meko kino centrą, su jo dovanojamais archyvais, ir užsukt pasaulinę avangardiškesnio kino priebėgą ir čia, pavyzdžiui, Užupio respublikoje, kurios garbės piliečiu jis buvo.
Bet šito epizodo, apie kurį papasakosiu, nenufilmavau. Manau, kad tame trumpame epizode būtų tilpęs bemaž visas Jonas. Žodžiu, japonų ambasada Niujorke turėjo įteikti Jonui aukščiausią Japonijos kultūrinį apdovanojimą ir paprašė, kad jis paskaitytų ta proga ambasadoje savo eilių. Buvo kokie 2000-ieji maždaug, ar truputį anksčiau. Jonas jaudinosi, kad reiks viešai skaityt japonams savo eiles, tad paprašė, kad ambasada leistų atsinešti įrašą ir jį paleisti. Tie, aišku, sutiko. Ir Jonas namie įsirašė į seną kasetinį „panasoniką“ save, vidurnaktį skaitantį eiles; tada nusinešė su visu magnetofonu į ambasadą ir – gavęs žodį – nuėjo prie tribūnos, pastatė „panasoniką“, palenkė mikrofoną prie kasetinio magnetofono garsiakalbio ir – play. O pats atsistojo nuošaliau ir klausėsi, bet… susijaudino, išgirdęs neblogą skaitymą, ėmė truputį ašarot. Japonai irgi žmonės empatiški – tuoj ir jiems prireikė nosinaičių. Taip visi jautriai ir paklausė Jono poezijos.
O kaip ten buvo iš tiesų – negaliu dabar patikrint, bet vienas draugas pasakojo, kad buvo būtent taip.
VI
O į Ameriką vėl neatvažiavau pats. Ten Vokietijoj buvau tuose lageriuose. Tautų pabėgėlių komisija mane atvežė ir numetė čia, į Niujorką. Amerikoj atsiradau trisdešimtą spalio keturiasdešimt devintaisiais. Tai bus penkiasdešimt metų jau. Ir aš turėjau važiuot į Čikagą, kur toks biržietis Variakojis buvo mums radęs darbą kepykloj. Mes išlipom iš laivo čia, Dvidešimt trečioj gatvėj, Manhatane su trimis tūkstančiais lietuvių. Tarp kitko – Vytautas Kavolis buvo atplaukęs tuo pačiu laivu. Pažiūrėjo į Manhataną ir pasakė: „Būtumėm tikri idiotai, jeigu dabar esame Niujorke ir važiuotume į Čikagą.“ Taigi, sakom, nevažiuojam į Čikagą – geriau pasiliekame čia. Nežinodami kur kas, mes vis tiek pasiliekame Niujorke. Aišku, Čikagos kepykla buvo labai supykus ant mūsų. Jeigu būtumėm su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtumėm pasidarę Čikagos geriausi kepėjai. Būtumėm prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintumėme, bet viskas pasikeitė – mes pasilikome Niujorke.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
VII
Po 1990-ųjų vasaros studijų Niujorke pas Joną praėjo gal penkiolika metų. Mes – tuometinis pradedantysis kino jaunimas – vis nuvažiuodavom pas jį ar susitikdavom Lietuvoj ar kokiuose festivaliuose ir ėmėme rimtai svarstyti, kad Lietuvoj būtinas J. Meko kino centras. A. Matelis, A. Stonys, Romas Lileikis ir kiti – visi palaikė tą idėją, žadėjo prisidėt, ir aš pradėjau vadybint procesus. Rolandas Paksas, tapęs tuometiniu Vilniaus meru, įvertino palankiai ir administracija skyrė pastatą Aukštaičių g. 2.
J. Mekas atvažiavęs apsižiūrėjo, jam patiko ir ėmėm svaigti, kaip atidarysim tą centrą, kaip atvažiuos Yoko Ono, kaip Jonas ras lėšų ir iš savo fundatorių Amerikoje, o čia vietiniai verslininkai irgi buvo pasiruošę paremt, bet… paskui pasikeitė miesto valdžia ir minėtą pastatą itin greit privatizavo, prieš tai nuoširdžiai patikinę, kad niekam kitam neatiduos.
Tad iš to „Užupio kino centro“ sapnavimų teliko futuristiškas Jono laiškas, surašytas 2004-aisiais. Bent tiek, prieš subyrant mūsų naiviai kino centro mandalai:
„Užupio kino centro“ steigimo būtinumas? Niekas pasauly tikrai nėra būtina… Gali atiduoti pinigus ubagams, gali nusipirkti automobilį arba juos pragerti. Gali gyventi 24 valandas sėdėdamas prie televizoriaus. Gali gyventi be poezijos, be „Tėve mūsų“, be Čiurlionio. Taip, nėra nieko būtino žmogui, kuris rūpinasi tik savo kulnais.
Žinodamas, kaip ilgai užtrunka dabar Lietuvoje kultūrinių dalykų svarstymai, pavyzdžiui, jau visi dešimt metų praėjo, o Orvido sodyba vis dar tebesvarstoma, – mano apytikriu spėliojimu Vilniaus miestas nuspręs maždaug apie 2012 metus atiduoti namą Aukštaičių 2 „Užupio kino centrui“. O prieš tai, jeigu neklystu – 2009 metais namas jau bus sugriuvęs, nes buvo per daug bulvių jame supilta. Mat čia buvo bulvių sandėlis. Vėliau tarp bulvių dar buvo rastas vienas bulvių vagis, vos gyvas, ir jo pirmas žodis buvo, kai jį ištraukė: „A, čiort…“
Bet 2010 ar 2011 metais, R. Lileikio užsispyrimu namas vėl buvo atstatytas. Aš turiu dar pridėti, kad 2012 metais Užupis jau buvo pusiau atsiskyręs nuo Vilniaus ir turėjo savo autonominį merą R. Lileikį.
Manęs klausė: „Kas galėtų iš įžymių, įdomių J. Meko draugų atvykti į „Užupio kino centro“ atidarymą?“ Man labai sunku į šį klausimą atsakyti, nes daugelis iš tų, kuriuos aš kviesčiau į atidarymą šiais metais, 2012-ais jau bus Danguje, Skaistykloje ar dar kitur. Jeigu pakviestume mirusius, tai aš tikrai norėčiau pakviesti vyskupą Valančių – jo kriaučiukas yra laisvės ir humoro pavyzdys. Gediminą – jis primintų „Užupio centrui“ ir Vilniaus miestui, kad Vilniaus išvis nebūtų, jeigu jis nebūtų jo susapnavęs, taip kaip dabar „Užupio kino centro“ kūrėjai sapnuoja; šventą Teresę, ji papasakotų, kiek ji vienuolynų sukūrė, pati viena, valdžiai priešinantis, jos neremiant; Orvidą su Mikučiu – jie pašventintų „Užupio centrą“ ir primintų: „Nebūkit taip per daug rimti.“
Ką dar aš noriu pasakyt ar paklaust? Štai ką: ar tikrai Lietuvoje yra tokio kino centro pareikalavimas? Kur yra Lietuvos kino avangardas? Dirbtinai, kaip pomidorų, avangardo neužauginsi. Kodėl „Film’ Makers Cooperative“ ir „Antologija“ išsilaikė, augo ir plevėsavo? Todėl, kad buvo pareikalavimas – ir iš filmininkų, ir iš publikos. Buvo atėjęs laikas prasidėt kažkam naujam, kitokiam. O kur yra „Užupio kino centro“ gyvybinis pareikalavimas? Užu mano nugaros buvo visa naujoji Amerikos kino karta. Ir mes nei kompromitavom, nei žaidėm oficialiosios kultūros žaidimus. Mes norėjom tik daryt tai, kas mums patiems buvo neišvengiamai būtina. Tai ir viskas. Intuityviai, iš būtinybės mes pasirinkom kelią, kuris mus atskyrė nuo ministerijų ir merų, nuo bet kokių sąryšių su valdžiom ir valdiškais pinigais. Iki kokių 1970-jų metų visas Amerikos avangardinis ir taip vadinamas nepriklausomas „independent“ kinas nėra gavęs nė cento nei iš miesto, nei iš valdžios. Visas Amerikos nepriklausomas kinas ir jo rodymai buvo finansuojami pačių filmininkų. Tas pats, turiu pridurti, ir su Holivudu: visas Holivudas yra privatus. O dabar girdžiu – Lietuvoje nori, kad menai būtų valdžios remiami. Tai aš čia sakysiu sudiev, čia mes išsiskiriam. Jeigu Lietuvoje bus kino avangardas, jeigu Lietuvoje išsivystys nepriklausomas kinas, jis ateis savaime, niekieno neremiamas. Ne tik neremiamas: dar muš per galvą.
(J. Mekas – laiškas V. V. Landsbergiui ir Vilniaus miesto savivaldybei)
VIII
Brukline mes gyvenome porą metų, o 1953-ių pradžioj Bruklinas atsibodo ir mes nusprendėm bėgti į Manhataną. Mes pabėgom su broliu į Manhataną, bet čia visai kitas gyvenimo periodas prasideda. 1953-iųjų metų pavasarį.
Tada mes įsivėlėme į Amerikos gyvenimą. Lietuviai 1952-ais metais domėjosi tik bizniais, pinigais. Jiems niekas nebuvo įdomu, kas mums buvo įdomu, taigi jiems pasakėm: „Sudie, mes pereinam upę, mes mirsim jums, bet mes turbūt atgimsim patys sau.“ Taigi mes perėjome į kitą Stikso upės pusę – į Manhataną.
Po savaitės, kai atvažiavom į Niujorką, pradėjom filmuoti. Išsinuomojom kamerą ir pradėjom filmuot. Ir visados naudojom tą pačią šveicarišką „Bolex“ kino aparatą. Apie 1959-uosius metus Niujorke buvo tokių reakcionierių, kurie netikėjo Holivudu ir pradėjo išvystyti naują technologiją, stilių ir tematiką. Tai ir buvo pradžia nepriklausomo Amerikos kino.
Mes nutarėm, kad mums neįdomu ir visai nereikalinga konkuruot su Holivudu. Holivudas yra ten, o mes einame kitur. Mano paaiškinimas būdavo, kad Holivudas yra arklys ir tinka vienam reikalui, tarkim, plūgui, o mes esam kaip avys ar karvės. O jeigu yra avys ir karvė, tai bus pieno ir vilnų. Jokios konkurencijos tarp avies ir karvės.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
IX
Kai artėjo tėvuko 85-metis, galvojau apie dovaną – slapta sudarytą ir išleistą rinktinių jo eilių knygą, netgi drįsau užsisvajot, kad gal Jonas sutiktų ją sudaryti. Nusiunčiau jam knygas ir tekstus, iš kurių reiktų rinkt. Gavau tris atsakymus. Pirmas:
Vytai: Gavau knygas! Skaitau ir stebiuos. Galimas dalykas, kad tavo tėvas yra geriausias Lietuvos poetas šiandieną! Rimtai. Visi taip tik vis apie save, mato tik savo bambą, taip vis „poetiški“, o jis stovi kojom tvirtai ant žemės, mato viską, ir juokias. Zen poetas. Galimas dalykas, kad Lietuvos poetai jo rimtai neima, bet laiko perspektyvoje jis išeis laimėtoju!
– jonas
Tada ėmiau spaust Joną, kad sužymėtų labiausiai patikusius. Gavau antrą laišką:
Vytai – Kaip rašiau, jau skaičiau, tam turėjau kiek laiko – skaitymui nereikia laiko – bet ką nors kita padaryt – ir rinktinę, ir vertimus! Tai sudiev! Jeigu turėčiau porą gyvenimų – tai taip. Bet aš turiu tik vieną. Ir tas vienas šiais metais taip pilnas, kad nežinau, į kurią pusę suktis. Aš turiu keturias, penkias parodas. Aš statau „Antologijos“ biblioteką. Aš dirbu prie trijų knygų. O dar turiu užsidirbt duoną. Ir t. t., ir t. toliau!
Dirbsiu prie tavo tėvo poezijos knygos, bet gali užtrukt metus ar du. Daugiau nieko negaliu pažadėt.
Tai laikykies!
Aš pakeliui į Kaselį, po to – į Berlyną, pristatyt vokišką laidą mano dienoraščių knygos (I HATTE KEINE ORT). Po to – į Madrido kino festivalį (mano retrospektyva). Tada vėl greit atgal į Niujorką, kur turiu photo paroda. Birželis taip ir praeis…
Tai laikykies. Ir įspirk į koją Vytautui, tėvui!
– jonas
Aš bjaurus žmogus, po kiek laiko vėl Jonui priminiau, paklausiau, kaip sekasi, ar ras laiko tėvuko knygai. Tada atėjo trečias laiškas:
Vytai: Aš turiu problemą.
Aš, jei ką darau, darau rimtai, ar einu meškerioti.
Kaip rašiau, Vytautas yra rimtas poetas.
O aš skaitau lėtai, nevertindamas, leisdamas poezijai tekėti savo pasirinktom vagom –.
Man reikia daug laiko ir daugelio, pakartotinų perskaitymų, kad pradėt vertinti: čia geras,
čia geresnis, o čia šitas labai geras!
O dabar, būdamas ypač užimtas, laiko turėdamas tik trupinius, paskaitau tik kaip ta
ožkelė, tik prabėgom.
Ko tu manęs prašai, aš negaliu padaryti.
Už metų, ar dvejų – taip. Bet ne už savaitės ar mėnesio, ar keleto mėnesių. Mano
gyvenimas taip neina.
Pas mane viskas turi savo laiką.
Tai atleisk, kad tave apvilsiu šituo laišku.
Laikykies!
Ir gražios vasaros!
Ir vasariški linkėjimai tėvui!
– jonas
X
Nežinau, ar aš rašau eilėraščius. Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau. Poezija čia ar proza… Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau.
Europos kinas yra labai pretenzingas, išskyrus tuos laikotarpius, kai realistai buvo be jokių pretenzijų, neorealizmo laikotarpis. Ir kitas laikotarpis, kuris nebuvo pretenzingas, buvo Nouvelle Vague Prancūzijoje. Jie domėjosi. Bet daugiausia taip vadinamas meninis stilius, meniniai filmai yra labai pretenzingi.
Amerikoj režisieriai irgi nori būti labai rimti ir kai jie daro tuos labai rimtus filmus, viskas išeina labai sunkiai. Blogiausias kinas yra, kai nori būti labai rimtas.
Nebent esi tikrai tikrai labai labai rimtas. Bet tie žmonės paprastai negali būt labai labai rimti. Mirtinai rimti, kad parodytų žmonėm – čia bloga, čia gera. Tada išeina labai blogai.
Aš žiūriu, pažįstu ir man patinka seni, labai seni ir nauji kino darbai. Ir mano skalė yra labai plati. Aš manau, kad kinas yra medis, su labai daug šakų ir šakelių. Paprastai žmonės yra tokie silpni, kad jie pasirenka vieną šaką, prisiglaudžia prie jos ir sako „Čia tai kinas.“ O man visos šakos patinka, tik neturiu tiek laiko visas pamatyt. Bet man įdomios visos šakos ir šakelės. Ir rimtos dramos, ir dokumentiniai, ir poetiniai, ir lyriniai filmai, kurie beveik visiškai apie nieką. Abstraktūs ir t. t. Tai yra kaip ir literatūra, tai yra visa skalė – poezija, dar daug žanrų, dalių, dalelių ir t. t.
Tai galbūt aš čia iš savo silpnybės… Man visos šakos ir šakelės patinka.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
XI
Galvojasi, koks galėtų būti mekiškas paminklas Jonui, nesuakmenėjęs, nepalaidotas, o gyvas, šokantis ir pulsuojantis, nešantis laisvės žinią ieškantiems. Pasiūlymų gali būti daug, bet manieji bus susiję su tuo, ką su Jonu kadaise daugsyk apšnekėjom ir, deja, nepavyko iki galo realizuoti.
Liko skolos Jonui…
J. Mekas degė noru, kad Orvido sodyba galų gale atitiktų savo vertybinį statusą. Anot Jono, tai vienas rimčiausių XX amžiaus modernios skulptūros paminklų, kurio reikšmė pasauliui dar tinkamai nepristatyta; o ir pati sodyba galėtų būti pasaulinis kūrybos, piligrimystės ir orvidiškos dvasios šaltinis.
– Jonai, kokį regėtum vaizdinį / modelį toliau egzistuojančio Sodybos tvarinio?
– Gal pranciškonams…
(Iš susirašinėjimo su J. Meku, 2017 05 02)
Manau, kad Orvido sodybos puoselėjimas orvidiškumo linkme – ir yra J. Meko žinia, palikta mums, kaip įpareigojimas ar palinkėjimas veikti ta kryptimi. Kada nors, kai Lietuva jau subręs ir supras, ką turi.
Penktadienį man skambino žmogus iš Londono – jis buvo Lietuvoj, lankėsi Lietuvoje. Aplankė Orvido sodybą ir beveik nepatikėjo savo akimis. Dabar jis organizuoja Londone konferenciją, į kurią norėjo, kad ir aš atvažiuočiau. Tačiau aš negalėsiu ten važiuot, tačiau pasiųsiu savo tekstą. Jis sakė, kad iš Lietuvos irgi kažkas atvažiuos į Londoną ir pristatys Orvido sodybą – kaip labai svarbią Europos vietą, meno darbą. Aš manau, kad lietuviai dar vis netiki, kad Orvido sodyba yra viena iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. <…> Šios vietos svarbą mato kiti – iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau negu Lietuva… O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis… Čiurlionis yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas, ir dar kitų yra.
Orvido sodyba yra stebuklas – kontekste to, kas įvyko per paskutinius penkiasdešimt metų skulptūros pasauly. Pavyzdžiui, yra toks vienas žymiausių pasaulio žmonių Smithsonas, kuris padarė skulptūrą ežere, suvežė ten daug žemės ir akmenų – ten net skrisdamas lėktuvu gali matyt. Orvido sodyba yra nė kiek ne mažesnė, yra lygi su Smithsonu ir su daugeliu kitų, kurie dabar apibrėžia skulptūros meną dvidešimtam amžiuj. Kada Lietuva tai supras, visą Orvido sodybos svarbą? <…> Kiti supranta ir mato, o Lietuva ne – to nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu, ir gaila, gaila, gaila.
Kodėl lietuviai ir kai kurie kiti neįvertina Orvido? Dėl tradicijos. Tradicijoje dailė – tai yra drobė, tu paišai… Arba fotografija – fotografuoji. Skulptūros tradicija – tai Apolonas. Arba Rodinas. O čia yra jau XX amžiaus antra pusė. Čia labai skirtinga, tai lūžis skulptūros mene – prasideda instaliacijos, happening’s, komplikuotos skulptūros, susidedančios iš daug daug elementų, dalių. Smithsonas yra vienas žymiausių to naujo stiliaus ir formos skulptorių.
Orvido sodyba susideda iš daug daug dalių – akmenų, medžių, tankų ir t. t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, paėmęs vieną akmenį. Gali studijuot kiekvieną nedidelį tos visumos elementą, bet viskas susideda iš labai komplikuotos visumos. Kaip jis transformuoja, pateikia tas visas medžiagas! Iš pradžių atrodo, kad guli paprastas akmuo, paskui pradedi žiūrėt ir pastebi, kad kažkas yra pakeista, labai subtiliai. Gali praeiti, nepamatyt. O jeigu sustoji – pamatai. Didelė sodyba susideda iš įvairių dalių dalelių. Atrodo, primesta, primesta, o eini gilyn – atrandi kitą dimensiją. Gali eiti dar giliau, dar giliau… Sodyba susideda iš trijų, keturių dimensijų. Gali ten dienas ir savaites, mėnesius praleist, ir jų vis bus dar daugiau. Ir kaip tas žmogus per trumpą savo gyvenimą galėjo tiek padaryti! Ir su tiek trukdymų – tai yra stebuklas!
(Iš 2001 m. pokalbio su J. Meku)
XII
Kai kurie iš jūsų gali pagalvoti, kad aš, tas Jonas, tas Jonas Mekas, Mekų Jonas, kaip mano kaimynas sakydavo, kažkur dabar ten sėdi Niujorke, o mes dabar dirbam čia, Lietuvoj. O jis keistas ir atrodo keistai, ir kalba keistai apie keistus dalykus.
Mieli draugai, mes visi surišti kartu. Ką aš čia darau? Keistai, kaip keistai jums beatrodytų, ką aš jums sakau. Viskas yra iš mūsų bendros, esmingiausios, giliausios, surištos, bendros prigimties. Aš esu jūsų nedidelė, maža šakelė, šakelytė, šakelelytė tiktai. Kaip kiekvienas iš mūsų esam.
Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nereikia rūpintis apie gyvenimą. Gyvenimas eina savaime. Nedaug reikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad mes viską žinom. Mes nieko nežinom. Teisybė, mes viską žinom. Kažkur giliai giliai mes viską žinom, bet šitoj plotmėj, kurioj mes dirbam ir norim pasaulį valdyti ir tvarkyti, mes nieko nežinom. …Ir visos santvarkos, ant kurios šitam pasauly dabar dirbam, mes nežinom. Kažkaip mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.
Bet mes nenorim tikrai gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai iš to paviršiaus, kur mes tikrai norim kontroliuot. O čia yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.
Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas – planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes jis ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.
Tai aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybe. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti.
Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi tu pats išsiblaškęs paviršiuje, kad negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt, reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, turi būt pirmoj vietoj noras. Tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.
Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia kapituliuojam. Reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Iš niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui.
(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)
XIII
Yra gyvenimų, prie kurių nėra ko bepridurti, jie įvyksta tarsi gerai sustyguotas meno projektas, kuris nebūtinai visur turi būti vienodai suprastas, įvertintas ir priimtas. (O ypač namuose, kur pranašauti kitąsyk iš viso nepatartina.)
Bet vienareikšmiškai aišku – J. Meko gyvenimo kūrinys pasisekė. Ir negana to – tas kūrinys buvo / yra ir bus ir apie mus, apie Lietuvą, gal net apie kitokios Lietuvos galimybę – džiugios, aktyvios, pulsuojančios dabarties momente, nesustabarėjusios praeities kiautuose. Švenčiančios ir kartu analizuojančios, atviraujančios iki skaudžiausio sielos nuogumo ir sakralizuojančios kasdienį buvimą, draugystę su savim, draugais, su kuo įvairiausiu mūsų pasauliu ir jo dievais.
Jonas su J. Mačiūnu ir kitais fluksininkais paliko instaliacinę įrangą – žaisti ir džiaugtis gyvenimu, labai trūkstamą programą mūsų niūrokai prigimčiai. Toks ir buvo J. Meko gyvenimo kūrinys, kuriame dažnai nebeatsiskiria, kas ten kūryba, o kas gyvenimas. Ir laisvė – esminis Jono palikimas / palinkėjimas mums:
Pasilikit laisvi… Laisvė. Kalbėdami apie avangardą, mes naudojame ir kitą terminą – opozicinis kinas. Jeigu kalbam apie komercinį, apie populiarųjį kiną, tai avangardas yra opozicinis kinas. Poezija yra prozos opozicija. O mūsų sinemateka turi būti opozicijoje. Ten yra valdžia, o čia bus kultūra. Negaliu dirbti su valdžiom. Gal dėl to, kad pats noriu būti valdžia… Bet ne, tegul jie turi savo valdžią. Atiduodu ją valdžiai. Aš vis tiek pasilieku opozicijoj, su bohemija. Bohemija visados buvo normalaus gyvenimo opozicija. Visados buvo išimtis ir mažuma.
(Iš 2001 m. pokalbio su J. Meku)
P. S.
Jonas dažnai pusiau juokais pasakydavo rimtus dalykus – ne visad iš karto galėjai suprast, bet jausdavai, kad šmaikščiame pasakyme yra ir kažkas labai rimta, esmiška. Vienas tokių išliko atminty apie Lietuvos himną: „Viskas gerai su tuo Lietuvos himnu, tik vieną žodį reiktų pakeisti, kad viskas stotų į vietas. Geriau ne „iš praeities“, o „iš ateities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.“
Persakiau šią Jono mintį savo tėvui, kuris pakomentavo maždaug taip: „Kudirkos laikais Lietuvos istorija buvo uždrausta, beveik nežinoma. Tad himno eilutė išties buvo aktuali, teisinga. Buvo būtina apmaurojusią istorijos upę išvalyt ir semtis iš jos. O dabar? Gal ir nebloga mintis stiprybės pasisemti iš ateities. Žvelgti ateinančios stiprios, kūrybingos Lietuvos kryptimi.“
„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui
2022 m. Nr. 12
Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai jo laiškų, rašytų plunksnos broliams išeivijoje, sukaupta Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Šioje menininko šimtmečiui skirtoje publikacijoje skelbiami itin svarūs J. Meko laiškai, rašyti Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. Laiškuose aptariamos dienos aktualijos, fiksuojami gyvenimo ir kūrybos faktai, iškeliami vertybiniai kriterijai, nusakomi gyvenimo siekiai, įvardinta didžiausia svajonė – „būti rašytoju“. J. Mekui, kaip ir A. Nykai-Niliūnui, esminė kūrybos sąlyga – „laisvė“. Jis ieškojo savitumo, originalumo, savo žodžio, savo formos, tačiau priešinosi „modernisto“ terminui. Menas jam tapo priemone pažinti save. Į pirmą vietą J. Mekas kėlė ne formą, o turinį – vidinį kalbėjimą. Jam rūpėjo sukurti savo pasaulį, kuriame dominuotų jo žodynas, sintaksė, forma. Laiške K. Bradūnui prisipažįsta, kad kelias link tobulumo yra sunkus, bet jis stengiasi save ir pasaulį suprasti, patirti, pajausti ir iš(si)sakyti.
Laiškai pateikiami išlaikant originalią rašybą, skyrybą, sintaksę ir grafiką, kai norėdamas paryškinti esmę J. Mekas rašo didžiosiomis arba išretintomis raidėmis, naudoja daugtaškius, punktyrines linijas.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Kaziui Bradūnui. 1949 01 14, Kassel
Šiandieną taip gražiai sninga, taip baltai! – o dar neseniai buvau toks liūdnas, kad gali visai nebūti žiemos. Ar galima įsivaizduoti žiemą be sniego, ar gali lietuvis be sniego, be žiemos? Ar gali lietuvis gyvent vien prie žalio ar rudo, Brazilijoj ar Australijoj? Dieve Tu mano, kaip galima be sniego, be tų gražiai išrašytų langų – be speigo, be šalčio? – Ar neužsidega kažkas viduj, ar nenubunda kažkas taip mielo, taip artimai išgyvento, iš namų išsinešto, kai žiūri į tolimas, kristalines sniego lygumas, ar kai vakare, štai, sėdėdamas kambary, girdi, kaip vėjas šiūšteli sniego kruopelytes langan, matai, primygęs prie stiklo kaktą, mėlynoj nakties tamsoj krintant sniegą, girdi sunkius, snieguotus žingsnius. –
Ak, pavydžiu aš Jums ten, Miunchene1 – pas Jus žiema tikriausiai nėra tokia šykšti, kaip pas mus: – snigs, snigs – ir vėl nuleidžia; – taip norėčiau dabar būt ten, kartu su sniegu, nors mano noras ir sentimentalus.
Bet tiek to. Porą žodžių apie kitką norėjau. Turiu atsiprašyti už savo negerą įpratimą delst su laiškų rašymu. Dėl to tai ir į Jūsų laišką teprisiruošiau atsakyt po viso mėnesio. Barkite. Prisiimu. –
Jūsų laišku esu patenkintas, nes jis be užuolankų, jis tiesus, ir aš daugumoj sutinku su Jumis. Man tik viena nemalonu, kad ir Jūs, kaip daugelis jau, man primetat norą būti originaliu ir moderniu, rašyti kitaip kaip kiti. Galiu viską prisiimt, tik niekados šito. Visa mano kankynė, visas mano rūpestis yra tik būti savim; būt savim, tik nemeluoti, atsikratyti primesto ir įprasto, kas nėra mano, o kas tėra mėgdžiojimas girdėto. Rašymas ne širdim, o išmoktais žodžiais. Jei jau aš kuo skiriuos nuo kitų, tai nemanyčiau, kad būtinai tai turi būti modernizmu vadinama, ir tai taip, kaip jį supranta žmonės. Aš niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus. Ir štai, jeigu mano vidus kitoks, jeigu aš noriu kita, visai apie kitą kalbėt, negu kiti – nes aš nesu kiti – ir jeigu aš viską išgyvenu kitaip, negu kiti – nes aš nesu kiti: tai kaip aš galiu būt savo forma, savo žodynu, savo sintakse, savo viskuo! kaip visi? Mane galite užmušti, aš kitaip negaliu, kitaip aš meluočiau sau, norint Jums likčiau teisingas. Ką turiu pasirinkti? Tiesa, kai kas yra disharmonijoj, kai kas – gal ir labai daug – yra šlifuotino ir taisytino – bet jokiu būdu ne daugiau, kiek a š p a t s v i d u j a i t u r i u š l i f u o t i s: aš pats tebesu augime ir nenoriu savęs užbaigti per anksti (viskas turi savo laiką). Pirmiau noriu įsisiūbuoti lygiai į abi puses, kaip noriu pažinti lygiai velnią ir Dievą. Aš jaučiu, kiek daug aš save turiu d i r b t i, šlifuoti, – tai ne metais! Viskas many dar juda ir virpa, nesusikristalizavę, kad iškristų – tai iškris, kai druskos skiedinys prisisotins L A I K O P I L N U M A –: virpa ir juda, verčiami atplyšt ir išsilaisvint ir dar nėra atėjus laiko pilnuma, dar viskas gimime, dar nėra ašara, nėra kristalas. „Laikai pasidarė sunkesni, – sako Eliot, – ir kūrėjo uždaviniai yra pasidarę sunkesni!“ Ir ar tai šitai nekankina visų? Ar tai gali nekankinti manęs? Ar tai neverčia, iš vidaus, ruoštis daug didesniam, negu ligi šiolei? Kad tik per anksti nesustingtų geležis, kaitint tik, vis judinti – kad tik geriau save įbrandint, kad tik atsakomingiau – degti, visą laiką degti, ir tai nėra nauja, tai nėra moderniška – tai yra A M Ž I N A, tai buvo visados, tai kartojasi, pažint viską sena, kad išskyrus, ką turi nauja – ir tai ne išoriai – o vidiniai – pačią giliausią realybę, pratęst realybės spindulį iki galimo. Aš esu sužavėtas ir Niliūnu – jis yra vienas iš tų nedaugelio, iš tų ant rankos suskaičiuojamų, kuriems realybės ratas nesibaigia vien medžiu ir kūnu. Realybė eina daug giliau – iki svajonės ir sapno, ir – D V A S I A. Ir ar tai galima dainuot tais pačiais žodžiais? Kas naujas realybės ratas, tuo gilesni, tuo naujesni kitokesni žodžiai ir kalbėjimas – kita plotmė – tai sritys, kurios yra reto liestos. Ar suprato vokiečiai vėlesnįjį Duino elegijų, Rilkę, vokiečiai, tą brandžiausiąjį ir gražiausįjį, kur apie n a u j ą buvo priverstas kalbėt naujai? – Ne. Ar lengvai priima abstraktinį meną – tapyboj – Kur? Kadais taip neteisingai užmirštas Spengleris parodė, kaip sunyksta kultūros, kaip jų pabaigoj atsirandą tik k e l e t u i, o n e v i s i e m s tesuprantami menai, literatūros. (Atėnai, pavyzdžiui, pykę, nebesuprasdami, laikydami moderniškais Euripidą, ar Apollodorą.) Tokį laiką turim ir mes Europoj. Tačiau žlugimo Trojos arkliai, išdavikai ir yra tie v i s i, kuriems tiek saldi dvasios nerangystė, kad jie išduoda (burnojimu jau) tuos k e l i s dvasios ištikimuosius, išduoda juos vienatvei, nesistengdami pakilti aukščiau iki jų, ir tuo pat arčiau prie Dievo – ir taip išduoda visą kultūrą civilizacijai ir žlugimui. Ne tie k e l i yra kalti, o tie v i s i. Tie keli buvo nuoseklūs savo kaip ir visos kultūros, žmogaus kilimo į šventuosius, kely. („Keli išganys pasaulį.“) Žmogus tada nebenori suprast kūrėjo – kas ryškiai matyt kalbose apie dailę: kiekvienas pasmerkia abstraktųjį meną, jo nepažindamas, juo nesidomėdamas. Sako, religijos miršta, kai jų nariai užmiršta religijos simbolių reikšmę, kai jų nebeatgaivina savy, – taip kiekvienas menas miršta – žmonėms! – kai žmogus prieina prie jo su iš anksto susidaryta nuomone, masteliu, neima jo tokio, koks jis yra – neduoda jam pačiam laisvai veikt jo vidų – kai nebešildo, nebegaivina jo savo šilima.
– – – Nepriimk viso to, ką čia surašiau, kaip pamokslavimo – visai to nė nemaniau, pradėjęs rašyti – tik įsileidęs nenorėjau sulaikyt krintančių minčių gabalų, norint tai ir maža ką bendro teturi su Jūsų laišku. Ir jeigu čia minėjau ir milžiniškus reikalavimus iš rašytojo, tai ne dėl to, kad aš jausčiaus rašytojas besąs, poetas, ar juo, tik juo būt norėčiau. Tiesa, tam tikra prasme aš noriu būti rašytoju, aš noriu – bet irgi žinau, kad tai surišta su dar didesne, kita atsakomybe, be kurios nėra ir kūrėjo: b ū t i ž m o g u m i – tai stovi pirm rašytojo-kūrėjo. Neįsivaizduoju nieko baisesnio, kaip r a š y t n o r i n t p a r a š y t, ne iš būtinybės. Ir tik dėl to, kad yra tiek begaliniai rašoma be būtinybės, yra tiek maža tikros kūrybos – tiek lietuviuose, tiek kituose. Ir todėl man gėda, aš gėdijuos ir dėl savęs, kad ne kartą esu kritęs ligi tiek, kad bandydavau, norėdavau eilėraštį ar novelę išgalvoti. Ir jau iš anksto žinodavau, kad štai novelę, eilėraštį, tiksliai, apibrėžtinai. Žinodavau iš anksto, ką noriu parašyti. Ir tai yra tokie mano darbai, dėl kurių raudonuoju ir už ką būsiu nubaustas. – Ar esu – Dievo nubaustas – nes nė vienas nelieka nenubaustas už savęs prievartavimą. Ir tik tas maža, kas gimė iš vidinės būtinybės, tas maža tėra mano kūryba. Ir tai negaliu sakyti nei parašęs, nei išgalvojęs: – yra taip, kad beveik nieko nežinai – nei siužeto, nei kaip prasidės, nei kaip pasibaigs – tik tolima nuojauta, tik toks deginimas viduje – ir sėdi, nieko dar tikro nežinodamas imi plunksną, ir rašai. Ir rašai be perstojimo, negalvodamas – ir viskas randas savaime, pats nežinai, iš kur sakinys po sakinio, vaizdas po vaizdo. Ir paskiau žiūri ir stebiesi, pats stebies: iš kur tai, kaip tai atsirado, ar tai aš galėjau parašyti? To negalima išgalvoti, ne, niekados negalima, ką širdis rašo, gal pasąmonė. Kartais kas paklausia, ar nusistebi: kaip tu tai parašai, kaip Tu tai išgalvoji? – Man tada daros kiek nejauku, nes aš žinau, kad nesu pajėgus išgalvoti – nesu, nieko nesu išgalvojęs, kas būtų ko verta.
Tuomi ir norėčiau baigti savo laišką. Jeigu likimas duos persikelt jūsimp – pasikalbėsim, rašyti tingiu. Beje – aš prašiau, Jūsų patariamas, p…..2 ir klausiau jo apie persikėlimą, ir minėjau Jus taip pat, kad duosią, reikalui esant, pažymėjimus – bet ligi šiol negavau atsakymo. Gal, prie progos, sutikę, užklaustumėt.
Tiesa, dar prisiminiau – Jūs laiške minėjote neaiškumą mano prisiųsto ciklo antraštės „Daiktų amžinybei, Ilgesiu“. Bet argi nesakoma ir argi nesuprantamas visai analogiškas sakinys, pvz., kad ir šitoks: „Jei nori, kad būtumei priimtas į stovyklą, parašyk prašymą, raštu“? Įnagininkas retai tevartojamas jau, bet jis tiek daug pasako, toks taupus. O kai dėl to ciklo paskutiniojo eilėraščio, tai Jūs pastebėjote labai teisingai ir aš čia su jumis sutinku. Jis yra visai kitoks, negu prieš jį einą, ir gal nelabai dera prie anų. Ir tai dėl to, kad jis ir parašytas ne kartu, ir vadinasi „Akys moters ir akys vyro“, ir tik buvo paskiau mano pridėtas prie anų, disonansui. Bet to gal ir nereikėjo. Jeigu norėtumėte paskutinįjį dėti „Aiduosin“, tai antraštę reikėtų vėl grąžinti pirminę, t. y. „Akys moters ir akys vyro“.
Šiuokart prisiunčiu visą krūvą, nenusigąskit, H. Hessės „Pasaką“3 (ir vokiškai taip vadinos „Marchen“), jeigu ji derinsis prie viso „Aidų“ turinio, galit įsidėt. Man, pirmą kartą perskaičius, ji labai patiko, bet kol išverčiau, įgriso, atbukau ir dabar mažai ką tegaliu apie ją pasakyt. Geriausia jos pirmoji pusė, kur mažiau filosofuoja, turbūt. Iš nuosavų prisiunčiu „Trys išgyvenimai“ ir „Žilvitis ir mergaitė“. Ne tiek dėti, kiek pasiskaityti gal, nes, be abejo, ir „Trijuose išgyvenimuose“ Jūs daugelyje vietų turėsite nesutikt su mano sintakse, be to, mano noras visus tuos tris gabalus matyt išspausdintus tik kartu. Tam tikras triptikas tai. Gal normalesnis, „bekaprizingiausias“ dalykas bus tik „Žilvitis ir mergaitė“. – Blogai dabar su naujų dalykų paskelbimais – literatūros žurnalų vos pora, ir tie priversti būt kartu ir kultūros žurnalais, o laikraščiuos skelbti ne viskas tetinka – laikraštis palieka laikraščiu. Tad dedi ir slegi viską ant stalo – gal ir gerai, kad laikas palūkina.
Tad tuomi ir užbaigiu. Geriausi mano linkėjimai ir norai
Jonas Mekas
Kaziui Bradūnui. 1951 01 25, Niujorkas
Dėkojame užu malonų pakvietimą bendradarbiauti LITERATŪROS LANKUOSE4, ir apgailestaujame, negalėdami pasakyti TAIP.
Priežastys yra daugiau vidinės, ir man net sunku jas Jums visiškai išaiškinti, tik užuominom.
Nulėmiamiausia – tai mūsų tiek jautimas, tiek žinojimas mūsų nepritapimo ten, kita – nebuvimas vidinio noro, neprinokimas visiškam išėjimui viešai, kai dar yra tiek gležna ir tiek daug netikra, ką tik pirmą kartą, rodos, imi liesti gyvais sielos porais, ir kas vis ir vis vėl viską sugriauna, ir vėl išeini kaip vaikas iš naujo, taip kaip gimęs, rodos, ir vėl iš naujo imi aplinkui graibalioti pirštais, ir viskas yra lyg naujagimiui: žemė, medžio kvapas, ir žmogaus kūno prisilietimas.
Ir mudu nesame du – mus mėlynojo kambario kvapo ryšiai surišė į žvilgsniečių5 grupę, – mudu, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, – ir šitie ryšiai yra kur kas tikresni, negu bet kokio žurnalo. Žmogaus, veidu žemę glostančio, draugystė.
PROZA6, keturių novelių antologija, savo laiku mums buvo apsižvalgymo veidrodis, ir vąšiukas, bandymų vąšiukas pažiūrėti, kas kibs. Naujas siužeto traktavimas, forminiai ieškojimai nepagavo nei publikos, nei rašytojų. Tačiau mes einame dar toliau ta pačia kryptimi, ir tai viena iš priežasčių, kodėl ne TAIP.
Mes dirbame uždarai ir kietai – dirbame ant savęs, kaip žmonės sako – na siebie7 – ir kaldami žodį. Laikas yra su mumis, ir mes dar toli nuo užsimoto pirmos žiežirbos, iškritę iš mūsų augimo, yra mūsų vaisius – todėl tikrai atleiskite, jeigu mes negalime prisidėti prie Jūsų darbo – ir tai ne iš niekinimo ar išdidumo – tai vidiniai vaikščiojimai ir nuotaikos, kurios dažnai bloškia, kur nesitiki, ir žiūri į krauju nurasojusius delnus ir vidų, kaip Veronikos skara.
