2024 m. Nr. 11

Apsakymas

Kaip pavadinti gyvūną, kuris, sutikęs medžiotoją, pasisiūlo suvalgomas?
Kankiniu? Silpnuoliu? Ne, žvėrimi, pagaliau gavusiu leidimą sustoti. (Ocean Vuong)

Eglėj – varnas. Uokse – voverė. Viksvų ir kiškiagrikių kupstyne – rupūžių stiklaakės. Po kojomis – – – nematomi šimtakojai, sliekai, kelmučių grybiena. Oras tirštas, bet lengvas, jo beveik norisi atsigerti. Ore nenumaldomas sukimasis krintančių spyglių, girgždėjimas kamienų, lapino šauksmas, paparčių, aukštumo iki liemens, šnaresys-šnibždesys-dainos-lopšinės. Ore žemės, lapų ir grybų kvapai. Kvapų – daug, judesio – maža. Judesys lėtas, meditatyvus. Lėtai slenka medžių viršūnėmis saulės šviesa, lėtai teka syvai stiebais, šakomis ir kamienais, lėtai ir atsargiai voro galūnės grūda burnon negyvą musioką, lėtai lėtai iš po žemės sunkias vanduo.

Beržo viršūnėj krykteli paukštis, ir paparčių guotu besibraunantis vyriškis ūmai atitoksta. Jo botai šlapi nuo rasotos žolės, striukės skvernai apkibę voratinklių draiskalais, per alkūnę permestam krepšy sūpuojas baravykai, lepšiai, raudonviršiai, paberžiai. Grobis jau suskaičiuotas – sočiai užteks šiandienos pietums, o gal dar liks ir rytojui. Reikės vos įsėdus mašinon paskambinti Irmai ir pasakyt, kad pradėtų skust bulves. Kol parvažiuos, žiūrėk, bus jau ir išvirusios. Beliks grybus nuvalyt, ir – į keptuvę. Velniai terauna tingų šiltą patalą, su kuriuo šeštadieniais nė už ką nesiskiria žmona; kas jau kas, o jis pats į nieką nekeistų savaitgalio ryto miške, drėgno eglių kvapo, reto varno karksėjimo, tylaus prasilenkimo su žalčiu, grybų slėpynių.

Miškas liūliuoja sąmonę. Dar kiek, ir būtų praėjęs taką, vedantį link stovyklautojų aikštelės, kurioj paliko automobilį. Išties nedaug trūko. Dar kiek, ir nebūtų skambinęs Irmai, kad kaistų bulves; telefone nebūtų vėl pasigirdusi jos šalta, kieta tyla, nebūtų grįžęs namo, nusisiautęs striukės, nusitraukęs botų ir ant pirštų galų nutipenęs į vaikų kambarį juokais išgąsdint, nebūtų vėl pavirtęs šešėliu ant sienos, bejėgiškai nebyliu priešais plazminį ekraną, kuriame tykšta skaitmeninės skaitmeninių ateivių smegenys ir kuriam atnašaudamos stūkso apkurtusių sūnų kupros, nebūtų tylomis kiūtinęs praustis, persirengęs, sėdęs lupti kazlėkų, skust baravykų, nebūtų akių kampučiuose teberegėjęs samanų ornamento medžių kamienuos, įkypų saulės pluoštų, raudono genio pakaušio, rasos lašų, nulenkusių viksvų stiebus, bet nė nesiruošiančių krist – – – ir nebūtų galvojęs, kad liūdna, jog yra toks senamadiškas, romantizuoja gamtą it koks Baranauskas, kad sėdi virtuvėje ant taburetės, basas kojas įsispyręs į pigias gumines šlepetes ir štai lupa kazlėką – – – ir kad, velniai griebia, net gaila kazlėko, išrauto iš kvepiančios, maitinančios, glostančios, liūliuojančios žemės, iš miško, kuris nuščiūva, jei garsiau trekšteli šaka; išplėšto iš miško vienatvės tarsi iš moters, amžinai užsiėmusios savais nesibaigiančiais buities mažmožiais, kuriai negali padėt, tik stebėt, kaip ji dirba, juda, niūniuoja, sensta ir šypsos, bet suklūsta, vos tik ūkteli tarp kamienų. Ir nėra kaip viso to nupasakot, užrašyt, išsakyt, išraižyt žaizdom ar išrašyt sienom, nėra ausų, kurios ateitų jo gličion monotonijon tarsi grybautojas miškan. Nėra judesio. Namie nejuda daiktai, kol jų nepajudini, neaidi garsai, kol nenusičiaudi ar vaikų kambary neištykšta dar koks ateivis, nesusitinka žvilgsniai, kūnai nekeičia pozicijų, kol jų neprispiria būtinybė šlapintis, maitintis, miegoti, patenkinti seksualumą. Oras tarsi dumblas. Nieko nėra. Yra tiktai negyvi grybai, yra rankos, peilis, kazlėkas, luobelė, yra šiukšlių kibiras ir guminės šlepetės. Reikia susitelkti į tai. Vienas darbas vienu metu.

Vyriškis aplenkia balą, pasitaiso krepšio rankeną, žengia į taką. Kaip kvaila – užsigalvojo apie kažkokias nesąmones. Po perkūnėliais, dar kiek, ir būtų paklydęs, neberadęs kelio namo. Kaip paskutinis mulkis.

Iš pradžių takas siauras ir vos įžiūrimas, pramintas stirnų ir beveik užžėlęs mėlynojais. Toliau jau platėja, medžių kamienai retėja, tarp jų daugėja šviesos. Tuoj bus ir stovyklavietė. Vyro žingsniai tvirti, tolygūs. Jis arti penkiasdešimties, jo alsavimas ramus tarsi subrendusio briedžio, apsamanojusia kupra lėtai besiskinančio kelią žalynėj. Kiek paėjėjęs, pro kamienus jau gali įžiūrėt medinės pavėsinės siluetą, o kaip tik už jos prisimena palikęs džipą. Dar keletas žingsnių, ir dardės namo.

Ūmai vyriškį perveria keista, negera nuojauta. Jis stabteli, dvejodamas pasiūbuoja rankoj krepšį. Pastovi minutę kitą. Saulė jau aukštai, pro lapiją prasibrovęs spindulys kaitina sprandą. Ir ko gi čia stypsai, mintyse suniurzga, vėl kaip koks asilas, judinkis gi.

Pasijudina. Truputį nerangiai nušnarina paskutinius keletą metrų iki aikštelės. Štai ir džipas.

Pirmą akimirksnį vyriškiui pasirodo, kad ant mašinos stogo tupi nenormalaus dydžio varnas. Paskui, žinoma, kaipmat atpažįsta, kad siluetas – žmogaus. Sėdi plačiai prasižergęs, keliai stirkso aukštyn, alkūnės atremtos į šlaunis. Kaip pridera, juodų kelnių ir juodo sportinio švarko kraštais bėga trys baltos juostelės. Akys – geluonys. Tamsios, truputį įkypos, didžiuliais juodais vyzdžiais; spokso vyriškiui tiesiai į veidą. Tai jauno, sprogstamai sveiko, ką tik savo kūno jėgą pajutusio žvėries akys; žemiau – jautriai išplėstos grobuonies šnervės, tarsi, iš aukšto stebėdamas besiartinančią auką, tasai padaras jau mėgintų užuosti jos kvapą. Matyt, jam pavyksta, nes kitą akimirką plonos raudonos lūpos išsiviepia.

Sunku pasakyti, kalta intuicija ar netikėtumas, bet vyriškis su grybų krepšiu taip ir neprasižioja riktelėti tam žmogėnui, kad neštų subinę nuo mašinos, o jei ne – parodysiąs, iš kur kanopos dygsta. Paprastai su panašiais niekdariais nebūdavo problemų. Daugiabučių sienas kraigaliodavę, automobilių aikštelėj kamuolį spardydavę ar ponio didumo šunis tąsydavę ir jų išmatų nė nemanydavę susirinkti vaikigaliai paprastai išgaruodavo vos spėjus jam pravert burną. Bet su kiemo vaikigaliais būdavo kitaip. Kalbėdavo pyktis. Padoraus vyriškio pasipiktinimas netvarka, ir nieko daugiau. Automatinė reakcija, nereikalaudavusi jokių pastangų.

