Nijolė Marytė Šerniūtė. Amerikos benkartas

2026 m. Nr. 1

Romano fragmentai

 

Labanakt, mom, aš tave myliu

Tomas apie Grasfyldo reikalus nieko nenumanė, jis nė draugų toje pusėje neturėjo, ir jokio grasfyldiškio mokykloje nepažinojo, jie lankė kitą mokyklą. Grasfyldas jam tereiškė tiek, kad per jį ėjo geras kelias, kuriuo jis anksčiau su Džeraldu ir Lariu pralėkdavo ant savo dviračių, paskui su Kimiu automobiliais. Po to nelemto apiplėšimo jis laikėsi arčiau Kimio – žinoma, tas irgi buvo išdaigininkas, bet jo prisigalvojimai niekam per daug nekenkė arba bent jau nebuvo „kriminaliniai“, o taip nana įvertino savo sūnaus Tomo nusikaltimą, apšaukdama jį kriminaliniu nusikaltėliu, užtraukusiu jai gėdą, kurios ji nebenusiplausianti iki mirties.

– Tau belieka anksčiau mirti, kad nereikėtų taip kentėti, – sukikeno Tomas.

Metusi į jį žudantį žvilgsnį, nana tęsė auklėjamąją valandėlę. Ji, girdi, į Perkiomeno turgų nebegalėsianti nuvažiuoti, akių miestelyje parodyti. O ką daryti jo sesutėms ir broliukui, kai jų didysis brolis yra vagis ir plėšikas. Tuo tarpu Kimis raitėsi iš juoko. Tomui teko priminti, kad jokių sesučių jis neturi. Tas Kimį dar labiau prajuokino, net jo motina, nanos pusseserė, negalėjo šypsenos sulaikyti. Mom, nors ir labai pyko, net pasistiepusi apkūlė kumščiu sūnaitį į nugarą, kai jis sugrįžo iš kalėjimo, bet dabar, klausydamasi nanos priekaištų, liepė užsičiaupti ne „kriminaliniui“ nusikaltėliui, o nanai. Visiems užsičiaupus, pridūrė:

– Dievas myli ne tą, kuris nenusideda, – pasakė ji, žiūrėdama dukrai tiesiai į akis, – o tą, kuris nebenusideda.

Matyt, Džeimso Gordono Biblija, laikoma ant naktinio stalelio, senatvėje jai darė vis gilesnę įtaką.

Grįžęs iš belangės Tomas pasidarė daug atsargesnis su draugais, apsiribojo tik Kimiu ir keliais kitais iš mokyklos, o policijos bijojo labiau nei ugnies. Rinkdavosi kitus kelius, kad tik nereikėtų pro nuovadą važiuoti, ir miesto gatvėje apsimesdavo žiūrįs į kitą pusę, kad žvilgsniu nesusidurtų su pareigūno akimis.

Vaikams teberūpėjo paauglystės reikalai, galvos buvo pramuštos išdaigomis, o pasaulį draskė politiniai nesutarimai, naftos, gumos, cukraus gviešimasis, bankai springo pinigais, iš televizijos ekrano sklido viena už kitą grėsmingesnės naujienos. Vieną tokių dienų, jau rudenį, po pamokų Tomas nušuoliavo pas Kimį ir abu jaukiai susėdę svetainėje ant sofos girsnojo alų, nugvelbtą iš Kimio tėvo garažo, kai į svetainę šaukdama įskrido vyresnioji Kimio sesuo:

– Įjunkit televizorių! Greičiau junkit, nušovė Kenedį!

Ar vaikams rūpi ta politika? Vargu ar jie apskritai žinojo, kas tas Kenedis. Bet kad „nušovė“, tai jau pasidarė įdomu. Paskui nieko daugiau ir nekalbėjo nei namuose, nei mokykloje: tik Kenedis, Džeki, tik Džonas ir Karolina. Vienas lūkestis ėjo iš lūpų į lūpas: ateis kitas prezidentas ir sustabdys karą Vietname, sutvarkys raudonąją Kubą.

Kol suaugusieji, nugrimzdę į minkštasuolius, gaudė žinias iš ekranų ir radijo imtuvų, vaikams reikėjo augti. Kol politika dar nepritykino prie Tomo Gordono gyvenimo ir geležiniu karščiu nekvėptelėjo jam į veidą, jo kasdienybė klostysis įprastai, kaip ir turėtų būti normaliame paauglio pasaulyje. Tomui reikėjo sėdėti mokyklos suole, prasimanyti žaidimų ir padaryti tvarką savo žodyne: turėjo užmiršti žodį „mom“ ir išmokti „močiutė“. Prireikė tam laiko, taip kūliu persiversti Tomas nebuvo pratęs. Negali sakyti, kad poniai Gordon įsipyko motiną vaidinti, tiesiog jai labiau patiko tiesa Gordonų šeimos kraujo linijoje. Pagaliau ji įtikino Tomą, kad geriau viską vadinti tikraisiais vardais, ji iš tikrųjų yra močiutė, be to, motina jam būti jau per sena. O gal jai dukters pagailo?..

Bet Tomui vis tiek dažniau ištrūkdavo „mom gramma“, matyt, todėl, kad jis nuo mažens paveldėjo pono Gordono polinkį į discipliną, nebuvo koks išsižiojęs žioplys, per matematikos pamoką vogčia nusirašinėjantis iš draugo sąsiuvinio bereikšmius skaičius. Tomui tiesiog neišėjo vieną dieną daryti taip, o kitą – kitaip. Dėl to ir namuose, kuriuose kiekvienas daiktas turėjo savo vietą, Tomas jautėsi visų geriausiai. Kaip ir mokykloje, kur laiką diktuoja ausį rėžiantis skambutis ir laikrodžio turėti nereikia. Tiek metų močiutė jam buvo motina, ji, kaip bepavadintum, motina jam ir liko. Kad ir kaip sunku perlaužti įprotį, bet jei mom labiau patinka vadintis „gramma“, tai taip tegu ir būna. Tik jau nanos jis motina nevadino. Jai jis turėjo kitą, stipresnį ir negailestingesnį žodį, kurį visada ištardavo apie ją kalbėdamas, bet tik kai mom negirdėdavo.

 Taip ir atėjo diena, kai Tomas Gordonas, sulaukęs aštuoniolikos metų, pradėjo lankyti paskutinę mokyklos klasę. Buvo toks laikas, kad, nors ir kaip vengei politikos bei visokio nukrypimo nuo normos, įsijungęs televizorių, per žinias ar muzikos kanalą, net per laidą apie žvėris – vis išgirsdavai ką nors apie karą Vietname arba hipius. Ir abi temos glaudžiai pynėsi, ir nė viena Tomui nerūpėjo, nors užaugo tikrai hipiškos išvaizdos: buvo aukštas, lieknas, geraširdiško, meilaus veido, taikaus būdo. Šviesūs, iki pečių pasibangavę plaukai, vasarą įgaudavę nežymų oranžinį atspalvį, šviesios mėlynos akys ir lengvas juokas – viskas tartum sakė, kad jis priklauso savojo laiko dvasiai. Vyras kaip klevas, bet su hipiais nesusidėjo. Jau vien dėl netvarkingo jų gyvenimo būdo nebūtų ištvėręs komunoje. Be to, ne jo būdui mylėtis su pirma pasitaikiusia gėlėm apsikaišiusia mergaite. Neabejotina, kad Tomas gimdamas atsinešė ne tėvo ar motinos, o senelio Džeimso Gordono pastovumo ir moralės kodeksą.