Literatūros žurnalai visados yra reikalingi, tačiau literatūra visados buvo kuriama ir pavienių. Nėra srovių, bet yra kūrėjai. Tie patys žmonės, nieko esmėje nesiskiria nei europiniai „Aidai“, nei amerikietiškieji „Aidai“, nei, atleiskite, „Literatūros lankai“. Kas išsiskiria iš visų, tai pavienių kūrėjų asmenybės, kurios niekur niekados nepritaps ir kurioms visiškai ir nesvarbu kur nors pritapti, ir nereikia. Mano, kaip ir visų čia mūsų kelių, dūšia yra kartu su tais keliais – bet mes niekados nė puse minties neprisimename visos eilės likusių, kurių visados yra, bet kurie nepalieka nei kvapo, nei skonio, kurie nepažįsta nei kančios, nei tikros ekstazės, nei pieta, nei alleluja.
Atleiskite, jeigu mes dar ir neužtektinai patriotiški žmonių akimis, tylėdami ir tik sau atsakomingi tebūdami, eidami per daug į žemės ir gyvybės lūpas užsižiūrėjusiomis akimis, ir tik nuostabos – kančios ar džiaugsmo ekstazėm tesustodami ir lyg žaisdami, lyg ne, tuo pačiu mostu, kaip ranka berdama grūdą ar imdama lopetą žemei ant karsto, o gal artimą kūną liesdamos: imamės žodžio, – ir vėl tolyn gyvenimu, nežinodami, nė kas yra jo tikriausioji duona nei gimdymas – misdami tuo vienu skausmu, kuris kiekvieno mūsų yra kraujas, svaiginantis kraujas – gyvenimas.
Jeigu – aš nežinau dar – pavyks, mes, gal kove, gal balandy, ketiname išleisti dar vieną PROZOS8 knygą. Šitai turėtų užtekti ilgesniam laikui, nes dabar dar ilgesnei tylai – ne sau, bet laukujai, kitiems – esame pribrendę, kad būti ir kaip Alice eiti per šią žemę, vis tiek daug atveriant žmoguje, ir kai įnyri jin – nepamatai, kad laikas yra nustojęs matavimo, gyvenimas neturi laiko, jis tėra ligi gyvenimo.
Klausiu aš dažnai, kaip ir visi mes: kam mes tai visa kartais žaidžiam – žodžiu? knyga? – tuo menkiausiuoju, kas žmogų apreiškia, – ir lieku be atsako, ir jo nėra ir jo nereikia. Toli nuo mūsų visų yra noras išeiti žurnalu ar kuo, kad ką pasakyti, kad ką nors rodyti ar ką vesti, taisyti, ar dar ir dar, – mes gyvename – tai viskas, ir viską priimame, kaip kempinės mes esame, jūros kempinės, sugeriančios savo porais visą gyvenimą, ir, kartais, netyčia ar tyčia, kai jo per daug prisirenka ir nebepakeliamai prisirenka – spūstelia vandenų ranka ir jo lašas nutyška – skausmingai rusvas gyvenimo lašas, krauju rusvas, kaip žaibas nuleidžiamas variu – ir tai viskas.
Mūsų linkėjimai Jums – Jonas Mekas
[Prie laiško Kaziui Bradūnui] New York, 1951 VI 7; MSM FILMA:
Aukštesniesiems Lietuvių organams bei lietuvių organizacijoms
Šių metų gegužės 5 d. buvo įsteigta lietuviška filmos bendrovė MSM FILMA (Adolfas Mekas, Donatas Šulaitis, Jonas Mekas). Kadangi MSM FILMA netolimoje ateity turės vis daugiau ir daugiau reikalų su lietuviškąja išeivija, išvengimui netikslios ir nekompetentingos informacijos, mes randame reikalą trumpai nusakyti savo darbą.
PIRMA, nuo šio rudens MSM FILMA pradeda lietuviškai išeivijai rodyti lietuvių gyvenimo ir veiklos kronikas. Jose bus stengiamasi apimti kiek galima platesnes lietuvių kolonijas, dokumentuojant kasdienius, visuomeninius ir kultūrinius pasireiškimus. MSM FILMA nori uždokumentuoti kuo daugiau lietuviškosios išeivijos gyvenimo bei veiklos faktų, tuo padedant pagrindus išeivių gyvenimo filminiam archyvui.
Kadangi filma yra tapus vienu akivaizdžiausių dokumentų ateičiai, MSM FILMA, be lietuvių išeivių kasdienio ir kultūrinio gyvenimo, yra numačiusi plačiai filmuoti ir mūsų organizacijų veiklą, konferencijas bei susirinkimus, palaikyti glaudžiausią ryšį su lietuviškomis organizacijomis ir mūsų aukštesniaisiais organais, uždokumentuojant filmoje mūsų laisvinimo kovą, tarptautines konferencijas, kuriose dalyvaus lietuvių atstovai, pasiuntiniai ar organizacijos. Šitas darbas, aišku, nebus pilnai įmanomas be mūsų organizacijų ir aukštesniųjų organų paramos, informuojant mus apie lietuviškus parengimus, konferencijas, padedant į jas įeiti filmavimo reikalu ir pan.
ANTRA, šalia lietuviškos kronikos, MSM FILMA laikas nuo laiko leis ilgesnes dokumentarines filmas, kuriose bus parodomos ar sprendžiamos mūsų gyvenimo, kultūros ir laisvės problemos, kaip įsikūrimas, nutautėjimas ir pan. Kai kurios iš šių filmų bus rodomos ir amerikiečių publikai.
Kol kas MSM FILMA dirba nieko neremiama. Tačiau finansinė parama, bent pradžioje, vis labiau darosi būtina. Tačiau MSM FILMA mano, kad šita problema, su reikalą suprantančių gerų lietuvių pagalba, išsispręs, ir pradėtas darbas bus galima išvystyti taip, kad jis kuo labiausiai pasitarnautų mūsų kultūros ir laisvės išlikimo kovoje.
New York, 1951.VI.7 MSM FILMA
Adolfas ir Jonas Mekai, Donatas Šulaitis
Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1952 05 20, Niujorkas
Mielas Nyka-Niliūnai!
Siunčiu viską, ką šiuo metu galėjau. Porą mėnesių dar būsiu labai užimtas, dėl savo studijų, kurios atima penkis vakarus kas savaitė. Vėliau susitvarkysiu su savo laiku geriau ir gal galėsiu geriau padėti, rūpestingiau ir gausiau.
Wilder9 nuotraukų grąžint nereikės, nereikės, nesaugokit, turiu negatyvus.
Dėl Aisčio10 – tai nėra tikra ar rimta recenzija, o daugiau, kaip ir pavadinau, pastabos. Knyga jo ta jau tokia pilka ir bekraujė, kad sunku buvo ką padaryti. Manau, labai žiaurus savo pastabose nebuvau, o kadangi pasirašau pavarde, tai O.K.
Savo nuosavų eilėraščių daugiau negalėjau pasiųsti, o ir siunčiamus duodu be didelio noro. Rašau daugiausia ciklais, ir a la „Semeniškių idilės“11 meno daugiau po to cirko, kuris visas sudėtas į leidinį buvo – nieko nuotaikoje ir ta tema, tuo stiliumi po to nerašiau. Kartais nemėgstu. Kitas ciklas, parašytas prieš metus laiko, reikalingas dar dailinimo, rimto savaičių prisėdimo. Parinkau iš savo nedaugelio palaidųjų pripuolamųjų (rašau iš viso nedaug). Ką siunčiu, tai beveik viskas, ką šiuo metu galiu praleist, nes apie savo ligšiolinę visą poeziją esu labai skeptiškos nuomonės, gyvenu jau visai kitokiose nuotaikose ir tik ateinančiais mėnesiais ketinu – jei prinoks – sėsti prie naujo ciklo, kuris jau, bent vien įsivaizduoju ir nujaučiu, bus toks, kurio noriu, ir kartu – naujas ir subrendęs. Ligi šiol ką rašiau – nelabai brandu nei forma, nei galvojimu – nei kokiu dideliu išgyvenimu. Žodžiu – skysta.
Turiu pas save kelias brolio noveles, trumpesnių ir ilgų. Jeigu kada norėsi, brūkštelk. Pirmam numeriui galėčiau (jeigu ne per vėlu ir jeigu jūs, atsižvelgdami į visą numerio medžiagą, rasit reikalinga) parašyt po gana trumpą, pustrečio mašinėle puslapio, bet neblogą. Bet galima tai ir ateičiai palaikyti. Landsbergis gal savaitgalį baigs apie Jankų. Sekančiam numeriui duosiu krūvą Leono Lėto eilėraščių, kurie yra visai geri, ir kurie sukels nemažą triukšmą tarp mūsų pelėdgalvių rašytojų.
Tavo Jonas M.
Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1959 06 08, Niujorkas
Mielas Niliūnai:
Dialogą tęsiant:
Aš visiškai ne džiaugsmingai šokinėdamas imuosi šito Antologijos12 biznio. Ir aš visiškai sutinku su Pačiu, kad mūsų dabartinės poezijos lygis yra pernelyg išpūstas. Bet tas mums jau neturi rūpėti. Aš manau, kad mes esame už pūtimo ribų, ir galim blaiviom (ar blaivesnėm) galvom kartais pažiūrėti.
Aš taip pat neturiu jokių iliuzijų APSTULBINTI angliškai skaitančią publiką naująja lietuvių poezija. Ta publika man visai nerūpi, tiesą pasakius, aš prie šitos Antologijos priėjau ne kokių patriotinių motyvų vedamas, kad poezija prisidėjus prie VLIKO etc. darbų, ne, ir NE.
Gyvendamas labai keistą jau tokį gyvenimą, didesne savo puse su amerikietiškąja inteligencija (jeigu taip galima pasakyti), kažkur tai, kur aš pats nežinojau, bet kai dabar pradėjau žiūrinėt aplinkui, kur aš esu, pamačiau, kad esu vidury didelio sūkurio, Amerikos literatūrinio, dailės ir filmos avangardo, kuris „lėtai, bet tikrai“ stumia oficialiąją literatūrą ir menus bendrai į užpelkį. Tam, kuris stovi labiau nuošaly, tokių būtų ir menams naujoj, nepripažintojoj dar, amerikiečių generacijoj: tarp poetų, prozaikų, dailininkų, muzikų – aš neturiu jokio abejojimo, kad tikrasis Amerikos meno renesansas yra pakeliui. Tai tik jiems aš ir noriu šitą rinkinį – Antologiją paruošti, ne tai publikai, kuriai niekas vis tiek nerūpi. Naujajai Amerikos poetų kartai rūpi daug dalykų. Tai todėl jie mane jau kuris laikas persekioja ir dėl šitos Antologijos. Jie yra entuziastai, ir todėl tiki ir kitų entuziazmu, tiki, kad mums tokia Antologija rūpi tiek pat kiek ir jiems – pasidalinti, broliškai, savo entuziazmu, poezija. Gabalais aš esu vertęs jiems, bet gabalai visados teliks gabalais. Trumpai tariant: šita Antologija bus tik pasidalinimas tarp pačių gaivalingiausių Amerikos naujų poetų su pačiais gaivalingiausiais (?) lietuvių poetais. Daugiau nieko.
Tai iš šito taško aš žiūriu ir kai renku, ką versti. Aš tik ką pagalvojau, kad mano panaudotas žodis „reprezentacingas“ buvo netikras žodis. Apie tai aš pagalvojau šį savaitgalį, skaitydamas Bradūno knygas. Perskaičiau viską nuo pirmo iki paskutinio. Aš turėčiau vietą kur nors danguje su šventaisiais sėdėti. Bet tiek to. Kas yra įdomu, yra tai, kad Kazimiero išvardintieji 10 eilėraščių, kuriuos jis galvoja kaip savo „reprezentacingiausius“, yra tikrai „reprezentacingi“: tai yra geras skrodis per jo knygas, pjaunant vis per blogą poeziją. Kur nepjausi, vis nepoezija. Teisybę sakant, man nerūpi „reprezentacingi“ eilėraščiai. Man rūpi bendrai poezija. Ir čia mano problema prasidėjo. Visi Bradūno eilėraščiai pasirodė besą „reprezentacingi“, bet poezijos kaip nėra, taip nėra. Pasirinkimas, galop, man pasidarė labai lengvas: aš išėmiau kiekvieną eilėraštį, kuris turėjo ką nors bendro su poezija. Tai buvo labai lengva padaryti, šiuo atveju. Aš radau 2 eilėraščius (matematišku tikslumu aš galiu tai pasakyti) SVETIMOJE DUONOJE; APEIGOSE radau keturis; „Morenų ugnyse“ tris, ir „Devyniose baladėse“ septynis. Suma: visa Bradūno poezija: 2 pridėti 4 pridėti 3 pridėti septynis – lygu: 16. Nėra jau taip blogai, palyginant…
Po šitokios egzekucijos, aš nemanau, kad tu siųsi man savo knygas… Bet aš nebegaliu, tavo atveju nei Nagio, naudoti tokio paprasto metodo: poezija ir nepoezija. Su pačiu viskas komplikuočiau. Aš parašysiu apie savo metodą, kurį aš naudosiu atrinkti tavo poezijai, vėliau…
Žiūrėdamas dabar į tuos 16 Bradūno eilėraščių, aš nemanau, kad jie yra jau taip blogi. Jie sudaro tam tikrą įnašą į mūsų poeziją, ir taip pat gali būti įdomūs, savo tematika ir charakteriu, išvertus. Ne tie eilėraščiai, kurie yra rimuoti (pats teisingai pastebėjai, kad rimuotų eilėraščių nereikėtų versti – mano galvojimas yra toks pat), kuriuose viskas tėra gražiai rimuota ir ritmuota kalba, šūkiai, sentimentai – bet tie 16, kuriuose yra vaizdų, idėjų. Visas „Grabadirbio“ ciklas (iš DEVYNIŲ BALADŽIŲ) yra verstinas beveik ištisai. Aš manau, kad ciklas yra vienas geriausių dalykų, ką Kazimieras yra parašęs. Bent 4–5 iš jų yra visai tvarkoj.
(Šitą temą aš tęsiu kitą kartą)
Antra dialoginio monologo dalis:
Kada yra tavo terminas LANKAMS? Šito mėnesio bėgy aš pačiam pasiųsiu krūvą savo eilėraščių, porą prozos dalykų ir Mačernio knygos13 recenziją. Galėsi pasirinkti. Ko nereikės, grąžinsi. Dėl straipsnio pagalvosiu. Aš esu labai lėtas rašytojas. Jeigu tavo terminas bus ilgas, gal ir padarysiu. Aš norėčiau parašyti. Bet nėra ir jokios skubos.
July 3rd, 1959:
Beveik po viso mėnesio tęsiu savo neišsiųstą laišką. Knygas gavau, ačiū užu jas. Ruošiuos studijuoti jas rimtai, bus didelė šventė, aš taip jaučiu. Parašysiu pačiam, kai perskaitysiu ir persvarstysiu.
Padariau kelis puslapius pastabinių užrašų tavo prašomam straipsniui apie amerikiečių literatūrinį avangardą.
Pridedu Mačernio straipsnį – recenziją – prakalbą (buvo parašyta niekados neįvykusiam Mačernio minėjimui New Yorke), parašyk, ką manai apie jį. Jei nemanai naudot „Lankams“, pasiųsk atgal. Netrukus taip pat pasiųsiu žadėtąją novelę ir eilėraščius, kuriuos turiu dar perrašyti.
Linkėjimai abiem,
Jonas
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 K. Bradūnas pasitraukęs su šeima į Vakarus gyveno Miunchene, redagavo žurnalą „Aidai“.
2 Tikriausiai kalbama apie rašytoją Paulių Jurkų.
3 J. Mekas siuntė K. Bradūnui į žurnalą „Aidai“ ne tik originalią kūrybą, bet ir vertimus.
4 „Literatūros lankai“ – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių literatūros žurnalas, neperiodiškai ėjęs 1952–1959 m. Buenos Airėse.
5 J. Mekas su broliu Adolfu ir artimais draugais 1946–1948 m. Vokietijoje leido žurnalą „Žvilgsniai“ (išėjo trys numeriai). Žvilgsnininkams priklausė Jonas ir Adolfas Mekai, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, Vladas Šaltmiras. Žurnalas buvo pasaulinio meninio judėjimo „Fluxus“ ištakos Europoje. Išsiskyrė novatoriškais turinio ir formos eksperimentais, nukreiptais prieš lietuvių literatūros tradiciją.
6 „Proza“ – 1949 m. „Žvilgsnių“ leidyklos Vokietijoje išleista beletristikos antologija, joje savo kūrybą skelbė A. Landsbergis, L. Lėtas, J. Mekas ir A. Mekas.
7 Sau (rus.).
8 „Proza II“ buvo išleista 1951 m. Amerikoje, antologijoje publikuoti tų pačių keturių autorių tekstai, modernių kūrybinių eksperimentų tąsa.
9 Minimas Thorntonas Wilderis, amerikiečių rašytojas.
10 Manoma, kad kalbama apie Jono Aisčio knygą „Sesuo buitis“, išleistą 1951 m.
11 Mini savo poezijos knygą „Semeniškių idilės“, išleistą 1948 m. Vokietijoje.
12 Amerikiečių bičiulių buvo raginamas parengti lietuvių poezijos antologiją anglų kalba.
13 Manoma, kad minima Romoje 1947 m. išleista Vytauto Mačernio poezijos knyga „Vizijos“.
Ieva Marija Sokolovaitė. Šimtas metų kosminės vienatvės
2022 m. Nr. 11
Kurtui Vonnegutui – 100
Skeptikas, cinikas, fatalistas, katastrofistas. Tuščiomis viltimis nesidangstantis brutalios, neišvengiamos pabaigos pranašas. Vizionierius? Truputį. Fantastas? Tik tiek, kiek leidžia ekstrapoliuoti žmonijos jau sukurtos ir naudojamos naikinimosi priemonės. Be viso to, Didžiosios depresijos kūdikis ir branduolinio amžiaus balsas. Pasak paties šių epitetų subjekto, dar ir Kristų garbinantis agnostikas1, unitarinis universalistas2 bei, galiausiai, sena pavargus iguana3.
Šiemet, lapkričio 11 d., sukanka lygiai šimtmetis, kai pasaulyje esama Kurto Vonneguto (1922–2007) vardo. Daugeliui nors kiek besidominčiųjų literatūra šis vardas puikiai pažįstamas iš knygynų lentynas vis naujais ir naujais leidimais papildančių, kultiniais tapusių romanų, tokių kaip „Skerdykla Nr. 5“, „Čempionų pusryčiai“, „Katės lopšys“, „Titano sirenos“ ir kt. Ironišku, taupiu, tačiau daugiasluoksniu stiliumi perteikiama sociopolitinė satyra, įpinta į fantastikos elementų nestokojantį distopinį siužetą, įrašė K. Vonneguto vardą tarp žinomiausių XX a. rašytojų ir tokių postmodernistinės literatūros klasikų kaip George’as Orwellas ar Aldous Huxley’is. Žinoma, esama skaitytojų, praryjančių K. Vonneguto knygas tik kaip tiesiog gerą mokslinę fantastiką, ir tam jie turi pagrindą. Neabejoju, jog esama ir tokių, kurie K. Vonneguto pesimizme nesąmoningai patiria eskapizmo džiaugsmą ir užvertę knygą bent jau mintyse atsidūsta iš palengvėjimo, kad patiems kol kas dar nebūtina kraustytis į kitą planetą, kad tikrame pasaulyje nei laikas, nei erdvė netrūkinėja taip chaotiškai kaip K. Vonneguto romanuose, ir šiaip, kad daugumai kasdienybės grandinėn suveriamų įprastinių veiksmų galima rasti bent šiokį tokį paaiškinimą.