Tačiau šis jaunas grobuonis, tykantis ant mašinos stogo, šios akys-geluonys – – – jų juodas, įžūlus žvilgsnis keistai hipnotizuoja. Atrodo, prireiktų nežmoniškai daug valios pastangų pajusti pyktį žmogui-varnui. Štai stovi, ir – – – nejaučia pykčio. Nieko nejaučia. Gal nespėja. Stovi priešais savo paties džipą tarsi rąstigalis, tarsi tuščiaviduris vamzdis, tarsi lėlė nutrauktomis galūnėmis ir pamiršta nupiešti burna, negalinti nei pajudėt, nei prabilti. Norėtų pakrutinti rankas, kojas, galvą, bet neturi nei rankų, nei kojų. Galvoje – vakuumas. Spengianti tyla. Kūnas laukia, kol jį kas užpildys, jis tuščias ir atviras, ir sterilus, ir nėra baimės. Galėtų būt baimė, jeigu ne įniršis; galėtų būt staigi panika, užpildanti iki kaklo, arba suglumimas, arba net juokas. Bet yra tik neskausmingas laukimas. Keistas švelnus ilgėjimasis neišvengiamai artėjančio kito mirksnio, nepaaiškinamas, kone moteriškas nuolankumas jo tykančiam brutalumui, jėgai, plėšrumui. Nespengia smilkiniuose. Nešąla kojų pirštai. Gerkle nekyla blogumas. Kūnas laukia to, kas į jį ateis, ir šis tuščiaviduriškumas beveik malonus – nereikia galvoti, nereikia veikti, nereikia spręsti. Tik laukti, tik pasitikti artėjantį mirksnį tarsi mergelei iš mūšio grįžtantį karį; kantriai priimti į baltas, silpnas, laukimo ir bado nukamuotas įsčias visą jo purvą, siaubą, sudžiūvusį kraują, prakaitą ir tirtėjimą. Priimti jo pavargusią sėklą kaip duotybę, nešioti ją tarsi nuovargio himną nuovargiui.

Vaikėzas skardžiai sušvilpia ir nušoka nuo mašinos stogo. Dabar jo rankose – beisbolo lazda, kurią tikriausiai buvo atrėmęs į džipo šoną. Demonstratyviai ja mosuodamas, žvėriūkštis žengteli artyn. Jis dar visai jaunas, dingteli vyriškiui su grybais, dar beveik vaikas. Akys nenormaliai juodos, vyzdžiai išsiplėtę tarsi katės patamsyje, nors saulė aukštai ir miško aikštelėn liejasi šviesa. Ausys mažos ir minkštos, smakras dailus, ant žandikaulio besikalantys plaukeliai švelnūs ir ploni. Lūpos tarsi merginos – yra kažko poetiško, ofeliško, tapybiško. Net truputį tragiško – galbūt akimi nepagaunamas apokaliptinis juokas – šypsnys tarsi bejėgiškumas, neregima, miniatiūrinė isterija.

– Gražūs ratai, tėvuk, – sujuda lūpos. – Tokie gražūs, kad ir mums su vaikinais visai norėtųsi pasivažinėti. Tėvukas juk ne prieš, ką?

Sulig kiekvienu žingsniu trinktelėdamas beisbolo lazdą į delną, žvėriūkštis sėlina artyn. Vyras pajunta sprandą sudrėkstant nuo šalto prakaito. Pastebi iš krūmynų aplink aikštelę išnyrančius dar keturis „vaikinus“, lygiai taip pat įžūliai vypsodami ir nuleidę prie šlaunies kas laužtuvą, kas kirvuką ar paprastą lazdą, jie apsupa juodu tarsi vilkų gauja.

– Tik va nežinojom, kur raktelis, – toliau čiulba vadeiva. Juodu skiria vos pora metrų. Juodos akys ima ropoti vyriškio kūnu tarsi du lipnūs voragyviai, iščiupinėjantys kiekvieną plotelį ir kyštelintys juodą gličią galūnę į kiekvieną linkį. Vyras nejučia nusipurto. Rėk, pusproti, bando save raginti. Prasižiok ir riktelk, ne taip toli kaimas, kas nors išgirs, o jie nedrįs tavęs liesti žinodami, kad kaimiečiai tuoj bus čia. Prasižiok ir riktelk, tiek gali padaryt, niukina save mintyse. Bet kūnas nejuda. Jis neturi rankų, neturi kojų. Neturi burnos. Tuščiaviduris stuobrys laukia, kol jį užpildys gyvybė. Baimės nėra. Galvoje baltas, minkštas, palaimingas niekas.

– Gal čia? – jųdviejų veidai vienas priešais kitą. Jaunuolis baksteli beisbolo lazdos galu į vyriškio kelnių kišenę. – O gal čia? – duria į kitą. Sėbrai prunkščioja. – Nesakysi, tėvuk? Tylėsi, ką? Ajajai. Negražu šitaip. O mes juk tik pasivažinėti norėjom, ar ne, berniukai? – vyriškis akies kraštu mato, kaip gaujos nariai ima mankštinti rankas, ištempdami raumenis. Rodos, jo kvėpavimas sustojęs.

– Ech, – teatrališkai atsidūsta lyderis. – Na ką gi, teks patiems pasiimti.

Lazda smogia tiksliai, ir vyras susmunka. Iš smilkinio pliūpteli kraujas. Pintinė su grybais nurieda paklote. Vaizdas sutrinka, akyse tamsu, tik šonuose ratais skrieja auksinės ir violetinės žiežirbos. Garsai nutolsta, išskysta ir susilieja į vientisą smūgių, šnopavimo ir spengiančių tylos protarpių interliudiją. Kažkuris iš sėbrų spiria į pilvą, ir vyras susiriečia. Jis nebegali atsimerkti, nes kraujas iš smilkinio užtvindo kairę akiduobę ir sulipdo vokus; negali atsitiesti, nes lazdų smūgiai į nugarą, šlaunis, pakaušį, dubenį – tikslūs ir apskaičiuoti. Jų būtent tiek, kiek reikia harmoningai simfonijai. Smūgis – – – violetiniai blyksniai ir šalto prakaito banga – – – geliantis kito smūgio laukimas ir gyvuliškas šnopavimas. Paskui – vėl smūgis. Dar vienas. Dar ir dar vienas. Kraujas deginančiai karštas, šlykščiai, vimdančiai karštas; kodėl jo tiek daug, iš kur galvoje šitiek kraujo?

Vyras nebebando prisidengti galvos, plaštakos dunksteli žemėn šalia kruvino veido. Dar vienas spyris tarpukojin išspaudžia iš jo gailų inkštelėjimą. Violetinė spalva tirštėja, garsai darosi sunkūs ir spaudžia kūną. Pusiau sąmoningas, apkvaitęs nuo skausmo, kraujo, šleikštulio ir šalčio, vyras junta, kaip kažkieno rankos ima naršyti po jo drabužius, kyšteli į kelnių ir striukės kišenes, paskui sunkus juodas batas paverčia jį ant nugaros kaip bulvių maišą, o rankos atitraukia striukės užtrauktuką ir skverbiasi į vidines kišenes. Netrukus žvangteli raktų ryšulėlis, gauja pergalingai užkaukia daugybe skirtingų žvėrių balsų.

Paskui viskas atslūgsta.

Smūgiai.

Vaizdai.

Garsai.