Kad ir kokios atletiškos išvaizdos būdamas, Tomas už jokius pinigus neįsivaizdavo savęs kareivio kailyje, net sportui liko abejingas. Jis neapkentė lenktyniavimo, nesivaržė nei dėl merginų, nei dėl populiarumo. Draskysis, matai, jis dėl pailgo sviedinio ir lėks su juo per aikštelę kaip patrakęs. O mergaitės? Jų yra kiek nori. Dėl to mokykloje jo reputacija truputį kentėjo, bet Tomui Gordonui į tai buvo nusispjauti. Jei nekvailiojo prie Nešaminio su panašiais į save, tai knebinėjosi apie amžinai gendantį automobilį. O štai kvaišalams neatsispyrė, su draugais pasidalindavo marihuanos suktinuku, išlenkdavo butelį alaus. Bet nepasitaikė atvejo, kad pamirštų ribas ir voliotųsi ant sofos su skaudama galva. O gal tai tik dėl to, kad niekada neturėjo pakankamai pinigų švaistytis ir tykoti už kampo, kada prieis koks žolės prekeivis. Gal ir kalėjimo patirtis išugdė sugebėjimą riboti norus. Kaip mokyklos direktorius ponas Snaideris tada tarė, taip Tomas ir padarė – pamoką išmoko. Bet aplinkui tvyrojęs hipių gyvenimo būdas vis dėlto paliko gerą pėdsaką jo pasaulėžiūroje, išmokęs: ne muškimės, o mylėkime.

 Žinios per televiziją vis primindavo, kad, nors hipiai ir laksto po pievas su ramunių puokštėmis, negalima prarasti galvos, reikia atlikti pareigą tėvynei ir registruotis į privalomąją karo tarnybą. Taip, nelaukdami asmeninio paraginimo, Tomas su Kimiu atsirado prie miesto Teismo rūmų įsikūrusio pastato užsiregistruoti. Čia beveik prie durų juodu kaktomuša susidūrė su nana. Sužinojusi, ko jie ieško, iš karto ėmė vadovauti:

– Duokit popierius, aš tuojau viską sutvarkysiu.

Kimis savo gimimo liudijimą turėjo, o Tomas, močiutei iš darbo negrįžus, negalėjo paimti užrakintų dokumentų, ir iš kišenės išsitraukė tik vairuotojo pažymėjimą. Nana jau žiojosi barti tokį kvailį, bet prikando lūpą, tik paėmė, ką jiedu jai padavė.

– Sėskitės čia ir nė krust. Einu, pažiūrėsiu, ką galiu dėl jūsų padaryti.

– M-m-m-m-m, – vizgindamas užpakalį, Kimis pamėgdžiojo savo tetą. – Kažin, dėl ko ji tokia paslaugi?

Nukaukšėjo kulniukai, nuplazdėjo raudoni plaukai. Sugrįžusi po pusvalandžio, ji nuvedė vaikinus į kabinetą, kur už stalo sėdintis storas vyras būsimiems šauktiniams atkišo jau paruoštus popierius, liepdamas pasirašyti čia ir čia, ir ten, paskui įteikė jiems visai nedidelius plono popieriaus lapelius, liepė sulenkti nurodytoje vietoje ir visada nešiotis su savimi, o išeinant dar pridūrė, kad perskaitytų abi registracijos pažymėjimo puses ir jokiu būdu iš piniginės išėmę kur nors nenukištų. Ar jie turi piniginę? Kur neturės. Juk jie – vyrai, mašinas vairuoja, o vienas jau ir kalėjime atsėdėjęs.

Namuose Tomas žvilgtelėjo į savo registracijos lapelį ir nustebo pamatęs, kad turi antrą vardą. Aiškiai pačiame viršuje spausdintinėm raidėm užrašyta: Tomas Leonas Gordonas. Dar kartą pasižiūrėjo į vairuotojo pažymėjimą – ten jokio Leono nėra. Iš kur jį ištraukė? Pareis močiutė, ir viską bus galima išsiaiškinti.

Kieme stovėjo stipriai apdaužyta Tomo „Bell Air“, mašinos dalys gulėjo tvarkingai sudėtos ant rankšluosčio, todėl Tomas paprašė Kimio nuvažiuoti paimti močiutės iš senelių namų, kur ji jau dešimt metų dirbo. Tas nuvažiavo, bet grįžo vienas. Atsisėdęs ant žolės šalia pusiau po mašina palindusio Tomo, jis vienu atsikvėpimu išbėrė:

– Neberadau. Kai nuvažiavau, ją jau nešė į greitąją. Klausiau, kas atsitiko, pasakė, kad mirė. Kraujas ant smegenų, ar kas… Neklausk, daugiau nežinau nieko.

Tyla. Keli tepalo lašai nukrito ant Tomo veido ir ėmė slinkti skruostu žemyn. Kimis pašokęs griebė savo draugą už kojų, ištempė iš po mašinos ir šūktelėjo į ausį:

– Girdėjai? Mirė. Nepradėk bliauti.

– Nemeluok. Nejuokinga.

Bliauti Tomas nepradėjo. Jo ašarų šulinėliai visada buvo sausi. O gal visas skystimas nutekėjo į širdį.

Kitą dieną, parvažiavęs iš mokyklos, Tomas rado duris atrakintas, stalčiai buvo ištraukti, iškelti, ištuštinti ir gulėjo ant stalo sukrauti vienas ant kito, visos batų dėžutės su niekniekiais, fotografijomis, laiškais dingusios, nesimatė niekur ir albumo su jo nuo pirmos klasės rinkta pašto ženklų kolekcija. Net žurnalų krepšelis, kurį per namų ūkio pamoką močiutei nupynė, prapuolė su visais madų ir namų apyvokos žurnalais.

Tomui pasirodė, kad viduriai nusileido į pilvo dugną. Staiga apėmė toks bjaurumas, kad vos spėjo pasiekti vonios kambarį. Ten gerai išsivėmė, nubraukė rankove lūpas, atsigėrė vandens tiesiai iš saujos ir, nieko negalvodamas, nuėjo į svetainę. Ilgai sėdėjo ant sofos, net nesvarstė, ką toliau daryti, žiūrėjo pro langą, bet nematė nieko. Tada suskambo telefonas. Tomas girdėjo, bet ragelio nepakėlė. Vienintelis žmogus, kuris galėjo ką nors pasakyti, buvo miręs, o kiti nereiškė nieko. Telefonas aidėjo be baigos atvangos, paskui nutilo, po kelių minučių vėl pasiuto čirkšti. Vienintelis žmogus, kuris galėjo jam liepti pakelti ragelį, buvo miręs, o kiti nereiškė nieko. Pasaulis ištuštėjo, nepalikęs jokių gairių, jokio žemėlapio, nė menkiausio aiškumo, kas dabar bus. Tomui Gordonui ėjo devyniolikti metai, ir jis liko vienas. Kaip tas laikrodis ant sienos, iš kurio negailestinga ranka išėmė ratuką, ir rodyklės nebegali eiti.

