Aušra Gudavičiūtė. Išsilaisvinimas

2026 m. Nr. 4

Aušra Gudavičiūtė (g. 1976 m. Vilniuje) – filologė, literatūros vertėja, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Dirbo kultūros leidinių redakcijose, publikavo straipsnių ir interviu kultūros, ypač teatro, temomis. Dirbo laisvai samdoma vertėja, redaktore, tekstų autore, olandų kalbos mokytoja. Šiuo metu darbuojasi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Besimokydama vidurinėje mokykloje, dalyvavo jaunųjų filologų konkursuose, 1995 m. laimėjo prizinę vietą už publicistinį rašinį „Mėlynosios šalies link“ apie Valerijos Karalienės ir Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“. Prie prozos rašymo kryptingiau sugrįžo po 2022 m., kai interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ paskelbtame tekstų konkurse laimėjo antrą vietą su tekstu „Ar tas, kurio bijai, yra tavo artimas?“. Novelės spausdintos „Šiaurės Atėnuose“, parengta novelių knyga, kol kas laukianti palankių aplinkybių išvysti dienos šviesą.

 

Novelė

 

Apledijusiu, šen bei ten smėliu pabarstytu šaligatviu jiedu žingsniavo pilnaties pusėn. Navigacijos sistema telefone rodė, kad eina tinkama kryptimi ir yra nebetoli. Sankryžoje kirtus plačią ir judrią gatvę, toliau kelias vedė nuokalnėn, ir netrukus medžiai paslėpė gelsvą mėnesio veidą. Daubą dengė medžių šešėliai, ir pusiautamsoje jiedu žvalgėsi į dešinę, kur stovėjo vienas kitas namas. Kairėje augo tankus miškas. Iš tolo pamatė pačioje žemiausioje daubos vietoje netoli tvora apjuosto pailgo vienaaukščio mūrinio pastato besibūriuojančius juodus siluetus ir išgirdo triukšmą pastato viduje. Ten, už tvarto ar garažo duris primenančių dvivėrių durų, skalijo, ambrijo, lojo, kiauksėjo, nerimavo. Savanoriai, čia susirinkę pavedžioti prieglaudos šunų, atėję kas po vieną, kas po du ar net visomis šeimomis, stovėjo tylūs arba pusbalsiu šnekučiavosi. Vienur kitur plytėjo gelsvi pro medžius prasimušančios mėnesio šviesos lopai.

Užburta šio fantasmagoriško garsovaizdžio, ji stovėjo susikišusi rankas į palto kišenes ir tylėjo. Rapolas trynė kumštinėmis pirštinėmis apmautas rankas ir mindžikavo.

– Neišsigąsi? – paklausė.

Ji šyptelėjo. Kaime pas močiutę tik ji viena nebijo sarginio šuns, baisiai aršiai ginančio visą sodybą iš savo voljero. Net pati močiutė, net jos tėtis jo privengia, tik padeda ėdalą ir atgal, o Martyna užeina į voljerą šuns paglostyti. Ne, šunų ji nebijo, gal labiau prisibijo juos prie būdos rišančių ar į voljerus uždarančių žmonių. Būtų Martynos valia, visi šunys vaikščiotų ir bėgiotų laisvai, kaip laisvi šios Žemės gyventojai.

– Išlaisvinam juos? – lyg perskaitęs jos mintis, mirktelėjo Rapolas. – Ateisim naktį ir paleisim visus.

– Chm, – tarstelėjo Martyna, bendrakursių vadinama trumpiau – tiesiog Marče. – Iš pradžių bent porą pavedžiokim.

– Porą? Galim ir daugiau. Imam tris.

– Pažiūrėsim, kiek duos.

            Jau kuris laikas jiedu ketino čia atvykti, bet vis atidėliodavo. Marčė nebuvo tikra, ar sugebės, keletą kartų per savaitę vedžiodama šunį, prie jo neprisirišti ir atsispirti norui pasiimti gyvūną namo. O kur namo? Universiteto bendrabutyje laikyti gyvūnus draudžiama. Bet Rapolas ją tikino, kad net tokia pagalba yra labai svarbi, kad būtų egoistiška, negalint prisidėti daugiau, apskritai nepadėti, be to, aiškino jis, pagalba kitam, šiuo atveju – gyvūnų prieglaudai ir jos globotiniams, – ugdo asmenybę, švarina sąmonę, gerina visą aplinkos ekosistemą, sutrumpina persikūnijimų ciklą.