Nuslopus džipo variklio riaumojimui ir žvyrkelio tarškesiui, paukščių trelės sminga odon tarsi ietys. Tuščioje, skaidrioje tyloje, kurioje tik maudžia kaulai ir lėtai kreša kraujas, paukščių balsai nepakeliamai aštrūs, išgaląsti iki grynumo, žaizdos sugeria juos tarsi druską. Net saulės stulpai – ašmenys. Tylos trūkiai tarp vieno skęstamai gilaus, traškančio, staiga užlūžtančio įkvėpimo ir kito – netolygūs, aritmiški. Vyriškis tebeguli susirietęs, užsimerkęs, atlapa krūtine. Burnoje kraujo ir žolės skonis. Šviesa tarsi skalpelis, paukščių trelės tarsi žaizdas ėsdinantis dezinfekantas. Tebus miško paklotė – operacinis stalas, tebus saulės pluoštai – tūkstančiai vienu metu mėsinėjančių skalpelių, kikiliai ir zylės tebus apvalantis sterilumas. Argi ne šitai skelbia kiekvieno kikilio giesmė, kiekvienas blyksnis kranklio sparnuos, varlių nešvankus murmesys papelkėse, grybų ir samanų nepadoriai lėtas augimas? Argi ne pirmykštę švarą, vaikišką kūno tyrumą primena skausmas, paody besiplečiantys mėlyni kraujo plotai, burkstančios sužalotos gleivinės? Sopėjimas slopsta. Kraujas geriasi į žemę. Kvepia paparčiai. Kūnas sunkus, kūnas-akmuo.

Vyras pasiverčia ant šono ir ištiesia kojas. Pirštais įsirausia į samanas, dirvožemį, yrančias spyglių atplaišas. Neskambins namo ir nesakys Irmai, kad eitų virti bulvių. Negrįš dar ilgai, negali pajudėti, neturi supratimo, kiek praeis valandų. Galbūt kas nors lūžo – nenutuokia. Nenukraujuos. Nepraras sąmonės. Neskambins namo, ir negrįš, ir nestovės tarsi vaiduoklis tarpduryje, ir nešliauš pasieniais virtuvėn – – – ir nesiklausys tylos spengimo, ir nekrūpčios nuo kompiuterinių ginklų pokšėjimo – – – ir neįsipjaus rankų, nelups grybų, nepjaustys, nevirs, nekoš, nesrėbs bent šįvakar kasdienės nykesio, vaiduoklizmo, spengiančio tąsaus namų mėlynumo sriubos.

Šiaip ne taip vyriškiui pavyksta praplėšti krauju užkepusius vokus. Jis tebeguli miško aikštelėje, šalimais – džipo ratų išartos vėžės. Į orą pakyla gilus palengvėjimo atodūsis.

Išblėsus analgetikų poveikiui, sienų baltumas žiauriu, įkyriu niežuliu vėl ima sunktis į poodį, limfą, gleivines, sąnarių skystį ir smegenų rieves. Pirštai sugniaužia paklodę taip stipriai, kad audinio raukšlės įsigraužia į panages; paklodė balta, šleikščiai, kankinamai balta, kaip ir antklodė, kaip gipso narvas apie šonkaulius, kaip pypsinčių aparatų korpusai, kaip sienos, lubos, palangė, ir – – – sąmonė, kad ją kur galas – – – bet pirštai išsitiesia ir susigniaužia konvulsyviai, neužtenka jėgų jiems kontroliuoti. Skausmas – baltas. Skausmas švarus, sterilus, nežmoniškai punktualus. Sugrįžta vos išsivadėjus vienai vaistų dozei ir pjausto odą, raumenis, akių obuolius iki pradedant veikti kitai.

Bet skausmas – ne blogiausia. Daugybės siūlių suvaržytos, gipse įkalintos galūnės, sopantys plaučiai, kuriais negalima pasitikėti nei įkvepiant, nei iškvepiant, storo plastiko antkaklis, neleidžiantis judinti sužaloto kaklo, stiklo šukių paliktos žaizdos veide, kateteris venoje, šalia lovos tyliai kapsinti lašelinė, monotoniškas aparatų pypsėjimas – ne blogiausia. Baltumas, baltumas, nenumalšinamą poodinį niežulį varantis baltumas; šita švara, šita tyla, ši klaiki gyvastis, pajėgi būti tik suvystyta baltume – – – kaip pabėgsiu nuo jos?

Palatoje keturios lovos, bet tik vienoje – alsuojantis kūnas. Labiau primena iš atskirų dalių sudėliotą muziejaus eksponatą nei gyvą būtybę – sutvarstyta dešinė koja kybo įtvare tarsi keistas bušpritas, nuo rankų, gerklės ir šnervių besidriekiantys permatomi vamzdeliai raizgosi į labirintą be išėjimo, aukštai ant pagalvių pakelta galva, kyšanti iš aptaiso, atrodo neproporcingai maža ir atsiskyrusi nuo kūno. Galva – lieso, blyškaus vaikino varno juodumo plaukais. Jau ne paauglys, bet žmonėms visada dingojasi, kad jis jaunesnis, nei yra iš tiesų. Tamsios, įkypos akys plačiai atmerktos ir įbestos į lubas. Kiek valandų? Kur slaugytoja? Ar dar ne laikas kitai nuskausminamųjų dozei? O gal ateis gydytojas ir ką nors paaiškins? O gal ateis Remis, arba Zonia, arba bent jau Emilis? Kur jie, kaip atrodo jų kaklai ir galūnės? Juk jie ne – – – juk negali būti, visa tai buvo tik žaidimas, tik kvailas žaidimas. O gal ateis tėvas? Gal ateis tėvas ir išsives mane namo? O gal ateis ir išsives – policija? O gal – – – dievas? Noriu, kad kas nors ateitų. Noriu, kad kas nors paaiškintų, kas nutiko kitiems, ar jie gyvi, kur automobilis. Noriu – – – po perkūnais, ar negalima buvo nudažyti sienų kita spalva?

Reaguodamas į sutankėjusį paciento alsavimą, perspėjamai pypteli vienas iš aparatų ir mirkteli raudona akimi. Paskui jį mirkteli kitas, trečiame kažkas sušnypščia ir vamzdelių labirintu plūsteli permatomas skystis. Mano cerberis raudonų akių. Esu įkalintas gipso narve, glebiam patalų minkštume, palatos baltume, o mano cerberis turi raudoną akį, kuria perspėja mane: nedrįsk. Nė nemanyk. Gulėsi čia, kol suaugs kaulai, sugis sausgyslės, užsitrauks žaizdos ir išsivalys kraujas. Gulėsi čia tol, kol bus liepiama, kol nebeskaudės, gulėsi, kol cerberis užsimerks ir atsitrauks – tada pakilsi ir paglostysi jį kaip ištikimą šunį. Lankysi reabilitacijos seansus ir nesivaipysi. Sveiksi, stiprėsi, ir nesivaipysi. Daug ir skaniai valgysi, žiūrėsi filmus, skaitysi knygas. Vieną po kitos, vieną po kitos, štai kaip. Ir nė minties neturėk. Jis užsimerkia. Prispaudžia vokus prie akiduobių taip stipriai, kad tamsa pageltonuoja. Anapus sienos koridoriumi dusliai prataukšena žingsniai ir pracypčioja stumdomos lovos ratai. Už lango kiaukteli kuosa. Daugiau nieko. Akių vokai suskausta nuo įtampos – bet nieko, daugiau nieko. Aš tik norėjau pažaisti. Tik norėjau truputį pažaisti, jėzaukristau. Aš tik norėjau laimėti arba pralaimėti. Pasiduoti įvykiams, pasiduoti svaiguliui, leistis tėkmės nunešamam iki krioklio. Buvau taip pavargęs nuo kasdienybės upelio, nuo to apgailėtino griovio, kuriuo įvykių srovė vos vos skinasi kelią, o kartais atrodo, kad visai sustoja ir užanka. Buvau taip klaikiai pavargęs niekuo nerizikuot, mokytis, dirbt ir gyvent puikiausiai nutuokiant, kaip atrodys kita diena, ramiai, bet užtikrintai kurti sau ateitį, tapdamas vis panašesnis į tą, kokį mane tikėjosi užaugsiant. Velniai parautų užakusį griovį. Sapnuose regėjau riaumojančias, šnypščiančias upes, regėjau krioklius ir virš jų sklendžiančius albatrosus. Ar esu kaltas, kad troškau krioklio, mano raudonaki balto plastiko cerberi – ar esu kaltas, kad troškau prarasti pusiausvyrą ant paties krašto, ir galbūt kristi, sudužti, ištikšti į šipulius, o galbūt – – – ištiesti rankas ir nusklęsti tolyn nuo dvokiančios stagnacijos? Ar kada matei albatrosus, cerberi? Jie net nemosuoja sparnais. Nė velnio. Kybo ore ir žaismingai šypsosi. Po galais, juk tik norėjau pažaisti, o jie verčia mane sveikti, stiprėti, gydytis sužalojimus, priaugti svorio, lankyti psichoterapiją. Ar esu kaltas, ar esu kaltas, ar esu – – –