Laidotuvėms reikėjo kostiumo, o Tomas neturėjo. Žinoma, jam visai nerūpėjo apsirengti „pagal reikalą“. Bet nana atvažiavusi kėlė triukšmą, nors močiutės santaupos atsidūrė jos kišenėje, ji vis tiek siuto, nes kostiumo, sakė, būtinai reikia dėl akių, o iš kur paimti pinigų, kai toks veltėdis arklys nieko neuždirbo. Siuto ir jos kumpanosis Pajanis. Bet kostiumą nupirko ir liepė saugoti kaip savo akį, nes tai paskutinis drabužis, kurį nelaimingoji motina perka. Kitu atveju Tomas būtų paklausęs, o kada ji ką nors jam apskritai pirko, bet dabar viskas: ir nana, ir jos vyras, ir kostiumas – jam rodės dalykai, ne didesni už blusą ant Kimio šunies, neverti nė burnos atverti.

Nuvežė ponią Gordon ant Gebenių kalvos pačiame paprasčiausiame karste, atsisveikino. Senelių namų darbuotojos artinosi viena po kitos prie Tomo, reiškė užuojautą, klausė, ar jam ko nors reikia, o jei taip, štai adresas, nesidrovėk ateiti. Būrelis retėjo, palydėję giminaitę, draugę ir bendradarbę, žmonės skirstėsi, sėdo į savo mašinas, neskubėdami suko link vartų. Nana priėjo prie Tomo ir liepė sėsti į mašiną, bet tas tebestovėjo, tada atsisuko Pajanis ir suurzgė:

– Į jokią mašiną to benkarto nevadink. Jei ir įsėstų, išmesčiau. Savo mašiną nudrožė ligi paskutinės detalės, tegu dabar pasivaikščioja.

Nana dar mėgino prieštarauti vyrui, bet tai negelbėjo. Pirmą kartą gyvenime užstojo sūnų, bet ir tai nieko gero nepešė. Pajanis susodino savo vaikus, stumte įstūmė naną į būdą, kaip jis pats automobilį vadino, ir Tomas lengviau atsiduso: pastovės jis čia netrukdomas dar valandėlę kartu su mom. Pastovėjo, pastovėjo, palingavo pirmyn atgal ir balsu pasakė, ką mažiukas tūkstantį kartų jai sakydavo:

– Labanakt, mom, aš tave myliu.

Nors ryto saulė dar tik sukosi į dvyliktą…

Ir nuėjo, nužirgliojo, kažkaip lyg gunktelėjęs, į kišenes rankas susikišęs, link galingų kapinių vartų, paskui, eidamas šaligatviu palei tvorą, pasuko galvą į kapo pusę. Tuojau ir paskutiniai miesto namai už nugaros liko, o kad atsidurtų savo trobelėje, dar greitkeliu reikės nužingsniuoti keturiolika mylių. Jis žinojo atstumą ir kelius žinojo, nes ne vieną kartą jau čia su draugais sukinėjosi. Iš neturėjimo ką veikti, iš išdykumo.

Tada prisigretino ir sustojo senas sunkvežimis, žilaplaukė moteris pro atdarą langą sušuko:

– Šok į vidų, aš taip pat į tą pusę judu. Pavėžėsiu.

– Koks gražus senas sunkvežimis, antikvarinis, – net ir tokią liūdną dieną Tomo akis pastebėjo tai, kas jam įdomu.

 – Senas kledaras, beveik vienų metų su manim, bet ratai dar rieda.

Daugiau kalbos neatsirado. Tomas atsirėmė į duris ir pamažu nugrimzdo į save, o paskui ir į miegą, ir į sapną, kuriame jis stovėjo prieš senį Frederiką ir kartojo: „Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau…“

 

Amžiną atilsį duok mirusiems

Ana matavo kambarį žingsniais: nuo lango prie durų, aplink stalą, nuo priešingos sienos iki indaujos ir vėl iš naujo. Ėjo ir ėjo, nepaisydama skausmo keliuose ir kulnyse, taip įtemptai galvodama, kad net pakaušis ėmė tvinksėti. Jau kelinta diena ant stalo gulėjo laikraštis su ponios Gordon fotografija ir žinia, kurios ji kažkodėl nesitikėjo, nelygu žemėje būtų žmonių, kuriems niekada nelemta mirti. Tas laikraštis, paprastai tariant, įsikibo į ją kaip virusas, kaip noras rūkyti: žinai, kad geriau nereikia, bet nesusilaikai, ir ranka pati prie cigaretės tiesiasi. Tiek kartų ji keikė šitos moters vardą, linkėjo visokio negerumo, kaltino dėl savo pačios nelinksmo likimo, o dabar kas pasidarė, ji nesuprato.

Nebėra. Nebėra Džeimso, nebėra ir jos, tos Helenos Holzanauer, kuriai atiteko Gordon pavardė. Gal jų niekada ir nebuvo, nei Džeimso, nei Helenos, tik vienas nenutrūkstantis sapnas, kankinęs ją šitiek metų. Tik spėliojimas, tik neatskleidžiama paslaptis ir troškimas, kad niekada nieko nebūtų įvykę. Kad tos nepaklusnios akys nebūtų kitų akių susitikusios, kad Antonis Smitas į Lazdauskio duris nebūtų pasibeldęs. Jos pirmo sūnaus ir Džeimso dukters veidai šmėkšojo jai prieš akis kaip klaustukai ir kaip amžinas priekaištas, kartais pavirsdami bjauria ironija, ir, nelyginant prikibusio voratinklio ant veido, ji negalėjo tų vardų nusibraukti. Per dvi nesibaigiančias dienas, ką dariusi, ko nedariusi, kur buvusi, kur nebuvusi, ji vis sugrįždavo prie to laikraščio, vis žiūrėjo į dar jauną, besišypsantį ir šviesų ponios Gordon atvaizdą, kol pagaliau suėmė piktumas: kodėl deda į laikraštį žmonių fotografijas, darytas prieš dvidešimt ir daugiau metų, kai tuo tarpu jie miršta pasenę ir surukę? Suglamžė laikraštį ir išmetė į šiukšlių krepšį. Lengviau nepasidarė. Vėl tą puslapį pasiėmė, išlygino kumščiu ir paliko ant stalo.