            Jis vis su tais dvasingumo pamokslavimais. Juokingiausia, kad daro tą taip įtikinamai, jog visi eina paskui jį. Gal tiksliau reikėtų pasakyti – visos. Na, bet juk ir tiesą kalba, negalėtum užginčyti.

            Su Rapolu jau trečius metus viename kurse studijuoja biologiją. Nuo studijų pradžios jis spėjo padraugauti gal su dešimčia kurso merginų, ir štai šiemet atėjo Martynos eilė. Kurso vaikinai jau seniai šnairuoja, ne sykį net ir pamokę buvo: apgavo pasakę kad jį kviečia prodekanė, kitą kartą apstumdė krepšinio aikštelėje, po antro kurso per šventimą sodyboje nuo tiltelio įstūmė į ežerą. O plaukti Rapolas, pasirodo, nemoka, gerai, kad dėstytojas ištraukė beskęstantį. Ir visada visi likdavo kalti, tik ne Rapolas.

            Įdomiausia, kad ir po tų draugysčių su bendrakursėmis niekas lyg ir nelieka nukentėjęs. Merginos kažkaip keistai pasiduoda tam jo dvasingumui, kuris – tikras ar suvaidintas? – veikia jas lyg hipnozė. Tarp vaikinų Rapolas draugų neturi, bet ir vienas nebūna – randa bendrą kalbą su daugeliu. Jis pilnas kažin kokio nepaaiškinamo pasitikėjimo savimi, tačiau kartu ir nuolankumo, neieško žodžio kišenėje, niekada nelieka kvailio vietoje. Net ir tuos vaikinų „pamokymus“ priėmė supratingai, pasijuokė drauge su visais, bet kartu buvo justi, kad jam jų, šitokiais būdais mėginančių jį įveikti, nuoširdžiai gaila.

            Rapolo niekas nebuvo matęs besimokant, bet organizmų kilmę ir įvairovę galėdavo paaiškinti neužsikirtęs, teoriją papildydamas filosofinėmis įžvalgomis. Gal truputį sunkiau jam sekėsi fizikinė ir organinė chemija, biostatistika, bet ekologijos pagrindus, genetikos problemas, evoliucijos mokslą gliaudė lyg riešutus, svarstė ir kūlė kaip patyręs ūkininkas grūdus. Su dėstytojais užvesdavo ilgas ir dalį pertraukos pasiglemžiančias diskusijas. Niekada niekam neatsisakydavo padėti, paaiškinti, skurdžiau gyvenantiems paskolindavo pinigų. Be to, Rapolas grojo gitara ir dainavo, todėl būdavo nepamainomas bendrabučio vakarėlių dalyvis. Dėl tos empatijos, kuri pavergdavo kiekvienos merginos širdį, kurse buvo įgijęs Jėzaus pravardę. Vis dėlto Martyna stengėsi negalvoti rimtai apie šią vėlyvą rudenį prasidėjusią draugystę. „Kažin, kiek jam su manimi tai tęsis“, – dingtelėdavo. Rapolas buvo toks žmogus, ant kurio negalėjai pykti. Bet ir pernelyg pasiduoti šiai hipnozei Marčė nenorėjo, bijojo. Nors jautė, kaip po truputį Rapolas atrakina jos moteriškumą, drąsą, pasitikėjimą savimi… Iki draugystės su juo Marčė buvo kukli kurso pelytė, ne, gal veikiau ondatra – dėl tų atsikišusių priekinių dantų, šiokio tokio antsvorio ir vandens meilės… O dabar štai net ir padainuoja, kai Rapolas paragina, nors jos balsas silpnas, bet jis taip žiūri, kad ji jaučiasi be penkių minučių operos solistė…

            Norėdama išblaškyti užplūdusias mintis, Marčė priėjo prie pastato ir pro siaurą pailgą langą pažvelgė vidun. Uždaryti atskiruose garduose nerimavo šunys. Štai tas ilgakojis atrodo dar visai jaunas ir sveikas. O ten, greta jo, tikras vargšelis – kailis vietomis išplikęs, akys padėrusios… Tolėliau mažas rėksmingas šunelis, kokius mieste dažniausiai vedžioja pensininkės, nesitveria savame kailyje. Kitas vėl guli kampe, susisukęs į juodmargį kamuolį, atrodo, jo nejaudina nelaimės draugų nekantravimas. Koks niūrus vaizdas. Marčė suabejojo, ar po šio karto dar norės čia sugrįžti.

            Pagaliau atsidarė dvivėrės durys ir ant gurgždančio sniego žengė prieglaudos darbuotoja, aukšta mergina atsegta striuke ir vienais marškinėliais po ja, ant pakaušio susirišusi arklio uodegą. Paaiškinusi savanoriavimo taisykles, parodė, kur padėti maišeliai išmatoms surinkti, dezinfekcinės servetėlės, parodė kryptį, į kurią pusę vesti globotinius, ir drauge su kita darbuotoja ėmėsi dalinti šunis.