Durų rankena cypteli, girgžteli vyriai. Akys akimirksniu atsimerkia. Jaunuolis varno juodumo plaukais laukia, kol įėjusysis pateks regos laukan, nes įtvaras neleidžia pasukti kaklo. Nebando atspėt, kas pas jį atėjo. Laukia, ir tiek. Dar kartą prisiverčia pakęsti lubas ir sienas – privalai tai padaryt, privalai prisiverst, nė nemanyk.

Regos lauke pasirodo slaugytoja – ta pati, kurios rankas prisimena leidžiant vaistus, perrišant tvarsčius, keičiant kateterius. Prisimena rankas, ne veidą. Turbūt daugumos slaugytojų veidai – rankos; matyt, tai neišvengiama profesijos auka, kaip kunigo celibatas ar mėsininko vegetarizmas. Rankos ima judėti virš atsistumto vežimėlio su tirpalų buteliukais, tvarsliava, tablečių dėžutėmis, švirkštais, skardiniais dubenėliais. Judesiai spartūs, bet tikslūs, ir kažkas tuose judesiuose pirmykščiai motiniška, neišvengiama, neatšaukiama, tarsi neišgujamas įgūdis, tarsi išlikimo instinktas sąmonėjančiame kūne. Rankos – vilkės, minančios takus puikiai pažįstamoje teritorijoje. Rankos – vilkės, kasdien nusmaugiančios jaunikliams dešimtis kiškių. Plieniniai adatų antgaliai lenda iš pakuočių, dryksteli ir nuščiūva plėšiamas tvarstis, senatvinį kvėpsnį išleidžia bliūkštanti kraujospūdžio matuoklio rankovė. Kateteris lauk, kateteris vidun – sopteli tik akimirksnį. Pilnas, dvokiantis basonas lauk, naujas ir švarus į jo vietą – strėnos iškaista ir akių vokai prisispaudžia prie kaulo tik akimirką. Slaugytojos rankos puikiai žino saugiausią kelią tarp šlaunų ir paklodės raukšlių. Naujas tvarstis pakaušiui. Naujas nuskausminamųjų dūris – pagaliau. Naujas tirpalo buteliukas lašelinei, rankos-vilkės ties juo ilgai neužsibūna, greitai paleidžia nuknabusia galvute ir žemyn srūvančiais bespalviais syvais. Mirtis už gyvybę. Plieno adatų šaltumas lai teka mano venomis. Lakonišką, racionalią aparatų kalbą, skaičių kalbą, teperima mano smegenys. Buvau pernelyg sentimentalus. Neskaičiau knygų ir nežiūrėjau filmų, nes norėjau gyvenimo. Nesiklioviau jaudinančia fikcija, nes troškau jaudinančios tikrovės. Norėjau būti, matyti, užuosti, išgirsti, paliesti – ar esu kaltas, ar esu kaltas, ar kaltas, kaltas, kaltas??? Rankos-vilkės spusteli plaučių ventiliatoriaus mygtuką, šis cypteli ir žybteli raudonai. Taip, mano cerberi. Taip, mano tėve, taip, Remi, Zonia, Emili, ir tie kiti, kurių vardų neprisimenu, taip, valstybe, taip, prezidente, teisėjau, taip, šv. Petrai, taip, sienų baltume, taip, anapus lango tupinėjanti muse. Jūsų tylėjimas nepakeliamas. Negaliu pabėgti, norėčiau virsti garais, bet mano kojos sulaužytos, o šonkauliai sutrupėję, galvoje stiklo šukės, o dubens kauluose – buferio nuolaužos – – – vadinasi, esu kaltas. Nusidėjau jums visiems, mano cerberiai. Buvau sentimentalus, bet dabar būsiu geras, neturiu kur dėtis, mano vilkė motina mane gerai maitina. Ji užaugins mane, išslaugys, išauklės, aš sustiprėsiu, prisižiūrėsiu filmų, prisiskaitysiu knygų, išstorėsiu, paskui užsiauginsiu raumenų, tapsiu laimingas ir bukas. Taip. Išeisiu iš čia, susirasiu darbą, butą, mašiną, merginą. Taip. Daugiau nieko. Daugiau neieškosiu nieko. Išpirksiu savo kaltę, mano cerberi, mano vilke motina, mano nė velnio manimi nesidominti muse anapus stiklo. Išpirksiu kaltę ir mirsiu kada nors, atsitiktinai ir nuobodžiai, galbūt nuo infarkto ar plaučių vėžio. Ar taip bus gerai? Ar tiek pakaks? Pradėsiu rūkyti, kad padidinčiau nepretenzingos, niekuo neišskirtinės mirties tikimybę. Misiu kiauliena, taukais, greitais angliavandeniais. Naudosiuosi liftu. Ar girdi, mano cerberi? Paklūstu tau. Žaidžiu pagal tavo taisykles, ar girdi? Suprantu, suprantu, suprantu baltumą. Taip, esu kaltas. Buvau pernelyg vaikiškas. Norėjau spalvų, bet vienintelė tikra spalva – balta, ar ne? Tai net ne spalva, ar ne? Ačiū, mano raudonaki cerberi. Ačiū už pokštą – – – juokčiausi, jei galėčiau pajudinti žandikaulį, žinai, kad juokčiausi.

Dar vieno švirkšto stūmoklis pasiekia dugną, adata palieka odą. Vienas ilgas, violetine nitrilo pirštine aptrauktas pirštas glosteli dilbį, paskui slaugytoja nusigręžia ir ima tvarkyti vežimėlį. Juodos akys vėl nukrypsta į lubas, jose randa vienintelį tašką – gal pritrėkštą musę, gal priskretusį sriubos tykšnį – vienintelį mikroskopinį trūkį baltumo visatoj. Turbūt šito galima laikytis. Turbūt šitaip galima tverti ilgai, pakankamai ilgai, kad spėtum pasenti, pavargti, sudėvėti kelio sąnarius, prarūkyti plaučius, sulaukti praplinkant sūnų pakaušių ir išpampstant jų alaus pilvų. Turbūt sugebėsiu, sugebėsiu, sugebėsiu. Taip. Noriu dar nuskausminamųjų. Nebejuntu skausmo, bet noriu dar nuskausminamųjų, noriu prisotinti jais kraują, limfą, užpilti smegenų rieves. Noriu jų tiek, kad užtektų dar šešiasdešimčiai metų, tiek, kad nieko niekada nebeskaudėtų. Kad skausmo signalas nebepasiektų smegenų. Skausmo, niežulio, nuovargio, vienatvės, šunėjimo, musėjimo, akmenėjimo signalas. Joks signalas, joks signalas, mano mielasis cerberi. Net tavo priešmirtinės dainos, o, taip. Šitaip galima tverti, ar ne? Man neskauda. Neskauda. Man niekada daugiau nebeskaudės – – –

Tik po kurio laiko ligonis pastebi, kad slaugytoja, valydama instrumentus ir dėliodama atgal į vežimėlį, kažką kalba. Tikriausiai kalba jam, nors nė karto nežvilgteli. Prireikia didžiulių valios pastangų sutelkti dėmesį ir priversti protą fiksuoti žodžius, frazes, sakinius. Slaugytojos balsas tylus, tonas kone oficialus, tikriausiai ji sako kažką apie perkėlimą į kitą skyrių, rytojaus dieną laukiančias operacijas bei ateinančios savaitės procedūras. Rankos-vilkės sugrįžo iš medžioklės, dabar jos rambios, didelės, lėtu, išvargusiu judesiu sukiojasi apie voneles, antgalius, vamzdelius. Sakiniai nutrūksta, bet rankos nesustoja. Nebėra ką tvarkyti, visi instrumentai savo vietose, prietaisai supakuoti, vamzdeliai suvynioti. Ola, į kurią tenka grįžti, kartais tokia ankšta. Rankos negali nustoti judėjusios, balsas nutyla, kūnas pasitraukia nuo vežimėlio, bet plaštakos virpčioja tarsi dar nespėjusios visko pasakyti. Kas? Kas yra? Ką dar man reikia žinoti? Ką dar esu skolingas?