Ana nerado ramybės tol, kol ją staiga apšvietė mintis, ką turėtų daryti. Nusiprausė, apsitaisė pačiais gražiausiais drabužiais, apsiavė išeiginiais bateliais, užšukavo už ausų menkas nužilusias garbanėles, norėjo užsisegti ir kurį nors jai motinos paliktą papuošalą, bet susilaikė, tik užsimovė pigų, jau pajuodavusį sidabrinį žiedelį, kurį nusipirko iš pirmos algos ant Septintosios ir Market gatvių kampo, kuomet buvo visai jaunutė ir nepažinojo jokios širdgėlos. Tik ne skųstis depresija, ne pas daktarą ji ruošėsi.

Per pusvalandį Ana pasiekė Filadelfijos priemiestį ir pro vartus, virš kurių pleveno gedulinga muzika, įsuko į kapines. Ilgokai klaidžiojo kapinių gatvelėmis, kol rado paruoštą laidojimui vietą. Čia. Tada nuvažiavo atokiau ir pastatė mašiną taip, kad nekliudytų procesijai ir kad pati gerai matytų ceremoniją. Neilgai trukus vėl pasigirdo muzika, sklindanti nuo vartų su liūdna žinia – atvyksta. Anos širdis sudrebėjo: štai Helena Holzanauer skuba į Džeimso Gordono rankas (net nusmelkė paširdžiuose tas rankas prisiminus) visai amžinybei… „Tai ne vestuvės, o laidotuvės, tu, višta nupešta“, – sudraudė pati save Ana ir stengėsi nusišypsoti. Nepavyko.

Kad ir kaip tikėjosi, bet nieko jaudinančio Ana nepamatė. Laidotuvės – kaip ir visų žmonių. Pakalbėjo, pastovėjo, rankas paspaudė, pakratė vienas kitam, lyg svarbų uždavinį išsprendę, ir išsivažinėjo, palikę karstą duobkasiams į žemę nuleisti ir žemele užberti. Tik viena vieniša figūra liko stovėti kojūgaly. Ana pažino. Tas aukštas, liesas vyras buvo Džeimsas Gordonas. Ne!!! – susigriebė ji, – Tomas Leonas Smitas Gordonas, štai kas ten stovėjo… Žmogus, kurio neturėjo būti. Nei čia, kapinėse, nei Perkiomenvilyje, nei niekur šioje žemėje. Bet jis, priešingai visoms moralės ir sveiko proto normoms, buvo, stovėjo ten, ir Ana nieko negalėjo padaryti… Nei jam, nei su savimi…

Paskui matė, kaip jis – žmogus, kurio neturėjo būti, – nuėjo lėtu žingsniu, lyg kažką sunkaus nešdamas. Anai sugėlė širdį: ne tik JIS yra jos širdies maudulys, bet ir JI su savo nuodėmėm yra JO, to žmogaus, einančio link kapinių vartų, našta. Matė, kaip jis, jau gatvėje praeidamas patvoriu, dar žiūrėjo į paliktą karstą, paskui lėtai tolo gatve, kol pradingo už pastatų mūrų. Ana ilgai delsė: eiti ar ne prie Džeimso Gordono amžinojo poilsio vietos, bet susilaikė, pagalvojo, kad naujos šventvagystės nereikia sau ant pečių užsikrauti. Nei naujos nuodėmės. Ne Anos ten vieta stovėti. Pagal katalikišką ritualą privalėjo sukalbėti „Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie“, bet ir to nepadarė: tokia sutrikusi šią valandėlę buvo. Pagaliau pasuko raktą ir užvedė variklį.

Anos senas sukleręs sunkvežimis jau judėjo greitkeliu, kai ji iš toli pamatė Tomą Gordoną, pačiu kelio pakraščiu žingsniuojantį. Eik tu sau! Tai niekas jo nepaėmė parvežti namo? Iš viso tuzino mašinų nė vienoje neliko vietos pačiam pagrindiniam gedėtojui, kuris, nepaisant ūgio, dar tebėra mokyklinis vaikas? Ne viena ji beširdė. Tik tas supratimas nepalengvino nei širdies, nei sąžinės: juk ji ir pati kapinėse nesusiprato, kodėl Tomas ten vienas pasiliko.

– Šok vidun, pavėžėsiu, jei nori. Aš pati į tą pusę važiuoju, – sustabdžiusi ties vaikinuku savo „antikvarinį eksponatą“, kaip šeima vadino jos sunkvežimį, pro atdarą langą sušuko Ana. Ji stipriai suspaudė vairą, kad drebančios rankos neišduotų jos jaudulio.

Kai vaikinas įsėdo į mašiną ir draugiškai pasigrožėjo jos paskutinį kvapą leidžiančiu sunkvežimiu, nesmagumas lyg ir nučiuožė nuo širdies. Tomas jai pasirodė toks savas ir artimas, lyg jos pačios ranka ar koja, apie kurią negalvoji, nesidžiaugi, kad turi, kol nepradeda skaudėti. Viskas, kas susiję su šituo vaiku ir kas įvyko gerokai prieš jam atsirandant pasaulyje, jai skaudėjo keturis dešimtmečius, o šią minutę gėla nuslinko, tarytum tai, kas buvo sugadinta, sužeista ir nepriimtina, staiga sugijo, pasitaisė. Rodėsi, kad Tomas Gordonas tiesiog turėjo čia, šitoje vietoje sėdėti, šalia jos pavargęs miegoti, jo galva turėjo taip tabaluoti nuo peties ant peties visada, kaip dabar, šią liūdną jam dieną. Bet nepasuksi laiko atgal, neapsimesi, kad kaltas kas nors kitas. Ir koks absurdas galvoti, kad yra taip, kaip yra! Yra tik taip, kaip sąmoningai ar nesąmoningai pats žmogus padarai.

Tomas Gordonas kaip susmuko ant sėdynės, taip lyg užmuštas visą kelią ir pramiegojo, o Ana nežinojo, kur jį išlaipinti. Nenorėjo ir žadinti, kad sugrąžintų į tikrovę, kurioje tam visiškam našlaičiui tik našlaitystė beliko. Gyvasis turgaus radijas senokai išplatino naujieną, kad ponia Gordon netrukus po vyro mirties išsikraustė iš Perkiomenvilio ir apsigyveno kažkur arti Doilestauno, tad į tą pusę ir pasuko. Sustojo prie mokyklos, manydama, kad Tomui Gordonui tai bus pažįstama vieta. Lūkuriavo, kol pats atsibus. Valandą ar ilgiau taip sėdėjo, o mintys ir atsiminimai plūdo iš jos pavargusios širdies. Žiūrėjo į neplanuotai atsiradusio pakeleivio profilį: štai tas vaikas, kurio gyslomis teka jos ir Džeimso Gordono kraujas. Toks panašus į senelį Džeimsą, toks panašus į jos sūnų Tomą Leoną! Trys viename… Ak, nė vieno, net paties nežymiausio Antonio Smito bruožo… „Viešpatie, dovanok, ir gelbėk mano sielą…“ O gal tik jos akys klaidina, gal sveikas protas turėtų sakyti, kad vis dėlto jis yra Antonio Smito anūkas. O kad nepanašus į jos vyrą, tai juk tik retas vaikaitis į senelius būna panašus.