Tačiau K. Vonnegutas – ne tik įtraukianti fabula, geras juodas humoras ir dozė nerealių situacijų, kuriose atpažįstami iki skausmo realūs elgesio modeliai. Kaip ten bebūtų, K. Vonnegutas visų pirma – nuoširdumas iki kaulų smegenų ir nervų galūnėlių. Plačiai atmerkta, nepailstanti akis, pasiryžusi regėti viską, kas tik slysta tinklainėmis; pėda, nepasididžiuojanti lipti į mėšlą, jei jo krūva pasitaiko kelyje; ranka, nesibodinti, kaip kad tame interneto meme, imti ir prikišamai išbaksnoti įsivaizduojamoje lentoje baltu ant juodo užrašytą paprastą žinutę: we are fucked. Esame pasmerkti, vaikai mano. Jei dabar pat neatkelsim užpakalių ir nepakrutinsim smegenų, kaip išvengti tokio likimo, susisprogdinsim branduoliniais ginklais, nusinuodysim teršalais, išsiskersim nuotolinio valdymo ginklais ar transformuosimės į liūdnus, sentimentalius kiborgus greičiau, nei spėsime susivokti. Nors, tiesą pasakius, net jeigu žmonija per stebuklą pademonstruotų neįtikėtiną vienybę ir įveiktų ekologines, socialines, religines bei politines problemas, K. Vonnegutas vis vien puse lūpų šypsotųsi ir toliau likdamas nuogut nuogutėlis prieš savaip suvokiamą tikrovę, nesidangstydamas jokia apgaulingos vilties strėnjuoste. Jo manymu, net jei ūmai numalštų visos globalinės katastrofos ir pasaulis pavirstų idilišku taikos, meilės ir ramybės kampeliu, anksčiau ar vėliau mūsų juokingai mažą organikos gniutulėlį, vadinamą Žeme, per klaidą ištaškytų koks nors neteisingai užprogramuotas mikrokompiuteris tolimoj tolimoj galaktikoj.
Beje, apie eskapizmą. Užtenka vieną gražią dieną išgirsti žinią apie kone po langais prasidėjusius dalykus, kuriuos laikei seniausiai mirusiais, užtenka vieną dieną imti ir atsibusti pasaulyje, kuriame, pavyzdžiui, vyksta labai realus ir labai baisus karas, ir distopinė proza įgauna visai kitą reikšmę. Ji tampa realistiška. Visą K. Vonneguto kūrybą stilistiškai bei emociškai vienijanti ašis – katastrofistinė ironija, suvokus savo menkystę šios planetos istorijoje, bei jausena, jog tesi grandiozinio kosminio pokšto auka – tampa kaip niekad aktuali užklupus absurdui, kuriam pakeisti nėra galių, ir realybei grįžus į formas, kurių negali būti, kurių sąmonė nepriima kaip tikrų. Daugeliui tikinčiųjų pasaulinės pandemijos, ekologinių iššūkių, agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje iškilo klausimas, kur žiūri Dievas ir kodėl leidžia vykti tokiems siaubingiems dalykams, jei yra visaregis bei visagalis. K. Vonnegutas turi atsakymą. Suformulavo jį 1973 metais romane „Čempionų pusryčiai“: kaip ir visi kiti, išskyrus individualią subjektyviai pasaulį patiriančią sąmonę (skaitytoją), Dievas yra iš anksto užprogramuotas robotas, todėl tiesiog neturi algoritmų reaguoti į situacijas, kurių modeliai neįdiegti. Šitaip ir griūva visagalybės iliuzija. Tuo tarpu „Titano sirenose“ galima aptikti paaiškinimą visai kruvinai, suodinai, ašaromis sulaistytai žmonijos istorijai – visi didieji įvykiai, įskaitant revoliucijas, mūšius, užkariavimus, judėjimus, grandiozines statybas bei tokį pat grandiozinį niokojimą, nežemiškų būtybių buvo slapta išprovokuoti vien tam, kad tolimos Tralfamadoro planetos pasiuntinys gautų trūkstamą detalę savo erdvėlaiviui susiremontuoti.
Taip, optimizmo K. Vonneguto kūryboje išties nedaug. Tačiau kaip tik ši vienatvės technokratijos amžiuje, vartotojiškumo sukeltų ekologinių katastrofų bei nuolatinės su(si)naikinimo grėsmės akivaizdoje mitologija veikiausiai ir yra tai, kas daro K. Vonnegutą millennialsų kartos numylėtiniu. Ir ne tik tai. K. Vonnegutas kalba tarsi abejingai ir lengvabūdiškai, tačiau jo moralinė pozicija, kad ir neakivaizdi, lyg stuburas jungia romano kūną iš vidaus; požiūris į pasaulį kaip reta ciniškas, tačiau pačiam tokio ciniško požiūrio išsakymui priskiriama truputį idealistinė reikšmė; humoras šaltas ir sarkastiškas, tačiau temos, kuriomis juokaujama – labai jautrios ar net sentimentalios. Beje, kaip išdidžiai teigia ir pats autorius4, jo prozoje nėra blogiukų. Piktadariai arba įsitikinę, jog elgiasi teisingai ir dorai, arba jėga verčiami paklusti blogio jėgoms, vienu atveju virsdami klasikiniais distopijų fanatikais, kitu – visiškai klasikiniais tragiškaisiais antiherojais, griaunančiais protagonistų planus nuo pat antikinės tragedijos suklestėjimo. Toks antagonistų pasirinkimas vėlgi atkreipia dėmesį į individo bejėgystės prieš pasaulį valdančias jėgas problemą.
Su vonegutiškais menkystomis, kurių komiškai nereikšmingos pastangos dar ir paskanintos geroku žiupsniu ironijos, lengva tapatintis. Argi ne su šitokia būsena anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas jaunas idealistas, įdėmiau apsižvalgęs aplink ir kartu netekęs nežinojimo apie pasaulio kančias nekaltybės, išaugęs šventąjį vaikišką naivumą? Globalinio masto ekologinio, branduolinio, socialinio nerimo fone augusios, skeptiškos ir pasaulio kvailybe persisotinusios šimtmečio kartos atstovams, matyt, išties nesunku pasiduoti nuojautai, jog išsigelbėjimą galėtų atnešti tik stebuklas. Galbūt tai – dar viena priežastis, kodėl K. Vonneguto mistiniai, fantastiniai motyvai, kartais taip persunkti mokslo vingrybėmis, kad lieka protu vargiai įkandami, sulaukė tokio populiarumo.
Dar vienas aspektas, pabrėžiantis autoriaus nuoširdumą, bet kartu koreliuojantis ir su visos kartos būsenomis – tiesmukas, aštrus ir mandagybėmis nenudailintas kalbos stilius. Tiesą sakant, toks nenudailintas, kad jo „Skerdykla Nr. 5“ keliose JAV mokyklose buvo išimta iš literatūros sąrašų, uždrausta ar net viešai deginama, o ginčai dėl cenzūros netyla iki šiol.
Negalima nepaminėti ir vizualiojo K. Vonneguto kūrybos prado. Romanuose „Skerdykla Nr. 5“ bei „Čempionų pusryčiai“ įkomponuoti paties autoriaus ranka piešti paveikslėliai ne tik pagyvina tekstą ir suteikia kūriniams išskirtinumo, atstovaudami tuomet dar visai novatoriškam, o ir dabar retokai pasitaikančiam saviiliustracijos fenomenui, bet ir tarnauja kaip papildoma meninė priemonė. Schematiškos, kone vaikiškos, kukliu juodu kontūru nupieštos miniatiūros, kaip ir patys romanai, gluminančiai paprastos ir kartu ironiškos nuo pirmo iki paskutinio brūkštelėjimo. Dauguma jų vaizduoja kasdieniškiausius objektus kokie tik įmanomi – automobilį, vištienos kulšeles, švirkštą, antkapį, saulės akinius. Kai kuriuos skaitytojus aštuntajame dešimtmetyje šokiravo tai, kad tarp paveikslėlių buvo ir vaizduojančių analinę angą ar moters lytinius organus. Tačiau, be pakartotinai pabrėžiamos ironijos, iliustracijų tiesmukumas padėjo kurti iš pirmo žvilgsnio nerūpestingą, bet kartu cinišką poziciją, kuria dekonstruojama ir demistifikuojama amerikietiškoji visuomenė, visų pirma atkreipiant dėmesį į vizualiosios kultūros banalėjimą. Ir kas žino, ar K. Vonneguto piešinukai neprisidėjo formuojantis šiuolaikinei visą emocijų skalę talpinančių emoji bei memų kultūrai?
Kita vertus, popliteratūros elementai visada buvo ir bus kontroversiški. Amerikiečių rašytojas bei literatūros kritikas Johnas Gardneris K. Vonneguto romanus apibūdino kaip iki meno objekto kilstelėtus trash culture artefaktus, arba kad ir pirmarūšę, tačiau humoristinę ir lengvam skaitymui skirtą literatūrą5. Anot jo, idėjinis lengvabūdiškumas bei atsakomybės už veikėjų likimus trūkumas daro K. Vonneguto prozą lėkštą ir paviršutinišką. Tuo tarpu Josephine Hendin K. Vonneguto kandų pasyvumą pavadino bailybe ir amžino pralaimėtojo pozicija, kuri tiesiog yra patogi, nes nereikalauja imtis jokių aktyvių veiksmų6. Jos akimis, šitoks rambumas – labai vonegutiškas sprendimas, nes kone visoje jo kūryboje atskirties ir beprasmybės temos yra pasitelkiamos kaip priemonės skausmingų patirčių emociniam krūviui palengvinti. Literatūrologas Rogeris Sale’as, rodos, jautėsi dar labiau įžeistas – pasak jo, K. Vonneguto manierizmai yra ne kas kita, kaip „paniekos gestas visiems rašytojams, prisiimantiems atsakomybę už savo kūrinius; visiems skaitytojams, norintiems skaityti tikras knygas; visiems, kuriems Amerikos esmė yra sudėtingesnė nei K. Vonneguto šalis, sudurstyta iš lengvai vietomis sukeičiamų kraštų, apgyvendintų skurdžių žmonių su nuobodžiais gyvenimais“7.
Tačiau esama ir personažų pasyvumą bei bejėgiškai ironišką romanų atmosferą ginančio požiūrio, teigiančio, jog rašymas ne vieną trauminę patirtį (Dresdeno bombardavimą 1945-aisiais, motinos savižudybę, sesers mirtį nuo vėžio vos po kelių valandų nuo svainio žūties traukinio avarijoje) išgyvenusiam K. Vonnegutui atstojo būdą apsivalyti nuo karo siaubo ir prisitaikyti prie už patį karą ne ką mažiau absurdiško gyvenimo pokariniame pasaulyje. Todėl fragmentiškus protagonistų paveikslus galima interpretuoti kaip jų bei paties autoriaus pastangas susirinkti save iš naujo ir vėl pasiekti dvasios vienovę.
Šiaip ar taip, K. Vonnegutas nedalija patarimų ir neskaito moralų. Jis tik šypsosi ir vedžioja popieriuje per centrą susikertančias linijas, kurių, žinoma, nedraudžiama laikyti žvaigžde, snaige ar kitu dangaus kūnu, bet galima, kaip ir daro autorius, jomis supaprastintai pavaizduoti elementariausią šiknaskylę. Taigi, šypsena kandi, o romantika tragikomiška.
Ar šiame technokratiniame chaose, šiame grandioziniame visatos pokšte, šioje kosminėje vienatvėje esama ko nors tvirta, išliekama, nenugalima? Ar K. Vonneguto šypsnys – viltį praradusio bepročio grimasa? Vargu. Kad ir kokie sfinksiškai neįveikiami ir dargi žmogaus menkumą pajuokiantys būtų šio pasaulio dėsniai, vienintelis būdas oriai žvelgti Sfinksui į akis ir yra šypsena. Juokas – absoliučiai būtinas ginklas kiekvieno save gerbiančio stoiko arsenale. O kol žaidžiame mašinytėmis milžino Sfinkso papėdėje ir laukiame, kol kur nors tolimoje galaktikoje esantis kompiuteris netyčia išsprogdins mūsų praeitį ir dabartį, kodėl neparodžius vienas kitam nors šiek tiek gerumo? Šiaip ar taip, tai vienintelis dalykas, kurio nesuabsurdina net kosminė vienatvė. Matyt, toks ir būtų už garsiojo fatalisto, nešvankių paveikslėlių kraigliotojo, nepataisomo fantasto ciniško šypsnio slypintis humanizmas. Matyt, vien dėl tokios paprastutės tiesos verta K. Vonnegutą atsiversti vėl iš naujo. Jau neminint gryno skaitymo malonumo, kuriame, tarsi kokioj visa suvienijančioj chronosinklastinėj infandibuloj, susijungia į vienį ir siužetas, ir kalba, ir aštri visuomenės gyvenimo satyra.
1 Vonnegut K. Palm Sunday: An Autobiographical Collage. – New York: Delacorte Press, 1981.
2 Vonnegut K. Fates Worse than Death. – New York: G. P. Putnam’s Sons, 1980.
3 Kurt Vonnegut’s letter to Xavier High School students, November 5, 2006.
4 Meyers D. Kurt Vonnegut, Jr.: Morality-Myth in the Antinovel // International Fiction Review. – 1976.
5 Freese P. The Critical Reception of Kurt Vonnegut // Literature Compass. – 2012.
6 Ten pat.
7 Ten pat.
Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier
2022 m. Nr. 5–6
Lesyklos ponas ir jo paukščiai
Gegužės 28 dieną minėsime Oskaro Milašiaus (1877–1939), Lietuvos rašytojo ir diplomato, 145-ąsias gimimo metines. Šia proga „Metų“ žurnale pateikiama nedidelė publikacija – O. Milašiaus laiškai1 Fontenblo viešbučio „l’Aigle Noir“ savininkui ponui Lézier – laiškai apie paukščius. „Sparnuotieji bičiuliai“ užima reikšmingą vietą O. Milašiaus gyvenime. Su paukščiais bendraujantis, juos lesinantis, sava kalba su jais susišnekantis poetas yra neatskiriama jo vaizdinio skaitytojų sąmonėje dalis. Fontenblo parko prižiūrėtojai iš tolo pažindavo alėja lėtai žingsniuojantį „lesyklos poną“, lydimą paukščių pulko. Tokį poetą matė jį pažinojęs žmonės. Baronienė de Tinan prisimena vieną 1935 metų epizodą, kai su seserimi vaikštinėdama po parką pastebėjo besisukančią medinę lesyklą: „Suintriguotos prieiname arčiau ir skaitome: „Milašius, poetas“. Dar labiau susidomėjusios teiraujamės sargo, kuris paaiškina: „Lesykla čia tam, kad priviliotų paukščius. Jau dešimtį metų čia lankosi toks vienas „didikas“. Jis nepiktas ir net labai gerai su jais „šnekučiuoja“. Jeigu ateisite apie trečią valandą, pamatysite jį apsuptą paukščių“2. Neįprastomis aplinkybėmis užsimezgusi ponios de Tinan ir poeto pažintis po kurio laiko peraugo į gražią bičiulystę.
Fontenblo sargo paminėti dešimt metų liudija apie O. Milašiaus prisirišimą prie įspūdingo šimtamečio parko. Greičiausiai netoli nuo Paryžiaus plytintis masyvas jam priminė vaikystę, klaidžiojimus paslaptingais Čerėjos parko takais. O. Milašiaus gyvenimo, kūrybos tyrėjas ir leidėjas André Silvaire’as mano, kad poetas Fontenblo lankytis pamėgo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, kai jo artimas draugas Léonas Vogtas sau ir šeimai įsigijo namus netoliese esančiame kaime3. Sumaišties metais pasivaikščiojimai po mišką nutrūko, o karui pasibaigus atsinaujino ir poeto išvykos į Fontenblo. Jis dažniausiai apsistodavo „l’Aigle Noir“ viešbutyje. Originalią laiškų publikaciją parengęs Georges’as Gendreau, drauge su viešbučio savininkais peržiūrėjęs išlikusias svečių registracijos knygas, suskaičiavo kelias dešimtis vizitų nuo 1930-ųjų vasaros pabaigos iki 1939-ųjų vasario4. Gyvenimo viešbutyje trukmė – nuo dviejų ar trijų dienų, savaitės ar kelių, mėnesio ir daugiau. Taigi nieko keisto, kad tarp O. Milašiaus, „l’Aigle Noir“ savininko pono Lézier ir jo šeimos susiklostė abipusiu pasitikėjimu grįsti ryšiai. Apie tai mums kalba ir publikacijoje pateikiami O. Milašiaus laiškai.
Pirmasis laiškas ponui Lézier adresuotas 1933 metų spalio 4 dieną ir susijęs su tam tikromis dramatiškomis aplinkybėmis, kurias dera trumpai paaiškinti. Rugsėjo mėnesį, likus savaitei iki atostogų pabaigos, per greičiausiai netyčia pravertą kambario langą išskrido trys O. Milašiaus laikyti egzotinių salų paukšteliai. Buvo nedelsiant kreiptasi į spaudą, ir rugsėjo 19 dieną vietiniame laikraštyje pasirodė toks skelbimas: „14 šio mėnesio dieną paspruko trys paukšteliai ryškiomis juodomis ir raudonomis plunksnomis. Radus juos prašome atnešti į „l’Aigle Noir“ viešbutį, atlyginimas – trys šimtai frankų“5.
Nesulaukus gerų žinių, skelbimas pakartotas rugsėjo 26 dieną, paukštelius radusiam žmogui atlygis pakeltas dvigubai – po du šimtus frankų už kiekvieną paukštelį. Trečias pranešimas spaudai, apie kurį rašoma laiške, pasirodė spalio 6 dieną. Nepaisant detaliau aprašytos pabėgėlių išvaizdos – „juoda krūtinėlė, ryškai raudonas kakliukas ir sparneliai“ bei palikto to paties atlyginimo, paukšteliai taip ir neatsirado.
Genovaitė Dručkutė
1 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. – Paris: Éditions André Silvaire, 1975. – P. 9–13.
2 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 1. – Paris: Éditions André Silvaire, 1967. – P. 14.
3 Milosz O. V. de L. Soixante-quinze lettres inédites. – Paris: Éditions André Silvaire, 1969. – P. 10.
4 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. – Paris: Éditions André Silvaire, 1975. – P. 6–8.
5 Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 4. – Paris: Éditions André Silvaire, 1970. – P. 36–37.
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Paryžius, 1933 m. spalio 4 d.
Mielas pone,
Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte į Fontenblo [laikraštį] „Informateur“ įdėti dar vieną skelbimą apie juos. Galų gale, juk nėra absoliučiai neįmanoma, kad iki šiol jie nebūtų radę šio to palesti, o pasirodžius pirmosioms šalnoms, nusilpę nebūtų nukritę kur nors po langais arba sode; net jei tai būtų viena galimybė iš dešimties tūkstančių, tebūna ir ji išbandyta.
Todėl drįstu su laišku įdėti į voką nedidelę dešimties frankų sumą, kurią, pasikliaudamas Jūsų nepaprastu palankumu mano asmeniui, meldžiu šiam reikalui panaudoti kaip įmanoma greičiau.
Mielas pone, iš anksto širdingai dėkoju už Jūsų didelį gerumą. Prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą ir geriausius bei nuoširdžiausius linkėjimus.
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1934 m. lapkričio 26 d.
Mielas pone,
Per vieną mūsų pastarųjų pokalbių, manau, esu Jums užsiminęs apie pilies1 parke netrukus įrengsimą lesyklą mažiesiems paukšteliams2.
Šiandien man kiek nepatogu grįžti prie to paties klausimo, todėl prašau atleisti, kad būtinybės verčiamas įtraukiu į paukštelių reikalus tokį svarbų asmenį – savo draugą iš „l’Aigle Noir“3. Meldžiu Paukščių karalių būti atlaidų mano perdėtam rūpinimuisi jo mažaisiais pavaldiniais4!
Kartu su Prancūzijos paukščių globos lyga aš ilgai svarsčiau galimybes, kaip, neieškant jokios pagalbos ir trokštant Jus apsaugoti nuo visokių trukdymų, atgabenti lesyklą į vietą. Deja!
Taigi jau beveik baigiama lesykla iš Versalio bus išsiųsta „l’Aigle Noir“ adresu.
Tokiu būdu aš drįstu Jus prašyti gavus pranešimą ją atgabenti iš Fontenblo stoties ir palaikyti savo garaže (man rodos, visa siunta tebus dvi vidutinio didumo dėžės) iki mano atvykimo į Fontenblo ir oficialaus atidarymo – gruodžio 8-osios. Tą dieną „l’Aigle Noir“ viešbutyje aš pakviesiu papietauti ir kelis savo draugus.
Pervežimo iš stoties į viešbutį, saugojimo garaže išlaidas, savaime suprantama, aš padengsiu kartu su savo trumpos viešnagės sąskaita.
Turiu vilties, nors jaučiuosi sutrikęs, kad man dovanosite už visus nepatogumus, niekaip nesugebėjus sutvarkyti šio reikalo be Jūsų geranoriškos pagalbos.
Mielas pone, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą ir geriausius bei nuoširdžiausius linkėjimus.
Paryžius, 1937 m. vasario 2 d.
Mielas pone Lézier,
Aš išdrįsau, – melsdamas Jus, didžiai atlaidų mano asmeniui, nepykti dėl tokios drąsos, – išsiųsti Jūsų adresu dėžę su narveliu. Tokia trumpa įžanga reikalauja šiokio tokio paaiškinimo.
