Deimantas Saladžius. Šulinys ir bokštas

2024 m. Nr. 12

Esu pradedantysis rašytojas. Rašau fantastinius apsakymus, dalyvauju tokių apsakymų konkursuose. Mano santykį su fantastika gerai nusako šis gyvenimo įvykis: vėlyvoje paauglystėje pardaviau turėtas Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ ciklo knygas, o būdamas dvidešimt kelerių pradėjau ieškoti ir perpirkinėti to paties leidimo tomus.
Turiu ir kitokių kūrinių, nebūtinai fantastinių, idėjų – šiuo metu rašau autofikcinį romaną, kuriame pasakoju ir reflektuoju vieną keistą nutikimą, patirtą prieš devynerius metus keliaujant Šv. Jokūbo piligriminiu keliu.
Vienas apsakymo „Šulinys ir bokštas“ įkvėpimų yra mano mėgstamiausias serialas „Leftovers“. Jame nėra aiškinama, kokiu būdu įvyko kažkas netikėto, o vaizduojamos reakcijos į tai, kas buvo netikėta.
P. S. Turiu sodybą, kurioje vanduo tiekiamas iš šulinio. Ir kartais, jį valant, prireikia uošvio pagalbos.

 

Apsakymas

Kodėl neužgeso saulė?
Kodėl nesugriuvo bokštai?
Kodėl nesprogo dangus?

„Ugnies medžioklė su varovais“
(Libreto autoriai Saulius Šaltenis ir Leonidas Jacinevičius)

Kai bokštas virs šuliniu. Tokie žodžiai buvo iškalti betoninėje sienoje virš milžiniško altoriaus, padengto chromu. Šis užrašas, kaip ir stačiakampis gremėzdiškas altorius, atspindėjo blausią susirinkusiųjų rankose siūbuojančių žibintų šviesą. Jokių kitų šviesos šaltinių, tik menki žibintų blyksniai apšviesdavo erdvę tai vienur, tai kitur. Patalpa buvo ovalo formos. Be altoriaus, joje nesimatė daugiau baldų ar daiktų. Nieko, išskyrus varganus, jau gerokai apsilaupiusius sraigtinius chromo pastolius, kuriems trūko dalies šoninių atramų. Kadaise pastoliai kilo iki pat viršaus, bet kai reikėjo įsikurti nuolatiniam gyvenimui, įrengėme perdangas ir išbetonavome laiptus likusiuose aukštuose. Tik šiame aukšte pasiliko toji išklibusi konstrukcija.

Sunkiai keldamas kojas užlipau laipteliais prie altoriaus. Chromuotame jo paviršiuje išvydau atvaizdą – žilo, siaurų pečių vyro, kurio veide keitėsi tai pagiežos, tai sardoniškos šypsenos grimasos. Buvo nemalonu į save žiūrėti, tad nusukau žvilgsnį. Atkreipiau dėmesį į mažą duobutę altoriaus viduryje. Pirštais ėmiau ją krapštyti. Gremžiau, tryniau be gailesčio. Kol nebeištvėriau maudimo. Bet dar nenorėjau pasiduoti. Pabandžiau nagu įbrėžti, kaip nors sugadinti jos tobulą formą, tačiau skaudžiai įskilus nagui teko nusiraminti ir susitaikyti su savo bejėgiškumu.

– Atrodo, puikiai tinka, – ištariau žvaliai linksėdamas, slėpdamas rezignaciją, – būtent tokio, kokio reikia, skersmens.

Maždaug dešimt juodai apsigobusių figūrų, stovinčių mano užnugaryje, neskubėjo atsakyti. Jos lėtu, vienodu žingsniu užkopė laipteliais, ėmė supti mane glaudžiu ratu. Ratas jau buvo beveik užsivėręs, kai viena jų per daug priartėjo. Sulaukęs tinkamos akimirkos, nesidrovėdamas vožiau jai iš alkūnės į nosį. Tegu žinosi. Figūra išspjovė iš burnos kraują, jai nusmuko gobtuvas. Pasirodė juodbruvas vyras įkritusiomis akiduobėmis. Tai buvo Justinas, vienas mano sūnų. Nusistebėjau, kaip taikliai pasirinkau auką.

– Visa esmė buvo nieko nedaryti, – nesusitvardęs iškošiau.

– Kurgi ne… Tu tiek kartų mums pasakojai, – ištarė Justinas atsitiesdamas. – Tiek kartų rodei, kaip viskas įvyko. Net apgyvendinai mus čia. Tu, būtent tu pasistengei, kad mes niekada nepamirštume. Naivu tikėtis, kad mes nieko nedarysim.

– Kai bokštas virs šuliniu, – choru sušuko visos figūros vienu metu, kai Justinas davė jiems ženklą iškeldamas kairę ranką į viršų.

Pagalvojau, kad reikia dar kartą jam vožti. Tik nežinia, ar padės. Staiga pajutau, kad kažkas apkabino koją.

– Seneli Mykolai, tai juk tavo žodžiai, – ištarė mergaitė, pirštu rodydama į chromuotą užrašą virš altoriaus. Atsitiktinis šviesos blyksnis apšvietė gelsvas garbanas. Atpažinau mažąją anūkę Gabrielę. Po akimirkos viena iš figūrų čiupo mergaitę, greičiausiai tai buvo jos mama Elzė, ir įtraukė atgal į ratą. Ir gerai padarė. Pačiam sunku patikėti, kaip ūmiai ir stipriai supykau ant to kvailo vaiko.

Justinas dar kartą davė ženklą ir juodos figūros įsikibo į mane. Vieni tvirtai surakino rankas ir kojas, kitų vargani gniaužtai labiau žnaibė nei varžė. Iš jų prisilietimų bandžiau atpažinti, kuriam turėčiau nė akimirkos nedelsdamas sulaužyti kaulus. Deja, neatpažinau.

Negalėjau nieko padaryti, kai Justinas man nuo kaklo nuplėšė pakabuką – tėčio dovanotą sidabrinę monetą. Pragręžęs joje skylutę nešiojau kaip pakabuką. Dėl viso pikto apieškojo, ar daugiau nieko neslepiu. Iškraustę kišenes paleido, bet, kai pabandžiau priartėti prie sūnaus, buvau grubiai nuo jo patrauktas. Justinas žengė link altoriaus delne laikydamas monetą. Kitoje rankoje atsirado chromuota yla, greičiausiai pasigaminta šiai akimirkai. Moneta buvo padėta į altoriaus vidurį, būtent į tą duobutę, kurią prieš tai aptikau. Pasigirdo į maldą panašus murmesys. Pasilenkęs virš monetos, Justinas ryžtingais rankos judesiais įrėžė kelis brūkšnius ant spindinčio paviršiaus.

– Kai bokštas virs šuliniu, – džiaugsmingai visi sušuko, o Justinas išsitraukė gertuvę ir apšlakstė monetą.