Nenusisuk, viltie, neapvilk… Leisk dar apsigavusiai būti.

Ana atsegė rankinę ir iš piniginės išėmė visus pinigus – ji turėjo įprotį laikyti kelias dvidešimtines su savim dėl viso pikto – ir atsargiai įkišo Tomui į švarko kišenę. To judesio pažadintas, Tomas atsimerkė.

– Nežinau, kur gyveni, parvežčiau namo, – pasiūlė Ana.

– Pareisiu. Ačiū.

Išlipo, dar metė žvilgsnį į sunkvežimį ir nuėjo. Į ją galvos nepasuko. Džeimsas Gordonas. Džeimsas…

 

Benamystė

Spardydamas nuo kelio akmenukus Tomas pamažu dūlino namo, tyčia gaišo, nes nenorėjo pareiti. O kai vakarop parėjo, pamatė, kad prie didžiojo namo nė vienos mašinos nėra, aišku, Kimio irgi namuose nerasi. Delsė į savo trobelę įeiti, bet juk jis ne mergaitė, reikia susiimti ir nežinia kaip, bet toliau gyventi. Pradėjo naršyti po kišenes rakto: buvo užmiršęs, kad durų išeidamas neužrakino ir raktų nepasiėmė, – tada ir užčiuopė švarko kišenėje pluoštelį pinigų ir popierėlį su geraširdės moterėlės iš senelių namų adresu bei telefono numeriu. Gerai atsiminė – ji pinigų jam nedavė. Kad ir kaip perkratinėjo mintyse visų veidus, bet taip ir nerado žmogaus, priėjusio prie jo su pinigais. Net su geru žodžiu, išskyrus močiutės bendradarbes, nė vienas nepriėjo. Teta Rūt iš Filadelfijos, ir ta jo nepašnekino. Gal pinigus įdėjo jį pavėžėjusi nepažįstama senutė? Ji lyg ir grabaliojosi jam aplinkui šoną, bet jis pamanė, kad sapnavo. Matyt, ji – viena iš močiutės draugių, nors Tomas pažinojo visas jos drauges, o šios, kad ir kaip suko galvą, neatsiminė. Turi būti draugė, kitaip ko būtų atėjusi į laidotuves?

Grįžęs namo Tomas persirengė savo kambaryje, įkišo pinigus į batą ir puskojinėmis juos apkamšė, kad ponia Pajani atėjusi nepamatytų. Ji pasirodys jau kitą dieną, ir Tomui tai nežadės nieko gero. Bet jis to dar neįtarė.

            Norėjosi valgyti, o šaldytuvas per tas kelias dienas ištuštėjo, duoninėje gulėjo tik apipelijęs duonos gabalėlis, tad atsigėrė vandens, o kad buvo dar visai šviesu, išėjo taisyti savo mašinos. Netrukus pasirodė Kimio mašina. Dar neišlipęs Kimis jau šaukė:

– Kur tu, kalės vaike, buvai?

– O tu kur, mamytės kūdikėli?

– Ką, tu atsisakei gedulingų pietų? Bet ir charakteris tavo! Palauk, atvažiuos tėvai, tai duos tau garo.

– Kokie tėvai? Kieno? Tavo?

– Tavo, kieno dar – ponas ir ponia Pajaniai.

Dabar abu susijuokė. Su Kimiu visad taip – kad pasakys, tai ir liūdniausią valandą paims juokas. Kimis atsivežė nemažą popierinį maišelį, pilną visokių gėrybių, ir abu vaikinai nuėjo į virtuvę.

– Paėmiau atliekų šuniui, tai mudu patys pavakarieniausim, o šuniu tegu mamzė pati pasirūpina.

Mamzė – Kimio motina – nė iš tolo nepriminė Helenos Pajani, nors abi pusseserės, seserų Holzanauerių dukterys, draugavo kaip dvi vyšnios, suaugusios koteliais. Kimio motina už visus savo vaikus stojo kaip tigrė, nors pagal tėvo pavyzdį jų nei gerbiama, nei mylima nebuvo, antrosios gi vaikai augo kaip Dievas davė, o vienas jų, mūsų Tomas Gordonas, jos širdyje tarsi atvėrė juodąją skylę. Į tą skylę ji metė bjaurius žodžius, kaltinimus dėl sumauto savo likimo, blogas pranašystes, neva tas benkartas tapsiąs narkomanu ir perdozavęs padvės kur nors patvory. Toks jaunas, o rūko marihuaną ir Dievas žino ką dar jis daro, smardindamas visą apylinkę. Dabar, Pajanių šeimos nelaimei, pasiliko vienas, ir jiems teks jį priglausti savo namuose, kol pabaigs mokyklą. Pagaliau, kam jam ta mokykla? Vis tiek iš jo nieko gero neišeis. Bet nieko nepadarysi, jei nenori turėti problemų su valdžia, reikės priimti. O priėmus prasidės problemos su ta pačia valdžia dėl jo elgesio. Aklavietė, kaip bepažiūrėsi. Visas abejones, garsiai išsakytas gedulingų pietų metu, Kimis žinojo, bet Tomui nesakė; tegu pusbrolis nors pirmą naktį išmiega be bjaurasties, kuri prasidės rytoj.

Pavalgę vaikinai dar susėdo pažiūrėti televizoriaus, o jau visai sutemus Kimis atnešė iš savo mašinos mažą maišelį žolytės.

– Parūkyk, našlaitėli, gal pavyks užmigti. – Pats jis nerūkė. – Dėl kainos nesirūpink, čia tau gabalas mano užuojautos.

Kimis išėjo, ir Tomas laimingai nugrimzdo į užsimiršimą. Pilnas skrandis nebekėlė triukšmo, mintys nuplaukė kartu su dūmu. Vos du įkvėpimai, to užteko, jie nušlavė viską: ir kas atsitiko, ir kas toliau bus, ištirpo ir močiutės, paliktos karste ant Gebenių kalvos, vaizdas. Nuskendo lengvame rūke visas sunkis, kai išganingas miegas uždėjo savo lengvą ranką ant vaiko kaktos.

Ryte, vos prasikrapštęs akis, pašoko, nes tikrovė vėl smogė į paširdžius: nėra! Veido, kurį jis tiek metų pirmą pamatydavo ryte atsikėlęs iš patalo ir paskutinį vakare prieš miegą, nėra. Namai tylėjo, kaip tas senas sugedęs laikrodis svetainėje, neišmestas tik todėl, kad visada ten kabėjo ir priminė močiutei jos vyrą. Nėra to žmogaus, kurio pašonėje Tomas visą savo gyvenimą gyveno, bet niekada nesijautė dėl to prislėgtas, o kai lemtis tą žmogų nuo jo atplėšė, atsivėrė žaizda, ir menku pleistru jos neužklijuosi. Vienas išsigelbėjimas, paveldėtas iš senelio Džeimso Gordono ir apibrėžęs Tomo egzistavimo ribas, buvo mokėjimas neatitrūkti nuo kasdienės tvarkos ir brangių žmonių. Net kai jo brangiausi žmonės be jokio pasigailėjimo išėjo ir paliko jį vieną kaip šapą pasuolėj, ne viskas sugriuvo, nes liko jų kasdieniai paliepimai: prauskis, sėsk prie stalo pusryčiauti, eik į mokyklą.