Maždaug prieš dešimt dienų man pasakė, kad vienas Bako5 gatvės paukščių pardavėjas turi mažą dagilėlį (kanarėlės ir dagilio palikuonį) – nepaprastai mielą ir labai protingą. Nuėjus pažiūrėti, jis man pasirodė toks žavus ir toks nelaimingas, uždarytas ankštame ant vinies pakabintame narvelyje, kuriame beveik nebuvo vietos pajudėti, jog aš iš susijaudinimo visiškai pamiršau dar 1933 metais, po tragiško savo ugniaspalvių paukštelių dingimo6, Fontenblo priimtą tvirtą pasiryžimą niekados namie nebelaikyti paukščių. Taigi aš jį nusipirkau ir, garbės žodis, nesigailiu, nes jis kas rytą mane džiugina nuostabiomis giesmelėmis, o vakarais – ne mažiau jaudinančiomis serenadomis, kurios šiek tiek išblaško slegiančią monotoniją, man leidžiant laiką tarp darbo kabineto7 ir mansardos8, kur aš neatsitraukdamas aiškinuosi hebrajų ir aramėjų tekstų slaptąsias prasmes9.
Narvelis, kurį siunčiu, skirtas priglausti sparnuotąjį muzikantą, kol aš būsiu apsistojęs savo mėgstamame „l’Aigle Noir“ viešbutyje. Man nesant prašysiu Jūsų, mielas pone Lézier, padėti narvelį kur nors kamputyje garaže arba nenaudojamų daiktų patalpoje. Narvelis nelabai didelis: septyniasdešimt septynių centimetrų aukščio ir šešiasdešimties centimetrų pločio.
Atleiskite dėl taip pasisukusio šio nedidelio reikalo iš anksto nepaprašius Jūsų leidimo; aš viliuosi, kad garaže priglaustas narvelis tikrai nesujauks simpatiškojo vairuotojo nustatytos tvarkos.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, panelėms Lézier ir maniesiems „l’Aigle Noir“ bičiuliams – linkėjimus. O Jums, mielas pone, nuoširdžiai spaudžiu ranką.
O. V. de L. Milosz
P. S. Netrukus Jums pranešiu apie savo artimiausią atvykimą, nes norėčiau rezervuoti pamėgtą 44 numerį10.
Paryžius, 1937 m. vasario 13 d.
Mielas pone Lézier,
Aš drįstu kreiptis į Jus šiuo trumpu laiškeliu, dėkodamas už labai malonų laišką ir prašydamas ateinančiam trečiadieniui, vasario 17 dienai, rezervuoti mano gerąjį kambarį Nr. 44; o jeigu šis būtų užimtas, tuomet kitą tame pačiame aukšte, kuris, kaip ir anas, būtų visiškai apsaugotas nuo mano draugo Juodžio11 – jis taip pat yra didelis paukščių bičiulis, tiktai, taip sakant, kitokia prasme – įsibrovimo pro langą.
Mano, deja, pernelyg trumpa viešnagė baigsis kaip įprastai – vasario 21 dieną, sekmadienį.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, visiems mano draugams iš „l’Aigle Noir“ – linkėjimus; su nuoširdžiausiais sveikinimais
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1937 m. vasario 24 d.
Mielas pone Lézier,
Tikiuosi, kad Jūs ir ponia Lézier dėl Jūsų nepaprasto atlaidumo mano asmeniui nesupyksite, kad vakar apie vidurdienį aš išvykau iš „l’Aigle Noir“ neatsisveikinęs su Jumis. Beje, aš manau, kad tuo metu viešbutyje Jūsų nebuvo.
Taip pat leiskite priminti, kad, pasinaudojęs Jūsų maloniu leidimu, savo nedidelį lagaminą, apie kurį Jums minėjau, su trupučiu baltinių ir keliais tualeto reikmenimis, kartu su narveliu pastačiau koridorėlyje, vedančiame į žavų sodelį, kuriame – deja, jau prieš ketverius metus! – nutiko mažutė mano tropinių paukštelių tragedija.
Mielas pone Lézier, prašau perduoti poniai Lézier mano linkėjimus; nuoširdžiai
O. V. de L. Milosz
Paryžius, 1938 m. lapkričio 25 d.
Mielas pone Lézier,
Džiaugiuosi galėdamas Jums pranešti, kad nuo gruodžio 2 dienos, penktadienio, „l’Aigle Noir“ viešbutyje ketinu praleisti kelias savaites. Ar gerasis 44 numeris bus laisvas? Jeigu tuo metu būtų užimtas, aš verčiau palauksiu dvi ar tris dienas, kad tik galėčiau jame apsistoti. Mielas pone Lézier, aš būčiau Jums labai dėkingas, jeigu man apie tai praneštumėte. Vis dėlto aš tikiuosi, kad tą penktadienį12 kambarys bus laisvas.
Mielas pone, prašau perduoti poniai Lézier mano pagarbą, panelėms Lézier ir visiems mano bičiuliams iš „l’Aigle Noir“ – linkėjimus; su nuoširdžiais sveikinimais
O. V. de L. Milosz
Šatobriano g. Nr. 5, Paryžius-8
Versta iš: Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 11. Paris: Éditions André Silvaire, 1975.
1 XII–XIII a. menanti, didelių miškų ir parkų supama, ne kartą perstatyta Fontenblo (Fontainebleau) pilis (čia ir toliau – vert. past.).
2 Judanti lesykla („mangeoire-girouette“) O. Milašiaus lėšomis buvo pastatyta Bulengreno (Boulingrin) alėjos viduryje priešais pilį. Jos oficialus atidarymas įvyko 1934 m. gruodžio 8 d.
3 Viešbučio „l’Aigle Noir“ („Juodasis erelis“) savininkas ponas Lézier.
4 Sakinyje slypi žodžių žaismas: ereliui priskiriama simbolinė paukščių valdovo prasmė ir turimas omenyje viešbučio, kurio pavadinime yra žodis „erelis“, savininkas.
5 La rue du Bac.
6 Apie šį incidentą rašoma 1933 m. spalio 4 d. laiške.
7 O. Milašiaus darbo kabinetas Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje.
8 O. Milašiaus butas Šatobriano gatvėje (la rue de Chateaubriand) Nr. 5, į kurį jis persikėlė 1929 m. rugsėjo 29 d.
9 Turimas omenyje metafizinis veikalas „Apokalipsės raktas“ („La Clef de l’Apocalypse“), kurį O. Milašius išleido kitais metais.
10 Jam labai patinkančiame 44 numeryje O. Milašius dažniausiai apsistodavo jau nuo 1934 m.
11 Juodas viešbučio savininkų katinas.
12 Tai priešpaskutinis O. Milašiaus apsilankymas „l’Aigle Noir“ viešbutyje. 1938 m. gruodžio 2 d.–1939 m. sausio 3 d. jis kaip įprastai buvo apsistojęs 44 numeryje. Per paskutinę viešnagę 1939 m. sausio 17–31 d. O. Milašius buvo apgyvendintas 20 kambaryje.
Ramunė Bleizgienė. Šatrijos Raganos „Viktutės“ paraštėse
2022 m. Nr. 3
Šįmet kovo 8 dieną minime rašytojos Šatrijos Raganos (tikr. Marija Pečkauskaitė) 145-ąsias gimimo metines. Ta proga norisi dar sykį paviešinti faktą apie 2020 metų pradžioje privataus asmens Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui padovanotus septynis dešimtmečius šeimos archyve saugotus Šatrijos Raganos rankraščius. Jie į šios šeimos archyvą pateko per M. Pečkauskaitės seserį Sofiją. Peržiūrėjus visą gautą archyvinę medžiagą, paaiškėjo, kad iš daugiau nei šešiasdešimties gautų dokumentų didžiąją dalį sudaro tarpukariu M. Pečkauskaitės rašytų straipsnių, vertimų juodraščiai, knygos „Rimties valandėlė“ ir dviejų pjesių autografai, 1892–1899 metais pačios Marijos ir kitų asmenų jai padovanoti įvairių eilių, dainų lenkų, rusų, prancūzų kalbomis nuorašai ir kt. Didžiausias įvykis – iki šiol laikyto dingusiu Šatrijos Raganos vieno pirmųjų didesnės apimties kūrinių „Viktutė“ autografo atsiradimas. Daugiau nei devyniasdešimt nedidelės apimties lapelių buvo surišta šviesiu siūlu, ant viršutinio lapelio Šatrijos Raganos ranka užrašyta „Viktutė (juodraštis) 92 lapai“. Pasakytina, kad pirmą sykį „Viktutė“ buvo išspausdinta 1903 metais katalikiško JAV leisto „Dirvos-Žinyno“ antrame numeryje, vėliau perspausdinta atskira knygele. Tekstas, su kuriuo susiduriame dabar skaitydami šį kūrinį, iš esmės atitinka 1928 metais šeštame „Raštų“ tome publikuotą versiją, tapusią kanonine. Ja remiamasi rengiant pakartotinius „Viktutės“ leidimus.
Atsiradęs „Viktutės“ autografas paskatino vėl sugrįžti prie šio kūrinio istorijos, esu pradėjusi rengti autografą publikavimui kartu su 1903 metais išspausdintu „Viktutės“ teksto variantu. Šiuo metu esu atlikusi pirmąjį autografo perrašą. Paraidžiui perrašydama tekstą, žymėjausi tuo metu kilusias mintis: mano dėmesį patraukė tos vietos, kurios skiriasi arba jų iš viso nebelikę 1903 metais išspausdintame kūrinyje. Kūrinio taisymai rodo, kad autorė stengėsi labai atviras, autobiografiškas vietas paslėpti. 1900 metų liepos 16 dienos laiške Povilui Višinskiui M. Pečkauskaitė užsimena apie pradėtą ilgesnį darbą, kritikai manė, kad čia turima galvoje novelia „Viktutė“. Išlikusiame autografe randame greičiausiai planuotą kitą kūrinio pavadinimą „Ant Ventos vilnių“, taip pat ir dvi datas. Pirmoji – 1900 metai liepos mėnuo, ji tikėtina žymi pradėto darbo – kūrinio rašymo – laiką. O štai antroji – 1900 metų lapkričio 10 diena – nurodo apysakos naratyvo pradžią. Paskelbtuose tekstuose pirmosios datos nebelikę, kūrinio rašymo pradžia iki šiol rekonstruota tik iš rašytojos laiškų.
Rengiant pirmąjį autografo perrašą, konkrečiai susiduriant su visais atliktais taisymais, buvo akivaizdūs keli dalykai. Pirma – Šatrijos Ragana paties rašymo metu dar mokėsi lietuvių kalbos. Tai paliudija autografe atsispindintis rašymo procesas. Taisymai rodo, kad lenkų ir rusų kalba rašant buvo šalia, tačiau vėliau kitakalbiams žodžiams surasti lietuviški atitikmenys. Dėl kai kurių žodžių taip ir neapsispręsta, palikti „galioti“ abu variantai, pavyzdžiui, „adyni“ ir viršuje užrašyta „valandi“, pirmojo varianto nenubraukiant. Taip pat akivaizdu, kad rašančiajai trūko abstraktesnių lietuviškų žodžių, tad iš pradžių jie užrašyti lenkų kalba, o vėliau, jau rankraštį taisant, ieškota lietuviškų jų atitikmenų, lenkiški išbraukti, o vietoj jų viršuje įterpti lietuviški.
Kitas dalykas, kuris dar kartą man tapo aiškus, kad tai neabejotinai jaunos merginos savivokos raidą liudijantis kūrinys. Apysakoje, kuri parašyta dienoraščio forma, dėmesio centre yra pasakojančiosios savęs paieškos. „Viktutė“ suteikia galimybę pamatyti XIX amžiaus pabaigoje vykusius rašančios moters savivokos pokyčius. Joje aprašomi kasdieniai jaunos bajoraitės rūpesčiai. Kūrinio pradžioje Viktutė, dienoraščio pasakotoja, prisipažįsta, kad apsisprendė atsisakyti pianistės karjeros ir nutraukė mokslus, nes pasiryžo prisidėti prie šeimos gerovės rūpindamasi kasdiene namų ruoša. Šis pasiryžimas koreliuoja su kiek mažiau deklaruojamu, bet ne mažiau reikšmingu sprendimu – į literatūros kūrinio centrą iškelti moters kasdienius rūpesčius ir jos kasdienybę pristatyti kaip istorinio lūžio vietą. Tokiu būdu privati gyvenimo sfera, iš pirmo žvilgsnio paprasti kasdieniai reikalai, tampa ne tik pasakojimo, bet ir istorijos vertu objektu, o gal net centrine istorinio vyksmo vieta.
Autografe išlikusi kūrinio pradžia, kuri vėliau buvo pakeista, rodytų, kad kasdieniai užrašai buvo ir anksčiau vedami, o sumanymas juos paversti literatūros kūriniu – vėlesnis sprendimas. Šią mintį patvirtina ir Juozo Tarvydo skelbti ankstyvieji M. Pečkauskaitės dienoraščiai.
Šie užrašai, ypač pirminis jų variantas, atskleidžia daug šeimos gyvenimo detalių – po redagavimo nebe toks ryškus dukrų, o gal net ir visos šeimos paklusimas tėvo valiai, kasdien jam atliekami patarnavimai. Tai liudija vėliau išbrauktas sakinys apie kasryt tėvui į lovą nešamą arbatą.
Nors iš užuominų susidaro įspūdis, kad tėvas buvęs ūmaus būdo, netgi šaukdavęs ant dukros, tačiau jo reikšmė ir autoritetas taip pat nekelia abejonių. Apgailestaujama, kad tėvas jau senas ir ligotas. Tai tampa ir jo ūmumo pateisinimu. Akivaizdu, kad duktė žavisi tėvu, jo autoritetu. Viktutė su pasididžiavimu mini, kad aplinkiniai žmonės kreipiasi į jį patarimo ar pagalbos „kaip į dūmą“.
Santykiai su tėvu pirmieji iškyla kūrinyje ir jie išsamiausiai aprašyti. Regis, per artimą ryšį su tėvu duktė ima pažinti savo pačios galias. Skyriuje, kurio neliko knygoje, pasakojama, kaip Viktutė kartu su tėvu važinėjasi žiemą rogėmis. Tėvas leidžia dukrai vadelioti, ir pasakotoja prisipažįsta, kad tai yra viena iš jos aistrų. Atrodo, kad tokie netradiciniai pomėgiai padeda pagrindą kitokiai – nebetradicinei moteriškai tapatybei. Vadeliojimas, gebėjimas nukreipti žirgą gali būti suvoktas ir kaip simbolinis savųjų galių suvaldymo veiksmas. Čia galima prisiminti Sigmundo Freudo palyginimą apie ego ir id santykį, kaip raitelio, lekiančio ant žirgo. Savęs suvaldymo tema vėliau taps centrine pedagoginėje Šatrijos Raganos literatūroje.
Šen bei ten sušmėžuoja sesuo Alenutė, bet santykis su ja neryškinamas, jis labiau funkcinis – su ja dalinamasi gaspadorystės rūpesčiais. Sesuo apysakoje lyg pasakotojos šešėlis – ji lydi Viktutę, padeda jai, bet tuo pat metu ji beveik nepastebima. Iškalbinga, kad Kalėdų proga Viktutė iš daktaro gauna „Lietuvos istoriją“, muzikos kūrinių natas, o sesuo – tik saldainių. Taip netiesiogiai nusakomi skirtingi seserų interesai; ir akivaizdus Viktutės interesų pranašumas.
Toks pamatinio seseriško santykio pokytis aiškintinas pasikeitusių moters brendimo, tapatybės formavimosi aplinkybių. Apysakoje labai nuodugniai aprašytas Viktutės susipriešinimas su bajorių moterų bendruomene. Pasakotoja nuolat pabrėžia, kaip ji skiriasi nuo savo aplinkos moterų ir jų dukterų. Šis skirtumas tampa vienu iš būdų apsibrėžti naujos tapatybės ribas. Skirtumai tarp seserų neakcentuojami, bet iš esmės sesuo išlieka nepastebima, tik fono figūra. Vyro ir moters santykis tampa lemiančiu.
Mylimojo pasakymas „kokia esi kitoniška už visus“ pasakotojai skamba kaip pats didžiausias įvertinimas. Rodos, kad labiausiai Viktutė trokšta būti kitokia nei jos aplinkos merginos, nuo jų ji nori skirtis labiausiai. Modernaus žmogaus savivokos vienas svarbiausių bruožų – išsiskirti, būti kitokiam nei dauguma, pasirodo ir Šatrijos Raganos kūrinyje. „Aš“ paieškos kūrinyje vyksta per „aš“ ir „kitų“ supriešinimą: „aš“ ir kitos moterys, „aš“ ir dauguma. Nuolatinis savo kitoniškumo eksplikavimas. Savastis iškyla ne per sutapimą, bet per atsiskyrimą.
Šatrijos Raganos „Viktutėje“ aiškiai matyti, kad žmogus save aptinka, savo palinkimus suvokia tik per santykius su kitais, tėvais, seserimi ir su mylimuoju. Vėliau šį patyrimą rašytoja apibendrino, nusakydama paties mokymosi prasmę, pabrėždama, kad žmogus negali suprasti savo gyvenimo tikslo nepažinęs kitų žmonių, nesuvokęs, koks ryšys sieja visus žmones: „<…> nesužinojus, kokie žmonės tame pasaulyje gyvena, kaip jie gyvena, koks yra ryšys tarp visų žmonių – negalima sužinoti ir suprasti gerai nei savo priedermių, nei savo atsakomybės, nei savo gyvenimo tikslo“1.
Skirtumas padeda suvokti, kas aš esu, todėl pono Jono paveikslas tapatybės paieškose taip pat suvaidina itin svarbų vaidmenį. Jeano Paulio Sartre’o intersubjektyvumo modelyje mano ir kito susitikime svarbiausia neišnykstantis skirtumas tarp manęs ir kito. Stovėjimas kito akivaizdoje yra etinė situacija, kai esu užklausiama ir man keliami etiniai reikalavimai. Štai tokius susitikimus, kaip susidūrimus su radikalia kitokybe, reikalaujančius priimti etinius apsisprendimus, eksploatuoja moderni literatūra. Toks susidūrimas iš esmės keičia jame dalyvaujančius subjektus, leidžia jiems patirti, kas jie yra iš tikrųjų. Vieną iš tokių skirtybių susidūrimo aprašymų randame Šatrijos Raganos apysakoje. Tai Viktutės susitikimas su ponu Jonu. Iki šiol laikiausi nuomonės, kad šiame kūrinyje svarbiausias, padedantis pasakojančiajai susivokti yra susitikimas su daktaru. Tačiau šis santykis yra paremtas jame dalyvaujančių panašumu, o ne skirtumu. Būtent ponas Jonas, būdamas kitoks, iš esmės radikaliai besiskiriantis, padeda Viktutei suvokti, kas ji yra, įsisąmoninant tai, kas ji nėra. Tiesa, šis kitokybių susidūrimas pačios pasakotojos vertinamas neigiamai, greičiausiai todėl jis sumenksta ir skaitytojo akyse.
Pono Jono materialistinis požiūris į pasaulį (tiki tik tuo, ką gali pačiupinėti) pristatomas kaip XIX amžiaus pabaigos jaunimo mada, pasaulėžiūra, atskirianti naująją kartą nuo senos. Viktutę būtent toks požiūris į pasaulį labiausiai tolina nuo šio vyro. Tačiau nesutrumpintame variante daug daugiau atskleista žaidimų, linksminimosi kartu su ponu Jonu. Pasakojama, kad su juo siaučiama, bėgiojama, šokama. Šie iškritę teksto intarpai atskleidžia šiųdviejų jaunuolių santykį buvus gyvesnį, artimesnį. Taip pat nebelikę ir vietos, kur rašoma, kaip su broliu einant į mišką žaidžiama gaudynių. Išmestose teksto atkarpose yra daug laisvo šėliojimo, išduodančio, kad tekstą rašė dar labai jaunas žmogus. Visų šių ženklų nebelikę „solidesniame“ kūrinio variante.