Manydami, kad ritualas jau pasibaigė, mano palikuonys nusiėmė gobtuvus ir sukišo galvas prie altoriaus pamatyti rezultato. Stovėjau nuošalyje. Abejingai laukiau, kas įvyks toliau. Buvau susitaikęs. Tačiau vis dar truputį stebėjausi. Koks stiprus yra principas – kam lemta įvykti, tas turi įvykti. Nepaisant visų mano pastangų. Tai konstanta, kuri nesikeičia. Nepaisant sulaužytų taisyklių, nepaisant įvykių, parodančių, kad klystkeliai ir klaidos yra įmanomi. Bet galbūt tai suteikia jiems ramybę? Vieni įvykiai uždega viltį, kiti – grąžina į akistatą su tikrove.

Gyvendamas bokšte retsykiais pasvajodavau. Įsivaizduodavau, kaip būtų, jei su vaikais sutartume. Įtikinčiau juos savojo kelio teisingumu. Pasiryžtume gyventi šia akimirka, negalvodami apie ateitį. O vieną lemtingą dieną sienos pradėtų skeldėti. Iš pradžių tai vyksta lėtai – pro mažus plyšius byra smiltelės lyg smėlio laikrodyje. Kai kas bando užkimšti tuos plyšius, bet sudraudžiu ir primenu, kad neverta. Pradeda verkti vaikai. Mamos bando juos su meile raminti, įtikinti, kad viskas gerai, nors visi supranta, kad taip nėra.

Po kurio laiko žemė sudreba taip, kad visi pargriūname neišsilaikę ant kojų. Nuo sienų atskyla pirmos didžiulės plokštės. Jos krenta su didžiuliu trenksmu. Pakyla dulkių debesys, pro juos beveik nieko nematyti. Girdime, kaip pro atsivėrusias ertmes pradeda veržtis juodžemis ir molingas gruntas. Nušluoja altorių, pastolius ir visa kita, ką per tiek metų sukūrėme. Paskęstame, uždūstame smėlio prisemtomis burnomis. Susispietę į ratą. Susikabinę už rankų.

Tačiau tai dar ne pabaiga. Per drebėjimą žemės sluoksniai susimaišo su betono gabalais ir chromuoto, nerūdijančio metalo nuolaužomis. Betonas galbūt pamažu suirs, bet palaidotos plieno liekanos išliks be galo ilgai. Reikia nepamiršti ir viršutinių aukštų – žemė nepajėgi viena susidoroti su tokiu statiniu. Išlieka grėsmė, kad kas nors netyčia aptiks mūsų kapavietę. Glūdintis metalas suvilios juoduosius archeologus, šitaip jie gali rasti ir mūsų palaikus. Jei praneš apie tai mokslininkams, tie ims kasinėti toliau. Ir tada viskas vėl gali pasikartoti. Negalime leisti tam įvykti. Privalome išnykti be pėdsakų.

Ten viršuje, kur saulė plieskia ir gyvybė neįmanoma, darbą turėtų pabaigti žmogus. Sūnus paklydėlis, kuris lemiamą akimirką išlipa į išorę, išsigelbėjęs vien tik tam, kad pasiaukotų. Atsisėdęs už mano tėvo traktoriaus vairo, jis sudaužo į šipulius viską, kas lieka paviršiuje. Suverčia visa tai į krūvą, o tada dar užpila žemių sluoksniu, kad niekas niekada nerastų. Kad jokiems tyrinėtojams ateityje nekiltų pagundos. Kad tai būtų pamiršta.

Visiems bus geriau, jeigu iš šio pasakojimo liks tik dulkės.

 

***

Liežuviu perbraukęs suskeldėjusias lūpas, burnoje pajutau graužiantį sūrumą. Nebegalėdamas nuvyti minčių apie troškulį, išsiėmiau smagiai teliūskuojančią gertuvę. Priglaudžiau kaklelį prie burnos, bet tik lūpas suvilgiau, gerti neskubėjau. Atitraukęs gertuvę, apsilaižiau, surinkau nuo lūpų visus lašelius. Gertuvėje liko paskutiniai vandens litrai, o vandens turbūt nerasčiau kelių dešimčių kilometrų spinduliu, tad daugiau negundydamas savęs ją paslėpiau.

Šulinyje buvo vėsu. Dėkojau bent už tai. Pasilenkęs patikrinau gruntą – šis subyrėjo į smilteles vos tik prisilietus. Iš to paties smėlio supyliau kauburėlį, primenantį pilį. Rankos švelniai gurgždėjo, kai pabandžiau jas nusivalyti. O tada žvilgsnis nuslydo šulinio sienomis.

Pačiame viršuje pilkavo betoniniai, pradėję skeldėti šulinio žiedai. Iš viso jų buvo keturi. Kiekviename rentinyje įmontavau metalines kopėtėles. Patys žiedai – tėvo darbo vaisius. Ieškodamas senojo šulinio, tėvas išrausė sodo sklypą. Užtat vėliau didžiavosi, kad, užuot išgręžęs gręžinį, atgaivino šulinį, kuris net karščiausią vasarą nenusekdavo. Tyrimai rodė, kad jo vanduo geras. Niekada taip ir neišsiklausinėjau, kodėl taip svarbu buvo sutvarkyti šulinį senojoje vietoje. Atmintyje liko tik kelios frazės, išsprūdusios tėvui esant girtam. Neva jo paties senelis užvertė žemėmis šulinio duobę, nes buvo įsitikinęs, jog tai prakeikta vieta. Bet tėvo tai neatbaidė. Atvirkščiai – dažnai prasitardavo, kad, jei ne šulinys, nežinia, kaip čia viskas baigsis. Vis dažniau prisimindavau jo keistus žodžius. Ar galėjo tėvas žinoti?

Po žiedais prasidėjo senasis tašytų akmenų sluoksnis, kurį sukrovė vienas iš mano prosenelių. Sudėti šią akmeninę sieną turėjo būti varginantis, lėtas darbas. Žavėjausi juo – akmuo ant akmens bylojo apie kadaise vyravusią tvarką. Tvarką, kuri leido žmogui ir gamtai darniai sugyventi. Vietomis išsikišę akmenys sudarė įvijus laiptus, kuriais kadaise buvo nusileidžiama iki pat dugno. Deja, iš jų mažai kas buvo likę, tik ženklai, primenantys kažką atpažįstamą. Nenorėdamas ardyti tų nugludintų akmens pakopų, įrengiau šiame lygyje lynu slankiojantį keltuvą.

Giliausiame sluoksnyje turėjo glūdėti seniausių amžių trupiniai. Kadaise nubyrėjusi ir dulkėmis pavirtusi akmens skalda. Kažkas jau nebeatpažįstama, nematoma. Tačiau buvo visiškai priešingai – apačioje puikiai veikė infrastruktūra, jos spindinti aplinka džiugino akį. Viskas kvepėjo naujumu. Sienos vientisai išbetonuotos kelių dešimčių metrų ruožu. Lygutėlės lyg žmogaus oda, bet neabejotinai ne jo rankų darbo vaisiai. Nuo įgriovų saugojo savaime išsiskleidžiantys, chromu padengti nerūdijančio plieno pastoliai, kurie taip pat tarnavo kaip ilgiausi sraigtiniai laiptai. Protėvių įkvėptas nusprendžiau, kad reikia būtent sraigtinės konstrukcijos. Ji buvo ne tik patogi, bet tiesiog būtina – giliausiame, erdviausiame šulinio sluoksnyje keltuvas ir kopėčios taip gerai neatliko savo funkcijų.