            Kiauksėjimas, skalijimas ir ambrijimas dar sustiprėjo, o Marčė su Rapolu laukė, kol ateis jų eilė. Kai maždaug pusė savanorių su šunimis pajudėjo nurodyta kryptimi, darbuotoja paskelbė:

– Didelis, problemiškas šuo. Neglostyti, nebent pats norėtų. Kas nebijo?

– Aš, – nė nepajuto, kaip ištarė Marčė, ir Rapolas nustebęs pažvelgė į ją.

– Jūs dviese? Tada jums duosim ir kitą, su kuria Rodžeris gerai sutaria. Kalytę, labradorę.

– Galit ir dar vieną duot, – pasakė Rapolas.

– Palaukit, pagalvosiu… – darbuotoja pasitarė su savo kolege. – Gerai, gausit dar vieną kalytę, bet šių dviejų arti viena kitos neveskit.

            Gavusi vilkšunio mišrūną Rodžerį ir mažesniąją kalytę, Marčė patraukė šaligatviu įkalnėn, miško pusėn, kur link jau buvo nuėję dauguma savanorių. Iš paskos sekė vis dar keistai į ją žiūrintis Rapolas su žaismingąja labradore, kuri tuojau geltonai paženklino sniegą.

            Marčė viduje šypsojosi, patenkinta, kad padarė Rapolui įspūdį. Tegu žino, kad ir ji turi stipriųjų pusių. Rodžeris ėjo ramiai, nesigręžiodamas, o anksčiau jos pro langą matyta skardžiabalsė kalytė turseno greta, stengdamasi neatsilikti nuo didelių vilkšunio žingsnių.

            Jie ėjo nesikalbėdami, kvėpuodami šaltu pušyno oru, iš burnos leisdami baltus garų kamuolius. Kai kurie vedžiotojai jau keliavo atgalios į prieglaudą, su tais atsargiai prasilenkdavo, kad nesusiniautų šunys. Netrukus pasiekė regioninio parko pradžią žymintį ženklą, ir Marčė jau norėjo gręžtis atgal, nes visi trys globotiniai atliko gamtinius reikalus, bet Rapolas ją paragino:

– Eime toliau! Juk galime vedžioti ir ilgiau nei pusvalandį.

            Kažin, kaip čia toliau viskas klostysis, žingsniuodama spėliojo Marčė. Neslėpkim, Rapolas ją jau prisijaukino. Ko jis iš jos nori? Ko norėjo iš visų tų merginų? Gal imti ir tiesiai jo paklausti? Ką jis atsakytų? Ir… ar jai pasirodė, ar išties pastaruoju metu Rapolas pernelyg dėmesingai bendrauja su jos kambarioke?

            Į tą biologiją ji įstojo, galima sakyti, atsitiktinai, nors mokykloje šis dalykas ir sekėsi, netgi laikė biologijos brandos egzaminą. Kelerius metus po vidurinės dirbo, nes nežinojo, ką norėtų studijuoti. Tėvai, abu mokslininkai, dėstytojai, priklausantys Kauno elitui, jau buvo nusivylę savo vienturte, ir ji jautėsi nepateisinusi jų lūkesčių. Buvo lyg iškritusi iš medžio: ekonomika ir informatika, tėvų mokslo sritys, jos netraukė, apskritai nenorėjo niekur studijuoti, būtų norėjusi tiesiog gyventi. Jautėsi kitoniška, nepritampanti prie savo šeimos, per giminės pobūvius drovėdavosi pasakoti apie savo darbelį ekologiškų produktų parduotuvėje. Ir gyveno vis dar pas tėvus. Kol, pradirbusi toje parduotuvėlėje porą metų, prisiminė vaikystėje ypač mėgusi gamtą, augalus ir gyvūnus, mėgusi rinkti įvairius akmenis, tyrinėti samanas, grožėtis skirtingų formų kankorėžiais ir tų gamtos dovanų prinešdavusi pilnus namus. Tada ir nusprendė pasidomėti biologijos studijomis, ir štai, ji jau trečiakursė. Atsisakiusi tėvų primygtinai siūlomo išnuomoti buto, pasirinko gyvenimą bendrabutyje, nes norėjo labiau įsilieti į studentišką gyvenimą. Ar šiuo keliu ji pasuko neatsitiktinai? Ar juodu su Rapolu išties kas nors sieja?