Dienoraštyje fiksuojami svarstymai dėl priimto sprendimo nesiekti muzikantės karjeros, beje, dienoraščio autorė svajojo ne tik apie pianistės, bet ir apie kompozitorės ateitį. Kad sprendimas, pristatomas kaip racionalus, gerai apgalvotas, iš tiesų yra dar visiškai nesenas ir kelia daug jausmų, išduoda Viktutės klausimas, ar tikrai jos darbai atneša kokią nors naudą: „Ak, Dievė, ar atnešu?“ Pasakojimą organizuoja anksčiau priimti sprendimai – atsisakymas siekti pianistės karjeros ir naujas tikslas – padėti tėvams ir neturtingiems, beraščiams žmonėms. Todėl svarbu tampa papasakoti, kiek daug dirbama, kiek nuveikiama, t. y. numanomam skaitytojui, kuriam greičiausiai irgi turėtų būti svarbi „reali nauda“, įrodinėjama Viktutės darbų atnešama nauda šeimai, kartu gyvenantiems ar ateinantiems šeimynykščiams. Šioje vietoje matyti, kaip tekste sukuriamas kitas – numanomas dienoraščio skaitytojas vertintojas. Iš šio pozicijų mėginama įvertinti, ar jos užrašyti svarstymai yra pakankamai aiškūs, kitam suprantami. „Ne žinau, ar gerai išaiškinau mano mislias“, – rašo dienoraštyje Viktutė.
Sava pozicija kūrinyje ginama su jaunatvišku maksimalizmu – pasakotojos pasirinkimą dirbti išryškina jos draugės priešingas gyvenimo būdas, jos svarbiausioji veikla – važinėjimas iš pokylio į pokylį. Šioje vietoje išryškėja ir dar vienas dalykas: Viktutė pasaulį patiria kaip juodą / baltą, arba / arba. Radikalizuojant savo pačios ir aplinkinių vertinimus, aiškiau patiriamos savosios tapatybės ribos. Tiesa, dienoraščio autorė stengiasi būti sąžininga, ji prisipažįsta mėgstanti šokti, bet apsisprendusi „būti naudinga“, tokios pramogos tampa pateisinamos tik kaip poilsis ar atvanga po sunkaus darbo.
Gyvenimo prasmės klausimas iškyla suvokiant jo laikinumą, visa ko praeinamybę. Čia prasiveržia jaunatviškas maksimalizmas, lydimas ir didžiulio nerimo: „Geidžiu pasišventymo, karžigystės.“
„Viktutėje“ mėginama aprašyti sąmonės lūžį, kai bajorišką prolenkišką savivoką ima keisti moderni lietuviška. Tačiau tai, kad dienoraštį pasirinkta rašyti lietuvių kalba, rodo, kad aprašomas procesas jau yra įvykęs ir esminiai sprendimai (pavyzdžiui, dėl kalbos) jau yra priimti. Sprendimas rašyti lietuviškai buvo paremtas ir noru „išdirbti“ lietuvių kalbą, kurti savo literatūrą, taigi pats rašymas yra dienoraščio tekstu formuluojamos veikimo programos dalis.
Šatrijos Ragana, pasirinkdama dienoraščio formą, kūrė rašymo ir aprašomo gyvenimo vienalaikiškumo įspūdį. Vis dėlto dienoraštyje nuolat kartojasi mintis, kad dienoraščio autorė dar tik nori išmokti lietuviškai, todėl prašo daktaro knygų, ji mini, kad sunkiai supratusi skaitytą Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ vertimą į lietuvių kalbą. Tačiau paties dienoraščio kalba, tai, kaip viskas užrašoma, liudija tam tikrą prasilenkimą. Iš tiesų rašančioji suvokia, kad rašo literatūrą, o konkrečiai – lietuvių literatūrą, o tam reikia pakankamo lietuvių kalbos mokėjimo.
Santykiai su žemesnio socialinio sluoksnio žmonėmis globėjiški, sužinojusi, kad vežėjas norįs mokytis pas ją, bet nedrįstąs prašyti, pasakotoja pati rodo iniciatyvą ir užklausia. Vežėjas, sakoma, „išrausta lyg mergelė“ ir demonstruoja nusižeminimą ir dėkingumą bučiuodamas ranką. Atrodo, kad jaunai bajoraitei toks elgesys yra suprantamas, jos reakcija – motiniškas (globėjiškas) gailestis: ji sako „biednas (vargšas) Stanislovėlis“. Akivaizdu, kad šiame santykyje bajoraitės figūra didesnė ir galingesnė nei vargšo Stanislovėlio. Svarbiausia Stanislovo mokymosi rašyti motyvacija – kad galėtų parašyti laišką artimiesiems. Rašančiosios nesutaptį su paprastais lietuviais, kuriems dienoraštyje pirmiausia atstovauja žemesnio socialinio sluoksnio žmonės – tarnai, kuriems mokytis lenkų kalbos būtų tas pats, kas išsižadėti savasties, liudija tai, kad dienoraščio autorė puikiai moka lenkų ir šios kalbos nepatiria kaip svetimos. Jos tautinė tapatybė kitokia – ji gana lengvai laviruoja tarp abiejų kalbų, turi galimybę rinktis, tarkim, rašydama, pristigusi lietuviškų žodžių, vartoja lenkiškus arba rusiškus.
Čia netiesiogiai išryškėja dienoraščio autorės aukštesnis raštingumo lygis: ji rašo dienoraštį, kuris neturi jokios kitos „išorinės“ motyvacijos, jis yra savęs pažinimo, įvairių, pirmiausia vidinių, išgyvenimų, jausmų užfiksavimo, išsaugojimo ateičiai priemonė. Viktutė ne tik moka, bet ir mėgsta skaityti, net negali įsivaizduoti gyvenimo be skaitymo. Tai jau kitoks santykis su knyga nei tik pradedančiųjų mokytis rašto lietuvių valstiečių.
Atrodo, rašančiąją emocinis pakilimas ištinka tose vietose, kur paliečiami dar sprendžiami, o ne jau išspręsti klausimai. Viena tokių vietų – kai svarstoma apie pasirinkimą būti naudingai, taip pat kai svarstomas lietuvių ir lenkų klausimas. Radikalaus apsisprendimo reikalaujanti pačios prieita išvada, kad „negalima būti kartu Lėnku ir Lietuviu“, sukelia jausmų bangą, kurią išduoda net trys šauktukai.
Kad tam tikri sprendimai dėl tautinės tapatybės priimami paties rašymo metu, liudija ir tai, kad, aiškindama savo pačios nevienareikšmę situaciją, ji nusprendžia neberašyti esanti lenkė, atvirą lenkiškos tapatybės teigimą keičia ne toks tiesmukas savo padėties nusakymas „ant lenkiškos kalbos išlavinta“. Tautinė tapatybė formuluojama kaip klausimas „kas tokia esu iš tikro“, į kurį atsakymą turi rasti pati rašančioji. Buvimas lenke šiame tekste pasirodo kaip šeimos tradicijos, auklėjimo suformuotas tapatinimasis, kuris rašančiajai nebetinka. Meilės jausmas (t. y. emocinė patirtis) tampa atrama suvokiant, kas aš esu. Viktutė pirmiausia pajunta, o ne sąmoningai suvokia, kad myli Lietuvos žmones, dainas ir supantį kraštovaizdį. Emocinis suvokimas eina anksčiau už racionalų sprendimą. Tokia emocijų kaip vertybinio sprendimo išraiška atitinka, pavyzdžiui, Marthos C. Nussbaum emocijų, kaip turinčių vertinamąjį, kognityvinį sandą, aiškinimą.
Tautinis klausimas, kas esu – lenkė ar lietuvė? – kūrinyje įkomponuojamas į ankstesnių pasirinkimų kontekstą – tarp muzikantės karjeros ir darbo dėl kitų. Todėl tautinė identifikacija, pirmiausia atsisakymas būti lenke, įgauna pasirinkimo dirbti paprastiems žmonėms pavidalą: „Pripažinus savę už Lėnkę, svajodama apie tėvynę – Lėnkiją, vesdama lėnkišką propagandą, ar-gi galėčiau susiartinti su prastais žmonėmis, ar mokėčiau juos apšviesti, pastiprinti?“ Ankstesnė tapatybė užsibrėžtoje gyvenimo programoje „dėl paprastų žmonių“ tampa didžiausia kliūtimi: „Aš – Lėnkė, o jie – Lietuviai, stovėtumimė tolie-tolie nuo savės.“ Atstumo, skirtumo tarp jos ir paprastų žmonių įveikimas formuluojamas kaip siekiamybė. Tapatinimosi su žemesniu socialiniu sluoksniu pamatas naujas – svarbu taip pat jausti, tą patį mylėti! Ne racionalūs sprendimai, istorinė savivoka (pavyzdžiui, istorinės praeities permąstymas), bet toks pat jutimas iškeliamas kaip vienijimosi pagrindas.
Rankraščio taisymuose matome įvykusį didžiulį pasakojančiosios savivokos pokytį. Jis liečia merginos santykius su lietuviais valstiečiais. Dienoraščio įrašai rodo, kad bajoriškos kilmės mergina aiškiai junta savo pranašumą prieš jų namuose tarnaujančius lietuvius: ji labiau išlavinta, gražiau kalba ir delikatiškiau elgiasi nei jos pažįstami lietuviai. Bet tą pranašumą ji ima aiškinti ne kaip aukštesnio luomo žmogui iš prigimties būdingą, bet kaip nulemtą jai tekusių didesnių galimybių. Ir bajoraitė apsisprendžia šią skirtingų gyvenimo aplinkybių sukurtą „neteisybę“ taisyti, ji imasi tarnus mokyti lietuviškai skaityti ir rašyti. Taisymai rodo, kaip dienoraščio autorė koregavo hierarchijos principu grįstą poziciją žemesnio luomo žmonių atžvilgiu. Rankraštyje kategorišką „reikia duoti jiems [t. y. valstiečiams] apšvietimą, parodyti“ ji pakeitė į „žmonės reikalauja apšvietimo“. Pasakyme „reikia jiems duoti“ matome Abiejų Tautų Respublikos pilietinės visuomenės suformuoto požiūrio į aukštesniąją klasę, kaip į tuos, kurie veda, kurie žino, ko kitiems, mažiau žinantiems, reikia, ir jiems tai duoda, atšvaitus. O štai naujoje formuluotėje labiau išsilavinusieji, aukštesnės socialinės padėties žmonės, t. y. tokie asmenys kaip Viktutė, tik atsiliepia į mažiau išsilavinusių žmonių poreikius, nes šie patys žino, jaučia, ko jiems reikia ir ko trokšta.
Tapatybės transformacija įvyksta tada, kai Viktutė pajunta, kad lietuvių kalba yra „prigimta“. Savivoka pirmiausia keičiasi pojūčių lygmenyje. Kai pajuntama, kad lietuvių yra prigimta kalba, lenkų kalba „pasistumia“ prie svetimųjų. Per dainas dienoraščio autorė pažįsta žmonių dvasią, bet apie jos ypatumus papasakojama per kraštovaizdį. Atliekamas panašus judesys, kaip ir Maironio poemoje „Lietuva“. Lankomas kraštovaizdis, čia patiriami išgyvenimai yra būdas nusakyti, kas yra lietuviškumas, kas jam būdinga, kuo jis ypatingas.
Jaunos merginos dienoraštis atskleidžia ir moterų lavinimosi galimybes – ji „studijuoja“ neakivaizdžiai, per draugo, studijuojančio Peterburge, pasakojimus apie savuosius mokslus. Ponas Jonas Viktutei pasakoja apie paskaitas, profesorius, studentų gyvenimą. Kai kurias, matyt, namų užduotis jie atlieka kartu – renka augalus, apžiūri juos pro mikroskopą.
Galima rekonstruoti tokią dienoraščio autorės rašymo lietuviškai istoriją – iš pradžių ji gauna lietuviškus laiškus, juos skaito, paskui rašo atsakymus, o galiausiai ima rašyti lietuviškai dienoraštį. Rašydama laiškus kaimo moterų artimiesiems, ji geriau ima pažinti, suprasti jų gyvenimą. Taigi, galima sakyti, kad egodokumentai yra ta rašto dalis, per kurią bajoraitė įeina į lietuvių kalbą. Gal todėl ir pirmojo literatūros kūrinio forma – dienoraštis – imituoja dar vieną egodokumentą. Egodokumentai, visų pirma skirti privačiam naudojimui, atitinka pradėjusios rašyti moters galimybes – ji visapusiškai funkcionuoja tik privačioje erdvėje, čia jos rašymas gali realizuotis kaip visiškai legalus.
Iš keleto pastabų susidaro įspūdis, kad XIX–XX amžių sandūroje jau yra nusistovėjęs tam tikras laiško etiketas, pavyzdžiui, laiškas pradedamas nuo „Viešpaties pagarbinimo“ (kaip atėjus į svetimus namus ar sutikus žmogų), tada išsakomas bučiavimas baltų rankų, pasikloniojimas giminėms ir pažįstamiems. Rašančioji greit perpranta šiuos nesudėtingus valstiečių laiškų konvencionalumus ir juos perima rašydama laiškus. Tiesa, Viktutė laiško pradžioje užrašomą pagarbinimą supranta ne kaip mandagybę, bet kaip susirašinėjime dalyvaujančių pusių gilaus tikėjimo išraišką, kaip pačių svarbiausių žodžių išsakymą laiško pradžioje.
Jausminiai išgyvenimai neatskiriami nuo kūniško jų patyrimo. Štai itin stiprus fizinis pojūtis – „durte duria“ – išgyvenamas, kai dienoraščio autorė išgirsta, kaip, jos nuomone, Jonas pamina šventus dalykus. Jausminiam užsidegimui ir paskui nusiraminimui naudojamos karščio ir atvėsimo metaforos. Praėjęs noras siekti muzikantės karjeros apibūdinamas kaip išvėsimas. Ši metafora padeda mentalinį veiksmą (mintys išeina iš galvos, tačiau tas veiksmas neatsiejamas ir nuo jausmų) susieti ir su kūniškai patiriama jausmine būsena.
Apie mišką sakoma, kad jis Viktutei įkvepia ramybę, tylą. Įkvėpti – fizinis veiksmas, jis daro poveikį kintančiai emocinei būsenai. Analogija tarp miško ir Viktutės – įkvepiantis ir įkvepiamas miškas, kuriame lengva „mąstytis“. Sakoma, kad miškas turi dvasią, nes padeda Viktutei pajusti savąją. Kai tarp aplinkos, kuri suvokiama kaip kitas (subjektas), ir patiriančiosios nevyksta jausmų cirkuliacija, atrodo, kad miškas nebeturi dvasios. Gali būti, kad užsiminusi apie lengvai besiklostantį susimąstymą miške, vėliau pradėjusi kalbą apie tai, ką kaimo moterėlės sako apie daktarą, Viktutė nejučia išsiduoda, kad miške buvo galvojama, svajojama apie neseniai sutiktą vyrą – daktarą. Tad panašu, kad sklandus, lengvas santykis su šiuo vyru pirmiausia sumodeliuojamas pasakojančiosios vidujybėje ir tik vėliau patiriamas realiuose santykiuose.
Viktutė pasakoja apie čiuožinėjant apimantį didžiulį malonumą ir laisvės pojūtį. Svarbu, kad šie išgyvenimai patiriami vienumoje, iš esmės jiems nereikia kito. Gali būti, kad dėl to čiuožinėjimas imamas labiau vertinti nei šokiai, kur reikalingas partneris. Čiuožinėjimas – natūralus, išlaisvinantis veikimas, šokiai – nenatūralus taisyklių ir socialinių normų reguliuojamas laisvalaikio leidimas. Jau čia netiesiogiai pirmumas teikiamas „antisocialinei“ veiklai. Sykiu taip pasireiškia ir paaugliškas maištas – prieš socialines normas, tuščias nuobodžias kalbas.
Pasirinkimas nešokti tampa ir priklausymo tam tikrai grupei ženklu. Tipiška vyriška litvomanų savivoka: tie, kurie skaito, nešoka. Daktaras kaip labiau patyręs išdėsto savo teoriją apie šokius ir „demaskuoja“ jų erotinį motyvą. Tokiu iš pradžių „negatyviuoju“ būdu į jųdviejų santykius įtraukiamas seksualumo motyvas. Jis pamažu tampa apkalbamu, įvardijamu dalyku. Matyti, kad „slapto“ motyvo iškėlimas į viešumą šokiruoja Viktutę, ji niekaip negali sutikti, kad būtent dėl šio malonumo, kitais atvejais draudžiamo, ji mėgtų šokti. Daktaras seksualizuoja (tarsi užkrečia) Viktutės požiūrį į iki tol visai nekaltu laikytą laisvalaikio leidimo būdą. Persiėmusi šiuo požiūriu, seksualinio malonumo siekį ji ima įžvelgti kitų veiksmuose, tačiau savojo pomėgio šokiams erotišku nelaiko.
Išraiškingas žodžių junginys „stebėtini jausmai“. Visų pirma jis rodo, kad jausmai tampa stebėjimo objektu, nes tik tada, kai juo stebi, jie gali būti „stebėtini“. Kita vertus, tik stiprūs, keliantys sumišimą jausmai tampa pastebimi. Jausmų stebėjimas – vienas iš savižinos būdų.
Išsamesnis ir daugiau emocijų atskleidžiantis yra pirmojo susitikimo su daktaru aprašymas. Ši scena rodytų, kad pasakotoja pirma siekia su juo susipažinti (iniciatyva, nors ir racionaliai nepagrįsta, yra moters pusėje), o daktaras kaip tik atrodo naujos pažinties vengiantis. Be jokio drovumo užrašomas ir pirmas įspūdis – daktaras gražus, pasakotojai jis neabejotinai patinka.
Pirmo ilgesnio susitikimo su daktaru tėvų namuose metu naujas pažįstamas apžiūrinėjamas ir vertinamas kaip objektas – gėrimasi jo gražiu veidu kaip tiesiog patraukliu akiai. Šiame aprašyme vyro veidas dar nėra visos asmenybės reprezentantas. Daktaro išvaizdą, jo atliekamas dainas Viktutė įvertina taip: „Tinka man.“ Tas, kas patinka, tinka, dera, toks santykis patiriamas kaip malonus. Panašiai kaip apie patogų drabužį – tinka prie kūno. Labai atidus įsižiūrėjimas į mylimą žmogų, į jo akis. Sakoma, kad jo žvilgsnis „minkštas“, taip į viena susilieja ir taktilinis, ir vizualinis įspūdis. Tad galima sakyti, kad kito asmens patyrimas pasklinda „visame kūne“.
Jaunos merginos erotiniai jausmai daktarui laisviau pasireikšti gauna progą tik tada, kai mylimas vyras sukelia gailestį. Labai panašiai yra ir Žemaitės atveju: pažinties pradžią su būsimu vyru ši rašytoja autobiografijoje įvardijo kaip sukilusį gailestį buvusiam baudžiauninkui. Viktutė atvirai pasakoja įsivaizduojanti, kad galėtų glostyti sergančio vyro plaukus, priglaustų jo galvą prie širdies ir (netgi!) išbučiuotų jo veidą. Tačiau pastarasis vaizdinys paslepiamas po subtilesne, ne tokia atvira „metonimija“ – ji tariasi bučiuojanti jo ašaras.
Pabrėžiamas daktaro delikatiškumas, taip žavintis kūrinio pasakotoją, turi ir šiokio tokio komplikuotumo. Iš tiesų Viktutei delikatiškas yra tas, kuris tiesiai neišsako, ko nori. Atviras norų reiškimas merginos suvokiamas kaip trūkumas. Kai Viktutė ima nujausti, jog daktaras pastebėjo jos nenorą, kad jis pasiliktų pas ponus Lapinskius nakvoti ir eitų kitą dieną medžioti tetervinų, ją apima didžiulė baimė, o paskui gėda. Ji lygina save su mažu vaiku. Vadinasi, tik „maži vaikai“, t. y. tie, kurie dar nėra išmokę etiketo taisyklių, atvirai reiškia savo norus ir siekia, kad kiti pagal juos koreguotų savo veiksmus. Tačiau daktaras elgiasi priešingai: jis drąsina Viktutę, kai ji pasisako norinti iš kur nors gauti lietuviškų knygų. Jis sako: „Kaip gėrai, jog tamsta pasakėi savo norus ir kaip gėrai, jog turi juos!“ Palaikomas tiesiog norų turėjimas.
Siejami santykių, stebėdami vienas kito reakcijas, daktaras ir Viktutė keičiasi. Štai daktaras nejučia ima dalyvauti Viktutės „gyvenimo programoje“ – vis daugiau ima rūpintis neturtėliais. O Viktutė skatinama vis labiau gilinti lietuvių kalbos gebėjimus, taip per santykį su litvomanu ji pamažu įsitraukia į modernų tautinį sąjūdį.