Stovėdamas apačioje dažnai įsivaizduodavau šulinį kaip bokštą. Bokštas teikė vilties. Savaime. Kilti aukštyn – geriau, nei leistis žemyn. Tačiau bokštas gali stovėti tuščias, o šulinys… Bokšto vaizdinys mane ir gąsdino, ir keitė suvokimą. Juk perdariau tai, kas visada čia buvo. Užuot tęsęs statybas ir padaręs bokštą dar aukštesnį, skverbiuosi gilyn, ten, kur nė vienas protėvis nėra buvęs. Esu tas, kuris sujaukė buvusią tvarką ir praeitį pavertė savo gyvenimu. O kas lieka iš praeities, kai joje apsigyveni?

Nuvijęs mintis, kurios vis tiek sugrįš, skubėjau pakilti į paviršių. Kopiau metalinėmis kopėčiomis, bet staiga atsiminiau ne viską padaręs. Atsirėmiau nugara į šulinio sieną, kojomis įsispyriau į skersinį. Prieš paleisdamas jas rankomis, pasitikrinau, ar tvirtai stoviu. Ar nenuslysiu, ar kopėčių skersiniai nekliba. Atsiminiau tėvą, kuris būdamas šulinyje be jokios baimės paleisdavo kopėčias. Vos ne griūdamas įsiremdavo į šulinio sieną ir su pilnu vandens bambaliu rankose tikrindavo, ar vamzdyje nėra susikaupusio oro.

Išsiėmiau iš kombinezono vidinės kišenės dvi sidabrines monetas. Pasidėjau ant delno ir svarsčiau, kurią pasirinkti. Abiejų pranašaujamas likimas atrodė miglotas. Nusprendžiau laikytis įprastų žaidimo taisyklių ir išsitraukti monetą aklai. Sudėjau delnus, pakračiau, tada dešine ranka ištraukiau laimėtoją. Ant sidabrinės monetos reverso buvo parašyta „Gedimino pilies bokštas“, o kitoje pusėje puikavosi bokšto atvaizdas. Rezultatas nustebino. Ir išgąsdino. Tad persigalvojau – moneta, likusi kairėje rankoje, nuskrido į šulinio gilumą.

Žiūrėdamas jai įkandin prikandau lūpą. Svarsčiau, gal verta nusileisti ir vis dėlto jas sukeisti.

 

***

Ankstų rytą padirbėjau su žoliapjove, tad sodyboje kvepėjo šviežiai nupjauta žole. Braukdamas prakaitą vis žvilgčiojau į terasą, kur laukė ką tik iš šaldytuvo ištrauktas, be reikalo šylantis gazuotas gėrimas. Tikėjausi, kad, nupjovęs žolę dar iki pusryčių, galėsiu ramiai atsipūsti ir jį išgerti. Tačiau planai pasikeitė. O aš dėl to ir nezyziau. Žinojau, kad dabar turiu būti kartu su tėčiu. Tai buvo reta akimirka, kai abu žinojome, kaip elgtis. Reta akimirka, kai tarp mūsų išnyko nejaukumas ir nebesijautėme vienas kitam svetimi. Reta akimirka, kai tėvas nevengė bendrauti su savo sūnumi.

Stovėjau per gerą žingsnį nuo šulinio ir pasistiebęs vis žvilgčiojau, kas jame dedasi. Iš gelmės skambėjo keiksmažodžiai ir byrančio betono garsas. Skersai betoninį žiedą buvo padėta sija, kuri laikė gilyn nuleistas kopėčias. Kartais konstrukcija sujudėdavo. Kopėčioms remiantis į sieną, svoris pasiskirstė tolygiai, tačiau vis tiek atrodė, kad sija gali bet kada sulūžti.

– Mikai, ateik arčiau, – šūktelėjo tėvas.

Atsargiai priklaupiau ir prisimerkiau, bandydamas apačioje įžiūrėti tėtį. Sulenkęs kelius jis stovėjo ant kopėčių, nesilaikydamas už jų rankomis. Kad nenukristų, nugara rėmėsi į sieną. Rankomis darbavosi prie dviejų vamzdžių jungties. Vienas vamzdis vedė link hidroforo, o kitas – į šulinio dugną. Pabandžiau save įsivaizduoti tėčio vietoje – stovintį ant kopėčių ir neprisilaikantį rankomis – turbūt akimirksniu pasiduočiau ir įkrisčiau į vandenį.

– Va, matai, Mikai, pravalėme filtrą, bet vandens vamzdyje vis tiek nėra, – parodė tėvas. – Turbūt per aukštai iškeltas mūsų vamzdis. Laikyk, reikės pripildyti iš viršaus, paprastuoju būdu. Galbūt tada užteks spaudimo.

Sugriebiau rankomis vamzdį. Virš paskutinio žiedo pasirodė tėčio viršugalvis, tačiau jis nelipo aukščiau. Tik ištiesė man kažką, sugniaužtą kumštyje.

– Imk tarpines ir nepamesk.

Nespėjau suprasti, apie ką jis kalba, tik pamačiau dvi mažas gumytes, spurdančias mano delne virš tamsaus vandens. Kita ranka bandžiau stipriau apkabinti vamzdį, kad šis neišsprūstų. Vamzdis slystelėjo, abiem rankom jį sugriebiau. Tą pačią akimirką dvi mažos juodos spurgytės nusklendė žemyn. Iš šulinio piktai dėbtelėjo tėvas.

– Fuck, Mikai, jeigu taip ir toliau, tai niekada nepataisysime to supisto hidroforo.

Nudelbiau akis, nieko neatsakiau. Tėvas lipo skubėdamas, barškindamas kopėčias, nuo jo skleidžiamo pykčio, atrodė, net oras sutirštėjo. O tada garsiai trakštelėjo sija. Tėtis instinktyviai šoko nuo kopėčių ir užsikabino už šulinio krašto. Kojomis paspyrė kopėčias, visa konstrukcija sujudėjo, su baisiu tarškėjimu nuskrido į apačią. Girdėjau, kaip tėvas bando batais įsiremti į šulinį, atsispyręs persiropšti į kitą pusę, tačiau pėdos vis nuslysdavo. Jis žvalgėsi paklaikusiomis akimis, karštligiškai mėgindamas išsigelbėti. Suriko mano vardą. Liepė duoti ranką. Bijojau viską sugadinti, vėl ką nors padaryti neteisingai. Tad tik stovėjau ir laukiau, kol pats išlips.

Tėvas dar kartą slystelėjo. Garsiai nusikeikė. Nerasdamas kitos išeities, iš visų jėgų prisitraukė aukštėliau ir pabandė mane sugriebti. Turbūt tikėjosi, kad išsilaikysiu ant kojų, o tada bendrom jėgom išsikapanosime. Tačiau aš instinktyviai ir netikėtai vikriai atšokau. Tėvo ranka tik spėjo gribštelėti mano marškinėlių rankovę. Jis prarado pusiausvyrą ir nuslydo į šulinį.

Apačioje pasigirdo garsus pūkšt. Tik tada atsitokėjau. Pribėgau prie krašto. Iš vandens išniro tėčio galva. Jis pradėjo kosėti spjaudydamas vandenį.