Rudenį dienos gražios, spalvingos, tebeaušta anksti. Rytą Tomas šviesos net neįsijungė, prieblandoje nusiskuto sutankėjusią kietą barzdą, apsirengė įprastais mokykliniais drabužiais, pavalgė šermenų valgių, nė nepagalvojęs, ar per naktį palikti ant stalo jie nebus apgedę, užrakino duris ir pasuko link autobuso stotelės. Nužengęs vos dešimtį žingsnių, grįžo atgal, iš mašinos bagažinės išėmė seną surūdijusią spyną su kyšančiu joje raktu ir įkabino ją į seniai nebenaudojamas kilpas, raktas džergždamas pasisuko, spyna užsirakino. Taip jis manė apsisaugosiąs nuo Pajanių. Pasijuto saugesnis. Bijodamas pavėluoti į mokyklą, pagreitino žingsnį ir nuskuodė prie jo jau laukiančio mokyklos autobuso.

O mokykloje gavo iškentėti bendraklasių mergaičių užuojautą. Dauguma vaikinų laikėsi santūriau: močiutės miršta, jos tiesiog privalo mirti, ne vienas jau buvo ir abi močiutes palaidojęs. Be to, tai tik močiutė, ne motina, ne tėvas, nėra ko būgnais mušti. Tomui Gordonui atrodė kitaip, bet jis nepanoro nei dėkoti už užuojautą, nei aiškintis. Tuojau po rytmetinės maldos mokytoja nusiuntė jį pas direktorių.

Atvėrė jis pono Snaiderio duris ramesnis nei visada, bet pagreitėjęs širdies plakimas vis tiek išdavė nerimą: ką dabar išgirs? Dar neįtarė, kad iš direktoriaus išeis visai nurimęs ir atgavęs pasitikėjimą.

– Man didelis džiaugsmas šįryt tave matyti mokykloje, – kalbėjo direktorius, paspaudęs mokinio ranką, – o kad pasiryžai toliau mokintis net tokiomis nelengvomis aplinkybėmis, rodo, kad esi subrendęs žmogus. Nežinau, kaip klostysis tavo gyvenimas vienintelei globėjai mirus, bet, jei matysi, kad esi kryžkelėje ir neišmanai, kur eiti, drąsiai ateik pas mane, pamėginsim kartu nuspręsti. Palaikau tave ir palaikysiu.

Tokia buvo direktoriaus kalba, ir Tomas Gordonas suprato, kad tai nėra tik tušti užuojautos žodžiai. Tvirtesnėm kojom jis grįžo į klasę – atjauta ir palaikymas teikė žingsniams pasitikėjimo. Gelbėjo ir tie keturiasdešimt dolerių, rasti kišenėje. Dabartis nebeatrodė tokia gąsdinanti, kaip dar galvojo vakar. Bet po pamokų vos išlipęs iš autobuso pamatė, kad iki vakaro reikės dantis sukandus iškentėti dar vieną smūgį: kiemelyje stovėjo Pajanių automobilis. Iš jo išlipo abu išraudę nuo piktumo, gal dėl to, kad rado duris užrakintas, o gal turėjo kitų priežasčių jo laukdami pasibarti. Net nežvilgtelėję į Tomą liepė susikrauti skudurus ir važiuoti su jais, kur galės pagyventi, kol susiras darbą. Bet Tomui toks pasiūlymas netiko, ir jis, nė nesiruošdamas jiems atrakinti durų, pasakė:

– Darbą aš turiu, iš jūsų namų man mokykla per toli, darbas taip pat.

– Gal manai, kad aš tave kviečiu? Kad noriu tavo nepasotinamo pilvo prie stalo? Aš tau sakau, ką turi daryti, o ne prašau. Todėl judink savo subinę.

– Lu, tu man neaiškinsi, ką turiu judinti. Ir ponia Pajani neaiškins.

Nei vienas, nei antras nesitikėjo tokio vaikui nebūdingo užsispyrimo, ir jei Tomas nebūtų pusantros pėdos už Lu aukštesnis, susikirtimas aiškiai būtų išspręstas smurtiniu būdu. O Tomas, nenorėdamas atrakinti durų ir įleisti Pajanių vidun, užšoko ant dviračio ir nuvažiavo keliu su visa mokykline kuprine.

Ne iš karto suvokė, kur turėtų važiuoti, bet mynė pedalus taip įnirtingai, kad keista, kaip jo senas dviratis neišlakstė į šipulius. Gerą valandą taip skriejo. Atsitokėjo Hanoverio plente. Sustojo prieš baltąjį namą su juodom langinėm. Štai ir jo kambario langas, o kitame namo gale… Ne, ji ten nebemiega. Ant Gebenių kalvos ji dabar. Amžiams. O kodėl jis čia stypso? Kodėl būtent čia atsirado? Galbūt tai ženklas. Staiga Tomui nušvito: laikas! Gal dar ne per vėlu. Pavažiavo kiek pirmyn, pasuko kairėn ir patvoriu stumdamas dviratį ėjo link Frederikų namo. Verandoje ant ilgo medinio suolo sėdėjo susenęs ir į mintis nugrimzdęs ponas Frederikas. Pakėlęs į svečią akis tuojau pažino:

– Nusigandau, – krūptelėjęs pasakė, – pamaniau, ponas Džeimsas Gordonas pasivaideno. Ko pasenęs ir išgėręs tik nepamatysi… Sėsk šalia, jei atsimenu teisingai, tai Tomas Gordonas esi.

– Aš. Atvažiavau atsiprašyti…

– Ačiū už tai. Ar dėl padangų? Pamiršau jau. Padangas man grąžino, net skųstis nebuvau nuėjęs, gal būčiau nė nepastebėjęs, kad dingo, bet visada yra gerų žmonių, pranešė policijai. Girdėjau, kad gavai pasėdėti. Galėjau eiti ir tave ištraukti, bet pagalvojau, kad bausmė bus tik į sveikatą. Nė savo vaikui nebūčiau ėjęs padėti.

Paskui dar šnektelėjo apie kitus dalykus: apie Džeraldą, apie sąvartyną, kurį netrukus reikės likviduoti, nes jis per senas jame dirbti, o sūnūs nenori po seną šlamštą raustis, apie Lynčus. Apie ponią Gordon nei vienas, nei antras nė žodelio netarė. Tada Tomas prisiminė, kad jam reikia vienos detalės mašinai pataisyti, nors atvažiavo čia visai ne dėl to. Nedrąsiai paprašė.

– Eik, jei berasi, gali pasiimti. Nieko mokėti nereikia, atvažiavai atsiprašyti, tai man ir atlygis. Žodis už dolerį brangiau.