Viktutės grožis išryškėja per mylimą vyrą. Nes savo išorę ji vertina itin neigiamai. Būtų galima sakyti, kad gražus yra jos atspindys mylimojo akyse. Tokiu būdu meilė tarsi atkuria pažeistą moters savivertę. Be mylimo žvilgsnio moteriai įgauti adekvatų savivaizdį nėra galimybių. Kyla klausimas, ar čia nėra išreikštas didžiulis poreikis būti „atspindėtai“ ir dar tokiu būdu, kad tas atspindys būtų geresnis, gražesnis, nei mergina iš tiesų apie save mano?
Skaitant autografą, susidaro įspūdis, kad likę vienudu Viktutė ir daktaras nuolat kalba apie meilę, tyrinėdami savo jausmus, aiškindamiesi, kas jiems yra meilė ir kokiam santykiui šis abipusis jausmas juos susieja. Viktutei šis jausmas visam gyvenimui. Ji gauna patvirtinimą, kad daktarui yra taip pat. Įdomu, kad daktaras pokalbiuose apie meilę prisistato kaip daugiau patyręs, sutikęs ir pažinęs daug merginų. Tokiu būdu sukuriama jo meilės pasakotojai vertė: ji pasirinkta iš daugelio. Viktutė, manytume, tokia patirtimi pasigirti negali. Tad jos jausmo tikrumas ir vertė sukuriama netiesiogiai sakant, kad jos meilė niekada nesibaigs arba truks amžinai.
Mylimųjų pokalbiuose iškyla ir kūno klausimas. Gali būti, kad taip „susitikrinama“, jog jie vienas kitam patrauklūs ir seksualine prasme. Daktaras ne sykį pamini, kad jam patinka Viktutės kūnas. Viktutei daktaro kūnas pirmiausia yra jo veidas, aukštas ūgis, juodi plaukai. Veide svarbiausia – akys, skiriama daug vietos joms aprašyti. Netgi susidaro įspūdis, kad mergina nuolat jas stebi, fiksuoja įvairius žvilgsnio pokyčius.
Kai Viktutė sulaukia daktaro pasipiršimo, ją apima sumišę jausmai, viskas vienu metu: ir liūdesys, baimė, ir laimė. Daugiau nė viename Šatrijos Raganos kūrinyje nėra taip atvirai ir tvirtai išsakyto laimės jausmo: „<…> nustojau atminties laiko ir vietos, jutau vien, jog gėrai man lig danguje.“ Laiko ir vietos nuovokos praradimo jausmas žymi tuo metu išgyvenamą pilnatvę, absoliučios laimės jausmą. Totalios laimės išgyvenimas pasižymi visų pojūčių vienove, susiliejimu: „Toliaus biškį ant pat Ventos, giedojo ir švilpino lakštingalas, o daina jo plaukė kartu su kvepu jaunų berželių ir žiedančių jivų, vienidamasi į vieną cielybę.“ Laimės patyrimas išgyvenamas kaip pojūčių sinestezija, sykiu pasireiškianti kaip „ištirpimas“ ar susiliejimas su gyvenama aplinka. Laimė Viktutei – grįžimas į vaiko pasaulio patyrimo būdą, visiška koncentracija į čia ir dabar, užmiršus praeitį ir negalvojant apie ateitį. Čia randame ir lakonišką laimės turinio nusakymą: turėti šeimą, nebūti palaidojus jokio mylimo asmens, būti sveikai.
Pilnutinės laimės akimirką pasakotojai norisi žaisti, todėl ji prašo mylimojo pasekti pasaką. Pasaka išreiškia aprašomo momento didžiulį simbolinį krūvį. Gali būti, kad vėliau į kūrinį įtrauktoje pasakoje apie gaidelio vištelei išmuštą akį netiesiogiai nusakomas defloracijos momentas ir pirmojo lytinio akto atveriama žaizda moters kūne.
Atvirai neaptariamas, bet potekstėje nujaučiamas santuokinio intymaus (seksualinio) gyvenimo klausimas. Gali būti, kad Viktutė, kaip tikra Viktorijos laikų moteris, nukeldama vestuves dar metams, siekia nukelti ir seksualinio gyvenimo pradžią. Ir pabrėždama itin teigiamą mylimojo atsaką į jos pasisakymą, kad jai užtektų visą gyvenimą skaityti vakarais kartu knygas, kartu muzikuoti, regis, apgynė pasakotojos ir daktaro „skaisčius“ bendro gyvenimo užmojus.
Atviras mylimosios deklaracijas daktaras vertina rezervuotai, ir nuspėjamą intymaus gyvenimo vengimą galėtų vertinti (nors nevertina) kaip meilės trūkumą ar net jos nebuvimą. Gali būti, kad sakydamas merginai, jog ji „iš plieno“, jis ir turi omenyje jos atsparumą erotiniams impulsams, gebėjimą juos atidėti. Kūrinyje toks susivaldymas vertinamas kaip būdo tvirtumas.
Kūrinio pabaigoje aprašomas pavasaris – erotinio sužadinimo laikas; tiltus griaunantis polaidžio vanduo taip pat gali įkūnyti išlaisvintą gaivališkumą. Bet per anksti prasidėjęs procesas pasakotojai sukelia „nešvaros“ įspūdį. Galima tik įsivaizduoti, kokius barjerus turi įveikti vyro ir moters santykiai, kad jų seksualinis ryšys taptų „švarus“.
Šatrijos Ragana atsisakė vietų, kur erotiškumas įgauna vis didesnį kūniškumą. Vėliau neišlikusioje vietoje matyti, kad daktaras iš tiesų geidžia vis didesnio artumo: glausdamas lūpas prie tos indo vietos, kur Viktutė ką tik gėrė, „metonimiškai“ ją pabučiuoja.
Kūrinio pabaigoje pereinama į itin simbolišką kalbėjimo būdą greičiausiai dėl to, kad mėginama nupasakoti dalykus, kurie tuo metu pagal literatūrinę tradiciją negalėjo būti tiesiogine kalba nupasakoti: spėtina, kad čia kalbama ir apie dvasines mylimųjų jungtuves, ir apie lytinį aktą. Pasirenkamas simbolinis kodas, kuris greičiausiai ne tik leidžia įveikti literatūrinius konvencialumus, bet ir padeda pasakotojai peržengti jos pačios užsibrėžtas savivokos, tapatybės ribas. Čia vaizduojama kažkas itin gamtiška, kas atsiduria už jai įprastų ir įmanomų įsivaizduoti jos santykių su vyru ribų – už bendro skaitymo vakarais šeimos rate, už muzikavimo kartu su kitais žmonėmis. Finalinėje scenoje Viktutė ir daktaras nuklysta kiek įmanoma toliau nuo kitų žmonių, ten, kur jie gali būti tik vienudu, visiškoje gamtos apsuptyje, ir kuo toliau nuo kultūros. Todėl įmanu įsivaizduoti, kad čia išsilaisvina ir tai, kas yra šios merginos (save suvokiančios pagal Viktorijos laikų standartus) gamtiškiausia. Minimas tampantis auksu vanduo – alchemijos simbolis. Sueitį, kaip priešingų polių – vyriškumo ir moteriškumo – jungtį, simboliškai išreiškia vandens, virstančio auksu, vaizdinys.
Kad būtų galima lengviau įsivaizduoti, kokia kalba ir kaip buvo parašytas šiame straipsnyje aptartas kūrinys, čia pateikiama pirmojo Šatrijos Raganos „Viktutės“ paraidinio perrašo ištrauka:
19 lapkr. paned.
Vertydama šiepą su kningomis radau vieną lietuvišką kningelę: „Apė žemę“2 parašytą Vileišiu3 (spausdinta4 dar5 Viniuje6) Yra tai pamokinimai iš fiziškos geografijos, parašyti aiškiai ir suprantamai dėl manės. Džiaugiuos7 iš tos radybos 8 nes turėsiu ką paskaityti vakarais mano mergėlems. Visados kaip akmuo guli man ant širdės mįslė, jog tie musu žmonės [„toki“ – nubraukta] gyvena jokios9 dvasiško peno10. Ne kalbu apė tą, kurį turi11 iš tikėjimo. Bet12 apart maldakningės retai kas temato kitas kningas. Pati13 mėgstu už vis labiau14 skaityti, ir dėlto baisu man pamislyjus15, kaip tiek žmonių turi16 apsieiti be skaitymo. [„Aš d“ – nubraukta] O jie skaityti mėgsta, skaičiau vieną kningelę mergėlems, tai labai patiko, ir prašė idant skaityčiau dar. Aš su mielu noru išpildyčiau jų prašymą, bet nelaimė, jog kningų man truksta. Gerai štai, dabar radau vėl 17 vieną, bet perskaičius tą, vėl
[21 psl.]
6.
neturėsiu. Sunku man labai skaityti lietuviškai: daugybes18 žodžių nesuprantu19 visiškai, daugybes20 ne moku ištarti. [„Ne Ar“ – nubraukta] Reikės butinai gauti gramatiką ir išsimokyti21 gėrai kalbos (visu pirmu pirmu yra ji reikalinga man, norinčiai22 arčiaus susieiti su žmonėmis paskui, yra ji man labai meili23, nes juntu, jog tai mano prigimta kalba ir pažinti ją yra mano priedermė. Nuo lopšio kalbu lenkiškai, lenkišką24 kalbą mėgstu daugiaus už kitas svetimasias, bet prieš lenkiškąją stovi dar lietuviška. Prie lenkiškosios priepratau, lietuviškąją miliu.) Tankiai misliju sau, [„kaip tai s“ – nubraukta] kokia tai nelaimė, jog taip pas mus persiskiria ponai su sodiečiais; o sverbiausi priežastis to – yra įvairumas kalbų. Prastas žmogėlis, girdėdamas25 ponus kalbančius visiškai kitaip [nubrauktas kablelis“ kaip26 jįs, mislija sau tikrai esąs27 iš kito molio padirbtas28, iš daug prastesnio. Mokysiuos, kaip galėdama. Dabar dar nieko ne moku. Už tą truputį29 žodžių, kurius galiu jau šiaip-taip suprasti iš kningų, galiu būti dėkinga ponui Jonui. Atvažiavo jis pas mus ant visų pereitų vakacijų mokyti mano broliuką. Tievai jo, sodiečiai, gyvena ne tolienu musu; jis pats yra studentas universiteto. Susidraugavomė su juo ir daug valandų praleidėmė kartu per vakacijas. Patiko man jis iš to, jog yra išlavintas, daug skaito, daug mislija30, geidžia ir „dąży“31 ieško32 ką33 kitą34 nėkaip pašokti, gėra vietą35 gauti ir pilvą sau sotinti. Pas mus če tokių nedaug, labiausėi terp sunų [„obi“[vatelių]36 – nubraukta] dvarponių. Jis teipogi, ne žinau jau iš kokios priežasties, ne bėgo nuo mano draugystės ir tokiu37 budu daug skaitova38 kartu, vaikščiojova39, šnekėjova40. Priguli jis prie teip vadinamų „Litvomanų“, t.y. mili savo tėvynę ir kalbą. Turėjo kėlias kningas lietuviškas41. Paėmiau vieną skaityti, buvo tai rodos vertymas „Vallenrodo“42. Veizėjau, veizėjau – nėko ne supratau.
[22 psl.]
Paėmiau kningėlę „Aušros“ tin radau lengvesnius43 straipsnelius44; [„mažu“ – nubraukta] pamažu [„priepratau“ – nubraukta] pradėjau suprasti žodžius ir sakinius; p. Jonas padėjo – ir teip45 perskaičiau porą kningėlių. Gramatikos neturėjo jis pats, bet priežadėjo pervežti iš Petrapilės46. Parvažiuos ant Kalėdų. Džiaugiuos47 iš to: apsakys jis apė lekcijas48, profesorius, apie visą tą studentų gyvenimą, jų mislias ir veikalus. Mes49 če sodžiuje sėdamė lig slėkai50 savo kaušukuosę, malonu labai turėti žinias ir surišimą51 su svietu, kurs gyvena daugiaus [„dva“ – nubraukta] proto52 gyvenimu. Ir dabar girdžiu apė visą tą, nors per raštus, nes p. Jonas toks gėras, jog rašynėja pas manę. Ne prašiau to, apsaugok Dievė! Turiu tokią puikybę, jog prašyti nėko ne galiu; [„jis pats“ – nubraukta] sakiau tik, jog norėčiau žinoti, ką ten jie veikia, ką gird53 sostapilėj – ir jis pats pasakė, jog bus laimingas pranešti man apė tai, jei leisiu54. Ir tokiu budu rašinėjamosė55: jis lietuviškai, o aš [„ ne norėdama paliekti užpakalije, tiepogi stengius“ – nubraukta] teipogi56 surinkus spėkas rašau laiškus, [„p“ – nubraukta] ant pavizdžio Babilono bokšties: per pusę lenkiškus, per pusę lietuviškus. Ne žinau, [„kai“ – nubraukta] su kokiu jausmu skaita jus p. Jonas ir kiek supranta…..
(Vakacijos linksmiai57 labai praejo… Kaip jau sakiau, daug skaitėmė; [„bet ir“ – nubraukta] vaikščiojomė58 po laukus rinkdami žiedus, kurius džiovino p. Jonas, užsiėmėmė su mikroskopu. [„Pavizd“ – nubraukta] Priesisotinę moksliškais užsiėmimais, bėgiojomė po padvarę. Šokomė59 mazurą per allejas, važinėjamės per upė/ę…)
Bet ne visados buvomė teip gėruoju60: kartais61 susibarindavomė62 o atsitikdavo tas, [„kad“ – nubraukta] pradėjus munms kalbą apie tikėjimą Jis, žinoma, kaip „jaunikaitis galo XIX amžiaus už63 niekus skaito viską64, ko ne gal savo pirštais pačiupinėti, o manę tarsi, kas [neįskaitoma raidė nubraukta, „augštyn pakėlą girdži“ – nubraukta] durti-duria girdžiant65 tokias nuomonės apė tai, ką laikau už šventą; apmauda ima neapsakyta, jog žmogus nesupranta tokios aiškios teisybės. Paskui stengiaus ne pradėti kalbos66 apė tą dalyką…
[23 psl.]
tik piksti67 žmogus – daugiaus nėko. Vienas tai yra punktas, kurs manę atstuma nuo p. Jono, o teip geras jis yra labai, t.y. ne elgėsi teip, kaip turėtu tiesą, pagal lugiškos konsekvencijos savo teorijos.
1 Pečkauskaitė M. Keli žodžiai į tėvus // Šaltinis. – Nr. 38. – 1908. – P. 598.
2 [Vileišis P.] Apsakinieimas apej Żiamie ir atmajnas ora. Paraszia Piatras Wileijszis. – Petropilie, 1876.
3 „u“ pilku pieštuku ištaisyta į „o“.
4 „di“ taisyta.
5 „d“ taisyta.
6 Įterpta pilku pieštuku „(?)“.
7 „D“ taisyta, „us“ pataisyta į „uos“.
8 Įterpta viršuje, „ad“ vėliau pilku pieštuku taisyta.
9 „s“ vėliau nubraukta.
10 Pilku pieštuku nubraukta „maisto“ ir viršuje užrašyta „peno“.
11 „l“ ištaisyta į „t“.
12 „B“ taisyta.
13 „P“ taisyta.
14 Įterpta viršuje pilku pieštuku.
15 „ti” ištaisyta į „jus“.
16 Įterpta viršuje.
17 Nubraukta pilku pieštuku.
18 „ę“ ištaisyta į „es“.
19 „up“ taisyta.
20 „ę“ ištaisyta į „es“.
21 „y“ ištaisyta į „in“.
22 „n“ taisyta.
23 „a“ ištaisyta į „i“.
24 Pirma „k“ taisyta.
25 „dėdamas“ taisyta.
26 „nei“ ištaisyta į „kaip“.
27 „antis“ ištaisyta į „esąs“.
28 „ens“ ištaisyta į „tas“.
29 „r“ taisyta.
30 „j“ taisyta.
31 Lenk. „siekia“.
32 Nubraukta „lig“ įterpta viršuje.
33 „ą“ ištaisyta į „o“.
34 „ą“ ištaisyta į „o“.
35 „i“ taisyta.
36 Lenk. „obywatel“ – pilietis.
37 „o“ taisyta.
38 „imi“ pilku pieštuku ištaisyta į „ova“.
39 „om“ taisyta, vėliau pilku pieštuku ištaisyta į „ova“.
40 „mė“ pilku pieštuku ištaisyta į „ova“.
41 „liet“ taisyta.
42 Adomas Mickevičius „Konradas Valenrodas“ (1928).
43 „as“ ištaisyta į „us“.
44 Nubraukta pilku pieštuku „šmotelius“ ir viršuje užrašyta „straipsnelius“.
45 „i“ taisyta.
46 „a“ ištaisyta į „o“.
47 Antra „u“ taisyta.
48 „v“ ištaisyta į „l“.
49 „N“ ištaisyta į „M“.
50 Greičiausiai turėta galvoje „sraigės“.
51 Nubraukta „łączność“, lenk. „bendravimas“, viršuje pilku pieštuku užrašyta „surišimą“.
52 Nubraukta „išminties“ pilku pieštuku, viršuje užrašyta „proto“.
53 „žia“ nubraukta, vėliau pilku pieštuku nubraukta „ž“ ir „a“, palikta „girdi“.
54 „daleisiu“ ištaisyta į „leisiu“.
55 Viršuje užrašyta „susirašome“.
56 „ą“ ištaisyta į „o“.
57 „iai“ ištaisyta į „ai“.
58 „amė“ ištaisyta į „omė“.
59 „ia“ ištaisyta į „o“.
60 „o“ įterpta viršuje.
61 „k“ taisyta.
62 „im“ ištaisyta į „davomė“.
63 „ne“ ištaisyta į „už“.
64 „ką“ taisyta.
65 Antra „i“ taisyta.
66 Įterpta viršuje.
67 „s“ įterpta vėliau.
Žydronė Kolevinskienė. Lietuvių rašytojų draugijai – 100
2022 m. Nr. 2
2021 m. gruodžio 14 d. pirmą kartą surengtoje meno kūrėjų apdovanojimo ceremonijoje rašytojui Vytautui Martinkui įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premija. Ji skirta už intelektualią, esmių ieškančią prozą, orią, visada dialogišką laikyseną bei už meno visuomenės labui nuveiktus darbus. V. Martinkus buvo pirmasis 1995 m. įsteigtos Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas. 1996 m. buvo priimtas „Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas“, kuriuo siekta apibrėžti ir juridiškai įteisinti menininko profesiją, atkreipti įstatymų leidėjų dėmesį į šią visuomenės grupę. Būtent šis dokumentas institucionalizavo rašymą kaip profesiją. Priimdamas apdovanojimą, V. Martinkus pabrėžė, kad „pati proga steigti, skirti, teikti Lietuvos rašytojų sąjungos šimtmečio premiją yra išskirtinė. Ne visoms organizacijoms pavyksta išgyventi savo šimtmetį, bet štai Rašytojų sąjungai pavyko. Lietuvos rašytojų sąjunga ne kartą keitė savo veiklos formą, uždavinius, net misiją, bet šiandien ji yra didelė, stipri, kūrybinga, reikalinga visiems į ją susibūrusiems rašytojams. Organizacija nei kiek nepaseno, nes į ją vis ateina jaunų naujų, talentingų kūrėjų“1. V. Martinkus 1989–1994 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos ir jos valdybos pirmininkas. 1989 m. birželio 7 d. neeiliniame IX LTSR rašytojų sąjungos suvažiavime organizacijos nariai paskelbė atsiskirią nuo TSRS rašytojų sąjungos, įkuriantys savarankišką Lietuvos rašytojų struktūrą ir atmetantys cenzūrą2. Tų pačių metų liepos 27 d. Lietuvių rašytojų draugija Amerikoje, vadovaujama Pauliaus Jurkaus, atsiuntė Rašytojų sąjungai sveikinimą atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos. Taip dvi rašytojų bendrijos, kilusios iš vieno šaltinio, pradėjo atvirą ir vaisingą dialogą. 1990 m. gruodžio 14–15 d. Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime, vykusiame jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, LRS įstatai buvo patikslinti ir į LRS sugrąžinti visi Lietuvoje tebegyvenę buvę Lietuvių rašytojų draugijos nariai. Į Rašytojų sąjungą įstojo daugiau kaip dvidešimt rašytojų, priklausančių užsienyje tebeveikiančiai Lietuvių rašytojų draugijai, kurios valdyba šiuo metu susibūrusi Čikagoje (nuo 1998 m.). Taigi Šimtmečio premija tampa svarbi ir kaip Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimo šimtametis ženklas, kviečiantis prisiminti istorijos ištakas.