            Šunys ėjo į priekį susidomėję, tik trumpam stabtelėdami apsiuostinėti prie vieno ar kito apsnigto krūmelio ar kelmelio. Tik mažoji kalytė prieš kurį laiką buvo truputį sunerimusi, gręžiojosi atgal, turbūt nustebusi, kur čia jie taip toli keliauja. Tikriausiai savanoriai paprastai apsiriboja pasivaikščiojimu iki regioninio parko ženklo ir atgal.

            Rapolas ėmė švilpiniuoti kažkokią melodiją, ir Rodžeris akimirką pastatė ausis, o mažoji kalytė suunkštė. Jos kailis buvo menkiausias iš visų ir ji truputį drebėjo iš šalčio. Labradorė vis taikėsi prisigretinti tai prie jos, tai prie vilkšunio, bet nė vienas iš jų nebuvo nusiteikęs žaisti.

            Miškas pasikeitė: pušynas perėjo į lapuotyną, kurio kažkodėl nenukritę lapai sidabriškai blizgėjo. Per šį tartum nulakuotą sąžalyną vedė baltas lyg kilimas takas, apkraštuotas žėručiais ir malachitais. Žengę taku, jie ūmiai pasijuto lyg slystantys, lyg čiuožiantys, lyg plaukiantys, net šunys vos išsilaikė ant kojų, ir kurį laiką šitaip visi slydo, lyg važiuotų miško eskalatoriumi. Takas atnešė juos į pilnaties apšviestą laukymę, pro kurią tekėjo upė. Prie kranto išsirikiavusios jau stovėjo kelios valtys, ir dar daugiau jų artėjo, upėje sudarydamos sangrūdą. Iš jų jau lipo tviskančiais apdarais apsirengę ir išsipuošę įvairūs gyvūnai ir augalai: vilkas su smokingu ir cilindru, stirna su ilgaauliais batais, trumpu odiniu sijonuku ir permatoma skraiste, gervė ryškiu makiažu, elegantiška prigludusia suknele ir su perlų vėriniu apie ilgą kaklą. Atgužėjo pernelyg smarkiai išsikvėpinusių pakalnučių būrelis, lyg debesėlis atplaukė švelniu pūkuotu aksomu apsisiautusi šilagėlė, jai iš paskos prisistatė raudonomis uogomis apsiauskaravęs žalčialunkis. Iš miško atžengė sermėguotų šernų pulkas, o vienišas stumbras, regis, atėjo kaip stovi.

            Marčė staiga pajuto, kaip ant dviejų kojų atsistojęs Rodžeris galantiškai perima iš jos pavadėlį ir jį nusisega, ir visi trys šunys apsitaiso nežinia iš kur atsiradusiais ištaigingais drabužiais. Mažoji kalytė tapo žavią prancūzę primenančia dama su elegantišku paltuku bei gobtuvu ir nebedrebėjo, o labradorė pasipuošė indėniškų raštų apsiaustu, ilgais įvairiaspalviais karoliais ir mokasinais. Vilkšunis iš kažkur gavo germanų kunigaikščio medžioklės kostiumą su plunksna skrybėlėje.

            Juodu su Rapolu taip pat buvo pasikeitę: abu dėvėjo barokiškus didikų puotos drabužius. Jos plačiomis klostėmis krentančios suknelės apačia braukė per didžiulės menės marmurinėmis grindimis virtusią žemę, o šermuonėlių kailiniai maloniai šildė. Rapolui prie diržo, juosiančio prašmatnų atlasinį žiponą, kabėjo kardas.

            Netrukus užgrojo muzika, ir Marčė apsidairė, ieškodama muzikantų. Garsai sklido iš viršaus, ir apskritoje pilnaties salėje jie išvydo sėdintį visą orkestrą. Tarp muzikantų ji matė visų gyvybės rūšių atstovus. Augalai ir gyvūnai ėmė kviesti vieni kitus šokti, ir jiedu su Rapolu pasekė visų pavyzdžiu. Aplinkui raizgėsi ir į ausį gyvenimo paslaptis kuždėjo šalčio nebijančios žalutėlės gebenės, kurių lianomis šokinėjo strazdai ir voverės. Grybai sukosi poromis ir guoteliais, sumaniai išvengdami didesniųjų šokėjų letenų bei kanopų. Atrodė, kad šoka net miškas ir upė, taip viskas lingavo, sukosi ir tvaskėjo. Pašokę visi gaivinosi livrėjomis apsitaisiusių garnių siūlomu gėrimu, panašiu į šerbetą. Aplink žaibiškai nardė tulžiai, snapuose nešiodami ir dalindami užkandžius.