– Fuck! Pasisekė, kad šiais metais daug vandens, – šūktelėjo. – Bet bus lūžus ranka, nes atsitrenkiau į tas supistas kopėčias. Mikai, bėk pas Salvijų.

Ruošiausi daryti kaip lieptas, bet pastebėjau, kad vanduo aplinkui tėtį smarkiai burbuliuoja. Kažkas sušmėžavo po vandeniu.

– Kas čia dabar? – nusistebėjo tėvas.

Kažkas truktelėjo jį už kojos. Nestipriai, lyg tikrindamas. Kitas truktelėjimas jau buvo stipresnis – tėtis dingo po vandeniu, bet greitai vėl išnėrė. Apimtas baimės jis bandė ropštis hidroforo vamzdžiu į viršų, bet šis nutrūko. Prapliupo siurblio talpykloje susikaupęs vanduo. Paskutinis truktelėjimas buvo lemtingas. Tėtis pradingo ir nebeišnėrė. Vanduo kurį laiką verpetavo, kilo purslai ir putos. Dar po keleto minučių stojo ramybė.

Pirmas, padedamas kaimo vyrų, į šulinį nusileido kaimynas Salvijus. Vanduo jau buvo gerokai nuslūgęs. Salvijus sušlapo tik iki pažastų, tačiau tėvo kūno nerado. Vakarop atvyko ugniagesiai gelbėtojai. Jiems leistis į apačią nebereikėjo. Užteko pašviesti prožektoriumi – šulinyje nebuvo nei vandens, nei kūno. Į dugną rėmėsi kopėčios, kurias gelbėtojai ištraukė su kabliu.

Visi manė, kad išsigalvojau, bet niekas nekvotė. Tik kuždėjosi kažką apie šoko būseną. Gelbėtojai apžiūrėjo tvartą, rūsį, namą. Patikrino kaimyninių sodybų šulinius, pilnus vandens. Nieko neradę pasakė, kad tėtis netrukus sugrįš. O kol kas turėjau pabūti pas Salvijų. Mama irgi skubėjo kuo greičiau grįžti – kažkokiame oro uoste laukė jungiamojo skrydžio.

Pasakiau, kad niekur neisiu, kol nebūsiu nuleistas į šulinio dugną. Nervino gelbėtojų neveiksnumas. Buvo akivaizdu – tėčio ir vandens dingimas yra susiję. Pradėjau verkti, muštis, netgi kandžiotis. Jiems neliko nieko kito, kaip tik kartu su gelbėtoju nuleisti mane į apačią.

Kai nusileidome, prie pat betono žiedo pamačiau kažką žibant. Tai buvo Gedimino pilies sidabrinė moneta iš tėčio kolekcijos. Finansiškai beveik nieko verta, bet pati pirmoji, kadaise įkvėpusi tėtį kolekcionuoti monetas. Savo kolekciją, tvarkingai sudėliotą albumuose ir įmautėse, jis laikė užrakintą komodoje, tad išvysti monetą šulinyje atrodė labai keista.

– Tai įrodymas, kad tėtis įkrito į vandenį, – išrėžiau gelbėtojui.

Dėdė Salvijus taip pat žinojo apie tėčio kolekciją, tad nuėjo ir patikrino albumus. Grįžo nešinas tokia pačia moneta. Įmetė ją į šulinį, kad pats įsitikinčiau. Monetos atrodė visai identiškos, bet įžiūrėjau kelis skirtumus. Šulinio moneta buvo labiau nusidėvėjusi, o atneštoji spindėjo lyg ką tik nušveista. Kitas akivaizdus skirtumas – rastos monetos reverse iš užrašo „Gedimino pilies bokštas“ buvo išbrauktas vidurinis žodis. Tai neatrodė kaip įprastas nusidėvėjimas. Ar tai galėjo būti tėčio žinutė?

 

Viršuje temo, darėsi šalta nuo šlapių, dumblu išteptų drabužių. Gelbėtojas pakilo į viršų, pas kitus. Man liko tik kastuvas ir prožektorius. Kumštyje vis dar laikiau sugniaužęs monetas. Įsidėjau jas į kišenę. Pradėjau kasti. Tai atrodė vienintelis logiškas veiksmas.

Darbuotis su kastuvu buvo nelengva. Greitai pradėjau prakaituoti, svaigo galva. Gelbėtojai vis pašviesdami patikrindavo, ar dar nepasidaviau. Gerokai jiems įkyrėjau. Darėsi vis karščiau. Trūko oro, akyse aptemo. Pykino. Galiausiai sukniubau ir nuslydau į šlapio smėlio duobę.

Sapnavau, kaip kartą tėvas buvo nusivedęs pažiūrėti Gedimino pilies. Sėdėjau prie įėjimo į muziejų. Verkiau. Tėtis ramino, bandydamas paaiškinti sudėtingus dalykus apie istoriją ir pasaulio kaitą. Jaučiausi apgautas. Norėjau pamatyti pilį. Savo tėčio pilį. Nesupratau, kodėl reikia taip negražiai žadėti tai, ko nėra. Vis dar nesiliaudamas pykti, atsisėdau ant žemės ir pradėjau rankomis semti smėlį. Pilsčiau jį į krūveles, plekšnojau, formuodamas kauburius. Pirštu kasiau griovius.

– Ką čia darai? – paklausė tėtis.

– Statau pilį, – atsakiau ir šniurkštelėjau bėgančią nosį. Tėtis nieko daugiau nesakė. Tik išsitraukė suvenyrinę monetą, kurią buvo nusipirkęs prie įėjimo į muziejų, ir padavė ją man. Net neapžiūrėjęs sviedžiau monetą į šoną. Ji negalėjo manęs paguosti. Tėtis nuėjo jos pakelti.

 

***

Dar kartą išsitraukiau gertuvę. Bergždžiai – neliko nė lašo. Padėjau gertuvę ant pastolių, o ji nuriedėjo ir įkrito į šulinį. Laukiau, kol iš dugno nemaloniai ataidės metalo žvangesys. Bet nieko nepasigirdo! Atsiguliau ant pilvo, nušliaužiau prie krašto ir persisvėręs pamačiau, kaip apačioje raibuliuoja. Akys galėjo apgauti, bet nenorėjau dar kartą tikrinti. Net jeigu pamačiau miražą. Persiverčiau per kraštą ir kritau veidu į apačią.

Kūnas panėrė į tamsą ir vėsą. Akimirksniu atgijo plaukai, ėmė brinkti oda. Iškilęs į paviršių pradėjau srėbti vandenį. Kosėjau, springau, bet nesilioviau. Sutrauktas skrandis pūtėsi, gargaliavo, pradėjęs virškinti. Kiekviena kūno dalelytė siurbė drėgmę ir mėgavosi.

Atsigavęs ėmiau svarstyti – kas toliau? Viena vertus, atsakymas gana aiškus – kadaise tėvas dingo kartu su vandeniu, tad reikia sekti paskui srovę. Galbūt tai nuo troškulio kenčiančio žmogaus kliedesiai, bet išsiaiškinti galima tik vienu būdu. Įkvėpiau ir panėriau.