Moteris žengia artyn, nenustygstančios rankos rodo kelią braukdamos per paklodės kraštą. Sustoja ties ligonio galva, lėtai pasilenkia. Veidas priešais veidą. Pasirodo, ir slaugytojos turi veidus. Ši – nei graži, nei negraži, vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio, vidutinio sudėjimo. Pilki plaukai suimti į senamadišką kuodą, aplink burną – simetriškos liūdesio raukšlės, kurios senti pradedančioms moterims atsiranda nuo ilgo tylėjimo ir dažno žvelgimo pro langą. Nieko ypatinga, jokio pavojaus ženklo. Tik – akys. Keistos, neįtikimai skaidrios, nežemiškai skvarbios akys. Akys tarsi ne žmogaus, o – – – audros debesies, milžiniško šventyklos skliauto, gigantiškos teisėjo skulptūros. Kažkas tame žvilgsnyje, kaip ir anksčiau judesiuose, motiniška ir neišvengiama, bet tasai švelnumas rūstus, akys nemirksi, žvelgia ir nemirksi. Kur mano cerberis, ką man daryti su šia tyla? Aš negaliu pajudėti, aš juk negaliu pabėgti. Venomis tiksi sekundės, smilkinkaulius gręžiantis spengimas plečiasi sulig kiekviena minute. Laikas žūsta ir randasi iš naujo, o akys žvelgia ir nemirksi. Ir iš kur imasi toksai skaidrus mėlynumas? Tai spąstų ramybė, spąstų ramybė, būk budrus, neužmik. Jaunuolis praveria burną – norėtų užduoti klausimą, kad ir visai paprastą. Tarkim, kiek valandų, kuri šiandien mėnesio diena, kokiame jis mieste. Kaip gyja jo kaulai, kodėl taip drėgna, kiek laiko jis čia. Pagaliau – kodėl, kodėl sienos baltos, kodėl jis palatoje vienas. Norėtų užduoti daugybę klausimų – – – bet atsakymas pirmesnis.

Slaugytojos veidas tiesiai priešais; jaunuolis mato, kad ji šypsosi. Suima delnais jo galvą, prisitraukia ir bučiuoja į kaktą. Užtrunka vos akimirksnį, lūpos minkštos, liguistai karštos ir skubrios. Lūpos – vienišas gyvas minkštimas šalto baltumo dykynėj. Pabučiavimas į kaktą – laivo sudužimas smėlio ir kiautų nuolaužų dykumoj.

Nuriedančio vežimėlio girgždesys pasiveja ausis pavėluotai. Durų trinktelėjimas lieka neužfiksuotas. Akys bando susirasti tašką lubose, bando sukaupti dėmesį į jį.

Tik norėjau pažaisti, jėzaukristau, tik norėjau truputį pažaisti. Velniai mane rautų, aš nesuprantu šito žaidimo. Nesuprantu, kas įvyko, kodėl. Pabučiavimas į kaktą – pasmerktojo palaiminimas? Įšventinimas į išgyvenusiuosius? Nežinau. Nežinau. Galbūt tai išbandymas – sistemos testas prieš paleidžiant programą. Ir man neskauda. Ir aš nesuvokiu. Testo rezultatai puikūs, smegenys veikia kaip tik taip, kaip turėtų, tai yra – neveikia, jos jau per lėtos. Gerai. Gerai. Vadinasi, pajėgsiu.

Lifto durys vėl susičiaupia už nugaros, šliurptelėdamos juodomis gumos lūpomis jau į kaulus įsiėdusį signalą raumenims sustingti, plaštakoms įsitverti vežimėlio rankenos, skrandžiui priimti tuoj pakilsiančią slėgio bangą. Veidrodinis erdvės keturkampis tiksliai tokio dydžio, kad tilptų tik vežimėlis ir jį stumiantis kūnas. Nėra vietos pargriūti, nualpti, būti suspaustam, nėra laiko prarasti pusiausvyrą. Kelionė vos per du aukštus, viso labo keturiolika sekundžių – per šitiek metų jau seniai apskaičiavo. Vežimėlio rankenas gniaužianti moteris baltu chalatu – nei per daug graži, nei pernelyg rūpesčių subjaurota, sveika, bet pilkšva oda, stipriomis rankomis ir tuščiu veidu. Kelioliktąjį kartą per dieną ji žvelgia į atspindį lifto veidrodyje ir negalvoja apie nieką. Jau seniai išmoko nepasiduoti veidrodinio keturkampio provokacijoms. Tik keturiolika sekundžių. Mintys tokiam laiko pjūviui pernelyg lėtos, griozdiškos, inertiškos, lėtai pampstančios tarsi votys, todėl visuomet palieka jas namie, prieškambaryje sukabintų paltų kišenėse, pustuščiuose kruopų stiklainiuose virtuvės spintelėje, televizinių žmonių burnose, jiems besiskeryčiojant dirbtinai sudramatintose pokalbių laidose. Mintys niekuomet nespėtų jos pasivyti žemyn smingančiame ligoninės lifte, keliolikos sekundžių veidrodinėje vienatvėje.

Moteris ištiesia ranką ir spusteli raudonai švytintį trejetą. Užsimerkia. Atsimerkia. Pilvo raumenys sekundei įsitempia nuo slėgio. Keturiolika. Trylika. Lifto šachtoje, kaip visuomet, kažkas dunksteli. Dvylika. Vienuolika. Dešimt. Kilsteli ranką prie veido, paliečia lūpas.

Ar jis prisimins?

Devynios, aštuonios.

Ar analgetikuos išmirkę sapnai ištrina prisiminimus apie karštinę, prisilietimą, svetimų pirštų virpulį?

Septynios, šešios, penkios, keturios, trys.