Tai turėjo būti atleidimas. Ir užuojauta Tomui dėl močiutės mirties.

Parvažiavo vėlai. Džiaugėsi, kad spynos Pajaniai nenuplėšė, bet nuojauta kuždėjo, kad taip lengvai viskas nesibaigs. Ir nesibaigė…

Išalkęs puolė prie šermenų likučių, ačiū Kimiui, kuris juos vakar atnešė, pavalgė, atsigėrė vandens, dar valandą pasėdėjo prie namų darbų ir krito miegoti.

Kitą dieną po pamokų lipdamas iš autobuso Tomas išvydo sunkvežimį, stovintį prie namų durų. Gal neiti? Tegu daro ką nori, vis tiek jau nieko nepakeisi. Tomas lėtai artėjo prie namo, vangiai prasispraudė į vidų, o ten Pajaniai, jau baigę savo darbą, stovėjo palei langą, matyt, tik jo telaukė. Ant grindų pūpsojo krūva Tomo drabužių.

– Tomai, susirink drabužius, laikas mums važiuoti.

– Mums? Kam mums? Man niekur važiuoti nereikia. Jei jums reikia, tai ir važiuokit.

Tada Lu ramiai pasakė:

– Per tris dienas turi iš čia dingti. Namas parduodamas, jį reikės nutempti.

Tada įvyko stebuklas. Helena ėmė niurnėti, kad negalima vaiko palikti visai be nieko, per jaunas jis be priežiūros gyventi, ką pasakytų motina, jei gyva būtų. Kokio vaiko, kokio dar vaiko? Ar ji kalba apie šitą poną Gordoną? Lu kėlė balsą, ginčijosi vis garsiau, girdi, jam aš-tuo-nio-li-ka metų, rūkyti, vogti, gerti gali, o vienas būti dar negali? Jų balsai aidėjo tuščiuose namuose, sklisdami iš kambario į kambarį pro visas atlapotas duris, kol galų gale Helena jau visai netvirtai pareiškė:

– Tada ir aš čia pasilieku. Išmiegosiu ant grindų.

 Pajanis, suraukęs antakius taip, kad tie beveik lipo vienas ant kito, išlėkė iš namo, įsiropštė į sunkvežimį ir išmetė čiužinį tiesiai ant žolės. Paskui dar ir maišą, kažko pilną. Tada dar ir krepšį, vėl kažko prikrautą. Iššokęs iš mašinos, įžengė vidun ir piktai paklausė:

– Tai važiuojam ar ne?

Čia stebuklas ir pasibaigė. Gal jo nė nebuvo? Helena išsekė paskui savo kumpanosį, mašina užvesta suburzgė, ir Tomas Gordonas pasiliko vienas. Pirmą kartą gyvenime jis išgyveno tokią brutalią veidmainystę, tokią skriaudą. Iki šiol, jei kas nemalonaus atsitikdavo, trumpam sukeldavo baimę, sąžinės graužatį ar fizinį skausmą. O šis naujas jausmas užpildė jį visut visą, prasidėjo kažkur pilvo apačioje ir kilo, nežmoniškai spausdamas smegenis. Ak, ir tas šleikštulys, visą jį apėmęs! Iš pradžių nesuprato, kas jam darosi, nes dar niekada nebuvo patyręs tokios milžiniškos skriaudos.

Ilgai stovėjo, žiūrėdamas į krūvą drabužių, sumestų ant grindų. Nesąmoningai ėmė ieškoti batų su pinigais. Tebėra! Blaiviai galvoti negalėjo, jokia šviesi mintis nebeatėjo į pagalbą. Burna prisipildė aitrių seilių. Jis atsigėrė tiesiai iš čiaupo ir išėjo į kiemą. Partempė į vidų čiužinį, maišą ir krepšį, išvertė viską ant grindų. Štai: patalynė ir du rankšluosčiai. Krepšyje rado visko po vieną: stiklinė, puodukas, lėkštė ir stalo įrankiai vienam asmeniui. Viskas. Jokių abejonių neliko: Pajaniai iš anksto pasiruošė Tomo maištui. Tikriausiai tai darė džiaugsmingai. O kvietimas važiuoti su jais tebuvo nevykęs vaidinimas.

Per kitas tris dienas Tomas laiko nešvaistė, po pamokų tris keturias valandas darbavosi Kimio tėvo, Hario Šuldegio, firmoje, triūsdavo tol, kol gaudavo leidimą baigti ir eiti namo. Kiekvieną uždirbtą centą taupė, nors nenumanė, kiek jam reikės pinigų, ar užteks kambarėliui išsinuomoti. Vis dar tikėjosi, kad dėl namo Pajanis tik pagrasino, bet po savaitės vakare grįžęs rado namo vietoje tik šliūžes. Čiužinys, drabužiai ir keletas daiktų gulėjo kieme ant žemės. Mantą jis susirinko, sumetė į bagažinę, knygas – ant priekinės keleivio sėdynės, ir jau ruošėsi važiuoti nusipirkti ko nors vakarienei, kai jį pašaukė Kimio motina.

Be Kimio, ji buvo vienas tų šviesesnių žmonių, kurie darė Tomui įtaką. Žinoma, reikėjo su ja atsargiai laikytis, nes savo pusseserei, poniai Pajani, telefonu greičiausiai atraportuos viską, ką apie jį sužinos. Bet dabar ji kvietė Tomą pavalgyti. Kas žino, gal sąžinė jai sukirbėjo, gal motinos širdis susigraudino, o gal buvo ką tik iš bažnyčios parėjusi. Tomas gavo progą paprašyti, kad priglaustų jo čiužinį ir dviratį, kol jis ras, kur pasidėti. Kimio motina jam į širdį per daug nelindo, tik pažadėjo pranešti, jei sužinos apie kokią tinkamą vietą, žadėjo net rekomendacinį laišką parašyti. Bet apsistoti savo namuose nepasiūlė.

Po darbo, jau visai temstant, Tomas mašinoje sėdėdamas ruošė pamokas, o paskui išvažiavo, nė pats nežinodamas kur. Radijas transliavo prezidento kalbą, Lyndonas Džonsonas apgailestavo, kad konfliktas Vietname privertė pakeisti jo poziciją, ir jis nebegali laikytis ankstesnio pažado nesiųsti Amerikos jaunuolių į karo ugnį, nes komunistinės jėgos turi būti sunaikintos dėl Amerikos ir viso pasaulio saugumo. Tomas tą vakarą gerai neįsiklausė į prezidento „pasikeitusią poziciją“, – eina jis sau, tas Džonsonas, – paties Tomo Gordono pozicija buvo nepavydėtina ir gerokai per sudėtinga paaugliui, aštuoniolikos metų benkartui, našlaičiui ir benamiui. Negana, kad mokykloj prisiklausai politikavimo, tai dar jo paties mašinoj politikai mėgins ausis ūžti? Pasiieškojo muzikos ir, apsukęs gatvėmis keletą ratų, sustojo. Atlošė sėdynę ir nesiprausęs, dantų neišsivalęs ruošėsi išmiegoti pirmą naktį mašinoje, o paskui žadėjo ką nors sugalvosiąs, nes rytas už vakarą protingesnis, kaip pasakytų niekada nepanikuojanti jo mom. Dar nebuvo gerai įmigęs, kai pažadino beldimas į langą. Išgąstis tuojau nuvaikė miegus: nejaugi policija? Vyras pašvietė žibintuvėliu pats sau į veidą, ir Tomo nervai atsileido, jis pažino Deivį Brinkerį.