Neturėjau jokių įrankių, net žibintuvėlio, kelias minutes plaukiau visiškoje tamsoje. Norėjau jau grįžti. Išsigandau, kad dugne nieko nerasiu, o tada pritrūksiu oro. O dar jeigu apsvaigs galva, sumaišysiu kryptis… Tačiau tada netikėtai pasiekiau kitą pusę. Nepajutau, kaip tai įvyko – iš aklinos tamsos prasmukau pro kopėčių plyšį, pečiu skaudžiai atsitrenkiau į vieną skersinį, o tada priešais save pamačiau šviesą šulinio viršuje. Grabaliodamas aplinkui netyčia užčiuopiau ant kopėčių užmautą kvėpavimo kaukę ir deguonies balioną. Nuostabai neturėjau laiko – užsidėjau įrangą dėkodamas už tokią dovaną. Kelis kartus giliai įkvėpiau.

Pakėliau akis į viršų. Kažkas negrabiai taškėsi plūduriuodamas paviršiuje. Šiek tiek pakilau ir švelniai truktelėjau jį už kojos. Žmogus išsigando, akimirksniu pradėjo įnirtingai spardytis, pataikė man į galvą. Atsitraukiau į šoną.

Aš vis dar netikėjau. Norėjau geriau į jį įsižiūrėti, todėl dar kartą griebiau už pėdos ir panardinau taip giliai, kiek įstengiau. Netikėtai nusimovė sportbatis, ir žmogus stipriais grybšniais pradėjo irtis į paviršių. Įtempęs jėgas pasivijau ir pažvelgiau jam į veidą. Į mane paklaikęs žvelgė Tėvas. Akimirksniu per miglą atsiminiau savo vaikystės siaubą. Kilo noras apsisukti, nekelti sau pačiam skausmo. Bet įvykiai klostėsi lygiai taip pat, kaip tada.

Išgirdau, kaip tėvas įkrito į vandenį, kai neišlaikė hidroforo vamzdis. Tai privertė mane atsitokėti. Supratau, kad laikas grįžti ir kartu pasiimti tėvą. Man buvo padovanota galimybė ištaisyti vaikystės klaidą, nesiruošiau šios dovanos iššvaistyti. Pasiruošęs nerti, sugriebiau tėtį už kojų ir pradėjau irtis link dugno.

Bet tėvas nuožmiai priešinosi. Nusiėmiau deguonies kaukę ir pabandžiau uždėti jam, parodydamas, kad nieko blogo nelinkiu. Tėtis trumpam nurimo. Plūduriavome vienas prieš kitą. Jis mąsliai tyrinėjo mano veidą. Ar atpažino mane, savo sūnų? Džiaugiausi, kad šiuo metu negalime kalbėti. Nebūčiau sugebėjęs jam nieko paaiškinti.

Tėtis nusiėmė kaukę. Ištiesė man kartu su deguonies balionu. Nustebęs paėmiau įrangą kaip taikos ženklą – turėjome ja dalintis, jei norėjome abu išgyventi. Užsidėjau ir įkvėpiau kelis kartus, bet tėvas vėl pradėjo plaukti į viršų. Vėl griebiau jį už kojos. Jis piktai pasižiūrėjo. Purtydamas galva parodžiau, kad negalima plaukti į paviršių. Tačiau jis nepaklausė. Dar kartą jį sugavau. Tėvas pabandė mane nuspirti. Pačiupau jo koją ir netyčia numoviau antrą sportbatį. Tėvui trūko kantrybė ir jis puolė mane iš visų jėgų.

Besigrumdami atsidūrėme dugne. Tėtis įsispyrė viena koja į šulinio sieną, o kita koja ir rankomis prispaudė prie sienos mano galūnes. Deguonies kaukės taip pat netekau. Pradėjau dusti, nebeturėjau jėgų grumtis. Galva nusviro ant šono. Nevalingai žvilgtelėjau į kairę, į kopėčių pusę. Pastebėjau rentinio apačioje gulinčią monetą. Kaip ji ten taip patogiai įstrigo? Mačiau ryškias rūdžių dėmes ant jos reverso. Pati moneta atrodė dar senesnė, lyg pragulėjusi vandeny kelis dešimtmečius. Tėvui nusmuko kaukė, tad jis, matydamas, jog nebesipriešinu, paleido vieną mano ranką ir pasitaisė deguonies kaukę. Pasinaudojau proga ir pamėginau pasiekti monetą. Kad bent pavyktų jos čia nepalikti…

Pajutau, kad ranka atsidūrė kažkur kitur. Pakėliau galvą. Tik dabar pastebėjau juodą ertmę po kopėčiomis. Tai greičiausiai perėjimas į kitą pusę. Ranka aklai grabinėjau toje nematomoje pusėje ieškodamas ko nors, kas padėtų. Jutau, kaip tėvas bando sučiupti mano ranką, bet nepasidaviau jam. Staiga sunkus akmuo įkrito tiesiai man į delną. Jau ruošiausi jį ištraukti šiapus, bet kažkieno pirštai ertmėje surakino mano dilbį. Truktelėjau ranką, tačiau stiprūs pirštai manęs nepaleido, traukė į save su dar didesne jėga. Dabar grūmiausi vienu metu su dviem priešininkais, kol iš plaučių išėjo paskutinis oras. Į tėvą vengiau žiūrėti, bet akies krašteliu mačiau, kad šis nekantriai laukia mano galo. Staiga pajutau, kaip svetimi pirštai paleidžia mano ranką. O tada nė trupučio nesudvejojęs iš visų jėgų tvojau tėvui su akmeniu.

 

Vandenyje atsispindėjo dangaus kūnai. Plūduriavau tarp jų. Šulinys buvo sklidinas iki pat viršutinio žiedo. Klausiausi, kaip požeminė vandens sistema pumpuoja vandenį į cisternas ir gausiai laisto šiltnamius. Protarpiais kažkas prie manęs vis prisiliesdavo. Tėvo kūnas. Nustumdavau jį šalin. Norėdamas susivilgyti veidą nustėrau, išvydęs, kad mano delnas išmirkęs ryškiame raudonyje.

Išsiropščiau iš šulinio. Vargais negalais ištraukiau tėčio kūną ir paguldžiau ant žolės. Tada nusiplėšiau šlapius drabužius. Iš kišenės iškrito subraižytoji tėčio moneta. Būdamas šulinyje pasiėmiau ją, kai vožęs tėvui supratau, kad jis nebeatsipeikės. Dar kartą nusistebėjau rūdžių žaizdomis, kurios lyg seno žmogaus raukšlės išdavė monetos amžių. Nors ne, tikrąjį jos amžių gaubė paslaptis. Laikydamas monetą jutau keistą ryšį su šulinio dugnu – moneta vis atsiduria šulinio dugne, vėliau patenka į mano rankas, tada veiksmas kartojasi iš naujo. Ir taip – daugybę kartų.