Kartais norėtų būti žiauri, o taip, kartais norėtų užmiršti profesinę prievolę ir leisti skausmui atlikti savo darbą iki galo. Kartais pagalvoja, kad norėtų gyventi keliais šimtmečiais anksčiau, kai jos kaip skausmo marintojos pagrindinė pareiga būtų prieš operaciją paduoti ligoniui įsikąst pagalį. Kartais aptinka save nekenčiant modernybės, pažangių technologijų, mokslo ir elektronikos. Šiandien nekenčia lifto. Priverstinio komforto, neišvengiamai sutaupyto laiko, prakaito, sąnarių skysčio. Pagalvoja, kad visai norėtų užsiristi ant kupros didžiulį ryšulį su buteliukais, tvarsliava, matuokliais bei dozatoriais, antgaliais, vienkartinėmis pirštinėmis, dezinfekciniu skysčiu, žarnelėmis, tabletėmis, dėžutėmis, tirpalais ir procedūrų žurnalais, ir pati jį užtempti laiptais, žingsnis po žingsnio, stenėdama ir linkdama nuo nešulio svorio. Tasai multifacetinis, kaleidoskopiškas vienkartinių daiktų, skausmą kaipmat užgniaužiančių, bet ilgainiui suardančių skrandį vaistų ir žaizdas paslepiančių priemonių rinkinys virstų prie stuburo prigludusiu rieduliu, o jos rankos ir kojos – pasirinkimo neturinčiais Sizifo raumenimis. Žinoma, kad ji pakeltų – – – tik šitai užtruktų ilgai, žymiai ilgiau nei lakoniškas, sterilus keturiolikos sekundžių žybsnis. Apėjusi penktojo aukšto pacientus, vėl užsiristų ryšulį ant pečių ir pėsčiomis leistųsi žemyn, į palatas trečiajame. Šitaip laimėtų laiko – puikiai moka negalvot apie nieką, tačiau žiaurus yra plieno veidrodžių greitis. Pernelyg patogi aukštyn kilimo ir žemyn smigimo fizika. Up and down. Ir nėra laiko abejoti, nėra laiko svajoti, graužtis, gedėti, keistis, regėti veidus ir tarti vardus. Nėra laiko, nėra tragedijų. Visa tai juk jau suprasta, išgyventa, iškliedėta kitame mieste, kitame laike, kitoje sąmonėje. Keltuvinis Sizifas nemirtingas kaip maras, jis kasryt šeštą valandą atgimsta nei per daug gražios, nei per daug negražios slaugytojos pavidalu; žinoma, šeštą ryto ji dar ne slaugytoja, šeštą ryto ji pažadina sūnus, paskui valosi dantis, šukuojasi plaukus, skysta pudra maskuoja nebeužsiveriančias smegduobes po akimis, susipila skrandin beskonės kavos puoduką, paskubom nuteškia ant stalo pusryčius, nes jau vėluoja, sugraibo berniukų kuprines, tada juos pačius, žiovaujančius ir tebežiaumojančius, stveria už pakarpų ir sugrūda mašinon, nebučiuoja išleisdama ir nepalinki geros dienos, nes taip daroma tik amerikiečių filmuose, nėra laiko, ligoninės sienos baltos ir jos chalatas baltas, ir šitiek daug balto popieriaus, kurį išmargins procedūrų laikais, datomis, kardiogramų laužtėmis, kraujo tyrimų rodikliais ir būklės ataskaitomis; niekas viso to neskaitys, ne skaityti visa tai skirta, tai tik ornamentas, kasdienybės arabeska, ją būtina pinti, nes tik ja gyvas Sizifas, tik taip ateina atlyginimas, socialinis draudimas, pensija, aštunta valanda vakaro ir namų tylą patogiai užgožiantys spalvotų televizinių žmonių ginčai. Šitaip sutirpsta sekundės.

Dvi, viena.

Gumos lūpos vėl čeptelėdamos prasižioja.

Vežimėlis išrieda koridoriun, kas metrą sucypčiodamas ratukais. Trečias aukštas, chirurgijos skyrius. Palata Nr. 306 – vidinės kraujosruvos, gyjantys daugybiniai sumušimai, pooperacinės siūlės ir nuolatiniai kraujo tyrimai. Trejetas lovų. Vienoje – kretantis seniokas, nusiritęs nuo laiptų, vakar chirurgų sulopytas ir dabar kiekvienos gyvos sielos, užsukančios palaton, prašinėjantis „Kregždutės“ saldainių. Kitoje – riebus, blizgančiu veidu pusamžis vyriškis pratrūkusia, bet irgi jau užsiūta skrandžio opa, garsiai dūsaujantis sulig kiekvienu prisilietimu. O trečioje lovoje, kertėje, prie lango – josios akmuo.

Turės skubėti, šiandien vėl užgaišo pas juodaplaukį berniūkštį traumatologiniame. Sakytum, dar beveik vaiką. Pas tą lūžusių galūnių, sudraskytų organų, naujais keliais kūnu srūti besimokančios gyvybės kokoną, ištrauktą iš po liepsnojančiu metalo laužu virtusio automobilio kaip laumžirgį iš ugniakuro. Dabar turės suktis sparčiau – net apie savo akmenį. Bet tai nesvarbu. Jis vis vien dažniausiai miega ir nė nejunta, kad ji šalia, kad tvarko jo žaizdas, matuoja temperatūrą, taiso patalus.

Miega neįtikėtinai daug, ji neatsimena, kad jam būtų reikėję šitiek miego; neatsimena, kad jiedu išvis kada būtų tiek miegoję – net kai buvo ką tik susipažinę ir tebesirgo vienas kitu, ar tada, kai gimus sūnums abu šliauždavo per dienas amžinai pervargę, arba tada, kai nebereikėjo keltis vidurnaktį sūpuoti, raminti, stuksent nugarų, kad atsikosėtų, šluostyti užpakalių, o nemiga kankindavo dėl pažymių, neaiškios ateities ir įtartinų kompanijų, kuriose sūnūs leisdavo laiką; nereikėjo šitiek miego net tada, kai viskas – visa tai – rodės, nuslūgo tarsi pasaulį perkuriantis tvanas, atsitraukė ir sugurgėjo į niekur tarsi vanduo, palikdamas tik drėgnas, ištuštėjusias, keistai suspaustas ir vargiai gyventi betinkamas dykras; kai laikas pamažu vėl sugrįžo į jųdviejų kūnus ir tylą – – – tylą, kasnakt atsigulančią tarp jųdviejų tarsi trečias asmuo. O gal tik daiktas. Tikrasis, buitiškasis Tristano kalavijas. Tyla dažniausiai ir tebūna daiktas, juo reikia išmokti naudotis lygiai kaip ir kitais daiktais. Tik jiedviem, atrodo, taip ir nepavyko to tylos daikto įvaldyti. Galbūt paprasčiausiai nespėjo. Galbūt tvanas atslūgo per greitai, ir jie nepastebėjo. Liko akmenys ir viena kita amfibija, tad ir jiedu paklusdami peizažui susigūžė it akmenys ir prigludo prie žemės, ir šitaip ištūnojo dar dešimtį metų.

Įėjus palaton ir įstūmus paskui save vežimėlį, atkunta tik senis, vėl ima vapėti apie saldainius, o putnusis vyriškis mieguistai šnarpšteli nosimi. Akmuo miega. Ji prieina artyn, sustabdo vežimėlį ties kojūgaliu, o jis tįso ligoninės lovoje, nejudrus ir susidėvėjęs; miega, jo kūne gyja smūgių ir spyrių sukeltos kraujosruvos, traukiasi žaizdos, maino spalvas mėlynės bei odos sumušimai, jis miega tarsi būtų ne pusamžis vyras, o naujagimis, kuriam dar per sunku ilgai išbūti sąmoningam ir atlaikyti visą tą vaizdų, kvapų, garsų, prisilietimų, minčių ir būsenų jūrą, tarsi – – – tarsi iš tiesų būtų suakmenėjęs, daugybę metų gyvavęs kaip akmuo, o dabar tik ėmęs pratintis prie žmogaus pojūčių. Moteris pasiruošia švirkštus, ištraukia iš pakuotės švarios tvarsliavos juostą. Reikia skubėti, nėra laiko, po galais, amžinai nėra laiko. Turi sutelkti visą dėmesį į rankas; šitiek metų mokėjo negalvoti, ką jos veikia, nes pačios viską žinojo, kasdieniai judesiai buvo įsilaužę į jos rankas ir performavę net kaulus, odą, sąnarius taip, kad jiems būtų patogu, rankos jau seniai buvo tapusios tiesiog kasdienio rūpinimosi kitų žaizdomis, siūlėmis, pragulomis bei opomis objektiniu būviu, regimąja išraiška, ir niekuo daugiau. Tačiau liesdama jį, savo akmenį, nieko negali padaryt. Kaip jis iš naujo pratinasi prie juslumo aplinkos dirgikliams, prie keistos, jaudinančios minties, jog kadaise buvo gyvas, taip ir jos rankos turi vėl išmokti judesių, kuriuos atlikdavo iš inercijos, be pastangų. Juda nerangiai, kampuotai, per greit arba per lėtai – nieko negalima padaryt. Nieko negalima padaryt ir su nevalingu pirštų virptelėjimu kaskart paliečiant išpurtusį, žaizdotą, mėlynių nusėtą miegantį veidą. Jos rankos yra lietusios šį veidą daugybe skirtingų būdų – bet tai buvo taip seniai, prieš tūkstančius metų, prieš tvaną – dabar jos neprisimena. Šias rankas ištiko amnezija, nes akmenys neturi prisiminimų. Kaskart jos iš naujo turi atrasti kelią, ir tai beprotiškai vargina.