– Ką čia veiki dabar? Pavėžėk mane lig namų, vis tiek, matau, nesi kuo nors užsiėmęs. Ar tik nebūsi prisigėręs, kad čia sugalvojai numigti?

– Žinoma, pone Brinkeri, sėskitės vidun, pavėžėsiu, bet ne, nesu prisigėręs. – O kai ūkininkas, pats gerai viskiu sukvipęs, jau sėdėjo šalia, dar paklausė: – O kodėl ponas pėsčias?

– Palikau mergaitę (taip jis vadino savo naujutėlį automobilį) prie baro. Bijojau policijos. Kažkokį reidą jie šįvakar sugalvojo. Žiūrėk, dar ir tave čia miegantį nutvers.

Ponas Brinkeris, nors gerdavo vakarais ir savaitgaliais, buvo darbštus ir geraširdis žmogus, o pinigo jam iš saujos nė su pagaliu nebūtum išmušęs, net gerdamas žinojo, kiek pragerti. Įsišneko.

– Tai, sakai, nebeturi kur prisiglausti? Jei nori, gali mūsų lauko virtuvėje pabūti, kol ką geriau rasi. Ten ir vandens yra. Ponia jau uždarė sezoną, – pasišaipė iš žmonos ponas Brinkeris, – tai virtuvėje vienas pats karaliausi. Sekmadieniais man už tai pagelbėsi prie kiaulių.

Taip Tomas tapo Brinkerio įnamiu. Po pamokų dirbo Hariui Šuldegiui, vakarais ruošė pamokas, sekmadieniais liuobė kiaules ir gaudavo išsimaudyti šeimininkų vonioje, pavalgydavo mokyklos kavinukėje. O kad reikėjo taupyti būsimai nuomai, tai išleisdavo priešpiečiams trisdešimt penkis centus, niekada daugiau sau neleido, vakarienei ponia Brinker palikdavo jam virtuvėje pieno ir duonos, kartais ir kai ko skaniau. Išstypo, sulyso, dvi naujas skylutes teko išmušti dirže, kad kelnės nepasimestų. Jau žinojo, kad net mažiausiam buteliui išsinuomoti reiktų virš penkiasdešimties dolerių per mėnesį. Haris Šuldegis už valandą jam mokėjo kartais septyniasdešimt penkis centus, kartais pusę dolerio, o kartais vos dvidešimt penkis centus pamesdavo, žiūrint, kokį darbą būdavo paskyręs. Apie butą Tomas Gordonas negalėjo ir svajoti. Taip praėjo visas ruduo ir žiema be laisvų dienų, tik per mokyklos atostogas gavo padykinėti, bet vos užsimerks, tuojau pajusdavo močiutės žvilgsnį ir išgirsdavo direktoriaus žodį, todėl, o gal ir dėl augančio užsispyrimo, mokyklos nemetė. Du Brinkerio sūnūs iškrito iš dešimtos klasės, o Tomas dantis sukandęs laikėsi, jo pažymiai nežymiai sumenko, bet močiutės atminimui ir pono Paulo Snaiderio prisakytas, pavasario Tomas Gordonas sulaukė su pažymiais, tinkamais stoti į koledžą. Bet ar apie koledžą jis galėjo svajoti?

Atėjo pavasaris, o Tomas tebegyveno Brinkerių lauko virtuvėje. Šeimininkai nesiskundė, bet jis bijojo, kad laikas išsikraustyti artėja, nes ponia Brinker jau dėlioja į spinteles savo puodus, kruopas ir prieskonius. Taip jis jos ir paklausė, ar jam ne laikas grįžti į savo automobilį, bet ponia nuramino:

– Naktimis aš neverdu, o dienomis tu nemiegi, tai turėtumėm sutilpti. Kaip manai?

Sujaudintas jos gerumo, Tomas ištiesė jai dvidešimties dolerių banknotą.

– Tai jau ne, kad aš imčiau iš vaikų pinigus, to dar nebuvo. Jei nori man dovanų duoti, tai duok, bet dar ne šiandien. Aš palauksiu, kai turėsi tikrą darbą, tada ir apdovanok mane.

Taip pamažėle ėjo laikas ir priartėjo diena, kai Tomui reikėjo pasiruošti mokyklos baigimo iškilmėms. Apverkusi savo sūnų nenorą mokintis, ponia Brinker geraširdiškai puolė rūpintis Tomo paskutiniais mokykliniais reikalais. Kuo jis rengsis, ką ausis, ar turi panelę baliui? Viską tu jai pasakyk. O Tomui tai nė į galvą. Iš mokyklos rūsio juk bus iškeltos susmirdusios, šimtą kartų jau garbingai panaudotos „sutanos“, ant galvos uždėtas kietas kartono lakštas su nukarusiu kutu, štai ir visas apsirengimas. Jokio rūpesčio.

– Tik nepaistyk nesąmonių. Tai gražiausi pasaulyje apdarai. O kaip paskui, vakaro iškilmėse? Rodyk, ką turi aname maiše. Ar jau pakvietei kokią mergaitę?

– Neisiu. Nenoriu, mergaitės nepakviečiau, nes neturiu.

– O kuo tau bloga mano Šyla? Pakviesk tik, o aš ją išpuošiu kaip gėlę.

Tomui nė galvon nešovė mintis pasižiūrėti į jos dukterį. Jis Šylą matė retai, o kai kelis kartus pašnekino, tai ji pasirodė jam pasipūtusi ir nedraugiška.

– Kad ji tik devintokė, – nenorėdamas užgauti ponios Brinker jausmų, mėgino išsisukti Tomas. – Be to, ji ir pati nenorėtų.

– Devintokė… Tai juk ne prie altoriaus eisi. Per tokius vargus pabaigei mokyklą, turi nors kiek džiaugsmo patirti ant šokių salės parketo. Tik kad man žiūrėtum abiem akim ir klausytum abiem ausim, kad niekas mano mergaitės nenuskriaustų.

Tomas pasirodė jai su suglamžytu ir virtuve sukvipusiu laidotuvių kostiumu, kurio kelnės jau buvo per trumpos, o rankovės nebedengė riešų. Bet poniai Brinker, gyvenančiai su tokiu šykščiu vyru, prikelti kostiumą gyvenimui nebuvo per sunki užduotis, augindama savo vaikus, ji įprato taisyti, ilginti, platinti ir lyginti. Viską, ką Tomas turėjo, ji nusinešė į savo didįjį namą.