Šalia šios monetos padėjau kitą – sveikąją, kurią burdamas turėjau išmesti į šulinio dugną, tačiau neišdrįsau to padaryti. Šį kartą nė viena moneta nepasiliko šulinio dugne. Ar tai reiškia, kad šį kartą po tėvo dingimo turėčiau nerasti monetos? Juk greičiausiai iki šiol to niekada nėra buvę? Tada tai turėtų būti reikšmingas ėjimas žaidime. Norėjau didžiuotis šiuo veiksmu, vaizduotėje mačiau vis pasikartojantį monetos keliavimo ciklą. Kuris mano pastangomis buvo ką tik sustabdytas. Įsivaizdavau į kampą įspraustą savo priešininką. Šis ėjimas turėjo būti bent jau šachas. Jeigu ne matas… Net jeigu tai buvo patinė situacija, sukelta mano netyčinių veiksmų… Žaidimas baigtas, o šachmatų figūras nušlaviau nuo lentos prieš pakildamas iš žaidėjo kėdės. Taip, žinau, tai negarbinga. Bet turėjau parodyti – jokių revanšų daugiau nebus.

Kita vertus, esu neužtikrintas savo jėgomis, bandau tą nuslėpti, bet nesuprantu, ar jau išsidaviau, ar dar turiu vilties. Nepasitikėjimas kyla iš teisingo klausimo: koks žaidėjas gali nežinoti, atliko šachą ar matą? Tik visiškas nemokša pakliūva į tokią situaciją. Vis dėlto man pasisekė, kad žaidžiu profesionalų lygoje. Akivaizdu, kad tai ne draugiškos rungtynės siurbčiojant alų, kai, nenorėdamas pažeminti bičiulio, garsiai praneši apie gresiantį šachą ir matą. Susirungė profesionalai. Oponentams kalbėtis draudžiama. Abudu sėdime prisidengę pokerface minomis ir tai mane gelbsti, nes neturiu nė menkiausio supratimo, ką darau. Ir ką tik po paskutinio savo ėjimo nušlaviau žaidimo lentą. Nesuprasdamas, pažeminau priešininką ar pats apsikvailinau.

Dar nerimą kėlė faktas, kad apie varžovo egzistavimą sužinojau visai neseniai. Iki šiol viso labo žaidžiau pasjansą. Viskas, ką reikėjo daryti, tai laukti ir rūšiuoti – netinkamos kortos į vieną pusę, o iš tinkamų dėlioji aiškią seką. Tereikia kantrybės. O jeigu jau esi susipažinęs su kortomis, tikėti, jog vienu ar kitu metu iškris tinkama, visai nesunku. Tačiau netikėtai pasjansas virto pokeriu, kantrybė – pasyviu žaidimu, dėl kurio vis nusimesdavau kortas, o priešininkas be mūšio pasiimdavo visus statymus.

Jaučiausi apsvaigęs ir ieškojau paprasto būdo viską užbaigti. Pažvelgiau į šulinį. Galbūt tereikia užversti jį žemėmis? Pradanginti šį brangų vandenį ir susitaikyti, kad išgyvenimas neįmanomas? Vėl apžiūrėjau monetas, ir staiga giliai širdyje įsižiebė silpna viltis. O kas, jei iki pergalės trūksta tik vieno teisingo žingsnio? Juk turiu puikią progą pasirūpinti, kad ciklas niekada daugiau nepasikartotų.

Ryžtingai nusiteikęs nubėgau iki sandėliuko. Grįžau su dviem įrankių dėžėmis. Iš mažesnės išsitraukiau akumuliatorinį gręžtuvą. Atsidaręs kitą dėžę tarp blizgančių varžtų, įvairiausių kaiščių, surūdijusių vinių ir kitų mažmožių suradau grąžtą. Ploną, bet labai tvirtą. Subraižytoji moneta atsidūrė ant kelmo, skirto malkoms skaldyti. Netrukus išgręžiau joje skylę virš bokšto. Skubėdamas, lyg bijočiau būti sustabdytas, padariau monetoje dar keletą skylių. Dabar nebesimatė nei bokšto, nei užrašo, moneta pavirto tuščiaviduriu nesuprantamos paskirties žiedu. Bet to dar neužteko. Replėmis prilaikydamas monetą, plaktuku sulenkiau ją keliose vietose, o tada sulaužiau. Delne gulėjo kelios sidabrinės nuolaužos, atsivedėjęs nusviedžiau jas į pievą.

Dabar atėjo sveikosios monetos eilė. Paruošiau gręžtuvą, moneta jau gulėjo ant kelmo. Tačiau kažkodėl delsiau. Pačiam atrodė keista, kad taip lengvai, niekieno nesutrukdytas, sunaikinau pirmąją monetą. Juk mano oponentas toks gudrus. Kankino mintis, kad galbūt net šie veiksmai nieko nepakeis. Atrodo, žaidimo taisyklės prastai sumodeliuotos. Jose trūksta balanso tarp sudėtingumo ir azartiško įtraukimo, į kurį būtinai atsižvelgia visų žaidimų kūrėjai. Dabar buvo neaišku, kurie veiksmai relevantiški, o kurie ne, kurie galioja kaip žaidimo ėjimas, o kurie yra tik triukšmas. Galbūt šis žaidimas visai be taisyklių. Panašus į tai, ką vaikas susigalvoja radęs sąvaržėlę – čia niekas nelaimi, pabaigos nėra, visa esmė tik žaisti su sąvaržėle ir nenuobodžiauti. Vienintelė sąlyga, kurios negalima pažeisti, – turi žaisti.

Nepajėgiau sunaikinti antrosios monetos. Pabūgau žengti žingsnį, kuris nežinia ar ką pakeis. Užtat sugalvojau kitą planą. Tikinau save, kad moneta taps relikvija. Priminimu apie tai, kas įvyko. Priminimu apie tai, ką reikia daryti, kai bokštas vėl taps šuliniu. Tiksliau, ko nedaryti. Maniau, kad tokiu būdu sukursiu naujas taisykles.

 

***

Ore tvyrojo šventiška nuotaika. Vaikai krykštavo ir džiaugėsi. Nuo paties mažiausio iki tų jau suaugusių, kurie seniai perėmė iš manęs bokšto valdymą. Visų akyse žybčiojo didelis nekantrumas. Kad nuramintų mažuosius, Justinas liepė juos susodinti į ratą. Keli suaugėliai taip pat su malonumu prisidėjo. Pasitelkęs visą savo artistiškumą, Justinas ėmė sekti ne kartą girdėtą pasaką apie tai, kaip senelis Mykolas pastatė bokštą. Nors buvau pasakos autorius, nemėgau jos klausytis. Kadaise ji padėdavo užmigdyti vaikus, dabar buvo tapusi kažkuo daugiau, ne vien pasaka.

Paauglystėje daug skaičiau. Ypač mėgau fantastinius pasakojimus. Ieškojau knygų, detaliai vaizduojančių kitokius, išgalvotus pasaulius su, pavyzdžiui, aiškia magijos sistema, arba išsamiai aprašančių galimus socialinius pokyčius ateities visuomenėse. Ieškojau tikroviškumo ten, kur žinojau jo nerasiąs. Šis dviprasmiškumas mane jaudino. Žinojau, kad tai, ką skaitau, yra išgalvota, bet kartu man tai buvo tikra, nes skaitydamas viską taip ryškiai įsivaizduodavau, jog tie patyrimai mažai kuo skyrėsi nuo tikrovės. Nuoširdžiai užjaučiau savo skriaudžiamą klasioką, bet dar stipriau jaudinausi dėl knygos herojaus, nepritampančio savo aplinkoje. Žavėjausi šia dviguba tikrove. Didžiavausi, kad moku vienu metu gyventi čia ir ten. Tai buvo išskirtinis mano bruožas. Kiti vaikai to nesuprato, bet aš ir nesitikėjau, kad supras. Jeigu būtų buvę kitaip, nebūčiau jautęsis toks ypatingas.