Niekas nemokė matyti ir liesti akmenų, niekas nepaaiškino ir medicinos vadovėliuose neaprašė, kaip atpažinti akmenėjimo simptomus. Nei ką daryti su rankomis, nebeprisimenančiomis prisilietimų, ir akimis, nebefiksuojančiomis žvilgsnio spalvos, ir senstančiomis, savo darbą atlikusiomis įsčiomis, nebereaguojančiomis į šilumą. Niekas niekada nepasakė, kad taip nutinka – Sizifas automatiškais judesiais kopia į kalną, leidžiasi žemyn, paskui apsigręžia ir vėl ima kopti, ir taip kasdien, šimtus kartų, up and down, up and down, o riedulys – – – Kodėl niekas nesakė, kad visai neskauda, kai riedulys išsprūsta iš rankų ir ima nesulaikomai ristis žemyn? Kad nieko nejunti, nė nepastebi, kaip tai įvyksta. Akmuo dunda žemyn, turbūt trankosi į uolas, apačioje suduš-dūžta-sudužo, bet Sizifas žygiuoja į priekį, šypsodamas mandagia, dirbtinoka šypsena, ir jam nesuskausta. Jis žvelgia tik į priekį, eina iškelta galva ir žino, kad yra stiprus, nes kartais pasportuoja, stengiasi sveikai maitintis, nevartoja rafinuoto cukraus ir palmių aliejaus, perskaito kasdien po dešimt puslapių knygos apie tai, kaip tapti sėkmingam ir daug uždirbti, galgi ir tikrai užtenka kasdien sau pasakyti komplimentą, ir viskas išsispręs, negali žinot nepabandęs; o ir šiaip juk viskas ne per blogiausia, visko turi: skalbimo mašiną, indaplovę, kalnų slides, bulvių žiemai, baseino abonementą ir senmergę ilgai nebetempsiančią tetulę, turi vaikų, tai normalūs vaikai, vaikai kaip vaikai, nes juk kitų vartoja narkotikus, šlaistosi naktimis ir parduoda dalimis tėvų svetainės sekcijas, ir normalūs namai, nes kitų kur kas labiau apsilaupę, ir normalios pajamos, nes kitiems kur kas striukiau, ir normali išvaizda, nes juk nereikia čia holivudo, ir normalios atostogos, nes juk paskui vis vien viską pamirši, o nuotraukos išliks, ir normali turbūt bus senatvė.

Tik į ką taip užsivėpsai, Sizifai? Ar tavo akys regi? O gal jos, kaip ir šypsena – dirbtinis, rėmelyje užaugintas kvadratinis vaisius? Pomirtinė kaukė, kurios linkiuose taip patogu kartais pailsinti dar gyvą veidą? O ausys? Kaip garsiai turi sudužt riedulys, kad pagaliau išgirstum?

Ji nežino, nežino, negalvoja apie tai. Mintys per lėtos šio darbo specifikai, reikia skubėti, laukia dar ištisas skyrius. Jei turėtų laiko galvoti, galbūt pati būtų pastebėjusi kokį nors išdavikišką ženklą, šešėlį, nuslystantį uolų paviršiais – ką nors panašaus. Jei turėtų laiko galvoti, galbūt nebūtų reikėję avarijos, kraujo, lūžių, odon susmigusio stiklo, išnirusių sąnarių, sutrupintų šonkaulių. Bet ji negalvoja apie tai, negalvoja, kas būtų ar nebūtų galėję nutikti. Tik prisimena.

Prisimena karštligiškus nepažįstamų žmonių balsus, daugybę skambučių tą pavakarę, kai raudonai temo, o vyro vis dar nebuvo namie. Paskui spyglius ir samanų nuoplaišas jo plaukuose, sulipusiuose nuo sukrešėjusio kraujo ir purvo. Batų žymes ant drabužių, sanitaro plėšiamų nuo kūno ir metamų kertėn. Susitraukusią, naujagimišką nuogybę, staiga vėl grįžusią tukti ir plikti pradėjusio vyro kūnan, nebylią, paklaikusią, jos veidą vis susirandančią akį, tik vieną, tą, kuri pajėgė išsiplėšti iš sutinusių, pamėlusių vokų, atsargų kėlimą nuo neštuvų ir guldymą ant operacinio stalo. Paskui, žinoma, ji buvo išvaryta už durų. Prisivertė nutūpti ant kietos plastikinės kėdės, buvo nežmoniškai keista sėdėti ir laukti koridoriuje, kuriuo dešimtis kartų per dieną prastumdavo vežimėlį su vaistais ir apžiūros prietaisais. Pro šalį vaikščiojo žmonės, šmirinėjo slaugytojos, gydytojai, girgždėjo vežimėliai, o ji – – – ji prisivertė sėdėti ir laukti. Spoksojo į didelio banalaus paveikslo, vaizduojančio puokštę tulpių, kairįjį viršutinį kampą. Baisiai norėjo į tualetą, bet nėjo, draudė sau pasikelti nuo kėdės, nes viskas būtų iširę, susprogę atomais, ji niekuomet nebūtų įstengusi grįžti ir vėl sėstis į tą pačią kėdę. Minčių nebuvo nė tada. Tačiau buvo akyse tebestovintis vaizdas, buvo reginys – – – ir buvo garsas. Skambus, veriamai švarus ir aiškus į uolas dūžtančio, senokai sudužusio, tik laiku neišgirsto akmens garsas.

Prisimena, kaip kitą dieną, darbo metu, atvežė tą būtybę. Dėl šito daug nestatyčiau, puikiai prisimena puse lūpų tarstelint Aurimą, greitosios pagalbos paramediką, jiedviem keliant sulūžusį laumžirgį nuo neštuvų. Smagiai pasivažinėjo, po perkūnėliais. Būtum regėjus, kas liko iš džipo – o buvo geras džipas, kad ir sumaltas į ragą, bet matos, kad geras. Bandėm ištraukti ir kitus, bet post factum, buvo jau šaukštus padėję, kaukolės suplotos į blynus. Šitam dar neįtikėtinai pasisekė, ką? O atrodė laibiausias ir jauniausias – būtum mačius, kokie pitbuliukai gulėjo suknežinti buferių. Puikiai prisimena, kaip tasai Aurimas, gunktelėjęs, gandriškos išvaizdos žmogelis didelėmis ausimis, ilgais jautriais pirštais ir nesveikai išsišovusiu krūtinkauliu, laisvalaikiu skaitantis japonų poeziją, akimirką stabtelėjo atsikvėpti ir pratarė: Keistas dalykas, ar ne? Šitam jaunikliui net neišsiskleidė oro pagalvė, o jis vienintelis išsaugojo kaklą. Kaip šitaip nutinka, a? Visa mašina vienas laužas, liepsnojantis laužas, net lydyt nereiks, o šalia šito vaikiščio – tarsi nieks nepaliesta. Salone ant veidrodėlio kabėjo stiklinis paukštelis, ir spėk, ar sudužo? Kad jį kur velnias. Būtum mačius, būtum mačius. Visur liepsnos, benzino smarvė, stiklo šipuliai, buferių nuolaužos, jo galva guli ant prietaisų skydelio kaip ant pagalvės, o per porą pirštų – tasai stiklinis paukštis, sveikutėlis. Keistas dalykas, ką? Taip žmogus ir imi tikėt horoskopais, ar ne? Štai tada Aurimas kyštelėjo ranką uniforminės liemenės kišenėn ir ištraukė mažytę figūrėlę, sukruvintą, purviną, ir vis dėlto sveiką stiklinį paukštį, ištrauktą iš suknežinto džipo kaip dar vieną kūną, kurį reikėjo gelbėti – – – štai tada ir užšalo viduriai, išsiplėtė vyzdžiai, kraujo banga ūžtelėjo į smilkinius.