            Eidama pro šalį ir tarsi pažinusi, į Marčę atidžiai pažiūrėjo ir linktelėjo vidutinio amžiaus ondatra, apsupta bebrų ir ūdrų būrelio. Marčė išties buvo anksčiau kažkur ją mačiusi. Netrukus užkalbino ir maloni lapė su įspūdinga brangakmeniais išpuošta uodega, ir nusivedė merginą į šoną paplepėti. Rapolui tuo metu cigarą pasiūlė jaunas išlakus elnias su liemene, kaklaraiščiu ir kelius siekiančiomis kelnėmis. Iš tolo Marčė išgirdo labradorės ir mažosios kalytės barnį – labradorės žemą, o mažosios kalytės spigų balsą.

– Matyt, kokio gražuolio nepasidalino, – ironiškai nutęsė lapė.

            Kurį laiką tiedvi barėsi, kol kažkas kitas patraukė labradorės dėmesį, o elegantiškąją prancūzę pakvietė šokio ligi šiol nematytas juodas laukinis šuo aptrintais džinsais.

            Netrukus visi ėmė tildyti vieni kitų šurmulį, mat turėjo nuskambėti ypatingas kūrinys iš Hendelio operos „Rinaldas“. Tai buvo arijos instrumentinis atlikimas, griežė viena violončelė, ir pokylio dalyviai klausėsi nuščiuvę, nė nekrustelėdami, sustingusiose rankose laikydami taures. „Leisk man verkti dėl savo žiauraus likimo ir atsidusti, ilgintis laisvės“, – vaitojo violončelė. Muzika skambėjo lyg verksmas, lyg aimana, lyg atsisveikinimas, ir jai nutilus daugelio akyse žibėjo ašaros. Visi ėmė skirstytis dar tyliau, negu buvo susirinkę. Daugelis išplaukė valtimis, kiti patraukė į mišką ir išnyko tankmėje.

            Šunys klusniai sugrįžo, prisisegė pavadėlius ir leido juos vestis.

– Rapolai, kas čia buvo? – paklausė Marčė. – Ar tai… ar mudu… Tai juk neatsitiktinai, tiesa?

            Rapolas tylėjo. Mergina pajuto, kad jis staiga nutolo, tarsi laukymės pokylis, užuot juos sujungęs, būtų tapęs išsiskyrimu. O gal tai padarė jos klausimas? Pasiekus mišką, jis ėmė kažko nerimauti ir paprašė:

– Truputį pavesk ją, gerai?

            Ir padavė Marčei labradorės pavadėlį.

            Pamaniusi, kad Rapolui prisireikė už krūmo, ji žengė į priekį su trimis šunimis.

– Marče, dabar tu labai nustebsi ir gal net supyksi ant manęs, bet aš privalau tai padaryti, – nuoširdžiai apgailestaudamas, susikrimtęs tarė jai Rapolas. – Man to reikia, supranti? Ir tau taip bus geriau, pamatysi.

            Lengvai, kaip ir visada, kai ką nors darydavo, vaikinas įsikabino į artimiausios pušies apatinę šaką, kuri buvo jam truputį virš galvos, prisitraukė prie jos ir kojomis atsispirdamas į kamieną užsikėlė ant šakos. Jis sparčiai kilo medžiu į viršų, protarpiais jai šūkčiodamas.

– Ehei, Marče, aš čia!

            Keletą kartų net numetė jai porą kankorėžių.

– Rapolai, lipk žemyn! – šūktelėjo ji. – Man baisu!

– Negaliu, Marče, negaliu! Gero tau kelio! Palinkėk ir man geros kloties!

            Užlipęs į pušies viršūnę, jis šoktelėjo ir atsidūrė kitame medyje.

– Marče, mums kol kas dar pakeliui! Tik aš aukštai, o tu – ten, ant žemės.

            Marčė ėjo į priekį, iš apačios stebėdama, kaip jis šokčioja nuo medžio ant medžio, kaip supasi ant šakų, kaip protarpiais pasiilsi medžių lajose, o paskui vėl šokčioja, kol žiūrint iš apačios jis ėmė panėšėti į juodais ir baltais lopais margintą laisvą ir laimingą šunį, keliaujantį medžių viršūnėmis. Negalėjo ant jo supykti.

Kai grįžusi į prieglaudą sugrąžino darbuotojai globotinius, toji mergina jos paklausė:

– Kur taip užtrukot? Ir… argi jūs nebuvote dviese su draugu?

– Ne, aš buvau viena, – atsakė Marčė. – Buvau visiškai viena.