Bet dabar jau žinau, kad tai buvo iliuzija. Iš tikrųjų jokie čia ir ten neegzistuoja. Kažkas nusprendė, kad čia baigiasi tikrovė, o ten prasideda stebuklai. Ir neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs patikrinti šį teiginį. Nors įrodymų apstu… Tik pagalvok! Net čigonė, burdama ateitį iš kortų ir pūsdama miglą, gali pataikyti į tai, kas sujaudina žmogaus širdį. Apgavikas, spjovęs tau į ištiestą delną ir neva išpranašavęs, kad ateityje turėsi namą su baseinu, gali būti teisus! Ir kiekvienas aklasis gali netyčia užtaikyti ir pasibelsti į tinkamas duris.

Sakysit, tai ne stebuklai? Kategoriškai nesutinku. Nesėkmė yra būtina sąlyga stebuklo apsireiškimui – tik ten, kur pasirodo viena, gali tikėtis ir kita. Stebuklas yra nesąžiningų statymų, iškreiptų proporcijų įkaitas. Ir taip, suprantu, kad žodis „atsitiktinumas“ gali suktis ant liežuvio galo. Įdėmiai paklausykite – ne kiekvienas atsitiktinumas yra stebuklas, bet kiekvienas stebuklas yra atsitiktinumas. Kaip manote, ką tai reiškia? Kažkas sąmoningai išmokė mus laikyti stebuklus šiuo tuo daugiau nei atsitiktinumu. Kažkas nori šiuos reiškinius išstumti už mūsų suvokimo ribų. Paklausykite manęs – fuksas yra stebuklo sinonimas. Ir toks sinonimas, kurį gali vartoti nebijodamas pakeisti reikšmę. Fuksas lygu stebuklas. Ir būtent fuksas atskleidžia mums užmirštą stebuklo ontologiją.

Tik todėl, kad turi dvi padiktuotas reikšmes, čia ir ten, nulį ir vienetą, nereiškia, kad matematinis uždavinys yra lengvai išsprendžiamas. Tai, ką laikai nuliu, priimi kaip nieką. Bet po nulio eina kablelis ir ilgiausia kitokių skaičių seka. Kažkas (kas išdrįso taip pasielgti?) suapvalino nulį, nepaisydamas visų reikšmių!

Taigi, mes gyvename stebuklų pašonėje, nuolatinių netikėtumų kaimynystėje. Bet ką tai reiškia? Ką tai sako apie mūsų pasaulį? Užtenka prisiminti, kaip būna, kai išeidamas iš krepšinio aikštelės meti kamuolį draugams iš aikštės vidurio. Ir netyčia, nesitaikęs pataikai į krepšį. Kaip būna, kai pastatai visus žetonus ant raudono, o kamuoliukas sustoja būtent ant tos spalvos.

O kas tyliai atsliūkina į tavo mintis ir ką iškart išvarai, laikydamas rankose gimusį kūdikį? Tuo metu galvoji, kad pasaulis nuostabus, puiku, viskas pavyko. Nuoširdžiai džiaugiesi. Trykšti laime. Bet ir junti šalia baugų šešėlį. Tą, nuo kurio išpila šaltas prakaitas, vien apie jį pagalvojus. Nes puikiai suvoki, kad galėjo ir nepavykti. Žvelgdamas į besišypsantį stebuklo veidą, matai ir supranti, kad jis neprognozuojamas asmuo. Šį kartą jis tau šypsosi. Taip jau sutapo. Fuksas. Bet kitą kartą… Štai kada imi suprasti stebuklo ontologiją. Joje karaliauja chaoso prigimtis, ir kitą kartą gali nutikti bet kas.

Mano tikrovė, prarijus fukso piliulę, toji akimirka, kai panėriau tikėdamasis išgelbėti tėvą, buvo diskredituota dvigubai. Pasaulis tapo nestabilus, nes kiekvieną akimirką regiu monetos galimybę atsiversti nenorima puse. Kiekvienas garsas priverčia suklusti, ar bokštas jau virsta šuliniu. Tačiau vis dar suprantu, kad nieko nežinome apie šulinio paslaptį. Todėl abejoju, ar tai apskritai dar kartą įvyks. Nepaisant mano paties patirties ir visų įvykių, liudijančių apie nuolatinį ciklą.

Bet mano palikuonys visai kitokie. Klausydami pasakos apie senelį Mykolą, jie visus stebuklus priima be klausimų. Pasaka tik atkartoja įvykių eigą. Ji yra supaprastintas pasakojimas apie praeitį, kuri man kasdien neduoda ramybės. Vis klausiu savęs, ar tai galėjo įvykti. Kaip ir mano vaikai, jokių atsakymų neturiu. Bet jiems tų atsakymų ir nereikia. Pasirodo, jiems pakanka to, kas yra. Jie net neklausia, kaip tai įvyko. Neklausia, kodėl tai vyksta. Kaip įmanomi tokie persiklojimai laike? Kas sukūrė šiuos įvykius? Jie tik laukia šventos akimirkos, kai bokštas virs šuliniu. Net neklausdami, kada tai įvyks. Primityvi pasaka yra mitas, paaiškinantis jų gyvenimą. Mano žodžiai jiems buvo tikrovė. Nedvejodami priėmė viską, ką pasakiau.

Galbūt viskas, ko reikia dabar, tarti dar vieną žodį. Naują žodį. Ir tikrovė turės pasikeisti.

 

Atsistojau nuo grindų, kur sėdėdamas stebėjau savo vaikaičius. Keli vyrukai iš karto prišoko prie manęs, bet Justinas jiems davė ženklą kol kas nieko nedaryti. Nenorėjo kelti sąmyšio. Juk tvyrojo pakili nuotaika, tokia reta mūsų bokšte.

Drąsiai pasukau prie altoriaus. Sargybiniai manęs nesulaikė, todėl skubėjau. Priėjęs prie pat, ištiesiau ranką į monetą. Iškėliau ją, rodydamas visiems. Justinas prisiartino prie manęs, pasiruošęs bet kada įsikišti.

– Ši moneta sugadinta, – sušukau skardžiu balsu. – Kai ją radau, joje nebuvo skylės. Pasidariau skylutę, kad galėčiau pasikabinti monetą, bet sugadinau ją visiems laikams. Ciklas nebegali pasikartoti.

Visus apėmė panika. Justinas prišokęs kažką rėkė į ausį. Kraustė mano kišenes, čiupinėjo. Atrodo, buvo pasiruošęs išskrosti mane, kad tik rastų tikrąją monetą. Greičiausiai vėliau tai bus padaryta, nes jie vis dar netiki, kad kitos monetos nėra. Vyresni vaikai susibūrė į ratą pasitarti. Suglumę apžiūrinėjo monetą. Ji keliavo iš rankų į rankas. Vieni tikrino jos tvirtumą, kiti bandė žibintų šviesoje įžiūrėti reversą ir aversą. Kažkas atsinešė slapčia užrašytą pasakojimą – lygino aprašymo detales. Jauniausieji verkė. Motinos juos varė į viršutinius aukštus.