Ar džipas – – – jos žodžiai sunkiai skynėsi kelią, bet laikas tirpo, tuoj koridoriaus galas, Aurimas turės grįžti į savo postą, laumžirgį aptūps kaukėti chalatai, ir akimirkos tiesa bus prarasta – Tasai džipas – ar tai buvo juodas „Fordas“? Gale dvi atsarginės padangos? Išlūžęs kairiojo veidrodėlio stiklas? Aurimas nesusivaldęs prunkštelėjo. Išlūžęs stiklas? Moterie, ten nebuvo sprindžio, kuris būtų likęs sveikas. Bet lyg ir juodas. Taip, lyg ir juodas. O ką? Kas tau? Irma, ar viskas gerai? – – –

Aurimas juk negalėjo žinoti, jog delne gulėjo stiklinė gervė, kurią ji dovanojo vyrui laukdamasi jųdviejų pirmagimio. O neštuvuose sulaužytas gulėjo – ūmai ją pervėrė aštrus, tikslus suvokimas – jaunuolis, kuris dėl viso to kaltas, žmogus, per plauką netapęs jos vyro žudiku.

Žinoma, kad ji rūpinasi juo kaip įstengia. Žinoma, kasdien lanko jį palatoje ir perriša, pertvarsto, pakeičia, ką tik gali, žinoma, kad stengiasi kuo švelniau įvesti venon pačių įvairiausių lašinių kateterius, žinoma, kad suleidžia nuskausminamųjų, nors dozę reikėtų jau mažinti. Hipokrato priesaika? Ne. Priesaika seniai virtusi paprasčiausiu automatizmu. Būtinu ir esminiu aklumu, kurtumu, abejingumu bet kokioms silpnumą pakinkliuose keliančioms formoms, tekstūroms, kvapams. Tačiau tasai berniūkštis, tasai laumžirgis, tasai sulūžęs kokonas – kas kita. Prie jo lovos ji žengia plačiai atsimerkusi, nori regėti, nori sugerti jo vaizdą, liesdama stengiasi įrašyti odon jo kūno kvapą, temperatūrą, virpėjimą. Nori išsaugoti jį, tą keistą pusgyvį vabzdį, atmintyje, ir niekada, niekada, niekada nepamiršti, kad jo būta – tegu tik vienintelę jai reikšmingą sekundę, vienintelį sudužimo akimirksnį. Jei ne tasai akimirksnis, berniūkštis jai būtų nė neegzistavęs, kaip neegzistuoja milijonai, milijardai nepažįstamų vardų ir niekuomet nematytų veidų, gyvų ar mirusių. Tiesą sakant, būtų galėjęs nė negimti. Arba mirti anksti, žūti tūkstantį kartų skirtingais būdais – užsismaugti virkštele dar motinos įsčiose, nuskęsti ežere, perdozuoti, peršalti ir nusibaigti nuo kokios lėtinės plaučių ligos, nusinuodyti grybais, persipjaut venas – būtų galėjęs užgesti bet kurią savo gyvenimo dieną iki avarijos, ir šitaip nebūtų palikęs jokio pėdsako slaugytojos atminty. Jei būtų minčių, jei joms būtų vietos laisvai tekėti kūno paviršiumi bei ertmėmis tarsi gaivinančiam, apvalančiam, negyvas odos atplaišas nusinešančiam vandeniui, berniūkščiui nebūtų buvę jokio reikalo vis dėlto įkvėpuoti ir iškvėpuoti šitiek dienų, visą daugybę jai nežinomų dienų iki tosios, kurią – – – sulūžo, užsiliepsnojo, nukrito tarsi rūkstanti meteorito nuolauža popietės arbatėlėn, ištaškydama porcelianą ir apdegindama odą.

Tačiau jis nežuvo anksti, vis dėlto egzistavo, tebeegzistuoja, išlaukė šitiek dienų iki tosios, kurią – – – ir ar žino, ar žino, kad vien tuo jau išsipirko? Ar jis žino, kiek vertas vienas jo neatsargus slystelėjimas, galbūt per staigus vairo suktelėjimas, galbūt užstrigęs akceleratoriaus pedalas, arba per vėlai pastebėtas posūkis? Ar žino, kad esama žmonių, kurie, nors bijo prisipažinti, mokėtų šimtus, tūkstančius, milijonus, atiduotų viską, ką turi, kad tokie kaip jis žalotų kadaise jiems priklausiusius kūnus, vogtų automobilius, o paskui patys sudužtų, ir būtent šitaip – – – pavirsdami trūkstamu garsu, Sizifo dėmesį pagaliau patraukiančiu trenksmu? Ar berniūkštis kada nors pajėgs šitai įsivaizduoti?

Ar prisimins jos lūpas?

Nesvarbu, ar kada nors sužinos, ką tai reiškė. Nesvarbu, ar įžvelgs, kokią formą paliko įsirėždamas į egzistencijas, kurių nė neketino paliesti. Tai vienintelis apdovanojimas, vienintelis paminklas, kurį jam gali suteikti. Tegu tasai pabučiavimas palieka jam dar vieną randą, tegu dega ant kaktos, tegu išskiria jį iš kitų. Net tada, kai bus sveikas, vaikščios tarp žmonių, švęs ar gedės, kai alks, žvarbs ir keiksis iš nuovargio, arba kraus turtus ir tuks nuo prabangos, ką gi ji žino – – – nė akimirkai tegu nepamiršta, kad auka atiduota, už kokono kantrybę, naująją vabzdžio gyvybę, už visutėles dienas, kurias išvogė iš nebūties, jau sumokėta.

Slaugytojos pirštai sukiša termometrą į dėklą. Cypteli vežimėlio ratukai, girgžteli vyriai, ir ji vėl skuba koridoriumi. Chalatuotos žmogystos šmėkščioja iš už kiekvieno kampo ir virsta baltomis bei žalsvomis abstrakcijomis, varstosi durys, kyščioja galvos, girgžda ratukai, pasirodo ir dingsta kokia nors moteriškė paklaikusiomis akimis, atlapais drabužiais ir susitaršiusiais plaukais, besiblaškanti po visą pastatą ir kažko desperatiškai ieškanti, laukiančiųjų rankose šnara nervingai gniaužomi popieriai. Irmos žingsniai platūs, nes likęs dar visas pastato sparnas, ji kreipia vežimėlį į nuožulnumą ties laipteliais – įsiręždama sukasi – per vėlai atitraukia koją, užkliūva – neišlaiko – vežimėlis susvyruoja ir pasileidžia dardėti nevaldomas – mirksnis, ir jo nebeįmanoma nei pasiekti, nei sulaikyti – stiklo buteliukai virpa ir dzingsi vienas į kitą – inercija bloškia vežimėlį į sieną, pokšteli į grindinį atsitrenkęs metalas, kolbos žyra žemėn ir dūžta, iš jų teka lipnus, aitriai kvepiantis skystis.

Dar sprindis, ir šukės bei geležinis karkasas būtų kliudęs viršun skubančią kitą slaugytoją, jaunutę merginą silpnomis baltomis rankomis ir vaiko veidu. Trenksmas užklumpa ją tarsi žaibas giedrumoje. Ji stovi ir žvelgia į po kojomis besiplečiantį tvaną, skystis pasiekia batus, batai šlampa ir prisigeria aitrumo, o mergina vis nepajuda, stovi ir žvelgia žemyn, ir kol nepakelia galvos, neįmanoma suprasti, tai nuostaba, bejėgystė ar pasibjaurėjimas. Nyksta sekundės, bala plečiasi, užlieja grindų plytelių siūles.

Staiga stojusioje tyloje mergina vaiko veidu lėtai, aiškiai tardama skiemenis nusikeikia. Bet kai galiausiai pakelia akis į laiptų viršuje sustingusią moterį išvargusiu veidu – – – jos žvilgsnyje aiškiai matyti dar nespėjęs pranykti pavydas vandeniui, tekėjimui, beformei gyvybei.