Įsisteigusi 1922 m. Kaune kaip Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga, Lietuvių rašytojų draugija toliau tęsė Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatų sekcijos, veikusios nuo 1920 m., veiklą.
1922 m. sausio 31 d. Kaune buvo sušauktas pirmasis žurnalistų ir literatų steigiamasis susirinkimas. Jame dalyvavo: kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, Matas Šalčius, Bronius Prapuolenis, Jonas Laurinaitis, Antanas Bružas, K. Kristutis, Juozas Pronskus, Petras Ruseckas, Antanas Klimas, Jonas Strimaitis, Matas Bagdonas, Kazys Samajauskas, Antanas Žukauskas-Vienuolis, Pranas Būdvytis. Susirinkimui pirmininkavo kan. J. Tumas, sekretoriavo – A. Klimas. J. Tumas pateikė naujos organizacijos įstatus, aprėpiančius labai plačius steigiamos organizacijos veiklos barus. 1922 m. kovo mėnesį įstatai buvo įregistruoti Kauno apskrities viršininko įstaigoje. Teisiškai įsteigtos sąjungos tikslas buvo padėti rašytojams ir žurnalistams palaikyti tarpusavio ryšius, keistis nuomonėmis, kelti kvalifikaciją, teikti pagalbą nelaimės atveju, palaikyti ryšius su panašiomis užsienio organizacijomis. 1924 m. sąjunga vienijo keturiasdešimt tris narius, o 1929 m. narių skaičius išaugo net iki septyniasdešimt vieno. 1929 m. kovo 22 d. laikraščio „Mūsų Rytojus“ redakcijos patalpose buvo sušauktas Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos reorganizacinis susirinkimas, kurio metu buvo nutarta atskirti žurnalistų ir rašytojų veiklas. Žurnalistai nuo rašytojų atsiskyrė ir įkūrė Lietuvos žurnalistų sąjungą. 1930 m. balandžio 12 d. Kauno apskrities viršininko įstaigoje buvo įregistruota Lietuvos žurnalistų sąjunga, o 1932 m. vasario 21 d. įvyko steigiamasis Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavimas. Nelengvą draugijos steigties pradžią liudija „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio atsiminimai: „1932 metais kilo sumanymas įkurti Lietuvių rašytojų draugiją. Buvo tam sudarytas organizacinis komitetas, bet darbas nesisekė. Rašytojai tada buvo per daug pakrikę, susiskaldę: vieni užsidarę tarp keturių sienų nieko nenorėjo žinoti apie kitus, antri asmeniškai susipykę dėl recenzijų, įžeidimų – nenorėjo net susitikti vienas su kitu. Jaunieji literatai, norėdami kaip galima greičiau prasimušti į viešumą, telkėsi į grupes ir grupeles, dar gerai nežinodami, ko jie iš tiesų nori. Galbūt todėl rašytojai vėliausiai iš visų tada buvusių Lietuvoje profesijų susitelkė į vieną organizaciją. Vien dėl literatūros ir iš literatūros gyvenančių rašytojų tada beveik nebuvo. Visuomenė mažai domėjosi literatūra, stigo kvalifikuotų ir sąžiningų leidėjų, o valdžia jai remti tiesiogiai neskyrė nei jokių lėšų, nei premijų, nei stipendijų. Apie naujų kadrų ugdymą net nebuvo kalbama ir konkrečiai nieko šiuo reikalu nebuvo daroma. Literatūros žurnalai gimdavo ir greitai vėl žlugdavo, likdami skolingi ir spaustuvėms, ir popieriaus pirkliams, ir savo bendradarbiams, ir skaitytojams. Jei ir kildavo koks sumanymas, tai nebuvo kompetentingo rašytojų organo, kuris jį paremtų, apgintų ir įgyvendintų. Jokių literatūros vakarų tada nerengdavo, atrodo, jog net nežinota, kad jie reikalingi. Tokiomis sąlygomis nebuvo lengva įkurti Rašytojų sąjungą. Pagaliau vis dėlto buvo sudaryta Lietuvių rašytojų draugijos įstatai. 1932 metais vasario 21 dieną įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas. Bet iš 70 pakviestų rašytojų į jį atvyko mažiau kaip pusė. Atvykusiųjų dalis pačioj susirinkimo pradžioj iš jo pasišalino. Atrodė, jog bendram darbui rašytojai dar nepribrendę. Buvo sudaryta valdyba – bet atsitiktinio ir dirbtinio pobūdžio. Tinkamesni tam rašytojai nesutiko joje dalyvauti. Valdybos pirmininku buvo išrinktas Ignas Šeinius, nuolatos gyvenęs Stokholme ir tik kada ne kada atvykstąs į Lietuvą. Bet ir taip sudaryta valdyba šį tą darė – rūpinosi autoriaus teisių apsaugos sustiprinimu, svetimos menkavertės literatūros antplūdžio sumažinimu, nuosavos būstinės įsigijimu. Tik jai stigo nuoširdaus kontakto su draugijos nariais. Todėl tų metų lapkričio 20 dieną ir įvyko šis nepaprastas visuotinis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Draugija buvo įsteigta lyg iš naujo. Buvo priimta naujų narių – dabar ji jungė apie 40 rašytojų. <…> Susirinkime buvo nutarta savo būstine pasirinkti Menininkų klubą ir čia rengti literatūros vakarus, o kiekvieną antradienį – laisvus narių susiėjimus. Buvo sumanyta įsteigti ir literatūrai remti fondą, keletą metinių literatūros premijų, taip pat nutarta ieškoti kontakto su užsienio rašytojais. Išrinkta nauja draugijos valdyba, į kurią pateko J. Tumas-Vaižgantas (pirmininkas), V. Mykolaitis-Putinas (vicepirmininkas), J. Keliuotis (sekretorius), J. Grušas (iždininkas) ir J. Kossu-Aleksandriškis (turto globėjas). Į Garbės teismą buvo išrinkti Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga ir Teofilis Tilvytis, į revizijos komisiją – Antanas Vienuolis-Žukauskas, Adomas Lastas ir Petras Babickas. Šiame susirinkime vyravo draugiška ir šviesi nuotaika. Neiškilo jokių nei ideologinio, nei asmeninio pobūdžio ginčų. Buvo daug vilčių išjudinti literatūros gyvenimą ir sudaryti palankesnes sąlygas literatūrai ugdyti. Vaižgantas Rašytojų draugijos pirmininku išbuvo ligi pat savo mirties. Po jo mirties draugijos pirmininku beveik kasmet buvo perrenkamas V. Mykolaitis-Putinas“3.
Tad daugelyje literatūrinių žinynų ir enciklopedijų minimi būtent šie Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimo metai – 1932-ieji, pabrėžiant, kad tų metų vasario 21 d. Vytauto Didžiojo (Lietuvos) universiteto Humanitarinių mokslų fakultete buvo įkurta pirmoji savarankiška lietuviškai rašančių rašytojų, vertėjų, literatūros tyrinėtojų organizacija. Iki 1944 m. organizacija veikė Lietuvoje, Kaune, o 1946 m. sausio 25–26 d. susibūrę nuo antrosios sovietų okupacijos pasitraukę pabėgėliai organizaciją atkūrė Vokietijoje, Tiubingene, pavadinę Lietuvių rašytojų tremtinių draugija (LRTD). Pagrindiniai šios organizacijos veiklos principai liko nepakitę ir po 1949-ųjų, persikėlus iš DP stovyklų į JAV. Tai buvo įrašyta ir Draugijos įstatuose. Nuo 1950 m. iki dabar Lietuvių rašytojų draugija veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tiesa, 1948 m. kurį laiką veikė dvi lietuvių rašytojų organizacijos egzilyje: Lietuvių rašytojų tremtinių draugija Vokietijoje ir Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugija. Pastarąją 1948 m. vasario 28 d. įkūrė poetas Jonas Aistis kartu su bendraminčiais, tapęs ir šios Draugijos pirmininku. Abi draugijos palaikė glaudžius ryšius, keisdavosi informacija, abiejų draugijų veiklos principai buvo panašūs, perimti iš prieškario Lietuvoje veikusios rašytojų organizacijos. Abiejų draugijų, tuo metu buvusių skirtinguose žemynuose, veiklos planai ir tolesni tikslai buvo panašūs, tęsiant tarpukario Lietuvoje pradėtus darbus ir tradicijas: leisti organizacijos metraščius, naujienlaiškius (biuletenius), vėliau, jei bus palankios sąlygos, leisti ir Draugijos žurnalą, išleisti lietuvių klasikų ir naujosios literatūros rinktinius raštus, rengti literatūros vakarus, knygų pristatymus, rūpintis lietuvių rašytojų kūrybos vertimais į anglų kalbą ir pan.
1950 m. pavasarį Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone, buvo sušauktas Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos ir Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugijos bendras suvažiavimas, kuriame, joms susijungus, buvo įkurta (o tiksliau – atkurta) Lietuvių rašytojų draugija. Draugija pradėjo veikti pagal pakoreguotus Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos ir nuo 1922 m. buvusios Lietuvių rašytojų draugijos įstatus. Taigi Lietuvių rašytojų draugija JAV buvo atkurta, jau turint tam tikrą istorinį, kultūrinį paveldą, kuris tokiai Draugijai buvo atspirties taškas, sudaręs sąlygas tolesnei istorinės, literatūrinės atminties plėtotei, padėjęs kurti naujas galimybes perspektyvoje. Visą veikimo laiką Draugijos būstinė keitėsi priklausomai nuo valdybos sudėties. Keičiantis organizacijos būstinės vietai, valdybai ir pirmininkams, pagrindiniai Draugijos tikslai ir kryptys išliko nepakitusios: „Lietuvių rašytojų draugija jungia grožinę literatūrą puoselėjančius asmenis. Ta jungtis yra kūryba, išlaikanti dvasinę tautos gyvybę ir ugdanti profesinį solidarumą. Lietuvių rašytojų draugijai priklauso visų literatūrinių žanrų, poezijos, beletristikos, kritikos, literatūros mokslo, vertimų ir t. t. puoselėtojai, gyveną laisvame pasaulyje“4.
Galima prisiminti, kad Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkais yra buvę: Stasys Santvaras (1946–1950), Jonas Aistis (1950–1951), Benediktas Babrauskas (1951–1958), Juozas Tysliava (1958–1961), Pranas Naujokaitis (1961–1962), Bernardas Brazdžionis (1962–1966; 1979–1983), Aloyzas Baronas (1966–1970), Leonardas Andriekus (1970–1979), Anatolijus Kairys (1983–1986), Česlovas Grincevičius (1986–1988), Paulius Jurkus (1988–1998), Stasė Petersonienė (1998–2016), Valdas Aušra (dabar).
Lietuvių rašytojų draugijos veiklą Jungtinėse Amerikos Valstijose būtina matyti ne vien tik kaip tradicinės draugijos, bet ir kaip atsinaujinančios literatūros formuotojos išeivijoje, rašytojų asmeninio, kūrybinio palikimo saugotojos, rašytojų atminties ir įamžinimo institucijos. Tokios tinklinės, skėtinės organizacijos, sutelkusios ne vien tik rašytojus, literatūros kritikus, bet ir kultūros, visuomenės veikėjus, eilinius skaitytojus egzilyje, neturėjo nei Latvija, nei Estija. Estijos tarptautinė rašytojų bendrija, įsisteigusi 1945 m. Stokholme ir skirta sujungti egzilyje esančius estų rašytojus, nuo lietuviškosios skyrėsi ir mažesne savo apimtimi, ir siauresniais veiklos barais. Tokios, panašaus masto rašytojų organizacijos išeivijoje neturėjo ir Latvija (Latvijos rašytojų sąjunga įkurta tik 1940 m., gerokai vėliau nei tarpukariu veikusios estų ir lietuvių rašytojų draugijos).
Lietuvių rašytojų draugija nuo pat įsisteigimo pradžios buvo pagrindinė organizacija, kuri rūpinosi rašytojų įamžinimo, t. y. memorializacijos (jų vardų, kūrybinio palikimo, atminties), klausimais. Aktyviausiai memorializacijos procesas Lietuvių rašytojų draugijos veikloje vykdytas nuo 1951 m. iki 1966 m., t. y. pirmąjį Draugijos dvidešimtmetį: buvo kaupiamas archyvinis paveldas, leistos ir platinamos knygos, spausdinamas naujienlaiškis, rengiami rašytojų jubiliejų, jubiliejinių metų minėjimai, rūpinamasi rašytojų raštų leidimu, paminklų statymu ir kita.
Nuo 1951 m. vidurio vadovauti Draugijai imasi B. Babrauskas – poetas, literatūros kritikas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Jis vadovavo iki 1958 m. Nuo 1950 m. jis buvo ir Čikagos lietuvių rašytojų klubo pirmininku. Jo pirmininkavimo laikotarpiu Draugijos būstinė buvo Čikagoje. Tai buvo bene aktyviausi Draugijos veiklos metai. 1953 m. Vokietijoje mirus Vydūnui, visi jo rankraščiai perduoti Lietuvių rašytojų draugijai Amerikoje. Bendradarbiaujant su 1952 m. Čikagoje įsteigtu Vydūno fondu, buvo išleisti Vydūno raštai, taip pat Vinco Krėvės, Vaižganto raštai. Pastatytas paminklas Vydūnui Vokietijoje ir V. Krėvei Filadelfijoje (Kazimiero parapijos Švento Kryžiaus kapinėse).
Lietuvių rašytojų draugija rūpinosi ne tik rašytojų raštų leidyba. Draugijos nariai konstruktyviai prisidėjo prie Bostono enciklopedijos trisdešimt septynių tomų literatūrinių dalių rengimo, Draugijos nariai buvo atskirų tomų redkolegijose, rinko medžiagą, rašė straipsnius, redagavo atskiras enciklopedijos dalis. Draugijos valdybos narė Nelė Mazalaitė savo vyro Juozo Gabės atminimui įamžinti pasiūlė Lietuvių rašytojų draugijai dvi premijas už poeziją (kiekviena po tūkstantį dolerių). Sutarusi su N. Mazalaite, LRD paskelbė konkursą dviem grožinės literatūros premijoms: Maironio poezijos premijai (tūkstantis dolerių), minint Maironio 50-ųjų mirties metinių sukaktį, ir Juozo Gabės premijai už poezijos knygą jaunimui.
Kitas svarbus ir aktyvus laikotarpis rašytojų įamžinimo lauke susijęs su B. Brazdžionio pirmininkavimu. Jis rūpinosi ne tik jo vadovaujamos organizacijos žinomumu lietuviškoje visuomenėje, bet ir archyvine Draugijos medžiaga. Buvo nutarta padaryti keletą dalykų: parengti kiek galima daugiau diasporoje gyvenančių rašytojų garso įrašų; perduoti Lietuvių rašytojų draugijos (ir Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos iš DP stovyklų) dokumentus Pasaulio lietuvių archyvui (PLA), kuriam tuo metu vadovavo Draugijos narys Česlovas Grincevičius. Taip archyve buvo sudarytas atskiras LRD fondas. Visos vėlesnės LRD valdybos nuosekliai laikėsi šio sutarimo. Apie B. Brazdžionio vadovaujamos Draugijos susirūpinimą lietuvių rašytojų JAV palikimo įamžinimu buvo plačiai skelbiama ir lietuviškoje spaudoje („Drauge“, „Darbininke“, „Dirvoje“, LRD naujienlaiškiuose ir kt.), tam buvo išnaudota ir vietos žiniasklaida. 1964 m. balandžio 5 d. Los Andžele Draugija suorganizavo Kristijono Donelaičio 250 metų gimimo sukakties minėjimą, kuris sutapo su 1963 m. LRD literatūros premijos įteikimu Mariui Katiliškiui. Renginio metu K. Donelaičio „Metus“ net aštuoniomis kalbomis skaitė ne tik lietuviai, bet ir nelietuviai renginio svečiai.
1982 m. gegužės 22–23 d. Klivlende B. Brazdžionio vadovaujama LRD valdyba surengė visuotinį Draugijos narių suvažiavimą. Tam buvo ypatinga proga – 50 metų nuo Maironio mirties (Draugija sukūrė savo firminį blanką su Maironio atvaizdu) ir 100 metų nuo V. Krėvės gimimo. Renginys pritraukė daugiau nei tris šimtus žmonių, o Klivlendo miesto meras gegužės 22–23 d. paskelbė „Lietuvių rašytojų dienomis“.
Būtina paminėti porą konkrečių ir mažiau žinomų atvejų, susijusių su LRD veikla memorializacijos klausimu: Juozo Krumino ir Jurgio Savickio atminimo įamžinimą.
1951 m. birželio 1 d., Vokietijos Edmunštalio tuberkuliozės sanatorijoje mirus poetui, vertėjui J. Kruminui (1914–1951), B. Babrauskas Draugijos vardu kreipiasi į tuo metu jau JAV gyvenančią buvusią poeto žmoną rašytoją N. Mazalaitę-Kruminienę-Gabienę dėl jos buvusio vyro, poeto J. Krumino atminimo įamžinimo, dėl paminklo pastatymo. Deja, nei į šį, nei į vėlesnį pakartotiną LRD kvietimą N. Mazalaitė neatsiliepia, tad paminklas poetui J. Kruminui, palaidotam Špakenbergo pabaltiečių kapinėse, lietuvių skyriuje, pastatytas tik Lietuvių rašytojų draugijos iniciatyva ir lėšomis. 1963 m. Draugijos iniciatyva išleistas tik rankraščiuose iki tol buvęs J. Krumino romanas „Šeštasis medis“. Romaną išleido „Nidos“ leidykla Londone. LRD planavo išleisti ir jo eksperimentinės poezijos ir kitas prozos knygas, deja, kaip liudija dokumentai, sutrukdė finansų trūkumas.
Draugija padėjo ir sprendžiant Prancūzijoje gyvenusio J. Savickio (1890–1952) palikimo ir palaidojimo klausimus. Kaip žinoma, paskutinius metus iki mirties J. Savickis gyveno su olande Mary Albine Koh. Testamentu jai perrašė visą savo turtą ir autoriaus teises (būtent dėl šių teisių vėliau su našle ir bylinėjosi Draugijos valdyba). M. A. Koh sunaikino beveik visus J. Savickio raštus, rankraščius, laiškus. 1952-ųjų gruodžio 22 d. miręs rašytojas buvo pašarvotas Rokbriuno Šv. Margaritos bažnyčioje, palaidotas atokesnėje kapinių vietoje. Vėliau Lietuvių rašytojų draugijos pastangomis ir lėšomis J. Savickio palaikai buvo perkelti į centrinę kapinių dalį, savotišką vietos garsenybių panteoną. J. Savickis amžinojo poilsio atgulė šalia airių poeto Williamo Yeatso. Draugijos pavadinimo santrumpa „LRD“ įrašyta ir antkapinėje plokštėje.
Lietuvių rašytojų draugijos šimtmečio proga prisiminta jos istorija ir bent nedidelė dalis jos darbų rašytojų memorializacijos labui paliudija, kad atminties klausimai neišvengiamai siejasi ir su kolektyvinės tapatybės klausimais, patvirtina prasmingą galimybę telkti išsklidusią bendruomenę. To tikimasi ir iš tam pačiam Draugijos šimtmečiui skirto II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo, kuris įvyks šią vasarą, birželio 28–30 d. Vilniuje. Jį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga, Pasaulio lietuvių bendruomenė ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su partneriu Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Suvažiavimui bus parengtas ir jo metu pristatytas jau antrasis pasaulio lietuvių rašytojų kūrybos almanachas „Egzodika 2“. Tai leidžia kalbėti apie atmintį pačiose įvairiausiose formose ir skirtingose generacijose.
1 Daugiau žr.: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1563635/lietuvoje-pirma-karta-ivyko-meno-kureju-apdovanojimu-ceremonija-menininkai-dziaugesi-kolegu-ivertinimu; https://www.15min.lt/kultura/naujiena/naujienos/iteiktos-meno-kureju-premijos-tarp-laureatu-15min-zurnalistas-gediminas-kajenas-1104-1613864.
2 Daugiau apie tai: Jakonytė L. Rašytojo socialumas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – P. 254.
3 Vaižgantas amžininkų akimis / parengė Alfas Pakėnas // Metai. – 2009. – Nr. 8–9. – P. 119–120, prieiga per internetą: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=4045.
4 Iš LRD pirmininko Leonardo Andriekaus pranešimo LRD nariams, 1970. V. 22. – LTSC/PLA. – F. LRD.