O tada prasidėjo žemės drebėjimas. Purtė smarkiai, neišsilaikėme ant kojų. Įskilo betoninės sienos ir pradėjo veržtis smėlis. Viršutiniuose aukštuose pasigirdo triukšmas. Kažkas bandė stotis ir laikydamasis sienos ėjo link pastolių, tačiau ant jo užkrito staiga atskilęs betono gabalas. Sukilo dulkės. Nieko nebesimatė. Prasidėjo suirutė. Girdėjosi šauksmai ir krentančio betono garsas. Regis, neatlaikė lubų perdangos. Trumpam žemė nustojo drebėti, bet tikėjausi, kad tai dar ne pabaiga. Jau sakiau, visiems bus geriau, jeigu tik dulkės liks mano pasakojimo liudininkėmis.

Supratau, kad girdžiu artėjantį naują garsą. Atsistojau, pasiruošęs bėgti į viršų, tačiau jau buvo per vėlu. Mus užtvindė stipri srovė iš viršaus. Žemutinį aukštą greitai sėmė. Siurbliai, įrengti būtent tokiam atvejui, užsikimšo smėliu, suneštu purvino vandens. Niekas nebuvo pasiruošęs dviejų stichijų susidūrimui. Kai vandens srovė, nubloškusi mane nuo altoriaus, šiek tiek nurimo, grįžau atgal ir pasiėmiau monetą.

Žemutinis aukštas greitai pildėsi vandeniu, bet dar buvo laiko išsigelbėti. Iš viršaus nusileido inžinierius, paliktas budėti prie vandens talpyklų. Jis pranešė, kad abu rezervuarai pažeisti ir vanduo stipria srove veržiasi iš jų. Staiga plūstelėjo nauja srovė. Jos saugodamasis inžinierius turėjo staigiai nušokti nuo laiptų. Jis atnešė kelis deguonies balionus ir kelias nardymo kaukes. Šie daiktai buvo saugomi viršuje. Įrangą atidavė mažiausiems vaikams ir jų motinoms. Jei prireiks, jiems buvo liepta dalintis deguonimi. O Justinas kartu su kitais vyrais ir inžinieriumi, priešindamiesi stipriai srovei, pakilo pastoliais į viršų, tikėdamiesi išvalyti filtrus ir iš naujo paleisti siurblius.

Vandens jau buvo virš galvos. Plūduriavau vandens paviršiuje, jaučiausi senas ir pavargęs. Norėjau pasiduoti ir nugrimzti amžiams. Bet turėjau sulaukti bokšto pabaigos, įsitikinti, kad viskas baigta. Mažiausieji vaikai stovėjo užsilipę ant altoriaus. Motinos plūduriavo vandenyje, prisilaikydamos rankomis altoriaus kraštų. Jos ramino vaikus. Pabandžiau priplaukti prie altoriaus ir į jį įsikibti, tačiau vaikai mane nustūmė. Jie kaltino mane dėl šios katastrofos. Vyliausi, jog taip ir yra.

Taupydamas jėgas apsiverčiau ant nugaros ir taip plūduriavau. Nežinia, kiek praėjo laiko, gal net buvau užmigęs. Staiga pajutau, kad galva remiasi į betoną. Apsivertęs ant pilvo pastebėjau, kad vandens lygis mažėja. Tačiau siurbliai vis dar neveikė. Žvilgtelėjau po savimi. Ten, po vandeniu, išvydau atsivėrusią ertmę, kuri stipriai siurbė į save vandenį. Jeigu būčiau turėjęs jėgų, būčiau jai pasipriešinęs. Mėginau plaukti, šaukiausi savo vaikų, bet niekas manęs nebegirdėjo. Kartu su likusiu vandeniu artėjau prie juodos ertmės.

O gal šį kartą pagaliau pavyks suprasti ir įminti šulinio paslaptį? Nors, tiesą sakant, man nebesvarbu, kuo viskas baigsis. Nebejuntu jokio azarto laimėti šį žaidimą. Priešingai, darau viską, kad kuo greičiau pralaimėčiau. Nes pralaimėjimas reiškia poilsį.

 

Saulės šviesa mane apakino, nieko nematydamas, rankomis ieškojau, į ką įsikibti. Pagaliau pavyko už kažko įsitverti ir šiaip ne taip ištraukiau savo kūną į paviršių. Sukniubau ant šlapio smėlio. Apsigraibiau aplinkui. Pirštais užčiuopiau šulinio sienas – vėsų, tašytą akmenį. Netrukus supratau, kad siena kyla įviji akmeniniai laiptai. Jei pavyks sukaupti jėgų likutį, mėginsiu jais ropštis į viršų.

Po truputį grįžo rega. Kol kas mačiau tik daiktų kontūrus. Pakėliau galvą, mėgindamas įvertinti šulinio gylį. Virš viršutinio žiedo išvydau vaiko galvą. Norėjau sušukti, bet tik bejėgiškai sušvokščiau. Ištiesiau monetą vaikui ir tyliai ištariau:

– Pasiimk, man nebereikia.

Viršuje kažkas burzgė.

– Gediminai, pasitrauk nuo šulinio, – sušuko vyro balsas. – Nematai, kad atvažiuoju.

Vaikas dingo. Burzgimas priartėjo. Supratau, kad tai traktorius. Viršuje pasigirdo nesuprantami šauksmai. Tačiau traktorius nesustojo. Staiga kažkas užgožė saulę. Neįžiūrėjau, kas, bet netrukus supratau. Nuleidau galvą, užsidengiau ją rankomis, šalia pasidėjau monetą, kad ją pavyktų lengviau surasti. Ant manęs ėmė kristi žemė ir akmenys. Nuo smūgio į pakaušį apsvaigau. Karšta kraujo srovė plūstelėjo iš pakaušio ir susimaišė su iš žemės trykštančiu vandeniu. Kitą akimirką traktoriaus variklis užgeso ir viršuje pasigirdo keiksmai.

– Kurva, iš kur tas senis atsirado, – rėkė vyras. – Prakeiktas šulinys, jobtvaju, dabar jau ir vanduo sugrįžo.

Taip, iš tiesų. Prakeiktas šulinys. Kuris virsta bokštu. Vėliau vėl tampa šuliniu. Ir neaišku, nuo ko viskas prasidėjo – nuo šulinio ar bokšto. Ir tik vienintelis nuolatinis šio statinio gyventojas žino atsakymą į šį klausimą. Jis yra vienintelis šių pokyčių liudininkas. Deja, jis prastas pasakotojas. Metraštininkas, kuris neįsimena. Kuris nieko neužsirašo. Jis niekada nežino, nuo ko pradėti. Pasakodamas painiojasi, neskiria pirmo asmens nuo trečio. Viską perduoda taip, lyg pats būtų tai patyręs, tačiau pasakoja šaltai. Ir nesvarbu, kiek kartų kartoja tą patį ciklą, jis pats nesikeičia. Jis net nesensta. Jis čiurlena ir šniokščia ten, kur veda naujai atsiradusi vaga.